PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Lietuvio pareiga
EUROPA TEBEVAIDINA LEMIAMĄ VAIDMENĮ
LIETUVIŠKOJI KARINĖ SPAUDA
Atominė energija ir jos panaudojimas
Kaip mes pagerbėm Amerikos Nežinomąjį Karį
AMŽINAJAI MOTINAI
JUOZUI BALČIŪNUI - ŠVAISTUI 60 METŲ
Mirties lydimas
Kalba mūsų vyrai iš fronto
PO BALTA KEPURE
Pirmoji Lietuvos Kariuomenės priesaika
MacARTHURAS — SEPTINTASIS
POGRINDŽIO SPAUDA NACIŲ OKUPACIJOS METU
KAI KOMUNISTAI UŽĖMĖ CHUANGĄ
Pranešimai...
Iš II pasaulinio karo dienoraščio
Karinės žinios ir kita...
Paskutinis lapas
Redaguoja: kpt. Sim. Urbonas, Br. Aušrotas ir St. Butkus. Vyr. redaktorius kpt. Sim. Urbonas.
Leidžia—leidykla KARYS. Prenumerata: metams 4 dol., pusm. —2,50 dol., atsk. nr. 45 c. Adresas: KARYS, 156 Steamboat Rd., Great Neck, N. Y. Spaudžia "DARBININKAS” 417 Grand St., Brooklyn, N. Y.
Nr. 7 (1266) 1951 m. Gegužės - May mėn. Įsteigtas 1919 m.
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 7 1951m. Turinys, metrika
ALGIMANTAS GIEDRIUS
Sodriai sužaliavusi, pražydusi pavasario gamta, gegužės mėnesio ir besiartinančios vasaros pradžios grožybės — dvejopai nuteikia kiekvieną jautresnės sielos žmogų. Nuostabusis atgijusio gyvenimo grožis, gėrio ir tiesos pasiilgimas drauge primena, kad žmonėse ir pasaulyje esama daug ir blogio, atgrasaus purvo, skriaudų ir netiesos. Paprastai gyvenimiškai žiūrint, visas šis pavasarinis gražumas kiekvienam darbo ir pareigos žmogui negailestingai kalba apie besiartinančius sunkiuosius vasaros darbus. Suklestėjusi žaluma ir žiedai taipgi byloja apie žmogaus pareigą rūpestingai sudoroti gamtos ir gyvenimo teikiamą vaisių savo šeimos, bendruomenės, visos tautos gerbūviui ir laimei.
Pavasario džiaugsmas kiekvienam doram lietuviui taip pat primena ir apie visus baisiuosius mūsų tautos išgyvenimus, kančias ir ašaras, tebeplūstančias jau daugelis pavasarių. Lyg pavasaris, neilgai klestėjusi mūsų laisva šalis prieš vienuolika metų buvo sutrypta, išniekinta nuožmiųjų rytų atėjūnų purvinų batų ir šarvuočių sukeltose dulkėse. Prieš dešimtmetį Lietuvą baisiai nusiaubė kruvinojo birželio dienos, kada raudonieji komunistinės imperijos žudikai pradėjo brutaliai griauti lietuvių gimtuosius lizdus, baision nežinion išgabendami dešimtis tūkstančių mūsų negausios tautos žmonių... O po keleto dienų—naujojo karo ugnies ir plieno triuškinanti banga perkūnijos griausmais persirito per mūsų žemę.
Visokiais būdais, ypač pavasariais, prievartaudavo Lietuvos vyriją naujieji okupantai iš vakarų, kad savo krauju padėtume jiems tempti “iki galutinės pergalės” girgždančią jų karo mašiną. Pagaliau 1944 m., pačiame gegužės gražume, jie grubiai ir bailiškai, net ginklo pajėga, išdraskė Lietuvos kariuomenės užuomazgon susibūrusius mūsų karių patriotų Vietinės Rinktinės dalinius, turėjusius aiškų tikslą — taupyti ir saugoti Lietuvos krašto žmones ir turtą nuo pačių okupantų keliamos netvarkos bei įsigalinčio banditizmo. Jie buvo brutaliai nuginkluoti ir išgabenti į vakarus, visokių karinių reicho darbų vergais ar net nublokšti į kitus kariaujančius kraštus.
Skaityti daugiau: Lietuvio pareiga
VYT. ARŪNAS
Šiuo metu daug kalbama apie Europos gynima, bet toj pačioj Europoj atsiranda defetistų, kurie skelbia, jog ji negalės būti ginama prieš neįveikiamą Rusijos armiją, kuri turi masinį žmonių rezervą, kurios žemės turtai neišsemiami ir panašiai.
Į tai prancūzų kariniai ekspertai papunkčiui atsako į šiuos defetistų tvirtinimus:
1. Sovietų armija neįveikiama, reikia tik prisiminti Napoleono ir Hitlerio nepasisekimus
Defetistai aiškina, jog sovietų armija turi galingą artileriją, masę šarvuočių ir didelį skaičių kareivių, kad rusų tauta yra patrijotinė ir invazijos atveju mokės stipriai muštis.
Taip, sovietų armija, kaip praeity taip ir dabartyje, yra daugiau artilerijinė ir ta garbė jai priklauso užpelnytai, kada aviacijoje garbė priklauso anglams, pėstijos ofenzyvoje vokiečiams, o defenzyvoje prancūzams.
Nežiūrint kieno būtų sovietų armija komanduojama, Žukovo ar Suvorovo, ji pasiliks ištikima savo senajai taktikai, kuri yra sekanti: jos artilerija padaro fronte skylę, į kurią paskui metami šarvuočiai, o po jų seka geri pėstininkai, gi užpakaly jau eina menkesni kariai. Bet kaip kiekviena taktika turi savo silpnų vietų, taip ir čia silpnumas prasideda ten, kur jau nebepasiekia artilerijos ugnis. Paskutiniajame kare šis rusų armijos taktinis stiprumas tesiekė tik 300 kilometrų, po to jos smūgis jau nustoja stiprumo.
Skaityti daugiau: EUROPA TEBEVAIDINA LEMIAMĄ VAIDMENĮ
ST. BUTKUS
Greta mūsų bendrosios spaudos turėjome gausią ir savąją karinę spaudą, kuri ypač buvo išaugusi Nepriklausomybės metais. Nors lietuvių tauta nėra militaristinė,—ji rami taikingų artojų šalis, — bet kada aplink iš visur supo pavojai, gresia mūsų laisvei ir nepriklausomybei, ir ramusis artojas turėjo susirūpinti gimtosios šalies saugumu. Pasiruošimas apsiginti, išgyventos kovos dėl laisvės, savaime aišku, turėdavo palikti pėdsakų ir spaudoje. Tuo būdu gimė ir mūsų karinė raštija. Kaip ir pati tauta, mūsų karinė spauda nebuvo agresyvi ir imperialistinė bet ieškanti kelių eiti drauge su patriotingąja visuomene ir jaunimo eilėse kelti vien tyrąją tėvynės meilę ir kultūringojo piliečio savybes. Todėl nenuostabu, kad ypač jaunimo tarpe mūsų karinė spauda buvo mielai sutinkama.
Nors mūsų karinė spauda išaugo tik Nepriklausomybės metais, bet jos užuomazgos reikia ieškoti senojoje Lietuvos valstybėje. Pirmieji raštai, žinoma, pagal anų laikų aplinkybes buvo rašomi ne lietuvių kalba: gudiškai, lenkiškai ir lotyniška, kol pagaliau buvo prieita prie savosios lietuviškosios kalbos, ypač 19 a. Turimomis žiniomis, dar unijų laikais apie karinius laimėjimus Maskolijoje būdavo išleidžiami biuleteniai “Nowiny” (Naujienos). Lietuvių kalba karinių raštų pradėjo duoti mūsų tautos 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimai. Nuo jų liko raštų ir dainų, pavyzdžiu): “Nuog austrijoko, maskoliaus, prūso, gelbėk, Dieve, Tėvynę mūsų...” arba: “Blizga šoblės, lancai, ten stovėjo visas pulkas—žemaičių povstan-cai...” ir daugelis kitų. Vienos jų buvo sukurtos ir parašytos lietuvių kalba, o kitos, nors ir lietuvių kūrybos, bet svetima kalba. Vėliau kai kurios jų buvo išverstos į lietuvių kalbą bene vysk. A. Baranausko.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOJI KARINĖ SPAUDA
DR. INŽ. J. VĖBRA
II. ATOMINIAI GINKLAI
1. Atomo skilimu pagrįsta bomba.
A. — Uranijaus — 235 bomba. Jau esame minėje pirmojoj šio straipsnio dalyje, kad Uranijaus izotopo — 235 branduolin gali patekti gana įvairaus greičio neutronai. Įsmigus į jo branduolį neutronui, U-235 atomas suskyla į dvi dali, kartu išmesdamas 3 ar 4 didelio greičio neutronus ir milžinišką kiekį energijos — šilimos, šviesos, ir įvairių kitų bangavimų pavidale. Ši U-235 atomo savybė ir buvo panaudota pirmosios atominės bombos, gamyboje, kuriai realizuoti kariaujančių kraštų lenktynės prasidėjo 1939 metais.
Atomui sprogus, išmestieji neutronai, lėkdami milžinišku greičiu, susiduria su kitais U-235 atomų branduoliais, į juos įsminga ir juos susprogdina. Kiekvienas iš sprogusių naujų atomų išmeta po tris ar keturis neutronus, kurie, savo eilėj, susprogdina kitus U-235 atomus ir t.t. Prasidėjusioji reakcija vyksta savaime: sprogęs vienas atomas savo išmestaisiais neutronais susprogdina vieną ar daugiau kitų atomų, kurie sprogdami išmeta daugiau neutronų, susprogdinančių dar kitus atomus ir t.t. Pasidaro lyg ir pavienių, elementarinių, reakcijų ar sprogimų grandinė. Sakoma, kad turime reikalo su grandinine reakcija.
Skaityti daugiau: Atominė energija ir jos panaudojimas
JOKŪBAS J. STUKAS
Praėjusiais metais gegužės 6 d. visiems amžiams Arlington Tautinėse Karių Kapinėse, Virginia valstybėje, buvo padėta paminklinė Amerikos Lietuvių Veteranų bronzinė, paauksuota lentelė, kuri milijonams liudys apie lietuvių pralietą kraują dėl tautų laisvės ir teisingumo. Ta lentelė, su lietuviškais herbais ir simboliais, buvo paruošta rūpesčiu Newark, New Jersey, Amerikos Lietuvių Veteranų organizacijos, ir ją pagamino Amerikos lietuvis dailininkas Jonas Subačius. Tuo buvo pareikšta aukščiausioji pagarba tam nežinomam kariui, kuris žuvo už mūsų kraštą — Ameriką.
Jau iškilmių išvakarėse iš tolimųjų ir artimųjų lietuviškų kolonijų rinkosi dalyviai autobusais ir automobiliais. Prieš pat iškilmes iš Carlyle viešbučio, Washington, D. C., lietuvių veteranų delegacijos buvo palydėtos policijos eskorto į iškilmių vietą. Kapuose oficiali mūsų veteranų delegacija buvo sutikta Prezidento Trumano asmeninės garbės sargybos ir karo administracijos aukštų pareigūnų. Pažymėtina, kad iškilmės prasidėjo Lietuvos Himnu, kurį sugrojo didžiulis Amerikos kariuomenės orkestras. Po to, įteikiant paminklinę lentelę, Lietuvos įgaliotas ministeris Povilas Žadeikis pasakė atitinkamą žodį.
Skaityti daugiau: Kaip mes pagerbėm Amerikos Nežinomąjį Karį
BALYS AUGINAS
Daug pasaulyje žinau brangių metalų—
Auksą ir sidabrą, baltąją platiną...
Bet prieš Tave lenkias karūna karalių,
Ir išminčių galvos, ir vergų bedalių—
Blanksta kalnai lobių marių ir žemyno!
Kūdikio akyse T u skaisti Aušrine,
O širdy—lakštutes nuostabi giesmele.
Prieš tą Obeliską Meiles Begalines
Klaupia kartų kartos, lenkias minių minios -
Ir kaip ryto saule, T u švieti jiems kelią, -
Trupa tvirtos grandys geležies ir vario,
Aižėja ir plienas—marmuras sudūli.
Gęstančiame žvilgsny žūvančio jau kario
T u spindėsi amžiais, lyg žvaigžde vakarė,
Ir sukepę lūpos Tau šnibždės — “MO-TU-LE...”
Mūsų vyresniosios kartos rašytojui, Lietuvos kariuomenės pulkininkui leitenantui ir ilgamečiui KARIO redaktoriui - kūrėjui Juozui Balčiūnui-Švaistui neseniai sukako 60 metų amžiaus.
Jubiliatas gimė 1891 m. kovo 18 d. Rokiškyje, neturtingoj staliaus šeimoje. Balčiūnų viso augo penketas vaikų. 
Juozukas mokėsi Rokiškio pradžios mokykloje. Savo iniciatyva ir veržlumu jis iš mažens mėgino ar bent galvojo mokytis virėjo, vėliau staliaus amato. Po 1905 m., pasikeitus sąlygoms ir vėl atgijus lietuviškajai spaudai, J. B. panūdo būti mokytoju. Jis 1910 m. įstojo Panevėžio mokytojų seminariion, kurią baigė 1913 m. Apie porą metų buvo mokytoju Stačiūnuose. Karo eiga šį darbą sutrukdė. Vėlaiu, atsidūręs Rusijoje, dar mokėsi mokytojų institute Stavropolyje, o 1916 m. stojo Aleksiejaus karo mokyklon Maskvoje. Ją baigęs, 1917 m. J. B. pasirinko 254 pulką Jaroslavlyje. Tais pačiais metais buvo pasiųstas į Galicijos frontą, o 1918 m. sausio. 5 d. grįžo Lietuvon, gyvai įsijungdamas valstybės atkūrimo darban. Rokiškyje jis buvo milicijos organizatorius, o vėliau Zarasų komendantas. Taip pat dalyvavo kovose su lenkais. 1922-1928 m. J. B. Lietuvos Karo Mokykloje dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją ir geografiją. 1928-1935 m. KARIO redaktorius, o vėliau, iki pirmojo bolševikmečio — karinio parengimo ir propagandos dalies vedėjas Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriuje. 1944 m. pasitraukia iš Lietuvos tremtin, o 1949m. atvyksta į JAV ir apsigyvena Čikagoje.
Skaityti daugiau: JUOZUI BALČIŪNUI - ŠVAISTUI 60 METŲ
JUOZAS ŠVAISTAS
(Ištrauka iš veikalo “PETRAS ŠIRVOKAS”)
Paskutinį kartą pažvelgė Petras į azijatiškus miesto mūrus, į savo kareivines, toliau užmiestyje. Dvidešimt penkeri metai lazdų, muštro, katorgiškų žygių čia tame Sibiro slėnyje ir kitur po platųjį pasaulį. Visur su caro Mikalojaus miline ir kareivio apdaru.
Ir dabar tas pats apdaras ir kuprinė už pečių. Tik ant krūtinės dryžuoti įvairių spalvų kaspinėliai, belaiką medalius. Prie diržo mažas būgnelis pupsi. Pirmiau tampė ir mušė didžiulį pulko būgną, dabar kaipo dovaną gavo mažąjį. Labai jau prašė atsisveikindamas. Paprato ir pamėgo tą ritmišką būgnų trinksmą. Jis tiko visur: žygyje darniai palaikė ir lengvino kojas; kautynėse kvėpė drąsą, šaukiant durtuvų atakon; pavojaus metu ar skubiam reikalui esant budriai įspėdavo ir sukeldavo visą pulką; lauko teismo nuteistiesiems šiurpiai primindavo paskutines jų gyvenimo minutes.
Visa tai dabar jau praeitis. Daug suėdė ji sveikatos, drauge nusinešė ir pačius geriausius jaunystės metus. Kaip darganotą rudenį vidunakčio plėšikas. Graudu, bet nebepataisoma.
Skaityti daugiau: Mirties lydimas
LAIŠKELIS IŠ SEOULO...
Mielas Juozai,
Tikrai nežinau, ką Tau ir berašyti. Man ir vėl tenka pergyventi sunkias dieneles. Raudonųjų puolimas mane užklupo apie 38-ją, kur mūsų pulkas gavo pirmąjį smūgį. Tačiau šį kartą, jau buvo kitaip negu praėjusiais metais šiaurės Korėjoj. Mes jau nebėgome, palikdami priešui visą mantą. įsakymas buvo pasitraukti, nors kovoti dar galėjome. Kartais man labai keistai atrodė vadų sprendimai. Trejetą kartų turėjau progos išlieti savo tulžį, bet tik vieną kartą “raudonosioms beždžionėms” teko mano minosvaidžių ugnies prisiėsti. Labai nedaug savo vyrų praradome, nors tikėjomės, kad bus blogiau.
Manydami, kad mūsų tėra tik mažas dalinėlis, raudonieji vieną naktį buvo mus apsupę. Tuo tarpu mūsų ten buvo visas batalionas. Kada paryčiui mes kontratakavome, tai gal tik kokia dešimtis raudonųjų teištrūko iš to slėnio... Per paskutinę savaitę mano kuopa priešui padarė daugiau nuostolių, negu per visą karą. Tai buvo tikrai karšta savaitė.
Šiuo metu mano divizija yra rezerve. Esame Seoule ir einame gatvių sargybą. Tai tokios pas manenaujienos. Neperseniausiai gavau Tavo vo laišką. Tikiu, kad ir toliau manęs nepamirši. Linkėjimų viisems!
Tavo Algis
Skaityti daugiau: Kalba mūsų vyrai iš fronto
IŠ PRANCŪZŲ SVETIMŠALIŲ LEGIONO GYVENIMO SERŽANTAS X MLE 86613
Kiekvienais metais balandžio men. 30 dieną prancūzų svetimšalių legionas, kur jis bestovėtų — įguloje, žygy ar būtų kautynėse — kuo iškilmingiausiai švenčia tą dieną, nes tai jo šventė. Tą dieną prisimenama didvyriškas legionierių pasirodymas Camerone (Meksikoje) 1863 m. Tai statoma pavyzdžiu ateities kovoms.
Anais laikais Meksikos imperatorius Maksimilijonas, nebegalėdamas suvaldyti sukilusių meksikiečių nacionalistų, kreipėsi į Napoleoną III, prašydamas atsiųsti į pagalbą žmonių ir ginklų. Prancūzijoje tuoj buvo suorganizoutas ekspedicinis dalinys, kurį, kaip visada, beveik išimtinai sudarė legionieriai.
Šiam daliniui išlipus iš laivų, kapitonas Danjou su 60 legionierių ir dviem leitenantais buvo pasiųstas į priekį, kad ištirtų apylinkę, ar nėra sukilėlių.
Balandžio 30 dienos rytą jie susidūrė su 500 meksikiečių raitelių, kuriuos lydėjo trys pėstininkų batalionai. Vadinas, 63 vyrai prieš 2000. Legionas niekad nesitraukia iš kovos ir, jei negali nugalėti, miršta iki paskutinio.
Taip buvo ir su šiuo mažu daliniu.
Skaityti daugiau: PO BALTA KEPURE
1919 m. gegužės 11 d. iš Kauno Bazilikos, po mišių, į Rotušės aikštę išėjo didžiulė procesija, vedama žemaičių Vyskupo Pranciškaus Karevičiaus ir kitų aukštų dvasininkų. Tūkstantinė minia iš lėto slinko prie aikšėtje išrikiuotų mūsų kariuomenės dalinių, sudarytų beveik vien iš savanorių. Pašauktųjų buvo dar labai maža. Minia su choru giedojo “Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė.”
Vyskupas Karevičius pirmiausia prabilo į karius ir minią, savo kalbą pradėdamas pranašo Ezekiejaus regėjimu, Izraelio tautai per 70 metų esant Babilonijos nelaisvėje ir netekus vilties atgaivinti savo valstybę. Ezekiejus matė didį, kaulų pilną lauką. Ir papūtė vėjas, gyvybė įžengė į apmirusius kaulus, jie apsivilko kūnu, atsistojo ant kojų ir pasidarė jų didi kariuomenė. Ilgiau, negu izraelio tauta, be gyvybės ir be vilties buvo lietuvių tauta, tačiau ši diena parodo, kad mes gyvybę atgavę, atsidavę Tėvynės labui, įgysime sau teises tai gyvybei išlaikyti... Po vyskupo kalbos buvo atlikta pati priesaika.
Skaityti daugiau: Pirmoji Lietuvos Kariuomenės priesaika
Amerika buvo ir yra laisvo žodžio kraštas. Nuo balandžio mėn. pradžius, kai, niekam to nelaukiant, buvo paleistas iš savo aukštųjų pareigų gen. Douglas MacArthuras, kilo tokia žodinė kova, kokios, greičiausia, nežino ne tik Amerikos, bet jokio krašto istorija. Ją mes sekėme kasdien per radiją, spaudoje ir televizijoje. Mums ne tik patartina, bet ir būtina susilaikyti nuo per karštų savo simpatijų ar antipatijų pareiškimų. Laikas yra geriausias gydytojas ir jis pasakys, kas buvęs teisus.
Tačiau gen. MacArthuras nėra vienintelis, kurio pašalinimas sukėlė tokią audrą. Greičiausia jis ir ne paskutinis šioje eilėje, nes prieš jį 6 žymūs generolai JAV istorijos būvyje yra nesutikę su savo viršininkų nuomone ir atsikalbinėję prieš valdžią.
Skaityti daugiau: MacARTHURAS — SEPTINTASIS
K. PELEKIS
(Tęsinys iš nr. 4-5)
Pogrindžio spauda pakelia balsą prieš visas nacių skelbiamas mobilizacijas
Ilginti praloštą karą savo ir svetimų tautų žmonių aukomis — buvo vienas pagrindinių Hitlerio tikslų. Bandyti geruoju ar prievarta įtraukti į karą pavergtų tautų vyrus, žadėti ir niekuomet savo pažadų netesėti — tai sena nacių daina. Tą gerai žinojo visos pavergtos Europos tautos, nors ne visos buvo tam pakankamai atsparios. Didžiausias pastangas dėjo naciai įvairiomis priemonėmis suverbuoti vadinamuosius SS legionus. Jų eilėse, daugiau ar mažiau savanoriškai kovojančius, mes matėme: milijoninę rusų (Vlasovo) armiją, šimtus tūkstančių ukrainiečių. Į SS dalinius jiems Belgijoje pavyko įtraukti 60.000 vyrų, Prancūzijoje apie 100.000. Pabaltyje (Latvijoje ir Eestijoje) taip pat, esant ypatingoms sąlygoms, buvo sudaryti SS legijonai.
Lietuvoje nacių planai, sumobilizuoti į SS legionus lietuvius, nuėjo niekais nors mobilizacija buvo skelbta net 4 kartus!
Tvirto lietuvių tautos, Vyr. Lietuvos Išlaisvinimo komiteto ir ypač pogr. spaudos priešnaciško nusistatymo dėka buvo išgelbėta dešimtys tūkstančių jaunuolių nuo beprasmės mirties ir vargų fronte. Pasaulio opinijoje Lietuvos vardas nebuvo suteptas, ir lietuvių tautos kova dėl savo nepriklausomybės susilaukė nuoširdžių simpatijų. Lietuvių tauta, nors būdama nacių pavergta ir jų prievartaujama, nepasidavė jų gundymams ir nepasakė savo ‘taip.” Kaip atsakė lietuvių tauta į mėginimus ją sumobilizuoti, matome kad ir iš šios pogrindžio spaudoje paskelbtos žinutės:
Skaityti daugiau: POGRINDŽIO SPAUDA NACIŲ OKUPACIJOS METU
ARTHUR GOODRIEND
(Pabaiga)
Visa tai, kas vyko per pirmuosius šėšius mėnesius, buvo taip palaipsniška, kad nekėlė jokių abejonių. Kada kompartijos vadas reikalavo ginklų, žinių ar maisto, šis darbas buvo vykdomas kaimo seniūno ar šeimų vyresniojo. Tuo būdu ant jų, bet ne ant komunistų krito ir neapykanta. Tačiau partijos vadas netinginiavo. Jis skubiai rengė turto sąrašus. Kiekviena šeima turėjo savo eilę. Pradžioje ėjo 6 šeimos, su daugiau kaip 100 mou (mou yra lygu apie 6,819 ha, ar 17 akrų). Toliau sekė “turtingi ūkininkai”, valdę nuo 70 ligi 100 mou, kurių susidarė apie 25 šeimos. Trečioje eilėje sekė “vidutiniokai”, 60 šeimų turėję nuo 30 ligi 70 mou. Dar žemiau lygiavosi 40 “vargšų trobelninkų” šeimos, turėjusios tarp 5-30 mou. Penkiolika kaimo bežemių šeimynų stovėjo sąrašo apačioje. Tai buvo “Mokesčių ir Nusavinimo Didžioji Knyga.” Joje žemės savininkai ir turtingieji buvo vadinami engėjais ir liaudies priešais. Vidurinės klasės padėtis priklausė nuo įrodymų ir nuo visagalinčios kompartijos vado nuotaikų.
Šiuos sąrašus sudarius, uždarame “Vargšų Ūkininkų S-gos” susirinkime buvę išrinkti labiausiai bendruomenėje nemėgiami žemės savininkai. Prieš jų kiekvieną buvo parengtas raštiškas skundas, paremtas tikrais ar išgalvotais skundais. Buvę susitarta, kaip šiuos ūkininkus apkaltinti sekančiam visuotiniam kaimo susirinkimui, šiame susirinkime kaimo seniūnas paklausė, ar kuris nors iš ūkininkų neturį skundų. Tučtuojau trys “Biedniokų S-gos" nariai, kiekvienas kartodamas tą patį, lyg papūga, apkaltino iš anksto numatytas aukas. S-gos nariai kaltino aukas žiauriai, o kaltinamųjų pastangos save apginti iššaukė šauksmus: “Jokių atsiprašymų! Jis yra liaudies priešas! Užmušk jį! Atimk jo žemę!”
Pirmame neapykanta įerzintos minios žaidime vadas pasirodydavo tik tuomet, kai jam atrodė, kad jis galįs pamesti minios valdymo pavadžius. “Išvenkime kraujo praliejimo”, jis užsistodavo kaltinamuosius. “Gal pakaks kalėjimo bausmės šiems piktadariams.”
Skaityti daugiau: KAI KOMUNISTAI UŽĖMĖ CHUANGĄ
Atviras laiškas gen. V. Nagiui
Į Tamstos atvirą laišką, tilpusi “Drauge", 1951 m. balandžio 2 d. Nr. 78, adresuotą man lietuvių invalidų šalpos reikalu, turiu atsakyti sekančiai:
1) Bendrasis Amerikos Lietuvių Šalpos Fondas įvairių buvusių Lietuvoje ar tremtyje įstaigų skyrių atskirai nešelpė ir savo darbe visuomet visus traktavo vienodai, nedarydamas jokių išimčių. BALFas šelpė visus vienodai, ar tai būtų karininkai, teisininkai, profesoriai, mokytojai, pro-profesionalai ar dirbtuvių ar ūkio darbininkai. Kaip karitatyvinė organižacija, jai lygiai rūpėjo visi lietuviai, nežiūrint jų politinių ar religinių įsitikinimų. Kam pašalpa buvo reikalinga, tas ją gavo ir gauna.
2) Tamsta sakote, kad Lietuvos valdžia duodavo karo invalidams pensijas ir Invalidų Sąjunga turėjusi pavyzdingą ūkį ir t.t. Atstatyti tas sąlygas invalidams čia Amerikoje BALFas negali, nes Lietuvoje invalidai naudojosi valstybės globa ir privilegijomis, o BALF yra privati organizacija ir tokiam uždaviniui finansiniai nėra pajėgi.
3) Lietuvos karo invalidai, praradę savo sveikatą kovodami už Lietuvos laisvę, turėtų ieškoti materialinės pagalbos per Lietuvos atstovą p. Povilą Žadeikį, Washingtone. Jis iš užšaldytų Lietuvos kapitalų galėtų atšildyti reikalingas sumas ir jomis suteikti pašalpą nusipelniusiems Lietuvos karo invalidams. Kiek man žinoma, latviai ir estai Amerikoje iš savo užšaldytų kapitalų yra gavę šimtus tūkstančių dolerių šalpos reikalams. BALF iš užšaldytų kapitalų jokių sumų negavo.
Skaityti daugiau: Pranešimai...
P. Bs.
NUOTYKIS SUOMIJOJE . ..
Šiaurės Suomijos tundrą gaubė poliarinė naktis. Kartas nuo karto iškildavo rakietos, nušviesdamos sniegu apdengtas platybes. Poškėjo paskiri šūviai, tolumoje griaudė artilerija. Jau dvi geros valandas, kaip mes klampojome per sniegą, sušalę ir pavargę. Mano draugas Vytas niurzgė:
— Biesas tave neša taip greitai. Aš nespėju eiti.
— Tu žinai, kad delsti nėra ko,— atrėžiau. — Jeigu nori, kad ruselis tave pamautų ant durtuvo, tai atsisėsk ir lauk.
Delsti tikrai nebuvo ko. Po paskutinio mūšio rusų tankai visą laiką ūpo ant kulnų. Priekyje kelią laikė užkirtęs nedidelis rusų dalinys. Vokiečiai ruošėsi prasilaužti. Mūsų dalinys išsiskirstė mažesnėmis grupėmis ir mėgino apeiti kelią užkirtusius rusus iš sparnų.
— Einam aplinkui, — gundė mane Vytas. — Kol jie pravalys kelią, mes jau būsime toli priekyje.
Planas atrodė paprastas. Padarysime dideli lanką ir vėl atsidursime ant kelio, toliau nuo užkirstos vietos. Sutikau su jo pasiūlymu. Tamsoje niekas nepastebėjo mūsų dingimo. Bet juo toliau ėjome, tuo sunkiau buvo orientuotis. Nebegirdėjome šūvių ir nebematėme rakietų.
— Aš jau nebegaliu pavilkti tos lazdos. — Vytas nusiėmė nuo pečių karabiną. Apsuko jį apie galvą ir nubloškė toli į sniegą. Paskui nutrenkė šalmą ir dujokaukę.
— Dabar bus lengviau eiti, — raminosi Vytas.
Po poros minučių ir aš padariau tą pati. Pagaliau ir diržai su šovinynais nulėkė į sniegą. Nešėmės tik duonmaišius su maistu.
— Prakeikta tundra, — plūdosi Vytas. — Nei galo, nei krašto. O tamsu, nors akin durk.
Skaityti daugiau: Iš II pasaulinio karo dienoraščio
NAUJIEJI GINKLAI
Neperseniai Aberdeen poligone armija demonstravo Trumanui naujausius ginklus, kurių smulkmenos dar neskelbiamos. Įspūdingiausi yra šie ginklai:
1) šautuvas — lengvasvoris, 30-to kalibro T-25, baisiu šaudymo greičiu — 750 šūvių į minutę, šautuvas 2,5 svaro lengvesnis už ligšiolini Garand normalų šautuvą, šaudoma automatiškai ir pavieniais šūviais. Jo paskirtis — pakeisti karabiną ir šautuvą, bet taip pat ir automatinį pistoletą, o ateityje — ir 19 svarų Browning automatini šautuvą.
2) Kulkosvaidis — 60 kalibrų, oru vėsinamas ginklas, didžiausiu iki šiol žinomu šaudymo greičiu, šaudymas galima vykdyti ir elektros pagalba iš tolimesnių atstumų.
3) Tankas — naujasis T-41, kurį armija vadina geriausiu pasaulyje lengvuoju tanku. Tanko paskirtis — patruliavimo ir žvalgybos uždaviniai, nes jo greitis — 40 mylių į val. Tanko variklis šaldomas oru, o valdomas paprasta vairolazde. Tankas ginkluotas 76mm pabūklu, sveria 25,8 to ir gali būti pervežtas oru. Masiškai gaminamas Clevelando ginklavimosi į-monėse. Žuvusiam gen. Walker pagerbti, tankas pavadintas “Walker Bulldog." Armijos štabo V-ko gen. Collins nuomone, senieji JAV lengvieji tankai negalėję rungtis su rusiškuoju T-34, tačiau T-41 su juo lengvai susidorosiąs.
Skaityti daugiau: Karinės žinios ir kita...
— New Yorko lietuviu, latvių ir estų organizacijos jungtinėmis pastangomis ruošia "Baisaus Birželio” dešimtmečio paminėjimą ir organizuotą protestą prieš maskolišką agresiją ir tautžudystę. Paminėjimas įvyks sekmadieny, birželio 16 d. 8 val. vakare, Carnegie Hall didžiojoje salėje. Parengiamuosius darbus tvarko jungtinis komitetas, pasivadinęs “Baltic States Freedom Committee.”
— Besiorganizuojanti Tarptautinė Tremtinių Menininku Draugija pasirįžo apjungti tremtin patekusius albanų, bulgarų, čechų, estų, jugoslavų, latvių, lenkų, lietuvių, rumunų, slovakų ir vengrų menininkus — skulptorius, dailininkus, grafikus ir arkitektus. Vienas pirmųjų užsimojimų yra surengti didelę tarptautinę meno parodą New Yorke, kad gyvu pavyzdžiu supažindinti Amerikos visuomenę su tų tautų daile ir meno kryptimis. Numatoma parodą vėliau kilnoti, aplankyti pagrindinius šio žemyno centrus. Kitas užsimojimas yra parūpinti stipendijų ir lektoriavimų tremtiniams menininkams.
— Latvis istorijos magistras K. Stalšans, buvęs Rygos lietuvių gimnazijos lotynų kalbos mokytojas ir veiklus Latvių Lietuvių Vienybės veikėjas, baigia ruošti veikalą apie Vilniaus krašto lietuviškumą ir dalino suslavėjimo eigą. Veikalas yra parašytas latvių kalba, betgi ruošiamasi ir lietuviškai išversti. Patsai Stalšans visai laisvai rašo lietuviškai.
— Angliją pasiekė žinia apie Jono Bulhako mirti Lenkijoje 1950 metais. Bulhakas buvo žymiausias Vilniaus ir ir Vilniaus krašto vaizdų fotografas, kurio rinkinių dalis buvo panaudota 1923 m. išleistam “Vilniaus Albumui.”
— "Margučio” lietuviškosios programos JAV jau prašoko 8.000 skaičių. Jas suorganizavo drauge su “Margučio” žurnalu A. Vanagaitis. Jam mirus, dabar tą darbą tęsia p. Vanagaitienė, jai talkininkauja adv. P. Linkus ir dail. V. Vijeikis; programą pranešinėja K. J. Deveikis.
Skaityti daugiau: Paskutinis lapas
