Partizanai: istorija ir dabartis

Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai V dalis

Aukštaitijos ir Žemaitijos
partizanų prisiminimai

Aukštaitijos ir Žemaitijos

partizanų prisiminimai

V dalis

Knyga pdf formatu (originalas)     knyga WEB formatu:   

Į V A D A S

Ši knyga sudaryta iš Prisikėlimo, Kęstučio ir iš dalies Žemaičių partizanų apygardose veikusių Laisvės kovotojų prisiminimų. Prisiminimai užrašyti apie 1990 - 2005 metus.

Pasakojimus stengiausi pateikti laikantis aprašomų įvykių sekos ir juos koncentruoti pagal atskirus būrius, rinktines, rajonus, valsčius ir kitas partizaninių bei administracinių vienetų teritorijas. Dažnai vienų autorių prisiminimus papildo kitų prisiminimai, kad ne tik paprastiems skaitytojams, bet ir pokario istorijos tyrinėtojams galima būtų lengviau išskirti optimaliausius aprašomų įvykių variantus. Daugelio pasakotojų atmintyje jau išblėsę aprašomuose įvykiuose dalyvavusių žmonių vardai, ne visai tikslios datos, vietos, laikas. Nors šiandien gal šie faktai ir nebėra tokie reikšmingi, bet mano pareiga tai perteikti kuo tiksliau, kuo išsamiau.

Kaip ir anksčiau išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai" (toliau - A. P. P.), šioje taip pat pateikiami ne tik kovotojų, partizanų ryšininkų ar rėmėjų prisiminimai, bet ir dokumentinė medžiaga iš buvusių MGB - KGB bei neseniai surastų, tiesiog iš žemės iškastų partizanų archyvų, kurie ne tik papildo, bet ir sukonkretina kai kuriuos aprašomus įvykius, išsklaido daugelį abejonių.

Galbūt ne visi prisiminimai išsamūs, nes ne kiekvienas pasakotojas noriai skaudžiais prisiminimais dalinasi, ne kiekvienas nori mintimis sugrįžti į tragiškus savo jaunystės laikus, pažymėtus skausmingais išgyvenimais, žaizdomis ar net krauju.

Knygoje buvo laikytasi prisiminimų autorių nurodytų vietovių priklausymo anuomet buvusiems administraciniams vienetams. Kaimų, vienkiemių pavadinimai tikslinti pagal 1959 ir 1976 metų Lietuvos TSR administracinio teritorinio suskirstymo sąvadą, nes šiandien daugelio kaimų tiesiog nėra išlikusių arba jie kitaip vadinami.

Ši knyga, manau, susilauks nevienareikšmių vertinimų. Be abejo, atsiras klaidų, netikslumų, abejotinų teiginių bei nuomonių, tačiau neturėtume pamiršti, kad nuo aprašomų įvykių praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, kita vertus, pačių pasakotojų atmintis jau gerokai priblėsusi, pasakojant neišvengta subjektyvumo. Dėl to dažnai teko remtis archyviniais dokumentais, kurie, manau, nesumenkino aprašomų įvykių esmės.

Teko išklausyti nemažai priekaištų dėl prisiminimų autorių pateiktų įvykių interpretacijos, netolerantiškumo ir panašiai. Vieni priekaištai ne esminiai, kiti verti dėmesio ir gilesnės analizės. Apmaudu, kad klaidos ir netikslumai išaiškėja jau knygai pasirodžius. Vėliau tenka iš naujo apklausinėti žmones, tikslinti, tikrinti faktus, bet objektyvios tiesos vis tiek negalime garantuoti. Kai kuriuos prisiminimuose užrašyti faktai stipriai užgauna, net įžeidžia, tad tenka vėl ir vėl sugrįžti atgal, vėl tikslinti faktus, aiškintis, taisyti klaidas, o kartais ir atsiprašyti. Būna ir tokių „klaidų", kuomet tikrasis kaltininkas bando nuslėpti nešvarius darbus, priekaištauja dėl netikslios informacijos, nors ta informacija buvo anksčiau gerai patikrinta, tik neviešinta. Žmogus mano, kad jo paslaptis niekam nežinoma, todėl jis, bandydamas ginti savo „teisybę", grasina, lieja tulžį dažnai ne prisiminimų autoriui, o knygos sudarytojui. Daugiausia priekaištų tenka susilaukti iš pačių rezistentų, kurių prisiminimai sudaro knygos pagrindą. Deja, kartais nemotyvuotų, smulkmeniškų... Dažnai teko išgirsti sakant, kad knygose pateiktas per gausus išdavysčių akcentavimas menkina rezistencinės kovos herojiškumą. Knygose pateikiama gyvosios atminties istorija, todėl prisiminimų knygų sudarytojas, betarpiškas pokario laikų istorijos pateikėjas, privalėjo išlikti kuo objektyvesnis ir nešališkas.

Kadangi anksčiau išleistose A. P. P. knygose rasta kai kurių netikslumų, atsižvelgiant į pareikštas pastabas, prašymus ir pageidavimus, šios knygos pabaigoje pateikiama pastebėtų klaidų bei patikslintų įvykių aiškinimo lentelė. Galbūt ir šioje knygoje atsiras netikslumų, klaidų, todėl nuoširdžiai prašau gerbiamus skaitytojus pareikšti savo pastabas, rašyti atsiliepimus arba asmeniškai man pranešti telefonu arba laišku (tel. 8~45~460479; Tulpių g. 19-93, Panevėžys).

Atsiprašau tų Laisvės kovotojų, kuriems nepatiks šioje knygoje pateikiama okupacinės valstybės MGB - KGB archyvinė dokumentinė medžiaga bei kitoks kai kurių prisiminimų autorių požiūris ar buvusio „liaudies gynėjo" prisiminimai. Juk ne vien Laisvės kovotojai buvo malami okupantų mėsmalėje, toje pačioje mėsmalėje buvo sumalta ir daug lietuvių -stribų, kurie, švelniai tariant, save vadino „liaudies gynėjais". Juozo Starkausko sudarytoje knygoje „Stribai" (2001 m., p. 120) pažymėta, kad 1947 m. iš visų 5318 Lietuvoje buvusių stribų - 3687 sudarė vien lietuviai (iš viso Lietuvoje 1944 -1954 m. buvo per 20 000 stribų, iš jų didelis 69 procentai lietuvių). Taigi jie irgi buvo mūsų tautiečiai...

Ši knyga, kaip ir anksčiau išėjusios knygos, manau, bus vertinama nevienareikšmiškai. Pokario rezistencija Lietuvoje - labai opi ir skaudi tema. Eilinis skaitytojas paklaustų, kodėl taip yra? Išanalizavus šūsnis KGB archyvuose esančios medžiagos, jau galime teigti, kad miško brolius, jų rėmėjus, ryšininkus dažniausiai išdavinėjo artimiausi jų aplinkos žmonės: broliai, seserys, pusbroliai, draugai, kaimynai... Stribai, enkavedistai buvo tik represijų vykdytojai. Retas kuris stribas buvo užverbuotas ir tapo slaptu MGB agentu. Komunistų partijos nariai irgi nebuvo verbuojami. Manau, nesuklysiu pasakęs, kad 70 procentų viso MGB verbuojamo kontingento sudarė tremtiniai, politiniai kaliniai - taigi buvę partizanai, jų ryšininkai ar rėmėjai, žodžiu, tie, kurie stovėjo šalia tikrųjų Tautos didvyrių.

Deja, ne visi kolaborantai yra žinomi, net ir šiandien jie slepiasi, kiršina pačius rezistentus, rezga intrigas. Praėjus penkiolikai metų po Nepriklausomybės atkūrimo, tarp mūsų, deja, tebeveikia sielų ir protų drumstimo „firma" - KGB.

Dėkoju tiems, kurie supranta, kad prisiminimų užrašymas, leidinių sudarymas reikalauja daug žmogiškų pastangų, pinigų ir laiko. Nuoširdžiai dėkoju visiems, kurie atvirai su manimi bendravo, kurie suprato, kad jų prisiminimai reikšmingi ne tik asmeninei, bet ir Tautos istorijai.

Reiškiu nuoširdžią PADĖKĄ

LR KULTŪROS IR SPORTO RĖMIMO FONDUI už suteiktą finansinę paramą.

Panevėžio miesto savivaldybės STUDIJŲ IR MOKSLO RĖMIMO TARYBAI už suteiktą finansinę paramą.

Koncernui „ACHEMOS GRUPĖ" už suteiktą finansinę paramą.

POVILUI VADOPOLUI už nuoseklų rūpestį ieškant finansinės paramos „Aukštaitijos partizanų prisiminimai" knygų leidybai.

ANTANUI KISIELIUI-MIKUČIUI - Kęstučio apygardos partizanui - už suteiktą moralinę ir finansinę pagalbą.

LEONUI LAURINSKUI-LIŪTUI - Kęstučio apygardos partizanui - už partizanų nuotraukas, už tarpininkavimą su kitais Laisvės kovų dalyviais.

ALGIMANTUI STANKŪNUI - Pilėnų tėvūnijos partizanui - už tarpininkavimą su kitais Laisvės kovų dalyviais.

ANTANINAI VALEIKIENEI - JASIULYTEI-ŽEBENKŠTĖLEI - Kęstučio apygardos ryšininkei - už tarpininkavimą su kitais Laisvės kovų dalyviais ir nuoseklų rūpestį ieškant finansinės paramos knygoms „Aukštaitijos partizanų prisiminimai" išleisti.

JULIUI DAUTARTUI - LR Seimo nariui - už rūpestį ieškant finansinės paramos knygoms „Aukštaitijos partizanų prisiminimai" išleisti.

Doc. dr. ARVYDUI ANUŠAUSKUI už rekomendacijas gaunant paramą knygų „Aukštaitijos partizanų prisiminimai" leidybai.

Sudarytojas
Romas Kaunietis

IŠ PRISIKĖLIMO APYGARDOS

Dalis Prisikėlimo apygardos partizanų prisiminimų jau buvo publikuota „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" 3-ioje dalyje. Čia buvo trumpai aprašytos ir šios apygardos susikūrimo aplinkybės, struktūra, veiklos kryptys, paminėti pagrindiniai vadai, vadovavę šiai apygardai per visą jos gyvavimo laikotarpį.

Apie Prisikėlimo apygardą gana plačiai aprašyta Aurelijos Malinauskaitės knygoje „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje" (1999, Vilnius). Kažkiek informacijos apie šios apygardos Žaliąją rinktinę, dar vadinamą Lietuvos Žaliąja rinktine, pateikta Elenos Šveistienės knygelėje „Mūsų jaunystė" (1997, Radviliškis). Dalis Prisikėlimo apygardos laisvės kovotojų pavardžių pateikta Vytauto Steponaičio sudarytame partizanų pavardžių sąvade „Laisvės kovų aukos Pietų Žemaitijoje" (pakartotinas leidimas, 1998, Kaunas). Nemažai rašytinės, archyvinės bei vaizdinės medžiagos apie Prisikėlimo apygardą ir jos Žaliąją rinktinę pateikta profesoriaus Vytauto Šerno sudarytoje knygoje „Daugyvenės kraštas" (1998, Kaunas). Apie Prisikėlimo apygardą gana plačiai rašoma periodiniuose istorijos žurnaluose „Laisvės kovų archyvas".

Reiktų paminėti, kad galbūt daugiausia Prisikėlimo apygardos partizanų archyvinės medžiagos jau po Atgimimo surado ir iš po žemių iškasė kaunietis Česlovas Kišonas. Jo dėka ir pastangomis buvo rastas ne vienas prieš daugelį metų paslėptas partizanų archyvas - neįkainojama pokario laisvės kovų istorinė medžiaga.

Prisikėlimo apygardoje didelis dėmesys buvo skiriamas partizaninei spaudai. 1948 m. birželio 1 d. pasirodė pirmas šios apygardos laikraščio „Prisikėlimo ugnis" numeris, kuris buvo skirtas plačiajai visuomenei. Tais pačiais metais buvo parengta partizanų dainų ir eilėraščių rinktinė „Kovos keliu žengiant", 1949 m. išleistas laikraštėlis „Kova dėl laisvės", 1952 m. - „Mano gimtinė", vėliau buvo išleisti leidiniai „Povilo Lukšio rinktinė", „Partizano keliu", „Prie rymančio rūpintojėlio" ir kt. Taigi Prisikėlimo apygardos vyrai neapsiribojo vien ginkluota kova, jie su didele viltimi žvelgė į ateitį, kėlė kovotojų patriotinę dvasią, numatė gaires ir ruošė ateinančią kartą tolimesnei kovai. Panašiomis idėjomis tuo metu jau gyveno ir likusi intelektualioji laisvės kovotojų dalis.

Iš Aurelijos Malinauskaitės knygos „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje" (p. 84 - 91).

Prisikėlimo apygardos vadovybė.

Apygardos vadai:

Petras Bartkus-Mažrimas 1948 03 15 - 1948 07 26

Leonardas Grigonis-Užpalis 1948 07 26 - 1949 07 31 

Povilas Morkūnas-Rimantas 1949 08 01 - 1951 08 01 

Juozas Paliūnas-Rytas 1951 08 01 - 1952 05 20

Štabo viršininkai:

Leonardas Grigonis-Krivis 1948 03 15 - 1948 07 26

Bronius Liesys-Naktis 1948 07 26 - 1949 02 18 

Vytautas Šniuolis-Svajūnas 1949 02 18 - 1949 08 13 

Kazys Mikėnas-Gegužis 1949 09 (?) - 1950 07 06 

Kostas Kudokas-Diemedis 1950 07 09 - 1951 07 07 

Augustas Bagdonas-Šarūnas 195109 07 - 1951 11 03 

Leonas Juška-Kariūnas 1952 04 (?) - 1952 09 30

Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinės, veikusios Kėdainių, Raseinių, Ariogalos, Dotnuvos, Tytuvėnų, Radviliškio rajonuose, vadovybė.

Rinktinės vadai:

Povilas Morkūnas-Drakas, Rimantas 1948 04 29 - 1949 08 01

Juozas Paliūnas-Saulė, Rytas 1949 08 01 - 1951 06 01 

Vytautas Sankauskas-Daukantas 1951 09 07 - 1952 01 18 

Viktoras Šniuolis-Vitvytis, Girėnas, l. e. p. 1952 01 18 - 1952 05 20 

Juozas Paliūnas-Rytas 1952 05 20 - 1952 10 01 

Viktoras Šniuolis-Vitvytis 1952 10 01 - 1953 03 13

Štabo viršininkai:

Viktoras Bakanauskas-Aidas, Vaidila 1949 - 1950 01 30

Albertas Pumputis-Galijotas 1950 01 30 - 1951 05 30 

Augustas Bagdonas-Šarūnas 1951 05 30 - 1951 09 07 

Laurynas Mingilas-Džiugas 1951 09 07 - 1953 03 14

Prisikėlimo apygardos Lietuvos Žaliosios rinktinės, veikusios Radviliškio, Šeduvos, Šiaulėnų, Šiaulių, Gruzdžių, Meškuičių, Pakruojo, Lygumų, Stačiūnų, Pašvitinio valsčiuose, vadovybė.

Rinktinės vadai:

Petras Masilaitis-Virpša 1948 04 22 - 1949 03

Kostas Kudokas-Diemedis 1950 04 23 - 1950 07 09 

Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas, l. e. p. 1950 08 14 - 1950 11

Štabo viršininkai:

Leonas Gylys-Agnieška 1948 04 22 - 1948 08 03

Juozas Rudžionis-Čemberlenas 1948 08 03 - 1949 04 

Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas 1949 04 - 1950 11

Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, veikusios Joniškio apskrities Joniškio, Žeimelio, Kriukų, Ziniūnų, Linkuvos, Žagarės, Gruzdžių, Skaistgirio, Meškuičių, Kruopių valsčiuose, vadovybė.

Rinktinės vadai:

Pranas Muningis-Žvelgaitis 1947 08 11 (?) - 1949 08 30

Algirdas Trinka-Algis, l. e. p. 1949 08 (?)

Petras Ulčinas- Uošvis 1949 09 - 1950 06 16

Kazys Mikėnas-Gegužis 1950 07 06 - 1950 08 19 

Boleslovas Kriščiūnas-Puntukas 1950 11 - 1952 03 19 

Vytautas Sankauskas-Daukantas 1952 05 9?) - 1952 05 26

Štabo viršininkai:

Leonas Bakūnas-Ietis 1948 (?) - 1948 01

Kostas Adeikis-Lokys 1948 01 - 1949 08 27

Kazys Trinka-Vyrutis (?), l. e. p. 1949 09 (?) - 1950 (?)

Bonifacas Leveika-Komaras 1950 (?) - 1950 08 19

Izidorius Miškūnas-Barzda 1950 11 - 1952 03 19

Žemėlapiuose Prisikėlimo apygardos ribos yra tik menamos. Be to, ir visų kitų partizanų apygardų ribos pateikiamuose žemėlapiuose nėra tikslios, jos dažnai įvairuoja. Tai suprantama, nes dėl daugelio priežasčių visiškai tikslių ribų nebuvo nustatyta, tad ir atkurti jas problemiška.

PRISIKĖLIMO apygardos žemėlapis

Pasakoja DANUTĖ STEFANIJA KVEDARIENĖ - ZAKAREVIČIŪTĖ

Užrašyta Dagiliškio k., Pasvalio r.
1995 03 29

Gimiau ir gyvenau Pasvalio rajone, Pumpėnų valsčiuje, Moliūnų kaime. Pokario metais pas mus dažnai užeidavo partizanai. Mano tėvelis jiems parūpindavo maisto, sumaldavo kruopų, miltų, nuveždavo pas tokius Baltrūnus, iš kurių partizanai pasiimdavo jau iškeptą duoną ir ragaišį.

Kadangi mūsų teritorija priklausė Povilo Žilio-Klevo būriui, todėl maistą užsakydavo Žilio vyrai. Man tada buvo septyniolika metų, tuomet partizanų veikla aš dar nesidomėjau, bet kai kuriuos iš jų pažinojau. Masilioniai, kiek pamenu, buvo keturi, Žiliai - penki. Dažnai pas mus ateidavo Jonas Žilys-Naktinis iš Porijų kaimo, Klevo brolis, Jonas ir Steponas Masilioniai taip pat buvo iš Porijų kaimo, Antanas Žitkevičius-Pušela iš Talačkonių kaimo ir kiti.

Pažinojau ir partizaną Bernadicką, kuris vėliau stojo į stribyną ir pradėjo išdavinėti partizanus. Kartą mamytė minkė duoną ir pamatė Bernadicką, išsigandusi sako: „Dabar jau viskas, mes išduoti...". Prieš tai jis su partizanais ateidavo, tėvai juos maitindavo, bet tą kartą neišdavė, matyt, norėjo pasirodyt geras ir doras.

Vėliau mus išdavė kaimynai Morozai, tiksliau - jų sūnus V., kuris anksčiau Žaliosios partizanams tiekdavo ginklus. Buvo gimnazistas, bet vieną kartą rusai jį su tais ginklais sugavo Žaliosios miške, kiek patardė ir užverbavo. Po to su M. S. iš Moliūnų kaimo jie mus ir išdavė. Tas M. S. buvo žmogus kaip žmogus, bet vienu metu pradėjo išdavinėt žmones. Iš pradžių jis irgi palaikė ryšius su partizanais. Kartą su partizanais Tamošiūnu, Tamulioniu, Stašiu ir S. Mažeika pas mus buvo atėję. Tamošiūnas mano broliui Beniui padavė ginklą, liepė nueit už medžių ir saugot:

- Jei kas, šauk aukštyn.

O jie visi suėjo į gryčią, susėdo už stalo, tėvas atnešė alaus. Geria alų, šnekasi. Kai mus areštavo, žodis žodin buvo atsakyta viskas, kas tėvelių tuomet šnekėta.

Dažnai ateidavo stribai, visaip grasindavo, terorizuodavo, ypač kai nebūdavo namuose tėvų. Mus, vaikus, sustato prie sienos, barškina automatus ir reikalauja pasakyt, kada banditai buvo atėję, ką kalbėjo ir t. t.

Šiuo metu S. Mažeika gyvena netoli Panevėžio. Jo brolis Juozas apie 1951 metus vedė vieną partizaną ir atseit sutiko rusus, kurie tą partizaną nušovė. Kaip ten buvo iš tikrųjų, neaišku. Apie 1953 m. Morozienė nugirdė partizanus ir būtinai užsispyrė, kad jie miegotų daržinėje. Partizanams kilo įtarimas, kodėl taip primygtinai ši moterėlė varo juos gulti. Be to, partizanus buvom informavę, kad su Morozais būtų atsargūs. Išėję iš Morozų, jie išsisklaidė kas kur. Vienas jų atsigulė prie buvusios Kavaliauskų sodybos ir užmigo. Tuo metu pro šalį važiavo toks Vosylis iš Kriklinių ir, pamatęs, kad guli žmogus su ginklu, pranešė stribams. Mes ruošėmės eit į bažnyčią, kai pamatėm pilnas kareivių mašinas. Paėmė tą miegojusį partizaną, nusivežė į Kriklinius, o ten jį, matyt, kankino ir tardė. Paskui kartu su juo nuvažiavo į Moliūnų kaimą miškan, gal kokį bunkerį norėjo parodyt. Niekas taip ir nesužinojo, kokį partizaną tuomet paėmė ir koks jo tolimesnis likimas.

Partizanas Antanas Žitkevičius-Pušela iš Talačkonių kaimo žuvo apie 1952 metus Vadkų miškelyje. Jie ėjo trise iš Januškų kaimo ir nešėsi maisto. Eidami pametė kiaulės galvą. Kadangi buvo pasnigta, stribai pastebėjo pėdsakus, dar ir tą galvą rado, ėmė sekt ir susekė. Nušovė visus tris.

1949    metų kovo mėnesį Miesteliškių kaime, Daujėnų valsčiaus teritorijoje, įvyko partizanų kautynės su rusų NKVD kariuomene. Petro Tamošiūno-Simo būrys Miesteliškių kaime užėjo pas tokį Juozą Matulionį, statinių meistrą. Tuo metu jis varė naminę, atėję partizanai ėmė vaišintis. Tuo pat metu užėjo ir ūkininkas Liukpetris, buvęs frontininkas. Begurkšnodami naminę susipyko, ėmė ginčytis. Liukpetris sako:

-    Aš atitarnavau ir šiandien vaikštau ramus. Jūs irgi būtumėt atitarnavę ir namuos būtumėt sėdėję.

Liukpetris grįžo į namus, jo namai maždaug už puskilometrio nuo Tamulionio sodybos. Turėjo alaus pasidaręs, ėmė gert ir aiškint žmonai, kad su partizanais susikivirčijęs. Žmona, matydama, kad gali liūdnai baigtis (pas juos tarnavo iš Rusijos dar vokiečių karo metu atvežta rusė), samdinę užsodino ant arklio ir pasiuntė į Daujėnus pranešt garnizonui. Ta pranešė stribams, kurie kartu su garnizonu labai greit prisistatė. Partizanai, matyt, iš karto pajuto, kad juos supa, kiek pašaudė ir pasitraukė. Liukpetris sunerimo, suprato, kad gali liūdnai baigtis. Tada jis nuvažiavo į Smilgius ir paprašė rusų garnizono, kad jį saugotų. Garnizonas skyrė dešimt kareivių, kurie nuolat budėjo prie Liukpetrio namų. Gal savaitę taip saugojo. Po savaitės pas jį užėjo keturi partizanai, tai tris nušovė kieme, o vieną jau išbėgusį į laukus. Kiek žinau, ten žuvo Petras Berželis, Jonas Zinkevičius iš Dumblynės kaimo, kitų neprisimenu. Visi buvo daujėniečiai.

1950    metų rugsėjo pradžioje užėjo partizanai iš Klevo būrio ir paprašė pakast bulvių. Mes pažadėjom jiems prikast bulvių ir padėt priepirty, nes pirtis buvo truputį toliau nuo namų. Mūsų sodybą tuo metu jau sekė, nes rytais rasdavom išmindytą vasarojų, daržinėje išgulėtus šiaudus. Šeštadienį tėvelis ruošėsi važiuot į turgų, o vyresnysis brolis Benius išėjo arklių ganyt. Tėvelis parsivedė arklį, pririšo kieme, žiūrim - pasipylė rusai ir Pumpėnų stribas Kazimieras Vasiliauskas. Tą Vasiliauską visi vadindavo Čvieku. Jau buvo vakaras, tėvelis sako:

-    Aš einu gult ant šieno.

Gal ką ir jautė, nes penktadieniais dažnai ateidavo partizanai. Mamytė atsiklaupė poteriauti, aš irgi nuėjau gult. Kai tik atsiguliau, prasidėjo šaudymas. Bandžiau šokt per langą, bet mamytė sulaikė. Prie namo augo senas alyvų krūmas, rusai, matyt, buvo sulindę į tą krūmą. Kai partizanai prisiartino prie namo, rusai iš krūmo pylė į juos, bet nušovė tik vieną Joną Žilį-Naktinį, o kiti pabėgo. Iškart pakėlė tėvelį. Vasiliauskas kaip pasiutęs puolė mane su mama. Gal būtų ir nušovęs, bet rusų NKVD vadas jį nuramino. Tėvelis pakinkė arklį. Iš pradžių Vasiliauskas nuvarė mus prie nušauto partizano, ėmė koneveikti, kad pasakytume, kas čia toks. O rusai net nesidomėjo, tik tėveliui liepė nušautąjį įkelt į ratus. Jono Žilio kūną nuvežė į Kriklinius. Ryte atlėkė kareiviai ir paėmė mane, nuvežė į Kriklinius, iš mašinos neišlaipino, tik atvedė tėvelį, liepė jam įmest į kėbulą Žilio lavoną. Kai įlipo pats, liepė jam apžergt ir laikyt kūną. Su šautuvais apstojo mus mašinos kėbule, nuvežė į Pumpėnus. Pumpėnuose Žilio kūną išmetė ant gatvės, o mus nuvarė tardyt. Tardė rusai su vertėju. Mane gerokai apstumdė, o tėveliui plaukus smarkiai nurovė. Po tardymo vėl susodino į sunkvežimį ir nuvežė į Joniškėlį. Joniškėlyje jau uždarė kaip reikiant. Čia irgi tardė rusai padedant vertėjui. Reikalavo pasakyt žuvusio partizano pavardę, vardą ir prisipažint viską, kas buvo paskųsta. Tapo aišku, kas mus skundė.

Kartą kūlė javus. Atėjo partizanai po kūlimo ir paprašė už Verdenės upelio nunešt alaus, ko nors pavalgyt. Vienas padejavo, kad kepurę pametė bebėgdamas. Tuo metu buvo atėjęs ir Vladas Berželis, kuris vaikščiojo kartu su partizanais (jo brolis Petras jau buvo žuvęs). Aš tada buvau parėjusi į namus ir pasakiau tėveliui, kad partizanai prašė kepurės. Tėvelis davė savo kepurę, aš nunešiau ją partizanams. Kartu ten buvo ir Moroziukas. Viskas buvo papasakota, kaip aš tos kepurės ėjau, žodis žodin.

Joniškėlyje tardymo metu į kaulus gavau kaip reikiant. Grasino ir pakart: pastatė taburetę, ant jos užkėlė mane, visokius laidus raizgo, ėmiau rėkt, kad mane karia - kad žmonės žinotų, jog ne pati pasikoriau, o mane pakorė. Tada ruskis kaip spyrė taburetę - nugriuvau ant žemės. Kitas ruskis priėjo ir ėmė mane spardyt. Taip būdavo nuolat: kai tik ateina nakties dvylikta valanda, išveda į tardymą. Tardymas tęsėsi tris savaites. Po dviejų tardymo savaičių mus su seseria Bronyte ruskiai ėmė verbuot, kad mes jiems dirbtume, teiktume informaciją. Aš kategoriškai atsisakiau ir pasakiau tiesiai, kad šnipe nebūsiu, tegu daro ką nori. Ką pasakėm, tai sakėm tėvelio vardu, nes jis labai prašė, kad visą kaltę verstume jam, nes jam vis vien byla jau sudaryta. Tėvelis stengėsi, kad tik manęs su seseria nepasodintų. Tėvelį nuteisė dvidešimt penkeriems metams lagerio ir penkeriems metams be teisės grįžti. Vėliau, kai mes jau buvom paleistos, ateidavo kartais toks ruskis iš NKVD ir vis prašydavo informacijos. Kai įsitikino, kad iš manęs nieko neišpeš, nusprendė mane sunaikinti.

Kartą tas pats buvęs mano tardytojas atėjo pas mus ir sako, kad niekas nežinotų, netgi ir mama negirdėtų, jog aš turiu apie pirmą valandą nakties prisistatyti į Pumpėnų stribyną. Vieną kartą jis taip atėjęs ėmė mane ragint, po to kitą kartą atėjo su milicininku ir vėl ragina. Paprašiau brolį Joną, kad nuvežtų su arkliu. Nuvažiuojam abu pavakary į Pumpėnų stribyną. Tada vienas iš jų nusiveda mane į kitą namą, pradeda klausinėt nesąmonių apie kažkokias bandeles, kurias pavogė kažkas iš kolchozo pirmininko. Po to griebė mane ir bandė nurengt, ėmiau rėkt. Tada jis klausia, ar žino dar kas nors, jog aš čia atvažiavau. Pasakiau jam, kad brolis kieme laukia. Ruskis tik nusikeikė ir liepė drožt pro duris.

Greit konfiskavo mūsų turtą, paliko nuogus ir basus. Nei kam pasiskųsi, nei kam pasiguosi.

Pasakoja ANTANAS MAČIUKAS-TILKA

Užrašyta Iecavoje
1991 m. balandžio mėn.

1941 metų išvakarėse mane Daujėnuose įtraukė į vienas kautynes, apie kurias aš ir norėčiau papasakoti.

1941 m. Daujėnų partijos sekretorius buvo Bajarskis. Mes kartu su broliu dirbome pas žmones, buto neturėjome. Kažkas mums įsakė kaime susirinkt pas Alešiūną (vėliau jį užmušė). Tas partijos sekretorius Bajarskis ėmė aiškint, kad jam reikia pas žmoną nueit, o Garbašauskas, Valakų kaimo gyventojas, važiavo tuo tarpu iš sesers ir matė pravažiuojančius du tuščius sunkvežimius. Supratome: lavonams arba sugautiems vežt. Kita pilna enkavedistų mašina stovėjo ant kelio kaime, netoli Joniškio. Garbašauskas man ir sako:

-    Antaniuk, saugokis, kad jūsų už kupros nesugriebtų...

Kai aš persakiau saviesiems Garbašausko žodžius, tai jie iš manęs tik pasijuokė. Sako:

-    Tau kralikai galvoje maišosi, negali taip būti. Tikriausiai tu komunistas, kad tokias nesąmones kalbi.

Tada šešis pasiuntė į Daujėnus iškelt trispalvės. Ten, aikštėje, buvo jau ir stiebas paruoštas, o mes šešiese patraukėme į Smilgius. Mums įsakė eiti palei upelį, po to per tiltą tiesiai į valsčiaus valdybos namą. Pats Bajarskis buvo sulaikęs Antaną Navaką ir šešis komjaunuolius. Kaipgi kitaip padarysi provokaciją? Areštavo šešis vaikėzus ir kažkur už Daujėnų, netoli Pumpėnų, kažkieno priepirtyje įtaisė „kalėjimą" sulaikytiesiems. Ėjo gandai, neva rusai jau pabėgo, nebetoli vokiečiai. Susidarė kažkokia „neutrali" zona. Taigi mes einam vienoje upelio pusėje, o kiti - kitoje pusėje. Einam pro mokyklą, Bajarskis jau eis savo žmonos pažiūrėti - kaip ji jaučiasi. Per upelį buvo nutiestas lentinis ūkininko Laveršonio tiltas. Matau, kad Bajarskis palindo Laveršonio patiltėn. Nebeaišku pasidarė man: vedė mus į tikslą, tai kodėl anksčiau pasislėpė? Su juo kartu ėjo ir pieninės punkto vedėjas Talačka. Talačka irgi, matyt, buvo komunistų draugas, geras šunelis, - ir tas palindo po tiltu. Trečias su jais kartu ėjo Banioniokas. Kai susitikom, jis ir aiškina:

-    Likau vienas, nusigandau. Kur aš beeisiu? Įlindau į krūmelius, atsistojau ir stoviu.

Mes trise per upelį perbridom ir nužioplinom tiesiai prie valsčiaus valdybos pastato. Žiūriu - per tvorą matosi trys „kalkos" (čekistai). Jiems jau buvo pranešta, kad pas Alešiūną mūsiškių net 36 suėję. Čekistai kaip šoko iš dobilų ir tiesiai pro mus nubėgo. Nei šaut, nei nešaut - nežinom ką daryt. Tada surikau:

-    Puolam!

Už kelių žingsnių sustojo ir tie ruskiai. Aš turėjau nupjautvamzdį. Taigi buvau „gerai" ginkluotas. Kur ten iš tokio gali pataikyti... O tie „kalkos", išgirdę žodį „puolimas", pamanė, kad mūsų kitapus upelio labai daug. Jie mums atsuko nugaras. Vienas mūsiškių turėjo parabelį, kitas naganą. Pribėgom prie stovinčių rusų, o jie ėmė ir nugriuvo ant žemės. Aš tada šokau bėgti, užlindau už tilto pylimo, o mano kovos draugai, armijoje netarnavę, pasileido tiesiai per lauką. Iš kitos pusės pasirodė pilna mašina rusų, apie 30 vyrų. Na ir pradėjo jie mums duoti. Aš perbridau upelį ir, užsiglausdamas už medžių, pasileidau bėgte į priekį. Mūsiškiai jau toli buvo nubėgę. Matau - jie laukia manęs. Bieliauskėliui buvo peršauta ranka. Po šių įvykių mes apie savaitę slapstėmės pas žmones.

Garbašauskas su kitais penkiais nuėjo į Daujėnus, ten išvaikė bolševikus ir iškėlė trispalvę. Netrukus bolševikai atsipeikėjo ir puolė Daujėnus. Vieni išsilakstė, o Garbašauskas dar liko pažiūrėti, kas bus toliau. Jis buvo ginkluotas „Afen" pistoletu. Špitolninkas, jaunas vyriokas, atsidarė špitolės duris ir žiūri, koks čia triukšmas, jam gi įdomu. Kai tik atidarė duris, pamatė priešais stovintį rusą su karabinu rankose. Jis bandė greit vėl uždaryti duris, kai ruskis paleido du šūvius - abi kojas špitolninkui nupjovė iki kelių. Zakristijonas ėjo iš kapinių. Jį, matyt, pastebėjo vietiniai komunistėliai - rado gulintį negyvą su peiliu krūtinėje.

Garbašauską vijosi Biržų kompartijos sekretorius Kerbelis (jo brolis Daujėnuose dirbo šiaučiumi). Kerbelis rėkia Garbašauskui:

-    Stok! Stok! - o tas šventoriun ir už mūro pasislėpė.

Jaunas, tik paskirtas Daujėnų milicininkėlis, pamatęs, kad Kerbelis vejasi, irgi šoko vytis. Garbašauskas iš už mūro tvoros nusitaikė, pokšt tris kartus iš pistoleto: milicininkėlis krito vietoj negyvas, o Kerbeliui kliuvo tiesiai į krūtinę du šūviai. Sužeistąjį nunešė pas batsiuvį Prankaitį (vėliau jis dirbo viršaičiu), paguldė ant pagalvių. Auštant Kerbelis mirė.

Mat kaip išėjo. Tas Bajarskis specialiai suorganizavo budėjimą, kad galėtų mus įvilioti į spąstus, o po to ir susidoroti su mumis. Jo tikslas buvo toks: kad rusai besitraukdami neva neplėšikautų, o Kerbelį pakvietė tam, kad budinčiuosius sunaikintų.

Kai 1944 metais vokiečiai traukėsi, teko ir man bėgti iš namų ir slėptis, juolab kad buvau šaukiamojo amžiaus. Kurį laiką su kitais dviem vyrais slėpiausi pas Vaižmužį Ančiškių kaime (šalia kelio Vabalninkas - Daujėnai). Vėliau vienas iš mūsų išėjo - jam atsibodo bunkery lindėti. O kai jį peršovė, nuėjo ir prisiregistravo. Už tai jam dešimt metų bolševikai užtaisė. Kai mūsų šeimininkus išvežė į Sibirą, tada mes išėjome į mišką. Apylinkėje veikė Povilo Žilio-Klevo būrys. Atskirai laikėmės su Adolfu, buvusiu Vaižmužio bundininku. Mudu ir vėliau dviese vaikščiojom, mums ponas Klevas uždraudė Vabalninko ir Moliūnų miškuose slapstytis. Jis taip pasakė: „Jeigu mes neisim pas jį, jis mus sutvarkys". Taip mus ir stumdė visą vasarą. Į Klevo būrį vyrai buvo susirinkę iš Barklainių kaimo. Mano manymu, Klevas pasipūtęs buvo. Vėliau jis kažkur dingo be žinios, aš ir šiandien nežinau jo tolimesnio likimo. Pavasarį pradėjo mus šmeižti, kad mes plėšikaujame. Sako: apjuodinsim jus ir iššaudysim. Tada mes šešiese nuėjom pas poną Klevą ir pasakėme jam:

-    Ar ilgai dar chuliganysit? Kas jūs? Miško skrebai? Ką mes padarėme?

-    Kas yra, sakyk? Nebandykit ginklo pakelti, ginklai mūsų rankose.

Nesuprantu, kam mums alintis, jeigu mes, miškiniai, nebegalime tarpusavyje sutarti. Netoli Kriklinių veikė plėšikų grupė, kuriai vadovavo rusų lakūnas iš Pajuostės. Jis su tokia merga partizanų vardu apiplėšinėjo žmones. Su jais buvo susidėjęs ir jos brolis Parauka. Vienas brolis Parauka buvo miške. Mes pasiūlėm sunaikinti tą šutvę. Sutarę nuėjom pas tą Paraukaitę. Įėjom į vidų, lakūnas paprašė manęs parodyt pistoletą, bet mes su juo į jokias kalbas nesileidom. Jis žadėjo mums savo paslaugas: jeigu kas mus pultų, jis pranešiąs ir pan. Jis nusikabino nuo sienos didžiulį peilį mums parodyt. Aš rankose turėjau rusišką pusautomatinį šautuvą, o mano draugas Petras Parauka-Plechavičius išsitraukė pistoletą, jeigu kas, šaus į nugarą. Lakūnui pasakiau:

- Pakabink savo peilį ir nekilnok.

Lakūnas dar bandė lįsti prie daktarėlio. Tas jį perspėjo, kad nesiartintų. Mes lakūną išsivedėm į lauką ir tarėmės, ką su juo toliau daryti. Kiek pasvarstę mes jį palikom gyvą. Po kelių dienų kažkur prie Banionių kaimo jie apiplėšė ūkininką, kuris juos atpažino ir pranešė milicijai. Milicija tą gaują suėmė ir pasodino. Gaujai vadovavo tas pats lakūnas, o skrebai paleido kalbas, kad partizanai plėšikauja.

Tada mes nuėjom pas Klevą, sutarėm nesipykt ir veikt išvien. Klevas nusileido. Kai buvo išaiškinti ir pasodinti tikrieji plėšikai, vadovaujami to lakūno, ypač pasikeitė jo požiūris į mus. Šitie plėšikėliai persirengdavo rusiškais drabužiais ir, kur tik nueidavo, save vadindavo mūsų vardais ir slapyvardžiais. Todėl žmonės manė, kad juodus darbus darome mes, persirengę rusų kareivių uniformomis.

Klevas paprašė manęs paskolinti automatą. Tuo metu jis buvo sužeistas. Antrą kartą jis susižeidė mano automatu. Karininkas, o ginklo nemoka kilnoti... Kabino ant eglutės šakos, kuriai lūžus automatas krito (atsarga buvo neužfiksuota), kaip davė jam pagal juosmenį, kulka per petį išėjo. Po to Klevas ir pasisavino mano automatą, man tik šautuvėlį paliko. Nenorėjau su Klevu pyktis, tylėjau ir nieko nesakiau. Vėliau įsigijau pusautomatį.

Klevo būryje buvo dešimt - penkiolika vyrų. Vienu metu jis su kažkokia mergaite gyveno atsiskyręs nuo būrio, kaip Adomas su Ieva. Niekas mūsų nešelpė, vaikščiojom kaip apmirę. Partizano toks gyvenimas: praleidai dieną, naktį gali ir atsipalaiduoti nuo įtampos. Paskutiniu metu prasidėjo išdavystės, tad vyrų vis mažiau ir mažiau miške liko.

Su A. Žiliu-Klevu vaikščiojo Alfonsas Virbickas-Dangis iš Padagų kaimo. Virbickas buvo paimtas gyvas, man teko jį sutikti lageryje. Apie visa tai jis man papasakojo. Netrukus jį iškėlė į kitą lagerį, buvo gavęs dešimt metų kalėjimo. Žuvo A. Virbickas 1964 m. sklandytuvo avarijos metu Jonavoje.

Kai mes atsiskyrėm nuo Klevo, vaikščiojom maždaug šeši - septyni vyrai. Su mumis kartu buvo Kazys Kalenda-Tadas ir jo žmona Felicija Kalendienė-Tadienė (Alekso duktė), Petras Tamošiūnas-Simas, Rita Lapaitytė-Simienė, Keputė, Laputaitė, Mitkų pradinės mokyklos mokytoja.

Netoli Januškų kaimo pas vieno sklypininko dukterį Stasę ateidavo Kelmelio brolis. Pas tą mergaitę žuvo partizanas Jurgis Pelenis (Palionis)-Ponas. Su Ponu kartu ateidavo Leonas Stakė-Darius, buvęs mokytojas, Kazys Mudurėnas-Šarvuotis. Ponas, kiek žinau, buvo labai griežtas ir grubus. Jis dieną nueidavo pas žmogų, pasiimdavo ką jam reikia, ir nebandyk jam nė žodžio pasakyt - nudės vietoje. Kai Poną sunaikino, mes įtarėme Simą. Aš jį įtariau, kiti nesutiko su mano nuomone. Ponas labai gerdavo. Ta mergaitė turėdavo alaus, per gėrimą taip ir išėjo... Kadangi buvo pranešta enkavedistams, apsupo namus, tai kaip ėmė duoti. Ta mergaitė sėdėjo už stalo su Kelmelio broliu. Į vidų enkavedistai net nėjo, varė iš kulkosvaidžių per sienas ir padegė namą. Kelmelio brolis šoko per langą ir krito vietoje. Mergaitės tėvą peršovė gulintį lovoje, o motina buvo išvažiavusi pas kitą dukterį. Sužeistą tėvą nusivarė už Kriklinių. Prie Banionių kaimo jis nualpo ir pargriuvo. Tada jį įkėlė į ratus, nuvežė į Pumpėnus, kur skrebai jį pribaigė. Uždususį bunkeryje Poną ištraukė iš po pakrosnio ir palaidojo saviškiai. Petras Tamošiūnas-Simas tą istoriją išpūtė visai kitaip. Ponas atseit buvo pas aną dukrą, kur motina buvo išėjusi, už Lėvens, o Stasė abu girtus vežusi vežimu. Skrebai ją sutikę ir paklausę: ką veži? Ji atsakiusi, kad pijokus. Skrebai ir nuvažiavę. Kiek pavažiavusi ji pažadino juos ir pasakė, kad ką tik pravažiavo skrebai. Tie griebėsi už ginklų ir ėmė šaudyti. Skrebai apsisuko ir vėžėmis atsekė iki namų. Bet kas gi tai matė? Stasė žuvusi, tiedu žuvę, tėvas žuvęs.

Simas su mumis tai gyvendavo, tai negyvendavo, tik panas keitė ir taip, vadinasi, vadovavo būriui. Pareikši tik kokį žodį, tuoj gausi atkirtį, nebandyk jam priekaištauti. Kartą naktį pas tą Simo mokytoją atėjo dvi moterys (viena, atrodo, pulkininko Navako žmona), persirengusios vyrais, ir pabeldė į duris. Ta manė, kad partizanai. Pažvelgė per langą, žiūri, kad moterys. Navakienė ištiesė pistoletą ir šovė į tą mokytoją, bet nepataikė. Tą patį vakarą Navakienė atėjo pas mus ir ėmė sakyti, kad esanti užverbuota, o Simas jai perduoda žinias.

- Ką, - sako, - Simai, ar neperduodavai man žinių?

Simas ją griebė už gerklės ir ėmė smaugti. Mes penkiese ten buvome. Trise jai paėmė už rankų, Simas - už kaklo ir vandenin. Panardinę į vandenį palaikė ir pribaigė. Aš dar rėkiau, kad neliestų, kad turime pasitarti, ką turime daryti su ja, jeigu ji užverbuota ir šnipinėja. Juk ji tiesiai į akis Simui pasakė, kad ir jis užverbuotas. Prigirdė jie tą moterį, o mes su Alenčiko-Kelmelio broliu (kilęs iš Panevėžio) stovėjome ir žiopsojome. O ką daryti? Vadas taip įsakė. Suprantama, jeigu tą moterį būtume pradėję tardyti, ji, matyt, būtų apie Simą ką nors daugiau pasakiusi. Kaipgi jis leis mums daryti bendrą teismą, tada gal prisieitų ir jį nuteisti?

Kai partizanai žuvo Mitkų jaujoje, be abejo, tai buvo išdavystė. Kas išdavė, nėra žinios. Vietiniai įtarė Simą, kadangi jis su Lape kartu pasišalino iš jaujos. Kaip iš tikrųjų buvo, negaliu pasakyti.

Netoli Kenelių kaimo tankiame eglyne turėjom išsikasę bunkerį ir ten šešiese gyvenom. Pas mus atėjo Bronius Stašys-Lapė ir Antanas Kiaulėnas-Šarūnas, nes jų bunkerį užliejo vanduo. Tame eglyniuke tik šonais galėjom sugulti, bet vis kaip nors tikėjomės sulaukti pavasario. Sulaukėme pavasario, o čia - išdavystė. Matyt, kuris nors išplepėjo, kur mes glaudžiamės. Lapė stovėjo sargyboje. Atbėgo ir pasakė, kad tiesiai į mus ateina rusai. Mes bunkerį uždarėm ir pirmyn iš bunkeriuko. Visi išbėgome, tik mūsų daktaras bebėgdamas krito aukštielninkas ir į ledą smarkiai susitrenkė galvą. Rusai ėmė mus vytis. Jaučiau, kad daktaras atsilieka, atsigręžiau, o jau keli rusai mus atsiveja. Daktarėlis man trukdė, negalėjau šaut, dar būčiau į jį pataikęs. Kiek palėkę sustojom ir pagal komandą paleidom kelias salves į rusus. Tie iškart parkrito ant žemės. Tada mes per miškelį, per vienkiemį -  ir tolyn. Jie greit mus pametė iš akiračio. Į miškelius jie bijojo eit, tik iš toliau ėmė supti vienkiemį. Mes traukėmės gilyn miškan, nuėjom ant kelio Panevėžys -  Stumbriškis ir ėmėm bėgti tuo keliu. Kiek nubėgę užmaskavom pėdsakus ir metėmės į šoną. Nežinau, ar rusams kliuvo, ar nekliuvo nuo mūsų, bet mes pabėgom laimingai.

Miške išvaikščiojau beveik penkerius metus. Iš pradžių žmonės dar mus glaudė ir padėjo, bet, kai prasidėjo išdavystės, žmonės mūsų tiesiog bijojo, nes mūsų apsilankymas galėjo amžinai pražudyti, jie galėjo būti ištremti į Sibirą ir panašiai.

Buvo toks Čerčilis, jis svėrė 120 kilogramų. Aš rodydavau tokius menkniekius: pakeliu šautuvą už vamzdžio galo viena ranka ir sukioju aplink. Atėjo tas Čerčilis. Pamatė mane taip kilnojant šautuvą, tada jis paėmė Digteriovo kulkosvaidį su disku ir šoviniais už vamzdžio galo, ištiesė ranką, pakėlė ir pasukiojo aplink. Kai pamačiau tokią žmogaus jėgą, iškart nosį nuleidau. Jis pasakojo, kad Smetonos laikais dirbdamas policijoje svėrė 130 kilogramų, o išėjus į mišką svoris sumažėjo dešimčia - penkiolika kilogramų. Visi juokdavosi: jeigu Čerčilis bėga, atrodo, kad jo kojos žemės nesiekia. Didelis, stambus ir pasiutiškai greitas buvo. Vakarėliuose, kai užgrodavo polką, Čerčilis tarytum pūkelis sukdavosi, kojom žemės nesiekdamas. Merginos džiaugdavosi, kad Juozas taip lengvai šoka.

Kai vaikščiojom dviese su Liudu, nuo Utenos pabėgęs kareivėlis su automatu iš rusų kariuomenės atėjo pas mus. Automatas naujas, sako:

-    Keičiam automatą į pistoletą.

Mano naganas buvo pas Liudą. Aš paėmiau iš Liudo naganą ir duodu kareiviui

-    iš toli matyti, kad jam nepatogu su automatu. Pasikeitėm ginklais. Paskui jis ima tą automatą - du „ragai" pilni šovinių - ir siūlosi parodyt, kaip reikia šaudyt. Ruošiasi ant rankos vyniotis diržą, o aš jam „Afeną" panosėn pakišau, sakau:

-    Nebandyk ko nors daryti.

Kai diržą bus apsukęs aplink ranką, automato jau taip lengvai nebepaimsi. Mes tik dviese, „nubrauks" mus ir nueis sau švilpaudamas. Aš automatą tik patraukiau ir atėmiau, liepiau naganą užsikišt už diržo ir nebandyt prie jo prisiliest. Iš mūsų išėjęs tas kareivėlis užėjo daujėniečių Klevo grupę. Tie jį sulaikė, atėmė naganą ir paleido.

-    Esi nepažįstamas, nežinomas, eik iš kur atėjęs ir daugiau čia nesirodyk, - pasakė jam Klevas.

Klevo pusbrolis Jonas Žilys-Radastėlis žuvo prie Talkonių pieninės. Jie ėjo paimt sviesto, o ten laukė enkavedistai. Tuo metu aš jau buvau suimtas, sėdėjau Pasvaly. Per „vilkiuką" mačiau, kaip atvažiavo enkavedistų pilna mašina, sustojo ir iš jos išmetė Joną Žilį ir Virbickėlį. Kiek man yra žinoma, tuo metu į tą pieninę ėjo ir pats Klevas su Petru Tamošiūnu-Simu. Jie kiek tolėliau buvo, todėl tuokart ir liko gyvi.

Jau būdami miške mes įtarėme esant išdavystę ir tarėmės nešdintis, kol dar nevėlu. Pasiėmėm savo daiktelius ir jau ruošėmės eit iš stovyklos. Tuo metu stovykloje buvo Antanas Tamulionis-Žiemys, Tadas Kalenda, Tadienė, aš ir kiti. Aš sakau Tadui:

-    Einam ant linijos. Ar taip, ar kitaip, paguldysim dar vieną kitą maskolį...

Turėjau gerą akį. Jeigu nusitaikiau, tai jau ir yra...

Sunkvežimis iš Panevėžio į Vabalninką vežė pilną mašiną vaistų, o Antanas Kiaulėnas-Šarūnas su kitu partizanu - Bijūnėliu užstojo kelią ir iškrovė tuos vaistus miške. Šarūnas dalį vaistų išvežė partizanams kažkur už Naujamiesčio. Tada jie du buvo išėję, todėl ir padarė nepataisomą klaidą.

Mes su Tadu nuėjom ant linijos, sėdim ir laukiam... Aš atsiguliau ant žemės ir guliu. Priėjo Tadas ir sako:

-    Tai ko tu dabar čia atsigulei? Gal bijai?

Apėmė bloga nuojauta. Šautuvą paėmiau ir pastačiau prie medžio, likau tik su pistoletu. Matau: ateina vienas, kitas, trečias. Tadą perspėjau, kad ateina mūsiškiai. Maniau, kad Šarūnas su Bijūnėliu iš Naujamiesčio, bet penktą jau pastebėjau su rusiška uniforma. Jie tik užsiglaudė už tankesnių krūmų ir sustojo. Leitenantas pirmutinis (vėliau sužinojome, kad mūsų stovykla buvo išduota) šovė į mane, aš parvirtau. Kai braukė iš automato, tai Tadas kaip sėdėjo ant kelmo, taip ir sukniubo. Pasirodo, jam krūtinę peršovė. Man kojos sąnarį pervarė, o per kitos kojos blauzdą trys kulkos perėjo. Kai aš nugriuvau, Tadienės brolis šoko rėkdamas: „Jėzus Marija, svainį nušovė! Duokit šautuvą". Kas tau bepaduos, jei pats nepagriebsi. Tik pokšt iš už krūmo, griebėsi už kojos ir apvirto. Aš ėmiau šliaužti žeme, netoliese buvau pasirinkęs tokią gamtinę slėptuvę po kelmu. Bandžiau per keliuką šliaužti, bet ten jau stovėjo rusai. Šovė kartą, bet nepataikė. Tada aš atgal. Atsiguliau tarp samanų aukštielninkas, samanomis užsiklojau ir guliu. Girdžiu, kad manęs ieško. Paėmė Tadienės brolį sužeistą, o Tadienė, Žiemys ir kiti pabėgo. Tadą nušovė, mus sužeidė. Matau - ateina vienas kareivis, netoli manęs vaikšto, bet manęs nemato. Kiek pavaikščiojęs ėmė trypinėti. Aš jau nebeiškenčiau: staiga pakilau nuo žemės, kišau ranką į dėklą ir traukiau pistoletą. Ar taip, ar taip, sakau, prieš mirtį dar nors vieną ruskį nuversiu. Bet pistoleto jau nebeištraukiau, rankos kaip nesavos buvo. Tuo metu ruskis atsuko nugarą, o man taip silpna pasidarė - peršovė juk ryte, dabar buvo jau po pietų. Buvau gerokai nukraujavęs, rankos nutirpusios. Kai pajudėjau, medžių šakelės trakštelėjo. Ruskis atsisuko, rankose jau paruoštas pusautomatis, ir suriko:

-    Vot! Est! (Štai! Yra!)

Pribėgo prie manęs keli ruskiai, apvertė aukštielninką, sako:

-    Dar už pistoleto griebėsi.

Ir ėmė mane mušti, spardyti:

-    Sakyk, kur jie nubėgo?

Sakau:

-    Jeigu jūs matėte, į kurią pusę bėgo, ir nesivijot, kaip aš galėjau juos matyti gulėdamas.

Rusų leitenantas pagriebė medžio šaką, storumo sulig ranka, užsimojo ir ėmė rėkti:

-    Ubju bandita! Ubju! (Užmušiu banditą! Užmušiu!)

Subėgo jų daugiau. Kiti protestavo, kad nemuštų manęs. Netrukus atvažiavo vežimas, iš kaimo žmogus atvarytas su arkliu, įvertė mane į ratus. Tada, paėmę už kojų, už galvos, įmetė Tado svainį. Išvežė mus į pamiškę Kriklinių pusėje. Čia jau laukė sunkvežimis. Sumetė į sunkvežimį, perspėjo, kad nesišnekėtume. Tadienės brolis taip pat buvo visai silpnas, nukraujavęs, peršautas jo kojos kaulas. Važiavom pro Pumpėnus. Tarėsi lyg ir čia palikti. Išvertė mus iš sunkvežimio, bet persigalvojo: atseit mus iš čia gali pavogti partizanai. Vėl sumetė atgal į sunkvežimį ir tiesiai į Pasvalį, uždarė į kamerą. Niekas nesirūpino mūsų sveikata, net žaizdų neperrišo. Tik kiek vėliau Tadienės brolį išvežė į ligoninę, o po to ir mane. Nuvežė pas gydytoją Sklenį (jau miręs). Tas gydytojas Sklenys dar gerokai mane paspardė kojomis ir pasakė:

-    Velnias netrauks... Žinojai, kur ėjai...

Kiek žinau, gydytojas Sklenys buvo enkavedistų užverbuotas. Geriausias daktaras tuo metu Pasvalyje buvo Kiaušas. Jį pažemino pareigose, o Sklenį paskyrė ligoninės vedėju. Gydytojas Sklenys manęs net neperrišo, paspyręs koja, paliko gulėti tarytum padvėsusį šunį. Pribėgo prie manęs seselė, ėmė valyti žaizdą, tai jis suriko:

-    Kam čia valai? Palik!

Bet seselė neklausė, atsinešė binto ir pradėjo perrišinėti, sutvarkė kojų žaizdas.

Iš ligoninės vėl atgal į kamerą, prasidėjo tardymas. Tardė daugiau kaip mėnesį. Tardymo metu smarkiai mušė, sulaužė šonkaulius. Iš kameros atnešdavo dviese paėmę, nes negalėjau nei vaikščiot, nei sėdėt. Gulintį ant žemės tardytojai spardydavo kojomis, specialiai atsistodavo ant žaizdų ir mindydavo.

Plaukus buvau ilgus užsiauginęs, dažnai dieną vaikščiodamas po kaimą persirengdavau moteriškais rūbais. Vietoj marškinių nešiojau suknelę. Matau, kad reikia keist išvaizdą, tada tik kelnes pasiraitoju aukščiau kelių, suknelę iš už diržo išsitraukiu ir einu kaip mergaitė...

Šitie niekšai tampė mane už plaukų po kamerą, nurovė plaukus. Kai nieko iš manęs neišgavo kankindami, tada nutempė pas papulkininkį, Lietuvos žydą (pavardė iš „Č" raidės). Nutempė, pasodino. Matau, kad mano pistoletas ant stalo išardytas dalimis, Tado pistoletas taip pat guli išardytas ant stalo. Liepė atpažint pistoletus ir pagrasino: jeigu nieko nešnekėsiu, pažadėjo vesti į mišką, kad parodyčiau bunkerius, stovyklas. Jei neparodysiu, nušaus vietoje. Aš iškart pralinksmėjau ir ėmiau juoktis pagalvojęs, kad mano kančios pagaliau baigsis.

Žydas ėmė reikalaut išduot žmones, kurie mane laikė ir maitino. Aš ir pasakiau tam žydui:

- Jeigu tu toks kvailas, kas tave galėjo paaukštint?

Žydas pasiguodė, kad jie tris dienas toj vietoj, kur mane paėmė, ieškojo bunkerio ir nerado. Vadinasi, aš gyvenau pas žmones.

Iš tikrųjų bunkeris buvo, tik enkavedistai jo nerado. Dėl maisto aš jam paaiškinau, kad pats pasiimdavau, kam gi ginklą turėjau. Bunkerį buvom išsikasę palei Aleksytės upelį. Negilus, tik sėdint jame buvo galima slėptis. Ant viršaus apsodinom medeliais. Po kurio laiko jie rado tą bunkerį, tada apstojo ir mušė mane. Bemušdami ir bespardydami ne tik šonkaulius, bet ir krūtinkaulį sulaužė.

Lageryje, kai mane peršvietė rentgeno aparatu, daktarai net aiktelėjo: tiek suaugimų, tiek lūžių, šaudytas ne kartą ir vis dar gyvas... Tiesą sakant, aš ne pagal savo ūgį buvau stiprus ir ištvermingas. Kad ir su dvimetriniu vyru susiimdavau ir, jeigu pasiekdavau, pakeldavau jį nuo žemės. Kai dirbdavom šulinių rentinius, aš vienas paimdavau ir pakeldavau rentinį nuo žemės.

Mane Pasvalyje visą laiką saugojo girti skrebai. Ateina su automatu, prie kameros durų sėdi ir knabsi. Aš jau ruošiausi jiems suduot į sprandą ir pabėgt. Kai atvažiuodavo skrebai iš Daujėnų, prašydavo, kad atiduotų mane jiems užmušti, bet mane greit išvežė į Panevėžio kalėjimą.

Pasakoja JONAS ŽILYS

Užrašyta Panevėžyje
1995 11 05

Gimiau 1939 metais Pasvalio rajone, Maženių kaime. Šeimoje buvome penki vaikai - sesutė Stasė mirė trijų mėnesių. Augome keturiese: vyresnioji sesuo Veronika (g. 1924 m.), brolis Antanas (g. 1926 m.), sesuo Juzefa (g. 1932 m.) ir aš. Motina - Vincenta Žilienė, gimusi 1906 m., tėvas - Jonas Žilys, gimęs 1896 m.

Žemės tėvai turėjo apie 10 ha. Kadangi tėtis buvo labai darbštus, žemę gerai įdirbdavo, tręšdavo, tad materialiai laikėmės neblogai. Be to, jis dar nuomavo mišką, kurį kirsdavo, pjaudavo lentas, statydavo klėtis. Tokiu būdu išsimokėdavo mokesčius valstybei. Užtektinai likdavo ir sau. Tėtis dažnai važiuodavo į turgus: į Panevėžį, į Pasvalį, į Kupiškį su lentom, su rąstais, bet niekados negrįždavo išgėręs. Jis turėjo tokį posakį: „Aš žydų vaikų nemaitinsiu, turiu savo..." Kadangi visa prekyba buvo žydų rankose, suprantama, ką jis galvojo taip sakydamas. Nors pats negėrė, bet alaus visada namuose turėdavo ir užėjusį žmogų visuomet pavaišindavo.

Kai 1944 metais atėjo rusai ir paskelbė mobilizaciją į sovietų kariuomenę, visas kaimo jaunimas išėjo į mišką. Mūsų apylinkėje partizanus pirmas pradėjo burti Povilas Žilys-Klevas. Jis buvo baigęs miškininkystės mokslus, dirbo girininku.

Mano brolis Antanas tuo metu mokėsi Pasvalio gimnazijoje, bet kai pamatė, kad kaimų jaunimas traukiasi į miškus, iškart paliko gimnazijos suolą ir išėjo kartu su jais. Iš Mikėnų, Porijų, Januškų, Dumblinėlių, Maženių, Padagų į mišką išėjusio jaunimo netrukus susidarė 33 vyrų ginkluotas būrys. Tas būrys laikydavosi Porijų kaimo palaukėse, apie Linkiamiškį, Papyvesius. Miškuose į Kriklinių pusę labai greit būrys išaugo iki 50 vyrų. Kai kurių pavardės dar iki šiol nėra žinomos, kadangi į tą būrį buvo atėjęs ne vienas ir iš aplinkinių rajonų.

Kai į mišką išėjo brolis Antanas, man tebuvo vos penkeri. Tokiems „vyrams" nelabai kas ir sakydavo, kur suaugusieji eina. Vėliau, kai po brolio išėjimo į mišką pradėjo užeidinėti stribai su rusų garnizono kareiviais, supratau, kad jie brolio ieško. Namiškiai, kai jų klausdavo, vis sakydavo, kad nieko nežino. Stribai ėmė tardyt tėvus, vyresniąją seserį. Ypač kankino tėtį. Jį dažnai areštuodavo, varydavosi į Daujėnus, į Pasvalį, ten po kelias paras išlaikydavo, grįždavo visas sumuštas. Tiesiog nebebuvo galima toliau ramiai gyventi - kartodavosi kasdieniniai tardymai ir mušimai. Parėjęs iš tardymų sumuštas ir sudaužytas, tėtis sakydavo, kad vis vien neisiąs ir netarnausiąs okupantams - jis buvo didelis patriotas. Kito kelio tėvams neliko - tik pasitraukti iš namų. Seserys ir aš išsisklaidėm kas kur, o tėvelis su mama gyveno miške, netoli Linkiamiškio pasistatė palapinę. Ginklo jie jokio neturėjo. Aš ėjau per žmones ganydamas karves bei kitus ūkio darbus dirbdamas. Susitikdavau ir su tėvais.

Į mišką gyventi tėvai išėjo 1945 metų vasarą, miške praleido žiemą ir ten gyveno iki 1946-ųjų vasaros. Tėvelis dirbdavo druskines, pindavo krepšius, mama megzdavo kojines, pirštines, vasarą uogaudavo. Viską nešdavo pas žmones, keisdavo į maistą. Dirbo tiek, kad galėtų prasimaitinti.

1946 metų vasarą vyko miško siautimas. Jie pastebėjo, kad ateina Vabalninko stribai su rusų garnizono kariais, greit pasitraukė iš palapinės ir bandė bėgt. Aplink augo krūmynai, viksvos. Tėvelis mamai dar pasakė:

- Aš tai pabėgsiu, bet kaip tu?

Mama buvo stambaus sudėjimo. Tuo metu tėvelį peršovė, jis parkrito ant žemės. Tada mama metėsi į šoną, pabėgo apie 20 metrų ir įkrito į viksvas. Kai stribai priėjo prie tėčio, jis dar buvo gyvas. Ėmė mušt, mušamas tėvas dar klausė, už ką jį muša, juk jis nieko bloga nepadaręs, bet pasigailėjimo nebuvo. Stribai uždaužė jį šautuvų buožėmis. Netoliese baloje buvo duobė, tai į tą duobę stačia galva įgrūdo pusgyvį ir prigirdė. O mamos nepastebėjo, nors ši buvo netoliese ir girdėjo, kaip stribai tėvelį kankino. Kai sutemo, ji išėjo iš miško. Nuo to laiko jau vaikščiojo per žmones - tai pas vienus, tai pas kitus glausdavosi, kam vaikus prižiūrėdavo, kam megzdavo, kam verpdavo.

Tuo metu aš gyvenau netoli Gelažių esančiame Grundiškio kaime pas tokį Romualdą Plevoką. Savo vaikų neturėjo, tai mane priėmė karvių ganyt, o seserį kaip pusmergę. Kadangi Plevokas buvo nukentėjęs nuo vokiečių, rusai jį laikė savu žmogumi, nors jis buvo doras lietuvis, patriotas. Vieta nuošali, pas jį užeidavo ir partizanai. Kartą aš guliu antrame aukšte ir girdžiu beldžiant į duris. Šeimininkas atidaro duris, girdžiu kažką sakant: „Reikia vinių Žilio karstui sukalt..." Supratau, kad tėvelis arba brolis žuvo. Pasirodo, tėvelio karstui vinių reikėjo. Iki tėvelio žuvimo vietos nuo Plevoko sodybos buvo apie keturis kilometrus. Kaip vėliau sužinojau, gal po dviejų parų partizanai tėvelio palaikus ištraukė iš duobės, nuplovė, sukalė karstą ir palaidojo. Kur palaidojo, niekas iki šiol nežino. Kiek visur ieškojau, važinėjau, niekaip negalėjau surast, nes tie, kurie laidojo, jau patys seniai nebegyvi. Aš tik spėt galiu: Sodelių arba Porijų miške.

Brolis Antanas kartais ateidavo aplankyt manęs, truputį pasišnekėdavom. Paskutinį sykį brolį buvau sutikęs 1948 metais netoli Gelažių, Skupų kaime. Aš ten pas tokias Skupaites ganiau karves ir buvo atėjęs brolis. Jis dar pakėlė mane ant rankų, sako:

- Mes vis vien laimėsim tą kovą, kad ir kokia sunki ji būtų.

Maždaug po mėnesio jis žuvo kartu su Virbicku netoli Pasvalio, Talačkonių kaime. Žuvimo aplinkybės man gerai žinomos.

Nuo Pasvalio važiavo pilnas stribų sunkvežimis, o brolis naktį sėdėjo pakinkytame vežime Svalios pakrantėj. Ta mašina pakilo į kalną, nusileido pakalnėn, sustojo. Stribai išlipo, pėsčiomis grįžo atgal ir puolė iš pasalų. Brolį peršovė. Jis susiplėšė baltinius, bandė persirišt žaizdą, bet antru šūviu jį pribaigė. Tas žmogus, kuris pasakojo apie brolio žuvimo aplinkybes, tuo metu dirbo kolchozo pirmininku. Jo namuose buvo arklių ferma. Stribams jis pasakė, kad banditai iš jo paėmė arklį. Deja, kai nuėjo į tvartą, visus arklius rado vietoje. Matyt, iš kažkur kitur jie buvo arklį paėmę. Kai tas pirmininkas nuėjo pasižiūrėt, matė, kad kėbule buvo įmesti du nušauti vyrai. Vienas stribas atidengė brezentą ir nusikeikė: „O, bl..., Antanas!" Greičiausiai tai buvęs koks bendramokslis, jei taip gerai pažinęs.

Kaip dabar žinoma, brolis su Virbicku tada norėjo paimt iš Talačkonių pieninės sviestą, bet buvo įskųsti, susekti ir sušaudyti. Į tą išdavystę buvo įvelta tokia Baltrūnaitė, apie ją vėliau teko išgirsti įvairiausių kalbų.

Juozas Virbickas buvo kilęs iš Padagų kaimo. Po to jie abu buvo paguldyti Pasvalio saugumo kieme. Atpažinti stribai buvo atsivežę Juozo brolį, tokį Gaigalą, kuris patvirtino, kas tikrai nušauti.

Prisimenu, kada Petras Šiaučiūnas išėjo į mišką. Tada aš gyvenau netoli Gelažių, Rubežio kaime pas Breives. Kartu pas juos laikėsi ir Šiaučiūnas, kuris tuomet laikinai dirbo Karsakiškio geležinkelio stoty. Reikėjo jam eit į kariuomenę, bet į kariuomenę jis nėjo. Buvo jau pavasariop, ką tik pradėjęs tirpti sniegas. Petras apsivilko paltą, užsidėjo kepurę ir laukė vakaro, kol ateis partizanai jo išsivesti. Jo vyresnysis brolis Jonas jau anksčiau buvo išėjęs į mišką. Neteko Petrui ilgiau papartizanaut, pabuvo keletą mėnesių miške ir žuvo.

Kartą, kai gyvenau Bygailiuose pas Skrebę (sesers vyro giminaitį), ėjau išgint karvių iš tvarto, kai išgirdau kažką švilpiant klojime. Nueinu, žiūriu - du jūreiviškom uniformom apsirengę sėdi ant šiaudų. Jie paklausė, kieno čia namai, ar nėra ko nors iš svetimų? Pasakiau, kad svetimų nėra, tik šeimininkai. Tada paprašė, kad pakviesčiau šeimininką. Pasirodo, tai buvo šeimininko giminaičiai, pabėgę iš rusų kariuomenės. Abu jūrininkai, atbėgo net iš Talino. Jie man dar paliko rusišką žemėlapį. Pas Skrebę jie išbuvo tris paras, po to išėjo į Taruškas pas partizanus.

Pas žmones gyvenau įvairiom pavardėm. Gelažiuose buvau Šakalys, Bygailiuose - Gžimaila, kadangi tokia pavarde turėjau giminių Panevėžyje. Kai pradėjau lankyt vidurinę, susigrąžinau tikrąją pavardę.

Nežinau, kaip žmonės gyveno tremtyje, bet, manau, kad ir mums čia, Tėvynėje, nė kiek ne geriau buvo. Žmonės buvo išgąsdinti, ne bet kas norėjo priimt. Mus su mama daugiausia glaudė neturtingi, nes turtingieji drebėjo dėl savo turto.

Mama mirė 1970 metais. Tuomet ji jau gyveno pas mane Panevėžyje.

Pasakoja ADELAIDA (ADA) ALEBIENE - RIMAITĖ

Užrašyta Panevėžyje 1997 04 02

Gimiau 1917 m. vasario 23 d. Daglėnų kaime, Pušaloto valsčiuje. Ištekėjau 1940 metais už Mykolo Alebos, Juozo sūnaus, gimusio 1914 m. Pakalniškių kaime.

1941 metais prasidėjus karui su vokiečiais, vyras slapstėsi, nes vokiečiai rinko iš kaimų vyrus ir vežė darbams į Vokietiją. Mykolas nepriklausė jokiai antivokiškai organizacijai, bet tarnavo Kauno policijoje. Policijoje jis tarnavo iki 1940 metų.

1944 metais, prieš ateinant rusams, vyras pasiėmė atostogų ir važiavom į tėviškę. Atvažiavom iki Radviliškio ir sužinojom, kad Kaune jau rusai. Vyras ėmė svarstyt, ką daryt - gal grįžt atgal į Kauną? Ėmiau jį atkalbinėti, kad grįžti nėra prasmės, reikia važiuoti į tėviškę, ten nuspręsim. Tik atvažiavom į Pušalotą, ir užėjo rusai. Iš pradžių vyras dar slapstėsi namuose: daržinėje pasidarė slėptuvę, kamaroje irgi įsirengė slėptuvę. Jokio ginklo tuo metu jis neturėjo, tik vėliau, nežinau iš kur, gavo medžioklinį šautuvą. Po to pasitraukė į mišką pas partizanus. Kadangi buvo mažas vaikas, dažnai ateidavo aplankyti, pasikalbėdavo su juo, pasidžiaugdavo ir vėl išeidavo.

Kartą nueinu į Pušalotą ir sutinku vieno milicininko žmoną. Ji sako:

-    Žinai, tave žada areštuot, dėl vyro.

Grįžau į namus, laukiu vyro. Jis atėjo, klausiu, ką man daryt, jeigu ateitų manęs areštuot. Vyras taip pasakė:

-    Jeigu tardys, daug nekalbėk. Pasakyk, kad aš miške, o daugiau nieko nežinai.

Mane areštavo 1946 metų pavasarį. Nuvežė į Panevėžį ir ėmė tardyt. Reikalavo

pasakyt, kur vyras. Pasakiau, kad vyras miške, apie jį aš nieko nežinau. Tada tardytojas pasakė, kad aš ne viską pasakiau. Išveda į lauką, pastato po lašais pastogėj, palaiko kiek ir vėl veda į vidų tardyt. Aš visa šlapia, drebu nuo šalčio, o jis vėl to paties klausia:

-    Gal jis ne miške? Gal jis išvažiavęs kur?

Po to jis užveda tokią kalbą:

-    Žinai, kad tavo vyras tavęs nemyli? Jo nė kiek nereikėtų gailėtis. Tu taip vargsti vien dėl jo, o jam į tave nusispjaut...

Duoda cigaretę užrūkyti ir vėl tą pačią maldelę: viską sakyk, nieko neslėpk ir t. t. Kiek patylėjęs įsmeigė žvilgsnį į mane ir sako:

-    Duosiu tau butą mieste, būsi viskuo aprūpinta, bet reiks mums parodyti miškinių bunkerius, pasakyti, kur jie slapstosi, kas jiems padeda. Ar sutinki?

-    Ne. Nesutinku, nes aš nieko nežinau, - tiesiai atsakiau jam.

Tada dar kartą išvedė į lauką, po lašais pastatė, kiek palaikė ir nuvedė į kamerą. Taip jis manęs neužverbavo. Keturis mėnesius tardė Panevėžyje, po to išvežė į Lukiškių kalėjimą. Ten šešis mėnesius išlaikė, po to išvežė į Vorkutą - be jokio teismo. Po metų paleido, kadangi nebuvau teista. Pagal tą straipsnį, pagal kurį norėjo mane apkaltint, buvo paskelbta amnestija.

Kai grįžau į Lietuvą, sužinojau, kad mano vyras Mykolas išėjo iš miško ir užsiregistravo, todėl atseit mane ir paleido. Registruotis vyrą prikalbėjo Pušaloto NKVD viršininkas Sorokinas.

Mano tėvus vis vien 1948 metų pavasarį išvežė į Sibirą. Tada mes su vyru ir sūneliu apsigyvenome mano tėvų namuose Daglėnų kaime. O kaip gyvent? Nieko neturim, visas turtas surašytas. Tada aš vėl bėgau pas Sorokiną prašyti, kad nors ką paliktų pragyventi. Sorokinas liepė mums palikti karvę, kiaulę paršingą, 4 centnerius kviečių, truputį miltų, visas 40 vištų, kurios nebuvo įtrauktos į konfiskuojamų sąrašą, ir 4 avis. Dažnai pas mus užeidavo Pušaloto stribai Boleslovas Žygas, Vasiliauskas ir kiti. Duodavom jiems atsigert, pavalgyt.

Daglėnų kaimo gyventojas Petras Ulkė paprašė mano vyrą pabūt piršliu. Tie Ulkės buvo komunistuojantys. Aš ką tik grįžusi iš lagerio, jis - iš miško, kažkaip nei šis, nei tas. Mes nieko neturim, turtas išgrobtas, tėvai išvežti. Ulkei ėmiau aiškinti, kad mes neturime nė kapeikos, o einant į piršlius reikia ko nors turėt dovanoms. Bet Ulkė neatstojo, atseit nieko nereikia, sutikit tik pabūt, ir bus gana. Kai taip žmogus prašo, negi atsakysi. Vyras sutiko. Nuotaka buvo kilusi iš Matkūnų kaimo. Pirmą dieną vestuvės vyko pas Ulkę Daglėnų kaime, o kitą dieną važiavom pas nuotakos tėvus į Matkūnus. Nuvažiuojam į Matkūnus, žiūrim - pilnas kiemas stribų. Vežime, kuriuo važiavome, sėdėjo jaunikis, nuotaka, piršlys ir aš. Sakau vyrui:

-    Žiūrėk, kiek stribų čia...

Vyras sako:

-    Nebijok, bus smagiau...

Einant į vidų mane užkabino stribas Žygas. Aš buvau apsirengusi lapės kailių kailiniais. Žygas ėmė pešiot plaukus iš kailinių. Aš jam sakau:

-    Ką čia dabar darai?

-    Nieko, nieko, man labai patiko, - pasakė Žygas ir daugiau prie manęs nekibo.

Įėjom į vidų, šeimininkas pradėjo dengti stalą, nešt valgius. Muzikantas groja, vieni šoka, linksminasi. Mes susėdom už stalo, šalia mūsų atsisėdo svečiai iš Panevėžio. Atsidaro durys, įeina Žygas su kitu stribu. Priėjęs prie mūsų Žygas sako:

-    Na, piršly, duok išgert!

O ką mes jam duosim, jei nieko neturim. Mano vyras jam sako:

-    Truputį palauk, bus bendras svočios stalas, tada visi susėsim ir pasivaišinsim...

Bet Žygas neatstojo. Dūrė man pirštu į veidą, ėmė nepatenkintas bambėt:

-    Duok, duok, tu turi...

Aš jam sakau:

-    Boleslovai, nagi palauk...

-    Kiek aš galiu laukt?! - pakeltu balsu užriko Žygas.

Tik šautuvą nuo pečių, visai prie pat vyro krūtinės prikišo vamzdį ir iškart šovė. Mykolas taip ir atsilošė. Visi, kas buvo gyvas viduje, nėrė pro duris į lauką, aš puoliau po stalu. Žygas su kitais taip pat išėjo į lauką, bet greit grįžo. Pamatęs, kad Mykolas dar gyvas, užsitaisė šautuvą antrą kartą ir vėl norėjo šaut, bet vyras griebė už šautuvo sakydamas:

-    Boleslovai, už ką tu mane šaudai? Ką aš tau bloga padariau?

Taip jie abu įsikibę rankomis šautuvą laiko, vienas į save, kitas į save traukia. Žygas prašo, kad Mykolas paleistų šautuvą, bet tas nepaleidžia. Aš galvoju, ką man daryt: gal griebt nuo stalo šakutę ir durt Žygui į sprandą? Bet kai išlindau iš pastalės, priešais mane atsirado dar keli stribai. Matau, kad aš jau bejėgė, bandau bėgt pro duris, bet stribas Vasiliauskas užstatė koją ir neleido išeit. Tada trenkiau jam į pasmakrę. Jis atsilošė, tuo metu šokau pro duris ir išbėgau laukan. O lauke visi bėga nuo manęs tolyn, nes stribai jau ieško ir mane nušaut ketina. Matau, kad kiti lipa ant kūtės, aš irgi iš paskos. Mykolas kažkaip išsisuko iš stribų ir kopėčiomis užlipo ant aukšto. Paskui save užsitraukė ir kopėčias. Stribai laksto, ieško Alebos, bet jo niekur nėra. Po kurio laiko mes su tokiu vyru nulipom nuo kūtės ir nubėgom pas kaimyną Gerbenį. Netrukus atėjo vienas jaunuolis su mergaite ir pasakė, kad grįžčiau atgal, mane vyras kviečia. Atbėgom atgal, užlipom ant aukšto, žiūriu - čia jį slaugo seselė, ta, kuri iš Panevėžio į svečius buvo atvykusi. Kai Mykolas mane pamatė, pasakė, kad nuimčiau nuo jo rankos žiedą ir laikrodį. O vaitoja, dejuoja... Aš ėmiau guost, drąsint, kad tuoj jį veš į Panevėžį ligoninėn, bet jis tuo metu užmerkė akis. Pasirodo, stribas Žygas šovė jam į pilvą sprogstamąja kulka, kuri labai išdarkė vidurius. Kai vyras užmerkė akis, aš nualpau. Mane su paklodėm nuleido nuo aukšto.

Stribai nuėjo Pušalotan, prisistatė viršininkui ir pasakė, kad nušovė Alebą. Tada viršininkas Sorokinas paėmė gydytoją, kelis garnizono kareivius ir atvažiavo į Matkūnų kaimą. Gydytojas vyrui jau buvo nebereikalingas. Tada man suleido raminamųjų vaistų. Atgavau jėgas ir sąmonę, einu prie gulinčio nebegyvo vyro. Žiūriu - prie jo stovi du stribiteliai, atseit saugo. Nebeišlaikiau, surikau:

-    Tai ko jūs čia dar stovit?! Kūną nužudėt, dar norit ir sielą nužudyt? Von iš čia! Kad jūsų nematyčiau...

Supratau, kad jie labai įsižeidė. Kaip vėliau išsiaiškinau, tie du ruskeliai kareiviai stovėjo paties Sorokino pastatyti. Kitą dieną šeimininkas, nuotakos tėvas, mane nuvežė į Pušalotą, nes reikėjo sutvarkyt dokumentus dėl laidojimo. Pinigų neturiu, tad nuėjau pas kleboną, pasiskolinau penkis šimtus rublių. Paprašiau pažįstamos Kunkulienės, kad man padėtų. Po to nuėjau į NKVD būstinę pas Sorokiną. Žiūriu -  koridoriuje jau sėdi Žygas. Aš labai susijaudinau jį pamačiusi. Nereikėjo man taip sakyti, bet pasakiau jam tiesiai į akis girdint kitiems stribams:

-    Žinai, svoločiau, ką tu padarei? Aš tau nedovanosiu visą gyvenimą!

Tai girdėję stribai iškart atkartojo Sorokinui. Netrukus mane pasišaukė Soroki-nas. Aš jam išdėsčiau visas bėdas: kad reikia laidoti vyrą, reikia duobę kasti, aprengti mirusį, ir paprašiau jo pagalbos. Sorokinas sako:

-    Ką kalbėjai koridoriuje? Aš tau niekuo nebegaliu padėt... Negerai prasitarei... Bet duosiu keturis stribitelius, kad duobę iškastų.

Daug padėjo kaimynai, nes pati buvau sunkios būklės, sirgau atvira džiovos forma. Po vyro laidotuvių kraujais vėmiau, paslika gulėjau. Trečią dieną atlėkė stribas ir liepė prisistatyti į Pušaloto NKVD. Pasakė, kad vyrą atkasė, nes iškvietė ekspertą iš Panevėžio. Mat Žygas aiškino, jog mano vyras jį užpuolė, o jis tik gynėsi. Bet Žygą vis vien teisė, jis gavo devynerius metus lagerio. Kaip vėliau sužinojau, kalėjime jį kaliniai užmušė.

Viena, ką galiu pasakyti apie buvusį Pušaloto NKVD viršininką Sorokiną, kad jis vienintelis perspėjo vyrą. Liepė jam kuo greičiau pasišalinti iš tų apylinkių, liepė išvažiuoti gyventi kitur, nes čia jo laukia pražūtis. Vyras nepaklausė. Pasirodo, Sorokinas neklydo.

Pasakoja JURGIS INDRIULIS-DARGUŽĖLIS

Užrašyta Panevėžyje
1989 m. lapkričio 19 d.

Gimiau 1927 m. Vabalninko valsčiuje, Lebeniškių kaime. Tuoj po karo lankiau Pasvalio gimnaziją. Rusai ėmė šaukti moksleivius kariniam apmokymui, tada aš ir pasitraukiau į mišką, nenorėjau tarnauti okupantams. Mūsų kaimo visi jauni vyrai išėjo į miškus. Kaime gyveno dar po 1863 metų sukilimo atvežti rusų kolonizatorių palikuonys. Iš jų nė vienas į mišką nėjo, visi išėjo į skrebus. Savo „brolių" jie labai laukė dar 1940 metais. Vokiečiai savo viešpatavimo laikotarpiu aršesniuosius rusus sunaikino, o tie, kurie liko, laukė Raudonosios armijos kaip išganymo. Daugelis iš jų prie vokiečių slapstėsi.

Iš mūsų kaimo tuoj po karo į mišką išėjo šie vyrai:

1.    Antanas Kiaulėnas.

2.    Jonas Indriulis.

3.    Jonas Paškevičius.

4.    Antanas Kalkys.

5.    Jonas Kalkys.

6.    Julius Kalkys (trys broliai).

7.    Juozas Kalkys.

8.    Lionginas Kalkys.

9.    Jurgis Indriulis (aš, pasakotojas).

Iš Daržų kaimo į mišką išėjo Balčiūnas ir greit registravosi.

Partizanų būriui vadovavo Stepas Masilionis-Jurgis, Spragtukas. Iš pradžių būryje buvo apie 60 vyrų. Man asmeniškai susirėmime nei su skrebais, nei su rusų enkavedistais neteko dalyvauti. Mano brolis Jonas Indriulis slapstėsi pas dėdę Kuodžių durpyne. Daugiausia aš slapsčiausi pas seserį, bet dažnai nueidavau ir į būrį miške. Per ryšininkus sužinojęs apie gresiantį pavojų, pranešdavau partizanams. Kadangi man tuo metu buvo 16 metų, labai aktyviai partizanų operacijose neteko dalyvauti. Mane daugiau laikė ryšininku.

Pirmasis partizanų susidūrimas su skrebais buvo netoli Gulbinų ir Guodžių kaimų. Per susirėmimą buvo sužeistas būrio vadas Povilas Žilys. Susidūrime ties Gulbinais žuvo aštuoniolika skrebų, o iš partizanų žuvo du, vieną sužeidė. Partizanai laukė pasaloje. Netoli Daujėnų skrebai, važiuodami šešiomis pastotėmis, šaudė į kryžius. Partizanai juos už tokius šaudymus skaudžiai nubaudė. Visus 24 skrebus suguldė į gilius pakelės griovius. Operacijai vadovavo Povilas Žilys. Kai jį sužeistą paguldė į ligoninę Panevėžyje, dažnai jam nešdavau maistą, per mane partizanai palaikė ryšį. Kai pastebėjom, kad seka enkavedistai, iš ligoninės jį paėmėm ir išvežėme atgal į mišką, į bunkerį.

Ilgiau būryje išsilaikė Alfonsas Virbickas iš Vabalninko valsčiaus, Padagų kaimo. Pastaruoju metu jis būriui ir vadovavo. Virbicką taip pat paėmė gyvą. Jis buvo teistas, kalėjo Rusijos lageriuose, grįžęs dirbo Jonavoje. Vėliau žuvo.

Iš kaimyninio Ančiškių kaimo į mišką buvo išėję vyrai beveik iš kiekvieno kiemo. Dauguma jų žuvo miškuose apsuptyje, pasalose. Vabalninke ant grindinio jų kūnai buvo niekinami, po to grūdami į duobę ar į kokį šiukšlyną. Daug ir beginklių buvo sušaudyta.

Iš mūsų kaimo pats aktyviausias skrebas buvo Fadejevas. Jis mane kartą buvo primušęs. Jį pasaloje nušovė partizanas Antanas Kiaulėnas. Labai žiaurus tas Fadejevas buvo. Nei vietiniai rusai vaikai, nei senukai, nei moterys - nebuvo nė vieno ruso, kad pagelbėtų partizanams. Pajutę, kad žemė dega po kojomis, daugelis išbėgo į Vabalninką, bijojo namuose pasilikti. Pasibaigus skrebų laikams, visi bėgo į Donbasą. Dalis ir pasiliko ten gyventi, kiti šachtose žuvo - niekas iš jų atgal nebegrįžo. Dalis jų gyvena Panevėžyje: Grobovai, Riabovai ir kt. - skrebų vaikai ir vaikaičiai.

Stepas Masilionis, užėjęs į rusų NKVD pasalą, žuvo 1945 metais Balčiškių kaime, netoli Porijų. Po jo būriui vadovavo Povilas Žilys.

Mane suėmė Laužų kaime. Mes jau anksčiau buvome užmezgę ryšį su „besitraukiančiais iš Liepojos vokiečiais". Tada buvo kaip tik Joninių išvakarės. Sumanėm nueit pasveikint mano tėvelį Joną. Iš būrio išėjom keliese: Jonas Indriulis, Jonas Paškevičius, Česlovas Dainoras, Stepas Kubilevičius ir aš - Jurgis Indriulis. Grįžtant į būrį mus ir suėmė.

Susitikę tuos „vokiečius", pareikalavom slaptažodžio. Jie atsakė taip, kaip priklausė, todėl mes juos prisileidome arti. Susitikę pradėjome kalbėtis lietuviškai, kažkas iš jų lyg ir vokiškai bandė graibytis. Kiti užėjo mums už nugarų, davė visiems per sprandus, surišo, burnas užkimšo skudurais ir atvedė netoli Karsakiškio į Žaliąją girią. Tada mes supratome, į kokių „vokiečių" nagus įkliuvome. Kai mus vedė surištus, daugelis iš tų „vokiečių" jau kalbėjo tik rusiškai. Tiesa, iš pradžių jie bandė mėtyti pėdas, mus apšaukė išdavikais, atseit mes provokatoriai, parsidavėme rusams. Suguldė mus netoli kažkokio ežerėlio, lyg ir ruošėsi sušaudyti, bet atvažiavo jų viršininkas, sumetė mus į sunkvežimį ir nugrūdo tiesiai į Panevėžio kalėjimą. Gruodžio mėnesį perskaitė nuosprendį: aš gavau penkiolika metų, Stepas Kubilevičius - dvidešimt penkerius metus. Jam, kaip vyresniam, davė daugiau.

Tie „vokiečiai" suėmę mūsų smarkiai nemušė. Labai mušė Panevėžio kalėjime per tardymus. Nuo mušimo buvome mėlyni ir ištinę. Valgyti beveik nieko neduodavo. Tardyti vesdavo užmovę maišą ant galvos, surištomis rankomis laiptais žemyn, per kalėjimo kiemą į kažkokį priestatą.

Tardytojo kabinete iš pradžių mušti imdavo vertėjai, kai parkrisdavom ant grindų, tada vertėjas su tardytoju jau spardydavo kojomis, trypdavo užšokę ant krūtinės. Vertėjai daugiausia buvo Lietuvos rusai, nes tuo metu dar mažai lietuvių mokėjo rusiškai. Taip mane tardė ir kankino nuo 1945 metų birželio iki gruodžio vidurio. Po nuteisimo išvežė į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Kalėjau Vorkutoje.

Šešiolikmetis kaimo berniokas iškentėjau visus rusų okupantų kankinimas ir pasityčiojimus.

Kai mane suėmė, namiškiams apie tai nepranešė. Tik maždaug po trejų metų mes neoficialiai radom galimybę išsiųsti laiškus į tėviškę ir pranešti artimiesiems, kad dar esame gyvi. Saviškiai mūsų ieškojo miškuose. Kai tik sužinodavo, kur tie „vokiečiai" ką sušaudė ar sudegino, manė, kad savųjų jau nebeatpažins.

Pasakoja JUOZAS VYČAS

Užrašyta Leliškių k., Krinčino sen.

1995 07 02

Mūsų apylinkėje Kazimieras Sirbikas pirmas įkūrė partizanų būrį ir jam vadovavo. Jų šeima buvo gausi: šešios margaitės ir du berniukai. Tėvai turėjo 60 ha žemės. Kazimieras pagal anuometinės nepriklausomos Lietuvos tradicijas, kilęs iš tokio stambaus ūkio, tarnavo Lietuvos kariuomenėje ulonų pulke. Kai jis stojo į karinę tarnybą, jam davė arklį, aprangą. Jis turėjo teisę gyventi namuose, bet keletą kartų per metus vykdavo į apmokymus. Iš Sintautų kaimo ulonu tarnavo ir Kazimiero bendražygis Bieža. Kai rusai antrą kartą okupavo Lietuvą, Kazimierui liko tik vienas kelias - į mišką. Netrukus stribai nušovė jo seserį Skoliutę Sirbikaitę.

1945 m. sausio mėnesį nuo Nemunėlio Radviliškio Žaliosios girios link traukė didelė partizanų grupė. Prieš tai jie buvo užėmę Pabiržę ir ten sušaudė kelis valdininkus. Tada juos jau sekė rusų garnizonas. Rusai, priartėję prie Sirbikų namų, padegė gryčią, klojimą, jaują. Tuo metu pas Sirbikus buvo daugiau žmonių susirinkę. Kai pamatė rusus, kas kur ėmė bėgti.

Rauduvės miške įvyko smarkus susišaudymas tarp rusų stribų ir partizanų. Tuo metu aš dirbau kalvėje. Užėjo pas mane šeši partizanai, dar prašė ko nors pavalgyt. Kai virš miško pasirodė kelios raudonos raketos, jie nebelaukė, kol atnešiu maisto, tekini nubėgo Guodžių kaimo link. Na ir prasidėjo kulkosvaidžių kalenimas, granatų sprogimai. Tokiu širmu arkliu nuo Parauduvės miško į Leliškių mišką partizanai vežiojo sužeistuosius. Daug tuomet iššaudė Krinčino, Pasvalio, Pabiržės stribų. Leliškių miške ant posūkio prie griovio partizanai pasistatė kulkosvaidžius ir, kas tik bėga, visus šluoja: ir stribus, ir rusus. Tame mūšyje susitiko broliai Kripaičiai iš Daniliškių kaimo - vienas skrebas, kitas partizanas. Tas skrebas sako: „Broli Jonai, kodėl tu mane šaudai?"

Vėliau partizanas Antanas Gaidelionis man pasakojo: „Stribai irgi veža į Krinčiną savo sužeistuosius. Vienas partizanas guli sužeistas ir šaukia pro šalį sužeistuosius vežantį stribą: „Pavežk mane iki Krinčino". Tą įkelia į roges, veža per Braškos kiemą Aukštuolių kaime. Tas ir klausia: „Ar tavo automatas veikia?" Stribas atsako: „Veikia". „Mano sugedo", - guodžiasi partizanas. Stribas ištraukė iš po šiaudų savo automatą ir padavė partizanui. Šis, nieko nelaukęs, terkšt - nupylė stribą ir nuvažiavo į Skėtelių pusę".

Stribai, matydami, kad nebeišsilaikys, iškvietė pastiprinimą - rusų garnizoną iš Biržų. Tie atvažiavo į vietą ir stebi per žiūronus, kas čia darosi, kad stribai krenta kaip lapai. Pastebėjo griovį ir posūkį, iš už kurio šaudė partizanai į bėgančius stribus, užėjo su šunimis nuo Balčiūno namų pusės, prisėlino prie ten įsitvirtinusių partizanų ir tada, kai jau kirto, iškart dvidešimt du partizanus nušovė. Visi buvo atvežti į Krinčiną ir numesti prie šventoriaus.

Kazimiero Sirbiko būryje buvo:

1.    Balčiūnas iš Berniškių kaimo.

2.    Baltrašiūnas iš Dumblinių kaimo.

3.    Povilas Balčiūnas iš Aukštuolių kaimo.

4.    Feliksas Reševičius iš Aukštuolių kaimo.

5.    Juozas Reševičius iš Aukštuolių kaimo, Felikso brolis.

Jį nušovė netoli Rauduvės sodybos. Tuo metu Kazimieras Sirbikas ir Gaidelionis miegojo po rąstais, tad rusai jų nepastebėjo. Kiek žinoma, tuos partizanus išdavė Varžinskas iš Šukionių kaimo. Iš pradžių Varžinskas buvo partizanas, bet kai jis ėmė eiti per žmones vagiliaudamas, partizanai jį išvijo iš būrio. Tada jis nuėjo į Vabalninką ir užsirašė į stribų būrį.

Vienas iš pagrindinių Sirbiko ryšininkų buvo Juozas Mozūra iš Varžų kaimo.

Tuo metu aš dirbau miškininku. Sekmadienį ryte važiuoju į Daujėnus ir sutinku pažįstamą, kuris man sako:

- Nebėr Kaziuko, žuvo Ančiškių pušyne. Juos septynis rusai ant griovio krašto gulinčius nušovė.

Gaidelionis žuvo apie 1948 metus Aukštuolių kaime, Broniaus Leimonto tvarte. Juos rusai vijosi nuo Leliškių miško, visi tiesiai bėgo ir pasislėpė Leimonto tvarte. Kadangi juos iš toli vijosi, tie norėjo pasiimt Vadopolo arklius ir taip nuo rusų atsiplėšt. Petras Vadopoliukas jau vedė iš tvarto arklius, kad jie galėtų kuo greičiau pasprukt, bet pamatė, kad iš miško išlindo kreiviai. Tada metė arklius ir nubėgo į Aukštuolių kaimą. Rusai pradėjo smarkiai į juos šaudyt. Gaidelioniui buvo sužeista koja. Jie bėgo trise. Gaidelionis įbėgo į Leimonto tvartą, galbūt dar norėjo pasiimt arklį, bet tuo metu Vadopolas vežė Krinčino stribus iš Aukštuolių kaimo į Krinčiną ir buvo jau Petriškių kaime. Kartu su stribais važiavo ir pirmasis komjaunimo sekretorius Lopeta. Lopeta davė įsakymą grįžti, nes pasigirdo šaudymas. Skrebai grįžti nenorėjo, bet tas būtinai užsimetė grįžti. Grįžtant Aukštuolių kaime ir susitiko Gaidelionis su Lopeta. Jie vienas kitą anksčiau pažinojo. Gaidelionis staiga pakėlė automatą, ir Lopeta krito vietoje. Tuomet jam jau nebebuvo kur dėtis - viską lėmė minutės, sekundės. Tada jis įbėgo į tvartą, o čia jau buvo rusai, kurie tuoj padegė tvartą. Matydamas, kad nebėra jokios išeities, Gaidelionis susisprogdino. O partizanas Povilas Taučkėla iš Daniliškių kaimo ir Kazys Sirbikas pabėgo.

Partizanai turėjo rusiškų kailinių, kuriuos nešiojo tiek rusai, tiek stribai. Kai partizanai išbėgo iš Vadopolo namų, paliko tokius kailinius. Patras Vadopoliukas tuos kailinius greit paslėpė. Kai rusai irgi nubėgo, Vadopolienė, apžiūrėdama kailinius, rado pilnas kišenes prikimštas granatų. Kai baigėsi susišaudymas, stribai, nuėję į Leliškių kaimą, padegė Rudžio klėtį. Mes žiūrim, kas toliau dėsis. Matom - Tauč-kėliukas ėjo ėjo ir nugriuvo. Galvojom, kad labai nusilpęs. Ruskiai, pamatę jį, ėmė rėkt, priėjo jo nušaut. Tas prisileido visai arti, kaip davė iš automato - visus septynis ir nupylė, o pats susisprogdino. Subėgę ruskiai ir stribai įsiutę jau nebegyvą durtuvais badė.

Partizanas Gaidelionis nuėjo pas Biržų prokurorą ir nušovė jį. Tas prokuroras jiems buvo pranešęs, nors šie ir legalizuosis, jis vis vien reikalausiąs juos sušaudyti. Nušovęs prokurorą, nuėjo pas jo motiną ir tą nušovė. Stribai visą naktį siautė po Biržus ir ieškojo Gaidelionio, o Gaidelionis grįžo į namus ir pasakė:

- Mums išeities nebėra, mus vis vien sušaudys. Gyvi mes negalim pasiduot.

Kiek man žinoma, Skėtelių kaime Miniuko klojime buvo nušauti trys partizanai. Už šių partizanų suėmimą stribai ir rusų valdžia žadėjo septynis tūkstančius rublių.

Šeimininkų dukra Agota padarė alaus, dar kažkokio gėrimo atnešė. Prieš tai viską buvo pranešusi stribams. Netikėtai juos toje daržinėje besivaišinančius apsupo rusų garnizonas ir sušaudė. Apie tai apylinkėje daugelis žinojo. Jau vėliau tos Agotos sūnų nušovė Biržuose ant tilto už kažkokias išdavystes.

Ruopiškių kaime partizanai iššaudė Budriūno šeimą, kadangi pats Budriūnas buvo užverbuotas. Kur tik pamatydavo partizanus, tuoj pranešdavo. Vien dėl to partizanai iššaudė jo šeimą, o vieną peršautą jo ir Mačinsko vaiką keli vyrai, persirengę moteriškais rūbais, atvežė pas mus ir paliko gryčioj. Kitą rytą man reikėjo važiuot į Biržus, į naujokų komisiją. Grįžtu iš komisijos, namuose randu partizanus.

Kartu su jais ir Kazys Sirbikas. Jis ir sako:

-    Na, tai ką? Jau stoji ruskių armijon?

Aš pasakiau, kad mane paliko. Tada jau nieko, apsiramino. Tų vaikų jau nebėra, bet visos grindys kruvinos. Jis klausia:

-    Kieno čia kraujas?

Sakau, kad gėrelį pasipjoviau įsidėti, tai ir liko kruvina.

O Mačinskas, tėvas, irgi liežuvio už dantų nelaikė. Kur tik koks suėjimas, tuoj ir vebla:

-    O, ateis tokie laikai, ateis visiems, nesvarbu, kad jūs Dievą tikit... Vis vien ateis Leninas...

Jam ir atėjo „Leninas"... Iššaudė visą šeimą, ir pasibaigė visi leninai. Ir mane partizanai buvo numatę sunaikinti, kadangi buvau daugiau neutralus. Jau ruošėsi jie eit manęs sušaudyt, bet tą naktį atvažiavo stribai į Šukionių kaimą pas partizano Armono seserį jos vežti Sibiran. Atvažiavę stribai vieną kalbina gryčioj, o antra per kamaros langą iššoko ir pabėgo. Buvo ruduo, upė patvinusi. Ją vijosi septyni stribai... Peršovė jai koją ir kruvinais pėdsakais atsekė iki pat miško. Tada ji atbėgo pas mus kruvina ir klausia, kur jai dėtis. Mes tuoj jos koją apvyniojom rankšluosčiais ir tiesiai į rūsį. Aš dar užmečiau skudurą ant rūsio durų, pats pasiėmiau armoniką ir groju. Mama įsileido alaus, pasistatė ąsotį ant stalo ir su kaimyne neva geria alų. Atlėkė stribai su triukšmu:

-    Ar banditka atbėgo?

Aš kaip iš dangaus iškritęs nustebau: apie kokius čia banditus šnekat, aš jokių banditų nemačiau. Atsiguliau ir vėl groju. Stribai tik laksto po gryčią, o jų didelis vilkšunis griebė mėsos gabalą nuo stalo ir ryja. Mamutė jų klausia, ką jie čia gaudo?

-    Mergą gi, - sako vienas stribas. - Kaip čia dabar yra? Peršovėm, vijomės, o prie jūsų namų dingo kaip į vandenį. Na, mat ją velniai, jei pasmirs kur nors krūmuose, praneškit mums, - ir išėjo.

-    Gerai, - sakau, - pranešim.

O vakare ją saviškiai išsivežė.

Pasakoja JONAS VARŽINSKAS

Užrašyta Varžų k., Krinčino sen.
1995 07 02

1945 m. vasario 19 d. vyko vadinamos Leliškių kautynės.

Partizanams buvo pranešta, kad Biržų rajono Šniukščių kaiman atvyks stribai plėšti ūkininkų. Tada iš vakaro suvažiavo į tą kaimą apie 200 partizanų, susirinko iš kelių apylinkių. Ryte iš Pabiržės atvažiavo stribai pas vieną ūkininką plėšt ir išvežt jo turto. O partizanai jų laukė pasaloje. Tai kai kirto, apie trylika keturiolika stribų ir liko gulėti griovių sniege. Maždaug apie pusę dvyliktos ilgiausia partizanų vilkstinė pravažiavo pro Varžų kaimą. Nuvažiavo prie Kazimiero Sirbiko namų ir ten, Leliškių kaime, sustojo. Praėjo dvi valandos, na, ir pasipylė rusų kareiviai, stribai... Mano tėvelis prie kūtės stovėjo, jo paklausė:

-    Kas čia pravažiavo?

-    Ką aš žinau, kas čia važiavo.

Visa laimė, kad partizanai neapsistojo mūsų kaimely, - visi būtume sudegę ugny. Dar už penkiolikos minučių prošal nulėkė į tą pačią pusę daug pastočių su stribais. Mes stovėjom kieme, kai pamatėm iš Sirbiko sodybos paleistas žalias raketas, po to raudoną - ir prasidėjo šaudymas. Rodos, didžiausias karas prasidėjo - ištisos kulkosvaidžių, automatų serijos. Tuoj uždegė Sirbiko namą. Netrukus dvi pastotės nuvažiavo atgal, matyt, su sužeistaisiais. Šaudė gal dvi valandas. Jau vakare atėjo stribai ir liepė kinkyt arklį, dar kaimyną atvarė. Vežėme į Krinčiną negyvus ir sužeistus stribus. Kiek man žinoma, nušautus rusus ir stribus vežė keturios pastotės, o kiek jų ten buvo sudėta, negi kas žino. Tie ūkininkai, kurie buvo atvežę stribus nuo Pabiržės, sėdo į roges ir pabėgo. Kai tik pradėjo šaudyti, paliko tuos stribus.

Kiek žinau, čia buvo suvažiavę keli partizanų būriai. Jų vadai buvo Povilas Valinskas iš Berčiūnų kaimo, Antanas Gaidelionis iš Krinčino, Kazimieras Sirbikas. Valinskas mūšio metu žuvo. Daugiausia čia žuvo ančiškiečių, vabalninkėnų, mūsiškių beveik niekas nežuvo. Iš viso partizanų buvo per du šimtus, žuvo apie trisdešimt vyrų. Žuvusieji pernakt išgulėjo miške. Rytą atvažiavo rusų garnizonas, surinko visus ir išsivežė. Vienus Krinčine paliko išmėtę ant gatvės (keturis penkis lavonus), keletą nuvežė ir numetė ant Pabiržės gatvės. Išvežiojo maždaug po tas apylinkes, iš kurių kas buvo kilęs. Žinoma, jie stengėsi žuvusiuosius viešai rodyti žmonėms, kad jie jau nebesvajotų, tik dirbtų ir tarnautų tarybų valdžiai.

Iš mūsų kraštų žuvo tik trys partizanai:

1.    Algis Vaičiulionis iš Ruopiškių kaimo.

2.    Povilas Taučkėla iš Daniliškių kaimo.

3.    Povilas Valinskas iš Berčiūnų kaimo.

Iš Aukštuolių kaimo į stribyną buvo išėjęs toks Juozas Braška. Partizanui Morkūnui iš Ančiškių kaimo peršovė koją, jis pribėgo prie Braškos ir sako:

-    Brolau, vežk. Aš sužeistas, aš Pasvalio liaudies gynėjas...

Braška sutiko priimti. Tas atsisėdo į roges ir važiuoja abu Krinčino link. Netoli Berklainių miško tas pokšt liaudies gynėjui, išvertė iš rogių, pasiėmė jo ginklą ir nulėkė kur jam reikia.

Po susišaudymo likusieji partizanai traukėsi į Guodžių mišką Žališkio kaimelio link (dabar jo jau nebėra). Po šių kautynių partizanai išsiskirstė į mažesnius būrelius. Mūsų apylinkėje liko Kazimiero Sirbiko būrys, kuriame buvo apie 40 vyrų. Sirbikas nešiojo didelę barzdą, daugelis jį vadino Barzdyla, tikro jo slapyvardžio aš nežinau. Sirbikas žuvo vienas iš paskutinių, į būrį atėjęs po 1950-ųjų metų.

Mūsų kaime apie 1946 metus iššaudė Baryso šeimą: tėvą, motiną ir sūnų. Nueina rytą mūsų kaimynas Alfonsas Varžinskas pas Barysus, žiūri - guli kraujuose paplūdęs Barysas ant grindų, Barysienė virtuvėje negyva, o sūnus ant aukšto nušautas. Žmonės kalbėjo įvairiai, bet kas iš tikrųjų tą šeimą išžudė, taip ir liko neaišku.

Sirbiko būrio vyrai turėjo nemažai bunkerių išsikasę. Songailių kaime, Vabalninko apylinkėje, turėjo bunkerį miške. Tuo metu bunkeryje žuvo devyni partizanai: Antanas Kripaitis iš Daniliškių kaimo, vienas iš Pabiržės, kiti iš Gulbinų. Bunkerį išdavė toks Kumštis iš Guodžių kaimo. Pats tiesiai nuvedė rusų garnizoną ir parodė. Partizanams neteko net pasipriešinti, nes rusai tyliai prišliaužė, atidarė bunkerio dangtį ir sumetė į vidų granatas. Kai bunkerį susprogdino, nušovė ir Kumštį.

Kazimieras Sirbikas žuvo Vabalninko apylinkėje esančiame Sungailių kaime. Anksti rytą juos dviese apsupo miške ir nušovė. Vėliau sklido kalbos, kad Sirbiką neva kažkas matęs Rygoje ar panašiai.

Man yra žinoma, kad pas Miniuką klojime Skėtelių kaime žuvo trys partizanai. Mūsų kaimynas partizanų kūnus vežė į Pasvalį. Vienas jų buvo dar gyvas ir vis prašė rusų karininko, kad jį pribaigtų. Tas partizanas irgi buvo pavarde Sirbikas, tik iš kito krašto. Šiuo metu dar tebegyvena dvi seserys Miniukaitės. Manau, kad apie tai galėtų smulkiau papasakoti Miniukaitė-Motiejūnienė. Daug ką galėčiau pasakyti, bet man atrodo, kad apie tai šnekėti kol kas dar per anksti. Žmonės daug ką gali pasakyti, bet kai kalba eina apie žudynes, apie provokatorių išduotus žmones, kalbėti reiktų labai atsargiai. Miniukai tuo metu jau buvo senyvo amžiaus, ramūs žmonės. Turėjo tris dukras. Šiuo metu viena jau mirusi. Gyva tebėra Salomėja Motiejūnienė, kuri gyvena Ličiūnų kaime, ir Agota Petrėnienė, gyvenanti Aukštuolių kaime.

Po šios išdavystės pas mus atvažiavo vienas valdininkas, bet labai geras žmogus

-    Krinčino apylinkės pirmininkas Česlovas Žiedelis. Jis man ir papasakojo, kad Miniukaitės buvo dailios mergaitės, pas jas lankydavosi partizanai - jos kaip ir jų ryšininkės buvo. Bet, matyt, tarnavo ir dar kažkam... Tuo metu Žiedelis dirbo stribyne. Žiedelis partizanų buvo pasmerktas sušaudyti, bet per stebuklą liko gyvas.

Pavasarį matavo sklypelius Sintautų kaime. Jie po darbo ėjo į namus. Pakeliui užėjo pas tokį Burkevičių. Tėvas Burkevičius įleido alaus, atsisėdo už stalo ir geria. Begerdami pamatė, kad į kiemą atėjo trys partizanai. Burkevičius išėjo į lauką. Tie paklausė, kas pas jį yra? Jis pasakė, kad nieko nėra. Tada partizanai nieko nelaukę įėjo tiesiai į vidų. Įėję rado sėdintį už stalo ir alų begurkšnojantį Žiedelį. Pakėlė jį iš užstalės ir išsivarė. Išsivarę šovė į jį ir smarkiai sužeidė - gal kokios penkios kulkos jam pataikė. Matyt, žmogui nebuvo lemta tuomet mirt. Žinoma, už tokius dalykus Burkevičiui geruoju nebūtų pasibaigę. Sibirą būtų pamatęs, bet Žiedelis jam atleido. Pagaliau gal žmogus ir nenorėjo, kad taip atsitiktų. Aš galiu pasakyti, kad Žiedeliui turėtų būti dėkinga visa Krinčino apylinkė. Dėkinga ir laiminga, kad tuo metu apylinkės pirmininku dirbo tas žmogus, nes jis tuomet nebuvo raudonas šuva -  neskundė ir neįdavinėjo žmonių. Jis, kaip sovietinis pareigūnas, su žmonėmis bendravo labai žmogiškai. Nepasakytum, kad buvo stribas.

Mes pamenam tokį Mykoliuką Armolavičių iš Mičiūnų kaimo. Tikrąja to žodžio prasme jis buvo raudonasis banditas. Nors savotiškai labai teisingas. Sau į kišenę nieko nedėjo, bet, remdamas sovietinę santvarką, jis iš bet ko ir bet kokiomis priemonėmis galėjo viską atimti, konfiskuoti ir atiduoti valstybei. Jis buvo fanatikas, tikras Dzeržinskio sekėjas. O Žiedelis nematė, ką žmogus turi. Jis, būdavo, atėjo pas žmogų, išgėrė alaus, pavalgė ir išėjo. Savas žmogus.

Kalbant apie Miniukaites, reikia prisiminti, kaip išlindo yla iš maišo. Ji atvyko pas Krinčino milicijos įgaliotinį ir parodė dokumentus, kurie paliudijo, kaip ji anksčiau padėjusi MGB sunaikinti banditus. Šitaip ji norėjo parodyti lojalumą sovietų valdžios valdininkams, kad šie ją užtartų, nes jos sugyventinis buvo užmušęs motiną ir uždarytas milicijoje. Agota atvažiavo savo sugyventinio gelbėt iš kalėjimo su visais „raudonais" dokumentais. Šitaip ji išsidavė, kokia veikėja buvusi praeityje.

Januškų kaiman atėjo trys ar keturi partizanai švęst Kalėdų, o jiems iš paskos atsekė stribai. Susišaudymo metu žuvo ne tik partizanai, bet ir šeimininkai. Sudegino namus. Kiek man žinoma, ten buvo atėję partizanai nuo Panevėžio, iš Žaliosios girios.

1945 m. rudenį Lebeniškėlių kaime dėl Rekašiaus iš Žoliškių kaimo kaltės Krinčino stribai sudegino ūkininkus Puodžiūnus. Šitam Rekašiukui tuo metu buvo apie septyniolika metų. Jis artimai bendravo su partizanais. Tai cigarečių jiems atnešdavo, tai maisto. Žodžiu, jis buvo jų ryšininkas. Kartą jis nuėjo pas Puodžiūną, šiek tiek išgėręs paragino, kad duotų partizanams tabako. O Puodžiūnui, matyt, nervai nebeišlaikė, kad atėjęs pienburnis jį moko, paėmė už apykaklės ir išmetė lauk. Rekašiukas, nieko nelaukęs, nubėgo į Krinčiną ir pranešė stribams, kad pas Puodžiūną yra „banditų" bunkeris. Atėję pas Puodžiūną, stribai pirma savęs pasiuntė Rekašiuką. Tas priėjęs prie namo ėmė belstis į duris ir reikalauti, kad atidarytų. Šeimininkas atsisakė jį įsileist. Tada jis pasakė stribams, kad į vidų jo neįsileidžia. Priėjo stribai, paprašė atidaryt. Juos įsileist Puodžiūnas irgi atsisakė, liepė ateit dieną. Tada stribai kaip davė padegamosiomis kulkomis, per langus metė granatas. Sudegino gryčią, visą šeimą iššaudė, o po egzekucijos kieme nušovė ir Rekašiuką. Pas Puodžiūnus dar buvo atvažiavusi iš Šiaulių šeimininko sesuo, tai ir ją sušaudė - iš viso penkis žmones. Kai viskas sudegė, tada ieškojo bunkerio, bet bunkerio nerado. Puodžiūnų sūnus šešiolikos metų tuo metu gulėjo ant aukšto. Išgirdęs šaudymą, šoko ant žemės, čia jį ir sulaikė stribai. Atsivežė į Krinčiną, pernakt laikė uždarę, rytą atsivežė prie sudegintos sodybos, atsivarė prie miško ir liepė bėgt. Bėgantį ir nušovė. Pas Puodžiūnus tarnavo piemenėlis Stipinas. Tas piemenėlis gulėjo kamarėlėj. Kai išgirdo šaudymą, išlindo per kamarėlės langą, nušliaužė bulvienon ir pasislėpė. Taip išliko gyvas.

Šiai egzekucijai tada vadovavo žydas Mečislavskis.

1952 m. Juozas Kripaitis iš Daniliškių kaimo ir Žilys nuo Daujėnų žuvo prie Žadeikėlių kaimo, visai netoli Miniukų sodybos. Jie dviese išėjo iš Miniukų, miškas jau buvo apsuptas, tad abu pateko į pasalą.

Partizanas Antanas Gaidelionis buvo gimęs apie 1918 metus, labai narsus, ryžtingas kovotojas. Biržų rajone, Berčiūnėlių kaime, pas tokį Žitkevičių penkiolika stribų jį norėjo paimt. Jis du stribus nušovė, jų arklį pasičiupo ir pabėgo. Apsupties metu stribai nušovė partizaną Antaną Armoną iš Šukionių kaimo.

Pačioj 1944 metų pradžioj Gaidelionis Krinčine nušovė milicininką. Vakarėlyje jaunuoliai sumanė pagimnastikuoti. Besivartant Gaidelioniui iš kišenės iškrito pistoletas. Netoliese stovėjęs stribas Kutra pasičiupo pistoletą ir įsidėjo į kišenę. Gaidelionis paprašė atiduoti, bet tas nedavė. Kiti sakė, kad jie lyg ir draugai buvo su Kutra. Tada anksti rytą, kai tas dar miegojo, Gaidelionis nuėjo pas jį. Priėjo prie gulinčio Kutros, o pistoletas ant stalo buvo padėtas, pasiėmė pistoletą, nušovė miegantį Kutrą ir išbėgo. Pabėgęs kiek užlipo ant vieno miestelio gyventojo kūtės ir stebi, kas toliau dėsis. Stribai, sužinoję apie kolegos mirtį, pakėlė aliarmą. Po miestelį pasipylė šimtai ruskių ir stribų. Kažkas dar pasakė, kad matė „banditą", bėgantį miško link. Tada visi puolė į mišką gaudyti „bandito", o tas „banditas" tupi ant kūtės ir juokiasi. Pas mus užbėgo keli stribai, ėmė klausinėt, ar mes nematėm tokio ir tokio „bandito".

Juozas Žitkevičius su kitais dviem partizanais prie pat Krinčino nuėjo į pirtį, bet, matyt, kažkas juos pastebėjo ir pranešė garnizonui. Juos greit apsupo stribai ir rusų kariuomenė ir visus sušaudė. Per atlaidus visi buvo suguldyti Krinčine ant grindinio. Mergaitės iš kaimo nusinešė prisiskynę rūtų ir, kai skrebai nematė, partizanų kūnus apibarstė rūtų šakelėmis. Žitkevičiaus kūnas buvo pastatytas stačias ir pririštas prie tvoros, šalia dar pastatytas šautuvas. Taip stribai tyčiojosi iš žuvusių partizanų.

Mūsų kaime gyveno toks Vadlūga, jau senyvo amžiaus žmogus. Vaikščiojo jis kartu su partizanais, bet kai jį sugavo stribai, jis išdavė daug žmonių, kurie jį maitino, davė grūdų. „Nemuno" kolūkio pirmininkas Morkūnas partizanus aprūpindavo grūdais. Tuos grūdus vežant dalyvavo ir tas Vadlūga. Vadlūga gavo 25 metus, Morkūnas iš lagerio nebegrįžo.

Paminėsiu keletą Kazimiero Sirbiko būrio partizanų:

1.    Povilas Baltrūnas.

2.    Povilas Taučkėla - žuvo Leliškių kautynėse.

3.    Jonas Petrėnas, kilęs iš Krinčino.

4.    Stasys Talačka, kilęs iš Skėtelių kaimo.

5.    Juozas Zdanevičius, kilęs nuo Krinčino, iš Vytautų kaimo.

6.    Petras Ratkevičius, Petro, kilęs iš Daukšių kaimo.

7.    Vacys Mockūnas, kilęs iš Daukšių kaimo.

8.    Petras Matuzevičius, kilęs iš Daukniūnų kaimo.

9.    Stasys Vinciūnas, kilęs iš Jagaudžių kaimo. Jis nušovė rusų NKVD majorą.

Kažkas pranešė, kad bunkeryje Jagaudžių kaime slepiasi partizanai. Atvažiavo rusų garnizonas, pagal gautą informaciją greit surado bunkerio dangtį, majoras bandė dangtį pakelti. Tuo metu Vinciūnas iš bunkerio paleido į majorą automato seriją. Majoras atsilošė vietoje.

10.    Bronius Kripaitis, kilęs iš Daniliškių kaimo. Žuvo anksti.

11.    Antanas Kripaitis, kilęs iš Valakėlių kaimo. Bėgantį iš namų nušovė rusai.

12.    Balys Armonas, kilęs iš Šukionių kaimo. Žuvo Berčiūnėlių kaime.

13.    Edvardas Kripaitis, kilęs iš Pajiešmenių kaimo.

14.    Povilas Mikšys, kilęs iš Vidubalos kaimo.

15.    Antanas Narbutas, kilęs iš Trečionių kaimo.

16.    Jonas Ranonis, kilęs iš Trečionių kaimo. Nušovė sugrįžusį į namus.

17.    Juozas Ranonis, kilęs iš Trečionių kaimo, Jono brolis. Jie su broliu Jonu žuvo prie Dagilynės miško 1945 metais. Juozą palaidojo Trečionių kapeliuose. Joną pirma palaidojo darželyje prie gryčios, o kitą dieną atkasė, nuvežė į Trečionių kapelius ir palaidojo šalia Juozo.

18.    Alfonsas Stalilionis (Alilionis), kilęs iš Trečionių kaimo.

19.    Povilas Balčiūnas, kilęs iš Aukštuolių kaimo. Suimtas, teistas, iš lagerio nebegrįžo. Prieš tai legalizavosi.

20.    Feliksas Raiševičius. Legalizavosi.

21.    Juozas Raiševičius. Žuvo Leliškių kaime apie 1947 m.

22.    Juozas Mozūra - mūsų kaimynas. Dalyvavo Leliškių kautynėse. Žuvo 1946 metais.

Pasakoja ČESLOVAS ŽIEDELIS

Užrašyta Daglėnų k., Pasvalio r.
1996 01 20
Patikslinta 1996 10 03

Gimiau 1930 m. kovo 17 d. Pasvalio rajone, Krinčino valsčiuje, Ličiūnų kaime.

Mano tėvai prieškariniais metais turėjo 2 ha žemės. Tėvukas kilęs nuo Ukmergės. Kadangi 1926 m. jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje Kaune, po tarnybos jį pasamdė Raudondvaryje gyvenantis atsargos majoras dirbti jo ūkyje. Pas tą majorą tarnavo ir mano mama. Taip jie susipažino ir susituokė. Po to abu atvažiavo į Pasvalio rajoną.

Ant dviejų hektarų buvo galima išlaikyt gerą karvę, dvi kiaules, avį, paukščių. Maisto pirkt nereikėjo, o kad turėtų pinigų, tėvukas visą vasarą kasdavo griovius, žiemą pas ūkininkus braukdavo linus. Mama eidavo padieniais padirbėt netoli Krinčino į Ruopių dvarą, rudenį linus raudavo. Taip ir gyvenom, skųstis dėl blogo gyvenimo nereikėjo. Maitinomės nė kiek ne prasčiau, nei tie, kurie turėjo 20 ar 30 hektarų žemės. Tėvukas buvo labai stiprus, retkarčiais išgerdavo, bet labai nedaug. Šeimoje aš buvau vienintelis sūnus.

1938 m. Krinčine pradėjo statyt pieninę. Tada viršaičio padėjėju buvo toks Bie-ža. Tai tas Bieža atėjo pas tėvuko kaimyną Juozą Kuprį, su kuriuo jie kažkada kartu dirbo, ir pasiūlė jiems valdišką darbą. Tas darbas ir prasidėjo nuo šulinių kasimo. Šulinių kasimo rangovas buvo toks vietinis rusas Blynovas. Tai jie ir važiuodavo po Lietuvą šulinius kasdami. Uždarbis buvo valandinis - 7 litai per dieną. Už 5 litus pas ūkininką nuo ankstyvo ryto iki vėlaus vakaro reikėjo rugius pjaut. Tokie buvo tuometiniai įkainiai. Už 7 litus galėjai nusipirkti centnerį kviečių, centnerį rugių, 7 kg cukraus, 7 kg silkių. Gera karvė kainavo 100 litų. Vidutinio gerumo gyvulį galėjai gauti už 50 ar 70 litų. Kai 1940 metais tėvukas statė gryčią, už darbą sumokėjo 250 litų. Tokią sumą tėvukas per mėnesį nesunkiai uždirbdavo.

1938 metais aš pradėjau lankyti Krinčino pradžios mokyklą, o 1944 metais baigiau šešis skyrius.

Kai 1940 metais atėjo rusai, mes, eiliniai kaimo žmonės, kažko ypatingo nejautėme. Kiti manė, kad gal bus geriau gyvent. Mano tėvuką paskyrė dešimtininku - jis užrašydavo, kiek mašinų žvyro atveš ūkininkai ant remontuojamų kelių. Per dieną gaudavo 10 červoncų. Tai buvo labai geras atlyginimas. Žinoma, tas laikotarpis buvo neilgas. Tuo metu iš Krinčino valsčiaus į Sibirą rusai išvežė vienintelę mūsų mokyklos vedėjo Vaišvilos šeimą. Aš tuomet ėjau į trečią skyrių, apie tokius dalykus mažai ką tenumaniau. Tik girdėdavau vyresnius šnekant, kad Vaišvila buvęs šaulys. Tolimesnio jų likimo nežinau.

Kai 1941 metais atėjo vokiečiai, ypač apsidžiaugė tie, kurie Smetonos laikais buvo šauliai ir kitokie politiniai veikėjai. Į mūsų kaimą vokiečiai atėjo birželio 29 dieną, Krinčine tuo metu buvo šventųjų apaštalų Petro ir Povilo atlaidai. Iš vakaro Meškausko sodyboje didžiuliame medyje kažkas iškėlė trispalvę. Kas tai padarė, niekas taip ir nesužinojo. Mūsų kaime nebuvo tokių, kurie būtų lėkę su gėlėmis pasitikt vokiečių, nors vokiečiai į Krinčiną atėjo linksmai nusiteikę. Tuo metu mes, vaikai, žiopsojom į juos kaip į kokius keistus atvykėlius - nė vieno pėsčio, visi ant dviračių, šokoladus valgo, medų valgo, saldainių dėžutes mėto. Aš kaip šiandien prisimenu: eina per kaimą vokiečių kareivis ir šaukia man:

-    Kom! Kom! Kom! (Ateik!)

Aš žiūriu į jį ir galvoju, ką jis man darys, gal jau per galvą trenks. O jis kepurę man nuo galvos nuvožė, bambonkių (čiulpinukų) visą katiliuką kepurėn supylė. Aš iš to linksmumo net aukštyn pašokau. Taip, tada jie ėjo labai šauniai. Mes, vaikai, dar galvojom, kaip čia iš jų nušvilpus bent vieną dviratį. Kai parėjau namo, keletas vokiečių buvo išsiskirstę po kiemus. Pas mus namuose net trys sėdėjo už stalo ir valgė. Vienas iš jų gerai kalbėjo lenkiškai, sakė esąs nuo Lenkijos pasienio. Jis tėvui pasakė:

-    Čia mus pasitinka su muzika, su gėlėmis. Kai įeisim į Rusijos platybes, velniai žino, ką ten rasim...

Iš mūsų kaimo prie vokiečių tuoj prisiplakė toks Petras Matickas, gimęs 1914 metais, turėjęs 27 hektarus žemės. Kiek man žinoma, jis buvęs šaulys. Tuoj stojo į savisaugos būrį ir užsirišo baltą raištį. Daugiau tokių kaime nebuvo. Vėliau toks Alfonsas Bieža iš Sintautų taip pat stojo į tą savisaugos būrį. Jo tėvas turėjo 60 hektarų žemės, po to buvo viršaičio pavaduotojas. Tuo metu prasidėjo ir žydų persekiojimas. Iš man pažįstamų lietuvių prie žydų naikinimo mūsų apylinkėse prisidėjo tik Atkočiūnas iš Skėtelių kaimo. Jis kilęs iš gana neturtingos šeimos, teturėjo tik vos vieną hektarą žemės. Jis buvo grynas baltaraištis. Kažkada jis pats yra pasisakęs: „Nieko ten daug nenušovėm... Nuo pietų lig vakaro tik aštuonis šimtus žydų..." Žmonės kalbėjo, kad prie to buvo prisidėjęs ir Matickas, nors aš to tvirtinti negaliu.

Ar jis dalyvavo žydų šaudyme, ar nedalyvavo, tik tokio žydo Mykolo arklį parsivarė su visais ratais, pilnais visokių skudurų. Kai 1944 metais rusai grįžo atgal, jis buvo šaukiamų metų ir iškart stojo kariuomenėn. Smetonos laikais jis jau buvo tarnavęs, turėjo puskarininkio laipsnį. Bet kai grįžo į namus po pirmos demobilizacijos, jį iškart areštavo ir pasodino 25-eriems metams.

Apie Biežą galiu pasakyti tai, kad jis buvo tikrai grynas partizanas. Prie žydų nekišo nagų. Krinčine dirbo viršaičio padėjėju ir degtinę bidonais gėrė. Begerdamas pragerdavo ir ūkininkų „taškus". Kai vokiečiai traukėsi, Bieža pasikinkė rinktinį tėvo eržilą, pasiėmė šautuvą, užantin įsikišo parabelį, su kuriuo nesiskyrė nei dieną, nei naktį, ir išvažiavo. Pokario metais apie jį apylinkėse daug visokių kalbų ėjo: kad nušautas Vabalninke prie šventoriaus gulėjo, kad Kanadoj gyvena. Kažkuri iš jo seserų mano mamai sakiusi, kad nei Vabalninke, nei Kanadoj, bet kur - mes taip ir nežinom. Pasirodo, visi žinojo. Adolfas Bieža apie 1993 metus mirė kažkur netoli Pagėgių. Daug metų dirbo tarybinio ūkio buhalteriu Bežėno pavarde. Iš mūsų kaimo apie jį dar žinojo Šinkūnas, jie su Adolfu ėjo į tą pačią klasę, bet apie tai mums Šinkūnas niekada nėra prasitaręs.

Vokiečių okupacijos metais gyvenimas nebuvo lengvas - ūkininkams buvo uždėtos pyliavos, įvairios rekvizicijos. Neturtingi to nejautė, nes kaip ir anksčiau dirbo savo darbą arba tarnavo, kaip ir prie visų valdžių. Pas mus nebuvo tų vadinamų raudonųjų partizanų, kaip rytiniuose Lietuvos rajonuose. Tik apie Biržus buvo kažkoks Kęstučio būrys, ties Daujėnais gal keli buvo susimetę, o pas mus buvo ramu.

1944 m. liepos 24 d. pas mus užėjo rusų žvalgai, o kitą dieną į kaimą atėjo jau gal 300 rusų kareivių. Pasižvalgė, liepė iš kaimo visiems išvažiuoti, nes gali būti kautynės. Tada mes pasitraukėme į Kalniškį. Na, ir prasidėjo! Traukdamiesi vokiečiai sudegino Peteliškių, Miežiūnų kaimus. Po to rusai apsupo Krinčiną. Po pietų sugrįžome į savo namus, o frontas traukėsi tolyn.

Grįžo ta vadinama tarybų valdžia. Iš pradžių visi taip tyliai, ramiai savo darbus dirbo - kas ūkyje, kas pas kaimyną. Rugsėjo mėnesį Krinčine jau atsirado valdiškos institucijos. Atrodo, iš apskrities centro - Biržų čia atsikėlė keli milicininkai. Atsirado Krinčino komendantas, toks pasilikęs nuo fronto kapitonas Kačerginas. Iš pradžių jo niekas nepažinojo. Rugsėjo 24 d. rusai paskelbė mobilizaciją. Aš tuo metu dirbau pas tokį Matulionį pusberniu. Tie Matulioniukai buvo trys. Mūsų kaime buvo 17 šaukiamojo amžiaus vyrų. Rugsėjo 24 d. rytą 13 šaukiamojo amžiaus vyrų, terbeles ant pečių užsidėję, išėjo į Krinčiną. Keturi broliai Nakčeriai - Jonas (g. 1914 m.), Mataušas (g. 1915 m.), Povilas (g. 1917 m.) ir Stanislovas (g. 1920 m.) nėjo. Jie nėjo ir į mišką, sulindo į tėvo rugius. Aplinkiniuose kaimuose kiti, matyt, jau iš anksto ruošėsi neit. Kai frontas sustojo ties Biržais, mus siųsdavo vežt pastotes. Būdavo, pasikinkai arklį ir išvažiuoji visai savaitei. O prie Smilgių, Pasvaliečių vyko žiaurūs mūšiai. Ties Latveliais vyko durtuvų kautynės. Pas mus atėję radistai juokdavosi, kad ties Latveliais vyko kautynės kaip prie Stalingrado. Tai, būdavo, nuvažiuodavom ten, per dieną krūmuose gulim, o naktį prisikraunam vežimus šaudmenų, minų ir vežam į pirmąsias fronto linijas apie du kilometrus. Grįždami atgal, vežam sužeistuosius. Tarp tų vežikų, pamenu, buvo toks Juozas Kripaitis iš Daniliškių kaimo. Tai jis buvo pasidaręs dvigubą vežėčių dugną. Į tą tuščią tarpą šautuvų, šovinių dėžių prisideda ir vežasi į namus. Pamenu, guli ant griovio krašto nušautas vokiečių kareivis, jis išsitraukė peilį, priėjo ir nurėžė parabelį su visu geltonu dėklu. Tuoj į ratus ir vežasi. Man nė galvoj, kodėl jis taip daro. Berniokėliui tik 14 metų, o jis, matyt, kažką jau galvojo. Manau, jis nemažai tokiu būdu tokios amunicijos prisivežė. Vėliau jiedu su broliu ir tėvas išėjo į mišką.

Rudeniop atsirado ir daugiau neėjusių į armiją. Krinčine jau susikūrė taip vadinamas naikintojų batalionas (istrebitelnyj batalion), bet kol kas dar buvo ramu. Toks Janušauskas atsirado tame batalione, dar keletas civilių - be jokių uniformų, tik ginkluoti. Mes dar nesupratom, kas jie tokie. Apie 1944 metų Kalėdas jau pradėjo gaudyti tuos, kurie nėjo kariuomenėn. Taip atsirado tie stribiteliai.

1945 m. vasario 21 d. įvyko didelis rusų garnizono ir strebitelių susirėmimas su miškiniais. Tada veikė Biržų NKVD garnizonas. Apie Kalėdas to garnizono kareiviai ties Sereikiais nušovė tokį Vadlūgą, iš neturtingos šeimos buvo kilęs berniokėlis. Jis ėjo, kareiviai liepė stot. Nestojo, ėmė bėgt - taip jį ir nušovė visai be kaltės.

Apie tuos Nakčerius, kurie nuo kariuomenės slapstėsi, niekas nešnekėjo, kad būtų ginkluoti ar panašiai. Pats Mataušas man taip yra pasakojęs. Tuo metu, kai jie slapstėsi, du broliai gulėjo daržinėje, du ant aukšto gryčioje. Atėjęs strebitelis Atkočiūnas tikrinti tų kiemų, iš kurių nėjo į armiją. Užlipęs ant aukšto, neieškojo, ar yra kas pasislėpęs, o nusilaužė dvi dešras nuo karties, užsikišo po miline ir nulipo žemyn. Dvejus metus jų ir liaudies gynėjais niekas nevadino, jiems ir algų nemokėjo. Kur nuvažiuodavo, kokią vištą arba kiaulę nusišaudavo. Žmonės bijojo jiems ką nors prieš pasakyti, nes neramūs laikai buvo.

1945 m. kovo 12 d. atvažiavę miškiniai nušovė tokį Bronių Janušauską. Nušovė vien dėl to, kad jo brolis Krinčine buvo stribas. Tų pačių metų balandžio 23 d. žmonės rado ant kelio nušautą apylinkės pirmininką Joną Rakšį iš Dirvoniškio kaimo. Tas žmogelis labai veržėsi į valdžią. Pirmasis valsčiaus viršaitis tuomet buvo Simutis, buvęs pieninės buhalteris. Jis pasikvietė mano tėvą ir pasakė:

-    Tau reikės būti Ličiūnų apylinkės pirmininku.

Mano tėvukas ėmė teisintis, kad jis nebaigęs nė vieno skyriaus ir todėl apylinkės pirmininku neisiąs. Tada paprašė, kad tėvukas ką nors rekomenduotų. Jis ir rekomendavo Rakšį. Rakšys vos rankų tėvukui nebučiavo - taip norėjo būti pirmininku.

Birželio 7 d. miškiniai nušovė Lapiškių kaimo gyventoją Indrišėnienę. Mūsų kaimynas buvo Juozas Kupris, jis dirbo apylinkės sekretoriumi. Tos bobutės laidotuvėse jis lyg ir pajuokavo:

-    Tai kažin kam dabar bus eilė?

Už penkių dienų ir jį nušovė. Nušovė tokį Juozelėną. Jis atseit kažkur nuėjęs pasijuokė, kad Sirbikas jį prašęs eit miškan ir būti virėju.

Ties Leliškiais vyko didelės kautynės. Vieni sakė, kad miškinių buvo 150, kiti - kad 200. Pabiržėje tada miškiniai iššaudė 16 valdžios pareigūnų: partorgą, kom-sorgą, kažkokį Safronovą, saugumo viršininką ir t. t. Jie važiavo agituoti, kad būtų vykdomi GOKO planai. Žodžiu, reikėjo varyt žmones kirst mišką, buvo uždėtos miško ruošos prievolės, kurios turėjo būti vykdomos pagal vadinamus GOKO planus. Kas neturėjo arklio, tas privalėjo nukirst 28 m³, o kas turėjo arklį, tas privalėjo išvežt 28 m3 miško. Tuomet miškiniai surengė pasalą ir visus agitatorius paklojo. Biržų NKVD garnizonas jau sekė miškinius, einančius į Krinčino pusę. Ties Leliškiais kelią buvo pastoję Krinčino, Vaškų, Pasvalio garnizonai. Jie pirmiausia ir susikirto su besitraukiančiais miškiniais. Miškiniai manė, kad čia tik krinčiniečiai, kuriuos lengvai sulups. Iš paskos juos pasivijo Biržų garnizonas. Žuvo 22 miškiniai. Iš Krinčino žuvo trys liaudies gynėjai: Braška, Žvirblis ir Kazimieras Matulionis.

Iki 1948 metų aš gyvenau ir dirbau savo namuose. Išeidavau pas ūkininkus padirbėt. Per tą laikotarpį kalbų apie didesnes kautynes neteko girdėt. Nors kai sekmadieniais nueidavom į Krinčiną, kiekvieną kartą ant grindinio gulėdavo tai du, tai trys nušauti miškiniai. Trikampyje Krinčinas - Daujėnai - Pasvalys miškiniai veikė iki 1953 metų rugsėjo 19 dienos.

Kai rašiau į Vilniaus saugumą dėl pensijos, man atsiuntė atsakymą, kad pas juos dokumentų dėl mano atleidimo iš liaudies gynėjų nėra. Dokumentų nėra todėl, kad nuo 1950 metų atlyginimus mums mokėjo tik vietinė valdžia. Maskvos valdžia net nežinojo, kad čia dar tebėra liaudies gynėjai. Maskvai buvo raportuojama, kad čia jau viskas pasibaigė.

Krinčino valsčiuje mūsų kaime 1948 metais organizavosi pirmasis kolūkis. Gruodžio 12 d. įvyko steigiamasis susirinkimas.

Lebeniškėlių kaime gyveno stambus ūkininkas Puodžiūnas. Kiek man teko girdėti, atseit Krinčino liaudies gynėjai ten nuėjo ir pastebėjo, kad viduje užsidarę geria miškiniai. Tada jie padegė namą ir niekam neleido iš jo išeit. Viduje sudegė tėvas, motina, dvi dukterys. Sūnus buvo išėjęs pas panas. Stipinas, piemenėlis iš Daukniūnų, iššoko per kamaros langą ir pabėgo. Sūnus paryčiais grįžo ir pamatė, kad namas baigia degt. Jį tada Krinčino liaudies gynėjai pasiėmė, pasivedė iki krūmų gal kokį kilometrą ir nušovė. Man brigadininkas Narvydas dar jo kapą rodė netoli Žadeikių. Mūsų apylinkėje tai buvo vienas iš žiauriausių įvykių, kurį įvykdė liaudies gynėjai.

1948 metais per patį kūlimą atvažiavo toks Melnikovas ir pasiūlė man ateit dirbt brigadininku. Apie kuliamąsias mašinas tuo metu aš žalio supratimo neturėjau. Mano darbas buvo nueit pas mašinistą ir paimt kvitą, kuriame pažymėta, kiek jis valandų kūlė, patikrint traktorininkus. Man tuomet buvo 18 metų. Kelis mėnesius pabuvau brigadininku. Spalio pabaigoje kūlėm pas tokį Antaną Mickeliūną Kalniškio kaime. Su Kazimieru Kripaičiu iš Ličiūnų kaimo užeinam gryčion. Žiūrim - sėdi už stalo keturiese. Tarp jų Stasys Talačka - Girsūdų apylinkės pirmininkas, buvęs frontininkas, apdovanotas keliais medaliais. Aš net nežinojau, kad jis jau kartu su miškiniais. Ta Mickeliūnienė ir jo motina - seserys. Žodžiu, jis pas savo tetą atėjęs su draugais. Šautuvus susistatę kampe, sėdi, geria. Juozelėnas groja armonika, kieme tuščia, jokios sargybos. Aš kažkaip labai kvailai pagalvojau: jeigu čia apylinkės pirmininkas, vadinasi, kartu su juo Krinčino arba Daujėnų liaudies gynėjai. Su miškiniais jis gi nesėdės. Na, ir mus su tuo Kaziuku tuoj pasodino. Aplink mane, kaip brigadininką, šokinėja, siūlo išgert. Vienas iš jų ir klausia:

-    Tai kaip jūs čia gyvenat? Ar Ličiūnuos bolševikų daug?

-    Gerai gyvenam, - sakau aš jam. - Kuriuos vežė, išvežė. Liko vieni bolševikai...

Šalia manęs sėdėjo Vlada Svėrytė. Ji tik mina man ant kojos, kad aš apie tokius dalykus nešnekėčiau. Sėdim toliau. Man pripylė stiklinę naminukės, išgėriau. Vėl pripylė. Naminukė visai silpna, toks rasalas, nieko neveikia. Kai pasakė, kad tylėčiau, širdis kulnuos atsidūrė. Toks vienas ilgais šviesiais plaukais, kaip iš paveikslo kunigaikštis Vytautas, pasikėlė iš užstalės, priėjo prie manęs, atsisėdo šalia ir paklausė:

-    Ar pažįsti mane?

Aš jam pasakiau, kad nepažįstu. Iš tikrųjų iškart jo nepažinau. Tada jis sako:

-    Negi, Česlovai, nebeprisimeni, kaip mokykloj viena kreida rašėm?

Sakau:

-    Gerai nebeprisimenu, bet gal Juzė?

-    Juzė, - sako jis man.

Aš ėjau į antrą skyrių, o jis į šeštą, bet mes vienoj klasėj sėdėdavom. Kai jis rašydavo diktantą, mus sukeisdavo vietomis. Kiekvienai klasei atskirai patalpų nebuvo, tai vienam kambary mokėsi po dvi klases. Jis mane dar padrąsino:

-    Tu nieko nebijok, būk ramus. Aš esu jų viršininkas. Mes čia atėjom išgert. Mes žinom, kad pas jus Ličiūnuose nėra bolševikų...

Man tada pasidarė šiek tiek lengviau ir linksmiau. Tai buvo partizanas Juozas Kripaitis-Paukštis. Jo sesuo Ramonienė atitekėjusi gyveno netoli mūsų namų. Jie buvo kilę iš Daniliškių kaimo. Jų tėvą rusų garnizonas nušovė Žadeikiuose tuo pat metu kaip ir Kuprį. Tada sudegino Valiūno trobas.

Kripaitis visiems pila naminukę, ragina gert, bet į lauką išeit niekam neleidžia. Ar ten yra kas nors, ar nieko nėra - mums neaišku. Viduje jie sėdi keturiese. O už 300 metrų pas tokį Mačiuką sėdi apie 40 rusų NKVD garnizono kareivių. Vieni lauke vaikščioja, kiti guli gryčioje. Jeigu kas nors būtų sužinoję, būtų mišrainę padarę iš mūsų patalkių. Norių kaime irgi panašiai buvo. Kariuomenė apsupo namus, kuriuose buvo trys miškiniai. Nežiūrėjo, kas tu esi, ar talkon paprašytas, ar ne talkon, - išrėžė 12 žmonių, ir viskas. Mes geriam toliau. Antanas Juozelėnas armoniką plėšia, miškiniai su panom šoka. Kaip vėliau paaiškėjo, jų viršininkas ne tas Juzė buvo. Apie rytą jau ėmė spaust gamtiniai reikalai, bet laukan neišeisi. Atidaro duris kamaron, ten kibiras pastatytas, daryk kad nori. Tuo metu vienas iš miškinių atsistojo iš užstalės ir sako:

-    Aš esu vadas. Jeigu nors vieną žodį čia esantis kur prasitars, tam kulka per smegenis, o liežuvis per gerklę išlėks. Viskas. Toliau norit - gerkit, norit - išeikit.

Pasirodo, tai buvo Andrius Vaškas-Vėtra, kilęs nuo Vabalninko. Toks buvo pirmas mano susitikimas su miškiniais. Vėliau ta Svėrytė man papasakojo: kai mes išėjom, miškiniai greit sėdo ant arklių ir išjojo. Pasirodo, tas Talačka, buvęs Girsūdų apylinkės pirmininkas, prieš dvi savaites tik buvo išėjęs į mišką. Prieš tai miškiniai buvo nušovę buvusį apylinkės pirmininką Anicetą Surdėgą. Kadangi Talačka buvo grįžęs iš fronto, dar apdovanotas medaliais, tai jį pirmininku ir paskyrė. Iš Daujėnų saugumo jis buvo pasiėmęs šautuvą, atseit apsigint nuo banditų, bet su tuo šautuvu ir išėjo miškan.

Kaip minėjau, gruodžio mėnesį mūsų kaime susikūrė pirmas Krinčino valsčiuje kolūkis. Mane, kaip raštingą žmogų, išrinko kolūkio sąskaitininku, pirmininku - Antaną Kruopį, kuris nė vieno skyriaus nebuvo baigęs. 1949 metais nuo kovo 25 iki 31 dienos vyko didysis vežimas į Sibirą. Visą išvežtųjų turtą iš Krinčino valsčiaus atvežė į „Artojo" kolūkį. Būdavo, atvažiuoja Baranauskas iš Leliškių, atveža ištremtųjų turtą, o mes priimam, užpajamuojam. Atvažiuoja komsorgas Ralikauskas su buožių grūdais, ir tuos priimam. Mūsų kolūkio asmeninis turtas buvo viena karvė, septynios kiaulės ir trylika arklių. Suvežė mums apie 90 tonų grūdų, gyvulių privarė, privežė visokių spintų, krėslų ir kitokių baldų. Atvažiuoja iš Krinčino partorgas Bielinis, kas jam reikalinga, pasiima. Atvažiuoja viršaitis Rabašauskas, jam reikia arklio, ima ir vedasi. Žodžiu, kas kaip norėjo, taip ir dalinosi išvežtųjų turtą.

1949    metų gegužės mėnesį mane išsiuntė į Kauną, į sąskaitininkų kursus. Tris mėnesius buvau Kaune. Grįžtu į namus, reikia padaryti kolūkio turto inventorizaciją. Grūdų tik pusė belikę. Sandėlininko Taučkėlos paprašiau važtaraščių, tai jis iš kišenių ėmė traukti visokius popierėlius, ant kurių surašyta, kas kiek grūdų paėmė. Jokių važtaraščių jis neturi. Viską iš naujo persvėrėm, perskaičiavom. Kiek buvo, tiek ir užpajamavom.

Striukas kolūkio gyvenimas iš pradžių buvo - neturėjom nė lenciūgo karvei pririšt. Sužinojom, kad Rygoj galima įsigyti lenciūgų mainant juos į sviestą. Prisuko moterys pilną bidoną sviesto. Sutarėm, kad revizijos komisijos pirmininkas važiuos į Rygą, nuveš bidoną sviesto ir išmainys į lenciūgus. Naktį, prieš jam išvažiuojant į Rygą, ateina pas jį šeši iš miško. Pabeldžia į langą, įeina į vidų ir sako:

-    Pirmininke, girdėjom, kad sviesto susisukot. Mums labai reikia sviesto. Gal nueit pas Žiedelį paprašyt potvarkio?

Tas sako:

-    Neikit jokio potvarkio.

Jis gi žinojo, kad pas mus iš apskrities prekybos skyriaus dėl prievolių buvo atvykęs ir nakvojo toks Apifanovas. Kruopis pagalvojo: jei nueis pas mus, tą Apifanovą nušaus, tada visai liūdnai gali baigtis. Atidavė jis sviestą. Užsidėjo vyrai bidoną ant pečių ir išsinešė. Taip baigėsi lenciūgų biznis.

Praėjo 1949 metai. Buvo ataskaitinis rinkiminis susirinkimas. Nieko gero neišėjo už darbadienį - tik po pusantro kilogramo grūdų. 1949 metais mus prijungė prie „Laisvo rytojaus" ir prie „Vienybės" kolūkių. Pirmininku paskyrė Joną Zdanevičių iš Ličiūnų kaimo. Žagrakalį paskyrė pirmuoju buhalteriu, mane - antruoju.

1950    metais mane išrinko deputatu į vietinę tarybą ir apylinkės sekretoriumi, o Bronių Paliūną irgi išrinko deputatu ir apylinkės pirmininku. Mes, abu kaimynai, tapome tarybų valdžia Liaunuose. Sekretoriumi išbuvau beveik penkis mėnesius. 1951 m. gegužės 7 d. kolūkio pirmininkas Zdanevičius man ir sako:

-    Reikia buvusį „Vienybės" kolūkį patikrinti. Žmonės šneka, kad kai kas turi labai didelius sklypus. Kai kas gal daugiau kaip 60 arų turi. Reikia peržiūrėti ir permatuoti.

Pasiėmiau sąsiuvinį, pieštuką, sieksnį. Einam per kaimą ir matuojam. Kur užeinam, visur vaišina - vienur burokiniu, kitur miežiniu alumi. Pavakary užeinam pas tokį Vyčą Skėtelių kaime. Mus labai gražiai priima, turi gero alaus pasidaręs, prašo būtinai pasilikt, nakvot. Gal žmogus ką nors ir jautė, buvo stiprus ūkininkas, bet mes užsimetėm eit. Išeinam iš Vyčo ir užeinam pas Miniuką. Mes jį gerai pažinojom. Jis naminukę varydavo, miško broliai pas jį būdavo dažni svečiai. Kolūkio pirmininkas užsikniaubė ant stalo, vaizduoja stipriai išgėrusį ir toliau niekur neina. Aš nutariau eit namo, nes kitą dieną turėjau važiuoti į Pasvalį. Buvo jau vėlus prievakaris, apie 11 valandą vakaro, žmonės ėjo iš mojavos. Prietema, už keleto metrų žmogų pažinti jau buvo sunku. Taigi palikau Zdanevičių lyg ir miegantį. Einu pro Burkevičiaus namus, taip norėtųsi užsirūkyti. Galvoju: čia daug vyrų, užeisiu, pakalbėsim, gal gausiu parūkyti, paskui toliau keliausiu. Prieinu prie durų, beldžiu - niekas neatsiliepia. Dar kartą pabeldžiu, girdžiu anapus durų šeimininko balsą:

-    Kas?

Aš jam sakau:

-    Apylinkės sekretorius Žiedelis, gal turi užrūkyt?

Jis man nieko neatsako, nei durų neatidaro. Gal po penkių minučių matau - ateina trys. Aš taip drąsiai pasisveikinu:

-    Labas vakaras!

Jie irgi man pasako „Labas vakaras". Aš klausiu:

-    Kas tokie būsit?

Pasakė, kad savi. Pagalvojau, kad nieko baisaus. Bet priėjo ir griebė už atlapų. Žiūriu - tas pats Stasys Talačka.

-    Einam dabar, k..., atsiskaityt, - sako jis man ir vedasi palei namo sieną.

Tik praėjom namo kampą, žiūriu - pasuko į Skėtelių pusę. Praėjom didžiulį Burkevičiaus sodą, matau - išeities nebėra. Tuomet turėjau lygiai 21-erius metus. Kažkaip staiga viena ranka užsimojau ir pyliau jam į nosį. Jis mane iškart paleido. Mečiausi atgal Burkevičiaus namų link. Tuo metu už nugaros pasigirdo ilga automato serija. Man abi rankas lyg būtų kas kirviu nukirtęs. Baigiu prilėkti kūtę, atrodo, per pusiaują tarsi dalba kas trenkė. Šiaip taip išsilaikiau ant kojų. Užbėgau už kūtės ir tolyn per lauką. Kiek lėkiau, kiek ėjau, nepamenu, bet vis dar girdėjau automatų serijas. Buvo pavasaris, Iešmenėlis ištvinęs. Nežinau, kaip per jį persiropščiau. Vėliau žmonės sakė, kad ten, kur mano eita ir brista, liko kraujo žymės. Pro Dalebas nuėjau pas Matulionį į Ličiūnus. Jie pakinkė arklį ir nulėkė į Krinčiną. Pasakė, kad pas juos atėjo sušaudytas žmogus. Visi Krinčino liaudies gynėjai girti, susikalbėt su jais nebeįmanoma. Mat buvo gegužės 1-osios šventės. Jie sako, kad taip negali būti, nes ką tik grįžę ir nieko įtartino nepastebėję. Apšaukė Matulionį su Kruopiu provokatoriais, atseit jie nori įviliot juos į pasalą. Uždarė abu ir liepė laukt iki ryto. Aš visai nusilpau ir užmigau. Matyt, kraujo buvo gerokai nubėgę, peršauti pirštai, alkūnė, delnas. Šoną kliudė net septynios kulkos, bet labai negiliai. Iš viso 12 kulkų kliuvo. Visi skvernai sukapoti. Kitą dieną toje vietoje, kur į mane šaudė, liaudies gynėjai surinko 152 gilzes. Šaudžiusiųjų į mane buvo šeši. Jie dar užėjo pas šeimininką, pasiėmė lašinių. Rytą pas mane jau atlėkė Pasvalio garnizonas, krinčiniečiai liaudies gynėjai. Aš jiems viską papasakojau. Jie užėjo pas Burkevičių, pradėjo jį tardyt. Jis iš pradžių gynėsi, kad niekas nebuvo užėjęs, kad niekas nešaudė. Bet kai pagrasino, kad iš Ličiūnų atveš Žiedelį, tada pasakė, kas tokie pas jį gėrė. Buvo Talačka, Bartaševičius (vabalninkietis), Murelis nuo Daujėnų, kitų nebeprisiminė.

Kai mane išvežė į Pasvalį, Pasvalio garnizonas perspėjo artimiausius garnizonus, kad pasirodė miškinių grupė. Tada pabiržiečiai Užugulbinyje kelis kiemus patikrino. Pamatė jaują pamiškėje, du ruskeliai nuėjo pažiūrėt į tą jaują. Tik spėjo atidaryti jaujos duris, gavo automatų serijas. Vienam petį peršovė, kitam koją. Miškiniai tuo tarpu tiesiai pro duris ir pabėgo miškan. Sužeistas į petį ruskelis dar paleido kelias serijas. Talačkai kliudė kojas, Vašką nušovė vietoje, o Mureliuką, sužeidus koją, paėmė gyvą. Nuvežė jį į Biržų ligoninę. Tyčia negėrė jokių vaistų, nudraskė bintus ir kitą dieną mirė.

Aš ligoninėje išbuvau 17 dienų. Išėjęs iš ligoninės galvojau, kur man eiti? Sutarėm su tėvu keltis į Pasvalį, nes bijojom, kad miškiniai nepribaigtų.

Pagal tų laikų išsimokslinimą buvau pakankamai raštingas, galėjau pasirinkti bet kokį darbą, nebūtinai turėjau būti liaudies gynėju. Bet situacija taip susiklostė, kad 1951 m. birželio 15 d. įstojau į Pasvalio liaudies gynėjų būrį. Tose pareigose išbuvau iki 1952 m. 1953 m. rugsėjo 15 d. mane pervedė dirbt į Pasvalio komjaunimo komitetą organizacinio skyriaus vedėju. Tuo laiku tai buvo aukštos pareigos komjaunimo organizacijoje. Rugsėjo 19 dieną man paskambino iš saugumo ir pasakė:

-    Greit apsirenk ir tuoj pat prisistatyk pas mus...

Nubėgu tekinas į saugumą. Čia buvo atvažiavę trys pilni kareivių sunkvežimiai. Kiekviename sėdėjo maždaug po 40 vyrų. Įeinu pas juos į kabinetą. Jie manęs ir klausia:

-    Tu žinai Burkevičiaus sodybą, kur tave pašovė?

Kaip aš nežinosiu. Supratau, kad jie nori patekt į tą vietą. Nors liaudies gynėjai dar veikė, bet jų kažkodėl nekvietė į tą operaciją. Ėmėm svarstyt, kaip geriau būtų pasiekt tą vietą, - galima važiuot per Krinčiną, per Daujėnus. Kas nutiko Sintautuose, man jie nesakė. Sėdom į sunkvežimius ir patraukėm Sintautų link. Važiavom per Mažionis. Čia visus kareivius išlaipino iš mašinų. Komandą pasislėpt Mažionių krūmuose davė man nežinomas MGB majoras. Jis išrikiavo kareivius, priešais juos pastatė mane ir sako jiems rusiškai:

-    Pas mus yra vienas pistoletu TT ginkluotas pilietis. Įsidėmėkite, kad susišaudymo metu jo nenušautumėte.

Mano kišenėje iš tikrųjų buvo toks pistoletas. Tais metais pas mus tokius daug kas turėdavo - kolūkių, apylinkių pirmininkai, beveik visi komjaunimo darbuotojai, partiniai. Majoras aiškina toliau:

-    Yra toks Skėtelių kaimas, o jame sodyba, - kieno ta sodyba, jis nesako.

Tik vėliau man saugumo leitenantas iš Pasvalio pasakė:

-    Ar jauti, kur yra Miniuko kiemas?

-    Kaip nejausi... Ne tik jaučiu, bet labai gerai žinau, - atsakiau jam.

Toliau vėl tęsia instruktažą tas pats majoras:

-    Vienoj sodyboj Skėtelių kaime yra trys ginkluoti banditai. Du iš jų ginkluoti vokiškais šautuvais, vienas ginkluotas automatu PPŠ. Visi trys turi pistoletus, vienas turi rupūžinę granatą. Jie šiuo metu minėtoje sodyboje geria degtinę. Lygiai 18 valandą iš sodybos išeis. Iki to laiko mes privalom suspėt nueiti į minėtą sodybą. Atstumas maždaug pusantro kilometro.

Kai tik pasiekėm Skėtelių kaimo palaukę, tik tada manęs paklausė, kuris kiemas Miniuko. Kaime maždaug šeši kiemai. Iš tos pusės, iš kur mes atėjom, pirmas buvo Mockūno, antras Miniuko, trečias Svidenio, ketvirtas Dambrausko, penktas Nakčerio kiemas. Čia mes sustojome. Jokios komandos nebuvo. Kažko lyg laukėme ir žiūrėjome į Miniuko sodybą. Iš gryčios išbėgo mergaitė ir pasileido pamiškės link, kur buvo pririštos avelės. Pribėgusi prie avelių, sudavė tris kartus kūle ir pasileido į mišką, tiesiai pas mus. Rusai patenkinti ėmė juoktis:

-    O, dar tebėra, neišėjo...

Žiūriu - prie kareivių atbėga Janė Miniukaitė. Supratau, kad jų buvo iš anksto susitarta. Garnizoną pagal gautą operatyvinę informaciją iškvietė Pasvalio saugumas. Tada apie 30 kareivių nuėjo į vieną pusę, kiti 30 - į kitą pusę, o mes - aš, toks leitenantėlis Janulis iš Pasvalio saugumo ir rusų garnizono sanitarinės dalies viršininkas - atsigulėm ant griovio krašto. Toliau išsidėstė keliolika kareivių. Kiti kareiviai ėmė supti Miniuko sodybą. Priėjus prie daržinės, kažkuris iš jų sušuko:

-    Bandity, vychodite iz soraja (Banditai, išeikite iš klojimo)!

Tylu. Niekas nieko neatsako. Tada tas saugumietis iš Pasvalio Vacys Visminas sušuko lietuviškai:

-    Eikit iš klojimo, degsim!

Tuo momentu trys vyrai išlėkė iš klojimo. Matau, kad visi trys visiškai girti. Vienas dar paleido automato seriją. Buvo jau pavakarys. Nakčerio moterys kasė bulves. Moterys, išgirdusios šaudymą, sukrito ant dirvono. Kareiviai tą, kuris paleido automato seriją, nukovė vietoje. Kitas lėkė tiesiai į pamiškę, kur buvo pilna kareivių prigulę. Tada iš rusų pusės trenkė kulkosvaidžio serija, kuri pakirto bėgantį. Trečias nukrito tarp cukrinių runkelių. Kai kareiviai užlipo ant daržinės stogo, pastebėjo, kad iš cukrinių runkelių kažkas žvalgosi. Ten buvo Tekutis nuo Biržų. Kareiviai paleido šunį, į kurį šis šovė, bet kareiviai nušovė Tekutį. Kiti du buvo pasvaliečiai: Sirbikas-Mozė iš Ramužių kaimo ir Šiaučiūnas-Žiogas iš Porijų kaimo. Prie Sirbiko pribėgo garnizono gydytojas, patikrino pulsą ir pasakė:

-    Žmogaus jau nebėra, bet degtinė kol kas jį dar laiko.

Į Pasvalį Sirbiką atvežė dar pusgyvį, bet jis greit mirė. Tai buvo paskutiniai Pasvalio rajone partizanai, žuvę 1953 m. rugsėjo 19 d. Po to įvykio paleido Daujėnų liaudies gynėjų būrį, kuriame buvo apie 16 vyrų, Pasvalio ir kitus būrius. Taip visi ir išėjo kas kur: kas į kolūkį karvių šerti, kas į komjaunimo komitetą, kas į melioraciją.

Apie du metus dirbau komjaunimo komitete, o 1954 m. perėjau į Pasvalio LKP komitetą dirbti instruktoriumi. Šiose pareigose dirbau iki 1959 metų. 1959 m. mokytesnius siuntė į partinę mokyklą, bet aš ten nevažiavau, norėjau laikytis arčiau tėvų. Kai grįžau į namus, mane paskyrė Ličiūnų apylinkės pirmininku. Buvo 1960 metų kovo mėnuo. Čia išdirbau iki 1963 m. Paskui sujungė tris apylinkes - Gulbinėnų, Krinčino ir Ličiūnų. Krinčino milicijos įgaliotiniu dirbo toks Balkauskas (mirė Alytuje), kolūkio pirmininku - Kartanas, o aš buvau tų trijų apylinkių pirmininku. Kolūkio pirmininkas neblogai išgerdavo, aš irgi daug gerdavau, o įgaliotinis gerdavo tiek, kiek mes abu kartu paėmus. Tai mus ir vadindavo - Trys Krinčino Tūzai. Iš vaistinės prisinešdavom „skruzdėliavo" spirito, susidedam brauningus ant stalo, į rankas imam kortų kaladę ir kertam „durnių". Vos per dūmus vienas kitą matom ir tariam, kaip Lietuvą valdyt.

1966 m. manęs iš darbo niekas nevarė. Viršininkai net pagirdavo, kad mes išgeriam ir mokam artimiau su žmonėmis bendrauti. 1962 m. vedžiau. Namuose manęs nėr ir nėr, iš darbo grįžtu kasdien prisisprogęs. Žmona ėmė kalbint, kad mesčiau darbą. Aš žmonėms buvau geras. Tada per apylinkes skirstydavo kurą, šiferį, plytas, cementą. Buvo nurodyta šiferio neduoti tiems, kas gyvena ne gyvenvietėje. Kai tik išrašai, tuoj tas statinę alaus atjoja. Be to, aš ir Pasvalio rajono vykdomajame turėjau labai stiprų užnugarį. Vykdomojo sekretoriumi dirbo toks Žadeika. Būdavo, skambina:

- Česiuk, tokiai moterėlei reikia stogo. Tuoj bus statinė atvežta...

Tokie skambučiai keli per dieną būdavo. Žmogui atsakyt aš nemokėjau. Pinigų negi imsi, todėl viskas ėjo per gerklę. Aš ir dabar sveikata nesiskundžiu, išgeriu stikliuką kaip ir anksčiau.

Dirbant liaudies gynėju teko dalyvauti keliose operacijose. 1987 m. parašiau straipsnį rajono laikraštyje „Darbas" „Paskutinio bunkerio žlugimas". Prieš rinkimus į Seimą 1992 m. „Lietuvos aide" pasirodė straipsnis „Stribas vėl rinkimų aktyvistas". Kadangi priklausiau rinkiminei komisijai, perskaičiau tą straipsnį. Atidengiant paminklą Porijuose žuvusiems partizanams, Masilionis visiems girdint pasakė: „Ir dabar dar vienas žmogžudys Daglėnuose gyvena".

Aš galiu ranką prie širdies pridėjęs sąžiningai pasakyti: teko dalyvauti trijose kovinėse operacijose, bet man neteko iššaut nė į vieną partizaną. Aš neneigiu, jeigu būtų buvusi kritinė situacija, tikrai būčiau šovęs. Manau, kiekvienas būtų tą daręs.

Buvo 1951 m. gruodžio 14 d. Aš tik buvau pradėjęs dirbti liaudies gynėju. Mūsų viršininkas Mula mus paskirstė po rinkimines apylinkes. Mane pasiuntė su grupe į Gulbinėnus, bet prieš tai mus turėjo nuvežt į Žaliąją, nes kažkur slapstėsi Žilio būrys. Aš žinojau Žaliosios miške poligoną, kuris užėmė keturis miško kvartalus. Tai buvo speciali bombardavimo zona, kurioje pristatyta visokių fanerinių tankų, namelių. Manydami, kad tai saugiausia vieta, miškiniai to poligono pakrašty įsirengė bunkerį. Kai mus ten nuvežė ir paleido, miškiniai mus pastebėjo pirmieji. Buvo gruodžio 14 diena. Nuėjom į Kenelių kaimą, ten permiegojom. Kitą dieną turėjo būti rinkimai. Tariamės, kad mus išvežios po apylinkes. Tik saulei patekėjus, einam per Moliūnų mišką ir randam ant linijos kiaulės galvą sniege. Pavertėm ją - gražiai nupjauta, vadinasi, nei vilkas, nei lapė neatsinešė. Mula liepė išsiskirstyti ir iššukuoti kvartalą. Buvo 14 liaudies gynėjų ir 40 rusų kareivių. Išsiskirstėm maždaug kas 15 metrų vienas nuo kito. Tik pradėjom eit, toks Stasys Tamkevičius (vėliau jis išsikėlė į Klaipėdą) ėmė šaukt:

-    Sustokit! Čia kažkas įtartina.

Priėjom prie jo. Žiūrim - sniegas ištirpęs maždaug 2x3 m plote. Patraukėm eglutę, augančią virš to ištirpusio sniego, ji nesikelia, pririšta. Užlipęs kareivis patrepeno kojomis ir pylė automato seriją. Supratom, kad čia kažkas yra. Miškas retas, vieta lygi, aplinkui jokių medelių nei krūmų nėra. Tada vyresnieji leitenantai Vismantas ir Mula davė nurodymą kareiviams apsupti tą vietą, o mus pavarė giliau į mišką. Mula rėkia:

-    Pasiduokit! Lįskit lauk! Čia mūsų visa divizija...

Iš po žemių šaudo į viršų, net samanos skrenda, pasiduot niekas neketina. Pabėgėjęs Vismantas iš kulkosvaidžio pavaro, pavaro į tą vietą, ir vėl ramu. Po to kareiviai surišo perpetiniu dirželiu keturias granatas ir metė ant bunkerio, dar kelias raketas šovė į vidų. Iš vidaus ėmė rūkti dūmai. Atidarė bunkerį, sulipo keli kareiviai į jį ir rado vieną dar turintį gyvybės ženklų. Bunkeris buvo maždaug 3x4 m dydžio, jame buvo įvesta elektra. Toks iš lentų sukaltas trikampis liukas ir apie 15 m nuvestas į medžio stuobrį - dūmams ištraukt. Mes tikrai nežinojome, kad tas bunkeris čia yra. Juos išdavė jų pačių numesta ta kiaulės galva. Jei nebūtume tos galvos radę, būtume ėję ir nuėję į Daujėnus. Bunkeryje buvo dar apie 7 centnerius bulvių, kiaulienos mėsos, trys kibirai taukų, pusmaišis tabokos. Žodžiu, vyrai maistu buvo apsirūpinę visai žiemai.

Tame bunkeryje žuvo tas pats Stasys Talačka-Uosis, kuris tada mane vedė sušaudyt, Vladas Mekelis-Putinas iš Daujėnų ir Antanas Žitkevičius-Pušela, gimęs 1929 m. Ąžuolynės kaime, netoli Pasvalio. Du, atrodo, patys nusišovė, kadangi negyvi gulėjo ant narų, o trečias buvo labai smarkiai sudraskytas granatų.

Dar vienoj operacijoj teko dalyvauti 1952 metais. Stumbriškyje kariuomenė buvo apsupusi apie dešimt miško kvartalų. Liaudies gynėjų buvo privežta iš Panevėžio, Pasvalio, Biržų. Tuo metu buvo apsupti septyni ar devyni miškiniai, kurie susidūrimo metu nušovė liaudies gynėją iš Biržų. Taip pat nušovė tokį Debesį, partizaną iš Auryliškių. Kitiems gi naktį pavyko prasiveržti iš apsupimo vietos.

Buvau jaunas dvidešimt vienerių metų berniokas. Beveik kiekvieną naktį ir dieną tekdavo sėdėti pasalose po penkias, dešimt ar net penkiolika parų. Terbą maisto prisidedi ir guli kur nors krūmuose įsitaisęs.

1951 metais Daujėnuose buvo Angelų Sargų atlaidai. Nuvežė mus į tokią Vadkų aikštę, ten kažkada Vadkų kaimas buvęs. Ten, Moliūnų girios vidury, per visą biržę tokia smegduobė. Duobės diametras gal 100 metrų. Tokia didžiulė smegduobė buvo vienintelė, daugiau tokių nėra aplinkui. Penkis mus nuvežė naktį prie tos smegduobės, tris pasodino vienoj pusėj, du kitoj. Penkioms paroms, nes galbūt ateis miškiniai. Pirmą naktį gulėjome ramiai. Dieną praleidome miške, vakare susėdom. Vienoj pusėj aš, Feliksas Maldutis ir Juozas Simonaitis (jau miręs). Kitoj pusėj atsigulė Stasys Kvietkauskas ir Juozas Maskoliūnas (dabar gyvena Pušalote). Iš vakaro mėnulis dar švietė, bet vėliau pradingo. Biržė kaip iškirsta, žiūrint į dangų matosi šviesa, o žiūrint žemyn tamsu, nors į akį durk. Tik suterškė automato serija, ir girdim balsą:

-    Mula - Malinov!

Viktoras Mula dirbo Pasvaly, o Malinovas - Daujėnuose. Mąstom, ką dabar daryti? Miškinis užėjęs taip nerėks. Jeigu kas iš saviškių nežinojo, kad mes čia gulim, tai ir šovė. Laukiam, kas bus toliau. Maldutis, dar apie 1940 metus dirbęs milicijoj, frontą praėjęs, ir tas nervinasi, automatą kažkaip keistai laiko. Netrukus pamatėme artėjant dviejų žmonių siluetus ir išgirdom šaukiant mano vardą. Atėjo Kvietkaus-kas su Maskoliūnu ir sako:

-    Perkūnas žino, ar nušovėm, ar ne. Vienas nugriuvo...

Mes jiems davėm prožektorius, ir jie grįžo atgal. Nuėjo į aną pusę, ir vėl automato serija. Dabar jau galvojam, kad nupylė mūsiškius. Po keleto minučių išgirdom traškant šakas, žiūrim - ateina į mus jau nebe du, o trys. Ateina du mūsiškiai ir atsiveda vieną miškinį. Pasirodo, kai jie miegojo, juos užklupo trys miškiniai. Čiupęs automatą Kvietkauskas paleido padriką seriją ir peršovė vienam miškiniui koją. Griūdamas šis ir suriko „Mula - Malinov". Paėmėm tą pašautą miškinį, atėmėm iš jo karabiną, pistoletą ir šovinius. Suimtasis buvo Boleslovas Bieliauskas, kitas buvo slapyvardžiu Tilvikas. Suimtasis nieko mums nesako, reikalauja vest į Daujėnus. Pririšom prie jo virvę, kad beeinant nešoktų kur į šoną, ir varomės į Daujėnus. Netoli Daujėnų jis mums sako:

-    Vyrai, sustokit, aš nebegaliu paeit, man koja peršauta.

Mes jam ėmėm priekaištaut, kodėl jis mums anksčiau nesakė.

-    Ką čia su jumis žinai!

Baigiant ateit į Daujėnus, jis mums ima kelti savo sąlygas:

-    Neveskit manęs į būstinę. Aš nenoriu, kad mane kas pamatytų.

Daujėnietis Maskoliūnas gerai jį pažinojo. Tada mes atsivedėm jį į Maskoliūno

namus ir paskambinom viršininkams į Pasvalį. Nedelsdamas atvažiavo pavaduotojas Butautas, keli karininkai. Tuoj mums visiems penkiems davė pasirašyt, kad mes nežinom, nematėm, į ką šovėm miške. Kitą dieną atvežė daug rusų kareivių, liaudies gynėjų, milicininkų. Visi šukuoja mišką, ieško anų dviejų.

Kaip vėliau paaiškėjo, tas Bieliauskas tuoj po karo buvo išėjęs į mišką, vėliau pateko į MGB rankas, buvo užverbuotas ir tapo MGB agentu. Man atrodo, kad 1951 metais Stumbriškyje vykdyta operacija buvo ar tik ne po Bieliausko išdavystės.

Maždaug po metų man paskambino iš Pasvalio Mula ir pasakė:

-    Žiedeli, tu šiandien pabudėk. Naktį pas tave ateis žmogus su šautuvu, atvežk jį pas mane į Pasvalį.

Pasirodo, po peršovimo Bieliausko koja sunkiai gijo, ėmė pūliuok Matyt, jis nebeiškentė ilgiau miške, tada atėjo pas mus. Mes jį nuvežėm į Pasvalį, ten jis legalizavosi, grįžo pas žmoną. Jo neteisė. Visą laiką gyveno Baluškių kaime ir dirbo Daujėnų kolūkyje. Mirė, atrodo, 1994 metais.

Liaudies gynėjų ir rusų MGB kareivių santykiai buvo geri. Jie gaudavo gerą maisto davinį - dešros, konservų. Mes lašinių įsidėdavom. Kiek aš dirbau, apie liaudies gynėjus nieko blogo negalėčiau pasakyti: kad žmones skriaustų, atiminėtų ką neleistinai. Algas tuo metu gaudavom neblogas. Į rankas aš gaudavau 675 rublius, 350 rublių man mokėdavo už butą ir maistpinigių. Aš žinau, kad iš pradžių - 1945-1947 metais buvo visko tarp liaudies gynėjų. Jie atiminėdavo iš kaimiečių maistą, gyvulius. Tais metais jiems niekas algų už darbą nemokėjo, juk ir vadinosi jie „Istrebitelnoj batalion" (naikintojų batalionas). Aš jų neteisinu.

Mūsų būrio vadas buvo Antanas Skorka (dabar gyvena Pušalote), o mes su tokiu Kvedaru buvome skyrininkai. Būryje iš viso buvo 16 vyrų. Jokių laipsnių liaudies gynėjai neturėjo. Laipsnius turėjo tik karininkai, kurie buvo baigę saugumo mokyklas.

Šiandien aš nedievinu nei liaudies gynėjų, nei miškinių. Gal kur nors Dzūkijoj ar Suvalkijoj rimtai žmonės kariavo, o čia pijokėlių gaujos, ėjo gerdami... Lapiš-kių kaime nušovė tokią bobutę Indrišėnienę. Ji mat nuėjusi pas kaimyną pasakė tik kelis žodžius: „Dabar karas pasibaigė. Garnizonas atvažiavo, tai bus miškiniams..."

Pasakė kas miškiniams, atėjo, nupylė tą bobutę, ir viskas.

Toks Antanas Juozalėnas, senas seniokas iš Kalniškių kaimo, prie Smetonos dar šaulys buvo, kažkur liežuviu pamalė: „Sirbikas prašė mane eit pas miškinius virėju..."

Kažkas tuoj pranešė miškiniams, kad seniokas iš jų šaiposi. Atėjo ir nupylė senioką vietoje.

Kad ir, pavyzdžiui, nušovė tokį apylinkės sekretorių Kuprį. Jei ne tas Kupris, tai kitas būtų buvęs. O kas iš to? Tik patys sau dar didesnę neapykantą užsitraukė. Tie žmonės nebuvo aršūs miškinių priešai ir tikrai jiems nieko blogo nedarė. Per Kuprio šermenis tokia Emilija Šeinauskienė iš Ličiūnų ėmė sakyt: „Mat mes tik prašėm pamušt, šaut neliepėm..."

Miškiniai tada pas juos gėrė, šventė dukters vardadienį. Matyt, tas Kupris jiems buvo ką nors pasakęs. Taip ir buvo: šeimininkė pastatė ąsotį alaus ir pasakė, kad reiktų tą ir tą nušaut. Tie atėjo ir nušovė. Tokie šaudymai pas mus vyko 1945-1946 metais. Vėliau aprimo.

1951 metais per švento Antano atlaidus į Kriklinius iš Pumpėnų buvo pasiųsti penki liaudies gynėjai. Priėjusi prie tų liaudies gynėjų tokia moterėlė ir sako:

- Jūsų vienas draugas girtas su šautuvu guli Moliūnų miške netoli kelio.

Šitie sukluso. Sėdo ant dviračių, nuvažiavo į tą vietą, žiūri - miškinis Bartaševičius girtas guli. Kai įrėmė automatus jam į kaklą, tas dar griebėsi pistoleto keikdamasis:

-    Nugirdėt ir dar tyčiojatės iš manęs...

Atsivežė jį į Daujėnus, po to į Kriklinius ir į Pumpėnus. Matyt, jam gerai uždavė, kad šis pasakė:

-    Ką jūs čia mane vieną kankinat, dar yra šeši.

Tada sukėlė ant kojų Pasvalį, Daujėnus, Pumpėnus, atvažiavo garnizonas. Pasakė ir kvartalą, kuriame jie stovyklauja, netoli Paulavičiaus eiguvos. Kaip ten buvo, nežinau, kadangi toje operacijoje nedalyvavau. Iš visų kraštų suvažiavę supo miškinius. Kareiviai palaikė liaudies gynėjus miškiniais ir nušovė Pumpėnų būrio vadą. Tuo tarpu visi šeši miškiniai pabėgo.

Kiek man žinoma, narsūs partizanai buvo Sirbikas, Gaidelionis. Jie buvo tikri patriotai. Su būriais jie nevaikščiojo, gyveno atskirai. Gal jie ir žmonių nešaudė. Tik Tekučio šeimą kai išžudė, žmonės kalbėjo, kad ten dalyvavo Sirbikas. Vienas Tekutis buvo klierikas, kitas dirbo Krinčino milicijoj. Atseit tas vienas sūnus iš Sirbiko miškų malkų prisikirto. Kaip tik tuo metu buvo klierikas parvažiavęs atostogų. Tekučiai buvo trys broliai ir sesuo. Naktį atėjo miškiniai ir nušovė tėvą, motiną, tą klieriką ir seserį. Petras pabėgo, o Antanui, atidariusiam duris, suvarė automato seriją. Sirbikas dar pasakė: „Tas jau nebegyvas, nebeprisikels..."

Tam tik kojos raumenys buvo peršauti. Gydėsi Biržuose. Jau baigė sugyt, atėjo keli draugai aplankyt ir atsinešė degtinės. Užgėrė, koja sugangrenavo ir teko nupjaut. Antanas tuomet dirbo milicijoje. (Mirė maždaug prieš dvejus metus).

Gaidelionis 1941 m., dar prieš karą, darbo kabinete nušovė Krinčino milicijos viršininką ir išėjo į mišką. Berklainiuose šokių metu Gaidelioniui iš kišenės iškrito pistoletas. Milicijos viršininkas pamatė ir paėmė tą pistoletą. Kitą dieną Gaidelionis pasiėmė kitą pistoletą, nuėjo į Krinčiną ir nušovė tą viršininką. Prie vokiečių jis tarnavo savisaugos daliniuose, lakstė su baltu raiščiu. 1944 m. vėl išėjo į mišką ir, kiek man žinoma, visą laiką vaikščiojo su Sirbiku.

Pokario metais Pasvalio vykdomojo komiteto sekretoriumi dirbo toks Lopeta. Važinėjo jie po apylinkę keliese: trys kareiviai, liaudies gynėjas iš Krinčino Jonas Janušauskas ir jis. Visi jau gerokai įkaušę buvo. Užvažiavo pas Leimontą į Aukštuolių kaimą. Leimontas jiems ir pasakė, kad kūtėj yra peršautas miškinis. Lopeta sako:

-    Einu, aš jį paimsiu. Bus vienu medaliu daugiau.

Kai tik įėjo į kūtę, miškinis pylė iš automato, Lopeta ir sukniubo. Tada kareiviai sugulė palei kūtės pamatą ir ją uždegė. Tas miškinis susisprogdino.

Teko girdėt ir apie Leliškių kautynes, kuriose žuvo 22 miškiniai. Iš dalies patys ir kalti buvo - užkabino komsorgus. Tie pakvietė garnizoną iš Biržų ir paklojo 22 iš karto.

Iš mūsų kaimo po karo į mišką nebuvo išėjęs nė vienas. Toks Zelniauskas, kurį pažinojau dar prie vokiečių, buvo išėjęs partizanauti. Partizaną Valionį mažai pažinau. Kripaičiai gyveno vargingai. Nors tėvas turėjo 14 ha žemės, augo keturios dukterys. Du sūnus eidavo bernaut. 1944 metais visi trys - tėvas ir du sūnūs - išėjo gint Tėvynės ir visi žuvo. Baltrūnas iš Krinčino, tarnavęs Vermachte, išėjo į mišką, Žitkevičiukas ir t. t.

Kitą kartą su miškiniais teko susitikti Liaunuose per 1950 m. rinkimus. Pas Paliulį buvo rinkiminė būstinė. Pas tokį Zdanevičių suėjo liaudies gynėjai. Elzbutė Kripaitytė man sako:

-    Važiuojam pas Taučkėlas, yra gero alaus.

Sėdam į roges: aš - sąskaitininkas, kolūkio pirmininkas, pavaduotojas Jonas Matulionis. Nuvažiuojam, prileidžia alaus. Tuo metu kur buvę kur nebuvę prisistatė šeši nekviestieji svečiai. Suvirto į vidų, papylė ant stalo gal kokį 30 pakelių papirosų ir sako:

-    Gal jūs blogai gyvenat?

Dienos metas, Matulionis man ir sako:

-    Jeigu dabar liaudies gynėjai pamanys, kad Žiedelis su pirmininku ir pavaduotoju išvažiavo gert, ir atvažiuos čia pasižiūrėti, kur bėgt? Kur slėptis? Aplinkui jokio krūmelio...

Bet jie kokią valandą pabuvo, atsigėrė alaus, sėdo į roges ir išvažiavo į Sintautų pusę. Toks buvo mano antras susitikimas su miškiniais.

Mes žinodavome, kad mūsų viršininkai kaimuose turėjo informatorius, kurie jiems pranešdavo apie miškinius. Mums, eiliniams, niekas apie tai nepasakojo. Pavyzdžiui, kai 1952 m. gegužės 5 d. nušovė Juozą Kripaitį iš Daniliškių kaimo ir Žilį iš Baukų kaimo, labai tiksliai buvo pasakyta, kur jiedu sėdi. Tuo metu aš buvau pasaloje Moliūnų miške. Mes turėjome tokį sutartinį ženklą: jeigu išgirsim tris šūvius ir vieną granatos sprogimą, turėsim greitai susirinkt ir padėt prie Porijų mokyklos pasaloje esantiems kitiems liaudies gynėjams. Išgirdę tris šūvius ir granatos sprogimą, nuskubėjome prie Porijų mokyklos. Tačiau miškinių ten jau nebebuvo. Susirinko Krinčino, Daujėnų, Pasvalio liaudies gynėjai, skersai Skėtelių mišką ėjo kariuomenė. Partizanai Žiliukas su Kripaičiuku sėdėjo pamiškėje ir gėrė rūgštų pieną. Kai pamatė ateinant liaudies gynėjus, ėmė bėgt per Skėtelių mišką Kubilinsko sodybos link. Užšoko tiesiai ant kareivių ir abu žuvo. Nuvežė abu į Pasvalį, dar mane kvietė atpažint. Matyt, Miniukaitės šituos partizanus... Gal atsibodo girdyt ir penėt. Mes jau seniai žinojome, kad Miniukai varo naminukę ir girdo miškinius. Aš nenorėčiau skleist paskalų, bet ėjo kalbos, kad Miniukaitės už tuos partizanus gavo 5 tūkstančius rublių. Kiek žinau, saugumas mokėdavo pinigus. Kai nušovė Juozą Kripaitį-Paukštį ir Žiliuką, Juozo planšetėje rado visokių popierių. Man štabo viršininkas Mula išvykoje į Mikėnus ėmė pasakot apie tą operaciją: „Žinai, Čese, pas tą Kripaitį radome pavardes visų, kas bus pristatyti „apdovanojimui". Jų ryšininkai, rėmėjai..."

1951 m. gruodžio 24 d. pas Vadopolą Aukštuolių kaime buvo nušautas vienas miškinis. Kiek žinau, tas miškinis atėjo pas Vadopolą ir prisistatė paruošų agentu, atseit tikrino, ar išvežtos prievolės. Tuo metu netikėtai užėjo Krinčino liaudies gynėjai. Kai tie ėmė belst į duris, miškinis per priemenę išlėkė lauk. Per kiemą bėgdamas bandė atsišaudyt, dar liaudies gynėjui Songailai ranką peršovė, bet ir jį čia pat kieme nušovė.

Povilo Vadopolo p a s ta b a: Šis miškinis laukė, kol susirinks visa mūsų šeima, kad galėtų visus iššaudyt... Pas kaimyną Balčiūną buvo vaikų eglutė. Balčiūno namuose jau nebebuvo, jis buvo kalėjime. Mano mamos sesuo Pranutė Kripaitytė iš Daniliškių kaimo 1950 m. dirbo Pandėlyje mokytoja. Ji priklausė antisovietinei organizacijai, kartu su Balčiūnu klijuodavo atsišaukimus. 1940 m. buvo mano sesers Kazės krikštynos. Tose krikštynose dalyvavo Povilas Balčiūnas ir ta mamos sesuo Pranutė. Jie už stalo kalbėjosi. Balčiūnas ją pamokė, kaip reikia kovoti prieš tarybų valdžią - ant stulpų, ant namų sienų klijuot proklamacijas ir tokiu būdu kelti liaudį į kovą. Taip jie ir padarė: sukūrė tokią jaunimo grupelę ir platino atsišaukimus. Juos greit susekė ir areštavo. Tardymo metu pradėjo ją kankinti: į panages adatas varė, pirštus laužė ir kišo tarp durų. Ji neišlaikė - išdavė Balčiūną, kurį irgi areštavo. Ji ir Balčiūnas gavo kažkiek metų lagerio. Balčiūno žmona liko gyventi savo namuose. Pas ją ilgai slapstėsi tas miškinis. Mano mama yra pasakojusi, kad Balčiūnienė mūsų šeimos adresu yra reiškusi visai nepagrįstas pretenzijas. Vieną kartą buvo užpjudžiusi partizaną Sirbiką, kad reikia susidorot su Vadopolais. Buvo atėjęs Sirbikas su Gaidelioniu, išsiaiškino santykius, ir viskas aprimo. Kai žuvo šitie vyrai, tėvai nebeturėjo užnugario.

1951 m. gruodžio 24 d. tas miškinis atėjo į mūsų namus, pasidėjo automatą po suolu. Tėvas jį pavaišino. Vyresnysis brolis Petras buvo išėjęs pas kaimynus. Miškinis vis klausinėja, kada sugrįš vyresnioji sesuo Stasė, kada sugrįš brolis Petras. Tą vakarą jis vedėsi mano tėtį „mergų ieškot". Nusivedė į mišką ir klausinėjo, ar tas nebijo mirt. Tėvas jam atsakė:

-    Aš nieko nebijau, išskyrus Dievą...

Pati kulminacija buvo tuomet, kai visa šeima susirinko į gryčią. Tada jis broliui Petrui įsakė grot, sugriebė seserį Stasę ir ėmė šokt. Mes vieni sėdim prie stalo, kiti ant suolo kampe, mama prie lovos... Žiūrim į šokančius ir galvojam, kad tai paskutinis mirties šokis... Šokėjas ėmė elgtis įžūliai. Tuo metu jis pats, matyt, pastebėjo nuo daržinės pusės ateinančius ginkluotus vyrus ir šoko į prieangį. Iš lauko pusės ėmė belst į duris. Miškinis liepia tėvui:

-    Atidaryk!

Kai tėtis atidarė duris, tada jis šovė, bet niekam nepataikė. Spruko laukan ir kiek pabėgęs suklupo sodely... Tada jį nušovė vietoje.

Maždaug prieš 4 metus buvo atvažiavusi jo žmona, sūnus. Norėjo sužinoti, kaip viskas vyko. Aš jiems ir papasakojau. Brolis Antanas dar pridūrė, kad tas žmogus nebuvo geras - be jokios kaltės norėjo iššaudyti visą šeimą.

Po to buvo areštavę tėtį, mamą, brolį Petrą. Jie viską išpasakojo, kaip buvo, ir juos paleido. Nors tą miškinį nušovė iš karto, „liaudies gynėjai" automato serijų negailėjo - gerai pavarė į namą, vos mamos nenušovė. Mes, mažesnieji, išsislapstėme po gryčią - kas pakrosnin, kas po lova...

Partizaną Povilą Baltrėną nušovė patys partizanai. Prie vokiečių jis tarnavo Plechavičiaus rinktinėje. Atseit su Stasiu Valiūnu iš Žadeikių kažkokios panelės nepasidalino. Užkasė senuose Sintautų kapeliuose. Pas Vadlūgą Baniliškių kaime tą Baltrėną buvo peršovęs Lukinas. Tada net septynias kulkas gavo. Apie 1946 metus Lukinas pro šalį važiuodamas užsuko pas Vadlūgą Baniliškių kaiman ir girtuokliavo. Baltrėnas ir Zieliauskas ėjo jo nušaut. Lukinas, pamatęs juos ateinant, išdaužė kamaros langą, ant palangės pasidėjo automatinį šautuvą ir trenkė. Iš karto pataikė Zieliauskui. Tas nuvirto, tada Baltrėnas šoko bėgt, bet ir tam kliuvo. Lukinas pabijojo eit patikrint. Pasirodo, Baltrėnas dar buvo gyvas ir laimingai iššliaužė per avižas. Sintautuose pas Kubilinską bunkeryje Baltrėną gydė Krinčino daktaras. Ukrainietis Lukinas buvo Krinčino liaudies gynėjas, viena akim, bet labai taikliai šaudė.

Tuo metu kažkur apie Vabalninką vaikščiojo tokie Vosyliai, kurie plėšikavo ir vienų, ir kitų vardu. Juos, atrodo, sunaikino patys miškiniai.

Apie Stasį Kruopį iš Jutiškių kaimo galiu pasakyt tik tiek, kad jis buvo tikras išverstaskūris. Prie vokiečių Vermachte tarnavo. Tik atėjo rusai, jis iškart stojo liaudies gynėju. Kai pasibaigė liaudies gynėjų laikai, nuėjo Krinčino kolūkio pirmininko Padlecko padegt. Tas pasiskundė, Kruopis gavo penkis metus. Grįžęs iš kalėjimo vėl gavo trejus metus už kažkokias šunybes. Gerai pažinojau jo tėvų šeimą. Su Antanu kartu ėjom į mokyklą. Vėliau jį ir brolį Petrą nušovė miškiniai. Sąjūdžio metais Pasvalio rajono sąjūdžio laikraštyje apie Stasį Kruopį buvo rašyta: atėjo jis pas vieną moterį ir prašo duot išgert, mat jis jos tėvą nušovęs. Tai toks žmogus buvo Stasys Kruopis.

Tikrai laikai buvo sunkūs. Tarp tų, kurie išėjo į mišką, manau, daug buvo ir suklaidintų žmonių. Pavyzdžiui, mano keturi kaimynai Nakčeriai į mišką nėjo. Kai paskelbė amnestiją, jie prisiregistravo. Taip viskas ir baigėsi, vėliau jiems niekas nieko neprikišo.

Pamenu, tokį Vadlūgą, pas Barysus tarnavusį, visai be reikalo nušovė. Ėjo žmogelis per 1945 metų Kalėdas, jokio ginklo neturėjo, sutiko kareivių garnizoną ir nušovė jį rusų kareiviai. Už ką?

Pažinojau tokį Joną Baiką iš Žadeikėlių kaimo.Vokiečių okupacijos metais mūsų apylinkėse buvo labai išgarsėjęs toks Bermonas iš Pasvalio. Tas Baikiukas vis sakydavo: „Aš vis tiek nudėsiu tą Bermoną, kad Molniką nušovė". Baikiukas slapstėsi ir prie vokiečių, ir prie rusų. Parėjo į namus Kalėdų dieną nusiskusti barzdos. Jam barzdą besiskutant atskridęs karvelis palangėje užburkavo. „Kažko šiandien neramu. Ko tas karvelis taip burkuoja?" Pamatė, kad per kiemą ateina pulkas kareivių. Jis greitai užlipo ant aukšto, užslinko už kamino ir tupi. Įėjo kareiviai. Vienas palipo kopėčiomis ir, matyt, pamatė Baikiuką. Užtaisė šautuvą, du kartus trinktelėjo, ir pradėjo per lubas tekėt kraujas.

Manau, miškiniai daug be jokio reikalo iššaudė nekaltų žmonių. Už tai ir vežimus į Sibirą pagreitino.

Kokių tik dainuškų tuo laiku neskambėjo. Būdavo, eina per sodžių ir traukia: „Stalinai, tėveli, mums žadėjai rojų, o dabar iš miško neduod iškelt kojų..." Rinkimų metu Daniliškiuose buvo atsiųstos iš Krinčino komjaunuolės Piekarytė ir Jankauskaitė stebėti, kaip vyksta rinkimai. Tai Pranas Juodpaitis kad užtraukė būstinėj: „Kam partija, kam jaunimas, penki šimtai apsiavimas..." To ir tetrūko. Tos parašė pranešimą, ir gavo dešimt metelių. Kad būtų nors vieną dieną dovanoję, visus dešimt metų atpylė nuo skambučio iki skambučio. Dabar rėk ką nori, o tada buvo didelis nusikaltimas, baisi politika... Taip vienas kitą lietuviai ir ėdė.

Tada patys gražiausi mano metai buvo, pati jaunystė. Pamenu, su tokiu Jurgiu Šukiu pas Taučkėlas buvom pakermošiuje. Ličiūnuose pas kitus Taučkėlas buvo atvažiavę krinčiniečiai liaudies gynėjai. Ten buvo toks leitenantas Kauliekis ir Janušauskas. Pamatė mus ateinančius, nei stabdė, nei ką, tik plykst plykst iš pistoletų. Kad juos kur perkūnai nutrenktų! Tam Šukiukui peršovė šlaunį. Žinoma, mes pasiskundėm, tai tą Janušauską tuoj išmetė iš liaudies gynėjų, o Kauliekį iškėlė kitur. Visko buvo ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Ypač iš pradžių tie liaudies gynėjai šlaistydavosi po kaimus ginkluoti, gerdavo kaip pasiutę. Ar su reikalu, ar be reikalo - nesuprasi. Pamenu, iš Ruopiškių ateidavo toks senyvo amžiaus Kruopis, toks Simonaitis. Ateina, prisigeria. Kaimo bernai į jų šautuvus duonos prikiša. Išėjęs į lauką tas Simonaitis šauna, vamzdis išsiskečia - tiesiog kaip cirke. Jeigu tokių simonaičių ar kruopių būrį sudarytų, gėda būtų tarp žmonių pasirodyt. Paskutiniais metais jau duodavo mums uniformas, nors ir be antpečių, tik ant kepurės ženklas buvo. Iš pradžių tikrai tarp liaudies gynėjų buvo palaida bala.

Daukniūnų kaime gyveno tokie Luomanai. Jie turėjo 8 ha žemės, augino 7 vaikus. Juozas prie vokiečių buvo „baltųjų" partizanas. 1944 m. atėjo rusai, reikia eit į mišką. Jei neisi, rusai paims į armiją. Jo brolis Ženia išėjo į frontą, o tėvas įsirašė į Krinčino liaudies gynėjus. Taigi vienas miške vajavoja, kitas vokietį Berlyne muša, o trečias Krinčine su strielba. Sykį važiuoja Kėželis su tuo liaudies gynėju Luomanu. Joja miškiniai Baltrūnas ir Luomanėlis. Baltrūnėlio arklys peršoko per griovį, o Luomanėlio ėmė trypčiot vietoje. Tėvas pakėlė automatą, terkšt į sūnų. Nuvežė į Krinčiną, numetė ant grindinio. Paskui nueina pas savo žmoną ir sako:

-    Nueik, pažiūrėk, tavo sūnų nušoviau.

Kitas sūnus grįžo iš fronto medaliais apsikarstęs už Berlyno paėmimą ir kitokius žygdarbius. Metus pabuvo namie ir išėjo į mišką keršyt už brolį.

Tai va, koks gyvenimas buvo.

Atėjo į Daukšių kaimą šeši partizanai nušaut tokio Liko. Juozas Likas buvo kilęs iš Skersinių kaimo. Jis turėjo namuose įsirengęs slėptuvę ir kartais joje pasislėpdavo nuo miškinių. Iš tos slėptuvės vedė geras išėjimas. Kai tie šeši atėjo į namus, Likas tuoj į slėptuvę, išlindo tiesiai į lauką ir pranešė Klausučių garnizonui. Miškiniai susėdo už stalo, ėmė gurkšnoti, laukia, kol šeimininkas grįš. Šeimininkė, pajutusi, kad garnizonas nebetoli, sako tiems miškiniams:

-    Vyrai, aš einu dar atnešt kumpio ir dešros užkandai, - ir išėjo.

Apsupo garnizonas Liko namus ir sušaudė visus miškinius. Tarp jų buvo ir tas Luomanas, kur Berlyną ėmė.

Buvo 1949 metų vežimas į Sibirą. Tėvui Luomanui nukabino nuo peties šautuvą ir tiesiai vagonan. MGB jam pasakė:

-    Tu miškiniams žinias perduodavai, dabar važiuok Sibiran...

Ir išvežė liaudies gynėją Luomaną su žmona į Sibirą.

Ir vieni, ir kiti norėjo išlikt. Jeigu nebūtų Lietuvoje 1939 metų, 1940-aisiais nebūtų atėjūnų buvę, gyvenimas nebūtų apsivertęs aukštyn kojom.

Aš septynerius metus Krinčine išdirbau apylinkės pirmininku. Per visą tą laiką gal tris dienas buvau negirtas. Daug jau mano metų draugų išgriuvę: nebėra Brazdžionio, dirbusio Krinčine pavaduotoju, nebėra Krikščiūno, kuris dirbo pirmininku Sodeliuose, nebėra Aukščiausiosios tarybos deputato Samulionio, nebėra Bačkio ir

Didelevičiaus. Sveikata nesiskundžiu, tik koja klebetuoja. Buvo peršauta. Kaimynas iš kareivių nusipirko tuščią metalinę benzino statinę. Įsivolioję į kluoną, bandėme su šiaudų grįžte išdeginti vidų. Kaip sprogo, nunešė man du pirštus ir kojoj skylę pramušė. Užsigulę buvom ant tos statinės, manęs vos per pusę neperplėšė.

R. K. p a s t a b a: Kiek teko šnekėti su to krašto žmonėmis, apie Česlovą Žiedelį visi atsiliepia tik gerai. Žmonės jį gerbė. Nė vienas nepasakė, kad Žiedelis buvo blogas, kerštingas, nesukalbamas ir pan. Jis ir pats apie save kalbėdamas pastebi, kad žmonės jį mylėjo ir gerbė. Tikiu jo žodžiais, kadangi geruoju jį minėjo ir tie, kurie rėmė partizanus, kurie nukentėjo nuo stribų. Atrodo, viskas gerai. Kaip ir kiekvienas žmogus, Žiedelis taip pat nebuvo joks idealas. Štai vieno pokalbio stenograma:

Klausimas: Kadangi jūs mielai bendravote su paprastais kaimo žmonėmis, ar jūsų neprašė viršininkai, kad suteiktumėt kokią informaciją, praneštumėt žinias?

Atsakymas: Ne ne ne ne! Nebuvo jokių verbavimų nei kad ką... Kad kokių ryšių... Ne ne ne, nebuvo! Ko nebuvo, tai nebuvo...

KGB arch. rastame Pasvalio MVD skyriaus agentų sąraše, sudarytame 1953 m. birželio 6 d., yra 74 MVD agentų pavardės, vardai, slapyvardžiai. Bylų numeriai pažymėti. 28 sąrašo numerio, bylos Nr. 668, slapyvardis - Pakarklis. Po sąrašu pasirašo Pasvalio MVD skyriaus viršininkas papulkininkis Kučučevas ir naujai paskirtas Pasvalio rajono MVD viršininkas vyresnysis leitenantas Oršvila. Taigi vien buvimas stribu nebuvo laikomas baisiu nusikaltimu, palyginus su tuo, ką darė įvairūs informatoriai bei agentai.

Pažodinis vertimas iš rusų kalbos

Iš KGB archyvo
Išrašai iš bylos Nr. 117 
Archyvo Nr. 56, I tomas

Biržų ir Bauskės rajonų sandūroje slapstosi išblaškyto ŽILIO būrio partizanai SIRBIKAS ir PETRAS ŠIAUČIŪNAS, kurie sekami pagal agentūrinę bylą „ŠAKALY".

Per ataskaitinį mėnesį gauta medžiagos apie tai, kad partizanai didele dalimi slapstosi pavieniui.

Agento KIRVIO duomenimis, žinoma, kad partizanai SIRBIKAS, ŠIAUČIŪNAS ir ZDANAVIČIUS nuo 1951 m. periodiškai lankėsi jo sodyboje, kur agentas jiems teikė pagalbą maisto produktais, vaišino spiritiniais gėrimais ir partizanų užduotimi rinko ir perdavinėjo pastariesiems žvalgybinio pobūdžio žinias.

Kada partizanai būdavo pas agentą KIRVĮ, su jais bendravo jo duktė ELENA VĖŽYTĖ - MEDELINSKAITĖ.

Š. m. liepos mėn. agento KIRVIO duomenimis, sunaikintas pas jį anksčiau lankydavęsis partizanas ZDANAVIČIUS.

Agento EGLĖS duomenimis, 1953 m. vasario 19 d. nustatyta, kad ELENA VĖŽYTĖ - MEDELINSKAITĖ nuo 1950 m. yra partizanų būrio vado SIRBIKO ryšininkė ir meilužė. Partizanų pavedimu iškvietinėja ryšininkus ir rėmėjus į susitikimus su partizanais ir dalyvauja su jais susitikimuose.

1953 m. spalio 26 d. agentas Eglė pranešė, kad spalio 22 d. jis aplankė partizanų ryšininkę VARKULEVIČIŪTĘ, kurios namuose nebuvo. Tuo metu buvo jos sesuo EUGENIJA.

Agentas, norėdamas išprovokuoti kalbą apie partizanus, pasakė, kad eina kalbos, jog nušautas partizanų grupės vadas SIRBIKAS. EUGENIJA agentui pasakė, kad š. m. rugsėjo viduryje pas juos į namus buvo užėjęs SIRBIKAS kartu su Biržų partizanu STEPU ar BRONIUM (kaip nustatyta, tai partizanas B. MEŠKĖNAS) ir kalbėjosi su jos seserimi. Iš jų išeidamas SIRBIKAS pasakė, kad šiame rajone mėnesį jis nepasirodysiąs. Biržų partizanas žadėjo pas juos užeiti anksčiau, bet kažkodėl iki šiol neateina, ir ji nieko nežinanti apie SIRBIKO žuvimą.

Iš agentų EGLĖS ir KIRVIO anksčiau taip pat buvo gauta medžiaga, kad partizanas MIŠKINIS š. m. rugpjūčio mėn. visą savaitę slėpėsi pas partizanų rėmėją Varkulevičiūtę, kuri palaiko ryšį tarp SIRBIKO ir Biržų partizanų būrio.

Partizano MIŠKINIO slapstymosi vietos nustatymui ir jo užvedimui ant operatyvinės pasalos verbavimui ruošiama partizanų ryšininkė ALĖ VARKULEVIČIŪTĖ, gimusi 1933 m., gyvenanti Medinų kaime, pas kurią periodiškai slapstosi partizanas MIŠKINIS, jis ir dabartiniu metu lankosi jos namuose.

1953 m. rugsėjo 18 d. iš agento SAULĖS buvo gautas operatyvinis pranešimas apie tai, kad naktį iš rugsėjo 17-os į 18-ą pas pastarąjį atėjo trys ginkluoti partizanai:

JONAS SIRBIKAS,

PETRAS ŠIAUČIŪNAS,

PETRAS TEKUTIS,

kurie dabar yra agento SAULĖS ūkio tolimesnėje daržinėje ir laukia grįžtančio agento SAULĖS. Partizanai jam davė užduotį nupirkti vyno ir degtinės.

Susitikimo metu agentas SAULĖ papildomai instruktuotas ir jam duota užduotis, kad jų prašymą įvykdytų, o su mumis susitikimas buvo paskirtas papildomai rugsėjo 18 d. 18 val., nes tuo metu agentas SAULĖ grįš iš darbo ir atveš partizanams degtinės ir vyno.

Rugsėjo 18 d. 18 val. pakartotiniame susitikime agentas SAULĖ pranešė, kad partizanai SIRBIKAS, ŠIAUČIŪNAS ir TEKUTIS šiuo metu yra daržinėje ir išgėrinėja.

Realizuojant agento SAULĖS duomenis, čekistinės karinės operacijos metu buvo likviduota SIRBIKO vadovaujama trijų partizanų grupė:

1.    JONAS SIRBIKAS, JONO-MOZĖ, g. 1922 m. Pasvalio r. Vidugirių kaime. Būrio vadas, būryje nuo 1944 m.

2.    PETRAS ŠIAUČIŪNAS, JONO-ŽIOGAS, g. 1929 m. Pasvalio r. Balčiškių kaime. Būryje nuo 1949 m.

3.    PETRAS TEKUTIS, ANTANO, g. 1928 m. Biržų r. Daumėnų kaime. Būryje nuo 1947 m.

R. K. p a s t a b a: 1995 metų birželio 2 dieną teko lankytis Krinčino apylinkėse ir kalbėtis su žmonėmis, kurie gerai prisimena, kaip 1953 m. rudenį Skėtelių kaime Jono Miniuko sodybos klojime žuvo trys partizanai. Labai skeptiškai tie žmonės atsiliepė apie Jono dukrą Agotą Miniukaitę-Petrėnienę, šiuo metu gyvenančią Krinčino apylinkėje, Aukštuolių kaime. Mes supratome, kad su šia moterimi kalbėtis nėra prasmės, nes jos „nuopelnai" apylinkėje visiems gerai žinomi. Konkretesnių žinių apie partizanų žūtį tikėjomės išgirsti iš jos sesers Salomėjos Motiejūnienės, gyvenančios Krinčino apylinkėje, Ličiūnų kaime. Deja, ši moteris nieko „neprisiminė" apie partizanų žūtį jos tėvo klojime ir dar įžūliai teigė neturinti jokios sesers. Tik išgąsčio šešėlis perbėgo jos veidu. Tikiu, kad praeis dešimtmečiai, galbūt laikas užgydys žaizdas. Bet, matyt, išdavikų nešvarios sielos niekada nebepagis. Žinoma, nė vienas informatorius neatsiklaups ir neatsiprašys tautos. Dar ilgai teks laukti, kol įvyks mūsų tautos apsivalymas nuo panašių saulių.

Pasakoja JUOZAS ŽIBURYS

Užrašyta Panevėžyje
1993 m. kovo 30 d.

Gimiau 1914 metais.

1944 m. rugpjūčio 10 d. rusai paskelbė mobilizaciją. Karas dar buvo nepasibaigęs. Kadangi iš mūsų kaimo Stasys K. (gyvena Pušalote) buvo išėjęs į stribyną, jis mane ir įskundė. Neva aš dirbęs vokiečiams jų okupacijos laikotarpiu, nors iš tikrųjų prie vokiečių aš dirbau seniūnu. Padėjau savo žmonėms, o ne vokiečiams. Todėl man teko slapstytis, turėjau namuose įsirengęs bunkerį.

Atvažiavo kartą rusai su stribais, tuomet pasislėpiau bunkeryje. Jie paklausinėjo namiškių, kur esu, ir liepė pasakyt, kad ateičiau į valsčių. Nenuėjau. Stribai vėl po savaitės atvažiavo ir ėmė kamantinėti namiškius, kur aš esu.

Kai 1945 m. rugpjūčio 30 d. tėvus išvežė į Sibirą, teko ir man pačiam pasitraukti iš namų. Slapsčiausi tai pas vienus, tai pas kitus kaimynus. Tiesa, vežimo metu aš sėdėjau bunkeryje ir viską girdėjau: kaip motina dejavo, kaip atsisveikino. Buvo atėjusi kaimynė Aleliūnaitė, girdėjau, kaip motina jai pasakė: „Po grindimis yra sūnus, atnešk jam valgyt..."

Po to aš išėjau į mišką, slapčiausi pas gimines, vėliau pas Aleliūnaitę daržinėje. Po kurio laiko atėjo brolis Jonas, Petraičio pavaduotojas, ir sako:

- Einam kartu į būrį. Kur tu gausi dokumentus, ne taip paprasta juos padaryti...

Taip su broliu išėjau pas partizanus.

Vlado Juozoko-Petraičio būrys laikėsi Eimuliškių, Ažagų, Jakubonių kaimų teritorijose. Jakubonių, arba Bedugnio, miške laikėsi Petraitis ir penki broliai Šimoliūnai. Būryje jis tik vienas buvo buvęs desantininku, bet palaikė ryšį ir su kitais buvusiais desantininkais. Kovotojų būryje buvo apie 20 - 30. Vyrai buvo susirinkę iš Eimuliškių, Dragonių, Smilgių, Rozalimo, Gačionių, Gesvių ir kitų kaimų.

Petraitis žuvo Ažagų miške 1945 metų žiemą. Tuo metu jie ėjo į Dragonių kaimą pasiimti maisto. Matyt, buvo pranešta, nes miške pakliuvo į pasalą. Per susišaudymą žuvo mano broliai Jonas ir Motiejus, o Petraičiui peršovė kojas. Nebegalėdamas toliau eiti, jis nusišovė. Tada žuvo penki partizanai.

Žuvus Petraičiui, būriui ėmė vadovauti Vytautas Česnakavičius-Valas. Vėliau būrys išsiskirstė.

Vytauto Česnakavičiaus-Valo būrio partizanai (sąrašas sudarytas remiantis KGB archyvine medžiaga ir J. Žiburio parodymais):

1.    Vytautas Česnakavičius-Valas, būrio vadas, kilęs iš Smilgių valsčiaus Valdeikių kaimo.

2.    Stasys Simonaitis-Garnys, kilęs iš Rozalimo valsčiaus Gačionių kaimo. Žuvo 1947 07 12.

3.    Bronius Kasperavičius-Gigantas, kilęs iš Smilgių valsčiaus Naurašilių kaimo. Legalizavosi 1948 01 15.

4.    Pranas Ginkevičius-Smauglys, kilęs iš Smilgių valsčiaus Rymiškių kaimo.

5.    Mykolas Masys-Jonaitis, kilęs iš Smilgių valsčiaus Beinoravos kaimo.

6.    Algirdas Meškauskas-Lapinas, kilęs iš Smilgių valsčiaus Padvarininkų kaimo.

7.    Kazys Partopas-Dainys, kilęs iš Smilgių valsčiaus Jasonių kaimo.

8.    Steponas Valuntas-Stimburys, Lazdynas, Pupų Dėdė, kilęs iš Radviliškio. Ateštuotas 1947    08 02.

9.    Algirdas Čerpulis-Lazdynas, kilęs iš Rozalimo valsčiaus Žvirblonių kaimo.

10.    Stasys Adomaitis-Klevelis, kilęs iš Rozalimo valsčiaus Simaniškių kaimo. Areštuotas 1948    m.

11.    Jonas Adomaitis-Dobilas, kilęs iš Rozalimo valsčiaus Simaniškių kaimo. Areštuotas 1949    05 20.

12.    Feliksas Žiburys-Aras, kilęs iš Pušaloto valsčiaus Eimuliškių kaimo. Žuvo 1947 09 05 Samališkių kaime.

13.    Jonas Januševičius- Vilkas.

14.    Lionginas Činga-Londonas, kilęs iš Pušaloto valsčiaus Eimuliškių kaimo.

15.    Jonas Butkus-Bručas, kilęs iš Šeduvos valsčiaus Raginėnų kaimo. Areštuotas 1947 09 05.

16.    Juozas Tamošiūnas-Frankas, kilęs iš Smilgių valsčiaus Sujetų kaimo.

17.    Antanas Petrauskas-Voverė, Raukmanas, kilęs iš Pušaloto valsčiaus Eimuliškių kaimo. Žuvo 1950 12 08.

18.    Jonas Nakičiūnas-Gedvilas, kilęs iš Rozalimo valsčiaus Jamontonių kaimo.

19.    Steponas (Stasys) Alksnis-Ramanauskas (g. 1922 m.), kilęs iš Šeduvos valsčiaus.

20.    Leonas Areima-Tarzanas (g. 1920 m.), kilęs iš Rozalimo valsčiaus Jamontonių kaimo.

21.    Feliksas Miknevičius-Saulys (g. 1923 m.), kilęs iš Simaniškių kaimo.

22.    Ignas Šereiva-Plukas.

23.    Pranas Juknevičius-Putela.

24.    Vytautas Buzeliauskas-Žaibas, kilęs iš Smilgių valsčiaus Žvalgų kaimo.

25.    Jonas Jurgaitis-Šernas, kilęs iš Smilgių valsčiaus Velykių kaimo. Areštuotas 1950 m.

26.    Juozas Petrauskas-Kiaunė, kilęs iš Pušaloto valsčiaus Eimuliškių kaimo.

27.    Jonas Žiburys-Šviesa, kilęs iš Pušaloto valsčiaus Eimuliškių kaimo. Žuvo 1946 02 13.

28.    Motiejus Žiburys-Lūšis, kilęs iš Pušaloto valsčiaus Eimuliškių kaimo. Žuvo 1946 02 13.

29.    Jonas Deveikis iš Pasvalio. Žuvo 1947 04 23.

30.    Adolfas Valantinas-Bijūnas, kilęs iš Sutkūnų kaimo (Pakruojo r.). Areštuotas 1947 08 01.

31. Vytautas Musteika-Kęstutis. Areštuotas 1947 08 27.

32.    Julius Valantinas-Cvirka. Areštuotas 1947 08 05.

33.    Gintautas Buzeliauskas-Lapas, kilęs iš Smilgių valsčiaus Žvalgų kaimo.

34.    Saugūnas.

35.    Antanas Šlevas-Šliažas.

Vieni iš paskutiniųjų mūsų apylinkėse žuvo partizanai Juozas ir Antanas Petrauskai.

Žuvus mano broliams Jonui ir Motiejui, trečias mano brolis persikėlė arčiau Smilgių. Buvo smarkiai sužeistas, ilgai gydėsi pas Židonį Samališkių kaime. Bet vėliau tas Židonis jį išdavė ir sunaikino. Po mano brolio išdavimo pas Židonį atėjo partizanai ir sunaikino visą jo šeimą - tėvus, seserį, brolį.

Mano kaimynas Jonas Rutkauskas (vietinis rusas) dirbo girininku. Jis bendravo su NKVD ir pažadėjo man padėti legalizuotis. Jis man daug padėjo - davė maisto, drabužių. Kai išvežė tėvus, likau nuogas ir basas. Iš Paežerių girininkijos dar šešiems ar septyniems partizanams jis padėjo legalizuotis.

Pasakoja EMILIJA VILČINSKIENĖ - MIKELENAITĖ -DALIA ir PETRAS ČARNA

Užrašyta Panevėžyje
1997 01 04

EMILIJA VILČINSKIENĖ - MIKELENAITĖ :

1944 metais prasidėjo mūsų jaunuolių mobilizacija į rusų armiją. Kartą tėvelis grįžo iš turgaus ir parsivežė laikraštį, kuriame buvo parašyta: „Tūkstančiai savanorių žygiuoja į Vilnių". Tėvukas buvo 1918 metų savanoris, jis puikiai suprato, kaip iškreiptai okupantai panaudojo šventą savanorių šūkį. Taip siekė suklaidinti Lietuvos jaunimą. Tada pasikvietė savo sūnų ir pasakė:

- Jeigu savanoriai, nėra ko eit į tą jų armiją. Slapstykis namuose...

Taip brolis Vaclovas ir nėjo į kariuomenę. Kai užėjo rusai, mūsų namuose buvo įrengtas jų štabas. Vieną kartą, kai brolis lipo nuo aukšto, rusų kapitonas pastebėjo Vaclovą, bet tėveliui nieko nesakė. O kai baigėsi karas, atvažiavo tas pats kapitonas ir pasakė tėvui, kad matęs tąsyk Vaclovą, bet niekam neišdavęs. Taip brolis Vaclovas ir nėjo į rusų kariuomenę. Su Antanu Stankūnu pasidarė jaujoje bunkerį. Antanas gyveno Kaune. Pasibaigus karui, jo žmona pasitraukė į Vakarus, o jis nesuspėjo. Atvažiavo į kaimą pas brolį Joną. Vėliau jis išėjo su partizanais. Dar vėliau kažkur pasitraukė iš miško. Tolimesnio jo likimo nežinau.

Susikūrus partizanų būriui, jie pradėjo ateidinėti pas mus. Į jų veiklą pamažu teko ir man įsitraukti. Iš pradžių pas mus laikėsi klovainiečių Viesulo būrys. Kai šio būrio vyrai žuvo, čia pasirodė Valo būrys. 1945 m. kovo 27 d. tarp Jakubonių ir Puziniškio vyko didelės kautynės. Jose žuvo daug partizanų, tarp jų ir visas Viesulo būrys. Po to mūšio daug partizanų legalizavosi. Mano slapyvardis buvo Dalia. Visiems ryšininkams partizanai buvo išdavę dokumentus. Mano sesuo Ona dirbo Mediniškiuose sandėlininke. Jai teko didelį kiekį grūdų skirt partizanams. Kai ji pajuto, kad bus revizija ir ji gali dėl to nukentėti, išėjo į mišką pas partizanus. Ji kurį laiką vaikščiojo Igno Daukšos-Šipulskio būryje.

Ryšininkaujant teko ne tik laiškelius ir paketus nešioti. Teko į Sinkonis partizanams varyt pastotes su kiaulėmis ir su grūdais. Du kartus mane buvo areštavę Rozalimo stribai ir abu kartus paleido, tik trečią kartą jau nebeištrūkau.

Pirmą kartą areštavo 1947 metų pradžioje. Atėjo stribai ir atnešė šaukimą, padarė kratą. 9 km pėsčia nuėjau į Rozalimą ir uždarė. Pasišaukė toks leitenantas Keršys ir sako:

-    Tu gi viską žinai, pasakyk!

Aš supratau, kad jie viską žino apie mane, apie Valo būrį, bet neprisipažinau. Savaitę palaikė ir paleido. Rytą einu namo ir vis žiūriu, ar kas neseka iš paskos.

Antrą kartą areštavo kartu su Petru Čarna maždaug po kokių trijų mėnesių. Kiek palaikę paleido. Grįžau namo, nusiprausiau ir nuėjau po kriauše pamiegot. Tik atsiguliau, atvažiavo iš Sinkonių ryšininkas, sako:

-    Važiuok, tave kviečia partizanai.

Nuvažiuoju prie Sinkonių į tokį miškelį. Dviratį palikau pas gyventojus. Tik įeinu į mišką, mane iškart pasitinka Nikodemas Masys-Kiaunė. Sako:

-    Reikia eit į stovyklą. Su tavim nori pašnekėt.

Nueinam, susitinkam Valą. Jis mane ištardo ir klausia:

-    Tai tu mums dar padėsi ar jau ne?

-    Žinoma, padėsiu, - sakau aš jam. - Galvoji, kad mane perdirbo?

Aš pasakiau jam, kad pas jį tikrai yra išdavikas, nes man tardytojas išvardijo daug faktų, kuriuos gali žinoti tik būrio žmogus. Aš gyniausi, ir jie tų faktų negalėjo įrodyti, taip pat nenorėjo išduoti ir savo šnipo, kuris jiems dirbo Valo būryje.

Vieną kartą nunešu partizanams valgyt, pasitinka Pranas Juknevičius-Putela. Tik sudėjom maistą ant stalo, žiūrim - mišką siaučia rusų garnizonas. Man Pranas sako:

-    Bėkim kartu!

Aš jam pasakiau, kad nebėgsiu. Kritau griovin į viksvas ir guliu. Pranas pasitraukė, o aš dvi valandas išgulėjau vandeny. Maždaug už trijų šimtų metrų nuo manęs praėjo rusai, o partizanai perėjo per kelią ir pasitraukė į Sinkonis.

Mano tėvai turėjo 24 ha žemės. Šeimoje augome keturios seserys ir trys broliai. Kai pirmą kartą brolis Vaclovas (g. 1924 m.) nėjo į rusų armiją, stribai surašė skundą, kad iš kariuomenės pabėgęs, ir davė dešimt metų. Sėdėjo Vilniuje Rasų lageryje. Po dešimties mėnesių karas baigėsi, buvo amnestija, jį paleido. Po pusės metų vėl areštavo. Jis, užėjęs pas Kurlianskienę (pagal pirmą vyrą buvo Mikelėnienė), miegojo. Ji išėjo į tvartą šerti gyvulių ir, matyt, pranešė kam reikia. Atėjo stribai ir brolį areštavo antrą kartą. Po pagalve dar rado pistoletą. Tėvai pjovė kiaules, vežė kyšius stribams, šiaip taip išpirko. Šįkart gavo mažiau - tik aštuonerius metus.

Vyresnioji sesuo Stasė taip pat buvo areštuota. Ji nieko neprisipažino, bet vis tiek gavo penkerius metus lagerio. Ji slaugė sužeistą partizaną Joną Butkų iš Raginėnų kaimo (šiuo metu gyvena Kaune). Mūsų tvarte jam buvo padarytas sanitarinis bunkeris. Jis jau nieko nebevalgė, tik gėrė. Nei vaikščiojo, nei kalbėjo. Kitas bunkeris buvo klojime, o trečias gryčioje tarp sienų. J. Butkų pas mus atvedė partizanai ir paprašė palaikyt ir gydyt. Jam gangrenavo peršauta koja, žmogus jau buvo arti mirties. Kadangi buvo grubus ir be sąžinės, aš atsisakiau jį priimt, bet sesuo Stasė priėmė. Sesuo jam tikrai pasiaukojo, bet jis su ja pasielgė negarbingai... Aš jį tik išgama galiu pavadint. Kai Butkus pasveiko, atvažiavo jo tėvai ir išsivežė. Jis jau gyveno legaliai, dirbo mokytoju. Kai mus areštavo, kalėjime su Lazdynu sutarėm tą niekšą pamokyti. Tada Lazdynas jį ir išdavė. Kai Sibire Butkus atvažiavo pas mus, aš jam tiesiai į akis pasakiau, kad mes su Lazdynu tave išdavėm už tavo „gerus" darbus. Butkus tylėjo galvą nuleidęs, matyt, jautėsi kaltas. Be to, visi partizanai labai buvo pasipiktinę Butkaus elgesiu. Jokios neapykantos kitiems partizanams mes nejautėme. Sesuo Stasė paaiškino labai paprastai: „Tai buvo mano likimas. Taip man buvo skirta..."

R. K. p a s t a b a: Dėl etinių priežasčių sąmoningai nutylima partizano Jono Butkaus padaryta moralinė skriauda Mikelenų šaimai ir asmeniškai ryšininkei Stasei Mikelenaitei.

1945 metų balandžio mėnesį rusų garnizonas su stribais apsupo mūsų sodybą. Kaip tik tuo metu atėjo partizanai. Tik Lazdynas pabeldė į langą, tuoj čiupo jį už kupros vienas stribas, bet šis pasisuko ir metė granatą. Tada iš miško ėmė kirst kulkosvaidžiai, ir stribai išsilakstė. Atėjo partizanai, durys visur atidarytos, o mes sugriuvę miegamajame ant grindų. Jie manė, kad mus visus iššaudė. Kiek pabuvo ir greit išėjo. Po to atėjo Gorkis, ėmė šaukt. Kai mes atsiliepėm, pasiėmė mudvi su seserim ir nusivedė pas Liutkevičių, po to išvedė į Gačionis.

Partizanų laiškelius man atnešdavo ne vien Adolfas Valantinas. Ateidavo ryšininkai iš klovainiečių grupės, dažnai ir patys partizanai atnešdavo laiškus, kuriuos aš perduodavau į Šeduvą. Ateina, būdavo, kur nors netoli mūsų namų apsistoja, tada ruošiam ir nešam maistą.

Petras Šiukšta-Švilpa, kilęs iš Klovainių, priklausė klovainiečių grupei, kuriai vadovavo Viesulas. P. Šiukšta žuvo 1945 m. Jie dviese Laimučių kaime dienojo pas Bitiną. Pamatė, kad ateina stribai, šoko per duris ir bėgo, bet jam peršovė plaučius. Bitinas dar siūlė kinkyt arklį ir bandyt trauktis, bet Petras įėjo į kambarį ir užsikabino duris. Stribai šaukia:

- Pasiduok!

Kai tik jie prieina prie durų, tas iš karto šauna. Tada stribai padegė namą. Pradėjo griūt lubos, pasigirdo šūvis, ir viskas nutilo. Jo draugas Kazys Gaščiūnas-Virbutas (irgi iš Klovainių) atbėgo pas mus.

Ypač aktyvus buvo stribas Keršys. Jis tekinas pats pirmutinis per kaimus lėkdavo. Kartą atėjo pas mus, liepia man lipt kopėčiomis ant aukšto. Aš lipu. Tik kaip šoks nuo viršaus katinas, automatas subarškėjo, aš net nepamačiau, kaip Keršys atsidūrė lauke. Buvau jau lageryje, kai Čelkių kaime partizanai nušovė Keršį. Jis su stribais pas tokias merginas darė kratą, tuo metu ten buvo partizanai ir daug stribų paklojo.

Kartą partizanai paėmė sviestą iš Rozalimo pieninės. Tik iki mūsų miško atvažiavo su pastotėm, kai nuo Panevėžio pusės pasipylė rusų kariuomenės mašinos. Nėr kur tą sviestą dėt. Įvažiavo vyrai į mišką, tada mes ėmėm sviestą slėpti, o jie traukėsi gilyn pro Šileikienę, pro Sinkūnus į didesnį mišką. Kad ir kaip krėtė rusai apylinkes, sviesto taip ir nerado.

Vieną kartą atvarė partizanai dvi pastotes kviečių, į daržinę sumetė maišus ir išvažiavo, o stribai su rusais atsekė iki pat Mediniškių kaimo. Kadangi maišas buvo kiauras, byrantys grūdai paliko pėdsaką. Tąsyk pasisekė - ties Mediniškių kaimu pakilo pūga ir užpustė kelią į mūsų vienkiemį.

Antano Vitkaus būrys veikė netoli Rozalimo. Šitame būry buvo broliai Montvilai, kurie vėliau legalizavosi ir kaip liudininkai stojo į akistatą su Aldona Meškauskaite. Apie tą būrį žmonės labai blogai atsiliepė. Jie ateidavo pas tuos žmones, kurie padėdavo Valo grupei, juos apiplėšdavo - išnešdavo maistą, drabužius. Mediniškiuose atėjo pas Markucką, pas Aleksą Baltramiejūną, tai netgi moterų skareles išsinešė. Valas buvo labai ant jų supykęs, žadėjo pagaut ir sušaudyt.

Kai mūsų šeimą 1948 m. areštavo, partizanai labai supyko. Tuo metu jie ėjo pasiėmę maisto ir sutiko ginkluotą Kazį Kildą. Iškart jį paėmė ir pasakė:

-    Dabar prieisim prie tavo namo, pabelsi į langą ir pasakysi, kad įleistų į vidų, atėjo partizanai...

Norėjo abu brolius gyvus paimt. Kai Kazys priėjo prie lango, jis nesakė, kad įleistų į vidų, o suriko:

-    Vladai, jau aš žuvęs!

Tuo metu brolis Vladas iš vidaus paleido automato seriją ir sunkiai sužeidė partizaną Leonardą Mališauską-Daktarą, kuris Kazį laikė už rankos. Partizanai tada iškart nušovė Kazį Kildą, po to ir Vladą. Per langą iššoko jų sesuo Anelė, nulėkė į Rozalimą ir pranešė rusų garnizonui. Tada partizanai greit traukėsi, atėjo už mūsų sodybos. Netoli griovio tas Mališauskas mirė. Vyrai čia pat iškasė duobę ir jį palaidojo. Kapo vėliau taip ir neradom.

Broliai Kazys ir Vladas Kildos gyveno kaime ir abu turėjo tarybų valdžios išduotus ginklus. Vienas buvo kolūkio pirmininkas, kitas aktyvistas. Kai 1960 m. grįžau iš lagerio, autobusu važiuodama sutikau Anelę Kildaitę. Ji puolė ant manęs kaip žvėris, kad aš neva jos brolių kraują gėriau.

Mediniškių kaime registravosi partizanas Jonas Baltramiejūnas. Po to jis išdavė keletą žmonių, kurie jam maisto duodavo.

Pranas Ginkevičius-Smauglys, kilęs iš Rymiškių kaimo, partizanavo su Gasparu Guoku iš Pažvirnių kaimo. Gasparo brolis gyveno Panevėžyje ir buvo jam paruošęs dokumentus, reikalingus registracijai. Kad partizanai nesužinotų, jog jis nori dingti iš būrio, patvarkė Smauglį, o pats pabėgo. Mano sesuo Onutė slapstėsi Panevėžyje. Kartą ji važiavo į Smilgius ir sutiko tą Gasparą. Jis tik „panele, panele", o sesuo jam sako:

-    Gasparai, negi tu manęs nebepažįsti?

Apie tai sesuo pranešė partizanams, bet šie niekaip negalėjo jo surast. Vėliau jį kažkas išdavė. Gavo dešimt metų. Šiuo metu gyvena Alytuje. Tai va, kaip pasielgė kovos draugas.

Vėliau pas mus atėjo Valo partizanai ir prisipažino, kad labai graužiasi. Mat jiems buvo pranešta, kad Smauglį išdavė tokie Balčikoniai iš Rymiškių kaimo. Už tai partizanai sušaudė visą jo šeimą, pasirodo, visai nekaltai. Partizanai patikėjo kažkieno paskleistais gandais, nors prieš sušaudant šitie žmonės jiems kojas bučiavo, prašė pasigailėti... Jie tikrai buvo nekalti.

Stribai žinojo, kad mes padedam partizanams. Atėjo kartą stribas, kaip trenkė šautuvo buože motinai į žandą, net dantį išmušė.

1947 m. pas mus į Mediniškių kaimą dviračiu atvažiavo Adolfas Valantinas. Tuo metu mano tėvelis Leonas jau buvo areštuotas. Mama pastebėjo, kad rusų kareiviai ir stribai supa sodybą. Ji Adolfą perspėjo, kad jeigu ką nors atvežė, tegu kuo greičiau sunaikina. Valantinas kažkodėl nekreipė dėmesio į motinos pastabą. Įėję vidun stribai tuoj puolė prie Adolfo ir ėmė jį kratyt. Drabužiuose rado įsiūtą laiškelį. Stribai ėmė jį mušti. Nusivedė į klojimą, ten paguldė ant žemės ir daužė pagaliais. Matyt, nebeiškentė ir pasakė, kad laiškelį atnešė man. Aš tuo metu namuose nebuvau, parėjau tik kitą dieną. Pavakary pamačiau, kad vėl supa mūsų namus. Aš greit pasislėpiau. Įėję į vidų stribai motinai pasakė:

-    Jeigu nėra dukros, paimsim tave...

Aš tada išlindau iš slėptuvės ir pasakiau, kad imtų mane. (Tuo metu Valantinas jau buvo pasitraukęs iš miško, dirbo siuvėju, bet vis dar buvo partizanų ryšininkas). Dieną prieš tai parsivedė Adolfą į namus, ten dar rado ginklą, areštavo brolį Julių ir abu kitą dieną atsivarė pas mus. Mane nusivežė į Smilgius. Toks žydas Janavičius ėmė tardyt ir mušt. Uždeda milinę ant galvos, duoda gumine lazda iki sąmonės netekimo, tada perpila šaltu vandeniu. Kai atsigaunu, vėl pradeda. Gal būtų mane ir užmušęs šitas žydas, bet tuomet iš Rozalimo buvo atvažiavęs stribų leitenantas Keršys. Jis paklausė:

-    Ką čia mušat?

Kai pasakė, kad Mikelenaitę, tada trenkė pečiu duris, išlaužė visas spynas, paėmė mane, įmetė į sunkvežimį ir išvežė į Panevėžį. Panevėžyje įmetė į kamerą. Čia jau aš nebegalėjau paeit, ant kūno atsivėrė žaizdos. Čia suvedė į akistatą su Valantinu. Jis pasakė:

-    Prisipažink, kad pažįsti partizanus, nes aš viską pasakiau.

Kas man beliko? Prisipažinau, kad aštuonis kartus mačiau partizanus Mediniškių pušyne. Kadangi nenorėjau pasakyti, kur stovyklavo Valo grupė, nurodžiau Mediniškių pušyną. Iš tikrųjų ten jokio pušyno nėra.

Panevėžio kalėjimo vienutėje mane išlaikė tris mėnesius. Buvau taip sudaužyta, kad paeiti nebegalėjau. Kūnas juodas kaip negro pasidarė, prakiuro sumušimų vietos, atsivėrė žaizdos. Po to į mano kamerą įmetė šnipę Marytę Janušonytę iš Vaitkūnų kaimo. Vėliau atvedė mokytoją, kuri irgi žinojo, kad ta Janušonytė šnipė. Kampe stovėjo pilnas vandens ir išmatų indas, tai mokytoja kaip griebė Janušonytę, įgrūdo galvą į tą indą ir ėmė ant jos rėkt. Tuoj prisistatė prižiūrėtojas ir išvedė mokytoją. Janušonytė išdavė partizaną Vaclovą Čirpulį, kuris slapstėsi Žvirblonių mokykloje įrengtame bunkeryje. Vaclovo sesuo ten dirbo mokytoja. Aš jos paklausiau:

-    Maryt, kodėl tu Vacį išdavei?

Ji tik pasižiūrėjo į mane ir nieko nepasakė.

Vaclovas Čirpulis buvo klovainiečių grupėje, kuriai vadovavo Antanas Gaščiūnas-Viesulas iš Klovainių. Vėliau Čirpulis nuo partizanų atsiskyrė, įsirengė bunkerį Žvirblonių mokyklos patalpose. Kai 1946 m. areštavo Marytę Janušonytę iš Vaitkūnų kaimo, ji ir pasakė, kur yra Čirpulis. Toje mokykloje mokytojavo Čirpulio sesuo Stasė Čirpulytė (šiuo metu gyvena Šiaulių rajone) ir Felė Pankevičiūtė (iš Rusijos nebegrįžo).

Rusai ir stribai Žvirblonių mokykloje darė kratą. Visur naršė, ieškojo. Vieno kambario rakto mokytoja kaip tyčia nerado, jie negalėjo įeit. Kai laužė duris, Čirpulis šovė kelis kartus. Tada visi stribai išbėgo į lauką ir ėmė pleškint į mokyklą. Šaudėsi ilgai, partizanas gyvas nepasidavė. Stribai mokyklą padegė, tai rado tik sudegusio partizano kaulus.

PETRAS ČARNA:

1944 m. artėjant frontui, pas mus atvažiavo Ignas Gaščiūnas, šaulių vadas, ir ėmėm tartis, ką daryti, nes girdėjom nuolat per radiją vokiečius kartojant apie bolševikų žiaurumus užimtose teritorijose. Ignui pasakiau, kokius ginklus turim, - tėvukas ir aš turėjom po šautuvą. Nutarėm priešintis, jeigu matysim, kad bolševikai be gailesčio skriaus žmones.

Vokiečiai pasitraukė, o rusų valdžia dar neatėjo - susidarė toks tarpuvaldis. Gelbėdamiesi nuo fronto iš miestelių į kaimus ėmė plūst žmonės. Pas mus irgi atvažiavo giminių, pažįstamų. Atvažiavo mokytojas Šliogeris, filosofo A. Šliogerio tėvas. Jis kategoriškai atsisakė imt ginklą į rankas, o kitas svainis policininkas Petras Alekna iš Rozalimo atsinešė ne tik pistoletą, bet ir šautuvą. Gryčioje jau nebemiegojom, persikėlėm į daržinę. Gulim ant šieno šalia šautuvus pasidėję. Vieną rytą pabundam - į šieną rusų kareiviai rausiasi. Užlipo ant šieno ir klausia:

-    Kas čia?

Mes jiems sakom, kad „chozeiva" (šeimininkai). Tada jie ramiausiai užlipo ir atsigulė ant šieno pailsėti. Kiek pamiegoję išėjo, į mus jokio dėmesio nekreipdami. Ten fronto kareiviai, ne čekistai buvo. Išeidami vis tiek pasiėmė geresnius mūsų drabužius, indus, net rugiuose paslėptus du dviračius surado. Rusų kareiviai nepasižymėjo padorumu, kur tik praėjo, ten viską, kas tik po ranka pakliuvo, vogė. Iš vieno pavagia butelį degtinės, lašinių, neša kitam ir parduoda.

Apie 1946 metus kartą į Lapkalnį atvyko kapitonas Izidorius Pucevičius-Radvila. Kadangi Gorkis buvo mano pusbrolis, jis man pasakė, kad kapitonas eina per miškus vizituodamas partizanų būrius. Tuomet į Lapkalnį buvo susirinkę apie penkiasdešimt partizanų. Matyt, ir iš tolimesnių apylinkių buvo atėję, nes tarp jų buvo daug nepažįstamų.

EMILIJA VILČINSKIENĖ - MIKELENAITĖ:

Kapitonas Pucevičius žuvo mūsų kaime. Prie kryžiaus buvo surengta pasala. Visi šnekėjo, kad išdavė tas, su kuriuo jojo kartu. Kapitonas žuvo, o tas kitas net į kalėjimą nepakliuvo. Rytą Pucevičiaus žuvimo vietoje tokie komunistai Kildos atvedė ir pririšo jautį. Tas jautis, pajutęs žmogaus kraujo kvapą, ragais ėmė žemę draskyti. Stribams buvo pranešta, kur Pucevičius jos į susitikimą, nes kaip tik toje vietoje tik kryžius ant plyno lauko, arti nebuvo nei krūmų, nei gyventojų.

PETRAS ČARNA:

Parašiutais kaip desantininkai pas mus išmesti Valas, Lapinas, Alksnis ir buvo pirmieji mūsų apylinkėse partizanų būrio organizatoriai. Iš pradžių būrys veikė netoli Puziniškio esančiame Gesvių miške. Vėliau įsirengė bunkerius netoli Guokų ir Liutkevičiaus miškų linijos. Kai paėmė gyvą Valuntą-Lazdyną (pavardė netikra), tuos bunkerius susprogdino. Tuos bunkerius, kurie buvo suręsti iš storų sienojų, labai gerai įtvirtinti, turėjo 50 m ilgio išėjimo tunelį, išdavė Lazdynas. Apie tą bunkerį žinojo ir Barbora Urbaitytė iš Raginėnų kaimo. Ji buvo partizanų ryšininkė. Kai ji pakliuvo į čekistų rankas, ėmė išdavinėti, ką žinojo. Prasidėjo areštai, todėl partizanai nedelsdami pasitraukė iš tų bunkerių.

EMILIJA VILČINSKIENĖ - MIKELENAITĖ:

Mus, būdavo, atveda tardyt, o ji sėdi tardytojui Belovui ant kelių.

PETRAS ČARNA:

Be abejo, mums tada atrodė, kad ji flirtuoja su tardytoju, mes tada dar nesupratome, kad tokios pozos specialiai mums būdavo demonstruojamos. Tą Barborą tyčia sodindavosi ant kelių, kad visiškai ją sukompromituotų.

EMILIJA VILČINSKIENĖ - MIKELENAITĖ:

Iš mūsų šeimos keturi buvom areštuoti: tėvelis ir brolis jau nuteisti, aš su seserimi dar laukiau teismo. Ta Urbaitytė dar ir mūsų motiną išdavė. Pasikvietė mane Belovas ir pasakė:

- Barbora man sakė, kad tavo motina tikrai žino tai, ko tu giniesi, ir žadėjo parodyt, kur yra paslėptos partizanų nuotraukos...

Taip ir buvo. Nusivežė pas mus jie Barborą, ta ir parodė, kur aš buvau nuotraukas paslėpusi. Kas ją vertė tai pasakyt? Kad ir išdavė, nuo bausmės jos neatleido - gavo 10 metų.

PETRAS ČARNA:

Šeimoje mes buvom penki broliai. Brolis Jonas buvo į Sibirą ištremtas. Apie mūsų šeimos narių įsijungimą į partizaninę veiklą galėčiau daug ką pasakyt. Nereikėjo mūsų nei agituot, nei prašyt - mūsų pačių idėjos bei įsitikinimai vertė taip elgtis. Daug mūsų artimų žmonių paėmė ginklą ir išėjo į miškus, būrėsi į grupes, buvo pasišventę kovot su okupantais ir jų pakalikais stribais iki galo. Dėl jų likimo kas valandą, kas minutę išgyvenom, ašaras liejom.

Petrą Graičiūną iš Demšiškių kaimo, Joną Simonaitį iš Gačionių kaimo ir Mykolą Lukšą iš Gutautų kaimo paėmė gyvus Gaščiūnų sodyboje įrengtame bunkeryje ir vežė į Rozalimą. Pakeliui stribai jiems liepė lipt iš vežimo ir bėgt, tada atidengė ugnį ir visus sušaudė. Kai pamačiau ant kelio ištaškytas tų žmonių smegenis, supratau, kad į juos šovė visai iš arti.

Jonas Maslauskas, kilęs iš Valdaikių kaimo, žuvo 1946 metais. Partizanai iš kolūkio sandėlio paėmė grūdus. Vienas maišas buvo kiauras. Vežant liko grūdų pėdsakas. Tais pėdsakais atsekė rusų garnizonas ir užklupo vienoj sodyboj. Partizanai spėjo pabėgti ir pasklisti į visas puses. Jonas traukėsi per plyną lauką į miško pusę, o toje pamiškėje, pasirodo, irgi buvo rusų apsistota. Tie ir nušovė Joną Maslauską. Mūsų kaime slapstėsi Jono seserys Onutė ir Petrutė bei jų motina. Jos visos buvo pas mus, kai sužinojo, kad Jonas žuvo.

Prieš Simonaičio-Gorkio žūtį partizanai buvo apsistoję netoli Labos geležinkelio stoties. Viename kieme jie užsisakė pusryčius. Tuo pat metu į tą kiemą atvažiavo buvęs partizanas Konturas. Jis tuo metu jau buvo legalizavęsis, o partizanai jį jau anksčiau įtarė. Dėl konspiracijos mes partizanus vadindavome „liaudimi". Šeimininkė partizanams atnešė maistą ir pasakė, kad buvo atvažiavęs Konturas. Šis sužinojo, kad miškelyje yra daug „liaudies", sėdo ant dviračio ir išvažiavo. Partizanai papusryčiavo ir kuo skubiau pasitraukė iš tos vietos. Tik spėjo pereit kelią, kai pamatė atlekiančius du sunkvežimius su rusų kareiviais. Kareiviai iššoko iš sunkvežimių ir pradėjo pilt į partizanus. Tada Gorkis krito ant žemės ir su kulkosvaidžiu pradėjo dengt besitraukiančius, bet jį greitai sužeidė. Sulėkę rusai apstojo dar gyvą Gorkį, tada jis išsitraukė pistoletą ir nusišovė.

Partizanas Steponas Valunta-Lazdynas, matydamas, kad nebepabėgs iš apsupimo, įlindo į gervuogių krūmyną ir ten ištūnojo iki vakaro. Sutemus jis pašoko, bandė paleisti seriją iš dešimtšūvio, bet šis užsikirto ir pokštelėjo tik vieną kartą. Nuaidėjo, nuskambėjo aidas laukais. Lazdynas šoko į griovį ir pasileido grioviu pirmyn. Rusai kaip pasiutę ėmė pilt iš automatų, bet taip ir nepataikė. Po šio incidento Lazdynas iš miško pasitraukė, užmezgė ryšius su Pušaloto MGB viršininku ir legalizavosi. Bet vėliau jis buvo įtrauktas į mūsų bylą ir nuteistas.

1948 metų pavasarį nemažai partizanų žuvo Moniūnų kaime. Pasislėpęs už akmenų krūvos juos nušovė stribas Oblikas. Visi buvo sumesti į Pakruojo mieste esančias žvyrduobes. Šiuo metu ten pastatyta mokykla ir garažai. Aš prisimenu tik dviejų ten žuvusių partizanų pavardes. Tai Jonas Januševičius-Vilkas ir Jonas Nakičiūnas-Gedvilas.

Kartą pas mus atėjo partizanai Leonas Kirževičius (Kižas) iš Laimučių kaimo ir Vladas Pašakinskas-Kirvaitis. Atėjo vyrai sušilt - be ginklų, tik su žiūronais ir šovininėm ant diržų. Tėvukas buvo išėjęs pas kaimynus kiaulės skerst. Diena tokia rami. Žiūrim - maždaug už šimto metrų nuo mūsų sodybos nuo Getautų Gačionių link važiuoja pastotė stribų. Staiga atsiveria gryčios durys ir įeina paruošų agentas.

Žiūri kaip stabo ištiktas - priešais jį stovi du partizanai. Nieko nelaukęs tik apsisuko ir nėrė pro duris atgal. Lauke ėmė moti stribams, kad greičiau ateitų. Šie tik iššoko iš vežimo ir pasileido bėgte. Partizanai taip pat bėgo miško link. Kol stribai prisiartino, partizanai jau gerokai nutolo. Ilgai šaudė ir stovėdami, ir gulėdami, bet partizanai spėjo pasislėpti miške. Tada mus visus - tėvuką Jurgį, brolį Stasį ir mane - suėmė ir išvežė į Rozalimą. Rozalime kiek patardė, pamušė, o po trijų parų paleido.

EMILIJA VILČINSKIENĖ - MIKELENAITĖ:

Toks Papartis, kilęs iš Rytų Lietuvos, buvo pabėgęs iš rusų armijos. Jį priėmė Valo vyrai, bet jis ėmė smarkiai girtuokliaut, po kurio laiko visai pairo jo psichika. Galop patys partizanai jį sunaikino. Be to, partizanai įtarė, kad jis šnipas.

PETRAS ČARNA:

Man teko vienoje vietoje būti kartu su juo. Vos manęs nenušovė, taip pat vos nenušovė Stasės Šiburkytės iš Getautų kaimo. Nuo Smilgių pusės atėjo Valo partizanai, ką tik sušaudę septynis Smilgių stribus. Diena graži, šilta. Prie mūsų namų ant Lapkalnio visi sumigo. Manęs paprašė atnešti maisto. Aš nunešiau maistą, o tas Papartis ir sako:

- Einam, Petrai, pas Stasę.

Aš ėmiau jį atkalbinėt, kad neitų, menkas aš jam pagalbininkas, ginklo neturiu. Tada jis iš miegančio Gorkio dėklo išėmė pistoletą ir padavė man. Nuėjom pas Stasę. Jie turėjo pasidarę alaus, padavė Paparčiui kibirą ir liepė pačiam įsileisti. Ant rankos jis nešiojo moterišką laikroduką. Beleidžiant alų tas laikrodukas įkrito į kibirą. Atnešė jis alų, išgėrėm, žiūrim, kad ant dugno laikrodėlis guli. Stasė pakilo eiti į lauką, tai tas Papartis kaip trenkė, kulka, praskriejusi tik per penkis centimetrus nuo Stasės galvos, sulindo į durų staktą. Tada aš griebiau Paparčiui už automato ir bandžiau jį atimti, bet taip paprastai ginklo žmogui iš rankų neatimsi. Jam greit praėjo tas durnumas, pradėjom šnekėt, išėjom į lauką, atidaviau jam apkabą. Kieme stovėjo stulpas su pamautom puodynėm. Kaip paleido seriją, visas puodynes sušaudė. Jis ir man liepė šaut bent kartą. Ant Lapkalnio girdėjo mus šaudant. Grįžęs grąžinau Gorkiui pistoletą. Jis susiraukęs pažiūrėjo į mane, bet nesupyko, nes tik vienas šovinys tebuvo iššautas. Po šio įvykio Papartis dar gal du mėnesius pavaikščiojo su partizanais, bet, matyt, vėl ką nors iškrėtė. Partizanai atėmė iš jo ginklą, liepė pačiam išsikast duobę. Kai išsikasė, ten ir paguldė.

EMILIJA VILČINSKIENĖ - MIKELENAITĖ:

Mama dar Gorkio klausė, kur Papartis, kodėl nebeateina? Jis ir papasakojo, kaip jį sušaudė. Gorkis sakė, kad buvo padaryta klaida. Matyt, čekistai tyčia buvo paskleidę gandą apie Papartį, kad patys partizanai jį sunaikintų.

Girelės miške partizanai nušovė išdaviką Kaziliūną, jau pagyvenusį, mano tėvo amžiaus žmogų. Kai partizanai jį sušaudė, stribai mane ir brolį Stasį nusivedė pas

Kaziliūną. Jis gyveno nuo mūsų maždaug už 3 km. Pasirodo, kai Kaziliūną apsupo partizanai, jis pasislėpė nedideliame bunkeriuke, įrengtame po spinta, ir ten, matyt, užduso. Stribai liepė mums su broliu iš to bunkerio jį ištraukt. Nebuvo net sužeistas. Kartu su lavonu stribai mus nuvežė į Rozalimą ir kelias dienas tardė. Taip man penkis kartus teko pabuvoti Rozalimo stribyno daboklėje.

PETRAS ČARNA:

Ryšininkę Barborą Urbaitytę iššifravo MGB agentė Asia (pagal archyvo bylą). Šita Asia atvyko pas ją ir prisistatė kaip Petraitytė iš mūsų krašto. Barbora jau buvo ryšininkė. Asia atvyko pas Barborą su tuo laiškeliu, kurį stribai rado pas Valantiną. Barbora, nieko pikta neįtardama, išsidavė. Tame laiškelyje dar buvo prierašas, kad Milės Mikelenaitės nebėra. Barbora patikėjo ir priėmė ją kaip tikrą partizanų ryšininkę. Agentė Asia kilusi nuo Smilgių.

EMILIJA VILČINSKIENĖ - MIKELENAITĖ:

Kai mane ir Valantinus areštavo, atvežė į Smilgius, pradėjo tardyt. Aš neprisipa-žinau, tada į kamerą įgrūdo šnipę. Ji manęs vis klausinėjo, bet aš į kalbas nesileidau. Kai vedė į tardymą, Valantinas per sieną man pasakė:

-    Jeigu tave labai muš, rėk...

Kai tik per tardymą pradėjo mušt, ėmiau rėkti. Tardytojas pasakė:

-    Žinau, Valantinas tave pamokino.

Iš kur jie apie tai sužinojo? Tik iš tos šnipės. Man atrodo, tai buvo ta pati Asia.

PETRAS ČARNA:

Ta Asia yra ir mano tėvų trėmimo byloje, esančioje VRM archyve. Ten pažymėta, kad Asia pranešė, jog Mikelenų šeimos nariai yra aktyvūs banditų rėmėjai ir pagalbininkai. Rašoma, kad pas juos dažnai lankosi broliai Petras ir Stasys Čarnos, Kurlianskienė, kurios grytelė netoli Mikelenų. Rašoma, kad seniūnas Raila dingo iš Čarnos namų kaip į vandenį, jokių galų...

Turiu pasakyti, kad Kazys Raila buvo aktyvus tarybų valdžios rėmėjas. 1944 metais jis su ginklu rankose vaikščiojo po apylinkes ir gaudė besislapstančius nuo rusų armijos. Buvo kilęs iš Rozalimo krašto.

Pas mus per kūlimą buvo patalkė. Kūlė apie trisdešimt žmonių, po to buvo vaišės talkininkams. Į tas vaišes atėjo ir seniūnas Raila. Atėjo, negi išvarysi? Pasodinom už stalo, žmogus pasivaišino, gerai išgėrė, o išgėręs įsidrąsino ir ėmė grasint, kad iš tos kompanijos tuoj areštuos penkis šešis žmones. Už stalo sėdėjo ir keletas nėjusių į rusų armiją žmonių: Kazys Simonaitis, Jonas Baltramiejūnas, jo pusbrolis Jonas, Juozas Daugvila iš Getautų. Žinoma, jiems pasidarė nejauku, lyg ir bėgt norėtų. Kas žino, gal sodyba jau stribų apsupta. Raila susirado mano krikštatėvį Juozą Kondro-tą, jie abu Lietuvos kariuomenėj tarnavo, lyg ir draugai buvo, ir išėjo nakvoti pas Juozą. Po kurio laiko atbėga Kondrotas šaukdamas:

-    O, Jėzau! Vyrai, jau ruskiai!

Vyrai visai pasimetė. Jei nakties metu bėgsi iš namo, gali pradėt šaudyt. Kondrotas Juozas dar patikslino:

-    Seniūnas kartu su ruskiais...

Jau paryčiai, vyrai laukia, bet niekas neateina. Atseit juos ruskiai ant kelio pasitiko, ir seniūnas kartu su jais nuėjo. Praėjo rytas, praėjo diena, praėjo kelios dienos, o seniūnas dingo kaip į vandenį. Kratas rusai darė, šukavo Gačionių mišką, skraidė virš jo su malūnsparniais, bet seniūno taip ir nerado.

Byloje pažymėta, jog ta Asia girdėjusi, kad seniūno Railos nužudymas - Čarnų rankų darbas.

Mane, kaip ryšininką, partizanai vadino Černypetriu. Turėjau prancūzišką foto aparatą „Virgin", fotografuodavau partizanus ir dariau jų nuotraukas. Mano jaunesnieji broliai buvo pamokyti: jeigu kratant atrastų ką nors, įkalčius reikia stengtis sunaikint, sudegint. Mano brolis Jonas taip ir padarė. Kai kratos metu stribai rado tuos negatyvus, sukrovė ant stalo didžiulę krūvą, ėmė žiūrinėt, brolis atsargiai paėmė degtukus, uždegė kelis ir metė į negatyvų krūvą. Tik nušvito ugnies kamuolys ir liko pelenai. Stribas kaip trenkė kumščiu Jonui į nosį, tas kraujais apsiburbuliavo ir nuvirto pastalėn. Išliko tik vienas plokštelinis negatyvas, kur buvo kambaryje prie žemėlapių nufotografuotas Valas su savo būrio vyrais.

Tais laikais ir mes buvom badadvėsiai, skurdžiai gyvenom. Kartą nuvežėm į Pakruojį parduot kelis maišus javų. Už tuos pinigus nusipirkom avalynės, šiek tiek drabužių. Kitą dieną atėjo stribai, ėmė daryt kratą ir visus tuos pirkinius konfiskavo. Važiavom į Rozalimą, pasiskundėm stribų viršininkui. Dalį pirkinių atidavė, dalis taip ir liko negrąžinta.

1946 metais pas mus į namus atėjo Rozalimo stribai ir mane suėmė. Ėmė tardyt ir įrodinėt, ką aš atseit žinau ir jiems nesakau. Vadinasi, esu nusikaltėlis, todėl jie gali mane suimt ir pasodint. Tardė stribų viršininkas majoras Tiurinas. Vieną dieną palaikė mane rūsyje įkurdintoj daboklėj, o kitą dieną aš jau planavau, kaip vedamas į tualetą griebsiu sargybinio šautuvą ir pabėgsiu, bet įvyko nenumatytas dalykas. Po vidurnakčio iškvietė tas pats stribų viršininkas ir pareiškė, kad tardymas baigtas, rytoj iš ryto važiuosim į Panevėžį. Mintis apie pabėgimą vis sukosi mano galvoje. Tardytojas dar kartą išvardijo mano „nuodėmes". Supratau, kad jie viską apie mane žino. Patylėjo kokias penkias minutes ir sako:

-    Na, nebent sutiktumei su mumis bendradarbiaut...

Iškart lengviau man pasidarė, vadinasi, gali atsirasti proga be jokios rizikos man iš čia ištrūkti. Ilgai nemąstęs pasakiau, kad sutinku, kad aš jau seniai norėjau jums padėt, tik nežinojau, kaip tai padaryt.

-    Tai čia nieko sudėtingo, - sako tas ruskis. - My podskažem (Mes patarsim).

Jis tuoj atsisėdęs ėmė rašyti mano sutikimą bendradarbiauti su jais, ėmė klaust,

kokį slapyvardį pasirinksiu. Aš pasakiau, kad man nėra skirtumo, koks bus, toks bus gerai. Tada jis pasiūlė slapyvardį Čižas. Pakišo man po nosimi tą raštą, pasirašiau.

Davė užduotį - sužinot, kas pas ką eina, pas ką ateina banditai, ką žmonės kalba. Po dviejų savaičių atseit su tom žiniom ateiti pas jį. Grįžtu į namus. Praeina dvi savaitės, man jau reikia eiti pas tą ruskį. Nuėjau į Rozalimą, paslankiojau po miestelį, tiesiog negaliu įeit į įstaigą, rodos, kojos pinasi, neleidžia pajudėt iš vietos. Be to, nežinau, ką turiu jiems pasakyti. Apsisukau ir grįžau į namus. Gal už kokio mėnesio prisistatė stribai, visur apšniukštinėjo ir išėjo, o leitenantas pasiliko. Nusivedė mane į seklyčią ir klausia:

-    Na, tai kaip? Kodėl neateini?

-    Neturiu ką pasakyt, - sakau jam. - Nieko nepamačiau, nieko neišgirdau.

-    O ką žmonės šneka apie banditus?

Aš stenėdamas jam aiškinu, kad žmonės bijo apie „banditus" šnekėt, regis, lyg jų ir nebūtų... Tada jis man pasiūlė dar ką nors sužinot ir ateit. Gal kokius metus tas ruskis mane viliojo. Ateina, būdavo, maždaug kas du mėnesius, kalbina, žada aukso kalnus...

Visgi vieną kartą Rozalime per Dešimtinių atlaidus mane suėmė. Iš mūsų kaimo penkiese nuvažiavom su dviračiais. Aš dar nusivežiau foto aparatą. Fotografuoju, ir ateina majoras Tiurinas.

-    Ar yra čia Petras Čarna? - klausia.

Pasakiau, kad esu, negi pabėgsi, vis vien pagaus. Pasiūlė eit su juo kartu. Kai nusivedė į stribyną, pasakė, kad su manim viskas baigta, daugiau jis nebesiterliosiąs. Taip mane areštavo ir išvežė į Panevėžį.

Kai ėmė tardyt ir remt prie sienos, kad išduočiau partizanus, tada tardytojui pasakiau, kad buvau užsiverbavęs. Maniau, kad tai palengvins mano padėtį. Gal už poros dienų tardytojas gavo atsakymą iš Rozalimo, kad aš buvau užsiverbavęs, bet jokių pranešimų nepateikiau, savo ryšius su banditais slėpiau.

Mano brolis Stasys (g. 1928 m.) už mane vieneriais metais jaunesnis. Kai mane 1947 m. areštavo, mama su kitais vaikais liko namuose. 1949 m. tėvelis partizanų reikalais buvo išvažiavęs į Šiaulius. Grįžęs į namus nieko neberado - visi buvo išvežti į Sibirą. Kito kelio jam nebebuvo - pačiam teko išeiti pas partizanus į Valo būrį.

Pasakoja MARYTE PUNDIENE - TUTINAITE

Užrašyta Panevėžyje
1997 01 11

Panevėžio apskrities Naujamiesčio valsčiaus Samališkių vienkiemyje su mama ir tėčiu augome keturi vaikai. Nors ir vargingai gyvenome, bet buvome vaikiškai laimingi. 1932 m. mirė tėvelis. Man ėjo septyniolikti, broliui Jonui buvo dešimt, seseriai Onai - trylika, seseriai Agotai - šešiolika metų. Mama viena sugebėjo mus apsaugoti nuo negandų. Ji mokė mus poterių, mokė mylėti gimtuosius namus ir tėvynę Lietuvą. Vakarais pasakodavo apie pavergtą Vilnių, ten kenčiančius lietuvius, deklamuodavo eilėraštį apie plėšrųjį erelį, kuris neleidžia lankyti pilies,

Aušros Vartų. Nors buvome basi, bet žinojome, kad tik būdami sąžiningi, dori ir darbštūs, būsime laimingi ir verti lietuvio vardo. Paaugus atrodė, kad nėra tokių darbų, kurių negalėtume nuveikti. Vyresnioji sesuo Agota jauna ištekėjo ir augino gausią šeimą. Sesuo Ona 1941 metais išvyko darbams į Vokietiją ir sugrįžo tik 1945 metų rugpjūčio mėnesį. Aš ir brolis Jonas likome ištikimi gimtajai žemei. Labai mylėjome gyvulius, ypač arklius. Užauginome kumeliuką, vardu Kaštaniukas. Jis buvo mūsų numylėtinis, jis suprato mūsų norus ir mokėjo išreikšti savo meilę mums.

1944 metų vasarą traukiantis vokiečiams ir artėjant Rytų frontui, kai kas bėgo iš Lietuvos ir mus kvietė bėgti kartu. Man su broliu buvo gaila palikti gimtuosius namus. Kai Panevėžyje ėmė sproginėti granatos, stovėjome su broliu ir Kaštaniuku miškelyje ir jautėme lyg mūsų svajonės dužtų kartu su granatų sprogimais.

1944 m. okupantai paskelbė mobilizaciją. Broliui Jonui reikėjo vykti į Panevėžį užsiregistruoti. Pasitarėme namuose, ir brolis nusprendė okupantui netarnauti. Bėgo laikas. Okupantai pradėjo gaudyti jaunuolius ir prievarta vežti į frontą. Brolis pradėjo slapstytis. Atėjo ruduo. Reikėjo pjauti avižas, miežius. Mudviem su mama to nebuvo įmanoma padaryti. Tada aprengiau brolį mamos palaidine, užsegiau sijoną, užrišau skarelę. Pasiėmėme dalgius ir išėjome pjauti avižų. Brolis pjovė arčiau miško, aš - arčiau kelio. Taip nuėmėm derlių. Namuose jam darėsi nesaugu. Dažnai ėmė lankytis rusų kareiviai, darė kratas ir vis klausinėjo: „Kur sūnus?" Mama atsakydavo, kad išėjo į Raudonąją armiją, bet dar negavome laiško.

Vėliau susirinko mūsų krašto vyrai ir nutarė eiti į mišką, nes namuose likti buvo labai nesaugu. Pradėjo tremti tuos tėvus, kurių sūnus sugaudavo. Kai kas turėjo ginklus, bet dauguma, tarp jų ir mano brolis, išėjo tuščiomis rankomis. Jų ginklas buvo didžiulė meilė Lietuvai ir neapykanta okupantams. Didžioji jaunimo dalis pasitraukė į mišką. Jie slapstėsi Samališkių, Ažagų, Spirakių, Gustonių miškuose. Mūsų namai irgi buvo tarp miškų: į vakarus - Čainikų miškas, į pietus - Nauradų pievos, į rytus - Gustonių miškas. Kaimynai gyveno maždaug už kilometro. Kiek atsimenu, į mišką pasitraukė šie jaunuoliai:

1.    Antanas Židonis (g. 1926 m.). Jis slapstėsi pas seserį Papušiuose. Jį gyvą paėmė Naujamiesčio stribai. Tardymo metu nieko neišdavė. Kalėjo Vorkutoje. Vėliau grįžo į Lietuvą, bet čia jį nušovė partizanai. Židoniai buvo įtarti dėl Žiburio išdavystės.

2.    Jonas Juška (g. 1921 m.), kilęs iš Ažagų kaimo.

3.    Pranas Juška (g. 1922 m.), kilęs iš Ažagų kaimo.

4.    Ignas Krivickas, kilęs iš Ažagų kaimo.

5.    Jonas Mikulevičius, kilęs iš Ažagų kaimo.

6.    Kazys Bručas-Baravykas (g. 1912 m.), kilęs iš Ažagų kaimo.

7.    Justinas Klevečka, kilęs iš Dragonių kaimo.

8.    Klevečka, kilęs iš Dragonių kaimo.

9.    Jonas Gėgžna-Vachmistras, kilęs iš Dragonių kaimo.

10.    Jonas Janulevičius, kilęs iš Samališkių kaimo.

11.    Bronius Žekevičius-Klevas, kilęs iš Spirakių kaimo. Buvęs Rapolo būrio partizanas, legalizavosi.

12.    Juozas Žemaitis, kilęs iš Ažagų kaimo. Suimtas ir nuteistas. Septynerius metus kalėjo Vorkutoje.

13.    Jonas Bačiauskas-Rapolas, kilęs iš Spirakių. Spirakių mokytojo brolis.

14.    Povilas Valatka, Povilo-Nykštukas.

15.    Bronius Rečiūnas-Anupras, kilęs iš Alinavos kaimo. Žuvo 1946 03 10 kartu su Bačiausku.

Visi šie vyrai į mišką išėjo 1944 metų rudenį, susirinko Samališkių miške ir įsirengė stovyklą. Bunkerių kast negalėjo, kadangi buvo labai drėgnos vietos. Šiems vyrams vadovavo Jonas Mikulevičius, vėliau - Jonas Bačiauskas. Prieš pat Kalėdas mūsų krašte buvo nuleisti desantininkai. Tarp jų buvo toks Bronius Giedrikis. Tada jie susirinko mūsų namuose, daugelio iš jų aš nepažinojau. Giedrikis pasakė, kad netoli Panevėžio yra paslėpti ginklai ir reikia važiuoti juos atsigabenti. Mano brolis Jonas pakinkė arklius. Važiavo Jonas Janulevičius ir Antanas Židonis. Išvažiavo trise ir visą naktį negrįžo. Prieš aušrą pasidarė labai neramu. Dar po kurio laiko jie sugrįžo ir įvažiavo į mūsų klojimą, iškinkė arklius. Tuojau susirinko ir daugiau vyrų, kuriems Giedrikis išdalino ginklus. Vežimai buvo prikrauti šautuvų, automatų, šovinių, granatų. Mano brolis irgi gavo automatinį šautuvą. Nunešiau į krūmus ganykloje ir ten jį paslėpiau. Kam tokio daikto prireikdavo, tai tiems ir duodavom.

Prasidėjo žiema, iškrito sniegas, miške būti darėsi vis sunkiau. Vieną vakarą pas mus atėjo būrys vyrų. Visi šlapi - nebuvo kur jiems išsidžiovinti rūbų ir avalynės. Man liepė atnešti šiaudų ir pakloti ant žemės, kad visi galėtų šiltai pernakvoti. Kadangi mūsų karvė krito, rytojaus dieną aš turėjau važiuoti į Panevėžį ir nupirkti muilo akmens. Į Panevėžį išskubėjau dar neišaušus. Mūsų broliai dar saldžiai miegojo, budėjo tik sargyba. Grįžau jau sutemus. Namuose manęs niekas nepasitiko. Kieme pastebėjau tankečių vėžes ir rusų kareivių pėdsakus. Labai išsigandau. Žiūrėjau, ar nėra kraujo pėdsakų. Pirkioje viskas buvo suversta, išmėtyta, bet šiaudų likučių ant grindų nesimatė. Supratau, kad broliai jau buvo išėję. Kambaryje pastebėjau, kad nebebuvo kritusios karvės mėsos. Niekaip negalėjau suprasti, kam prireikė dvėsenos. Tada išvažiavau pas seserį Agotą, kuri gyveno Smilgių valsčiuje, Ažagų vienkiemyje. Jau buvo gili naktis, kai prikėliau seserį. Ji nieko nežinojo nei apie mus, nei apie mamą. Auštant rytui nuskubėjau į mišką pas brolius, visus radau gyvus ir sveikus. Mano brolis papasakojo, kaip viskas buvo. Pasirodo, visi tą rytą laimingai iš mūsų išėjo, tik brolis su kaimynu pasiliko padėti mamai sutvarkyti kritusią karvę. Mama pastebėjo atvažiuojančias tanketes. Brolis su kaimynu iššoko per langą ir pabėgo. Kareiviai įbėgo į trobą ir ėmė mamos klausinėt, kas išbėgo iš namų. Mama apsimetė verpusi linus ir nieko nemačiusi. Kai kareiviai atrado kritusios karvės mėsą, ėmė rėkti, kad čia banditams paruošta. Nors mama aiškino, kad karvė padvėsė, jie nepatikėjo. Mamą areštavo, dvi savaites išlaikė Naujamiesčio daboklėje, tardė, šaukė, keikė, bet nieko nepešė. Po dviejų savaičių mamą parvežė namo, klausinėjo, kur esu aš. Mama sakė:

-    Iš kur aš galiu žinoti? Išsigandęs vaikas galėjo bet kur išbėgti.

Tada stribai susikrovė viską, kas pakliuvo, netgi krosnies dureles ir rinkes išsinešė, susirinko net šaukštus, išdaužė langus, tik prieš šventųjų paveikslus rankos nekilo. Buvo 1945 metų sausis. Taip gavome pirmą krikštą, kuris vėliau virto kasdienybe. Viską galėjome iškęsti, svarbu buvo išsaugoti brolį. Peržiem brolis laikėsi prie namų. Ganykloje tokiame kalnelyje iškasėme bunkerį. Ten jis dažniausiai ir būdavo. Kartais pas jį ateidavo Antanas Židonis. Kai pasnigo, nueit pas brolį būdavo pavojinga, stengdavomės eiti tomis pačiomis pėdomis. Kasdien jam nešdavome valgyti, kartais ir jis pats ateidavo. Prasidėjus pavasario polaidžiui, į bunkerį ėmė sunktis vanduo, tada brolis vėl išėjo į būrį, kuriam vadovavo Jonas Bačiauskas-Ra-polas. Būrys slapstėsi Spirakių, Gustonių, Samališkių miškuose.

Dar gerokai prieš Velykas, 1946 metų kovo pradžioje, buvo liepta visiems būriams persikelti į Ažagų, Jakūbonių, Eimuliškio miškus, kad būtų lengviau gintis. Aušo pavasaris, visi džiaugėmės, kad dabar bus lengviau apsiginti nuo priešų.

Brolis man nesakė, kur jie bus, aš tada, būdavo, užsėdu ant arklio ir nujoju. Pasišnekam su broliu. Stovykloje jie buvo išsidėstę keliuose kvartaluose grupėmis maždaug po 30 vyrų. Iš viso ten jų buvo apie tris šimtus.

1945 m. kovo 27 d. mūsų namus apsupo rusų kariuomenė ir Naujamiesčio stribai. Darė kratą taip, kad, atrodė, ir adatą galėtų surasti. Nieko neradę keikdamiesi išvažiavo. Mudvi su mama džiaugėmės, kad brolio nebuvo namuose. Tuomet net nenujautėme, kad Ažagų miške vyksta arši kova. Apie 11 valandą išskubėjau į mišką pranešti, kad pas mus buvo atlikta krata ir kad greitai niekas į mūsų namus neužeitų. Tik mane pažinę, partizanai priėjo arčiau. Tai buvo Jonas Bačiauskas-Rapolas, Jonas Mikulevičius iš Dragonių, Bronius Rečiūnas iš Alinavos vienkiemio, Povilas Valatka iš Spirakių. Jie papasakojo, kad rusų kariuomenė yra apsupusi Ažagų mišką, kad vyksta atkakli kova. Aš paklausiau apie brolį Joną. Jie nieko negalėjo pasakyti, nes brolis buvo kitame gynybos sparne. Tada nuskubėjau pas dėdę Povilą Žilį į Stačiūnų kaimą. Ten radau kelis partizanus, ramiai alų gurkšnojančius. Ten buvo Stasiūnas, Matauša ir dar trys, kurių nepažinojau. Labai pasipiktinau. Pasakiau, kas dedasi Ažagų miške. Jie pakilo ir išėjo į Stačiūnų mišką. Aš vėl išskubėjau į namus, esančius už keturių kilometrų. Buvo labai šlapia, aplink tik purvas ir vanduo. Eidama vis galvojau apie Ažagų miške besikaunančius partizanus. Grįžusi papasakojau mamai, norėjau sėsti ant arklio ir joti ten, kur verda kova. Mama verkdama prašė niekur neiti:

-    Ką aš darysiu, jei ir tavęs nebebus?

Laukimo valandos virto metais. Sulaukusi vakaro, nuėjau prie miško ir švilpimu pašaukiau brolį, bet jis neatsiliepė. Grįžusi radau mamą klūpančią prie lovos, ji meldė Dievą, kad sūnus grįžtų namo. Sulaukusi ryto, išskubėjau į Ažagų kaimą pas Šapnagaites. Iš jų sužinojau kai kurias mūšio aplinkybes. Moterys neleido manęs eiti į mišką, nes ten dar buvo likusi kariuomenė, bet aš nieko nebijojau. Bėgte bėgau miško takeliais, storai nuklotais eglių šakomis. Kulkosvaidžių kulkos buvo nukirtusios ne tik šakas, bet ir mažesnes eglutes. Vis sustodavau paklausyti, ar kas nedejuoja, ar kas nevaikšto. Širdis taip daužėsi krūtinėje, kad nieko daugiau negirdėjau, tik širdies plakimą. Bėgdama per jaunuolyną vis sustodavau prie jaunų žuvusių kūnų, kurie atrodė tarsi ramiai miegantys. Ieškojau brolio. Pribėgau liniją, už kurios matėsi keturi lavonai. Žiūriu - guli ir mano brolis. Širdis, regis, visai nustojo plakti. Jis gulėjo užsidėjęs ranką ant krūtinės, kuri buvo kulkos perverta. Kita kulka pervėrė brolio šlaunį, trečia kliudė galvą. Stovėjau viena tarp lavonų ir nežinojau ką daryti. Netoliese pastebėjau krūvą žabų. Sugriebiau brolį už pečių, norėjau nutempti prie tos krūvos ir ten paslėpti. Bet, patempusi kokius dešimt metrų, netekau jėgų. Truputį pailsėjusi dar patraukiau keletą metrų, tada paguldžiau brolio kūną į slėnesnę vietą ir apdėjau žabais. Skubėjau namo. Jaučiausi labai prislėgta ir pavargusi. Mama, pamačiusi mane, iš karto suprato, kad nebėra brolio Jono. Reikėjo kuo greičiau pasiimti brolio kūną, nes stribai nuveš kūnus į miestelį, tyčiosis iš jų, nežinia kur užkas. Nuvažiavau į Ažagų vienkiemį pas Joną Šapnagį. Abu nuvažiavome į mišką, įkėlėme brolio kūną į vežimą. Namo važiavau viena, kaimynas, kad nepakliūtų į žudikų rankas, nuėjo kitu keliu. Šlapiu mišku mūsų numylėtas Kaštaniukas brido panarinęs galvą, lyg būtų supratęs, kas atsitiko. Brolio kūną parvežiau į klojimą. Atėjo mama, apkabino sūnų, pabučiavo, peržegnojo ir pasakė:

- Vežk, vaikeliuk, kur nors paslėpk, kad bent lavono neatimtų...

Mamos akys buvo sausos, tik į kumščius sugniaužtos rankos virpėjo. Atėjęs Šapnagis verkė kaip mažas vaikas. Mudvi su mama stovėjome lyg suakmenėjusios. Su kaimynu nuėjome į mūsų ganyklos krūmus, iškasėme duobę, nuvežėm brolio kūną ir laikinai jį ten užkasėm. Ten jis išgulėjo savaitę. Palaidojome brolį po Velykų. Per tą laiką mūsų dėdė Povilas Žilys padarė baltą karstą, aš susitariau su Spirakių klebonu, kad leistų nakčia atkasti tėtės kapą Spirakių kapinėse ir slapta palaidoti brolį. Vieną pavakarę parsivežiau karstą, atėjo tas pats kaimynas, buvo mama ir sesuo Agota. Atkasėm brolio kūną ir įdėjom į karstą. Apdengusios karstą šiaudais, temstant nuvežėme jį į Spirakių kapines. Ten jau mūsų laukė dėdė Povilas ir toks Vytautas Vasiliauskas. Pro šalį ėjo tokia Adelė Markevičienė (R. K. p a s t a b a: apie A. Markevičienę skaitykite „Aukštaitijos partizanų prisiminimai", d. I, p. 420). Ji priėjo prie mūsų ir pradėjo prašyti, kad mes atidarytume karstą ir leistume pažiūrėti į mirusįjį. Atidengėm karstą, ji nusistebėjo, kad toks jaunas, ir pasiūlė atvesti partizanus, kad padėtų įleisti karstą į duobę. Netrukus atėjo Klevelis ir dar vienas partizanas, jie padėjo palaidoti brolį.

Kai atėjo pavasaris ir atšilo orai, žmonės ėmė skųstis, kad miškas dvokia nuo lavonų. Tada valdžia leido kūnus surinkti ir užkasti kur nors. Dragonių kaime buvo senos apleistos kapinaitės. Visi nusprendė žuvusiuosius palaidoti tose kapinaitėse. Iškasė dvi tranšėjas, žmonės važiavo su vežimais, rinko po mišką išmėtytus lavonus ir vežė į tas kapinaites. Kaip tik buvo antroji Velykų diena. 1945 m. Velykos buvo balandžio 1 d. Aš irgi buvau ten nuėjusi, dar nuskyniau kelis žibuoklių žiedus. Kai guldė žuvusiuosius, atpažinau savo kaimyną Joną Janulevičių. Tas žibuokles ir padėjau jam ant krūtinės. Tą dieną palaidojo 23 vyrus. Dar kelis rado vėliau, juos taip pat čia atvežė. Tai buvo Juozas Kazlauskas iš Spirakių, Ignas Krivickas iš Ažagų kaimo ir Stasys Baranauskas iš Dragonių kaimo. Du pastaruosius Baranauskai buvo paslėpę savo daržinėje. Bijodami, kad per kratas rusai kūnų nerastų, pervežė juos į Dragonių kapinaites. Vėliau grybaudami ar ganydami žmonės rado kelis žuvusius, tai juos irgi atvežė į tas pačias kapinaites. Kiek teko kalbėtis su partizanais, per šį mūšį žuvo 74 partizanai, o 11 ar 9 paėmė gyvus. Mortos Šapnagaitės vyras Jonas Žemaitis iš Ažagų kaimo buvo paimtas sužeistas ir nuteistas septyneriems metams lagerio. Kalėjo Vorkutoje.

1945 m. gegužės mėnesio pradžioje, pasitarusios su Maryte Židonyte, suorganizavome jaunimą tvarkyti partizanų kapų. Susirinko Dragonių merginos, apsiginklavusios kastuvais, grėbliais. Sunešė kokių tik turėjo gėlių. Atsivežėme juodos žemės, pasodinom gėles, kraštus apdėjome velėna ir išsiskirstėme. Vakare atėjo partizanai, atnešė ąžuolo vainiką, iškėlė trispalvę, pasimeldė ir grįžo į mišką. Rytojaus dieną apie tai jau sužinojo Smilgių stribai. Lakstė, uostinėjo, keikėsi ir klausinėjo aplinkinių gyventojų: „Kas sutvarkė kapus?" Visi apsimetė nieko nežinantys, sakė nematę, kada kas atvažiavo ir tvarkė. Stribai kapų neišdraskė, tik išvažiavo nieko nepešę.

1945 m. vasarą Vlado Juozoko-Petraičio būrys apsistojo mūsų miškuose. Vieną dieną pas mus atėjo trys vyrai. Du vyrus aš gerai pažinojau, o trečiasis prisistatė: „Petraitis". Aukštas, šviesaus veido, didelės akys, kairėje ausyje apvali skylutė (kulkos pėdsakas). Petraitis paprašė padėt išrinkt vietą stovyklai, nes gerai nepažįsta miško. Reikėjo, kad vieta būtų saugi, kad netoliese būtų vandens atsigerti ir nusiprausti. Kadangi mišką gerai pažinojau, sutikau jiems padėti. Apžiūrėjome dvi vietas, iš kurių viena tiko labiau. Ten ir apsistojo Petraitis su būriu. Būryje buvo apie 50 vyrų. Apie du mėnesius būrys laimingai gyveno. Maistui vandenį nešdavo iš mūsų šulinio, prausdavosi mūsų duobėje. Bėgo pilnos rūpesčių ir baimės dienos. Mūsų namuose lankėsi daug žmonių, su kuriais reikėjo palaikyti ryšį. Tai buvo kitų būrių žmonės, kuriems reikėjo padėti susitikti su Petraičiu ar jo būrio nariais. 1945 m. spalio pradžioje Petraičio būrys susiruošė į Šimonių girią. Reikėjo daug rūbų išskalbt ir viską suruošt kelionei. Aš ir seserys Zina ir Benedikta Viščiutės iš Linonių kaimo, kurios tuo metu buvo Petraičio būryje, skalbėm ir džiovinom partizanų drabužius. Tą dieną, kai jie išvyko, liko tuščia namuose ir širdyje. Vyrai sakė: jei liks gyvi, sugrįš pavasarį. Prabėgus porai mėnesių, pasirodė du to būrio vyrai ir pranešė, kad visi grįžta atgal. Šimonių girioje jie neturėjo patikimų žmonių, todėl buvo sunku apsirūpinti maistu ir gauti informaciją. Buvo nuspręsta grįžti į mūsų miškus arba į Žaliąją girią. Tuo metu dažnai siautėjo stribai ir rusų kariuomenė. Sunku buvo rasti vietą stovyklai. Petraitis vėl klausė, kur galėtų apsistoti. Tada aš juos nuvedžiau į savo ganyklos krūmus ir liepiau tyliai būti. Tie krūmai jungėsi su Gustonių mišku. Gal po savaitės rusai siautė Gustonių mišką. Gal už šimto metrų ėjo kvartalo linija, bet į mūsų krūmus neužsuko. Kai tik kariuomenė išvažiavo, nuėjau pas brolius ir pasakiau, kas buvo įvykę. Jie neteko žado. Nuėjom pažiūrėti, kur praėjo kariuomenė. Radom paliktus pėdsakus ir tuščius cigarečių pakelius. Tada Petraitis pasakė:

-    Dabar žinau, kokį slapyvardį tau išrinkti - Laimutė. Sakyk, kur dabar mums apsistoti?

Pasiūliau persikelti į tą mišką, kur jau praėjo kariuomenė. Laimingai persikėlė gal kokius du šimtus metrų ir stovyklavo iki pirmojo sniego. Vėliau jie persikėlė į Žaliąją girią. Daugiau Petraičio būrio nemačiau.

Vieną kartą nuvažiavau pas Joną Šapnagį į Ažagų vienkiemį ir radau ten tris girtus partizanus. Ten buvo toks Januška-Stimburys iš Gustonių, Sniečka, kuris išduotas mirė kalėjime, ir Sereika iš Gustonių. Jie apsidžiaugė mane pamatę. Privaišinti samane, buvo girti kaip dūmeliai. Šeimininkas leido suprasti, kad aš juos išvežčiau iš namų. Jie paklausė:

-    Kur mus veši?

Atsakiau, kad, jeigu nori, galiu nuvežti pas Marytę Židonytę. Jie sutiko. Bevažiuodami išsitraukė ginklus ir ėmė šaudyti. Taip duoda, kad net miškas skamba. Ėmiau prašyti, kad liautųsi. Tiesiog jėga ištraukiau iš rankų ginklus, sukišau po sėdyne ir važiuojam toliau. Nuvažiavom pas Židonį. Čia Sereika su Stimburiu ėmė ginčytis ir susikibo. Matau, kad gali būti blogai, todėl ištraukiau iš dėklų pistoletus ir paslėpiau vežime. Pasitampę jie išsiskyrė - vienas nusverdėjo į mišką, kitas atsisėdo gonkuose. Sniečkai pasiūliau važiuot į stovyklą, juolab kad ir jų ginklai mano ratuose buvo. Stovykloje radom Petraitį. Išgirdę šaudant jie pamanė, kad mišką jau apsupo rusų kariuomenė. Partizanai stovykloje pasiruošė mūšiui. Važiuoju kvartalo linija. Sargyba mane pastebėjo ir pamanė, kad atvažiuoja rusų kariuomenė, todėl pasiuntė žvalgus. Petraitis liepė prisileist arčiau ir atidengti ugnį. Kai privažiavom arčiau, pamatė, kad ratuose aš sėdžiu su tuo berniokėliu. Sargybinis klausia, kur mes važiuojame? Atsakiau, kad į stovyklą. Tuomet jis paklausė, kas ten šaudė? Atsakiau, kad jie pasigėrė ir pašaudė. Kai atvažiavom į stovyklą, vyrai puolė mušti tą berniokėlį. Liepiau jo neliesti, pasakiau, kad jis nekaltas. Tuomet atidaviau atimtus ginklus ir išvažiavau. Kai pasigėrę partizanai grįžo į stovyklą, Petraitis jiems net ginklų negrąžino ir atsiuntė pas mane atsiprašyti. Tuomet Petraitį mačiau labai supykusį. Kitą dieną dar buvo atėję du vyrai ir klausinėjo, kodėl anie pradėjo šaudyti. Buvo įsakyta saugoti kiekvieną šovinėlį, o tie gudročiai varė ištisom serijom.

Židoniai gyveno mūsų kaime. Vėliau jų šeimą partizanai iššaudė. Mano brolis su Antanu Židoniu buvo geri draugai. Aš su jo seserimi Maryte irgi draugavau. Antanas net į mišką buvo išėjęs. Į stribų rankas jis pateko gyvas, tad buvo nuteistas ir išvežtas į Vorkutą. Tėvai dėl jo labai rūpinosi, kažkokiu būdu susigrąžino iš Vorkutos į Panevėžį, vėliau jį ir visai į namus paleido. Kiek man žinoma, jam buvo padaryti dokumentai, liudijantys, jog jis nepilnametis. Tada jį pasikvietė tos Šapnagaitės pas kažkokį kitą žmogų. Ten atėjo partizanai ir nušovė Antaną. Tuose namuose buvo toks studentas atvažiavęs, jis ėmė priekaištauti, kodėl jie taip žiauriai elgiasi, tai ir tą studentą nušovė.

Kai aš jau buvau Vorkutoje, Židonytės bunkeryje apie du mėnesius gydė sužeistą partizaną Žiburį. Perrišinėjo žaizdas, valgydino, visapusiškai prižiūrėjo. Kai jau pasveikęs ruošėsi grįžt į mišką, pamatė, kad rusai supa namus. Jis puolė bėgti. Bebėgantį ir nušovė. Žiburio kūną išsivežė, o Židonių šeimos taip ir neareštavo. Tada partizanai ir įtarė, kad Židoniai išdavė Žiburį.

Po šitų žudynių partizanai nebeteko žmonių pasitikėjimo - žmonės tiesiog nusigręžė nuo jų, partizanai nebeteko prieglobsčio. Matyt, čekistai čia bus sužaidę dvigubą žaidimą. Kažkas iš mums nežinomų pranešė, kad pas Židonius yra Žiburys. Norėdami pridengti savo agentą, stribai Židonių nesuėmė, paliko juos vien tam, kad užtrauktų partizanų rūstybę. Kita vertus, kas dabar pasakys, kad Židonių šeimą iššaudė būtent partizanai. Galėjo ten būti ir provokatoriai, kurie per Šapnagaites Antaną Židonį išsikvietė ir sunaikino. Kiek man žinoma, partizanai tomis Šapnagaitėmis irgi nepasitikėjo. Aš ir dabar nesuprantu, kaip pas jas Petraitis užėjo išgert alaus ir grįždamas žuvo? Petraitis buvo griežtai nusistatęs prieš gėrimą. Jis visada buvo drausmingas, tvarkingas, pasitempęs. Jis ir iš kitų to reikalavo - kad būtų tvarkingi, drausmingi, be reikalo nesinešiotų jokių dokumentų, nuotraukų, adresų. Gal tokia tvarka ne visiems ir patiko. Nelabai tikiu, kad Petraitis galėjo pas jas alų gert. Jo su alaus stikline tikrai neprisiviliosi. Atseit Šapnagaitės jį pasikvietusios į svečius. Pas jas tuomet gyveno ir vyresnioji Židonytė, o jos sesuo Marytė padarė alaus. Jos ir susitarusios susitikt su partizanais. Tuomet žuvo keturi ar penki partizanai. Iki šiolei neturiu atsakymo į šį klausimą. Vieni pasakoja, kad iš Skaistgirių stotelės ėjo Vladas Kergė ir Petras Palionis iš Grikpėdžių kaimo. Jie atseit pamatė prie Šapnagaičių namų stovinčius partizanų arklius, užėjo į namus ir pasakė:

- Vyrai, netoliese stovi rusų tanketės. Būkite atsargūs!

Tada atseit Petraitis liepęs nueiti ir pažiūrėti, į kurią pusę tos tanketės nusigręžusios. Manau, kad Petraitis tikrai nebūtų taip neatsakingai elgęsis - gi ne bobų į turgų važiuota, o karinių tankečių. Kadangi buvo žiema, jie sėdo į roges ir važiavo. Gal būtų ir pravažiavę, bet Lionginui Čingai-Londonui tyčia ar netyčia iššovė šautuvas. Tuomet iš pasalų ir puolė rusai. Žinoma, tai galėjo būti ir Čingos išdavystė. Činga tuo metu liko gyvas. Jis žuvo 1947 m. Grikpėdžių kaime, palaidotas Dragonių kapinėse. Jam atskirai yra pastatytas paminklas. Petraitį tuomet sužeidė ir jis pats nusišovė. Apie tai plačiau galėtų papasakoti Benedikta Viščiutė, buvusi Petraičio būryje.

Egzekucijas ne vien partizanai darė. Buvo ir daug apsimetusių partizanais, kurie vogė, plėšė, atiminėjo žmonių turtą, žudė.

Buvo toks Juozas Kazlauskas iš Spirakių kaimo. Nepriklausomos Lietuvos laikais buvo šaulys, atėjus vokiečiams, tarnavo savisaugos daliniuose. Būdamas partizanu, pasigėręs mėgo pašaudyti. Mūsų gryčios lubos buvo jo sušaudytos. Jis daug metų draugavo su Janulevičiūte. Kartą einančiam per kiemą jos broliui pykšt pykšt palei ausis. Nuo įtampos, matyt, ir jo protelis pasimaišęs jau buvo. Kai išgerdavo, visai savęs nebekontroliuodavo. Išvakarėse prieš Eimuliškių kautynes partizanai patys jį nušovė.

Mes visiems sakydavome, kad brolis yra išėjęs į rusų kariuomenę, tik jokios žinios iš jo negaunam. Gavau iš tokių pažįstamų, kurių sūnus tarnavo rusų armijoje, voką. Perrašiau pavardę ir laikiau tą voką pasidėjusi ant palangės, kad galėčiau parodyti, jeigu paklaus. Vieną dieną pamačiau keliuku ateinantį nepažįstamą jaunuolį. Iškart pajutau, kad kažkas negerai. Įeina gryčion, pasisveikina, atsisėda ir ima dėstyt, kad jis atseit ieško mūsų partizanų būrio, nes jo būrį iššaudė, jis dabar liko vienas. Jis ir klausia:

-    Miške gal yra kokie būriai?

-    Nežinau, - atsakau jam. - Aplink mus tai tikrai nėra, negirdėjau aš tokių būrių.

Namuose buvau viena. Jis vėl klausia:

-    Gal yra brolis?

-    Ne, - sakau, - mano brolis išėjo į armiją.

Pasiėmiau tą voką, parodžiau jam, pasakiau, kad gavom tik tą vieną laišką. Jis dar kiek pabuvo ir išėjo. Pasirodo, nuėjo į Grikpėdžius, o ten atsirado toks Čepurna, kuris ėmė aiškinti:

-    Oi, taigi va, eikit pas Tutinus. Jų brolis miške, jie tikrai nuves pas partizanus.

Tas sako:

-    Buvau užėjęs, radau mergaitę, dar padejavo, kad brolis armijoj, laiškų negauna...

O šitas Čepurna atrėžė:

-    Nežino, su kuo kalba, užtat taip ir sako!

Po dienos atvažiuoja rusų, stribų pulkas ir tą Čepurną atsiveža pas mus. Tuoj griebė tikrint laišką, klausinėt, kur brolis. O senis Čepurna stovi ir dreba. Žinoma, žmogus ne iš blogos valios išplepėjo, betgi reikia turėti protą taip šnekėti.

Partizanai iš vieno į kitą mišką eidami praeidavo pro mūsų namus. Tą ankstyvą rytą jie, matyt, ėjo galvas nunarinę, kad nė vienas nepastebėjo po mūsų kiemą vaikščiojančių rusų kareivių. Eina keliuku tiesiai į mus, ginklai jiems ant pečių, jokios priedangos. Manęs niekur neišleidžia. Girdžiu, kaip klausia:

-    Kas eina?

Sakau, kad tikriausiai Naujamiesčio milicija. Rusai suabejojo, pamanė, kad stribai. Kai partizanai priėjo prie mūsų daržo, rusai puolė su kulkosvaidžiu prie klėties, prie tvarto. Partizanai nežiūrėdami eina tiesiai į kiemą. Tada rusai suriko:

-    Kto idiot (Kas eina)?

Tada kažkuris mūsiškis parodė sutartą ženklą, kad atseit savi. Ėjo tada Jonas Gėgžna, Kupčius, Juozas Barauskas iš Berčiūnų ir dar vienas. Tuo metu jie metėsi į krūmus. Po pirmo šūvio užsikirto rusų kulkosvaidis. Atsiklaupiau prie lango ir galvoju, kad dabar visus paklos. Kiti rusai jau pylė iš automatų. Pirmasis krito Barauskas, kiti laimingai pabėgo. Atvedę prie nukautojo, rusai mane spardė, keikė, rėkė, reikalavo pasakyt, kas jis toks. Aš gyniausi, kad jo nepažįstu. Pasivedė toliau į mišką, dar spardė, o aš jokio skausmo nejutau, buvau kaip akmeninė - iš neapykantos ir baimės, be abejo. Po to liepė kinkyt arklį. Nuvažiavom prie žuvusiojo, liepė jį įkelt į ratus. Rusų kareiviai, pamatę, kad viena nepakeliu, paėmė už kojų, per liemenį ir įkėlė į ratus. Nuvežėm į Viburių kaimą, kur stovėjo jų sunkvežimiai. Įmetė žuvusįjį į kėbulą, šalia pasisodino mane ir atvežė į Panevėžį. Pasirodo, jo motina jau buvo kalėjime. Atvedė ją atpažint, ji ir pasakė, kad tai jos sūnus. Tada motiną paleido.

Mane įmetė į kamerą, kurioje radau Vlado Juozoko-Petraičio motiną ir seserį Liuciją. Joms trumpai papasakojau apie jį. Po savaitės jas iš kameros išvedė. Pasirodo, kaip tik tuomet jis žuvo, ir motiną su seserimi nuvedė jį atpažinti. Jos pripažino, jog tai Vladas. Po savaitės jas paleido. Manęs jau nebepaleido. Karinis tribunolas nuteisė dešimčiai metų.

Kai žuvo partizanų grupės vadas Jonas Bačiauskas ir Bronius Rečiūnas iš Alinavos kaimo, sužeistą rusai paėmė Povilą Valatką iš Spirakių kaimo. Su šituo Povilu mus suvedė akistaton, ir jis mane išdavė.

Kameroje buvo 16 merginų ir moterų. Susipažindama vis klausinėjau, kiek laiko jos čia būna. Viena sakėsi du, kita šešis mėnesius. Pagalvojau: kaip galima tiek išbūti kalėjime, kur viena valanda virsta amžinybe. Slinko niūrios kalėjimo dienos ir naktys. Vienos kameros bendražygės verkė, kitos meldėsi, o trečios tyliai dainavo. Viena jaunutė mergaitė, sėdėdama kameros kamputyje, pasakė:

-    Jei sugrįšiu į laisvę, tai nueisiu į tvartą ir paleisiu visus gyvulius. Ir šunį paleisiu. Tik dabar supratau, kokia baisi yra nelaisvė.

Kai po teismo iš Panevėžio mus vežė į Vilnių, kalėjimo kieme sukėlėme didžiausią triukšmą - dainavom patriotines dainas. Kalėjimo viršininkas vaikščiojo aplink ir vis ramino:

-    Devuški! Devuški! Čto vy delajete? Ėto mne budet plocho (Mergaitės! Ką jūs darote? Man bus blogai)...

Sargybiniai, kurie mus varė į stotį, prie vagonų visus suklupdydavo, bet mūsų neklupdė, matė, kad neparklupdys. Kieme jie mus ramino lietuviškai. Kai varė gatve, mes dainavom: „Mes sugrįšim pro vieškelių dulkes, akmenėliai po kojom žėrės..." Tada jie šaukė:

-    Zamolčy! Zamolčy (Nutilk)!

Nuvarė į stotį, suvarė į grotuotus vagonus. Jau man taikė uždėti antrankius, kai atėjo kareiviai ir paklausė:

-    Gde ėta partizanka Maryte (Kur šita partizanė Marytė)?

Visos merginos sukibo rankomis, kareiviai nedrįso net eiti artyn. Vilniuje iš stoties visus varė į Lukiškes, o mus kaip ponias vežė juodu „voronoku". Matyt, bijojo, kad mes Vilniuje ko nors panašaus jiems neiškrėstume.

Rugsėjo 8 dieną mes ilgam atsisveikinome su Lietuva.

Vorkutos lageriuose išbuvau iki 1955 metų gegužės 28 dienos. Išėjau į laisvę, bet neturėjau teisės grįžti į Lietuvą. 1956 metais ištekėjusi už likimo brolio Jono Pundos iš Tverečiaus, gavau leidimą atvažiuoti į Lietuvą atostogų.

Neaprašomos lagerio kančios, badas ir namų ilgesys, šiaurės pašvaistės ir sniego pūgos, nuo šalčio stingstančios lūpos...

Apie kryžiaus kelią geriau nutylėsiu,

Nenoriu užgauti vėl stygų širdies.

Tyliai tyloje aš viena iškentėsiu -

Lai nepalies mano kančios tavosios širdies.

(Iš laiško mamai. 1947 m.)

Pasakoja VINCENTA KIZNEVIČIENĖ - BUČYTĖ

Užrašyta Panevėžyje
1995 06 27

Gimiau 1908 metais Vabalninko valsčiuje, Eiminiškių kaime, o gyvenau Laužų kaime pas svainį Motiejų Šleivį. Šeimoje augome šeši vaikai. Kai motina mirė, man buvo treji metukai. Tėvelis mus vienas augino. Žemės turėjom tik tris hektarus. Teko daug metų tarnauti pas ūkininkus. Mūsų šeima buvo labai religinga. Nors ir neturtingi buvom, su komunistais nesusidėjom, nes jie buvo vagys ir plėšikai. Iš Laužų kaimo į mišką niekas nebuvo išėjęs, o 1944 metais atėję rusai Eiminiškių kaimo jaunimą išgrūdo į frontą prie Liepojos. Iš ten nė vienas nebegrįžo.

Man teko bendrauti su šiais Daujėnų grupės partizanais:

1.    Andriumi Vašku-Vėtra, kilusiu iš Ančiškių kaimo.

2.    Stepu Masilioniu-Spragtuku.

3.    Dominyku Vaižmužiu, kilusiu iš Padagų kaimo.

4.    Antanu Masilioniu-Putinėliu, kilusiu iš Padagų kaimo.

5.    Povilu Žiliu-Klevu.

Ančiškių grupei priklausė šie partizanai:

1.    Anupras Morkūnas, kilęs iš Ančiškių kaimo.

2.    Povilas Morkūnas, kilęs iš Ančiškių kaimo.

3.    Teofilis Aukštikalnis-Užkurys, kilęs iš Ančiškių kaimo.

4.    Povilas Aukštikalnis, kilęs iš Ančiškių kaimo. Žuvo Vosniūnų miške.

5.    Julius Balčiūnas.

Buvo dar vienas senyvo amžiaus iš Mažionių kaimo kilęs partizanas, pavarde Žilys. Kadangi jo sūnus buvo partizanas, stribai ir tėvus iš namų išvarė. Tam tėvui buvo gal 60 metų. Jį nušovė Triaupyčių miške. Netoli tos vietos gyveno toks Triau-pys. Jis ieškojo žuvusio Žilio, kad galėtų palaidoti. Dar vienas partizanas Pakaušis, kilęs iš Sodelių kaimo, žuvo tuoj po karo.

Pas mus gydėsi sužeistas partizanas Dominykas Vaižmužis. Aš nežinau, kas jį sužeidė, bet partizanai atvežė pas mus ir paliko gydyti.

Vosniūnų miške žuvo trise: Povilas Morkūnas, Masilionis iš Padagų kaimo ir dar vienas. Jie tada ėjo į Vosniūnų mišką, atsigulė pailsėt ir užmigo. Miegančius juos ir sušaudė. Ėjo kalbos, kad kažkas pranešė. Kaip iš tikrųjų buvo - neaišku.

Partizanas Antanas Mačiukas pas mus taip pat ateidavo. Kiek žinau, jo slapyvardis buvo Balandėlis. Vėliau jis buvo sužeistas ir už kažkokius negerus darbus iš būrio išvarytas.

Leliškių kaime per kautynes žuvo ir mano sūnėnas Julius Balčiūnas. Ten vyko didelės kautynės tarp partizanų ir rusų kareivių. Mano seserį stribai varinėjo į Biržus, į Vabalninką atpažint žuvusiųjų.

Partizanams mes visada padėdavome. Jei kada reikėdavo, tekdavo perduoti įvairias žinias, gamindavom maistą, parūpindavom arklius, vežimus.

Nuo Žaliosios girios pusės ateidavo tokia mergaitė, slapyvardžiu Lapė. Sykį ji pas mus buvo kelias dienas, kartu rugius pjovėm. Kiek žinau, ji ateidavo kaip ryšininkė.

1945 metais pro mūsų namus ėjo vokiečiais apsimetę enkavedistai, tai jie labai apvogė - išnešė žiedus, laikrodžius. Išnešė man iš Amerikos atsiųstas devynias skareles, drabužių. Mūsų krašte jie ne tik apiplėšinėjo, bet ir žudė, kankino. Nušovė Sodelių kaimo gyventoją Šleivį, labai gerą mano pažįstamą Praną Petrulį.

Kartą prieš Kalėdas pasipjovėm paršą. Į svečius atėjo Morkūnaitės iš Medžiūnų kaimo, Kaziliūnaitės, Lukšys, dar keletas žmonių, susėdom už stalo ir švenčiam Kalėdas. Iš Gelažių atėjo stribų pulkas, ėmė kratą daryt. Pabadė pasienius, visą kamarą išvertė ir išėjo sau linksmi. Kai išėjo, nueinu kamaron - tuščia kaip iššluota: nei dešrų, nei lašinių, nei mėsos. Dar norėjau eit į Gelažius pasiskųst jų viršininkui, bet kiti mane atkalbėjo. Sako: neik, dar nušaus. Taip ir nebėjau...

Pasakoja LIONGINAS MEŠKAUSKAS

Užrašyta Panevėžyje
1997 m. vasario mėn.

Gimiau 1933 m. liepos 17 d. Padaugyvenės vienkiemyje, Smilgių valsčiuje. Šeimoje augome keturi broliai ir keturios seserys: Algirdas (g. 1927 m.), Jonas (g. 1929 m.), Antanas (g. 1930 m.), aš - Lionginas (g. 1933 m.), Aldona (g. 1925 m.), Ona (g. 1929 m.), Dana (g. 1931 m.) ir Valė (g. 1933 m.). Tėvai turėjo 63 ha žemės. Atėjus bolševikams, mūsų ūkis buvo priskirtas prie vadinamų buožinių ūkių. Privalėjome rusams atiduoti didelį kiekį ūkio produktų, pristatinėt pyliavas kaip kokią duoklę okupantams už tai, kad turėjome daug žemės.

Karui baigiantis ir vokiečiams pasitraukus, pas mus ėmė lankytis partizanai. Tai buvo į miškus pasitraukę vietinių apylinkių berniokai. Frontui traukiantis, rusai mūsų name buvo įkūrę štabą. Pas mus stovėjo karinis dalinys. Kai 1945 metais štabas iš mūsų pasitraukė, tada jau pradėjo ateidinėti stribai ir ieškoti banditų. Tada jau jie nebepaliko mūsų ramybėje, atėję vis klausinėjo, kur brolis Algirdas, o Algirdas su keletu savo bendraamžių jau buvo pasitraukęs į Žemaitiją. Kaip vėliau sužinojom, jis kartu su vokiečiais pasitraukė į Vokietiją. Trauktis buvo pasiruošusi visa mūsų šeima. Susikrovėm mantą į vežimus, atvažiavo dėdė kunigas Anicetas Meškauskas. Mama ir dėdė ėmė atkalbinėti, sakė, kad po dviejų trijų mėnesių rusai pasitrauks iš Lietuvos, kad nėra prasmės trauktis, kad tuoj ateis anglai su amerikiečiais.

Pas mus ateidavo stribai iš Smilgių. Duok jiems valgyt, duok gert. Prisivaišinę net šlapintis laukan neišeidavo, gryčioj šlapindavosi, spjaudydavosi, vemdavo... Tėvelis jiems pridarydavo burokinės naminės.

1944 metų gruodžio mėnesį brolį Algirdą kaip desantininką parašiutu išmetė netoli Smilgių. Kartu su juo išmetė Stasį Misiūną, Česnakavičių, mūsų kaimyną Joną Merkį iš Daukonių kaimo ir kitus. Tuomet jie nuėjo pas mano senelį Jokūbą Baltrėną. Kai rusų štabas išsikraustė, brolis parėjo namo. Po kelių dienų kaip niekur nieko nuvažiavo į Šeduvą ir pradėjo lankyti gimnaziją. Kiek žinau, jam buvo liepta legalizuotis ir organizuoti neginkluotą pogrindinę veiklą.

1945 metų vasarą brolis buvo grįžęs į namus atostogų. Vieną dieną pamatė per laukus ateinant įtartinus nepažįstamus žmones. Brolis suprato, kad kažkas negerai. Tuo metu pas mus buvo atėjęs mano sesers Aldonos klasės draugas Bronius Antanaitis (vėliau tapęs kunigu). Atėję nepažįstamieji prisistatė kaip brolio draugai. Brolis tuo tarpu jiems nesirodė.

Atėjus naujiems mokslo metams, brolis į gimnaziją nebegrįžo, pradėjo slapstytis. Daržinėje padarėm bunkerį, naktimis jis ten ir miegodavo. Kartais, kad nebūtų jam nuobodu, ir aš kartu nakvodavau. Taip tęsėsi iki gegužės mėnesio. Tada brolis išėjo į karininko Pucevičiaus vadovaujamą būrį. Kiek žinau, jie vaikščiojo po Šeduvos, Dembavos apylinkes. Vieną kartą atėjo kaimo vaikai ir pasakė, kad pas mus atvažiuoja stribai. Tuo metu partizanai stovyklavo prie mūsų namų esančiuose krūmeliuose. Sužinoję, kad atvažiuoja stribai, partizanai išstatė pasalas ir pasiruošė juos sutikti. Kai tik stribai įvažiavo į krūmus, tuoj jiems ir trenkė iš visų pusių. Nušovė visus tris važiavusius stribus.

Kadangi šiuos stribus nukovė prie mūsų namų, mes žinojome, kad mūsų likimas jau pavojuje. Tada kartu su partizanais į mišką pasitraukė ir mūsų tėvelis Antanas Meškauskas (g. 1900 m.). Sesuo Aldona jau buvo baigusi gimnaziją ir gyveno namuose. Ji taip pat išėjo su partizanais. Visi likę išsislapstėm pas kaimynus, gimines, kad tik nerastų stribai. Vokiečių okupacijos laikais į mūsų kaimą buvo atvežta rusų šeima. Tai rusei bobutei ir palikome prižiūrėti savo ūkį.

Atėjo žiema, pradėjo šalti. Išsilaikyti miške pasidarė labai sunku. Pasitarę partizanai pasiūlė seseriai legalizuotis. Ji išvyko studijuoti į Vilniaus universitetą. Po kurio laiko ji grįžo atostogų. Jai einant pas dėdę, siautė rusų garnizonas, darė kratas. Sutikę seserį rusai paprašė dokumentų. Nors dokumentai buvo išduoti kitu vardu ir pavarde, vis tiek buvo kas ją atpažino, tad areštavo ir nuteisė dešimčiai metų lagerio.

Tėvukas irgi legalizavosi. Kadangi buvo kilęs iš Anykščių rajono, nuvažiavęs į tėviškę pusiau nelegaliai gyveno tai pas vienus, tai pas kitus žmones. Praėjus maždaug porai metų, pradėjo dirbti Rubikių plytinėje. Brolis Algirdas iki pat žūties, 1949 metų kovo 18 dienos, buvo partizanų būryje. Kai dar gyvenom tėviškėje, brolis dažnai ateidavo aplankyti. Vienos išdavystės metu jis buvo sužeistas. Toks partizanas iš Joniškėlio, Vilko slapyvardžiu, pateko į čekistų nagus ir, matyt, pasakė, kad Liutkūnuose vienoj sodyboj bus partizanų susitikimas. Sodybą apsupo rusų NKVD kariuomenės garnizonas. Brolis užlipo ant aukšto, dar granatą metė žemyn, o tas Vilkas suriko:

- Nešaudykit! Čia savi!

Tuo metu partizanai ėmė trauktis iš namo. Stasį Misiūną-Knarą nušovė, o mano brolį vijosi iki Šilaikonių miško. Brolis tik pistoletą beturėjo, bet bėgdamas dar atsišaudė. Jo ranka buvo sužeista. Pirmąją pagalbą jam suteikė kažkur netoli Šeduvos, o vėliau atvežė pas mūsų tetą Verutę Mickevičienę į Vaitkūnų kaimą Rozalimo valsčiuje. Čia ateidavo mūsų mama, aš nešiau vaistus iš Rozalimo. Tetos vyras jau buvo lageryje. Jų namai stovėjo plyname lauke, aplink nė jokio krūmelio - nėra kur pasislėpti. Brolį aprengė moteriškais drabužiais, užrišo skarelę ir, jei kas ateidavo, sakydavo, kad pas ją gyvena tokia bobutė. Maždaug po trijų savaičių atėjo kitas brolis su mama. Motina dar bandė atkalbėti Algirdą, kad jis nebeitų į mišką, bet brolis pasakė:

- Verčiau žūsiu, bet gyvas į jų rankas neisiu, neleisiu, kad jie iš manęs tyčiotųsi arba gyvą nukankintų.

Tada brolis Algirdas vėl išėjo į tą patį šeduviečių būrį, kuriam vadovavo Česnakavičius-Valas. Tą žiemą jie turėjo susitikti su anykštėnais. Buvo nuėję net kažkur netoli Svėdasų, lankėsi Inkūnų bažnytkaimyje. Maždaug po poros savaičių grįžo atgal.

1949 m. kovo 18 d. brolis su grupe partizanų buvo užėjęs į vieną sodybą Lai-puškių kaime. Rytą sodybą apsupo rusų garnizonas. Brolį sužeidė iškart. Draugai dar užsodino jį ant arklio, nugabeno į Laipuškių mišką ir paslėpė. Sužeistas brolis smarkiai nukraujavo ir mirė. Tuomet žuvo Vytautas Česnakavičius-Valas ir Jonas Ivanauskas-Lizdeika.

1945 metais į mišką taip pat buvo išėję Vytauto Česnakavičiaus tėvas Baltrus ir sesuo Genovaitė. Vėliau jie legalizavosi, bet vis tiek buvo suimti ir teisti.

Iš Dembavos parapijos Velekiemių kaimo į mišką buvo išėję trys broliai Steponavičiai. Jie žuvo 1945 m. Rozalimo kautynėse.

Buvęs Lietuvos policininkas Jonas Merkys, kilęs iš Daukonių kaimo, žuvo 1946 metais.

Eigulys Plungė, kilęs iš Burbiškio vienkiemio, taip pat žuvo.

Jonas Butkus, kilęs iš Raginėnų kaimo, buvo vėliau areštuotas.

1949 metais žuvo Stasys Misiūnas-Knaras, kilęs iš Kašių kaimo Smilgių valsčiuje.

Partizanas Zenonas Antanaitis-Bitė, kilęs iš Jasonių kaimo, 1945 metų Eimuliškių kautynių metu pasislėpė po šakomis ir ten išgulėjo dvi paras. Po to jie keliese pusnuogiai atlėkė pas mus. Vėliau Zenonas Antanaitis-Bitė prisiglaudė pas savo seserį Kasilevičienę. Kai seserį išvežė į Sibirą, jį kažkas išdavė. Atvažiavo rusų garnizono kareiviai, liepė lįst iš bunkerio ir pasiduot. Zenonas gyvas nepasidavė - nusišovė bunkeryje.

Pasakoja JUOZAS VASILIAUSKAS

Užrašyta Kėdainiuose
1994 11 15

Mano tėviškė - buvusiame Vabalninko valsčiuje, Šalnių kaime (Biržų r.). Gimiau 1928 m. Šeimoje augome septyniese - penkios seserys ir du broliai. Brolis Alfonsas gimė 1923 m.

Kai Adolfas Vileišis ir Mamertas Indriliūnas pradėjo organizuot partizanų būrį, pradėjo susirinkt nemažai apylinkės vyrų, kurie iš pradžių tik mokėsi partizaninės kovos meno. Kartą, pamenu, buvo keletui dienų išėję į Latvijos pusę parsinešt ginklų, tai grįžo per gruodą nuplyšusiais padais. Atsinešė smarkiai surūdijusių ginklų.

Partizaninės kovos mokymai prasidėjo dar 1944 metų rudenį, o 1945 metų sausio mėnesį vieną vakarą atėjo daugiau vyrų iš aplinkinių Šalnių, Nausėdžių, Ilgalaukių kaimų. Brolis pasakė, kad jie pas mus nakvos. Tarp vyrų buvo smarkiai sumuštas ir iš areštinės pabėgęs toks Valentinas Kapačiauskas iš Biržų. Paguldę vyrai sutvarstė jam sumuštą nugarą. Artimesni kaimynai nakčiai parėjo į namus, o rytą susitarė vėl susirinkti ir eiti į Kuprių kaimą. Buvo gavę žinių, kad stribai varys iš namų Kuprių ir Remeikių kaimų žmones ir grobs jų turtą.

Iš pradžių žmonių kažkodėl į Sibirą dar nevežė. Būdavo, Vabalninko apylinkėse stribai išvaro iš namų šeimas, pasigrobia jų turtą, bet grįžti atgal į namus nebeleidžia - kur nori, ten pasidėk. Taip buvo iš namų išvaryta Martišiūnų kaimo gyventojo Aukštikalnio šeima. Tai beturčių kumečių šeima, bet du sūnūs buvo partizanai. Jų senas tėvas vos bepaėjo, tad per vasarą prisiglaudė pas mus. Mūsų sodyboje kurį laiką slapstėsi ir jo sūnūs.

Taigi tą rytą susirinko pas mus beveik 30 vyrų ir išėjo į Kuprių kaimą. Grupei vadovavo Mamertas Indriliūnas. Brolis man pasakė:

-    Mes išeinam, o tu pasikinkyk arklį ir užvažinėk pėdas, nes mes eisime taku vienas paskui kitą.

Išsirikiavusi vora pajudėjo Girelės link. Aš pasikinkiau arklį, prisikabinau dar keletą šakų ir užvažinėjau taką. Vos prašvitus, maždaug už valandos, pasigirdo šaudant. Šaudė ilgai, mes jau ėmėm nerimauti. Mama pasikinkė arklį ir pasakė:

-    Važiuoju į Vabalninką, gal ką sužinosiu.

Kai mama grįžo, sužinojome, kad vyrai pakliuvo į pasalą. Juos apsupo ir netikėtai užklupo rusų garnizonas. Vyrai puolė bėgti į skirtingas puses, tad šaudė į bėgančius. Be abejo, tai buvo išdavystė. Grįždama atgal iš Vabalninko, motina susitiko enkavedistus, rogėmis vežančius trijų nukautųjų kūnus. Bet kaip sumesti, galvos žeme velkasi... Kitos dienos pavakarę atvažiavo mergaitė iš Kuprių kaimo ir pasakė:

-    Man atrodo, kad jūsų brolis ir dar keli guli nušauti už mūsų klojimo.

Ji pasakė, kad mūsų brolis su dar dviem partizanais atėjo pas juos ir pasiprašė į kalvę, nes jiems reikia pataisyti ginklo taikiklį. Tik jie įėjo į kalvę, kai pradėjo šaudy-

ti. Partizanai dar bandė trauktis į mišką, bet rusų kareiviai juos pasitiko automatų ir kulkosvaidžių serijomis. Toje pasaloje žuvo trylika partizanų. Tuos, kuriuos nušovė prie vieškelio Vabalninkas - Biržai, nuvežė į Vabalninką, o miške žuvusieji buvo palikti žuvimo vietose.

Indriliūno palaikus iš rinkos aikštės pasiėmė artimieji ir palaidojo kapinėse. Mes brolio palaikus irgi jau buvome pasiėmę. Vileišio palaikų artimieji jau bijojo pasiimti. Ypač prigąsdintas buvo Vileišio tėvas. Vežėmės į namus žuvusį brolį ir sutikom tėvą Vileišį. Šis ėmė mums aiškinti:

-    Nevežkit, ateis ir visus sušaudys...

Tada nuvežėm į Girelę ir paslėpėm po išvirtusia egle, tarėmės palaukt vakaro ir sutemus palaidoti. Tėtis ir kiti kaimynai sutarė surinkti ir laidoti kapinėse visus kartu. Taip ir padarė. O Vileišio palaikus stribai atvežė ir numetė ant kryžkelės, kur kelias veda į Ilgalaukius, tik tada tėvai pasiėmė kūną ir palaidojo kapinėse.

Po šios baisios išdavystės ir skaudžių netekčių dalis vyrų legalizavosi.

Juozas Kilinskas (šiuo metu gyvena Butniūnų k., Biržų r.) buvo iš Svilių būrio, pas mus tąnakt nenakvojo. Rytą jis atvažiavo, paliko arklį pas pamiškėje gyvenusį žmogų, jau buvo beeinąs, kai užklupo rusai. Vėliau jis papasakojo:

-    Baigiam išbėgt iš miško, matom - priešais stovi kareivis su automatu. Mes pribėgom arčiau, tuomet jis į mus pasisuko. Mūsų ginklai jau paruošti šauti. Tam rusų kareiviui daviau ženklą, kad nekeltų panikos. Kareivis nuleido automatą ir ranka parodė, kad leidžia mums praeiti.

Per susišaudymą žuvo gausios šeimynos tėvas Aleksas Klinga iš Ilgalaukių kaimo. Tuoj po kautynių jo šeimą aplankė gyvas likęs būrio vadas Mamertas Indriliūnas, pareiškė užuojautą ir pasakė, kad iš dalies ir pats yra kaltas dėl partizanų žūties. Neilgai trukus jis ir pats žuvo kautynėse prie Leliškių kaimo. Leliškių kautynės vyko maždaug po mėnesio.

Kai žuvo Mamertas, gyvi likę partizanai išsiskirstė po kitas apylinkes, perėjo į kitus būrius - vieni patraukė Biržų link, kiti - į Žaliąją girią.

Mamertas Indriliūnas mokėsi kartu su poetu Eugenijumi Matuzevičiumi, pats taip pat buvo bandęs jėgas kūryboje.

Kai žuvo mano brolis, ėjo kalbos, kad juos išdavė eigulys Gervė. Vėliau partizanai, apkaltinę išdavyste, jį sušaudė. Gervė dirbo Girelės eiguvoje. Girtuoklis buvo... Rusų kareiviai tada neva visai kitais reikalais ėjo iš Kupreliškio į Vabalninką, o eigulys Gervė juos atvedė į Girelės mišką, kuriame jau buvo partizanai. Vėliau paaiškėjo ir kitų versijų. L. Klinga, vienas to būrio partizanas, turėjo panelę, tokią aršią komjaunuolę A. Grybauskaitę. Per pirmąsias kautynes žuvo Klingos brolis Kazys, o jis pats liko gyvas ir sveikas... Tuo metu mažai kas tikėjo, kad jis galėjo būti išdavikas. Pavasarį perlaidojome žuvusius partizanus, nes anksčiau jie buvo palaidoti be karstų, be to, partizanai atvežė dar kitų žuvusiųjų kūnus. Patys partizanai atkasinėjo, dėjo kūnus į karstus ir perlaidojo. Aplinkiniai gyventojai pynė vainikus, tvarkė kapus, o L. Klinga užėjo pas tą komjaunuolę A. Grybauskaitę ir į kapus neatėjo. Už tokį poelgį partizanai labai ant jo pyko. Kai rinkau medžiagą apie žuvusius partizanus, L. K. apie šį epizodą visai neužsiminė. Ta Grybauskaitė vėliau tapo jo žmona, o jos tėvas ir trys broliai buvo skrebai. Grybauskai buvo pagarsėję skrebai visoje apylinkėje. Mūsų kaime buvo daug mažažemių, taip pat prasigėrusių ar kortom prasilošusių - jie ir išėjo į stribyną. Stribų mūsų apylinkėse buvo daug, žmonės labai nuo jų kentėjo. Buvo toks Kostas Latvėnas, su sūnumis stribynan išėjęs. Jis dar 1918 metais vijo bolševikus iš Lietuvos, buvo Nepriklausomybės kovų dalyvis. Grįžęs iš fronto, gavo žemės sklypą, bet pragėrė. Valdžia davė jam antrą žemės sklypą, ir tą kortom pralošė. Atėjus rusams, kartu su sūnumis išėjo į stribyną, kur visi žuvo. Tas Latvėnas vesdavo ir vesdavo stribus į kaimą, vogdavo, terorizuodavo kaimynus. Kol brolis buvo gyvas, vis užeidavo ir užeidavo į mūsų namus - brolis niekaip negalėjo namuose slapstytis. Tokie į stribus eidavo.

Partizanai pas mus užsukdavo ir pavieniui, ir būriais. Pamenu, vieną pavasarį buvo labai daug jų atėję, nakvojo klojime. Po jų apsilankymo tėtį areštavo enkavedistai. Dažnai pas mus užeidavo partizanas Antanas Žemaitis-Šešiapūdis. Jis vis vienas vaikščiojo. Užeidavo ir Mockūnai iš Daunorių kaimo. Tėvas Mockūnas buvo senyvo amžiaus, jo į armiją jau neėmė. Sūnus buvo tinkamas armijai. Abudu išėjo į mišką. Kiek žinau, už tėvo Mockūno išdavimą buvo pažadėta nemaža pinigų suma. Vieną kartą provokatorius jį nugirdė ir pranešė rusams. Tie bandė jį gyvą paimti, bet, nors ir apgirtęs, rusų artyn neprisileido - gynėsi kaip įmanydamas. Tada ir žuvo.

Paskutiniais metais daug atsirado išdavikų. Mūsų kaime irgi tokių buvo. Iš pradžių jie teikė žinias enkavedistams apie partizanus, vėliau išsikėlė į miestą ir tarnavo stribams. Kad ir ta pati Grybauskaitė. Kai rinkau medžiagą apie žuvusius partizanus, užsukau pas ją Panevėžyje. Ji kalba kaip niekur nieko, giria mus, kad paminklą partizanams pastatėme, sako, kad gaila nekaltų jaunų vyrų... O kai anais laikais į Sibirą vežė geriausią jos draugę Jūratę Mockūnaitę iš Šalnių kaimo, ji nieko neleido iš namų pasiimt. Prisistatė abudu su broliu pas Mockūnus ankstyvą rytą, dar net stribai nebuvo atvažiavę. Ta G. buvo mūsų seniūnė ir ginkluota lakstė su stribais, dažnai net išgėrusi. Kai atvažiavo kareiviai išvežt Mockūnų, pamatė, kad „tvarką" daro brolis ir sesuo - varo žmones nuogus ir basus per kaimą. Atsirado vienas drąsesnis kareivis, tai jis nučiupęs duoda tiems žmonėms maišą, net stalčius ištraukęs pila jų turinį maišan ir liepia jiems neštis. Išvarydama iš namų savo geriausią draugę, G. pasakė:

-    Daugiau jūs čia nebegrįšite, ir varnos jūsų šūdo daugiau čia nebeatneš...

Kai Jūratė sugrįžo iš Sibiro ir sutiko savo „geriausią" draugę, jai pasakė:

-    Kaip matai, ne tik mūsų šūdą, bet ir mus pačius varnos parnešė...

R. K. p a s t a b a: Juozas Vasiliauskas pastaruoju metu rinko duomenis apie savo bei gretimų kaimų žmones, pokario metais ištremtus į Sibirą, išvarytus iš namų, žuvusius partizanus. Pateikiame sąrašą partizanų, kurie 1945 m. sausio 18 d. Girelės miške, Vabalninko valsčiuje, Biržų apskrityje, kovojo ir žuvo už Lietuvos laisvę. Devyni iš jų palaidoti Lamokėlių kapinėse.

1.    Alfonsas Sklėnys, g. 1916 m. Šalnių kaime.

2.    Jonas Sklėnys, g. 1920 m. Šalnių kaime.

3.    Petras Klinga, Petro, g. 1924 m. Ilgalaukių kaime.

4.    Pranas Klinga, Petro, Petro brolis. Legalizavosi. Buvo areštuotas ir nuteistas 10 metų. Išbuvęs lageryje apie 10 metų, grįžo į Lietuvą.

5.    Konradas Mockūnas, Antano, g. 1926 m. Šalnių kaime. Buvo gabus muzikantas.

6.    Kazimieras Klinga, Jurgio, g. 1922 m. Ilgalaukių kaime. Žuvo 1945 m. sausio 18 d. prie Kuprių kaimo.

7.    Leonas Klinga, Jurgio. Laimingai pabėgęs per 1945 m. sausio 18 d. susišaudymą. Išvengė trėmimo, nes vedė apylinkės pirmininke pradėjusią dirbti Aldoną Grybauskaitę.

8.    Alfonsas Vasiliauskas, Juozo, g. 1923 m. Šalnių kaime.

9.    Aleksas Klinga, Jono, g. 1913 m. Ilgalaukių kaime.

10.    Stasys Indriliūnas, Aleksandro, g. 1914 m. Deikiškių kaime. Palaidotas gimtojo kaimo kapinėse.

11.    Dominykas Klinga, g. 1923 m. Deikiškių kaime.

12.    Jonas Pranevičius, g. 1924 m. Vabalninke. Jo brolį Eduardą suėmė Daunorių kaime ir Gegužės 1-osios šventės išvakarėse Vabalninko kalėjime tardant užmušė. Naktį jo kūną užkasė prie žydų kapų ir paleido gandą, neva jis pabėgęs. Apie tai pasakojo pats šioje operacijoje dalyvavęs stribas.

13.    Valentinas Kapačiauskas, Mykolo, g. 1925 m. Joniškėlyje. Jo tėvas buvo dvaro sodininkas. 1928 metais tėvai persikėlė gyventi į Biržus. 1944 metais jis baigė Biržų gimnaziją.

14.    Kostas Pašluosta, Prano, g. 1915 m. Daunorių kaime. 1944 metų lapkričio 18 dieną Matuzevičiaus ūkyje buvo susiruošta kulti. Čia tris šaukiamojo amžiaus vyrus ir užklupo stribai. Kostas bandė bėgti, bet buvo peršautas. Mirė vežamas į Biržus. Biržuose stribai nuavė batus ir leido kūną vežtis atgal į namus. Kostas palaidotas Lamokėlių kapinėse. Tai buvo pirma rezistencijos kovų auka tame krašte.

Pasakoja ALFONSAS GELUMBAUSKAS-GUŽUTIS

Užrašyta Utenoje
1998 12 26

1944 metų vasarą Rytuose jau girdėjosi patrankų dundesys. Visiems buvo aišku, kad artėja frontas, kad vokiečiai traukiasi ir kad galim greit sulaukti „išvaduotojų".

Buvau pakviestas pas eigulį Majauską į pasitarimą. Pasitarime dalyvavo pasipriešinimo okupacijai pogrindžio atstovas iš Šeduvos ir apie dešimt Užuožerių kaimo vyrų. Visi nusprendėme, kad bolševikai tęs 1940 - 1941 metais pradėtą kovą, kad mums laisviems išlikti maža vilties.

Taigi pasitarime pas Majauską buvo nuspręsta nelaukti „išvaduotojų" su duona ir druska - liepta vyrams nuo 18 iki 45 metų amžiaus, kurie nori, su ginklais ar be ginklų trauktis į mišką. Du vyrai, kurie jau buvo atitarnavę kariuomenėje, buvo pasiųsti į Radviliškį išžvalgyti bėglių traukimąsi. Deja, mūsų žvalgai nebespėjo atlikti užduoties - labai greitai sulaukėme „išvaduotojų".

Netrukus ir aš gavau šaukimą į kariuomenę. Tokius šaukimus gavo visi 18 metų sulaukę Lietuvos vyrai, nedirbantys strateginiuose objektuose. Iš Užuožerių kaimo į rusų kariuomenę išėjo tik Stasys Alijošaitis, Julius Čepas, Juozas Prikockas ir trys Verbliugevičių sūnūs. Čepas ir Prikockas iš fronto pabėgo ir grįžo į namus. Visi trys Verbliugevičiai žuvo fronte. Alijošaitis po sunkaus sužeidimo buvo demobilizuotas, į namus grįžo visiškai aklas.

Į rusų kariuomenę nėjo broliai Petras ir Vladas Masilaičiai, Jonas Masilaitis, Vincas Tarbūnas, Valentinas Kudžma, Antanas Plungė, broliai Poliškevičiai, trys Martyno Tarbūno sūnūs ir aš - Alfonsas Gelumbauskas. Susiieškojau brolio Felikso karišką kuprinę ir demonstratyviai, visiems matant per Užuožerių kaimą išėjau į Šeduvą.

Pas Šeduvos gimnazijos mokslo draugą Stasį Žaldoką Paežerių kaime praleidau dieną, o sutemus grįžau namo, kur iš anksto po suvežtais rugiais buvau pasidaręs slėptuvę. Šitoje slėptuvėje dar glaudėsi ir mano pusbrolis Jonas Masilaitis. Vėliau sužinojau visų besislapstančių Užuožerių kaimo vyrų buveines. Petras bei Vladas Masilaičiai ir Vincas Tarbūnas slapstėsi pas ūkininką Mykolą Plungę, kurio sūnus taip pat slapstėsi. Valentinas Kudžma būdavo tai pas brolį Tadą, tai pas seserį Radviliškyje. 1945 metų pavasarį su Valentinu Kudžma man trumpai teko slapstytis pas dėdę Juozą Tamošaitį Dervelių kaime, Rozalimo valsčiuje. Šiauduose įrengta mūsų slėptuvė buvo apšaudyta, slėptuvėje jautėsi stiprus parako kvapas, bet kulkos mūsų nekliudė. Tuokart dėdę suėmė ir vedė į Rozalimą, bet pakeliui paleido. Pasibaigus kratai, mudu su Kudžma pasitraukėme į Radvilo-nių mišką, paskui vėl sugrįžom į slėptuvę. Broliai Poliškevičiai slapstėsi namuose arba pas gimines.

Nuošali Plungių sodyba tapo pagrindine Užuožerių partizanų baze. Čia prieglobstį rasdavo daug vyrų. Agota Plungaitė dirbo Užuožerių grietinės nugriebimo punkto vedėja. Į tą punktą suvažiuodavo keleto apylinkių ūkininkai ir perduodavo žinias apie stribų bei rusų kariuomenės dalinių judėjimą. Taip žinios patekdavo pirmiausia į Plungių sodybą, paskui į kitas apylinkes.

Jonas Masilaitis slapstėsi uošvijoje Šelvių sodyboje. Jis ateidavo ir pas mane. Mudu daug laiko praleisdavome kartu, rūpinomės ginklais. Tuo metu gerų ginklų neturėjome, mums labai padėjo jaunieji kaimo pogrindininkai. Jie iš rusų kareivių už naminę degtinę įsigydavo šaudmenų ir trofėjinių ginklų.

Martyno Tarbūno sūnūs slapstėsi namuose, vėliau, karui baigiantis, jie legalizavosi. Su Jonu Tarbūnu teko kartu kovoti Žaliosios rinktinės gretose. Jonas vokiečių okupacijos metu dirbo Šeduvos valsčiuje. Vokiečiams traukiantis, iš valsčiaus parsinešė namo rašomąją mašinėlę, kurią vėliau man perdavė jo tėvas. Jonas tuo metu namuose nebegyveno, slapstėsi kitur.

1944 metų rudenį prasidėjo javų kūlimas, slėptuves, įrengtas po šiaudais, teko naikinti. Kilo klausimas: kur reikės dėtis žiemą, jei prasidės kratos ir naujokų gaudymas? Petras bei Vladas Masilaičiai, Mykolas Plungė, Jurgis Pucevičius iš Kriklinių ir aš nutarėme išsikasti žeminę Užuožerių miške. Manėme taip: Užuožerių miškas mažas, rusai net neįtars mus čia esant. Netrukus paaiškėjo, kad padarėme elementarią klaidą. Vieną rudens rytą dar su tamsa, pasiėmę tik lengvus ginklus, kastuvus, kirvius, plaktukus, maišus, nuėjome į mišką. Išsirinkom, mūsų manymu, saugiausią ir patogiausią vietą ir pradėjom kasti. Smėlį pylėm į maišus ir nešėm į daubą, kad vėliau galėtume užmaskuoti velėnomis. Netrukus iškrito pirmas sniegas. Kitoje miško pusėje, Kalno Gražionių dvare, stovėjo rusų kariuomenės dalinys. Kareiviai per mišką eidavo į Užuožerių kaimą ieškoti naminės degtinės. Čia jų sueidavo dideli būriai. Vienas kareivėlis išklydo iš praminto tako ir užėjo ant sargyboje stovėjusio Vlado Masilaičio. Kadangi kareivis buvo neginkluotas, Masilaitis į jį nešovė. Susitiko ir išsiskyrė jie tuomet kaip atsitiktiniai keleiviai. Vladas perspėjo mus. Mes liovėmės kasę ir kuo skubiau pasitraukėme iš miško. Nuėjome į pamiškę Aukštelkų kaimo kryptimi. Pirmieji iš miško išėjo Masilaičiai ir Plungė, po dešimties minučių išėjau aš ir Jurgis Pucevičius. Tuo metu pamatėm nuo Užuožerių kaimo ūkininko Jankausko sodybos į mus bėgančius ir „Stoj! Stoj!" šaukiančius rusų kareivius. Rankose nešėmės kastuvus, kurie iš tolo galėjo atrodyti panašūs į ginklus. Greitai įbėgome į mišką ir skubėjome pasiekti kitą jo pakraštį Kurklių kaimo pusėje. Matėme, kaip keli kareiviai bėgo į mišką mums užkirsti kelią, bet mums pavyko perbėgti į Paežerių kaimo pusėje esantį miško pakraštį. Liko tik mūsų pėdsakai sniege. Suradę netikėtą taką, pasukome per užšalusį Paežerių ežerą ir patraukėme Kurklių kaimo link. Kastuvus ir maišus palikome eglynėlyje. Miške jau buvo girdėti automatų serijos. Kurklių kaimo keliuku pasiekėme Paežerių kaimą, sugulėm ūkininko Paznanskio lauko žvyrduobėje ir laukėme sutemos. Aplinkui viską galėjome gerai matyti. Pastebėję mus persekiojančius kareivius, galėjome saugiai krūmais pasitraukti į Radvilonių mišką. Kai sutemo, buvo aišku, kad mums stebuklingai pavyko išsisukti iš bėdos. Tik nežinojome, kas nutiko anksčiau prieš mus iš miško išėjusiems vyrams. Atsargiai perėjome į mano tėvų sodybą. Namiškiai ne juokais jau buvo susirūpinę, stovėjo kieme ir laukė. Sutemus dar ilgai Užuožerių miške aidėjo šūviai. Atsargiai nuėjome prie Plungės sodybos, kurioje buvo partizanų bazė. Iš tolo stebėdami kiemą pamatėme nuo Riaubų kaimo pusės grįžtančius kitus mūsų vyrus. Taip laimingai baigėsi pirmas mūsų susidūrimas su priešu. Vėliau, kai įgijome daugiau patirties, supratome, kad slėptuvę Užuožerių miške labai greitai būtų išaiškinę. Žiemai slėptuves pasidarėme Plungės ir mano tėvų sodybose. Mūsų slėptuvė net per didžiausias kratas taip ir nebuvo rasta, vėliau mes patys ją išardėme.

1944 - 1945 metų žiema praėjo be didelių kratų. Atvažiuodavo stribai, lydėdami paruošų bei paskolų agentus. Buvusio Užuožerių dvaro pastatuose buvo apsistoję du ginkluoti aktyvistai, kurių veiklą sekė mūsų ryšininkai, jauno partizano Litinsko ir kitų būrių vyrai. Tie aktyvistai mums buvo nepavojingi, tad mes jų nelietėme. Žiemą praleidome ramiai.

Pavasariop mūsų veikla suaktyvėjo. Išsikasėm slėptuvę po serbentų krūmais sode. Masilaičiai iš kažkur gavo radijo aparatą, akumuliatorius. Taigi toje slėptuvėje mes jau klausėmės žinių iš užsienio. Pranešimų anglų kalba klausėsi mano brolio Felikso, buvusio Lietuvos karininko, 1941 metais ištremto į Norilską, žmona. Po Šiaulių bombardavimo sudegus jų namui, ji su šeima persikėlė pas mus į kaimą.

Išgirstas per radiją ir iš kitų šaltinių gautas žinias rašomąja mašinėle didesniu tiražu perrašydavau ant lapukų. Kas savaitę juos išnešiodavom ir išplatindavom po apylinkės kaimus. Viena iš svarbesnių žmonių susibūrimo vietų buvo minėtas grietinės nugriebimo punktas. Ten išklijuodavom daugiausia lapukų. Popieriumi ir kalke mus aprūpindavo brolio žmonos sesuo Marytė Bručaitė, kuri gyveno Radviliškyje ir dirbo ligoninėje.

1944 - 1945 metų žiemos pabaigoje netoli Panevėžio esančiame Bedugnių miške buvo išblaškytas ten įsikūręs partizanų junginys. Tą junginį sudarė vyrai iš Smilgių, Pakruojo, Šeduvos bei Radviliškio valsčių.

Į partizanų susitikimą per ryšininkus pakvietė ir mūsų apylinkėse besislapsčiusį buvusį Lietuvos kariuomenės kapitoną Izidorių Pucevičių. Užuožerių kaimo partizanai, tarp jų Petras bei Vladas Masilaičiai ir aš, gražų pavasario vakarą palydėjome Pucevičių į tą susitikimą. Susitikimas vyko kažkokio ūkininko sodyboje. Čia susitikau buvusius Šeduvos „Saulės" gimnazijos mokslo draugus Algį Žitkų, Vytautą Česnakavičių, Meškauską. Be to, prisistatė buvusio Užuožerių pradinės mokyklos mokytojo Vlado Plungės brolis. Aš, nesusidūręs su konspiracijos taisyklėmis, į pažįstamus kreipiausi pavardėmis ir tuojau pat buvau perspėtas. To susirinkimo metu visi Užuožerių partizanai pasirinkome slapyvardžius. Aš nuo šiol buvau Gužutis, Petras Masilaitis - Virpstas, Vladas Masilaitis - Kerpė, kapitonas Pucevičius - Radvila, Vincas Tarbūnas - Dagys.

Praleidę dieną, naktį be kapitono Pucevičiaus-Radvilos grįžome į Radvilonių kaimą. Kaip aš supratau, šis susitikimas ir buvo Žaliosios rinktinės įkūrimas.

Gal po mėnesio visas Žaliosios rinktinės būrys perėjo per Paežerių ir Užuožerių kaimus, užsukdami beveik pas kiekvieną gyventoją. Mes gavome įsakymą atvykti su ginklais į Žaliosios rinktinės bazavimosi vietą Radvilonių miške. Kai nuvykome, buvome išskirstyti po įvairius būrius. Aš patekau į Vytauto Česnakavičiaus-Valo būrį. Virpstas ir Kerpė pateko į kitus būrius. Iš viso susidarė keturi būriai ir ūkio dalis. Tuomet visi tikėjome, kad karas su Vokietija greitai baigsis. Mūsų tikslas buvo sudaryti kovinį junginį, kuris, reikalui esant, operatyviai skelbtų mobilizaciją ir vyrai stotų į Lietuvos išvadavimo kovą. Partizanai buvo įspėti, kad pavieniui neterorizuotų gyventojų. Žaliosios rinktinėje buvo sudarytas karo lauko teismas, kurio nuosprendžiu buvo baudžiami aršūs bolševikinės rusų santvarkos rėmėjai, skundikai bei išdavikai.

Anuo metu visų pavergtų tautų patriotai buvo palikti vienui vieni kovoti su gerai ginkluota ir viskuo aprūpinta sovietine armija. Mes negalėjome įsivelti į ilgesnius mūšius su okupantų armija vien dėl šaudmenų trūkumo. Apsuptyje daugumos laukė mirtis. Karui baigiantis, buvome gana kovingai nusiteikę.

Kad sustiprintume Žaliosios rinktinės prestižą tarp mus remiančių gyventojų, nusprendėme užpulti Rozalimo miestelį, išlaisvinti ten buvusius kalinius, sunaikinti stribus ir miestelyje veikusioje sviesto gamykloje apsirūpinti sviestu. Rodos, viskas buvo gerai suplanuota, bet pagrindiniai operacijos vykdytojai nebuvo susipažinę su telefono linijos sistema, tiesiog neturėjo pakankamai techninių žinių.

Priešaušriu užsiėmėm išeities pozicijas Rozalimo miestelio pakraščiuose. Šturmas pagal žvalgybos signalą turėjo prasidėti auštant. Deja, bažnyčios šventoriuje buvo palikti stribų sargybiniai, kurie, pastebėję partizanus, pradėjo šaudyti. Stribai iš šventoriaus nubėgo į kitoje aikštės pusėje buvusią savo būstinę ir, prisidengdami kieme stovinčiais sunkvežimiais, atsišaudė. Taip sužlugo netikėto užpuolimo planas. Prieš šią operaciją keli partizanai buvo pasiųsti nutraukti telefono ryšių linijos, jungusios Smilgius su Pakruoju ir Radvilonių girininkija. Partizanai įėjo į ryšių skyrių, pašaudė į telefono ryšio pultą ir, pamanę, kad jau sugadino aparatūrą, išėjo. Sugrįžę rado besikalbančią su abonentu operatorę. Taip buvo perduota žinia Smilgiuose buvusiam kariniam daliniui apie Rozalimo užpuolimą. Netrukus pasigirdo atvažiuojančių mašinų gaudesys, partizanams teko skubiai trauktis. Puolimo metu buvo sunaikinti du namuose miegoję stribai, bet per neatsargumą, šturmuojant stribų būstinę, žuvo ir vienas mūsiškis. Tas partizanas buvo patyręs karys, tarnavęs vokiečių armijos gretose Rytų fronte, bet netyčia užsikabino paruoštos sprogdinti granatos virvutė, granata partizano rankose netikėtai sprogo. Be to, žuvo dar du nespėję pasitraukti partizanai.

Iš Rozalimo Radvila į mišką pasitraukė paskutinis. Su juo kartu ėjau aš ir dar vienas partizanas. Rinktinės kariai skubėjo, kad kuo greičiau kirstų vieškelį, jungiantį su Pakruoju, ir galėtų trauktis gilyn į Radvilonių mišką. Rytas buvo apniukęs, tad mūsų vadas išklydo iš kelio. Išgirdau tik varnų krankimą. Žinojau, kad varnų lizdavietės buvo bažnyčios šventoriuje esančių kapinių medžiuose. Pasirodo, mes padarėme miške lanką ir vėl grįžome prie Rozalimo kapinių. Atsargiai priėję pamatėme, kad vieškeliu važiuoja mašinos, patruliuoja kareiviai. Rizikinga buvo pasilikti. Jeigu būtų šukavę mišką, vargu ar būtume likę gyvi. Apsistojom tankiame eglynėlyje. Auštant pasidarė labai šalta, dar nervinė įtampa prisidėjo. Radvila ėmė laužyti šakas laužui sukurti. Paprašiau to nedaryti, nes kareiviai gali užuosti dūmų kvapą. Po keliolikos minučių virš mūsų galvų pradėjo skraidyti lėktuvas. Pasislinkom arčiau vieškelio ir įsirengėm stebėjimo postą, kuriame prasėdėjome visą dieną. Pavakary vieškeliu pravažiavo mašina, surinko rusų karius iš postų ir nuvažiavo į Rozalimą. Tada atsargiai kirtome vieškelį ir grįžome į savo stovyklą Radvilonių miške. Čia vyrai nekantriai laukė mūsų.

Vėliau, permąstydamas šią situaciją, supratau, kad partizanų bazavimasis dideliais būriais vienoje vietoje yra labai nesaugus. Mums nuolat stigo šaudmenų, sprogmenų, tad sunkiai būtume galėję atlaikyti puolimą. Taip pat iš niekur negalėjome laukti pagalbos. Vieną kartą iš stovyklos išsklaidyti, partizanai kitą kartą stengdavosi būti atsargesni ir pavojaus metu kuo greičiau pasitraukdavo. Taip buvo Rozalime, Liaudiškių miške. Visi jau išsiskirstę, likęs vienas vadas. Be to, esant didelėms partizanų stovykloms, iškyla daugiau maitinimosi problemų. Kiekvieną naktį tiekimo būrys turėdavo keliauti į kaimus, gabenti į mišką maistą, kad daugiau kaip šimtas žmonių turėtų maisto. Didelių stovyklų silpnybė ir ta, kad didesnė dalis būrio partizanų buvo ne savo, o svetimose apylinkėse, nepažįstamuose miškuose. Užpuolus priešui, jie sunkiau orientuodavosi, lengviau tapdavo persekiojimo aukomis.

Po nesėkmingo Rozalimo puolimo buvo nutarta likviduoti agitatorių grupę, su palydovais turėjusią vykti į Vismantų mišką. Valo būrys nakčia nuėjo į Klovainių miškelį, užėmė pozicijas, užsimaskavo ir laukė pasirodant mašinos. Po kurio laiko partizanai suprato, kad agitatoriai neatvažiuos. Pavakary jie grįžo į stovyklą, kurioje jau buvo sujudimas. Pasirodo, agitatoriai į Vismantus važiavo kitu keliu - per Kurklius, Paežerius. Kitas kovinis būrys jau buvo pasiruošęs išvykti į pasalą. Po Rozalimo puolimo virš Radvilonių miško kasdien skraidė žvalgybinis lėktuvas. Praskrido keletą kartų ir virš mūsų stovyklos. Taigi pasilikti buvo labai nesaugu. Nutarėme trauktis į Liaudiškių mišką, kuris jungėsi su Mažuolių mišku. Čia įsirengėm stovyklą, užmezgėm ryšį su vietiniais partizanų būriais. Gyvenome palyginti ramiai. Mūsų stovykla buvo įsikūrusi netoli upelio, už upelio - pieva. Maždaug po savaitės toje pievoje įklimpo dengtas kariškas rusų sunkvežimis. Kareiviai bei vairuotojas tai pasirodydavo, tai išeidavo, bet sunkvežimio vilkti iš balos neskubėjo. Įtarėm, kad tai jų sekimo postas, nes iš ten buvo labai patogu stebėti upelio pakrantę. Partizanai, eidami į užsiėmimus, nebuvo labai atsargūs, tad galėjo lengvai pakliūti į jų akiratį. Artintis prie sunkvežimio ir jį tikrinti nenorėjome, manėme, kad gali būti užminuota. Vėliau visgi tas sunkvežimis iš pievos dingo.

Kai bazavomės Liaudiškių miške, teko užimti Baisogalos spirito gamyklą. Tą vakarą daugelis partizanų, nepratę gerti spirito, truputį padaugino, tad kitą dieną stovykloje kai kas per garsiai šurmuliavo, kai kurių išvis nebuvo galima pažadinti. Radvila man patikėjo saugoti likusį spiritą. Tik dalis spirito buvo supilta į gertuves ir palikta sanitarinėms reikmėms. Likusieji spirito bidonai buvo užkasti po žeme toliau nuo stovyklos. Tą vietą žinojo tik keli partizanai.

Po kurio laiko mūsų stovykla buvo susekta. Anksti rytą išgirdome šaudant iš kulkosvaidžių ir automatų. Netrukus pasirodė ir mūsų sargybiniai, visai iš arti per rūką matę rusų žaliakepurius. Visi sukilome ir skubiai traukėmės į kitą miško kvartalą, bet mūsų kažkodėl niekas nepersekiojo. Maždaug po valandos Radvila pasiuntė atgal į stovyklą žvalgybinį būrį. Grįžę vyrai pasakė, kad stovykloje viskas išvartyta, išdaužyta, prie upelio pastebėti rusų kareiviai. Po poros valandų į žvalgybą buvo pasiųstas Gorkio būrys. Juos, einančius per tiltą, automatų ugnimi pasitiko pasaloje palikti rusų kareiviai. Ėjęs priekyje Gorkis atidengė atsakomąją ugnį. Žaliakepuriai trumpam nutilo. Tuo pasinaudoję, vieni partizanai sušoko į upelį, kiti pasitraukė atgal, o Gorkis, tiltu perėjęs į kitą upės pusę, vis dar šaudė. Su juo tiltą perėjo dar keli partizanai. Netrukus visas būrys, nors ir išblaškytas, sugrįžo atgal į stovyklą. Įsitikinome, kad pasilikti šiame miške tikrai pavojinga, netruks ilgai laukti stipresnių rusų kareivių atakų. Sutemus visa rinktinė persikėlė per upelį ir patraukė Šeduvos link. Nuo Šeduvos pusės Liaudiškių miško link važiavo mašinų kolonos. Naktį apsistojome pas ūkininką Vaitiekūną, mūsų propagandisto Šerkšno tėvą. Rytą girdėjome šūvius Liaudiškių miške - prasidėjo miško šukavimas. Kaip vėliau sužinojome, buvo aptiktos vietinių partizanų žeminės, mat jie į mūsų stovyklą nebuvo persikėlę.

Sutemus visa Žaliosios rinktinė persikėlė į Radvilonių mišką. Aplink stovyklavietę sustiprinome sargybą. Sargybos postus išstatėme ir aplinkiniuose miško kvartaluose. Mūsų pasitraukimas iš Liaudiškių miško negalėjo likti nepastebėtas. Laukėme naujų atakų. Nurimome tik po kurio laiko, nes persekiojimo taip ir nesulaukėme.

Artėjo ruduo. Mūsų krašto miškai buvo per maži, kad galėtume juose laisvai manevruoti per žiemą. Vadovybė nutarė žiemai persikelti į didesnius miškų masyvus. Buvo planuota pereiti į net už Panevėžio esančią Šimonių girią. Kas galėjom, susiradom šiltesnius drabužius. Mūsų supratimu, toks sprendimas nebuvo teisingas, bet vadovybės sprendimai nesvarstomi. Buvo nutarta išeiti ne visu būriu, o mažesnėmis dalimis. Pirmieji ruošėsi išeiti rinktinės vadas, jo adjutantas ir propagandos skyriaus viršininkas Šerkšnas. Vadas pakeliui buvo suplanavęs susitikti su savo šeima. Balsys nespėjo susiruošti, į Bedugnių mišką išvyko tiktai dviese. Kitą vakarą išėjo likusi rinktinės dalis. Bedugnių miške jau anksčiau buvo apsistoję dalis Žaliosios rinktinės partizanų, vadovaujamų leitenanto Petraičio.

Į Bedugnių mišką persikėlėme sėkmingai. Ten ir sužinojome, kad diena anksčiau išėjęs vadas su palyda pakliuvo į pasalą. Radvila buvo nušautas vietoje, o Šerkšnui pavyko pasitraukti. Kai vėliau susitikau su Šerkšnu, tai prisimenu, kad jis keikė savo suomišką automatą, nes atsišaudant du kartus buvo iškritęs diskas. Pasakojo, kad nuo persekiotojų pabėgęs dieną praleido rugiuose. Šerkšno pasakojimas apie šį tragišką įvykį buvo spausdintas „Tremtinio" laikraštyje.

Žaliosios rinktinės pasitarimo metu buvo nutarta laikytis kitos kovos tęsimo taktikos - atsisakyti visos rinktinės kelionės į Šimonių girią. Tie, kurie turėjo galimybę, privalėjo grįžti ir per žiemą slapstytis savo apylinkėse. Į Šimonių girią išvyko tik Petraičio vadovaujamas partizanų junginys, kuris dar tą pačią žiemą grįžo atgal.

Taip praėjo 1945 - 1946 metų žiema. Spaudos ruošimas ir platinimas sustojo, nes nebebuvo kam klausyti žinių iš užsienio. Brolio žmona su sūnumi persikėlė gyventi į Radviliškį ir pradėjo mokytojauti vidurinėje mokykloje. Mūsų įsitikinimas, kad komunizmas greitai žlugs, blėso. Nepagrįstai nenorėjome klaidinti ir kaimo žmonių. Tik retkarčiais atsišaukimus išnešiodavome po apylinkes, kad žmonės žinotų, jog dar esame ir tęsiame kovą.

1946 metų vasarą Aukštelkų kaime pas ryšininkus užpulti žuvo Vladas Masilaitis-Kerpė, o Vincas Tarbūnas-Dagys buvo sužeistas. Išbėgęs iš apsupties, jis pasislėpė vieno Aukštelkų gyventojo rūsyje. Vakare jis atėjo į mano tėviškės sode įrengtą slėptuvę. Iš Radviliškio atvažiavo ligoninėje dirbanti Marytė Bručaitė, atvežė medikamentų, išplovė ir sutvarstė ligonio žaizdas. Antibiotikai sužeistajam labai padėjo, buvo išvengta kraujo užkrėtimo. Dagys ėmė sveikti. Po poros savaičių buvo nutarta ligonį pervežti į Radviliškį pas jo brolį. Pervežimą organizavo mano tėvelis Ignas Gelumbauskas. Paruošėm uorę, padarėm specialią dėžę ligoniui paguldyti. Dėžę įdėjom į uorę, apkrovėm šiaudais, ant viršaus atsisėdo mano tėtis ir pas mus gyvenusi brolio uošvė Ieva Bručienė. Abudu persižegnojo ir išvažiavo neva į turgų. Vėliau jie pasakojo, kad važiuodami per Radviliškį garsiai ginčijosi kaip tikri turgininkai, kad atkreiptų į save dėmesį. Taip laimingai jie pasiekė Petro Tarbūno kiemą, kur iškrovė šiaudus. Petras jau iš anksto buvo paruošęs slėptuvę broliui. Čia jį toliau gydė Marytė Bručaitė. Po mėnesio Dagys pasveiko, tik alkūnės sąnarys ne-besilankstė. Grįžęs į Užuožerius, su Masilaičiais slapstėsi pas Plunges ir Tadą Kudž-mą. Marytė Bručaitė ir toliau mus aprūpindavo medikamentais, kuriuos gaudavo Radviliškio ligoninėje.

Taip praėjo 1946 metų vasara ir žiema. Mane kartais partizanai pasikviesdavo į miško stovyklas rašyti atsišaukimų. Buvo likusi tik rašomoji mašinėlė, dauginimo priemonės buvo dingusios. Likusį laiką leidau namuose, kaimynų nebijojau. Ėmiau aiškintis, kaip būtų galima nusipirkti pasą, išvykti kur nors toliau ir įsidarbinti. Jeigu man taip pavyktų, planavau taip pat padėti legalizuotis ir kitiems partizanams. Atsirasdavo sukčių, kurie iš anksto paimdavo pinigus už pasą ir pradingdavo. Ant tokio aferisto užkibo ir mano brolis Vladas, kurį apgavo Šeduvos progimnazijos bendramokslis Antanaitis. Vėliau MGB pradėjo pardavinėti pasus per savo agentus. Mūsų naivumas paskatino juos pasinaudoti šia galimybe. Man ir Jonui Masilaičiui 1947 metų vasarą Vilniuje buvo nupirkti pasai, juose įdėtas ir registracijos spaudas. Masilaičio pavardė pakeista į Masiukaičio. Kad įsigytum karinį bilietą, reikėjo savo gyvenamojoje vietoje nueiti į karinį komisariatą. Nuvažiavau į Vilnių išsiregistruoti ir iš karto buvau suimtas. Jonas Masilaitis po mano suėmimo išvažiavo į Žemaitiją, įsidarbino, o po keleto metų saugumas jam pasiūlė susigrąžint savo tikrąją pavardę, nes nepastebėjo priešiškos antivalstybinės veiklos.

1947 metų rudenį pas mane į kaimą atvažiavo Šeduvos vidurinės mokyklos (buvusios „Saulės" progimnazijos) klasės draugas Kazys Vaičiūnas. Su juo palaikėm ryšius vokiečių okupacijos metais. Mano iš Šiaulių parvežtus atsišaukimus jis perduodavo į Šeduvą. Jis manęs paprašė, kad rašomąja mašinėle perrašyčiau jo atsivežtus atsišaukimus. Paliko tekstą, sutarėm, kad po savaitės darbas bus atliktas. Atsiimti atsišaukimų pavakary jis atvažiavo vienas. Jį lydėjęs draugas pasiliko kaimo pakraštyje. Anksti rytą mūsų sodyba buvo apsupta čekistų. Atvažiavo trys sunkvežimiai, išnaršė, išbadė visus trobesius, įtartinas vietas. Aš tuo metu su Jonu Masilaičiu buvau slėptuvėje. Buvome pasislėpę tarp runkelių, tarp kurių naršė žiurkės. Čekistų šunys, matyt, užuodė tik žiurkių, ne mūsų kvapą. Namiškiams čekistai grasino ir sakė žiną apie bunkerį mūsų namuose, bet bunkerio neradę išvažiavo. Tuo metu Vaičiūno neįtariau, tik grįžęs iš lagerio ir tremties sužinojau, kad Kazys Vaičiūnas per provokatorių buvo patekęs į neva pogrindinę organizaciją ir čekistų pas mane pasiųstas pagal specialų užsakymą. Vėliau ir jis buvo suimtas, teistas dvidešimčiai metų, bet po Stalino mirties paleistas. Per tardymą man apie šiuos įvykius nebuvo priminta, jokių klausimų apie Vaičiūną nebuvo užduota. Tardymo metu teigiau, kad miške buvau tik iki vado Radvilos žuvimo, o vėliau slapsčiausi namuose, jokių ryšių su pogrindžiu nepalaikiau. Tardytojas Gorochovas buvo atvažiavęs į Radviliškį, apklausė mano namiškius. Į čekistų rankas patekę 1947 metais spausdinti atsišaukimai išdavė mano melagystę, bet tardytojas apie tai neužsiminė.

Aš esu įsitikinęs, kad čekistai neatskleistus mano darbus paliko ateičiai. Gyvenant Utenoje ne kartą buvau kviečiamas į KGB ir ten klausinėjamas apie Leono Čelutkos-Nemunėlio gyvenamąją vietą. Jis buvo mano sesers Valerijos vyro Petro Čelutkos sūnėnas, kuris pabėgo nuo tremties ir partizanavo Žaliosios rinktinėje. Į mano teiginį, kad aš už savo tariamą kaltę jau bausmę atbuvau, saugumiečiai atsakydavo: „Ne už visas kaltes buvai teistas..."

Grįžęs iš lagerio ir tremties, sužinojau, kad visi mano kovos bendražygiai užuožeriečiai seniai žuvę.

Pasakoja LEONAS ČELUTKA-NEMUNĖLIS

Užrašyta Šilutėje
1995 m.

1948 metais prasidėjo mano jaunystės vargai. Mūsų šeimą sudarė penki asmenys: abu tėvai, sesuo, brolis ir aš, jauniausias šeimoje. Tuomet man buvo suėję tik aštuoniolika metų. 1946 m. tėvą areštavo už antisovietinę veiklą, brolis Aleksas 1947 m. gruodžio mėnesį gavo šaukimą į rusų kariuomenę. Kad jo nešauktų į kariuomenę, brolis pradėjo dirbti Radviliškio geležinkelio tarnyboje. Mama, sesuo ir aš likome ūkininkauti.

1948    m. gegužės 22 d. mūsų sodybą apsupo rusų garnizono kareiviai. Tik pradėjus aušti, garnizono vyresnysis sušaukė mus ir perskaitė raštą, kuriame surašyta, kad mes, kaip „banditų" slėpėjai, tremiami į tolimuosius Rusijos rajonus. Nuo 1944 metų mes šelpėm apylinkių partizanus, buvome jų ryšininkai. Ką spėjom, susidėjom į vežimą ir išvažiavom į Šeduvos pusę. Iš mūsų kaimo vežė penkias šeimas. Aš supratau, kad mus veža iš Lietuvos, todėl nutariau bėgti. Kitą dieną pabėgo ir kaimynas Julius Gaubas. Tada mes buvome pasiryžę žūti savo žemėje, o ne badu mirti Sibiro taigoje.

Nieko nelaukę, abu su Gaubu nuėjome pažiūrėti, kas darosi mūsų namuose, bet čia mus užklupo stribai. Julių nušovė, o aš spėjau pabėgti. Supratau, kad kito kelio nebeturiu - privalau stoti į partizanų gretas. Buvau priimtas į Žaliosios rinktinės Virpšos būrį. Šiam būriui tada vadovavo Petras Masilaitis-Virpša. Daviau priesaiką, man suteikė Nemunėlio slapyvardį bei paskyrė į štabą. Teko daug keliauti su štabo viršininku Juozu Rudžioniu-Čemberlenu, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, MGB buvo užverbuotas ir įterptas į būrį.

1949    metų pradžioje likau Jono Bulzgio-Klevo kuopoje, kadangi ši kuopa veikė mano gimtosiose vietose. Toje kuopoje buvo trylika penkiolika vyrų.

1948 metais Prisikėlimo apygardos vadu buvo paskirtas Leonas Grigonis-Žvainys, spaudos viršininku - Vytautas Šniuolis-Vytenis. Tuo metu Radvilonių miške, netoli Radvilonių dvaro, buvo įrengta stovykla, pavadinta Baltaisiais rūmais. Čia įvyko Žaliosios rinktinės partizanų vadovybės sąskrydis. Į sąskrydį susirinko partizanai bei būrių vadai. Mes, eiliniai, vadų pokalbio negirdėjome, tik atsimenu vado Žvainio pasakytus atsisveikinimo žodžius: „Kovokim iki paskutinio kraujo lašo, nepasiduokime! Nors mes žūsime, bet mūsų tauta nežus, ji bus laisva..."

Ryšininkai į būrį pristatydavo spaudą, bet spaudos ryšininkė buvo Čemberleno žmonos patikėtinė, kuri didžiąją spaudos dalį sunaikindavo, todėl į būrį spaudos pakliūdavo labai mažai.

MGB agento Čemberleno dėka buvo išaiškinti ryšininkai, prasidėjo areštai, išdavystės, rusams palankių agentų verbavimas. 1949 metų sausio mėnesį buvo išduotas būrio vadas Petras Masilaitis-Virpša, kuris tuo metu buvo apsistojęs Raginėnų kaime (Radviliškio r.). Žuvo septyni partizanai:

1.    Petras Masilaitis-Virpša.

2.    Antanas Brazauskas-Žaibas.

3.    Onutė Brazauskaitė-Vaikutis.

4.    Petras Paluckas-Žukas.

5.    Juozas Montvilas, Povilo.

6.    Kazimieras Venclovas-Dėdė, Pilsudskis.

7.    Mečys Baltramiejūnas-Tadas.

Prano Palucko-Kadagio grupėje 1948 metų pabaigoje žuvo penki partizanai:

1.    Pranas Paluckas-Kadagys.

2.    Algis Gabenis-Puodas.

3.    Aleksas Gabenis-Puodelis.

4.    Petras Mickus-Zubrys.

5.    Brazas-Klebonas.

Partizanai Razgaitis-Saulėka ir Juozas Kudokas-Ilgūnas, Kemziūra iš apsupimo išsiveržė (žuvo 1951 m. Radvilonių miške). Išdavystė buvo įvykdyta Juodupio kaime (Radviliškio r.). Išdavė eigulys Labunskis.

1949 metais MGB agentas Čemberlenas Gonkių kaime (Radviliškio r.), Motaičio sodyboje, sušaudė keturis partizanus:

1.    Moniką Mingėlaitę-Gražiną.

2.    Joną Mančiauską-Valstietį.

3.    Liudviką Buivį-Karvelį.

4.    Teodorą Morkį-Sakalą.

Po to Čemberlenas ir jam į talką atėję MGB agentai, apsimetę partizanais ir pasivadinę „Klevais", „Beržais", „Matrosais", užėjo pas ryšininkę Kazimierą Laucytę -Butkuvienę, gyvenusią Šibartų kaime (Radviliškio r.). Šitie provokatoriai rinko pavienius partizanus į Radvilonių mišką. Taip jie sunaikino Stepono Rimaičio-Strazdo kuopą. 1949 05 žuvo trys partizanai ir du ryšininkai:

1.    Apolonija Vaičiulienė-Pušaitė.

2.    Alfonsas Mikšys-Laisvė.

3.    Zenonas Jakimavičius-Putinas.

4.    Algis Antanas Valys.

5.    Adolis Žvigaitis.

Man teko dalyvauti ne vieneriose kautynėse, mirtis nuolat slinko iš paskos. 1949 m. vasario 22 d. buvome apsistoję vienoje sodyboje, bet mus išdavė. Rytą pajutom, kad esame apsupti. Prasidėjo kautynės, kurios tęsėsi visą pusdienį. Tuomet nukovėme vieną stribą, kelis sužeidėme, iš stribų paėmėme vieną šautuvą, vieną automatą ir sugadintą kulkosvaidį. Kautynių metu žuvo partizanas Petras Mečionis-Lapas. Kautynėse dalyvavo kuopos vadas Jonas Bulzgis-Klevas, Steponas Vaišvila- Uodas, Antanas Šimuolis-Druteika ir aš - Nemunėlis. Sužeidė Klevą ir Druteiką. Klevo milinės nugara buvo visa suvarpyta kulkų.

Antros 1949 metų kautynės, kurios vyko spalio 4 dieną, buvo labai skausmingos. Jos įvyko Mažaičių miške (Radviliškio r.). Mus išdavė žuvusio partizano Stankaus-Tigro sesuo Emilija Gorskienė. Ji nuolat mus šelpė, palaikė ryšius, bet vėliau, matyt, buvo saugumo užverbuota. Mūsų kuopoje buvo aštuoni vyrai ir dvi merginos - ryšininkė Emilija Gegetskaitė ir mergina, atvykusi nuo Raseinių ir pasivadinusi Dana. Vėliau ji buvo suimta ir teista.

Dar vieną sykį rusų garnizono buvome apsupti net trimis žiedais. Tuomet mes netikėtai patekome į automatų ir kulkosvaidžių ugnį. Tada žuvo partizanai Antanas Šimuolis-Druteika ir Alfonsas Samsonas-Karpis. Samsonas buvo labai stambaus sudėjimo vyras. Kadangi jis negalėjo gauti sau tinkamų batų, vaikščiodavo basas. Vėliau žuvo dar trys partizanai:

1.    Vincas Tarbūnas-Dagys.

2.    Steponas Vaišvila-Uodas.

3.    Boleslovas Sabeckas-Uosis.

Dana buvo sužeista. Man pavyko ją išnešti iš kautynių vietos. Sužeista ir areštuota buvo ir Emilija Gegetskaitė. Sveiki liko tik Jonas Bulzgis-Klevas ir Stasys Banilis-Smidras. Besiveržiantį iš kautynių lauko sužeidė ir mane. Nukautų ir sužeistų buvo ir rusų garnizono pusėje. Aš pats nukoviau du rusų kareivius.

1949 metų gruodžio mėnesį Jasaičių kaime (Pakruojo r.), ryšininkų Šumskių sodyboje, mane, dar ne visai pasveikusį, pastebėjo ir apsupo stribai. Jie per sodybos šeimininką reikalavo, kad aš pasiduočiau. Atsakiau, kad nepasiduosiu. Jie nustatė, kuriame kambaryje esu, ir metė granatą. Mane išgelbėjo spinta. Po sprogimo stribai puolė į vidų žiūrėti, ar aš dar gyvas. Aš pistoleto šūviu paklojau vieną stribą ir pabėgau. Pasislėpiau už tvarto. Stribai šaudydami vijosi mane apie kilometrą, bet Dievas saugojo mane nuo kulkų.

Po sužeidimo mane priglaudė Tribulų šeima, kuri gyveno Miškadvario kaime (Radviliškio r.). Šeimoje gyveno motina ir septyni vaikai. Tėvas jau buvo miręs. Buvau netekęs daug kraujo. Čia man suteikė reikalingą medicininę pagalbą. Tribulų šeima slėpė ir kitus partizanus. Namuose buvo slėptuvė, kurioje, be manęs, dar glaudėsi Petras Mečionis-Lapas. Šeimininkai mums atiduodavo paskutinį pieno lašą. Save skriaudė, bet mus gelbėjo.

Pas mus buvo atėję Jonas Bulzgis-Klevas ir Stasys Banilis-Smidras. Jie nuvyko į Noreikonių kaimą Pakruojo rajone pas ryšininkus Venclovus ieškoti man medicininės pagalbos, bet buvo išduoti, o Venclovų sodyba sudeginta.

Nebesulaukęs paskutiniųjų draugų, likau vienas tęsti partizaninę kovą. Vienas, be abejo, buvau bejėgis. Turėjau ieškoti gerų žmonių, kurie mane priglaustų. 1951 metais įsigijau dokumentus svetima pavarde ir 1952 metais su tais dokumentais išvažiavau į Kaliningrado sritį. Ten apsigyvenau ir pradėjau dirbti. Tik 1965 metais buvau susektas ir išaiškintas.

Pasakoja ALEKSANDRA LATVIENĖ - MAŠNAUSKAITĖ

Užrašyta Panevėžyje
1996 08 20

Gimiau 1923 m. rugpjūčio 19 d. Dervelių kaime, Rozalimo valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Šeimoje mes buvome septyni vaikai: penkios seserys ir broliai Kazys bei Valentinas. Aš negaliu tiksliai pasakyti, ar jie buvo partizanai, ar ne. Kai 1944 metais užėjo rusai, jie slapstėsi nuo rusų kariuomenės. Kai mane areštavo 1946 metais, Valentinas lankė traktorininkų kursus, o Kazys dirbo Papilėje mokesčių rinkėju. Abu mūsų tėvai jau buvo mirę. Tėvų ūkis buvo nemažas - 57 ha žemės.

Iš mūsų kaimo į mišką buvo išėję:

1.    Jonas Jonaitis. Žuvo 1945 m. Rozalime.

2.    Petras Jonaitis. Žuvo.

Kadangi pas mus buvo apsistojęs Vyšniūno tėvas, man teko palaikyti ryšį su jo sūnumis. Pas mus gyvendamas Vyšniūnas užsiaugino didžiulę barzdą, kad niekas jo nepažintų. Kai 1948 metais žmones vežė į Sibirą, mudu su broliu Kazimieru pasitraukėme iš namų. Nubėgom pas kaimynus. Buvom sutarę: jeigu veš, kai eisime namo, tegu iškelia kokį baltą skudurą - taip matysime, ar yra kas nors namuose, ar ne. Tądien buvo nepaprastai didelis rūkas. Mes drąsiai parėjom namo. Tik įėję į kiemą pamatėme baltą skudurą. Kadangi žemės daug turėjome, laikėme tris sklypininkus, kurie dirbo dalį mūsų žemės. Matom - atbėga uždusęs sklypininkas Jonas Venclovas ir sako:

-    Jūs nebėgat? Jau visas kaimas apsuptas, veža žmones...

Netrukus atbėgo ir kitas sklypininkas Pijus Jonaitis. Jis pakinkė mums arklį ir pasakė:

-    Bėkit, visą kaimą veža! Ko jūs laukiat?

-    Tai kur mums bėgti? - klausiu jo.

Jis įmetė į ratus kelias šakes mėšlo ir pasakė:

-    Jei sutiksit stribus, sakykit, kad važiuojat pas seserį mėšlo vežt.

Mes taip ir padarėme. Nuvažiavome pas svainį Vincą Janušauską Vismantų kaime. Pabuvom kiek pas jį ir vėl grįžom į namus. Pasisodinau bulves, runkelius. Kartą atėjo skrebai iš Rozalimo, rado mane lauką ariant, sako:

-    Ką čia dabar dirbi? Gal nori broliams ūkį išsaugot?

Stribas Poškus dar pridėjo:

-    Man gaila į tave žiūrėt...

O aš galvojau, kad po trijų dienų išvažiuosim iš čia. Per Amerikos radiją vis kalbėjo, kad rudeniop sugrįš. Taigi ir laukus dar taikėmės suspėt apsėti, apsodinti, kad rudenį sugrįžę turėtume ką valgyti...

Išvažiavau į Panevėžį, taip ir neteko daugiau susitikti su partizanais. Kai nušovė Pucevičių, pas mus viskas kaip ir iširo... Dervelių kaime gyveno Pucevičiaus sesuo Jonaitienė. Mudvi retkarčiais susitikdavome ir pasišnekėdavome.

Kitą dieną po Rozalimo puolimo (1945 metais) ėjau į bažnyčią. Tuoj už Medikonių, Bališkių kaime, mane sustabdė žmonės ir ėmė sakyti, kad neičiau į Rozalimą, kad miestelis apsuptas. Aš jiems atsakiau:

-    O ką jie man padarys? Eisiu...

Atėjusi į miestelį, pamačiau baisų vaizdą: lietus pila ant aikštėje sumestų partizanų lavonų... Nors visa virpėjau iš baimės, priėjau arčiau. Partizanai buvo žiauriai išniekinti, be marškinių, be kelnių, kepurės perrištos baltais raiščiais... Grįždama išgirdau balsą šaukiant:

-    Va, Mašnauskaitė eina!

Einu neatsigręždama, kaip apmirusi... Pribėgo nusmuktakelnis stribas, sugriebė mane už kupros ir klausia:

-    Tu Mašnauskaitė būsi?

-    Taip, - atsakiau.

Stribai kad suriko:

-    Jos du broliai banditai!

Nuvedė į Griciaus name įrengtą stribyną ir įkišo į rūsį. Patupdė mane popiet, o į namus paleido tik nakties dvyliktą valandą. Tame rūsyje buvo apie šimtas žmonių, nei gert neduoda, nei tualeto nėra... Žinoma, bandė mane tardyt. Tūlas ruskis klausinėjo, už ką čia pakliuvau. Paaiškinau tam rusui, kad nežinau, kodėl mane sulaikė. Pasakiau, kad atėjau į bažnyčią. Pamačiau, kad visi eina žiūrėti nušautųjų, ir aš nuėjau. Čia mane ir pačiupo. Paklausinėjo, paklausinėjo ir paleido. Naktį persigandusi 9 kilometrus bėgte parbėgau iki namų. Kiek prisimenu, tada ant grindinio gulėjo septyni ar devyni nušauti partizanai. Tuomet žuvo ir keletas stribų, bet jie savus slėpė nuo žmonių.

Stribai pas mus ateidavo kiekvieną dieną. Kai tik juos pamatydavau, šiurpuliai kūnu perbėgdavo. Kartą broliui Valentinui į klojimą nunešiau valgyti, žiūriu - ateina didžiulis pulkas stribų. Nutirpau, nebežinau ką daryti. Garsiai, kad tik išgirstų brolis, surėkiau:

-    Oi, svečių kiek daug!

Jis, būdavo, šiaudų kūliu užsitraukia įėjimą į bunkerį, ir nežymu, kad ten kas yra. Dievo laimei, jis išgirdo tuomet mane, spėjo paslėpti indus ir pasislėpti pats. Stribai net neįtarė, kad kas klojime būtų, net nėjo ir nekratė. Stribai irgi bijojo po daržines ar klojimus landžioti, kad kas nenudobtų. Jie sakydavo, kad pas mus negali neužeiti, nes sodyba labai vilioja - didelis dviejų aukštų namas, stogas gontais dengtas, langai išdažyti, didelė veranda. Klėtyje laikydavom kumpius, lašinius, dešras. Būdavo, įeina į klėtį, nusikabina nuo karties dešrą ar kumpį, atsineša gryčion, pasideda ant stalo, pjausto gabalais ir ryja. Kai suvalgė kumpius ir dešras, tada ir lašiniai tiko. Ko nesuvalgydavo, išsinešdavo. Ateidavo visokie: šleivi, kreivi, kitam, žiūrėk, automatas žeme velkasi. Sunku apsakyt, kaip jie mus kankino, kiek baimės įvarė. Aš labai mėgdavau skaityt, turėjau prisipirkusi knygų. Išnešė stribai knygas, iškraustė visus stalčius, paėmė albumus ir šiaip vertingesnius daiktus.

Teko pas Vincą Čelutką kartu su Justinu Pucevičiumi vežti partizanams maistą. Vincas pakvietė mus miškan kartu papietaut. Pamenu, paklojo baltas staltieses ant žemės, visi persižegnojo, sukalbėjo maldą ir sėdo valgyti.

Kitą kartą teko jiems vežti pilną vežimą ginklų. Važiavau viena. Kai tik įvažiavau į Radvilonių mišką, mane pasitiko vyrai. Ratai sunkūs, klimpsta į purvą. Tuomet įvyko tiesiog stebuklas. Rusų kariuomenė buvo apsiautusi mišką, bet aš su tais ginklais ir atvažiavau, ir grįžau laimingai. Tos apsupties metu Radvilonių miške įvyko didelės kautynės.

Kartą ėjo pas mus trys partizanai: mamos sesers sūnus Kazys Urbonas iš Preičiūnų kaimo ir dar du. Į mūsų namus tuo metu buvo atėjęs rusų garnizonas ir, matyt, gulėjo pasaloje. Rusai, pastebėję ateinant partizanus, paleido į juos šūvius. Kazį nušovė kieme, kitą partizaną šiek tiek toliau, o trečias sugebėjo pabėgti. Tada rusai pakinkė arklį, pririšo tolėliau nušautą partizaną už kojos ir atvilko į kiemą. Mane pakėlė iš lovos ir liepė eit žiūrėt, ką tokius jie nušovė. Turėjau atpažinti. Partizanai gindamiesi peršovė rusų majorą. Sukrovė kiek buvo namuose pagalvių, apklotų, ant jų paguldė tą ruskį ir išvežė į Rozalimą. Vėliau, kiek girdėjau, jis mirė.

Tuomet, 1946 m. sausio 9 d., areštavo ir išsivežė mane, tokį seną žmogų Joną Jonaitį, Valę Jonaitienę. Pastaruosius Rozalime paleido, o mane išvežė į Panevėžį. Kartu atvežė ir mamos seserį Emiliją Urbonienę ir jos dukrą Janiną Urbonaitę iš Preičiūnų kaimo. Panevėžio kalėjime su jomis patekau į vieną kamerą. Iš pradžių mus įgrūdo į KPZ raudoname mūrelyje, kur dabar archyvas A. Smetonos ir Vasario 16-osios gatvių sankryžoje. Čia išbuvau beveik mėnesį. Pirmame aukšte buvo narai. Ankšta, gulėjome viena šalia kitos, nei kur atsisėst, nei atsigult žmoniškai. Kiekvieną dieną vesdavo tardyt. Vakare išveda, rytą saulei tekant parveda. Tardymo metu mušti gavau iki soties: ir kojomis spardė, ir guminėm lazdom daužė. Rankas liepdavo padėti ant stalo, o kai padedi, tada su gumine lazda kerta per pirštus. Po tokių daužymų mano rankų nagai buvo juodai mėlyni. Kai vedė į kalėjimą, reikėjo paimti pirštų antspaudus. Patys nustebo, pamatę tokias ištinusias rankas, ir ėmė raminti, kad nebijočiau, neskaudės. Vieną kartą mušimų aš jau nebegalėjau ištverti - palindau po stalu ir įsikabinau į stalo koją. Virsdamas stalas užgriuvo ant tardytojo kojos... Maniau, kad tada jie mane užmuš. Atnešė kibirą vandens, perliejo, atsigavau, bet nesąmonių, atrodo, neprišnekėjau. Kiekvieną kartą tardytojas ironiškai išpoškindavo:

- A, vėl atvedėt tą, kuri nieko nežino, nieko nematė...

Taip nori nenori atsirado įprotis sakyti „nežinau", „nemačiau". Klausinėjo vis apie partizanus. Iš pradžių tardytojas paskaitė man graudžią maldelę: atseit tu tokia jauna, gali sukurt šeimą, turėti vaikų; tik viską pasakyk, ir tave šiandien pat paleidžiam... Ypač mane vertė ką nors pasakyti apie partizaną Vaclovą Janeliūną-Aidą iš Žibartų kaimo. Jį suėmė sesers namuose, kur buvo pasislėpęs po krosnimi. Paėmė jį be ginklo, nes buvo ką tik pasitraukęs iš miško ir slapstėsi namuose. Kartu su manimi buvo suimta ir jo sesuo Vanda Janeliūnaitė.

Išleido mane tų pačių metų birželio 6 dieną. Bylos taip ir nesudarė, bet išėjau iš kalėjimo nurautais plaukais, sudaužyta, suspardyta. Mušdavo ir tardytojas, ir vertėjas, ir kiti. Kai atvežė į Panevėžį ir įvedė į dabartinį Vasario 16-osios gatvėje esantį muziejaus pastatą, tuomet buvusią NKVD būstinę, tuoj pat ėmė mušti. Matau einančius gatve žmones, tad ėmiau rėkti nesavu balsu. Taip rėkiau, kad pro šalį einantieji girdėtų mano riksmą. Mus varydavo plaut karcerių, kuriuose sėdėjo už viršytus tarnybinius įgaliojimus nubausti kariškiai. Man sakė, kad karceryje sėdėjo ir tas, kuris mane mušė. Atėjo budintysis ir varo plaut karcerių. Visos stumia mane, kad aš pažiūrėčiau, kas toks mane mušė. Nuėjau, pažiūrėjau, o jam, matau, nei šilta, nei šalta. Jis manęs nė neatpažino.

Pasakoja BIRUTĖ RIMIENĖ - MISIŪNAITĖ

Užrašyta Panevėžyje
1997 01 07

Gimiau 1930 m. Mediniškių kaime, Rozalimo valsčiuje, Pakruojo rajone. Šeimoje buvome trys vaikai: vyriausias brolis Leonas (g. 1922 m.), brolis Kazimieras (g. 1923 m.) ir aš.

Brolis Kazimieras, baigęs Panevėžio gimnaziją, pokario metais išėjo į mišką. Brolis Leonas tuomet jau buvo vedęs, todėl prisiregistravo. Tėvai turėjo 23 ha žemės, tarybų valdžios metais buvo įtraukti į vadinamųjų buožių sąrašus. Kadangi vienas brolis buvo miške, mus labai persekiojo ir skundė okupantų valdžiai kaimynai Kildos - tėvas Stasys bei sūnūs Vladas ir Kazimieras. Vėliau partizanai juos sunaikino.

Brolis Kazimieras nuo pat jaunumės buvo labai patriotiškai nusiteikęs. Aš esu girdėjusi net tokį dviejų brolių pokalbį. Kazimieras sako Leonui: „Aš eisiu į mišką". Leonas jam: „Aš neisiu". Tada Kazimieras jam atrėžia: „Jei tu nueisi į stribus, aš atėjęs tave nušausiu". Taip kalbėjo mano broliai. Mat Leonas buvo vedęs merginą iš šeimos, kuri simpatizavo atėjūnams. Jos tėvai buvo invalidai, bežemiai, todėl ir prijautė bolševikams.

1944 m. Kazimieras stojo į universitetą. Kaip jis pats man pasakojo, mieste klijavo proklamacijas, ten jo vos nesugavo, tad parbėgo namo. Brolis visą laiką bendravo su Simonaičiu, Česnakavičiumi, Meškausku ir kitais apylinkių jaunuoliais. Kai išmetė desantininką Algį Žitkevičių-Balsį, tada Kazimieras galutinai apsisprendė ir išėjo į mišką. Miške pabuvo gal tik kokias tris savaites. Įsirengė stovyklas Ažagų, Eimuliškių miškuose.

Matyt, jau buvo pranešta, kad didžiuliai rusų kariuomenės daliniai apsupo Ei-muliškių mišką. Penktą valandą ryto prasidėjo šaudymas. Tuomet apsupo ir mūsų namus, kratė, viską vertė aukštyn kojom. Per kautynes Eimuliškių miške žuvo ir brolis Kazimieras. Kiek man teko girdėti, tose kautynėse žuvo 81 partizanas. Po kautynių rusai varė pastotes ir rinko žuvusiuosius. Saviškiai net bijojo eiti. Kautynės vyko Didįjį ketvirtadienį, o Velykų rytą kunigai paskelbė, kad krauju paplūdo miškas. Kad žuvo brolis, tėveliui pasakė Česnakavičius. Mes visi verkėm, bet buvom priversti slėpti ašaras. Po brolio žūties stribai dar daugiau ėmė mus persekioti. Kai tik ateis, tuoj pirmiausia, būdavo, bėga į klojimą, ten visur durtuvais išbado, o tik tada eina gryčion ir prašo valgyti.

Brolio bunkeris buvo už klojimo po šiaudų stirta, bet stribai jo taip ir nerado. Bunkeryje buvo radijas, tad ir po brolio žuvimo tėvelis nueidavo į bunkerį paklausyti žinių. Labai tikėjo, kad greitai ateis amerikiečiai ir išvaduos.

Tie Kildos kažkodėl pavydėjo, kad brolis Kazimieras mokėsi. Jie vis sakydavo: „Jeigu arklas nears, tai paišelis nerašys". Už mūsų sodybos gyveno Kildų svainis Kanišauskas. Pas tą Kanišauską specialiai ateidavo partizanai, kad išprovokuotų Kildą. Kartą jie atėjo, apsistojo Kanišausko klojime, o netrukus prisistatė ir Kazimieras Kilda. Partizanai matė, kaip jis paslapčia juos stebėjo. Kai šis grįžo namo, partizanai atėjo ir sušaudė Vladą ir Kazimierą Kildas. Gal būtų juos ir sudeginę, bet Kildos peršovė vieną partizaną. Reikėjo sparčiau trauktis, nes Kildaitė nujojo į Rozalimą ir pranešė stribams. Tie čia atėję partizanų jau neberado.

Vieną kartą tėvelį stribai išsivedė iš bažnyčios. Viena turėjau grįžti namo. Tėvelis buvo labai darbštus, užsispyręs žmogus. Ne kartą stribai buvo jį taip smarkiai sumušę, bet šis niekam nesiskundė, netgi saviesiems nedejuodavo. Būdavo, apsivynioja sumuštą galvą skuduru, užsideda šiaudinę skrybėlę ir kaip niekur nieko eina į laukus dirbti.

Rozalime buvo labai žiaurus toks stribas Kubilius. Jo žmona buvo pas mus tarnavusi. Jie ateidavo ir gąsdindavo mus, ypač tėvelį. Neapsikentėm ir pabėgom iš namų. Tas Kubilius kažką iš pažįstamų sutikęs ir liepęs pasakyti, kad grįžtume į namus, daugiau mūsų nebeskriausiąs.

Rudenį tik iškūlėm javus, bemat atvažiavo stribai ir išsivežė grūdus, net sėklai nepaliko. Už poros savaičių ir mus į Sibirą išvežė.

Pasakoja FELIKSAS MIKNEVIČIUS

Užrašyta 1997 02 22

Gimiau Simaniškių kaime, Rozalimo valsčiuje. Šeimoje augome keturi broliai: Kazys (g. 1919 m.), Aleksas (g. 1924 m.), Feliksas (g. 1926 m.) ir brolis Vytautas (g. 1928 m.). Seserys Olė ir Aldona buvo mūsų ryšininkės.

1944 metų rugsėjo pabaigoje trys broliai - Feliksas, Kazys ir Vytautas - išėjome į partizanų būrį. Namuose nebebuvo įmanoma gyventi - stribai mus tiesiog išvijo į mišką. Į namus atvažiuodavo kiekvieną dieną, viską atėmė. Labai žiaurus buvo toks stribas Mečionis iš Smilgių. Kai tik Rozalime susikūrė stribų gauja, Mečionis iškart su jais prisistatė ieškoti brolio Kazimiero, kadangi jis nepriklausomos Lietuvos laikais tarnavo Rozalimo policijoje. Dėl brolio Kazimiero mes ir turėjome išeiti į mišką. Tėvai turėjo tik 8 ha žemės. Aš dešimt metų tarnavau pas ūkininkus.

Brolis Kazys pats pirmas mūsų apylinkėse - Tarvydų, Dervelių, Jakubonių, Mediniškių kaimų teritorijoje - organizavo partizanų būrį. Būrys veikė Ažagų - Eimu-liškių miške. Kai mudu su broliu Vytautu nuėjome, buvo susirinkę jau arti šimto vyrų. Iš karčių pasistatėm palapines, apklojom eglišakėm. Stovyklos viduryje buvo kūrenamas laužas, o mes visi aplink laužą gulėdavom. Iš pradžių nestatėm jokių gynybinių įtvirtinimų, tik vėliau pradėjom kast apkasus, įrenginėti bunkerius. Priklausėme Valo būriui, bet mes - šešiese iš Simaniškių kaimo ir dviese iš Gikonių kaimo - laikėmės atskirai. Mūsų buvimo teritorija buvo Simaniškių, Gikonių, Čelkių kaimai. Mūsų grupelėje buvo:

1.    Jonas Adomaitis-Dobilas.

2.    Stasys Adomaitis-Klevelis.

3.    Kazys Raubas-Vasaris.

4.    Feliksas Miknevičius.

5.    Vytautas Miknevičius.

6.    Kazys Miknevičius-Vitolis.

7.    Radauskas iš Gikonių kaimo.

8.    ?

Eimuliškių miške miegančius mus užpuolė rusai. Basi ramiai snaudėme, batai ir kojinės džiūvo iškabinėti aplink laužą. Tik išgirdau, kaip sargybinis suriko:

- Vyrai! Rusai supa!

Puoliau prie batų. Nespėjome nė batų apsiauti, kai šalia išgirdome kalenant kulkosvaidį. Kazys Daubaras turėjo kulkosvaidį, bet nebespėjo jo pagriebti, žuvo stovykloje. O mes, kas basas, kas apsiavęs, dar užmiegotom akim ėmėm trauktis. Iš miegų pažadinti sunkiai orientavomės, buvome pasimetę ir pakrikę. Tik po kurio laiko pradėjome atsišaudyti. Stovyklos teritorijoje iškart žuvo penki vyrai. Traukėmės pro ūkininko Mamavičiaus sodybą į atvirą lauką. Mano brolis Vytautas ir dar keli sulindo į šiaudus daržinėje. Manė, kad rusai praeis, o jie pasiliks. Juos greitai surado ir paėmė gyvus: du brolius iš Pašakių kaimo, mano brolį Vytautą (jam tada tebuvo tik šešiolika metų). Visus išvežė į Panevėžio kalėjimą.

Šešiese mes traukėmės į Pasvalio pusę, Jakubonių kaimo link. Norėjome perbėgti į Deglėnų miškus. Bėgome per laukus, per pievas. Mane sužeidė į nugarą, laimė, negiliai. Tuomet žuvo ir mano brolis Kazys. Rusai mus puolė nuo Smilgių pusės, o keliai į Pasvalio pusę nebuvo užstoti, todėl daugelis mūsų spėjo pabėgti ir liko gyvi. Į Simaniškius grįžau tik po Velykų. Motina ir seserys galvojo, kad manęs jau gyvo nebėra. Pasakiau, kad vėl susirinkom, susigrupavom - Adomaičiai, Raubai, dar kiti prisidėjo. Po savaitės visi grįžom atgal į mišką rinkti žuvusiųjų brolių kūnų. Radome dar trijų partizanų palaikus. Vieną radome nukraujavusį po žabų krūva, kitą pelkėje. Kiti buvo jau surinkti ir palaidoti Dragonių kapinėse. Surinkę paskutiniuosius sudėjom į ratus ir naktį palaidojom šalia kitų partizanų Dragonių kapinėse. Tada rusai dar nevežė žuvusiųjų ir neguldė miestelių aikštėse, leido saviesiems pasiimt kūnus ir palaidoti. Tik be jokių apeigų.

Eimuliškių kautynės mums buvo pirmas kovos krikštas. Po šių kautynių daugelis išsiskirstė, sugrįžo į namus, išsikasė bunkerius ir sėdėjo pavieniui. Daugelis buvo įsitikinę, kad prieš tokią jėgą kovoti beprasmiška. Be to, ir patys vadai suprato, kad tokiomis didelėmis grupėmis su rusų armija ilgiau nepakariausi, aplink miškai nedideli. Vadai nutarė, kad reikia skirstytis į mažesnes grupeles, palaikyti tarpusavio ryšį per ryšininkus, po tam tikro laiko susitikti, pasikeisti informacija.

Neilgai trukus vėl pradėjom rinktis mažesniais būreliais. Vaikščiojom iš kiemo į kiemą. Mūsų grupę sudarė du broliai Adomaičiai, Raubas, du broliai Daubarai, Leonas Areima ir aš. Nakvodavome pas žmones ant šieno, ant tvarto, o žiemą, kai būdavo šalta, - tvarte kartu su gyvuliais. Ramų mūsų miegą visada saugojo sargyba.

Iš pradžių gerų ginklų neturėjome, tik vėliau įsitaisėme PPŠ automatus, Adomaitis turėjo rusišką dešimtuką, turėjome kelias vokiškas „pistolmašines". Visi turėjome po pistoletą, žiūronus. Iš pradžių šovinių turėjome pakankamai. Slėpdavome juos žmonių sodybose, negi visus su savimi nešiosies? Nemažai šovinių laikėme sudėję į butelius ir paslėpę miške po kelmais. Dažnai susitikdavome su Valo vyrais, dalyvaudavome specialiuose žygiuose. Nueidavome iki Šeduvos, Radviliškio, Pavartyčių aerodromo. Valas palaikė ryšį net su Utenos krašto partizanais.

Pajulių dvare, netoli Smilgių, buvo įsikūręs tarybinis ūkis. Tas dvaras anksčiau priklausė daktarui Mačiuliui, kurį 1941 metais Panevėžyje nužudė bolševikai. Atėjom į tą dvarą naktį, išvaikėme sargybinius, nušovėme penkis bekonus ir išdali-nom žmonėms, kad turėtų kuo mus maitinti. Žmonės mus labai rėmė tiek maistu, tiek drabužiais.

Po didžiųjų kautynių Eimuliškių miške pradėjom skirstytis mažesnėmis grupelėmis. Mes aštuoniese sudarėme vieną Valo būrio skyrių. Brolis Kazys buvo skyrininkas. Vasarą daugiausia apsistodavome nedideliuose krūmuose. Stribai tada po apylinkes važinėdavo arkliais pakinkytais ratais. Kartą pamatėm, kad jie nuvažiavo į Gikonius, atiminėja iš žmonių turtą, kraunasi į ratus ir vežasi. Mes jų tuomet palaukėm krūmuose ties Gikoniais, pastojom kelią ir taip pleškinom, kad vieni šoko į upę, kiti sužeisti pabėgo. Net atsišaudyti nebandė.

Kitą kartą prie Jakubonių miško mūsų buvo apie trisdešimt. Atvažiavę stribai, matyt, pastebėjo, kad mes pamiškėje vaikštom, užeinam pas gyventojus. Įsidrąsinę jie priėjo arčiau miško, manė, kad mes bėgsim. Mes taip pleškinom, kad stribai bėgo net neatsigręždami. Po to be rusų kariuomenės bijojo koją į mišką kelti.

Mums labai padėjo mūsų kaimynai Žukauskai. Mes pas juos turėjome įsirengę bunkerį. Kartą sėdim keturiese gryčioje. Žiema, langai užšalę. Kažkas pamatė, kad per lauką ateina stribai. Jie tada ragindavo žmones pyliavas vežt. Nespėjom atsikelti nuo priekrosnio, žiūrim, kad jau Plungė prikišęs nosį žiūri pro apšalusį stiklą. Aišku, kad jis mus pamatė. Be mūsų, namuose buvo vienos moterys. Plungė buvo pyliavų agentas. Kartu su juo eidavo kokie trys keturi ginkluoti stribai. Mes greitai sulindom į bunkeriuką. Jie ėmė belsti į duris. Šeimininkė nuėjo įleist. Suėję į vidų, jie puolė klausinėt:

-    Kur tie banditai?

Šeimininkė ėmė aiškinti, kad čia nėra jokių banditų.

-    Kaip nėra? Va čia trise sėdėjo.

-    Čia vaikas sėdėjo, - nenusileido šeimininkė.

Ėmė kratyt, visur išvertė, bet mūsų nerado. Bunkeris buvo labai aiškioje vietoje - tarp šildomosios sienelės ir kamino esančiame tuščiame tarpe. Vietos ten visai nebuvo. Jeigu kas, nei ginklo neišsiimsi, nei pasipriešinsi. Mūsų neradę, stribai šaipėsi iš Plungės, esą jam jau vaidenasi banditai.

Nežinau, kaip būryje atsirado toks Vėjelis. Mūsų vadai jį priėmė.

Apie 1946 metus nuo Jakubonių mes traukėmės Draumėnų miškų link, į Seduvos pusę. Būriu apie trisdešimt vyrų žygiavome visą naktį. Apsistojom Medikonių kaime ūkininko Staro jaujoje. Užsikūrėme krosnį. Tada iš Rozalimo mums atvežė kunigą Matulevičių. Visi atlikome išpažintį. Rami vieta prie miško, dar ir kitą dieną pabuvome toje jaujoje. Truputį pasnigo, einant liktų pėdsakai. Taigi pastatė sargyboje tą Vėjelį, vėliau žiūrim, kad to Vėjelio jau nebėra. Mes spėjome išeiti, bet tuoj po to įvykio sodybos šeimininką Starą išvežė į Sibirą. Skubėjome pereiti į Draumėnų mišką netoli Radviliškio. Vėliau mums pasakojo, kad tuojau po mūsų išėjimo į sodybą privažiavo daug stribų ir rusų kareivių, matyt, tikėjosi dar mus užtikti.

Netoli Rozalimo į Radviliškio pusę yra toks Birjagalos kaimas. Tame kaime gyveno ūkininkai Skačkauskai. Juozas Skačkauskas-Strausas, Lietuvos kariuomenės karininkas, vėliau tapo partizanų būrio vadu. Kartą mes apsistojom pas tą Skač-kauską. Labai didelė sodyba, daug trobesių. Matyt, kažkas mus pastebėjo ir pranešė stribams. Sodyba stovėjo tarp Seduvos ir Rozalimo ribos, tai vieni stribai atvažiavo iš Šeduvos, kiti - iš Rozalimo. Mes matėme ir pasinaudojome ta situacija - iš apsupimo išėjome per vidurį, o stribai šaudė vieni į kitus.

Maždaug po trijų mano partizanavimo metų rusai vis vien sužinojo, kad aš miške, kad brolis Kazys žuvo, kad seserys namuose jau nebegyveno. Vis tiek jas surado ir suėmė. Pirmiausia areštavo vyriausiąją - Olę. Ji eidavo per žmones siūdama. Kiek patardę ją paleido, liepė eiti ir ieškoti kitos sesers ir manęs. Greitai surado ir areštavo jaunesniąją seserį ir motiną. Ėjo jau 1947-ieji metai. Seseris ir motiną laikė uždarę. Pasakė: kol brolis nepasiduos, jų nepaleis... Olė mane perspėjo, kad čekistai verčia ją mane surasti ir prikalbinti legalizuotis. Ėmiau tartis su kaimynais. Jie taip pat patarė legalizuotis. Mes jau ir žmonėms buvome atsibodę, juos nuolat persekiojo baimė. Iš mūsų kaimo toks Čirvinskas ir Jonas Jasiūnas buvo išėję į stribus. Sesuo Olė nuėjo pas tą Čirvinską pasikalbėti dėl manęs. Jis labai geranoriškai sutiko man padėti. Nieko blogo negaliu apie jį pasakyti, buvo sąžiningas skrebas. Partizanai nepritarė tokiam mano sumanymui, galvojo, kad aš juos išduosiu. Čirvinskas padarė alaus.

Rozalimo stribų vadas buvo toks Šveicovas. Čirvinskas pažadėjo suvesti mane su tuo Šveicovu. Taip aš ir išėjau iš miško. Pasiėmiau tokį surūdijusį šautuvą ir nuvažiavom abu su Čirvinsku į Rozalimą. Šveicovas ėmė manęs klausinėti, kur slapsčiausi. Pasakiau, kad slapsčiausi bunkeryje vienas. Turėjau paruošęs ir bunkerį jiems parodyt, bet Šveicovas tik juokėsi iš manęs. Turėjau tada tik aštuoniolika metų. (R. K. p a s t a b a: F. Miknevičius gimė 1926 m., 1947 m. jam buvo dvidešimt vieneri).

Po pokalbių su Šveicovu aš registravausi. Pažadėjo net į Sibirą nevežt, tuojau paleido motiną ir seseris. Kai tik gavau dokumentus, skubėjau įsidarbinti Radviliškio durpyne. Daugiau į Simaniškius nebegrįžau. Paskui išvažiavau pas seserį į Šimonis, kur ji gyveno ištekėjusi. Baigiau mokslus, gavau traktorininko teises. Vėliau pradėjau dirbti mašinistu MTS-e.

Gal tik po dešimties metų vieną kartą buvo išsikvietę į saugumą Vilniuje. Klausinėjo apie stribo Jono Jasiūno sūnų. Mes su juo buvom vienmečiai. Dar klausė apie Adomaičius. Jie legalizavosi vėliau. Jonas Adomaitis vienu metu mokytojavo. Maniau, kad manęs nebepaleis, bet paleido, net nebandė verbuoti.

Koks geras bebūtų tas Šveicovas, bet savo pažadų neįvykdė. Buvo žadėjęs mūsų šeimos neliesti, bet vis vien motina, seserys ir aš buvome įrašyti į tremiamųjų sąrašą. 1949 metų pavasarį nebuvau namie, o vyresnioji sesuo jau buvo grįžusi ten gyventi. Atvažiavo nelaukti svečiai, liepė krautis daiktus ir ruoštis į Sibirą. Jeigu būčiau tuomet buvęs namuose, irgi kartu būčiau išvažiavęs. Tiesa, kartu į Sibirą išvežė ir stribą Čirvinską. Jį kažkaip įpainiojo, gal kaip Miknevičių draugą. Visiems buvo labai keista. Išvežė jį kartu su visa šeima, nors jis dar tebedirbo stribu. Kiek žinau, iš Sibiro jis nebegrįžo.

Pasakoja VYTAUTAS SMITRIUS-GYLĖ

Užrašyta Ariogaloje
1997 09 20

Antano Paliūno-Baublio būrys veikė Zambiškių miškuose, Tilindžionių, Lukošiūnų, Šetkaimio kaimų teritorijose, Ilgižių, Betygalos valsčiuose. Būrio partizanai persikeldavo į Grinkiškio, Vosyliškio valsčių teritorijas, Krakių valsčiaus Pašušviu kaimą. Antanas buvo Juozo Paliūno-Ryto pusbrolis.

Baublio būrį sudarė šie partizanai:

1.    Zigmas Vaitiekūnas, g. 1928 m. Į būrį atėjo 1948 m. iš Šetkaimio kaimo. Mokėsi Betygalos vidurinėje mokykloje, kur buvo įsteigta pogrindinė organizacija, vadovaujama mokytojo Kušlio. Kai organizacija buvo išduota, Zigmas iš pradžių slapstėsi namuose, paskui išėjo į partizanų būrį. Žuvo 1949 m. sausio 29 d. Lenčių miške.

2.    Antanas Bakas, Antano-Medelis, kilęs iš Lepšiškių kaimo.

3.    Kazys Noreika-Gaudinskas, kilęs iš Maižiškių kaimo, Šiluvos valsčiaus.

4.    Antanas Paliūnas-Baublys, kilęs iš Tilindžių kaimo.

5.    Petras Litvinas, kilęs iš Giedraičių kaimo (Radviliškio r.).

6.    Stasys Daukša-Tautvydas, kilęs iš Martinaičių k. (Grinkiškio vlsč.).

7.    Julius Mykolaitis-Karvelis, kilęs iš Degimų kaimo.

Dar prieš Naujuosius metus iš rusų Valakėlių kaimo toks Mikula Bespalovas nuvažiavo į mišką ir susitiko visus šiuos Baublio vyrus. Išsigandęs partizanų, paliko arklį su rogėmis ir pabėgo. Partizanai su tuo arkliu važinėjo iki pat žuvimo. Be abejo, tas Mikula buvo čekistų pagalbininkas.

Vyrai miške buvo įsirengę stovyklą su virtuve, čia pat gaminosi maistą, miegojo miegmaišiuose. Prieš provokatoriui atvedant rusų garnizoną, jie jau ruošėsi keisti stovyklą. Pasirodo, jų ryšininkas Henrikas Mackevičius, eigulio sūnus, jau buvo užverbuotas NKVD. Jis ir atvedė rusų garnizoną. Žuvo septyni partizanai. Mackevičius po šio įvykio ėmė slapstytis nuo partizanų. Partizanai ėmėsi gudrybės - per vieno partizano seserį ir dar vieną mergaitę atviliojo Henriką Mackevičių tiesiai partizanams į rankas.

Pavasarį partizanai įvykdė akciją prieš tą rusų kaimą - sušaudė Mikulą Bespalovą ir dar tris gyventojus, kurie bendradarbiavo su MGB. Operacijos metu pas Mikulą atėjo partizanas Jonas Mackevičius. Mikula griebė jį ir užlaužė rankas. Laimė, tuo metu įėjo kitas partizanas. Pamatęs, kad vyksta grumtynės, paleido seriją Mikulai tiesiai į nugarą.

1944 m. Kūčių naktį Betygalos valsčiaus Aleknaičių kaime stribai ir rusų enkavedistai sudegino Maselskių sodybą, o Naujųjų metų naktį netoli namų rado bunkerį ir sušaudė brolius Antaną ir Justiną Maselskius. Tėvas Pranas peršautas pabėgo. Po to dar nušovė Kazimierą Ambrazą ir Vladą Rubinską. Kazbaras, kilęs iš Betygalos, pabėgo į Kiemenkmedžio kaimo pusę, kur slėpėsi grupė vyrų. Vienas jų išlindo pasidomėti, kas darosi, tuomet rusai ir nušovė jį. Taip likimas lėmė, kad kito gyvybės kaina Kazbaras išvengė mirties. Tris paras jis išgulėjo pasislėpęs žabų krūvoje. Vėliau jis, kaip ir daugelis kitų, legalizavosi.

Bunkeryje prie Maselskių sodybos slėpėsi apie trisdešimt vyrų, kuriems tuo metu vadovavo Bronius Kavaliauskas. Apie jį nieko neteko girdėti.

Lionginas Ulinskas, jau subrendęs vyras, pasikvietė mano aštuoniolikmetį brolį į susitikimą. Kitą dieną aš jo paklausiau, kas ten buvo. Jis man papasakojo, kad tas Kavaliauskas buvo sukvietęs apylinkės jaunimą, ragino jungtis į ginkluotą kovą.

Po to susitikimo į rusų kariuomenę išėjo tik du - mano brolis Stasys ir Boleslovas Lekavičius. Brolis Stasys po trijų savaičių pabėgo iš armijos ir grįžo į namus. Tuo metu kaip tik vyko pats didžiausias enkavedistų ir stribų siautėjimas. Šaudė žmones, degino namus... Namuose tarp lentų padarėme nedidelę slėptuvę, kurioje brolis dažnai slėpdavosi.

Buvo visokių žmonių. Pavyzdžiui, toks Petras Demereckas, kuris dabar gyvena Laukuvoje, buvo partizanas, net kautynėse dalyvavo, o vėliau tapo stribu. Dabar nori būti pripažintas kaip rezistentas. Partizanas Antanas Kielė-Paukštis buvo kilęs iš mūsų kaimo. Jis legalizavosi ir buvo įsidarbinęs Vilniaus Juodšilių statybos kombinate, kuriam vadovavo Juozo Paliūno brolis, bet jį išdavė Aloyzas Dalbokas-Imperatorius. Pas mane tuoj po karo dar ateidavo Antanas Kielė, Adolis Danielius. Su jais palaikiau ryšį.

Kiek man yra žinoma, Jonas Mackevičius su savo vyrais prie Šušvės buvo patekęs į pasalą, bet atsišaudydami sugebėjo pabėgti. Ryšininkės Adomaitytės žinojo, kur turės būti partizanai. Be nuostolių pasitraukę iš pasalos, jie nuėjo į Zacišės kaimą netoli Pašušvio. Prieš tai į tą kaimą pas Trašelskius (dabar Žukauskienė) atėjo Jono Mackevičiaus sesuo ir užsakė vakarienę vienuolikai vyrų. Šeimininkai paruošė vakarienę ir laukia partizanų. Staiga pasigirdo smarkus šaudymas, į dangų ėmė kilti raketos. Žodžiu, partizanų ir čia laukė pasala. Kautynių metu žuvo du partizanai. Joną Mackevičių pagavo, o aštuoni partizanai liko gyvi. Kai 1955 m. grįžau iš lagerio, dar buvo gyvi Juozas ir Vladas Noreikos iš Zacišės kaimo. Rugpjūčio mėnesį ir jie žuvo.

Betygaloje buvo labai žiaurūs stribai broliai Mosiejai. Jonas jau miręs, o Pranas dar gyvena. Jų biografijose baltų darbų nebuvo, tik juodi.

Kai 1947 m. mus septynis iš kaimo areštavo, mane laikė ilgiausiai - visą mėnesį. Kai areštavo 1950 metais, mane mušė iš to rusų kaimo toks Kalina Bespalovas. Jis vienas užsidarė mane kameroje ir velėjo kiek galėjo. Vėliau jis dirbo saugume, prasigėrė. Jau miręs.

1949 m. stribai ir aktyvistai, susirinkę pas rusą Fadejų Bespalovą, kūrė kolūkį. Atėjo partizanai ir nušovė du stribus - Vabalą ir Kazakevičių. Atsitiktinai tuomet žuvo ir Petrauskas (partizano Leonardo Petrausko tėvas). Po to incidento Juozas Paliūnas-Rytas įsakė sušaudyti Tarzaną ir Antaną Čekavičių-Vanagėlį iš Vosyliškio kaimo.

Ryšininkaujant teko nešti paketus dvidešimties trisdešimties kilometrų atstumu, tekdavo pervesti žmones iš vieno būrio į kitą. Studentė Marytė Pranevičiūtė-Jurgiukas (MGB agentė Paulina) buvo viena iš ryšininkių, palaikančių ryšį tarp apygardų. Kiek man žinoma, ji vaikščiojo po visą respubliką - Alytus, Marijampolė, Šiauliai. Vieną kartą su partizanų dokumentais ji buvo sulaikyta ir užverbuota. Taip pat buvo sulaikyta ir užverbuota partizanų ryšininkė Izabelė Vilimaitė-Stirna, bet ji atėjo pas partizanus ir atvirai viską prisipažino. Toje vietoje (Vilkiškių kaime pas Sofiją Grigaitienę buvo bunkeris), kur žuvo Izabelė Vilimaitė-Stirna (MGB agentė Tamara), Stasys Satkus-Šarūnas ir Domas Grumadas (Grumuldis)-Darbininkas, pastatytas kryžius.

Užverbuota Pranevičiūtė išdavė bunkerį Bugailiškių (Lenčių) miške. Čia žuvo partizanų vadas Leonas Grigonis ir trys apsaugos būrio partizanai:

1.    Juozas Tomkus-Gabrys.

2.    Aleksas Meškauskas-Alytė, Lokys.

3.    Juozas Zinius-Nemunėlis, kilęs iš Ariogalos, paimtas gyvas.

4.    Leonas Grigonis-Užpalis, Kalnius, Prisikėlimo apygardos vado pavaduotojas.

Tą bunkerį statė Petras Bartkus. Kai jis žuvo, vadovavimą perėmė Grigonis. Kai atėjo Pranevičiūtė, tarp Meškausko ir Grigonio kilo nesutarimas. Meškauskas buvo griežtai nusiteikęs nerodyti bunkerio, o Grigonis manė, kad nieko tokio nebus. Grigonis tuo metu sirgo plaučių uždegimu, reikėjo penicilino. Pranevičiūtė atvežė vaistų ir gydė jį savaitę. Savaitę vienu du gyveno jie tame bunkeryje. Po savaitės jiedu susitarė, kad Pranevičiūtė atveš spaudos, vaistų ir vėl grįš į bunkerį. Sutartą dieną bunkerį apsupo rusų kariuomenės garnizonas. Čekistai pasiėmė ryšininką Bersėną, vedžiojosi po apylinkes, rodė žmonėms sakydami, kad jis bunkerį išdavė. Vėliau net mane visi kaimynai įtikinėjo, kad bunkerį išdavęs Kęstutis Bersėnas. Kitą bunkerį Pranevičiūtė išdavė Alytaus rajone. Vėliau partizanai visgi ją išaiškino ir sušaudė.

Tris kartus mane buvo areštavę ir visus tris kartus verbavo. Paskutinį kartą Raseinių kalėjime aš pats jiems pasiūliau savo paslaugas. Gal būčiau ir užsikabinęs, bet jie manęs paklausė:

-    Ką tu darysi, kai tave paleisim?

-    Eisiu ten, kur juos mačiau...

-    Tai kur jie yra?

-    Jie gi nestovi vienoje vietoje ir nelaukia, kol aš ateisiu.

Pokalbyje dalyvavo ir saugumo viršininkas. Jis ir sako:

-    Jie tave užmuš.

Aš vos tik prasižiojau:

-    Už ką?

Girdžiu, kad tarpduryje kalbasi, jog apsieis ir be manęs. Taip ir nebepaleido. Buvo dar provokatorių įmetę - tokį Stonį, kilusį iš Sujeinių kaimo netoli Viduklės.

Pasakoja PETRAS POCIUS-BERŽAS

Užrašyta Šiauliuose
199710 10

Gimiau 1930 04 08 Paluknio kaime, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje. Šeimoje buvome keturi vaikai: du broliai ir dvi seserys. Tėvai turėjo 12 ha žemės. Tėvukas Ignas buvo siuvėjas ir dirbo savo žemę. Kai paaugom, buvome pirmieji jo pagalbininkai.

Kai 1940 metais į Lietuvą atėjo rusai, aš buvau tik pradėjęs eiti į pirmą klasę. Man, mažam vaikui, ypač įstrigo suaugusiųjų šnekos. Tėvukas sakė: „Kokia tauta mus bevaldytų, visada būsi vergas".

Vėliau prasidėjo vežimai į Sibirą. Be pasigailėjimo okupantai trėmė pačius doriausius, mokyčiausius mūsų žmones. Žinoma, piktinosi ir jaunas, ir senas. Netgi mūsų, vaikų, širdyse kaupėsi neapykanta okupantams. Mes prisiekėm visais įmanomais būdais priešintis atėjūnams.

Vokiečių okupacijos laikas praėjo palyginti ramiai - mokiausi, padėjau tėvams.

1944 m. grįžus rusams, broliui Povilui jau reikėjo eiti į kariuomenę. Brolis pasiryžo okupantams netarnauti. Kaime ir daugiau tokių atsirado, dar kiti ėmė slapstytis. Brolis ir kiti keli jaunuoliai kreipėsi į Radviliškio miškų ūkį ir įsidarbino miško darbininkais. Padirbo apie metus. Po metų direktorius pasakė, kad ilgiau jų laikyti negali. Tada brolis grįžo į namus, susikombinavo tokius dokumentus, kad į armiją jo nebeėmė.

Mūsų kaimo gyventojas Viktoras Bakanauskas, buvęs šaulys, pasitraukė į mišką. Iš Burbiškių kaimo į mišką pasitraukė Juozas Ibenskis, Alfonsas Jokūbaitis, iš Maižiškių kaimo išėjo du broliai Stasys ir Kazimieras Nereikiai, iš Plokščių kaimo išėjo Jonas Mockus, Vladas Lukošius iš Butautų kaimo. Šitie vyrai buvo pirmieji ką tik sudaryto Viktoro Bakanausko būrio partizanai. Būrys veikė Saugų, Paluknio, Maižiškių, Papušinio, Tautušių miškų teritorijoje. Paskutiniu metu jie nueidavo iki Radviliškio, Baisogalos, Ariogalos. Tada būrys dar turėjo ir savo numerį - „5". Rajonai, rinktinės, apygarda buvo sudaryti vėliau. 5-as būrys priklausė Jūros sričiai, Prisikėlimo apygardai, Maironio rinktinei, Mindaugo tėvūnijai. Viktoras Bakanauskas buvo Mindaugo tėvūnijos vadas.

Kartą pas mus atėjo Bakanauskas su dešimties vyrų grupe. Jie pasikvietė mane ir paklausė, ar aš negalėčiau jiems ryšininkauti. Iškart sutikau, priėmiau priesaiką, gavau Beržo slapyvardį ir nuo tos dienos pradėjau dirbti būrio ryšininku. Taip pat gavau ir slaptažodžius, kad nuėjęs pas kitus ryšininkus žinočiau, kaip užmegzti ryšį su jais. Teko keliauti į Grinkiškį, Vosiliškį, Šiaulėnus.

Palaikiau ryšį su Julija Gružauskaite iš Papušinio kaimo, Šiluvos valsčiaus. Ji buvo viena iš pagrindinių partizanų ryšininkių tame krašte. Netoli jos namų gyveno partizanas Jonas Mockus. Jadvyga Satkutė iš Gintaučių kaimo, netoli Žaiginio bažnytkaimio, su manimi irgi palaikė nuolatinį ryšį. Jos brolis buvo areštuotas. Taip pat palaikiau ryšį su Vladu Balčiūnu iš Liepkalnės kaimo.

1949 metų vasarą naktį užėjo Bakanauskas ir pasakė, kad apsistos šalia esančiame miške. Aš apvažinėjau kaimą, parinkau maisto, paklausinėjau kaimynų, ar nepastebėjo kur arti stribų ar rusų kareivių. Vakare nutariau nueiti pas juos į stovyklą, bet turėjau kažkokią blogą nuojautą. Ateinu netoli to miškelio, girdžiu - loja Jokūbaičio šuo. Supratau, kad tas lojimas neįprastas, mat šuo jaučia ginklus iš tolo ir net balsą pakeičia lodamas. Tik įėjau į miškelį, atsigręžiau apsidairyti ir pamačiau nuo sodybos ateinant ginkluotus, kariškomis milinėmis plasnojančius stribus. Aš, nieko nelaukęs, tuojau į stovyklą. Stovykla tuščia. Pasirodo, pas partizanus ką tik buvo užėjęs vienas pamiškės gyventojas ir, kai išgirdo šuns lojimą, grįžo atgal. Grįždamas sutiko stribus. Tie klausia:

- Kur eini?

Tai šis šaukdamas atsakęs, kad eina į Nurbiškį. Partizanai išgirdo ir iškart pasitraukė. Ten buvo didelis Praušulės ežeras ir didelė pelkė. Toje pelkėje partizanai dažnai apsistodavo, nes ten būdavo saugiausia vieta. Netoli gyveno kaimo žmonės, lengviau buvo galima spręsti maisto problemą.

Jankaičių kaime gyveno tokia moteris, irgi ryšininkė. Ji per Petrą Tulevičių Saugų kaime ir mane susisiekė su Bakanausko vyrais, kurie tuo metu buvo apsistoję Jankaičių kaimo pelkėse. Tulevičius tą moterį atvedė pas mane gal du kartus. Abu kartus aš ją vedžiau pas Bakanauską. 1949 m. lapkričio mėnesį ją areštavo. Nežinau, ar ji mus išdavė, bet po to areštavo brolius Petrą ir Antaną Tulevičius, mane ir mano brolį Povilą. Mus nuvežė į Žaiginio stribyną.

Arešto dieną mane suvedė su ja akistaton. Ką apie mus žinojo, ji viską pasakė. Po to prasidėjo eilinės išdavystės. Areštavo Juliją Gružauskaitę. Ją taip pat atvedė į akistatą, bet pasakiau, kad jos nepažįstu. Mano brolis Povilas irgi buvo ryšininkas, turėjo slapyvardį Liepa.

Žaiginio saugume tardė, smarkiai mušė, daužė. Kartą tardytojas pastatė prie spintos, kaip trenks kumščiu, aš pasitraukiau, tai jis tiesiai į spintos duris pataikė. Fanerinės durys akimirksniu lūžo. Tardytojas dar labiau įsiuto. Pasodindavo ant taburetės kampo ir taip turėdavau per naktį išsėdėti iki ryto. Būdavo, per naktį tardo, kankina, o dieną miegoti neleidžia. Mušdavo gumine lazda kur pakliuvo. Jeigu pargriūdavai, spardydavo kojomis. Vėliau bandė verbuoti. Siūlė išduoti bunkerius, pasakyti, kur gyvena partizanai. Tada paprašiau, kad mane paleistų, bet, matyt, pabijojo paleisti.

Toks Kazys Kaminskas nuo Betygalos pas mūsų kaimyną dirbo samdiniu, bet, pasirodo, čekistai jį užverbavo. Jis ėmė sekti, kas su kuo palaiko ryšį, kas pas ką užeina. Pagrindinė jo užduotis buvo sekti partizanus ir nustatyti jų buvimo vietas. Partizanai visgi vieną kartą jį nutvėrė. Jasnagurkos dvare gyveno tokie Barauskai, šitas Kaminskas pas juos ateidavo kortom palošti. Taip vieną kartą partizanai jo palaukė ir sučiupo. Kai patardė, jis pats viską prisipažino. Pasisakė, kad jam buvo duotas agento Juodžio slapyvardis, kad jis priklausė Šiluvos MGB agentūrai.

Mūsų kaime toks Stasys Metelis prie vokiečių laikė rusų belaisvius. Vienas iš jų pasitraukė į mišką pas raudonuosius partizanus. Jie abu su Meteliu buvo sugavę Viktorą Bakanauską. Surišo jį ir girti vežėsi kažkur. Buvo atsivežę iki Ilgižių. Užsuko į vieną sodybą, o Bakanauską paliko ratuose. Tas atsirišo ir pabėgo.

Buvo toks partizanas Stasys Žitkus iš Betygalos, Smetonos laikų policininkas. Jo sesuo gyveno mūsų kaime, tai jis pas tą seserį Eleną Žilinskaitę slapstėsi. Vėliau kartu su Bakanausku išėjo į mišką. Šitą Zitkų tas pats ruskelis su Meteliu irgi buvo sugavę. Surišo rankas ir kojas, kažkur vežėsi, net į kambarį jau buvo įsitempę, bet atėjo kažkoks žmogus, rado jį ten ir išlaisvino. Po karo partizanai ėmė ieškoti to Metelio, bet vis nerasdavo. Tik vėliau pats Bakanauskas jį surado ir likvidavo, o jo namuose įsirengė bunkerį. Tuomet ten gyveno Metelio vaikai ir motina. Kitą bunkerį Bakanauskas buvo įsirengęs pas to paties Metelio pusbrolį Paurą. Taigi jis rengdavo bunkerius pas tuos žmones, kurie nėra tokie įtartini. Vėliau kažkas įskundė, kad pas Metelius yra bunkeris, bet atvažiavęs garnizonas krėtė, draskė grindis ir nieko nerado.

Viktoras Bakanauskas-Vytautas gimė 1922 m. Paluknio kaime, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje, mažažemio ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 9 ha žemės. Viktoras turėjo brolį ir penkias seseris. Nepriklausomybės metais buvo šaulys. 1944 m. įsijungė į pasipriešinimo kovą. Trys seserys ir brolis buvo ištremti į Sibirą. Brolis, tremtyje praradęs sveikatą, į Lietuvą taip ir nebegrįžo. Tebegyvena Rusijoje. Viena sesuo mirė tremtyje Komijoje, kitos seserys mirė Lietuvoje. Tik viena likusi sesuo gyvena Marijampolėje.

V. Bakanauskas, būdamas Mindaugo tėvūnijos vadu, kovojo partizanų gretose iki 1950 metų kovo mėnesio, kol šnipų buvo išduotas ir susektas. Kartu su juo kovojo ir žmona Stefa Martišiūtė - Bakanauskienė, kilusi iš Tautušių kaimo Šiluvos valsčiuje. Per visą partizanavimo laiką Viktoras Bakanauskas dalyvavo dvidešimt vieneriose kautynėse, o dvidešimt antrose abu su žmona žuvo. Jų kūnai buvo išniekinti Radviliškyje ir nežinia kur užkasti. Jų pavardės įamžintos Radviliškyje pastatytame paminkle žuvusiems partizanams.

Paskutiniu metu kartu su Bakanausku nuolat buvo partizanas Česlovas Jankūnas-Reivedys, Gaidelis. Kalbėjo, kad Reivedys pasidavė pats.

1950 metų kovo mėnesį Bakanauskas su Žmona Stefa Martišiūte provokatoriaus buvo išduoti Zakarkos sodyboje (Gulbinų k., Radviliškio r.). Bakanauskas buvo davęs kažkokiam siuvėjui pasiūti drabužių, atseit tas siuvėjas ir išdavęs. Susišaudymo metu žuvo namų šeimininkas Zakarka, Martišiūtei buvo nukirstos kojos. (Zakarkienė dabar gyvena Vilniuje).

Raseinių rajone, Šiluvos valsčiuje, Butautų kaime gyveno toks Kučys, kuris turėjo dumplinį foto aparatą ir fotografuodavo partizanus. Aš manau, kad tai to Kučio darbas. Nuotraukas ir negatyvus man perdavė pats Bakanauskas ir liepė paslėpti, kad ilgiau išliktų. Aš tuos negatyvus susukau į tūteles, sukišau į puslitrinius butelius po vieną, užlakavau viršų, iškasiau 70 cm gylio duobę ir užkasiau prie topolio. Kai grįžau po dešimties metų lagerio, išsikasiau tuos butelius ir išsivežiau atgal į Šiaurę. Kai jau galutinai grįžau į Lietuvą, parsivežiau ir juos. Paslėpiau ir laikiau kambaryje iki pat atgimimo.

Versta iš rusų kalbos

Iš KGB archyvo
Arch. Nr. 41417/3 B.b. 
Nr. 17830, t. 1, p. 33 - 41

Išrašas iš GADLIAUSKO PETRO, PRANO,
baudžiamosios bylos

Prisikėlimo apygardos, Maironio rinktinės, Nemuno rajono partizanų sudėtis yra tokia:

1.    BAKANAUSKAS VIKTORAS-VYTAUTAS, TAUTVYDAS. 30 metų amžiaus, buvęs Burbiškiu k., Žaiginio valsčiaus gyventojas. Rajono vadas. Žuvęs 1950 01 30 Gulbinų k., Grinkiškio vlsč.

2.    STOŠKUS PRANAS-VĖJAS, BUTELIUKAS, AUDRA, SNAIGĖ. 20 - 22 metų amžiaus, buvęs Žaiginio valsčiaus gyventojas. Vado pavaduotojas.

3.    BAKANAUSKAS MEČYS-VINGĖLA, VIMANTAS, DŽENTELMENAS. 30 - 32 metų amžiaus, buvęs Burbiškių kaimo, Žaiginio valsčiaus gyventojas. Skyriaus vadas.

4.    GADLIAUSKAS PETRAS-SAPNELIS, HENRIKAS, EIMUTIS, DEIMANTAS, BIJŪNAS, BIJŪNĖLIS. Gim. 1927 m. Armonų kaime, Betygalos valsčiuje. Būryje nuo 1948 metų.

5.    VAŠTAKAS ANTANAS-ROMAS, GALIŪNAS. 28 - 29 metų amžiaus Kaulakių kaimo, Šidlavos (Šiluvos) valsčiaus gyventojas. Būry nuo 1948 metų.

6.    VALANTINAS JUOZAS-GIRULIS, ŽALIŪNAS. Buvęs Žaliamiškio kaimo, Žaiginio valsčiaus gyventojas. 18 - 20 metų amžiaus. Būry nuo 1949 m. (R. K. p a s t a b a: Paimtas gyvas ir užverbuotas, pseudonimas GRANITAS).

7.    STOŠKUS ALBERTAS-DUANAS. 30 - 32 metų amžiaus. Buvęs Žaiginio valsčiaus gyventojas (R. K. p a s t a b a: Turėjo septynis slapyvardžius).

8.    JANKŪNAS ČESLOVAS-REIVEDYS, GAIDELIS. 23 metų amžiaus. Buvęs Likmenų kaimo, Betygalos valsčiaus gyventojas. Būry nuo 1948 m.

9.    -RŪSTUSIS, ŽEMUTIS. 23 metų amžiaus.

10.    -PUNTUKAS. Būry nuo 1948 m. rudens ar 1949 m. žiemos.

11.    MARTIŠIŪTĖ STEFA-DANGUTĖ. 24 - 25 metų amžiaus. Būry nuo 1949 m. rudens. Žuvo 1950 m. sausio 30 d. Gulbinų kaime, Grinkiškio valsčiuje.

Į Nemuno rajono sudėtį dar įeina du būriai. Vienas vadovaujamas partizano AITVARO, kurį sudaro:

1.    -AITVARAS. 35 - 36 metų amžiaus. Būrio vadas.

2.    -DONKICHOTAS. 36 - 38 metų amžiaus. Vado pavaduotojas.

3.    -KOLUMBAS. 21 - 22 metų amžiaus.

4.    -LOZUNGAS. 23 - 24 metų amžiaus.

Iki 1949 m. būrio sudėtyje veikė partizanas ŽEMAITIS, 30 metų amžiaus. Žuvo 1949 m. spalio mėn. Švelnių kaime, Žaiginio valsčiuje, Raseinių apskrityje.

Būrys, vadovaujamas ATLANTO:

1.    SVETLAUSKAS JONAS-AUŠRA, ROLANDAS, REGILIETIS, ATLANTAS. 24 metų amžiaus, buvęs Aukštuoliukų kaimo, Grinkiškio valsčiaus gyventojas. Būry nuo 1948 m.

2.    MACKEVIČIUS JONAS-GENUTIS, DAKTARAS, VYGAUDAS. 20 metų amžiaus Sausmiškio kaimo, Grinkiškio valsčiaus gyventojas. Vado pavaduotojas. Būry nuo 1947 m.

3.    SATKUS STASYS-DŽEKAS. 25 metų amžiaus, iš Žaiginio valsčiaus, Raseinių apskrities. Būryje nuo 1948 m.

4.    BUTKUS ANTANAS-DEBESĖLIS. 18 metų amžiaus. Būryje nuo 1948 m. vasario mėn.

5.    LUKMINAS JONAS-SAUSIS. 25 metų amžiaus.

Turiu pasakyti, kad ATLANTO būrį sudaro 7 partizanai, iš jų dviejų asmeniškai aš nepažįstu. 1950 m. Kėdainių raj. ribose buvo nušauti penki ATLANTO būrio partizanai, iš kurių teliko tik du.

Nemuno partizanų rajonas įeina į sudėtį Maironio rinktinės, kurios štabe yra 6 žmonės, prie jos nuolat yra apsaugos grupė, susidedanti iš 4 - 5 partizanų.

Maironio rinktinės štabo personalinė sudėtis tokia:

1.    PALIŪNAS JUOZAS-RIMGAUDAS, TAURAS, RYTAS. 40 - 42 metų amžiaus, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, būryje nuo 1944 metų, turi partizaninį leitenanto laipsnį.

2.    SUDIKAS PETRAS-GAMLETAS. 25 - 26 metų amžiaus, štabo narys, turi partizaninį seržanto laipsnį.

Be šių rinktinės narių, dar yra DRAKAS ir ŠVYTURYS, kurie į rinktinę atėjo 1949 m. rugpjūčio mėn., kada KGB kariuomenė Radviliškio r. Grinkiškio vlsč. sunaikino PRISIKĖLIMO apygardos štabą.

Iš Maironio rinktinės apsaugos grupės man žinomi šie:

1.    ŠUKYS ROMAS-REGINA, KUKUTIS. 26 metų amžiaus. Turi partizaninį seržanto laipsnį.

2.    MOTIEKAITIS KAZIMIERAS-BANGA, VILIUS. 24 metų amžiaus.

3.    -VANAGĖLIS. 30 - 32 metų amžiaus.

4.    -TARZANAS.

PRISIKĖLIMO apygardos štabas iki 1949 rugpjūčio mėn., t. y. iki jo sunaikinimo, priklausė JOGAILOS sričiai. Bet ar tai buvo tos srities vado slapyvardis, ar tik taip vadinosi ta sritis, aš nežinau. JOGAILOS sritis priklausė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžiui, sutrumpintai - LLKS-1.

Pasakoja BRONĖ VITKAUSKIENĖ - LIUTKEVIČIŪTĖ-VAIDILUTĖ

Užrašyta Kėdainiuose
1995 01 25

Gimiau 1927 m. spalio 15 d. Martinaičių kaime, Kėdainių rajone, dabartiniame Radviliškio rajone. Šiuo metu kaimas išnykęs, nelikę nė vienos sodybos. Tėvai turėjo 32 ha žemės. Šeimoje augome dviese su broliu.

Kai tik 1944 metais praėjo frontas, į Burunų gyvenvietę iškart privažiavo rusų pasienio kariuomenės dalinių ir ėmė šukuot aplinkinius kaimus. Iš pradžių tik klausinėjo žmones apie šeimos sudėtį, kas ką dirba, o paskui vieną naktį surengė tikrą siautimą. Surinko visus namuose rastus jaunus vyrus, nuvarė į Burunus, ten uždarė į svirną, o kitą dieną išvežė į frontą. Tie, kurie ištrūko, išėjo į mišką. Iš mūsų kaimo išėjo mano brolis Česlovas, Karolis Nekrošius, iš Daugirdų kaimo - Žalgevičius, kurį vėliau rusai pagavo ir labai mušė nuvežę į Grinkiškį.

Labiausiai mušė Grinkiškio stribų vadas Rapolas. Dėl to Žalgevičius vėliau net išprotėjo.

Miške vyrai matė, kad išsilaikyti bus sunku, todėl daugelis rūpinosi dokumentais ir legaliu darbu. Radviliškyje dirbo prie geležinkelio, nes geležinkelininkų neėmė į armiją. Mano brolis taip pat gavo dokumentus ir pradėjo dirbti Radviliškyje prie geležinkelio.

Pas mus dažnai ateidavo partizanai nuo Raseinių pusės, kadangi mūsų apylinkėse buvo didžiulė neįžengiama pelkė, kurios viduryje telkšojo Praviršulio ežeras. Toje pelkėje buvo saugu, tik ne bet kas galėjo ją pereiti.

Mūsų apylinkėse vyriausias partizanų vadas buvo Juozas Paliūnas-Rytas. Jis vadovavo Prisikėlimo apygardos Maironio rinktinei. Čia ateidavo retai, pas mus kalbėjo, kad jis nuolat būna štabe. Mūsų vietinių partizanų vadas buvo Viktoras Bakanauskas-Vytautas. Jo būrys veikė maždaug šioje teritorijoje: Martinaičių kaimas, Valatkaičių kaimas, Levikainių kaimas. Partizanai laikėsi pelkėse ant aukštesnių kimsų pasistatę palapines, Borkų miške ties Tautušių, Lenčių kaimais. Būryje buvo maždaug keturiolika vyrų.

Sausio mėnesį vienuolika šio būrio vyrų dienojo pas ūkininką Valatkaičių kaime, trys partizanai buvo išvykę ir, matyt, kažkas juos išdavė. Rusai ir stribai apsupo sodybą, žuvo dešimt partizanų. Kai anie trys grįžo, nieko neberado. Tarp grįžusių buvo Kazys Noreika, Stasys Noreika iš Maižiškių kaimo ir Bakanauskas. Atėjo jie pas mus. Mes gyvenom Burunų - Martinaičių miško pakraštyje, čia jiems buvo saugiau. Jie labai išgyveno netekę draugų, ypač Stasys Noreika buvo užsidegęs atkeršyti stribams už žuvusius kovos brolius. Naktį jie išvažiavo. Kaip vėliau sužinojom, kažkur už Tautušių jie užėjo pas kažkokius MGB užverbuotus provokatorius, kurie greit apie juos pranešė stribams. Per stribų ir partizanų susirėmimą žuvo Stasys Noreika. Belikę dviese vėl buvo trumpam užėję pas mus. Tai atsitiko apie 1946 metus.

Iš mūsų kaimo į mišką buvo išėjęs Česlovas Butkevičius. Savame krašte jis vengė būti, todėl pasitraukė į Šiaulėnų apylinkes, kur vėliau ir žuvo. Tai buvo 1949 metais. Neilgai mūsų apylinkėse partizanavo Arbačiauskas, trys broliai Matkai - Adolfas-Faustas, Suotaras ir Mykolas iš Vaitiekūnų kaimo. Dažnai jie pas mus ateidavo. Iškūrendavome pirtį, maisto kaime jiems pririnkdavome. Jie išsimaudydavo, pasikeisdavo rūbus ir vėl išeidavo į tas pelkes.

Kai žuvo Adolfas Matkus, likę jo broliai Suotaras ir Mykolas išsikasė bunkerį Martinaičių kaime pas Banius ir ten praleido žiemą, o pavasarį išėjo į pelkes (R. K. p a s t a b a: Matkų sodyba buvo sudeginta, motina išprotėjo).

Mano brolis pažinojo Noreikates iš Maižiškių kaimo. Jų tėvą stribai nukankino, vienas sūnus pateko į lagerį, motiną su dukrom išvarė iš namų, o du sūnūs išėjo į mišką. Kartais motina su dukra ir tie du broliai ateidavo pas mus prisiglausti.

Tokiu būdu man teko ryšininkės dalia. Teko nešioti partizanų laiškus iš vieno būrio į kitą, perduoti juos asmeniškai arba per ryšininkus. Kartą ėjau į Vaitiekūnus pas ryšininkes Stasę ir Alytę Arbačiauskaites. Jų brolis buvo partizanas, bet tuo metu jis jau buvo žuvęs.

Mano brolis Česlovas taip pat neilgai partizanavo. Kai gavo dokumentus ir įsidarbino, su partizanais ryšių nenutraukė. Jis irgi buvo kaip ryšininkas - padėjo partizanams palaikyti ryšį, verbavo naujus ryšininkus arba partizanų rėmėjus, turėjo net savo ryšininkų tinklą. Vėliau brolį pradėjo persekioti stribai, kelis kartus buvo areštavę, bandė verbuoti. Kai jis nesutiko su jų sąlygomis, jam teko slapstytis namuose. Vėliau jį vis tiek areštavo ir nuteisė.

Partizanai dažnai ateidavo pas Karolį Nekrošių Martinaičių kaime. Ten mes jiems atnešdavome valgyti. Teko ne kartą eiti į Grinkiškį vaistų, kuriuos gaudavau iš Butauskienės, mat jos vyras buvo vaistininkas. Nunešdavau raštelį, kuriame partizanai parašydavo, kokių vaistų reikia. Vaistus partizanams Butauskai duodavo nemokamai. Nors ir labai pavojinga būdavo eiti su vaistais, bet nė karto manęs neužklupo nei stribai, nei rusai. Vėliau visgi Butauskienė įkliuvo. Ją kankino, ji labai išgyveno dėl dukros, vargšei net nervai buvo pairę.

Pas mus vieną kartą buvo užėjęs Paliūnas, Faustas nuo Betygalos ir dar vienas, kurio nė pavardės nežinau. O kai išėjo, Faustas žuvo.

Labai nelengva vyrams buvo gyventi ir kovoti. Kai prasidėjo išdavystės, prasidėjo areštai apylinkėse, atsirado daugiau išdavikų. Areštavo ir mūsų tėvą, ir Karolį Nekrošių, ir Daukšą. Kai areštavo tėvą ir brolį, rusai, pasirodo, viską smulkiai žinojo apie mūsų partizanus: kada ateidavo, ką kalbėdavo, ką valgė, ką gėrė. Viskas buvo jiems išpasakota. Supratome, kad tarp mūsų yra išdavikas, bet kas jis - nežinojome.

Kartą įvyko neįtikėtinas dalykas. Kai Pranas Daukša buvo areštuotas ir tardomas Grinkiškio MGB, per tardymo kabinetą turėjo kažkas praeiti. Tardytojas liepė Daukšai atsistoti ir nusisukti į sieną, kad nematytų praeinančiojo. Daukša pasuko galvą ir pamatė praeinantį Mockiuką. Daukšą smarkiai sumušė, bet paleido į namus. Namuose jis dar spėjo pasakyti, kas yra išdavikas. Iškart buvo pranešta partizanams, kad Genučio brolis - išdavikas. Genutis atkakliai gynė brolį, bet įtarimas krito ir ant paties Genučio.

1950 m. sausio 30 d. Zakarkos sodyboje prie Pašušvio kartu su Viktoru Bakanausku žuvo ir jo žmona Stefa Martišiūtė. Visi įtarė, kad tai irgi buvo Mockaus darbas. Jam padedant buvo pasodinti į kalėjimą visi gyvi likusieji partizanų ryšininkai ir rėmėjai (R. K. p a s t a b a: Bakanauską ir kitus išdavė V. Janutytė).

1949 m. sausio 14 d. Lenčių miške žuvo septyni partizanai. Juos taip pat išdavė provokatorius. Aš pati mačiau suguldytus partizanų kūnus stribų būstinėje Krakėse. Partizanų palaikus stribai Krakėse sumetė į žvyrduobes ir užkasė. Dabar jų žuvimo vietoje yra pastatytas paminklas.

Levikonių kaime gyveno tokie ramūs žmonės Stukūniai. Kalbėjo, kad partizanai išžudė visą jų šeimą - tėvą, motiną, du brolius ir dvi seseris. Sunku pasakyti, kodėl partizanai taip pasielgė. Galbūt jie buvo išprovokuoti arba turėjo žinių, kad Stukūniai juos išdavinėja.

Netoli mūsų gyveno eigulys Bagdonas. Vieną vakarą iš mūsų pas jį nuėjo partizanai Paliūnas, Noreika ir dar vienas. Kai šie pabeldė į duris, Bagdonas savo dešimtmetį sūnų pasiuntė į Burunus, kad paskambintų į Grinkiškį ir pakviestų rusų garnizoną. Kareiviai prisistatė labai greitai, apsupo kaimą, bet partizanai spėjo pabėgti į mišką. Tik vienam peršovė kepurę. Eigulys Bagdonas buvo provokatorius, jam padedant ir mano brolį areštavo. Vėliau partizanai eigulį sučiupo, Bagdonas turėjo galva sumokėti už išdavystes. Jo sūnus ir dabar tebegyvena Grinkiškyje.

Apie garsųjį Grinkiškio stribą Rapolą prisiklausėm įvairiausių kalbų. Labai žiaurus žmogus buvo. Kai tik kas iš Grinkiškio išvažiuodavo gyventi į Radviliškį, tuoj prisistatydavo Rapolas. Kadrų skyriuose suuostinėjęs pagal pavardes, tą žmogų nusivesdavo į stribyną ir nukankindavo. Buvo trys broliai Uliukai iš Aukštuolių kaimo. Stribas Rapolas paėmė du brolius. Vieną nukankino veždami, kitą Grinkiškyje, o trečią brolį ištrėmė į lagerį. Jis, būdavo, važinėja po kaimus, randa kokią mergaitę ir parsiveža ją į savo namus. Palaiko kiek jam patinka ir paleidžia. Grinkiškyje, būdavo, vaikšto su tokia Urbonavičiūte, neva ji buvo jo panelė.

Mano brolis Česlovas Liutkevičius-Varūnas, Garnys buvo išėjęs į mišką ir Martinaičių miške išsikasęs bunkerį. Šio miško pakraštyje stovėjo kelios sukrypusios vargingų žmonių bakūžės. Bunkeryje kartu su jais buvo ir Jonas Armonas iš to vargingo Viedreikių kaimo. Per Kūčias jis grįžo į namus, tuomet ir apsupo kaimelį rusų garnizonas. Armoną paėmė gyvą, tai tas Rapolas sudaužė šautuvo buože jam galvą ir paliko negyvą gulėti ant kelio. Jonas Armonas buvo pirmoji mūsų krašto partizanų auka.

Kadangi pas mus dažnai lankydavosi partizanai, žinoma, buvo kas praneša apie tai stribams. Taigi jie žinojo, kad mes palaikome ryšį su partizanais. Vėliau mus išdavė. Kaimynystėje gyveno tokia Jadvyga Daukšienė. Ji visiems sakydavo: „Jeigu pateksiu enkavedistams į rankas, jūs visi sėdėsit, aš viena nekentėsiu..."

Grinkiškio vidurinės mokyklos direktoriumi tuomet dirbo Stasys Damanskas. Jam žinant ar nežinant, to aš negaliu pasakyti, buvo sukurta partizanų rėmimo organizacija. Ši grupė organizuotai palaikė ir rėmė partizanus. Šiai organizacijai vadovavo direktorius Damanskas. Mudu su broliu Česlovu taip pat priklausėme šiai grupei. Pas mus slapstydavosi nuo rusų persekiojimo trys seserys Noreikaitės. Mūsų namuose jos išbūdavo po dvi, po tris savaites. Mes kartu su jomis įsitraukėme į pogrindinę veiklą. Staliumi mokykloje įsidarbino kažkoks nematytas žmogus, jis vis buvo greta Damansko. Pažiūrėti gana padorus žmogus, lyg ir buvęs partizanas, sužeistas miške. Pasirodo, jis buvo provokatorius. Išdavęs mūsų organizaciją, jis greit dingo iš akiračio. Tuomet areštavo daug žmonių, taip pat direktorių Damanską, mane ir Jadvygą Daukšienę. Ta Daukšienė kaip tarė, taip ir padarė - pasakė viską, ką žinojo, bet vis tiek lagerio neišvengė. Išėjusi iš lagerio, ji mirė Rusijoje. Damanskas grįžo į Lietuvą silpnos sveikatos, kiek pagyveno ir mirė.

Kiek žinau, mes jau buvome įtraukti į tremiamųjų sąrašą. Brolį areštavo 1949 m. sausio 20 d. Mes, tėvelis, mama ir aš, laukėme trėmimo ir slapstėmės. Išgirdome, kad aplinkinius ūkininkus jau veža į Sibirą. Tėvelis išjojo į Vosiliškį pasiteirauti, ką jau ištrėmė, o mudvi su mama nutarėme nueiti pas močiutę. Tik išėjome į kiemą, žiūrim - ateina rusai su ilgais šautuvais, kurių durtuvai ypač spindėjo saulėje. Mūsų jie paklausė, kur yra tėvas? Atsakėme, kad išėjęs kažkur su reikalais. Jie mūsų jau nebeišleido, atsivarė pastotes ir ėmė krauti mūsų turtą į vežimus. Netikėtai atjojo politrukas ir pareiškė: „Jeigu visų šeimos narių namuose nėra, turto neliesti". Tada kareiviai vėl atgal į svirną sunešė ką buvo paėmę. Vieną kaimyną paliko laukti, kada sugrįš ūkio savininkas. Už poros dienų atvažiavo paruošų agentas su keliomis pastotėmis ir ėmė ardyti mūsų gryčią. Žiūri, kad tėvelis kieme vaikšto.

-    Kur tu, Liutkau, buvai, kai mes buvome atvažiavę tavęs išvežti?

Tėvelis sako:

-    Daržinėje buvau ir per plyšį žiūrėjau, kaip jūs šeimininkaujat.

Nusispjovė agentas, apsisuko ir išvažiavo. Kadangi šeimininkas savo sodyboje, nėra kaip ardyti jo namų.

Kartą melžiu karvę ir matau, kad jau mūsų sodybą supa rusų kareiviai. Net karvės nebaigiau melžti. Paėmė mane, nusivarė pas kaimynus Banius, paėmė Banienę, jos sūnų ir išsivarė mus į Grinkiškio stribyną. Palaikė per naktį, o rytą išvežė į Radviliškį. Čia laikė ir brolį. Iš Radviliškio išvežė į Šiaulių kalėjimą. Kartu vežė ir Damanską. Buvo visas juodas, taip smarkiai sumuštas. Iš Šiaulių kalėjimo prieš Naujuosius metus išvežė į „ministeriją", kaip tada sakydavo, į Vilnių. Saugumo rūsiuose išlaikė iki balandžio mėnesio. Tardė čekistas Alechna. Šioje byloje buvo „kaltinami" daugiau kaip du šimtai žmonių. Aš gavau dešimt metų lagerio. Kiti gavo po dvidešimt penkerius metus.

Tiesa, Šiauliuose teko sėdėti su provokatore Paškevičiene. Kai tik įvedė į bendrą kamerą, kitos moterys perspėjo, kad saugočiausi jos.

Po teismo uždarė į Lukiškių kalėjimą, po to išvežė į Leningradą, kur kalėjime išlaikė mėnesį. Iš Leningrado - Vologdon. Čia palaikė tris paras ir išvežė į Intą, Komijos ASSR. Intoje išbuvau šešerius metus. Iš Intos išvežė kirsti miškų į Lemju, kur anksčiau irgi buvo laikomi katorgininkai. Čia radome dar tuos pačius barakus, pastatytus iš netašytų rąstų. Vienoje zonoje iškirtome mišką, perkėlė į kitą zoną. Kai ten iškirtom, pervežė į trečią lagerį. Čia trys moterys krovėme didžiulius rąstus į vagonų platformas. Kartą keldama rąstą neišlaikiau ir nukritau, smarkiai susižeidžiau koją ir galvą. Sugipsuotą mane išvežė į invalidų lagerį Abezėje. Kai pradėjau vaikščioti, parsiuntė atgal į Intą. Toliau dirbau sunkų vergo darbą.

Intos lageryje moterų buvo apie du tūkstančiai. Daugiausia ukrainiečių ir lietuvių. Mūsų trisdešimties moterų brigadoje buvo šešiolika lietuvių. Ne kartą buvo kilusi mintis pakišti galvą po griūvančiu medžiu ir taip pabaigti visus vargus, bet vis pagalvodavau, kaip sunku būtų tėveliui ir broliui gauti tokią žinią. Šita mintis ir sulaikė mane nuo savižudybės.

Kai areštavo brolį ir mane, dėl mūsų motina labai išgyveno ir iš didelio sielvarto pamišo. Tėvelis už prievolių neatidavimą irgi buvo įkalintas dvejiems metams. Kai suėmė ir tėtį, mama nieko nepripažino, nieko neprisileido, nieko nevalgė ir po trijų savaičių numirė.

Prisiminimai apie PRANĄ PRŪSAITĮ-LAPĘ

R. K. p a s t a b a: Sunku rašyti apie žmogų ir trumpą, bet garbingą jo gyvenimą šioje žemėje. Prisiminimai bus užrašyti ne iš pirmų lūpų, bet iš pačių raudonųjų „metraštininkų" sufabrikuotų bylų. Bylose yra keleto jį pažinojusių žmonių trumpų atsiminimų. Baudžiamojoje byloje Nr. 113 minėto partizano vardas kartais rašomas Pranas, kitur - Pranciškus. Tėvavardis irgi rašomas dvejopai: vienur - s. Mato, kitur - s. Mataušo.

Apie partizaną Prūsaitį, manau, teko girdėti legendų ne tik Kėdainių krašte, bet ir visoje Lietuvoje, kadangi šis laisvės kovotojas išsilaikė net iki 1962 m. rugsėjo 25 d., kol pagaliau buvo išduotas, surastas ir paimtas gyvas. Vėliau nuteistas ir, matyt, nubaustas aukščiausia mirties bausme, nes teismo nuosprendyje parašyta, jog sprendimas kasacine tvarka neapskundžiamas. Gal kam nors iš buvusių kalinių ir teko jį sutikti kur nors Rusijos lageriuose ar kalėjimuose, aš to nežinau.

Jo baudžiamojoje byloje tiesiog dešimtys liudininkų, bandančių šiam žmogui suversti visas pokario metų kaltes, visus nežinia kieno padarytus nusikaltimus. Pirminėse apklausose Prūsaitis ginasi ir neigia visus jam inkriminuojamus nusikaltimus, tačiau vėliau su KGB tardytojo Liniausko jam primetamais kaltinimais jau sutinka, pasidaro viskam apatiškas ir abejingas. Toks pastebėjimas daug pasako apie tardomojo fizinę ir psichinę būseną. Matyti, kad Prūsaitis perprato KGB budelių užmačias ir būtais ar nebūtais prisipažinimais norėjo kuo greičiau užbaigti kančias. To, aišku, KGB mankurtams ir tereikėjo. Nesuprantu, kaip tokią svarbią bylą galėjo nagrinėti, atstovauti teisme, paskirti mirties bausmę tardytojai, teisėjai, prokurorai, tarėjai, visuomeniniai kaltintojai, neturintys nei vardų, nei tėvavardžių, nei gimimo metų, o tik vien „sausas" pavardes. Teisėjas - Miežėnas, tarėjai - Pikelis ir Antanavičius, sekretorė - Klimčiauskaitė, prokuroras - Bakučionis, visuomeninis kaltintojas pagal Kėdainių partkomo įgaliojimą - Macevičius.

Išrašai iš KGB arch. B. b. Nr. 113 kaltinamojo PRŪSAIČIO PRANCIŠKAUS, MATAUŠO sūnaus, 4-e tomuose 1962 m. rugsėjo 25 d., 1963 m. kovo 22 d. Arch. Nr. 47303/3, t. 1, p. 106, 9, 91, 88, 32,157, 235,145, 260.

PRŪSAITIS PRANAS, s. MATO, g. 1928 m. sausio 9 d. Grinkiškio miestelyje, Radviliškio rajone. Gyvendamas Pilionių kaime, Kėdainių rajone, 1948 m. pavasarį įstojo į ginkluotą antitarybinę grupę - PRISIKĖLIMO apygardos JAUNUČIO būrį ir išbuvo jame iki 1952 m. rugsėjo 25 d. Būrys veikė Kėdainių, Radviliškio rajonuose.

Turėjo slapyvardžius KIAUNĖ, KĘSTUTIS ir LAPĖ.

Jaunučio būrio vadas buvo ŠUKYS - ŠUKEVIČIUS ROMUALDAS-JOGAILA.

1951 m. pradžioje PRŪSAITIS P. buvo paskirtas PRISIKĖLIMO apygardos MAIRONIO rinktinės štabo aprūpinimo skyriaus viršininku. MAIRONIO rinktinės vadas PALIŪNAS JUOZAS-RYTAS.

1950 m. rugpjūčio 30 d. įsakyme Nr. 4 išvardinta eilė šio būrio dalyvių:

VYGAUDAS-MACKEVIČIUS (MOCKUS) JONAS.

ALGIRDAS-JUŠKA LEONAS. Turėjo dar ir KARIŪNO slapyvardį. JAUNUČIO būrio ūkio dalies vedėjas, vėliau paskirtas PRISIKĖLIMO apygardos štabo viršininku, po BAGDONO žuvimo 1950 m. rudenį.

JOGAILA-ŠUKYS ROMUALDAS, JAUNUČIO būrio vadas.

AIDAS-VIKTORAS BAKANAUSKAS, MAIRONIO rinktinės štabo viršininkas. DAINOTAS-STOŠKUS (STAŠKEVIČIUS) ALBERTAS, s. KAZIMIERO, g. 1920 m. Tautušių kaime, Ariogalos rajone. Turėjo dar slapyvardžius LAPELIS ir SMŪGIS. 1951 m. pavasarį paskirtas ūkio dalies viršininku, o vėliau - LUKŠIO būrio vadu. Paimtas gyvas 1952 m. birželio 11 d. Martinaičių kaime, Dotnuvos rajone.

Be to, JAUNUČIO būriui priklausė KVEDARAS ANTANAS, BANAITIS ANTANAS ir BALTARAGIS-KOSTAS KUDOKAS.

1951 m. rudenį PRISIKĖLIMO apygardos štabas buvo Kėdainių rajone, Padotnuvio kaime, pilietės KRUTKIENĖS sodyboje. Ten slėptuvėje slapstėsi:

PALIŪNAS JUOZAS-RYTAS;

BAGDONAS AUGUSTINAS-ŠARŪNAS;

PRŪSAITIS PRANAS-LAPĖ;

MEŠKUOTIS VYTAUTAS-LAZDYNAS.

Išrašas iš 1963 m. kovo 1 d. apklausos protokolo

Klausimas: Praeituose apklausimuose Jūs pareiškėte, kad 1952 m. Kėdainių rajono Rūkų kaime nušovėte kažkokį gydytoją. Papasakokite apie tai smulkiau.

Atsakymas: 1952 m. liepos mėnesį taip vadinamas PRISIKĖLIMO apygardos gaujos vadeiva PALIŪNAS JUOZAS-RYTAS į slėptuvę pas KRUTKIENĘ Kėdainių rajono Padotnuvio kaime atsivedė kažkokį man nepažįstamą pilietį. Nei pavardės, nei vardo aš nežinau. Iš kur jis buvo, irgi nežinau. PALIŪNAS man pasakė, kad jis su juo buvo pažįstamas nuo 1947 m., ir priėmė jį į mūsų gaują. Kokį jis turėjo slapyvardį, aš dabar neprisimenu. (Užnuodijęs partizanus gydytojas - Vytautas Remeika-Darius iš Pernaravos). Nuo to karto mes pradėjome kartu slapstytis. PALIŪNAS jam išdavė NESTEROVO nužudymo metu paimtą šautuvą. Be to, jis buvo ginkluotas pistoletu - revolveriu, tačiau kur jį gavo, nežinau. Slėptuvėje jis padėdavo PALIŪNUI tvarkyti gaujos dokumentus. Jis spausdino rašomąja mašinėle. Pagal specialybę jis buvo gydytojas. 1952 m. rugsėjo mėn. pabaigoje, tikslios datos neprisimenu, mes su gaujos dalyviu Juška, ginkluoti automatais ir pistoletais, susiruošėme eiti į ryšių punktą pas POVILAUSKĄ ANTANĄ, kuris gyveno Kėdainių rajono Gudžiūnų kaime. Minėtas gydytojas irgi susiruošė eiti kartu su mumis. PRISIKĖLIMO apygardos vadas PALIŪNAS JUOZAS leido jam eiti kartu su mumis. Mes išėjome ir per naktį nuėjome į Kėdainių rajoną, Jokubaičių kaimą, kuriame dienojome, tačiau kur, dabar jau neprisimenu. Vakare sutemus nuėjome į Gudžiūnų kaimą pas POVILAUSKĄ ANTANĄ. Ten kiek pabuvę, išėjome ir nuėjome į Kėdainių rajono Rūkų kaimą pas ČIAPĄ EDVARDĄ. Atėjus į sodybą, aš pasibeldžiau į langą, ir netrukus į kiemą išėjo ČIAPIENĖ. Aš pasakiau jai, kad mes dienosim pas juos. ČIAPIENĖ man pasakė, kad kaimynystėje jau išvežto ČIAPO, vardo jo nežinau, ūkio daržinėje yra sudėti kolūkio rugiai, ir ten pasiūlė mums dienoti. Aš su ČIAPIENĖS pasiūlymu sutikau. ČIAPIENĖ man padavė iš kambario išnešusi pagalvę ir vatinę antklodę. Susitarę, kad ČIAPIENĖ kitą dieną atneš mums valgyti, išėjome į minėtą daržinę. Ten nuėję užlipome ant kolūkio rugių. Mums dienojant Jokubaičių kaime, šeimininkė, man prašant, Gudžiūnų miestelyje nupirko du buteliukus hematogeno. Vakare aš išgėriau pusę buteliuko hematogeno ir padaviau jį gydytojui, pas jį buteliukas ir buvo per naktį.

Kitą dieną ČIAPIENĖ su kažkokia moteriške atnešė mums valgyti. Padavusios maisto produktus, jos išėjo iš klojimo. Mes pavalgėm. Pavalgęs aš paėmiau ir truputį išgėriau hematogeno. Po manęs jo gėrė ir gaujos dalyvis JUŠKA. Maždaug po minutės man pasidarė bloga, JUŠKAI irgi. Kai aš apie tai pasakiau gydytojui, jis norėjo eit atnešt vandens, bet aš neleidau jam ir išsiėmiau iš dėklo pistoletą. Gydytojas griebė už pistoleto, ir aš tuo metu šoviau į jį. Kur pataikiau, nežinau. Po to jis nugriuvo. Paskui atsistojo JUŠKA, pasiėmė mano automatą ir iššovė seriją į jau nušautą gydytoją. Ar pastarasis dar buvo gyvas, ar ne, aš negaliu pasakyti. Po to mes su JUŠKA išėjome iš daržinės, daugiau aš nieko neprisimenu. Kitą dieną atsipeikėjau Radviliškio rajone, Skamaičių kaime pas GAPŠĮ VINCĄ. Kokiu būdu aš pas jį patekau, neprisimenu. Nei automato, nei pistoleto su savimi neturėjau. Kur aš juos pamečiau, nežinau. JUŠKA tada buvo suimtas kareivių. Tuo pat metu kareivių surasta mūsų slėptuvė Padotnuvio kaime KRUTKIENĖS sodyboje, ir joje nusišovė PRISIKĖLIMO apygardos vadas PALIŪNAS JUOZAS. Nuo to laiko aš pradėjau slapstytis nuo tarybų valdžios organų vienas.

Apklausė: VSK prie LTSR MT tardymo skyriaus
vyr. tardytojas kapitonas LINIAUSKAS.

R. K. p a s t a b a: Šioje byloje visų nukentėjusių bei žuvusių nuo partizano PRŪSAIČIO rankos smulkiai išvardintos pavardės, vardai, net kai kurių biografiniai duomenys, o apie aukščiau minėtą gydytoją, kuris kaip provokatorius buvo sunaikintas, jokių duomenų byloje nėra. Atrodo, tarsi tai būtų buvęs visai nereikšmingas, eilinis banditėlis, kurio nei pavardės nebūtina minėti. Gerai žinoma, kad į jokias oficialias apklausas provokatoriai nebuvo kviečiami. Jie taip pat niekada nedalyvaudavo baudžiamosiose bylose kaip liudininkai. Čia pateikta išimtis - PRŪSAITIS pasakoja, kokiomis aplinkybėmis žuvo minėtas gydytojas. Matyt, operatyvinės tarnybos norėjo tiksliau sužinoti, kaip buvo sunaikintas jų agentas, kur operatyviniame darbe buvo padaryta klaida.

Pasakoja ONA GUTKAUSKIENĖ - KRIŠČIŪNAITĖ

Užrašyta Šiauliuose
2003 12 20

Gimiau 1933 metais Žačių kaime, Meškuičių valsčiuje, Šiaulių rajone. Iki Šiaulių mums buvo 15 kilometrų. Šeimoje pas tėvus buvome keturi vaikai: broliai Boleslovas (g. 1926 m.), Martynas (g. 1931 m.), Vytautas (g. 1932 m.) ir aš. Tėvai turėjo 22 ha žemės, gyveno pasiturinčiai. Tėtis Julius Kriščiūnas, buvęs 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanaris, kovojęs su rusų bolševikais, turėjo puskarininkio laipsnį, buvo didelis patriotas. Jo didžiausias pomėgis buvo medžioklė. Tėtis buvo visų gerbiamas ir mylimas žmogus.

Kai 1944 m. rusai antrą kartą okupavo Lietuvą, mūsų tėtis ėmė organizuoti partizanų būrį. Pas jį ėmė rinktis apylinkės vyrai ir aptarinėt tolimesnius ginkluoto pasipriešinimo planus. Nors tėčiui tarnyba rusų kariuomenėj negrėsė, bet jis pasakė, kad okupantams netarnaus ir į jų kalėjimą badu mirt neis, verčiau jau žus savo žemėje su ginklu rankose. Bolševikai tėtį tuoj pat areštavo ir uždarė Meškuičių stribyno rūsyje. Tada mama pasidarė alaus didžiulę bačką, paėmė žąsį, nuvežė stribams ir parsivežė tėtį. Po mėnesio jam pranešė, kad Meškuičių stribai vėl rengiasi jį areštuot, tada tėtis pradėjo jau rimtai slapstytis. Pas kaimyną Jurgį Povilaitį daržinėj pasidarė bunkerį ir jame kartais pabūdavo, nors dažniausiai gyveno su būrio vyrais miške. Kartu su savimi į mišką tėtis išsivedė ir vyriausiąjį sūnų Boleslovą, kuriam grėsė būti paimtam į rusų kariuomenę.

Arčiausiai mūsų tėviškės buvo Girdinų miškas, toliau Ilgoji Lova, Mišeikių miškas. Šiuose miškuose pokario metais laikėsi mūsų apylinkių partizanai.

Apie 1947 m. čekistai Mišeikių miške buvo sukūrę tokią savų „partizanų" grupę. Į tą grupę jie buvo įtraukę ir keletą užverbuotų vietinių vyrų. Tai grupei, pamenu, priklausė ir toks Remeika iš Mišeikių kaimo, Kinka, Petras Bielskis, bet mūsų partizanai juos greit išaiškino. Kadangi ta grupelė bandė prisijungt prie tikrųjų partizanų, mūsiškiai juos tada nuginklavo, palupo ir išvaikė. Tai, be abejo, nepatiko čekistams, jie kai kuriuos šituos savo „partizanus" areštavo ir pasodino. 1945 m. balandžio 1 d. per Velykas mūsų tėtis su keletu kitų partizanų atėjo į namus aplankyt artimųjų. Mama iškūreno pirtį, vyrai planavo maudytis, o aš nuėjau gult. Buvo atėjęs brolis Balys-Klajūnas, pusbroliai Pranas ir Jonas Adomaičiai, Stasys Junaitis, Izidorius Miškūnas-Barzda, Stasys Šepkus-Šernas, iš viso apie dešimt vyrų. Lauke budėjo mūsų brolis Martynas. Jis įėjo gryčion ir pasakė tėčiui, kad nuo kaimo pusės atvažiuoja pastotė. Tėtis tuoj pat išbėgo į lauką ir nuėjo į sodą, bet, matyt, namai jau buvo apsupti. Pasigirdo ilga automato šūvių serija ir nutilo. Visi kiti buvo pasilikę kambaryje. Mama užkabino duris iš vidaus, o lauke jau ėmė rėkaut stribai, reikalavo tuojau pat atidaryti duris. Jei neatidarys, pagrasino per langus mesti į vidų granatas. Tada jau sukomandavo mama:

- Vyrai, bėkit! Gal kam ir pasiseks pabėgt. Jeigu mes granatas, iš mūsų liks košė.

Naktis buvo labai tamsi, smarkiai lijo. Vyrai šoko per langus ir laimingai pabėgo. Į juos stribai neiššovė nė vieno šūvio. Neįrengtoje namo pusėje buvo sustatyti dvigubi langai, mama užlindo už jų ir užsimetė skudurų. Buvo atėję trys stribai ir vienas rusų kareivis. Tai tas kareivėlis, pastebėjęs už langų pasislėpusią mamą, priėjo arčiau ir atsistojo nugara į tą pusę taip, kad stribai jos nepastebėtų. Jis žinojo, kad stribai buvo nusprendę mus visus iššaudyt. Pirmiausia ėmė mušti brolį Martyną, po to jį nuvarė sodan prie nušauto tėčio, paskui vėl atvarė gryčion ir mušė su šautuvo buože tol, kol tas sukniubo prie mano lovos ir nebeatsikėlė. Taip jį ir paliko. Kiti šaudė į lubas. Pasigavo ir brolį Vytautą, norėjo jį mušt, bet aš pasikėliau nuo lovos ir pasakiau, kad jo nemuštų, kad jis nesveikas (iš prigimties jis buvo protiškai atsilikęs). Susirietusi į kamuoliuką, gulėjau po apklotu ir drebėjau iš baimės. Vienas stribas atklojo mane, pažiūrėjo ir pasakė, kad šita dar per maža, ir vėl užmetė apklotą. Susirinko raktus, užrakino visas gryčios duris ir išvažiavo.

Mama išlindo iš už langų, pradėjo judint Martyną. Martynas atgavo sąmonę, atsikėlė. Visi nuėjom prie žuvusio tėčio, atsisveikinom su juo ir išėjom iš namų. Visą savaitę stribai neleido laidoti tėčio - tik žmonės susirinkdavo, pagiedodavo ir vėl išsiskirstydavo. Visą tą laiką aplink mūsų namus buvo pastatyta stribų pasala, jie, be abejo, tikėjosi, kad gal kas ateis paimti tėčio palaikų. Tėtį palaidojo jo sesuo Uršulė

Adomaitienė su kaimynais. Po to ją ilgai tardė, grasino, visaip gąsdino, mat kaip ji drįso „banditą" laidoti.

Taip mes išvaryti iš savo gimtų namų vaikščiojom per žmones. Pas vienus, pas kitus pagyvendavom. Nesveikąjį broliuką palikom pas kaimynus. Tik po metų klajojimo mums leido grįžti į namus. Grįžome, bet namai jau buvo tušti, visas mūsų turtelis stribų ir kai kurių kaimynėlių išgrobstytas.

1948 metais pavasarį buvo trėmimas į Sibirą. Mums jau iš anksto buvo pranešta, kad mūsų šeima įtraukta į tremiamųjų sąrašus. Tada aš, mama, Martynas ir Vytautas išbėgom į mišką ir su partizanais Gervinų miške išgyvenom visą mėnesį. Ten kartu buvo ir brolis Boleslovas. Partizanai tokiam beržyne mums iš šakų padarė būdą ir mes joje miegodavom. Po mėnesio partizanai išėjo iš to miško į kitą vietą, mane pasiėmė pusseserė Miliutė Girtienė, gyvenusi netoli Telšių. Pas ją išbuvau metus, po to Šiauliuose slapsčiausi pas žmones. Mama su Vytuku slapstėsi Kairiuose pas tėčio pusbrolį Grinių. Brolis Martynas taip pat glaudėsi ir pas vienus, ir pas kitus, pagaliau 1950 m. atvažiavo pas mane į Šiaulius atsisveikint. Pasakė, kad jo niekas nebelaiko, visi bijo, jam likęs tik vienas kelias - į mišką. Aš tuomet prižiūrėjau saugumo sargo vaiką. Be abejo, tas saugumietis mus ir išdavė, nes mus suėmė iškart abu. Po to suėmė ir mamą. Savaitę mus tardė, bet po to mane su mama paleido, o Martyną pasiliko.

Trumpai aš dar gyvenau Joniškio rajone, Dargiuose. Ten geri žmonės man parūpino pasą, tada per pažįstamus įsidarbinau Šiaulių „Elnio" fabrike.

Gyvendama Pročiūnų kaime prie Kairių, iš partizanų gavau žinią, kad žuvo brolis Boleslovas. Jie kvietė mane atvažiuot susitikt į Dargius pas Mykolą Glinskį. Dar paprašė kartu atsivežt partizanų seserį Janiną Padervinskaitę, kuri tuo metu buvo pas savo pusseserę Šiauliuose. Ji žiopliukė tai pusseserei pasisakė kur važiuoja. Pusseserė jau buvo čekistų užverbuota agentė Rožė ir mus sekė. Padervinskaitės tėvas ir keturi jos broliai, kilę iš Sereikių kaimo, partizanavo Audros būry. Kai nuvažiavom į Dargius, į susitikimą atėjo Juozas Padervinskas-Šermukšnis, Alfonsas Padervinskas-Žilvitis, Vladas Daraška-Kikilis ir Juozas Petraitis-Putinas. Jie atnešė brolio Boleslovo nuotrauką, dar jo prirašytą sąsiuvinį atidavė, papasakojo apie brolio žuvimo aplinkybes.

Į mišką brolis išėjo 1944 m., o žuvo 1952 m. kovo 19 d. 1951 - 1952 metų žiemai partizanai įsirengė bunkerį Verbūnų apylinkėje, 96-ame Gulbino miško kvartale, bet apie tai greitai sužinojo čekistai ir ėmė šukuoti Gulbinų mišką. Vyrai po žeme duso, nes trūko deguonies. Tikslios bunkerio vietos beveik niekas nežinojo, net ir pats išdavikas Petras Bielskis-Aras, nes buvo nepasitikima ir savaisiais. Bunkeryje tuo metu buvo mano brolis Boleslovas Kriščiūnas-Karklas, Puntukas, Klajūnas, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas, štabo viršininkas Izidorius Miškūnas-Barzda, žvalgybos skyriaus viršininkas Stasys Šepkus-Šernas, visuomeninės dalies viršininkas Alfonsas Padervinskas-Žilvitis ir ūkio skyriaus viršininkas Ignas Sabulis-Apicierius. Pritrūkę oro, vyrai veržėsi iš bunkerio ir pateko tiesiai priešui į rankas. Gyviems pavyko ištrūkti tik Žilvičiui ir Apicieriui.

Taigi mes pasišnekėjom su vyrais, ir jie nuėjo gult į svirną. Kartu su jais nuėjo ir šeimininkas, o mes likome kambary. Saugoti lauke nepasiliko niekas. Paryčiais ėmė smarkiai belstis į duris ir rusiškai šaukė, kad įleistume. Šeimininkė atidarė duris ir į vidų suvirto ginkluoti maskoliai ir stribai. Pirmiausia jie pareikalavo klėties rakto, atseit jie norėtų apžiūrėt, kas yra viduje, bet šeimininkė paaiškino, kad jie neseniai atsikraustė į šituos namus ir klėties rakto neturi. Tuomet vienas stribas paleido pliauską į duris - durys atsidarė. Kai durys atsidarė, iš vidaus partizanai atidengė ugnį. Tuomet šitie burliokai keikdamiesi sukrito ant žemės ir kirto į partizanus. Trys vyrai žuvo iškart, o vienas atsišaudydamas pabėgo. Kiek plačiau apie tai papasakota Aurelijos Malinauskaitės knygoje „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje".*

* Viena iš paskutinių saugumiečių operacijų prieš Audros būrį buvo atlikta 1952 m. rugsėjo 22 - 23 d. Joniškio rajono Dargių kaime... Per susišaudymą su kareiviais prie Mykolo Glinskio ūkio žuvo A. Padervinskas-Žilvitis, paskutinio rinktinės štabo narys, pastaraisiais mėnesiais vadovavęs Audros būriui, jo brolis Juozas Padervinskas-Šermukšnis, Dobilas ir Vladas Daraška-Kikilis. Juozas Petraitis-Putinas vos ne stebuklingai išsigelbėjo: peršautom kojom pasiekė palaukę, kur piemuo jam padėjo užsiropšti ant arklio. (Iš knygos „ Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje", p. 160-161).

Po susišaudymo Padervinskaitę rusai išsivežė, o aš pasakiau, kad niekur neisiu. Šaukit mane vietoje, ką norit tą darykit, bet aš prie nušautų partizanų neisiu, ir mane paleido. Paskui aš nuėjau prie plento ir grįžau į Šiaulius. Iki arešto su partizanais daugiau jau nebeteko susitikti, nes paskutinieji Audros būrio partizanai žuvo 1953 m. kovo 23 d. Viktorijos Rumbauskienės sodyboje Smilgių kaime, Šiaulių rajone. Tai būrio vadas Kostas Danasas-Čirvinis, Alfonsas Danielius-Balandis su savo mergina Pulcherija Rumbauskaite, Petras Lapinskas-Motiejus ir Juozas Petraitis-Putinas.

1953 m. kovo 3 d. po darbo grįžau į namus Vilniaus gatvėje, atvažiavo du stribai ir mane areštavo. Iškart ėmė daryt kambary kratą. Sako, mes atseit turim patikrint, kiek odų iš „Elnio" fabriko prisivogei. Aš pradėjau juoktis, nes jie ėmė knistis ne ten, kur odos galėtų būti sudėtos, o stalčiuose, spintoje, išvertė nuotraukas iš dėžutės ir ėmė jas žiūrinėt. Po to, kai nieko tinkamo nerado, liepė apsirengti ir išsivežė. Nuvežė į rajono stribyną ir tris paras išlaikė viename kabinete. Ant kėdžių sėdėjau ir miegojau, o jie mane verbavo. Žadėjo naują butą abiems su motina, gerą darbą ir gerą atlyginimą, reikėjo tik sutikt jiems tarnaut. Kai nesutikau, nuvarė į rūsį ir ten uždarė. Besėdint rūsy užvertė klumpes Stalinas, tai buvo kovo 5 d. Kažkur mieste pasigirdo laidotuvių maršo garsai, o mes nežinom, mums gi nesako, kas toks šaukštą padėjo, tik jaučiam, kad kažkas iš pačių aukščiausių komunizmo dievų. Tardyt mūsų nebekviečia, tik vieną iš kameros išsivedė. Tas grįžęs pasakė, kad mirė Stalinas, visi čekistai su juodais raiščiais ant rankovių, jiems gedulas.

Po savaitės mane perkėlė į kalėjimą. Ten mėnesį patardė ir nuteisė dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Po to išvežė į Vilniaus kalinių persiuntimo punktą, kur be jokios patalynės, su savais drabužėliais išlaikė dar tris mėnesius. Išvežė į Archangelsko sritį, kur išbuvau trejus metus ir tris mėnesius. Brolis Martynas buvo gavęs 25 metus lagerio, kalėjo Karagandoje. Jau buvo atsėdėjęs šešerius metus, kai jį paleido beveik kartu su manimi, kaip nepilnametį. Po metų Martynas žuvo, matyt, čekistai su juo susidorojo. Ties Šilėnais jis buvo išmestas iš traukinio.

R. K. p a s t a b a: Šiaulių miesto ir krašto laikraštyje „Aušros alėja" 1994 m. spalio 11 d. Nr. 80 buvo publikuota Aurelijos Malinauskaitės dokumentinė apybraiža „Audros būrys", kurioje išsamiai nušviečiama šio būrio kūrimosi ir veiklos raida. Kadangi apie šį būrį ir apie Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinę Prisikėlimo apygardoje pateikiama palyginti labai nedaug faktinės medžiagos, manau, su ja vertėtų susipažinti ir platesniam skaitytojų ratui, tuo labiau, kad gerb. Onos Kriščiūnaitės prisiminimai susiję su šiuo būriu. Straipsnį pateiksiu šiek tiek sutrumpintą.

„AUDROS būrys buvo žinomas Meškuičių, Stačiūnų, Šiaulių, Lygumų, Gruzdžių valsčiuose. MGB dokumentuose nurodoma, kad 1945 m. netoli Jackonių k., Lygumų vlsč., slapstėsi 50 vyrų. Jiems vadovavo buvęs Lietuvos kariuomenės lakūnas JUOZAS UŽEMECKAS. Minimos VALANČIŲ, JARAŠIŪNO, TIMINSKO ir kt. pavardės.

1944 - 1945 m. tik formavosi AUDROS būrys. 1947 m. suvestinėse išvardijami PETRAIČIO būrio kovotojai. Lygindami ryšininkų bei rėmėjų pasakojimus su minėtaisiais dokumentais, matome, kad tie patys partizanai priklausė AUDROS būriui, kurį laiką vadovaujamam JURGIO PETRAIČIO iš Strazdų k., Gruzdžių vlsč. Tuo metu, matyt, ir buvo pasirinktas AUDROS pavadinimas. Būrys priklausė GENIO (vėliau vadintai VOVERĖS, KUNIGAIKŠČIO ŽVELGAIČIO) rinktinei. 1946 m., kai buvo vienijamas Lietuvos partizanų judėjimas, minėtosios rinktinės vadas VALANČIUS-GENYS per VYTAUTO DIDŽIOJO rinktinės vadą J. BELAGLOVĄ-ŽYDRŪNĄ palaikė ryšį su jungtinės KĘSTUČIO apygardos štabu. GENYS sutiko prisijungti prie KĘSTUČIO apygardos, 1948 m. įkūrus PRISIKĖLIMO apygardą. Tuo metu jau vadinta KUNIGAIKŠČIO ŽVELGAIČIO vardu, rinktinė priklausė šiai apygardai. Iki pat savo kovos pabaigos AUDROS būrys kaip tik ir priklausė šiems partizanų junginiams. Ginkluoto pasipriešinimo pradžioje Lygumų, Stačiūnų, Meškuičių valsčiuose formavosi KOVO rajonas. Jis priklausė GENIO rinktinei. Į šio rajono veiklos ribas įėjo ir AUDROS būrys. KOVO rajonui (tėvūnijai) vadovavo JUOZAS DOMINAUSKAS-KĘSTUTIS.

Žiemą ar kariuomenės siautėjimo metu AUDROS būrys pasidalindavo į smulkesnes partizanų grupes. Tačiau, kaip monolitinis kovos vienetas, būrys išsilaikė ilgai. 1950 m. jame buvo iki 18 kovotojų.

Kokie laisvės kovotojai sudarė šį būrį? Koks jų likimas?

ANTANAS PETRAITIS-ILGŠIS, EIMUTIS iš Sereikių k., Lygumų vlsč. 1945 m., apsikabinėjęs raudonosios žvaigždės ordinu ir medaliais, grįžo atostogų iš sovietinės armijos. Tais pačiais metais išėjo į mišką. Iš pradžių kovojo kartu su vietiniais vyrais, vėliau, anot ryšininko IZIDORIAUS TUBIO-NYKŠTUKO, kaip sumanus ir apsišvietęs vyras, buvo pakviestas dirbti į KOVO rajono (tėvūnijos) štabą. EIMUTIS žuvo 1949 m. kovo 4 d. pasaloje Kutaičių k., Stačiūnų vlsč. Tada žuvo KOVO rajono vadas JUOZAS DOMINAUSKAS-KĘSTUTIS ir dar penki partizanai. A. PETRAIČIO brolis JUOZAS-KLEVAS kovojo AUDROS būryje, žuvo 1953 m. netoli Smilgių k., Gruzdžių vlsč.

Du broliai PETRAIČIAI iš Strazdų k., Gruzdžių vlsč., taip pat partizanavo. JURGIS PETRAITIS-NEKLAUSK apie 1947 - 1950 m. vadovavo AUDROS būriui. Miške nelaimingo atsitikimo metu nusišovė: užtaisytas ginklas netikėtai iššovė, kulka atsitrenkė į kelmą, rikošetavo ir kliudė partizaną.

VLADAS DARAŠKA-DAGILIS, RADASTAS iš Dakčių k., Lygumų vlsč., slapstėsi nuo mobilizacijos. Lygumų stribai jį pagavo ir labai primušė, išdaužė dantis. 1946 m. V. DARAŠKA išėjo į mišką, į AUDROS būrį. Tais pačiais metais rugsėjo mėn. jis žuvo kartu su broliais PADIRVINSKAIS prie Dargių k., Joniškio r.

Jau minėtasis BOLESLOVAS KRIŠČIŪNAS-KARKLAS, KLAJŪNAS kartu slapstėsi su tėvu JULIUMI KRIŠČIŪNU. Po tėvo žūties tęsė kovą AUDROS būryje. KLAJŪNAS žuvo 1952 m. kovo 19 d. Gulbinų miške, MGB agento - smogiko P. BIELSKIO-UOSIO išduotas. Tada buvo nušauti S. ŠEPKUS-ŠERNAS bei sereikiškis IZIDORIUS MIŠKŪNAS-BARZDA. ONA REMEIKAITĖ-DARAŠKIENĖ, atvežta į Šiaulių saugumą tardyti, prisimena: „Nepažinau nė vieno. Veidai jų buvo ištinę, baisiai išniekinti; pasodinti, į malkas atremti, pagaliukai pakišti pasmakrėn, kad galvas laikytų".

PETRAS RUMBINAS iš Klebonų k., Meškuičių vlsč., mokėsi Klaipėdoje. Atvažiavęs į tėviškę, nuėjo į mišką aplankyti draugą. Tuo metu kariuomenė apsupo partizanus P. RUMBINAS-VITAS taip ir liko tarp laisvės kovotojų. Žuvo Gavėnaičiuose.

Tragiškas likimas ištiko PADERVINSKŲ šeimą iš Sereikių. Keturi sūnūs ir tėvas paguldė galvas miške. Tėvas ALFONSAS PADERVINSKAS-BEVARDIS, 1948 m. bėgdamas nuo Sibiro tremties, pasitraukė pas partizanus. Jis tų pačių metų gruodžio 18 d. netoli Gervėnų miško buvo nušautas, atvežtas į Šiaulių saugumo kiemą ir numestas. Žentas ryšininkas J. ŽVIGAITIS pasakojo, kad buvo atvestas atpažinti. A. PADERVINSKAS gulėjo žvyro dėžėje, ant jo buvo užverstos durys, veidas sužalotas. PRANO PADERVINSKO broliai jau buvo miške, kai jis, gyvendamas Šiauliuose, buvo pašauktas į armiją. Nuvažiavęs iki Radviliškio, iššoko iš vagono ir susirado brolius. Neišbuvęs miške nė mėnesio, žuvo 1950 m. liepą Gavėnaičiuose. Jaunėlis VYTAUTAS PADERVINSKAS-JAUNUTIS žuvo 1952 m. netoli Gruzdžių. Broliai ALFONSAS-ŽILVITIS ir JUOZAS-ŠERMUKŠNIS, UOSIS žuvo 1952 m. rugsėjo mėn. kartu su V. DARAŠKA-RADASTU (tada J. PETRAITIS-KLEVAS suspėjo pabėgti). Paskutiniaisiais partizanavimo metais JUOZAS PADERVINSKAS priklausė rinktinės štabui.

AUDROS būryje kovojo ir keturi broliai DANASAI iš Gibaičių k., Meškuičių vlsč. Tai vyresnio amžiaus vyrai. KOSTAS DANASAS-ČIRVINIS - eigulys, PETRAS DANASAS-TYRULIS - siuvėjas, KLEMENSAS DANASAS-DRUGELIS, RAMUTIS užkuriomis buvo išėjęs į Kairius. Visi broliai anksti pasitraukė į mišką. 1948 m. žiemą Ruslių kaime, Lygumų vlsč., buvo nušautas jauniausias brolis JUOZAS DANASAS-ŽEMAITIS.

Vėliau KOSTAS DANASAS-ČIRVINIS vadovavo AUDROS būriui. Jis 1953 m. kovo 23 d. kartu su kitais būrio kovotojais - A. DANIELIUMI-BALANDŽIU, P. LAPINSKU-MOTIEJUMI, J. PETRAIČIU-KLEVU, PUTINU - nusišovė bunkeryje, apsuptame kariuomenės, netoli Smilgių k., Gruzdžių vlsč. 1952 - 1953 m. Gruzdžių apylinkėse žuvo likusieji broliai DANASAI.

Buvęs frontininkas STASYS MOCIUS-VIZGYS, KLEVELIS iš Dapkūnų k., Meškuičių vlsč., pabėgo nuo tremties į mišką. Žuvo apie 1951 m.

Kurį laiką AUDROS būryje kovojo ir broliai IGNAS-PŪGA, KERPĖ bei PRANAS-GIBAUSKAS KUMPIAI iš Valdomų k., Gruzdžių vlsč. 1949 m. saugumo dokumentuose nurodomos būrio vado IGNO KUMPIO-PŪGOS pareigos. Būrys turėjo platų rėmėjų bei ryšininkų tinklą. Dauguma jų nukentėjo. Jų laukė Šiaulių saugumo požemiai, kalėjimai, lageriai, tremtis šaltajame Sibire.

R. K. p a s t a b a: 1945-1947 m. Šiaulių apskrityje, Lygumų valsčiuje, veikė Prisikėlimo apygardos Juozo Dominausko-Kęstučio vadovaujami Kovo rajono (tėvūnijos) Vėtros ir Audros būriai. Dalis partizanų į tuos būrius atkeliaudavo ir nuo Kuršėnų, Akmenės. Čia jie kurį laiką pabūdavo ir vėl grįždavo į savo kraštą. Nuo 1948 m. šioje teritorijoje jau buvo suformuota vadinama Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė, kurios sudėtyje veikė gana gausūs partizanų struktūriniai vienetai - partizanų būriai. Kovotojų skaičius juose niekada nebuvo pastovus, dažnai tie patys kovotojai keitė savo dislokacijos vietas, vaikščiojo iš būrio į būrį laikydamiesi konspiracijos, klaidino čekistų seklius, trukdė jiems vykdyti nuolatinį sekimą.

Dalinis Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanų sąrašas sudarytas remiantis įvairiais šaltiniais: A. Malinauskaitės knygomis „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje", „Partizanų kovos Šiaulių krašte", Onos Kriščiūnaitės parodymais, mano sudaryta asmenvardžių rodykle „Prisikėlimo apygardos partizanai" bei iš KGB archyvų gauta informacija.

PRANAS ADOMAITIS, g. 1920 m. Daunorų k., Meškuičių vlsč., Šiaulių apskr. Audros būrio partizanas. Suimtas 1947 m. Teistas. Iš lagerio grįžo 1959 m. Mirė Kaune.

JONAS ADOMAITIS, g. 1913 m. Daunorų k., Meškuičių vlsč. Audros būrio partizanas. Suimtas, teistas. Kalėjo Norilske. Grįžo 1956 m. Palaidotas Garliavos kapinėse.

IGNAS BRAZIULIS, Juozapo-ŽIRNIS, g. 1927 m. Kudgailių k., Meškuičių vlsč., Šiaulių apskr. Audros būrio partizanas iki 1947 m.

KOSTAS DANASAS-ČIRVINIS, kilęs iš Gavėnaičių (Gibaičių k.) k., Meškuičių vlsč. Tuometinis Audros būrio vadas. Žuvo 1953 03 23 Smilgių k., Viktorijos Rumbauskienės sodyboje.

PETRAS DANASAS-TYRULIS, NARŪNAS, kilęs iš Gibaičių k., Meškuičių vlsč. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės Audros būrio partizanas. Žuvo 1952 03 03 Šiaulių r., Dobruolės miške, išduotas MGB agentų Dobilo ir Ramunės.

ALFONSAS DANIELIUS-BALANDIS, kilęs iš Gavėnaičių k., Meškuičių vlsč. Audros būrio partizanas. Žuvo 1953 03 23 Smilgių k., Viktorijos Rumbauskienės sodyboje.

JONAS DANTA-MEDVĖGALIS, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas, veikė Joniškio r. Suimtas 1949 12 20 Daujočių kaime, Stepono Poškaus sodyboje įrangtame bunkeryje. Sušaudytas 1951 05 17 Vilniuje. Brolis Petras-Palubys, Mindaugas suėmimo metu nusišovė. Juos išdavė užverbuotas partizanas Kazys Našliūnas-Senis - MGB agentas Katinas ir kitas buvęs partizanas.

ALFONSAS DAPŠYS, Jono-GULBINAS, ARBŪZAS, g. 1910 m. Montjurgių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono, Vėtros būrio partizanas. Veiklos laikotarpis: 1944 - 1953 09 17. Žuvo Jasvilaičių k., Stačiūnų apyl.

VLADAS DARAŠKA-KIKILIS, kilęs iš Dakčių k., Lygumų vlsč. Žuvo 1952 09 22 Dargių k., Joniškio r.

ANTANAS DAUKŠA, Adomo, g. 1925 m. Lygumų mst., Šiaulių apskr. Žuvo 1945 m. lapkričio mėn.

STASYS DAUKŠA, Adomo-UOSIS, g. 1925 m. Lygumų mst., Šiaulių apskr. Antano Daukšos būrio partizanas. 1945 11 15 peršautas, gydėsi ir slapstėsi Kaune svetima pavarde. Suimtas 1950 02 11.

JUOZAS DAUKŠA, Igno, g. 1919 m. Aleknaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr.

IGNAS DAUKŠA, Igno, g. 1912 (1914) m. Aleknaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Vanago būrio partizanas, legalizavosi 1952 m.

PETRAS DAUKŠA, Igno, g. 1925 m. Aleknaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr.

ANTANAS DOMINAUSKAS, Petro-SAKALAS, RŪTA, g. 1920 m. Norvaišių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono štabo viršininkas, Juozo Dominausko būrio partizanas. Veikė 1944 - 1948 m. Suimtas 1949 m. balandžio mėn. Teistas.

JUOZAS DOMINAUSKAS, Petro-KĘSTUTIS, LIEPA, g. 1919 m. Norvaišių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Nuo 1947 m. Kovo rajono buvusios Atažalyno rinktinės vadas. Žuvo 1949 03 04 su kitais septyniais partizanais Kutaičių k., Stačiūnų apyl., Pakruojo r. Juos išžudė MGB agentai smogikai, vadovaujami agento smogiko Juozo Rudžionio (buvęs partizanas Čemberlenas).

PETRAS DOMINAUSKAS, Aloyzo-VANAGAS, g. 1906 (1908) m. Vaigailių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Juozo Dominausko būrio partizanas, Kovo rajono vadas. 1950 01 27 susisprogdino bunkeryje Paliečių k. (Daugšigalių k.?), Pakruojo r.

STEPONAS ERSTIKIS-PATAŠONAS, PAPARTIS, LINGUONĖLIS, kilęs iš Pa-darbių k., Kruopių vlsč. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas. Nuo 1951 m. gegužės mėn. vadovavo Juozapavičiaus tėvūnijai. 1958 m. gruodžio mėn. čekistai nustatė, kad Erstikio bunkeris yra Mantoriškių miško 68-ame kvartale. 1958 m. jis dar slapstėsi Rudausių k., Akmenės r., vėliau dingo be žinios. 1960 m. buvo paskelbta sąjunginė Erstikio ir K. Liuberskio paieška, bet jų likimas taip ir liko nežinomas.

JONAS JANKAUSKAS-AUDRONIS, Žemaičių apygardos Dubysos tėvūnijos vadas, kuris visą laiką palaikė ryšį su Kunigaikščio Žvelgaičio rinktine. Jis sušaudė MGB agentus-smogikus A. Lūžą-Moskva ir Zigmą Sadauską-Muzikantą. 1952 m. gegužės mėn. Prisikėlimo apygarda buvo išformuota, likę Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanai prisijungė prie Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės. Žuvo 1953 m. pavasarį.

JONAS JOKŪBAITIS, Stasio-GENYS, SAMSONAS, PAPARTIS, g. 1904 (1907) m. Vaigailių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono partizanas. Žuvo 1954 09 30 Laborų k. (Pakruojo r., prie Juknaičių miško), Linkuvos vlsč.

KAZYS JOKŪBAITIS-KAGANAS, JOVARAS, SPYGLYS, g. 1908 (1910) m. Vaigailių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono partizanas. Žuvo 1949 (1948 12 22) Užubalių k. (Užubalių k., Stačiūnų vlsč.), Lygumų vlsč.

STASYS JUNAITIS, g. 1913 m. Audros būrio partizanas. Žuvo Gervėnų miške 1945 m.

ALFOSAS (ALFONSAS) KARSKIS-KUOSA, g. Titonių k., Linkuvos vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono partizanas. Septyniese žuvo pasaloje 1949 03 04 Kutaičių k., Pakruojo r.

MARTYNAS KLIAUSIUS-TAUTVYDAS, kilęs iš Joniškio, Lietuvos kariuomenės leitenantas, pokario metu Šiaulių apskrities Žagarės, Joniškio, Gruzdžių ir Kruopių valsčiuose vadovavo dviejų šimtų partizanų būriui. Būrys vadinosi Genio kuopa, nuo 1948 m. - Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinė. Žuvo 1946 02 19 Latvijos miškuose, netoli Milvydžių.

VLADAS KAZLAUSKAS, Petro-ŠLĖGA, g. 1923 (1926) m. Tubinių k., Pašvitinio vlsč. (kitur - Titonių k., Pašvitinio vlsč., Pakruojo r.). Voverės rinktinės, Jūros būrio, K. Kraujos būrio (lietuvių-latvių partizanų būrys) partizanas. 1950 12 26 dviese žuvo Vilko sodyboje, Pašvitinio vlsč., Pakruojo r.

BOLESLOVAS KRIKŠČIŪNAS-KARKLAS, PUNTUKAS,KLAJŪNAS, g. 1926 m. Žačių k., Meškuičių vlsč., Šiaulių r. Paskutinis Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininkas, Audros būrio partizanas. 1952 03 19 žuvo 96-ame Gulbino miško kvartale.

JULIUS KRIKŠČIŪNAS, gyveno Žačių k., buvęs 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris. Audros būrio partizanas, žuvo 1945 04 01 per Velykas savo namuose.

PRANAS KEMERAS, Juozo, g. 1914 m. Aleknaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr.

IGNAS KUMPIS-PŪGA, KERPĖ, iš Valdomų k., Gruzdžių vlsč. Nuo 1950 m. rugpjūčio mėn. vadovavo Pakruojo, Lygumų, Meškuičių, Stačiūnų valsčiuose suformuotam Kovo rajonui. Tuoj po Tyrulio žūties vadovavo ir Audros būriui. Žuvo 1952 04 30 Barysių miške (Šiaulių r.) kartu su Stasiu Mociumi-Klevu.

JUOZAS KUMPIS-ARNAS, CVIRKA, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, Birutės būrio, Genio kuopos partizanas. Kuopai priklausė Ąžuolo, Klevo ir Birutės būriai. Visi jie bazavosi vienoje stovykloje - keturiuose bunkeriuose Tyrelio miške prie Mūšos upės. Vėliau jis priklausė Juozapavičiaus tėvūnijai, buvo Ąžuolo būrio Gruzdžių grupės vadas. Suimtas gyvas, nes buvo MGB agentės Ernos Bolavičiūtės-Birutės prigirdytas migdomaisiais preparatais užnuodyta degtine (Iš kn. „Laisvės kovos Prisikėlimo apygardoje", p. 324). Sušaudytas 1952 08 13 Maskvos Butyrkų kalėjime.

VLADAS (PRANAS) KUMPIS-GIBAUSKAS, Aro būrio partizanas. Žuvo 1950 11 07 Diržių kaimo gyventojo, MGB agento Triušio ūkyje su Vytautu Griciūnu-Vytautu, Ukraincu.

PETRAS LAPINSKAS, Petro-MOTIEJUS, g. 1934 m. Gavėnaičių k., Meškuičių vlsč. Žuvo 1953 03 23 Smilgių k., V. Rumbauskienės sodyboje.

JONAS MAČĖNAS, Leono-VIESULAS, GERINGAS, g. 1919 m. Sosdvario k., Pašvitinio vlsč. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, K. Kraujos būrio partizanas. Žuvo 1950 12 26 Vytaučių k., Joniškio r.

LEONAS MAČĖNAS, Leono-VIESULAS, BIJŪNAS, g. 1910 (1919) m. Sūkurių k., Pašvitinio vlsč., Pakruojo r. Voverės rinktinės, Jūros būrio partizanas, Žaliosios rinktinės vadas 1947 - ?. Dviese žuvo 1950 12 26 Kutaičių (Sūkurių) k., Pakruojo r.

JURGIS MALINAUSKAS-APYNIS, AIDAS, g. 1922 (1924) m. Poškečių k., Stačiūnų vlsč., Šiaulių apskr. Kviečio būrio partizanas, nuo 1949 m. Vėtros būrio partizanas. Žuvo 1951 03 27 Daukšiogalio miške, Pakruojo r.

KAZYS MALINAUSKAS, Jurgio-BARZDA, g. 1921 m. Poškečių k., Stačiūnų vlsč., Šiaulių apskr. Vanago būrio partizanas. Suimtas 1948 10 Poškečių k. Teistas.

KAZYS MIKĖNAS-GEGUŽIS.

DOMAS MIKUČIAUSKAS-LENDRA. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas. Žuvo išduotas MGB agento Leono, buvusio partizano Petro Bielskio-Aro.

STASYS MIŠKŪNAS, Igno-ŽIRNIS, g. 1904 m. Ramonaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. (kitur - Lygumų k., Stačiūnų apyl., Pakruojo r.). Kovos rinktinės partizanas, 1944 - ? Vėtros būrio (apie 11 partizanų) vadas. Suimtas 1950 m. sausio mėn. Nuteistas mirties bausme.

KAROLIS MIŠKŪNAS, Kazio, g. 1908 m. Ramonaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr.

ANTANAS MIŠKŪNAS, Igno-STRAZDAS, VAIDILA, g. 1906 m. Ramonaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovos rinktinės, Vėtros būrio partizanas. Žuvo 1952 03 18 Klusiškių k., Pakruojo r.

IZIDORIUS MIŠKŪNAS, Kazio-BARZDA, g. 1916 m. Sereikių k., Meškuičių vlsč., Šiaulių apskr. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo viršininkas, Audros būrio partizanas. Žuvo 1952 03 19 Gulbino miške, Šiaulių r.

STASYS MOCIUS-KLEVAS, g. Dapkūnų k., Meškuičių vlsč. Žuvo 1952 04 30 Barysių miške dviese su Ignu Kumpiu-Pūga.

ANTANAS MORKŪNAS, Jono-GEGUŽIS, g. 1920 m. Paliečių k., Pakruojo vlsč., Šiaulių apskr. Vėtros būrio partizanas, legalizavosi 1950 m. sausio mėn. Teistas, kalintas Vorkutoje.

PRANAS MUNINGIS, Prano-ŽVELGAITIS, g. 1911 m. Žagarėje. Nuo 1947 m. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vadas. 1949 08 27 Jurdaičių miške (Joniškio r.) išduotas MGB agentų Jorgėlos ir Kuisio. Buvo sužeistas ir nusišovė (MGB agentas Kuisis-Juozas Šakmanas. Kn. „Partizanų kovos Šiaulių krašte", p. 26).

KAZYS NAŠLIŪNAS-SENIS, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas. Suimtas gyvas ir užverbuotas MGB agentu smogiku, slapyvardžiu Katinas. 1951 11 01 naujai suformuotos Šiaulių dvylikos agentų smogikų spec. grupės (SG) vado pavaduotojas. Ši grupė buvo kaip rusų čekistų karinis dalinys Nr. 64518.

JUOZAS PADERVINSKAS, Alfonso-ŠERMUKŠNIS, DOBILAS, NARAS, JAUNUTIS, g. 1924 (1926) m. Sereikių k., Meškuičių vlsč., Šiaulių apskr. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, Audros būrio partizanas. Žuvo trise 1952 09 22 Dabruolės miške, Dargių k., Gataučių apyl., Joniškio r.

ALFONSAS PADERVINSKAS-ŽILVITIS. Nuo 1950 m. rudens paskirtas Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės visuomeninės dalies viršininku. Žuvo su broliu Juozu ir Vladu Daraška M. Glinskio sodyboje.

BOLESLOVAS PAŠAKINSKAS-ŽILVITIS, g. Voronių k., Pašvitinio vlsč. Kovo rajono (tėvūnijos) partizanas. Žuvo 1948 (1949) m. Kalevų k., Pakruojo r. nelaimingo atsitikimo metu.

ADOLFAS PAŠAKINSKAS.

BRONIUS PETKEVIČIUS, Martyno-LIZDEIKA, GRUODIS, g. 1918 m. Ramonaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono, Vėtros būrio partizanas. Žuvo 1950 12 20 Kruojos upėje, Aleknaičių k., Lygumų vlsč.

JUOZAS PETKEVIČIUS-KIRVIS, g. Poškečių k. Vėtros būrio partizanas. Žuvo 1948 10 08 Klusių miške.

ANTANAS PETRAITIS, Jono-ILGŠIS, EIMUTIS, g. 1925 (1926) m. Sereikių k., Meškuičių vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono, Audros būrio partizanas. Žuvo 1949 03 04 Kutaičių k., Lygumų vlsč.

JUOZAS PETRAITIS, Jono-KLEVAS, PUTINAS, g. 1924 (1926) m. Sereikių k., Meškuičių vlsč., Šiaulių apskr. Audros būrio partizanas. Žuvo 1953 03 23 V. Rum-bauskienės sodyboje.

ANTANAS RAKŠNYS-JOVARAS, g. 1908 m. Armonaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Vėtros būrio partizanas. Suimtas 1954 04 30 netoli Paliečių k. Teistas.

KAROLIS RAKŠNYS, Kazio, g. 1924 m. Armonaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Legalizavosi 1948 m. Suimtas 1949 m. Kalintas Vorkutoje.

PETRAS RUMBINAS-ŽVIRBLIS.

PULCHERIJA RUMBAUSKAITĖ. Žuvo 1953 03 23 savo sodyboje Smilgių k.

IGNAS SABULIS-APICIERIUS, kilęs iš Medsėdų k., Kuršėnų vlsč. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės (1951 m.) ūkio skyriaus viršininkas. Jį 1952 04 17 MGB agentas smogikas Alfonsas Lūža-Moskva užmigdė su specialiais preparatais ir Gulbino miško 77-ame kvartale paėmė gyvą. 1953 08 19 nukankintas mirė Lukiškių kalėjime.

KAZYS SIDARAS, Prano-KOMARAS, RAGANAS, g. 1914 m. Lygumų mst., Šiaulių apskr. (kitur - g. 1910 m. Klusiškių k., Pakruojo vlsč.). Kovo rajono partizanas, dirbo Prisikėlimo apygardos štabe. Žuvo penkiese 1950 08 19 Daunoravos miške (Joniškio r.).

VYTAUTAS SPUDAS, Juozo, g. 1915 m. Beinoraičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Vanago būrio partizanas. Suimtas 1950 m., teistas. Iš lagerio grįžo 1960 m. Gyveno pasivadinęs žmonos pavarde - Žemaitis.

JUOZAS SPULGINAS, Juozo-PAPARTIS, SAMSONAS, g. 1918 m. Vaigailių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono, J. Dominausko būrio vadas. Žuvo 1948 05 30 Dargužių k., Stačiūnų apyl.

JUZĖ STATKUTĖ-GARSAS. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės štabo darbuotoja, tvarkė štabo kanceliariją. Būrys buvo apsistojęs 33-iame Jurdaičių miško kvartale. Buvusi ryšininkė į mišką pasitraukė 1949 m. Juos išdavė MGB agentas Medis - Mantoniškių miško eigulys. Žuvo 1951 01 19 Jurdaičių miške penkiese - dvi moterys ir trys vyrai.

KAZYS ŠAKMANAS-PATRONAS, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanas. 1949 m. partizano Tautvydo tėvūnijoje buvo užverbuotas agentu Jorgėla. Kaip ryšininkas MGB buvo užverbuotas ir jo brolis Juozas Šakmanas-Kuisis.

STASYS ŠEPKUS-ŠERNAS, Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės žvalgybos skyriaus viršininkas. Žuvo 1952 03 19 96-ame Gulbino miško kvartale.

BRONIUS ŠVOBA, Petro-ŠEBEDA, g. 1914 m. Norvaišių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovos rinktinės, J. Dominausko būrio partizanas (Žirnio būrio partizanas). Žuvo 1950 01 27 Zimbiškių k. (Paliečių k.), Linkuvos vlsč.

JUOZAS ŠVOBA, Petro-JUODABARZDIS, g. 1916 (1911) m. Norvaišių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono partizanas. Žuvo 1946 (1945) m. Žardelių miške (Klusiškių miškas?).

ANICETAS TRINKA, Jono-KVIETYS, TITNAGAS, g. 1911 (1913) m. Ramonai-čių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. J. Dominausko būrio partizanas. Suimtas 1952 (1953 06 12) Mežaičių miške (Pakruojo r.). Nuteistas 25-eriems metams lagerio.

KAROLIS TRINKA-ŽILVITIS, DRUGYS, g. 1913 m. Ramonaičių k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės, Žirnio būrio partizanas. Žuvo dviese 1951 (1954 02 10) Liutkūnuose, Rozalimo vlsč. (nusišovė bunkeryje).

ALEKSAS TRUMPIS-ČIGONAS, CIONGAS, g. 1922 m. Puknių k., Pakruojo vlsč., Šiaulių apskr. Žirnio būrio partizanas. Žuvo 1950 01 27 (1951) Zimbiškių k., Linkuvos vlsč.

VINCAS VAITEKŪNAS, Juozo-BALANDIS, g. 1925 m. Linksmėnų k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Suimtas 1950 m., teistas.

VLADAS VAITEKŪNAS, Juozo-PALECKIS, g. 1916 m. Linksmėnų k., Lygumų vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono, Žirnio būrio partizanas. Legalizavosi. Suimtas 1950 m., teistas.

VINCAS VALANČIUS, Lauryno-PUŠYNAS, BIJŪNAS, g. 1929 (1925) m. Jacko-nių k., Stačiūnų vlsč., Šiaulių apskr. Audros būrio partizanas. Žuvo 1950 m. netoli Kairių kaimo ežero (Šiaulių r.).

LIONGINAS VITKAUSKAS-DOBILAS. Audros būrio skyriaus vadas. Žuvo 1952 04 03 Dabruolės miške (Šiaulių r.) su kitais penkiais partizanais.

PRANAS VITKAUSKAS-GRANITAS, kilęs iš Kuršėnų. Žemaičių apygardos, Šatrijos rinktinės, Ventos būrio vadas. Žuvo Vosbučių k., Kuršėnų r.

BRONIUS ZALECKIS, Jono-JŪRELĖ, PUŠKINAS, g. 1929 (1925) m. Titonių k., Linkuvos vlsč., Šiaulių apskr. Kovo rajono, Vėtros būrio partizanas. Žuvo 1958 08 08 Laborų k. (Pamūšio k.), Linkuvos vlsč.

Pasakoja JONAS JOKUBAITIS-DAINIUS

Užrašyta Šiauliuose
2004 06 29

Gimiau 1923 m. Bitėnų kaime, Bazilionų valsčiuje. 1944 m. mes su tėvais gyvenom Viekviedžiuose. Kai gavau šaukimą į rusų kariuomenę, iškart grįžau į Bitėnų kaimą ir išsikasiau bunkerį Cipienės gryčios rūsyje, kitą laikiną bunkerį pasidariau už krosnies. Netrukus susitikau partizaną Viktorą Bružą-Ąžuolą (ryšininkė Paulina Gricienė-Rugiagėlė - jo sesuo) iš Biručių kaimo ir pasakiau jam, kad turiu gerą bunkerį. Jis atėjęs apžiūrėjo, tada jau susisiekėm su kitais partizanais. Paviekiuose daviau priesaiką, man įteikė ginklą, davė slapyvardį ir taip tapau tikru Lietuvos partizanu. Pamenu, buvo labai vėjuota naktis, lijo lietus, grįžau į bunkerį ir parsinešiau rusišką pusautomatį. Mano būsimoji žmona Antanina Gelinskaitė apie tai dar nieko nežinojo.

Vėliau mes tuose pačiuose namuose dar buvom pasidarę tokį maždaug aštuonių metrų ilgio lauko bunkerį, kuriame bandydavom ginklus. Smilgiuose buvo rusų kaimas, ten dažnai atvažiuodavo rusų kareivių, ten jie gerdavo, šaudydavo, todėl mes atsargos dėlei padarėm tokį bunkerį, kad bandant ginklus nesigirdėtų. Vieni, būdavo, šaudo, treniruojasi, o kiti lauke klausosi. Šiek tiek girdėdavosi duslus garsas, bet kur ir kurioje pusėje, jau niekas nesupras.

Mūsų būryje buvo Petras Urbonavičius-Stipruolis iš Jonelaičių kaimo, Vincas Urbonas-Bagočius iš Jakštaičiukų kaimo, Juozas Juozapaitis iš Sauginių kaimo. Visi šitie vyrai ateidavo pas mane į bunkerį. Vėliau Viktoras Bružas supažindino su kitais miško vyrais, kurie veikė tame pačiame ir kituose būriuose. Tai buvo Pranas Rimas-Rublis iš Paviekių kaimo, Jurgis Keras-Bijūnas, buvęs Kuršėnų policijos nuovados viršininkas, Henrikas Chaleckas-Tadas, Tigras, Vytautas Chaleckas-Rimgaudas, Aitvaras, Chirurgas, jų tėvas Jonas Chaleckas (buvęs Lietuvos armijos kapitonas), Kajetonas Matijošaitis-Vitalijus, Juozas Matijošaitis-Meška, Stasys Matijošaitis-Vijūnas, Zigmas Jonaitis-Vėtra iš Paviekių kaimo, Juozas Kazlauskas-Žaibas. Ypač artimi buvome su Petru Bielskiu-Aru.

(R. K. p a s t a b a: Bielskis kilęs iš Šiaulių r., Einoraičių k., suimtas 1952 02 24 ir užverbuotas MGB ag. Leonas, vėliau persiorientavo ir išdavė partizanams kitus agentus smogikus: Alfonsą Lūžą-Moskva ir Zigmą Sadauską-Muzikantą, kuriuos partizanai sušaudė. Partizanų KLT nuosprendžiu buvo sušaudytas ir P. Bielskis).

Per jį susipažinau ir su kitais partizanais, todėl aš ir šiandien netikiu, kad jis galėjo tapti išdaviku. Petras Bielskis tarnavo Sauginiuose pas ūkininką, tad po karo ir pasiliko mūsų apylinkėse. Anksčiau mums vadai sakydavo, kad mes priklausome Žemaičių apygardai, bet vėliau, po 1949 m., kai susikūrė Prisikėlimo apygarda, mūsų būrys priklausė jai.

Kartą Pranas Rimas, Jurgis Keras, Henrikas Chaleckas, Vytautas Chaleckas, Juozas Kazlauskas ir kt. stovyklavo Kirklių kaimo miške. Jų ryšininkės buvo Barzdelytės. Pas jas gyveno jų giminaitis, kuris tarnavo ir partizanams, ir čekistams. Su čekistais jis sutarė: kai ateis partizanai, duos jiems ženklą. Sutartą dieną, kada turėjo ateit partizanai, jis pranešė čekistams, o tie apsupo ryšininkių Barzdelyčių namus. Partizanai nakvojo daržinėje. Tas išdavikas čekistams davė ženklą, bet šie nepastebėjo ar nesuprato duoto ženklo, todėl ir nepuolė. Kitą dieną tas išdavikas susisiekė su čekistais ir pasakė, kad ženklą jis davęs, dar pridėjęs, kad partizanai pas Barzdelytes tebėra. Kitą naktį jis vėl davė ženklą, kurį pastebėję partizanai pasitraukė į mišką. Kaip tik tuo metu partizanas Kazlauskas, matyt, bandė žvalgyti apylinkę ir buvo nušautas. Tada vyrai pakeitė kryptį ir ėmė bėgti Ventos link. Ten sutiko piemenuką, ganantį karves, ir paprašė jo, kad šis po jų pasitraukimo varytų gyvulius, kad čekistai nepastebėtų jų paliktų brydžių. Partizanai traukėsi Ventos link, tikėjosi krūmynais išeiti į Liūdorių mišką, o čekistai manė, kad jie eis per Laumakių tiltą. Čekistai su automatais basi bėgo per Laumakių tiltą ir spėjo sutrukdyti partizanams atsitraukti į miško pusę. Prie Paviekių juos pasitiko ir visus nukirto. Tik Kajetonas

Matijošaitis liko gyvas. Jis vėliau pasakojo, kad vyrai nesutarė, kaip turėtų trauktis. Tris paras rusai laikė apsupę mišką, kuriame stovyklavo partizanai, bet Matijošaičio nerado. Vytautas Chaleckas įlindo į Ventos nendryną, rusai jo nepastebėjo. Kai visus žuvusiuosius čekistai išsivežė, V. Chaleckas išlindo iš nendryno ir nuėjo į Noliškių kaimą pas savo rėmėjus. Ten pailsėjo, išsivalė automatą. Netrukus pamatė, kad nuo Kurtuvėnų atvažiuoja stribai. Tuomet jis užsitaisė automatą ir įlindo į avietyną. Buvo rudeniop, rugpjūčio 26 d., obuoliai prinokę. Privažiavę sodą, stribai sustojo, vienas jų įlipo į obelį pasipurtyt obuolių. Chaleckas, pamatęs stribą, šovė į jį. Stribas iškrito iš obelies, o kiti nustėrę klausia ano, kas čia šaudo? Chaleckas iš avietyno atsiliepė:

- Aš, Vytautas Chaleckas! Aš jus visus iššaudysiu! - bet nesuveikė jo automatas. Nušovė stribai Chalecką. Tas stribas, nors ir sunkiai sužeistas, bet liko gyvas.

Iš partizano Alfonso Daunio archyvinės medžiagos

1949 08 27 ties Paviekiais ir Noliškių kaime žuvo šie partizanai:

1. Vytautas Chaleckas-Rimgaudas, Aitvaras, Chirurgas. MGB dokumentuose įvardijamas kaip rinktinės vadas.

2.    Henrikas Chaleckas-Tadas (Vytauto brolis). MGB dokumentuose įvardijamas kaip Žemaičių apygardos štabo narys.

3.    Stasys Matijošaitis-Gylys, Vijūnas (Bijūnas), kilęs iš Juodenkių, mokytojas.

4.    Zigmas Jonaitis- Vėtra.

5.    Juozas Kazlauskas-Žaibas.

6.    Pulkininkas - Žemaičių apygardos štabo narys. Pavardė nežinoma, tai greičiausiai ne vietinis, iš toliau atvykęs ar iš apygardos atsiųstas aukštas pareigas užimantis pareigūnas.

7.    Aleksas Kuizinas, kilęs iš Barvydžių k., Luokės vlsč., Telšių r.

8.    Ignas Paliulis.

9.    Pranas Rimas-Rublis.

Šie tikrai atpažinti partizanai yra žuvę prie Paviekių. Kiti neatpažinti. Iš pradžių čekistai manė, kad žuvo Kajetonas Matijošaitis, bet vėliau sužinojo, kad jis liko gyvas. Minimas būrio vadas Steponas Vilbasas-Voverė. Pagal ryšininkės Katarinkos parodymus, Žaibas - tai partizanas Paliulis. Partizanavo buvo du broliai Ignas ir Izidorius Paliuliai. Vienas jų žuvo prie Paviekių. Apie tėvą Chalecką nepasakyta, kad būtų žuvęs. Jis niekur neminimas. Galima suabejoti, ar jis buvo būryje. Pasak Katarinkos, Steponas Vilbasas-Voverė (Voverukas,Voveraitė) žuvo vėliau - Lieplaukėje 1949 m. rudenį. Minima, kad naikinant partizanus daugiausia pasidarbavo MGB agentas Ignas. Kas jis buvo, neaišku. Tik žinoma, kad po Pranės Jankutės likvidavimo tam, kad susektų šią partizanų grupę, buvo sudaryta speciali čekistų grupė, kuri ir turėjo kas penkias dienas teikti ataskaitą apie tai, kas padaryta, kur yra partizanai ir t. t. Žodžiu, buvo imtasi ryžtingų priemonių šiai grupei sunaikinti.

R. K. p a s t a b a: 1995 m. Šiaulių rajono laikraštyje „Laikas" Nr. 72, 73, 74 buvo publikuota Aurelijos Malinauskaitės dokumentinė apybraiža „Paviekių kautynės". Manau, tai gana objektyvi informacija apie šias kautynes. Minėtą publikaciją sutrumpintai pateiksiu ir šios knygos skaitytojams.

1949 m. rugpjūčio 27 d. kautynės įvyko netoli Paviekių kaimo, pamiškėje. Žuvo 10 partizanų (R. K. p a s t a b a: Duomenys dėl žuvusiųjų skaičiaus abejotini).

Nuo 1945 m. Kuršėnų, dalyje Šiaulių bei Kelmės apskričių veikė Vyties ar Vytenio (skirtingai vadinamos MGB dokumentuose) rinktinė, priklaususiusi Žemaičių apygardai, joje buvo keli rajonai. 1948 m. vasario 8 d. Papilės valsčiuje buvo užmuštas rinktinės štabo narys VIKTORAS VALANTINAS-NEVĖŽIS. 1948 m. gegužės 25 d. prie Akmenaičių kaimo, Kuršėnų valsčiuje, išduotas Šiaulių MGB agento ARO, nušaunamas rinktinės vadas JURGIS KERAS-BIJŪNAS, šios rinktinės rajono vadas, štabo viršininkas JUOZAS MATIJOŠAIT1S-MEŠKA. Po šių nesėkmių greitai paskiriama nauja vadovybė. Rinktinei vadovauja DAILIDĖ (R. K. p a s t a b a: Gali būti URBONAS DAILIDĖ-TAURAS?). Tais pačiais metais rugpjūčio 7 d. Šiaulių MGB skyriaus užverbuoto partizano KAZIO ŽEMAIČIO-GAUBICOS (agentūrinis slapyvardis - DRĄSA) duomenimis, organizuojama čekistų operacija Užvenčio miške. Tą kartą žuvo rinktinės vadas, sužeidžiamas rajono vadas PETRAS VILBASAS-BIMBALAS. Kitiems partizanams pasiseka pasitraukti. Kitą dieną kariuomenei ir stribams krečiant mišką, po susišaudymo buvo areštuotas sužeistas rajono vadas ANTANAS NAVICKAS-VANAGAS. Po šių skaudžių smūgių buvo paskirtas naujas rinktinės vadas VYTAUTAS CHALECKAS-RIMGAUDAS, sudarytas štabas, kuriam priklausė jo brolis HENRIKAS CHALECKAS-TADAS, KAJETONAS MATIJOŠAITIS-VAIDILA, STEPONAS VILBASAS-VOVERAITĖ, ALEKSAS VALČIUKAS-MACHAJADAS. Broliai CHALECKAI kilę iš Kuršėnų. Mokytojas HENRIKAS CHALECKAS gimė 1918 m., jo brolis VYTAUTAS gimė 1924 m. Pastarasis tarnautojas. Abu broliai - LLA nariai, 1944 m., frontui judant į Vakarus, pasitraukė į Vokietiją, ten baigė diversinę žvalgybos mokyklą „Fak-210" Klein Gabelyje. Jie kartu su grupe diversantų 1945 m. iš lėktuvo buvo išmesti parašiutais Tauragės apskrityje. CHALECKAI atvyko į mūsų kraštą ir įsijungė į partizaninę veiklą. Tėvas JONAS CHALECKAS tarpukario Lietuvoje tarnavo pasienyje, turėjo kapitono laipsnį. Pokario metais JONAS CHALECKAS aplankydavo sūnus miške. Jis pabūdavo pas partizanus ir grįždavo į namus, bet vieną kartą nebegrįžo (R. K. p a s t a b a: Jo likimas nežinomas).

VYTAUTO CHALECKO vadovaujamos rinktinės veikimo teritorijoje buvo trys tėvūnijos (MGB dokumentuose vadinamos rajonais arba kuopomis). VENTOS rajonas: Tryškių, Kuršėnų, Papilės valsčiai, DULUPOS rajonas: Gruzdžių (dalis), Padubysio, Šiaulių valsčiai, o Šaukėnų, Užvenčio ir Vaiguvos valsčiai įėjo į kitą rajoną. Kaip matome, rinktinė užėmė nemažus plotus. MGB pateikia tokius skaičius: 1949 m. kiekviename rajone veikė 6 būriai, rinktinei priklausė 87 partizanai ir 38 ryšininkai.

1949 m. balandžio mėn. MGB sudaro agentūrinę bylą, užverbuoja ne kartą savo paslaugas čekistams siūliusį agentą IGNĄ V. CHALECKO vadovaujamos rinktinės štabui sunaikinti. Prieš šnipus buvo nukreiptas ir partizanų ginklas. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio baudžiamajame statute rašoma: „Kas nusikalto šnipinėjęs LLKS veiklą ir surinktas žinias teikęs okupacinės valdžios organams arba kitais kokiais nors būdais sąmoningai kenkęs LLKS, tas yra baudžiamas mirties bausme". Taip atsitiko Leičių kaime, Kuršėnų valsčiuje, 1947 m., kai partizanai sušaudė informatorių PATRIOTĄ ir jo šeimą. Šnipas teikė žinias, parodė čekistams partizanų slėptuvę, kurioje buvo rasti ginklai bei štabo dokumentai. V. CHALECKO nuosprendis buvo žiaurus: sušaudyta visa šeima. O patys emgebistai šį įvykį vertino taip: „PATRIOTAS vengdavo pateikti MGB smulkius duomenis apie CHALECKO grupės dislokacijos vietą, dėl to mes šios žmogžudystės nelaikome banditizmu (KGB arch. F. 3. 6. 20, 155, 7.1, p. 239)".

IGNAS buvo rinktinės ryšininkių ONOS ir MORTOS BARZDELYČIŲ iš Urkuvėnų kaimo giminaitis. Jis taip pat gerai pažinojo ryšininkę L. KUKANAUZAITĘ. Šios moterys net neįtardamos bendravo su joms žinomu žmogumi - MGB agentu. Gegužį ryšininkė L. KUKANAUZAITĖ patiki agentui partizanų dokumentus. Jis pristato paketą saugumiečiams, kurie perfotografuoja dokumentus ir grąžina atgal. Taip MGB operatyviniai darbuotojai gaudavo visai neblogą informaciją apie partizaninio judėjimo struktūras.

1949 m. rugpjūčio 25-osios naktį pas agentą IGNĄ užsuka broliai CHALECKAI (agentas, matyt, buvo patikimas partizanams). Partizanai paprašo nuvažiuoti į Kuršėnus ir jiems nupirkti maisto produktų, cigarečių. Tą pačią dieną iš agento Kuršėnų MGB gauna žinią, kad Urkuvėnuose, netoli BARZDELYČIŲ sodybos, miške slapstosi partizanai ir kad jie ruošiasi ten būti keletą dienų. Kitą naktį buvo numatyta netoli agento sodybos nusiųsti nedidelę MGB operatyvinę grupę. IGNAS, tiksliai išsiaiškinęs partizanų buvimo vietą, turėjo signalizuoti operatyvininkams, o šie per raciją susisiekti su Kuršėnuose laukiančiais kareiviais. Tačiau operatyvininkai iki rugpjūčio 26-os ryto jokio signalo nesulaukė. Čekistai, dar kartą patikslinę žinias (partizanai dienojo BARZDELYČIŲ daržinėje), operaciją numatė rugpjūčio 27 dieną. Tos dienos rytą MVD 32 pulko kareiviai apsupo netoli ryšininkių sodybos esančius krūmus. Partizanams pavyko prasiveržti iš apsupties, tuo metu buvo nukautas tik vienas partizanas - J. KAZLAUSKAS-ŽAIBAS. Kareiviai vijosi partizanus ir už septynių kilometrų, netoli Paviekių kaimo, pamiškėje nušovė aštuonis vyrus (R. K. p a s t a b a: Čia kažkodėl išvardinti tik septyni). Štabo nariui KAJETONUI MATIJOŠAIČIUI pavyko iš kautynių pasitraukti, o VYTAUTAS CHALECKAS taip pat sėkmingai pasiekė Noliškių kaimą. Tą dieną į minėtą kaimą buvo išsiųsta operatyvininkų grupelė: operatyvinis įgaliotinis GAVRILOVAS, MGB mokyklos kursantai ŠLAPŠINSKAS, ČESEVIČIUS ir 10 kareivių. Emgebistai vienoje sodyboje susidūrė su rinktinės vadu. Susišaudymo metu buvo nušautas V. CHALECKAS ir sužeistas emgebistas ŠLAPŠINSKAS.

Agento IGNO dėka, turint tikslią informaciją, čekistams pavyko sudaužyti rinktinės branduolį. Siekiant užšifruoti agentą, jis su seserimis BARZDELYTĖMIS, savo tėvu ir kitais Urkuvėnų kaimo gyventojais buvo areštuotas. Po areštuotųjų tardymų ir akistatų šis Judas buvo paleistas ir apdovanotas dviejų tūkstančių rublių premija. Jis ryšių su MGB nenutraukė.

Taigi 1949 m. Kuršėnų apskrityje MGB aptarnavo 22 agentai ir 153 informatoriai.

Partizanas Jurgis Keras-Bijūnas 1938 m. iš Kelmės policijos nuovados buvo atkeltas į Kuršėnus. 1941 m. bolševikų suimtas. Vokiečių okupacijos metais dirbo Kuršėnų policijos nuovadoje vachmistru, pokario metais įsijungė į partizaninį judėjimą, buvo Prisikėlimo apygardos Vytauto Didžiojo rinktinės grupės vadas. Žuvo išduotas stribų Bezarų 1947 02 16 Papelkių (kitur - Akmenaičių k.) kaime, Padubysio valsčiuje. Kartu su juo žuvo Juozas Matijošaitis-Meška, kilęs iš Juodenkių kaimo. Stribai abu sunkiai sužeistus partizanus pririšo virvėmis prie sunkvežimio už kojų ir nuvilko į Kuršėnus. Paskui tuos stribus Bezarus partizanai sušaudė.

1947 02 12 netoli Smilgių į Butkaičių kaimą pas ūkininką atėjo keletas partizanų švęsti Kūčių ir pastebėjo ateinant stribus bei rusų kareivius. Nenorėdami šeimininkams pridaryt nemalonumų, vieni iššoko per langus ir traukėsi atsišaudydami į miško pusę, kiti išbėgo per duris ir traukėsi į laukus. Kurie traukėsi į miško pusę, Stasys Norkus-Sakalas (g. 1910 m. Marmų k., Šiaulių r., būrio vadas), jo brolis Jonas Norkus-Genys, Norukas (g. 1920 m. Marmų k., sunkiai sužeistas mirė po poros dienų) ir Teodoras Kybartas-Daktaras (g. 1911 m. Viekvedžių k., Šiaulių r.) žuvo, kadangi miško pasaloje jų laukė rusų kareiviai. Bronius Kaulinis buvo sužeistas ir paimtas gyvas. Gyvi liko Kajetonas Matijošaitis, Zigmas Jonaitis-Vėtra, Juozas Kazlauskas-Žaibas ir Petras Bielskis-Aras. Šitie keturi bėgo į laukus ir liko gyvi. Po to Petras Bielskis-Aras susidėjo su lenku Janošu iš Bazilionų valsčiaus Stonaičių kaimo ir abu vaikščiojo po kaimus. Su Janošu kartu vaikščiojo ir latvis partizanas Olda (vardas) iš Mostaičių kaimo. Janošas buvo kilęs iš stambių ūkininkų šeimos, į mišką pasitraukęs neva už pyliavų nevykdymą bolševikams. Kadangi prasidėjo išdavystės, neaiškiomis aplinkybėmis ėmė žūti partizanai, tai partizanų vadovybė būriams ir atskiroms partizanų grupėms nustatė veikimo ribas ir teritorijas.

Tuo metu aš gavau dokumentus ir legalizavausi, bet likau dirbti partizanų ryšininku. Kuršėnuose milicijos viršininku tuo metu dirbo man asmeniškai pažįstamas buvęs raudonasis partizanas Stasys Urbonavičius. Jis man padėjo įsigyti dokumentus, jo dėka aš legalizavausi ir rimtai ėmiausi siuvėjo amato.

Pas mane dažnai ateidavo Bielskis su tuo lenku Janošu. Man tas Janošas nepatiko. Žmona išvirdavo kiaušinių, tai jis reikšdavo pretenzijas, kad kiaušiniai per kieti. Vieną dieną žiūriu - Janošas ateina su stribų būriu. Automatas jam ant rankos. Pasirodo, jis Kuršėnų valsčiaus stribų vadas. Aš pašaukiau žmoną, sakau:

-    Pažiūrėk, kas čia darosi. Janošas su stribais ateina per tilčiuką.

Žmona pažiūrėjo per langą ir vos nenualpo, tik pasakė „Jėzus - Marija" ir sukniubo prie vaiko lopšio. Apsupo stribai mano namelį, įeina Janošas į kambarį, pasisveikina ir tuoj klausia:

-    Na, kaip gyveni? Kaip savijauta?

Aš stoviu kaip stabo ištiktas ir negaliu žodžio ištart.

-    Tai ko čia nusigandai, - sako Janošas. - Ne pirmą kartą aš čia ateinu. Ko dabar nusigandai?

Čia pat atsisuko į kartu su juo įėjusius gryčion stribus ir liepė visiems eiti į daržinę. Tiems išėjus, sako jis man:

-    Einam, Jonai, dviese pasikalbėt į kitą kambarį.

Aš jam sakau, apie ką mes dabar kalbėsim, bet jis net pakeltu tonu atrėžė:

-    Pirma išklausyk manęs, aš paaiškinsiu, - ir ėmė dėstyt toliau. - Aš nusprendžiau, kad iš tos mūsų kovos nieko nebus, todėl pasidaviau. Verčiau valgysiu rusišką košę, bet gyvensiu. Dabar tu man pasakyk, kada pas tave paskutinį kartą buvo atėjęs Olda?

Aš jam pasakiau: „Tai dabar tu man pasakyk, ką jūs už pasakymą darydavote būdami partizanais? Paprasčiausiai sušaudydavote kaip išdaviką. Šiandien aš jums pasakysiu tiesiai ir atvirai, kad Olda pas mus nei šiandien, nei vakar, nei užvakar nebuvo atėjęs".

-    Na, ką gi. Jei jau nebuvo, tai nebuvo. Vis vien anksčiau ar vėliau ateis, kur jis dėsis, - pasakė Janošas. - Pas tave pagrindinis atėjimas. Susitarkim: man praneši kada ir kaip.

Tada Janošui pasakiau: „Šiandien mane veskit ir šaudykit ar kitą kartą, to aš jums nepasakysiu".

-    Vadinasi, nesurasim bendros kalbos, - apgailestavo Janošas. - Jeigu taip, tuomet aš su savo būriu lankysiuos tavo namuose dažniau.

-    Čia jūsų reikalas, - atsakiau jam.

Praėjo nemažai laiko. Niekas manęs nekvietė nei į saugumą, nei tardė, nei klausinėjo. Aš dar ir šiandien stebiuosi, kodėl jie su manimi taip humaniškai pasielgė? Kiek pašnekėdavau su kaimynais, ne vienas yra sakęs, kad jų namus seka, kasnakt būna pasalos, o pas mane nieko. Ir ne vien pas mane. Ir kitose sodybose, kur Janošas su Olda užeidavo partizanaudami, nė vienų nelietė, nekvietinėjo ir netardė.

Po kurio laiko Janošas su būriu stribų siautė Butkaičių kaimą ir ten rado Oldą. Matyt, žmogus, pas kurį suėmė Oldą, buvo Janošo užverbuotas, jį vėliau partizanai sušaudė. O buvo taip. Kai stribai apsupo sodybą, Olda sėdėjo gryčioje ir skaitė knygą. Sutartu metu šeimininkas griebė Oldą ir ėmė šaukti stribus. Tuojau pat gryčion įsiveržė stribai ir surišo Oldą, po to nuvedė į pamiškę ir nušovė, o lavoną išsivežė. Janošas darė viską, kad Oldos nepaimtų gyvo. Matyt, Olda žinojo Janošo juodus darbelius ir bijojo, kad tardomas neprasitartų ko nereikia. Partizanas Matijošaitis man vėliau pasakojo, kad prieš sušaudydami tą žmogų, kuris padėjo stribams suimti Oldą, jį tardė. Tas žmogelis pasakojęs, kad Janošas buvo pareiškęs ultimatumą: jei jis nepadės suimti Oldos, Janošas grasino sunaikinti visą jų šeimą. Dėl Oldos sušaudymo Janošas buvo irgi tardomas, mat čekistams toks Janošo elgesys taip pat kėlė daug įtarimų. Nuo to karto daugiau to lenko Janošo nebesutikau, žmonės kalbėjo, kad jį iškėlė į Vilnių.

Kai Užvenčio kašte partizanų neliko, 1951 m. Petras Bielskis mane supažindino su Gulbino miškų partizanais. Tarp jų buvo Boleslovas Kriščiūnas-Klajūnas, Stasys Šepkus-Šernas, Kajetonas Matijošaitis ir kt. Jie ten per žiemą laikėsi bunkeriuose. Vėliau prasidėjo išdavimai, buvo išprovokuotas mano uošvis, tad ir mane suėmė.

Vieną kartą į mūsų namus Bitėnų kaime atėjo partizanai. Pavalgė vakarienę ir nuėjo į gretimą miškelį nakvoti. Miškelyje vienas partizanas, slapyvardžiu Gaubica, ėmė kalbinti savo draugą pasikeisti ginklais: tas jam duos automatą, o jis anam - kulkosvaidį. Kuomet pastarasis nesutiko keistis, tas Gaubica naktį atsikėlė ir nubėgo į Šiaulių MGB. Atėjo moteris pas tuos gulinčius ir sako:

-    Vienas gi iš jūsų pabėgo. Ant kelio sustabdė pakeleivingą automobilį ir nuvažiavo į Šiaulių pusę.

Partizanai tuojau pat pasitraukė. Netrukus iš Šiaulių prisistatė stribai ir rusų kariuomenė. Apsupo mūsų namą, apsupo tą miškelį, kur nakvojo partizanai, bet partizanų neberado. Matyt, Gaubica norėjo pasikeist ginklais tam, kad galbūt būtų iššaudęs visus likusius.

Jau 1948 m. mane pradėjo šaukinėti į MGB ir tardyti. Vieną kartą bandė verbuoti. Mano mokyklos draugas Adolfas Balčiūnas Kurtuvėnuose tarnavo stribu, bet apie jį tikrai nieko blogo negalėčiau pasakyti.

Partizanas Zigmas Jonaitis-Vėtra bendravo su mano svainiu Juozu Gilinsku ir parodė jam paslėptą pistoletą. Po savaitės mano svainis nuėjo į Stonaičius vakaruškon ir pašaudė su tuo pistoletu. Iškart sužinojo stribai. Pasigavo svainį, kiek patardė ir paleido. Grįžo jis į namus, aš dar jį apžiūrėjau - nei sumuštas, nei ką. Jis man paaiškino, kad sutikęs dirbti stribyne batsiuviu. Pradėjo dirbti batsiuviu, bet aš greit sužinojau, kad jis kartu su stribais vaikšto po kaimus ir ieško partizanų. Supratau, kad jį užverbavo. Susitikau jį ir pasakiau, kad jis negerai daro. Jis net nustebo:

-    Iš kur tu žinai?

Pasakiau, kad aš ne mažiau žinau, kaip kad jis. Jis ėmė gintis, kad partizanų neieško, kad tai tik bobų plepalai, bet čia pat pridūrė:

-    O kad reiks, tai ir ieškosiu.

Partizanai Kurtuvėnų stribyne turėjo savo žmogų ir labai greit viską išsiaiškino. Pasigavo tą mano svainį ir sušaudė.

Po svainio laidotuvių mane pasikvietė į Kurtuvėnų stribyną stribų vadas Jegorovas ir ėmė verbuoti. Kai pasakiau, kad jiems nedirbsiu ir šunim nebūsiu, tada gerokai apkūlė ir liepė pasitraukti iš namų, tiesiog išvažiuoti gyventi kitur. Ėmiau kategoriškai atsisakinėti. Tada jis mane pagąsdino, kad jie išmėtysią lapelius apylinkėje, kad aš neva užverbuotas, ir mane partizanai sunaikinsią.

-    Tai ką, - sako, - tu durnas ar ką? Matau, turi šeimą, gyventi nori, bet nežinai kur pult: čia blaškaisi, ten blaškaisi.

-    Niekur aš nesiblaškau, - atsakiau jam.

-    Tai va, matai, svainį įkišai į mirtį.

-    Kuo aš dėtas dėl svainio. Dar nežinia, kas jį sutvarkė, - ėmiau aiškint.

Tada Jegorovas man sako:

-    Išvažiuok iš čia kur nori. Jei ne, gausi 25 metus ir supūsi už Uralo.

Grįžau į namus, tėvas pasitiko ir sako:

-    Vaike, tu man nieko nesakai, bet jeigu jie tave taip kulia, vadinasi, kažką žino apie tave.

Susitikau Bielskį, Matijošaitį ir jiems papasakojau, ką siūlė ir ką sakė Jego-rovas. Jie patarė važiuoti į Papelkius gyventi, bet nevažiavau. Viską apmąsčiau: jeigu norės, suras ir ten. Su partizanais Svajūnu, Šernu ir kitais mes likvidavome keletą komunistų, tarp jų ir kolūkio pirmininką Alfonsą Turskį, kuris pasirašinėjo ant tremtinių protokolų, Kazimierą Šukį, MGB agentą, kuris naktimis slampinėdavo po kaimą ir stovėdamas palangėse stebėdavo, ar viduje nėra partizanų, klausydavosi, ką žmonės šneka. Šukys ne kartą buvo įspėtas, bet ir toliau nesiliovė šnipinėjęs. Po partizanų įvykdytų Karo lauko teismo nuosprendžių okupacinė valdžia dar labiau sustiprino represijas. Suėmė mano uošvį Antaną Gilinską, tačiau prieš tai jį čekistai išprovokavo. Prisistatė apsimetę partizanais, ėmė aiškinti, kad jie gerai pažįsta Bielskį, kad jie atėję nuo Zeliono (R. K. p a s t a b a: Matyt, kalbama apie Žaliąjį Velnią), tas ir pasakė, kad Bielskis pas mus ateina. To jiems ir tereikėjo. Praėjo dar kuris laikas, manęs vis neareštavo, bet jau sekė. Vieną dieną atvažiavo į namus ir išsivežė į Kurtuvėnus. Tai buvo 1951 m. rugsėjo 6 d. Po to išvežė į Šiaulių MGB, o čia jau ėmė kulti kaip reikiant ir pareikalavo išduoti Petrą Bielskį. Gerai prisimenu, kai pirmą kartą mušė tokia kieta gumuota lazda, suskaičiavau dešimt kirčių ir „užmigau". Būdavo, paguldo ant grindų, vienas atsisėda ant sprando, kitas ant kojų, o trečias kerta. Antrą, trečią kartą jau tik iki septynių kirčių besuskaičiuodavau. Pasakė: „Tu turi žinoti, kur Bielskis yra, jokių kitokių kalbų mes nenorim girdėti. Pasakysi - išeisi į laisvę, o jei ne - tavo dainelė sudainuota". Tardė ir mušė aukšto rango rusų karininkai, vienas buvo papulkininkio antpečiais, kitas - pulkininko.

Kai iškvietė ketvirtą kartą, ta pačia lazda pabadė į paširdžius ir pasakė: „Dabar baigsim su tavim terliotis". Jų kabinete langai atidaryti, tik uždangstyti užuolaidomis, tai puoliau už vienos užuolaidos ir norėjau iššokti per langą, bet ten stovėjo čekistas ir mane sugavo.

Bielskį suėmė 1952 m. vasario 24 d. Pasikvietė mane, ant stalo tardytojas varto Bielskio bylą ir aiškina man, kad dabar būsiu išaiškintas iki galo. Pagrasino į akistatą pakviesti Bielskį, kad įrodytų mano kaltę. Taip kelis kartus, bet Bielskio taip ir neatvedė.

Kai mane suėmė ir ėmė tardyt, vertėju buvo pakviestas mano bendramokslis Adolfas Balčiūnas. Aš jam ir pasakiau, kad mano uošvis išgėrinėja, kad greit viską pragers. Paprašiau, kad pasakytų mano tėvams, jog šie atvažiuotų ir pasiimtų visą mano turtelį, gyvulius. Jis nuvažiavo pas mano tėvus. O kai stribai nuvažiavo, nieko nerado, uošvis jiems pasakęs, kad mano tėvai išsivežė. Tuomet nuvažiavo pas mano tėvus į Viekviedžius, ėmė klausinėti tėvo, kodėl jis mano turtą pasiėmęs. Šis ėmė ir pasakė, kad buvo atvažiavęs pareigūnas Balčiūnas ir liepė jiems parsigabenti visą sūnaus turtą.

Taigi mane tardo, o vertėjo nėra, kažkur dingo. Viena diena, antra - vertėjo nėra. Atėjo kitas vertėjas, ėmė keistis ir tardytojai. Vienas jų klausia:

-    Ar tu Balčiūno parašą galėtum pažinti? Kartu į mokyklą ėjot, geri draugai buvot...

Balčiūną mokykloje mes vadindavom „Teptuku", nes blogai mokėsi. Po kelių dienų pasikviečia mane į tardymą ir rodo parašą, bet, kas parašyta virš to parašo, man nerodo. Klausia, ar aš nepažįstu to parašo.

-    Kaip nepažinsi, - pasakiau, - buvusio vertėjo Balčiūno.

Parodė ir daugiau parašų. Tardytojas sako, kad viskas gerai, atpažinai Balčiūno parašą. Kitą dieną ateina majoras Gerasovas ir sako:

-    Na, dabar su tavimi pasikalbėsiu kaip reikiant. Gana. Su tuo Balčiūnu negalime išsiaiškinti: žinai - nežinai, draugai - ne draugai. Dabar paklausyk, aš paskaitysiu. Tu mums nesakai, ką žinai, o jis jau pasakė.

Man net kojos nutirpo. Ką galėjo pasakyti? Ir štai ką man paskaito: „Aš, Adolfas Balčiūnas, nuo tų metų (nurodyti metai) pažįstamas su Jonu Jokubaičiu. Jis manęs prašė, kad aš pasakyčiau jo tėvams, kad jie atvažiuotų ir pasiimtų jo turtą, kadangi uošvis išgeriantis, kad nepragertų. Aš nuvažiavau ir pasakiau..." Aš įsiutau ir atrėžiau, kad tai grynas melas. Kaip kirto tas ruskis per galvą, taip ir nusiritau pastalėn. O kai mane iš pastalės ištraukė ir vėl pasodino ant taburetės, vėl tą patį pakartojau. Dar kartą trenkė ir dar kartą, bet taip ir neprisipažinau. Po to ir gražiuoju kalbino, bet aš jiems tą patį kartojau, gyniausi, kad Balčiūnui nieko nesakiau. Balčiūno nepasodino, bet iš stribyno vis dėlto išvijo.

Mane su žmona teisė, abu gavome po dvidešimt penkerius metus lagerio.

Pažodžiui versta iš rusų kalbos

N U T A R I M A S

1959 m. vasario 6 d. Vilnius

Lietuvos SSR justicijos vyr. patarėjas TOKAREV, peržiūrėjęs nuteistojo Jono Jokubaičio, s. Kazio, archyvinės-baudžiamosios bylos Nr. 23471/3 medžiagą ir jo skundą, pateiktą SSSR ministrų tarybos pirmininko vardu,

n u s t a č i a u:

Jokubaitis Jonas, s. Kazio, gimęs 1923 metais Jakštaičių (Bitėnų) kaime, Šiaulių rajone, Lietuvos SSR, iš valstiečių vidutiniokų, lietuvis, SSSR pilietis, nepartinis, išsilavinimas 4 pradinės mokyklos klasės.

1952 m. vasario 9 d. Lietuvos SSR MGB kariuomenės karinis tribunolas pagal RSFSR BK str. 58 - 1 „a", 58 - 10 ir 58 - 11 (R. K. p a s t a b a: Rusiškai - po sovokupnosti) nuteisė 25-eriems metams pataisos darbų lageriuose ir 5-eriems metams be teisių, su turto konfiskacija.

Pagal tą pačią bylą pagal RSFSR BK str. 17 - 58 - 1 „a" 25-eriems metams laisvės atėmimu nuteista ir Jokubaitienė Antanina, d. Antano, g. 1926 m., iš kurios skundų negauta.

Lietuvos pasienio karinės apygardos MGB kariuomenės karinio tribunolo teismo nuosprendis paliktas galioti.

Teismo J. Jokubaitis pripažintas kaltu, jog nuo 1946 m. iki arešto dienos 1951 m. spalio 6 d. palaikė nusikalstamą ryšį su nacionalistinio ginkluoto būrio dalyviais. Penkių metų laikotarpyje veikė kaip aktyvus banditų - nacionalistų rėmėjas. Savo ūkyje sistematingai slėpė gaujos dalyvius, aprūpindavo juos maisto produktais, jų nurodymu važinėjo į miestą įvairių reikmenų pirkimo tikslais. Informavo banditus apie karinių MGB grupių ir liaudies gynėjų pasirodymą banditų slapstymosi teritorijoje. Būdamas gaujos ryšininku, palaikė ryšį tarp gaujų ir jų ryšininkų, perduodavo banditinę korespondenciją. Jo butas tarnavo kaip ryšių punktas. Daugelį kartų lankė banditų slapstymosi vietas miške, su jais kartu ten nakvodavo. Aprūpindavo banditus medikamentais ir papirosais, siuvo banditams aprangą ir baltinius, išgėrinėjo su banditais savo namuose ir banditų slapstymosi vietose miške.

1950    m. kartu su banditais savo ūkio teritorijoje įrengė du bunkerius, kuriuose buvo laikomi ginklai, šaudmenys, maisto produktai.

1951    m. rugsėjo mėn. iš 9 d. į 10 d. gaujos sudėtyje dalyvavo teroro akte, kuris buvo įvykdytas prieš kolūkio pirmininką komjaunuolį Turskį ir jo žmoną. Visas turtas ir maisto produktai, priklausę Turskiui, banditų buvo pagrobti ir pristatyti į Jokubaičio ūkį.

1950 - 1951 metais iš gaujos dalyvių gavo antisovietinių lapukų ir juos išplatino tarp gyventojų. Dalį šios antisovietinės literatūros laikė savo ūkyje iki jos paėmimo.

Už aktyvią veiklą gaujos naudai banditų buvo apdovanotas Pasižymėjimo lapu.

Kalėdamas Norilsko lageriuose, drąsiai kartu sėdintiems partizanams pasakodavau, kad mūsų krašte partizaninė kova dar nesibaigė, kad dar yra likę gana daug kovotojų, kurie narsiai kaunasi su okupantais ir jų pakalikais. Be abejo, tas mano kalbeles, matyt, išgirdo kažkas iš užverbuotų šnipelių. Vieną dieną pasišaukė mane „operas" žydas. Jis ėmė prikaišioti, kodėl aš viešai kalbu apie kažkokius partizanus, ir klausti, ką aš noriu tuo pasakyti. Atsakiau jam, kad čia jokios paslapties nėra. Lietuvoje partizanų tūkstančiai. Jie kaip žemė, kaip dangus, kaip vanduo, net norėdamas nieko nuo jų nepaslėpsi. Jeigu žmonės manęs klausia ir domisi, kas Lietuvoje darosi, aš ir pasakoju. Žydas man sako:

-    Tu išpasakojai, o mes sužinojom.

Žinoma, tada aš dar buvau nepatyręs visokių jų provokacijų. Žydas man pasiūlė dirbti kartu, sakė, kad gausiu lengvatų. Atsakiau žydui tiesiai šviesiai - jokių bendradarbiavimų nebus, nuo savų rankos aš mirti nenoriu, aš dar noriu gyventi. Tada žydas pagrasino:

-    Jei nesutiksi dirbti su mumis, tai ir negyvensi.

-    Ne taip jau svarbu, gyvensiu ar negyvensiu. Šiandien aš jūsų rankose. Kaip jūs norėsite, taip su manimi ir pasielgsite, - atsakiau.

Daugiau prie manęs ir nebekibo. Po to prasidėjo kalinių sukilimas, kuriame aktyviai dalyvavau, už tai dar gavau metus uždaro kalėjimo.

Norilske viename barake gyvenome kartu su Lietuvos karininku kapitonu Juozu Ūseliu, kurį vėliau perteisė ir sušaudė, kadangi jis karo metais dalyvavo Baltarusijoje naikinat raudonuosius partizanus. Jis buvo tikras patriotas, kultūringas, išsilavinęs žmogus. Lageriuose teko sutikti įvairių socialinių sluoksnių tautiečių, bet garbingiausi žmonės - tai buvę partizanai ir eiliniai kaimo žmonės, ryšininkai. Visokie buvę direktoriai, viršininkai - tautos šlamštas, parsidavėliai.

1958 m. numetė pusę bausmės - sumažino iki dvylikos metų. Aštuonerius metus jau buvau atsėdėjęs, beliko labai nedaug. Nuvežė į Taišetą - į paskirstymo punktą. Čia sutikau rusų kapitoną, buvusį fronto dalyvį, statybos inžinierių Vladimirą Jakovlevičių Kuznecovą. Jis vadovavo siuvyklai. Mane, kaip siuvėją, pakvietė dirbti į tą siuvyklą. Pasišaukia kartą mane tas kapitonas ir sako:

-    Ar dirbsi ramiai, ar nedirbsi, aš noriu čia tave pasilikti.

Aš jam sakau:

-    Kaip suprasti „ramiai dirbsi..." ?

-    Tavo byloje prirašyta, kad tu kiekviename žingsnyje vis priešinies.

-    Prirašyti daug ką gali, - atsakiau jam.

Tada jis paprašė papasakoti, kaip buvo iš tikrųjų. Aš jam ir papasakojau. Pasakiau, jeigu bus sudarytos sąlygos dirbti, tai ir dirbsiu. Norilske dėl to ir sukilom, kad vienas kalinys privalėjo dirbti už du. Paliko mane dirbti siuvykloje ir perspėjo, kad stebės. Maždaug už poros mėnesių (1959 m.) mane pasišaukia vyresnysis leitenantas Drozdovas ir, pasidėjęs ant stalo mano bylą, labai kultūringai ima mane kalbinti. Pradėjo nuo to, kad SSSR politika kalinių atžvilgiu klostosi į gerąją pusę, daugumai sumažino bausmes, daugelis jau dirba už lagerio zonos be sargybos. Pažadėjo, kad ryt ar poryt aš irgi dirbsiu be sargybos. Jo kabinetas nedidelis, toliau stovi tokia kraičio skrynia, kaip pas mus vadina. Pakalbėjo Drozdovas, pagyrė mane, kad gerai atrodau, paklausė, kodėl aš, būdamas toks doras žmogus, patekau į kalėjimą. Aš jam atsakiau, kad į lagerį patekau dėl jūsų klaidingai dirbamo darbo, nes jūs nenorit žmogaus suprasti, tik norite bausti. Drozdovas mažumėlę įsižeidė, bet santūriai paklausė, kaip tai reikėtų suprasti? Aš jam ir išrėžiau visą tiesą, kad mes lageryje dirbome sąžiningai, bet jūs mus išnaudojote, todėl mes ir sukilome. O jūs mus palaikėte didžiausiais nusikaltėliais. Drozdovas tarsi ir pritarė mano minčiai, atėjo, atsisėdo šalia manęs ant tos „kraičių skrynios". Padėjo ranką man ant peties ir sako:

-    Na, pasitarkim nuoširdžiai. Tau liko beveik ketveri metai sėdėti. Dabar atsiranda daugiau lengvatų. Porą metų atidirbsi, gal ir tiek nereiks, galėsi pasikviest šeimą. Išleisim be sargybos ir galėsi gyventi už zonos ribų.

Šiek tiek patylėjęs pridūrė:

-    Na, tai dirbsim kartu. Visi pradėjo dirbt...

-    Viršininke vyresnysis leitenante, dabar aš nematau tokio darbo, kurį naudingai jums galėčiau dirbti.

-    Kaip suprasti? - nustebęs paklausė Drozdovas.

-    Visi stengiasi išeiti į laisvę. Už tai, kad laiškelį ar kokį buteliuką parneša į zoną laisvieji, bėgti ir skųsti jums? Tokios ir kalbos negali būti. Aš taip daryti tikrai negaliu.

Jis ir toliau man dėstė savo „didingas" teorijas, sakė, kad įrašys mane į išleidžiamųjų sąrašus. Atsakiau, kad „stukačium" nebūsiu ir man tokios laisvės, kokią jūs žadat, nereikia. Aš noriu išeiti toks, koks ir atėjau pas jus. Aš tikiu motinos žodžiais, kad reikia mylėti ir gerbti savo artimą. Jei motinos žodžių nesilaikysiu, ji mane prakeiks ir, mano supratimu, tai būtų didelis nusikaltimas prieš motiną, prieš save patį ir bendro likimo draugus. Drozdovas atidžiai išklausė manęs ir sako:

-    Na, gerai jau, gerai. Supratau. Nors man tai nelabai patinka, bet ką padarysi.

Kadangi mūsų pokalbis užsitęsė, Drozdovas paklausė:

-    Kaip bus su tuo mūsų pokalbiu? Ką tu pasakysi savo draugams grįžęs į kamerą?

-    Kaip mes su jumis kalbėjom, taip ir pasakysiu, - atsakiau.

-    Kaip pasakysi?

-    Ką jūs man siūlėte, taip ir pasakysiu. O ką? Jums tai naujiena? Mes privalome vienas kitam pasisakyti, nes mums reikia iš vieno dubenio valgyti ir kartu gyventi. Kad ir nepasakyčiau, vis vien sužinotų. O tie jūsų pažadai juk ne nuo vieno jūsų priklauso. Būtinai pasakysiu, apie ką mes čia kalbėjom.

Nepasakyčiau, kad jis būtų dėl to labai supykęs. Išgirdęs tokius mano paaiškinimus, pridūrė:

-    Na, ką padarysi. Jeigu jau taip nusprendei - sakyk, pasakok, bet jeigu ateityje persigalvosi, ateik visuomet pas mane pasiguost, aš tave suprasiu.

Praėjo gal koks pusmetis ir išleido mane už zonos be sargybos. Kartą grįžtam iš darbo, žiūriu - prie vartų budi tas pats Drozdovas. Jis tuoj mane pasikviečia:

-    Jokubaiti, ateik čia, pasišnekėsim.

Ištraukia mane iš kolonos. Visi gi mato, kur aš einu.

-    Na, kaip jauties? Žvaliai atrodai, gal jau ir mergų turi?

-    Turiu, - sakau jam. - Kaip neturėsi.

-    Tai kaip su laiškučiais, su buteliuku?

-    Meluoti aš nemoku. Kai reikia, tai reikia, niekur nesidėsi.

-    Taip ir nepagauna?

-    Nepagauna, - sakau.

-    Žiūrėk, vieną dieną gali pagaut, - pagrasino Drozdovas.

-    Pagaus, bus pagauta, gal nesušaudys. Buteliukas gal ir nebūtinas, o laiškučiai kitą kartą - mūsų gyvybės reikalas.

Išklausė Drozdovas, nusispjovė ir pasakė:

-    Ech, atviras bernas esi. Savo mali, bet vieną kartą vis vien papulsi.

Laiškučius rašydavo kaliniai savo artimiesiems, o mes juos išnešdavome už zonos ir išsiųsdavome arba atnešdavome iš pažįstamų, artimųjų į zoną. Drozdovas man ir sako:

-    Ar prisimeni mūsų paskutinį pokalbį?

-    Prisimenu, - sakau jam. - Mes gi neišgėrę buvom.

-    Tai kuo mane dabar laikai?

-    Atvirai kalbant, - sakau jam, - jus laikau doru žmogumi. Jūs manęs neprievartavot ir nedarėt jokio spaudimo.

-    Gerai pasakyta, - nusistebėjo Drozdovas.

-    Ne gerai pasakyta, o jūsų gerai padaryta, - pridūriau.

-    Dabar pagausiu su laiškiukais, ir vėl mes būsim kalti.

-    Aš būsiu kaltas, jūsų nekaltinsiu.

Taip mes pasikalbėjome su juo. Kai mane paleido iš lagerio, Drozdovas pasirašė dokumentus, parašė labai geras rekomendacijas, gerą charakteristiką.

Iš lagerio mane paleido 1961 m., o į Lietuvą grįžau tik 1991 metais. Keturiasdešimt savo gyvenimo metų praleidau Rusijos žemėje.

Pasakoja JANINA PETRULAITYTE-MARTI

Užrašyta Kaune
2005 04 18

Gimiau 1923 m. birželio 9 d. Bučionių kaime, Surviliškio valsčiuje, Kėdainių apskrityje, stambaus ūkininko šeimoje. Tėtis buvo Lietuvos savanoris, 1918 - 1920 metų Nepriklausomybės kovų dalyvis, buvo apdovanotas savanorio-kūrėjo medaliais už drąsą. Jis, kaip nepriklausomybės kovų dalyvis, iš valstybės gavo 11 ha žemės. 1920 m. dar atgavo savo tėvo Mato Petrulaičio (mano senelio) ūkį, kadangi jo ūkis caro valdžios buvo konfiskuotas. Senelį caro valdžia 1901 m. teisė už tai, kad jis lietuviškos spaudos draudimo metais (1864 - 1904) mokė vaikus lietuvių kalbos ir platino lietuvišką spaudą. Senelį nuteisė penkeriems metams katorgos ir konfiskavo visą turtą. Ūkyje apgyvendino iš Rusijos atkeltus rusus. Tik Lietuvos valdžia tėčiui grąžino konfiskuotą 33 ha senelio žemės sklypą.

Senelis iš katorgos pabėgo į Ameriką. Amerikos lietuviai jam, kaip karžygiui, netoli Bostono Wuster miesto kapinėse pastatė paminklą. Visa mūsų šeima priešinosi Lietuvos okupantams. Senelės brolis Dionizas Urbelis ir pusbroliai Damalakai, Šilinskai buvo 1863 m. sukilimo dalyviai, Juozas Damalakas vadovavo sukilėliams. Visi jie palaidoti bendrame sukilėlių kape Šventybrastyje.

Kai rusai 1940 m. birželio mėnesį įsiveržė į Lietuvą, buvo tikras siaubas. Tada mes, Kėdainių ateitininkai, stovyklavome Bajėnų miške. Tas miškas - tarp Josvainių ir Cinkiškio. Tai buvo puiki jaunimo stovykla. Nors ateitininkų organizacija gimnazijose buvo uždrausta, bet mes nebuvome persekiojami. Labai džiaugėmės, kad pas mus apsilankė tokie svečiai kaip Bernardas Brazdžionis, Selinas (Kauno ateitininkų vadas), Alfonsas Sušinskas. Prie laužo vakare dainavom, deklamavom, šokom, o rytojaus dieną, birželio 15-ąją, apie 12 valandą išgirdome per radiją, kad rusų kariuomenė peržengė Lietuvos sieną. Išsiskirstėm verkdami ir pėsti išėjome į Kėdainius. Brazdžionis su keliais kauniečiais irgi pėsčias išėjo į Kauną.

Vakare Kėdainių gatvėmis jau važiavo rusų tankai. Kareiviai atrodė labai vargingi, dulkini, tokios pat buvo ir jų uniformos. Buvo žmonių, kurie juos su gėlėmis pasitiko, bet tai buvo daugiausia žydai. Mačiau ir savo klasės drauges žydaites su gėlių puokštėmis. Bet labiausiai atmintin įstrigo toks vaizdelis: gatve žlega rusų tankai, eina kareiviai, o mūsų kareivinėse langai atviri, lietuvių kareiviai dainuoja. Žmonės, susirinkę prie kareivinių, jiems ploja, verkia ir prašo dar dainuoti.

1940 m. per Vėlines Kauno miesto kapinėse, kur dabar Ramybės parkas, įvyko jaunimo ir studentų susirėmimas su rusų kariuomene. Rusų kareiviai neleido uždegti ant kapų žvakučių, o jaunimas pasipriešino. Kareiviai ėmė šaudyti į beginklius žmones, tada žuvo ir surviliškietis Juozas Jasinevičius. Labai daug tuomet Vėlinių dalyvių areštavo, daug jų nebegrįžo iš kalėjimų, lagerių ir tremties...

Mūsų šeima 1940 - 1941 m. labai nenukentėjo. Tiesa, žemės paliko tik 30 ha, bet dėl to niekas nesielvartavo. Tėvai turėjo kitokių nemalonumų. Tėvas buvo tardomas, bet jį paleido. Aš tuomet buvau dar per jauna. 1941 m. vasario 16-ąją mūsų klasėje nuo sienos buvo nukabintas Stalino portretas ir, prakirtus eketę, nuskandintas mokyklos prūde. Toje vietoje, kur kabojo portretas, liko užrašas: „Stalinas išvyko į žiemos kurortą..." Tai buvo vaikiška išdaiga, bet mus visus tardė rimtai. Čekistai stengėsi, bet taip ir nesužinojo, kas tai padarė. Visi žinojo, net ir žydai, bet niekas nepasakė, kieno tai darbas. Tiesa, klasėje tuo metu buvo tik vienas komjaunuolis Jofė, jis tuo metu sirgo. Kartu su manimi mokėsi ir Judelis Rondelis, kuris šiuo metu tebegyvena Kaune. Žmonės jį išgelbėjo nuo mirties, bet jis nebuvo dėkingas...

Surviliškyje, mano gimtajame miestelyje, valdžios tuojau ėmėsi vietiniai proletarai ir žydai. Bet seni protingi žydai sėdėjo ramūs, tik dažniau į sinagogą ėjo. Taip pat niekur nesikišo komunistas nuo 1917 m. Jurgis Ambraška iš Kazokų kaimo. Jis buvo idėjinis komunistas, tad labai nusivylė okupacine tvarka. Buvo dar ir kiti Ambraškos, kurie su Žiugžda užėmė aukštus postus LSSR (LTSR) vyriausybėje.

Aš užaugau tokioje aplinkoje, kur žodžiai „komunistas", „bedievis" buvo lygūs keiksmažodžiui. Mano tėtis buvo 1941 m. sukilėlis. 1943 m. baigiau Kėdainių gimnaziją, apie tolimesnį mokslą vokiečių okupacijos metais galėjau tik svajoti. Dirbau pašte iki užeinant rusams. Dar vokiečių okupacijos metais įsijungiau į LLA veiklą.

Bronius Karbočius buvo mano jaunystės draugas. Jis mokėsi Kėdainių kultūr-technikos mokykloje, kurią baigė 1943 m. Vokiečių okupacijos metais jis tarnavo Vietinėje rinktinėje. Atėjus rusams, 1944 m. buvo areštuotas, bet pabėgo iš kalėjimo ir kurį laiką slapstėsi pas mane ir mano gimines. Tuo metu (1944 08 06) jau buvo areštuotas ir uždarytas į Kėdainių kalėjimą ir mano tėtis.

Mama labai sunkiai išgyveno tėčio areštą, vis sirguliavo. Didelis ūkis (45 ha), visi darbai, visos pyliavos, visi rūpesčiai gulė ant mano pečių, nes šeimoje buvau vyriausia. Brolis Benediktas (g. 1925 m.) buvo šaukiamojo amžiaus ir nieko padėti negalėjo, dirbo Kėdainiuose gaisrininku, bet tai jo nuo kariuomenės neišgelbėjo. 1945 m. sausį jis buvo mobilizuotas ir pateko į taip vadinamą 16-ąją lietuviškąją diviziją. Sesuo Vitalija ir brolis Algimantas buvo dar visai vaikai, taigi bėdų užteko.

Partizaninis judėjimas mūsų apylinkėse prasidėjo dar 1944 m. rudenį. Patys pirmieji į miškus išėjo Bronius Karbočius, Antanas Užkuraitis ir labai mums artimas žmogus, geras mano tėčio draugas Kazys Šniūtė (g. 1901 m.). 1944 m. gruodžio 27 d. naktį prie nušauto mano jaunystės draugo ir kaimyno Adolfo Urbelio karsto, Šniūtės iniciatyva, didelis būrys vietos jaunimo kartu su Užkuraičiu ir Karbočiumi davė priesaiką kovoti, nepasiduoti ir kovą tęsti iki pabaigos. Tokia buvo ir mano partizaninės kovos pradžia.

Aušros gatvėje Kaune, Paukštienės namuose, buvo tuometinių 1944 - 1945 m. patriotų klubas, greičiau susibūrimo vieta. Tokių vietų, kur mes rinkdavomės, Kaune buvo keletas. Ten vyko įvairūs pokalbiai, gaudavome nelegalią spaudą. Ypač pogrindinis darbas suintensyvėjo pasibaigus karui, nes visi tikėjome, kad neilgai okupacija tęsis, tuoj pat Vakarai padės - reikia tik mums patiems organizuotis, ginkluotis ir priešintis.

Dažnai susitikdavome pas Širmulį, Vaižganto g. 7, taip pat pas Danutės Jankevičiūtės mamą, Vaižganto g. 2, pas mano tetą Godliauskienę Giedraičių gatvėje. Planavom, kalbėjom, ginčijomės ir visi tikėjom Vakarais. Kad mus taip išduos ir paliks vienus, nė minties nebuvo. Danutė Jankevičiūtė-Gvildienė buvo mano draugė ir bendražygė. Ją areštavo Surviliškyje, ji ten mokytojavo. Kai buvau Meškauskienės „tarnaitė", toks kaimynas Marijonas Stepašinskas labai rizikuodavo, ne kartą arkliu vežė mane į Kauną. Tuose sambūriuose dalyvaudavo gana daug rimtų žinomų žmonių: Kazimieras Šimavičius - žinomas finansininkas, baigęs Oksfordo universitetą (tuo metu Lietuvoje vienintelis nepartinis Tarybų Sąjungos Lenino ordino kavalierius), Zbignevas Pranas Vitkauskas - baigęs Sorbonos universitetą, ilgametis „Drobės" fabriko direktorius (dar tebegyvena). Čia lankėsi ir Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo brolis Andrius Milošas bei jų pusbrolis Andrius Jurevičius (abu išvykę į Lenkiją, teko susitikti Šventybrastyje 2001 m.). Iš mano artimesnių draugų lankydavosi Alfonsas Svarinskas, Stasys Pancerna, Liudas Dambrauskas, Jadvyga Matulytė-Glaveckienė, Rožė Bložytė, Tvarijonavičius, Dzikas, Rumbaitis, nežinau kas atsivedė ir Jokūbą Minkevičių. Visų aš nebeišvardinsiu, nes daugelio pavardžių jau nebeprisimenu.

1945 m. birželio 2 d. buvo grupės susitikimas. Jokūbėlis, kuris vėliau tapo garsiu raudonuoju profesoriumi, mus išdavė. Apie Minkevičių galiu pasakyti, kad visada buvo linksmas, geros nuotaikos, veiklus, energingas. Kaip žmogus, jis kėlė pasitikėjimą, mes visi jį vadinome Jokūbėliu. Minkevičius buvo maždaug mano amžiaus.

Kaip man vėliau pasakojo Roza Zalatorytė-Vosylienė, susirinkusius apsupo rusai. Vyrai, kurie buvo ginkluoti, priešinosi, daug kam pavyko pabėgti. Kai kurie bėgo atsišaudydami. Tada žuvo Tvarijonavičius ir dar vienas, kurio pavardės nežinau. Kai ką areštavo. Aš, būdama kaime, nieko apie tai nežinojau. Atvažiavau pasiimti spaudos ir, kai tik išėjau į kiemą, - „rankas aukštyn", ir mane surišo.

Kai į Lietuvą buvo atvažiavęs Gorbačiovas, Minkevičius pasakė tokią ugningą kalbą, kad mes (bendraminčiai), žiūrėdami televizorių, pasakėm: „Už tokią kalbą galima atleisti Jokūbėliui visas jo nuodėmes..." O jis išdavė ir mane. Aš tada dažnai rašinėjau į mūsų laikraštėlius, pasirašydama pseudonimu Marti. Jis pasakė, kad Marti - tai Petrulaitytė. Vėliau teko su juo atsitiktinai susitikti Kaune perlaidojant A. J. Greimo palaikus. Jis turėjo prie kapo sakyti atsisvekinimo kalbą, bet, kai pamatė mane ir Zalatorytę, dingo kaip dūmas iš kapinių. Tegu būna jam lengva šventa mūsų žemelė...

Iš pradžių gyvenau legaliai, nors ginklu naudotis jau tada mokėjau. Kai mane 1945 06 03 Kaune areštavo, kurį laiką uždarę laikė Donelaičio g. 9c rūsyje. Tada buvo tokia tvarka - neteistus vežti į Rusiją, nes vietiniai kalėjimai buvo perpildyti. Trėmimo (etapo) metu (1945 09 02), padedant konvojui ir buvusiems frontininkams, pavyko pabėgti. Netoli Oršos traukinys sustojo, konvojus pasiūlė man nueit į stotį atsinešti karšto vandens. Tada ir pabėgau. Sunkus buvo kelias atgal į Lietuvą, ėjau naktimis. Nuo to laiko jau gyvenau nelegaliai, be dokumentų. Tapau net Meškauskienės „tarnaite" Garšvių kaime, Naujamiesčio valsčiuje. Man atrodo, kad šita 1945 m. mano byla buvo sunaikinta paties konvojaus, nes vėliau, kai mane tardė, mažai ką apie Kauno įvykius žinojo. Iki 1947 m. vasario pabaigos gyvenau tai Naujamiesčio apylinkėse, tai Vilniuje, tai Kaune. Kaune vengdavau dažniau pasirodyti, nes ten turėjau daug pažįstamų.

Gyvendama Garšviuose, užmezgiau ryšį su partizanu Vincu Grinkumi-Kariūnu. Jo būryje buvo mano giminaičiai Deveikiai. Taip pat užmezgiau labai svarbų mano gyvenime ryšį su Jurgiu ir Marcele Dovydaičiais. Jurgis dėstė Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje lietuvių kalbą ir literatūrą, o Marcelė dirbo Pedagoginiame institute. Tie žmonės buvo tikri patriotai, nepaprastai daug padėjo ne tik man asmeniškai, bet ir visiems mūsų krašto partizanams. Aš nežinojau ir niekada nesistengiau sužinoti, iš kur Dovydaitis gaudavo ginklų, šovinių, vaistų, tvarsliavos... Mano reikalas buvo visa tai parvežti, perduoti Vaiteliui, Grinkui, Karbočiui, Pakščiui ar net partizanams į Prisikėlimo apygardą.

Vilniuje, Žvėryne, Vytauto g. 2, buvo mano prieglauda ir atramos punktas. Čia visada buvau laukiama ir paguodžiama. Dovydaitis B. Karbočių-Bitę ir V. Grinkų-Kariūną pažinojo asmeniškai, jie keletą kartų buvo susitikę. Dovydaičiai man ir gyvybę išgelbėjo, kai 1949 m. rugsėjo mėn. po gimdymo Lukiškių ligoninėje užsikrėčiau sepsiu. Dovydaitienė per medicinos seselę sugebėjo perduoti vaistus nuo kraujo užkrėtimo. Jurgis ir Marcelė buvo tokie žmonės, kurie viską sugebėjo atlikti „švariai" ir visada likdavo nepastebėti. Duok, Dieve, jiems dangų. Mane jie irgi mokė vengti viešumos.

1947 m. vasario pabaigoje mano Meškauskienės „tarnaitės" rolė pasibaigė. Tik visai neseniai sužinojau, kad tada mane išdavė mano pusseserė Ona Rabačiauskaitė. Vieną naktį mane prikėlė surviliškiečiai stribai su leitenantu Lapuchinu priešakyje ir išvežė rogėmis į Surviliškį, į tą pačią nelemtą palėpę, apie kurią savo prisiminimuose pasakojo A. Striukas („Aukštaitijos partizanų prisiminimai", II d., 1 knyga, p. 69). Dabar man tik juoką sukelia buvusio stribuko Striuko pasakojimas. Tokią palėpę galima apkūrenti? Juk ten nebuvo jokios krosnies, man jis neatnešė jokių malkų. Jis pasakoja visišką netiesą. Buvau aš toje palėpėje 1947 m. vasario pabaigoje. Buvo šalta naktis, bet aš nesušalau, nes palėpė buvo prigrūsta visokių popierių, kuriais aš ir gelbėjausi nuo šalčio. Striuko aš visai nepažinojau, mačiau jį gyvenime tik vieną kartą, kai jau nuteistą Lukiškių kalėjime jis mane buvo išsikvietęs pasirašyti ant kažkokio popieriaus. Apie Striuką daugiau nieko negaliu pasakyti. Su vietos partizanais, mano žiniomis, ryšio jis nepalaikė. Daugelis tada jį kaltino dėl Vacio Malakausko žūties. Kaip iš tikrųjų buvo, nežinau.

Buvo ir tokių stribų, kurie ginklus partizanams pardavinėjo, pavyzdžiui, leitenantas Doroginas. Jis dirbo karinio dalinio intendantūroje. Aš pati iš jo pirkdavau šovinių dėžes ir ginklus, tarp jų buvo dešimtšūvių šautuvų, automatų. Jis viską atveždavo pas Vytautą Lukšį (miręs) į Kazokų kaimą, o pinigus mokėdavau aš. Kėdainiuose NKVD dirbo toks majoras Šorgorodskis (miręs), kuris partizanams ne tik ginklus, bet ir žinias perduodavo. Visokių buvo stribų. Tiedu rusai viską darė tik už pinigus.

Iš tos palėpės mane kitą dieną rogėmis nuvežė į Kėdainius. Čia ilgai tardė, bet aš jau buvau užsigrūdinusi, tad čekistai iš manęs nieko nepešė. Labai svarbu buvo tai, kad man vertėjo nereikėjo, laisvai kalbėjau rusiškai. Kėdainiuose mane palaikė porą savaičių ir paleido be dokumentų. Privalėjau kas mėnesį važiuoti į Kėdainius registruotis. Jų tikslas man buvo aiškus: per mane jie tikėjosi sugauti Karbočių. Mačiau ir jaučiau, kad visą laiką esu sekama. Jau turėjau šiokios tokios patirties, jau žinojau, kaip elgtis tokiu atveju, todėl jiems sučiupti Bitę aš tikrai nepadėjau.

1996 m. išleistoje Igno Meškausko knygoje „Kraupūs žodžiai" (II d., p. 65) yra plačiau aprašyti Peiksvos kaimo įvykiai 1946 m. sausio 26 d. Tuomet buvo sunaikinta Antano Sereikos šeima, žuvo partizanai... Po Peiksvos įvykių Bitė liko beginklis. Aš tada sugebėjau atvežti iš Vilniaus nemažai ginklų ir savo įprastos veiklos nenutraukiau.

Nuo 1946 m. pavasario mano sesutei Vitalijai ir broliui Algimantui leido gyventi savo namuose Bučioniuose. Tai buvo baisaus vargo metai. Namuose buvo viskas išdaužyta, išvogta, išnešta, tik sienos telikę. Tėčiui ir mamai siuntinius į Rusiją siun-tėm, vertėmės kaip mokėjom. Labai padėjo Dovydaičiai, giminės, draugai.

Tėtį 1947 m. atvežė iš Pečioros į Lietuvą ir čia teisė Karo lauko teismas, davė 6 metus kalėjimo. Brolis Benediktas tuo metu tarnavo Pabradėje, buvęs „frantavikas", turėjo viršilos laipsnį. Už tai, kad pasimatė su nuteistu tėvu, jam prieš visą rikiuotę nuplėšė antpečius ir pažemino iki eilinio. Iš sovietinės kariuomenės jis grįžo 1948 m. vasario pradžioje, o gegužės 23 d. kartu su broliu Algimantu ir sesute Vitalija juos ištrėmė į Krasnojarsko kraštą.

Dar 1948 m. kovo ar balandžio mėnesį partizanai likvidavo tris stribus: viršininką Lukšį, Gapšį ir Ramoną. Po to įvykio mane ir brolį Benediktą areštavo. Visa laimė, kad buvo šlapia, tad matėsi, kaip jie iš mūsų kiemo išėjo į vieškelį. Mus paleido, bet jau buvo aišku, kad atėjo gyvenimo laisvėje pabaiga. Man teko rinktis - miškas arba išdavikės kelias... Nuo tada pradėjau slapstytis. Kai gegužės 23 d. išvežė visus mano artimuosius, nebeliko kur prisiglausti, išėjau į mišką.

Buvau labai prislėgta: tėtis su mama lageriuose, broliai ir sesuo tremtyje, niekam padėti negaliu. Likau kaip stoviu. Visus mano gimines ir geriausius kaimynus ištrėmė, nutrūko ryšys ir su Dovydaičiais - jie jau buvo sekami. Prisiglaudžiau pas Mataičius, visa jų šeima buvo miške. Su jais kartu buvo ir mano pusbrolis Valeras Rabačiauskas, kuris man buvo kaip brolis. Labai gera buvo Vlado Mataičio motina, mane šiltai priėmė. Dar visai neseniai buvo žuvę jos du sūnūs Bronius ir Povilas. Mataičių motina ir dvi seserys gyveno miške stovykloje, jos mane ir priglaudė. Prasidėjo tikras partizanės gyvenimas. Nuotaika buvo baisi - tik verkiau ir meldžiausi. Gal todėl nesipriešinau, kai Vlado motina su Šventybrasčio kunigu Vincentu Švambariu sugalvojo mus sutuokti. Tokios ten buvo vestuvės, net ne bažnyčioje. Žiedus parūpino Vlado motina. Šemežys tada mus fotografavo, bet nuotraukos neišliko, aš viską sudeginau...

Mes priklausėme Broniaus Karbočiaus-Bitės būriui. Bitė buvo drąsus, bebaimis vyras, nors kartais elgėsi per daug rizikingai, labai daug klaidų darė. Mūsų nuomonės dažnai nesutapdavo. Aš labai priešinausi girtavimui ir visokiems neapgalvotiems poelgiams. Pavyzdžiui, 1946 metų sausio mėnesį kartu su Pranu Plančiū-nu-Valteriu atvažiavo arkliu per Krekenavą į Garšvius, kur tuo metu gyvenau. Kam buvo reikalinga tokia rizika? Arba lošimas kortomis ir išgėrinėjimas su pulkininku Ragozinu? Pas Jašinską Bučioniuose, persirengęs rusų vyresniojo leitenanto uniforma, kortavo su pulkininku visą naktį. Ragozinas sužinojęs pasiuto. Mes dažnai dėl panašių dalykų nesutardavom. Jaunų dienų mūsų draugystė atvėso, nes atsirado per daug nesutarimų. Daugelis jį pažinojusių žmonių netiki, kad jis žuvo 1953 m. Šilagalio kaime prie Panevėžio. Aš irgi netikiu, nes buvau gavusi žinių, kad dar 1956 m. jis buvo gyvas ir norėjo su manimi susitikti. Aš pamaniau, kad tai provokacija, ir į susitikimą nenuvykau. Bitė buvo gerbiamas vadas, nors griežtas, bet teisingas. Su Vladu Mataičiu jie kažkodėl nesutarė, o Vlado brolis Vincas su Bite labai gerai sugyveno.

Vladas Mataitis-Cvirka vadovavo padaliniui, kuriame, be mūsų šeimos, buvo dar Valeras (Valerijus) Rabačiauskas-Pavasaris, Juozas Kranauskas-Dėdė, Stasys Lukšys-

Kiškis (Vlado sesers vyras). Taigi Vlado skyriuje buvome vienos šeimos nariai. Tiesa, jo brolis Vincas-Latvelis dažniau bendravo su Bite negu su mumis. Gyvenome stovyklose Sipailiškių ir Aguonojaus miškuose, kartais rudeniop pasiekdavom ir Sosių mišką. Buvau patekusi į pasalą, sužeidė dešinę koją. Kai suėmė, dar nebuvau pagijusi.

Su Vladu Mataičiu išgyvenau iki nelemtos 1948 metų Kūčių dienos, kai Bučionių kaime pas Roką Petrulaitį bunkeryje buvome gyvi paimti. Galėjome ir nepasiduoti, turėjome galimybę nusižudyti - buvo ir laiko, ir ginklų. Beprasmiška buvo atimti sau gyvybę. Prieš tokią daugybę rusų kareivių ir stribų dviese mes buvome bejėgiai pasipriešinti. Be to, man buvo gaila Roko, jo mažamečių vaikų ir žmonos. Žinojau, koks likimas jų laukė, jei bunkeryje pasigirs šūvis ar sprogimas. Aš to nesigailiu. Išgyvenau ir atlaikiau visus tardymus.

Vladas Mataitis neteisingai pasakoja apie mūsų suėmimą („Aukštaitijos partizanų prisiminimai", III d., p. 439). Kūčių dieną su šeimininke ruošėmės Kūčių vakarienei ir pastebėjom, kad iš visų pusių kareiviai supa namus. Buvo 12 valanda dienos. Sulindom su Vladu į bunkerį, kuris buvo įrengtas po krosnimi, ir labai greit supratome, kad bunkerį surado. Juk buvome išduoti. Jokios žvakės bunkeryje nebuvo, jokio pistoleto aš jam iš rankos neišmušiau. Tiesa, pasidavėme mano iniciatyva, nes nemačiau jokios prasmės taip beprasmiškai žūti. Tuo labiau, kad mirties bausmė jau buvo panaikinta. Jis su manimi sutiko. Savo ginklą aš labai gerai paslėpiau, jį tik po kelių mėnesių surado šeimininko sūnus Danielius. Jis daug ką iš to bunkerio atidavė partizanams. Turėjom daug laiko susitarti, kaip kalbėsim per tardymus. Aš išlindau pirmoji, Vladas paskui mane. Kartu išsinešė dešimtšūvį šautuvą ir pistoletą TT, kuriuos padėjo ant stalo. Jis neteisingai pasakoja, kad aš jam sutrukdžiau nusižudyti. Tai padaryti jis galėjo ne vieną kartą, tam laiko pakako, geriau būtų sakęs - nebuvo prasmės. Kūrenosi duonkepė krosnis, aš spėjau į ugnį sumesti visus dokumentus ir spaudą. Neseniai buvau gavusi „Prisikėlimo ugnies" kelis egzempliorius. Viskas spėjo sudegti. Kai pastebėjo mus, tada jau puolė, išrengė, surišo. Viską darė kaip visada, bet mudu iškentėjom. Niekas manęs atgal į bunkerį išnešt ginklų nevarė ir jie patys nelindo, matyt, bijojo. Labai skubėjo mus kuo greičiau išvežti. Bunkeryje buvo likusi ir dėžė šovinių, ir granatų, ir mano pistoletas. Apie tos amunicijos likimą aš sužinojau tik 1956 m. grįžusi į Lietuvą iš paties Danieliaus Petrulaičio (miręs). Mus ir vėl išdavė ta pati pusseserė Ona Rabačiauskaitė. Tardoma ji pasakė, kad jai Juozas Misevičius sakęs, jog mudu su Mataičiu turim bunkerį pas Petrulaičius.

Turiu pripažinti, kad tardymo metu Vladas laikėsi puikiai, nieko neišdavė. Nukentėjo tik pats šeimininkas Rokas Petrulaitis. Jis mirė lageryje.

Teisė mus Maskvos „Osoboje soviesčianyje" pagal RSFSR BK str. 58-1a, 58-11-12. Iškvietė į kalėjimo koridorių ir perskaitė nuosprendį - 10 metų į „Berlagą".

1994 m. turėjau galimybę KGB archyve perskaityti savo bylą. Į Maskvą siuntė sufabrikuotas bylas, labai jau neatitinkančias tikrovės. Pavyzdžiui, mus tardydavo tik naktį, o byloje visur užrašytas dienos laikas.

1949 m. rugsėjo 8 d. Lukiškių kalėjimo ligoninėje pagimdžiau sūnų Eligijų. 1950 m. birželio 9 d. su kūdikiu ant rankų iš Vilniaus išvežė į Rytus. Kol stolypino vagonuose per visą Rusiją nuvežė iki Vanino Tolimuosiuose Rytuose, buvo jau rugsėjo mėnuo. Jau buvo išėjęs įsakymas su vaikais į Magadaną nevežti. Taip ir klajojom su sūneliu po Tolimųjų Rytų lagerius, kol 1952 m. kovo 22 d. visus vaikus atėmė iš motinų ir išvežė į vaikų namus prie Kazanės. Iš vaikų namų sūnų pasiėmiau tik išėjusi į laisvę.

Apie savo gyvenimą su vaiku lageriuose galiu tiek pasakyti: vienam kaliniui sunku, o su vaiku dešimt kartų sunkiau.

Po Stalino mirties prasidėjo atšilimas, bet lageriuose mažai tai jautėme. Amnestavo tik kriminalinius nusikaltėlius. Tiesa, moterų į Kolymą jau nebevežė. Vėl laukė baisi kelionė stolypino vagonuose iš Tolimųjų Rytų į Kazachstaną. 1954 m. balandžio mėn. 29 moteris atvežė į garsųjį Kingyro lagerį Karagandos srityje. Čia dalyvavau 40-ies dienų garsiajame kalinių sukilime, kuris vyko 1954 05 16 - 1954 06 26. Apie tą sukilimą galima būtų visą knygą parašyti. Sukilimo metu darbo buvo daug. Sukilimui vadovavo pulkininkas Kuznecovas, štabe dirbo ir lietuvis juristas Juozas Kundrotas, politkalinys nuo 1941 metų. Sukilimas baigėsi tragiškai. Tankais traiškė gyvus žmones, žuvo apie 700 kalinių, tarp jų nemažai ir lietuvių.

Į laisvę išėjau 1956 05 18 iš Balchašo lagerio, nes po Kingyro sukilimo mus vėl išblaškė po įvairius lagerius. Išėjusi į laisvę, važiavau tiesiai į Kazanę, pasiėmiau sūnų iš vaikų namų ir grįžau į Lietuvą. Lietuvoje, grįžę iš Rusijos, netoli Raguvos, Praščiūnų kaime, apsigyveno mano tėvai. Tėtis dirbo melioracijoje. Greitai paaiškėjo, kad su mano pavarde čia įsikurti nėra jokios galimybės. Reikėjo galvoti apie gyvenimą laisvėje. Prašydamas sūnų užregistruoti Mataičio pavarde, Vladas padarė didelę klaidą. Eligijus net iki 1962 m. buvo Mataitis, mokykloje jį visi „bandituku" vadino. Turėjau galvoti apie sūnaus ateitį. Vladas tuo metu jau gyveno be konvojaus, dirbdavo už zonos ribų. Mane pasiekė žinia, kad jis turi sugyventinę rusę. Vilčių apie bendrą gyvenimą jau nebebuvo. Tuo metu sutikau gerą žmogų - Justiną Lebedžinską, kuris pasiūlė man išeitį. Davė man savo pavardę, įsūnijo vaiką. Justinas taip pat buvęs politkalinys, tik areštuotas dar būdamas studentu, todėl jo „bagažas", palyginus su mano, buvo daug menkesnis.

Grįžome atgal į Džeskasganą, užsidirbome pinigų. Į Lietuvą nuolat gyventi sugrįžome tik 1963 metais. Apsigyvenome Kaune. Iki pensijos dirbau centriniame pašte, net atsakingose pareigose. Lebedžinsko dėka ir sūnus baigė aukštąjį mokslą. Gaila, kad Justinas nesulaukė Atgimimo, mirė 1982 metais.

Atrodo, viskas būtų lyg ir gerai, bet kasdien atsiliepia iškentėti vargai. Susitinkame su likimo draugais, visi išgyvename dėl Tėvynės... Ne tokios laisvės mes norėjome ir ne už tokią Lietuvą kovojome. Jei būtume jaunesni, gal viskas ir būtų kitaip...

Mane užgauna Vlado M. pasakymas, kad aš bausmę atlikau kriminalistų lageryje. Juk susirašinėjom, puikiai žinojo, kur esu ir kokiuose lageriuose. Apskritai daug netiesos pasakoja Vladas savo atsiminimuose. Knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai" (III d., p. 434) aprašytas Antano Užkuraičio-Liepos žuvimas. Tai įvyko ne pas Kunevičių (tokios pavardės Kazokų kaime nėra). Tai buvo pas Alfonsą Misevičių, Elvyros Kunevičienės (buvusios Finansų ministrės) tėvą, artimą mūsų kaimyną.

Partizanai susišaudė 1945 12 08, o 1945 12 09 Bitė su Valentinavičiumi sužeistuosius Stanislovą Pakėną ir Juozą Kranauską atvežė pas mano mamą Kotryną Petrulaitienę, gyvenusią Bučioniuose. Mama tą vasarą per rugiapjūtę buvo susižeidusi koją ir gydėsi Kėdainių ligoninėje. Ji gerai pažinojo daktarą Jaržemską. Kaimynas Mamertas Jašinskas atvežė daktarą Jaržemską ir dvi medicinos seseles - Petrauskaitę ir Garuckaitę, jie trise Kranauską operavo. Išėmė kulką iš kaklo. Pakėną sutvarstė (jį vėliau pavyko paguldyti į Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninę). Kai abu sužeistuosius išvežė, visi susėdo vakarieniauti, kartu ir Karbočius su Valentinavičiumi. Tuo metu pamatė ateinant būrį rusų. Jie, išgirdę apie partizanų susišaudymą, atvyko tikrinti. Karbočius su Valentinavičium iššoko per arklidės langelį ir pataikė tiesiai ant rusų kareivio. Prasidėjo susišaudymas. Vietoje žuvo tas rusas ir Valentinavičius. Karbočius atsišaudydamas sugebėjo pabėgti, miškas buvo visai arti. Čia ir Bitė padarė klaidą. Tvarte buvo labai geras bunkeris, kuriame kuo puikiausiai jie galėjo pasislėpti. Rusai ir stribai su Lukšiu priešaky užėjo pas Petrulaitienę, kuri garsėjo savo vaišingumu. Po susišaudymo prasidėjo įprastinė orgija: viską daužė, vogė, geriausią patalynę ir rūbus susigriebė stribas Lukšys. Areštavo visus ir išvežė kartu su lavonais. Valentinavičių patiesė ant gatvės. Stribų buvo ir sužeistų, Bitė bėgdamas juk šaudė. Daktarą Jaržemską, medicinos seseles ir kaimynus po mėnesio paleido, nes nerado jokių įrodymų. Tardant Jaržemskas ir seselės aiškino, kad važiavo pas sužeistą Petrulaitienę išimti siūlių ir perrišti, o partizanai užėjo atsitiktinai.

Tik mamą nuteisė 10-iai metų. Užteko, kad „buožė" ir vyras kalėjime. Mūsų mama buvo tikra didvyrė, atlaikė žiaurius tardymus, nieko neišdavė. Nors pati buvo ligonė, invalidė, bet nepaprastai tvirtos dvasios. Ji kalėjo Astrachanės lageriuose. Į Lietuvą grįžo 1955 m.

Pasakoja DONATAS KVEDARAS

Užrašyta Kulautuvoje
1999 05 09

Gimiau 1925 m. Kėdainių rajone, Krakių valsčiuje, Šmotiškių kaime. Šeimoje buvome keturi broliai. Tėvai turėjo 42 ha žemės. Aš iš brolių buvau vyriausias, Antanas gimė 1928 m., Stasys - 1933 m. ir Romualdas - 1943 m. Jis su mama 1948 m. buvo išvežtas į Sibirą, kiti broliai su tėvu pasislėpė. Tėvas Antanas buvo gimęs 1891 m.

Mokiausi Krakių gimnazijoje, kurios nebaigiau, nes vokiečiai okupacijos metais mane paėmė į kariuomenę, bet į kariuomenę nėjau, pradėjau mokytojauti Rokų pradžios mokykloje. Tada mano draugai ir bendraminčiai Aloyzas Dalbokas, Petrulis ir kiti išėjo tarnauti į Plechavičiaus armiją. Kai 1944 m. grįžo rusai, daugelis mokytojų su vokiečiais pasitraukė į Vakarus. Aš likau vienas vedėjauti Rokų, Gražiškių ir Jau-gilių mokykloms. Mokinių buvo daug.

Vladas Pabarčius iš Pakarklių kaimo buvo mano kaimynas. Jis tuoj po rusų atėjimo ėmė apylinkėje organizuoti partizaninį pasipriešinimą. Aš jį suvedžiau su Kaziu Bandžiumi-Pakarkliu (g. 1905 m. Dovydiškių k., Kėdainių r., žuvo 1945 01 Žaliosios miške), truputį vėliau supažindinau su Dalboku.

Kai Dalboką su desantininkų grupe permetė į Žaliąją girią prie Panevėžio, jis ėjo į Krakes, į savo tėviškę. Pakeliui užėjo pas mane. Tada aš jį ir suvedžiau su Pabarčiumi, su Vladu Kuročka-Dūdele. Vėliau mane ėmė graužti sąžinė, nes Dalbokas tapo išdaviku.

Iš kur Dalbokas gavo Imperatoriaus slapyvardį? Būdami vaikai, mudu žaisdavome italų ir abisinų karą. Abisinų vadas buvo imperatorius Negusas, kurį žaisdamas ir vaizdavo Dalbokas. Tuose vaikiškuose žaidimuose mes buvome tik jo eiliniai kareiviai. Būdamas partizanu, jis pasirinko Imperatoriaus ir Neguso slapyvardžius.

Kai Dalbokas buvo išmestas parašiutu, jis atėjo pas mane apsirengęs rusų kariškio uniforma, ginkluotas rusišku automatu, turėjo raudonarmiečio pažymėjimą, išduotą Aloyzo Liepsnonio pavarde.

Gimnazijoje mes jį dar pravardžiuodavome Knygnešiu, kadangi jis turėjo labai gausią biblioteką. Jis paprašė, kad aš vėliau priglausčiau jo biblioteką. Buvo žiema, knygas rogėmis atvežė brolis Jonas, o aš jas paslėpiau mokykloje.

Būdamas miške, Dalbokas aplankydavo ir mane, atnešdavo spausdinti proklomacijų, žodžiu, buvome geri draugai, nuolat palaikėme ryšį. Juk septynerius metus mokėmės vienoje klasėje! Jis visą laiką buvo pirmūnas, gabus, kūrybingas mokinys, rašė eilėraščius. Bet turėjo ydų, pavyzdžiui, vogdavo knygas iš klebono Marmos, buvo bailys. Pastarąją jo silpnybę visi žinojo. Rasas-Vacys Gudaitis yra pasakęs: „Jeigu Dalbokui kas nors šiaudine gniūžte šers per nugarą, jis visus išduos". Matyt, iš tikrųjų taip ir buvo. 1941m., kai mokėsi Kėdainių „Aušros" gimnazijoje, buvo suimtas, bet po trijų mėnesių paleistas.

Mano likimas susiklostė kitaip. Netrukus tapau sąskaitininku, bibliotekos vedėju ir partizanų padėjėju. Nors ir daug darbo buvo, bet spėdavau visur.

Kartu su Dalboku parašiutais į Žaliąją girią buvo numesti ir kiti desantininkai: Aidulis-Barnabas (kitur - Alfonsas Aidulis, Didžiosios Kovos apygardos partizanas Banadas, žuvo 1945 m.), Kazimieras Bandžius-Kapitonas, Pakarklis, o trečio pavardės neprisimenu. Aidulis kilęs iš Žostautų kaimo, Pernaravos apylinkės. Beeidami į Krakes, jie susidūrė su rusų NKVD kariuomene. Trys partizanai žuvo, tik vienas Dalbokas liko gyvas.

Kai motiną išvežė į Sibirą, brolis Antanas 1948 m. gegužės 23 d. išėjo pas partizanus. Tuomet jis turėjo jau dvidešimt metų, o šešiolikmetis Stasys dar mokėsi Krakėse. Kartą į mokyklą atėjo čekistai jo areštuoti, jis iššoko per langą ir pabėgo. Tėvas tuomet irgi pasitraukė iš namų, keliaudamas iš kaimo į kaimą, gyveno nelegaliai, pavalgyti užsidirbdavo kaldamas dėžutes siuntiniams. Tėvas padėjo Stasiui įstoti mokytis į Čekiškės mokyklą. Vėliau tėvą suėmė ir pasodino į kamerą kartu su išdaviku Krutkiu. Kai čekistai nustatė, kad jo sūnus Antanas partizanauja miške, kuris po Sniegučio žuvimo tapo net būrio vadu, tėvą paleido, bet liepė registruotis toje pačioje vietoje, kad lengviau galėtų susekti ir suimti sūnų. Kadangi brolį Stasį irgi ėmė persekioti, tai jis 1950 m. išėjo į mišką. Po metų žuvo išduotas.

Antanas-Tautvydas žuvo išduotas savo tikro dėdės Boleslovo Kišono. Iš pradžių įtarėme, kad išdavė Kišonaitė, bet dabar jau tiksliai nustatytas tikrasis išdavikas. Pas Kišoną Pilsupio kaime slapstydavosi partizanai. Anksčiau jis gyveno Daugirdų kaime, Vosiliškio apylinkėje. Ten pas juos slėpdavosi partizanas Vladas Kuročka. Kišono sūnus Zenonas irgi partizanavo Kuročkos būryje. Vėliau Zenonas legalizavosi. Kartą juos užklupo rusai ir sudegino namą. Kuročka pabėgo, o Kišonas buvo priverstas išsikeldinti iš tos vietos. Taip jis atsikėlė į Pilsupio kaimą, į ištremtų žmonių sodybą mūsų kaimynystėje. Pas juos nuolat lankydavosi partizanai, tarp jų ir mano brolis Antanas. Kišonas dirbo kolūkio sandėlininku, tad jį čekistai užverbavo. Iš karto jis nesakydavo tiesos čekistams, pranešdavo jiems, kai partizanai jau būdavo išėję iš jo namų. Pas Kišoną tuokart žuvo keturi partizanai:

Antanas Kvedaras-Tautvydas;

Alfonsas Urbonas-Linelis;

Vytautas Ulickas-Klajūnas;

Vytas Baranauskas-Dantė.

Kadangi Kišonų sodyba stovėjo ant Šušvės kranto, pabėgimas buvo labai patogus. Dėdė Boleslovas dviračiu nuvažiavo į Šmotiškių kolūkį ir pranešė Krakių stribų viršininkui Kizerskiui. Šis paskambino viršininkui Sagaidakui, bet jo nerado, tad paskambino į Dotnuvą MGB garnizono viršininkui. Ten irgi viršininko nerado, tada jo pavaduotojas suorganizavo dvidešimt aštuonių kareivių grupę, kitas suorganizavo dar vieną grupę. Vieni apstojo sodybą nuo Šušvės pusės, kiti artėjo prie sodybos nuo Šmotiškių. Partizanai pajuto, kad juos supa, tad bandė keltis per Šušvę. Kai pasipylė šūviai, tada ėmė trauktis padrikai, kaip kas sugebėjo. Baranauskas dengė besitraukiančius kulkosvaidžiu ir žuvo vietoje. V. Ulickas su A. Urbonu traukėsi į Šmotiškių mišką, pakeliui sutiko bulves arinėjantį Ramošką. Iškinkė jo arklį, vienas sėdo ant arklio, kitas įsikibo į pakinktus ir ėmė bėgti atsišaudydamas. Taip jie laimingai pabėgo. Mano brolis Antanas bėgo Pajieslio link, bet jį sužeidė. Pabėgęs puskilometrį, numetė švarką, dar kiek pabėgęs numetė ir automatą. Jau už Šmotiškių, prie Pajieslio, sutiko tris moteriškes, ravinčias cukrinius runkelius. Jos matė ir girdėjo, kaip jis šaukėsi pagalbos, bet prieiti negalėjo, nes jį vydamiesi šaudė rusai. Moterys matė, kaip jis degino dokumentus, po to išsiėmė pistoletą, kelis kartus šovė į atsivejančius rusus, o paskutinį šūvį paleido sau į galvą.

Prieš tai brolis Antanas jau ruošėsi išeiti į kitus miškus, nes jautė, kad yra sekamas. Jie maždaug keturiese ir bebuvo likę.

KGB archyvinėje medžiagoje radau trisdešimt slapyvardžių MGB agentų, kurie sekė brolio Antano-Tautvydo būrio partizanus. Dvylika iš jų jau išaiškinti:

Mano dėdė Boleslovas Kišonas - agentūrinis slapyvardis Aldona;

Pajieslio bažnyčios klebonas Alfonsas Keturakis - agentūrinis slapyvardis Neman;

Kolūkio pirmininko žmona Morta Kišonienė - agentūrinis slapyvardis Audra;

J.    Banevičiūtė iš Gudžiūnų apylinkės - agentūrinis slapyvardis Neringa;

V. Kemzūra - agentūrinis slapyvardis Laikraštis;

V. Sirvydas - agentūrinis slapyvardis Jakas;

Tautvydo ryšininkė L. Valiulytė-Žibutė - agentūrinis slapyvardis Svajonė ( šiuo metu gyvena Pašušvyje), beje, tuoj po užverbavimo ji dingo iš enkavedistų akiračio;

Banys iš Ruseinių kaimo - agentūrinis slapyvardis Daukantas;

Petrūnė Krasauskienė iš Lenčiukų kaimo (Dotnuvos r.) - agentūrinis slapyvardis Valia;

P. Krasauskienės duktė A. Krasauskaitė - agentūrinis slapyvardis Ramunė;

K.    Venckus iš Karmėlavos valsčiaus - agentūrinis slapyvardis Sizak;

K. Venckaus brolis J. Venckus - agentūrinis slapyvardis Grom.

1945 m. balandžio 27 d. švietimo skyriaus inspektorius pasikvietė mane į Krakes. Kad galėčiau greičiau susisiekti, Pabarčius man buvo davęs dviratį. Sėdau ant dviračio ir numyniau į Krakes. Čia man nurodė, kad turiu užeiti pas vietos vaistininką. Nuėjęs pas vaistininką, radau iš Kėdainių atvykusį saugumo viršininką Rugienį. Prisistatęs jis pasakė:

-    Mes turime žinių, kad su parašiutu yra nuleistas Dalbokas. Kadangi jis tavo klasės draugas, mums reikia pagalbos, kad galėtume jį suimti. Tau tenka tokia užduotis: kadangi nesi diplomuotas mokytojas, tau teks mesti mokytojo darbą ir eiti į mišką partizanauti. Kai suimsime Dalboką, galėsi grįžti ir tęsti mokytojo darbą kur tik panorėsi. Galbūt ir diplomą suorganizuosim...

Ėmiau atsikalbinėti, kad šautuvo bijau, kad šaudyti nemoku... Jis dar labiau mane varė į kampą.

-    Tu žinai, kad tavo tėvai - buožės. Jeigu tu nesutiksi su mūsų pasiūlymais, tėvus išvešim į Sibirą, o tave pasodinsim, rasim tau vietą... Ar supratai?

-    Supratau, - atsakiau.

-    Tada eik, ruoškis. Kad būtų įtikinamiau, ateisim tavęs areštuot, tada tu turėsi pabėgti. Prieš tai atsiųsim savo darbuotoją, nustatysim ryšio ir susitikimų vietas, kad, būdamas miške, galėtum susisiekti su mumis...

Taip Justas Rugienis bandė mane verbuoti. 1957 - 1966 metais jis dirbo Vilniuje Religinių kultų tarybos įgaliotiniu, o nuo 1966 m. - Religinių reikalų tarybos prie TSRS MT įgaliotiniu Lietuvoje.

Turiu pasakyti, kad jis mane tuomet pusiau užverbavo - aš nepasirašiau jokio dokumento. Taip „apdorojęs" jis mane paleido. Iki šios dienos nesuprantu, ar tai buvo rimta, ar tik „katės ir pelės" žaidimas.

Grįžau į mokyklą, šeimininkė paruošė valgyti, o aš nieko negaliu daryti, visokios mintys į galvą lenda. Man bevalgant ateina tipelis, civiliais drabužiais apsirengęs, ir sako:

-    Aš nuo Rugienio. Jis kviečia tave skubiai ateiti.

Ėmiau aiškintis, kad dar nė pavalgyti nesuspėjau, mokiniai pamokų laukia. Tas tipelis nesileidžia į jokias kalbas.

-    Nieko nežinau, liepta skubiai atvykti...

Aš dar atkirtau kelis žodžius, tada jis pakėlė skverną ir parodė prie diržo prisegtą naganą.

-    Va, jeigu neisi, būsiu priverstas jėga nuvesdinti.

Aš irgi turėjau pistoletą. Jį man buvo dovanojęs Pabarčius, laikiau jį paslėptą už langinės. Mokinius paleidau į namus ir iškeliavome pėsčiomis į Krakes. Kiek paėjom, žiūrim - prieš mus atvažiuoja dvikinkis vežimas.

-    Gaila, - sakau savo bendrakeleiviui, - kad ne į tą pusę, pavežtų.

Mums jau beveik priėjus Krakes, pasiveja tas pats vežimas, tik jau sėdi jame nebe vienas, o dviese. Mano bendrakeleivis paprašė pavežti. Tie sustojo. Aš įsikibau rankomis į vežimo šoną, koja slystelėjo ir po sėdyne pamačiau automato buožę. Supratau, kad, ko gero, patekau į spąstus. Kai privažiavome senąsias Krakių kapines, bendrakeleivis liepė man išlipti iš vežimo ir eiti pėsčiomis. Nuvedė prie milicijos, liepė užlipti į antrą aukštą. Kabinete jau sėdėjo Rugienis. Kai įėjau, jis pakilo nuo kėdės, pasiėmė nuo stalo pistoletą ir trenkė juo man į veidą. Akyse tik sužaibavo, parvirtau ant grindų. Atsipeikėjau visas šlapias, matyt, buvau aplietas vandeniu. Prasidėjo tardymas.

Prieš keletą dienų į Krakes buvau atvežęs atsišaukimų, kuriuos atidaviau buvusiam mokslo draugui Vladui Draudvilai. Jis juos atidavė dar mažesniems berniokėliams Štarui ir Račiui. Vakare jie klijavo lapelius prie malūno sienų. Juos ir pastebėjo komsorgė, nuplėšė proklamacijas ir nunešė į miliciją. Štarą iškart pagavo, tas išdavė Račį, greit iššifravo ir Draudvilą. Dvi paras Draudvila laikėsi ir nieko neišdavė, paskui enkavedistai pasikvietė jo tėvą, tada jis ir praskydo. Kaip vėliau paaiškėjo, po mano verbavimo Rugienis nuėjo tardyti Draudvilos, tuomet ir išlindo mano pavardė. Tada ir pasiuntė tą tipą atvesti mane.

Tardymo metu aš pasakiau, kad atsišaukimus gavau iš partizano Algio Masio (kilęs iš Rokų kaimo), kuris buvo neseniai žuvęs. Toks paaiškinimas Rugieniui netiko, jis dar labiau mane plūkė. Tuomet pasakiau, kad gavau iš Dalboko, kuris tuomet vaikščiojo miške.

-    Jei norit, paimkit Dalboką, - sakau.

Tarp kitų žodžių atsišaukimuose, pamenu, buvo kreipimasis į tautos išdavikus: „Meskit išdavikiškus darbus, nes jums gresia mirtis..." Rugienis perskaitė šiuos žodžius ir pasakė:

-    Mirtį sėjai, mirtį pjausi...

Grįžęs po aštuoniolikos metų lagerio, „Tiesoje" dar mačiau jo atvaizdėlį, žvelgiantį per juodus rėmelius.

1945 m. liepos 11 d. aš jau buvau Vorkutoje. Po dviejų metų pakvietė mane per-tardyti. Aš viską neigiau, tad 1946 m. pertardyti mane atvežė į Lietuvą. Buvo gruodžio 8 d., iš KPZ į stotį varė basą. Atvežė į Kauną, o balandžio mėnesį pervežė į Kėdainius. Tada jau buvo suimtas ir Dalbokas. Mus abu suvedė į akistatą. Jis pasakė, kad aš turėjau pistoletą „Brauningą", jis man siūlęs jį keisti į „Parabelį", kad aš iš jo paimdavau atsišaukimus, kad paslėpiau jo knygas ir t. t. Rimtos bylos man ir po to nesudarė. Aš, Čepas ir Švėgžda gavome po aštuonerius metus, o Štaras ir Račius - po penkerius. 1948 metų sausį aš ir vėl išvažiavau į Vorkutos pusę.

Su kitais aštuoniasdešimt lietuvių mane nuvežė į Oršos persiuntimo punktą.

Tarp kitko, aš gerai kortomis žaidžiau preferansą. Dažnai aplošdavau kunigėlius, gaudavau iš jų lašinių, iš vokiečių karininko esu išlošęs milinę. Kalėjime tokius vadindavo „blatnoj". Užsiauginau ūsus, turėjau chromo batus, buvau gerai apsirengęs. Kadangi jau buvau buvęs Vorkutoje, buvau „muštas zekas".

Rusų baudžiamojo bataliono kariai po karo Karaliaučiaus srityje plėšikaudavo, juos sugaudavo ir sodindavo į kalėjimą. Jie buvo labai žiaurūs. Man teko su jais pirmą kartą važiuoti į Vorkutą. Jie taip mane primušė, kad draugai nešte iš vagono išnešė. Dabar aš jiems atkeršijau.

Oršoje mus nuvarė į pirtį. Pirtininkai ėmė kalbinti: „Davai, machniom (mainykim)!" Mes juk važiuojame į lagerius, o ten vis vien viską atims. Atsakiau jiems, kad mes žinom, kur važiuojam. Taigi jie mus pasodino į „blatnųjų" kamerą. Mes buvome septyniese: Kazys Staškevičius, Kęstutis Kibilda, partizanas Jasulaitis-Perkūnas iš Tauro apygardos, toks žemaitis su medinėmis klumpėmis ir kiti. Aš terboje turėjau kietą džiovintą sūrį. Toje persiuntimo kameroje buvo gal koks šimtas vyrų, dauguma iš jų „blatnieji". Taigi jie atsiunčia pas mus kelis nesubrendėlius, jie prašo: „Diadenka, dai sucharčik (Dėdule, duok džiūvėsį)". Mes juos siunčiame atgal, tada ateina „blatnieji": „Tai ką? Kodėl mūsų mažius skriaudžiate?" Buvome susitarę, kad jeigu kas bandys mus paliesti, mūsų smūgis bus pirmutinis. Na, ir pradėjom! Po penkių minučių pamatėme prie durų prižiūrėtojus. Mus visus išvedė į kamerą. Režimo viršininkas dar palydėjo mus tokiais žodžiais: „Bravo, litovcy! Davno etim sukam nado bylo...(Bravo, lietuviai! Seniai šitiems kalės vaikams reikėjo...)". Vėliau mus išmėtė po atskiras politinių kalinių kameras, o gegužės mėnesį išvežė į Vorkutą.

Praėjo Vorkutos lageriuose treji metai, mane pervežė į Kožvą prie Pečioros upės. Čia vėl patekau į „sunkų" lagerį. Iškart pavogė mano chrominius batus, kostiumėlį, likau basas ir nuogas. Visus mano draugus išskirstė, su manimi liko tik Aleksas Lechavičius (išdaviko Krutkio auka, dabar gyvena Kėdainiuose). Man barako prižiūrėtojas pasakė, kur slepiami vogti daiktai. Kai tik „blatnieji" išėjo į darbą, atkasiau jų slėptuvę. Visus daiktus, kuriuos radau, išdalinau tiems, iš kurių jie buvo pavogti, deja, savo daiktų neradau. Po šio įvykio supratau, kad „blatnieji" nutarė mane nužudyti, neturėjau kitos išeities - reikėjo bėgti. Čia būdamas sužinojau, kad 1948 m. gegužės mėnesį į Sibirą išvežė mano motiną.

Pasakiau Lechavičiui, ką sumaniau. Vilties, kad pavyks pabėgti, tebuvo tik dešimt procentų. Pradėjau slapta už zonos nešti ir slėpti maistą. Lechavičius taip pat nusprendė bėgti kartu su manimi. Kaip tyčia, prieš mums rengiantis pabėgti, iš lagerio pabėgo penki čigonai. Kitą dieną juos visus sugaudė, sušaudė ir šunų apgraužtus kūnus paguldė prieš pat mūsų langus. Tie čigonai labai sugadino nuotaiką, bet jau buvo tiek fiziškai, tiek morališkai pasiruošta pabėgimui. Buvo rug-

pjūčio pradžia. Rugpjūčio aštuntosios naktį pakilome lemtingam žygiui. Už zonos kas penkiasdešimt metrų degė laužas ir stovėjo sargybinis su automatu. Aplinkui iškirsta didžiulė teritorija, rąstų rietuvės sukrautos po šimtą ir daugiau metrų. Tarp rietuvių buvo siauri praėjimai. Viena sargybinių grupė nuolat vaikščiojo pirmyn atgal tarp rąstų. Mes prišliaužėme prie rietuvių. Turėjome apie keturis šimtus gramų lašinių, duonos, kelis rublius - tiek turėjo pakakti savaitei. Po savaitės jau reikės patiems susirasti maisto. Mūsų maršrutas buvo numatytas į pietus.

Kadangi laužų liepsnos šiek tiek apakina sargybinius, tikėjomės prašliaužti nepastebėti. Praslinkom į kirtavietę, už kokių penkiasdešimties metrų tekėjo nedidelis Pečioros intakas. Vandens jame tik sulig keliais. Kad šunys nerastų pėdsakų, bridome tuo upeliu iki pat aušros. Manau, kad nubridome apie dešimt kilometrų, visą dieną ėjome tolyn nuo geležinkelio. Vakare kojas jau skaudėjo, tad sugulėme pailsėti. Nežinau, kiek buvome nuėję, bet dar girdėdavome traukinių signalus. Pa-snaudėm truputį ir vėl pirmyn. Kitą dieną ėjome labai laimingai, pamatėme karvę ir seną moterį šalia jos. Nusprendėme, kad saugiau eiti naktimis, o dieną pailsėti. Ėjome lygiagrečiai geležinkelio, nuo jo nutolę trijų penkių kilometrų atstumu, kad girdėtume traukinio signalą. Ėjome per taigą, kur galbūt dar niekada nebuvo įžengusi žmogaus koja. Viskas buvo gerai, kol nepriėjome pelkės. Bandėme ją apeiti, bet radome geležinkelio sankasą, ant sankasos sargybos bokštelį. Neliko kitos išeities - teko eiti per pelkę. Išsilaužėme ilgas lazdas ir, jomis pasiramsčiuodami, leidomės pirmyn. Bėgte nuo kupsto ant kupsto bėgome gal puskilometrį, paskui kupstai baigėsi, priešais mus tyvuliavo liūnas, apaugęs žolėmis. Kai vėliau tikslinau mūsų maršrutą žemėlapyje, pasirodo, ten buvo aštuonių kilometrų pločio pelkė. Teko grįžti atgal. Nusprendėme pereiti geležinkelio sankasą ir eiti toliau. Deja, kitoje geležinkelio pusėje irgi telkšojo tokia pat pelkė. Neliko nieko kito, tik grįžti prie sankasos ir laukti traukinio. Toje vietoje buvo padaryta antra bėgių linija, kad galėtų prasilenkti traukiniai, nedidelė stotelė vadinosi Čikšino.

Po kurio laiko atvažiavo traukinys ir sustojo ant greta esančių bėgių laukti atvažiuojančio traukinio. Mudu su Aleksu prislinkome arčiau. Kai traukinys ėmė judėti, šokome, bet nespėjome užsikabinti už vagono, kai išgirdome automato seriją ir komandą „Ložis (Gultis)!" Atsigulėme ir laukiame, kada mus pribaigs. Pasirodo, iš greta esančio lagerio irgi buvo pabėgę kaliniai. Jie ieškojo savo bėglių. Pakėlė mūsų kepures, pamatė plikai skustas galvas, sako: „O, naši (O, mūsiškiai)!" Nuo Kožvos lagerio jau buvome nuėję keturiasdešimt kilometrų.

Mus surišo, pasodino netoli laužo ir laukė iki ryto, kol ateis valdžia ir praneš į Kožvą, kad mus pasiimtų. Taip gaila pasidarė lašinukų ir džiūvėsių, kuriuos taupėme, nevalgėme. Šiaip taip išlaisvinau vieną ranką, ištraukiau lašinukus ir suvalgėm su Aleksiuku, dar ir džiūvėsius sutvarkėme, kol išaušo.

Kai atėjo viršininkai, surašė aktą dėl mūsų paėmimo. Iš Kožvos atvarė garvežį ir pargabeno mus atgal. Nuo stoties iki lagerio buvo maždaug keturi kilometrai. Išlaipino ir varė pėsčiomis. Kai iki lagerio liko visai nedaug, sargybiniai liepė bėgti. Aš tai žinojau, turbūt ir čigonus taip sušaudė, todėl kritau ant žemės ir Aleksiukui patariau taip padaryti. Prišokę jie spardė ir šaukė: „Pošli! Begom (Eikite! Bėgte)!" Mes kiek pabėgom ir vėl kniūpsti. Jie iš arti į mus negali jokiu būdu šauti, nes liks smurto pėdsakai. Daužė ir spardė iki valiai, bet likome gyvi. Matyt, buvau leisgyvis, nes neprisimenu nei kaip tardė, nei kaip teisė. Tik prisimenu nuosprendį - už pabėgimą dar pridėjo dešimt metų ir vėl sugrąžino į Vorkutą, jau trečią kartą.

Po Stalino mirties parašiau skundą, tada mane perteisė - vietoj dešimties gavau trejus metus, bet dar pridėjo aštuonerius, tad iš viso atsėdėjau vienuolika metų.

Versta iš rusų kalbos

Iš KGB archyvų
Ap. 45, b. 1653, p. 19

AKTAS

1951 m. liepos 18 d.

Mes, žemiau pasirašiusieji, Ariogalos rajono MGB viršininko pavaduotojas majoras NOVOŽENIN, vyresnysis operatyvinis įgaliotinis SOROKIN, operatyvinis įgaliotinis leitenantas POVOROČAJEV, kuopos vadas, karinio dalinio Nr. 3202 vyresnysis leitenantas ZALIZNIAK, liaudies gynėjas VAITKUS, surašėme šį aktą, jog šiandien, atliekant būrio paiešką Rugėnų miško masyve, 8-ame kvartale buvo aptikta partizanų stovykla. Bandant priešintis, vienas partizanas buvo nušautas, kitas sunkiai sužeistas ir greitai mirė. Atpažinimo metu nustatyti žuvusieji:

1.    KVEDARAS STASYS, s. ANTANO-JAUNUTIS, PILĖNAS.

Birutės rajono, Maironio rinktinės ūkio dalies viršininkas.

2.    KARAŠAUSKAS KAZYS, s. ANTANO-GRAŽINA.

Birutės rajono, Maironio rinktinės vado pavaduotojas.

Iš nušautųjų paimta:

1.    Kulkosvaidis PPD - Nr. 474.

2.    Automatas PPŠ - Nr. 31407.

3.    Šautuvas - Nr. 1920.

4.    Karabinas - Nr. 898.

5.    Pistoletas TT - Nr. 1423.

6.    Revnaganas (2 vnt.) - Nr. 160241 ir Nr. 689-2.

7.    Pistoletas - Nr. 956248.

8.    Šautuvų šovinių - 200 vnt.

9.    Automatų šovinių - 200 vnt.

10.    Revnagano šovinių - 17 vnt.

11.    Partizanų dokumentai.

Ariogalos r. MGB virš. pavad. majoras /NOVOŽENIN/

Versta iš rusų kalbos

Iš KGB arch. Ap. 45, b. 1664, p. 124 - 128

IŠTRAUKOS IŠ APKLAUSOS PROTOKOLO
1952 m. liepos 5 d.
Šmotiškių kaimas

Aš, Dotnuvos r. MGB sk. vyr. oper. įgaliotinis kapitonas TEREŠČENKO, apklausiau kaip liudininką pil. KIŠONĄ BOLESLOVĄ, s. MARTYNO, g. 1908 m. ir gyvenantį Dotnuvos r., Šmotiškių kaime, iš vidutiniokų šeimos, nepartinį, lietuvį, žemo išsilavinimo, vedusį, SSSR pilietį, kolūkio „Naujasis gyvenimas" narį.

Apklausa vykdoma rusų kalba, kadangi apklausiamasis ją gerai supranta.

(R. K. p a s t a b a: pateiksiu tik apklausiamojo atsakymus).

1952 m. liepos 4 d. penktą val. ryto aš grįžau iš malūno į namus. Iškinkiau arklį ir, neužsukdamas į gyvenamąjį namą, užėjau į daržinę išvesti karvę į ganyklą. Mano šeima dar miegojo. Kai nuėjau į daržinę, pamačiau keturis ginkluotus vyrus, iš kurių du ilsėjosi ant šieno, o kiti du stovėjo daržinėje. Aš su jais pasisveikinau, jie man pasakė, kad atėjo į svečius. Atsakiau, kad gerai. Išvedžiau karvę ir pririšau lauke, o visi keturi vyrai pasiliko daržinėje. Pažinau juos visus. Tai buvo:

1.    KVEDARAS ANTANAS, s. ANTANO- TAUTVYDAS;

25 metų amžiaus, buvęs Šmotiškių kaimo gyventojas. Jis buvo būrio vadas.

2.    BARANAUSKAS VYTAUTAS, s. JUOZO-DANTĖ;

Buvęs Ariogalos rajono, Juodžių kaimo gyventojas.

3.    ULICKAS VYTAUTAS, s. BRONIAUS-KLEVAS;

Buvęs Deveikiškių ar Poliškių kaimo gyventojas, tiksliai negaliu pasakyti.

4.    URBONAS ALFONSAS-LINELIS;

Buvęs Ruseinių kaimo, Kėdainių rajono gyventojas.

Žmona pasakė, kad mūsų daržinėje yra keturi ginkluoti vyrai, kurie atėjo apie trečią ar ketvirtą valandą nakties ir pasakė žmonai, kad pas mus bus per dieną, t. y. iki ateinančios nakties. Taip pat jie liepė žmonai paruošti pusryčius. Kai žmona paruošė pusryčius, aš nunešiau į daržinę ir grįžau atgal į kambarį. Tuo metu pas mus į namus atėjo kolūkio brigadininkas RIBELIS JUOZAS, kuris paprašė manęs, kad jam pastatyčiau namą, jeigu kolūkio pirmininkas atleis mane nuo privalomų kolūkio darbų. Po kurio laiko RIBELIS iš mūsų išėjo. Turiu pasakyti, kad RIBELIS JUOZAS apie mūsų namuose esančius miškinius nieko nežinojo, taip pat ir iš šeimos narių jam niekas nieko nesakė. Po to aš užėjau į daržinę ir perspėjau vyrus, jog aš einu pas kolūkio pirmininką prašyti, kad atleistų mane nuo kolūkio darbų dėl RIBELIO JUOZO namo statybos. Miškiniai man leido eiti pas kolūkio pirmininką į kontorą, ir aš išėjau, bet kontoroje nieko neradau. Grįžau atgal ir, praeidamas pro pirmininko KAŽUKAUSKO namus, kieme mačiau stovinčius liaudies gynėjus, kurie tada saugojo pirmininką KAŽUKAUSKĄ. Tada aš pašaukiau vieną iš jų ir pasakiau, kad mano namuose yra keturi miškiniai. Jis manęs dar perklausė, manė, kad aš mačiau ne miškinius, o liaudies gynėjus. Aš jam atsakiau, kad tikrai miškinius, ir parėjau namo. Kai grįžau į namus, neilgai trukus atėjo pas mane civiliškai persirengęs tas pats liaudies gynėjas, kad nustatytų, kur tiksliai yra miškiniai. Su juo aš nuėjau į gretimą sodybą, kur buvo kolūkio grūdų sandėlis, neva norėjau jam parduoti grūdų. Pakeliui minėtam liaudies gynėjui paaiškinau, kad miškiniai slepiasi mano daržinėje, ir paminėjau visų pavardes. Po to liaudies gynėjas išėjo, o aš grįžau į namus. Namuose palikau sandėlio raktus ir nuėjau į Pilsupių kaimą pas kalvį, kuris nuo mano namų gyveno už kokių penkių šimtų metrų.

Po kurio laiko savo namų pusėje išgirdau šaudymą, bet nepastebėjau, kad mano ūkis apsuptas MGB kariuomenės. Po kurio laiko užsidegė mano namas. Atbėgau su kitais kaimynais ir pamačiau, kad žmona ir duktė liko gyvos, o netoli namo gulėjo nušautas vienas miškinis. Kiti miškiniai, kaip išgirdau kalbant kareivius, pabėgo. Kitos dienos rytą už keleto kilometrų nuo namų rado dar vieną žuvusį. Kiti du, matyt, pabėgo.

Prieš tai pas mane buvo atėję dar penki miškiniai - keturi minėtieji, o penkto nepažinau. Apie tai 1951 m. rudenį buvau pranešęs MGB darbuotojui leitenantui BORODINUI.

Iš lavonų, šiuo metu gulinčių prieš mane, kurie 1952 m. liepos 4 d. lankėsi mano sodyboje, atpažįstu du: KVEDARĄ ANTANĄ ir BARANAUSKĄ.

Apklausė: Dotnuvos r. MGB sk. vyr. oper.
įgaliotinis kapitonas TEREŠČENKO

Iš partizanų archyvo

KLT SPRENDIMAS

D.V. S. Karo Lauko Teismas savo 1948 m. spalių mėn. 1 d. posėdyje svarstė šnipo MAŽEIKOS VYTAUTO, gimusio 1917 m. rugpjūčio mėn. 9 d., gyv. Ruseinių k., Josvainių vlsč., kaltinamą KLT nuostatų 3§ A, B str. bylą. Apklausus kaltinamąjį MAŽEIKĄ VYTAUTĄ ir liudininkus, nustatė, kad MAŽEIKA VYTAUTAS, būdamas Josvainių MGB šnipu, tikrai šnipinėjo priešo naudai.

Lietuvos Laisvės Kovos vardu KLT pripažino MAŽEIKĄ VYTAUTĄ kaltu ir pagal KLT nuostatų 3§ A, B str. nusprendė nubausti mirties bausme pakariant.

KLT pirmininkas (pas.) LAPAS
(pas.) BERŽAS 
Nariai:    (pas.) ŽAIBAS
Nuorašas tikras: AUŠInSkV

DUS KLT sprendimas Nr. 27

DUS Karo Lauko Teismas savo 1948 m. rugsėjo mėn. 28 d. posėdyje svarstė šnipės JUODYTĖS JANĖS, g. 1928 m. kovo mėn. 24 d. Šliužių k., Ariogalos vlsč., kaltinamą KLT nuostatų 3§ A, B str. bylą.

KLT, apklausęs kaltinamąją JUODYTĘ JANĘ ir liudininkus, nustatė, kad JUODYTĖ JANĖ, būdama Pernaravos vlsč. MGB šnipe, tikrai šnipinėjo priešo naudai, aktyviai veikė prieš partizanus ir jų šalininkus.

Lietuvos Laisvės Kovos vardu KLT pripažino JUODYTĘ JANĘ kalta pagal KLT nuostatų 3§ A, B str. nusprendė kaltinamąją JUODYTĘ JANĘ nubausti mirties bausme pakariant.

KLT pirmininkas (pas.) BERŽAS
(pas.) MAIRONIS
Nariai: (pas.) RITERIS
Nuorašas tikras: AUŠInSkV

G Š

Perduodu JUODYTĖS JANĖS-LIEPOS kvotos nuorašą:

„1948 m. rugsėjo 28 d. aš, DUSV ALAS, pravedžiau kvotą apie šnipę JUODYTĘ JANĘ, gyv. Šliužų k., Ariogalos vlsč., kaltinamą už organizacinių paslapčių išdavimą, šnipinėjimą priešo naudai ir aktyvią veiklą prieš partizanus ir jų šalininkus. Ji parodė:

„Aš, JUODYTĖ JANĖ, gimusi 1928 m. kovo 24 d., pabėgusi nuo masinio šeimų vežimo į Sibirą 1948 05 22, priėmusi MR priesaiką, gyvenau miške su vietiniu partizanų daliniu šešias savaites. Po šešių savaičių, išleista su dokumentais gyventi, susisiekiau su šnipe IVOŠKEVIČIENE KOSTE, kurios slapyvardis DUKRA, ir jai teikdavau tiesiogines žinias apie partizanus, ryšius, asmeninę sudėtį. Išdaviau miške gyvenusias septynias moteris ir dvylika vyrų, kartu ir stovyklos rajoną. Kartu išdaviau man žinomą ryšininką DEBESĖLĮ, kuris lankydavo stovyklą. Pamiškės gyventojus išdaviau todėl, kad lanko partizanai. Dvi šeimas iš jų išdaviau pavardėmis. Taip pat išdaviau man žinomus devyniolika asmenų - pamiškės gyventojus. Šnipinėjau, taip pat partizanų sąskaiton dirbau aferistinį darbą, kurio rezultatais naudodavausi asmeniškai. Sėkmingesniam darbui išsigalvodavau net visai partizanų sąrašuose nebūtų slapyvardžių. Kurių slapyvardžių nežinojau, išdaviau pavardes. Žinomas pavardes ir slapyvardžius išdaviau kartu. Žinias teikdavau kas savaitę žodžiu asmeniškai savo viršininkei DUKRAI. Papildomai teikdavau ir raštu. Raštiškas žinias padėdavau į sutartą vietą - Milvydų tarybinio ūkio ganyklose esančiame kelme. DUKRAI slapyvardį parinko milicija, o man leido savarankiškai pasirinkti, pasivadinti LIEPA. Už atliktą darbą atlyginimą siūlė pagal atlikto darbo dydį. Be to, pašaliniams žmonėms 1948 08 28 esu pasakiusi: „Išduosiu visas stovyklas ir ryšius". Partizaną ALYTĘ apibūdinau kaip didžiausią žmogžudį, žadėjau ištraukti jam po vieną gyslą. Iš antro būrio turėjau savo ryšininką TARZANĄ, su kuriuo susitikdavau slapta. Gavusi visas žinias nešdavau DUKRAI.

(pas.) JUODYTĖ JANĖ

Kvočiau: ALAS
 e. AUV p. 
l. e. UŠInSkV p.

Santrumpos:

D. V. S. - ?

DUS - ?

KLT - Karo lauko teismas.

AUŠInSkV - Prisikėlimo apygardos štabo informacijos skyriaus viršininkas (?).

e. AUV p. - einantis Prisikėlimo apygardos viršininko pareigas (?).

l. e. UŠIn.SkV p. - laikinai einantis Prisikėlimo apygardos štabo informacijos skyriaus viršininko pareigas (?).

KGB arch.
B. b. 39190/3, t. 1, p. 17 
1947 03 08

Iš JASINEVIČIAUS JONO, s. JONO,
apklausos protokolų

Tikslios P. LUKŠIO rinktinės vado RAGAUSKO ANTANO-RAGELIO slapstymosi vietos aš nežinau. Jis galėtų slėptis Maižiškių kaime, kur gyvena partizanas RAUKAS (?)-TILVIKAS iš GUDAIČIO būrio. Jis slėpėsi savo namų daržinėje įrengtame bunkeryje. Šioje daržinėje yra dviguba sienelė, kurios tarpe ir įrengtas minėtas bunkeris. Paprastai šitoje daržinėje laikomas šienas. Gali slėptis Pilsupio k., Josvainių vlsč., mokytojo namuose. Pas jį dažnai ateina RAGELIS, RASAS, PAUKŠTIS ir kiti. Taip pat RAGELIS gali būti Gudžiūnuose, Kėdainių rajone, pas ČEIDĄ POVILĄ ir BIKNIKIENĘ, kuri gyvena miestelio pakraštyje. Pas ją RAGELIS dažnai palieka ginklus.

1946 m. kovo mėn. partizanų apygarda KOVAS buvo performuota į rinktinę. Performuoti šią apygardą į rinktinę vertė šios aplinkybės: LLA vadovybės įsakyme Nr. 4 buvo reikalaujama esamas partizanų formuotes pertvarkyti pagal karinę struktūrą, kad būtų skyriai, būriai, kuopos ir rinktinės.

Šį įsakymą aš gavau dar 1945 m. gegužės mėnesį iš GUDAIČIO, kai pastarasis su DALBOKU ir KUROČKA pas mane buvo atėję į mokyklą. Aš tada gyvenau nelegaliai. Įsakymas buvo atspausdintas rašomąja mašinėle su Vyriausiosios LLA vadovybės vado parašu. Šiame įsakyme buvo reikalaujama partizanų būrius formuoti karinių struktūrų pavyzdžiu.

Kadangi rinktinė veikė Kėdainių apskrityje, kur 1918 m. kovose su sovietine armija žuvo pirmasis Lietuvos kareivis (savanoris) POVILAS LUKŠYS, todėl savo rinktinę pavadinome jo vardu, garbei pirmojo kareivio, žuvusio už Lietuvos nepriklausomybę.

Rinktinę sudarė šeši rajonai, kurie apėmė keletą valsčių, kuriuose veikė būriai ar grupės, kitų dalinių nebuvo. Rinktinei ir rajonams vadovavo:

Rinktinės vadas - RAGAUSKAS ANTANAS-RAGELIS.

Pirmasis pavaduotojas - aš, MARGIS.

Antrasis pavaduotojas - GUDAITIS VACYS-RASAS, jis ir rinktinės štabo viršininkas.

Agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas - DALBOKAS ALOYZAS-NEGUSAS, IMPERATORIUS, ŠARŪNAS.

I- ojo rajono vadas - aš-MARGIS. Rajono sudėtyje buvo šios grupės: vado MEŠKAUSKO ALEKSO-LOKIO, VINETU aštuoni partizanai ir vado JONO MAŽEIKOS-GĖLOS keturi partizanai. Iš viso I-ajame rajone buvo penkiolika partizanų.

II- ojo rajono vadas - VACYS GUDAITIS-RASAS, ARŪNAS. Rajono sudėtyje buvo aštuoni partizanai.

JUOZO MINGILO-VILKO būry buvo dvidešimt penki partizanai.

III- ojo rajono vadas - BURNYS JURGIS-SMILGA. Rajono sudėtyje veikė JURGIO BURNIO-SMILGOS trys partizanai ir dešimties partizanų PAPARČIO grupė. Jiems vadovavo VYTAS MOTIEKAITIS-PAPARTIS.

IV- ojo rajono vadas - ALOYZAS DALBOKAS-NEGUSAS. Rajono sudėtyje veikė KUKUČIO grupė - aštuoni partizanai, ŪSAS, šešių partizanų IPOLITO grupė. Vadas - EDVARDAS ŽIUŽNYS-ŪSORIUS. Dešimties partizanų PETRO KLIUČINSKO-LAZDOS grupė.

V- ojo rajono vadas - PRANAS RAISYS-ZILVITIS. Jo grupę sudarė dvidešimt partizanų.

VI- ojo rajono vadas - SAKALAS. Rajono sudėtyje veikė JONO ŽILINSKO-TĖVO dešimties partizanų ir KOVO grupės.

Pasakoja BIRUTĖ KVEDARIENĖ - ŠAŠYTĖ

Užrašyta Kaune
1999 05 09

Gimiau 1924 m. Kėdainių rajone, Krakių valsčiuje, Montviliškių kaime. Mūsų apylinkėje pokario metais veikė Zigmo Žydelio-Vanagėlio būrys, kurį labai rėmė beveik visi mūsų kaimo žmonės: Lušaitė, Kuprys, Jonas Žydelis, Pranas Čeida. Šitie žmonės labai nuoširdžiai rėmė partizanus. Jie sunešdavo maistą pas mus, o aš, eidama į Krakes pas tokią Urbšienę, jį nunešdavau. Jos sūnus Anupras ir dabar gyvena Dotnuvoje. Urbšienė gyveno prie pat miško, pas ją ateidavo partizanai ir pasiimdavo maistą.

Kai partizanas Lionginas Meškauskas-Sakaliukas susirgo šiltine, aš nunešiau jam į mišką pagalvę. Ėjau į Dotnuvą vaistų, tuomet teko apsilankyti ir partizanų stovykloje, kuri buvo tokioje pelkėje, esančioje netoli Urbšienės namų. Ten mačiau ir tą Fui -Fui, pasistatęs veidrodžio šukę ant kelmo, gražinosi. Pas mus dažniausiai ateidavo Sakaliuko brolis Aleksas Meškauskas-Lokys, Klierikas.

Apie 1946 m. Krakių valsčiuje, Ožekminių kaime gyveno toks Vytautas Kavaliauskas, turėjo labai gražų balsą, buvo dainininkas, draugavo su Akstinavičiūte ir ruošėsi vestuvėms.

Partizanai iš vakaro atsivedė tą mergaitę pas Kavaliauską, pakėlė iš miego seserį, tėvus, susodino už stalo, tėvų akivaizdoje abiejų kaktose išdegino žvaigždes ir pakorė kambaryje. Tai buvo pats baisiausias, pats žiauriausias partizanų poelgis mūsų krašte. Pats didžiausias tų jaunuolių nusikaltimas buvo tas, kad jie abu buvo komjaunuoliai ir ruošėsi komjaunuoliškoms vestuvėms.

Kėdainiuose mane visą laiką tardė Suslovas. Pačią pirmą dieną suvedė į akistatą su Sakaliuku. Jis aiškino, jog mane pažįstąs. Kai užbaigė bylą, išvežė į Kauną. Gal po kokių trijų mėnesių iškviečia mane tardytojas Suslovas į kabinetą. Nueinu, žiūriu - šalia jo sėdi Vladas Guščius-Fui-Fui, Medikuitis, gražiu nauju paltu apsirengęs, karakulio apykaklė. Suslovas man sako:

-    Birute, kodėl tu su savo draugu nesisveikini?

Aš pasižiūrėjau į jį, sakau, kad jo nepažįstu. Tada sukruto Suslovas:

-    Guščiau, tu ją pažįsti?

-    Pažįstu, - pasakė Guščius.

-    Kiek kartų ją matei?

Svarbiausia, ką pasakė Sakaliukas, tą žodis žodin patvirtino Guščius. Suslovas ir sako:

-    Birute, tu kvaila ar aš? Jau dantis praėdžiau, o tu nori mane apmulkinti.

Aš atsakau, kad gal jie susitarę buvo... Po pusantros savaitės tardymo vėl pasikviečia mane tardytojas Suslovas ir liepia ruoštis kelionei. Atvežė į Kėdainius, apgyvendino MGB pulkininkas savo bute, mat norėjo, kad jo žmona mane ištardytų. Ta ruskė taip stengėsi su manimi rasti bendrą kalbą, bet, kai įsitikino, kad nieko gero iš manęs nepeš, pasakė:

-    Tu tik nesiblaškyk, kiek beklausinėtų, vis kartok tą patį.

Aš jai pasiuvau chalatą, iškepiau sausainių. Man būnant pulkininko namuose, jam paskambino iš Baisogalos ir pranešė, kad partizanai apsupo Baisogalos mokyklą, kurioje tuo metu vyko komunistų susirinkimas. Partizanai mokyklą padegė, kelis komunistus nušovė.

Papilių kaime gyveno Antanas Žemaitis. Jis į savo bunkerį priėmė žiemoti Sakaliuką. Pas jį iš Dotnuvos akademijos atvažiuodavo Teodoras Krutkis, jis prisistatė kaip partizanų vadas, nors iš tikrųjų jis buvo MGB provokatorius. Antanas iškepė kiaušinienės, pastatė butelį degtinės. Kai pradėjo išgėrinėti, Žemaitis pasigyrė Krutkiui, kad turi draugą, rūsyje tupintį Meškauską. Tas Krutkis jam ir sako:

-    Taigi pakviesk tą draugą, kartu išgersim.

Kai pakvietė, Krutkis išsitraukė pistoletą ir pasakė:

-    Aš esu saugumietis, - ir juos abu areštavo.

To Žemaičio nemačiau, mačiau, kaip ėjo Sakaliukas, už diržo užsikišęs didelę storą knygą. Jie dar užėjo pas mane, liepė man apsirengti ir eiti kartu.

Kėdainiuose Sakaliuką labai mušė, sulaužė šonkaulius. Jis buvo jaunas gimnazistas, matyt, neišlaikė ir išdavė visus ryšininkus.

Mus kelis kartu teisė karo tribunolas. Mane, Meškauską-Sakaliuką, Žemaitį. Sakaliuką už išdavystę kameroje labai sumušė vyrai. Teismo metu jis pakeitė parodymus, aš neprisipažinau, tad mano bylą grąžino pertardyti. Pertardyti mane kartu su Donatu Kvedaru į Kėdainius vežė toje pačioje mašinoje. Jis jau metus buvo atsėdėjęs Vorkutoje, bet be teismo. Jį vežė į Kėdainius tardyti papildomai. Kėdainiuose tardė vėl tas pats Suslovas. Vėliau pervežė į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. Kiek palaikė ir paleido. Dar davė penkis rublius kelionei. Po vienuolikos mėnesių grįžau į namus. Buvo 1947 metai. 1948 metus gyvenau tėviškėje, po to nutariau, kad čia toliau ramiau nebegalėsiu gyventi. Sesuo mane išleido į Kauną. Kokius metus negavau jokio darbo. Vieną kartą man einant gatve, prieina prie manęs jaunas vyras ir klausia:

-    Panele, pasakykit, kur čia Giedrių gatvė?

-    Kad aš tokios gatvės nežinau, - atsakiau.

-    O jūsų pavardė?

-    O kas jūs būsit?

Jis tik ranką į antį, išsitraukė raudoną knygutę, mane už pažastų į „viliuką" ir tiesiai į saugumą. Visą naktį kalbino ir verbavo. Jie sakė:

-    Mes žinome, kad tu kalta, bet jeigu išsigynei, vadinasi, gali mums dirbti ir būti naudinga. Mes tau mokėsime dvigubą atlyginimą. Jeigu bijai Kaune, važiuok į Šiaulius. Duosim butą, duosim darbą...

Aš jiems atsakiau:

-    Tai ką dabar man daryti? Atsistoti ant statinės ir rėkti: „Mergaitės, nerinkim uogų, nerinkim grybų, nes amerikonai ateis..."

-    Nevaidink šizofrenikės, - sako saugumiečiai.

Jie man liepė ateiti už dešimties dienų į „Lietuvos" viešbutį ir nesakyti šeimininkei, kad buvau saugume. Po dešimties dienų nuėjau į „Lietuvos" viešbutį, ten mane pasitiko saugumiečiai. Jie ir vėl ėmė man tą patį kalti į galvą, kad tik sutikčiau jiems dirbti. Aš jiems aiškinau, kad neturiu pažįstamų žmonių, kuriuos galėčiau sekti. Tada jie man liepė pasirinkti bet kurią pažįstamą merginą arba moterį, išklausinėti, ką ji galvoja, ką sapnuoja, su kuo bendrauja, ir jiems pranešti.

Baisogaloje gyveno visos trys mano seserys. Aš pabėgau iš Kauno ir išvažiavau pas jas, paskui nuvažiavau į Dotnuvą pas pažįstamus. Taip blaškiausi nuo vienų pas kitus septynis mėnesius. Po to vėl grįžau į Kauną, pakeičiau butą ir pradėjau dirbti „Kotone". Kai susiruošiau važiuoti pas Donatą į Vorkutą, vėl atėjo trys saugumiečiai. Kai jie pradėjo klausinėti, supratau, kad jie sekė kiekvieną mano žingsnį.

Laiško stilius autentiškas.

Iš KGB arch.
Ap. 45, b. 867

RYTO-PALIUNO JUOZO laiškas NEMUNUI

Broli NEMUNAI,

Gavau nuo Jūsų laišką, kartu teko kai ką per LAKŪNĘ žodžiu išsiaiškinti.

Tamsta imatės atsargumo, kad nebūtumėte išprovokuotas. Tas būtina.

Greitesniam išsiaiškinimui pasiekti aš Jums siūlau prisiųsti įgaliotinį, tokiu būdu pagrįsčiau padaręs tarpinį įrodymą už raštus, nes bolševikai taip pat moka įvairiai (...). Jums kyla mintys dėl BIRUTĖS (ŠAŠYTĖ BIRUTĖ, g. 1924 m. Montviliškių k., Krakių vlsč.) ir OLĖS (KILČIAUSKIENĖ ALEKSANDRA, g. 1917 m., iš Rugėnų k., Pernaravos vlsč.), per kurias mūsų siųsta LAKŪNĖ (ŠUKYTĖ JADVYGA, partizano ŠUKIO ROMO sesuo. Gyvena Klaipėdoje) susirišo su Jumis.

Savo laiku BIRUTĖ, sutikusi LAKŪNĘ, pasiūlė, kad ji žinanti lietuvį, kuris nori prisidėti prie LLKS vedamos išlaisvinimo kovos ir gali kai kuo paremti LLKS veiklą, pavyzdžiui, kaip rašomąja mašinėle ir kt. Kadangi Tamsta gyvenate didesniame mieste ir iš pasakojimų galite būti naudingas mūsų vedamai kovai, nutariau atkreipti dėmesį, susieiti per tarpinį kontaktą. Todėl, neturint kitos galimybės, teko rištis per BIRUTĘ ir OLĘ. Toliau palaikyti kontaktą per BIRUTĘ ir OLĘ nebūtina, siūlau pasirinkti Jums gerai žinomą tarpininką. (Tuo reikalu, saugumo atveju, perduos žinias žodžiu LAKŪNĖ). Šiaip apie BIRUTĘ praeityje, prieš areštą, turiu pasakyti, buvo žinoma - patikima. Šiuo metu, tuo labiau, kad ji gyvena Kaune, mes jos pažiūrų nežinome, norėčiau tikėti - nepakitėję.

Kas dėl MURALIO-VINGIO, savo laiku buvo daug su kuo susietas, bet po jo nuėjimo Judo keliu mūsų ir mūsų bendradarbių bei tarpininkų kontaktas su juo nutrauktas. Be to, prieš metus MURALIS su dviem jo bendradarbiais provokatoriais ir išdavikais buvo LLKS K-jų sugauti ir KLT sprendimu sunaikinti. Buvo atvykę su SOKOLOVO gauja į Žemaitiją, pačiam SOKOLOVUI vadovaujant. Pats SOKOLOVAS su apsauga tykojo. MURALIO draugas DALBOKAS dar gyvas, gyvena Vilniuj - Kaune.

Prašote patarimo. Konkrečiai patarti sunku, tik primenu, kad Kaune ir Vilniuj SOKOLOVUI ir jo išdavikiškai gaujai pavyko išvystyti velniškai platų veikimo tinklą. Ten yra dorų lietuvių, nuoširdžiai savo veikimu daug padeda, gaila, jie nežino, kad jų aukštesnieji viršininkai - išdavikai ir provokatoriai. Jų šiandien (tikrų lietuvių) masiškai neniekina, nes taip jie atidengtų save. Tai jie vykdo palaipsniui, tik lemiamu momentu bus išrinkti.

Mieste tarp civilių, tuo labiau Kaune ar Vilniuje, išvystyti kokią stipresnę veiklą neįmanoma, nes ten į provokatorių ir išdavikų gretas įeina daug buvusių autoritetingų lietuvių. Be to, mūsų sąjūdis iš ilgametės patirties padarė išvadą, kad legaliai gyvenantieji žmonės išvystyti stipresnės veiklos negali, nes daugelio legalių žmonių sujungimas į vieną tinklą - savižudybė. Todėl šiandien yra panaikintas OS (organizacinis skyrius), jis pertvarkytas į S (slapukų) skyrių.

Kadangi aš Jūsų nepažįstu, todėl imsiuos tam tikro atsargumo. Siūlau stoti į S eiles, susipažinimui siunčiu S nuostatus.

Jei tamstai bus priimtina, Tamstą skirčiau S grandies vadu, kontaktą palaikytume per ryšio punktą (RP), apie tai smulkiau gali nušviesti LAKŪNĖ. Jei nepriimtinas S, tai bent į talkininkus (T).

Jums pavesčiau išvystyti rinkliavą (prisilaikant visiško atsargumo) ir tam tikrų žinių rinkimą.

Tenka pastebėti, kad LAKŪNĖ nesuprato, ar iš Jūsų pusės įvyko dviprasmiškas pasisakymas. Pirmu pasisakymu minėjote, kad turite rašomąją mašinėlę, kurią galėtumėte paaukoti, o per antrą susitikimą vietoj paaukojimo pageidavote 900 rublių. Toliau vėl primenate, kad galite išvystyti piniginę rinkliavą ir taip remti LLKS. Todėl siūlau surinkti iš aukotojų pinigus ir už rašomąją mašinėlę susimokėti, o mes išduosime kvitą. Taip pat tuo pačiu prašau prisiųsti aukotojų sąrašą (žinoma, slapyvardžius), mes pagal Jūsų sąrašą prisiųsime aukotojams kvitus.

Rašomoji mašinėlė mums labai praverstų. Tuo pačiu labai prašau aukščiau minėtų dalykų, ypatingai statutu P. 50 ir 51 ir kt.

Dėl kitų mūsų tikrumu įrodančių faktų, tikiu, palaipsniui ateityje mus suprasit.

Ateityje prašyčiau man viską adresuoti SAULĖS vardu, nes RYTAS yra mano rašytinis slapyvardis ir viešai (taip pat ir ryšininkams) neskelbtinas.

Smulkiau ir kitais klausimais perduosiu žodžiu per LAKŪNĘ.

1949 11 18
(parašas) RYTAS

R. K. p a s t a b a: NEMUNAS, NEMUNAS, NEMUNĖLIS-VYŠNIAUSKAS, kilęs iš Leščių k., Kėdainių apskr., partizano DANTĖS-VYTAUTO BARANAUSKO dėdė (DANTĖ žuvo su TAUTVYDU-ANTANU KVEDARU).

BIRUTĖ KVEDARIENĖ - ŠAŠYTĖ tuomet gyveno Kaune pas OLĘ KILČIAUSKIENĘ, pas kurią ateidavo minėtasis VYŠNIAUSKAS.

Pasakoja LIONGINAS MEŠKAUSKAS-ŠERNAS, SAKALAS

Užrašyta Grinkiškyje
1999 03 28

Gimiau 1926 m. Vantainių kaime, Krakių valsčiuje. Šeimoje buvome penki vaikai: brolis Aleksas, g. 1921 m., brolis Jonas, g. 1914 m., aš ir dvi seserys. Tėvai turėjo 18 ha žemės.

Kai 1940 m. Lietuvą užėmė rusai, po kaimus su popieriais lakstė žydeliai, visokie komjaunuoliai ir agitavo už sovietų valdžią, o kai 1944 ta pati rusų armija vėl ėmė artėti prie Lietuvos, kaimo jaunimas tarėsi, ką toliau daryti. Pirmiausia buvo nutarta nevykdyti sovietinės valdžios nurodymų, slapstytis ir neiti į armiją.

Ką tik praėjus frontui, Deveikiškių miške susiorganizavo partizanų būrys. Iš mūsų kaimo į tą būrį išėjo Jonas Štaras, mano brolis Aleksas. Brolį Joną pagavo ir išvežė į Rusiją, o iš ten - į frontą. Jis dalyvavo paimant Berlyną, bet buvo sužeistas ir 1946 m. grįžo namo.

Pas kaimyną Jankauską bolševikai apgyvendino tokį nuomininką Čekanauską, kurio palangėje naktį kažkas iš partizanų susprogdino granatą. Grįžtu anksti rytą iš vakaruškų, atsigulu, ateina Jankausko duktė, pažadina mane ir pasako, kad Čekanauskas mane kaltina, neva aš jo palangėje susprogdinau granatą, ir išbėgo į miestelį pranešti apie tai stribams. Supratau, kad geruoju nesibaigs.

Mūsų tarnaitės Anelės Armalienės žentas Ilgižiuose tarnavo stribu, jo pavardės nepamenu, tik žinau, kad jis buvo ruskelis. Ta Armalienė pastebėjo, kad brolis Aleksas daržinėje užkasinėjo ginklus, ir pranešė savo žentui. Atvažiavo stribai ir iškart puolė mane:

-    Kur Aleksas?

O Aleksas, kai pamatė atvažiuojant stribus, įlindo į bunkerį. Vienas buvo daržinėje, o kitas tvarte. Aleksas pasislėpė tvarte įrengtame bunkeryje. Stribai pareikalavo vesti juos į daržinę. Kai nuėjome, liepė parodyti, kur yra bunkeris. Ginuosi, kad jokio bunkerio nežinau, o jie man tiesiai šviesiai:

-    Mes žinome, kad bunkeris yra daržinėje. Rodyk kur!

Supratau, kad jie gerai informuoti. Dar kelis kartus sudavė į sprandą, matau, kad niekur nedingsiu. Parodžiau šuns būdą ir pasakiau, kad bunkeris po šuns būda. Tuoj nutraukė būdą, matau, kad niekas iš jų nenori lįsti. Prie vieno stribuko prikibo leitenantas, liepia jam lįsti, bet tas ėmė verkti:

-    Nelįsiu, mane nušaus...

Aš jam sakau:

-    Gali lįsti, nieko nėra. Per karą mes čia lašinius slėpdavom.

Matau, kad niekas netiki mano žodžiais, leitenantas liepė man lįsti. Aš greit įlindau. Pasakiau, kad bunkeris tuščias, kad nieko nėra, bet nepatikėjo, vis vien įgrūdo tą patį apsiverkusį stribuką patikrinti. Kai įsitikino, kad tikrai nieko nėra, leitenantas pasakė:

-    Dabar vesk ten, kur avys...

Bunkeryje po avių gardu tupėjo brolis. Visa laimė, kad avis prieš kelias dienas buvome pervedę į kitą vietą. Nuvedu juos pas avis. Ėmė badyti šautuvais, viską išdraskė, išardė, net rankomis mėšlą iškapstė. Mato, kad ir čia nieko nėra, klausia:

-    O kur anksčiau buvo avys?

Parodžiau, kur avys buvo anksčiau. Duobė tankiai buvo perklota kartimis, sudėtomis viena šalia kitos, ant viršaus užklota šiaudų, apdėta žemėmis ir dar mėšlu užmesta. Jeigu būtų tik lentomis užklotas bunkeris, tai durtuvai badant atsitrenktų į lentas, o kai kartelėmis, tai pro tarpus durtuvas lengvai pralenda, sunku susigaudyti, kur jis atsiremia. Vėliau brolis pasakojo, kad stribai badydami jam koją perdūrė.

Nieko neradus liepė vesti juos į gryčią, į negyvenamą pusę. Nuvedžiau, jie sako:

-    Čia po grindimis yra bunkeris.

Supratau, kad viskas labai gerai nurodyta. Teisingai, čia irgi buvo bunkeris. Įėjimas buvo po lova, tik lentą reikėjo atkelti. Man liepė paimti kirvį ir kirsti grindis. Pasiėmiau kirvį ir drąsiai klausiu, kur kirsti. Kai parodė, taip trenkiau, kad tik šipuliai pasipylė.

-    Nereikia, užteks, - sako stribas.

Taip jie nieko ir nerado, bet vis vien pasiėmė mane ir nusivežė į Krakes, nuvedė pas viršininką ir pridavė. Tas klausia, kodėl be jų žinios mane čia atvežė, pasirodo, stribai ne Krakių buvo. Jis dar apibarė tuos stribokus. Penkias dienas mane palaikė rūsyje, dar prikūlė gerai, o kai paleido, prigrasė:

-    Žiūrėk, nesusidėk su banditais, nelįsk kur nereikia.

Paklausė, kur yra mano brolis, pasakiau jiems, kad nežinau, kur jis išėjo. O jiems jau viskas susakyta. Stribas sako:

-    Mes žinom, kur tavo brolis...

Taip jie mane paleido į namus, neverbavo.

Taigi dabar aš, galvoju, antrą kartą stribams į nagus tikrai nebepasiduosiu. Kai pamačiau atvažiuojant stribus, nubėgau pas kaimyną Štarą. Atsisėdau gryčioje prie lango ir matau, kaip stribai laksto po mūsų kiemą ir ieško manęs. Kadangi namuose buvo brolienė, tai jai liepė pasakyti, kad kai grįšiu, kad prisistatyčiau į Krakių stribyną. Nutariau: kaip bus, tebūnie, bet pats neisiu. Nuo to laiko ėmiau slapstytis namuose. Atėjo Aleksas, jam pasakiau, kad namuose likti pavojinga. Aleksas pasiėmė mane kartu su savimi ir išsivedė pas partizanus į Deveikiškių mišką. Čia atėję radome dar tris vyrus. Iš viso buvome penkiese:

Čepas-Lapė, kilęs iš Deveikiškių k., Krakių vlsč.;

Vacys Ulickas, g. 1919 m. Aukštuolių k., Grinkiškio vlsč.;

Lionginas Meškauskas-Šernas;

Aleksas Meškauskas-Lokys, Alytis;

Vytautas Jankauskas, kilęs iš Deveikiškių k., Krakių vlsč.

Maždaug po mėnesio miške mus užklupo rusų garnizonas. Traukiantis į Dotnuvos mišką sužeidė Jankauską ir Čepą. Nors ir sunkiai, bet visi sugebėjome pasitraukti. Kitą dieną grįžome į tą patį mišką, bet čia mus vėl ėmė supti rusai. Išsirinkome eglučių jaunuolyne labai patogią vietą, iš kurios mums viskas gerai matėsi. Rusai, eidami pro šalį, mūsų nematė. Tris paras rusai laikė apsupę mišką, manė, jog mes pasirodysime, o mes po vieną atsargiai pasitraukėme į miško kraštą. Ant Ulicko dėdės tvarto pamatėme plevėsuojant raudoną skudurą ir vėl grįžome atgal į mišką. Rusai pasitraukė tik ketvirtos dienos vakare. Sužeistieji labai nusilpo, ypač Jankauskas, nes negalėjo nei valgyti, nei gerti. Netrukus pranešėme Jankausko tėvams. Jie greitai pasiėmė sūnų ir nuvežė į Kėdainių ligoninę. Operacijos metu Jankauskas mirė. Čepas, nors jam buvo peršautas vienas plautis, išsigydė namuose, po to registravosi.

Likome trise. Pasitraukėme į Krakių mišką ir ten išbuvome iki rudens. Po to aš išvažiavau į Šiaulius ir iki 1946 metų gegužės mėnesio dirbau geležinkelio tarnyboje. Kartą šeimininkė pasakė, kad buvo atėjęs milicininkas ir liepė prisistatyti į miliciją. Supratau, kad mane susekė. Palikau Šiaulius ir vėl grįžau į mišką pas brolį. Tada jų būryje Krakių miške buvo:

Aleksas - mano brolis;

Aleksas Guščius-Fui-Fui;

Romas Šukys-Kukutis iš Pilionių kaimo;

Zigmas Žydelis, g. 1928 m., iš Montviliškių k., Krakių vlsč.;

Klierikas, g. 1921 m., iš Kauno.

Grįžęs iš Šiaulių, gavau Sakalo slapyvardį. Iki rudens išbuvau Krakių miške. Kurį laiką iš miško buvome išėję ir gyvenome tiesiog krūmuose, balose.

Guščius dažnokai susitikdavo su žmona ir, kaip manome, jai perduodavo kai kurias žinias apie mus. Tuo metu jo žmona gyveno Jaugėlių kaime, Krakių valsčiuje.

1946 m. lapkričio 10 d. buvo sekmadienis. Dar iš vakaro Guščius pasakė, kad rytą jis eisiąs į pamiškę plaukų kirptis. Jo sumanymui mes neprieštaravome, tik per-spėjome, kad niekam nesirodytų. Rytą valgant pusryčius Žydelis pajuokavo:

-    Viską suvalgykim, kad tik neliktų rusams...

Po pusryčių, apie dešimtą valandą, Guščius išėjo. Apie vienuoliktą valandą mes susėdę meldėmės. Žydelis, atsisėdęs ant kelmo, skaitė maldaknygę. Miške buvo ramu, truputį pasnyguriavę. Išgirdom, kad nuo Krakių pusės kažkas atitraška. Brolis sako:

-    Aš paėjėsiu pažiūrėti.

Tik nuėjo ir greitai sugrįžo, sako:

-    Pasiruoškit, rusai ateina...

Mes tuoj ginklus į rankas, pasiėmėme šovinius, ėmėme tartis, į kurią pusę trauktis. Kadangi rusai atėjo nuo miško, nutarėme trauktis į palaukę. Kiek paėjus brolis sako:

-    Palikau peilį, grįžtu pasiimti, o jūs čia palaukite. Trauksimės visi kartu.

Tik nuėjo į stovyklą, iškart pasigirdo šūviai. Pamatėme atbėgant brolį.

-    Kai tik sugrįžau į stovyklą, žiūriu - prie eglučių rusai dairosi. Paleidau kelis šūvius į tuos rusus, o jie peršovė man blauzdą.

Tada jau visi pradėjome atsišaudyti. Kai tik mes atsišaudom, rusai nutyla. Žydelis bėgo per daug atsidengęs, tik Klierikas pamatė, kad Žydelis nugriuvo. Klierikas nubėgo ir pamatė, kad jo galva peršauta, tada pasuko mūsų link. Beveik visai išėjome į palaukę, pasislėpėme krūmuose. Nutarėme tuose krūmuose laukti, kol ateis rusai. Sulaukėme vakaro, tyku, ramu, aplink nieko negirdėti. Pasiteiravau brolio, kur dabar eisime?

-    Eisime į Pilionis pas Šukio svainį Antaną Žemaitį.

Nuėjome pas Žemaitį. Kadangi brolis buvo sužeistas, nutarėme išsiskirstyti pas žmones.

-    Tu pasilik pas Žemaitį, mes eisim pas kitus, po vieną išsiskirstysim po viensėdžius ir kurį laiką pabūsim. Kai mano koja pagis, ateisiu ir jus išsivesiu.

Brolis ir Klierikas išėjo toliau. Pas Žemaitį aš pabuvau nuo 1946 m. lapkričio 10 d. iki gruodžio 3 d. Gruodžio 3 d. ateina pas mane slėptuvėn Antanas Žemaitis ir sako:

-    Atėjo partizanai.

Aš jo klausiu, ar pažįsti? Jis sako:

-    Visų nepažįstu, tik vieną. Jis man dar užrūkyti davė, matyti, kad savas. Nori susitikti su tavimi ir su tavo broliu Aleksu.

Kas tas žmogus, Žemaitis nepasakė, bet jau patikimas, kaipgi gali netikėti. Nutariau eiti ir prisistatyti. Šautuvą negi imsi, o pistoleto neturėjau. Taip tuščiomis rankomis ir nuėjau į kambarį. Kambaryje sėdi keturiese: du vienoje stalo pusėje, du kitoje, bet nė vieno nepažįstu. Pradėjome kalbėtis, vienas ir sako:

-    Norėjome su jumis susitikti.

-    Kad aš jūsų nepažįstu, - sakau.

Tada ėmė pasakoti apie man pažįstamus žmones, jie atseit pažįsta mano brolį Aleksą, Klieriką ir Kukutį. Vienas iš jų priėjo prie manęs ir vos ne į ausį sako:

-    Mes čia ne vieni, yra ir vadas, tik nenori eiti į kambarį. Jį tikriausiai pažinsi...

-    Tai ką, - sakau, - tegu ateina, pasikalbėsim.

-    Gerai, eisiu pasakyti, - ir išėjo į lauką.

Matyt, jie ten susitarė. Ateina ir sako:

-    Tai kad nenori eiti, bijo, kad stribokai neužkluptų.

-    Čia dabar! Rado ko bijoti.

Tada jis atidarė duris tarsi norėdamas išeiti ir įrėmė man į nugarą automatą. Tuo metu visi kiti šoko prie manęs ir partrenkė ant grindų.

Kaip vėliau sužinojau, žmogus, kuris su manimi kalbėjo ir buvo išėjęs į lauką neva pakviesti vado, buvo Teodoras Krutkis.

Po to surišo rankas, pargriovė ant grindų, spardė ir pradėjo tardyti. Tardė, kol išaušo, paskui atvedė į Krakes. Čia kankino visą naktį. Po to išvežė į Kėdainius, kur tardė tik naktimis rusų kapitonas. Tardymo metu, kaip vėliau sužinojau, Labūnavos bokšte buvo apsupti ir žuvo partizanai ir keli civiliai žmonės. Man atnešė Aloyzo Dalboko-Imperatoriaus parašytą atsišaukimą ir liepė perskaityti. Atsišaukimas buvo išspausdintas Kėdainių rajono laikraštyje. Kai perskaičiau, tardytojas pridūrė:

-    Tai va, jūsų vadas pasidavė ir pasmerkė savo praeitį, o tu nenori mums visko iškloti.

Turiu pasakyti, kad po suėmimo manęs tikrai neverbavo ir nevedžiojo po apylinkes, kuriose man teko slapstytis partizanaujant. Iš Kėdainių išvežė į Kauną. Kaune baigė formuoti bylą ir teisė. Po teismo bylą dar atidėjo pertardyti, kažko jiems trūko. Vėl vežė atgal į Kėdainius, kur pertardė, po to jau į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. Gavau dvidešimt penkerius metus lagerio ir penkerius metus be teisės grįžti. Iš Lukiškių kalėjimo išvežė į Intą, Komijos ASSR. Pirmiausia patekau į penktą lagerio punktą, tai buvo persiuntimo zona, po to - į antrą lagerio punktą, vėliau teko dirbti antroje ir septintoje anglies šachtose. Apie aštuonerius metus išdirbau po žemėmis.

1956 m. pavasarį į lagerį atvažiavo reabilitavimo komisija ir visus, atsėdėjusius du trečdalius bausmės laiko, paleido į namus. Grįžau į Lietuvą pas seserį, kuri gyveno Kairinėlių kaime, Grinkiškio apylinkėje. Vedžiau. Po dešimties mėnesių ir vėl suėmė.

Tuo metu dirbau melioracijos valdyboje melioratoriumi. Atvažiavo iš saugumo tiesiog į darbą ir pasakė:

-    Važiuosim atgal užbaigt gautos bausmės.

Nuvežė į Dotnuvą, po to į Kėdainius, į Panevėžį ir tiesiai atgal į Intą. Be jokio teismo, be jokios komisijos, atseit toks generalinio prokuroro sprendimas.

Tuo metu Intoje jau buvo likviduojami politinių kalinių lageriai. Palaikė kelias dienas ir išvežė į Vorkutą. Ta reabilitacijos komisijos klaida man atsiėjo dar penkerius metus ir tris mėnesius sovietinės vergijos. Į Lietuvą sugrįžau tik 1962 m.

Kai paleido iš lagerio, klausė, kur važiuosiu. Pasakiau, kad į namus. Kategoriškai atsakė - negalima. Kur nori, ten važiuok, tik ne į Lietuvą. Nieko kito neliko - užsirašiau į Sovietską (Tilžę). Nuvažiavau į Sovietską, o ten nėra darbo, nėra kur gyventi. Nuėjau pas vyriausiąjį Sovietsko bolševiką ir klausiu jo, ką man daryti. Jis sako:

-    Koks mano reikalas? Ką nori, tą daryk.

-    Tada, - sakau, - vežkit mane atgal į lagerį.

-    Važiuok kur nori, - paaiškino.

Vėl grįžau pas seserį. Nuvažiuoju į miliciją, klausiu, ką man daryti? Jie atsako, kad reiktų registruotis. Pradėjau dirbti miškų ūkyje. Čia irgi ramybės nebuvo, sekė KGB šnipeliai, atvažiuodavo kvaileliu apsimetęs milicininkas pasiteirauti, kaip gyvenu. Gyvenau nuolatiniame KGB voratinklyje.

Apie brolį Aleksą gerokai vėliau man papasakojo Vacys Ulickas. Pasakė, kad Aleksas žuvo penkiese 1950 07 22 Daugėliškio miško bunkeryje, esančiame Ariogalos valsčiuje. Juozas Zinius-Nemunėlis tuomet buvo kontūzytas ir paimtas gyvas.

ALEKSO MEŠKAUSKO-LOKIO būrys

Veiklos rajonas - Lapkalnio, Šilainių, Paliepių ir Žaibiškių miškai Krakių, Ariogalos ir Pernaravos teritorijose. Būrį įvairiu metu sudarė apie dvylika ir daugiau partizanų. Būrys ne kartą buvo performuotas. Vieniems kovotojams žuvus arba perėjus į kitus būrius, būrį papildydavo kiti kovotojai. Galutinai būrys buvo sunaikintas 1950 m. Tuomet žuvo ir pats Lokys. Sąrašas sudarytas, remiantis archyvine medžiaga, buvusių partizanų ir jų ryšininkų prisiminimais. Iš pradžių būrys įėjo į Kęstučio apygardos sudėtį, o vėliau, kai buvo suformuota nauja Prisikėlimo apygarda, liko tos apygardos sudėtyje.

1.    ALEKSAS MEŠKAUSKAS-LOKYS, ARAS, ALYTĖ, VINETU, g. 1921 m. Vantainių kaime. Būrio vadas. Žuvo 1950 07 22.

2.    VYTAUTAS KREGŽDĖ-NAŠLAITIS.

3.    VLADAS KAVALIAUSKAS, JUOZO (tėvas), iš Vozbučių kaimo, Krakių valsčiaus. Būry nuo 1948 metų birželio mėnesio.

4.    ALFONSAS KAVALIAUSKAS, VLADO (sūnus), iš Vozbučių kaimo, Krakių valsčiaus. Būry nuo 1948 metų birželio mėnesio.

5.    ANTANAS KVEDARAS,ANTANO-TAUTVYDAS, g. 1928 m., iš Šmotiškių kaimo (Brolis Donatas gyvena Kaune).

6.    PETRAS ŽIUPSNYS, ANTANO, g, 1911 m. Špitolpievio kaime, Krakių valsčiuje.

7.    STASYS KVEDARAS-JAUNUTIS, JAUNIUS, g. 1933 m.

8.    KIAUNĖ.

9.    ADOLFAS LISIUS, JUOZO-AUŠRA.

10.    VLADAS ČIPLYS-KRAUJALIS, VĖJAS.

11.    ALEKSAS ADOMAITIS-PAVASARIS, g. 1925 m. Paskardžių k., Josvainių vlsč.

12.    MIKOLAITIS-KARVELIS.

13.    BOLESAS BARTKUS-ALBINAS, g. 1916 m. Užvarčių k., Pernaravos vlsč.

14.    ALEKSAS GUŠČIUS-FUI-FUI, g. 1918 m. Legalizavosi 1947 sausį.

15.    SLYVA.

16.    VYTAUTAS MAŽEIKA-TARZANAS iš Ruseinių k., Josvainių vlsč.

17.    ZIGMAS ŽYDELIS, JONO, g. 1922 m. Montviliškių k., Krakių vlsč. Žuvo 1946 11 10 netoli Barsukynės miško.

18.    LIONGINAS MEŠKAUSKAS, PETRO-ŠERNAS, SAKALAS, g. 1926 m. Vantainių k., Krakių vlsč. Suimtas 1946 12 03 Antano Žemaičio namuose agentų-smogikų grupės, kurioje buvo agentas-smogikas TEODORAS KRUTKIS-KOLIA, anksčiau buvęs partizanas.

19.    KLIERIKAS.

1947 m. birželio mėnesį MEŠKAUSKAS-LOKYS naujai suorganizavo partizanų grupę iš anksčiau legalizavusių partizanų bei Jasinevičiaus ir Dalboko grupės likučių ir veikė Josvainių bei Krakių valsčių teritorijose.

1. ROMUALDAS ŠUKYS (ŠUKEVIČIUS), ANTANO-KUKUTIS, NAUJALIS, g. 1922 m. Pilionių k., Gudžiūnų vlsč. Žuvo su žmona išduoti Gudžiūnų vlsč. pas Šilkaitienę.

2.    ANTANAS MISEVIČIUS-MĖNULIETIS iš Aušros k., Dotnuvos vlsč. Žuvo 1946 12 11.

3.    BOLESAS BARTKUS, JONO-ALBINAS, g. 1916 m. Užvarčių k., Krakių vlsč. Būryje nuo 1944 m. Legalizavosi 1945 m. rugpjūčio mėn., o 1946 m. lapkričio mėn. vėl grįžo į būrį. (R. K. p a s t a b a: kitur - žuvo 1945 13 08).

4.    ADOLFAS LISIUS, JUOZO-AUŠRA, g. 1926 m. Žuvo 1949 08 20 Ruseinių miške.

5.    JONAS LISIUS, JUOZO, g. 1928 m. Šmotiškių k., Krakių vlsč. Žuvo 1948 m.

6.    FELIKSAS BRAZAUSKAS, STASIO-ŽVIRBLIS, g. 1930 m. Šilainių k., Krakių vlsč. Žuvo 1947 m.

7.    JONAS BABIČIUS.

Pasakoja JUOZAS MEŠKUOTIS-PERKŪNAS

Užrašyta Krakėse
1997 11 29

Gimiau 1925 m. Gudžiūnų kaime, Gudžiūnų valsčiuje. Šeimoje augome trys vaikai: sesuo Jadvyga, brolis Vytautas ir aš - Juozas.

Kadangi mūsų tėvelis dar 1918 metais dalyvavo rusų fronte, jis matė ir patyrė rusų kariuomenės žiaurumus, tad žinojo, ko rusai siekia. Tėvelis mus, vaikus, auklėjo tautine dvasia. Kai rusai grįžo 1944-aisiais, aš jau nebebuvau toks žioplas, turėjau tvirtas savo idėjines nuostatas. Jaunimo lūpose tuomet tik ir skambėjo žodžiai: laisvė, kova, nevergausim bolševikams ir pan.

Kartą tėvelis pastebėjo, kad aš ardau automatą, ir ramiai perspėjo:

- Vaikeli, atmink - jeigu pakelsi ginklą, jį nuleist bus sunku... Gal bus padaryta klaida ar kokie įžadai duoti, pasitraukti jau nebegalėsi... Būk protingas.

Labai gerai supratau tėvelio perspėjimus, kad neįsivelčiau į kruviną žaidimą. Tie jo žodžiai dar ir šiandien tebeskamba ausyse. Pats tėvelis Nepriklausomybės kovose buvo uostęs parako, buvo tris kartus sužeistas. Jo kova - irgi buvo laisvės kova, tik kitokiomis sąlygomis.

Brolis Vytautas į mišką išėjo 1949 m. kovo mėn. Kai mūsų tėvus rusai ištrėmė į Sibirą, jis mokėsi Lančiūnavos technikume. Stribai nuvažiavo į technikumą jo areštuoti, bet jis buvo perspėtas ir spėjo pasislėpti. Kai tėvus ištrėmė, jį iš technikumo tuojau pašalino. Apie mėnesį jis dar klaidžiojo po žmones kaip benamis, vėliau susisiekė su partizanais. Kad slapstytųsi, jį buvo perspėję Algis Komentauskas ir Adolis Ritikis.

Įstojęs į partizanų būrį, brolis Vytautas labai aktyviai reiškėsi partizaninėje veikloje. Sirutiškių kaime sunaikino komunistus, idėjinį stribų aktyvistą Savičių. Tėvelis, kaip savanoris, iš valstybės buvo gavęs žemės, susipirkęs medžiagą trobesiams statyti, bet kai mūsų šeimos narius ištrėmė, o mane areštavo, tas Savičius pasisavino mūsų turtą. Kamaičiukų kaime laidojo tokį stribą, tuo metu atėjo partizanai ir nušovė Savičių.

Brolis žuvo 1951 m. tarp Palonų ir Sirutiškių kaimų esančioje Povilauskų sodyboje. Rusai apsupo tą sodybą, pasprukti pavyko tik Prūsaičiui-Lapei. Tuomet žuvo mano brolis Vytautas-Lazdynas ir Augustinas Bagdonas-Šarūnas. Jie priklausė Maironio rinktinei. Aš tuo metu jau buvau lageryje. Kiek man žinoma, tuomet išdavė provokatorius Vytautas Remeika. Operacijoje dalyvavo Šeduvos ir Baisogalos stribų daliniai bei rusų garnizonas.

Aš nežinojau tada, kokius įgaliojimus turėjo Povilas Čeida iš Gudžiūnų vienkiemio, bet jam daviau priesaiką. Žinoma, aš žinojau, kad jis palaiko ryšį su pasipriešinimo dalyviais, buvau padėjęs jam ne vieną kartą. Čeida nebuvo kažkoks intelektualas, bet jis sugebėdavo suburti aplink save žmones, nukreipti juos veiklai. Gal už kokių trijų savaičių jis man atnešė atspausdintą lapelį su priesaikos tekstu. Dabar teksto nebegalėčiau atkartoti, bet prisimenu, kad pabaigoje buvo pažymėta, kad išdavystė yra viena iš didžiausių nuodėmių. Daviau priesaiką ir pasirašiau. Prisiekiau, kiek jėgos leis, kovoti ir padėti laisvės kovotojams. Palaipsniui įsisavinau visą pogrindinės veiklos specifiką. Privalėjau daryti tai, kas reikalinga, nepersistengti, nerodyti per daug iniciatyvos.

Tuo metu aš mokiausi Kėdainiuose, savaitgaliais parvažiuodavau į tėviškę. Autobusai ne visada važiuodavo, dažnai tekdavo eiti pėsčiomis. Čeida žinodavo, kada aš grįšiu. Kartą jis mane pasitiko su kitu partizanu. Jie prašė paremti juos, ypač reikalingi buvo šoviniai, ginklai, popierius, rašomoji mašinėlė, kalkė. Taip pat prašė surasti radijo aparatą, kuriuo jie galėtų naudotis miške.

Nijolė Padalevičiūtė dirbo Kėdainių banke buhaltere ir galėjo gauti popieriaus. Maždaug trejus metus aš iš jos gaudavau popierių ir pristatydavau į mišką. Kaune „Žaibo" spaustuvės skyriaus viršininku dirbo mano giminaitis Balys Jakavičius. Iš jo gaudavau laikraštinio popieriaus. Vieną kartą parvežiau net keturiasdešimt kilogramų popieriaus ir didžiulę dėžę (apie dešimt kilogramų) rotacinių dažų.

Tuo metu jau beveik periodiškai gaudavau miške leidžiamą Kęstučio apygardos laikraštį „Laisvės varpas". Buvau gavęs partizaninių dainų rinkinį. Kartą visai netikėtai Padalevičiūtė manęs paklausė:

- Tu vis imi ir imi tą popierių. Vieną kartą gal ir man parodysi, ką rašai?

Kartu su ja dirbo dar vienas didelis patriotas Vytautas Tatarūnas, kilęs iš Gudžiūnų. Jo tėvas su mano tėvu kartu dalyvavo Nepriklausomybės kovose. Jis kartą mane irgi parėmė. Kai iš miško man siuntė leidinukus, ant kampo užrašė: „Perkūnui". Aš juos paėmiau ir, nieko blogo neįtardamas, su tuo užrašytu slapyvardžiu perdaviau Padalevičiūtei. Perduodamas stebėjau, kokį įspūdį jai padarys šie leidinukai. Supratau, kad jai tie leidinėliai padarė gerą įspūdį. Kaip ji pakliuvo į čekistų akiratį, nežinau. Ją pasikvietė ir ėmė klausinėti apie mane. Ji žinojo, kad aš palaikau gerus santykius su kai kuriais darbuotojais iš milicijos ir MGB. Kai ją pasikvietė į saugumą ir pareiškė priekaištą, kodėl ji nepateikia jokios informacijos, ji pagalvojo, kad aš užverbuotas, todėl viską papasakojo tik apie mane. Apie tai ji pati, man grįžus iš lagerio, papasakojo. Ji verkė ir nuoširdžiai atsiprašinėjo, kad mane išdavė, nes pati buvo suklaidinta. Kėdainiuose kartu gyvenau su tokiu Viktoru Korniku, jis draugavo su Nijole, vėliau jiedu susituokė. Mano teisme Nijolė nedalyvavo, dalyvavo tik Komikas. Jis pasakė, kad esu nacionalistas.

Su Paliūnu-Rytu susipažinau gerokai vėliau, maždaug po dviejų metų. Dirbdamas pogrindyje, aš net nežinojau ir nesistengiau žinoti, kur apsistoję mūsų krašto partizanai, be to, jie patys pas mane ateidavo. Vėliau su Čeida pas mane atėjo Paliūnas, Jaunius, Lapė ir Šukevičius (Šukys), kuris net į vidų nebuvo užėjęs, stovėjo sargyboje. Su jais mes aiškinomės, ko labiausiai reikia partizanams. Aš tada antrą kartą daviau priesaiką Paliūnui-Rytui. Paliūnas man padarė didelį įspūdį.

Anksčiau man irgi teko susitikti su partizanais, bet tie susitikimai nebuvo tokie malonūs. Aš draugavau su viena mergaite, nueidavau pas ją vakarais, o rytais grįždavau. Kartą grįžtantį mane sustabdė keli ginkluoti vyrai, ėmė priekaištauti, kur naktimis valkiojuos, kamantinėti, kas mane pasiuntė ir pan. Aš jiems parodžiau laikiną pažymėjimą, bet jie man pagrasino, todėl susidariau nekokį įspūdį apie juos.

Kai susitikau Paliūną, mano nuomonė apie partizanus iškart pasikeitė. Jis buvo plačios erudicijos žmogus, jo supratimas apie ginkluotą kovą buvo visai kitoks. Nors aš buvau abstinentas, bet iš pagarbos Paliūnui atnešiau pusbuteliuką degtinės. Jis tik gurkšnelį nugėrė ir pasakė:

- Va, be šito mes kartais negalim apsieiti, bet kartu čia yra ir mūsų pražūtis...

Tokia jo mąstysena darė įspūdį. Kiek blogesnį įspūdį paliko Šukevičius. Kartais jo neapykanta prasiverždavo kraštutine forma. Itin gerai sutariau su Karbočiaus-Bitės vyrais, nors su jais mažai turėjau bendrų reikalų.

Alksnėnų kaimo Sineckų sodyboje aš suvedžiau Paliūną su Karbočiumi. Kar-bočius laikėsi gana solidžiai, kaip žmogus, žinantis savo vertę. Paliūnas elgėsi kaip tikras diplomatas. Jie rado bendrą kalbą. Tokiuose susitikimuose man teko dalyvauti du kartus. Kai jie aptarinėdavo veiksmų planus, aš pasišalindavau. Žinojau, kad tokiuose pokalbiuose reikėtų kuo mažiau liudininkų. Manau, kad Paliūnas su Karbočiumi manimi pasitikėjo.

Mūsų organizacijai vadovavo Antanas Banevičius, vėliau jis išėjo į mišką ir 1950 m. žuvo. Organizacija jokio pavadinimo neturėjo. Tai buvo grupė jaunuolių, kurie rėmė miško brolius. Grupė buvo pavaldi Paliūnui. Kaip ir visi, mes taip pat neapsiėjome be klaidų, nes nebuvo patirties. Po mano suėmimo klaidų organizacija jau nebedarė. Organizacijos sąrašuose anksčiau buvo narių vardai, pavardės, gimimo metai ir slapyvardžiai. Tai buvo pati didžiausia klaida. Kai mane areštavo, visi sąrašai buvo greitai pakeisti, nes niekas negalėjo būti tikras, kad aš nieko neišduosiu. Vienas to sąrašo egzempliorius buvo pas Rytą. Tikrus sąrašus partizanai sunaikino, liko tik slapyvardžiai. Organizacijos narys Adolis Ritikis perskeltoje kaladėje iškapojo ertmę, į kurią sudėjo dokumentus, ir užkalė. Kai mane areštavo, tą slėptuvę panaikino, o dokumentai man nežinomu keliu atsidūrė akmenų krūsnyje, esančioje netoli Banevičiaus sodybos. Kartą kolūkiečiai iš tos krūvos ėmė akmenis statyboms, rado dokumentus ir perdavė juos saugumui. Po to areštavo Algį Komentauską, kuris irgi priklausė tai pačiai organizacijai, tik kitai grupei. Mes buvome trise, o anai grupei priklausė pusbroliai Juozas ir Vaclovas Sinickai (vėliau Vaclovas tapo Kapsuko r. partijos sekretoriumi), mano brolis Vytautas, Vytautas Vyšniauskas, kurį vėliau pašalino iš organizacijos, nes jis pradėjo girtuokliauti ir pernelyg daug plepėti. Jo sesuo iš Pupėnų kaimo irgi buvo toje pačioje organizacijoje.

Ypač aktyvus partizanų ryšininkas ir rėmėjas buvo Komentauskas, Algio tėvas, kurį išskirtinai gerbė ir Paliūnas.

Gudžiūnuose buvo toks stribas Šarka, kuris vėliau, man tarpininkaujant, buvo išvarytas iš stribyno. Buvo taip. Tame pastate, kur šiuo metu yra Gudžiūnų mokykla, buvo Smetonos laikų valsčiaus įstaigos, kitaip tariant, - savivaldybė. Po karo antrame aukšte apsigyveno rusų MGB viršininkas Pašinas, vyresnysis leitenantas Terentjevas. Aplinkui tą pastatą augo aukšta gyvatvorė, palei gyvatvorę vaikščiodavo sargybinis. Aš, būdavo, prieinu prie tos gyvatvorės su paruoštais atsišaukimais rankose, kai tik sargybinis užeina už aukštos tvoros, aš tekšt ir priklijuoju popieriaus lapelį prie durų. Taip buvau padaręs net tris kartus. Kai dabar viską prisimenu, tai atrodo kaip jaunatviška išdaiga, kuri galėjo labai liūdnai baigtis. Už tai, kad nematė, kas klijuodavo tuos atsišaukimus, ir išvijo Šarką iš stribyno.

Stribynas buvo įsikūręs tokio Žiupsnio namuose. Ant to pastato durų taip pat du kartus buvau užklijavęs atsišaukimus.

Aišku, mes susidarydavome planelį, kokiose vietose klijuosime atsišaukimus. Tuos planus visada įvykdydavome 95%. Tie atsišaukimai buvo vienas iš pagrindinių mūsų organizacijos uždavinių. Žinoma, visus nurodymus gaudavome iš Paliūno štabo propagandos skyriaus. Be to, mes turėdavome domėtis čekistų atliekamomis operacijomis. Visas žinias turėdavome perduoti miške buvusiems partizanams.

Iš miško periodiškai gaudavome įvairią spaudą ir atsišaukimus. Būdavo paskirtos dienos, kuriomis turėdavome išklijuoti atsišaukimus. Vieną kartą, atlikę darbą, išsiskirstėme kas sau. Buvo labai tamsi naktis. Einu palei Gembinės upelį, prieinu pralaidą, o iš ten pasigirsta balsas:

- Ruki v verch (Rankas aukštyn)!

Teko pakelti rankas aukštyn. Visa laimė, kad su savimi nieko neturėjau, kad kišenės buvo tuščios. Įrėmė automatą į krūtinę. Pažvelgiau į vieną pusę, į kitą ir supratau, kad jis vienas. Atsargiai nuleidau rankas žemyn ir iš apačios trenkiau į automato vamzdį, pasipylė gal dešimties šūvių serija, tuomet trenkiau dar kartą, ištraukiau automatą ir nusviedžiau tolyn, o pats, kiek kojos neša, nėriau į tamsą. Kaip vėliau paaiškėjo, ten buvo ne rusų kareivis, o komjaunuolis aktyvistas Alekna. Jo tėvas irgi buvo aktyvistas. Kalbėjo tuomet žmonės, kad Alekną buvo užpuolęs „banditas".

Iš Paliūno buvau gavęs užduotį per ryšininką susisiekti su kito būrio vadu Aloyzu Dalboku-Imperatoriumi, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, tapo baisiu išdaviku. Mano užduotis buvo atkurti ryšį tarp Paliūno ir Dalboko būrių ir organizuoti susitikimą.

Kadangi tuo metu dirbau Kėdainiuose, Pelėdnagiuose gyveno tarpinis ryšininkas, kuris daugiau veikė Kėdainių rajono teritorijoje į Kauno pusę. Tas ryšininkas buvo Ulickas, slapyvardžio nebepamenu. Aš jam perdaviau Paliūno laišką. Netrukus prie Labūnavos bokšto vyko partizanų kautynės su NKVD kariuomene. Tuomet ir paaiškėjo, kas per paukštis yra Dalbokas-Imperatorius. Nedaug trūko, kad tuomet būtų įkliuvęs ir Paliūnas. Dalbokas išdavė ir ryšininką Ulicką.

Dalbokas mokėsi Krakių vidurinėje mokykloje, buvo energingas jaunuolis, išsiskyrė erudicija, diktatoriškais būdo bruožais. 1989 metais Krakių vidurinėje mokykloje vyko abiturientų susitikimas su buvusiais partizanais. Susitikime dalyvavo ir Aloyzas Dalbokas, ir tie, kuriuos jis išdavė. Susitikimo metu įvyko tarpusavio konfliktas. Praėjus metams po šio įvykio, Dalbokas mirė.

1944 m. Dalbokas buvo pasitraukęs su vokiečiais, mokėsi desantininkų mokykloje, o po karo kaip desantininkas buvo su parašiutu išmestas Panevėžio apskrityje. Jau tuo metu krito šešėlis ant Dalboko, manyta, kad jis yra slaptas MGB agentas. Įtartinas man atrodo ir Dalboko slapyvardis - ne koks Uosis, Beržas, Klajūnas kaip daugumos partizanų, o Imperatorius. Būtent tokius išskirtinius pseudonimus mėgdavo pasirinkti čekistai. Man pats Paliūnas yra sakęs, kad būryje yra du partizanai, nuo kurių nenuleidžia akių nei dieną, nei naktį.

Vienu metu mūsų krašte atsirado tokia banditinė grupė ir veikė Gudžiūnų valsčiuje. Šiai grupei vadovavo Juozas Danta, kilęs iš visai nepasiturinčios šeimos. Jo brolis Jonas šios grupės veikloje tikrai nedalyvavo. Ši grupė partizanų vardu apiplėšinėjo gyventojus. Kiek man žinoma, jie apiplėšė Polikaičių šeimą, Vencienę Gudžiūnų kaime, vieną šeimą iš Balsių kaimo. Juozas Danta ir dar vienas jo bendras gyveno nelegaliai, kiti gyveno legaliai. Dieną jie žemę arė, o naktimis plėšikavo. Jų buvo šeši. Tai banditų grupei priklausė ir mano giminaitis Svetikas, Gudaitis iš Skamaičių kaimo ir kiti.

Turiu pasakyti, kad Svetikai ir Gudaičiai buvo labai religingi, sąžiningi, tvarkingi žmonės, o jų vaikai banditų keliais nuėjo. Jie naudojosi mūsų tautine heraldika, ant drabužių buvo prisisiuvę partizanų skiriamuosius ženklus. Jie partizanų vardu darė labai daug blogo, tad Rytas primygtinai manęs prašė išaiškinti, kas yra tie apsišaukėliai. Gavome labai nekonkrečių žinių, kur jie galėtų būti, ir pranešėme Paliūnui bei parašėme laišką į Gudžiūnų saugumą. Saugumas šiai žiniai parodė išskirtinį dėmesį, surengė keletą pasalų ir juos susekė. Enkavedistai likvidavo visą gaują. Juozas Danta žuvo, kitus paėmė gyvus ir teisė, tėvus ištrėmė į Sibirą. Visi jie buvo represuoti kaip buvę partizanai.

Turiu ir nelabai malonių prisiminimų apie partizaną Praną Prūsaitį-Lapę, kuris buvo suimtas tik 1962 metais. Paskutiniu metu Lapė gyveno Antano Gailiūno sodyboje Gudžiūnų kaime. Gailiūnas buvo labai didelis patriotas, Nepriklausomybės kovų dalyvis. Jo duktė Vandutė buvo mano didžioji meilė. Tai buvo tikra, tyra meilė, net dabar apie tai kalbėti sunku. Gailiūnų sodyboje aš buvau dažnas svečias. Jos tėvas mane vertino, buvo perdavęs dėžutę PPŠ automato šovinių, žadėjo jų ir daugiau.

Kai žuvo mano brolis Vytautas ir Augustinas Bagdonas, Lapė pabėgo ir liko paskutinis gyvas partizanas Kėdainių krašte. Ką reiškia likti vienam, be kovos draugų, be ateities? Jis dar turėjo bunkerį netoli Gražiškių kaimo pas tokį Siudiką, slapstėsi pas Gailiūną, dar turėjo bunkerį Bagužių kaime, žodžiu, slapstėsi trijose vietose. Prūsaitis buvo neblogas stalius. Gyvendamas pas Gailiūną, dar padarydavo ką nors iš medžio, gal kad nesijaustų išlaikytinis. Gailiūnas augino tris dukras: Vandą, Valę ir Elytę. Jauniausioji Elytė buvo ištekėjusi už tarybinio valdininko. Valė ir Vanda irgi ištekėjo. Žodžiu, atsirado nauji šeimos nariai, kurie, matyt, darė spaudimą Gailiūnui dėl partizano Lapės.

Kai pirmą kartą grįžau iš Sibiro, pirmiausia užėjau pas Gailiūnus. Tėvas Gailiūnas tuomet jau buvo kurčias, tai ant popieriaus lapelių man parašė, kad pas jį dažnai lankydavosi mano brolis, taip pat, kad Lapę suėmė jo namuose. Paprašiau smulkiau papasakoti:

-    Rytą atsikėlėm kartu su Lape, truputį užvalgėm, jis dar paprašė trupučio degtinės. Atsakiau jam, kad neturiu, paėjėsiu iki kaimyno ir atnešiu. Pasiėmiau skardinę ir išėjau. Žmona dar miegojo. Grįžęs radau Lapę besiskutant barzdą. Tuo metu jis turėjo pistoletą TT ir paprastą karabiną. Pamatęs mane, atidarė langą, dar bandė žvalgytis, bet namas jau buvo apsuptas. Trys milicininkai ir vienas MGB darbuotojas man liepė eiti į vidų ir pasakyti Lapei, kad pasiduotų. Iš pradžių dar maniau bėgti, bet persigalvojau, numečiau skardinę ir pakėliau rankas. Lapė jau nebesipriešino. Kai paėmė jo šautuvą, spyna nebeveikė, jau buvo užrūdijusi. Manau, jis jau buvo morališkai palūžęs, nebesiruošė kovoti.

Visgi tai buvo išdavystė, o išdavystės šešėlis krenta ant Gailiūno, mat po Lapės arešto Gailiūno net nesuėmė ir neteisė. Iš daugelio smulkmenų galime susidaryti vaizdą, kad Lapė buvo jiems atsibodęs, kad norėjo juo atsikratyti.

Buvo ir kita Lapės suėmimo versija. Jis darydavo labai meniškus kryželius, kuriuos lankydamasis palikinėdavo pas gyventojus, daugiausia pas ryšininkus. Saugumas sužinojo, kad tuos kryželius drožia Lapė, ir ėmė sekti. Rado pas vieną, pas kitą, ėmė tardyti. Tokiu būdu ir sužinojo, kur Lapė slepiasi.

Lapę teisė Kėdainiuose, buvo surengtas parodomasis teismas.

1948 m. aš mokytojavau Kėdainiuose. Gruodžio 23 dieną per pertrauką ėjau į parduotuvę, esančią netoli mokyklos. Grįždamas susitikau buvusį Gudžiūnų MGB viršininką Pašiną. Mudu buvome pažįstami, jis visada mane pasveikindavo, paduodavo ranką. Buvau muzikantas, teko groti visokiuose banketuose, mane iš tos aplinkos daugelis pažinojo. Taigi Pašinas pasisveikino, pradėjom šnekučiuotis. Jis pasisiūlė mane palydėti. Priėjome MGB būstinę, jis sako:

-    Viršininkas Šagarodskis prašė tave užeiti.

Šiurpuliukas nuėjo per kūną, bet sumečiau, kad galbūt vėl kvies pagroti kokiame bankete. Įėjau pro sargybą į vidų, iškart uždarė duris, visą iškratė, išpurtė, netgi nusipirktas bandeles perlaužė.

Tardė keliese tris paras. Pirmas tardė Baranovas. Jis buvo apsirengęs civiliais drabužiais, girdėjau, kad į jį kreipėsi „kapitan". Po to tardė Suslovas, o bylą užbaigė Mironovas. Šie trys tardytojai buvo pagrindiniai, o tokių, kurie atliko budelių vaidmenį, ateidavo ir daugiau. Jie tarsi papūgos kartojo vis tuos pačius klausimus, regis, tik tam, kad neužmigčiau.

Tardymas prasidėjo kažkokiais nekonkrečiais klausimais apie mano ryšius su „banditais". Iš tų klausimų aš supratau, kad jie nieko konkretaus apie mane nežino.

Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad jie puikiai išmano savo darbą ir žino, ką reikia iš manęs išpešti. Gal todėl ir partizanai pridarė tiek daug klaidų, nes neįvertino čekistų gudrybių, jų darbo specifikos.

Po trijų parų nepertraukiamo tardymo mane, bedvasę būtybę, įmetė į kamerą. Matyt, tą pačią akimirką užmigau. Kai pabudau, atnešė dubenėlį balandos. Šalia sėdėjo kameros draugas, kuris manęs labai gailėjo, net savo maistą atidavė, bet tas jo nuoširdumas man buvo labai įtartinas ir netikras. Jis vis pasakojo apie savo pogrindinę veiklą. Vieną kartą aiškino, kad jis iš Bitės būrio, kitą - kad iš Maironio rinktinės. Minėjo labai daug slapyvardžių. Supratau, kad jis nori mane išprovokuoti. Kadangi aš nieko neišplepėjau, netrukus jį iš kameros išvedė.

Kai kitą kartą mane nuvedė pas tardytoją, jis sėdėjo už stalo, skaitė partizanišką laikraštį, rankoje laikė mano partizaniškų dainų sąsiuvinį. Supratau, kad šituos daiktus jie bus gavę iš Padalevičiūtės. Iš pradžių dar bandžiau vaidinti kvaištelėjusį. Tardytojas vis liepia perskaityti, kas parašyta ant sąsiuvinio kampo, o ten užrašytas mano slapyvardis - Perkūnas. Aš vis vien neprisipažįstu. Tada pastatė prie sienos taburetę, liepė sėstis ant jos ir sėdėti. Sėdžiu valandą, antrą, trečią, regis, visą amžinybę. Kai tik galva nusvyra, trenkia per sprandą arba, paėmę už plaukų, trenkia į sieną. Tiems kankinimams, matau, nebus galo. Pradėjau galvoti apie pabėgimą, nors vilties beveik nebuvo. Kai vedė atgal į kamerą, akys viską tiksliai užfiksavo, kameroje pradėjau kurti pabėgimo planą. Svarbiausia buvo įveikti psichologinį barjerą, nes kuo arčiau mirtis, tuo didesnis atsiranda noras gyventi. Tai aš pajutau labai skaudžiai, bet pabėgimo minties nebegalėjau numarinti.

Po arešto jau buvo praėjusios maždaug aštuonios paros. Atvedė mane į kabinetą pas tardytoją Suslovą. Tas pradėjo klausinėti labai vulgariai, netgi užgauliodamas, iškart apdaužė, po to pasodino ant taburetės. Kai antrą kartą Suslovas uždavė, pataikė tiesiai į votį ant sprando. Votis trūko, pasipylė pūliai su kraujais, skaudėjo nežmoniškai. Suslovas pasakė:

- Nenori kalbėti - rašyk!

Iš stalčiaus ištraukė cheminį pieštuką, padavė popieriaus lapą ir įniko į stalčių dar kažko ieškoti. Tuo metu griebiau už taburetės ir taip trenkiau Suslovui per galvą, kad taburetė lūžo ir užsimovė ant jo galvos. Užsimaudama nuo kaktos ir blakstienų net odą nutraukė, aš peršokau per stalą, čiupau Suslovą už gerklės ir ėmiau smaugti. Matau, kad jis neberėkia, tik kriokia ir vis taikosi nuspausti signalizacijos mygtuką. Mygtuką vis dėlto jis suspėjo paspausti. Mums besigrumiant, įėjo sargybiniai. Kažkuris iš jų trenkė man į galvą, aš susmukau. Atsibudau koridoriuje ant žemės, guliu perlietas vandeniu, į mane atstatyti keli šautuvų vamzdžiai.

Tardymo metu dar turėjau keletą akistatų. Akistatos ir kaltinimai buvo iš piršto laužti. Pirmiausia man primetė kaltę dėl Kėdainių partijos sekretoriaus sunaikinimo, dėl vienos šeimos Balsių kaime iššaudymo ir dar kelių kriminalinių nusikaltimų. Tvirtos faktinės medžiagos tam, kad mane nuteistų, jie neturėjo.

Teisė mane pagal RTFSR BK str. 58-I ^a-10-11 ir dar kelis. Gavau dvidešimt penkerius metus lagerio ir penkerius metus be teisės sugrįžti.

Versta iš rusų kalbos

Iš KGB arch.
Ap. 3, b. Nr. 1802, p. 290 - 291

1948 02 03 - 1949 01 16

Sudaryta byla - formuliaras MEŠKUOČIUI JUOZUI, s. JONO, g. 1927 m. Gudžiūnuose, Kėdainių apskr., gyvena Kėdainiuose, Mickevičiaus g. 1, dirba dėstytoju Kėdainių amatų mokykloje, nepartinis, nevedęs, išsilavinimas - keturios gimnazijos klasės.

Bylos sudarymo pagrindas - agentūrinė ir oficiali medžiaga, iš kurios žinoma, kad MEŠKUOTIS šiuo metu turi ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu, gauna ir platina antisovietinę literatūrą.

Šaltinis LENA 1948 11 09 pranešė: 1948 11 02 lankėsi bute, kuriame gyvena MEŠKUOTIS. Pokalbio metu su šaltiniu MEŠKUOTIS domėjosi, ar seniai ji pažįstama su KAMBARAITE ir ar galima ja pasitikėti. Po to MEŠKUOTIS šaltiniui parašė raštelį.

Raštelyje MEŠKUOTIS šaltiniui parašė, ar ji gali perduoti KAMBARAITEI laišką, pastaroji dirba valstybiniame Kėdainių banke kartu su šaltiniu. Gavęs teigiamą atsakymą, MEŠKUOTIS ėmė rašyti laišką KAMBARAITEI.

Šaltinis pasidomėjo, ką jis galėtų rašyti KAMBARAITEI, ir pamatė, kad MEŠKUOTIS parašė: „Ar galiu aš NIJOLEI patikėti pogrindinę literatūrą?" Parašęs šiuos žodžius, MEŠKUOTIS su nepasitikėjimu pareiškė, jog vis vien neiškęsi, perskaitysi, ir sudraskė KAMBARAITEI parašytą laišką.

Kitame laiškelyje MEŠKUOTIS parašė: „Nijole, ar galiu tavimi pasitikėti. Ar apie tai nieko nepapasakosi VIKTORUI KORNIKUI. Ar galiu tau patikėti pogrindinę literatūrą?"

Gavęs iš LENOS teigiamą atsakymą, MEŠKUOTIS surado vieną antisovietinio laikraštėlio egzempliorių ir atidavė šaltiniui, kad perduotų jį KAMBARAITEI.

Šaltinis pranešė, jog 1948 11 03, kitą dieną po to, kai tą laikraštėlį gavo KAMBARAITĖ, pastaroji, matyt, jau žinojo, kad LENA jai turėjo perduoti antisovietinio turinio laikraštėlį, kreipėsi į mūsų šaltinį ir pareikalavo laikraštėlio, kurį jai vakar perdavė MEŠKUOTIS.

Laikraštis „PAVASARIO BALSAI", datuotas 1948 m. spalio 1 d., kvietė gyventojus nestoti į kolūkius, padėti partizanams.

KAMBARAITĖ buvo anksčiau areštuota už priklausymą antisovietinei organizacijai „KOVOTOJAS".

Agentūriniu būdu nustatyta, jog MEŠKUOTIS anksčiau palaikė ryšį su TATARŪNU, BIELEVIČIUMI ir kitais mūsų areštuotais už priklausymą antisovietinei organizacijai.

Neakivaizdžiai apklaustas KORNIKAS LENOS informaciją patvirtino. Be to, parodė, jog MEŠKUOTIS nusiteikęs antitarybiškai, vokiečių okupacijos metais laikė šautuvą. 1944 m. buvo sužeistas į koją, bet kur, kokiomis aplinkybėmis, nežinoma.

MEŠKUOČIO sekimui ir jo ryšių išaiškinimui pasiųsti informatoriai LENA ir KAZLOVSKIJ, pastarieji gerai sutaria su MEŠKUOČIU.

R. K. p a s t a b a:

MGB agentė LENA-PADALEVIČIŪTĖ N., g. 1925 m. Kėdainiuose. 1948 m. dirbo Kėdainių banke buhaltere. Nepriklausomoje Lietuvoje buvusio Kėdainių policijos viršininko dukra.

Kalba netaisyta

Iš partizanų archyvo

Į S P Ė J I M A S

1948 m. spalio 12 d., partizanams judant po Margininkų seniūnijos apylinkę, partizanai užėjo pas pilietį PUIDOKĄ JONĄ, gyv. Margininkų k., Gudžiūnų vlsč. PUIDOKAS slapta vieną šeimos narį pasiuntė į Gudžiūnų burliokiją pranešti enkavedistams, kad pas jį užėjo ir kad po apylinkes vaikšto Lietuvos partizanai. Tik partizanams išvykus į minėtas apylinkes, tuoj prisistatė burliokų išperos.

Lietuvos Kovos Sąjūdis įspėja apylinkių pirmininkus, visus kitus administracinio aparato pareigūnus ir šiaip piliečius - laikas susiprasti. Liaukitės dirbę savo Tėvynei pragaištingą darbą. Būkite tikri, kad mūsų nematomos akys seka ir registruoja visus jūsų nusikalstamus darbus. Niekas neišvengs užsitarnautos bausmės.

Todėl ir ši niekšinga JONO PUIDOKO šeima pagal Karo Lauko Teismą 3§ b str. yra sušaudyta.

Tegul būna tai visiems šios rūšies niekšams pavyzdys, kad kiekvienas, kuris tęs ir toliau prisidės prie šio pragaištingo darbo, sulauks tokio pat likimo kaip ir šie.

Partizano dalinio Vadas
Nuorašas tikras 1949 11 03 DAŠINSkV

Iš KGB arch.
Ap. 45, b. Nr. 47303, 
p. 138 - 144

R. K. p a s t a b a: Byloje Ap. 45, Nr. 867 apstu MGB agento ČESTNYJ agentūrinių pranešimų apie P. LUKŠIO partizanų būrį, jo veiklą, o ypač apie būrio vadą J. PALIŪNĄ-RYTĄ, SAULĘ. Iš to galime susidaryti vaizdą, kokia asmenybė buvo garbusis MGB agentas ČESTNYJ-VYTAUTAS REMEIKA, s. JONO, save vadinęs gydytoju. Nežiūrint į tai, kad jo profesija kilni ir garbinga, jo veikla buvo pragaištinga. Perskaitęs daugumą jo agentūrinių pranešimų, tiesiog negaliu patikėti ir suprasti, kaip raštingas žmogus, ne koks neišprusęs kaimietis, galėjo taip žemai nusiristi. Dabar lyg ir tikiu, kad tikrai yra velnias, kuris tiesiog apsėda žmogų. Tai, matyt, ir yra tas tikrasis KGB išrastas paslaptingasis psichotropinis ginklas, kuriuo jie naikino ir dabar tebenaikina mūsų tautos sielas.

Pateikiami tik L. Juškos atsakymai

Išrašas iš partizano LEONO JUŠKOS apklausos protokolo

JUŠKA LEONAS, s. ANTANO, g. 1927 m. Aleknaičių k., Ariogalos r., išsilavinimas -6 klasės.

Apklausa pradėta: 1952 10 16 23 val. 40 min.

Apklausa baigta: 1952 10 17    04 val. 30 min.

Apklausą atlieka Lietuvos MGB 2-N Valdybos I-ojo skyriaus vyr. oper.

įgaliotinis kapitonas GRIŠEČKIN per vertėją, MGB leitenantą KAIRELĮ.

Iki bunkerio likvidavimo su manimi kartu slapstėsi:

1.    PALIŪNAS JUOZAS-RYTAS, 37 - 38 m. amž., g. Telendžių k., Ariogalos r.

2.    PRŪSAITIS PRANAS-LAPĖ, g. 1928 m. Grinkiškyje, Šeduvos r.

3.    REMEIKA VYTAUTAS-DARIUS, KUNIGAIKŠTIS, g. 1925 m.

Iš RYTO ir paties DARIAUS pasakojimų man žinoma, kad jis kilęs iš Kėdainių apskrities. Pats DARIUS pagal profesiją gydytojas, dirbo Kaune, bet už kažkokį nusižengimą buvo perkeltas į Betygalą Ariogalos rajone. Vedęs, turi vaiką. Pirmą kartą DARIŲ sutikau 1952 m. liepos mėnesį Gudžiūnuose, o tiksliau Skamaičiuose, Šeduvos rajone, ANTANO SVETIKO ūkyje. Ten mus apžiūrėjo jaunas gydytojas, tuomet ir įvyko pokalbis apie jo išėjimą į būrį. Sutarėm, kad į būrį jis ateis 1952 m. rugpjūčio 29 d.

Kvietimas į šį susitikimą vyko per ANTANĄ SVETIKĄ, kuris važiavo pas DARIŲ su PALIŪNO-RYTO laišku. Iš PALIŪNO man žinoma, kad DARIUS buvo jo rėmėjas nuo 1950 metų.

Nei man, nei PRŪSAIČIUI PALIŪNAS nepavedė atlikti DARIAUS lojalumo partizanams patikrinimą.

Ar jį tikrino pats PALIŪNAS, nežinau, bet, manau, kad ne, nes jis juo pasitikėjo, kadangi palaikė ryšį su juo nuo 1950-ųjų metų. Prieš ateinant DARIUI pas mus į susitikimą, mes vis tiek ėmėmės atsargumo priemonių - SVETIKĄ įpareigojau stebėti, ar paskui DARIŲ neseka MGB kariuomenė.

Mes su juo susitarėme susitikti rugpjūčio 29 d., bet jis neatėjo, nors mes jo laukėme. Nesulaukę jo tą dieną, mes perspėjome SVETIKĄ, kad atėjusį DARIŲ priimtų ir duotų mums ženklą sąlyginiu signalu, kurį, mūsų prašymu, tikrino LAIMUTĖ AMOLEVIČIŪTĖ, 20 m. amž., iš Skamaičių k., Šeduvos r. ir PETRAUSKAITĖ-KLAJŪNĖ iš Jokūbaičių k., Dotnuvos r.

1952 m. rugsėjo 3 d. aš, PALIŪNAS ir PRŪSAITIS atėjome pas AMOLEVIČIŪTĘ, ji pasakė, kad yra signalas, vadinasi, DARIUS atėjo ir yra pas SVETIKĄ. Mes nusiuntėme LAIMUTĘ pas SVETIKĄ, kad paimtų DARIŲ, o patys laukėme netoli AMOLEVIČIŪTĖS namų. Kai DARIUS, lydimas LAIMUTĖS, priėjo netoli mūsų, pareikalavome jo pasakyti slaptažodį. Susitikome ir iškart nuėjome pas mus į bunkerį. Į PALIŪNO klausimą, kodėl jis neatėjęs rugpjūčio 29 d., atsakė, kad sirgęs.

Kitą dieną PALIŪNAS išleido įsakymą dėl DARIAUS priėmimo į partizanus be jokio bandomojo laikotarpio ir paskyrė jį visuomeninio skyriaus viršininku P. Lukšio rinktinėje. DARIUS rašė eilėraščius, o kaip visuomeninio skyriaus viršininkas su PALIŪNU ruošė spaudai antisovietinius leidinius.

Iki DARIAUS išėjimo iš bunkerio nei PALIŪNAS, nei PRŪSAITIS, nei aš neįtarėme jo ir visiškai juo pasitikėjome.

Buvo toks atvejis, kai mes trise išėjome tikrinti ryšio punktų, o DARIŲ palikome vieną. Prieš mums išeinant, PALIŪNAS perspėjo DARIŲ, kad jis būtų atsargus, pavojaus atveju neiššifruotų bunkerio ir, išeidamas iš bunkerio, saugotų savo gyvybę, o apie buvimo vietą praneštų raštu per LAIMUTĘ AMOLEVIČIŪTĘ. Rašte jis privalėjo nurodyti išėjimo iš bunkerio priežastį ir vietą, kur yra dabar.

Grįždami į bunkerį po ryšio punktų patikrinimo, mes su PRŪSAIČIU užėjome pas AMOLEVIČIŪTĘ L., o PALIŪNAS pasiliko pas PETRAUSKIENĘ. Pas AMOLEVIČIŪTĘ mes radome DARIAUS laišką, kuriame jis rašė, kad iš bunkerio išėjo todėl, jog sudaužė lempos stiklą ir nebegalėjo ten patekti, o esąs pas bunkerio laikytoją. Kai PALIŪNAS perskaitė laišką, pasakė, kad DARIUS kvailas kaip mažas vaikas, save stato į pavojų dėl menkniekio. Išėjo už dvidešimties kilometrų, paliko laišką ir vėl grįžo. Be to, PALIŪNAS samprotavo, jog DARIUS atėjo pas AMOLEVIČIŪTĘ kaip pas moterį.

Kai mes atėjome pas bunkerio laikytoją, DARIŲ radome šeimininko kambaryje. Jis turėjo ir rašomąją mašinėlę, kurią buvo išsitraukęs iš bunkerio. PALIŪNAS jam pareiškė pastabą dėl neapgalvoto poelgio ir nuėjo į bunkerį. Tai įvyko maždaug 1952 m. rugsėjo mėnesio viduryje.

Grįžęs į bunkerį, PALIŪNAS barė DARIŲ už išėjimą iš bunkerio, kaltino jį, kad taip galėjo sukelti įtarimą bunkerio laikytojui, patekti į MGB rankas ir pakenkti mums visiems. Kitą rytą PALIŪNAS užrašė aštuonis klausimus, į kuriuos pasiūlė DARIUI atsakyti.

Viename iš klausimų buvo paklausta, kodėl DARIUS pasiėmė savo asmeninius dokumentus, kodėl iš bunkerio ištraukė rašomąją mašinėlę, ar nieko nesutiko pakeliui pas AMOLEVIČIŪTĘ? Į šiuos klausimus DARIUS atsakė, kad jis nežinojęs partizaninių taisyklių, o atsakydamas apie rašomąją mašinėlę parašė, kad nebūtų nuobodu be darbo.

PALIŪNAS DARIUI pareiškė, kad juo nebegali visiškai pasitikėti. DARIUS tylėjo, buvo matyti, kad jis jaučiasi kaltas dėl savo neapgalvoto poelgio.

Mudu su PRŪSAIČIU tylėjome, savo išvadų dėl įtarinėjimų nedarėme, DARIAUS poelgį laikėme vaikiška išvyka.

Po šio įvykio, manau, kad santykiai tarp PALIŪNO ir DARIAUS nepasikeitė. Po šio įvykio aš, DARIUS ir PRŪSAITIS PALIŪNĄ palikome vieną bunkeryje, o patys išėjome į ryšio punktus.

Aš manau, jei PALIŪNAS būtų nepasitikėjęs DARIUMI, nebūtų jo išleidęs su mumis į ryšio punktus.

1952 m. rugsėjo 27 d. aš, PRŪSAITIS ir DARIUS išėjome iš bunkerio patikrinti ryšio punktų. DARIUS nesiprašė eiti su mumis, bet PALIŪNAS pasiūlė jam pasivaikščioti, kad vėliau galėtų kūrybiškiau dirbti bunkeryje.

Rugsėjo 29 d., apsilankę pas daugelį rėmėjų, užėjome pas Jokūbaičių kaime, Dotnuvos rajone gyvenusią MOCKIENĘ, kuri mums nupirko du butelius hematogeno ir polivitaminų. Pas ją papietavome ir išėjome nakvoti į Rūkų kaimą pas SMULSKĮ. Apie tai žinojo ČIAPO šeima - SMULSKIO kaimynai.

Kai rugsėjo 29 d. gėrėme hematogeną, visi jautėmės gerai. Naktį iš rugsėjo 29-os į 30-ą hematogenas pabuvojo pas DARIŲ. Ryte jį gėręs PRŪSAITIS pasijuto blogai. Nusprendėme, kad DARIUS užnuodijo hematogeną.

Versta iš rusų kalbos

Iš KGB arch.
B. b. 26510/3, t. 1, p. 107 - 116, 176 - 187

R. K. p a s t a b a:

STOŠKUS - STAŠKEVIČIUS ALBERTAS, KAZIMIERO, g. 1920 02 24 Tautušių k., Ariogalos r.

1947 m. įstojo į PRACIŠAUSKO ROMUALDO-HAMURO vadovaujamą būrį, turėjo slapyvardį ROBERTAS. Nuo 1951 m. gegužės mėn. buvo LUKŠIO būrio vadas ir veikė pasivadinęs DAINOTO, ULONO, SMŪGIO, LAPELIO, DUANO, ČEMPIONO slapyvardžiais. Sulaikytas 1952 07 11 Dotnuvos rajono Martinaičių kaime.

Čia pateikiami esminiai faktai, paimti iš STOŠKAUS apklausos protokolų, surašytų 1953 m. jo tardymo metu, kadangi tai susiję su partizano MACKEVIČIAUS JONO būrio partizanine veikla. Čia įvardijamas tikrasis jo brolio HENRIKO žudikas. Apie tai ankstesniuose parodymuose kai kurie partizanų ryšininkai bei rėmėjai aiškino prieštaringai.

1949 m. balandžio mėn. būrio vado PALIŪNO JUOZO-RIMGAUDO įsakymu buvo sušaudytas Aukštuoliukų kaimo, Dotnuvos rajono gyventojas HENRIKAS MACKEVIČIUS (24 - 26 m. amžiaus). Šis teroro aktas buvo įvykdytas tokiomis aplinkybėmis. Tą dieną BAKANAUSKO būrys, kuriame tuo metu ir aš buvau, apsistojo Dotnuvos rajono Aukštuoliukų kaime, mūsų ryšininkės REGINOS ANDRIUŠKIENĖS namuose. Čia, pamenu, buvo būrio vadas BAKANAUSKAS, aš, STASYS SATKUS-DŽEKAS, MACKEVIČIUS JONAS ir kiti, kurių nebeprisimenu.

Reiktų priminti, kad mūsų ryšininkė ANDRIUŠKIENĖ buvo JONO ir HENRIKO MACKEVIČIŲ sesuo. Būdami pas ANRIUŠKIENĘ, laukėme ateinant JUOZO PALIŪNO, kuriam mes buvome pavaldūs. Šis susitikimas su PALIŪNU buvo numatytas dėl HENRIKO MACKEVIČIAUS sunaikinimo.

Sunaikinti jį nusprendėme todėl, kad būrio vadas BAKANAUSKAS gavo informaciją, jog MACKEVIČIUS HENRIKAS yra tarybinis aktyvistas, palaiko slaptus ryšius su MGB.

Paryčiui atėjo ir PALIŪNAS su trimis ar keturiais partizanais. Pamenu, kad buvo ROMAS ŠUKYS-KUKUTIS, kitų nebepamenu. PALIŪNAS pasiuntė būrio vadą BAKANAUSKĄ ir kitus partizanus į mišką surasti vietą ir įrengti stovyklą, o mane ir JONĄ MACKEVIČIŲ pasiliko pas ANDRIUŠKIENĘ. Mes pasilikome tam, kad sulaikytume HENRIKĄ MACKEVIČIŲ ir atvestume į partizanų stovyklą Meiliškių miške. Tuo metu pas ANDRIUŠKIENĘ nelegaliai gyveno MARYTĖ BAUKYTĖ, buvusi Dotnuvos r. gyventoja, ir palaikė su mumis ryšį. Kad sulaikytume HENRIKĄ MACKEVIČIŲ, pasiuntėme ją į jo namus. Ji taip ir padarė. HENRIKAS MACKEVIČIUS pas mus atėjo su BAUKYTE. Tuomet mes jį nusivedėme į partizanų stovyklą Meiliškių kaime ir pristatėme vadui PALIŪNUI. Mes visi buvome ginkluoti. PALIŪNAS kartu su SATKUMI įsivedė HENRIKĄ MACKEVIČIŲ į specialiai pastatytą palapinę ir ėmė jį tardyti. PALIŪNAS klausinėjo, o SATKUS rašė protokolą. Apklausoje aš nedalyvavau, bet girdėjau, kaip HENRIKAS MACKEVIČIUS kalbėjo apie savo slaptus ryšius su MGB.

Po apklausos PALIŪNAS mums pareiškė, kad HENRIKĄ MACKEVIČIŲ reikia sušaudyti, bet tai reikia padaryti taip, kad jis nesuprastų. Norą sušaudyti HENRIKĄ MACKEVIČIŲ pareiškė KUKUTIS. Penki partizanai, tarp jų ir aš, išlydėjome HENRIKĄ MACKEVIČIŲ neva į kaimą. Mums beeinant, KUKUTIS šovė MACKEVIČIUI į nugarą, jo kūną užkasėme miške.

Į stovyklą Meiliškių miške tuo metu buvo atėjusi ir REGINA ANDRIUŠKIENĖ.

Mūsų būryje buvo dešimt partizanų:

1.    ROMUALDAS PRACIŠAUSKAS-HAMURAS.

2.    MEČYS BANKAUSKAS-PUŠKINAS.

3.    GENOVAITĖ JUODYTĖ - PRACIŠAUSKIENĖ-ALDONA.

4.    Aš, ALBERTAS STAŠKEVIČIUS (STOŠKUS)-ROBERTAS, DUANAS.

5.    STASYS KVEDARAS-JAUNUTIS.

6.    STASYS DZVEGA-GEGUŽIS, g. 1930 m. Žaiginio vlsč.

7.    JONAS ŠUKYS-AUDRONIS, AUŠRONIS.

8.    LUŠAS-ŽILVITIS.

9.    KAZYS ULINSKAS-TAURAS, VYTENIS.

10.    JONAS BOSAS-DOVYDAS.

Šiuo metu iš aukščiau išvardintų partizanų nė vieno nėra gyvo, visi žuvę.

Tuo metu mūsų būrys veikė Radviliškio bei Tytuvėnų rajonų teritorijose. Aš, būdamas šiame būryje, buvau ginkluotas medžiokliniu šautuvu, dažnai turėdavau ir kulkosvaidį, paskutiniais metais buvau ginkluotas šautuvu ir revolveriu.

1948 metų rugsėjo ar spalio mėnesį susipykau su būrio vadu BOSU, todėl rajono vado MORKŪNO įsakymu buvau nukreiptas į YLOS būrį, bet į šį būrį nenuėjau, pagal rekomendacinį raportą buvau paskirtas į NEMUNO būrį.

NEMUNO būrys taip pat priklausė apygardai, jame išbuvau iki 1951 metų gegužės mėnesio. Šiam būriui vadovavo VIKTORAS BAKANAUSKAS-VYTAUTAS, JŪREIVIS, SAULIUS, kilęs iš Paluknio kaimo, Tytuvėnų rajono.

1950    m. sausio mėn. BAKANAUSKAS žuvo. Nuo 1951 metų NEMUNO būriui vadovavo STASYS SATKUS-DŽEKAS, ŠARŪNAS, VYTENIS. Mano slapyvardžiai NEMUNO būryje buvo DAINOTAS, ULONAS ir DUANAS.

Iki 1950 metų aš buvau eilinis partizanas, po to - būrio tiekimo dalies viršininkas.

NEMUNO būrio teritorija buvo Dotnuvos, Radviliškio, Tytuvėnų rajonai, retkarčiais pereidavome į Ariogalos rajono teritoriją. NEMUNO būrys įėjo į MINDAUGO rajono (tėvūnijos) sudėtį, kuriam vadovavo VYTAUTAS SANKAUSKAS-RODRIGAS, DAUKANTAS, anksčiau gyvenęs netoli Šiaulėnų (žuvo 1952 m. pavasarį). MINDAUGO rajonas įeina į MAIRONIO rinktinės sudėtį, kurios vadas - JUOZAS PALIŪNAS-RYTAS. MAIRONIO rinktinė įeina į PRISIKĖLIMO apygardos sudėtį, kuriai vadovauja POVILAS MORKŪNAS-DRAKAS, RIMANTAS, buvęs Šiluvos gyventojas.

NEMUNO būryje buvo apie dešimt partizanų:

1.    VIKTORAS BAKANAUSKAS-JŪREIVIS, VYTAUTAS, būrio vadas.

2.    JONAS MACKEVIČIUS-VYGAUDAS, būrio vado pavaduotojas.

3.    JONAS SVETLAUSKAS-ATLANTAS, ROLANDAS.

4.    MEČYS BANKAUSKAS-PUŠKINAS, VINGĖLA, VIMANTAS.

5.    KAZIMIERAS MOTIEKAITIS-BANGA.

6.    Aš, ALBERTAS STAŠKEVIČIUS (STOŠKUS)-ULONAS, DAINOTAS.

7.    MEČYS ŽUTKAUSKAS-KĘSTUTIS, RŪSTUTIS.

8.    STASYS SATKUS-DŽEKAS, ŠARŪNAS, VYTENIS, būrio vadas.

Turiu pasakyti, kad NEMUNO būrio sudėtis dažnai keitėsi - vieni ateidavo, kiti išeidavo. Per mano partizanavimo laiką būryje praėjo apie trisdešimt žmonių.

1951    metų gegužės pabaigoje NEMUNO būrį padalino į dvi grupes. Pirmajai NEMUNO grupei liko vadovauti STASYS SATKUS, o LUKŠIO grupei vadovauti buvau paskirtas aš. Vadovavau iki mano sulaikymo - 1952 metų liepos mėnesio.

LUKŠIO būrį sudarė šie partizanai:

1.    Aš, ALBERTAS STAŠKEVIČIUS (STOŠKUS)-DAINOTAS, ČEMPIONAS, DUANAS.

2.    OLESAS (ALEKSAS) ŠNIUKŠTA-MAIRONIS, SAKALAS.

3.    STASYS VAITKUS-GEDIMINAS.

4.    MEČYS BANKAUSKAS-VIMANTAS.

5.    STASYS NEKROŠIUS-ALBINAS, GIRĖNAS.

6.    ANTANAS VAŠTAKAS-ROMAS, VIRGIUS.

7.    VACYS GUŽAUSKAS.

LUKŠIO būrys buvo pavaldus MINDAUGO rajono vadovybei. MINDAUGO rajonui vadovavo VYTAUTAS SANKAUSKAS-DAUKANTAS.

PRISIKĖLIMO apygarda priklausė JŪROS sričiai. Iš kitų esu girdėjęs, kad visiems Lietuvos partizanams vadovavo ŽEMAITIS, jis taip pat yra LLKS centro pirmininkas.

Šiuo metu partizaninių formuočių struktūra yra maždaug tokia, kokią išdėsčiau anksčiau, tik MAIRONIO rinktinės pavadinimas pakeistas į POVILO LUKŠIO. Tai buvo padaryta 1952 metų pavasarį dėl man nežinomų priežasčių. Taip pat pakeisti atskirų partizaninių būrių vadai. Prieš mane sulaikant, MINDAUGO rajonui vadovavo JUOZAS VALANTINAS-GRANITAS, GERULIS, POVILO LUKŠIO rinktinei vadovavo VIKTORAS ŠNIUOLIS-VITVYTIS, VAIDEVUTIS, o PRISIKĖLIMO apygardai vadovavo JUOZAS PALIŪNAS-RIMGAUDAS, RYTAS. Šiuo metu , kiek man teko girdėti iš kitų partizanų, apygardai vadovauja POVILAS MORKŪNAS-DRAKAS, RIMANTAS, o centrui kaip ir anksčiau - ŽEMAITIS.

MINDAUGO partizanų rajoną sudarė trys būriai:

1.    LUKŠIO būrys, kuriam vadovavau aš, ALBERTAS STAŠKEVIČIUS (STOŠKUS)-DUANAS.

2.    NEMUNO būrys, kuriam iš pradžių vadovavo STASYS SATKUS, o po jo - KAZYS ŠNIUKŠTA-ARAS (žuvęs).

3.    KUDIRKOS būrys, kuriam vadovavo FELIKSAS KOKŠTA-RUSTEMAS.

Kiek man žinoma, šiuo metu iš šių būrių likęs gyvas tik NOREIKA-JŪRININKAS, JŪREIVIS iš NEMUNO būrio.

POVILO LUKŠIO partizanų rinktinę sudaro du rajonai:

1.    MINDAUGO rajonui vadovauja JUOZAS VALANTINAS-GRANITAS, GERULIS.

2.    KĘSTUČIO rajonui vadovauja (?).

Prieš mano areštą MINDAUGO rajono štabe buvo tik JUOZAS VALANTINAS ir štabo viršininkas VYTAUTAS DEIKUS-VINGURYS, o KĘSTUČIO štabe irgi buvo likę tik du partizanai.

Kiek man žinoma, į PRISIKĖLIMO apygardos sudėtį, be mūsų POVILO LUKŠIO rinktinės, kuri anksčiau vadinosi MAIRONIO rinktine, iki 1951 metų rudens dar įėjo KUNIGAIKŠČIO ŽVELGAIČIO rinktinė, kuriai vadovavo BOLESLOVAS KRIŠČIŪNAS-PUNTUKAS, KLAJŪNAS. 1951 metų žiemą ši rinktinė buvo sunaikinta. Jai atkurti ir vadovauti buvo pasiųstas partizanas SANKAUSKAS-DAUKANTAS, bet ir jis buvo sunaikintas.

(parašas) A. STAŠKEVIČIUS

M A V

Kautynių bei susidūrimų aprašymas

1.    Ilgižių k., Betygalos vlsč.

2.    1945 m. liepos mėn. 1 val. Kautynės tęsėsi dvi valandas.

3.    Puolamosios kautynės.

4.    -

5.    POVILO LUKŠIO rinktinė, p. DŪDELĖS vadovaujamose kautynėse dalyvavo: DŪDELĖ, KUKUTIS, PANIŠKO, MEDŽIOTOJAS, PAUKŠTIS, KELMAS, VINGIS, IMPERATORIUS ir BALANDIS, iš viso 9 p.

6.    P. DŪDELĖ.

7.    Vietos stribitelių būstinė, du stribai stovėjo lauko sargyboje, trys miegojo viduje, o vienas nuošaliai atskiroje sodyboje, iš viso 6 stribiteliai.

8.    Iš nakties labai atsargiai apsupta stribitelių būstinė. Auštant pradėtas puolimas, stipriai apšaudant sargybą ir būstinę. Priešas atsakė tuo pačiu. Po pirmos ugnies vienas sargybinis nušautas, antras paimtas gyvas. Pakartotinai apšaudžius, priešas nutraukė atsišaudymą. Pareikalavus pasiduoti, visi, išskyrus stribitelių SkV KASIJANĄ (sužvėrėjęs vietos rusas), išėjo ir pasidavė į nelaisvę. Tuoj pat buvo puolama vidun nuginkluoti likusius. Pirmieji įbėgo DŪDELĖ ir PAUKŠTIS, bet būstinėje nieko nerado. Darydamas kratą, p. PAUKŠTIS rado užlipusį ant aukšto ir pakulose pasislėpusį stribitelių SkV KASIJANĄ. Visus areštavus, DŪDELĖ ir PAUKŠTIS nubėgo į gretimą sodybą, įsiveržė per langą vidun ir nuginklavo dar vieną likusį stribitelį.

9.    Nebuvo.

10.    Iš priešo paimti du automatiniai pistoletai, vienas pusiau automatinis šautuvas, trys paprasti šautuvai, vienas pistoletas, dvylika granatų ir apie 1000 vnt. šovinių.

M I V

R. K. p a s t a b a:

MIV - MINDAUGO būrio vadas.

MAV - MAIRONIO rinktinės vadas.

V A V

Kautynių bei susidūrimų aprašymas

1.    Legečių - Mažuolių vieškelyje, Baisogalos vlsč.

2.    1945 m. balandžio mėn. Kautynės tęsėsi apie 30 minučių.

3.    Puolamosios kautynės.

4.    -

5.    ŠVILPOS dalinys, POVILO LUKŠIO rinktinė. Dalyvavo: VAIRAS, ŠNABAS, VYRUKAS ir POLICININKAS. Ginkluoti: du pusiau automatiniais šautuvais, vienas automatiniu pistoletu (suomių pavyzdžio), vienu šautuvu ir keturiais pistoletais bei granatomis.

6.    Kautynėms vadovavo VAIRAS, dabar - DRAUGELIS.

7.    Trys vietos stribai. Ginkluoti automatiniais pistoletais, vienas pusiau automatiniu šautuvu bei granatomis.

8.    Sužinota, kad žiauriausias apylinkėje stribas, jaunesnis leitenantas MITKA-BEPIRŠTIS su dviem stribais yra Mažuolių kaime. Kadangi buvo žinoma, kad greitai turi grįžti į Baisogalą, DV ŠVILPA paveda VAIRUI su trim vyrais įvykdyti minėtą užduotį.

Atvykus į reikiamą vietą, išsidėstoma. Užvažiavusiems ant ugnies linijos sukomanduota: „Vežiką saugant, ugnis!" Stribai taip pat į p. atidengė ugnį.

VAIRAS sukomandavo: „Šaut arklius!" Nušovus vieną arklį, vežikas įšoko į griovį, atsigulė, du stribai atsišaudydami bėgo. Stribas MITKA atsišaudė sužeistas gulėdamas vežime. (Griovyje buvęs vežikas rėkė: „MITKA vežime"). Vėliau MITKA šaudymą nutraukė, priartėjęs VAIRAS pastebėjo, kad MITKA dedasi esąs negyvas (rankose turėjo pasiruošęs mesti granatą). Tai pamatęs, VAIRAS paleido seriją. Saugant vežiką, vienam stribui pavyko pabėgti. Pagrindinis tikslas buvo MITKOS-BEPIRŠČIO sunaikinimas. Uždavinys atliktas.

Pažymėtina, kad minėtas stribitelis MITKA-BEPIRŠTIS yra nušovęs visai nekaltus vietos gyventojus. Naktį liepdavo bėgti ir šaudavo. Taip pat yra žiauriai sumušęs daug moterų ir vaikų.

1 asmeniškai VAIRUI-DRAUGELIUI.

D A V

R. K. p a s t a b a:

DAV - dalinio vadas.

Pasakoja GENOVAITĖ BIRUTĖ BALSIUKEVIČIENĖ -ŠTUIKYTĖ-KLAJŪNĖ

Užrašyta Alytaus r.
1999 07 24

Gimiau 1924 m. Ruseinių kaime, Josvainių valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Šeimoje buvome penkios seserys ir vienas brolis Kazys, g. 1920 m. Tėvai turėjo 40 ha žemės. Tėvelis prieškario metais dirbo Josvainių valsčiaus viršaičiu. 1944 metais užėję rusai jį areštavo. Kaimynas Antanas Jakaitis įskundė rusams. Rusai ėjo pro jo namus, tai šitas Jakaitis, išlėkęs į kiemą, rodo pirštu į mūsų namus ir rėkia:

-    Načialnik (Viršininke)! Načialnik (Viršininke)!

Tie iškart suprato ir atėjo pas mus patikrinti, koks čia „načialnikas" gyvena. Mes miegojome klėtyje, išgirdome kieme triukšmą. Atsikėlę pamatėme pilną kiemą arklių. Kai tik įėjo tie ruskiai į gryčią, tuoj šautuvų buožėmis išdaužė indaują:

-    Och, kulaky! Mat’ tvoju (Och, buožės)!

Tuomet tėvuką ir išsivarė. Kaip šiandien matau: eina tėvukas pėsčias, o rusai iš abiejų šonų raiti. Auginiuose buvo kažkoks jų štabas, tai ten jį ir nusivarė. Ten dar ir daugiau buvo žmonių privaryta, sugrūdo visus į bulvių rūsį. Mama nuėjo, maisto nunešė, bet tie žaliakepuriai į jokias kalbas nesileido. Paskui juos kažkur išvežė. Kažkas pasakė, kad tie rusai apsistojo Babtuose. Prisidėjusios į ratus maisto, abi su mama nuvažiavome į Babtus. Išėjęs ruskis priėmė maistą, mes su mama laimingos grįžome į namus. Tik vėliau tėtis pasakojo, kad jokio maisto niekada iš namų naga-vęs. Tėvelį uždarę išlaikė apie metus. Už tai, kad buvo viršaičiu, vadinasi, yra „liaudies priešas" - gavo dešimt metų lagerio. Tėvelį išvežė į Archangelską. Po dešimties metų grįžo nusilpęs, išvargęs ir greitai mirė.

Maždaug 1944-ųjų metų pabaigoje Pabarčiaus vadovaujami vyrai Ruseinių miške pasidarė didžiulį bunkerį. Iš vienos pusės Ruseinių, Ruseinėlių kaimai, iš kitos - Lipliūnų kaimas. Bunkeris buvo labai didelis, rąstų sienos ir viršus, ant viršaus dar sluoksnis žemių užpiltas. Jie galvojo, kad rusai nedrįs eiti į mišką. Rusų buvo tūkstančiai, kad ir krito jie nuo partizanų kulkų, vis vien ėjo į mišką.

Pabarčiaus būrį žmonės labai palaikė, šelpė maistu, drabužiais.

Pasirodo, tarp jų buvo išdavikas. Vienas stribas, apsimetęs partizanu, gyveno tarp jų, o paskui pabėgo ir atvedė rusų kariuomenę.

Partizanai tuo metu stovėjo Paliepių miško kažkokioje pelkėje ir manė, kad rusai į tą pelkę neis. Anksti rytą visgi rusai apsupo pelkę ir ėmė iš visų pusių pliekti iš kulkosvaidžių. Likę gyvi vyrai vėliau pasakojo, jog Pabarčius prieš kautynes pasakė:

-    Vyrai, kas pasirengę mirti, pasilikite su manimi! O kiti traukitės per Šušvę.

Likusieji su Pabarčiumi atsitraukiančius pridengė. Žuvo per dvidešimt vyrų.

Žuvusiųjų kūnus stribai išvežiojo po miestelius ir išmėtė aikštėse - Pernaravoje, Josvainiuose. Patiestas ant gatvės Josvainiuose gulėjo ir Pabarčius. Prie jo kūno

(P 214) Vincas Sereika iš N. Bakainių k., Gailiūno būrio partizanas, žuvo 1945 m. Skilvionių miške; Antanas Morkūnas iš N. Bakainių k., žuvo 1945 m. Skilvionių miške; Alfonsas Ūsas iš Šlapaberžės k., žuvo Josvainių miške.

(P 58) (?), Jonas Stoškus-Vėjelis, Skrajūnas, žuvo 1950 07 30, Petras Gadliauskas-Bijūnėlis.

(984) Prisikėlimo apygardos partizanai: Viktoras Bakanauskas-Vytautas, Povilas Morkūnas-Rimantas, moteris, ?. Kitoje nuotraukos pusėje užrašyta: „Amžinam prisiminimui sunkiuoju kovos keliu žengiant, palieku šį paveikslą savo draugams ir draugėms, kad prisimintų tuos, kurie padėjo savo jaunas gyvybes ant Tėvynės laisvės aukuro, bet tikisi, kad mūsų kraujas ir kančia atneš Tėvynei laisvę. 1949 10 29".

(1377) Stepas Augustis-Upelis 2, žuvęs 1952 05 18.

(1378) Juškus Mečislovas iš Padurupio k., Kelmės r.

(875) Bronius Varneckas- Gabriušis, suimtas 1945 12 13 namuose. Kalėjo 10 metų Vorkutoje. Mirė 1994 12 10.

(AP - 04) Žuvę 1952 07 04 ir išniekinti partizanai Vytautas Baranauskas-Dantė ir Antanas Kvedaras-Tautvydas.

(980) Viktoras Bakanauskas-Vytautas ir Česlovas Jankūnas-Raivedis (Reivydas),Gaidelis iš Likmenų k., Betygalos vlsč., būry nuo 1948 m., žuvo 1951 01 07. Fotografuota 1949 10 29.

(983) Viktoras Bakanauskas-Vytautas ir Povilas Morkūnas-Rimantas, nuo 1951 m. Kęstučio apygardos vadas, žuvo 1953 06 19 Ragaičiuose, Kelmės r.

(1383) Jonas Belaglovas- Algis, Žydrūnas, žuvo 1947 02 16 Dukto miške.

(1404) Janina Petrulaitytė -Lebedžinskienė, 1945 05 22.

(726) Janina Bugailiškytė- Karilė (Žitkuvienė). Žaliosios rinktinės partizanė, žuvo 1946 m.

(P 61) (?), Juozas Paliūnas-Rytas, Viktoras Bakanauskas-Vytautas.

(AP - 05) Vytautas Meškuotis-Lazdynas, žuvo 1951 11 03 Baisogalos miškuose; Romualdas Šukevičius (Šukys)-Jogaila, žuvo 1950 12 28 Guptilčiuose penkiese.

(A - 1075) Lietuvos Nepriklausomybės kovų 1918-ųjų metų savanoriai: partizanas Julius Kriščiūnas, žuvo 1945 04 05, ?.

(869) Žaliosios rinktinės partizanai.

(AP - 02) Nikodemas Augustis-Upelis, žuvęs 1946 m.

(738) Petras Židonis-Klevas, Petraičio būrio partizanas.

(727) Domas (Dominykas) Montvilas-Pilėnas, poetas, teisininkas, Žaliosios rinktinės partizanas. Žuvo 1945 12 31 nelaimingo atsitikimo metu.

(660) Žaliosios rinktinės partizanai: Vaclovas Brazauskas-Vairas, žuvo 1949 03 Arimaičiuose, Aleksas Mingela-Kęstutis, žuvo 1948 03 25, Kazys Laužikas-Briedis, Ragas, Geležinio Vilko būrio partizanas, dirbo Prisikėlimo apygardos leidinio „Prisikėlimo ugnis" redakcijoje, žuvo 1950 m.

(P - 60) Viktoras Bakanauskas-Vytautas, toliau Petras Gadliauskas-Bijūnėlis, Stasys Satkus-Šarūnas.

(AP - 01) Antanas Astrauskas-Viksva, Stasys Kulikauskas-Putinas.

(P 70) Stasys Satkus-Šarūnas, žuvo 1953 m. Vilkiškių k., prie Šiluvos; Petras Gadliauskas-Bijūnėlis, ?.

(P 215) Būsimasis partizanas Vladas Pabarčius-Dėdelis (viduryje mažiausias) su tėvais ir broliu.

(P 132) Antanas Kvedaras-Tautvydas, 1948 m.

(P 38) Nežinomi Maironio rinktinės Nemuno būrio partizanai.

(P 22) Stasys Vaitkus-Gediminas, partizanas nuo 1950 m., V. Bakanausko pavaduotojas, žuvo 1952 05 18 Sandravos miške, Šiluvos apylinkėse.

(P 32) Vytautas Sankauskas-Vaidotas, būrio vadas, žuvo 1953 m.

(P 20) Nežinomas Maironio rinktinės Nemuno būrio partizanas.

(P 92) Maironio rinktinės vadui (kairėje) Juozui Paliūnui-Rytui raportuoja Nemuno būrio vadas Viktoras Bakanauskas-Vytautas, žuvo trise 1950 01 30 prie Pašušvio Z. Zakarkos sodyboje.

(P 213) Jonas Strumskis, Vlado Pabarčiaus-Dėdelio būrio partizanas, žuvo 1944 07 16 Pušynės miške.

(AP - 03) Donatas Kvedaras Vorkutoje, 29-erių metų amžiaus.

(883) Kazys Misiūnas-Nerimas, Žaliosios rinktinės partizanas, žuvo 1945 m.

(P - 210) V. Pabarčiaus būrio partizanas Vaclovas Giedraitis-Rasas su žmona Janina grįžę iš Intos lagerio, 1960 04 30.

(P - 212) Birutė Štuikytė-Klajūnė (Balsiukevičienė) Abezės lageryje, 1955 09 10.

(K - 82) Edvardas Rimkus, Prisikėlimo apygardos ryšininkas, Intos anglies šachtų darbininkas.

(K- 77) Vytautas Mocius-Kudirka (1915 - 1993), palaidotas Vilkyškių miestelio kapinėse, Šilutės r.

(AP - 06) Buvę partizanai Stepas Steponavičius-Daktaras (Juodkazis) ir Jonas Jokubaitis-Dainius Gilvyčiuose, 2004 m.

(K - 76) Stasys Mocius-Klevelis, žuvo 1952 04 30.

(K - 80) Antanas Druceika-Simas, J. Belaglovo-Algio būrio partizanas, žuvo 1946 m.

(P 133) Jadvyga Šukytė-Lakūnė, Antanas Kvedaras-Tautvydas, žuvo 1952 07 04.

(P 31) Petras Gadliauskas-Bijūnėlis, partizanas nuo 1947 m. Suimtas 1950 m., nuteistas ir sušaudytas.

(P 125) Antanas Vaštakas-Virgis (priklaupęs), Juozas Valantinas-Žaliūnas (vėliau MGB agentas Granitas), (?), Albertas Stoškus-Duanas, Dainotas, Lapelis, Smūgis, Ulonas, P. Lukšio būrio vadas, suimtas, nuteistas ir sušaudytas Maskvoje 1953 07 04; (priklaupęs) Petras Gadliauskas-Bijūnėlis.

(P - 222) Janina Kazickienė-Ramunė su vyru Albinu Kazicku, Zarasų krašto partizanu, 1958 05 25.

( 876) Bronius Vatneckas-Gabriušis, Žaliosios rinktinės partizanas Kazimieras Varneckas (Broniaus brolis), Juozas Joneliūnas, Juozo, Žaliosios rinktinės partizanas, žuvo 1945 m. Eimuliškių miške.

(P - 220) Prisikėlimo apygardos ryšininkas Edvardas Rimkus su žmona Maryte.

(P - 219) Vita Krikščiūnaitė-Kazokėlis (viduryje), Dukto miško partizanų ryšininkė, žuvo Intos lageryje. Fotografuota lageryje.

stribai prisegė popieriaus lapą, ant kurio buvo parašyta: „Pabarčius Vladas - banditų vadas".

Aloyzas Dalbokas su Antanu Muraliu-Vingiu nuėjo pas Vacį Gudaitį-Ras^ ir paprašė, kad juos priimtų į savo būrį, bet Rasas jų nepriėmė. Tada jie pasakė:

-    Jeigu jūs mumis netikite, mes nueisime ir nušausime Krakių partorgą.

Tada jie sutiko. O partorgą vis dėlto nušovė. Kaipgi nepatikėsi tokiais drąsuoliais! Tame būryje jie išbuvo apie metus. Bet greitai prasidėjo labai keisti sutapimai. Pavyzdžiui, įvyksta netikėtas partizanų susidūrimas su enkavedistais, vieni partizanai žūva, o Dalbokas su Muraliu lieka gyvi. Ir taip ne vieną kartą.

1944 m. mokiausi Kauno mokytojų seminarijoje. Užėjus rusams, ją šiaip taip baigiau, paskyrė dirbti į Babtus. Aš dažnai važiuodavau į namus ir susitikdavau su partizanais. Dar Pabarčiui esant gyvam, pradėjau į mišką vežioti medikamentus. Kaune man paruošdavo siuntą, aš tik nueidavau į Rotušės vaistinę ir paimdavau. Ten dirbo toks jaunas vaistininkas. Kai tik mane pamatydavo, padėdavo paketą ant suolo, o aš pasiimdavau ir išeidavau. Važiuodama į namus, paketą įsidėdavau tarp knygų.

Kai Dalbokas su Muraliu įkliuvo Labūnavos bokšte, tada aš jau labai atsargiai ėjau į tą vaistinę Kaune. Tą vaistininką man rekomendavo Dalbokas, todėl po jo paėmimo, aš vengiau su juo susitikti. Tą vaistininką mačiau ir vėliau ten dirbantį.

Su Vladu Pabarčiumi buvau pažįstama gerokai anksčiau, jo pavedimu ir vaistus gabendavau.

Babtuose dirbau pradinių klasių mokytoja, vyresniesiems vedžiau fizinės kultūros pamokas. Ruošdavau mokiniams vakarėlius. Kartą vaikus išmokiau dainą „Tu neverk, motinėle" ir gavau pylos nuo mokyklos direktoriaus Antano Ražanausko ir partorgo Jermolajevo. Gal viskas būtų ramiai pasibaigę, bet aš pradėjau su jais ginčytis. Matyt, tik to ir tereikėjo, jie jau buvo į mane atkreipę dėmesį.

Apie 1947 m., dar tebedirbant mokykloje, mane areštavo. Atėjo čekistai ir išsivedė pamokų metu tiesiog iš klasės. Tada kartu su manimi areštavo ir mokytoją Antaną Imbrasą. Jis padirbinėdavo partizanams dokumentus. Aš kelis kartus buvau davusi jam vyrų nuotraukas.

Įsodino mus į amerikietišką „Vilį" ir nuvežė į Kauno saugumą. Ėmė tardyt. Supratau, kad Imbrasas mane išdavė. Parodė man jo parodymus ir pasakė:

-    Gausi dešimt metų arba mums dirbsi.

Ką daryti? Sutikau jiems dirbti, ir jie mane paleido. Užduoties jokios nedavė, tik liepė prisistatyti Babtų operatyviniam įgaliotiniui Bieliauskui. Kai paleido, tada pa-švilpkit man, aš pradingau jiems iš akiračio. Babtuose palikau butą ir daiktus ir daugiau ten nebegrįžau. Nuo to laiko pradėjau gyventi nelegaliai. Motina irgi slapstėsi nuo tremties. Ją su mano mažom sesutėm apie šešerius metus išlaikė profesorius Vasinauskas pačioje Dotnuvos akademijoje. Paskui, kad galėtų išvažiuoti į Magadaną pas vyresniąją seserį, Vasinauskas jai parūpino dokumentus, ir ji išvažiavo.

Tuo metu, kai pradėjau slapstytis, dar buvo galima prisiglausti pas žmones, buvo daug prijaučiančių. Aš mokėjau megzti, siūti, žmonės mielai mane laikydavo.

Slapsčiausi aplink Krakes, Ruseinius, kartais ir toliau nueidavau. Partizanai surasdavo vietą. Iš pradžių dar buvo visai patenkinamai, vėliau, kai žmonės nebežinojo ko bijoti, pasidarė gana sunku. Taip pragyvenau iki 1951 metų. Tik vieną žiemą teko gyventi su partizanais. Buvo toks partizanas Alfonsas Urbonas-Linas iš Ruseinių kaimo, mano kaimynas. Jį kitapus Šešupės per susišaudymą sužeidė, jis su arkliu perplaukė Šešupę ir atėjo į Pilsupius pas Ribilį. Aš gyvenau netoliese pas tokią senutę. Ateina ji kartą ir sako:

-    Žinai, Urbonas sužeistas, jo kojos peršautos. Yra pas Ribilį, o tas Ribilis gi išdavikas, jį tikrai parduos.

Urbonas dar turėjo jaunesnį brolį, kuris pasikinkė arklį, atvažiavo, paėmė tą brolį ir nuvažiavo į krūmus. Nėra ką daryti - brolis sužeistas, smarkiai nukraujavęs. Nuėjau pas tokią Mortą Kišonienę Šmotiškių kaime ir pasakiau jai, kad yra sužeistas partizanas. Ji man pasakė:

-    Mat jį bala... Ar už vieną, ar už kelis kentėti vienodai reiks... Tegu veža!

Atvežė Alfonsą, per kokias tris savaites jis ir pasveiko. Už krosnies buvo tokia slėptuvė, tai toje slėptuvėje jis ir prasėdėjo. Kišonienė buvo sena, gyveno viena, niekas pas ją neužeidavo. Taip trise pragyvenome tą žiemą. Paskui atėjo Antanas Kvedaras dar su dviem partizanais, taip mes gyvenome iki 1950 metų pavasario.

Vieną rytą ateina Morta ir sako:

-    Rusai ateina nuo kaimo pusės...

Jos namas nuo kaimo buvo maždaug už kilometro. Atodrėkis, patižusio sniego daug. Trys sveiki greit išėjo, o Urbonas vos paeina. Mudu sunkiai nuėjome iki netoliese buvusio miškelio. Rusai mūsų nematė.

Vėliau Morta pasakojo, kad rusai buvo pas ją atėję, viską išnaršė. Anie trys gavo pas ūkininką arklį, atvažiavo pas mus ir mes visi kartu pasitraukėme toliau nuo tos vietos. Apsistojome tokiame nedideliame miškelyje ir jame išbuvome tris paras, kol rusai siautė apylinkę. Po to aš su jais išsiskyriau ir vėl glaudžiausi pas žmones.

Gineikos namuose gyveno toks Ribilis. Pas tą Gineiką kažkada slapstėsi Justas Paleckis. Vienu metu buvau pas tą Ribilį. Netikėtai atbėgo kartą šeimininkė ir sušuko:

-    Rusai!

Nežinojau kur bėgti. Tiesiog užsikniaubiau vietoje ir mezgu - kaip bus, tebūnie. Pasirodo, pro apylinkę važiavo Paleckis ir, prisiminęs, kad čia kadaise gyveno, užsuko su visa svita pasižiūrėti. Teko su juo už vieno stalo sėdėti ir šnekučiuotis. Prieš išvažiuodamas Paleckis šiltai atsisveikino, vos nepasibučiavom.

Pastaruoju metu palaikiau ryšį su likusiais keturiais partizanais. Gyvi buvo likę:

1.    Antanas Kvedaras-Tautvydas.

2.    Alfonsas Urbonas-Linas.

3.    Aleksas Docka-Vanagėlis.

4.    Stasys Kvedaras-Jaunutis.

Vytautas ir Jonas Mažeikos, kilę iš Ruseinių kaimo, buvo užverbuoti ir įterpti į partizanų būrį. Vytautas atseit sunkiai susirgo. Nuvedė jį pas tokią Rainienę tame pačiame kaime. Ta, pasirodo, irgi buvo užverbuota. Ji turėjo pirtį. Jie susitarė, kad pakvies partizanus į pirtį ir ten visus suims. Dieną prieš tai į Rainienės namus užėjo partizanas Paukštelis ir pamatė už stalo sėdintį ir valgantį Vytautą Mažeiką. Pamanė: „Jeigu valgo, matyt, jam geriau pasidarė". Įėjo į vidų, tas „ligonis" guli be sąmonės, blaškosi. Paukštelis nieko nesakė, bet grįžo į mišką ir perspėjo vyrus, kad kažkas negerai. Tie nuėjo pas Rainienę ir parsivedė Vytautą. Gerai patardė, tas ir prisipažino, kad čekistų buvo užverbuotas ir kad ta Rainienė užverbuota, ir kad jie buvo susitarę iškūrenti pirtį ir išduoti partizanus čekistams.

Mažeikos buvo trys broliai - Jonas, Vytautas ir Julius. Visi trys už vokiečių okupacijos laiku padarytus nusikaltimus buvo nuteisti, bet greit paleisti iš kalėjimo. Paleido juos todėl, kad užverbavo. Tuos abu Mažeikas ir Rainienę vėliau partizanai likvidavo.

Areštavo mane 1951 m. Netoli mūsų gyveno kaimynė Jadvyga Sebeckienė. Pas ją ateidavo partizanai, ir niekas net neįtarė, kad ji dirbo ir vieniems, ir kitiems. Ji manęs paprašė, kad į sutartą vietą partizanams nuneščiau spaudą. Aš išėjau. Ji, aišku, nenorėjo, kad mane pas ją areštuotų. Stribai man kelią pastojo prie Josvainių miškelio. Pažinau brolius Sirvydukus, Grigaitį, dar tokį vieną rauplėtu veidu, neprisimenu jo pavardės. Supratau, kad jie laukė pasaloje, žinojo, kad aš ateisiu. Kai grįžusi iš lagerio susitikau su likusiais partizanais, jie neprisiminė, kad būtų mane kvietę per Sebeckienę į susitikimą.

Atsivarė mane į Josvainius, po to nuvežė į Kėdainius. Kėdainiuose laikė tris paras, švelniai patardė. Buvo atvedę kažkokią šnipę. Kai nuvežė į Kauną, irgi atvedė šnipę Juditą, bet aš ją greit iššifravau.

Jadvygos Sebeckienė sūnus Romualdas Sebeckis fotografuodavo partizanus. Kai tik ateidavo partizanai, jis net neprašomas tuoj juos fotografuodavo. Man teko pagyventi pas Sebeckius, tai jis ir mane yra daug kartų fotografavęs. Paskutinį kartą Romualdas mane fotografavo dokumentams, kuriuos pažadėjo padaryti, bet nesuspėjo, nes mane areštavo. Kai mane nuvežė į Kauną, byloje jau buvo ta nuotrauka. Romualdas dabar gyvena Kaune.

Kitas Jadvygos Sebeckienės sūnus J. susidėjo su plėšikaujančiais tipais ir, apsimetę partizanais, septyniese eidavo apiplėšinėti žmonių. Jie netgi turėjo lietuviškas partizanų uniformas. Atvažiavo į Demikiškių kaimą pas vieną ūkininką, ir ten jį žmonės pažino. Buvo areštuotas, kelerius metus sėdėjo kalėjime.

Partizanai gyveno stovyklose, bunkerių nekasė. Buvo vienintelis bunkeris Pu-šynėje. Kai rusai apie jį sužinojo, partizanai turėjo jį apleisti visam laikui. Kai mane areštavo ir reikalavo išduoti bunkerius, aš nieko nesakiau, o Zibertas Urbonas vedė čekistus į tą bunkerį, galvojo, kad bus pilnas „banditų".

Kaune tardytojas Levinas po nykščio nagu dūrė adatas ir reikalavo išduoti likusius partizanus. Kaipgi aš išduosiu, jeigu beveik visi jau buvo žuvę? Mano visi pirštai išsukinėti. Nežinau, kur dabar gyvena Levinas, bet, manau, jį reikėtų teisti kaip genocido vykdytoją. Toks tardytojas rusas Panomariovas tik riebiai keikdavosi, garsiai parėkaudavo, bet man nuo to galvos neskaudėjo. Man dar ne taip smarkiai kliuvo nuo to Levino, bet Genutė Dockutė buvo jo labai žiauriai sumušta. Sunkiausia būdavo, kai neduodavo miegoti nei dieną, nei naktį.

Kaune mane išlaikė tris mėnesius. Buvau tokia nusilpusi, kad nebepajėgiau vaikščioti. Teisė Pabaltijo karinis tribunolas. Gavau dvidešimt penkerius metus lagerio, penkerius metus be teisių ir amžiną tremtį. Kalėjau Komijos ATSR 4-ame lageryje. Mūsų lageryje buvo apie penkis tūkstančius moterų, apie tūkstantis iš jų lietuvės.

Moterys, kurios buvo areštuotos 1945 - 1946 metais, pjovė medžius miškuose, o mes rovėme nupjautų medžių kelmus. Prižiūrėtojai iš mūsų tyčiojosi kiekviename žingsnyje. Kartais ateidavo orūs, gerai įmitę viršininkai ir klausdavo, ar kas turi klausimų? Viena dzūkė pasakė:

-    Aš turiu klausimą.

Patenkintas savimi čekistas leido jai paklausti. Tada ji išėjo į priekį ir paklausė:

-    Kodėl jūs tokie riebūs, o mes tokios liesos?

Išgirdęs tokį klausimą, čekistas net žagtelėjo. Nusispjovęs apsisuko ir nuėjo, o mes juokėmės net klykdamos.

Buvo tokia Levutė iš Šakių. Ji, būdavo, verkia ir verkia per naktis.

-    Jūs sėdit, nors žinot už ką, o aš net nežinau už ką, - guosdavosi ji.

Pasirodo, ji buvo aktyvi komjaunuolė, turėjo širdies draugą komjaunimo sekretorių, rengėsi tuoktis. Kartą atėjo pas jį į namus, pabeldė į langą, kad šis išeitų, o išėjusį partizanai kažkur nudaigojo. Pradingo žmogus be pėdsakų. Tėvai čekistams pasakė, kad ji sūnų pakvietė į lauką. Nuteisė ją dvidešimt penkeriems metams lagerio. Niekas ja nepatikėjo - nei teisėjas, nei prokuroras.

Lageryje kartu teko būti su Eidukaityte, dabartinio Seimo nario Abišalos motina. Ji buvo mūsų brigadininkė. Brigadoje buvome dvidešimt šešios lietuvės. Ji mus auklėjo, atseit lietuvaitės turi gerai dirbti, rodyti pavyzdį... Mes jai pasakėme:

-    Žinai ką, mergele, užsičiaupk, ne tokių matėm.

Darėm tai, kas reikia.

Į Lietuvą grįžau be jokių dokumentų. Nuėjau į Kėdainių vykdomąjį komitetą. Toks Žemaitis (vėliau tapęs garsiu sąjūdininku) atidarė stalčių, pažiūrėjo ir kad suriks:

-    Tu, banditka! Sąžinės tu neturi! Parvažiavo mat banditka, dar nori prisiregistruoti... Rašyk pareiškimą! Taryba dar svarstys.

Aš jam rusiškai pasakiau:

-    Idi ty na... - trenkiau durimis ir išėjau.

Išvažiavau į Estiją, kur pragyvenau iki 1960 metų.

PAUKŠTELIO partizanų būrio sąrašas

PAUKŠTELIO būrys veikė Josvainių valsčiaus teritorijoje, Kėdainių apskrityje.

1.    VLADAS ČELKYS-PAUKŠTELIS, g. 1922 m. Rokiškio r. Iš rusų armijos pabėgęs į Žostautų k., Pernaravos vlsč. Žuvo 1949 m. liepos mėn. Ruseinių miške.

2.    VYTAS BARANAUSKAS-DANTĖ, g. 1926 m. Po PAUKŠTELIO žūties vadovavo būriui. Kilęs iš Juodžių k., Pernaravos vlsč. Žuvo 1952 m. Pilsupio k.

3.    ANTANAS KVEDARAS-TAUTVYDAS, g. 1928 m. Šmotiškių k., Krakių vlsč. Žuvo 1953 m. Pilsupio k.

4.    ALFONSAS URBONAS-LINAS, g. 1928 m. Ruseinių k., Josvainių vlsč. Žuvo 1953 11 23 Ruseinių k.

5.    ALEKSAS DOCKA-VANAGĖLIS, g. 1928 m. Pelutavoje. Žuvo 1951 02 00 Šiluose, Ariogalos apyl.

6.    STASYS KVEDARAS-JAUNUTIS, g. 1933 m. Šmotiškių k., Krakių vlsč. Žuvo 1951 m. Pajieslyje pas Rybelį.

7.    BIRUTĖ GENOVAITĖ ŠTUIKYTĖ-KLAJŪNĖ, g. 1924 m. Ruseinių k., Kėdainių apskr. Areštuota 1951 m.

R. K. p a s t a b a: Ši kopija gauta iš asmeninio archyvo.

P R A N E Š I M A S

Šiuo pranešu, kad 1946 m. lapkričio 24 d. Babtų miestelio pradžios mokykloje, esančioje Kauno gatvėje, įvyko pradžios mokyklos mokinių saviveiklos vakaras, kuriame dalyvavo apie 20 suaugusių žmonių ir apie 50 pradžios mokyklos mokinių. Vakarui vadovavo mokytoja BIRUTĖ ŠTUIKYTĖ.

Jai vadovaujant buvo paruošta viešai deklamuoti apie vienuolika eilėraščių, tarp jų buvo keletas antitarybinio, šovinistinio charakterio.

Valstybės saugumo organų prašau minėtą įvykį ištirti ir imtis atitinkamų priemonių.

Babtų valsčius

1946 11 26   

 (parašas)
Partorgas /JERMOLAJEVAS/

Versta iš rusų kalbos

Iš KGB arch.
Ap. 45, b. 1808, p. 247

Iš pažymos apie PAUKŠTELIO būrį

PAUKŠTELIO būrys susikūrė 1947 metų vasarą iš legalizavusių partizanų, kurie gyveno Josvainių ir Krakių valsčiuose, Kėdainių apskrityje. Į šią grupę įėjo:

1 BOLESAS BARTKUS, JONO-ALBINAS.

2.    JUOZAS ADOMAITIS-ALEKSA, g. 1927 m.

3.    FELIKSAS BRAZAUSKAS, STASIO, g. 1928 m.

4.    ADOLFAS LISIUS, JONO, g. 1923 m.

BARTKAUS būrys priklausė POVILO LUKŠIO rinktinei, kuriai vadovavo RAGAUSKAS. Žuvus RAGAUSKUI, po rinktinės sunaikinimo BARTKAUS būrys organizuotai perėjo į KĘSTUČIO apygardos pavaldumą ir veikė Kėdainių apskrities Josvainių, Krakių valsčiuose bei Vilkijos apskrities Ariogalos ir Pernaravos valsčių teritorijose. 1947 m. lapkričio 25 d. čekistinės karinės operacijos metu žuvo šio būrio partizanai:

1.    FELIKSAS BRAZAUSKAS, STASIO, g. 1928 m.

2.    JONAS LISIUS, JONO, g. 1927 m.

Būryje liko trys kovotojai:

1.    BOLESAS BARTKUS, JONO.

2.    ADOLFAS LISIUS, JONO.

3.    JUOZAS ADOMAITIS-ALEKSA.

1948 metų pavasarį pagausėjus trėmimams, būrys pasipildė pasitraukusiais nuo tremties. 1948 m. būrį sudarė:

1.    MEŠKAUSKAS ALEKSAS, PETRO-ALYTĖ, LOKYS, g. Vantainių k., Krakių vlsč.

2.    LISIUS ADOLFAS, JUOZO-AUŠRA, g. 1923 m.

3.    KVEDARAS ANTANAS, ANTANO-TAUTVYDAS, g. 1928 m. Šmotiškių k., Krakių vlsč.

4.    ČELKYS VLADAS, JUOZO-PAUKŠTELIS, g. 1913 m. Kirkūnų k., Obelių vlsč., Rokiškio r.

5.    KAVALIAUSKAS VLADAS, JUOZO-VANAGAS, SENIS, g. 1890 m.

6.    KAVALIAUSKAS ANTANAS, VLADO-DOBILAS, g. 1920 m.

7.    KAVALIAUSKAS ALFONSAS, VLADO-URAGANAS, g. 1925 m.

8.    JUREVIČIUS VIKTORAS, JUOZO-ŽVEJYS, KOVAS, g. 1920 m.

9.    ŪSAS ALFONSAS, VINCO-ŽAIBAS, g. 1916 m.

10.    ADOMAITIS - ALEKSA JUOZAS-PAVASARIS, g. 1927 m.

11.    ŠTUIKYTĖ BIRUTĖ-KLAJŪNĖ.

1948    metų birželio mėn. būrio vadas MEŠKAUSKAS-LOKYS aukštesniųjų vadų nurodymu buvo atšauktas ir vietoje jo būrio vadu paskirtas ČELKYS VLADAS-PAUKŠTELIS.

1949    m. sausio mėn. čekistinės karinės operacijos metu Ruseinių miške, Josvainių vlsč., žuvo VLADAS KAVALIAUSKAS-VANAGAS ir šio būrio ryšininkas ANTANAITIS.

1949 m. vasario mėn. Rugėnų miške žuvo būrio vadas BOLESAS BARTKUS-ALBINAS.

1949 m. liepos 23 d. čekistinės karinės operacijos metu žuvo penki šios grupės partizanai, tarp jų ir būrio vadas PAUKŠTELIS (R. K. p a s t a b a: Ruseinių miške):

1.    ČELKYS VLADAS-PAUKŠTELIS, g. 1913 m.

2.    LISIUS ADOLFAS-AUŠRA, g. 1923 m.

3.    KAVALIAUSKAS ALFONSAS-URAGANAS, g. 1925 m.

4.    ŪSAS ALFONSAS-ŽAIBAS, g. 1916 m.

5.    ČIŽAS EDUARDAS, JONO-ALGIS, g. 1923 m.

1949 m. būryje liko trys kovotojai:

1.    JUREVIČIUS VIKTORAS-KOVAS.

2.    ADOMAITIS - ALEKSA JUOZAS-PAVASARIS.

3.    KAVALIAUSKAS ANTANAS-DOBILAS.

ŠTUIKYTĖ BIRUTĖ iš būrio pasitraukė ir gyvena viena nelegaliai.

Žuvus PAUKŠTELIUI, būriui vadovavo PAVASARIS, o vėliau PRISIKĖLIMO apygardos štabas būriui vadovauti atsiuntė BARANAUSKO būrio kovotoją ROLANDĄ, FAUSTĄ, GRAŽVYDĄ, 30 - 32 m. amž. buvusį lakūną, sovietinės armijos dezertyrą.

1949 m. būryje papildomai buvo užregistruotas ŠAULYS, tai tas pats MINDAUGAS (BARANAUSKO būryje buvo partizanas KAZYS ŠNIUKŠTA-ARAS, MINDAUGAS iš Šimkaičių k., Betygalos vlsč.).

1949 m. sausio mėn. į būrį įstojo ryšininkas ir antisovietinės organizacijos OS narys ULINSKAS PRANAS, PETRO-ŽIEDAS, RUDUO, g. 1925 m. Ruseinių k., Josvainių vlsč. Buvo numatyta jį areštuoti, bet pasislėpė ir išėjo į būrį. Tokiu būdu 1949 - 1950 metų žiemą veikė vėl septyni kovotojai:

1.    ROLANDAS, FAUSTAS, GRAŽVYDAS-SVETLAUSKAS JONAS - 32 m. amžiaus.

2.    PAVASARIS, NAŠLAITIS-ADOMAITIS - ALEKSA.

3.    ŽVEJYS, LEOPARDAS-JUREVIČIUS VIKTORAS.

4.    VIESULAS, TAUTVYDAS-KVEDARAS ANTANAS.

5.    DOBILAS, ŠAPELIS-KAVALIAUSKAS ANTANAS.

6.    ŽIEDAS, RUDUO-ULINSKAS PRANAS.

7.    ŠAULYS, MINDAUGAS-PRANAITIS JONAS.

1950 m. sausio 21 d. MGB kariuomenės pajėgomis šis būrys likviduotas, išskyrus ANTANĄ KVEDARĄ, kuris šiuo metu yra tėvūnijos, priklausančios MAIRONIO rinktinei, PRISIKĖLIMO apygardai, vadas.

TAUTVYDO būrį sudaro šie kovotojai:

1.    BARANAUSKAS VYTAUTAS-DANTĖ, g. 1923 m. Juodžių k., Ariogalos r.

2.    URBONAS ALFONSAS, PRANO-LINAS, LINELIS, g. 1927 m. Ruseinių k.,Kėdainių r.

3.    ULICKAS VYTAUTAS, BRONIAUS-KLEVAS, g. 1931 m. Dotnuvos r., Deveikiškių k. gyventojas.

4.    DZIKAS JUOZAS, ANTANO-DAINYS, ŽIBURYS, g. 1928 m. Kunionių k., Kėdainių r.

5.    KVEDARAS STASYS, ANTANO-JAUNUTIS, g. 1933 m. Šmotiškių k., Krakių vlsč. Žuvo 1951 m.

Nuo 1947 iki 1950 metų PAUKŠTELIO būrio partizanai atliko 18 išpuolių, sunaikino 38 sovietinius aktyvistus.

Kauno srities UMGB sk. viršininko
pavaduotojas papulkininkis /OLEINIK/ (parašas)
1951 10 20

Iš partizanų archyvo

GRIAUŽIŲ KAUTYNĖSE ŽUVUSIŲ PARTIZANŲ SĄRAŠAS
(1945 02 15 Lenčių miške)

Versta iš rusų kalbos

Iš KGB arch.
Ap. 3, b. Nr. 1791, 
p. 138 - 140

Išrašai iš bylos Nr. 1791

1945 m. rugsėjo 26 d. iš VAINORIAUS banditinės grupės su atgaila grįžo banditai: RAMANAUSKAS JUOZAS, s. APOLINARO, ŠIDLAUSKAS JONAS, s. POVILO, SABECKAS BRONIUS, s. STASIO, kurie apklausos metu parodė, jog VAINORIUS ANTANAS yra būrio vado padėjėjas, o būrio vadas buvo JANKUS EMILIS, s. KAZIMIERO, 25 m. amž., iš Barsukynės kaimo, Čekiškės vlsč. Vokiečių okupacijos metais mokėsi Kaune, gimnazijoje.

Rugpjūčio mėnesio pabaigoje būrys su NKVD kariuomene stojo į mūšį, kurio metu JANKUS su kitais keturiais banditais žuvo. VAINORIUS likusiems banditams įsakė kautis iki paskutinio, bet jie šio įsakymo neįvykdė ir išsibėgiojo.

Toliau legalizavusieji parodė, jog jie po šio mūšio nebesusirinko, o slapstėsi namuose, laukė rugsėjo septynioliktos dienos, kada pagal jų pranešimą turėjo žlugti tarybinė valdžia Lietuvoje. Nesulaukę LLA štabo pažadų, nutarė legalizuotis.

Pagal jų pareiškimą, iš JANKAUS būrio miške liko tik du broliai VAINORIAI.

Legalizavusieji banditai RAMANAUSKAS, ŠIDLAUSKAS ir SEBECKAS išvardijo VAINORIAUS ir JANKAUS būrio tokią sudėtį:

1.    JANKUS EMILIS-SKROBLAS iš Barsukynės k., Čekiškės vlsč. Žuvo 1945 m. liepos mėn. pabaigoje.

2.    VAINORIUS ANTANAS, 35 m. amž. Alfredavos k., Čekiškės vlsč. gyventojas, ginkluotas vokišku šautuvu, būrio vado pavaduotojas. Šiuo metu slapstosi miške.

3.    VAINORIUS JUOZAS, 30 m. amž. Alfredavos k., Čekiškės vlsč. gyventojas. Slapstosi miške.

4.    ŠIDLAUSKAS JONAS, POVILO, g. 1913 m. Šaravų k., Josvainių vlsč. gyventojas. Legalizavosi, atidavė šautuvą.

5.    RAINYS CIPRAS, JUOZO, Šaravų k., Josvainių vlsč. gyventojas. Ginkluotas vokišku šautuvu. Legalizavosi, šautuvo neatidavė.

6.    LAURYNAS MARTYNAS, JONO, Šaravų k. gyventojas. Ginkluotas pistoletu. Šiuo metu dirba traktorininku Pelėdnagių k., Kėdainių vlsč.

7.    URBONAS FELIKSAS, Šaravų k., Josvainių vlsč. gyventojas. Dirba pas buožę RAINĮ KAZĮ. Ginkluotas automatu. Baigė traktorininkų kursus, dabar turi dokumentus.

8.    SEBECKAS BRONIUS, STASIO, Šaravų k., Josvainių vlsč. gyventojas. Legalizavosi, atidavė šautuvą.

9.    DOVYDAS ANTANAS, Šaravų k., Josvainių vlsč. gyventojas. Ginkluotas vokišku automatu. Šiuo metu dirba traktorininku Pelėdnagių k., Kėdainių vlsč.

10.    GAJAUSKAS SELVIJUS. Legalizavosi per karinį komisariatą ir išvyko nežinoma kryptimi.

11.    KANAPINSKAS EDVARDAS, Palovės k., Pernaravos vlsč. gyventojas. Legalizavosi. Kur yra šiuo metu, neaišku.

12.    BARŠAUSKAS PRANAS, Vincentavos k., Čekiškės vlsč. gyventojas. Žuvęs.

13.    ŠIDLAUSKAS JUOZAS, POVILO, Šaravų kaimo gyventojas. Žuvęs.

14.    LIAUDANSKAS TEOFILIS, Alfredavos k., Čekiškės vlsč. gyventojas. Slapstosi miške.

15.    DOCKA PRANAS, Alfredavos k., Čekiškės vlsč. gyventojas. Kur yra šiuo metu, neaišku.

16.    SEBECKAS VINCAS, Šaravų k., Josvainių vlsč. gyventojas. Buvo ginkluotas automatu. Šiuo metu yra RKKA (rusiškos raidės).

17.    ŠOLYS JUOZAS, Šaravų k., Josvainių vlsč. gyventojas. Ginkluotas automatu, ginklo neatidavė. Legalizavosi.

18.    RAMANAUSKAS JUOZAS, Šaravų k., Josvainių vlsč. gyventojas. Legalizavosi, šautuvą atidavė.

19.    REBŽDYS ALFONSAS, Barsukynės k., Čekiškės vlsč. gyventojas. Legalizavosi, gyvena Barsukynės k.

20.    PAULIUKAITIS BOLESAS, Vincentavos k., Čekiškės vlsč. gyventojas. Legalizavosi.

Iš partizanų archyvo
dav
1949 03 12
Nr. 76

V A V

Kautynių ir susidūrimų aprašymas

1.    Jaugilių miškas, 7 kvartalas, Krakių vlsč.

2.    1946 m. lapkričio 1 d. 11 val. Kautynės tęsėsi tris minutes.

3.    Užvesta šnipo.

4.    Šnipas neišaiškintas.

5.    PAUKŠČIO dalinys, POVILO LUKŠIO rinktinė. Kautynėse dalyvavo keturi partizanai: SAKALAS, KLIERIKAS, VANAGĖLIS ir LOKYS-PAULIUS. Buvo ginkluoti: du pusiau automatiniai šautuvai, vienas automatas ir vienas šautuvas (ginklai rusų sistemos).

6.    Vadovavo LOKYS.

7.    KGB dalinys apie 50 rusų, ginkluoti kulkosvaidžiais, pusiau automatiniais šautuvais ir automatais.

8.    Šalia stovyklos LOKYS, nugirdęs įtartinus garsus, nuėjo įsitikinti. Pastebėjęs 150 metrų atstumu nuo stovyklos praeinančius rusus, nepastebėtas sugrįžo stovyklon ir informavo draugus apie padėtį. Buvo nutarta išsidėstyti nuo stovyklos ribų už 50 m ir palaukti, kas vyks. Išsidėsčius po 15 min. buvo nuspręsta, jog rusai stovyklos bus neradę ir nuėję į šalį, todėl nutarta likusią stovyklos mantą ir vieną automatą (nes vienas partizanas FUI-FUI su pistoletu buvo išėjęs pas gyventojus) paimti ir pakeisti stovyklą. LOKYS, vykdydamas užduotį, priartėjo prie stovyklos penkių šešių metrų atstumu. Staiga iššoko vienas rusas ir nukreipė ginklą. LOKYS greitai susiorientavo ir paleido seriją (aštuonis šovinius) į stovyklos teritorijoje kas vieną du metrus gulėjusius rusus. Pats LOKYS staigiai metėsi atgal. Tuo pat metu priešai atidengė ugnį iš automatų ir kulkosvaidžių. Besitraukiantį LOKĮ sužeidė, o pasitraukusį VANAGĖLĮ sužeidė mirtinai. Likę SAKALAS ir KLIERIKAS atrado pasitraukusį LOKĮ ir suteikė jam pirmąją pagalbą.

9.    Iš partizanų žuvo VANAGĖLIS.

10.    Priešui atiteko du automatai, vienas naganas, trys šimtai šovinių ir visa stovyklos manta.

11.    Žuvo vienas rusas.

12.    Nebuvo.

13.    Sunkiai sužeistą partizaną VANAGĖLĮ rusai rado besitraukdami iš miško, užnėrė ant kaklo virvę ir apie 900 m vilko į palaukę (šitą faktą matė vietos gyventojai).

14.    LOKIUI-PAULIUI asmeniškai dalyvavus.

(PAULIUS)
 D A V

Pasakoja ANTANAS STAŠKEVIČIUS

Užrašyta Kaune 1998 03 15

Gimiau 1929 m. Diržionių kaime, Betygalos valsčiuje, nepasiturinčioje šeimoje. Pas tėvus augome trys broliai ir dvi seserys. Aš buvau vyriausias.

Su apylinkių partizanais jau anksčiau palaikiau ryšį. Gretimame Gedgaudų kaime gyveno Kisieliaus šeima, kuriuos rusai išbuožino ir ruošėsi išvežti į Sibirą, todėl jie slapstėsi, nebūdavo namuose. 1948 metų birželio mėnesį jie paprašė, kad nueičiau pas juos pabūti, atseit bus drąsiau, kai bus pašalinių. Visą naktį pravaikščiojome lauke. Niekas neatvažiavo, todėl nuėjome į kambarį. Kaip tik tuo metu atėjo partizanai. Mes atidarėme langą ir kalbamės su jais. Netrukus nuėjau pažiūrėti pro kitą langą ir pamačiau su automatu ant krūtinės stovintį NKVD leitenantą Jakubonį, prie namo kampo kulkosvaidis pastatytas. Griebiau vazą nuo stalo ir mečiau pro langą, taip norėjau perspėti partizanus, dar surikau, kad stribai už kampo. Tada partizanai kirto į stribus, o aš ir Stefa Kisieliūtė šokom per langą ir pabėgom kartu su partizanais. Ten buvo Mečislovas Žitkevičius-Magelanas, Ramūnas (atėjęs nuo Betygalos), Tarzanas...

Buvo didelis rūkas, blogai matėsi, todėl, matyt, stribai mūsų ir nesivijo, tik pa-šaudė, ir viskas. Mudu su Stefa atbėgom į mūsų namus. Čia aš persirengiau ir išvedžiau ją pas jos gimines į kitą kaimą. Pas Kisielius liko mano dviratis. Stribai suėmė kaimynų bernioką Mykolaitį, kuris pasakė, kad dviratis mano, kad aš ten buvau. Nuo to karto stribų jau ėmiau vengti, po truputį pradėjau slapstytis.

Tų pačių metų rugpjūčio 14 dieną partizanai nušovė kažkokį deputatą, tada rusų NKVD kariuomenė rengė apsiaustis. Vienos iš jų metu ir aš įkliuvau. Suėmę per visą kaimą nusivarė į Žibulius. Žibulių dvaro pastate privarė daug žmonių ir visus ėmė tardyti. Ko beklausė, aš visą laiką gyniausi. Liepė laikyti rankas iškėlus aukštyn. Po to nusivedė prie Kiršnovės upelio, ten ant galvos uždėjo chalatą, parvertė ant žemės, dviese užgulė kojas, o kiti ėmė velėt „šampalais". Mušė iki sąmonės netekimo. Kai pamatydavo, kad nebekrutu, tada iš upelio pasemia vandens kibirą, užpila ir vėl velėja. Jie iš manęs nė žodžio neišgavo, nieko nepasakiau. Pamatę, kad neprakalbins, dar gerokai pavelėjo ir paliko gulintį. Kai atgavau sąmonę, nebemačiau jų nė vieno. Iki namų reikėjo pareiti penkis kilometrus.

Kol pasiekiau tėvų sodybą, ilsėjausi gal keturis kartus. Nuo to laiko ypač vengiau susitikti stribus, slapstydavausi, susitikdavau su partizanais. 1950 m. balandžio 17 d. gavau šaukimą į kariuomenę. Nuvežė į Kijevą. Kadangi su namiškiais ir su kai kuriais partizanais susirašinėjau, mane ėmė sekti. Vieną kartą išsikvietė į spec. skyrių, kitą kartą, ėmė klausinėti apie pusbrolį Joną Stoškų-Skrajūną, kuris neseniai buvo išėjęs į mišką, apie Kazimierą ir Aleksą Šniukštas, su kuriais mokiausi vienoje klasėje. Jie taip pat buvo išėję į mišką. Susirgau plaučių uždegimu ir mėnesį leido sveikatą pataisyti dalinyje. Ėmiau prašyti daktarės, kad kaip nors man leistų parvažiuoti į namus. Nupirkau jai saldainių, ji mane ir išleido.

Rugpjūčio mėnesį turėjau grįžti į dalinį, bet sutikau partizaną Ksaverą Patapą-Laibūną iš Jono Mackevičiaus-Vygaudo būrio, kitus savo senus draugus ir pažįstamus. Prieš man grįžtant į dalinį, tėvai suruošė išleistuves, atėjo beveik visas Vygaudo būrys. Gerai paūžėme, pašokome, o kitą rytą tėvas arkliu pavežė iki Valeravos miško. Nuėjau tiesiai pas partizanus. Čia man davė ginklą. Rusišką karinį bilietą sudeginau.

Per dieną pabuvau miške, o vakare gavau įsakymą paimti arklius ir važiuoti toliau. Pačią pirmą dieną miške gavau pirmą „krikštą". Nuvažiavome į žvyrduobes, kur buvo sutarta susitikti. Atėjo Vygaudas su vyrais, susėdome į ratus ir važiavome. Ties Žaiginiu mus pasitiko pasaloje gulėję stribai ir atidengė ugnį. Pirmą seriją paleido į važiuojančius mane ir Juozą Benašą. Juozas žuvo vietoje, o man peršovė drabužius. Tuomet mes iššokom iš vežimo, dar paleidom raketą ir keletą automato serijų į priešo pusę. Stribai atsikėlė ir ėmė bėgti. Kai pamatėme, kad jie bėga, tada grįžome prie vežimo, Benašo kūną nuvežėme pas ūkininką ir paslėpėme daržinėje po pelais. Netrukus atėjo rusų garnizonas, Benašo palaikus surado ir išsivežė, mums neteko jo palaidoti.

Su Jonu Rudžiansku-Lakūnu kartu vaikščiojo vokiečių kariuomenės kareivis, Jonas Svetlauskas-Rolandas iš Milašaičių kaimo ir dar vienas, kurio pavardės neprisimenu. Rudžianskas žuvo 1948 m. Tauručių kaime. Tas vokietis jau buvo žuvęs. Jeigu jie pas ką nors ateidavo, tai tas vokietis visuomet pasilikdavo sargyboje. Sargyboje jis visuomet tykodavo gulėdamas. Rudžianskas daug stribų yra sunaikinęs. Būdavo, ateina į stribų namus ir sušaudo vietoje. Daug jis sušaudė ir tokių, kuriems valdžia buvo išdavusi šautuvus savigynai. Iš pradžių Rudžianskas dar vaikščiojo su būriu, bet, kai prasidėjo išdavystės, atsiskyrė nuo būrio ir vaikščiojo vienas.

Apylinkėse buvo ir plėšikėlių, apsimetusių partizanais. Toks Kačiukys, Dapkus iš Tauručių kaimo plėšikėliais vaikščiojo. Plėšikaudavo ir Tauručių stribai. Kartą jie užšoko ant partizanų pasalos, tai penki žuvo vietoje, pabėgo tik vienas Danelis. Nuo to laiko jis daugiau stribu nebebuvo, pasitraukė į Kauną.

Atsiskyręs nuo partizanų vaikščiojo Romualdas Šaras-Tarzanas, kuris irgi buvo pradėjęs plėšikauti, bet patys partizanai jį pasekė ir sunaikino.

Sužeistas Ksaveras Patapas pas ūkininką bunkeryje buvo paliktas su Klemensu Ramanausku-Berželiu, kad šis jį slaugytų.

1951 metų sausio pirmą ar antrą dieną sužinojau, kad tą bunkerį apsupo rusai ir metė į bunkerį granatas. Berželis žuvo vietoje, o Ksaveras pabėgo, atsišaudydamas dar bėgo gal kilometrą, bet ir jį nušovė. Mes tuo metu su Vygaudu jau buvom išsiskyrę ir pasidalinę į dvi grupes. Mūsų grupėje liko Aleksas ir Kazimieras Šniukštos iš Pryšmantų kaimo, aš ir dar vienas, vardu Česlovas. Vygaudas su kitais vyrais išėjo susitikti su Prūsaičiu-Lape, o mes jų laukėme. Buvo sutarta, kad sausio 6 dieną Aukštuoliukų kaime visi susitiksime. Dešimtą valandą vakaro į tą susitikimą pas ūkininką mes nuėjome keturiese. Aš ir Kazimieras Šniukšta ėjome iš šonų, o jo brolis Aleksas ir tas ketvirtas ėjo centre. Kai tik priėjome prie Vygaudo grupės, paklausėme slaptažodžio. Jie atsakė teisingai. Žengėm kelis žingsnius, ir jie atidengė ugnį. Pradėjo leisti raketas, tada pamačiau, kad Kazimieras ir Česlovas guli nušauti, mudu su Aleksu Šniukšta-Sakalu iššovėme dar po kelis šūvius ir ėmėme trauktis. Besitraukdami mudu su Aleksu išsiskyrėme. Neseniai sužinojau, kad čekistai vijosi sužeistą Aleksą, bet jam pavyko sėkmingai pasislėpti. Kadangi liko vienas ir dar labai sunkiai sužeistas, jis nusišovė. Po kelių dienų žmonės rado jo kūną. Man laimingai pavyko pabėgti. Tuomet aš buvau jaunas ir labai patiklus, apie išdavystes negalėjau net pagalvoti.