Į Laisvę 1993 117(154)

Kuriuo keliu mes ir Lietuva einame? — klausia Gintė Damušytė. Ar Lietuvos ir jos išeivijos keliai išsiskiria? — Tai klausimai, į kuriuos atsakymus bando rasti beveik visi šiame numeryje rašantys. O jų atsakymai — vienodi: reikia nuoširdaus dialogo, bet dar svarbiau — be jokių kompromisų reikia sutarti dėl moralinės ir tautinės ištikimybės Lietuvai nuostatų. Iš socializmo liekanų turi pakilti naujas ir laisvas žmogus.

PDF Fotografinė kopija BOX

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1993 117(154)

POPIEŽIAUS APSILANKYMO LIETUVOJE PRASMĖ

VEDAMIEJI

Popiežiaus Jono Pauliaus II pirmas nuo krikščionybės pradžios apsilankymas Lietuvoje liks daugiau negu istoriniu įvykiu. įvykio svarba gali lygintis su nepriklausomybės paskelbimu ir jos atstatymu. įsidėmėtina, kad popiežius gerai apmąstytam žody pabrėžė kelias mintis, kurios ilgai bus svarstomos ir diskutuojamos ne vien Bažnyčios, bet ir Valstybės sferose. Žodžiai pasakyti su meile, mūsų tautos rūpesčių supratimu, reikia manyti, rado gerą dirvą, bus gydantis balzamas fiziškai ir dvasiškai sužalotai Lietuvai. Moralinės žaizdos — jas visi žinome — ims gyti sparčiau. Tai lyg į tamsų rūsį įsiskverbęs saulės spindulys, apšvietęs visus ten susirinkusius, ar kas to laukė, ar nuo jo užsidengė akis. Gal ne visi norėjo išgirsti Romos vyskupo žodžio, bet tas žodis net jiems patiems nežinant pasąmonėj išleis šaknis ir išaugins vaisingą derlių.

Lietuvių ir užsienio spaudoj bus daug komentarų. Mus ypač domina dvi popiežiaus pabertos mintys. Viena jų — Bažnyčios ir Valstybės santykiai. Prisimenam prieškarinius laikus, kai tie santykiai nepasižymėjo harmonija. Seimų rinkimų laikais nemaža kunigų buvo įsivėlę į partinę agitaciją, kuri kartais netilpdavo padorumo ribose. Tuo kėlė nepasitikėjimą ir neapykantą viskam, kas surišta su Bažnyčia. Buvo tautos skaldymas, kai oponentai savo keliu negailėjo piktesnio žodžio katalikams. O iš tikrųjų juk ir vieni, ir kiti krikštyti, tik vieni daugiau, kiti mažiau praktikuojantieji. Tą kartais pasitaikančią negerovę matė ir Vatikanas, todėl Jonas Paulius II savo žody Vilniaus arkikatedroje priminė II Vatikano dokumento vietą, kad „politinė bendruomenė ir Bažnyčia savo srityse yra viena nuo kitos nepriklausomos ir savarankiškos" (žiūr. II Vatikano dokumentai I t., liet. vertimas 259 p.). Jis plačiau paryškino, kad „kaip Valstybė neturi brautis į religijos sritį, taip ir kunigai neturi kištis į partijų politiką, tiesioginius Valstybės tvarkymo reikalus".

Skaityti daugiau: POPIEŽIAUS APSILANKYMO LIETUVOJE PRASMĖ

AR YRA LIETUVOJE VALDŽIA?

Dviem šūviais į galvą:

Lietuvą vėl krėstelėjo baimės ir nevilties drugys — laisvai spaudai buvo suduotas parodomasis smūgis. Prie savo namų viename iš naujųjų Vilniaus rajonų šiandien (spalio 12 d.) ryte 8:50 dviem šūviais į galvą buvo nušautas Vitas Lingys, Respublikos laikraščio vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas. Du kaukėti jaunuoliai, atlikę savo juodą darbą, dingo be pėdsakų. Vitas Lingys buvo vienas pagrindinių žurnalistų, rašiusių apie teisėsaugos pažeidimus Lietuvoje. Todėl susidorojimas su juo gali reikšti atviro karo prieš spaudos laisvę pradžią. Ne, ne valdančiųjų sluoksnių ir raštininkų varžybos gresia įvykti. Situacija gerokai grėsmingesnė — mafijai nepatinka, kai apie ją per daug rašoma, kai vis artėja teisingumo valanda, kai vietoj žaliųjų milijonų perspektyvoje atsiranda geto trajektorijos. Ir nors A. Brazauskas šįryt ir sušaukė neeilinį posėdį, bet kažin, ar tai sutrukdys tam tikriems elementams pradėti kontroliuoti situaciją? Juk valdžia beveik nieko nedaro, išskyrus rankų spaudinėjimus ir gintarines šypsenas, beje, skirtas daugiausia užsienio lietuviams ar užsieniečiams diplomatinio korpuso atstovams. Priešingu atveju gigantiško masto nusikaltimai (kuriuose neretai dalyvauja ir policija — nusikaltėlių pusėje), užlieję Lietuvėlę, ne dažnėtų, o trauktųsi nelyg šagrenės oda, nuo įstatymo ir vykdomosios valdžios rūstybės.

Skaityti daugiau: AR YRA LIETUVOJE VALDŽIA?

Lietuviškų studijų savaitės Dainavoje išvadinės mintys

Šios vasaros Lietuviškų studijų savaitės ir Lietuvių Fronto bičiulių konferencijos (1993 rugpjūčio 6, Dainavoje) pagrindinė tema buvo ,,Mūsų žvilgsnis į politinę tikrovę bei ateities perspektyvas Lietuvoje” ir iš šios temos išplaukiantis mūsų pačių apsisprendimas Lietuvos ateities atžvilgiu. Išvadų komisijon pakviesti asmenys (Juozas Baužys, dr. Zigmas Brinkis, Juozas Kojelis ir Vytautas Volertas) buvo įpareigoti kai kuriomis išvadinėmis mintimis, iškilusiomis savaitės paskaitose, simpoziumuose ar diskusijose, pasidalinti su visuomene.

1. Tikime žmogaus dvasioje glūdinčiais tiesos, teisingumo, tautinio solidarumo troškimais. Tad skirtumai tarp Lietuvos iš išeivijos, iššaukti laiko, atstumų ir gyvenamosios aplinkos, būtinai lygintini abipuse pakanta ir geranoriškų vieni kitų supratimu. Esame pasiryžę sutartinai spręsti atsiradusias lietuviškas problemas ir krikščioniškos moralės bei pilnutinės demokratijos dvasioje jungtis į mums artimas politines grupuotes. Tėvynės sąjungą ir Krikščionių demokratų partiją, sutarusias konsoliduoti demokratines jėgas Lietuvoje, laikome mums idėjiškai artimiausiomis.

2. Penkiasdešimt komunistinės okupacijos metų pažeidė lietuvių tautos mąstyseną, pasireiškiančią logikos dėsnių nepaisymu, istorinių faktų žalojimu, tikrovės iškraipymu. Tokia sovietinė mąstysena ryškiai prasimuša Aleksandro Slavino, Tomo Venclovos ir kai kurių kitų autorių straipsniuose daugiau ar mažiau rafinuotomis mintimis, skelbiamomis lietuvių ir net kitataučių spaudoje.

Skaityti daugiau: Lietuviškų studijų savaitės Dainavoje išvadinės mintys

TRYS STULPAI IŠVERSTI

Ši ankstyvą rudeni mirtis nutraukė gyvenimo siūlą trijų lietuviškoje veikloje ryškiai savo vagą įrėžusių žmonių. Buvo išversti trys stulpai. Visi trys savo jėgas ir sugebėjimus, nors skirtingais būdais ir skirtingomis sąlygomis, aukojo Lietuvai ir jos žmonėms.

POVILAS ŠILAS, rezistentas prieš sovietus ir nacius, iš profesijos teisininkas, mirė Vilniuje 1993 rugsėjo 3 d. Gimęs 1908 spalio 25 Lukoniuose, Panevėžio apskr., nuo moksleivių dienų įsijungė į ateitininkų organizaciją. Baigęs Panevėžio gimnaziją, studijavo teisę VDU Kaime ir gavo teisininko diplomą. Okupacijų pradžioje įsijungė į Lietuvių aktyvistų frontą, dalyvavo 1941 m. sukilime, Laikinojoje vyriausybėje buvo paskirtas teisingumo viceministru. Kaip Lietuvių fronto atstovas dalyvavo VLIK'e, o sovietams vėl užėmus Lietuvą, mažojo VLIK'o vardu išleido atsišaukimus, raginančius pradėti pogrindinę kovą. 1945 m. buvo NKVD suimtas. Iš Sibiro grįžo tik 1956 m., šiaip taip gavo darbą mašinų gamybos įmonėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę vėl jungėsi į visuomeninę veiklą atsikūrusiuose ateitininkuose ir į politinį darbą Krikščionių demokratų partijoje. Daug rašė spaudoje. Tai buvo šviesios dvasios ir stipraus charakterio žmogus, kurio pasiges Lietuva ir jo kovos draugai.

Skaityti daugiau: TRYS STULPAI IŠVERSTI

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Nacių teroro pobūdis

Ačiū už mano prisiminimų apie Stutthofą išspausdinimą praeitame žurnalo numery. Tačiau noriu pataisyti netikslumą redakcijos įvade, kur buvau pristatytas kaip , suimtas ir į Stutthofą išvežtas su pirmąja „įkaitų" grupe'. Ypač, kad žodis „įkaitų" įdėtas į kabutes. Kyla klausimas, kodėl pavartotos kabutės? Jei nebuvom įkaitai, tai kam tą žodį vartoti, o jei buvom — tai kam kabutės?

Stutthofe buvo gautas iš Lietuvos laiškutis, rašytas kun. Alfonsui Lipniūnui, ir, berods, prof. Sruogai, kad jie ir jų draugai yra įkaitai, užstatai. Esą naciai — labai pikti, grasina sunaikinti visą inteligentiją. Sudaryta delegacija iš visuomenės, jon įeinąs vysk. Brizgys, bandoma padėti švelninti... Tad, priklausant nuo tų derybų eigos ir nuo nacių nuotaikų, ir tos suimtųjų grupės padėtis švelnėjo arba šiurkštėjo.

Vėliau toji grupė buvo vėl įmaišyta į visą kalinių masę. Žuvo Germantas ir Lipniūnas... bet tai jau atskira tema. Prie įkaitų grupės buvo priskirti ir vėliau atsiųsti Plechavičiaus armijos štabo karininkai: plk. Urbonas, plk. Andriušaitis, plk. Grudzinskas, ltn. Ptašinskas. Dar vėliau atsiuntė ir prijungė Latvijos įkaitus. Plk. Šiurna, kuris pradžioje buvo prijungtas prie įkaitų grupės, vėliau buvo atskirtas, nes jam buvo sudaryta asmeninė byla.

Negaliu užmiršti ir vėliau atsiųstų antinacinių rezistentų: A. Šapalo, Iz. Mališkos, J. Pajaujo, J. Bacevičiaus, Gumausko... dar vėliau R. Vokietaičio. Jiems kaip ir „žurnalistams" (tai mūsų sugalvotas pavadinimas) buvo sudarytos atskiros asmeninės bylos. Jie po tardymo buvo Čia atsiųsti sunaikinimui. Visi tie niuansai yra menkaverčiai palyginant su visa nacių, lygiai kaip ir bolševikų, uždėta teroro našta Lietuvai sunaikinti. Bet atskiri momentai yra įdomūs tuo, kad jie charakterizuoja teroro pobūdį.

Pati pirmiausia nacių areštuota kalinių grupė (jei taip galima vadinti) buvo adv. D. Monstavičiaus grupė. Tai tie, kurie 1933 m. iškėlė Klaipėdos nacių Neumano-Sasso bylą ir nuteisė Lietuvos nacius. Šis teismas buvo lyg ir „Mažasis Nuernbergas". Juos atėję naciai tuoj areštavo ir išgabeno į Sachsenhauseno kacetą.

Pilypas Narutis,
Oak Lawn, IL

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

KELIAS Į ŽMONIŠKUMĄ IR DEMOKRATIJĄ

GINTĖ DAMUŠYTĖ

Nuotr. V. Maželio

Paskaita, skaityta š.m. rugpjūčio 7 d. Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje.

Svarstant mūsų pareigas Lietuvai Lietuvos realybės kontekste, dera pirma paklausti

— Kuriuo keliu mes ir Lietuva einame?

— Kiek to kelio kryptį įtaigoja mūsų aplinka ir kultūra?

— Koks yra mūsų lietuviškasis charakteris?

KOKIO gyvenimo siekiame, priklauso nuo to, kokie žmonės esame, būtent, nuo charakterio. Aiškesnį vaizdą galim susidaryti, atsižvelgdami į žmonių charakterio ir visuomenės sąryšį. Jau Platonas rašė apie žmonių moralinio charakterio ir jų politinės bendruomenės savitumų ryšį — kaip ta bendruomenė save organizuoja ir sau vadovauja. Amerikos kūrėjai revoliucijos laikais, jau žymiai vėliau, propagavo panašią teoriją. Jiems laisvė buvo viena iš svarbiausių vertybių ir juos labai domino, kokia charakteristika reikalinga steigiant laisvą respubliką.

Devynioliktame šimtmety prancūzų filosofas ir politikas Alexis de Tocqueville parašė vieną iš giliausių Amerikos charakterio ir visuomenės sąryšio analizių. Savo knygoje ,, Demokratija Amerikoje” jis apibūdino amerikiečių idealus, kuriuos autorius vadino ,,širdies įpročiais”, ir parodė kaip jie formuoja nacionalinį Amerikos charakterį. Jis išskyrė šeimyninį gyvenimą, religines tradicijas, dalyvavimą vietos politiniame gyvenime kaip faktorius, padedančius formuoti tokį žmogų, kuris tada gali lengviau pritapti prie platesnės politinės bendruomenės ir tuo stiprinti bei išlaikyti demokratines institucijas. Jis taip pat perspėjo, kad kai kurie Amerikos charakterio aspektai — kaip pvz., individualizmas — gali izoliuoti amerikiečius vieną nuo kito ir susilpninti demokratinius pagrindus.

Skaityti daugiau: KELIAS Į ŽMONIŠKUMĄ IR DEMOKRATIJĄ

KULTŪRA DEMOKRATINĖJE VALSTYBĖJE

VYTAUTAS KUBILIUS, literatūros istorikas ir kritikas, daugelio monografijų autorius, parengęs Baltrušaičio, Kiršos, Mačernio ir kitų poetų knygas. Dalyvaudamas 1993 m. Į laisvę fondo studijų savaitėje, Birštone skaitė šia paskaitą.

VYTAUTAS KUBILIUS

,,Aš drąsiai teigiu, kad kapitalizmas Lietuvoje įsitvirtino negrįžtamai ir pusiaukelėje — nesustosime", — pareiškė neseniai „CransMontana" forume Šveicarijoje Lietuvos prezidentas A. Brazauskas.

Ar lietuvių kultūra, dar neseniai dresiruota kompartijos pareigūnų tarnauti tik socializmo įtvirtinimui Lietuvoje, dabar bus iškilmingai pašaukta į kapitalizmo statybą? Koks kultūros vaidmuo persilaužiant Lietuvai iš valstybinių monopolijų į privatų ūkį, iš totalitarizmo į demokratiją? O gal lietuvių kultūra, pakankamai nualinta utilitarinės tarnybos istorijos pervartoms, nebeprisiims jokių įpareigojimų ir galų gale pasiskelbs autonomine teritorija?

Nusipelnę meno veikėjai, patyliukais išvaromi iš valdžios namų, kur jie buvo pakenčiamai maitinami ir stropiai prižiūrimi, jaučiasi nuskriausti, pažeminti, nelaimingi. Trumpam buvo atgijusi viltis, kad jie vėl bus pašaukti į dvarą ir pamaloninti, kai Prezidentūros, Seimo, Ministrų Tarybos kabinetai pasipuošė buvusių LKP CK sekretorių, skyrių vedėjų, instruktorių pavardėmis. Šita paskutinė viltis neišsipildė: dvare įsitvirtino ne kultūros, o stambaus kapitalo balsas. Likęs be dangiškos manos „kultūros frontas” skardi šauksmais: gyvename kultūros griuvėsiuose, trejų metų nepriklausomos Lietuvos politika buvo kultūros žlugdymo politika...

Argi laisvė, kurią išbadėję rijome pastaraisiais metais, galėjo tapti mirtinu nuodu kultūrai? Ji iš tiesų užmušė fasadinę kultūrą, kuri buvo suręsta kaip dekoracija pridengti sovietinio režimo represinei prigimčiai. Kartu subliūško tokios kultūros valstybinės institucijos — sovietinės ideologijos ruporai, išdėstyti visoje Lietuvos teritorijoje kas dešimtas kilometras.

Skaityti daugiau: KULTŪRA DEMOKRATINĖJE VALSTYBĖJE

BANGOS, BANGELĖS Į KULTŪROS PAKRANTES

VYTAUTAS VOLERTAS

Kai kurie kultūriniai bruzdėjimai išeivijoje ir

Lietuvių Fronto bičiuliai

Paskaita, skaityta Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje.

Be pranašų ir įsakymų

Baigiasi penkios dešimtys metų nuo didžio lietuvių veržimosi iš savo krašto 1944 metais. Veržėsi todėl, kad tam kraštui ir jo žmonėms šie besitrauktą asmenys buvo siekę gerovės. Už tai iš komunizmo susilaukė grėsmės laisvei ir gyvybei.

Grėsmė buvo kolosali, ką liudija nesuskaičiuojami, platūs kapinynai, išmėtyti po buvusią Sovietų Sąjungą

Po diskusijų ir vėl diskusijos. Dr. K. Ambrazaitis, Vytautas Volertas ir dr. Adolfas Damušis. Nuotr. V. Maželio.

Šis nelemtas jubiliejus, galimas dalykas, žymi ir artėjančią išeivijos gaivalingumo pabaigą, nes tą išeiviją yra užklupęs nepaprastai komplikuotas laikotarpis. Dar kelerius metus Lietuva ir išeivija klaidžios tarsi dykumoje. Mozės, jaučiančio kelią arba besitikinčio Apvaizdos nurodymų, turbūt neatsiras. Ir krūmas niekur nesuliepsnos. Ir nepasirodys lenta su įsakymais, kaip reikia lietuvių tautai gyventi. Esame sumaišyti ir patys susimaišę, šioje pasimetimo dykumoje kol kas ne pastebime jokių artimų oazių. Išei vijos atgimimui beveik neturime vilties. Nors viltyje visada randame daug džiaugsmo, bet tasai džiaugsmas dažnai uždengia tikrovę. Tautai ištikimų ir idealistų bėglių era baigiasi. Prasideda išeivijos periodas, kuriame blės entuziazmas, o darbštūs, energingi, kūrybingi ir garbingi žmonės palengva taps eiliniais svetimų kraštų gyventojais. Nei jie Lietuvai, nei Lietuva jiems daug žvilgsnių neskirs. Gal išliks tik labai maži būreliai krištolinių asmenybių, idealizmo ligonių, ieškančių lietuviškai gyvybei medikamentų. Tačiau abejotina, ar ką stebuklingo suras, ar jų atradimais Lietuva pasinaudos.

Skaityti daugiau: BANGOS, BANGELĖS Į KULTŪROS PAKRANTES

40-toji Europos lietuviškų studijų savaitė

Alina Grinienė, studijų savaičių rengėja Europoje, apdovanota gėlių puokšte. Nuotr.A. Stepaičio.

,,STUDIJŲ SAVAITES iššaukė pats gyvenimas, būtent, reikalas susitikti, bičiuliška dvasia pabendrauti, bendrai pamąstyti, išsinerti iš prakaituota kasdienybės rūbo ir atsigaivinti lietuviškosios kūrybos vandenyse. Lygiai gyvenimiška yra ir pati savaitės programa. Su paskaitininkais mes čia gvilden sime įvairius klausimus, liečiančius mūsų tautos praeityje sukauptą patirtį, dabartine padėtį pavergtoje tėvynėje, tremtyje, neužmiršdami mesti žvilgsnį į tarptautinės politikos ir bendrai žmogiškosios dvasios akiračius... Kūryba pilna to žodžio prasme yra žmogiškosios būties žymė. Kol mes kuriame, mes esame. Tą patį reikia pasakyti apie visą tautą. Kol lietuviškoji kūryba nepaliaus, tol niekas neišbrauks lietuvių tautos iš gyvųjų tarpo..."

Taip 1956 m. kalbėjo dr. Kajetonas Čeginskas, atidarydamas 3-čiąją studijų savaitę Neckarsteinache. Jo žodžiai aiškiai nurodė savo tremties įprasminimo kryptį ir kelią, kuriuo ėjo ir dabar tebeeina lietuvių tautos diaspora pasaulyje.

Skaityti daugiau: 40-toji Europos lietuviškų studijų savaitė

SOCIALIZMO LIEKANOS LIETUVOS ŽMONIŲ SANTYKIUOSE

VINCAS BARTUSEVIČIUS

VINCAS BARTUSEVIČIUS, Šio straipsnio autorius, nuo 1944 metu gyvena Vokietijoje. 1959 baigęs Vasario 16 gimnazija, studijavo sociologiją, istoriją ir psichologiją Muencheno ir Tuebingeno universitetuose. Pastarajame įsigijo magistro laipsni. Aktyvus Vokietijos lietuvių visuomeninėje veikloje: ateitininkuose, Lietuvių Bendruomenėje, mokytojavo Vasario 16 gimnazijoje. Vadovauja Lietuvių kultūros institutui. Domisi ir rašo lietuvių išeivijos bei Lietuvos gyvenimo klausimais.

(Paskaita, skaityta 40-je Europos lietuviškųjų studijų savaitėje, 1993.08.02, Augsburge)

ĮVADAS

Kada iš didesnės laiko perspektyvos istorikai ir sociologai nagrinės šių paskutiniųjų metų Lietuvos įvykius, jie ras ir turės paaiškinti gana sudėtingus ir prieštaringus vyksmus. Mes šiandieną galime pamatyti tik kai kuriuos jų kontūrus ir spėlioti, kur tie vyksmai Lietuvą nuves.

Tai, kas vyko Lietuvoje 1988-1991 metais, galima pavadinti revoliucija, taikia-dainuojančia revoliucija. Vienas iš pagrindinių jos tikslų — valstybės nepriklausomybė — buvo pasiektas. Imant šį vieną aspektą, galima teigti, jog šis politinio persilaužimo etapas yra užbaigtas, greičiausiai nepakeičiamai. Bet kalbant apie revoliuciją, reikia nepamiršti ir kitų ją sudarančių elementų: pakeitimą valdančiojo sluoksnio, sugriovimą senųjų ir įtvirtinimą naujųjų valdymo sąrangų ir pagaliau visą socialinės srities kaitą. Taigi permainas, kurios iš pagrindų keistų visą žmonių kasdieninį gyvenimą.

Taip žiūrint, lietuviškoji revoliucija nereiškė visiško lūžio su senąja tvarka: pradžioje pasikeitė tik dalis aukštesnėse pakopose esančio valdančiojo elito, o daugumoje valstybės įstaigų, ypač vietinėje bei regionalinėje administracijoje, visuotinėse bei didžiosiose įmonėse, švietimo įstaigose liko sėdėti tie, kurie ten sėdėjo ir sovietmečio laikais. Taigi buvę santvarkai lojalūs, su ja susitaikę ir prie jos prisitaikę biurokratinio valdymo atstovai liko ir toliau nustatantys įstaigų dvasią, darbo stilių ir jų darbingumą. Ta prasme revoliucija Lietuvoje buvo tik dalinė, arba įstrigusi, neatbaigta revoliucija. Nes asmeninis tęstinumas dažniausiai reiškia ir senų sąrangų bei senos tvarkos išlikimą, kadangi žmonės, priešingai programoms, sunkiai pasikeičia (Luhmann 1988). Po rinkimų atstatyta buvusi padėtis, nors dalis „naujų" žmonių buvo palikta savose vietose.

Skaityti daugiau: SOCIALIZMO LIEKANOS LIETUVOS ŽMONIŲ SANTYKIUOSE

Vilija Aleknaitė kalba

Šios vasaros Lietuviškų studijų savaitėje, specialiai LFB tarybos pakviesta, dalyvavo Vilija Aleknaitė-Abramikienė, Lietuvos Respublikos Seimo narė, Tėvynės sąjungos atstovė, Lietuvos žurnalistų draugijos, o taip pat ir Į Laisvę fondo Lietuvos filialo narė, iš profesijos — muzikė, Lietuvos konservatorijos dėstytoja. Kalbėjo ji net trijuose studijų savaitės simpoziumuose ir dalyviams paliko geriausią įspūdį. Darbininko savaitraščio korespondentas V., aprašydamas šią studijų savaitę, apie Viliją Aleknaitę taip rašė: „...Tai nuostabi moteris! Visais klausimais gerai informuota, kiekvienoje srityje turi savo nuomonę, moka argumentuotai kalbėti ir rimtai mąstyti. Jei K. Prunskienė buvo gudri politikierė, tai V. Aleknaitė yra protinga politikė". Studijų savaitei pasibaigus, viešnia dar trumpai viešėjo Čikagoje, savo gyvu žodžiu dalyvaudama LFB susirinkime ir Ateitininkų namų gegužinėje. Prieš jai išvykstant atgal į Lietuvą, redaktorius pateikė keletą klausimų. Ir štai — Vilijos Aleknaitės atsakymai:

Nuotr. V. Maželio

VILIJA ALEKNAITĖ

Kalba apie politiką, kultūrą, moralę ir principus

Ponia Vilija, papasakokit pirmiausia apie save: kodėl ir kaip Jūs, iš profesijos menininkė-muzikologė, patekote į politiką, kurioje aukštesnės dvasinės vertybės neretai skandinamos šaltame praktiškojo gyvenimo pragmatizme?

Leiskite pastebėti, jog politinio gyvenimo pradžia Lietuvoje nebuvo nei labai šalta, nei pragmatiška. Pirmuosius Sąjūdžio mitingus viename savo straipsnyje esu pavadinusi „pavasarinėmis meilės ir brolybės orgijomis", kurias pergyvenome tarsi TAUTOS ATBUDIMO dionisijas. Nepaslaptis, jog nemaža žmonių dalis (ir Lietuvoje, ir išeivijoje) vis dar ilgisi dionisijų svaigulio, negalėdama priimti ir nešti neretai iš tiesų šaltos ir aukštesnių dvasinių kelrodžių stokojančios politinės kasdienybės kryžiaus.

Sąjūdžio dalyvė esu nuo 1988. VI.3 — t.y. nuo jo gimimo dienos. Galbūt ir anksčiau. Jūs paminėjote, jog esu iš profesijos menininkė, muzikė. Bet viena ryškesniųjų Sąjūdžio bei tautos atgimimo ištakų buvo būtent jaunųjų muzikų festivaliai, kuriuos su bendraminčiais rengėme Druskininkuose. Ten mažu tiražu pasirodė pirmieji neoficialūs mūsų leidiniai „Jauna muzika", ten 1988-tųjų gegužį busimieji Sąjūdžio lyderiai perskaitė revoliucingus pranešimus, pralauždami pirmuosius totalitarizmo TABU ledus, o po mėnesio pasaulis išgirdo apie politinius pokyčius Lietuvoje. Tai buvo mano jaunystė su nepamirštama niekad nepatirtos LAISVĖS nuojauta. Dalyvavau tame sujudime, ir man jo būtų užtekę. Būtų... Jeigu ne tikrovės grimasos, kurios blaškė svaigulius. Ne visi vienodai supratome ATBUDIMĄ. Kai kurie iškart pasiryžo TIKRAI LAISVEI, o kai kuriems Sąjūdis tebuvo vien gorbačiovinės perestroikos prijaukinimas Lietuvoje. Niekuomet nebūčiau išdrįsusi žengti nė žingsnio politinio Olimpo (taip man tada atrodė!) linkui, jei ne atgimimo dvasios erozija- bei aiškiai juntamas išdavystės kvapas, kurį taip aiškiai atskleidė Sąjūdžio II-sis suvažiavimas, paskelbęs Sąjūdį „amžinąja opozicija bet kuriai valdžiai", taigi, net savo remtiems ir išrinktiems parlamentarams... Mane tai pritrenkė... Pamenu, mano vyras suirzęs paliko suvažiavimo salę ir nebegrįžo. Aš likau. Esu iš tų žmonių, kurie negali nieko doro nuveikti džiaugsme ir šventėje, bet atgyja gresiant pavojui. Gal tai būdinga visoms moterims? Tame pačiame suvažiavime susidraugavome su rašytoju, AT deputatu, Nepriklausomybės akto signataru Sauliumi Šalteniu. įsijungiau į Šiaurės Atėnus, rašiau. Susipažinau su kitais jo kolegomis, pažinau jų rūpesčius, tiesiog fiziškai jutau tą beprotišką politinio lūžio įtampą, kurią jiems teko pakelti. Vis daugiau laiko praleisdavau Parlamente, vis mažiau — savo tikrojoje darbovietėje, konservatorijoje. Politika žmogų įsiurbia nejučiomis.

Skaityti daugiau: Vilija Aleknaitė kalba

Atsiminimų žiupsnelis apie JONĄ VIRBICKĄ

(1911-1946?)

EDUARDAS PAŠAKINSKAS

Susipažinau su stud. Jonu Virbicku 1932 m. Kaune, ateitininkų rūmuose, Laisvės ai. Nr. 3b, kuriuose tada abu gyvenome. J. Virbickas priklausė stud. ateitininkų meno draugijai „Šatrija". Jis studijavo humanitarinius mokslus, o aš — teisių fakultete ekonomiką. Nors mokėmės skirtingų disciplinų, bet mus suartino visuomeniniai reikalai, ypač krašto vidaus politiniai, kuriais abu domėjomės ir svartydavom, kaip reaguoti į įvairius tos politikos pasireiškimo niuansus. Kaip tik tuo metu buvo paaštrėja santykiai tarp tautininkų valdžios ir ateitininkų. Jau buvau suspėjęs nuo valdžios nukentėti.

Gyvendamas Kaune su mažais pertrūkiais iki 1944 m. įvykių, su J. Virbicku dažnai susitikdavau ir visada miela buvo su juo diskutuoti įvairiais politiniais klausimais, nes jis buvo labai gerai informuotas. Buvo gabus spaudos darbuotojas. Drąsus ir veiklus pogrindininkas, aukojąs visas jėgas kovai su rudaisiais ir raudonaisiais okupantais. Prisimenu J. Virbicką kaip šimtaprocentinį idealistą.

Skaityti daugiau: Atsiminimų žiupsnelis apie JONĄ VIRBICKĄ

SUDĖTINGAS LIETUVOS ATSTATYMO KELIAS

E. ŠARŪNAS

Siaubingi 1940-1944 m. įvykiai Lietuvoje, suėmimai, žudymai ir trėmimai privertė tūkstančius lietuvių skaudančia širdimi laikinai palikti savo Tėvynę. Kitaip daugelio laukė Sibiras, kalėjimas, koncentracijos stovyklos, žiauri mirtis. Sunkiu, daug kam neįprastu, bet nežudančiu darbu svetimose šalyse skynėte savo gyvenimo kelią, daugelis kovojote išeivijoje dėl Lietuvos laisvės, aukojote savo santaupas Lietuvai. Sulaukėte savo Tėvynės atgimimo. Ir, rodos, kaip tie paukščiai pavasarį, buvote pasiryžę skristi į Tėvynę, į savo tėvų žemę ir namus, bet deja — tremtiniams ir jums kelyje atsirado užtvaros. Jūs sunerimę mąstote: gal jau mes nebe Lietuvos vaikai, gal mūsų net parama čia nebereikalinga? Gal Marius Katiliškis iš tiesų buvo žynys — prognozistas, sakydamas „Išėjusiems negrįžti"?

Jus žiauriajai sistemai ištrėmus ir mums Tėvynėje likus, okupuota Lietuva pusę amžiaus buvo Sovietų Sąjungos aneksuota. Tuo laiku ne Lietuva, bet SSRS tapo fiktyvia tėvyne. Įstatymdavystė, ekonomika, moralė, kultūra ir švietimas buvo įvilkti į sovietinį totalitarizmo mundurą. Komunistų partija buvo vienintelė vadovaujanti ir visų kas gyva ir negyva likimą lemianti jėga. Jos viešpatavimo laikotarpiu išaugo ir subrendo dvi kartos, kurių galvoje ir sieloje išliko abejingumo Lietuvos suverenitetui šešėliai.

Skaityti daugiau: SUDĖTINGAS LIETUVOS ATSTATYMO KELIAS

LIETUVA TARP RUSIJOS IR EUROPOS

ČESLOVAS STANKEVIČIUS

Česlovas Stankevičius, šio straipsnio autorius. Nuotr. K. Ambrozaičio.

Paskaita skaityta į Laisvę Fondo studijų savaitėje Birštone 1993 m. liepos 16 d.

Neseniai paminėjome Lietuvos valstybės 740 metų jubiliejų. Dar tada Mindaugo suvoktas tikslas — būti kartu su krikščioniškąja Europa — išliko toks pat aktualus iki šių dienų. Šimtmečiais būdami apsisprendę gyventi Europos draugėje, vis dar nesame saugūs, nesame patyrę tikro Europos solidarumo ir jos apsaugos pavojaus akivaizdoje.

Jau kelis šimtmečius tarp Europos ir Rusijos vyksta atkaklios grumtynės dėl Baltijos jūros geopolitinės padėties — ar ji taps Europos vidaus jūra, ar jūra, skiriančia Rusijos ir Vakarų Europos įtakos sferas. Rusija ne vieną šimtmetį siekia aprėpti visas žemes tarp visų jūrų Vakaruose, Rytuose, Pietuose ir Šiaurėje. Lietuva, Latvija ir Estija galės būti saugios tik tada, kai Europa suvoks ir tvirtai pasakys, kad jos rytinės sienos sutampa su mūsų šalių rytinėm sienom. Mūsų uždavinys — įtvirtinti Europai rytinę Baltijos pakrantę ir save Europoje.

Pusę amžiaus Rusija laikė jėga atplėšusi nuo Vakarų Europos visas Rytų Europos šalis. Viso regiono išsivadavimas iš Rusijos įtakos sferos dar nėra negrįžtamas. Manau, kad rytiniame Baltijos krante toli gražu dar nepakanka garantijų. Mes tebekybome tarp Europos ir Rusijos. Euroaziškosios Rusijos viešpatavimas bus priverstas pasislinkti link savo etninių žemių tik tada, kai Vakarų Europa mūsų kraštų likimą laikys neatskiriamu nuo savo likimo. Pirmiausia mes patys turime būti valingi ir aktyvūs, kad tai įvyktų.

Skaityti daugiau: LIETUVA TARP RUSIJOS IR EUROPOS

Sovietinės melodijos ir STAGNACIJA LIETUVOJE

JONAS PABEDINSKAS

1993 m. Lietuviškų studijų savaitėje rugpjūčio 7 d. Dainavoje, simpoziumo „Išeivijos pareigos Lietuvai" metu skaitytas pranešimas.

Dešimtmečiais lietuviškoji išeivija ne tik jautė pareigą aukotis dėl Lietuvos, bet nemaža jos dalis konkrečiai ir prisidėjo prie nepriklausomybės atgavimo, supažindindama Vakarų pasaulį su sovietine priespauda. Daugelis tai darė vien iš pareigos jausmo Lietuvai. Reikėjo atlikti pareigą savo tautai, savajam kraštui, apskritai saviesiems. Tiesa, buvo mūsų tarpe ir tokių, kurie tai darė labiau norėdami užsitarnauti kitų pagarbą, arba tokių, kuriems buvo įdomu dirbti visuomeninį darbą, nepasisekus iškilti savoje profesijoje.

Ir šiuo metu yra išeivių, kurie dar „visuomeninkauja" Lietuvoje ir užsieniuose. Jie sutaria su nieko konkretaus nenuveikiančiais Lietuvos biurokratais, — ar tai universitetuose, ar valdžioje, ar pramonėje, ar visokiose organizacijose. Jie randa bendrą kalbą studijų savaitėse, konferencijose, apsilankymuose ir pasikalbėjimuose. Visa tai vardan pagalbos Lietuvai. Tačiau iš tos skubios ir neapgalvotos veiklos konkrečių rezultatų nesimato. Asmenys, kurie savo tikru ir konkrečiu darbu nori ką nors Lietuvoje pradėti ir pasiekti, dažnai susiduria su nepaprastai didelėmis kliūtimis.

1993 Dainavoje. Iš k. — Stasys Dargis, Jūratė Pečiūrienė, Edmundas Lenkauskas, Kazys Ambrazaitis, Jonas Pabedinskas, Paulius Jurkus, Antanas Razma, Juozas Baužys, Zigmas Brinkis. Nuotr. V. Maželio.

Skaityti daugiau: Sovietinės melodijos ir STAGNACIJA LIETUVOJE

RUSIŠKAI SOVIETINĖ MĄSTYSENA

ANTANAS MUSTEIKIS

Paskaita, skaityta 1993 Lietuviškų studijų savaitėje, Dainavoje.

Blizgančios bendrybės

Pusšimtis sovietinės okupacijos metų paliko gilius pėdsakus įvairiose mūsų dabartinio gyvenimo srityse. Šioje studijoje susitelksim tik ties mūsų spaudos žmonių kalba bei stiliumi, kurie, deja, niekuo nesiskiria nuo nuožmiųjų, anos epochos blizgučių. Tai, rodo, kaip nužmogino mūsų mąstyseną komunizmo nešėjai, kelioms mūsų krašto žmonių kartoms plaudami smegenis. Matosi daugybė ženklų, jog dar ilgai mes kamuosimės, kol galutinai atsikratysime rusiškai sovietinės mąstysenos liekanų. Šiuose rėmuose panagrinėsiu tik keleto žurnalistų stilių, kuris patvirtins mano teiginius.

Kaip žinome, sovietmečio ideologai, apskritai apsistatę nemokšų būriais (nepriklausomi intelektualai buvo netoleruojami arba naikinami: jie nepritapo, jų smegenų negalėjai plauti), paruošė aibę programintų robotų — papūgų, kurių kalba bei stilius nepaisė logikos ar tikrovės duomenų. Tai matome ir dabartinėje vadinamosios kairės ir dešinės spaudoje.

Skaityti daugiau: RUSIŠKAI SOVIETINĖ MĄSTYSENA

Į LAISVĘ FONDO STUDIJŲ SAVAITĖ BIRŠTONE

LAIMANTAS JONUŠYS

Šių metų liepos 11-18 dienomis Birštone vyko Į Laisvę Fondo studijų savaitė. Tokia savaitė jau antrą kartą rengiama Lietuvoje. 1992 m. gegužės mėn. Į Laisvę Fondo nariai ir svečiai buvo susirinkę Nidoje.

Dėl įvairių priežasčių į Lietuvą iš Amerikos neatvyko kai kurie programoje numatyti pranešėjai: ambasadorius Stasys Lozoraitis, dr. Juozas Kazickas, dr. Vytautas Bieliauskas, advokatas Povilas Žumbakis. Apskritai išeivių dalyvavo kiek mažiau negu prieš metus. Truputį skyrėsi nuo pemykščios ir Lietuvoje gyvenančių dalyvių sudėtis, ypač politiniu požiūriu: vyravo dešiniosios, konservatyvios pakraipos žmonės. Lietuvos filialo tarybos pirmininkas Vidmantas Valiušaitis per atidarymą pasakė, kad jau buvo paleistas ,,gandų kipšiukas": esą bus kuriamas naujas LAFas, sieksiantis nuversti Lietuvoje kairiųjų valdžią. Į Laisvę Fondo valdybos pirmininkas, dr. Kazys Ambrazaitis patikino, kad nebus siekiama priimti jokių politinių sprendimų, o dabartinei opozicijai linkėjo daugiau pakantos — ne tik kovoti, bet ir konstruktyviai dirbti.

Pirmosios dienos pranešimai ir diskusijos įtvirtino nuosaikų toną. South Carolina universiteto profesorius Kęstutis Skrupskelis aiškino pamatinius šiuolaikinio liberalizmo principus: racionalistinį pasaulėžiūrų pliuralizmą ir visuomenės daugumai priimtiną politinį teisingumą.

Buvęs politinis kalinys, šiuo metu vyriausybės patarėjas religijų klausimais Petras Plumpa kalbėjo apie įvairias žmonių nuostatų permainas, įsitvirtinant Lietuvos nepriklausomybei. Pasak jo, kai kurie lietuviai pažiūras pakeitė kaip drabužius ir neketina atgailauti dėl to, kad anksčiau dėvėjo drabužius, kurie dabar nebemadingi. Tokius žmones reikėtų laikyti aukomis, — teigė Plumpa. Jis taip pat kritikavo stabmeldišką pamaldumą politikai, politinių stabų garbinimą ir tokią praktiką, kai politiniai oponentai paverčiami šėtoniškais priešais. Jo nuomone, tai susiję su perdėtu dėmesiu išoriniam pasauliui. Juk „Kristaus mokslas keičia žmonių sielų švytėjimą, o ne šio trimačio pasaulio dėsnius".

Skaityti daugiau: Į LAISVĘ FONDO STUDIJŲ SAVAITĖ BIRŠTONE

ŽVILGSNIS Į LIETUVĄ IŠ DAINAVOS

Dainavoje š.m. rugpjūčio 1-8 d. LF bičiuliai surengė savo 37-tąją Lietuviškų studijų savaitę. Dalyvių skaičiumi ji nebuvo viena gausiausių, tačiau joje susidarė jauki ir darbinga nuotaika įvairiems pokalbiams Lietuvos bei išeivijos lietuvių gyvenimo klausimais.

Į šią savaitę iš Lietuvos atvyko Lietuvos Respublikos Seimo narė Vilija Aleknaitė-Abramikienė, aktyviai dalyvaujanti ir Į laisvę fondo Lietuvos filialo veikloje. Kaip vienintelei viešniai iš Lietuvos jai teko ir daugiausiai kalbėti. Pirmojoje savo paskaitoje, antradienį, Vilija Aleknaitė plačiai išdėstė Lietuvos žemės ūkio reformų ir privatizacijos problemas. Valdžia, atrodo, pirmiausia nėra susirūpinusi krašto gerove. Ji bijo, kad visiška privatizacija, kurios pageidauja Lietuvos ūkininkai, galutinai nesugriautų socialistinės sistemos. Todėl bandoma kurti iliuziją kažkokios „moksliškai” (esą mokslininkų kabinetuose) parengtos reformos. Pasisakoma prieš individualius ūkius, ūkininkai raginami ir net verčiami jungtis į bendroves, nes tada būsią daugiau pelno. Kuriamas technologijos pirmumo mitas prieš agrarinę politiką, tuo norint diktuoti ūkininkams ir primesti valstybės „pagalbą”. Premjeras Šleževičius net siūlo, kad turtingesnieji supirktų žemę iš sunkiau besiverčiančių savo kaimynų. Tai rodo, kad socializmo tikslams pasiekti vyriausybė bando net kapitalistinio kelio metodus.

LFB konferencija Dainavoje 1993. Nuotr. J. Urbono.

V. Aleknaitės nuomone, tokia žemės privatizacijos sąvoka yra neteisinga. Į žemę, ir apskritai į nuosavybę, žmogus turi žiūrėti ne materialiniu žvilgsniu, bet kaip į savo žemiškojo gyvenimo būdą.

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į LIETUVĄ IŠ DAINAVOS

DR. VYTAUTAS DAMBRAVA ATSIUNTĖ TOKĮ SVEIKINIMĄ

LIETUVOS RESPUBLIKOS AMBASADORIUS VENEZUELOJE DR. VYTAUTAS DAMBRAVA ATSIUNTĖ TOKĮ SVEIKINIMĄ 137-TĄJĄ LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITE DAINAVOJE SUSIRINKUSIEMS BIČIULIAMS IR BIČIULĖMS:

„Netrukus vėl džiaugsitės Dainavoje, apsupti idėjos draugų, gaivinami lietuviškos dainos, ilsėdamiesi gamtos prieglobstyje. Visus aukštaitiškai sveikinu!

Žinau, daug dalykų turėsite aptarti. Svarstybose būkite kritiški sau. Neužtenka pirštu badyti kitus; reikia žiūrėti, ko mes patys esame verti. Kokią atestaciją už atliktą darbą mums šiandien duotų Maceina, Brazaitis ar Ivinskis? Dėkotų ar priekaištautų Sibiro tremtiniai? Ką pasakytų mūsų miško broliai? Kaip jie vertintų, sakykime, paskutinį rezistencinės kovos dešimtmetį? Ar mes esame verti jų pergalės dalininkai? Ką bylotų tautos sąžinė?

Gerai atsiminkite įpareigojantį romėnų posakį: „Atiduok, ką privalai”. Nesiteisinkit aiškindamiesi, jog yra penkiasdešimt būdų kariauti. Ne, yra tiktai vienas kovos būdas: laimėti! Lietuvos karžygiai ir kankiniai, mūsų didingieji rezistencinės kovos žmonės tikėjo į tą vienintelį kovos būdą. Tik už tai jie atidavė savo gyvenimą ir gyvybę.

Skaityti daugiau: DR. VYTAUTAS DAMBRAVA ATSIUNTĖ TOKĮ SVEIKINIMĄ

ATSIUSTA PAMINĖTI

Vytautas Vaitiekūnas, VIDURNAKČIO SARGYBOJE, Rinktiniai raštai, I tomas. Redagavo Antanas Sabalis. Šiame 371 psl. tome redaktorius pateikia vieno iŠ pačių taikliausių sovietologų mūsų spaudoje skelbtus ir neskelbtus raštus. V. Vaitiekūnas neatremiamai demaskuoja sovietinę okupaciją Lietuvoje, jos žudantį darbą visose gyvenimo srityse. Jis rašo apie teisės pažeidimus, prievartą ir „sovietinį teisingumą", liečia išeivijos veiklą Lietuvos laisvės byloje, parodo tarptautinės politikos klystkelius nuo Jaltos konferencijos iki Helsinkio, šis tomas, o taip pat ir planuojami sekantys du tomai, privalo rasti vietą kiekvieno lietuvio bibliotekoje. Knygą 1993 m. Čikagoje išleido Į Laisvę Fondas.

Antanas Paškus, DIEVAI, DVASIOS IR ŽMONĖS ,NAUJAJAME AMŽIUJE'. Autorius įvadiniame žodyje rašo, jog Lietuvoje bandoma „proletariato revoliucijos paliktą tuštumą" užpildyti įvairų kultų idėjomis. Tad „norint ar nenorint reikia su šiuo kviestu ar nekviestu svečiu susipažinti. Juk šis nepažįstamasis gali Vakarų krikščioniškos kultūros pastatą praturtinti arba sugriauti". Šioje 269 psl. knygoje autorius ir supažindina skaitytoją su hinduizmu, budizmu, Krišnos pasekėjais, reinkarnacija, okultizmu bei kitais kultais ir prieina prie ,naujojo amžiaus' filosofijos. Knygą išleido 1993 m. Caritas leidykla Kaune dr. Rožės Šomkaitės lėšomis.

Skaityti daugiau: ATSIUSTA PAMINĖTI

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti