Jubiliejiniai Gyvosios dvasios metai
Lietuvos vyskupų žodis tikintiesiems minint Krikšto jubiliejų
(1987 m. Gavėnia) ...................................................... 931
Krikšto jubiliejaus malda .............................................. 933
Vysk. Antanas Vaičius. Kalėdinis laiškas ............................... 934
IŠ BAŽNYČIŲ ISTORIJOS
Kun. Petras Veblaitis. Kražių skerdynės (Tęsinys) ...................... 937
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
[Ada Urbonaitė]. Pranas Dovydaitis ..................................... 948
Pranui Dovydaičiui (Montažas) .......................................... 966
Ateitininkų himnas ..................................................... 967
MINTYS SUSIMĄSTYMUI Kun. Bronius Bulika. Kryžiaus kelias
[Lietuvos Krikšto jubiliejų švenčiant] ................................. 967
Kard. Leonas Žozefas Suenensas (Mechelno ir Briuselio arkivyskupas).
Meilė - ne tik žodis ................................................... 976
BAŽNYČIA PASAULYJE ..................................................... 979
KRYŽIŲ KALNAS
VIEŠPATIE JĖZAU KRISTAU,
dėkojame Tau, kad šventojo Krikšto malone
pašaukei mūsų Tautą Dievo vaikų gyvenimui.
Atleisk mums suklupimus ir nuklydimus nuo Tavo meilės kelio.
Suteik malonę vidujai atsinaujinti, sustiprėti tikėjime,
karščiau Tave pamilti, prasmingiau gyventi, suprasti,
kokią didelę reikšmę mūsų sieloms turi kasdienė malda,
sekmadienio Mišios, dažna išpažintis ir Komunija.
Karštai Tave maldaujame:
apšviesk, patrauk meile Tau ir Bažnyčiai,
uždek visus mūsų tautiečius-
ir tuos, kurie nuo Tavęs nutolo, atšalo, paklydo,
visai Tavęs dar nepažino, netgi kovoja prieš Tave.
Mūsų Gelbėtojau, neleisk nė vienai
Tavo Švenčiausiuoju Krauju atpirktai sielai pražūti! Amen.
LIETUVOS VYSKUPŲ ŽODIS TIKINTIESIEMS MININT KRIKŠTO JUBILIEJŲ
(1987 m. Gavėnia)
1. Mes - Dievo vaikai. Visagalis Dievas sukūrė neaprėpiamą Visatą su milijardais milžiniškų liepsnojančių ir gęstančių kūnų, bet už visą jų didybę Dievui mielesnis žmogus, nemirtingoje sieloje nešiojantis Jo būties atspindį, Jo paveikslą.
Negana to. Begalinės Visatos Kūrėjas panorėjo suteikti mums ne tik prigimtinę, bet ir antgamtinę, dievišką gyvybę. Gimdami iš savo tėvų, mes tampame žmonių vaikais, o per Krikštą - Dievo vaikais, dieviškosios prigimties dalininkais. Tai padaro mus pašventinanti Dievo dovana - pašvenčiamoji malonė. Ji buvo duota pirmiesiems tėvams, o kai jie ir jų palikuonys nuodėme tą dieviškąją gyvybę savyje nužudė, Dievas ją atkūrė per Amžinąjį Sūnų Jėzų Kristų. Pasaulį kuriant užteko vieno Dievo noro - žodžio Teesie, ir atsirado žvaigždynai ir Žemė su visu savo puošnumu. Atkurti dieviškajai mūsų sielų gyvybei prireikė Žmogumi tapusio Dievo mirties. Dieviškosios gyvybės pradmuo - pašvenčiamoji malonė - dabar suteikiama mums per Krikštą, ir mes su pasitikėjimu tariame: Tėve mūsų, kuris esi danguje!
Skaityti daugiau: LIETUVOS VYSKUPŲ ŽODIS TIKINTIESIEMS MININT KRIKŠTO JUBILIEJŲ
Viešpatie Dieve, tautų Kūrėjau ir visos žmonijos Tėve!
Iš širdies dėkojame Tavo tėviškajai meilei,
kuri prieš šešis šimtmečius mūsų garbingųjų protėvių Krikštu
pakvietė ir mus į Tavo Sūnaus Jėzaus Kristaus Bažnyčią -
šventąją Laisvės, Taikos ir Meilės Karalystę.
Ačiū, Viešpatie, kad buvai su mumis ne tik ramiais metais,
bet ir vargo, skausmo bei kovų dienomis
ir daugelį mūsiškių padarei tikėjimo ir doros žiburiais.
Ačiū už jaunimo ištikimybę ir ryžtą,
už vyskupų ir kunigų apaštališkąjį uolumą.
Šiandien, Viešpatie, ne tik dėkojame už Tavo malones,
bet ir apgailime savo kaltes.
Skaityti daugiau: KRIKŠTO JUBILIEJAUS MALDA
Vysk. Antanas Vaičius
Brangieji Broliai - Seserys!
Nuoširdžiai sveikinu Jus Dieviškojo Kūdikėlio Užgimimo šventėje. Sveikinu taip pat Jūsų artimuosius, kurie, negalėdami šiandien kartu su Jumis dalyvauti įspūdingose Kalėdų pamaldose, dalyvauja jose širdimi, mintimis ir malda. Sveikinu visus, kurie laukė Šventų Kalėdų ir dabar kartu su mumis džiaugiasi jų sulaukę.
Kalėdinis džiaugsmas yra dalelė ano didžiojo iš Dangaus atnešto džiaugsmo, kurį, Jėzui gimus, paskelbė angelas, apsireikšdamas Betliejaus piemenims ir tardamas: Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas (Lk 2,10-11). Kalėdinis visų džiaugsmas yra panašus į džiaugsmą tų išminčių, kurie, stebuklingos žvaigždės vedami, rado Betliejuje gimusį Kūdikėlį Jėzų ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino (Mt 2,11).
Evangelijos žodžiais skelbiamas ir mūsų sielas apimantis kalėdinis džiaugsmas, rodos, turėtų užgesinti mumyse bet kurią skausmingą mintį, nutildyti bet kurią širdies dejonę. Tačiau taip nėra. Nors Dievo Sūnus tapo Žmogumi ir gimė šioje žemėje, bet ši žemė vis dar tebėra šalta ir svetima Dievui. Nors jau beveik 2000 metų, kai krikščioniškoji žmonija gieda Betliejaus giesmę Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms (Lk 2, 14), bet dar ne visi garbina Dievą ir ne visi džiaugiasi Jo atnešta taika ir ramybe. Tiesiog verkti reikia, matant, kiek daug skausmo, vargo ir ašarų, kiek blogio ir moralinio sugedimo šių dienų pasaulyje.
Skaityti daugiau: KALĖDINIS LAIŠKAS
IŠ BAŽNYČIŲ ISTORIJOS
Kun. Petras Veblaitis
(Tęsinys. Pradžia Nr. 20)
Advokato Kaminskio kalba
Ateik, Šventoji Dvasia, į mano širdį ir apsaugok ją nuo visokios neteisybės!
Šitais maldos žodžiais, ponai teisejai ir luomų atstovai, aš pradedu šioje byloje ginamąją savo kalbą, gimusią prie altoriaus laiptų; ji baigsis čia iškilmingu sprendimu, kurį padarysite jūs savo širdžių gilumoje, savo proto, atsikračiusio visokios neteisybės, gilumoje.
Ieškodami tikrosios teisybės, jūs, be abejo, atsakysite į du pagrindinius klausimus: kas yra teisiamieji ir kuo jie nusikalto.
Pirmojo klausimo sprendimas, kiek leidžia aplinkybės ir teisinės galimybės, gula ant manęs. Dėl to aš ir stengiuosi suprasti, perprasti šių žmonių būdą bei pasaulėžiūrą, papročius ir tikėjimą; žodžiu, stengiuosi pažinti, kas sudaro šitos žmonių- grupės dvasinį pasaulį. Suprantama, žmogaus siela nėra koks atsitiktinis dalykas. Siela - tai žmogaus išgyventos patirties rezultatas. Visa tai, ką esu sužinojęs iš teisiamųjų, ką esu skaitęs iš prieinamų šios bylos šaltinių, pateikiu jums, ponai teisejai, kaip kaltinamųjų įgaliotinis.
Taigi kas jie, tie mūsų kaltinamieji? Ar tai kokia laukinių bastūnų gauja? Ne! Tai rimti, ištikimi, gerbiantys teisę gyventojai. Kražių miestelis pagal archyvinius dokumentus jau žinomas nuo 1253 metų. 1528 m. mokesčių lapuose sužymėtos jų prosenelių pavardės. Vadinasi, žmonės pastovūs ir ramūs. Gražiausias jų bruožas - tikėjimas ir nuolankumas. Tiesa, kai senais laikais Kryžiuočių ordinas norėjo primesti jiems krikščionybę kardu ir botagu, jie smarkiai gynė pagoniškosios savo dievaitės Medeinės[Medžiojimos] šventyklą ant aukšto kalno; bet kai jų valdovas pasikrikštijo, meilės ir gailestingumo tikėjimą kražiečiai priėmė be sąmyšio, be sukilimo, be pasipriešinimo. Ir nuo to laiko šita religija giliai įleido šaknis į visą jų gyvenimą.
Skaityti daugiau: KRAŽIŲ SKERDYNĖS
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
[Ada Urbonaitė]
PRANAS DOVYDAITIS
(1886-1942)
Runkiai - kaimelis, tūnantis Kazlų Rūdos miškų masyvo pietvakariniame pakraštyje, reto grožio ir ramybės užkampis Sūduvos lygumose. Čia profesoriaus Dovydaičio gimtinė. Tėvas Motiejus Dovydaitis, žmogus, turėjęs iniciatyvos ir nesibaiminęs pažangos, nagingų rankų ir šviesaus proto. Motina Marijona Dovydaitienė-Bunkartaitė, giliai religinga, su rožančium niekad nesiskirdavo, buvo ir juostų audėja, ir didelė dainų mėgėja. Kai jauniausias sūnus Jurgis tapo tautosakos rinkėju, ji padainavo jam 43 dainas, kurių 16 įdainuota fonografe. Gebėjo ne tik dainuoti, bet ir giedoti: dalyvavo Pilviškių bažnytiniame chore, o čia buvo priimamos choristės tik turinčios gerus muzikinius duomenis.
Pranas Dovydaitis gimė 1886 m. gruodžio 2 d., pirmasis iš 15-os Dovydaičių vaikų. Iš jų išaugo 7 - kiti mirė maži arba kiek paūgėję, išskyrus Vincą; šis mirė 21 metų sunkiai sužeistas laisvės kovose 1920 m., būdamas septintos klasės mokinys.
Nelengvas buvo Dovydaičių gyvenimas: ūkelis mažas, o vaikai biro vienas po kito. Tačiau būdami sumanūs, darbštūs ir taupūs skurdo nepatyrė. Tuometinėmis kaimo sąlygomis tėvas labai anksti susirūpino savo pirmgimio sūnaus mokymu. Jam esant 5-erių metukų, tėvas iš Pilviškių lauktuvių parvežė elementorių. Vėliau - ir lentelę su „gripeliu“ rašyti. Išmokęs skaityti ir rašyti 5-6 metų ir pakartotinai „perstudijavęs“ visas knygas, kurios buvo tėvų namuose, o jų buvo nemažai, - ir religinio, ir pasaulietiško turinio, - Pranukas atėjo į Višakio Rūdos pradžios mokyklą ne toks, kuriam reikia pradėti nuo abėcėlės. Kadangi mokykloje mokslas buvo einamas rusų kalba, tai atsirado ko mokytis. Višakio Rūdos pradžios mokykloje tada mokytojavo mokytojas Paltanavičius, už 6-7 km turėjęs didelį ūkį (60 ha), tad į pamokas visada vėluodavo, pavesdamas jas vyresniems mokiniams, - tegul praktikuojasi, nenaudėliai, - teisindavosi. Tad netrukus ir Pranukas tapo „mokytoju“. Jis buvo reiklus, bet mokėjo ir mokiniams gerai paaiškinti. Žinoma, kartais ir pats prižiūrėtojas taip įsismagindavo su savo mokiniais žaisti, jog ir pamokas užmiršdavo. Mokytojas Pranuką ir nuo ganymo atsikviesdavo į mokyklą, kai reikėdavo pasirodyti prieš rusus inspektorius. Jis sėsdavo į suolą, pasiryžęs atsakyti į visus klausimus.
Skaityti daugiau: PRANAS DOVYDAITIS
(Montažas. Parengė Marijampolės jaunimas, vadovaujamas ses. Veronikos Beišytės)
Suvalkijos miškuos
Ano meto laikuos
Tu gimei ir išaugai kaip medis.
O sermėgiai tautos
Tada laisve kvėpuos,
Kai Tu būsi visų jųjų Vadas.
Tu glaudeis prie Versmės
Ir dienos šviesesnės -
Vis su meile ir ilgesiu laukei.
Tavo darbo kaitra,
Tavo meilė tyra
Mus ir šiandien į aukštumas šaukia.
Skaityti daugiau: PRANUI DOVYDAIČIUI
Kas gi ten aukso spindulius beria,
Ko taip nušvito rytai ateities?
Širdys it rasą gaivinančią geria,
Sieloj tvirtybė ir galia vilties.
Lietuvą Dievas apveizdi ir gina,
Amžiais suvargusios jos neapleis:
Ateičiai dvasios galiūnus gamina,
Vesdamas juos stebuklingais keliais.
Tilkit, nutilkit, kurie prieš Dievybę
Bandėt kovoti viešai ar slaptai.
Mūsų idėjos: tikybos brangybė,
Mokslas, dorumas, tautos reikalai.
Ateitį regim Tėvynės laimingą,
Šviečia mums kryžius ant mūs vėliavos.
Stokime drąsiai į kovą garbingą,
Dirbkim, kovokime dėl Lietuvos!
Kun. Jurgis Tilvytis-Žalvarnis (1880-1931) parašė himną 1912 02 06, tuo laiku apaštalaudamas Paįstrio parapijoje. Melodiją sukūrė kompozitorius Česlovas Sasnauskas (1867-1916).
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Kun. Bronius Bulika
(Lietuvos Krikšto jubiliejų švenčiant)
Šventintas Krikšto vanduo
mūsų protėvių galvas ir sielas
nuplovė 1251 ir 1387 metais.
Šventa tikėjimo ugnis įsidegė tenai,
kur kūrenosi šventa pagarba Dangui ir Žemei,
įsidegė tenai, kur jau kūrenosi gerumas ir meilė
saviems namams, savai šeimai ir savai Lietuvai.
Ir mūsų protėviai
nesusitepė rankų bailumu ir išdavyste -
pačios nukrito tik nudžiūvusios šakos -
neleido užgesti tikėjimo ugniai,
nors pūtė vėjai iš visų pusių,
nors ne vieną karą mes buvom vienų vieni.
Šiandien mes dėkojame iš visos širdies
visiems, kurie iki mūsų
išsaugojo tikėjimo ugnį ir švarumo jausmą -
mūsų motinoms, mūsų vyskupams ir kunigams,
(deja, nedaugeliui mūsų tėvų ir inteligentų...),
o daugiausia - pilkai mūsų liaudžiai!
Ir puikiai suprantame:
šviesi Lietuvos ateitis priklauso
nuo tikėjimo savim ir Dievu,
nuo kultūros ir nuo doros,
nuo gerumo ir nuo sąžiningumo,
nuo išradingumo ir nuo atsakomybės, -
nuo viso to, kuo apdovanoja Dievas ir ką atneša Bažnyčia!
Ne nuo ašarų, kovų ir ginčų!
Ne nuo vienų mūsų, ne nuo vienų kitų!
Praradę prasmę ir esmę, miršta;
gyvenantys šviesa ir gerumu - gyvena!
Skaityti daugiau: KRYŽIAUS KELIAS
Kard. Leonas Žozefas Suenensas(Mechelno ir Briuselio arkivyskupas)
Dažnai piktnaudžiaujama sąvoka. Vienas kinų išminčius, paklaustas, ką darytų, jei taptų pasaulio viešpačiu, atsakė: Aš sugrąžinčiau žodžiams jų prasmę. Iš tikrųjų tai būtų labai didelė paslauga žmonijai. Argi nepastebime, kaip mūsų žodžių atsargos vis labiau nyksta, kaip žodžiai lėkštėja, nepastebimai nuskurdindami prasmę; kaip žodžiai įgauna naują mintį, naują turinį ir naują efektyvų rezonansą. Pirmiausia - kalbos revoliucija, bet paskui - doros revoliucija, juo labiau kai kalbame apie mūsų būties, mūsų krikščioniško tikėjimo pagrindus. Periodiškai reikia tikrinti ne tik automobilį: kalba taip pat yra priemonė, - jei jos neprižiūrėsime, - ji nepastebimai užnuodys aplinką. Jei norime išvengti kalbos dviprasmybių, praktiškai reiškiančių kapituliaciją, turime vartoti tik sveikus ir tyrus žodžius.
Meilė - žodis, kuriam reikia dėmesio. Šiandienėje visuomenėje yra žodis, kurį reikia nedelsiant apsvarstyti ir sugrąžinti jam tikrąją prasmę. Tas žodis - meilė. Tą padaryti labai svarbu dėl to, kad meilės suvokimas ir išgyvenimas nulemia visą žmogaus elgesį. Neužmirškime to tardami žodį meilė.
Krikščioniui meilė reiškia šventą tikrovę, nes ji kilo širdyje Dievo, kuris yra Meilė, kuris ir vyrą, ir moterį sukūrė pagal savo paveikslą. Krikščionis, remdamasis dievišku meilės kilmės šaltiniu, meilės subjaurinimo ir pažeminimo kitaip nepavadins, kaip nuodėme, - atvirai ir aiškiai. Jis negali pritarti tokiai kalbėsenai, kai nedoras elgesys pridengiamas miglotais žodžiais. Krikščionis iš esmės yra priešingas kiekvienam dabar įsigalėjusiam reliatyvizmui. Kaip tik čia krikščionis turi rinktis ir kalbos, ir elgesio vertinimą.
Skaityti daugiau: MEILĖ - NE TIK ŽODIS
Katalikų dialogas su marksistaisvyko spalio 8-10 d. Budapešte. Jau iš anksto Vatikano ir Vengrijos spauda pranešė, kad bus kalbama apie vienų kitiems priešingus dalykus: dialogo dalyviai dėstys savo pažiūras į dorovines vertybes ir ieškos bendro kelio. Dialoge dalyvavo po 15 katalikų ir marksistų iš Belgijos, VFR ir VDR, Prancūzijos, Italijos, Jugoslavijos, Kubos, Austrijos, Lenkijos, Šveicarijos, Japonijos, Čekoslovakijos ir Vengrijos. Pokalbių temos: Žmogus ir santykiai tarp žmonių; Žmogaus autonomija ir atsakomybė; Etinės vertybės - kaip apie jas mąsto vieni ir kiti; Darbas vienų ir kitų supratimu; Visuomenės sugyvenimas ir veikimas. Dialogą sudarė abiejų pusių prezidentai: prof. Ivanas T. Berendas ir kard. R Poperdas. Įžanginį žodį tarė prof. E. Huberis SJ (Romos Grigaliaus universiteto profesorius) ir Vengrijos mokslų akademijos prof. J. Lukaos. Tarp dialogo vadovų — kard. Francas Kionigas ir arkivysk. Laslo Paskajis.
Benediktinai nusisuko nuo arkivysk. Lefebro.Benediktinų bendruomenė Prancūzijoje, kuri nuo 1976 m. laikėsi arkivysk. Lefebro „tradicijos", nuo jo nusisuko. Tai Flavinji vienuolynas (Burgundijoje) su 65 vienuoliais, tarp kurių yra 22 kunigai (dauguma jų įšventinti arkivysk. Lefebro). Šiam susitaikinimui su Bažnyčia vadovavo vienuolynų kongregacijos prefektas kard. J. Hameris ir benediktinų viršininkas. Jau nuo 1985 m. rugsėjo vienuoliai priėmė naują Mišių tekstą, pasirašė pareiškimą, kad priima Vatikano II Susirinkimo nutarimus. Vyskupas, kurio diecezijoje yra tas vienuolynas, paskelbė, kad kunigų šventimai yra galiojantys.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIA PASAULYJE
