Antanas Maceina.Duonos ir sotumo dialektika ........................ 141
Jevgenijus Jevtušenka.Restauratoriaus monologas .................... 143
KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN
P. Digrys[Antanas Patackas]. Religinis atgimimas mūsų laikais ...... 145
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
K.[Felicija Kasputytė]. Oskaro Milašiaus mistika ................... 150
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Vaidevutis[kun. Karolis Garuckas SJ]. Meilė nepavydi ............... 154
MŪSŲ PROBLEMOS
Leslis Vaterhedas.Irzlumas ir depresija [Parengė Alė Počiulpaitė] .. 155
ISTORIJOS PUSLAPIAI
S. Tautgina[Kazimieras Šapalas], 600 metų nuo
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties ..................... 159
[Kun. Stanislovas Dobrovolskis OFM Cap]. Iš kalinio laiškų ......... 165
ATGARSIAI
D. Paviniškis.Ateistų pažiūra į sąžinės laisvę ..................... 167
[Kun. Jonas Laurlūnas SJ]. Inteligentiškos vizijos ................. 170
Andrius Baltinis.Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai. 174
„Tiesos kelias". Nr. 4 ir 5 ........................................ 177
Mirė kun. Jonas Aleksa MIC ......................................... 178
NUKRYŽIUOTASIS. (Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. Vilnius, 1963. T. 1)
Antanas Maceina
Kol istorija teka, tol blogis siautėja. Ir būtų savęs paties apgaulė laukti, kad Kristaus mokslas šį siautėjimą paverstų rojaus sandara. Todėl Kristus ir atstūmė velnio pasiūlą būti duondariu ir peikė tuos, kurie rūpinasi duona sau. Antra vertus, Kristus amžinu pasmerkimu grasina tiems, kurie nesirūpina duona. Jis pats akmenų nepaverčia duona, bet peikia mus, jei to nedarome artimo labui. Mes neprivalome rūpintis tuo, ką patys valgysime ir gersime, bet privalome rūpintis tuo, ką valgys ir gers mūsų artimas, patsai mažiausias Kristaus ir mūsų brolis. Rytojaus diena priklauso ne mums, bet mūsų artimui, todėl rūpintis rytojaus diena yra iš tikro rūpintis savo artimo ateitimi. Mes turime imti artimo vargą ir jį nešti, kaip Kristus ėmė ir nešė mūsų vargą. Mes turime akmenis paversti duona, kad mažiausias brolis galėtų būti sotus, apdraustas, turįs žmogiškąją buveinę. O tai yra tokia svarbi pareiga, jog nuo jos vykdymo ar nevykdymo priklauso amžinasis mūsų likimas. Tai yra Kristaus Teisėjo nusistatymas duonos atžvilgiu.
Tačiau duonos dialektika tuo dar nesibaigia. Nes ir duona kaip pareiga gali būti gundymas. Aprašydamas Kristaus gundymą dykumoje, Lukas sako, kad velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko - usque ad tempus - vadinasi, laikinai. Be abejo, velnias niekada negrįš prie Kristaus, esančio garbėje, tačiau jis grįžta prie Jo kaip besiskleidžiančio istorijoje. Grįžta prie Bažnyčios, prie viso pasaulio ir šį gundo ta pačia duona. Dykumoje velnias savo pasiūlą rėmė individualinio Kristaus alkiu, dabar jis savo viliones remia ištisų visuomenės sluoksnių alkiu. Duonos gundymas yra ne tik asmeninis, bet ir visuomeninis. Čia yra gundomos ir valstybės, ir bendruomenės, ir galop pati Bažnyčia. Juk socialinių neteisybių yra visur. Tai pati akivaizdybė. Tačiau tokia pat akivaizdybė yra ir Kristaus Teisėjo pasmerkimas, jeigu šios neteisybės ir skurdo nešaliname. Geradarybė yra vienas iš pagrindinių Kristaus mokslo ir Bažnyčios veiklos principų. Bet kaip tik į šį principą ir atsiremia gundytojas, atskleisdamas duonos dialektikos gelmę.
Skaityti daugiau: DUONOS IR SOTUMO DIALEKTIKA
Jevgenijus Jevtušenka
Tu - mano meilė.
Sena, apgriuvusi ir apleista cerkvė.
Aplink senos kapinės. Sudužusios viltys
geležiniais kryžiais ir žvaigždėm iš faneros
atžymėtos. Ir prisiminimai, kurie nebeiškyla
iš skurdžios ir sujauktos vaikystės.
Aš freskas čia atnaujinu. Ir man baisu,
kad per vėlai aš prie jų čia atėjau.
Laikai kiek geresni. Ir vėl iškyla žmonės,
ir brangenybės, kurias neišmanėliai tironai
pataikūnų rankom griovė ir naikino.
Skaityti daugiau: RESTAURATORIAUS MONOLOGAS
KRIKŠČIONYBĖ ŠIANDIEN
P. Digrys [Antanas Patackas]
Daugelis, vertindami religijos reikšmę praeityje, teigia, jog nuo XX a. žmonėms jinai yra mirusi arba mirs artimiausioje ateityje. Sako, jog pasaulis galutinai eina į netikėjimą. Ar tai tiesa? Ar kaip tik kova prieš religiją, kovojama jau beveik šimtmetį, neslepia nesąmoningos religijos baimės ir netikrumo savo teisumu?
Žilosios senovės laikais buvo manoma, kad nėra nė vienos tautos, kuri būtų visiškai be religijos. Šis teiginys galioja iki šių laikų. Kaip pažymi Žinomas dabartinis istorikas A. Toinbi (J. Cogley. Religion in a Secular Age. 1969, p. 7), net ateistų negalima laikyti tikrai netikinčiais. Jų pažiūros reiškia liūdną religinį jausmą, nors ir nukreiptą į žemiškus objektus, asmenybes ir idėjas. Antireliginės doktrinos neretai būna susietos su vidiniais mistiško pobūdžio protrūkiais, ideologiniai mitai, laikomi tikėjimu, iš esmės iškreipia religiją.
Skaityti daugiau: RELIGINIS ATGIMIMAS MŪSŲ LAIKAIS
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
K.[Felicija Kasputytė]
Aš norėčiau pabrėžti, kad tiesa, kurią skelbiu -yra tokia sena, kaip pasaulis, o kelias, kuriuo ėjau prie tos tiesos- visiškai naujas, -taip O. Milašius nusako savo metafiziką, svarstymus bei amžinosios tiesos ieškojimus. Jo mistika yra išskirtinė, milašiška, ji skverbiasi j giliausias Visatos paslaptis, nagrinėja viską aprėpiančios meilės idėją, ieško pirmapradžio būties vientisumo, pasineria į skaidrią ateities viziją.
Man buvo suteikta malonė surasti dvasinę tėvynę, įsigilinti į dvasinių paslapčių srautą, suvokti tas paslaptis tragiškiausiame pulsavime (Slėpiniai).
Nuo pat jaunystės O. Milašius pradėjo paslapčių ieškojimo kelią. Tėvas ir motina nelabai juo rūpinosi ir nedaug švelnumo jam rodė. Neturėdamas tėvo ir motinos meilės, jis išmoko bendrauti su gamta. Literatūros kritikas Odardas sako, kad jis mokėjo kalbėti su paukščiais ir gėlėmis, jam paslaptingas pasakas sekdavo vejas ir medžių šlamesys. Todėl jis taip brangino vienatvę ir tylą, kad galėjo ją sveikinti žodžiais: Būk pasveikinta, vienatve, mano motina! Ir čia pat garbinti kaip maitintoją:
Vienatvė maitino juoda duona, pienu ir laukinių bičių medumi, <...> vienatve, tu buvai mano maitintoja.
Skaityti daugiau: OSKARO MILAŠIAUS MISTIKA
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Vaidevutis [kun. Karolis Garuckas SJ]
Gražu užjausti kitą nelaimėje, bet dar gražiau nepavydėti kitam laimės, džiaugtis, kad yra pasaulyje laimingų žmonių, kaip motina džiaugiasi savo vaikais, kai jiems gera gyventi.
Džiaukitės su linksmaisiais, verkite su verkiančiais, -sako mums Kristaus apaštalas. Bet ar yra pasaulyje tikrai laimingų žmonių? Ar ši žemė nepasidarė kaip dykuma, kaip ašarų ir ištrėmimo slėnis?
Jeigu čia, žemėje, tikrai nebūtų nė vieno laimingo žmogaus, tada galima pakelti akis aukštyn j dangų ir pasižiūrėti į Dievą, į šventuosius. O beata Trinitas! - O palaimintoji Trejybe! - kartodavo šv. Pranciškus Ksaveras, nenusakomo džiaugsmo pagautas. O palaimintoji Trejybe - visos laimės jūra! Nuo amžių Tu, Dieve, esi ir būsi laimingas. Tos laimės niekas neįstengs iš Tavęs atimti: nei karai, nei pikti žmonės, nei laiko dantys -niekas ir niekados, niekas nieko Tau negalės padaryti. Tu - laimės jūra! Tu ir mus ne kam kitam sukūrei, kaip laimei ir meilei.
Skaityti daugiau: MEILĖ NEPAVYDI
MŪSŲ PROBLEMOS
Leslis Vaterhedas
IRZLUMAS IR DEPRESIJA Viena didžiausių pareigų pasaulyje - padėti vieni kitiems gyventi. Tai menas, kurį visi privalome kurti. Jeigu pajėgsime sukurti savyje harmoniją ir pusiausvyrą, gyvenimas taps visiškai kitoks. Tikroji darna - teisingas santykis su aplinka, žmonėmis ir Dievu. Laimingiausios pasaulyje sielos yra tos, kurios prisitaikė joms skirtoje aplinkoje arba privertė prisitaikyti aplinką visais atvejais asmenybės jėgos teigia save, įvairiai reaguodamos į tikrovę.
Jėzus išeikvojo daug kantrybės ir laiko, rodydamas žmonėms tikrąjį gyvenimo kelią. Nors Jo žodžiai tiek daug svarstyti, jų reikšmė nenublanko per 2000 metų ir Jis niekada dar nebuvo iki galo suprastas.
Tiesa, įsikūnijusi žodžiuose, gali įeiti pro siauras duris, -primena Tenisonas. Klausydamiesi Jėzaus, žmonės jautė džiaugsmą, kadangi ir labiausiai pažemintieji Jo žodžiuose jautė gyvenimo vertę: jautė, kad gyvenimo Šeimininkas puikiai žino jų problemas, suprato tai, kas verčia gyvenimą matyti turtingesnį ir prasmingesnį negu iki tol - jie truputį pramoko gyvenimo meno. Pavyzdžiui, Jėzus daug kalbėjo apie gyvenimo rūpesčius ir vargus. Jis žinojo, kad rūpesčiai sekina protą ir yra bevaisiai. Niekas geriau neišreiškia požiūrio į rūpesčius, niekas geriau neparodo žmogaus vidaus pasaulio supratimo ir rūpinimosi juo, kaip Kalno pamokslas - čia kalbama apie Dievo meilę ir švelnų rūpinimąsi lelijomis ir paukščiais.
Skaityti daugiau: Irzlumas ir depresija
ISTORIJOS PUSLAPIAI
S. Tautgina[Kazimieras Šapalas]
1977 m. sukako 600 metų, kai mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas, drauge su Kęstučiu valdęs Lietuvą nuo 1345 iki 1377 metų. Jų valdymo laikotarpis buvo vienas iš garbingiausių Lietuvos istorijoje. XIII a. pirmojoje pusėje įkurtą Lietuvos valstybę valdė sumanūs ir gabūs valdovai: Mindaugas, Traidenis, Vytenis, Gediminas, Kęstutis, Algirdas, Jogaila ir Vytautas. Jie, kaip pažymi istorikas Vladimiras Pašuta, buvo ne tik didieji valstybės veikėjai, bet ir žymūs karo vadai (1, p. 331), sukūrę didelę valstybę, siekusią Baltijos ir Juodąją jūras, Volgos, Okos aukštupius ir Dono upę. XIII-XV amžiais Lietuvos valdovai atliko didingus žygius, kurių gali pavydėti ne viena tauta. Vienas žymiausių šių žygių organizatorių ir vykdytojų buvo didysis kunigaikštis Algirdas.
Jo gimimo metai nėra žinomi. Neaišku, kaip prabėgo ir jaunystė. Iš tėvo Gedimino jis gavo valdyti Krėvą ir Vitebsko kunigaikštystę. { istorijos areną įėjo dar prieš tapdamas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Rusų metraščiai Algirdą mini, rašydami apie Gedimino žygius plečiant Lietuvos ribas į pietus. Be to, 1341 m. jis puolė Možaiską, o 1342 m. atėjo į Pskovą, kur buvo įsiveržęs Livonijos ordinas. Algirdas užėmė Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostą, jau turėdamas patyrimo karo lauke ir politinėje arenoje.
Skaityti daugiau: 600 METŲ NUO LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO ALGIRDO MIRTIES
[Kun. Stanislovas Dobrovolskis OFM Cap.]
1956 m. birželis
Mano curriculum captivitatis: Intoje nebuvau sirgęs, tik nusilpau šachtoje, pradėjo kartotis mano senoji neurosis cordis. Dirbau statyboje. Paskui įrašė į šachtą. Vėliau grįžau prie pamatų kasimo. Labai sustiprėjau, nors dirbau sunkiai. <...> Parsisiųsdinau teologinę biblioteką, tęsiau studijas. 1955 m. sausio 22 d. keletą nepataisomų, taigi ir mane, išvežė į Vorkutą. Dirbau prie 40-os šachtos, prie tilto statybos. Ir štai gegužės 20 d. vėl keletą nepataisomų, taip pat ir mane, išvežė prie OLP’o - į režiminį lagerių punktą.
Čia suvežė tam tikrą kontingentą, aptvėrė didžiule tvora. Nuolat mums tvirtino, kad čia nėra joks baudžiamasis nei režiminis... Ir iš tiesų demokratija kuo didžiausia ir aš esu labai labai čia patenkintas. Gyvename senose palatkose, kas nori, dirba, kas nenori, į darbą neveda. <...> Aš dirbu, studijuoju, celebruoju. Man čia labai jauku. Nėra lozungų nei plakatų, nėra jokios administracijos, ji tik kabinetuose. It koks mažas kaimelis. Turiu 9 draugus - 4 stačiatikius ir 3 unitus. Du katalikų ir vieną stačiatikių kunigą išvežė; vieną lietuvį kunigą - Jokubauską išvežė vakar su invalidais kažin kur. Likome 7. Daug inteligentų ir šiaip visokių neramių. Laikau viešas pamaldas, conciones [pamokslai]. Visi žmonės labai malonūs. Darbovietėje, tundroje, kasame duobes namams.
Skaityti daugiau: IŠ KALINIO LAIŠKŲ
ATGARSIAI
D- Paviniškis
Leidinyje „Pokalbiai pasaulėžiūros klausimais“ (1977) istorijos mokslų daktaras Jonas Aničas aiškina, kaip reikia teisingai suprasti sąžinės laisvę. Jis yra Respublikinės mokslinės-ateistinės propagandos koordinavimo tarybos pirmininkas, jo sąžinės laisvės aiškinimas yra ir Lietuvos ateistų pažiūrų tuo klausimu išdėstymas. Manome, jog „Rūpintojėlio“ skaitytojams bus pravartu su tuo požiūriu susipažinti, juo labiau kad jis labai skiriasi nuo įprastinio požiūrio tuo klausimu.
J. Aničas rašo, jog esąs dvejopas sąžinės laisvės supratimas: buržuazinis, kuris sąžinės laisvę traktuoja tik kaip laisvę išpažinti religiją, bet nepripažįsta teisės būti ateistu ir skleisti antireligines pažiūras (p. 5), ir proletarinis-marksistinis, kuris reikalauja sąžinės laisvės visiems piliečiams ir laiko neleistinu dalyku riboti piliečių teises priklausomai nuo jų pažiūrų (p. 6). Svarbiausi proletarinio-marksistinio sąžinės laisvės supratimo principai esą šie: 1) kiekvieno piliečio teisė išpažinti bet kurią religiją; 2) teisė atlikti kulto apeigas; 3) teisė pakeisti tikėjimą; 4) teisė neišpažinti jokio tikėjimo; 5) teisė skleisti ateistinę mintį; 6) piliečių lygiateisiškumas, nepaisant jų religinio priklausomumo. Religija - privatus piliečių reikalas ir teisiškai nevaržomi nei religiniai, nei ateistiniai įsitikinimai (p. 7).
Skaityti daugiau: ATEISTŲ PAŽIŪRA Į SĄŽINĖS LAISVĘ
[Kun. Jonas Lauriūnas SJ]
Vladas Balkevičius savo apybraižoje „Inteligentiškos vizijos“ (Nemunas. 1977. Nr. 1o) rašo apie šių dienų žmogų, išaugusį ateizmo klimate ir vis dėlto nepasitikintį ateizmo tiesa, o ieškantį Dievo.
Toks ieškojimas mūsų sąlygomis, kai valstybė riboja informaciją, yra labai sunkus. Tad nenuostabu, kad žmogui tenka brautis per įvairius brūzgynus, nors netoliese yra takelis. įžvalgesniu žvilgsniu pamatęs oficialiosios pasaulėžiūros ribotumą, žmogus ieško kitokių atsakymų. Dairomasi į budizmą ir studijuojamas induizmas, domimasi okultizmu, telepatija ir teosofija, išpažįstamas panteizmas ir reiškiama pagarba senajai lietuvių religijai, tiesos ieškoma pas sektantus.
Tokie žmonės gerbtini, bet ne visi jų žygiai palaikytini. Jie eina senais minties takeliais, kuriais klydinėjo praeities žmogus, ieškodamas kelio į tiesą. Tai pirmykščio žmogaus pastangos išsiaiškinti tikrovę, išblaškytidvasinę tamsą. Kilnios pastangos, bet silpnos ir ne itin sėkmingos. Tačiau tie laikai jau labai nutolo nuo mūsų. Ilgą kelią nuėjęs žmogus jau turi daug tvirtesnį atsakymą į tai, kas visais laikais jaudino jo dvasią ir širdį. Žinijos ekrane pasirodė ne tik Sokratas, Pitagoras, Platonas, Aristotelis, Seneka, Buda, Demokritas, - istorijos scenon įžengė Kristus.
Skaityti daugiau: INTELIGENTIŠKOS VIZIJOS
Andrius Baltinis.
(Roma, 1975. 171 p.)
Monografijoje aprašomas Vyskupo kelias, pradėtas 1887 m. lapkričio 23 d. Bebrininkų k., Paežerių valsč., Vilkaviškio apskr. Mokslą ėjo Šunskų pradžios mokykloje, Petrapilio Šv. Kotrynos gimnazijoje, Seinų kunigų seminarijoje ir Friburgo universitete Šveicarijoje. Aukštąjį mokslą baigė 1913 m. ir įgijo teologijos licenciato laipsnį. Paskirtas Suvalkų Kalvarijos vikaru.
Netrukus prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečių kariuomenė užėmė Vilkaviškį ir kun. Vincentą Borisevičių paėmė kaip įkaitą. Tuo jis rusų valdžios akyse neteko pasitikėjimo ir, kai grįžo rusų armija, jam buvo pasiūlyta išsikelti į Rusiją. 1915 m. apsigyveno Minske, kur dirbo gimnazijos kapelionu ir lietuvių pabėgėlių komitete. Vėliau buvo paskirtas X Rusijos armijos kapelionu. Karui pasibaigus grįžo Lietuvon ir buvo paskirtas „Žiburio“ gimnazijos kapelionu, trumpą laiką kartu ėjo ir realinės gimnazijos kapeliono pareigas. 1922 m. paskirtas į Seinų kunigų seminariją, veikusią Gižuose, dėstyti moralinę ir pastoracinę teologiją. 1926 m. įsteigta Lietuvos bažnytinė provincija, sudaryta nauja Telšių vyskupija. Vysk. Justinas Staugaitis parsikvietė kun. V Borisevičių į Telšius. Iš karto paskirtas generalvikaru, o 1927 m. - Telšių kunigų seminarijos profesorium ir rektorium. 1928 m. popiežius Pijus XI pakėlė jį prelatu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1940 m. vasario 3 d. prel. Borisevičius konsekruotas vyskupu pagalbininku. Mirus vysk. Justinui Staugaičiui, 1944 m. paskirtas Telšių vyskupu. Tas pareigas ėjo iki tragiškos savo mirties.
Skaityti daugiau: VYSKUPO VINCENTO BORISEVIČIAUS GYVENIMAS IR DARBAI.
Žurnalas tęsia prieš karą ėjusio kunigams skirto žurnalo darbą. Suprantama, kad dabartinėmis sąlygomis tokį spaudinį leisti yra keliskart sunkiau. Tačiau atgaivintas „Tiesos kelias“ ryžtingai žengia pirmtako keliu.
Susipažinti teko su Nr. 4 ir 5. Pirmasis turi 88, antrasis - 93 puslapius. Sprendžiant iš šių numerių, žurnalas leidžiamas rūpestingai: kelia aktualius klausimus, jaučiama nauja dvasia, išplaukianti iš Vatikano II Susirinkimo nutarimų. Plačiai aptariama nauja liturginė reforma. Straipsnyje „Mišių kitimas amžių eigoje“ rašoma, kaip kito šv. Mišios nuo pirmųjų krikščionybės laikų iki šiolei. Jį papildo straipsnis „Ar Tridento Mišios tikrai 400 metų senumo“. Aktualus ir ypač naudingas pasauliečiams paskaityti straipsnis „Mišios šiandien“. Jame apžvelgiama visa nauja šv. Mišių eiga. Geras ir išsamus A. Rubiko rašinys „Kodėl kunigas su altoriumi atsisuko į žmones“. Autorius nurodo, jog epochinės reikšmės turintys pasikeitimai šiuolaikiniame pasaulyje, kuriuos giliai įžvelgė Vatikano II Susirinkimas, paskatino Bažnyčią daryti reformas, o pirmiausia - liturgijos reformą. Mišių apeigos, kurias prieš 400 metų nustatė Tridento Susirinkimas, atliekamos nesuprantama lotynų kalba, dalyvius darė pasyviais šv. Mišių paslapties klausytojais. Toks atsiskyrėliškas meldimosi būdas nepatenkina dinamiškai nusiteikusio šiuolaikinio žmogaus, kuris nori visa pažinti ir suprasti. Naujos Mišių apeigos pašalina šį trūkumą. Jos atliekamos gimtąja kalba, tikintysis įtraukiamas į apeigų vykdymą ir tampa ne pasyviu stebėtoju, o aktyviu dalyviu.
Skaityti daugiau: „TIESOS KELIAS" (1977. nr. 4 ir 5)
1977 m. gruodžio 29 d. Tabariškiuose dėl širdies ligos mirė kuklus kilniadvasis kunigas Jonas Aleksa. Jis savo gyvenimu liudijo tai, ką skelbė iš sakyklos ir mokė būdamas Kunigų seminarijos profesoriumi ir dvasios tėvu.
Gimė 1896 m. Parausių kaime, Pilviškių apylinkėje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje, Kauno ir Romos aukštosiose mokyklose. Eidamas mokslą dalyvavo moksleivių ir studentų ateitininkų organizacijos veikime, palaikė ryšius su kaimo jaunimu, Pavasarininkų organizacija. Dar lankydamas gimnaziją, savo gyvenimą susiejo su Marijonų vienuolija. Jo akyse vienuolynas išaugo, išplėtė savo veiklą ir atliko nemažą darbą, vykdydamas religinę misiją, keldamas švietimą ir auklėdamas jaunąją kartą. Ir velionis buvo prisidėjęs prie visų šių darbų.
Skaityti daugiau: Paminėkime: mirė kunigas Jonas Aleksa MIC
