Į Ž A N G A
Atskirą savo praėjusio gyvenimo apybraižą pradėjau rašyti 1976 m. gruodžio 26 d., o užbaigiau 1982 m. sausio 21 d., ją išleidau savilaidos būdu, atspausdinęs rašomąja mašinėle trijų egzempliorių tiražu. Tai sudarė 4-o rašymo formato 214 puslapių. Jie buvo įrišti į tris atskiras knygas ir pavadinti „Mano atsiminimai“.
Baigiamajame žodyje tada buvo išguldyta ir tokia mintis: „...Tai tegu jums, mano brangieji, ir liks ilgam prisiminimui ši mano rankų, minties ir sielos vargo kukli dovanėlė.“ Šią apybraižą skyriau tėvelių šviesiam atminimui.
Šiandien, po 30-ies metų, kai buvo rašomąja mašinėle atspausdinta ir savilaidos būdu išleista anoji „Mano atsiminimų“ knyga, per tą laiką susikaupė papildomai gana nemaža šūsnis įvairiausių užrašų dienoraščių forma, atskirų lapų su naujai užrašytais išgyvenimais, patirtais nuotykiais, kelionėmis...
Ypatingai daug visko teko patirti užrašinėjant pokario laisvės kovotojų prisiminimus ir juos publikuojant knygų serijoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, kas neleido sąžinei visa tai palikti užmarštyje, o kasdien vis kalė ir kalė į galvą – ruošti spaudai naujus atsiminimus, pasitelkiant ir šiokią tokią rašymo patirtį, įgytą per daugelį metų tik vien per savo juodą darbą.
Dabar jau aiškiai pastebėjau didžiulę rašymo kultūros prarają tarp anų „Mano atsiminimų“ ir šių. Jeigu anie atsiminimai buvo skirti tik patiems artimiausiems mano giminės palikuonims, tai šituos jau galėčiau pateikti ir truputį platesniam skaitytojų ratui. Nors, manau, jog jie bus įdomesni skaityti tik mane pažinojusiems, mano tėvynainiams, kraštiečiams, mano išleistų knygų skaitytojams, buvusiems mokslo draugams, bendradarbiams, o tiems, kurie manęs nepažinojo – beprasmis balastas.
Į šiuos atsiminimus klojau viską, ką maniau esant įdomesnio iš savo gyvenimo patirties, stengiausi nors trumpai paminėti artimiau pažinotus žmones, su kuriais teko kažkada bendrauti, dirbti, mokytis, kurie išliko atmintyje ir kuriuos šiandien dažnai prisimenu tik geru žodžiu.
Tegu atleidžia man Dievulis, kad šiuose prisiminimuose drįsau įsiterpti ir į kai kurių kitų žmonių gyvenimus, beveik nesusijusius su mano asmeniu, bet palikusius neišdildomus pėdsakus mano atmintyje, kadangi per daugelio jų likimus aš perėjau savo sudarytose ir išleistose knygose „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, „Aukštaitijos ir Žemaitijos partizanų prisiminimai“, „Laisvės kovotojų prisiminimai“, „Miškiniai“, atskirose publikacijose periodinėje spaudoje...
Gimiau ir užaugau kaime, kaimas formavo mano būdą, kaime aš patyriau pirmuosius vaikystės įspūdžius. Aš dar ir šiandien jaučiuosi esąs kaimietis, nors mieste pragyvenau didžiąją gyvenimo dalį. Todėl negalėjau atsispirti pagundai papasakoti plačiau apie savo gimtąjį kaimą, apie jo žmones, kaimo papročius... Čia rado sau vietą ir kai kurios ištraukos iš mano 1980–1986 m. sudarytos dokumentinės apybraižos „Buivydžių kaimo etnografija“. Šiuose atsiminimuose norėjau parodyti, kokioje aplinkoje aš atėjau į šį pasaulį, kokie žmonės buvo šalia manęs ir kur likimas mane nuvedė tolimesniais gimtojo Buivydžių kaimo takeliais. Todėl dalį anų pasakojimų perkėliau ir į šią knygą.
Gyvenime ne kartą teko pastovėti ant trapaus likimo slenksčio, patirti tris ypatingai lemtingus apsisprendimus. Pirmuoju – likau amžinai dėkingas pačiam likimui, kad jis mane pastatė ant tiesaus kelio, antruoju – teko pasikliauti gana protingu ir savalaikiu visai pašalinio žmogaus patarimu, kuriam amžinai, kol gyvas, liksiu dėkingas ir kartais pagalvoju: visgi šiame pasaulyje yra nuostabių žmonių... Trečiuoju – išgelbėjo tik atsitiktinumas, kad neįkritau į tamsią bedugnę... Neminėsiu ir neviešinsiu aš jų, kadangi tai sieja ne vien mano paties likimo gijas, tegu tai išlieka užmarštyje iki karsto lentos, bet po tokio kiekvieno prabudimo tada pasakydavau sau ir kitiems, kad Dievas yra...
Skaityti daugiau: Romas Kaunietis. Biografija
Mano pastaba: laiškų kalba netaisyta.
................................................................................................................................
Visi čia publikuojami laiškai – gauti el. paštu iš kolegų ir bendraminčių, daugiausiai susiję su mūsų raštijos darbais partizanine tematika ir apima maždaug 1998–2012 metų laikotarpį. Pagal jų gavimo datas nesilaikiau griežtos chronologinės tvarkos.
Pirmąjį laišką iš Laimono Abariaus gavau 1998 12 14, jame jis trumpai priminė apie buvusį partizaną Mykolą Janulį-Stumbrą, kuris buvo klastingai suimtas MGB agentų smogikų ir kankinimo būdu priverstas jiems dirbti, nors per pačią pirmąją operaciją Janulis sugebėjo ištrūkti iš čekistų nagų, būdamas laisvėje, nelindo kur nors į bunkerį, o rašė, siuntinėjo likusiems gyviems partizanams, patikimiems žmonėms, ryšininkams raštus, kuriuose aiškino, kad Srities vadas Jonas Kimštas užverbuotas, Vytauto apygardos vadas Bronius Kalytis – užverbuotas, Vyčio apygardos būrio vadas Kazys Riauba – užverbuotas, kad likę gyvieji partizanai niekuo nebepasitikėtų, vengtų su minimais asmenimis bet kokių kontaktų. Janulis darė viską, kad kuo plačiau paskleistų tą informaciją, bet čekistai irgi nesnaudė. Per savo užverbuotus žmones skleidė gandus, kad Janulis užverbuotas MGB, kad nieks juo nepasitikėtų ir pan. Kaimuose ypač neišprusę moterėlės iškart pasigavo tą „antį“ ir visiems skalambijo, kad Janulis užverbuotas, netgi aiškino, kad tas ar kitas partizanas žuvo per Janulio išdavystę...
Jau po Atgimimo, rinkdamas ir užrašinėdamas partizanų, ryšininkų prisiminimus, ir aš buvau užkibęs ant tos pačios legendos kabliuko. O ką man žinoti, kas buvo tas Janulis? Gal ir užverbuotas? Tada dar į KGB archyvus nebuvome nė vienas įkėlę kojos. Ypač man garantavo, kad Janulis išdavikas, buvusi Raguvos apylinkių Vienuolio būrio partizanų ryšininkė Elena Kizytė-Vasiliauskienė-Raganaitė, kurios prisiminimai užrašyti knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, II dalis, 1 knyga, 469 p. O kada patekau į KGB archyvus ir ten radau visai priešingą informaciją apie Janulį, teko daug dar pasidarbuoti, įrodinėti žmonėms, kad Janulis tikrai išdavikas nebuvo. Jeigu ir Jono Kadžionio-Bėdos suėmimo metu, kada agentai smogikai atėjo kartu jau su suimtu Januliu, jis sugebėjo Kadžioniui duoti ženklą, kad čia ne tie, kuriais jis pasitiki, deja Kadžionis nesuprato to ženklo prasmės. Susitikus partizanai paprastai pasibučiuodavo, o tą kartą visi su Kadžioniu atėjusieji pasibučiavo, tik vienas Janulis bučiuojantis nusuko veidą į šoną. Kadžionis dar įsižeidė, kad Janulis su juo taip nebroliškai pasisveikino, bet kad tai buvo jam duotas ženklas, jis to nesuprato. Taigi, savo pirmam laiške Laimonas man ir primena apie Janulį. Jis tuo metu ką tik buvo lankęsis KGB archyve ir ten operatyvinėse bylose radęs tą informaciją (laiškas rašytas rašymo mašinėle ir atsiųstas paštu).
Skaityti daugiau: LAIŠKAI, PASTABOS, PAMĄSTYMAI, PATARIMAI
Visos nuotraukos pdf failuose:
Originalios muotraukos: 
Su kopijuojama antrašte: 
176B. 2016 02 27 Vilniuje knygų mugėje Romo Kauniečio 10-os dalies knygos LAISVES KOVOTOJŲ PRISIMINIMAI pristatymo metu: Aistė Čepulytė-Petrauskienė, Romas Kaunietis, dr. Darius Juodis, Vykintas Vaitkevičius
Skaityti daugiau: Romo Kauniečio asmeninės nuotraukos V dalis
Nuotraukos (visos) pdf failuose:
Originalios muotraukos: Su kopijuojama antrašte:
130AB. 2012 02 16 Minaičių k., Radviliškio r., kur 1949 m. vasario 16 d. Stanislovo Mikniaus sodyboje buvo pasirašyta LLKS prezidiumo Deklaracija. Romas Kaunietis ir S. Mikniaus dukra Julijona Mikniutė
131AB. 2012 02 16 Minaičiuose, Radviliškio r. buvusioje Stanislovo Mikniaus sodyboje: Romas Kaunietis, Mindaugas Lukošaitis, Algimantas Stalilionis, Gediminas Petrauskas, Žilvinas Montvydas, Aistė Čepulytė-Petrauskienė, Vilhelmas Šulcas
Skaityti daugiau: Romo Kauniečio asmeninės nuotraukos IV dalis
Visos nuotraukos pdf failuose:
Originalios muotraukos: Su kopijuojama antrašte:
97AD. 2003 m. Šiauliuose, Lydos g. 60: 1. Daunys Alfonsas-Šriubas, Jovaras, Lizdeika. Vytauto apyg., Liūto rnkt. prtz. būrio vadas, g. 1917 02 07 Maleckažemio k., Tauragnų vlsč.; 2. Kaunietis Romas
97VZ. 2018 07 14. Ukmergės r., Vidiškių sen., Kadrėnų k. DK apyg. prtz. parke. Romas Kaunietis ir Simas Kudirka, g. 1930 03 09 Šakių r., Griškabūdžio k. 1970 11 23 iš sovietų laivo peršoko į JAV laivą ir amerikiečių buvo grąžintas atgal. Vėliau sovietų teistas už „tėvynes išdavimą“ 10 m. lagerio
Skaityti daugiau: Romo Kauniečio asmeninės nuotraukos III dalis
Nuotraukos pdf failuose:
Originalios muotraukos: Su kopijuojama antrašte:
046KM. 2000 01 15. Vilnius, Turniškėse pas Kronkaičius. 1. Kazys Saja; 2. Gražina Sajienė-Mažeikaitė (poetė, vertėja); 3. Romas Kaunietis; 4. Rūta Kronkaitienė; 5. Jonas Kronkaitis (gen. mjr.), Lietuvos kariuomenės vadas
049LV. 2004 09 04. Činčikų k., Švenčionių r. Romas Kaunietis ir Ona Činčikaitė, g. 1927 07 31, jos gimtųjų namų kieme. O. Činčikaitė nuo 1953 m. iki 1986 m. šiuose namuose slėpė paskutinį Lietuvos partizaną Stasį Guigą-Tarzaną, g. 1920 m. Miežionėlių k., Švenčionių r. Jos prisiminimai publikuoti knygoje „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“, VI d., psl. 671, išleista Vilniuje 2008 m.
Skaityti daugiau: Romo Kauniečio asmeninės nuotraukos II dalis
Nuotraukos pdf failuose:
Originalios muotraukos: Su kopijuojama antrašte:
1AD. 1963 m. Rusijoje, Mordovijos lageryje - Nijolė Alfonsa Gaškaitė-Žemaitienė. Disidenėe, istorikė, rašytoja. Gim. 1938 09 27 Kupiškyje. Po karo su tėvais persikėlė gyvent į Pandėlį. Mirė 2000 10 06 Šiauliuose. Palaidota Vilniuje, Karveliškių kapinėse
2B. 2009 07 30 Anykščių r., Levaniškių apyl., Janapolio k. pas poetą ir aktorių Povilą Kulvinską: Povilas Kulvinskas, Romas Kaunietis, Algimantas Žilys (šio karšto partizanų būrio vado Antano Žilio-Žaibo sūnus)
Skaityti daugiau: Romo Kauniečio asmeninės nuotraukos I dalis
1996m. leidykla “VAGA” išleido pirmą Aukštaitijos partizanų prisiminimų knygą.
1998m. išleido tuo pačiu pavadinimu II-os dalies 1-ą knygą ir 2000m. II-os dalies 2-ą knygą.
2001-ųjų gruodžio mėnesį leidykla “MARGI RAŠTAI” išleido Aukštaitijos partizanų prisiminimų III-ąją dalį.Šios knygos išleidimą parėmė Tautos fondas bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo , aukų rėmimo ir atminimo įamžinimo fondas. III-ąją dalį sudaro keturių partizaninių apygardų partizanų , ryšininkų ir jų rėmėjų prisiminimai : Vyčio , Algimanto , Prisikėlimo ir Didžiosios Kovos . Taip pat III-oji dalis vertinga tuo , kad joje įdėta visų keturių knygų asmenvardžių rodyklė. Knygoje taip pat publikuojama medžiaga iš KGB bei partizanų archyvų . Visa tai stengiausi išvilkt į dienos šviesą dėl kelių priežasčių . Kai kuriuos įvykius pasakotojai interpretuoja savaip , o archyvai kalba atvirkščiai , arba visiškai sutampa su pasakotojo pateikiamais faktais , kas gana nevienašališkai leidžia patvirtinti tų įvykių realybę . Tik archyvine medžiaga remiantis galima buvo iš keleto pozicijų nors siaurai nupiešti partizaninių struktūrų formavimąsi , nustatyt tikslesnę partizaninių būrių sudėtį , parodyti kaip ir kokiomis priemonėmis okupantai kovojo prieš Lietuvos partizanus .
1970 – 1990m. tarpininkaujant labai patikimiems buvusiems politkaliniams , ėmiau užrašinėt tremtinių , politkalinių , buvusių partizanų , jų ryšininkų bei rėmėjų prisiminimus . Rinkau medžiagą apie NKVD-KGB nusikalstamą veiklą Aukštaitijoje.Atgimimo laikotarpiu dalį surinktos medžiagos publikavau Panevėžio sąjūdžio laikraštyje “Laisvas žodis” pasirašinėdamas slapyvardžiais Mindaugas Genys ir Romas Girietis. Tuo metu šios publikacijos sukėlė didelį atgarsį skaitytojų tarpe , nes tai gana įžūliai buvo mesti pirmieji atviri kaltinimai buvusiems okupantams ir jų pakalikams stribams.
Skaityti daugiau: APIE PRISIMINIMŲ RINKIMĄ
Visaginas
2012 m.
Su Laimonu mus jau senokai sieja bendra idėja ir labai greitai mes tapome šios idėjos bendražygiais. Susipažinome, kada jau buvo išėję mano trys „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygos. Nuo pirmųjų pasikeitimų elektroniniais laiškais asmeniškai susitikome maždaug tik po metų ir iškart prasidėjo mūsų bendri vizitai pas buvusius pokario partizanus, ryšininkus ir jų rėmėjus.
Laimonas jau prieš tai buvo nemažai padaręs audioįrašų, kuriuos nedelsiant šifravo ir siuntė man publikavimui naujose „Aukštaitijos partizanų prisiminimų“ knygose. Mes ir atskirai kiekvienas sau rinkome ir užrašinėjome tuos prisiminimus ir dėjome į vieną vietą, skubėjome, nes matėme, kad tų žmonių skaičius mūsų sąrašuose pastebimai tirpsta, jie vienas po kito iškeliauja į Amžinybę, kol gyvi, stengėmės kuo daugiau jų prakalbinti.
Paskutiniu metu Laimonas nemažai laiko praleisdavo ir buvusiam KGB archyve, rinko išrašus iš įvairių bylų, vertė į lietuvių kalbą, juos taip pat man persiųsdavo, o aš juos pasirinktinai jau terpiau į užrašytų prisiminimų kontekstą. Jis labai daug man padėjo šiame darbe neatlygintinai, už ką jam esu nuoširdžiausiai dėkingas, jaučiau, kad žmogus dirba iš idėjos, aukoja šiam darbui savo laisvalaikį, kurį gal mielai galėtų paaukoti savo šeimai, savo asmeniniams tikslams, bet jis buvo pasišventęs bendrai idėjai ir dalinosi ja nuoširdžiai su manimi. Jis buvo neabejingas Laisvės kovų istorijos įamžinimui ir jos palikimui ateinančioms kartoms. Jis – mano idėjos žmogus, todėl apie jį šiuose savo gyvenimo prisiminimuose neparašyti aš negalėjau.
Šioje knygoje aš jam palikau laisvas rankas ir laisvas mintis. Supratau, kad žmogus praėjo gražiais žodžiais nenusakomus gyvenimo universitetus, gal kur paslydo, gal kur suklupo, bet visada atsikėlė ir tvirtu žingsniu ėjo pirmyn su viltimi, kad Lietuva bus laisva, kad mes būsime nepriklausomi, kad laisvai kursime savo ateitį ir daugiau niekada nereiks vergauti svetimiesiems nei Sibiro tremtyje, nei lageriuose, nei tarnaujant svetimųjų kariuomenėse.
Teko ilgokai įkalbinėti Laimoną, kad nors trumpai lakoniškai parašytų apie savo tėvų šeimą, mokslus, tarnybą sovietinėj kariuomenėje, apie partizanų prisiminimų užrašinėjimą, kol pagaliau sutiko jis man atverti savo dūšią.
Skaityti daugiau: Iš LAIMONO ABARIAUS prisiminimų
Iš prisiminimų apie ANTANĄ OBELEVIČIŲ-TAUTGINĄ
Su Antanu Obelevičiumi susipažinome vienam renginyje dar apie 1995 m. Jis man prisistatė, kaip buvęs partizanas ir kartu kaip buvęs Didžiosios Kovos apygardos Žvirblio-Jono Mickevičiaus vadovaujamo būrio žvalgybos viršininkas. Tas jo – „žvalgybos viršininkas“ mane iškart suintrigavo ir aš pagalvojau, kad tokie partizanų „žvalgybų viršininkai“ jau seniai guli po žeme, – ką tu čia, žmogeli, man nori parodyti, jog labai kietas?
Ne visai rimtai tada man atrodė toks A. Obelevičiaus prisistatymas, bet vėliau mes kažkaip su juo pradėjome palaikyti ryšį, jis man parūpino nemažai medžiagos knygai apie Žvirblio vadovaujamą būrį, esu gavęs iš jo ir partizaninių nuotraukų, be to ir jis pats pas mane lankėsi ne vieną kartą. Atvažiuodavo apsirengęs šaulio uniforma, akivaizdžiai išoriškai demonstravo savo karišką priklausomybę. Vėliau, iš pokalbių su juo supratau, kad žmogus – poetiškos sielos, mėgstantis aprašomus įvykius beletrizuoti.
Šia publikacija norėjau nors dalinai atskleisti tas intrigas intrigėles, kurios nuo pat Atgimimo pradžios tarsi nelabasis kirminas graužėsi tarp buvusių laisvės kovotojų, tarp buvusių politinių kalinių, kada atėjus tai laisvės ir nepriklausomybės dienai daugelis iš jų vienas už kitą norėjo atrodyti narsesniu, didvyriškesniu, kietesniu ir kuo daugiau nusipelniusiu Tėvynei Lietuvai.
Tai čia tik mažas pavyzdėlis, tik mažas trupinėlis to, ką man teko patirti užrašinėjant prisiminimus, renkant medžiagą APP knygoms. Į panašių intrigų pinkles buvau ne kartą ir aš pats įveltas, nemažai dar teks apie tai pakalbėti.
Neatsitiktinai šiai publikacijai pasirinkau tokį pavadinimą, perfrazuodamas Antano Obelevičiaus 2001 m. išleistą autobiografinę knygą „Ir kodėl gi?“
Skaityti daugiau: IR KUO GI TIKĖTI?
SĄSKRYDIS VANAGIŠKIUOSE IR PABERŽĖJE
(2011 05 14)
Gana neseniai dar pradėjau bendrauti su jaunais žmonėmis iš Vilniaus – Vykintu Vaitkevičiumi, Aiste Čepulyte ir keletu kitų. Jeigu mes, būdami tokio skirtingo amžiaus žmonės, suradome kažką bendra, radome bendrą kalbą, tai laikau neeiliniu įvykiu savo gyvenime.
Gal paprastai taip ir būna, jog žmones dažniausiai sujungia bendri siekiai, bendros idėjos, kilnūs darbai ir visi kitokie bendri dalykai, apie kuriuos gal ir mes patys nesuprantame, kas mūsų pasąmonėje vyksta. Tai, ko gero, taip būna jau sudėliota pačiuose žmonių gyvenimo stalčiuose (failuose) paties Aukščiausiojo, nes tik jis vienas ir vienintelis žino mūsų gyvenimų tikslą, ką mes turime daryti ir dėl ko tai mes privalome daryti.
Su Vykintu Vaitkevičiumi susipažinome 2010 m. vasario 16 d. Balandiškyje, Radviliškio rajone, buvusioje Sajų sodybvietėje, kur 1949 m. vyko LLKS partizanų vadų suvažiavimas ir kur buvo rašoma garsioji LLKS prezidiumo Deklaracija. Čia mes trumpai apsitarėme dėl antro susitikimo pas mane Panevėžyje ir tai įvyko tų pačių metų kovo 15 d. Pas mane jie atkeliavo trise: Vykintas Vaitkevičius, Aistė Čepulytė ir filmuotojas Justinas Lingys.
Pagrindinis darbinis klausimas buvo sprendžiamas dėl mano turimų partizanų nuotraukų negatyvų skenavimo ir mano kalbintų buvusių pokario partizanų, ryšininkų pasakojimų audioįrašų perkėlimo į kompiuterines laikmenas. Nežinau, ką tada mąstė šitie jaunuoliai apie tą grandiozinį darbą, kurį jiems teks nuveikti, juk tai buvo šimtai negatyvų, šimtai audiokasečių, ne vienos dienos ir ne mėnesio labai įtemptas darbas, tačiau jie surizikavo... Kažkada visa tai buvau siūlęs Genocido centrui, bet ten kažkodėl abejingai šis mano pasiūlymas praslydo pro šalį. Kada visa tai aš perdaviau Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto žinion, vienas iš LGGRTC darbuotojų man paskambino telefonu ir truputį apgailestaudamas paniūniavo, kodėl ne jiems...
Skaityti daugiau: SĄSKRYDIS VANAGIŠKIUOSE IR PABERŽĖJE
Šis skyrius man bus vienas iš sunkiausių ir skaudžiausių, kadangi privalėsiu ypatingai objektyviai rašyti apie savus ir apie priešus, apie nukankintus, išniekintus, nužudytus tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės.
Paskutiniu metu (2010 m.) spaudoje pasipylė nemažai publikacijų apie pokario Laisvės kovotojų nepateisinamus žiaurumus savo tautiečių atžvilgiu, jų įvykdytas civilių žmonių žudynes. Kad ir labai keista, Lietuvos partizanus smerkiančių straipsnių serija pasipylė gražiausiam ir turtingiausiam lietuviškomis tradicijomis Anykščių krašte.
Anykščių savivaldybės laikraštis „Anykšta“ ėmė leisti labai keistu pavadinimu žurnaliūkštį-priedą „Aukštaitiškas formatas“. Man asmeniškai tas pavadinimas kažkodėl truputį atsiduoda kagėbistišku kvapeliu, na, bet tai čia tik tokie mano „uoslės receptorių pojūčiai“.
Kas be ko, žmonės privalo išsakyti savo skausmą, privalo ieškoti tiesos, privalo reikalauti iš atitinkamų valstybės institucijų viešo pasmerkimo praeities blogų darbų, neatsižvelgiant į tai, kieno jie buvo padaryti, privalo rasti tą išeitį, kad nusikaltusieji žmoniškumui būtų įvardinti, o gal dar ir nubausti.
Iki Atgimimo ir po Atgimimo aš rinkau medžiagą tik apie Lietuvos Laisvės kovotojus, apie pokario ginkluoto pasipriešinimo dalyvius, jų ryšininkus, rėmėjus ir nukentėjusius nuo sovietinio teroro. Bet nemačiau tikslo užrašinėti prisiminimus buvusių stribų, arba kitaip dar juos drįsčiau pavadinti – buvusių tautos išgamų, kurie nuėjo tarnauti mūsų kraštą užgrobusiems rusų bolševikams, kurie paėmė ginklą į rankas, padėjo atėjūnams tremti savo tautiečius į Sibirą, šaudė ir guldė ant gatvių brolių lavonus... Apie šituos „didvyrius“ per penkiasdešimtį raudonųjų okupantų valdymo metų buvo tiek prirašyta, tiek prikurta, kad jau ar begalima buvo daugiau tiek prikurt ir prifantazuot.
Čia gal nebereiktų man ir kartotis, nes tai visiems – gerai žinoma nepaneigiama tiesa, kad patys protingiausi, patys darbščiausi mūsų tautiečiai buvo dar per pirmąją rusų-sovietų okupaciją išguiti iš savo gimtųjų namų, išvežti į Rusijos šiaurinius pakraščius ir ten pasmerkti kančioms ir bado mirčiai.
Skaityti daugiau: DAR KARTĄ ATSIGRĘŽKIME Į SAVE...
Panevėžys
2012 02 21
Po ilgos ir turiningos kelionės visada mintimis grįžti į praeitį ir pagalvoji: kaip toli buvo nukeliauta, kiek įspūdžių patirta, išgyventa, bet būna ir taip, kad ne viską norisi ir prisiminti. Tamsūs praeities šešėliai dažnai uždengia šviesius prisiminimus.
Grįžtant prie tos Gyvenimo Kelionės, per daug tikrai negalėčiau skųstis savo likimu, kurį man Dievulis skyrė. Nesvarbu, kad vaikystėje netekau tėvų, bet tos skriaudos aš tarsi ir nejutau, kadangi nebuvau, kaip tas paukštelis, išmestas iš lizdo ir paliktas likimo valiai. Mane priglaudė, maitino, rengė, augino labai geri žmonės, aš nei dienos nebuvau nepavalgydintas, buvau paguldytas į šiltą patalą, miegojau ramiai ir man nereikėjo galvoti, kaip gyvensiu rytoj.
Tą tėvų netekties skriaudą pajutau tik po keliolikos metų, kada jau tapau suaugęs jaunuolis ir ėmiau kelti sau klausimus – kaip būtų buvę, jeigu vaikystėje būčiau turėjęs tėvus? Ar laimingesnį savo asmeninį gyvenimą būčiau susikūręs? Tėvai, be abejo, visada norėtų savo vaikui tik gera ir stengtųsi palenkti taip, kaip jiems atrodo, tarsi būtų geriau, bet mes kiekvienas esame atskiras individas ir ne visada mūsų norai, svajonės sutampa su tėvų norais.
Dar vaiku būdamas, aš jau turėjau savo NUOMONĘ. Nors ir žinojau, kad mano globėjų nuomonė kitokia, negu mano, bet aš jų nuomonės nepaisiau, dariau taip, kaip mano „nuomonė“ diktavo. Už Jakučionių gryčiutės šapelyje stovėjo daili vaikiška lovytė. Kadangi sugalvojau pasidaryti dėžutę žaislams susidėti, reikėjo lentučių, tai aš iš tos lovytės visas lentutes išlupau, ir iš gražaus dailaus baldelio liko tik laužo krūva... Dėdės Vitaldo spintoje stovėjo trys veikiantys radijo aparatai. Kadangi man reikėjo žaidimui aliuminio folijos, išlupau aš iš jų kondensatorius ir pasidariau aitvarui uodegą. Labai norėdavau cukraus, bet pokario metais jo būdavo deficitas. Vieną kartą išlaižiau cukrinę ir tik tada pagalvojau, ką mano globėjai pasakys? Iškart radau išeitį. Į tą pačią cukrinę druskos pripyliau... Teta mane buvo prigrasiusi, kad nedeginčiau rentgeno filmų, bet aš, jai išėjus į tvartą šerti gyvuliukų, tuos rentgeno filmus uždegiau ir vos pats nesudegiau... Kieme ant įkaltų į žemę baslių buvo suvožtos puodynės. Paėmiau ir „užmoviau“ visas ant tų baslių... Tai buvo mano NUOMONĖ.
Skaityti daugiau: PAMĄSTYMAI PO KELIONĖS
