Į Laisvę 1954 4(41)

KĘSTUTIS KUDŽMA: Ką turi pasakyti Lietuvai šios dienos jaunimas tremtyje

LEONAS PRAPUOLENIS: Kolchozo baudžiava Lietuvoje pagal mačiusių liudijimus

DEMOKRATIJOS ŠVIESOJE: Vietoje klasių tarpusavio kovos siekiame klasių bendradarbiavimo

STUDIJŲ SAVAITĖJE: Ką svarstė ir nutarė Europos Lietuvių Fronto Bičiuliai

Į LAISVĘ 1954 Nr. 4 (41) TOWARD FREEDOM, LITHUANIAN MAGAZINE 23 LINDEN ST., BROOKLYN 21, N. Y.

PDF Fotografinė kopija BOX

Vyr. redaktorius — Editor-in-Chief— Juozas Brazaitis Redakcijos kolegija: Juozas Kazickas, Antanas Musteikis, Leidžia Lietuvių Pronto Bičiuliai Viršelio vinjetė — dail. Telesforo Valiaus

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1954 4(41)

Juozas Brazaitis: Pavargimo grėsmė

NORĖTUME LINKĖTI, kad Velykų varpai su džiaugsmu, taika, broliška meile jums atneštų ir šį įspėjimą: “šiandieninis pavojus yra teisiųjų pavargimas”. . . Taip perdavė spauda popiežiaus mintį, tartą pernai per Velykas.

Retai kas taip tiksliai ir aiškiai yra nurodęs didžiųjų negerovių šaltinį ir taip trumpai— taikliai jį susakęs: teisiųjų pavargimas.

Kuris neginčijamai pasakys, kas gyvenime yra tie teisieji? Bet tegul turi teisę tuo vardu suprasti kiekvienas save, kas yra įsitikinęs savo minčių teisingumu ir joms vykdyti pasirinktų veiksmų bei pastangų gerumu.

Bet tie pavargsta. Vieni pavargsta veikti ir kovoti; kiti pavargsta norėti ir siekti; treti pavargsta galvoti.

PAVARGĘ VEIKTInebegali savo minties, noro, pasiryžimo paversti darbu. Nebėra tam energijos. Jos dar pakanka kalboms, pasitarimams, planams. Bet mintims ir planams vykdyti energijos pritrūksta. Pavargę planų autoriai lengvai save įtikina, kad jie jau viską yra padarę, sukurdami planą, surašydami programą, priimdami ir paskelbdami rezoliucijas. Pavargę kovotojai su piktu, moja ranka — tegul sau. Jie panašūs į pakirptais sparnais paukščius, kurie, nors ir plasnoja, bet vis vietoj, nejudėdami pirmyn.

Planai apgaulingai suvilioja ir visuomenę. Nevienas iš jos kartoja: norim veikti, tik duokit planus, programas... Kada tokie planai paruošti ir į rankas įduoti, dažnas jų ir nepastebi. Tada vėl pasako: reikia persiorganizuoti. Vėl rengiami persiorganizavimo planai, ir daugelis posėdžių ir konferencijų juos svarsto — persvarsto ir tariasi tada rimtus darbus nudirbę. Taip išeina didžioji energijos dalis tiems, kurie pavargo veikti arba pasiklydo veikimo supratimuose. Susidaro plasnojančių, bet neskrendančių paukščių būriai.

Skaityti daugiau: Juozas Brazaitis: Pavargimo grėsmė

Studijų Biuras: Žmogus ir ūkis

Siekdami palaikyti išeivijoje gyvą valstybinę mintį, kad tremties lietuvio valstybinė sąmonė neblanktų, o ypatingai norėdami būti paskata jaunajai kartai susimąstyti ties busimosios Lietuvos klausimais ir pergalvoti jų sprendimą, spausdiname LFB Visuomeninių Studijų Biuro ateities demokratinės Lietuvos sąrangos svarstymus.

Tai yra tęsinys tų svarstymų, kurie yra spausdinti "Į Laisvę” 1943-1944 m. Jų pagrinde yra tezė, kad ateities Lietuvos sąrangoje demokratija būtų visur esąs ir viską tvarkąs šeimininkas, o ne tik iškilmių svečias.

Nr. 2 (39) buvo svarstoma, kaip demokratijos principas įgyvendinti kultūros srityje, kad tinkamai būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.

Nr. 3 (40) pradėta svarstyti, kaip demokratijos principas įgyvendinti ūkio srityje, kad kuo tiksliau būtų suorganizuota ūkinių gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp valstybės piliečių. Pastarasis klausimas baigiamas svarstyti šiame Nr. 4 (41).

Į pilnutinę demokratiją (3)

ŪKIO TARPININKAI

(a) Prekyba. Krašto ūkinės gėrybės vietinį ar užsieninį vartotoją pasiekia per prekybos organizaciją. Prekybinės įmonės, be grynai ūkinės reikšmės, turi ir socialinės, nes tarnauja žmogaus reikalams aprūpinti.

Vidaus prekybos tinklo uždavinys yra kuo pigiau vykdyti prekių pristatymą vartotojui. Tam pirmiausia reikalinga iš prekybos organizacijos išjungti nebūtini tarpininkai. Juo tobulesnė bus prekybos organizacija, juo bus trumpesnis ir tiesesnis, taigi ir pigesnis gaminio kelias nuo gamintojo į vartotoją.

Praeityje lietuvis permaža yra domėjęsis prekybos ūkiu. Ateities Lietuva šioje ūkio srityje daug ką turės pradėti nuo pamatų. Vienas iš didelių prekybos organizacijos uždavinių bus išugdyti lietuvio prekybininko tradicijas, profesinę etiką, prekybinį sąžiningumą, tiesumą, paslaugumą.

Skaityti daugiau: Studijų Biuras: Žmogus ir ūkis

J. Daumantas: Kalniškių mūšis

Pietų Lietuvoje vienos iš labiausiai gyventojų pasakoti mėgstamų kautynių yra žinomos Kalniškių vardu. Jos įvyko 1945 m. gegužės mėn. Kalniškių miškely, kur 80 partizanų, vadovaujamų Lakūno, per kelias valandas sunaikino su viršum 400 enkavedistų.

Įsitvirtinusius Kalniškės miško aukštumoje partizanus puolė dešimteriopai didesnės enkavedistų pajėgos, atžygiavusios iš Simno. Kautynės virė kelias valandas, bolševikams bandant įsibrauti į partizanų pozicijas.

Tik baigdami amuniciją, partizanai iš gynimosi perėjo į veržlų puolimą ir, paskutinėmis šovinių saujomis pralaužę gilius bolševikų žiedus, kurie supo partizanus, išsiveržė į laisvę.

Šiose kautynėse šalia vyrų lygiai drąsiai pasirodė ir moterys. Lakūno žmona (buvusi mokytoja) kovėsi, pavaduodama ir kritusius kulkosvaidininkus, neišleidama iš rankų kulkosvaidžio net tada, kai ją per abi kojas sužeidė. Šalia jos lygiai drąsiai kovėsi partizanė Pušelė.

Skaityti daugiau: J. Daumantas: Kalniškių mūšis

Vilnis: Pavergtai Tėvynei (iš partizanų poezijos)

Daugel vargo ir skausmo pakėlei,
Daug vergiją ir vėjų šaltų,
Kiek laukuose pilkų akmenėlių,
Tiek krūtinėje tavo žaizdų.

Kas surinks tavo kraują ir gėlą
Ir tas ašaras, laisvės kančias ...
Nemažiau gal vandens Nemunėlis
Nuplukdeno į jūras plačias.

Kas paguos tavo širdį, tėvyne,
Kas tau šalty ugnelę įpūs—
Svetimi atėjūnai išmynė
Darželius ir prabočių kapus

Skaityti daugiau: Vilnis: Pavergtai Tėvynei (iš partizanų poezijos)

Kęstutis Kudžma: Jaunimas Lietuvos laisvės kovoj

Šioj skaudžioj epochoj, kada Lietuvos sūnūs bei dukros tėvynėje kenčia civilizuotam pasauliui neįtikimą vergiją, kada dešimtys tūkstančių tremtinių priversti jieškoti sau dalios plačiuose pasaulio kontinentuose, Dr. Vinco Kudirkos pranašystė apie lietuviškąjį tiltą, jau vieną kartą išsipildžius, suramina aušros besiilgintį lietuvį. Kol bus tilte bent viena lietuviškoji dalelė, jis nesubyrės.

Keturiolika metų—ilgas laiko tarpas, ypač kai esi nelaimėje. Jau bręsta nauja ir lietuviškoji karta, kurios nemažai daliai gal tik tremties metai konkrečiau atvėrė tėvynės tragedijos supratimą. Tėviškėj subrendę lietuviškojo tilto dalys atsivežė savo atsparumą tremtin. Ir tai gal ne viena apipuvo. O kaip su mumis, jaunaisiais, kurie esame mažai lietuviškosios pastogės šilumos pajutę? Ar tremties dulkės dar neapklojo žavaus mūsų tėvynės vaizdo? Ar ir mūsų širdys plaka kaitria tėvynės laisvės idėja?

Dažnai svajonėse girdime varpų gaudimą, skleidžiantį Lietuvos laisvės aidą iš tėvynės bažnyčių. Nekantriai trokštame išvysti Lietuvos prisikėlimą ir su didžiu džiaugsmu žaizdotus partizanus ir vergijos iškamuotus brolius, seses tėvynėj. Tai kilnūs ir būtini jausmai, kurie turi neužgęstamai liepsnoti kiekvieno lietuvio širdyje.

Tačiau Lietuvos laisvės idėjai įgyvendinti vien jausmų, kad ir kilniausių, nepakanka. Daug kas troško pažvelgti pasaulin iš Everesto viršūnės, bet tik pora drąsuolių savo troškimą įvykdė. Lietuvos laisvės siekimas, mums daug aukštesnis už Himalajų viršūnes, pirmoj eilėj priklauso nuo dviejų veiksnių, būtent: nuo palankios tarptautinių politinių įvykių raidos ir nuo nenuilstančio vieningo lietuvių ryžto tam savo patrijotiniam troškimui realizuoti, visomis išgalėmis stojant laisvės kovon.

Skaityti daugiau: Kęstutis Kudžma: Jaunimas Lietuvos laisvės kovoj

DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINE KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE

Jau dešimti metai trunkanti demokratinio ir vadistinio principų tarpusavinė kova Lietuvos laisvinimo organizacijoje, — tūlam laisvojo pasaulio lietuviui iki gyvo kaulo nusibodusi, nemaža taurių patriotų į rezignaciją ir nusiminimą pastūmėjusi, nemaža neorientuotų žmonių suklaidinusi, nemaža tarpusavinio aitrumo tarp atskirų laisvės kovos organizacijų bei veikėjų sukėlusi, daug žalos pačiam Lietuvos laisvinimo darbui padariusi, savo nepabaigiamomis paliaubų derybomis toli pralenkusi Korėjos karo paliaubų derybų užtrukimą, — verčia pateikti viešumai objektyvią šios kovos medžiagą.

Šeštas veiksmas

Principiniais ar praktiniais klausimais?

Nors Nicoje (1951. 6. 26) buvo susitarta, kad Vliko-Lozoraičio kitas pasitarimas įvyks t. m. rugpjūčio 10 Reutlingene, bet pasitarimai įvyko rugsėjo 2-13 dd. 1951 m. rugsėjo 1 Lozoraitis su V. Žilinsku atvyko į Stuttgartą. Rugsėjo 2 d. prasidėjo Vliko delegacijos pasitarimai su Lozoraičiu ir Žilinsku.

Vliko delegacijoje buvo dr. Karvelis, J. Makauskis, J. Norkaitis ir T. Šidiškis. Dr. Karveliui asmeniniais reikalais išvykus į Frankfurtą, į Vliko delegaciją įėjo prof. Kaminskas, o jam rugsėjo 4 d. emigracijos reikalais išvykus į Rastattą, rugsėjo 7 d. pasitarmų posėdyje jį pavadavo prof. Brazaitis.

Pirmą pasitarimų posėdį (9. 2.) pradėjo Vliko delegacijos pirmininkas Norkaitis.

Skaityti daugiau: DEMOKRATINIO IR VADISTINIO PRINCIPŲ TARPUSAVINE KOVA LAISVINIMO ORGANIZACIJOJE

Tėvynėje: Kolchozai

Nuo 1947 Lietuvos ūkininkai imta varyti į kolektyvinius ūkius, vadinamus kolchozais. 1949 m. vasario mėn. kompartijos suvažiavime Sniečkus pranešė, kad jau 22.868 ūkiai sujungti į 926 kolchozus. Tų pat 1949 m. gale Paleckis jau tvirtino, kad 130.000 ūkininkų suvaryti į 4135 kolchozus. O 1951 m. liepos 8 d. “Tiesa” paskelbė, kad “92% Lietuvos valstiečių jau sutelkta į kolektyvinius ūkius.”

Tačiau sovietinėje spaudoje pažymėtinai daug skundų kolchozų nesėkmėmis. Nesėkmių svarbiausia priežastis yra pati kolchozinė sistema, kurią iš arti leidžia aiškiai pažinti čia dedama kolchozinio gyvenimo apžvalga.

1. STEIGIMO TECHNIKA

Grasinimais ir sąmoningai padidintais mokesčiais iš ūkininkų išgavus raštišką sutikimą, kad jie su visu savo turtu “savanoriškai” jungiasi į kolchozą—stribų apsaugoj į kaimą atvyksta rajono žemės ūkio įstaigos atstovas. Jo priežiūroje išrenkama kolchozo vadovybė ir pareigūnai: 1. Kolchozo pirmininkas, 2. brigadininkai, 3. grandininkai, 4. matininkas-svėrikas, 5. fermų vedėjai, 6. kalvis, 7. sandėlininkas, 8. saskaitininkas, 9. revizijos komisija. Pareigūnų kiekis priklauso kolchozo didumo.

Kolchozo vadovybės būstinė parenkama taip, kad ji būtų visų į kolchozą sujungtų ūkių centre. Bet dažnai tolimiausioj i kolchozui priklausanti sodyba yra už keleto km. nuo kolchozo centro. Iš šio fakto ryškėja ir antrinis grandininkų uždavinys: laiku informuoti savo grandies narius, į kurią kolūkio vietovę ir su kokiais įrankiais kolchozininkai turi prisistatyti.

Skaityti daugiau: Tėvynėje: Kolchozai

PASAULYJE: Artėjame prie Rubikono

Jau kuris laikas tarptautinėj padėty Azijos reikalai savo šešėliu yra aptamsinę europinius, kurie betgi Rytų-Vakarų santykiams yra lem-tingesni, kaip Azijos problemos. Europos erdvėje svarbiausia tarptautinė problema yra Vokietijos. Ji visą laiką yra tarptautinės politikos darbų eilėje. Tik po Ženevos laimėjimų Sovietų Sąjunga, kaldama geležį, kol karšta, kol Vakarai, Ženevos pralaimėjimų priblokšti, Vokietijos problemą savo liepos 24 d. nota D. Britanijai, JV ir Prancūzijai atkėlė tarptautinės politikos darbų tvarkoje pirmuoju punktu. Ar ji bus sprendžiama pirmuoju ar kuriuo kitu iš eilės punktu, ji yra visos centro ir rytų Europos, tuo būdu ir Lietuvos problema. Į jos sprendimo eigą verta atidžiau įsižiūrėti.

Tuoj po karo (1945) žinomas britų publicistas Liddell Hart, suvesdamas D. Britanijos politikos karo metų balansą, konstatavo, kad W. Churchillio karo metų politika tarptautinę jėgų pusiausvyrą yra privedusi prie bankroto slenksčio.

“Visus karus, — rašo L. Hart, — D. Britanija vesdavo tam, kad būtų išlaikyta Europos pusiausvyra ir kad nė viena valstybė joje neįsivyrautų. Visiškai sunaikindami Vokietiją, mes tuo pačiu ilgam laikui sugriovėm savo planus ... Tikrąja ir vienintele prasme karą mes buvom laimėję jau prieš dvejus metus (1943), kai buvo sunaikinta puolamoji Vokietijos galia. Nuo tol mes aklai kovojom tam, kad sugniuždytume ir defenzyvinį Vokietijos pajėgumą. Tuo pačiu mes ją išjungėm kaip Vakarų skydą. ..”

V. Europos skydo išjungimas galutinai buvo baigtas jau Vokietijai kapituliavus, Potsdamo konferencijoje.

Skaityti daugiau: PASAULYJE: Artėjame prie Rubikono

Išlaisvinimo tragedija

Lozoraičio, URT valdytojo, Vykdomosios Tarybos pirmininko komunikatai, Vliko pirmininko pareiškimas apie valstybės departamento pažadus, spaudos pranešimas apie Conanto intervenciją Bonnoje ... šalia jų visų ant stalo padėjau, iš archyvo ištraukęs, šveicarų nepriklausomo laikraščio "Die Tat” numerį, kuriame publicistas G. v. Uxkull pasakoja apie Albanijos laisvinimo padėtį, — mažosios Albanijos, komunistų okupuotos. Kad nukreipčiau savo dėmesį nuo lietuviškų veiksnių minėtos veiklos, skaitau apie Albaniją:

“Apie Albaniją iš esmės galima dvejopai rašyti: aprašyti malonią netiesą, arba aprašyti nemalonią tiesą. Pirmasis atžvilgis duoda maždaug tokį vaizdą: susispietę apie laisvės vėliavą Albanijos patriotai kovoja petys į petį su kitu laisvuoju pasauliu prieš bolševikinį agresorių... O antrasis atžvilgis — nemalonioji tiesa?...

Skaityti daugiau: Išlaisvinimo tragedija

TREMTYJE: Studijų savaitė

Europos Lietuvių Fronto bičiulių studijų savaitė ir po jos metinė konferencija įvyko Vokietijoje, Ludwig-shafene, prie Bodeno ežero liepos 26 -rugpjūčio 1. Dalyvavo iš Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos ir Šveicarijos, o taip pat Amerikos bičiulių valdybos atstovas.

1. PIRMOJO BANDYMO PRASMĖ

Ją išreiškė prof. Zenonas Ivinskis, Europos bičiulių pirmininkas, pasveikinimo mintyse:

“Susirinkome istoriškoje vietoje prie Bodensee, kur kitados prieš 500 metų jau rinkosi pirmą kartą Vytauto pasiųsti vyrai, kurie pasauliui išdėstė anas didžiąsias neteisybes, patirtas iš vokiečių ordino . . . Patyrimas rodo, kad visokie kongresai bei suvažiavimai, net tarptautiniai — daugiau reikšmės turi ne tuo, kad ten atskaitoma daug paskaitų, bet užmezgiamais ryšiais, išvystomomis bičiulystėmis ir pažintimis... Tai noriu pabrėžti ne vien todėl, kad LF bičiulių sąjūdis iki šiol daugiausia buvo personalistinis ir stipriai palaikomas ašmenių pažinčių bei draugiškumo ryšiais. Gyvenant į begalybę nusitęsiančiose liūdnose tremties dienose svetimoje ir kartais dar nejaukioje diasporoje — arba ir visai vienišai svetimųjų jūroje — kai žmogus daug ko, net pačių brangiausių dalykų jau per visą dešimtmetį esi netekęs, — asmeniško ryšio palaikymas įgyja ypatingos vertės. Savi bičiuliai, sava lietuviška aplinka, sakyčiau, sava mozaikinė šakelė anos dingusios Lietuvos laikų gali mus šiandien palaikyti, sustiprinti, pozityviai nuteikti. Visi, tiesa, gyvename laisvosios Europos dalyje, t. y. pačioje mažiausioje kontinento dalytėje. Bet daug kam susitikti netenka, šiandien čia susitinka du bičiuliai, tik po penkerių metų. O kiti du bičiuliai, seni draugai, matosi tik po devynerių metų. Bet ir šitas susitikimas nereiškia, kad dėstysime tik savo senus įspūdžius pagal aną šabloną — kaip aš bėgau iš Lietuvos”...

Skaityti daugiau: TREMTYJE: Studijų savaitė

A. Maceina: Naujoji stabmeldybė

1. Mūsų laikais miršta senasis žmogus, kurį A. Weberis vadina “trečiuoju žmogum”, ir gema ketvirtasis žmogus, kurio akivaizdoje mums kyla klausimas, kas yra šis žmogus savyje ir koks jo santykis su krikščionybe.

2. Pasaulio istorijos vyksmas susideda iš gamtos apipavidalinimo arba kultūros ir iš žmogaus santykių su Dievu arba religijos. Gamtos apipavidalinimas yra būtinas, nes jis sudaro pagrindą žmogui žemėje išsilaikyti. Santykiai su Dievu yra laisvi, nes jie kyla iš žmogaus apsisprendimo. Todėl religija istorijoje gali nykti ir praktiškai nesykį nyksta net ligi visiškos bedievybės. Istorijai lemtingas yra religijos vyksmas, kuris skelia žmoniją į dvi bendruomenes, apsisprendusias: viena už Dievą, antra prieš Dievą.

3. Mūsų laikais žmogaus santykis su Dievu darosi vis neigiamesnis: net “pačią Dievo sąvoką norima išrauti iš žmonių sielos” (Pop. Pijus XI). Bedievybės mintis yra mėginama paversti norma ir pagal ją statyti objektyvinę istorijos sąrangą. Nietschės bepročio numestas žemėn žibintas yra pakeltas pirmoje eilėje komunistinio žmogaus; bet ne tik jo vieno, nes bedievybė dabar yra visuotinas reiškinys.

Skaityti daugiau: A. Maceina: Naujoji stabmeldybė

EUROPOS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ REZOLIUCIJOS

I. LIETUVYBĖS IŠLAIKYMO REIKALU:

1. Gimtoji kalba.— Kalba yra tautinio sąmoningumo apraiška ir tautinės bendruomenes stipriausia jungtis. Todėl LF Bičiulių konferencija ragina visuomenę kreipti didelio dėmesio į lietuvių kalbos ugdymą šeimoje, mokykloje, organizacijose ir spaudoje, kartu tačiau pabrėždama, kad kalbos skirtingumas neturi virsti kliūtimi įsijungti į mūsų tautinę bendruomenę tiems, kurie į ją ateina laisvu savo apsisprendimu.

2. Šeima.— Tautiškai mišrių šeimų kūrimas slepia savyje didelių pavojų lietuvybei išlaikyti. LF Bičiuliai pripažįsta asmens pirmenybę jo santykiuose su bendruomene, taigi ir šeimos sudaryme. Tačiau tie, kurie mišrią šeimą kuria, turi griežtą tautinę pareigą įjungti nelietuviškąją šeimos pusę į tautinę mūsų bendruomenę ir savo vaikus auklėti gerais bei sąmoningais lietuviais. Konferencija prašo visus lietuvius, pirmoje eilėje lietuviškąsias šeimas, ankštai bendradarbiauti su mišriomis šeimomis ir tuo joms palengvinti aną pareigą atlikti.

3. Ugdymas.— Tremties ugdymo uždavinys yra ne tik žmogų išlavinti bei paruošti jį kuriai nors profesijai, bet sykiu ir išauklėti tautinę jo sąmonę bei nuteikti jį kultūrinei kūrybai tautinėje srityje. Todėl LF Bičiulių konferencija:

a. reikalauja, kad visose lietuvių laikomose ar vedamose mokyklose būtų įvestas privalomas lituanistinių dalykų dėstymas ir religijos mokymas lietuvių kalba;

b. kviečia kurti vidurines mokyklas tiktai humanistinio tipo, o jau esančias pagal šį tipą pertvarkyti, sustiprinant lituanistinių dalykų dėstymą;

c. ragina lietuvių bendruomenę, jos institucijas ir organizacijas, teikti moralinės, pedagoginės ir medžiaginės paramos lietuviškajai Vasario 16 gimnazijai Huettenfelde kaip svarbiai lietuviškosios kultūros įstaigai;

d. kviečia studentus gausiau studijuoti humanistinius mokslus, o visuomenę — paremti juos stipendijomis;

Skaityti daugiau: EUROPOS LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ REZOLIUCIJOS

Pusmetinė apžvalga

Per pusmetį Vlike daug kas pakito. Kad būtų matyti, kokie klausimai jame kilo; kurie iš jų buvo realiai išspręsti ir įvykdyti, kurie buvo iliuzijomis apdengiami (nuo savęs ar nuo kitų) ir paskui dužo į realybę, — duodame čia aprašymą pagal oficialiuosius pranešimus apie Vliko posėdžių darbus su savo komentarais.

Sausio 18-20 posėdy buvo V. T. pirmininko ir narių pranešimai V. T. pirmininkas tarp kitko teigė: “reikia tikėti, kad S. Lozoraitis, iš kurio pusės diplomatų skyrimo reikalu yra pasireiškęs nuomonių skirtumas, savo nusistatymą reviduos susitarimo dvasioje” ... šiandien jau žinom, kiek tas “prama-tymas” buvo pagrįstas. Ten pat V. T. pirmininkas tvirtino, kad “Vilkas yra pripažintas mums draugingų valstybių kaip Lietuvos valios reiškėjas ir atstovas”. Yra pripažintas ... Kadangi tas pats V. T. pirmininkas su Vliko pirmininku Jungtinėse Valstybėse dar tik vyko tokio pripažinimo gauti, tai neaišku, ar jis tyčiomis klaidina Vliką, ar neskiria žodžių “yra” ir “galėtų būti.”

Konkretesnis ir tikslesnis savo žodžiuose apie Lietuvybės išlaikymo tarnybos darbą. Jos išleista V. Cižiūno knyga “Tautinis auklėjimas šeimoje” yra naudinga priemonė lietuvybei ugdyti. Tik veikalas neturėtų pelyti Vliko sandėlyje.

Skaityti daugiau: Pusmetinė apžvalga

ŠIANDIENYKŠTIS IR VAKARYKŠTIS RAŠTAI

Buvęs Lietuvos atstovas Berlyne K. Škirpa rugpiūčio 27 “Vienybėje” ir kt. pranešė, kad jos taip pat prisistatęs Bonnoje 1953. 3. 24 kaip teisėtas Lietuvos atstovas prie Vokietijos vyriausybės. Dėmesio vertas ne tiek pats prisistatymas, kiek tam teisėtumui pagrįsti argumentai, pateikti Bonnos užsienių reikalų ministerijai. Būtent: 1. “iš Lietuvos pasiuntinio Vokietijoje pareigų nebuvau ir nesu Lietuvos vyriausybės atleistas”; 2. “pats iš tų pareigų nebuvau pasitraukęs”, o vokiečiams Lietuvos pasiuntinybę uždarius, jos raktus perdavęs Vokietijos užsienių reikalu ministerijai; 3. kadangi Lietuva su Vokietija nebuvo karo padėty, tai kredencialai lieką galioje.

Šitie K. Škirpos aiškinimai patvirtina nauju pavyzdžiu, jog emigracijoje gausėja atsitikimai, kad žmogus sąmoningai ar nesąmoningai šiandien užmiršta, ką jis teigė vakar, rytoj jis tuo pačiu reikalu dar naujau teigs. Taip K. Škirpa dar 1941 birželio 23 raštu per Vokietijos užsienių reikalų ministeriją pranešė fuehreriui, jog jis yra pašauktas būti Lietuvos vyriausybės priekyje. Tą jis tvirtino paskui vidaus reikalų ministerijoj, o lietuvių visuomenėj ir dabar kartais prisistato kaip tos vyriausybės galva. Šitos dvejopos pareigos viena kitą išskiria; arba esi atstovas arba vyriausybės narys; jei tapai vyriausybės nariu, tai jau išeini iš atstovų. Su Škirpos teigimais išeina dar keisčiau: vakar atstovas svetimoje valstybėje, šiandien vyriausybės galva, rytoj iš vyriausybės išėjęs vėl automatiškai daros tuo pačiu atstovu. Taip galima kombinuoti šeimyniškai, bet ne tarpvalstybiniuose santykiuose, kur ir teisė ir logika nepriklauso nuo mano “taip aš noriu”.

Skaityti daugiau: ŠIANDIENYKŠTIS IR VAKARYKŠTIS RAŠTAI

MAŽIEJI VAKARŲ IR RYTŲ KLAUSIMAI

MLT pirmininko vizitas Washingtone parodė, kad M. Lietuvos ateitis labai daug priklausys nuo mūsų pačių iniciatyvos, pirmiausia nuo pačių M. Lietuvos žmonių vaidmens, kurį MLT pirmininkas teisingai pabrėžia bet kuria proga. Bet lig šiol nei MLT nei kiti mūsų veiksniai M. Lietuvos bylai, išskyrus vieną priedą prie Vliko memorandumo, įteikto D. Britanijos, JV, Prancūzijos vyriausybėms, praktiškai nieko nėra paruošę, kaip lygiai nieko nėra paruošta nei Lietuvos rytų bylai, nors tiem dviem reikalam buvo sudaryta VT atskira tarnyba, paskutiniu laiku vadinta bendrųjų reikalų tarnyba. Daugiau pastangų nuėjo ne šioms problemoms spręsti, bet atstovavimo reikalui. Neseniai Toronte susiorganizavo M. Lietuvos rezistencija, vadinas, naujas keleto, ar geriausiu atveju, keliolikos žmonių sambūris šalia MLT. Jo uždavinys bus diriguoti “mažlietuvių rezistencijos atstovo” Simonaičio veiklai Vlike, nors tai veiklai natūraliai diriguoja MLT, kuriai Simonaitis pirmininkauja. Savo ruožtu M. Geležinis pagal Vliko susitarimą su MLT yra VT kaip MLT atstovas, ne “mažlietuvių rezistencijos”. Sunku suprasti, kam tas dirbtinis atstovavimo dvilypumas; kam jėgų pulverizacija, kai ir pačioj MLT pietnemuniečių, palyginti, yra nedaug. Atrodo, kad “maž-lietuviai” nori pasekti blogaisiais pavyzdžiais “didlietuvių”, kurių penki žmonės jau sudaro partiją ir žaidžia fikcijomis, “visuomenei atstovaudami”.

Skaityti daugiau: MAŽIEJI VAKARŲ IR RYTŲ KLAUSIMAI

KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ JUBILĖJUS

Krikščionių Demokratų Partija (dabar pasivadinusi Sąjunga) paminėjo savo pirmosios programos 50 metų sukaktį, išleisdama 240 pusl. “Tėvynės Sargą” (nr. 11), sukviesdama New Yorke savo konferenciją ir suruošdama iškilmingą minėjimo aktą.

KD-DF-US blokas, turėjęs steigiamajame ir antrajame seimuose absoliučią atstovų daugumą, neabejotinai turėjo ir lemiamos įtakos tam nepriklausomos Lietuvos organizavimosi laikotarpiui. Tiek konstituciją redaguojant, tiek žemės reformą vykdant, tiek krašto socialinius, ūkinius ir kultūrinius pagrindus statant, KD-DF-US bloko įtaka buvo lemianti. Bet jau 1922 pirmojo seimo rinkimai, davę tam blokui tik pusę mandatų (38 iš 76), buvo aliarmuojąs įspėjimas skaitytis su demokratinės santvarkos logika, kad kiekviena dauguma yra kandidatas į mažumą ir atvirkščiai. KD-DF-US blokas į šią logiką pakankamai neatsižvelgė, kaip jos nepaisė ir seimo mažuma. To padarinys — demokratinės santvarkos sužlugimas. Atsakomybės už tai didelė dalis tenka ir vieniems ir antriems.

Nuo 1926 perversmo, sužlugdžiusio KD-DF-US bloko padėtais pagrindais statomą demokratinės Lietuvos pastatą, pabiro ir pats blokas.

Skaityti daugiau: KRIKŠČIONIŲ DEMOKRATŲ JUBILĖJUS

REZISTENCIJA TREMTIES DVASIAI PRAKTIKOJE

Labai teisingai dr. A. Maceina savo vienoje paskaitoje yra nurodęs, kad "tremtis yra pateisinama tautos istorijoje tik tada, kai virsta užuovėja, kurioje išsilaiko vertybės, niokojamos krašte”. Tarp konkrečių tokios užuovėjos apraiškų, be Europos LF bičiulių studijų savaitės Ludwigshafene, šioje Atlanto pusėje ypatingai prasikišo ateitininkų studentų studijinė stovykla prie Paw Paw ežero, Michigane rugpjūčio 27 - rugsėjo 3, ateitininkų kongresas Chicagoje rugsėjo 4 - 5 ir Kanados Lietuvių Dienos Toronte rugsėjo 4 -6.

Lietuvių Dienos Toronte sutelkė per 2,000 lietuvių ir salėse stigo vietos. Sporto žaidynės, koncertas, meno paroda, bendri pobūviai, bendras entuziazmas ne tik atgaivino ir praturtino lietuvišką, dvasią, bet ir sutvirtino rezistencinį ryžtą kovai dėl Lietuvos laisvės ir kovai su tremties dvasia. Kanados lietuviuose ši tautinių vertybių ugdymo bei išlaikymo užuovėja jau virsta tradicija ir vyksta kaskart su augančiu pasisekimu. Savo laiku ir JV lietuviuose ji plačiai klestėjo. Gaila, pastaraisiais metais ji jau tik kur nekur ir tik vietiniu mastu tepasireiškia. O “Lietuvių Dienos” turėtų tapti visuotine laisvojo pasaulio lietuvių solidarumo švente, visuotine tremties rezistencine užuovėja bolševikų Lietuvoje niokojamai lietuviškajai kultūrai ir pačiai lietuvybei, ir rezistencine paskata Lietuvos laisvės kovai.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJA TREMTIES DVASIAI PRAKTIKOJE

PATARIMAI POLITIKAMS

1. Jei esi politikas, nebūk partiškas.

2. Jei esi partijos žmogus, pirmiausia būk žmogus.

3. Jei nori liktis žmogum, nesudogmatink savo politinių įsitikinimų.

4. Nelaikyk politikos visuotine žmogaus privalomybe; nesipiktink žmonėmis, kurie politiškai “neapsisprendę”.

5. Nepaversk politikos savotiška religija, nes šalia ir ant politikos yra tikroji religija.

6. Nelaikyk politiniu savo priešu to, kuris nesidomi tavo politiniais ar partiniais interesais.

7. Nelaikyk politiniu savo draugu to, kurs nori būti tik tavo, kaip žmogaus, draugu.

8. Nesakyk, kad politikoje yra normalu — įtarinėti, intriguoti, geisti pražūties savo politiniam varžovui — nes tai iš viso nėra normalu.

9. Nelaikyk politikos savo profesija ir dėl politikos neužmiršk tikrosios profesijos, jeigu ją turi.

10. Siek platesnės asmeninės kultūros, nes be jos politikavimas virsta nekultūringu žaidimu.

St. Y.

VARDAI ĮVYKIUOSE

Vieni vardai įvykius kuria, kiti tik juose dalyvauja. Iš bėgamo gyvenimo įvykių mieliau išgriebti ir pasilaikyti tuos pirmuosius, kai jie naudingi Lietuvai.

• Įgaliotasis ministeris, Dr. St. A. Bačkis Paryžiuje atitinkamų Prancūzijos įstaigų yra jau pripažįstamas ir tituluojamas ministerio vardu. Lig šiol jo oficialus titulas buvo pasiuntinybės patarėjas, chargė d’affaires.

Dr. S. A. Bačkis yra vienas iš tų diplomatų, kuriems Lietuvos aneksija atėmė būstinę, pragyvenimo galimybes ir diplomatinį status pastūmė po klaustuko ženklu, bet neatėmė energijos veikti. Nelaukdamas, iki bus atgautos normalios diplomatinio santykiavimo sąlygos, su dideliu politiniu apdairumu ir atkakliu rūpestingumu ėmėsi iniciatyvos panaudoti spaudą, tarptautinius sąjūdžius, diplomatinę aplinką — visa, kur tik buvo galima palaikyti Lietuvos vardą gyvą. Toje aplinkoje savo veikla jis pelnė ir sau autoritetą bei defactinį pripažinimą.

Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE

LAIŠKAI: MES RAŠOM

Dr. J. Daugailis "Drauge” 1954 rugpiūčio 3 labai apgailestavo, kad

1. “šiuo taip pavojingu ir įtemptu momentu sąjūdis, kurj atstovauja “Į Laisvę”, reikiamai nerespektuoja Vliko”; 2. “grubiai, kai kur net vulgariškai atsiliepia prieš apimančios plačius sluoksnius krikščionių demokratų partijos vadovus”; 3. “Tai atstumia daugelį žmonių, kurie jautė frontininkams simpatijų, ir pradeda apsispręsti jų sąjūdžio atžvilgiu nepalankia prasme”; 4. “Visuomenei visada daug daugiau imponuoja pozityvus darbas, kaip nekultūringas ir nepagrįstas ieškojimas nuodėmių savo brolių tarpe”.

Šitie Dr. J. Daugailio nuomonių pareiškimai apie “Į Laisvę” duoda progą ne polemikos imtis, o tik paaiškinti savo nusistatymą tais pačiais Daugailio iškeltais klausimais:

1. “Į Laisvę” pasisakymas dėl Vliko plaukia iš gilaus respekto ir meilės tai herojinei organizacijai, kuri gimė kovai dėl Lietuvos laisvės anuo tikrai įtemptu ir pavojingu metu, kai joje buvimas ir veikimas reikalavo pasiaukojimo pastangų, rizikos, buvo apmokamas persekiojimais, kitiems kalėjimais, kacetais ir net mirtimi. Kovojome ir tebekovojame už tos laisvinimo organizacijos herojinę dvasią ir pasisakome prieš dvasią, kurią į ją atnešė pirkliai, atėję tada, kai jau asmeninio pavojaus ir rizikos momentas buvo praėjęs. Jei tokia laikysena jau vertinama kaip reikiamo respekto Vlikui neturėjimas, tai kokį didelį nerespektą bus padaręs bažnyčiai anas Mokytojas, vydamas iš jos pirklius. Tačiau mūsų galvojime pirkliai bažnyčioje nereiškia bažnyčios.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI: MES RAŠOM

MUMS RAŠO

Skyrius “Į pilnutinę demokratiją” mane paskatino kitaip ieškoti atsakymo į tokius bendrus klausimus kaip: kuris sąjūdis yra demokratinis, krikščioniškas, tautinis ir t.t. Būtent, žiūrėti ne tiek į bendrą dekliaravimą, kiek į atskirų klausimų sprendimą ir jau tada pačiam darytis išvadas. Tuo metodu pamatai lengviau, ar dekliaracija sutampa su praktinių klausimų sprendimu, ar nueina visai kitais keliais. Įtikinamas to pavyzdys čia Europoje yra kova dėl konfesinių ir valstybinių mokyklų. Vak. Vokietijos liberalai ir socialistai pripažįsta pasaulėžiūros laisvę valstybėje. Bet kai susiduria su konkrečiu mokyklų klausimu, seimeliuose ir Bonnos parlamente pasisako prieš laisvę konfesinėms mokykloms. Baden-Wuerttembergo valstybėje, kur daugumas tėvų pasisako už konfesines mokyklas, liberalų ir socialistų koalicijos dėka jau buvo einama prie to, kad visoje valstybėje būtų įvedamos tik valstybinės mokyklos, nors tėvų pageidavimas kitoks. Tik praeitų metų parlamento rinkimai sukliudė tą planą. Tuo tarpu Niedersachen pasinaudojant seimelio persvara paliktos tik valstybės mokyklos, šiuo konkrečiu atveju matyt, kaip ir demokratinė grupė, daugumos valią primesdama mažumai pasaulėžiūros dalykuose, elgiasi nedemokratiškai. To fakto akivaizdoje man dėmesio vertas yra “Į Laisvę” pasisakymas, kad mokyklų srity “valstybė atsižvelgia į tėvų pageidavimą” (Į Laisvę Nr. 2-39) kaip nuoseklus demokratijos principo vykdymas.
M. Musteikis, Vokietija

Skaityti daugiau: MUMS RAŠO