KAI KOMUNISTAI UŽĖMĖ CHUANGĄ
ARTHUR GOODRIEND
(Pabaiga)
Visa tai, kas vyko per pirmuosius šėšius mėnesius, buvo taip palaipsniška, kad nekėlė jokių abejonių. Kada kompartijos vadas reikalavo ginklų, žinių ar maisto, šis darbas buvo vykdomas kaimo seniūno ar šeimų vyresniojo. Tuo būdu ant jų, bet ne ant komunistų krito ir neapykanta. Tačiau partijos vadas netinginiavo. Jis skubiai rengė turto sąrašus. Kiekviena šeima turėjo savo eilę. Pradžioje ėjo 6 šeimos, su daugiau kaip 100 mou (mou yra lygu apie 6,819 ha, ar 17 akrų). Toliau sekė “turtingi ūkininkai”, valdę nuo 70 ligi 100 mou, kurių susidarė apie 25 šeimos. Trečioje eilėje sekė “vidutiniokai”, 60 šeimų turėję nuo 30 ligi 70 mou. Dar žemiau lygiavosi 40 “vargšų trobelninkų” šeimos, turėjusios tarp 5-30 mou. Penkiolika kaimo bežemių šeimynų stovėjo sąrašo apačioje. Tai buvo “Mokesčių ir Nusavinimo Didžioji Knyga.” Joje žemės savininkai ir turtingieji buvo vadinami engėjais ir liaudies priešais. Vidurinės klasės padėtis priklausė nuo įrodymų ir nuo visagalinčios kompartijos vado nuotaikų.
Šiuos sąrašus sudarius, uždarame “Vargšų Ūkininkų S-gos” susirinkime buvę išrinkti labiausiai bendruomenėje nemėgiami žemės savininkai. Prieš jų kiekvieną buvo parengtas raštiškas skundas, paremtas tikrais ar išgalvotais skundais. Buvę susitarta, kaip šiuos ūkininkus apkaltinti sekančiam visuotiniam kaimo susirinkimui, šiame susirinkime kaimo seniūnas paklausė, ar kuris nors iš ūkininkų neturį skundų. Tučtuojau trys “Biedniokų S-gos" nariai, kiekvienas kartodamas tą patį, lyg papūga, apkaltino iš anksto numatytas aukas. S-gos nariai kaltino aukas žiauriai, o kaltinamųjų pastangos save apginti iššaukė šauksmus: “Jokių atsiprašymų! Jis yra liaudies priešas! Užmušk jį! Atimk jo žemę!”
Pirmame neapykanta įerzintos minios žaidime vadas pasirodydavo tik tuomet, kai jam atrodė, kad jis galįs pamesti minios valdymo pavadžius. “Išvenkime kraujo praliejimo”, jis užsistodavo kaltinamuosius. “Gal pakaks kalėjimo bausmės šiems piktadariams.”
Pirmasis baudžiamasis susirinkimas sudarė įspūdžio, kad ne naujoji vyriausybė, bet patys žmonės baudžia savo priešus. Buvo jaučiama pakelta nuotaika, kad bereikšmiai kaimo žmogeliai bendruomenėje pradėjo pajusti savo svarbą; .Vienok, nė vienas nenujautė pikto, kuris slėpėsi žiaurioje kompartijos vado taktikoje: atskirti komunistų priešus, po keletą atitinkamais laikotarpiais, pradedant labiausiai nemėgiamais kaime. Greitis didėjo po pirmojo valymo. Sekantieji septyni ūkininkai, kurie dėl savo sąmojaus ir doros buvo mylimi ir gerbiami visų kaimiečių, buvo sekančios ; kompartijos parinktos aukos. Mat, tikrąjį partijos darbą nebuvo galima pradėti, ligi jie nebuvo sunaikinti. Kadangi gyventojų dauguma juos vertino ir gerbė, nuo tiesioginio puolimo pagal iš anksto sudarytus kaltinimus, buvę atsisakyta ir pasirinktas tikresnis būdas. Dėl vienos ar kitos priežasties, ir tik po vieną atskiru laiku, šie septyni vyrai buvo išsiųsti į kitas provincijas, kur neturėjo pažįstamų ir draugų.
Nežiūrint šių atsargos priemonių, po tam tikro laiko žinios apie jų likimą buvo visiems žinomos. Vyriausybės žygis jų atžvilgiu buvo toks žiaurus, kad kaimiečiai šioms žinioms sunkiai tikėjo. Anie įtakingieji vyrai buvo paskelbti šnipais, kenkėjais, liaudies priešais ir po parodomojo teismo jiems buvusi paskirta mirties bausmė, juos nužudant brutališkiausiu būdu.
Dabar kompartijos lyderis kaime galėjo laisvai siautėti. Kiekviename susirinkime vyko teismas, tačiau tik vienas ar kitas buvo atskirai kaltinami. Ūkininkai, vadovaujami “Biedniokų S-gos” narių, buvo verčiami ir skatinami mesti kuo žiauriausius skundus kaltinamiesiems. Ar kaltinamasis kada nors apgavo vargšą, nusukdamas iš jo kiaušinį, ar javų saują? Ar skolino kada nors pinigus už plėšildškus nuošimčius? Ar jis reikalavo už žemę aukštesnės, negu įstatymas leidžia, nuomos. Reikalavimai prieš kiekvieną kaltinamąjį žemės savininką buvo keliami, reikalaujant ne tik atsilyginimo, bet ir bausmės. Šiuo laiku kompartijos vadas jau nerodė jokio pasigailėjimo. Pradžioje iš kaltinamųjų buvo atimama žemė ir namai. Po to pinigai, drabužiai, baldai, namų apyvokos reikmens, darbo įrankiai ir pagaliau visas maistas. Trisdešimts šeši žemės savininkai ir turtingesniųjų ūkininkų šeimos, buvo palikti be cento, be žemės ir be pastogės. Vidutiniokams buvo šiek tiek geriau. Baigus civilius teismus, didesnės pusės 150 kaimo šeimų gyvenimas buvo sugriautas. Ir tik dabar prasidėjo tikrasis siaubas, su po to sekusiais kruvinais teismais.
“Mokesčių ir Nusavinimo Didžiosios Knygos” autoriai, prieš šią knygą surašydami, kelius mėnesius gilinosi į kiekvieno vargšo atmintį, rinkdami tikrus ir tariamus nusikaltimus. Partijos bendradarbiai buvo klausinėjami, ar kaltinamasis juos mušė? Ar būdavo šeimyninių ginčų tarp kaltinamojo šeimos narių ir kaltintojo? Ar kaltinamasis, tai žinodamas, blogai elgėsi su savo tarnais? Ar šio kaltinamojo šuo kada nors įkando vargšą ar jo gyvulį? Teismų metu visi šie kaltinimai buvę pateikti visuomenei. Vargšams ir bežemiams visi šie parodymai buvę priminti ir, dažnai prieš jų valią, jie buvę verčiami liudyti net prieš savo kraujo giminės viešuose susirinkimuose. Šiuo metu kaimo seniūnas paskelbė, kad bausmė būsianti mirtis, bet ne gailestinga kulka ar kardu, bet užplakimu. Pvz., mažame Honan kaime 20 žmonių buvo mirtinai užplakti.
Fao-Fu pareiškimu, jo tėvas buvęs įrašytas vidutiniokų ir jam nebuvę pateikta jokių kriminalinių nusikaltimų. Tačiau vieną dieną ‘‘Biedniokų S-gos” būrys įsiveržė į jo ūkį ir jį išsivedė. Aštuonius mėnesius jo žmona maldavo kompartijos vadovą suteikti žinią apie jos vyrą. Įdienok ji nieko nesužinojo. Pagaliau ji grįžo į savo tėvo namus kitame kaime. Jos vyro trys broliai, nepakeldami teroro, pabėgo. Jų žmonos su vaikais grįžo į savo tėviškes. Ir taip, iš 150 kaimo šeimų visas šimtas buvo išblaškytas. Pao-Fu teigimu, kai žmonių užplakimas ligi mirties, buvęs baigtas, tada kompartijos vadas jau laikė visą kaimą už gerklės. Jeigu kuris kaimietis dalyvaudavo mirties vykdyme, tada tokį vadas jau turėjo savo žnyplėse. “Jūs esate pažymėtas”, primindavo jam vadovas, “ir jeigu Komintangas kada nors grįžtų, tai jūsų likimas užantspauduotas... Savo ir šeimos gyvenimui ir gyvybei apsaugoti, jums lieka tik viena: remti naująją demokratiją.”
Naujoji partijos linija visu svoriu gulė ant “Biedniokų S-gos” pečių. Jos nariams buvo pažadėtas aukščiausias atlyginimas: geriausia žemė, geriausias maistas, žymiausios tarnybos ir visa garbė. “Tačiau — didžiausia garbė jūs laukia fronte”, atidengė naują argumentą partijos vadas. “Jeigu jūs nesmogsite tiesiai į priešą pietuose, tad viskas gali žūti, ką jūs esate laimėję.” Nuo šio momento buvo skiepijama fronto svarba. “Biedniokų S-gos” darbai kaime baigėsi, o jie išžygiavo į karinės mankštos stovyklas, netoli provincijos sostinės. Po kelių savaičių, su tūkstančiais tokių pat iš kitų kaimų biedniokų, jie srovėmis tekėjo į pietus, į milžinišką “Atlik ar Mirk” karinę organizaciją, į smogiamuosius naujosios demokratijos dalinius.
Kaimas dabar visiškai pasikeitė. Nė vienas žmogus nebūtų galėję tiksliai pasakyti, kaip tai įvyko, įtakingieji senieji vyrai, žemės savininkai ir turtingieji buvo nužudyti, lygiai kaip ir didžioji dalis vidutiniokų. Kaimo jaunimas buvo išvarytas į karą. Nebuvo kaime šeimos, kuri nebūtų šio teroro nepaliesta. Kaime liko tik šmėkliškos būtybės vidutinio ir senesnio amžiaus vyrų ir moterų, iš vargšų ir bežemių ūkininkų grupės. Ir šie vieną dieną, dirbdami laukuose, išgirdo varpo skambėjimą, šaukiantį juos į susirinkimą. Baimė ir rūpestis uždengė jų akis. Kiti panašūs susirinkimai sekė mirtį, užplakimą ir jų sūnų netekimą. Jau ūkininkai turėjo ir naujus priežodžius, kaip: “Jeigu jūs valgote komunistų ryžius, tad gyvensite tik pusę metų”, arba, “Turčių gėrybės, o vargšų gyvybės — viskas eina frontui.” Tačiau kompartijos vado žinios buvo tokios puikios, kad žmonės netikėjo savo ausimis. “Draugai”, jis pareiškė “šaknys buvo pašalintos ir dirva paruošta sėjai. Iš turtingųjų išnaudotojų mes atėmėme per 6000 mou žemės. Šiandien mes pradedame žemės išdalinimą “Neturtingųjų S-gos” nariams, kurių vaikai yra fronte.”
Kaip dažnai tokios geros žinios, panašios į šias, pasikeisdavo į blogį! Anksčiau kompartijos vadas pranešė, kad kariuomenės vadovybė ves naujus kelius, teiks jiems medicinos pagalbą ir padės nuimti derlių. Taip, tai įvyko, ir ūkininkai yra buvę laimingi. Bet viso to vaisius: kariuomenė pasiėmė jų vaikus, išsivesdami juos naujai išvestais keliais, kartu su visu derliumi. Koks gi velnias slypėjo šiame naujame pažade? Partijos vadas suramino jų baimę ir abejones aiškiu veiksmu. Naujieji žemės savininkai buvo išvardinti prie seniūnijos namų. Šeimos, kurios vakar neturėjo 5 mou, staiga gavo 15, o kaimiečiai, kurie savo gyvenime neturėjo nė pėdos žemės, tapo išdidžiais savininkais anksčiau buvusių turtingųjų dirvų. Šiuo metu kaime viešpatavo tikras džiaugsmas, apvainikavęs žmonių pasiaukojimą didžiausiu atlyginimu: padarydamas vargšą brangios žemės savininku.
Ūkininkai savo padidintose žemės normose dirbo taip sunkiai, kaip niekada savo gyvenime. Nuo ryto ligi vakaro, susilenkę ant kastuvų, jie sodino meilės derlių, kurio ilgėjosi šimtmečiais. Ir jie nesusidūrė su naujais mokesčiais, sunaikinusiais visas jų viltis, ligi derlius nebuvo suvežtas į jaujas. Žemės išdalinimas, laimėjęs draugus komunizmui, taip pat nešė lygiagretį pažadą, kad jeigu mokesčiai ir nebus visai panaikinti, tai bent žymiai sumažinti. Nuėmus pirmąjį derlių, šios viltys subyrėjo. Mokesčių rinkėjai, apsiginklavę naujais duomenimis, veržėsi į naujakurių židinius. Naujosios vyriausybės mokesčiai buvo penkis kartus didesni, negu Komintango. Nuo 1 mou žiemos kviečių ploto reikalaujama 35-50 catties (kiniečių javų svorio matas), o taip pat papildomai 40-50 catties nuo vasarojaus derliaus, kas anksčiau neįėjo į valstybinių mokesčių sritį. Tik apie 100 carties žalių grūdų liko kiekvieno asmens išmaitinimui.
Partijos vadas kalbėjo apie jų sūnų narsą fronte ir apie jų išlaikymo būtinumą; apie maišus javų, reikalingų naujai demokratijai saugoti ne tik nuo Komintango, bet ir nuo kerštingųjų amerikiečių. “Tai yra brangiau, negu keli javų maišai,’’ jis šaukė “brangiajai žemei apsaugoti!”
Išsiblaškęs vienas ūkininkas paklausė, tai kas seniai graužė visų valstiečių sąmonę. “Tačiau, drauge”, jis stenėjo, “kur yra mūsų nuosavybės dokumentai? Mes apdirbame daugiau mou, negu galėjome svajoti, bet be nuosavybės dokumentų — kaip mes galime žinoti, kad ši žemė yra tikrai mūsų? Gal būt, gandai yra pamatuoti, kad ne mes, bet vyriausybė yra tikroji žemės savininkė?” Partijos vado akys pervėrė ūkininką. Jo žodžiai išsiveržė lyg kulkosvaidžio šūvių srovė: “Kur yra tas žmogus, skleidžiąs šiuos gandus? Kas iš jūsų slepia šiuos liaudies priešus ? Kada jūsų sūnūs žūva fronte, o priešas žada nukirsti jūsų galvas, kodėl jūs klausotės piktų kalbų ir murmėjimo? Yra gėda naujosios demokratijos sūnums ir dukroms turėti avių galvas, o kraują, lyg vandenį!”
Pao-Fu, baigdamas savo pasakojimą, liūdnai nusišypsojo: “Dabar ūkininkai neturi nuosavybės dokumentų, ir kaime vyrauja badas. Tiesa, ten ir anksčiau badas būdavo dažnas svečias. Bet dabar ten viešpatauja dar ir baimė. Net toks nekaltas dalykas, kaip trijų, keturių valstiečių suėjimas pasikalbėti — jau reiškia nemalonumus. Kažkoks blogis įsibrovė į mūsų tarpą, kartais neleidžiąs laisvai pareikšti savo nuomonę, neleidžiąs net ginti savo draugą ar giminę, kada jis nekaltai įskųstas. Chuang kaimas pažino Komintango ir japonų režimą, bet niekada ten nevyravo toks teroras.”
Parengė Br. Aušrotas
