Partizanai: istorija ir dabartis

Į Laisvę 1971 51(88)

     T U R I N Y S

Skaitytojų žodis ................................... 2

Antanas Maceina: Nuo ko mes bėgome? ................ 6

Mykolas Naujokaitis: Tauta ruošiasi sukilti ....... 23

Kazys Škirpa: 1941 metų sukilimo vadovietė Berlyne  30

Vytautas Vaitiekūnas: Krupavičius—bendruomenininkas 40

Solidarumas su tauta .............................. 49

Laisvinimo veiksniuose ............................ 62

Spauda, radijas, knygos ........................... 75

“Į Laisvę” vedamieji .............................. 79

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1971 51(88)

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Maskva nenripažįsta “nacionalinio komunizmo”

Man vaidenas, kad prof. Jono Kazlausko kazusas (žiūr. “Į Laisvę” nr. 50/87 dr. M. T. Milgaudo ir dr. R. S. Daugvydo straipsnį — Red.) yra miniatiūra vadinamo “nacionalinio komunizmo” likimo. Miniatiūra to, kas dideliu mastu įvyko Čekoslovakijoje. Tai sykiu įrodymas, kad nėra ir negali būti "nacionalinio komunizmo”, t. y. tokio komunizmo, kuris pasijunta nepriklausomas nuo Maskvos. Kai tik jis tokias nepriklausomybės tendencijas parodo, Maskva tuojau užgniaužia su visu brutalumu.

Deja, tai užmirštame ne tik mes laisvėje, bet ir tie, kurie ten gyvena.

N. E.
J.A.V.

Vertingas Vaitiekūno straipsnis

Iš pat pradžios buvau priešingas Vilniaus universiteto rektoriaus kvietimui siųsti ten mūsų jaunimą studijuoti. Prof. J. Kazlausko mirtis ir kiti liūdni įvykiai tą nusistatymą tik sustiprino: kvietimas visai atmestinas, nes turi paslėptų tikslų.

Labai vertingas yra V. Vaitiekūno straipsnis “Demokratinė Lietuva kreivame veidrodyje”. Tik man nepatiko paskutinis sakinys. Su jaunimu turime atlaidžiau elgtis. Mes patys kalti, kad per maža esame davę raštu referencijų. Tačiau, žinoma, negalima pateisinti skubotų ir paviršutiniškų rašymų. Dr. Misiūno straipsnyje aš radau ir daugiau netikslumų.

Prof. Z. Ivinskis
Vokietija

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

NUO KO MES BĖGOME?

Komunizmo ir rusiškumo santykių klausimu

ANTANAS MACEINA

l.    Šalkauskio nepasitenkinimas

Grįžus man 1941 m. lapkričio mėn. pradžioje iš pirmosios tremties, praleistos Berlyne, į Kauną, mano bičiuliai pasakojo, esą prof. St. Šalkauskis buvęs nepatenkintas, kad būrelis jaunų intelektualų, bolševikam užėmus Lietuvą 1940 m.    birželio mėn., paliko kraštą ir pasitraukė užsienin. Jų tuo metu buvo tik mažutė saujelė: tik tie, kurie arba buvo NKVD griebti, bet laimei nepagriebti (pvz. šio straipsnio autorius) arba jautė tiesioginį pavojų dėl eitų pareigų (pvz. kun. J. Prunskis kaip XX Amžiaus” redaktorius) bei buvusios veiklos (pvz. kun. St. Yla kaip autorius knygos “Komunizmas Lietuvoje”). Visi kiti, kurių pirmoji suėmimų banga 1940 m. liepos mėnesio viduryje nepalietė, liko tėvynėje. Pirmosios tremties dalyvius sudarė daugiausia valdininkai. O ir jų buvo tik keletas šimtų. Intelektualų skaičius siekė tik kelių dešimtų. Kodėl tad Šalkauskis buvo šiais žmonėmis nepatenkintas?

Pasak mano bičiulių (man pačiam nebeteko su Šalkauskiu pasimatyti ir išsikalbėti:    jis mirė 1941 m. gruodžio 4 d. Šiauliuose), Šalkauskio nepasitenkinimo pagrindas buvęs toksai. Lietuvių kultūra, kaip aiškiai vakarietiškoji, esanti žymiai aukštesnė už rusų kultūrą. Todėl sovietų okupacija nesudaranti Lietuvai kultūrinio pavojaus. Lietuviai intelektualai esą pranašesni už rusus ir todėl sugebėsią jiem atsispirti ir juos gal net pralenkti. Kam tad trauktis iš krašto? Priešingai, reikią jame likti ir veikti anuo kultūriniu pranašumu, kovojant su rusų kultūros įtaka. Kas pasitraukia, mažina kultūrines lietuvių jėgas ir tuo pačiu silpnina aną kovą. — Tai buvusios Šalkauskio mintys, kurias jis dėstęs savo artimiesiem sovietinės okupacijos pradžioje ir kurios žadinusios jame savotišką nepasitenkinimą tais, kurie paliko tėvynę.

Šalkauskis buvo teisus, teigdamas lietuvių kultūros pranašumą ryšium su rusų kultūra ir iš jo kylantį lietuvių tautos atsparumą, taip kad kultūrinis pavojus dėl rusų okupacijos Lietuvai iš tikro vargu ar grėsė. Be to, Šalkauskio pažiūrą rėmė ir Stalino tautybių politika. Būdamas nerusas, Stalinas teikė atskirų respublikų kultūrom tiek laisvės, jog rusai, atsikėlę į nerusiškas sritis, turėjo prisiimti šių sričių kalbą ir net gyvenseną, vadinasi, greičiau patys nurusėti, negu kitus surusinti. Be abejo, maža tauta, patekusi į didelės tautos sriautą, visados esti daugiau ar mažiau tykoma pavojaus pasiduoti šio sriauto įtakai. Tačiau tai normalus vyksmas, priklausąs nuo pačios tautos, o ypač nuo jos inteligentijos sąmoningumo. Galima (ir net reikia!) išmokti didelės tautos kalbą, naudotis jos kultūrinėmis gėrybėmis ir sykiu likti visiškai ištikimam savai tautai, kūrybiškai dalyvaujant jos kultūros augime bei plėtime. Tai mūsų dienomis aiškiai regime, sakysime, baskų sąjūdyje. To tikėjosi ir Šalkauskis rusų okupacijos akivaizdoje 1940 metais. Jeigu tad ši okupacija būtų buvusi tiktai rusų okupacija, vadinasi, rusiškosios valstybės plėtimas prievartos priemonėmis, Šalkauskio nepasitenkinimas būtų buvęs pagrįstas. Jis vargu ar būtų net iš viso kilęs, nes kažin ar kas nors iš mūsų intelektualų būtų bėgęs nuo rusų.

Skaityti daugiau: NUO KO MES BĖGOME?

TAUTA RUOŠIASI SUKILTI

MYKOLAS NAUJOKAITIS

Už teisę įkurti pačioje Lietuvos širdyje karines bazes, bolševikai 1939 metais perleido mums teisėtai priklausantį Vilniaus kraštą. Aplinkybės jiems buvo palankios: turėjo slaptas sutartis su vokiečiais, Lenkija jau buvo padalinta, o Vilniaus kraštas buvo patekęs į jų rankas. Tų įvykių paveikti, kai kurie tautos vyrai pradėjo kelti klausimą, ar ne laikas pradėti rūpintis paruošti tautą okupacijai. Jų tarpe buvo didelio patyrimo patriotų, tačiau konkrečių rezultatų iš tos ateitin pramatančios minties tauta nesusilaukė. Kas dėl to buvo kaltas, šiandien davinių neturime. Tačiau neišvystymas šio svarbaus tautos paruošimo skaudžiai aukomis buvo apmokėtas netrukus užgriuvusios okupacijos metu.

Okupacijos ilgai nereikėjo laukti. 1940 metų birželio 15 dieną bolševikų tankai riedėjo ir pėstininkai žygiavo visais Lietuvos keliais. Priešo okupacija daugelio lietuvių mintyse ir širdyse pagimdė pasipriešinimo bolševikų savivalei ryžtą. Bendraminčiai uždaruose rateliuose tyliai pradėjo diskutuoti tautos kovos klausimus. Tuo būdu rugsėjo mėnesį Vilniuje gimė vienas mažytis ratelis, kuriame, besidalint dienos įvykių įspūdžiais, jau buvo diskutuojamos galimybės organizuoti pogrindžio veiklą.

Rezistencijos užuomazga jaunime

Apsisprendimas organizuoti savo pajėgas pogrindyje rėmėsi viltimi, kad didžiojo karo eigoje atsiras proga organizuotam kraštui išsikovoti sau laisvę. Buvo galvojama, kad gyventojų skaičiumi negausi lietuvių tauta nepajėgs kovoti su milžinais kaimynais, bet jiems nusialinus, būdami drausmingi ir vieningi, pajėgsime patys nuspręsti savo likimą. Tikėjome, kad per 20 metų nepriklausomame gyvenime tautiškai išauklėta jaunuomenė nepasiduos bolševikų agitacijai, bet prisidės ir parems kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Apsispręsta organizuoti jaunimo būrelius ir paruošti juos, kad momentui atėjus turėtume organizuotą pajėgą tėvynei apginti ir vidaus reikalams tvarkyti. Organizaciniai darbai pirmiausia pradėti studentijos ir moksleivijos tarpe.

Skaityti daugiau: TAUTA RUOŠIASI SUKILTI

1941 METŲ SUKILIMO VADOVIETĖ BERLYNE

KAZYS ŠKIRPA

Laisvės lengva netekti, bet nelengva ją atgauti. O kai eina kalba apie prarastą valstybinį suverenumą, žinome, jog jo atkūrimas be didesnių aukų neįsivaizduojamas.

Tarptautiniu požiūriu ir santykiuose su Vokietija, Lietuvių Aktyvistų Frontas (LAF), kaip revoliucinio pobūdžio kovos sąjūdis, negalėjo atstoti organizuoto Lietuvos valstybės gynimosi, kuris nebuvo pravestas, kai 1939-40 metais jai kilo mirtinas pavojus iš bolševikinės Rusijos, nežiūrint, kad Lietuva turėjo neblogai paruoštą ir moderniškai apginkluotą kariuomenę.

Dėl ano meto Lietuvos vadovybės pasimetimo jau viskas buvo prarasta, tad nebuvo lengva apsispręsti ir surasti kelią Lietuvos suverenumui vėl atkurti. Tebuvo aišku tik viena, kad laisvės niekas mums nepadovanos, kaip iškepto balandėlio, nors laisvės žadėtojų nestigo, ir reikalinga buvo užkimšti sau ausis, kad nesusiklaidintum.

Savaime kilo klausimas, ar galės ir kaip ilgai galės ištverti Maskvos - Berlyno ano meto paktas, kuriuo tapo išprovokuotas Antrasis pasaulinis karas, ir kaip ilgai galios slapti rusų -vokiečių susitarimai, kuriais Lietuva buvo nužudyta. Buvo nemaža simptomų, kurie rodė, jog tie susitarimai buvo padaryti ne dėl von Ribbentropo staigiai pajustos meilės Molotovui arba atvirkščiai, bet dėl strategijos padiktuotų motyvų, kitaip sakant, kad jie tebuvo laikino pobūdžio. Realiausias simptomas, jog minėtas paktas ilgai neištvers — tai vokiečių karo vadovybėje kilęs didelis susinervinimas dėl rusų raudonosios armijos stambių jėgų 1940 m. birželio mėnesį į Lietuvą prasiveržimo. Buvo pajausta tiesioginė grėsmė Rytų Prūsijai. Todėl nestigo toje vadovybėje stipresnių balsų imtis atsargos priemonių, ir buvo priimtas sprendimas vieną vokiečių armiją nedelsiant permesti iš Vakarų į Rytus, nė neužbaigus galutinai susidoroti su Prancūzija.

Skaityti daugiau: 1941 METŲ SUKILIMO VADOVIETĖ BERLYNE

KRUPAVIČIUS — BENDRUOMENININKAS

PRELATAS MYKOLAS KRUPAVIČIUS, miręs Čikagoje 1970 m. gruodžio 7 d. Apie Krupavičių kaip apie bendruomenininką rašoma šiame "Į Laisvę” numeryje.

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

1. Bendruomenės organizacijos ištakose

Antrajai sovietų okupacijai Lietuvą užgriūvant, iš Lietuvos į vakarus pasitraukė per 80.000 lietuvių:    į Vokietiją apie 73.000, į Austriją — 2.500, į Daniją —1.000, į Švediją —450, į Šveicariją 225, į Prancūziją — 1.500, į Italiją — 2.100, į kitus Europos kraštus — apie 500. Šiems lietuviams globoti, jų tautiniams, kultūriniams, švietimo, šalpos reikalams rūpinti ir visokiai kitokiai dvasinei ir medžiaginei paramai teikti buvo reikalinga paveiki organizacija.

Dar nepriklausomos Lietuvos laikais Berlyne buvo įsteigta Lietuvos Piliečių Draugija. Pirmosios sovietų okupacijos metais į Vokietiją pabėgusieji lietuviai ją pertvarkė į visoj Vokietijoj veikiančią Lietuvių Sąjungą. Tačiau po Vokietijos kapituliacijos susidariusiomis stygomis Lietuvių Sąjungos veikimas pasirodė nepajėgus iškilusiems uždaviniams aprėpti. Apjungdama, palyginti, tik nežymią dalį lietuvių, Sąjunga nebepajėgė nei visiems lietuviams atstovauti, nei jų tautinių reikalų paveikiai rūpinti. Pačios Sąjungos vadovybės žmonės, V. Sidzikauskas ir kiti, 1945 vasarą Vlike iškėlė naujos lietuvių tremtinių organizacijos klausimą.

Skaityti daugiau: KRUPAVIČIUS — BENDRUOMENININKAS

ŽVILGSNIAI Į ĮVYKIUS IR SPAUDĄ

SOLIDARUMAS SU TAUTA

•    Gaisras Vilniaus universiteto bibliotekoje

•    Kalbos tyrinėjimas politruko ir kalbininko akimis

•    Bažnyčia pavergtoje Lietuvoje griaunama smurtu

•    Pasikeitimai LKP aparačikų viršūnėje

•    Vilniaus zekai

LAISVINIMO VEIKSNIUOSE

•    Pastangos ir rezultatai

•    Teisė vadovauti ir pareiga dirbti

•    JAV LB Tarybos rinkimai apylinkėmis

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

•    Simo Kudirkos šuolis

•    Atsiųsta paminėti

“Į LAISVĘ” VEDAMIEJI

GAISRAS VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOJE

SOLIDARUMAS SU TAUTA

Raudonieji dengia baltuosius

1970 metų vasarą buvo užsidegusi Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto biblioteka. Išdegė skyrius, kuriame buvo laikomi leidiniai, knygos, dokumentai ir visa kita medžiaga, liečianti caristinės Rusijos okupacijos Lietuvoje laikotarpį. Apie šį gaisrą niekas neskelbė, tačiau Lietuvoje žinoma, kad šis bibliotekos skyrius buvo sunaikintas, Maskvai įsakius.

Rusijai nemalonių dokumentų sunaikinimui buvo ruošiamasi ilgesnį laiką. Bibliotekos Sovietų Sąjungoje tvarkomos pagal visasąjunginės bibliotekininkystės ir bibliografijos centrinės įstaigos Maskvoje nuostatus, ši įstaiga taip patvarkė, kad visa caristinės Rusijos okupaciją Lietuvoje liečianti medžiaga palengva buvo sukoncentruota vienoje universiteto bibliotekos patalpų dalyje.

Ruošiantis bibliotekos 400 metų sukakties iškilmėms, universitetas nutarė pastatyti knygų saugyklą, Šis naujas pastatas pagal Vilniaus pirmojo statybos tresto paruoštus planus turėjo atsispirti gaisrui ir drėgmei. Maskviniai padegėjai ilgiau laukti nebegalėjo, nes sunaikinimui pasmerkta medžiaga naujojon saugyklon taip pat galėjo patekti. Taip buvo inscenizuotas gaisras.

Skaityti daugiau: GAISRAS VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOJE

KALBOS TYRINĖJIMAS POLITRUKO IR MOKSLININKO AKIMIS

Žurnalistas ir politrukas K. Korsakas savo straipsnyje “Lyginamoji kalbotyra ir tarybinės lietuvių filologijos uždaviniai” lituanistams kalbininkams nustatė šias darbo gaires ir reikalavo jų laikytis. Jis rašė:

“Plačiai yra žinomas didžiulis tarptautinis filologų domėjimasis lietuvių kalba jau nuo pat lyginamosios - istorinės kalbotyros atsiradimo pradžios. Šiandien tarybinėje rusų kalbotyroje matome vėl grįžtant tiek pat prie tų problemų sprendimo, tiek prie naudojimosi lietuvių kalbos faktais, jas sprendžiant. Kurso autorius (Maskvos universiteto prof. S. Bernšteinas — M. L.) pabrėžia, jog “baltų kalbos turi pirmaeilės reikšmės lyginamajai slavų kalbų gramatikai”.

Tad galima sakyti, kad lietuvių ir kitų baltų kalbų (latvių ir senovės prūsų) reikšmė slavistikai... vėl buvo paskutiniuoju metu įsakmiai akcentuota...

Imkime kad ir tą pačią baltų - slavų prokalbės ir protėvynės problemą ... Kaip žinoma, paskutiniuoju metu išryškėjo trys pagrindinės šio klausimo kryptys. Vienos jų laikosi požiūrio, kad yra buvusi baltų - slavų prokalbė, iš jos rekonstruktavimo pagrindų jie bando aiškinti baltų ir slavų kalbų bendrybes. Antrosios krypties... priešingai, įrodinėja, kad senovėje nebuvo ne tik baltų - slavų prokalbės, bet ir jokio ypatingo baltų - slavų kalbinio bendrumo. Pagaliau, trečiąją poziciją, aiškinant baltų - slavų santykius, užima tie mokslininkai, kurie nepritardami kraštutinėms pažiūroms, mano, jog dar pirminės indoeuropiečių kalbinės bendrystės ribose susiformavusi atskira grupė gentinių dialektų. Tų giminingų dialektų grupei priklausė prabaltų ir praslavų protėviai.

Skaityti daugiau: KALBOS TYRINĖJIMAS POLITRUKO IR MOKSLININKO AKIMIS

BAŽNYČIA PAVERGTOJE LIETUVOJE GRIAUNAMA SMURTU

1940 metais Maskvos patikėtinis ką tik okupuotoje Lietuvoje N. Pozdniakovas vysk. V. Brizgiui pranašavo, kad per trejetą metų nei bažnyčios, nei kunigai Lietuvoje nebebūsią reikalingi, net ir paties vyskupo žmonės nebeklausysią. Justas Paleckis tais pačiais metais užsienio žurnalistams dėstė, kad kunigai nebūsią persekiojami. Savo tikslų religijai sunaikinti, komunistai skelbė, pasieksią masių švietimu ir “moksline -ateistine” propaganda. Tačiau praėjo 30 metų ir pranašystė neišsipildė. Ir šiandien prieš religiją tebekovojama, o pagrindinis ir veiksmingiausias ginklas toje kovoje, kaip ir Stalino laikais, tebėra smurtas. Tai liudija visai netolimos praeities faktai.

Deginamos bažnyčios

Maždaug iki 1965 m. įvairiais pretekstais bažnyčios Lietuvoje buvo uždarinėjamos. Iš viso buvo uždaryta arti pusės visų prieš karą veikusių bažnyčių. Pastaruoju metu bažnyčių uždarinėjimas tapo nepatogi kovos prieš religiją priemonė. Mat, iš vienos pusės, tokį ilgą laiką priespaudoje išlaikyti žmonės prarado baimės jausmą ir vis drąsiau (kaip ir pačioje Rusijoje) ima kelti balsą, gindami savo teises. Iš antros pusės, bažnyčių uždarinėjimo faktus sužino užsienis. Gi sovietams šiuo metu ypatingai rūpi mulkinti laisvąjį pasaulį tariama TSRS konstitucijos garantuota sąžinės laisve, kuri, anot J. Rugieniaus, Lietuvos Katalikų Bažnyčios valdytojo (tikrovėje — legalaus persekiotojo), “apsaugoja tikinčiuosius nuo bet kokios prievartos iš vienų ar kitų valstybės organų pusės”. Tačiau nei tariamoji “sąžinės laisvės garantija”, nei “bažnyčios atskyrimas nuo valstybės” nekliudo komunistams sklapta padeginėti dar veikiančias bažnyčias ir smurto veiksmais trukdyti bažnyčiose vykstančias pamaldas. Tuo būdu 1970 metais buvo sudegintos dvi Telšių vyskupijos bažnyčios: birželio 25 d. Batakiuose ir liepos 24 d. Gaurėje.

Skaityti daugiau: BAŽNYČIA PAVERGTOJE LIETUVOJE GRIAUNAMA SMURTU

PASIKEITIMAI LKP APARAČIKŲ VIRŠŪNĖSE

1971 kovo 4-5 dienomis Vilniuje vykęs XVI Lietuvos kompartijos suvažiavimas kokių staigmenų nepateikė. Pati viršūnėlė, penki sekretoriai, visi pasiliko savo vietose: I sekretorius A. Sniečkus, II — Charazov, ir sekretoriai Ant. Barkauskas, Algirdas Ferencas ir R. Songaila. Vietoj buvusių devynių narių prezidiumo sudarytas 11 narių biuras: P. Griškevičius ir Kz. Mackevičius — nauji, A. Barauskas, K. Kairys, J. Maniušis, M. Šumauskas — seni, plus penki sekretoriai.

Bet centro komiteto aparačikai labai smarkiai pamaišyti. Organizacinio skyriaus vadovu vietoj Griškevičiaus paskirtas Vyt. Astrauskas, g. 1930, partijoj nuo 1950, baigęs aukštąją partinę mokyklą; CK narys nuo 1961.

Skaityti daugiau: PASIKEITIMAI LKP APARAČIKŲ VIRŠŪNĖSE

TAUTA NENURIMS

Birželio 22 dieną sueina 30 m. nuo ano lemtingo mūsų tautos istorijos momento, kai, Vokiečių-Sovietų karui prasidedant, lietuvių tauta vieningai sukilo prieš sovietinį Lietuvos okupantą, paskelbė pasauliui lietuvių tautos suvereninių teisių vykdymo atstatymą ir sudarė laikinąją vyriausybę . . .

Praslinkus 30 metų nuo ano didingo Lietuvos istorijos momento, šiandien galime drąsiai skelbti pasauliui, kad lietuvių tauta nenurims, kol Lietuvos suverenumas bus vėl atstatytas. Tai įrodė 1941 m. sukilimas, visuotinis tautos pasipriešinimas okupantams, herojiškos partizanų kovos, gaivališkas pavergtųjų lietuvių laisvės siekimas ir po pasaulį išblaškytos politinės emigracijos nepaliaujamas ryžtas dirbti ir aukotis tėvynės išsilaisvinimo valandai priartinti. Lietuvos prisikėlimo viltis stiprina taip pat faktas, kad visa eilė valstybių dabartinės okupacijos nepripažįsta . . .

Skaityti daugiau: TAUTA NENURIMS

VILNIAUS ZEKAI

Bene 90 metų prieš Žalgirio mūšį mus paliko Dantė. Tai įvyko labai seniai, tačiau žmonija jo nepamiršo. Kad ir naujasis Nobelio premijos laureatas Solženicynas savo “Pirmuoju ratu”. Keičiasi vietovės, veikėjai ir laiko dvasia. Tad ir “Pirmąjį ratą” vietoje Dantės sielų Solženicynas prisodina “zekų” — rinktinių mokslininkų, išradėjų bei menininkų, atrinktų iš kitų kalėjimų ir darbo stovyklų, ą jo “Pirmąjį ratą” Nobelio premija dabar įteisino “Saraškos” vardu, kuris jau prigijo kaip ir kolchozas, niekam jo neprašant nei pageidaujant, netgi milijonams žūstant pasipriešinime. Tik į kolchozą niekas nesiveržia, į “Sarašką” patekti beveik gera. Bent taip gera, kaip išslysti iš siaurėjančio perkaitusio pragaro dugno į “Pirmąjį ratą”, kurs nebespirgina taip bjauriai, nors dar ir tebėra pragare.

Tiesa, Solženicyno “Saraška” Maskvos priemiestyje Mavrino nepakankamai didelė, kad pakaktų vietos ir prof. J. Kazlauskui. Todėl rašytojas aprašo GULAG įstaigą, garsią šiapus ir anapus, ir kontroliuojančią plotą ir išteklius, didesnius kaip visos Prancūzijos.

Jau daug metų kai ši garsioji GULAG vieną savo saraškų pavadino Vilniaus Vailstybinio V. Kapsuko universiteto vardu. Juk tai skamba labai legaliai. Nereikia nė sargybos bokštų. Jų pareigas atlieka elektroniniai sekliai.

Dar taip neseniai Vilniaus saraška į pragaro gilumą, į paskutinį ratą trenkė profesorių J. Kazlauską. Iš ten jau niekas nebegrįžta. Negrįžo ir jis. Grįžo tik iš Neries ištrauktos liekanos, kaip Solženycino “Largo in D minor” Kondrasevo paveikslo aprašymas. Tikriausia Solženicynui sapnavosi Neris, kaip “rudens srovė, rami, vos judanti, virš kurios jau dengiasi plonas ledo sluoksnis, ir dangaus fonas toks beviltiškai plikas, ir dūstanti saulė, skęsdama į kylantį debesį, nebepajėgianti išleisti nė vieno spindulėlio...”

Iš tokio Neries Vilniaus zekai — patologai atgavo J. Kazlauską, daug žadėjusį mokslininką, tik neapdairiai elektroniniams sekliams parodžiusį savo norą pasižvalgyti laisvoje Amerikoje.

Skaityti daugiau: VILNIAUS ZEKAI

PASTANGOS IR REZULTATAI

LAISVINIMO VEIKSNIUOSE

Lietuvių Bendruomenė niekad nesiveržė ir nesiveržia į sritis, kur darbas pilnai ir tinkamai atliekamas. Ji tik užpildo atsirandančias tuštumas ir koordinuoja visų geros valios lietuvių užsimojimus, darbus bei žygius. Viena iš tokių tuštumų atsirado Lietuvos laisvinimo darbuose. Paskutinių poros metų laikotarpyje Lietuvių Bendruomenė pajudėjo šiame fronte ir gali pasidžiaugti džiuginančiais savo darbo rezultatais.

Šiuo metu Lietuvių Bendruomenės vadovybė išeina su Lietuvos bylos reikalu į amerikiečių mases tik Vasario 16-sios, birželio įvykių ir dar viena ar kita proga. Būtų gera ir tikslu, jei tas darbas būtų vykdomas nuolat. Reikia pažymėti, kad prie to jau einama.

JAV-bių LB Informacijos komisija ir jos talkininkai visose lietuvių bendruomenėse 1971 metų pradžioje pajudino Lietuvos bylos reikalą visu frontu.

Prasiveržimas į amerikiečių spaudą

JAV-bių LB Informacijos komisijos pastangomis Lietuvos bylos reikalas pasiekė milijonus amerikiečių skaitytojų. Buvo išgautas nepaprastai turiningas įžanginis viename iš didžiųjų amerikiečių politikos savaitinių žurnalų — “U. S. News and World Report”. To žurnalo redaktorius David Lawrence savo straipsnyje cituoja JAV-bių Kongreso priimtą H. Con. Res. 416 rezoliuciją Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų bylos reikalu ir kviečia bei ragina JAV-bių vyriausybę perkelti Lietuvos, Latvijos ir Estijos bylą į Jungtines Tautas ir ją ten tinkamai apginti. Kitas didžiulis laimėjimas — tai amerikiečių laikraštininko dr. Russell Kirk straipsnis Baltijos valstybių laisvinimo klausimu. Tas jo straipsnis buvo įdėtas šimtuose amerikiečių dienraščių visuose krašto kampuose ir pasiekė apie 50 mil. skaitytojų. Dr. Russell Kirk kelia savo straipsnyje seną ir garbingą Lietuvos praeitį, pasisako prieš sovietų terorą pavergtame krašte, ragina JAV-bių vyriausybę kelti Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų bylą Jungtinėse Tautose ir pranašauja tų valstybių greitą išsilaisvinimą iš komunistų vergijos.

Skaityti daugiau: PASTANGOS IR REZULTATAI

TEISĖ VADOVAUTI IR PAREIGA DIRBTI

Amerikos lietuviams sunkiai sekasi išspręsti klausimą, kam priklauso teisė vadovauti lietuvių politinei veiklai, kuri šiuo metu išeivijoje pagrindinai ribojasi kova dėl Lietuvos nepriklausomybės.

Formalų, gan teisingą atsakymą davė Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininkas dr. K. Bobelis pasitarimų metu New Yorke 1971 m. sausio 9. Jis teigė, kad “vadovauti tegali žmonės, visos visuomenės išrinkti” (“Draugas”, 1971.1.15). Tačiau ALT-o pirmininko pretenzijos, kad jis kalbąs “visos visuomenės vardu”, negali būti priimtos, nes ALT-o vadovybė nėra visuomenės renkama. Visuotinų, demokratiškų balsavimų keliu vadovybę sudaro Lietuvių Bendruomenė. Ta vadovybė yra atsakominga ne kokioms dažnai visai nebeveikiančiom ir nieko nereiškiančiom draugijom, bet tautiškai gyvai krašto lietuvių bendruomenei.

Be formalios teisės vadovauti yra taip pat labai svarbu faktiškai sugebėti ir pajėgti patikėtas tai vadovybei pareigas atlikti. Tam, kas pats nesugeba bent patenkinamai tam tikro darbo padaryti, vargu galima patikėti vadovaujantį postą.

Skaityti daugiau: TEISĖ VADOVAUTI IR PAREIGA DIRBTI

JAV LB TARYBOS RINKIMAI APYLINKĖMIS

JAV LB tarybos rinkimų vyr. komisija, nei pati taryba ar valdyba iki šiol nėra paskelbusi LB tarybos rinkimų duomenų apylinkėmis. O tokie duomenys, atrodo, reikalingi ne tik būsimiems rinkimams, kaip konkretus pagrindas, mandatus skirstant atskiromis apygardomis, bet ir apskritai pačios bendruomenės organizaciniam susiklausymui, judrumui ir tautiniam solidarumui pavaizduoti. Tuo sumetimu ir skelbiam čia visų buvusių JAV LB tarybų rinkimų duomenų palyginamąją lentelę.

Skaityti daugiau: JAV LB TARYBOS RINKIMAI APYLINKĖMIS

SIMO KUDIRKOS ŠUOLIS

SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS

VIENAS Iš SĖKMINGIAUSIŲ DEMONSTRACIJŲ UŽ SIMĄ KUDIRKĄ 1971 metais suorganizavo Lietuvių jaunimo komitetas Los Angelėse. Demonstracijas rodė ir vadovo inž. U. Kubiliaus pareiškimus perdavė šešios televizijos stotys, apie jas rašė didieji Los Angeles laikraščiai; inž. Ž. Brinkienės pareiškimus perdavė radijo stotys.

Nuotraukoje — dr. J. Jurkūnas, rašytojas J. Gliauda, kun. R. Kasponis (su plakatu) ir kt.

 (Ištrauka iš Jurgio Gliaudos knygos “Simas”)

Buvo keturios penkiolika, jau skubios sambrėškos žymės. Jūra atrodė tamsėjanti, bangos kažkaip išvargusios, ilgas ir juodas Martha’s Vineyard salos siluetas ėmė tirpti ir pasimesti tamsoje. Diena nyko skubiai, kaip tai būna lapkritį. Neaprėpiamoje erdvėje į pietus, kur skleidėsi artimo vandenyno plotis, horizonto linija nyko, tirpdoma tirštėjančio vakaro.

Temo labai greitai, ir per kelias minutes vakaras jau apvaldė aplinką. Plaukiojanti bazė Sovietskaja Litva ir Vigilantas pražydo sietynais žiburių. Jų trapūs atspindžiai smulkiose, lūžtančiose bangose pulsavo, suposi, neramiai blaškėsi aplink du laivus ir siekėsi toliau, jūron, kur nyko blankstančiais spindulių takais.

Skaityti daugiau: SIMO KUDIRKOS ŠUOLIS

ATSIŲSTA PAMINĖTI

Juozas    Tininis,    DAILININKO ŽMONA, romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplankas Giedrės Vaitienšs. Spausdino “Draugo” spaustuvė    Čikagoje 1970 m.; 218 pusl., kaina 5.00 dol.

Kazys    Bradūnas,    DONELAIČIO KAPAS, poezija. Išleido Mykolas Morkūnas 1970 m. Grafika: Vytautas O. Virkau. Spaudė Morkūno spaustuvė Čikagoje; 94 pusl.; kaina 5.00 dol.

Joseph    Ehret,    BALTISCHES SCHICKSAL, Basei, 1970,    40 p. Žmonos Onos Jakaitytės - Eretienės prisiminimui parašyta vokiečių kalba studija, nagrinėjanti Lietuvos, Latvijos ir Estijos problemas.

Karolė Pažėraitė, ANAPILIO PAPĖDĖJE, romanas. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Aplankas dail. Giedrės Vaitienės. Spausdino "Draugo” spaustuvė Čikagoje 1971    m.; 280 pusl., kaina 5.00 dol.

Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI

LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

LFB Los Angeles sambūris balandžio 24-25 d. d. suorganizavo politinių studijų savaitgalį, kuriame su paskaitomis — pranešimais dalyvavo rašytojas J. Gliauda, dr. J. Kazickas, inž. U. Kubilius, dr. V. Vardys, rašytojas V. Volertas, prof. S. Žymantas ir vietos bendruomenininkai —    inž. R. Dabšys ir inž. E. Radvenis. Studijos puikiai pasisekė. Plačiau bus rašoma sekančiame “Į Laisvę” numeryje.

LFB Los Angeles sambūriui vadovauja L. Valiukas.

LFB Čikagos sambūris šiais metais jau suorganizavo dvi viešas paskaitas: dr. Z. Rekašius skaitė tema “Okupuotos Lietuvos gyventojų kaita” ir redaktorius J. Dainauskas —    “Rusijos politika Lietuvos atžvilgiu šimtmečiais nesikeičia”.

Sambūriui vadovauja L. Prapuolenis.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE

VEDAMIEJI

ŽVELGIANT Į 1941 METŲ SUKILIMĄ

1941 metų visuotinas lietuvių tautos sukilimas laiko upėje nutekėjo trisdešimties metų distanciją. Bet kaip kiekvienas didelis tautos įvykis, taip ir 1941 metų sukilimas nenuplaukė su laiko vandenimis, bet tapo grandis, jungianti dvi tautos istorijos epochas: nepriklausomą Lietuvą su pavergimui besipriešinančia bei nepriklausomybės siekiančia lietuvių tauta.

Sukilimas išaugo iš nepriklausomybės laikotarpyje išugdytos idealistinės tautos dvasios ir sukilimo aukomis transformavo ją į aukštos įtampos tautos ryžtą prarastą nepriklausomybę atgauti ir kaimynų smurto aktams pasipriešinti. Tuo būdu trumpos kruvinos sukilimo dienos prasitęsė į sėkmingą antinacinę rezistenciją, o paskui į ilgus, herojiškus pokario partizanų laisvės kovų metus.

Ne be sukilimo ir partizaninių kovų poveikio pavergta tauta suformavo savą, originalų gyvenimo būdą, visa savo esme atmetantį rusiško komunizmo kūną. Ketvirtis šimtmečio okupacijoje nepalaužė tautos kūrybiškumo ir nesugniuždė laisvės vilčių. Jėga ir brutalumu paremtoje sistemoje savisaugos instinktas tautai nurodė išsigelbėjimo kelius ir pati sistema tapo netiesioginė pasipriešinimo talkininkė. Komunizmas nė viename Rusijos pavergtame ar satelitinėmis virvėmis pririštame krašte nelaimėjo masių simpatijų. Todėl Rusijos “sąjungininkai” raudonoje orbitoje Kremliui didesnių rūpesčių kelia, negu Amerikos atominės bombos.

Skaityti daugiau: VEDAMIEJI