LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 37 T. 2005 m. - Turinys, metrika

ISSN 1392-0421

LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 37

TURINYS

Atsiminimai, liudijimai. Pasipriešinimas, lageriai, tremtis

Pranas Aidukas. Ilga kelionė namo .............................  5

Veronika Aleliūnaitė-Bernatonienė. Gyvoji istorijos ašara.

Dienoraštis apie 1944-1946 m. Panevėžį ........................ 117

Laiškų knyga. Panevėžys-Pečiora, Pečiora-Panevėžys 1946-1954 m. 152

Leonas Juškevičius. Autoportretas artimiesiems ................ 191

Antanas Mozeris. Su partizanais ............................... 223

Kazimieras Algirdas Pečiukonis, Aurelija Griciūtė.

Prisiminimai apie partizaninę veiklą ir lagerinę kančią ....... 236

Iš rezistencijos enciklopedijos

Jonas Strumskis. Parengė Zuzana Zimaitienė .................... 244

Naujos knygos ................................................. 250

Pavardžių rodyklė ............................................. 251

PDF:   fotografinė kopija: 

Kaunas, 2005

Skaityti daugiau: LAISVĖS KOVŲ ARCHYVAS 37 T. 2005 m. - Turinys, metrika

ILGA KELIONĖ NAMO

ATSIMINIMAI, LIUDIJIMAI PASIPRIEŠINIMAS, LAGERIAI, TREMTIS

Pranas Aidukas

I

VIETOJ ĮVADO

Noriu papasakoti apie prieškarinės Lietuvos kaimą, kokį aš jį prisimenu 1935-1940 metais, per vokiečių okupaciją ir po jos - iki 1945 melų, kol buvau laisvėje. Kaip kūrėsi ir veikė partizaninis judėjimas mano gimtajame Kupiškio rajone. Noriu paminėti visus tuos, kurie atidavė gyvybes už Lietuvos Nepriklausomybę, tuos, kurių kūnai buvo mėtomi ir niekinami miestelių aikštėse, užkasami žvyrduobėse, pelkėse, šuliniuose. Negalima pamiršti ir tų, kurie buvo veiklūs talkininkai, ryšininkai, tų, kuriuos kankino KGB rūsiuose, tų, kurie nuėjo sunkų, lagerių golgotos kelią.

Šiuose prisiminimuose noriu užfiksuoti man žinomus faktus, kad žinotų mūsų vaikai, anūkai ir proanūkiai, kaip paprastas lietuvis mylėjo tėvynę ir dėl jos aukojosi.

Aš negaliu aprašyti ir išreikšti viso to, ką žinau, jaučiu ir noriu pasakyti, nes viso labo esu baigęs lik 7 klases. Šiuos prisiminimus turėjau parašyti jau seniai, bet vis nebuvo laiko: dirbome pamainomis, auginome vaikus, nenorėdami jų atiduoti į darželį. Mudu su žmona užaugome be tėvų, todėl puikiai supratome, kas yra vaikams tėvai, ir stengėmės kuo daugiau su jais būti.

Jei ką nors parašysiu ne taip ar ne tą datą, tai reikš, kad tai buvo tiesa, tik laikas išstūmė iš atminties kai kurias detales. Tepadeda mano prisiminimai prisiminti Jums Jūsų tėvus, dėdes ir senelius. Tuos, kurie kentėjo ir atidavė brangiausią turtą - gyvybę- už Lietuvos Nepriklausomybę.

Skaityti daugiau: ILGA KELIONĖ NAMO

GYVOJI ISTORIJOS AŠARA

Veronika Aleliunaitė-Bernatonienė

DIENORAŠTIS APIE 1944-1946 M. PANEVĖŽĮ

Tai pasakojimas apie 1944-1946 metų Panevėžį. Visa, ką autorė matė savo jaunomis akimis, ką jautė savo širdimi, patikėjo dienoraščiui. Jam patikėjo ir savo didžiąją meilę. Pirmas įrašas - 1944 metų liepos 17 d.

“Esu gimusi 1922 m. Stetiškių kaime, netoli Panevėžio. Mokiausi Panevėžio mergaičių gimnazijoje, o po pertvarkymų - 1941 m. baigiau 1-ąją vidurinę mokyklą (dabar J.Balčikonio gimnazija). Po to baigiau pedagoginius kursus - trūko mokytojų, daugelis buvo išvežti į Sibirą. 1949 m. baigiau eksternu Panevėžio mokytojų seminariją. Dirbti pradėjau 1941 m. Dirbau kaimo mokyklose, laikinai buvau komandiruota į Apskrities švietimo skyrių.

1946 m. pradėjau dirbti Panevėžio 1-oje pradinėje mokykloje, kuri vėliau tapo 5-ta vidurine mokykla.

5-oji vidurinė mokykla man buvo lyg antrieji namai - čia dirbau 33 metus (iki 1979 m.), čia mokėsi mano vaikai, dirbo sesuo. Išėjusi į pensiją dar 12 metų dirbau “Ekrano” gamyklos merginų bendrabutyje.

Jums, skaitytojai, pateikiu savo dienoraštį. Daugelis jūsų po karo turbūt jautėte ir matėte tą patį. Bet tuo pačiu kiekvienas matėme savaip, jautėme savo siela.

Man pavyko. Aš daug užrašiau ir nenoriu, kad tai prapultų nežinioje. Sugrįžkime kartu į tas dienas, prisiminkime jas.

Aš tikiu savo Tėvyne ir jos ateitimi.

AUDRA ARTINASI

1944 m. liepos 17 d., pirmadienis

Verčiu dienoraščio puslapį ir nežinau, ką įrašysiu jame. Kokie įvykiai dėsis mūsų Tėvynėje, ir kas palies mano asmeninį gyvenimą?

Kaskart arčiau iš rytų pradeda dundėti. Baisia šmėkla slenka rytdienos nežinia. Griaudamas miestus ir žmonių gyvenimus slenka artyn frontas. Vokiečiai masiškai bėga. Panevėžys tuščias, lyg mirties angelui praskridus. Kai kur įstaigose dar po vieną žmogų sėdi, bet ir tie nežino valandos, kad spruks iš miesto.

Skaityti daugiau: GYVOJI ISTORIJOS AŠARA

LAIŠKŲ KNYGA. PANEVĖŽYS-PEČIORA, PEČIORA-PANEVĖŽYS 1946-1954 M.

Išvežimas iš tėvynės

Jono Bernatonio (m.1986) “nusikaltimas” - laikraštėlių “Į Laisvę” vežiojimas iš Kauno į Panevėžį. Tai buvo vokiečių okupacijos metais... Kratos metu rastos kelios antitarybinės knygutės, kišenėje - maldaknygės ir rožančius... Ir po devynių kalinimo mėnesių - vežimas.

1946-ųjų liepos 26-oji. Iš Vilniaus išvežami politiniai kaliniai. Tarp jų ir Jonas Bernatonis. 1946-ųjų rugpjūčio 5-ąją pasiekta Pečiora.

Ilgai nežinojome, kur išvežė. Pagaliau brolis gavo laišką, tik adresas dar laikinas. Siunčiame laiškus, laikraščius. Nueis-nenueis? Nežinia. Jo sesuo siunčia siuntinį, kuris pirmasis, kaip gelbėtojas, bus ten gautas. Sužinome - vieta nepasikeitusi, tik užrašas truputį pakeistas.

Taigi - ryšys yra!

Ir nusities lyg Paukščių takas ilgas ilgas kelias: Panevėžys-Pečiora, Pečiora-Panevėžys.

Kas tada galėjo pagalvoti, kad ant mano stalo gulės per pusantro šimto laiškų, per aštuonerius metus, iš Pečioros. O kiek dar atvirlaiškių! Išliko ir dauguma mano laiškų nuorašų, kartais tik juodraščių.

Atėjo laikas, kai galėjo rašyti kiek nori, tik cenzūra buvo griežta. Nedaug ką galėjo pasakoti apie kančią. Teko rašyti net pagiriamąjį žodį (kad tik laiškas pasiektų Tėvyne) arba kokį žodį, vos įžiūrimose kabutėse. Bet prasiverždavo ir kančia, kartais nežymiai, kartais labai skaudžiai. O jei retkarčiais pasitaikydavo, kad laišką kas nors galėdavo įmesti į laisvųjų pašto dėžutę - jis greičiau ateidavo ir turbūt netikrintas. Bet tai - retenybė.

“Mes čia esam tikrai gerai aprūpinti. Tik, žinoma, kūno atžvilgiu esu panašus į dėdę Griaučių”.    Pečiora, 1947 I 22

Nemaloni šiaurė įsiviešpatauja kartu ir dūšioje. Taip ir jautiesi dar labiau prislėgtas sunkia sunkia velėna, uždarytas it į gilų bešviesį požemį...

Ir jeigu ne tikėjimas į Amžinąjį Gyvenimą, Amžiną Meilę, Motiną ir turėjimą brangių sau asmenų, nežinia ką vargšas žmogelis padarytum!

Ir taip viltis, viltis į ką nors vis pakelia dvasią, apšviečia tamsią, juodžiausią padėtį”.    Pečiora, 1947 X 14

Mes lyg gyvi lavonai... atskirti nuo pasaulio, atskirti nuo meilės, nuo grožio, išplėšti nuo dvasinio gyvenimo... ”Pečiora, 1953 I 23

Skaitykime šiuos laiškus. Jie kalba į mus po penkiasdešimties metų.

Skaityti daugiau: LAIŠKŲ KNYGA. PANEVĖŽYS-PEČIORA, PEČIORA-PANEVĖŽYS 1946-1954 M.

AUTOPORTRETAS ARTIMIESIEMS

Leonas Juškevičius

Leonas Juškevičius Magadane□Leonas Juškevičius Magadane 1955 m. Autoportretas

Gimiau 1922 m. vasario 28 d. Šventežeryje, Lazdijų aps. 1926 m. tėvai persikėlė į Alytų. Gausios šešių vaikų šeimos tėvas tapo tarnautoju. Vyriausioji dukra Rūta gimė 1920 m. Iš penkių brolių vyriausias buvau aš, po manęs 1923 m. gimė brolis - Vytenis, 1925 m. - Benjaminas, 1929 m. - Algimantas ir 1937 m. -jauniausias Romualdas.

Tėvas mirė 1938 m. Kadangi tėvas iš Žemės ūkio banko buvo paėmęs 5000 litų paskolą namo statybai, ją reikėjo grąžinti, kad neišvaržytų namo. Aš tuo metu mokiausi Alytaus gimnazijoje. Baigęs 6 klases turėjau mesti mokslą ir ieškoti darbo, kad galėčiau sumokėti bankui skolą. Gimnazijos mokytojams Brazdžiui ir Klimavičiui rekomendavus, mane priėmė dirbti į Lietuvos Banką pasiuntiniu-praktikantu. Taigi pradėjau dirbti nuo 16 metų ir pusę atlyginimo kas mėnesį atiduodavau paskolos padengimui. Sesuo tuo metu mokėsi Klaipėdos pedagoginiame institute, tad aš tapau pagrindiniu šeimos ramsčiu. Po metų mane paskyrė sąskaitininku, vėliau - buhalteriu. 1940 m. sesuo baigė institutą, ištekėjo ir dirbo mokytoja Alytuje, vėliau, vokiečių okupacijos metais, persikėlė į Vilnių.

Per pirmąją rusų okupaciją Lietuvos Bankas virto Valstybiniu banku, o aš, norėdamas ten dirbti, privalėjau kursuose mokytis rusų kalbos, kurios gimnazijoje tada nemokė. Vokiečiams išvijus rusus vėl dirbau Lietuvos Banke ir 1943 m. baigiau mokėti skolą bankui.

Brolis Vytenis baigė Kėdainių aukštesniąją geodezijos-kultūrtechnikos mokyklą ir įsigijo geodezininko specialybę. Brolis Benjaminas vokiečių okupacijos metais baigė gimnaziją ir įstojo į gen. P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės Karo mokyklą Marijampolėje. Vokiečiai norėjo juos pasiųsti į Rytų frontą. Brolis pabėgo ir slapstėsi pas gimines kaime.

Per antrąją rusų okupaciją, norėdamas išvengti mobilizacijos, Alytaus plentų valdybos viršininkui parašiau pareiškimą, kad priimtų dirbti buhalteriu. Reikėjo rašyti rusų kalba. Viršininkas užrašė rezoliuciją, kad mane priima dirbti nuo 1944 08 01. Pareiškimą nešiojausi su savimi. Likus savaitei iki tos datos pakliuvau mieste į vyrų gaudynes. Ginkluota sargyba atvedė į karinio komisariato mobilizacinį punktą. Karininkui parodžiau pareiškimą su plentų valdybos viršininko rezoliucija. Jis perskaitęs tik nusijuokė ir paklausė, ar pats rašiau pareiškimą. Pasakiau, kad pats. Tada pasiliko pareiškimą ir kitus mano dokumentus, o man išdavė pažymą, kad esu mobilizuotas laikinam darbui kariniame komisariate. Liepė sėstis ir rašyti pažymas rusų ir lietuvių kalba. Tam darbui buvo mobilizuoti mokytojai ir tarnautojai, mokėję rusų kalbą ir gražiai rašę.

Tuo metu NKVD kariuomenė tikrino visų vyrų dokumentus, darė kratas namuose. Jauni vyrai įsirenginėjo slėptuves arba ėjo į miškus. Brolis Vytenis slapstėsi kaime be dokumentų. Brolis Benjaminas, rekomenduotas gimnazijos mokytojo K.Klimavičiaus, tuomet jau tapusio Švietimo skyriaus vedėju, buvo paskirtas mokytojauti į II Varėnos Barčių kaimą, buvusį lenkų okupuotoje Lietuvoje. Benjaminui nuvažiavus, naktį atėjo lenkų Armijos krajovos partizanai ir sužinoję, kad jis lietuvis, liepė nedelsiant iš ten išsikraustyti, nes bus sušaudytas. Brolis, sugrįžęs į Alytų, Švietimo skyriuje pasakė esąs išvytas. Tuomet jam pasiūlė važiuoti į Varanovo (dabar Baltarusijoje) rajono miškuose esančius lietuviškus kaimus, kur reikalingas mokytojas lietuvis. 1944 m. vasarą Benjaminas ten išvažiavo ir ilgai iš jo negavome jokios žinios.

Skaityti daugiau: AUTOPORTRETAS ARTIMIESIEMS

SU PARTIZANAIS

Antanas Mozeris

Antanas Mozeris□ Antanas Mozeris, 1964 m.

Keturiasdešimt šeštųjų rugpjūčio antroje pusėje nuvykau į Tauragę. Tenykštėje gimnazijoje veikė pusiau privatus vakarinis skyrius. Reikėjo tik pasiteirauti, ar mano prašymas patenkintas, ar esu įtrauktas į sąrašus. Gavęs teigiamą atsakymą iš mokymo dalies vedėjo, gerai nusiteikęs išėjau į miestą. Bevaikščiodamas išgirdau, kad netoli geležinkelio stoties stovi paruošti prekiniai vagonai žmonėms vežti į Sibirą. Tvirtai nusprendžiau atidėti visus reikalus, kuriuos tėvas man buvo prisakęs, žūtbūt susirasti tą vietą ir pamatyti. Na, galvoju, eisiu, nors iš tolo palydėsiu savo brolius į kelionę. Paspartinau žingsni Vytauto gatve, tiesiai geležinkelio stoties link. Klausiu vieno, klausiu kito praeivio, kur tie vagonai - niekas nematęs, niekas negirdėjęs. Sutinku aukštą, pražilusį, jau gerokai į septintą dešimtį įkopusį vyriškį, su nedidele žila barzdele ir lazda rankoje. Atsiprašau, klausinėju... Peržvelgė jis mane nuo galvos iki kojų ir sako:

- Ten, tuose laukuose, stovi vagonai, dar koks kilometras iki tos vietos. Eik ta kryptimi, tik būk atsargus - visur išdėstyta rusų sargyba.

Nuoširdžiai padėkojau ir pažadėjau, kad būsiu atsargus. Ėjau greitai. Sušilau. Nusivilkęs švarkelį užsimečiau ant peties. Staiga posūkyje pasirodė mašina su kareiviais. Ji važiavo dulkėtu vieškeliu miesto link. Tada supratau, kad esu netoli tikslo. Kiek paėjęs girdžiu šaukia: “Kuda idioš?!” (Kur eini?!) Pamačiau šalia vieškelio stovintį kareivį su automatu. Pasukau į dešinę, per dobilieną, lyg niekur nieko einu truputėlį keisdamas kryptį. Vagonai jau matėsi. Jie stovėjo ant atskiros bėgių atšakos laukuose. Aplink vaikščiojo kareiviai, o aš, eidamas dobiliena, vis sukau vagonų link. Netoliese matėsi didelis krūmas. Kryptis buvo pavojinga. Nusprendžiau būtinai pasiekti krūmą, patogiai įsitaisyti jame ir viską pamatyti. Pasilenkdamas ir pritūpdamas palengva artėjau. Liko gal penkiolika metrų. Matau, ateina tiesiai į mane kareivis. Atsisėdau ir lyg niekur nieko nusiavęs batą ėmiau akmenuku kalti. Priėjęs kareivis kažką kalbėjo, kodėl ir kur privalau eiti. Rodžiau, kad ten ir eisiu. Kareiviui nuėjus arčiau vagonų, palengva nuslinkau prie krūmo. Apsižvalgiau, susiradau kelmą, patogiai atsisėdęs nulaužiau šakas ir pasidariau angą, pro kurią galėčiau viską sekti.

Skaityti daugiau: SU PARTIZANAIS

PRISIMINIMAI APIE PARTIZANINĘ VEIKLĄ IR LAGERINĘ KANČIĄ

Kazimieras Algirdas Pečiukonis, Aurelija Griciūtė

Kazimieras Algirdas Pečiukonis□Kazimieras Algirdas Pečiukonis

Algirdas Pečiukonis gimė 1929 m.sausio 1 d. Lazdijų aps.

Rudaminoje. Tėvas Algirdas Pečiukonis, kaip Lietuvos savanoris, gavęs žemės Rudaminoje,Lazdijų aps. pasistatė namus.

Dirbo Lazdijų mokesčių inspekcijoje, buvo Šaulių sąjungos vadas. Motina Veronika Pečiukonienė augino septynis vaikus ir prižiūrėjo nedidelį ūkį. Tėvas mirdamas vaikams pasakė: “Būkite ištikimi Motinai-Tėvynei, nesiklaupkit atėjūnams...” Tėvas mirė 1944 metais griaudžiant patrankoms, tuo metu, kai rudąją tironiją Lietuvoje keitė raudonoji.

- Aš tuo metu su nuostaba stebėjau, kaip į valdžią atėję įvairaus plauko proletarai garsiai šlovino sovietinio režimo pranašumus, žadėdami visiems šviesų komunizmo rojų. Baisiausia buvo tai, kad kas nepakluso, nepatikėjo skleidžiamomis iliuzijomis, buvo patyliukais, slaptomis areštuojami, tremiami. Jaunus vyrus gaudė ir vertė tarnauti raudonojoje armijoje. Sugautas buvo ir mano vyriausias brolis Vytas, bet greitai pabėgo ir slapstėsi, - prisimena A.Pečiukonis.

Tuo metu Lietuvoje įsiviešpatavo svetima valdžia, kėlė nerimą ir baimę svetima kalba, temdė mūsų tautos padangę svetima dvasia. Tokios aplinkybės ir iš atminties neišblėsusios 1940-1941 metų represijos vertė apsispręsti, kur, su kuo eiti, ką daryti. Be to tuo metu sklidusios žinios iš vakarų apie artėjančias permainas ir pogrindžio dvasia vis kaitino patriotinius jausmus ir skatino burtis ginkluotam pasipriešinimui prieš sovietinės okupacijos savivalę ir smurtą.

Skaityti daugiau: PRISIMINIMAI APIE PARTIZANINĘ VEIKLĄ IR LAGERINĘ KANČIĄ

JONAS STRUMSKIS

IŠ REZISTENCIJOS ENCIKLOPEDIJOS

Jonas Strumskis, gimė 1925 m. vasario 16 d. Kėdainių aps., Krakių vls., Šilainių k., ūkininko šeimoje. Tėvai turėjo 5 ha žemės. Šeimoje augo keturi vaikai: Zuzana, Birutė, Jonas ir Alfonsas (žuvo 1945 m. balandžio 17 d. žuvo mūšyje netoli Berlyno).

1935 m. Jonas baigė Šilainių pradžios mokyklą ir pradėjo mokytis Krakių pradinės mokyklos 5-ame skyriuje. Baigęs 6 skyrius mokėsi Kėdainių gimnazijoje, o 1940-1944 m. - Krakių progimnazijoje.

Pradėjus šaukti jaunuolius į okupanto armiją, kurį laiką slapstėsi namuose, o susiformavus partizanų būriui išėjo į mišką, kur buvo iki 1944 m. gruodžio 16 d. Okupantų armijai apsupus mišką, žuvo Paliepių girininkijos pušyne. Kartu su ten žuvusiais partizanais buvo atvežtas į Krakių miestelį ir paguldytas prie pradinės mokyklos, kurioje Jonas buvo mokęsis. Po to visus užkasė Smilgos upelio krantuose. Dabar ten kanalas. Sovietiniais laikais kasant kanalą iškasti kaulai buvo susemti ir išvežti nežinia kur.

Mūsų brolį Joną Paliepių pušyno mūšyje sužeidė iš kulkosvaidžio į kojas. Jis negalėjo trauktis. Draugai partizanai bandė įkalbėti, kad važiuotų su kitais sužeistaisiais (ten buvo ir daugiau sužeistų), bet brolis atsisakė - jis buvo labai atsidavęs Tėvynei ir draugams. Pasakė: “Geriau žūsiu, bet priešo vergu nebūsiu!” Tokie paskutiniai Jono žodžiai. Po to jis nukreipė į save automatą... Tai pasakojo likę gyvi jo draugai partizanai ir buvęs vadas ltn.Vladas Pabarčius, kuris pas mus apsilankė 1945 m. sausio antroje pusėje. Jie atėjo šešiese naktį, tarp jų buvo V.Lebedys, K.Noreika ir kt.

Pirmi užėjo Vladas Pabarčius su Vladu Lebedžiu. Kiti liko sargyboje. Mūsų mama pradėjo labai verkti ir sakė: “Kur jūs, vaikai, einate?” (Vaikais mūsų tėvai vadino visus partizanus.) Tuomet V.Pabarčius nusiėmė kepurę, atsiklaupė prieš mūsų mamą ir apkabinęs pasakė: “Atleiskite mums, kad neišsaugojome jūsų sūnaus Jono”. Mudvi su seserimi Birute verkėme, tuomet V.Pabarčius priėjo prie mūsų ir pasakė: “Sesės, mes liksime jūsų broliais. Jūs esate jaunos, kai užaugsite, visuomet prisiminkite mus visus - miško brolius”.

□Vladas Pabarčius (1915-1945)

Skaityti daugiau: JONAS STRUMSKIS

NAUJOS KNYGOS

Rašytojas, pedagogas, visuomenės veikėjas, rezistencinės kovos dalyvis, turėjęs Garibaldžio slapyvardį, 1946 m. buvo nužudytas Alytaus kalėjime. Leidinyje pateikiama jo grožinė kūryba, pedagogikos ir publicistikos straipsnių, kurių dalis iki šiol buvo nespausdinti. Knyga skiriama plačiai skaitytojų auditorijai, ypač pedagogams, kultūros darbuotojams, rezistencinės kovos dalyviams, visuomenės veikėjams ir visiems tiems, kurie iš praeities semiasi stiprybės savo darbams.

 

Šis leidinys skirtas pažymėti tautos mokytojo, laisvės šauklio ir kankinio Konstantino Bajerčiaus 100-osioms gimimo metinėms, kad vardas liktų širdyse tų, dėl kurių jis gyveno, kūrė ir didvyriškai žuvo.