Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
Įsteigtas Lietuvoje 1919-Nepriklausomybės kovų-metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 9 (1416) LAPKRITIS – NOVEMBER 1965 
J. Rūtenis— Savanorius prisiminus ... viršelis
Nr. 10 (1417) GRUODIS – DECEMBER 1965
R. Kisielius— Kalėdos .. viršelių 1 psl.
T U R I N Y S
A. Rėklaitis — Lietuvos kariuomenė
A. Budreckis — Kosciuškos sukilimas Lietuvoje
R. Liormonas — Spalio 9-ji, 1920 m. Vilniuje
Butegeidietis — Iš Lietuvos nepriklausomybės kovų
Pov. Dirkis — Lietuvos kariuomenės atsikūrimo pradžios bejieškant
K. Uoginius — Kalėdos
V. G. — Gyvenimas dabartinėje okupuotoje Lietuvoje
J. Miškinis — Vilniaus Didysis seimas
Butegeidietis Epizodas iš Nepriklausomybės kovų
I. Seliokas — Paskutinis Lietuvos karo aviacijos sportinis laimėjimas
P. Žilys — Suomių Sovietų karas
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1965m. 9-10 Turinys,metrika
A. RĖKLAITIS
1918 m. lapkričio 23-ji diena ženklina svarbų ir reikšmingą faktą Lietuvos valstybės istorijos raidoje. Tą dieną pirmuoju karo vadovybės įsakymu buvo oficialiai patvirtintas atkūrimas, iš vergijos į laisvę žengiančios, Lietuvos kariuomenės.
Jau 45 metai praėjo nuo tos istorinės datos. Minint kariuomenės sukaktį, dažnam kyla klausimas, ar verta ją minėti. Juk mūsų kariuomenė 1940 metais neapgynė Lietuvos nuo Sovietų Rusijos agresijos. Ir net simboliškai agresoriui ji nepasipriešino. Todėl kartais kalbama, girdi, laisvės praradimo kaltininkai yra karo vadai, kariuomenė, kariai. Į tokius kaltinimus žvelgiant iš laiko perspektyvos ir iš politinių įvykių raidos kiekvienam iš mūsų šiandieną turi būti aišku, kad, jei kariuomenė ir būtų pasipriešinusi visu savo svoriu ir visos tautos remiama, Lietuva vistiek būtų buvus okupuota šimteriopai stipresnio priešo. Tačiau, jei mūsų kariuomenė būtų gavusi vyriausybės įsakymą priešintis, ji tą uždavinį būtų vykdžiusi, nežiūrint į tai, kad laimėjimui jokių vilčių nebuvo. Tačiau tokio įsakymo jai vyriausybė nedavė. Gi pati kariuomenė, savo iniciatyva, karo pradėti negalėjo. Tai būtų nedrausmingas veiksmas, nesuderintas su tautos valia ir valstybės konstitucija. Laisvės praradimo priežastys glūdi ne kariuomenėje, ne Lietuvos valstybės blogoje politikoje, bet susidariusioje tuo metu tarptautinėje situacijoje, kurios Lietuva negalėjo pakreipti nepriklausomybės išgelbėjimo naudai.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖ
BAL. BRAZDŽIONIS
Tu gimei, kai savanoriai narsiai kovės ...
Kai Maironis šaukė drąsiai, vis pirmyn!
Daugiau nebenorim svetimų vergovės ...
Tu išskleidei lapus broliams kariams ...
Žydėjai laimingai Laisvės metais!
Tu įdiegei kovos dvasią visiems laikams . . .
Kai kraštą sukaustė raudoni slibinai . ..
Ir rankas suvaržė, akis užspaudė!
Jie paskelbė mirtį Tau amžinai ...
— Tu atsibudai Hitlerio kryžiaus naguos . . .
Ir švietei kariams karų sukūry!
Ir klausei, kas Lietuvą beišvaduos? . . .
— Daug Tavo draugų užgeso pakely . . .
Ir Sibiro taigose ir Berlyno griuvėsiuose!
Nemaža krito partizanų kovos ugny...
Tu atgimei Amerikos žemėj laisvai. . .
Teik viltį kovoj sugrįžt atgalios!
O brangus “Kary”, gyvuok amžinai! . . .
ALGIRDAS BUDRECKIS
Kad Kosciuška jojo,
karalium pastojo:
palauk, palauk, pons Kosciuška,
atjoj Lenkų ponas.
(Sukilėlių daina)
Jieškant lietuvių tautos sukiliminės dvasios pradų, esame verčiami pažvelgti į 1794 metų sukilimą, vadinamą Kosciuškos sukilimu. Jame randame lietuvių tautinės rezistencijos prototipus: patriotizmą, norą atstatyti savąją valstybe, socialinį protestą, didvyriškumą ir net lietuvišką nacionalizmą. Viršminėtieji motyvai kartojasi 1812 m., 1830-31 m., 1863 m., 1905 m. ir 1918-1921 m., net ir vėliau, 1941 m., bei 1944-54 metais. Iš viso, mažai dėmesio kreipiame į pirmąją išsivadavimo pastangą.
Kosciuškiada buvo Lenkijos - Lietuvos bajorų ir dalies miestelėnų bei valstiečių bandymas nusikratyti Rusijos skverbimosi į Lenkijos-Lietuvos žemes, prarastas per 1772 m. ir 1793 m. padalinimus.
Tautos sukilimo prieš Rusiją idėja išsivystė 1792 m. lenkų-rusų karo metu, kai karalius Stanislovas Augustas ėmė nuolankauti imperatorei Kotrynai II ir Targovicos konfederacijai. Jaunas Lenkijos karvedys, kunigaikštis Juozapas Poniatovskis, tuomet rašė dėdei karaliui:
Jei Jūsų Didybė, kadangi šį karą kariauti nebuvome pasiruošę, būtų sėdęs į balną kartu su bajorija, apginklavęs miesčionis, paskelbęs valstiečius laisvus, tada būtume arba garbingai žuvę, arba Lenkija būtų tapus galybe.
Karaliui nusileidus Targovicos konfederacijai, sukilimo planas gimė Čartoriskių dvare, Pulavuose. Sukilimas buvo atidėtas, bet nepalaidotas; insurekcijos nauju vadu tapo lietuvis respublikininkas generolas Tadas Kosciuška.
Sąmokslas svarstė: jei revoliucinė Prancūzija susitaikytų su Prūsija, Lenkijos integralumas turėtų būti užtikrintas sutartyje. Tą užtikrinti, numatomas visuotinis tautinis sukilimas, pagrįstas respublikos kariuomene (apie 65,000 karių), apsišvietusią bajorija, miestiečių patriotizmu ir simpatija Prancūzijos revoliucijai, ir laisvės troškimu valstiečių tarpe. Pagal planą, karalius abdikuotų ir perduotų valdžią, panašiai į Prancūzijos, respublikinei santvarkai. Šiais reikalais 1793 m. sausio mėn. Kosciuška nuvyko Prancūzijon. Iš pradžių atrodė, kad jo misija ras pritarimo ir bus sėkminga.
Tačiau, revoliucijos laimės vėjai papūtė kita kryptimi. Sumušta ir priversta ginti savo teritoriją, Prancūzija nutraukė lenkams konspiratoriams pagalbą. Kosciuškos draugai, žirondistai, virto iš valdžios 1793 m. gegužės 31 d.; to pasėkoje, Kosciuškos įtaka Paryžiuje susilpnėjo. Naujieji prancūzų valdovai suvedžiojo Kosciušką; Jie buvo linkę leisti prūsams padalinti Lenkiją jei kiltų iš to rimtos derybos su Hohenzolernais. Jakobinai šaltai žiūrėjo į Kosciušką. Realistas Dantonas buvo priešingas betkokiai “brisotiadai”; jis palaikė “neužsiangažavimo” principą ir kietą politinį realizmą. Maratas švaistė komplimentus Kotrynai II. Net Robespieras nenorėjo įžeisti Rusų imperatorės. Tad, 1793 m. vasarą, Kosciuška grįžo Leipcigan, pas konspiratorius, be jokių laimėjimų.
Tuo tarpu sukiliminis sąmokslas Lenkijoje-Lietuvoje pribrendo. Šitą nusistatymą paskatino prūsų kariuomenės įžengimas į vakarinę Lenkiją 1793 m. rugpjūčio mėn., ko išdava buvo žečipospolitos vakarinių sričių pagrobimas. Pabrigadininkis Jonas Henrikas Dambrovskis stengėsi paveikti vakarinę diviziją, kad ji pasitraukdama prisijungtų prie Varšuvos įgulos. Kai rusų okupacinė kariuomenė užgniaužė šitą užmojį, patriotams tebeliko tik viena kryptis: visuotinis sukilimas. Ta kryptimi einant, keli kariškiai užsimojo Varšuvoje paruošti sukilimą. Jų tarpe buvo generolas Ignacas Dzialynskis (Vakarų Lenkijos masonijos vicedidmistras), plk. Jokūbas Jasinskis (lietuvis inžinierius) ir brigadininkas Antanas Madalinskis. Iš civilinių prie sąmokslo prisidėjo vengras bankininkas Kapostas (iliuminatų veikėjas), Elijas Aloe (masonų vadas), Stanislovas Soltykas (seimo atstovas), Juozas Paulikauskas (žurnalistas, vėliau Kosciuškos asmeninis sekretorius) ir Karolis Prozoras — jaunas Lietuvos didikas. Kaip matome, sukilimo pradininkai buvo karininkai bei farmazonai, jų tarpe žymų vaidmenį suvaidino ir lietuviai.
Jų pagrindinė mintis buvo staiga užpulti rusus ir prūsus okupantus. Smūgį duotų respublikos kariuomenė, jai talkininkautų ginkluoti civiliniai, kuriuos patrauktų asmens laisvės paskelbimas.
Sukilimo planas rėmėsi ant stiprios respublikos kariuomenės. Tačiau įvykiai bėgo sąmokslo nenaudai. Respublika neteko daugiau kaip 20,000 karių, nes rusai juos suėmė ir inkorporavo į rusų armiją. Iš likusiųjų 37,000 (1793 m. rudenį)
Kosciuška 1793 m.: “Viešpatie, leisk man dar kartą kovoti už tėvynę.”
maždaug pusė turėjo būti išformuoti, pagal pavergto seimo rezoliucijas.
Skaityti daugiau: KOSCIUŠKOS SUKILIMAS LIETUVOJE
JUOZAS MIKŠTAS
Gimto krašto laukais
Jūs žygiavot kadais,
Šaunūs, Laisvės Kovų kareivėliai.
Spinduliuojančio ryžto džiaugsmingais veidais
Kovon veržėtės, galvas iškėlę.
Kaip aušrinės žara,
Kaip ugnis, kaip audra,
Nemarios
Lietuvos
Kareivėliai,
Taikliu ginklu, drąsa ir širdim atvira
Tėviškėlę
Iš snaudulio kėlėt.
O šiandieną, kur jūs?
Kas belanko kapus,
Kuriais gimdėte laisvę Tėvynei? — — —
Ten ruduo jums dabar meta medžių lapus,
O mes liūdim, čia jus prisiminę ...
Bet kova
Dar gyva,
Kol gyva Lietuva,
Kol bus gyvas bent vienas lietuvis,
Kuris tiki, kad vėl Lietuva
Bus laisva;
Tiki ja,
Ir svetur jai nežuvęs.
R. LIORMONAS
Kad ir po 45 metų, bet kol dar atmintis ir sveikata tarnauja, noriu pasidalinti su mielais KARIO skaitytojais, noriu pasidalinti apie tą, baisiai liūdną visai lietuvių tautai, dieną.
Iš Vilniaus, bolševikų spaudžiami, 1919 m. sausio pradžioje, persikėlėme Kaunan, gi, 1920 m. rugpjūčio pabaigoje, kai sovietai išvarė lenkus iš Vilniaus ir jį perdavė mums, mes su dideliu džiaugsmu vėl grįžome atgal į savo numylėtą sostinę. Grįžome, kaip sakoma, ne tuščiomis, kaip kad išvykome, o jau su kariuomenės daliniais ir kaikurių ministerijų centrinėmis, svarbesnėmis įstaigomis. Jų tarpe buvo ir Vietinės Kariuomenės brigados štabas, kurio viršininku aš tada buvau. Brigados vadu buvo tada majoras A. Merkys (kas ta brigada buvo — parašysiu atskirai).
Lenkams labai nepatiko mūsų buvimas Vilniuje, bet santarvininkams, prancūzams ir anglams tarpininkaujant, 1920 m. spalio 7 d. lenkų ir lietuvių delegacijos Suvalkuose pasirašė sutartį, pagal kurią buvo nustatyta demarkacijos linija ir Vilnius pripažintas Lietuvai.
Dar nebuvo kaip reikiant išdžiūvęs rašalas toje sutartyje, kai Kr. Aps. min. štabe buvo gautos aliarmuojančios žinios, kad “sukilusi”, taip vadinama, lietuvių — baltgudžių, generolo Želigovskio vadovaujama, divizija, protesto ženklan peržengusi demarkacijos liniją, žygiuoja Vilniaus link tikslu jį iš lietuvių atsiimti.
Susidarė gana pavojinga padėtis: Vilniaus ginti nebuvo kam, nes mūsų beveik visa kariuomenė, toli nuo Vilniaus, pietiniame fronte buvo užėmusi ilgą barą palei Augustavo miškus. Ta aplinkybė, man atrodo, ir padrąsino Želigovskį ir bendrai Lenkijos vyriausybę, šitam klastingam žygiui.
Skaityti daugiau: SPALIO 9-ji DIENA 1920 M. VILNIUJE
Lietuvos kariuomenės šventė. Karininkai, puskarininkiai ir kareiviai dar vis dėsi Lietuvos kariuomenės uniformas, bet su sovietiškais ženklais.
Buvo gražus sekmadienis. Vilnius, su savo kalnais, kalneliais ir bažnyčiomis, spindėjo savo didybėje.
Kariai, laisvi nuo pareigų, ir vilniečiai susirinko šv. Jono bažnyčion. Bažnyčia buvo pilnutėlė. Mišios. Susikaupimas toks, kokio dar nebuvau matęs.
Evangelija, po jos seka pamokslas. Sakyklon įlipa kun. Lipniūnas. Nebeprisimenu skaitytos Evangelijos, bet pamokslo pradžia dar ir šiandieną tebeskamba mano ausyse:
“Lakštingalėle, gražus paukšteli,
kodėl nečiulbi anksti rytelį?
Ką aš čiulbėsiu anksti rytelį,
piemens išdraskė mano lizdelį”.
Užteko šių žodžių, visi pravirko. Kun. Lipniūnas nepasakė, kad “vanags išgaudė mažus vaikelius”. Raudonasis vanagas išgaudė juos 1941 m birželio mėn.; rudasis — porą metų vėliau. Ir pats pamokslininkas vėliau nuo rudojo vanago žuvo.
Pamaldoms pasibaigus, visi išeina į šv. Jono bažnyčios aikštę.
Rusai politrukai veda lietuvius karius į pirtį. Kariai dainuoja: “Vėliavos iškeltos plakas — renkas vyrai, žygis bus”.
Minia šaukia: “Lietuvos kariai, Lietuvos kariai!” Skrybėlės, skarelės, skėčiai kyla augštyn — ašaros krinta ant grindinio.
Kariai suprato minios mintį. Stipriau sutrenkė koją ir užtraukė dar gražesnį posmą.
Enkavedistai apsupo minią; stumdymas, mušimas, areštai .. .
Tu, šiandieną, lakštingalėlės paukšteli, kurio nepagavo nei raudonasis, nei rudasis vanagas, išskridai į platųjį pasaulį. Lapkričio mėn. 23 d. proga prisimink už Tėvynę žuvusius, karius ir partizanus, ir paprašyk, kad jie išprašytų iš Augščiausiojo, kad tu ir vėl galėtumei grįžti į savo lizdelį.
Jurgis Virsnė
BUTEGEIDIETIS
Kariuomenės vado (plk. Ladygos) įsakymu, 7-tas pėst. pulkas išvyko Gardino link, kad užimtų ir gintų perėjimus per Nemuną, Gardinas išimtinai (jei neklystu) ir toliau į žiemius nuo Gardino. Vilniuje, Šnipiškių kareivinėse, liko trys jaunų kareivių kuopos ir Mokomoji komanda. To rajono bendru viršininku liko vyr. ltn. Saladžius.
Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro vyko pulkui skirtų jaunų kareivių mokymas ir, kas antra ar trečia diena, įgulos tarnyba. Mokomoji komanda dėjo visas pastangas paruošti jaunus kareivius būsimiems uždaviniams.
Pulkas grįžo į Vilnių. Suvalkuose sutartis buvo pasirašyta. Tuo pačiu metu, Pilsudskio įsakymu, sutartis buvo sulaužyta. Želigovskio korpas peržengė Suvalkų sutartimi nustatytą demarkacinę liniją. Jo žygio kryptis ėjo Vilniaus link. Iškart susidarė išvada, kad Želigovskio korpo žygis turi tikslą užimti Vilnių, o vėliau, gal ir visą Lietuvą.
Vilnių turėjome palikti ir lenkai jį užėmė. Po dienos ar kitos, lenkai pradėjo puolimą Vilnius - Maišiagala kryptimi. Pulkas, remiamas dviejų lauko baterijų ir šarvuotų auto būrio, vedė žūtbūtines kautynes. Kova buvo nelygi, nes vyko su žymiai galingesniu priešu. Buvo atkakliai kovojama už kiekvieną žemės pėdą. Kova buvo arši, didvyriška.
Divizijos vadas įsakė vieną bateriją perduoti 4-to pėst. pulko vado dispozicijon. Lenkai buvo jau visai arti Maišiagalos, 7-to pėst. pulko vadas, savo turimas jėgas kiek pergrupavęs, nusprendė daryti priešpuolį. Kad tinkamai išdirbtų priešpuolio veiksmų planą — pulko vadas plt. ltn. Adamkevičius susišaukė priskirtų ginklų rūšių vadus pasitarimui. Susirinkime dalyvavo plk. ltn. Adamkavičius, mjr. Vl. Rėklaitis, baterijos vadas vyr. ltn. Šmitas, šarvuotų auto būrio vadas, pulko adjutantas, ryšių ir raitųjų žvalgų komandų viršininkai. Pulko vadas iš aiškinęs esamą padėtį ir paskelbęs numatytus sekančios dienos puolimo veiksmus, iš baterijos vado ir šarvuočių būrio vado pareikalavo aiškių ir konkrečių pasiūlymų.
Skaityti daugiau: EPIZODAS IŠ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBES KOVŲ SU MŪSŲ PIETŲ KAIMYNU
POV. DIRKIS
Lietuvos kariuomenės pradžia glūdi lietuviuose karininkuose ir puskarininkiuose, atsidūrusiuose Rusijoje, kur ištrėmime būdami lietuviai kariai, 1917 metų revoliucijai išaušus, dėjo pastangas sudaryti tautinius pulkus. Lietuviai kariai pirmiausiai išsiskyrė iš lenkų divizijos, kuriai vadovavo gen. Daubar-Musnickis, sąstato ir įkūrė Atskirą Lietuvių Batalioną. Kijevo lietuvių kolonija batalionui įteikė vėliavą, kuri, išformavus batalioną ir grįžus į Lietuvą, buvo parvežta ir atiduota Karo muzėjui.
Atskirojo bataliono atsiradimas gana įdomus ir būdingas. Buvęs to bataliono virš. St. Čepulis pasakojo, kad 1917 m. gegužės 1 d. lenkų divizijos vienas pulkas išsirikiavo švęsti gegužės šventę. Tame pulke esantieji lietuviai kariai, apie 200 vyrų, išsirikiavo atskirai. Tuo metu prie išsirikiavusių neprisidėjo nei vienas lietuvis karininkas, nors jų pulke buvo apie septyni. Visa išsirikiavusios grupės vadovybė buvo trys jaun. puskarininkiai ir keli grandiniai.
Po tos šventės ir parado lenkų pulko vadovybė iš lietuvių karių atėmė visą valdinį turtą, palikdama tik po vieną porą baltinių ir lietuvius karius nuvežė į Galiciją, Skala miestelį, kur ir buvo sudarytas tas Atskiras lietuvių batalionas iš keturių kuopų. Į batalioną prisistatė lietuviai karininkai Pr. Klimaitis ir Ant. Juozapavičius, kurie dėjo pastangų išimti visus lietuvius karius iš lenkų divizijos.
Kaip tik tuo pat metu prasidėjo karių suvažiavimai: Petrapilyje, Rygoje, Daugpilyje, Minske ir kt. Susidarė Lietuvių Kariškių Sąjungos Vykdomasis Komitetas, o Smolenske įsikūrė sudėtinė, po atstovą iš įvairių frontų ir armijų komitetų, Vyr. komisija lietuvių pulkams steigti. Vykdomasis komitetas pradėjo leisti “Laisvą žodį”, kurio pirmas numeris išėjo 1917 m. rugsėjo 17 d. Redaktorium buvo karin. L. Natkevičius, o vinjetės autorius dail. K. Šimonis.
Karpilkomas buvo Lietuvių Karinin kų Pildomasis Komitetas, kuris buvo giliai susirūpinęs apie savo draugus — karius apkasuose. Norėdamas suteikti draugams žinių, kas dedasi pasaulyje, nerado geresnio būdo tai atlikti, kaip išleidžiant “Laisvą žodį”, vėliau pavadintą “Karpilkomo Žinios”.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖS ATSIKŪRIMO PRADŽIOS BEJIEŠKANT
KALPAS UOGINIUS
Kažkas yra pasakęs, kad vienintelė bet kurios tautos kultūros apraiška yra jos gražios ir kilnios tradicijos.
Kiekviena kultūringa tauta gerbia ir brangina iš pro-pro-senelių paveldėtas tradicijas ir laiko savo pareiga ne tik išlaikyti jas nesužalotas, bet papildyti tuo, kas artima tautos būdui, kas miela ir brangu sielai ir širdžiai. Mes, lietuviai, esame paveldėję daug labai gražių ir prasmingų tautinių tradicijų, kurių daugelis yra tarsi susipynusios su mūsų religija, su bažnytinėm šventėm. Šį kartą norėtųsi paminėti tik tas jų, kurios susijusios su Kalėdų šventėmis. Kalėdos yra ne tik svarbios bažnytinės, bet ir šeimyninės šventės, kurių apeigos perpintos gražiausiomis tautinėmis tradicijomis, žavinčiomis ne tik vaikų, jaunimo, bet ir senimo sielas.
Gal neįmanoma būtų tiksliai nusakyti kada, būtent, ir kur tos gražios, kilnios, prasmingos Kalėdų švenčių tradicijos gimė ir nužymėti jų raidos kelią iki mūsų dienų. Yra sakoma tik, jog jų pradžia siekia žilą senovę, prieškrikščionybės laikus, kai metų laikų keitimasis būdavo suprantamas fantastiškai ir kai būdavo tikima, kad saulė yra gyvas padaras, kuris, kaip ir žmogus, gimsta, auga, bręsta, sensta, vysta ir miršta .. . Žiemos gi metu, gimstanti nauja saulutė, kuri iki pusės metų auga ir stiprėja. Žinoma — gruodžio mėnesio pabaigoje įvyksta dienos su naktimi persisvėrimas ir nuo to meto diena ilgėja. Senovėje, pastebėję šitą reiškinį, pradėjo švęsti saulės gimimo dieną..
Iškilminga vakarienė — mūsų Kūčios — neabejotinai kilusi anais amžių glūdumoje likusiais laikais, kai naujagimės saulutės garbei buvo rengiama iškilminga puota. Vėliau, kadangi Kristaus gimimas, katalikų bažnyčios autoritetų nuosprendžiu, lyg ir atitiko tą patį metų laiką, tai Kalėdas švęsti buvo nutarta tuo pat metu. Iš kai kurių slavų tautų senovės sakmių, padavimų ir maldų daleidžiama, kad “Božiča”, turėjęs gimti “rojuje”, kur augę medžiai sidabriniais ir auksiniais lapais, aplipę aukso obuoliais. Ir iš tos legendos kilęs paprotys Kalėdų metu statyti eglaitę (nes ji ir žiemą žaliuoja) ir puošti ją sidabruotais ir auksuotais obuoliais, žvakelėmis ir įvairiausiais kitokiais papuošalais. Mat, po šaltos žiemos švenčių, labai jau buvo laukiama pavasario ir vasaros su javų, vaisių ir kitų gamtos gėrybių daugybe. Tai buvusi geros vilties ir džiaugsmo šventė. Ta proga besidžiaugusieji, tikėdami, jog nuo vaišių patiekalų gausumo priklausys geras derlius, kėlė gausias įvairiais patiekalais puotas. Bedžiūgaudami, su artimaisiais keitėsi įvairiomis gėrybėmis, dalijosi dovanomis. Iš anų neva laikų tebėra išlikęs Kūčių puotos ir Kalėdų dovanų paprotys.
Skaityti daugiau: KALĖDOS
V. G.
Atvykęs iš okupuotos Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstybes 1965 m. pavasarį, susidūriau su labai įvairiomis nuomonėmis apie gyvenimą dabartinėje Lietuvoje.
Norėdamas teisingai supažindinti tautiečius, esančius laisvame pasaulyje, parašiau eilę pastabų apie išgyventą “komunistiniame rojuje” laikotarpį ir apie sąlygas, kuriose dabar gyvena lietuviai okupuotoje Lietuvoje.
I. POLITINĖS GYVENTOJŲ TEISĖS
Iš visų Stalino konstitucijos, neva, garantuotų teisių, gyventojai turi tik vieną, vienintelę teisę — teisę į darbą, bet ir tai tik todėl, kad milžiniškoms Sovietų Sąjungoje vykdomoms statyboms reikalinga labai daug darbininkų. Tačiau, visuose okupuotos Lietuvos miestuose ir miesteliuose (išskyrus didžiuosius) trūksta darbo ir yra darbo jėgos perteklius. Tokiose vietose siūloma darbininkams keltis į kitus Lietuvos miestus ar rajonus, kur yra darbo jėgos trūkumas. Tokiomis vietomis laikomi didieji Lietuvos miestai: Vilnius, Kaunas, Šiauliai, Panevėžys ir Klaipėda; toliau, Elektrėnai (netoli Vievio), kur statoma apie 1,2 milionų kilovatų šilumininė elektros stotis ir miestelyje gyvenamieji namai, mokyklos; Kėdainiai, kur statoma didelė superfosfato gamykla, su sieros rūgšties gamybos cechu ir pradedama statyti cukraus gamykla; Jonava, kur statoma azotinių trąšų gamykla. Bet čia daugiausia jieškoma viengungių darbininkų, nes šeimyniniams darbininkams trūksta butų. Kiekviename rajone, prie rajono vykdomojo komiteto, yra skyrius, kuris verbuoja darbininkus darbams į Kazachstano plėšinius, žemių statybas, į Karelijos miškus medžių kirsti ir paskutiniu metu į Krasnojarsko miškus, medžius sakinti, t. y. rinkti iš spygliuočių medžių tekančius sakus.
Kitos konstitucinės teisės, teoriškai, veikia, bet, praktiškai, gyventojai jomis pasinaudoti negali.
a) Bažnyčios padėtis
Pagal konstituciją, visi piliečiai turi sąžinės laisvę. Praktiškai, gi, visa eilė dirbančiųjų neturi teisės eiti į bažnyčią. Tai mokytojai, gydytojai, įstaigų tarnautojai, vyresniųjų klasių moksleiviai, ypatingai komjaunuoliai, pionieriai. Kas vyresnėse vidurinės mokyklos klasėse nebuvo komjaunuoliu, tam nėra vilties patekti į augštosios mokyklos stacionarą, nes kiekvienas stojantis į augštąją mokyklą, turi pristatyti rajono komjaunimo sekretoriaus parašytą charakteristiką. Nekomjaunuoliams komjaunimo sekretorius charakteristikos neduoda, ir tuomet augštosios mokyklos mandatų komisija tokį jaunuolį, tuo ar kitu pretekstu, nušalina.
Vilniuje iš buvusių 26 bažnyčių veikia tik 8, Kaune veikia tik 4 ar 5. Vilniaus katedra paversta dailės muzėjumi, nuimti kryžiai ir nuo stogo statulos. Kauno buv. Įgulos bažnyčia (Soboras) viduje pertvarkoma, ir ten turi būti patalpintas skulptūrinių ir vitražinių darbų muzėjus.
Skaityti daugiau: GYVENIMAS DABARTINĖJE OKUPUOTOJE LIETUVOJE
Vilnius 1916 metais
(60 metų proga)
JONAS MIŠKINIS
1905 metais Rusija pralaimėjo karą su Japonija. Rusijoje kilo revoliucija prieš netikusią caro valdžią.
Sukilimo audra prasidėjo Petrapilyje 1905 m. pradžioje ir tų metų rudenį apėmė visą Rusijos valstybę. Tas sukilimas palietė ir Lietuvą.
Kadangi Lietuva buvo Rusijos pavergta, o jos gyventojus caro valdžia labiau spaudė kaip Rusijos, tai nuo sukilimo neatsiliko ir Lietuva.
Darbininkai reikalavo geresnio gyvenimo ir jų pačių dirbamos žemės, nuosavybės, pavergtosios tautos ėmė reikalauti teisės tvarkytis savo gyvvenimą.
Kai kurios Lietuvos politinės partijos ir šiaip žmonės ėmė kovoti su caro policija. Rusai mokytojai ir valsčių raštininkai buvo atstatyti, nes jie nemokėjo lietuviškos kalbos ir žmonės negalėjo su jai susikalbėti. Rusų caro valdžia sumišo ir nebežinojo kas bedaryti. Tais pačiais metais spalio 30 d. caras buvo priverstas paskelbti manifestą (viešą pareiškimą) įvedantį konstitucinę valdymo sistemą.
Lietuvos inteligentai ir susipratusieji žmonės stojo ryžtingai ginti Lietuvos reikalų, nors tada dar nenumanydami apie Lietuvos valstybės nepriklausomybę, tačiau stengėsi reikalaudami visiškai pavergtam kraštui suteikti daugiau laisvių ir pagaliau, autonomiją. Lietuvos patriotų darbo vaisius buvo Didysis Vilniaus Seimas, turėjęs nepaprastai didelės reikšmės Lietuvos atgimimui.
ORGANIZACINIS KOMITETAS
Seimui šaukti Vilniuje susidarė lietuvių inteligentų komitetas su pirmininku dr. J. Basanavičium. Komitetas išleido atsišaukimą į lietuvių tautą, kuriuo kvietė siųsti atstovus iš visų Lietuvos kampelių. Lietuviai į atsišaukimą labai gyvai atsiliepė. Ir, štai, 1905 m. gruodžio mėn. 4 d., pirmą kartą susirinko Vilniuje Lietuvos reikalų apsvarstyti Didysis Vilniaus Seimas. Jis, iš esmės skyrėsi nuo ankstyvesniųjų istorinės Lietuvos seimų. Seimas buvo gaivališkas beatgimstančios lietuvių tautos pasireiškimas 1905 metų revoliucijos sąlygose.
Skaityti daugiau: VILNIAUS DIDĮJĮ SEIMĄ PRISIMENANT
BUTEGEIDIETIS
(PABAIGA)
Grįžkime prie būrio veiksmų. Žvalgomieji patruliai vykdė savo uždavinį, kiekvienas savo kryptyje. Lenkų kavalerija žygiavo Kovarskas -Traupiai - Taujėnai - Ukmergė kryptimi.
Taujėnuose buvo prekybos diena (turgus). Aplinkinių kaimų ūkininkai nuvažiavę prekiavo. Apie pusiaudienį patrulis Nr. 3 (viršininkas Cimulianskas) pasiekė Taujėnus. Iš kitos pusės, lenkų kavalerijos joja (žvalgomoji ar žygio saugos) taip pat pasiekė Taujėnus. Patrulio Nr. 3 viršininkas pastebėjęs beatjojančius lenkus į Taujėnų miestelį, nutarė trauktis atgal Ukmergės link. Tuo tarpu lenkai irgi pastebėjo (ar gal koks šnipukas pranešė) patrulį Nr. 3 jau besitraukiantį. Lenkų kavalerijos joja karžygiškai nusiteikusi, negaišdama metėsi raitųjų atakon. Tuo metu patrulis Nr. 3 jau buvo išėjęs iš Taujėnų miestelio. Patrulio viršininkas, pastebėjęs, kad lenkai atakuoja, sukomandavo: “Priešas iš užpakalio, gulk!”. Po tos komandos sekė sekanti komanda: “Į priekinį raitelį, šauk!”. Toliau sekė: “Į sekantį raitelį ant kelio, šauk!” ir t.t. Nei viena salvė neliko prašauta. Kiekvienos salvės išdavoje buvo kliudyta ar tai raitelis, ar arklys. Lenkai, pajutę taiklius patrulio šūvius ir jau turėdami nuostolių, lietuvių patrulio nepasiekę, pasuko atgal ir nudūmė. Šiame susidūrime buvo laimėtos ir nežymios trofėjos.
Patrulio susidūrimas su lenkų žymiai skaitlingesne joja ir nelygios dvikovės laimėjimas, yra labai būdingas pažymys, apibūdinantis Lietuvos karį. Plk. ltn. K. Ališausko žodžiais, “lenkų kavalerijos kareiviai daugumoje buvo seni kovotojai”. O tas labai daug reiškia. Mūsų pusėje, gi, patrulyje Nr. 3, su šiokia tokia kovos patirtimi buvo tik patrulio viršininkas Cimulianskas, o kiti visi 5 buvo jauni kovotojai, tik prieš 2 ar 3 mėn. pašaukti kariuomenėn, bet kas būtiniausiai reikalinga žinoti kiekvienam kariui kautynėse, parengime įgyti jau spėję. Patrulis Nr. 3 (viršininkas Cimulianskas) iš Taujėnų traukėsi (bėgo), tačiau, ten pat, ryžtingoje dvikovėje, sumušė galingesnį priešą.
Patrulio viršininkas kautynėse buvo drąsus, sumanus, griežtas, įtakingas, ramus ir nesiblaškantis. Jo pavaldiniai, jauni kovotojai fiziniu ir moraliniu atžvilgiu buvo lygūs savo viršininkui. Kovėsi, nors trumpai, bet didvyriškai. Drąsūs patrulio veiksmai lenkų kavalerijos vadovybę suklaidino, kartu išgelbėjo ir patrulio gyvybę (lenkų kavalerijos rinktinė sutiktus karius bei šaulius nelaisvėn neėmė, bet žvėriškai šaudė juos vietoje). Taip patrulis užkirto kelią lenkams Ukmergės link.
Po šio trumpo mažų dalinių susidūrimo, lenkų kavalerijos brigada, negaišindama laiko, mažais lauko keliais, miškingomis vietovėmis, Taujėnus ir Siesikus aplenkdama iš šiaurės, numarširavo Kėdainių link.
Skaityti daugiau: EPIZODAS IŠ LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVŲ SU MŪSŲ PIETŲ KAIMYNU
(Iš atsiminimų)
J. SELIOKAS
Sportas Lietuvos kariuomenėje buvo būtinybė karių fiziniam pajėgumui kelti. Tam tikslui kasdieninėje karių užsiėmimų programoje buvo įvesta fizinio lavinimosi mankšta.
Karo aviacijos vadovybė, norėdama apsaugoti lakūnus nuo fizinio suglebimo, įvedė privalomą kasdieninę mankštą net karininkams iki kapitono laipsnio imtinai. Aviacijos kariai sportavo įvairiose sporto šakose. Turėjo nuolatines futbolo ir krepšinio komandas, kurios būdavo kartais labai stiprios.
Šiame straipsnelyje noriu trumpai atpasakoti, kaip Lietuvos karo aviacijos futbolininkai, 1940 metais, Rygoje, laimėjo “Pribovo” taurę su tarybiniu įrašu ir raudona penkiakampe žvaigžde. “Pribovo”, tai rusiškų žodžių santrumpa, reiškia Pabaltijo kariuomenės suskirstymą apygardomis, specialioms sporto varžyboms pravesti.
Bolševikų kariuomenės vadovybė padalino visą Pabaltijį į 64 sporto apygardas ir pavedė joms sudaryti po vieną futbolo ir krepšinio komandą. Lietuva sudarė tiek apygardų, kiek Latvija ir Estija sudėjus kartu. Komandos buvo sustatytos kariuomenės daliniuose ir daugumoje susidėjo iš tautinio elemento. Buvo taip pat keletas ir grynai rusiško sąstato komandų. Žaidėjų tikrinimas dėl “kilmės” buvo labai griežtas — pagal patvirtintus sąrašus. Tad skolinimas žaidėjų iš kitur, iš viso, buvo neįmanomas.
Dauguma mūsų žino, kad Lietuvos kariuomenėje kiekvienam pulką, arba atskirai stovinčiame dalinyje, būdavo futbolo arba krepšinio komandos. Kai kurios prieš bolševikų okupaciją buvo labai stiprios, tiesiog, nenugalimos.
Okupacija iki minimų varžybų tebuvo vos pusmetį trukus, tačiau sportininkus, politiniais valymais, jau spėjo gerokai praretinti.
Skaityti daugiau: PASKUTINIS LIETUVOS KARO AVIACIJOS SPORTINIS LAIMĖJIMAS
P. ŽILYS
(Pradžia KARIO Nr. 1)
Po šito pasitarimo min. Tanneris trečią kartą susitiko su pasiuntine A. Kollontai, baronienės Stael von Holstein rezidencijoje Valhallavagen. Pasiuntinė A. Kollantai apgailestavo, kad pasitarimai nebuvo pradėti anksčiau, lengvesnėmis sąlygomis, tada būtų buvę pasitenkinta tik Hanko, pasitarimų baze. Dabar, po Sovietų kariuomenės pasisekimų fronte, reikalavimai padidėję. Abejojama dėl galimų nuolaidų pasitarimų metu.
Min. Tanneris, teisindamasis dėl vėlavimosi, paaiškino apie sunkumus, kuriuos tenka nugalėti suomių vyriausybei siekiant taikos, ypatingai pabrėždamas, kad demokratinėje santvarkoje tenka skaitytis su visuomenės opinija, gauti seimo pritarimą, todėl viskas eina lėtai. Diktatūrinėje santvarkoje visa tai atpuola, todėl viskas eina greitai. Po to, min. Tanneris įteikė A. Kollontai min. pirm. Ryti laišką Stalinui ir prašė visa perduoti Maskvai.
Pasikalbėjęs su A. Kollontai, min. Tanneris nuvyko pas min. Gūntherį ir pirmiausia pareiškė nepasitenkinimą, kad Suomija nebuvo pakviesta į Kopenhagos konferenciją. Be to, pareiškė didelį apgailestavimą, kad Švedija nusprendė kritiškiausiu momentu palikti Suomiją vieną ir kad Švedija atsisako praleisti per savo teritoriją Vakarų s-kų kariuomenę į pagalbą Suomijai, net grasindama tuo atveju stoti Sovietų Rusijos pusėje ir kariauti prieš Suomiją. Išreiškęs savo nepasitenkinimą ir išsikalbėjęs rūpimais klausimais su min. Gūtheriu, min. Tanneris išvyko į Helsinkį.
Kelionės metu min. Tanneris išsikalbėjo su grįžtančiu iš Vokietijos prof. Kivimaki, kuris buvo nuomonės, kad norint išvengti visiško krašto sunaikinimo, esą reikalinga taikytis.
Vasario 28 d. min. Tanneris jau buvo Helsinkyje, kur ardo daug įvairių naujų žinių. Anglijos pasiuntinys Verekeris tuojau pareiškė norą pasimatyti ir atvykęs papasakojo:
1. Pagal gautas žinias, anglų ir prancūzų kariuomenės 12,000 - 13,000 vyrų gali pasiekti Suomiją balandžio 15-30 d. Tuo pačiu metu Švedijoje ir Norvegijoje bus sutelktos žymios jėgos, kad paremtų tą ekspediciją.
2. Esą, nesvarbu, kokiu vardu atvyks ekspedicinė kariuomenė, savanorių ar reguliarios kariuomenės, Vokietijai ir Sovietų Rusijai tai nesudaro skirtumo. Jos kreips dėmesį į skaičių ir pagal tai darys savo sprendimus.
Skaityti daugiau: SUOMIŲ SOVIETŲ 1939 -1940 M. KARAS
ŠAULIŲ AUKOS LIETUVAI
(tęsinys)
9. Kručkauskas, Benediktas, Pravieniškių š. br., Rumšiškių ir vėliau Vadų girininkijos girininkas, nužudytas girininkijos patalpose 1943 m. pabaigoje. Vokiečių okupacijos metu šaulių veikimas buvo nežymus, bet Kručkauskas savo bute ant sienos laikė pakabinęs šaulio uniformą. Gyveno viename Vadų girininkijos name, turėjo įvairių ginklų ir buvo atsargus. Raudonieji banditai į jo butą greičiausiai įsiveržė per klastą. Matomai panaudojo kurį nors jo gerai pažįstamą asmenį. Rastas labai sumuštas ir po to per kaktą nušautas iš jo paties turėto parabelio. Butas apiplėštas ir visi vertingesni daiktai išnešti. Taip pat dingo ir Kručkausko šauliškoji uniforma.
10. Rauckis, Juozas, ats. vyr. psk., Gailionių š. br. buvęs vadas, ūkininkas, areštuotas pirmomis vokiečių - rusų karo dienomis. Vėliau rastas nužudytas apie 40 km. nuo gyvenamos vietos prie Biržų miesto. Rauckis prieš nužudymą buvo žiauriai kankintas, nes jo lavonas buvo labai sužalotas.
11. Šlėkta, Petras, ats. vyr. psk., Gailionių š. br. vadas, ūkininkas, 1941 m. birželio 14-17 dienomis ištremtas su šeima į Sibirą. Greitai po ištrėmimo mirė priverčiamojo darbo stovykloje.
12. Petrauskas, Jurgis, Gailionių š. br. valdybos narys, ūkininkas, 1941 m. birželio mėn. 14-17 dienomis ištremtas su šeima į Sibirą. Mirė priverčiamojo darbo stovykloje.
13. Petrušaitis, Bronius, Gailionių š. br. tarnautojas, nuteistas mirti ir sušaudytas per antrąją okupaciją dar II-jo pas. karo metu.
14. Ptašinskas, Adulis, Nepriklausomybės kovų dalyvis, ūkininkas, Titonių š. br., ištremtas su šeima į Sibirą 1941 m. birželio 14-17 dienomis. Mirė 1943 m. priverčiamojo darbo stovykloje.
Kiekviena tauta nori būti pirma. Tai yra kilnios lenktynės. Stenkis, kad tavo tauta būtų pirmoji pasaulyje.
Vladas P ū t v i s
Kas turi žemę, tas turi gyvo labo šaltinį, turi laisvę ir valdžią. Lietuviui žemelė yra šventa, kaip ir gaunama iš jos duona.
Vladas P ū t v i s
Detroito šaulys pas losangeliečius. Iš kairės: kun. V. Kriščiūnevičius iš Detroito, O. Žadvydas, V. Saladžius ir dr. J. Jusionis.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
ŽIEMAI ARTĖJANT
(Aplinkraštis)
Pasibaigė vasaros malonumai. Prasideda žiemos meto darbai. Kiekviena organizacija stengsis pagyvinti savo veiklą. Susimąstykime ir mes, sesės, kaip naudingiau šį rudens ir žiemos laikotarpį praleisti ir kuo daugiau prie šauliškų ir tautinių darbų prisidėti.
Čia pat jau Vėlinės.Rimties, susikaupimo, giliausio išgyvenimo diena. Aplankykime ir papuoškime šaulių, karių bei kitus apleistus kapus. Tai gražiausias šaulių moterų darbas, kurį visada savo tėvynėje atlikdavome, kuriam ir dabar turime jausti pareigą, vardan tų visų vėl žuvusių, kuriems tenai gal niekas ir kapo nesupylė ...
Netrukus sulauksime ir Kariuomenės šventės.Karžygys, dėl savo krašto laisvės žuvęs karys, tai amžinai šviečiąs šventos aukos pavyzdys. Kariuomenės šventės proga pagerbsime visų žuvusių brangią atmintį ir kartu pasisemsime karžygiškos dvasios, kad pačios daugiau aukotis ir dirbti dėl savo krašto gerovės ir laisvės pajėgtume. Ne tik dalyvaukime šventėje, bet ir visu nuoširdumu prisidėkime prie jos ruošimo!
Ne už kalnų ir taip visų laukiamos Kalėdos. Tą prasmingą šventę švęsdami vieni į kitus artėsime. Sveikinsime. Siusime dovanėles, ruošime Kūčias, Kalėdas. Apsidairykime aplink, pagalvokime, ar nėra užmirštų, sergančių, kokių senelių ar šiaip nelaimingų savųjų? Pirmoj eilėj visa krikščioniška meile į juos artėkime, jiems kokį džiaugsmą, malonumą suteikime: ar tai į Kūčias pakviesdamos, ar aplankydamos, ką nunešdamos, geru žodžiu paguosdamos.
Sulauksime ir brangiausios Nepriklausomybės šventės— Vasario 16-sios. Ši šventė turi visus išjudinti, paskatinti tolesniems laisvės kovos darbams. Visi ruošiami minėjimai ir jų programos turėtų būti kuo daugiau pritaikintos jaunimui, kad jie ryžtu ir kovos dvasia degtų. Šia linkme ir turėtume kuo daugiau dirbti. O taip pat šios šventės proga stenkimės įsiveržti ir į svetimųjų širdis bei protą.
Mūsų pareiga palaikyti ir savąją spaudą. Ilgi žiemos vakarai tinkamiausi skaitymui. Prisidėkime ir prie spaudos platinimo, nes spauda palaiko tautinę gyvybę ir kovoja už mūsų krašto laisvę. Neužmirškime ir mūsų brolio “KARIO”. Skaitykime jį ir bent po vieną naują prenumeratorių 1966 metams suraskime. O, ir “Šaulė Tremtyje” laukia jūsų, Sesės, talkos: straipsnių, nuotraukų ar nors savos veiklos žinučių atsiųskite! Sesė Redaktorė už viską bus dėkinga!
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Kun. Ant. Keblaitis, buvęs Lietuvos kariuomenės kapelionas, staiga atsiskyrė su šiuo pasauliu liepos 31 d. Balbieriškyje, Lietuvoje, ir palaidotas, dalyvaujant 55 kunigams, K. Naumiesčio kapinėse.
— Vincas Šmulkštys, Steigiamojo seimo narys ir kariuomenės vado gen. Žukausko adjutantas, mirė E-vanstone, Ilk, sulaukęs 72 m.
— Eimantas Vintartas, atliekąs karinę tarnybą JAV kariuomenėje, yra paskirtas į inžinerijos mokyklą. Jo tėvas, Lietuvos kar. plk. ltn., buvo Sibire ir grįžęs į Lietuvą mirė.
— Karo istorikas plk.Kazys Ališauskas, labai stropiai rašo Nepriklausomos Lietuvos kariuomenės istoriją, kuri apims įsikūrimą, kovas, kariuomenės dalis, aviaciją, karo laivyną ir kt. Tikisi jau kitais metais, bus baigta.
— Plk. ltn. Jono Juknevičiaus mirties metines minint, rugsėjo mėn. 2 d. trejose Čikagos bažnyčiose velionis buvo šeimos ir artimųjų prisimintas maldose.
— Juozo Daumanto, žymaus mūsų partizano, vardo skautai akademikai surengė Custer, Mieli., Lietuvos partizanų ir Laisvės kovų 25 metų sukakties paminėjimą, kur pasireiškė žurn. Vl. Ramojus, Jonas Damauskas ir stud. Leonas, nesenai atvykęs iš Lietuvos.
— Tomas Petraitis, gyv. 7159 So. Campbell, Čikagoje, išvyko į Lackland, Texas, karo aviacijon.
— Aleksandras Zalatorius, II Pasaulinio karo veteranas, baigė savo gyvenimo kelionę Čikagoje rugp. 5 d.
— Pr. Grigas, buvęs II Pasaulinio karo veteranas ir dalyvavęs Korėjos mūšiuose, netikėtai žuvo rugp. 6 d. Glen Alden anglies kasykloje, Wanamie, Pa. Atskilęs akmuo krito ir jį užmušė. Paliko žmona su penkiais vaikučiais.
— Kpt. Donatas Skučas rugs. 28 d. Čikagoje sukūrė lietuvišką šeimos židinį su dr. Gina Purelyte, ir išvyko į Europą.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
KRIVŪLĖS klubo dešimtmečio minėjimas Čikagoje. Iš k. į d.: A. Navardauskas, K. KIinauskas, B. Pupalaigis, kun. Sugintas, J. Bernotas, P. Dirkis — pirm., S. Juškėnas ir J. Puteikis
POLICIJA, “KRIVŪLĖ” IR ANGELAI SARGAI
Nepriklausomos Lietuvos policijos atkūrimas sutampa su dviem dideliais istoriniais įvykiais: su 1918 m. lapkričio 11 d. pasibaigusiu I Pasauliniu karu ir su suorganizavimu pirmojo laisvos Lietuvos ministerių kabineto, kurio priešakyje stovėjo prof. Augustinas Voldemaras. Atseit, šiemet sukanka kaip tik 47 metai.
Kalbu apie policijos, arba tuo metu vadinamos milicijos atkūrimą, nes policijos veiklos pradžios tenka jieškoti senosios Lietuvos valstybėje, siekiant net 1588 metus. Atseit, tas buvo prieš 377 metus.
Atkurti policiją, arba miliciją, naujais pagrindais buvo labai sunku. Tą darbą sunkino krašte tebeviešpataujantys vokiečių žandarai ir dezorganizuoti jų kariuomenės daliniai, drauge su siaučiančiais banditais. Kaimynai iš rytų — rusai bolševikai ir lenkai, kėsinosi į vos atgimusios Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę, puldami jauną valstybę iš lauko ir iš vidaus.
Tada Lietuvai teko ne tik organizuoti krašto vidaus apsaugą, bet kartu ir gintis visais frontais nuo išorės priešų. Dėka lietuvio ryžto buvo nugalėti visi organizaciniai sunkumai ir policija - milicija buvo atkurta, o priešai nugalėti.
Nepriklausomybės laikais Lietuvos policija darė milžinišką pažangą, greit prisivydama ir net pralenkdama kai kurių ir senų valstybių policiją savo darbo metodais ir technikos priemonėmis. Lietuvos policijai ypatingai buvo skaudžios raudonųjų ir rudųjų okupacijos, pareikalavusios iš jos šimtus gyvybių.
Lietuvos policija turėjo sekantį šūkį: “Tvarka ir teisėtumas — valstybės pagrindas”. Policijos šventė buvo spalio 2 d. — Angelų sargų šventėje, nuo kurios įsteigimo šiemet sueina 44 metai, ir kuri tradiciniai yra švenčiama ir dabar tremtyje.
Mat, buvę policijos tarnautojai, gyveną išeivijoje, ypač čia Čikagoje, yra susibūrę į “Krivūlės” klubą. Jie nepamiršta tos atmintinos dienos ir kasmet galimybių ribose švenčia šią šventę Angelų Sargų dieną — spalio 2, prisimindami maldomis savo draugus, kritusius nelygioje kovoje už krašto laisvę ir savo šalies gyventojų saugumą.
Skaityti daugiau: Kronika
