Į Laisvę 1984 91(128)

     T U R I N Y S

Skaitytojų žodis ................................................ 2

Vytautas Vaitiekūnas: Kritiškas žvilgsnis į save ................ 3

Popietė su žurnalistais ........................................ 20

Elliot Abrams: Paskutinis žodis netartas........................ 22

Dr. Kazys Ambrozaitis: Rezistencijos palikimas ................. 30

Dr. Vytautas A. Dambrava: Rezistento žvilgsnis iš Pietų į Šiaurę 36

Dr. Vytautas A. Dambrava ....................................... 46

Baltijos Laisvės diena ......................................... 50

Dr. Adolfas Damušis: Kaunas Tautos sukilimo dienomis ........... 51

Posėdžiavo LFB taryba ir Centro valdyba ........................ 61

Julius Vidzgiris: Ištvermės simbolis ........................... 71

 

PDF   Fotografinė kopija   BOX 

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1984 91(128)

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Tautos demoralizacija

Dėkoju bič. Vincui Akelaičiui ut dėmesį mano pernykščiam straipsniui. Jis teisingai pastebi, kad “šiuo metu demoralizacija yra priešas Nr. 1” (Į Laisvę, 90/ 127). Čia, be abejo, reikia priskirti jo suminėtas ydas, kaip “besaikis girtavimas, darbo vengimas, šeimų irimas, gimimų mažėjimas, valkatavimas ir chuliganizmas”. Ne paskutinėje vietoje liūdnai nuteikia ir kiti dorovinio nuosmūkio reiškiniai, kaip įvairiai pasireiškianti kolaboracija (įskundimai, išdavimai, žuvusiųjų ut laisvę niekinimas, istorinės tiesos klastojimas ir pan.). Tai atskira tema, kurios reikšmingumo neneigiu, bet ir nesirengiu liesti dėl jos sudėtingumo. Laimingu būdu į mano rankas pakliuvo laisvosios pogrindžio spaudos rašinys, kuriame ši tema gana įžvalgiai, ir ne vienu požiūriu, gvildenama. Tai— Juozo Bočio “Katalikybė ir inteligencija šiuolaikinėje Lietuvoje” (autorius, pasirašęs slapyvardžiu, gyvena ir kuria Lietuvoje; galimas dalykas, jog ir pats priklauso aprašomai “vidutiniškai” inteligentijai). Kiek žinau, tik “Tėv. Žiburiai” (Nr. 19, 1984) šį straipsnį trumpai paminėjo. Būtų gera jį ištisai perspausdinti. Tai būtų iš dalies tas papildymas, kurio pageidavo ir bič. Akelaitis.

J. Vidzgiris,
Muenchenas, Vak. Vokietija

Minimą straipsnį atspausdinsime š. m. gruodžio numeryje. Red.

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

KRITIŠKAS ŽVILGSNIS Į SAVE

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

Lietuvių Fronto “priešistorė ”

Savikritika be nebus vienas iš pagrindinių ugdomųjų veiksnių, viena iš paveikiausių asmeninių ir visuomeninių ugdomųjų priemonių. Turbūt ir religinė individualinės išpažinties praktika šiuo savikritikos ugdomuoju veiksniu yra paremta. Bet kadangi niekam nėra malonu būti paties savęs kritiku, savikritikos praktika nei asmeniniame, nei visuomeniniame gyvenime nėra populiari. Nepriklausomybės laikais visuomeninio gyvenimo srityje turėjome turbūt tik vienintelį savikritikos atvejį, būtent prof. Stasio Šalkauskio studiją Momento Reikalai ir Principų Reikalavimai. (Židinys, 1926, Nrs. 6 - 12). Toje studijoje Šalkauskis, pats būdamas krikščionis demokratas, kritiškai svarstė krikščioniškųjų grupių skelbiamus principus ir tų grupių konkrečią politinę veiklą.

Dr. J. Girnius, Vytautas Vaitiekūnas ir dr. V. Vaitkus Kennebunkporte, LFB stovykloje.    Nuotr. V. Maželio

Ar ir kokio poveikio tie prof. Šalkauskio svarstymai būtų turėję krikščioniškųjų politinių grupių ateities laikysenai, nepaaiškėjo, nes, po 1926 gruodžio perversmo įsigalėjęs, autoritetinis režimas panaikino politinių grupių valstybines funkcijas. Tačiau krikščioniškųjų nusiteikimų jaunosios generacijos intelektualam ta prof. Šalkauskio studija turėjo gilaus poveikio. Tą studiją turbūt galima laikyti pradiniu impulsu krikščioniškosios minties naujam politiniam sąjūdžiui Lietuvoje.

Skaityti daugiau: KRITIŠKAS ŽVILGSNIS Į SAVE

Popietė su žurnalistais

NBC televizijos korespondentas Doug Bruckner (dešinėje) su veikliaisiais Los Angeles lietuviais; iš kairės — Rimtautas Dabšys, LB Vakarų apygardos pirm., rašytoja-žumalistė Rūta Klevą Vidžiūnienė ir Antanas Mažeika, Baltų Laisvės lygos lietuvių sekcijos pirm.

Bič. Zigmas Brinkis prie vieno svečių stalo; kairėje pusėje — Sandra Van Beek ir Tony Garcit, olandų “De Volkskrant” reporteriai, ir Jack Treiman, Baltų Laisvės lygos teisinis patarėjas; dešinėje pusėje — Lucy Marlow ir Dave Balsinger, BAN the Soviets koalicijos pirmininkas

Lietuvių Fronto bičiulių Los Angeles sambūris (pirm. arch. Edmundas Arbas) gegužės 17 pradžioje dr. Zigmo Brinkio sodyboje suorganizavo susitikimą su kitataučiais žurnalistais. Į bendrą darbą dėjosi koalicija, kuri kasmet organizuoja politinių studijų savaitgalius: LB Vakarų apygarda, Jaunimo sąjunga ir Baltų Laisvės lygos lietuvių sekcija.

Skaityti daugiau: Popietė su žurnalistais

PASKUTINIS ŽODIS NETARTAS

ELLIOT ABRAMS

JAV Valstybės sekretoriaus asistentas

Visiems, kurie domisi Europos istorija, yra žinoma, kad baigiantis XVIII šimtmečiui kaimynai Lenkiją dalijo tris kartus, ir to išdavoje ji nustojo kaip valstybė egzistuoti. Jie taip pat žino, kad Lenkijos likimas labai sukrėtė Europos liberalų sluoksnius, ir tas pasipiktinimo jausmas dėl baisios istorinės neteisybės, padarytos “kankinei tautai”, buvo stiprus veiksnys Lenkijos valstybei atgimti po I Pasaulinio karo.

Aš tuos faktus primenu ne todėl, kad jie jums nebūtų žinomi, — priešingai, jūs juos gerai žinote, bet kad liberalų reakcija XIX šimtmetyje dėl Lenkijos likimo ir XX amžiuje dėl Baltijos valstybių likimo yra stebinančiai skirtinga. Lenkijai praradys valstybinę nepriklausomybę, “šviesuomenės viešoji opinija” buvo nemeluotai sukrėsta. Baltijos valstybių atveju, tačiau, prievarta tris nepriklausomas valstybes įjungus į Sovietų Sąjungą ir užkrovus tolimesnį baltams tragišką likimą, “šviesuomenės viešoji opinija’ sukrėtimo neparodė. Man atrodo, kad nesidomėjimas Baltijos valstybėmis ir stebina, ir kai ką pasako. Aš bandysiu to reiškinio priežastis panagrinėti. Bet pirmiausiai noriu pacituoti ištraukas iš prezidento Reagano pareiškimo, kuris pateikia dabartinės situacijos vėlyvosios istorijos foną. Prezidento pareiškimas, išleistas 1983 liepos 26, minint 61-mą sukaktį nuo Amerikos de jure Baltijos valstybių pripažinimo, pažymi, kad 1940 “Sovietų Sąjunga užpuolė, okupavo ir aneksavo Baltijos valstybes, o paskui pradėjo žiaurią rusifikacijos politiką. 1941 birželio 14, per vieną teroro naktį sovietai į gulagus deportavo daugybę žmonių, kurių dideli skaičiai žuvo. Po nacių okupacijos, sovietai vėl okupavo Baltijos valstybes ir žudymais, represijomis ir naujomis deportacijomis įtvirtino savo kontrolę. Tarp 1944 ir 1949 apie 600,000 baltų. .. buvo deportuota į Sibirą. (Ginkluotas) pasipriešinimas sovietų okupacijai tęsėsi iki 1952, aštuonerius metus nuo raudonosios armijos sugrįžimo.

Skaityti daugiau: PASKUTINIS ŽODIS NETARTAS

REZISTENCIJOS PALIKIMAS

Dr. KAZYS AMBROZAITIS

Dr. Kazys Ambrazaitis, JAV LB tarybos prezidiumo pirmininkas

Nuotr. V. Maželio

Dėl temos

Dėkoju už progą pasidalinti keliomis mintimis apie rezistenciją. Tema tokia plati, kad joje laisvai galima blaškytis, prie jos planingo svarstymo vargu ar galima prieiti, tema neužbaigiama.

Kas liečia rezistencijos palikimą, noriu paliesti tik keletą epizodų, dairantis to palikimo ir ieškant pasipriešinimo prasmės.

Lietuvių tautos rezistencija

Tai palaimintoji ir šių dienų ir mūsų ateities religija. Herojų prisiminimas, kaip tos Evangelijų knygos apie šventuosius, kelia entuziazmą, nuostabą, pagarbą, o kartais iki gilumos sukeliantį šiurpą.

Moralinis rezistencijos palikimas yra tas, kad ir tolimoj laiko distancijoj gamina idealizmą, užkrečia darbo nuotaika ir neleidžia pavargti. O svarbiausia — duoda gyvenimui ir darbams prasmę, kur bebūtum ir kur gyvenimo būtum nublokštas.

Dar per jauna istorija, kad tinkamai vertintų rezistencijos palikimą, t.y. paskutiniosios lietuvių tautos rezistencijos, nes ir objektyvesnis vertinimas virsta tiktai lyg susikaupimo malda prie mūsų rezistentų kovotojų už laisvę milžinkapių. Šalčiau ir objektyviau istorija gali nagrinėti senesnių laikų lietuvių pasipriešinimus, priartėjant net prie 1918-22 Nepriklausomybės kovų metų.

Rezistencija lietuvių tautai ir šiandien tebėra aktuali, kaip ir kasdieninė duona. Prie rezistencijos per paskutinius du šimtmečius ir lietuvis ir Lietuvos žemė priprato. Mano krašto žmonės sako, kad nuo žemaičio sprando ir kulkos atšoka. Visa tai sukelia viltį, kad vergija nebuvo amžina, tikėkime, nebus ir ateityje.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS PALIKIMAS

IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ

REZISTENTO ŽVILGSNIS

Dr. VYTAUTAS A. DAMBRAVA

Caracas, Venezuela, P.A.

Dažnai pagalvoju, kad aš mokiausi ir “į žmones ėjau”, augdamas ir bręsdamas kartų tarpe. Buvau per jaunas asmeniškai pažinti didžiuosius mūsų katalikiškosios ideologijos šulus — prof. Šalkauskį ar prof. Dovydaitį, o, studijuodamas teisę daugiausia Vilniaus universitete, neturėjau galimybės klausytis iškiliųjų profesorių humanistų — nei Brazaičio, nei Ivinskio, ar Maceinos. Ir aš dėjausi gerokai vyresnis už tuos, kuriuos karas ištiko gimnaziją pradėjus, ar įpusėjus, kuriuos pats karas, o vėliau tremtis švietė ir grūdino.

Ir tačiau vėliau turėjau laimę pažinti profesorius Brazaitį, vyskupą Brazį, dr. Damušį, dr. Eretą, dr. Pakštą, teisininką Vaitiekūną ir kitus. Su profesorium Kaziu Pakštu teko ypačiai glaudžiai bendradarbiauti New Yorke įsteigtame Politinių Studijų Klube. Kitas artimas “širdies brolis” buvo prof. Zenonas Ivinskis. Atsimenu, kartą Vokietijoje, Lietuvių Fronto Europos studijų dienose, abu susitarę pro langą “pabėgome”, kad mėnesienoje vienas kitam širdį išlietume, neatsikalbėdami iki aušros. Su prof dr. Pranu Padaliu redaktoriavome Muenchene Amerikos Balso lietuvių tarnyboje; ten mudu vienijo gilus rezistencinis tikėjimas Lietuva ir darbą lydinti drąsa.

Su prof. dr. Antanu Maceina mačiausi vieną labai atmintiną kartą. Vykdydamas LFB pavedimą, teko specialiai važiuoti iš Muencheno į Muensterį, kad ten magnetofoninėn juoston įrašyčiau jo kalbą, skirtą antrajai LFB konferencijai Jungtinėse Valstybėse. Tai buvo prieš 25 metus. Nuostabus buvo tasai mūsų susitikimas, palaiminta diena, vakaras ir naktis, kai mes, vaikščiodami po parką, kalbėdamiesi prie vaišių stalo, ar klausydamasis jo deklamuojamos poezijos prie vakaro ugnelės, jautėmės geriausi pažįstami. Profesoriuje Maceinoje iš karto suradau bičiulį ir mokytoją, poetą ir brolį.

Skaityti daugiau: IŠ PIETŲ Į ŠIAURĘ

Dr. VYTAUTAS ANTANAS DAMBRAVA

Amerikos ambasadorius Harry Shlaudeman įteikia dr. Vytautui Dambravai Valstybės departamento žymenį, sveikindamas jį dvidešimt penkerių metų tarybinės sukakties proga (1976 m.)

Baigė Utenos valstybinę gimnaziją, Vilniaus universiteto teisės mokslų fakultetą ir Leopold Franzens universitete — teisės ir valstybės mokslus, gaudamas teisės mokslų daktaro laipsnį. Papildomai studijavo Columbia universitete New Yorke (tarptautinę teisę), aukštojoje muzikos mokykloje Mozarteum Salzburge, Austrijoje ir aukštesnėje vaidybos meno studijoje Vilniuje.

Lietuvoje ėjo Vilniaus apylinkės teisėjo pareigas. Išvežus šeimą į Sibirą, emigravo į Jungtines Amerikos Valstybes, kur buvo Lietuvių Romos Katalikų Susivienijimo generalinis organizatorius, o vėliau akredituotas “Draugo” korespondentas Jungtinėse Tautose.

1951 metais įstojo į tarnybą Valstybės Departamente, pradėdamas dirbti Amerikos Balso lietuviškoje tarnyboje New Yorke ir Washingtone. 1955 metais buvo perkeltas į Muencheno Radijo Centrą. Ten buvo lietuviškos programos redaktorius, paskui specialių įvykių tarnybos viršininkas. 1960 metais Vašingtone paskirtas Amerikos Balso Lotynų Amerikos Divizijos produkcijos departamento viršininku.

Grįžus į užsienio tarnybą — prezidento siūlymu ir Senato pritarimu — pakeltas į karjeros diplomatus.

Diplomatinėje tarnyboje dirbo Vietname, Bolivijoje, Meksikoje, Argentinoje, Venezueloje, EI Salvadore ir Hondūre, eidamas attache, konsulo, pirmojo sekretoriaus ar ambasados patarėjo pareigas. Argentinoje, Venezueloje, EI Salvadore ir Hondūre buvo Jungtinių Amerikos Valstybių Informacijos Agentūros krašto direktorius.

Skaityti daugiau: Dr. VYTAUTAS ANTANAS DAMBRAVA

BALTIJOS LAISVĖS DIENA

Proclamation 5209 of June 14, 1984

Baltic Freedom Day, 1984

By the President of the United States of America

A Proclamation

It has been over 40 yean since invading Soviet armies, in collusion with the Nazi regime, overran the three independent Baltic Republics of Estonia, Latvia, Lithuania and forceably incorporated them into Moscow's expanding empire. The new regime then ordered the illegal deportation, murder, and imprisonment of tens of thousands of Baltic peoples whose only “crime" was to resist foreign tyranny and to defend their liberties and freedoms.

Oppression and persecution continue to this day, but despite this long dark night of injustice, the brave men and women of Estonia, Latvia, and Lithuania have never abandoned the battle for their national independence and God-given rights. Although the full measure of their struggle and sacrifice is screened by the oppression and censorship under which they live, the friends and families of the Baltic peoples all over the world are aware of their heroic endeavors and aspirations.

Their peaceful demands for their rights command the admiration of everyone who loves and honors freedom. All the people of the United States of America share the just aspirations of the Baltic nations for national independence, and we uphold their right to determine their own national destiny free of foreign domination. The United States has never recognized the forceable incorporation of the Baltic States into the Soviet Union, and it will not do so in the future. The Congress of the United States, by Senate Joint Resolution 296, has authorized and requested the President to issue a proclamation for the observance of June 14,1984, as “Baltic Freedom Day.”

Skaityti daugiau: BALTIJOS LAISVĖS DIENA

KAUNAS TAUTOS SUKILIMO DIENOMIS

“Metalo” sukilėlių grupės kautynės 1941 m. birželio 23-24 dienomis Šančiuose - Kaune.

(Pasikalbėjimas su ltn. Miku Vytėnu*, sukilėlių grupės vadu)

DR. ADOLFAS DAMUŠIS

(Tęsinys iš Nr. 90 (127)

Sekundės pavirto valandomis! Ačiū Dievui, granata nesprogo. Revanšui nuo stogo palei sieną nuleidau granatą, paskui antrą. Prabilo sunkusis kulkosvaidis “A”. Prisispaudę prie sienos raudonmarškiniai jam buvo visai atviras taikinys. Granatos ir sunkaus kulkosvaidžio (9) ugnis raudonarmiečius įtikino pasiduoti.

*slapyvardis

Tas įvykis sudarė įspūdį, kad raudonarmiečiai buvo linkę pasiduoti lietuviams, bet tik ne vokiečiams.

Koks buvo pats kritiškiausias momentas Jūsų veikloje?

Pirmadienio popietėje pastebėjome iš Kauno atropojančius porą tankiečių ir didelį šarvuotį, panašų į tanką, tiktai vietoje vikšrų važiuojantį ratais. Atidengėm ugnį, jis taip pat. Pragariško ugnies koncerto lydimos tanketės, atsišaudydamos praliopliojo A. Panemunės kryptimi. Šarvuotis gi sustojo prie “Tilkos” fabriko. Kulkų lietus kaleno į jo šarvus, jis gi atsakė savo kulkosvaidžiais, o patrankų vamzdį pradėjo sukalioti mūsų kryptimi. Ko jis sustojo? Ar tik neketina veržtis pro vartus į fabriką? Savijauta nekelianti jokio entuziazmo!

Prisiminiau iš Ispanijos civilinio karo gatvių kautynėse praktikuotą prieš tankus metodą, sėkmingai naudojant “Molotovo kokteilius”. Būtent, nuo stogų buvo metamos benzinu pripildytos bonkos į tankus. Jos duždamos apliedavo vasaros kaitros įkaitintą tanko paviršių benzinu, kuris nuo kulkų smūgių kibirkščių užsidegdavo. Taip liepsnoje paskendęs tankas buvo išvedamas iš rikiuotės. Nusprendžiau tą metodą panaudoti ir tam mums grąsinusiam šarvuočiui.

Per kelias minutes paruošėm “kokteilius”. Pora vyrų jais apsiginklavę jau buvo belipą per “Tilkos” tvorą, kad nuo priekinio pastato stogo galėtų tuos “kokteilius” sviesti į šarvuotį. Staiga šarvuočio kulkosvaidžiai nutilo. Atsidarė durelės, ir iš šarvuočio vienas paskui kitą iššoko du karininkai: kapitonas kulkų pakirstas krito vietoje negyvas, o pulkininkui pavyko peršokti “Tilkos” tvora ir dingti fabriko gilumoje.

Pro šarvuočio langelį pasirodė balta vėliavėlė: šarvuotis pasiduoda! Išlipo aštuoni įgulos vyrai: puskarininkis, “gefreiteris”-grandinis ir eiliniai. Taigi su karininkais šarvuočio įgulą sudarė dešimt asmenų.

Vėliau sužinojome, kad tai buvo vadovybės šarvuotis, kuris akumuliatoriui sugedus, buvo priverstas sustoti. Tokiu būdu į mūsų rankas pateko kautynėms paruoštas, pakrautas šarvuotis, tiktai su išsikrovusiu akumuliatoriumi.

Skaityti daugiau: KAUNAS TAUTOS SUKILIMO DIENOMIS

POSĖDŽIAVO LFB TARYBA IR CENTRO VALDYBA

JAV-se gyveną LF bičiuliai kiekvienais metais gausesniame būry susitinka tradicinėse LFB studijų ir poilsio savaitėse Dainavoje, pas lietuvius pranciškonus Kennebunkporte ar kitose vietovėse. Čia paprastai įvyksta ir metinės LF bičiulių konferencijos. Didžiųjų lietuviškų renginių kaip Tautinių Šokių, Dainų, PL dienų proga bičiuliai susirenka draugiškam pašnekesiui ir pasivaišinimui. Toks susitikimas buvo numatytas ir VII laisvojo pasaulio lietuvių tautinių šokių šventėje, š. m. birželio 30 d. Clevelande. Clevelando sambūris buvo paprašytas atlikti paruošiamuosius darbus. Deja, toks susibėgimas neįvyko dėl kitų renginių gausos.

Gegužės 6 d. naujosios LFB tarybos prezidiumo pirmininko iniciatyva sušauktas Tarybos ir Centro valdybos pasitarimas Tėvų marijonų patalpose Chicagoje.

Po ankstyvųjų Mišių, kurias atnašavo Marijonų provinciolas kun. dr. V. Rimšelis ir pasakė pamokslą, buvo paruošti bendri pusryčiai. Prasidėję posėdžiai tęsėsi iki vėlyvos pavakarės. Dalyvavo tarybos nariai, gyveną JAV ir Kanadoje, išskyrus dr. Kęstutį Girnių ir Kęstutį Ivinskį iš Vokietijos, Centro valdyba su pirm. Broniu Nainiu, Chicagos sambūrio valdyba su pirm. dr. Petru Kisieliumi ir kviesti svečiai: dr. A. Damušis, kun. dr. V. Rimšelis, dr. K. Ambrazaitis, V. Naudžius — viso 22 asmens.

Skaityti daugiau: POSĖDŽIAVO LFB TARYBA IR CENTRO VALDYBA

IŠTVERMĖS SIMBOLIS

VEDAMASIS

Gulago kankiniui Petrui Paulaičiui— 80

Baigėsi birželis, pats lemtingiausias, daugiausia jausmų ir minčių, begalinį sielvartą ir tokį pat ryžtą sužadinęs mėnuo naujausioje Lietuvos istorijoje. Sukako 44 metai, kai su sielvartu kartojame “vargas nugalėtėsiems”!

Daugelis po šia našta palūžo. Pasidavė. Prarado savigarbą, garbina pavergėjus kaip išlaisvintojus, renegatų uolumu niekina tuos, kurie gyvybe paliudijo ištikimybę atgimusios Lietuvos idealams. Bet tai tik viena medalio pusė. Vergijos našta tik silpnuosius palaužė.

Nuo pirmosios okupacijos dienos Lietuvoje reiškiasi nenugalima tautos pasipriešinimo dvasia. Nueitas ilgas kančių ir aukų kelias nėra tik vieni pralaimėjimai. Jame buvo tokių pergalių, kuriomis visuomet didžiuosimės, kaip 1941 metų sukilimas, SS legiono boikotas 1943 metais, partizaninių kovų dešimtmetis, daugybė lietuvių, kurie žuvo, bet nepasidavė, nenusilenkdami pavergėjui. Gyvuosius stiprina nenugalėta žuvusių didvyrių ir kankinių dvasia. Iš čia stiprybės ir įkvėpimo semia naujos laisvės kovotojų kartos.

Didvyrius paprastai pastebime tik po jų mirties. Gyvi būdami šalia mūsų jie dažnai nepastebimi. Tylaus darbo ir aukos vagų gilumas paviršutiniškam žvilgsniui pasilieka nematomas. Tik vėliau derlumu regimai apsireiškia išpurenta dirva.

Skaityti daugiau: IŠTVERMĖS SIMBOLIS