_files/I-Laisve-1961-24(61)-1.jpg)
T U R I N Y S
Atsiminkime 1941 Birželio 23! .................................. 1
Juozas Brazaitis: Partizanai antrosios Sovietų okupacijos metu 3
A. Tyruolis: Laisvės Elegija ................................... 9
A. Baronas: Vienas Vakaras .................................... 18
Andrius Baltinis: Knyga apie žymų mąstytoją ................... 20
Kazys Jurgaitis: Ginkluotos rezistencijos žygiai laisvę ginant 25
Ar daug Lietuvoje bedievių ir kokios rūšies ................... 32
Stalinizmas naujame rūbe ...................................... 35
Kiek Žiugžda ir į jį panašūs yra pasiryžę nuvertinti mūsų tautą 38
Estai laisvajame pasauly ...................................... 43
Darbai ir Idėjos,
Lietuvių Bendruomenėje,
Idėjos spaudoje,
Vardai įvykiuose 46-62
Laiškai ....................................................... 62
* * *
Į LAISVĘ — Lietuvių Fronto Bičiulių trimėnesinis politikos žurnalas.
Redaktorius— dr. Vytautas Vardys.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1961 24(61)
_files/I-Laisve-1961-24(61)-5.jpg)
1960 M. BALANDIS NR. 24 (61)
ŠIEMET BIRŽELIO 23 sueina dvidešimt metų nuo lietuvių tautos sukilimo, kuris pašalino sovietinę okupaciją, paskelbė nepriklausomos Lietuvos laikinąją vyriausybę, perėmė krašto administraciją anksčiau, nei karo eigoje pasirodė pirmieji vokiečių kariai.
Sukilimas buvo pirmas lietuvių ginkluotos rezistencijos pasipriešinimo išsiveržimas. Nuo tada lietuvių tauta nepaliovė priešinusis okupacijom. Keitėsi okupantai. Keitėsi pasipriešinimo žmonės ir organizacijos. Keitėsi pasipriešinimo formos bei metodai. Keitėsi net pozicijos, kuriose pasipriešinimas aštriausiai reiškėsi ar tebesireiškia. Nepakitusi betgi liko dvasia, iš kurios tekėjo pasipriešinimo veiksmai; dvasia, kuri reiškė pasiryžimą gintis nuo smurtu primetamo svetimo gyvenimo turinio ir stiliaus, pasiryžimą gyventi ir kurti savitai, lietuviškai.
1941 SUKILIMO negali nutylėti ir okupantas. Sukilimo sukaktis pakurstė okupanto pastangas juodinti sukilimą, apkloti jį melais. Sukilimo sukaktis erzina okupacijos agentus, nes pats sukilimo faktas nepaneigiamai liudija, kad:
Sukilimas išreiškė visuotinį lietuvių tautos troškimą nusikratyti svetima okupacija. Jis demaskavo ir sovietinį melą, kad lietuvių tauta buvo prašiusi priimama į Sovietų Sąjungos vergiją.
Skaityti daugiau: ATSIMINKIME 1941 BIRŽELIO 23!
_files/I-Laisve-1961-24(61)-6.jpg)
Juozas Lukša — Daumantas — Skrajūnas — Miškinis,
vienas iš pagrindinių Lietuvos partizanų vadų antrojoj bolševikų okupacijoj. Atvykęs iš Lietuvos į laisvąjį pasaulį 1948 vasarą, jis paraše knygą Partizanai už geležines uždangosir grižo Lietuvon, kur žuvo didvyrio mirtimi 1951.
Lange parymo sena motulė, ir mergužėlė verkė viena ...
Jinai žinojo, kad vėjai siuto, kad partizano sunki dalia ...
Ginkluota lietuvių rezistencija prieš Lietuvos pavergėjus visa jėga išsiveržė prieš 20 metų visuotiniu lietuvių tautos sukilimu 1941 birželio mėn., kuriam vadovavo Liet. Aktyvistų Frontas. Ji nenutilo vokiečių okupacijos metais, dramatiškai išsiplėtė ir suliepsnojo visame krašte antrosios sovietų okupacijos metu.
Minint ginkluotosios lietuvių rezistencijos 20 metų sukaktį persispausdiname iš Lietuvių Enciklopedijos XXII tomo straipsnį apie partizanus, Juozo Brazaičio parašytą, atskleidžiantį legendarinius Lietuvos partizanų žygius, ligi savęs išsižadėjimo besąlyginį pasiaukojimą ir sudėtas aukas laisvę ginant.
JUOZAS BRAZAITIS
Šis partizanų pasireiškimo laikotarpis išsiskiria iš kitų savo platumu, apėmusiu visą tautą, ištvermingumu, trukusiu daugiau kaip dešimtmetį, žūtbūtinės kovos žiaurumu ir žuvusių gausumu — iki 50.000. Jo raidoje pažymėtini trys laiko tarpai: masinis sąjūdis iki 1947, centralizuota organizacija iki 1952, individualus partizaninis veikimas po to laiko.
PARTIZANŲ ATSIRADIMO VEIKSNIAI
Buvo keli veiksniai, lėmę kitokį Sovietų okupacijos sutikimą 1944 nei 1940: a) pirmosios okupacijos patirtis, kad su sovietiniu okupantu neįmanomas joks sugyvenimas tiems, kurie siekia savo tautai nepriklausomybės ir savo kultūros, o asmenims bent reliatyvios laisvės sąžinei: b) vokiečių okupacijos metu įsiūbuotas visame krašte pasipriešinimas ir sukurtos pasipriešinimo organizacijos; c) pogrindinės spaudos dar vokiečių okupacijos metu sukeltas optimizmas, kad bolševikų galima okupacija truksianti neilgai ir kad reikią tik išlaukti, iki bus įvykdyti Atlanto Chartos pažadai atstatyti nepriklausomybę tiems kraštams, kurie ją turėjo prieš karą, bet kurie jos buvo dėl karo netekę; d) reikalas gintis ir gyventojus ginti nuo sovietų kareivių prievartavimo ir plėšikavimo; e) noras išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę armiją. Vienos tų priežasčių buvo svarbesnės vieniems, kitos kitiems, tačiau visos jos skatino trauktis į miškus masiškai ir virsti partizanais.
Skaityti daugiau: PARTIZANAI ANTROSIOS SOVIETŲ OKUPACIJOS METU
A. T y r u o l i s
Žeme, kūnais nuklota,
Žeme, krauju 'pašvęstoji,
Kaip Dovydas su Galijotu
Grumiasi tavo herojai.
Ir kai nusvyra jų rankos,
Šventąją laisvę jos dengia,
Laisvę, kurios sunkūs tankai
Sutriuškinti dar neįstengė.
Kelias ji iš kraujo klano,
Kelias ji iš po velėnos,
Ir gyva ir nemirus gyvena
Už klaikių mūro sienų—
Laisvė, kurion piktą žvilgį
Svaido ugnim prašalaičiai,
Laisvė, kurios pasiilgę
Kaip motinos įieško našlaičiai.
* * *
O, ne mėnulis tėvas Tau,
Sūnau, dangaus žydrynių,
Žvaigždžių keliais tu atėjai
Gint žūstančios Tėvynės
Buvai nuo priešų tu toli,
Pas juos sugrįžti nežadėjai.
Bet vis širdis nerimo tau,
Nes Lietuvą mylėjai.
Ir tamsią naktį tarp erdvių,
Išskleidęs parašiutą,
Tu nusileidai pušyne,
Žaliam, žaliam, kaip rūta.
Tik išdavikė drebulė
Sarkastiškai šlamėjo,
Ir kai pavargęs užmigai,
Tą priešas pastebėjo.
Skaityti daugiau: PARTIZANŲ DAINOS
Iš premijuoto romano Lieptai ir bedugnės
ALOYZAS BARONAS
Rūksta drėgnos dulkės. Niauri purvina diena. Graudi, gelianti, melancholiška. Liūdnai verkia medžiai, ir paskiros varnos praskrenda, paklydę ar neišbaidytos šūvių. Rūškana popietė. Temsta. Grįžtam namo. Vėlinių vakaras. Toks purvinas ir sentimentalus.
— Už mus gal kas nors uždegė žvakutę, — taria Zigmas.
— Nemanau. Juk niekas netiki, kad mes mirę. O beto, kas žino, kur yra tie, kurie turėjo uždegti. Piautuvu paženklintas žmogus sentimentų nežino.
Aš tavęs visus metus ilgėjaus,
O man sakė, mesk jis nepareis.
Degė žvakės, gelsvas vaškas liejos,
Vėlinių liūdnais pavakariais, — padeklamuoja šį ir dar keturis Krūmino eilėraščio posmus. Zigmas man papasakoja kažkokį vėlinių nuotykį, ir taip paminime tą rūškaną šventę, kuri be karo nebūtų tokia reikšminga. Kryžiai ir kryžiai. Milijonai kryžių. Dega vėlinių žvakutės ant karių kapų. Karių kapai pagarbos verta vieta. Tačiau tik mažų tautų. Jie gynė laisvę. Guliu sandėly. Žiurkės daužosi virš lubų, paskutiniai drėgni ir garuoją kasėjai krinta į purvinus guolius. Sandėly dvokiąs alsavimas. Žadą imąs. Žmonės draskosi barstydami utėles. Kai koks naivelis eina į lauką savam reikalui. Kiti čia pat į šiaudus. Dvokia, bet juk tuoj šią vietą paliksim. Gal už dienos, gal už savaitės.
Skaityti daugiau: VIENAS VAKARAS
Vertingas prof Juozo Ereto veikalas apie Stasį Šalkauskį
Profesorius Juozas Eretas mums atskleidžia prieš akis laikotarpį, kuris sutampa su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gražiausiais metais.
ANDRIUS BALTINIS
1. ERETO VEIKALO POBŪDIS
STĄSYS Šalkauskis yra giliai įaugęs į Lietuvos religinį, kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Todėl daugelis iš mūsų prisimename jo netikėtą ir perankstyvą iškeliavimą į Amžinybės tolius 1941 m. Prof. dr. J. Eretas savo naujai parašytoje monografijoje apie Šalkauskio kapą taip sako: “Stasio Šalkauskio žemiško poilsio vietą saugoja pilko granito keturkampis, žemas, kuklus antkapis. Jo viename šone aukštai kabo žalvarinis kryžius su Nukryžiuotuoju, kitoje pusėje svyruoja berželis.”
Nors kuklus yra šis antkapis, tačiau prof. Eretas, Šalkauskio bičiulis, parašydamas jo išsamią monografiją, yra pastatęs jam gražiausią ir patvariausią paminklą, nes jau senovės romėnai tvirtino ir mokė, kad spausdintas žodis neišnyksta. Prof. Ereto veikalas yra ne tik didis paminklas kilniai asmenybei ir žymiam Lietuvos filosofui, bet ir tam laikotarpiui, kuriame Šalkauskis dirbo. Skaitant prof. Ereto su dideliu nuoširdumu ir meile parašytą Šalkauskio gyvenimo kelią, kuris būdingas daugeliui Lietuvos inteligentų, siekiančių aukštojo mokslo, mums atsiskleidžia žymieji Rytų ir Vakarų kultūros centrai su pažįstamais mūsų kultūrininkais, iš kurių tarpo ypatingai ryškus Stasys Šalkauskis. Kauno ir visos Lietuvos kultūrines nuotaikas ir siekimus pergyvename skaitydami apie Šalkauskio dėstymą Lietuvos universitete ir jo laimėjimus mokslo plotuose. Šis laikotarpis sutampa su Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės gražiausiais metais, kada suklestėjo lietuviškoji kultūra ir visas jos gyvenimas. Tad ši 278 psl. knyga yra ne tik mūsų žymiojo filosofo gyvenimo ir darbų aprašymas, bet didelis ir vertingas mūsų tautos istorinių įvykių ir kultūros skleidimosi liudijimas busimosioms kartams, ir todėl yra, vertingas įnašas į mūsų kultūros istoriją.
Skaityti daugiau: Knyga apie žymų mąstytoją
MEDŽIAGA LIETUVOS PARTIZANŲ ISTORIJAI
KAZYS JURGAITIS (ELI)
Lietuvos partizanų kova prieš žiauriausią ir brutaliausią okupantą visoje Lietuvos istorijoje nėra paslaptis ir lietuviams Vakaruose. Tos kovos autentiškų aprašymų yra nemaža J. Daumanto knygoje Partizanai už geležinės uždangos, knygoje Daumanto, kurs buvo prasiveržęs pro geležinę uždangą iš Lietuvos į Vakarus, tačiau vėl sugrįžo tęsti tos nelygios kovos, kol savo didvyriška mirtimi uždėjo antspaudą visam tam, ką minėtoje knygoje rašė. Panašių nepaprasto herojiškumo žygių buvo pilna visa Lietuva. Tuos žygius mate ir kartu išgyveno visas pavergtas kraštas ir tyliai iš lūpų į lūpas kalbėjo apie juos. Jaunimas gi savo ruožtu partizanų žygius populiarino savo tarpe ir, partizanų kovoms dar beaidint, sukūrė partizanų dainas, kurias šiandien tebedainuoja (kai priešas negirdi) visame krašte.
Keletu vaizdų apie man žinomus partizanų žygius papildysiu Vakaruose paskelbtą partizanų istoriją.
KAZYS JURGAITIS
Neseniai iš Lietuvos atvykęs į laisvąjį pasaulį, išgyvenęs kruviną okupanto siausmą ir partizanų pasipriešinimą, savo akimis matęs tos kovos vaizdus ir užrašęs autentiškus pasakojimus, rašo, kaip okupantas naikino Lietuvos laisvę ir žmones ir kaip ginkluotoji lietuvių rezistencija gynė. Aprašomų įvykių vietos ir datos autentiškos. Redakcija žino kritusiųjų, išlikusiųjų ir kankintojų aprašomų kovų dalyvių pavardes, kurių betgi tikslingumo sumetimais neskelbia.
Kazys Jurgaitis papildo, praplečia ir pratęsia ligi vėlesnių laikų J. Daumanto Lietuvos partizanų kovų testamentinį palikimą, surašytą Partizanai už geležinės uždangos knygos puslapiuose.
ŠILUVOS PARTIZANAI
Prieš karą Šiluva buvo garsi savo atlaidais. Beveik iš visos Lietuvos suplaukdavo žmonės rugsėjo 7-15 dienomis pasimelsti. Paskutiniu laiku Šiluvą išgarsino ir jos partizanai.
Vaišingi ir nuoširdūs šiluviškiai žemaičiai, bet tylūs, užsispyrę ir padarytą nuoskaudą negreit užmirš. Pelkėta su smėlio kauburėliais nederlinga žemė reikalavo iš savo šeimininkų didelio darbštumo, taupumo. O tokiems ypač būdingas charakterio bruožas yra laisvės branginimas. Vietovės partizaniniam veikimui yra palankios.. Vietos gyventojai kalba, kad ir 1863 metais dideli sukilėlių būriai buvo Tyrulių pelkėse (Radviliškis — Šiauliai — Šiluva trikampy bei Šaukoto giriose).
Skaityti daugiau: GINKLUOTOS REZISTENCIJOS ŽYGIAI LAISVĘ GINANT
VYSK. JULIJONAS STEPONAVIČIUS
Vilniaus ir Panevėžio vyskupijų valdytojas, už pasipriešinimą vykdyti komunistinius potvarkius religijos atžvilgiu, konkrečiai už atsisakymą suteikti kunigo šventinimus keliems komunistų partijos į kunigų seminariją atsiųstiems klierikams, nušalintas iš pareigų, ištremtas iš Vilniaus ir įkalintas. Šis liūdnas faktas rodo Valstybės ir Bažnyčios santykį sovietijoje, kur Bažnyčiai palikta tik klusnaus tarno ar vergo teisė.
Pirmasis straipsnis apie antireliginio žmogaus gamyklą, parašytas neseniai iš Lietuvos atvykusio lietuvio, rodo, kaip, kokiomis priemonėmis ir kokia apimtimi vedama ir plečiama antireliginė veikla paskutiniaisiais metais.
Antrasis straipsnis apie stalinizmą po chruščevizmo apsiaustu vaizduoja, kaip komunistinė propaganda per spaudą ir propagandinius leidinius siekia suniekinti ir nužmoginti už Lietuvos laisvę kritusius ar nukankintus partizanus ir dvasiškius, pastaruosius padarydama partizanų talkininkais, vadais, net panaudodama “autentiškus parodymus” sovietiniams tardytojams.
Abu straipsniai paimti iš Europos Bičiulio, Lietuvių Fronto leidžiamo Vokietijoje.
* VALSTYBINĖ KOVA PRIEŠ DIEVĄ IR TIKINČIUOSIUS ** RELIGINIŲ ŠVENČIŲ “NUSAVINMAS” ** NAUJAS PROPAGANDISTŲ ŠŪKIS — LIETUVIAI MARGUČIUS DAŽĖ DAR PRIEŠ MINDAUGĄ ...
Bolševikų konstitucijos straipsnis, kuriame sakoma, kad bažnyčia atskirta nuo valstybės, panaudojamas taip, kad kalbėti prieš bažnyčią gali kas nori, kaip nori ir kiek nori, bet jokiu būdu ne už bažnyčią. Visi tarnautojai, vadovaujantieji darbuotojai, inteligentai privalo kalbėti antireligingai. Visos bažnytinės apeigos, šventės laikomos prietarais, ir daroma šitokia išvada: koks gi tu mokytojas, jei pats tiki į Dievą? Juk tada pats griauni Darvino teoriją apie žmogaus kilmę. Koks gi tu gydytojas, jeigu tiki ? Vadinasi, nepasitiki vaistais, fiziniu požiūriu į ligą. Tokie žmonės gali tik šluoti gatvę. O to nenorint, turi tvirtinti, kad Dievo nesą, kad žmogus tikrai beždžionės proanūkis. Štai tokios rūšies “bedieviai” yra beveik visi mokytojai, gydytojai, agronomai ir panašiai.
Pastaraisiais metais bedievinimo taktika truputį pasikeitė. Dabar visas tas darbas pavestas vietiniams bolševikėliams. Intrigos ir taip vadinama kritika organizuojama vietoje: fabrikuose, mokyklose ir net kolchozuose. Darbininkai vienas su kitu kiršinami, skatinami skųstis, sekti vienas kitą. O tokios aplinkybės verčia slėpt darbus ir net jausmus. Ir štai šituo bolševikai pasigirti gali. Daug yra pasisakančių, kad Dievu netiki. Bet tai tik iš pirmo žvilgsnio. O iš tikrųjų? Dvasininkai konstatuoja, kad bažnyčių lankymas bei religinių pareigų atlikimas nedaug sumažėjo. Kaip visa tai suprasti?
Skaityti daugiau: AR DAUG LIETUVOJE BEDIEVIŲ IR KOKIOS RŪŠIES?
Neseniai Lietuvoje iš spaudos išėjo kompartijos istorijos instituto paruošta propagandinė knygelė Faktai kaltina, Žudikai bažnyčios prieglobstyje. Toje knygelėje sudėta keliolika pareiškimų, kurie priskiriami dviem Lietuvos vyskupam — kankiniam ir eilei kunigų bei pasauliečių ir liečia lietuvių laisvės kovas bolševikinės okupacijos pradžioje, ypač 1945-46 metais.
Prancūziškai rašąs žinomas Stalino biografas ir sovietinių klausimų žinovas Borisas Suvarinas, vertindamas po Stalino mirties įvykusius pasikeitimus Sov. Sąjungoje, tvirtina, jog šiuo metu ten viešpatauja tas pats stalinizmas, nors jis ir nori išsiginti savo vardo.
Tokį tvirtinimą tenka prisiminti, stebint naujausius reiškinius pavergtoje Lietuvoje. Nevienas dalykas pasirodo tarsi naujas, bet tik pirmu žvilgsniu. Kai giliau pažiūri, tuojau atpažįsti senus stalininius metodus, nors ir naujai ataustus.
Štai vartome šviežiai išspausdintą neva Mokslų Akademijos leidinį. Tikrumoje tai tik jos vardu pradėtoji leisti propagandinė serija — vadinamų “Archyvinių dokumentų” antrasis rinkinys. Spalvotame viršelyje ties dievnamio šešėliu matyti iškelta ranka su kryžiumi, o ją dengianti balta kamža sumirkusi raudoname kraujuje. Iš tiesų, tai įtaigus vaizdas. Pirmu žvilgsniu atrodo, jog tai knygelė, kuri liudija mūsų laikų bažnyčios persekiojimus ir kraują, išlietą už šventą krikščionių tikėjimą. Bet ne. Čia pat juodomis raidėmis įrėžta antraštė skelbia: Žudikai bažnyčios prieglobstyje.Ir tik iš šių žodžių atpažįstame stalininį vylių, pridengtą kiekvienam tikinčiajam brangiais simboliais: dievnamis, kryžius, kunigo drabužis. Jeigu anksčiau viešai ir atvirai visokiais būdais tie simboliai buvo išjuokiami ir niekinami, tai dabar jau nesivaržoma jais pasinaudoti, kad tik daugiau nesibaigiančio stalininio melo patektų į žmonių sąmonę.
Skaityti daugiau: STALINIZMAS NAUJAME RŪBE
PADLAIŽIAVIMAS MASKVAI YRA PASIEKĘS NEĮSIVAIZDUOJAMĄ RIBĄ
Vienas iš įdomiausių pavergtame krašte reiškinių šių metų pradžioje buvo kovos prieš tautinę lietuvių tapatybę sustiprinimas, ženklą naujai kovai šį kartą davė pats “didysis vadas ir mokytojas” Chruščiovas, Sovietų Sąjungos komunistų partijos centrinio komiteto plenume labai išpeikęs Lietuvos administratorius, kam šie atnaujina senas pilis ir bažnyčias. Lietuvoje ši “istorinių paminklų” prezervavimo akcija buvo nuėjusi gana toli, nes buvo žmonių, kurie raidiškai suprato nuolatinį komunistų gyrimąsi, kad jų valdžiai rūpi lietuviškosios kultūros apsaugojimas, kaip jis nerūpėjęs “buržuazinei” valdžiai prieš karą.
Maskvai davus ženklą, propagandistai Lietuvoje pradėjo savo akciją, gal kai kuriem bolševikam ir nevisai malonią, tačiau jau neišvengiamą. Prasidėjo kova. Iš visų propagandinių pasisakymų pats “macniausias” buvo Žiugždos strp. kovo mėnesio 4 d. Tiesoje, įvardintas “Apie tradicijas, tikras ir tariamas”. Šisai žinomas istorijos klastotojas (Lietuvoje žinomas ne kalbininko vardu, bet “istoriko”), diktuoja visai Lietuvos praeities interpretacijai ir praleidžia tik tai, ką įsako burliokai iš Maskvos. Šį straipsnį, kad nebūtume įtariami cituoją be konteksto, persispausdiname ištisai be priedų (tegu Tiesa perspausdina mūsąjį), kad skaitytojai patys, ypač pora “kultūrinio bendradarbiavimo” trokštančių tautiečių, ir tie, kurie tiki, kad su “Rytais” susidėjus Lietuva išsilaikysianti kaip tauta, pamatytų iki kokio lygio (žemesnio nei biologinio!) Žiugžda ir jam panašūs yra pasiryžę nuvertinti mūsų tautą.
Skaityti daugiau: KIEK ŽIUGŽDA IR Į JĮ PANAŠŪS YRA PASIRYŽĘ NUVERTINTI MŪSŲ TAUTĄ
• Dešimtoji Estijos gyventojų dalis Vakaruose • Politinė organizacija • Estų veikla Švedijoj • 1000-čio studentų studijiniai darbai • Laisvųjų estų grožinės literatūros gajumas.
Kai 1944 vasarą, žinomomis aplinkybėmis, prasidėjo trečiasis nūdienės Pabaltijo tragedijos veiksmas, didelė estų tautos dalis pajudėjo į Vakarus. Kiek žmonių iš tikrųjų mėgino pasitraukti iš Estijos, niekas tiksliai nežino. Tik aišku, jog ne visiems tatai pavyko. Staigus sovietinių armijų veržimasis ir akla, pabaltiečių laisvės siekimams priešinga nacių politika daugeliui sukliudė pasiekti tikslą — laisvuosiuos Vakarus. Vieni žuvo fronto ugnyje, kitus priglaudė nerami Baltija, dar kiti kelyje pakliuvo sovietams į nagus.
Tuojau po karo V. Vokietijoj buvo apie 40.000 estų, maždaug lygiai pasiskirsčiusių amerikiečių ir anglų okupacinėse zonose. Tai su šiais Estijos vaikais nevienas ir mūsų to paties likimo išeivių susitiko, artimai susipažino ir bendradarbiavo. Jų dauguma vėliau persikėlė į JAV ir Kanadą, gi likučiai išsklido po platųjį pasaulį. Kiek mažesnę estų dalį karo sūkuriai nubloškė Švedijon. Apie 18.000 čia tiesiog atplaukė mažais žvejų laivais ir motorlaiviais, 7.000 atvyko per Suomiją. Jų skaičių papildė dar 7.000 švedų kilmės Estijos piliečių, kuriems išvykti okupacinė valdžia leido. Tuo būdu iš viso užsienyje atsidūrė apie 72.000 estų, t. y. viena dešimtoji dalis tėvynėje likusių tautiečių.
Skaityti daugiau: ESTAI LAISVAJAME PASAULY
ŽMOGIŠKASIS RYŠYS AR TALKININKAVIMAS ?
Kaip “turistai” laikas nuo laiko į JAV atvyksta būrelis iš pavergtosios Lietuvos. Pereitų metų pabaigoje su kitais New Yorką, Čikagą, Detroitą ir dar porą vietų lankė Bieliauskas ir Sluckis. Grįžęs, Sluckis Literatūroj ir Mene aprašo savo įspūdžius — “Tenai, kur stūkso dangoraižiai”. Iš pradžių nustebęs Amerikos galybe, pramoniniu išsivystymu, vėliau ima dejuoti, kad “vieno pažangaus laikraščio redakcijoj” patys redaktoriai dirba linotipininkais. “Darbininkų laikraštis, atseit,” rašo Sluckis, “irgi naudojasi amerikinėm laisvėm”. Ne taip, girdi, kaip The New York Times, kuris kasdien popieriui po giraitę sunaudojąs.
Pagal “turistą” Sluckį, šitaip Amerikoj turėtų būti leidžiami komunistų laikraščiai. Nenuostabu todėl, kad jisai su Bieliausku buvo nusivylę sutiktaisiais Vilnies ir Laisvės komisarais: jų prastais laikraščiais, dar prastesniais parengimais; ne be reikalo Amerikoj vaikščiodami abu dejavo, kad Vilnies ir Laisvės saujelė jiems, komunistams, neduoda jokios naudos ir reikėsią apie tas “gazietas” ir jų iškilmingus redaktorius užmiršti. Nustebo Sluckis su Bieliausku (pagal pirmojo užrašus), atradę, kad “pažangūs žmonės Čikagoje” nekenčia negrų. Reikėjo pasiįdomauti Sluckiui Vilnies spaustuvėj: gal ten būtų atradęs ir antisemitinės literatūros platintojų (nebent dabar jau “susivaldžiusių”). Reikėjo vienam saugiau abiem, geriau namuose būti) aplankyti Draugo redakciją, pažiūrėti į dienraščio rūmus, pakalbėti su “buržuaziniais nacionalistais”: šitie tikriausiai geresnį įspūdį būtų palikę tolerancijos negrams ir žydams atžvilgiu negu Vilnies žmonės ar jų “konvertitai” iš vadinamo DP tarpo.
Skaityti daugiau: DARBAI IR IDĖJOS
FONDO LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI DARBAS
Prieš porą metų buvo dejuojama, kad niekas nenori remti kultūros, gi dabar — mecenatų daugiau, negu iš tikrųjų remtinų darbų. Šitai sakant, turima minty kaip grybai po lietaus dygstą fondai kultūrinei veiklai remti. Lietuvių Bendruomenė iš seniau turi Kultūros Fondą, kuris išleido Aleksandryną, finansuoja Gimtąją Kalbą ir t. t. 1960 m. New Yorke regis prie Lietuvos Laisvės Komiteto (Committee for a Free Europe padalinys) susiorganizavo studijinis institutas. Nuo 1959 m. pabaigos per kelis mėnesius kūrėsi Lietuvių Fronto Bičiulių organizuojamas fondas. Nepasidavė ir kiti.
LB tais pat metais pasiūlė Geležinio Fondo kūrimą, gi dr. Antanas Razma davė konkretų pavidalą seniai puoselėtai milijoninio fondo minčiai. Kad būtų keli tokie fondai — tai gerai. Esame labai įvairiai organizuoti ir vienas organizatorių būrys visų galimų resursų nesuorganizuos. Tačiau kartais imame manyti, kad daugelio fondų turėjimas tai principo reikalas. Tokių principų, žinoma, nėra. Šitokius dalykus nusprendžia organizacinė, politinė, visuomeninė išmintis. Taip ir su fondais.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKIEJI FONDAI
LIETUVIO KŪRĖJO SANTYKIS SU MŪSŲ VISUOMENE
Penktoji Amerikos ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių studijų ir poilsio savaitė 1961 vasarą
Amerikos ir Kanados Lietuvių Fronto Bičiulių penktojoj studijų ir poilsio savaitėj 1961 vasarą numatyta mesti žvilgsnį į šio meto lietuvio kūrėjo santykį su mūsų visuomene. Šis klausimas yra aktualiai iškilęs dėl vis didėjančios įtampos tarp kuriančiųjų ir visuomenės. Visuomenei prikišamas dvasinis suprimityvėjimas bei sukonservatyvėjimas, darąs ją abejingą mūsų kūrėjams. O visuomenėj girdima priekaištų kūrėjams dėl atitrūkimo nuo savosios visuomenės. Aktualu išklausyti abiejų šalių nusistatymas ir paieškoti kelio mūsų kūrėjui suartinti su visuomene, o šiai — geriau suprasti mūsų kūrėjus. Ėmęsi iniciatyvos prie Į Laisvę žurnalo sudaryti fondą lietuviškosioms studijoms, Lietuvių Fronto Bičiuliai šioj studijų ir poilsio savaitėj ryžtasi šį savo sumanymą pastudijuoti visame kylančių klausimų horizonte. Numatyta 5 paskaitos — pašnekesiai:
Liaudis, šviesuomenė ir intelektualas: liaudis ir šviesuomenė ankstesniais amžiais ir dabar, įvedus visuotinį švietimą ir išaugus specialistų kadrams; inteligentas ir specialistas; inteligentas ir intelektualas; intelektualas kaip vadas ir kaip sukilėlis (pagal tai, koks kada vaidmuo jam tenka).
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJE
Kalifornijos ALT iniciatyva, vasario 6 dieną Senatorius Thomas H. Kuchel (R-Calif.) įnešė S. Con. Res. 12, kuria prašoma, kad prezidentas Kennedy iškeltų Baltijos Valstybių klausimą Jungtinėse Tautose. Kuchelio rezoliucija norėtų (1) kad Jungtinės Tautos lieptų sovietams evakuuoti visus sovietų karinius dalinius, agentus, kolonistus, o taip pat pašalintų visas sovietų kontroles, (2) kad visi baltų egzilai būtų grąžinti iš Sibiro ir darbo stovyklų, ir galiausiai (3) kad Jungtinės Tautos Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje pravestų laisvus rinkimus. Tokio pat turinio rezoliuciją Atstovų Rūmuose pasiūlė kitas kalifornietis respublikonas Glenard P. Lipscomb, jaunas kongresmenas, pasižymėjęs savo klausimais apie Valstybės Departamento užsieniuose vedamus apklausinėjimus (pools) apie Amerikos populiarumą. Atstovų Rūmuose rezoliucijai duotas vardas H. Con. Res. 153. Kovo mėn. rezoliuciją pakartojo du kiti Kongreso žmonės.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKA INICIATYVA WASHINGTONE
New Yorke š. m. vasario 11, apsvarstęs, kas reikalinga ir kas įmanoma daryti Lietuvos laisves, Tautinio solidarumo ir kultūrinės dinamikos baruose, Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimas savo nusistatymus ir pasiryžimus subendrino kaip direktyvas savo veiklai, o taip pat kaip sugestijas, kurias organizacija ir atskiri jos nariai plėstų tarp kitų lietuvių bendruomenės narių.
1. Tęsti visom jėgom kovą už laisvą ir nepriklausomą Lietuvą.
2. Rūpintis pažinti, suprasti, įvertinti padėtį Lietuvoje, sutinkant su pagarba kiekvieno lietuvio, Lietuvoje esančio, kūrybines ir tikrai lietuviškas pastangas.
3. Demaskuoti Lietuvos okupanto kolonizacijos, rusifikacijos ir ateistinimo užmačias, ypačiai kreipiantis į vietos amerikinę spaudą.
4. Palaikyti ir remti mintį, kad laisvojo pasaulio lietuviai derintų bent nusistatymus aktualiais klausimais, iki bus įvykdyta politinės vadovybės vienybė.
5. Siekti, kad Laisvosios Europos radijas atsisakytų nuo Baltijos valstybių diskriminacijos ir duotų šiom tautom transliacijas; taip pat siekti, kad Amerikos Balso lietuviškos programos būtų sustiprintos savo turiniu.
Skaityti daugiau: SUVAŽIAVIMO REZOLIUCIJOS
NESUSIPRATIMAS DĖL RYŠIŲ NESILIAUJA
— Kas tie ryšininkai. — Ryšių reikalas ir tarp dviejų generacijų. — Politinės vienybės tilto statyba.
1.
KULTŪRINIŲ MAINŲ sutartį 1958 sudarius tarp Amerikos ir Sovietų, kilo tarp Amerikos lietuvių diskusija dėl kultūrinių ryšių, dėl kultūrinio bendradarbiavimo ir kitokiais žodžiais reiškiamų santykių su Lietuva. Pernai ta diskusija priėjo tokią aštrią formą, kad socialistinis “Darbo” žurnalas pasijuto priverstas atsiriboti nuo savo redaktoriaus J. Kiznio, o “T. Žiburių” laikraštis nuo savo nuolatinio bendradarbio A. Šalčiaus. Atsiribojimas buvo logiška išvada, nes susidarė diametraliai priešingo galvojimo pozicijos. Viena, tradicinė — siekdama nepriklausomos Lietuvos atstatymo, atmetė okupanto sudarytą politinę padėtį ir vengė bet kokių žygių, kurie reikštų tos padėties sankcionavimą de jure ar de facto. Tai yra tokia politinė pozicija, kurios tebesilaiko ir Amerikos oficiali politika. Antra, revizionistinė — pasmerkė pirmosios, taip pat ir Amerikos credo, priėmė okupanto sudarytą padėtį kaip bazę, kurios ribose siūlė palaikyti kultūrinius mainus su Lietuva. Tai yra tokia pat pozicija, kokią Sovietai tebesiūlo Vakaram Vokietijos atžvilgiu.
Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE
Inž. A. Rudis atšventė 50 metų amžiaus sukaktį. Gimęs 1911 Jungtinėse Amerikos Valstybėse pavyzdingai lietuviškoje šeimoje, pats Lietuvos niekada nematęs, inž. A. Rudis visas savo jėgas, sugebėjimus ir energiją pašventė Lietuvai ir lietuviams. Tik baigęs aukštąjį mokslą inž. A. Rudis į didelės lietuviškos veiklos barus išėjo tuo metu, kai Lietuva neteko laisvės, kai išgirdo kenčiančio ir pavergto lietuvio šauksmą, kai laisvės kovų baras buvo perkeltas į laisvąjį pasaulį. Jau 20 metų kai Antanas ir Marija Rudžiai ištikimai ir nepavargstamai budi visų lietuviškųjų reikalų sargyboje.
Inž. A. Rudžio veikla plati ir šakota. Aktyviai dalyvauja Balfe, Alte, Kolumbo ir Lietuvos Vyčiuose, Amerikos Lietuvių Romos Katalikų Federacijoje, kitose kultūrinėse organizacijose, remia lietuviškus ansamblius, chorus. A. ir M. Rudžiai yra didžiausi aukotojai visiems lietuviškiems reikalams. Tremtinius lietuvius Vokietijoj rėmė ir remia per Balfą ir asmeniškai. Rudžių šeima iš Vokietijos atsikvietė daugiau 200 lietuvių šeimų. A. Rudžio veikla gyvai juntama Lietuvių Romos Katalikų Susivienijime. 1956 Amerikos vyskupų tarybos buvo paskirtas Amerikos Vyrų ir ALRK Federacijos atstovu į Pasauliečių katalikų suvažiavimą Romoje. Tai buvo didelė garbė lietuviams ir A. Rudžio veiklos įvertinimas. Politinėje veikloje dažnai lankosi Washingtone, lanko kongresmanus ir senatorius, jiems primena Lietuvos bylą. Kersteno kongresinis komitetas, kuris tyrinėjo Pabaltijo kraštų okupaciją, buvo pakviestęs inž. A. Rudį patarėju ir su plačiais JAV vyriausybės įgaliojimais buvo pasiųstas į Europą.
Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE
_files/I-Laisve-1961-24(61)-28.jpg)
Aloyzas Baronas, dešimtosios dienraščio Draugo romano premijos laimėtojas, yra 13 išspausdintų knygų autorius. Premijuotasis romanas Lieptai ir bedugnės Aloyzo Barono literatūrinį kraitį pakėlė ligi 14 knygų. Draugo romano premijai skirti jury komisija, susidedanti iš Bernardo Brazdžionio, Jurgio Gliaudos, Juozo Kojelio, Felikso Kudirkos ir Elenos Tumienės, Aloyzo Barono romaną rankraštyje premijavo visais balsais 1961 sausio 21 Los Angeles mieste. Tūkstanties dolerių premija įteikta Čikagoje 1961 vasario 5 Marijos Aukšt. Mokyklos salėje koncerte — literatūros vakare.
Aloyzas Baronas gimė 1917 Vabalninke. Kaune baigęs gimnaziją 1941, įstojo į technikos fakultetą Kauno universitete, bet vėliau studijavo filosofijos fakultete. Tremtyje studijas tęsė Vokietijos Frankfurto prie Maino universitete. Į JAV persikėlė 1949.
Skaityti daugiau: RAŠYTOJO A. BARONO LAIMĖJIMAS
Dėl dr. Juškos straipsnio
Į Laisvę, Nr. 22 (1960), p. 37, Antanas Juška, straipsnyje “Lietuviškų parapijų problema”, rašo: “Pirmoji lietuvių parapija įsteigta, regis, Pittston, Pensilvanijoje. Ji ir šiandien palieka tautinė. Paskutinioji parapija įkurta 1941 metais Los Angeles mieste, Kalifornijoje. Keista, kad ši paskutinioji, kur lietuvių skaičius kasmet didėja, kai kitur nyksta, panoro likti jau teritorine, ne tautine. Tuo būdu pilnai suprantamas kai kieno pasipiktinimas anos parapijos vadovų užmačiomis.”
Kadangi Į Laisvę yra rimtas žurnalas ir, be to, straipsnio autorius skaitytojams pristatomas kaip istorikas, reikalą, kaip Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos klebonas, patikslinti, pareikšdamas kas seka:
1. Los Angeles Šv. Kazimiero parapija niekada nėra buvusi tautinė ta prasme, kuria kalba straipsnio autorius. Ji niekad neturėjo tautinės parapijos įsteigimo dokumentų. Tokių dokumentų neturi nė viena iš šešių Los Angeles Arkivyskupijoje esančių “tautinių” parapijų, kurių trys yra teritorinės. Kanoniškai įsteigtų tautinę parapiją panaikinti gali Šv. Sostas (Codex Iuris Canonici, 216,4). Todėl Los Angeles Šv. Kazimiero parapiją lyginti su Pittston lietuvių parapija yra netikslu, nes negalima panaikinti to, ko iš viso nebuvo.
Skaityti daugiau: LAIŠKAI
Kultūrinis derlius praeityje. Koks jis bus ateityje?
Rytinės Amerikos Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimas įvyko New Yorke Baltijos Laisvės Namuose vasario 11. Vadovavo dr Alb. Šmulkštys (Philadelphia), dr. V. Dambrava (Washingtonas), E. Balsys (Waterbury), sekretoriavo Raugienė (Philadelphia). Apsvarstė temas: kas įmanoma daryti Lietuvos laisvės, tautinio solidarumo ir kultūrinės dinamikos baruose. Suvažiavimas savo nusistatymus ir pasiryžimus paskelbė priimtose rezoliucijose. (Jos skelbiamos šiame Į Laisvę nr. Red.).
Vakare su svečiais Vasario 16 proga buvo diskutuojama tema: „Penkiolikos metų kultūrinis derlius ir kas toliau”. Apžvalginėje dalyje kalbėjo Pr. Naujokaitis — apie literatūrą, dr. A. Šlepetytė — apie mokslą, K. Čerkeliūnas — apie sportą, L. Dambriūnas ir L. Sabaliūnas — apie idėjas, kuriom buvo įprasminama tremties kultūrinė veikla.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ SUVAŽIAVIMAS
LAISVĖS IR REZISTENCIJOS SARGYBOJE
Į LAISVĘ žengia į dvidešimtuosius metus.
Į LAISVĘ laikraštis pasirodė 1941 m. birželio 24 — į antrą dieną Lietuvos Aktyvistų Frontui pašaukus tautą sukilti prieš sovietinį okupantą; pirmą dieną po Laikinosios Vyriausybės paskelbimo.
Į LAISVĘ turėjo leistis pogrindin ir iš ten gaivinti tautoje pasipriešinimo bei laisvės dvasią, kai antrasis okupantas, nacinis, sutrukdė laisvosios Lietuvos suvereniniams organams tėvynėje veikti.
Į LAISVĘ buvo blykstelėjęs tremtyje Vokietijoje.
Į LAISVĘ atgaivinta Amerikoje 1953 m. rezistencijos ir budėjimo dvasiai palaikyti; tai dvasiai, kokią turėjo pirmieji Į LAISVĘ leidėjai, rašytojai, platintojai, daugumas jau savo gyvybę dėl laisvės atidavę.
Į LAISVĘ per 20 metų buvo ir liks ištikima už laisvę žuvusiems ir už laisvę kovojantiems draugams, pažįstamiems ir nepažįstamiems, bet BROLIAMS.
Junkimės į gražią Į LAISVĘ skaitytojų šeimą.
Skaityti daugiau: 20 METŲ, atstovybės
Fotografinė kopija 
BOX 
