RŪPINTOJĖLIS

Kartą viena motina savo ketverių metų dukrelei pasakoja apie Dievą. Staiga mažytė apkabina abiem rankutėm motiną ir sako: Mama, tu esi lyg tas gerasis Dievulis.

Garsus mąstytojas, ilgus metus stebėjęs gyvenimą, apie motiną rašo: Kadangi Dievas yra nematomas, Jis davė mums motinas, kurios atspindi Jo meilę mums.

Tiek tos mažos mergaitės motinos palyginimas su geruoju Dievu, tiek to gyvenimo stebėtojo santūrūs žodžiai skelbia tą pačią tiesą, kad tarp Dievo ir mūsų motinų yra kažkoks paslaptingas ryšys. Dievą ir Motiną geriausiai galima apibūdinti žodžiais: tai veikli, kūrybinga meilė. Šventajame Rašte Dievas yra nusakomas kaip amžina, tobula, savo laime besidalijanti Meilė. Iš meilės Dievas sukuria žmogų su nemirtinga siela, kūrybinga galia ir laisva valia.

Nusikaltusio žmogaus Dievas neatstumia, o siunčia savo vienatinį Sūnų, kad šis, priėmęs žmogišką prigimtį, savo kančia ir mirtimi sutaikintų mus su Dievu, o garbingu prisikėlimu užtikrintų mums amžiną laimės gyvenimą. Šia kuriamąja meile Dievas ypač dalijasi su moterimi - motina, įdiegdamas jai širdyje nenumalšinamą troškimą tą meilę įkūnyti naujoje gyvybėje, ir todėl normali, nesugadinta moteris, negalinti šios meilės troškimo realizuoti nauja gyvybe, yra nelaimingiausias žmogus. Iš esmės tik kūdikis padaro moterį tikrai laimingą, tik kūdikis ją pririša prie vyro ir vyrą prie jos. Ir gyvenimas moko, kad tik tos šeimos yra laimingos, kurių meilė tapo įkūnyta, kurios nenutraukė gyvybinių ryšių su kuriamąja Dievo meile.

Skaityti daugiau: MOTINOMS

LAIŠKAI ŽMONAI

Gen. Vincas Žilius

1954. VII. 2

Mano mylima Miliute,

<...> Senovės graikų dainius Homeras meniškai apdainavo garsaus vado ir jūreivio Odisėjo gyvenimą ir keliones. Tas Odisėjas, palikęs jauną žmoną Penelopę, išplaukė jūromis į tolimą kelionę, kurioje užtruko 10 metų. Penelopė 10 metų laukė savo Odisėjo, atmesdama daugybės jaunikių piršimąsi, ir liko jam ištikima. Dainius jaudinamai pavaizdavo Penelopės kančias ir išgyvenimus...

Tačiau jei aš būčiau dainius ir gebėčiau apdainuoti Tavo, Miliute, gyvenimo epopėją, tai anie Penelopės vargai ir kančia visiškai nublanktų prieš Tavo kančias ir vargus.

Prieš 13 metų Tavo Vincas, pašalinės svetimos jėgos priverstas, paliko Tave pačiame žydėjime vieną su keturiais mažais vaikeliais Apvaizdos ir likimo valiai. Karo audra nuleido tarp mūsų geležinę uždangą, ir visi ryšiai tarp mūsų nutrūko. Aš, atsidūręs lageriuose, sunkiai grūmiausi su badu ir mirtimi. Tu likai Lietuvoje viena su keturiais mažais vaikais ir buvai karo audros blaškoma iš vienos vietos į kitą. Kentėjai su vaikais vargą, skurdą ir badą. Buvo momentų, kai vaikams prašant valgyti Tu neturėjai ką jiems paduoti; kad juos nuramintum, susisodinusi kalbėdavai su jais rožančių, kol jie užmigdavo...

Skaityti daugiau: LAIŠKAI ŽMONAI

LIETUVOS GANYTOJŲ ŽODIS 1989 m. VELYKOMS

EUCHARISTINIAI METAI

<...> Kyla klausimas: kur mes galime susitikti su gyvuoju Kristumi? Kur yra toji vieta, kur mūsų Išganytojas teikia šviesos ir jėgos, kur yra tas švyturys, iš kurio į visą pasaulį liejasi Kristaus šviesa? Tą švyturį mums nurodo genialusis dailininkas Rafaelis viename savo paveiksle. Ten vaizduojama monstrancija su balta ostija, iš kurios į visą pasaulį, visą kūriniją sklinda nuostabios šviesos spinduliai. Mūsų bažnyčių altoriuose Švč. Sakramente gyvena gyvasis ir dieviškąjį gyvenimą mūsų sielose gaivinantis Viešpats, kuris visiems skelbia: Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6). Čia, šv. Mišiose, Jis aukojasi už mus ir visą pasaulį. Čia, Švenčiausiame Sakramente, Jis yra mums gyvenimo duona, mūsų tikroji šviesa n gyvybė, mūsų džiaugsmas ir amžinojo gyvenimo viltis.

Jėzus apie save kalbėjo: Aš esu gyvybės Duona. Jūsų tėvai dykumoje valgė maną ir mirė. O štai ši duona yra nužengusi iš dangaus, kad, kas ją valgys, nemirtų (Jn 6, 48-50). Mes, jūsų vyskupai ir ganytojai, šiuos metus esame paskelbę Eucharistiniais metais ir norime, kad jūs savo sielas dažniau pamaitintumėte Kristaus paliktąja Eucharistijos mana. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II šių metų pradžioje paskelbė svarbių dokumentų, kuriais kviečia katalikus pasauliečius su didesniu entuziazmu padėti Bažnyčiai, kuri rengiasi apaštalavimo darbui naujame tūkstantmetyje. Padėkime pagal turimas galimybes, pagal savo sugebėjimus, bet padėkime iš visos širdies. Didesniais ar mažesniais žingsniais eikime visi talkininkauti Bažnyčiai, vykdančiai savo misiją. Tegul prie šio darbo mus paskatina žinomo šių laikų krikščionies Liuterio Kingo žodžiai:

Jei negali būti medis ant kalno, būk krūmas slėnyje, būk puikiausias krūmas plačioje apylinkėje! Jei negali būti saulė, būk žvaigždė! Jei negali būti vieškelis, būk takas! Būk kas esi, bet būk visas, su visišku pasiaukojimu!

Skaityti daugiau: LIETUVOS GANYTOJŲ ŽODIS 1989 m. VELYKOMS

KOMUNIJOS DOVANA

Kun. Romualdas Dulskis

Pernai žvelgėme į Mariją, mokydamiesi gyventi su Ja, kad mūsų sielose per malonę galėtų gimti Jėzus Kristus. Šiemet mūsų žvilgsnis krypsta į Eucharistiją. Dievas panorėjo būti tarp mūsų, kad galėtų būti ir mumyse. Viešpats nepanoro likti antgamtyje, bet Jam patiko nužengti į šį fizinį pasaulį ir slypėti po fiziniais duonos ir vyno pavidalais.

Kadaise vienas filosofas pasakė: Niekas, kas žmogiška, man nėra svetima. Bet kas yra tikrai žmogiška? Kas priklauso žmogaus esmei, o kas ne? Kas daro žmogų žmogišką, o kas jį nužmogina? Daug mąstytojų apie tai svarstė ir ginčijosi, ir iki šiol žmonija nebūtų radusi atsakymo į šį svarbų klausimą. Todėl pats Dievas davė atsakymą. Dievo Sūnus tapo Žmogumi: Jis tapo viskuo panašus į mus, išskyrus nuodėmę. Kristus -tikras Dievas ir kartu tikras Žmogus. Įsikūnydamas Jis tapo tobulu žmogaus pavyzdžiu: Jame mes matome, koks turi būti žmogus.

Šv. Bazilijus sako: Žmogus - tai būtybė, kuriai liepta tapti Dievu. Tačiau žmonės, įsispoksoję į šio pasaulio daiktus, žavisi jų grožiu, nepastebėdami savo sielos grožio ir didybės. Todėl Bažnyčia visais laikais stengėsi atitraukti žmogaus širdį nuo apgaulingo žavėjimosi pasauliu ir nukreipti jo žvilgsnį į dieviškąją sritį.

Skaityti daugiau: KOMUNIJOS DOVANA

EUCHARISTINIS KRISTUS

ADORACIJOS VALANDAI

Gertrūda Šinlė(trapistė)

Viešpatie, Tu esi centre ir visa, kas yra aplink Tave, sudaro tarsi monstranciją. Niekas negali užimti Tavo vietos, tik Tu gali centre būti -mano širdies centre, žmonijos centre, kūrinijos centre.

Tavo buvimas šiame Meilės Sakramente visoms būtybėms nurodo tikrąją vietą: jos supa Tave - vienos arčiau, kitos labiau nutolusios - pagal tai, kaip jos geba mylėti ir kaip jos iš tikrųjų myli. Jos yra tam, kad Tave rodytų, Tave apsuptų, kad Tu jas patrauktum. Tu esi centre ir viskam skleidi savo tobulinantį poveikį.

Tu esi pas mus, Tu nori pas mus būti, - todėl šis Sakramentas yra tyli mūsų laimė. Laimė, kad esi pas mus, kad mus myli ir pažįsti, kad nori būti pas mus; kad mes taip labai Tau rūpime; kad mes galime būti su Tavimi, kaip buvo kadaise Tavo mokiniai. Viešpatie, tai žinoti jau pakanka, kad pradėtume po truputį suprasti šį Sakramentą - meilės ir artumo paslaptį. Jei mes ateiname pas Tave tiesiog pabūti, - vadinasi, išgirdome Tavo kvietimą. Tu esi pas mus, ir mes privalome mokytis būti pas Tave.

Šiame Sakramente Tu esi toks, kokį Tave galėjo išvysti Marija Magdalietė Velykų rytą. Toks spindintis, atsimainęs, džiaugsmingas. Tu pasirengęs mums apsireikšti, jei tik mūsų širdys pasirengusios Tave priimti.

Mes žvelgiame į Ostiją ir regime Tave: Tavo didybę, Tavo liepsnojančią Širdį, kuri visus patraukia prie savęs... Šis Velykų rytas niekada nesibaigia, bet visuomet išaušta iš naujo.

Skaityti daugiau: EUCHARISTINIS KRISTUS

TU VIENAS ČIA

Vynmedžio Šakelė

     Tu vienas čia... o kaip tylu,
Nors legionai angelų
Tau lenkias, garbina tyliai...
     Tu vienas čia, ir Tau ilgu -
     Tu lauki nuodėmės vergų...
     Galybių Viešpats - Kalinys,
     Menkoj lūšnelėj slepias
     Jis Ir laukia merdinčių širdžių, -
     Jis laukia - meilės spindulys
     Žaizdų kam ugnį užgesys...
     Tu vienas čia... ir taip tylu
     Daugiau nebegirdėt balsų...
     Tu Vienas lauki čia tyliai
     Kas Meilės Vergą aplankys,

Skaityti daugiau: TU VIENAS ČIA

SVEIKA, MARIJA

Vynmedžio Šakelė

    Sveika, Marija, pilna malonės, -
    Angelas taria, kartoja žmonės!
    Sveika, Marija, - žvaigždės Tau spindi;
    Sveika, Marija, - varpai Tau dindi...

Sveika, Marija, -virpa Tau sielos;
Sveika, Marija, - nurimsta gėlos.
Sveika, Marija, - Tau dega širdys! -
Sveika, Marija, - Dangus mus girdi.

Skaityti daugiau: SVEIKA, MARIJA

ŠVENČIAUSIAJAI MOTINAI (Kalinių gegužinė giesmė)

Vynmedžio Šakelė

Marija, Motina brangioji,
Valdove žemės ir dangaus,
Visatos grožį Tau aukojam
Su meile dieviško Sūnaus.

     Tau žydi sodai mūs Tėvynės,
     Žaliuoja pievos ir miškai.
     Paukšteliai čiulba sutartines,
     Kvapais Tau smilko jazminai.

Ir mes Tau giedam, o Marija,
Nors kūnu vystam rūsyje,
Kančiomis sielos mūs atgyja,
Laimingos džiaugias Tavyje.

Skaityti daugiau: ŠVENČIAUSIAJAI MOTINAI (Kalinių gegužinė giesmė)

MARIJĄ MYLĖTI

Vynmedžio Šakelė

Mariją mylėti vien trokšta širdis,
Skausmuose ir laimėj tarnauti Jai vis.
Širdis mano dega dangaus ugnimi,
Vien meilėj Marijos ji ilsis rami.

    O Motina Meilės, Marija graži,
    Širdin mano Dievo mane Tu neši,
    Per ašarų klonį erškėčių keliais,
    Apsupusi meilės skaisčiais spinduliais.

Skaityti daugiau: MARIJĄ MYLĖTI

MARIJA, ŠTAI KŪDIKIAI BĖGAM

Vynmedžio Šakelė

Marija, štai kūdikiai bėgam
Prie Tavo meilingos Širdies,
Mes tikim - mažyčiai, bejėgiai, -
Mums Motina Meilės padės.

    Padėk mums, šventa Motinėle,
    Tikėt ir mylėti kaip Tu.
    Tau kūdikio mėtyti gėles,
    Giedoti su meile vaikų.

Marija, prie Jėzaus mes eisim
Per Motinos Širdį tiktai.
Tu niekad mažų neapleisi, -
Kol Jėzus priglaus amžinai.

TU ATEINI PAVASARIU

Vynmedžio Šakelė

Tu ateini pavasariu,
Marija, nuostabiai graži!
Mums šluostai skausmo ašaras, -
Tu Dievą meilėj mums neši.

    Tu Moteris apsupta Saulės,
    Tavyje Dievas - Jame Tu.
    Neši Tu dievišką pasaulį
    Ir laimę Dievo išrinktų.

Skaityti daugiau: TU ATEINI PAVASARIU

KELK, MARIJA

Vynmedžio Šakelė

Kelk, Marija, jaunas sielas
Prie Aukščiausiojo Širdies!
Puošk dorybėm Dievui mielas, -
Į Tave tepanašės!

    Argi Viešpats atsakytų,
    Ko, Kilniausioji, meldi, -
    Kad jaunystės skaistų rytą
    Visi būtų Jo Širdy!

Čia buveinė tyrų sielų!
Joms čia gera ir džiugu.
Kristus - mūsų Brolis mielas -
Meilės Dievas - mūs dangus!

ŠIMONYS

STEBUKLINGOS MARIJOS ŠVENTOVĖS

[Ada Urbonaitė]

Šįkart mintimis apsilankykime Šimonių (Kupiškio raj.) bažnytėlėje, apipintoje legendomis ir meile Švenčiausiai Dievo Motinai Marijai, kur, pasak padavimo, Ji iš dangaus apsilankė pačiame Lietuvos krikščionybės rytmetyje. Šiandieninio Šimonių bažnytkaimio vietoje XV a. ošė Šventasis Šilas: pagonybės laikais ši vieta buvo laikoma šventa. Netoli šio gražaus pušyno gyveno Šilainių vadinamas ūkininkas su šeima.

Padavimas pasakoja, kad 1446 m. Šilainio šeima Šventajame Šile patiria nepaprastą įvykį. Vieną dieną trys Šilainio vaikai - Bernardas (14 m.), Margarita (12 m.) ir Jurgiukas (8 m.) išėjo į mišką grybauti. Miške jie pasiklydo ir klaidžiojo ilgas valandas, nesurasdami kelio namo. Atėjus vakaro sutemai, jie išsigandę pradėjo verkti ir kartu karštai melstis, šaukdamiesi dangaus pagalbos. Melsdamiesi eina mišku ir pro medžius pamato prošvaistę. Apsidžiaugia manydami, jog tai miško pakraštys, ir bėga link šviesos. Staiga virš vienos plačios pušies pamato nepaprastai spindinčią gražią Ponią. Vaikai išsigąsta, bet Ponia maloniai į juos kreipiasi:

- Nebijokite, vaikeliai, ši vieta amžinai pasiliks šventa. Pasakykite visiems, kad šioje vietoje pastatytų maldos namus.

Vaikai nusiramina ir įsidrąsinę paklausia:

- Pasakyk, Ponia, kas esi, kaip vadiniesi?

Pasigirsta atsakymas:

- Aš esu Gailestingumo Motina.

Skaityti daugiau: ŠIMONYS

PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

JOS MISIJA BAŽNYČIAI

Dr. Barbara Albrecht

(Tęsinys. Pradžia Nr. 24)

Dirbančios moters misija. Nors nuo pat krikšto dienos Editos Štein vidinis troškimas krypo link Karmelio, tapusio jos dvasine tėvyne, bet ji pasekė savo bičiulių ir kunigų, Švindo-Špėjerio generalinio vikaro, t. Eriko Pšivaros SJ ir Beirono vyriausiojo abato Valcerio OSB, patarimu. Jie visi jai patarė savo didelius dvasinius gabumus atiduoti Bažnyčios tarnybai pasaulyje. Taip jie pirmiausia dvasiškai, o paskui ir faktiškai išjudino ją iš jos 1922-1931 m. beveik vienuoliško atsiskyrimo, kai ji dirbo vokiečių kalbos ir istorijos mokytoja licėjuje ir dominikonių mokytojų seminarijoje Špėjeryje. Tėvas Pšivara pritraukė Editą Štein prie vertimo kardinolo Niumeno laiškų ir dienoraščių iš jo gyvenimo Anglijoje metų ir paskatino ją pirmą kartą išversti į vokiečių kalbą Tomo Akviniečio Quaestiones disputatae de veritatae. Tuo Edita ne tik giliau įaugo į katalikiškąjį dvasinį pasaulį, bet ir mėgino savo pačios kritišku objektyvumu, o kita vertus, savo gebėjimu įsijausti - nutiesti tiltus tarp teologijos ir filosofijos, mąstymo ir tikėjimo, tarp vakarietiškos filosofinės tradicijos ir to meto modernaus fenomenologinio mąstymo - gyvai suėjus į kontaktą su praeities dvasiomis.

1928 m. Edita laiške rašo:

Kad mokslą galima laikyti tarnavimu Dievui, man paaiškėjo tik iš šv. Tomo; <...> tik atsižvelgdama į tai, aš galėjau vėl rimtai kibti į mokslinį darbą. Prieš pat mano konversiją ir ilgai po jos aš maniau, kad gyventi religinį gyvenimą reiškia atsisakyti visko, kas žemiška, tai gyventi vien mintimi apie dieviškus dalykus. Pamažu išmokau suprasti, kad šiame pasaulyje iš mūsų reikalaujama kitko ir kad stebėdamas gyvenimą neturi nutraukti ryšių su pasauliu. Aš net įsitikinusi, kad kuo giliau būsi įaugęs į Dievą, tuo labiau ta prasme turi „išeiti iš savęs", t. y. įeiti į pasaulį, kad įneštum į jį dievišką gyvenimą.

Skaityti daugiau: PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

MARIJA KURAITYTĖ-VARNIENĖ

KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS

Ona Matulaitytė-Keturkienė

Žvelgiant į jos gyvenimą ir darbą, mane stebino tie gyvenimo ir darbo vingiai, kuriais, Viešpaties Rankos vedami, didieji žmonės ateina į savo tikrojo pašaukimo kelią ir nuveikia didžiulius darbus, reikšmingus Žmogui, Šeimai, Tautai, Bažnyčiai.

Marija gimė 1886 m. rugpjūčio 30 d. Raseinių apskr., Girkalnio par., savo tėvo dvarelyje Bakaičiuose. Tėvas Andrius Kuraitis ir motina Marija Perkauskaitė-Kuraitienė susilaukė 3 dukterų (Jadvyga, Stasė, Marija) ir vieno sūnaus (Viktoras). Jiems gyvenant Petrapilyje, dar mažutė - vos ketverių metukų Marija patyrė skaudų smūgį: ji neteko motinos. Visi vaikai liko su tėvu, o motina išėjo ir negrįžo. Mažoji Marytė labai sielojosi, verkė, liūdėjo, visus klausinėjo, kurgi mama, juk nesirgo, nemirė... Kaip giliai ji tai išgyveno, rodo jos keturmetės fotografija - veidelis liūdnas, susimąstęs. (Autobiografijoje Marija Varnienė absoliučiai nieko nemini apie savo motiną. Sekdama Kristaus mokslu, ji nepasmerkė motinos, nemetė į ją akmeniu, bet pagerbė motinystę visiška tyla.)

Tėvą Marija itin brangino už jo tikėjimą ir patriotizmą. Jis ir savo vaikus taip išauklėjo. Kuraitis labai mylėjo Lietuvą ir troško matyti ją savarankišką. Jo namai Petrapilyje buvo tarsi lietuviškumo oazė, kur lietuviai studentai gaudavo materialinę ir dvasinę paramą. Čia jie laisvai galėjo kalbėtis, svarstyti Lietuvos ateitį, kelti nepriklausomybės idėją. Girdėdamos, su kokia pagarba ir ilgesiu jauni, pilni entuziazmo studentai analizuoja Lietuvos atgimimo klausimus, įsijungė į Lietuvos reikalus ir Kuraičio dukterys. Vasaros atostogų metu jos tėvo dvarelyje, su jo pritarimu ir pagalba, organizavo lietuvišką mokyklėlę vaikams ir suaugusiems jaunuoliams. Dieną mokydavo vaikus, o vakare - jaunuolius. Jie ir sekmadieniais bei šventadieniais, grįžę iš bažnyčios, užsukdavo į palėpę mokytis. Stasė ir Marija juos mokė skaityti, rašyti ir skaičiuoti lietuviškai. Žiemą jos susirašinėdavo su pušyniškiais, norėdamos palaikyti ir gerinti jų įgūdžius rašyti ir skaityti. Pas piemenukus jos eidavo net į ganyklas ir čia viena ganydavo, kita mokydavo. Ganyti joms abiem labiau patikdavo negu mokyti. Kartais pamokydavo ir įdomių žaidimų.

Skaityti daugiau: MARIJA KURAITYTĖ-VARNIENĖ

MARIJA MOMTESORI IR JOS IDĖJOS

Domė Petrutytė

(Iš paskaitos)

Marija Montesori gimė 1870 m. Kjarovale, Italijoje, Resildės Stopani ir Alessandro Montesorio šeimoje. Mirė 1952 metais Olandijoje, Nurdvijke. Ten ir palaidota Romos katalikų kapinėse.

Marija iš savo motinos paveldėjo itin didelę užuojautą vargšams ir gyvenimo nuskriaustiesiems. Motina ją iš pat mažens mokė ruošos darbų, įvairių rankdarbių: siūti, adyti, megzti. Marija megzdavo neturtingiems vaikučiams pirštinaites, kojinaites. Motina ją skatino bendrauti su vargšų vaikais, domėtis nelaimės ištiktaisiais. Mokykloje buvo raiša mergaitė, kurią vaikai pašiepdavo ir skriausdavo. Marija tuojau su ja susidraugavo ir niekam neleisdavo jos skriausti. Iš kitų mokinių Marija išsiskirdavo ne tik savo geru elgesiu, bet ir nepaprastais gabumais. Tačiau niekuomet tuo nesididžiavo, visuomet stengdavosi kitiems padėti.

Iš pat mažų dienų Marija žinojo, ko ji nori, ir atkakliai siekė savo užsibrėžto tikslo. Ne kartą jai teko laužti storus ledus, kurie tvirtai laikė sukaustę pažangą. Tais laikais vienintelė moteriai prieinama profesija buvo mokytojos. Marija griežtai atsisakė tapti mokytoja pareikšdama, kad ji studijuosianti tik architektūrą. Tačiau norint studijuoti architektūrą, reikėjo baigti realinę gimnaziją. O į ją buvo priimami tik berniukai. Tai buvo pirmoji didelė kliūtis, kuri, padedant Marijos tėvams, buvo nugalėta. Marija buvo priimta į gimnaziją ir ją baigė pirmąja mokine.

Skaityti daugiau: MARIJA MOMTESORI IR JOS IDĖJOS

MOTERS IŠGYVENIMAS

TIKĖJIMO ŠVIESOJE

Antanas Maceina

Kame glūdi šio naujo išgyvenimo esmė? Kuo reiškiasi šis naujas santykis su moterimi? Į tai kaip tik ir yra mums atsakęs šv. Pranciškus.

Kartą prie Bevanjos jis ir vienas jo brolis, kuris jį lydėjo, buvo dviejų moterų - motinos ir dukters - pavalgydinti. Ta proga šventasis pasakė moterims keletą pamokymų. Kalbėdamas, kaip įprasta, nežiūrėjo joms į veidą, bet visą laiką buvo nuleidęs akis žemyn. Jiems iškeliavus, jį lydintis brolis tarė šventajam: „Kodėl tu nė sykio nepažvelgei į tą jauną maldingą mergaitę? Argi nepastebėjai, kaip ji tiesiog ryte rijo tavo žodžius?!“ Tada šv. Pranciškus atsakė: Kas gi gali drįsti žiūrėti į Kristaus sužadėtinę! (Joergensen, p. 396). Šiais žodžiais Asyžiaus šventasis kaip tik ir atskleidė, koks turi būti krikščioniškasis moters išgyvenimas vyro sieloje: ne baimė, ne bėgimas, ne žeminimas, bet šventa pagarba, kilusi iš moters kaip Kristaus sužadėtinės išgyvenimo. Kiekviena moteris pačia savo prigimtimi ir vieta išganymo tvarkoje yra pažadėta Kristui. Kiekviena moteris yra ypatingai su Juo susieta -net jeigu ji būtų ir Marija Magdalena prieš savo atsivertimą. Savo santykiuose su moterimi krikščionis vyras visados ir visur yra Kristaus - ano tikrojo ir vienintelio Sužadėtinio - atstovas. Todėl savaime suprantama, kad šie santykiai turi būti skaistūs ir pilni didžios pagarbos. <...>

Ne vienas nustebs patyręs, kad Šventasis Raštas turi vieną knygą, kurioje nėra Dievo vardo. Tai Giesmių giesmė. Jos turinį sudaro paprastutė ištikimos meilės istorija. Sulamitė, jauna, bet jau ištekėjusi moteris, bandų ganovė, smalsumo vedama pamėgina įsisėsti į pro šalį pravažiuojančio karaliaus Saliamono vežimą ir yra nuvežama į Jeruzalę, į rūmus, kad būtų viena iš valdovo meilužių, kurių Saliamonas savo laiku yra turėjęs net tris šimtus (plg. 2 Kar 11, 3). Vis dėlto ji, nors ir apsupta prabangos, nors ir gundoma karaliaus grožio, nepažeidžia ištikimybės pažado, bet visą laiką ilgisi savo mylimojo, kurio meilė ją gaivina labiau negu vynas (Gg 1, 2). Ji nuolat apie jį svajoja ir girdi dvasioje, kaip jis šaukia ją grįžti atgal į ganyklas, nes žiema jau praėjo, lietus nustojo, laukuose pasirodė gėlių, atėjo laikas dainuoti, krašte girdisi purplelio balsas (Gg 2, 11-12).

Skaityti daugiau: MOTERS IŠGYVENIMAS

PO BALTU NUOMETU

LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA

A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]

Motina...Kiek daug pasakantis, šviesiausiais prisiminimais spindintis šis žodis! Tai vienas švenčiausių mūsų žodžių. Užplūdęs materializmas nuvertino dvasines vertybes, nuvertino ir motinos, motinystės sąvokas. Ir šiandien, horizonte šmėkščiojant žmogaus ir tautos išsigimimo šmėklai, suvokiame, jog nebus ateities be deramos pagarbos motinai. Kaip pažadinti gyvastį nešančias motinystės versmes?

Problemos ateina, kai dalykai nueina. Visu opumu šiandien iškyla būtinybė kalbėti apie tai, kas yra būties pagrindas, gyvenimo norma. Kas gi atsitiko su moterimi, kodėl pasigedome moteriškumo po to, kai moteris praėjusio šimtmečio pabaigoje pradėjo išsilaisvinimo [emancipacijos] sąjūdį? Kodėl moters emancipacija atsigręžė prieš ją pačią? Kodėl šiandien jau kyla antiemancipacijos judėjimas? Išgarbintoji moters emancipacija, lygios teisės - gerai ar blogai?

Atsakymo į šiuos klausimus reikia ieškoti ne vienadieniuose lozunguose, bet atsigręžiant į santykį tarp lyčių iš esmės, kas ir yra senosios lietuviškosios doros kultūros pagrindas.

Istorijoje mūsų kalba, išlikdama vien tik šeimos būrelyje, sukrovė ypatingus kalbos ir tautosakos lobius. Mūsų pasakas, dainas, patarles maitino ir gyvybę joms teikė šeimos gyvenimas. Jose visu grožiu atsispindilietuvių šeimos gyvenimas, su visu širdingumu, skausmais ir džiaugsmais. Šeimos gyvenime nuodugniau jaučiamos gyvybinės galios ir būties slėpiniai, todėl mūsų kalboje, seniausioje iš indoeuropietiškų kalbų, dar yra išlikusi žymi dalis senovės išminties mantros, kur atsispindi gyvenimo ir gyvybės gelmės. Šitos išminties nereikia toli ieškoti, ją turime čia pat, užkoduotą kasdieninėje kalboje, kurios žodžiuose tebegyvena toji šimtmečių išmintis. Lietuviškai sakome, kad bernelis veda, o mergelė išteka, teka. Todėl vedantis bernelis vadinamas vedžiu, o ištekanti mergelė -nuotaka, nuotakuole ar tiesiog tekuole. Rodos, menka iš pirmo žvilgsnio kalbos detalė, tačiau ji nusako lietuvišką savimonę dėl vyro ir moters pašaukimo skirtumų. Ką žmogus suvokia, jis išreiškia savo kalba. Sąmonės drumstėjimas iš karto pasireiškia ir kalboje, ir todėl, nebesuvokdami vyro ir moters skirtumų, jau gana dažnai sakome ženijasi. Panašiai yra ir su kitais mūsų kalbos turtais, nes žmogaus sąmonė ir kalba turi, ko gero, tą patj šaltinį.

Skaityti daugiau: PO BALTU NUOMETU

KATALIKIŠKASIS MOTERŲ SĄJŪDIS LIETUVOJE

1989 m. balandžio 15-16 d. suplaukė į Kauną moterų atstovės iš visos Lietuvėlės. Ir čia, dalyvaujant kard. Vincentui Sladkevičiui, Pasaulio lietuvių vyskupui Pauliui Baltakiui ir kitiems garbingiems svečiams, prasidėjo sambūrio Caritas steigiamasis suvažiavimas.

Kad atliktų savo didžiuosius uždavinius, nubrėžtus Tautos atgimimui, Caritas savo veiklą remia dieviškais įstatymais ir Kristaus mokslu.

Pirmiausia pradeda nuo savęs:

     Kilti ir kelti!
     Blogį nugalėti gerumu!
     Savo jėgas ir meilę skirti Tautos atgimimui.

Prisiminkime tūkstančius invalidų, tūkstančius gyvenimo suluošintų sielų, tūkstančius praradusių atsakomybę, išsiskyrusių tėvų, tūkstančiusnemylimų ir apleistų vaikų, vienišus senelius, kalinius ir visus kitus, stipresnės ar silpnesnės valios žmones - štai visa Lietuva, kurią reikia apglėbti rūpesčiu ir prikelti tikram vertingam gyvenimui,- kalbėjo suvažiavimo dalyvė Olga Kazlienė. - Atgimkime kiekvienas ir kiekviena, ir mūsų vilčiai bus lemta išsipildyti.

Trokštame laisvės, laikome ją aukščiausiu siekiu. Melas, pyktis, gobšumas griauna mūsų laisvę. Taigi atsispirkime melui - tiesa, pykčiui -meile, papuoštame Tėvynę nuoširdumu, - neatsilikime nė vienas, nes mūsų nedaug.

Atgimkime ir kelkimės, apglėbkime rūpesčiu tuos, kurie paklydo gyvenimo kelyje ieškodami laimės, nes į šventumą esame pašaukti visi.

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

TURINYS NR. 25

MOTINOMS

LAIŠKAI ŽMONAI

LIETUVOS GANYTOJŲ ŽODIS 1989 m. VELYKOMS

KOMUNIJOS DOVANA

EUCHARISTINIS KRISTUS

TU VIENAS ČIA

SVEIKA, MARIJA

ŠVENČIAUSIAJAI MOTINAI (Kalinių gegužinė giesmė)

MARIJĄ MYLĖTI

MARIJA, ŠTAI KŪDIKIAI BĖGAM

TU ATEINI PAVASARIU

KELK, MARIJA

ŠIMONYS

PALAIMINTOJI EDITA ŠTEIN

MARIJA KURAITYTĖ-VARNIENĖ

MARIJA MOMTESORI IR JOS IDĖJOS

MOTERS IŠGYVENIMAS

PO BALTU NUOMETU

KATALIKIŠKASIS MOTERŲ SĄJŪDIS LIETUVOJE