Juodoji komunizmo knyga - Metrika

JUODOJI KOMUNIZMO KNYGA

Stéphane Courtois, Nicolas Werth, Jean-Louis Panné, Andrzej Paczkowski, Karei Bartosek, Jean-Louis Margolin

JUODOJI KOMUNIZMO KNYGA

Nusikaltimai, teroras, represijos

Skaityti daugiau: Juodoji komunizmo knyga - Metrika

Juodoji komunizmo knyga - Turinys

Komunizmo nusikaltimai. Vertė Irina Mikalkevičienė ................ 7

PIRMA DALIS Valstybė prieš liaudį
1.  SPALIO PARADOKSAI IR NESUSIPRATIMAI.............................. 57
2.  „GINKLUOTA PROLETARIATO DIKTATŪROS RANKA"........................ 76
3.  RAUDONASIS TERORAS ............................................. 100
4.  „BJAURUS KARAS" ................................................ 114
5.  NUO TAMBOVO IKI DIDŽIOJO BADO................................... 152
6.  NUO PALIAUBŲ IKI „DIDŽIOJO PERSILAUŽIMO"........................ 184
7.  PRIVERSTINĖ KOLEKTYVIZACIJA IR IŠBUOŽINIMAS .................... 204
8.  DIDYSIS BADAS .................................................. 221
9.  „SOCIALIAI SVETIMI ELEMENTAI" IR REPRESIJŲ CIKLAI .............. 235
10. DIDYSIS TERORAS (1936-1938)..................................... 256
11. LAGERIŲ IMPERIJA ............................................... 282
12. IŠVIRKŠČIOJI PERGALĖS PUSĖ ..................................... 299
13. GULAGO APOGĖJUS IR KRIZĖ........................................ 320
14. PASKUTINIS SĄMOKSLAS ........................................... 334
15. ĖJIMAS IŠ STALINIZMO ........................................... 344
PABAIGAI. Vertė Danius Zalieckas ....................................359

ANTRA DALIS Pasaulinė revoliucija, pilietinis karas ir teroras
1.  KOMINTERNAS PRIE DARBO ......................................... 371
2.  NKVD ŠEŠĖLIS ISPANIJOJE ........................................ 457
3.  KOMUNIZMAS IR TERORIZMAS ....................................... 485

TREČIA DALIS Kita Europa - komunizmo auka
1.  LENKIJA, „NACIJA PRIEŠAS" ...................................... 497
Sovietų represijos prieš lenkus.
- Lenkija 1944-1989 m.:  represijų sistema
2. CENTRINĖ IR PIETRYČIŲ EUROPA..................................... 537
„Importuotas" teroras?
- Politinės bylos sąjungininkams nekomunistams.
- Pilietinės visuomenės griovimas.
- „Mažasis žmogus" ir konclagerių sistema.
- Komunistų vadovų procesai.
- Nuo „postteroro" iki postkomunizmo.
- Daugialypis praeities tvarkymas

KETVIRTA DALIS 
Azijos komunizmas: tarp „perauklėjimo" ir masinių žudynių
1. KINIJA: ILGAS ĖJIMAS TAMSOJE .................................... 631
Smurto tradicija?
- Revoliucija neatskiriama nuo teroro (1927-1946).
- Agrarinė reforma ir miestų valymai (1946-1957).
- Didžiausias istorijoje badas (1959-1961).
- Paslėptas „gulagas" laogai.
- Kultūrinė revoliucija: anarchistinis totalitarizmas (1966-1976).
- Dengo era: teroro siautėjimas (nuo 1976-ųjų).
- Tibetas: genocidas Pamyro viršukalnėse? Vertė Vilhelmina Vitkauskienė
2. ŠIAURĖS KORĖJA, VIETNAMAS, LAOSAS: DRAKONO SĖKLA ............... 758
Nusikaltimai, teroras ir paslaptis Šiaurės Korėjoje.
- Vietnamas: karinio komunizmo aklavietės.
- Laosas: bėgantys iš šalies gyventojai
3. KAMBODŽA: KRAUPIŲ NUSIKALTIMŲ ŠALYJE ........................... 802
IŠVADOS ........................................................... 889

PENKTA DALIS Trečiojo pasaulio šalys
1. LOTYNŲ AMERIKA IŠBANDO KOMUNISTINIUS REŽIMUS ................... 901
Kuba: nesibaigiantis tropikų totalitarizmas.
- Nikaragva: totalitarinio plano žlugimas.
- Peru: kruvinas Šviečiančio kelio „Didysis žygis"
2. AFRIKIETIŠKASIS KOMUNIZMAS: ETIOPIJA, ANGOLA, MOZAMBIKAS ....... 949
3. KOMUNIZMAS AFGANISTANE ......................................... 982
Kodėl? ........................................................... 1013

Autoriai ...................................................... 1056

Pavardžių rodyklė ............................................. 1059

Stephane Courtois KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI

Gyvybė pralaimėjo mirčiai,

Bet atmintis laimi 
Kovą su nebūtimi.

Cvetan Todorov.
Atminties paklydimai

Anot Raymond'o Queneau, „istorija yra mokslas apie žmonių nelaimes"¹. Mūsų amžius, smurto amžius, iškalbingai patvirtina šį posakį. Tiesa, ir ankstesniais šimtmečiais nedaugelis tautų ir valstybių išvengė masinio smurto apraiškų. Svarbiausios Europos valstybės buvo įsivėlusios į juodaodžių prekybą; Prancūzijos Respublika vykdė kolonizaciją, kuri, nors ir turėjo tam tikrų teigiamų padarinių, iki pat savo pabaigos buvo paženklinta daugybe pasibjaurėtinų epizodų. Jungtinės Amerikos Valstijos ligi šiol persisunkusios tam tikra smurto kultūra, kurios šaknys siekia du didžiuosius nusikaltimus: negrų vergovę ir indėnų naikinimą.

Šiaip ar taip, mūsų amžius šiuo atžvilgiu atrodo pralenkęs savo pirmtakus. Pažvelgę atgal, esame priversti padaryti slogią išvadą: XX amžius buvo baisių žmonijos katastrofų amžius. Du pasauliniai karai, nacizmas, ką jau kalbėti apie siauresnio masto tragedijas Armėnijoje, Biafroje, Ruandoje ir kitur. Juk faktas, kad Otomanų imperija vykdė armėnų, o Vokietija - žydų ir čigonų genocidą. Musolininė Italija masiškai žudė etiopus. Čekams sunkiai sekasi pripažinti, kad jų elgesys su Sudetų vokiečiais 1945-1946 m. nekelia absoliučiai jokių įtarimų. Net prieš mažąją Šveicariją šiandien iškilo praeities šmėkla: juk tai jos bankuose buvo laikomas auksas, kurį nacistai pavogė iš išžudytų žydų. Žinoma, Šveicarijos elgesys nesulyginamas su vokiečių vykdyto genocido žvėriškumu...

Komunizmas įsilieja į šį tragedijų kupiną istorinį laikotarpį ir net sudaro vieną intensyviausių ir reikšmingiausių jo momentų. Komunizmas, svarbusis to trumpo XX amžiaus fenomenas, prasidėjęs 1914 m. ir pasibaigęs Maskvoje 1991 m., ryškiausiai nuspalvina epochos vaizdą. Komunizmas, kuris atsirado anksčiau už fašizmą ir nacizmą, kuris sugebėjo juos pergyventi ir vienaip ar kitaip paliesti keturis didžiuosius žemynus.

Skaityti daugiau: Stephane Courtois KOMUNIZMO NUSIKALTIMAI

Juodoji komunizmo knyga - Spalio paradoksai ir nesusipratimai

„Žlugus komunizmui, nebebuvo būtina įrodinėti „istoriškai neišvengiamą" Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos pobūdį. 1917 metai pagaliau tapo „normaliu" istorijos objektu. Deja, nei istorikai, nei mūsų visuomenė nėra pasirengę atsisveikinti su mitu apie nulinius metus - metus, davusius pradžią viskam, t. y. rusų liaudies laimei ir nelaimei".

Šie nūdienio rusų istoriko žodžiai puikiai apibūdina nenutrūkstamą tradiciją: praėjus aštuoniasdešimčiai metų nuo paties įvykio, „mūšis dėl 1917-ųjų" tebesitęsia.

Pirmajai istorijos mokyklai, kurią galima būtų pavadinti „liberalia", Spalio revoliucija buvo ne kas kita kaip pučas, smurtu primestas pasyviai visuomenei, rezultatas apsukraus sąmokslo, kurį surezgė saujelė disciplinuotų ir ciniškų fanatikų, neturėjusių šalyje jokios realios atramos. Šiandieną beveik visi rusų istorikai, lygiai kaip ir apsišvietęs komunistinės Rusijos elitas ir vadovybė, perėmė liberalų pažiūras. Netekusi bet kokio socialinio ir istorinio svorio, 1917 m. Spalio revoliucija traktuojama kaip atsitiktinis įvykis, išstūmęs ikirevoliucinę Rusiją iš jos natūralios raidos kelio - turtingą, darbščią Rusiją, sparčiai žingsniavusią demokratijos link. Apie simbolinį atsiribojimą nuo „baisios sovietizmo ataugos" trimituojama tuo garsiau ir smarkiau, kuo labiau ryškėja faktas, kad iš tikrųjų valdančiojo elito viduje tebėra ženklus nenutrūkstamas ryšys: visi to elito sluoksniai priklausė komunistinei nomenklatūrai. Nenuostabu, kad dabar kitoniška Spalio revoliucijos traktuotė tiek kai kurių istorikų, tiek elito rankose virsta koziriu: juk šitaip nuo rusų visuomenės nuimama kaltės našta, atgailos našta, slėgusi sąžinę perestroikos metais, kai teko susidurti su pakartotiniu ir tokiu skaudžiu stalinizmo atradimu. Jeigu bolševikinis 1917 m. perversmas buvo tik atsitiktinumas, vadinasi, rusų liaudis tik nekalta auka.

Pavolgyje siaučia baisus badas -pilietinio karo ir bolševikų politikos kaime pasekmė. 1921-1922 m. badu išmirė penki milijonai žmonių. Pirmosios jo aukos buvo vaikai

Priešingai šiai interpretacijai, sovietinė istoriografija mėgino įrodyti, kad 1917 m. Spalis buvo logiška, numatoma, neišvengiama kelio į išsivadavimą pabaiga, o tuo keliu pasuko sąmoningai prie bolševizmo prisijungusios „masės". Išgyvenusi įvairių metamorfozių, ši istoriografijos srovė susiejo diskusijas dėl 1917 m. reikšmės ir prasmės su sovietinio režimo teisėtumo klausimu. Atseit jeigu Didžioji Spalio socialistinė revoliucija buvo Istorijos prasmės įsikūnijimas, jeigu ji buvo įvykis, prilygstąs išsivadavimo šūkiui, skirtam viso pasaulio tautoms, tai tos revoliucijos padariniai - politinė sistema, institucijos, valstybė - buvo teisėti, nepaisant jokių klaidų, kurias galėjo padaryti stalinizmas. Sovietinės santvarkos žlugimas, suprantama, paskatino paskelbti 1917 m. Spalio revoliuciją visiškai neteisėta ir atsisakyti marksistinio „katekizmo", išmetant jį, anot garsiojo bolševikų posakio, „į istorijos šiukšlyną". Tačiau tiek buvusioje Sovietų Sąjungoje, tiek (o gal netgi dar labiau) Vakaruose šis „katekizmas" tebėra labai gyvas atmintyje, kaip ir įaugusi atmintin baimė.

Skaityti daugiau: Juodoji komunizmo knyga - Spalio paradoksai ir nesusipratimai

„Ginkluota proletariato diktatūros ranka"

Naujosios valdžios sandara atrodo sudėtinga: jos fasadas yra „sovietų valdžia", formaliai atstovaujama Centrinio vykdomojo komiteto; teisėta vyriausybė - Liaudies komisarų taryba, kuri stengiasi pelnyti tiek tarptautinį, tiek vidaus pripažinimą; dar yra revoliucinė organizacija, operatyvinė struktūra, veikianti pačiame junginio, skirto valdžiai paimti, centre: Petrogrado karinis revoliucinis komitetas (PKRK). Štai kaip tą komitetą apibūdina Feliksas Dzeržinskis, nuo pat pirmųjų dienų turėjęs jame lemiamą vaidmenį: „Lengva, lanksti, žaibiškai operatyvi struktūra, be smulkmeniško teisėtumo vaikymosi. Jokių apribojimų veikti, smogti priešams ginkluota proletariato diktatūros ranka".

Kaipgi jinai veikė nuo pat pirmų naujojo režimo dienų, toji „ginkluota proletariato diktatūros ranka", kaip vaizdingai ją pavadino Dzeržinskis ir kaip vėliau buvo vadinama politinė bolševikų policija, t. y. ČK? O veikė ji paprastai ir greitai. PKRK sudarė 60 narių, iš kurių 48 buvo bolševikai, kiti - kairieji eserai ir anarchistai; komitetui formaliai vadovavo „pirmininkas" - kairysis eseras Lazimiras, turintis keturis pavaduotojus. Visi keturi buvo bolševikai, du iš jų - Antonovas-Ovsejenka ir Dzeržinskis. O iš tikrųjų beveik šešis tūkstančius PKRK įsakymų per penkiasdešimt tris jo gyvavimo dienas parašė ir „Pirmininko" arba „Sekretoriaus" vardu pasirašė kokie dvidešimt žmonių. Įsakymai dažniausiai būdavo pakeverzojami pieštuku ant pirmų pakliuvusių po ranka popiergalių.

Skaityti daugiau: „Ginkluota proletariato diktatūros ranka"

Juodoji komunizmo knyga - Raudonasis teroras

Kijevas (1919). Raudonajai armijai pasitraukus, viename iš „bolševikinio teroro įrankio" centrų (Sadovaja g., Nr. 5) buvo ekshumuoti ČK aukų lavonai.

Bolševikai atvirai sako, kad jų dienos suskaitytos, - raportavo savo vyriausybei Karlas Helfferichas, Vokietijos ambasadorius Maskvoje, 1918 m. rugpjūčio 3 d. - Maskvą apėmė tikra panika... Sklinda beprotiškiausi gandai apie prasiskverbusius į miestą „išdavikus".

Dar niekada bolševikai nejautė tokios grėsmės savo valdžiai kaip 1918 m. vasarą. Ir iš tikrųjų, tuomet jie kontroliavo ne ką daugiau kaip istorinės Moskovijos teritoriją, o prieš juos buvo jau susiformavę trys stiprūs antibolševikiniai frontai: vienas - Dono rajone, kurį buvo užėmę atamano Krasnovo kazokų būriai ir generolo Denikino baltagvardiečiai; antras - Ukrainoje, sudarytas vokiečių ir ukrainietiškos Rados (tautinės vyriausybės); trečiasis - palei Transsibiro geležinkelį, kur dauguma didžiųjų miestų pateko į čekų legiono rankas. Čekų legiono puolimą rėmė Samaros vyriausybė, kurią sudarė eserai.

Skaityti daugiau: Juodoji komunizmo knyga - Raudonasis teroras

Juodoji komunizmo knyga - „Bjaurus karas"

Valkas (Estija), 1919 m. Bolševikai, mėgindami užgrobti valdžią, žudo įkaitais paimtus elito narius; traukdamiesi jie palieka šimtus lavonų: norint laimėti pilietinį karą, būtina sunaikinti politinius priešus arba ištisas visuomenės grupes. Šios žudynės pranašauja didžiulius trėmimus, kuriuos Pabaltijys patyrė 1940-1941 ir 1944-1945 m.  © D. R.

5. Nuo Tambovo iki didžiojo bado

Pavolgyje siaučia baisus badas -pilietinio karo ir bolševikų politikos kaime pasekmė. 1921-1922 m. badu išmirė penki milijonai žmonių. Pirmosios jo aukos buvo vaikai

Leninas priverstas priimti pagalbą iš užsienio: traukinius, iš kurių buvo dalijami maisto produktai, suformavo ir atsiuntė Raudonasis Kryžius, Nanseno komitetas ir Amerikos Pagalbos valdyba. Rusų inteligentai, padėję organizuoti pagalbą badaujantiems, Lenino įsakymu buvo suimti ir nuteisti mirti. Užtarus F. Nansenui, juos paliko gyvus - užtat ištrėmė iš Rusijos

1920 m. pabaigoje bolševikų režimas atrodė triumfuojąs. Paskutinė baltųjų armija buvo nugalėta, kazokai sumušti, Machno būriai sutriuškinti. Bet nors raudonųjų karas su baltaisiais ir pasibaigė, konfliktas tarp režimo ir plačių visuomenės sluoksnių vis aštrėjo. Valstiečių kovų kulminacija buvo 1921 m. pradžia, kai ištisos sritys ištrūko iš bolševikų valdžios gniaužtų. Tambovo srityje, dalyje Pavolgio sričių (Samaros, Saratovo, Caricyno, Simbirsko), Vakarų Sibire bolševikai buvo įsitvirtinę tik miestuose. Kaimus kontroliavo šimtai žaliųjų būrių ir net tikros valstiečių armijos. Raudonosios armijos daliniuose kasdien kildavo maištai. Daugėjo darbininkų streikų, riaušių ir protestų paskutiniuose dar veikiančios pramonės centruose -Maskvoje, Petrograde, Ivanovo Voznesenske ir Tuloje. 1921 m. vasario pabaigoje kilo maištas ir netoli Petrogrado esančioje Kronštato jūrų bazėje. Padėtis darėsi pavojinga, šalis nevaldoma. Gresiant tikram socialiniam potvyniui, kuris galėjo nuversti režimą, bolševikų vadovai buvo priversti trauktis atgal ir imtis vienintelės priemonės, kuri galėjo trumpam apraminti masiškiausią, labiausiai paplitusį ir pavojingiausią nepasitenkinimą - valstiečių nepasitenkinimą; buvo pažadėta atsisakyti rekvizicijų ir pakeisti jas mokesčiu natūra. Šiomis režimo ir visuomenės konflikto sąlygomis nuo 1921 m. kovo ir ėmė ryškėti NEP - nepas, naujoji ekonominė politika.

Skaityti daugiau: 5. Nuo Tambovo iki didžiojo bado

6. Nuo paliaubų iki „didžiojo persilaužimo"

Konfliktai tarp režimo ir visuomenės aprimo beveik penkeriems metams, nuo 1923 m. pradžios iki 1927 m. pabaigos. Kova dėl aukščiausio valdžios posto po Lenino mirties (jis mirė 1924 m. sausio 24 d., bet jau nuo 1923 m. kovo, po trečio apopleksijos priepuolio, buvo visiškai nušalintas nuo bet kokios politinės veiklos) prikaustė bolševikų vadovų dėmesį ir pareikalavo iš jų didelio politinio aktyvumo. O visuomenė bandė per tuos kelerius metus užgydyti savo žaizdas.

Šiuo atokvėpiu valstietija, sudaranti 85% visų Rusijos gyventojų, pamėgino atkurti mainų ryšius, prekiauti savo darbo vaisiais ir gyventi, anot didžiojo rusų valstietijos istoriko Michaelio Confino, taip, „lyg valstietiškoji utopija realiai egzistuotų". Ta „valstietiškoji utopija", kurią bolševikai labai dažnai vadino eserovščina (tiksliausias šio termino vertimas, ko gero, būtų „socialistų revoliucionierių mentalitetas"), rėmėsi keturiais principais, kurie dešimtmečiais sudarė visų valstietiškų programų pagrindą: galas stambiajai žemvaldystei, žemės dalybos priklausomai nuo šeimos narių skaičiaus; laisvė nevaržomai disponuoti savo darbo vaisiais ir prekybos laisvė; valstiečių savivalda, atstovaujama tradicinės kaimo bendruomenės; išorinės bolševikų valstybės valdžios apribojimas paprasčiausia jos forma: vienas kaimo sovietas keliems kaimams ir viena pirminė komunistų partijos organizacija - viename kaime iš šimto!

Valdžios tik iš dalies pripažintas, laikinai toleruojamas kaip „atsilikimo" ženklas valstietiškos daugumos šalyje, rinkos mechanizmas vėl ėmė veikti, nors 1914-1922 m. buvo visiškai sulaužytas.

Skaityti daugiau: 6. Nuo paliaubų iki „didžiojo persilaužimo"

7. Priverstinė kolektyvizacija ir išbuožinimas

Kaip patvirtina šiandien jau prieinami archyvai, priverstinė kaimo kolektyvizacija buvo tikras karas, kurį sovietinė valstybė paskelbė smulkiesiems ūkininkams. Daugiau kaip du milijonai valstiečių buvo ištremta; didžioji jų dalis, t. y. milijonas aštuoni šimtai tūkstančių, buvo išvežti iš gimtinės 1930-1931 m. Šeši milijonai valstiečių mirė badu, šimtai tūkstančių mirė tremtyje. Jau šie keli skaičiai rodo, kokio masto tragedija ištiko valstietiją, prieš kurią buvo nukreiptas tas „didysis puolimas". Šis karas neapsiribojo 1929— 1930 m. žiema, jis užtruko mažiausiai ligi ketvirtojo dešimtmečio vidurio ir pasiekė kulminaciją 1932-1933 m., kai valdžia, norėdama palaužti valstietijos pasipriešinimą, sąmoningai išprovokavo baisų badmetį. Smurtas, taikytas prieš valstiečius, leido išbandyti metodus, kurie vėliau buvo panaudoti prieš kitas visuomenės grupes. Šia prasme priverstinė kolektyvizacija buvo lemiamas stalininio teroro raidos etapas.

Savo pranešime Centro komiteto plenume, įvykusiame 1929 m. lapkritį, Viačeslavas Molotovas pareiškė: „Kolektyvizacijos tempų klausimas išeina iš penkmečio plano rėmų. [...] Lieka lapkritis, gruodis, sausis, vasaris, kovas, taigi keturi su puse mėnesio, per kuriuos, jeigu imperialistai nesurengs prieš mus tiesioginio puolimo, mes privalome įgyvendinti lemiamą poslinkį ekonomikos ir kolektyvizacijos srityse". Plenumo nutarimai pritarė tam šuoliui į priekį. Komisija sudarė naują kolektyvizacijos kalendorių, kuris buvo kelis kartus peržiūrėtas, vis spartinant numatomus tempus, ir 1930 m. sausio 5 d. paskelbtas. Šiaurės Kaukazas, Volgos žemupys ir vidupys turėjo būti visiškai kolektyvizuoti jau 1930 m. rudenį; kiti rajonai, auginantys grūdines kultūras, - metais vėliau¹.

Skaityti daugiau: 7. Priverstinė kolektyvizacija ir išbuožinimas

8. Didysis badas

Tarp „baltųjų dėmių", išmarginusių sovietinės istorijos puslapius, ilgai buvo didysis 1932-1933 m. badas, kurio aukomis, šiandieną jau neginčytinais duomenimis, tapo daugiau kaip 6 milijonai žmonių¹. Ši katastrofa buvo ne tokia kaip reguliariai ištikdavę carinę Rusiją badmečiai, jos kaltininkė buvo ta nauja, anot bolševikų vadovo, antistalinisto Nikolajaus Bucharino, „karinio-feodalinio valstietijos išnaudojimo" sistema, įgyvendinta priverstinės kolektyvizacijos būdu; drauge ši katastrofa buvo tragiška iliustracija baisaus socialinio smukimo, prie kurio privedė puolimas prieš kaimą, sovietų valdžios surengtas trečiojo dešimtmečio pabaigoje, t. y. 1929 m.

Skirtingai nuo 1921-1922 m. bado, kurį sovietų valdžia pripažino ir prašė nukentėjusiems tarptautinės pagalbos, 1932-1933 m. badą režimas visą laiką neigė, savo propaganda nustelbdamas keletą balsų iš užsienio, atkreipusių dėmesį į šią tragediją. Čia režimui labai pasitarnavo išgauti „liudijimai", tokie kaip Prancūzijos deputato ir radikalų partijos lyderio Édouard'o Herriot, kuris, keliaudamas po Ukrainą 1933 m., skelbė, esą šiame krašte - tik „puikiai drėkinami ir prižiūrimi kolchozų sodai" ir „iš tiesų nuostabus derlius". Édouard'as Herriot baigė savo pasakojimą kategoriška išvada: „Aš pervažiavau visą Ukrainą.

Ką gi! aš jus užtikrinu, kad galiu ją palyginti su derlingu klestinčiu sodu"².

Šį apakimą sąlygojo kelios priežastys. GPU meistriškai surežisuodavo spektaklį užsieniečiams: į svečių užsieniečių kelionės maršrutą įtraukdavo tik pavyzdinius kolchozus ir vaikų darželius. Be to, šį apakimą neabejotinai skatino ir politiniai sumetimai: tuometiniai Prancūzijos vadovai nenorėjo pakenkti prasidėjusiam suartėjimui su Sovietų Sąjunga, turėdami pašonėje Vokietiją, kurios grėsmė išaugo atėjus į valdžią Adolfui Hitleriui.

Skaityti daugiau: 8. Didysis badas

9. „Socialiai svetimi elementai" ir represijų ciklai

Didžiausią duoklę voliuntaristiniam Stalino radikalaus visuomenės pertvarkymo projektui atidavė valstietija, o kitos grupės, apibūdintos kaip „socialiai svetimos naujajai socialistinei visuomenei", įvairiais pretekstais buvo paskelbtos už tos visuomenės ribų. Iš jų buvo atimtos pilietinės teisės, tų grupių nariai buvo atleidžiami iš darbo, iškraustomi iš butų, nustumiami viena ar keliomis socialinėmis pakopomis žemiau, ištremiami. Taip buvo elgiamasi su „buržuaziniais specialistais", „buvusiaisiais", dvasininkijos ir laisvų profesijų atstovais, smulkiais privačių įmonių savininkais, komersantais ir amatininkais: tai jie tapo pagrindinėmis ketvirtojo dešimtmečio pradžioje imtos vykdyti „antikapitalistinės revoliucijos" aukomis. Tačiau savo dalį atsiėmė ir miestų gyventojų „smulkmė", nepriklausiusi kanoniškajai „proletariato-darbininkijos-socializmo statytojų" kategorijai: ir prieš ją griebtasi represijų, kuriomis buvo siekiama priversti žengti koja kojon, paklūstant ideologijai, absoliučiai visas visuomenės grupes ir klases - žinoma, ir tas, kurios atrodė atkakliai nenorinčios pasukti progreso keliu.

Skaityti daugiau: 9. „Socialiai svetimi elementai" ir represijų ciklai

10. Didysis teroras (1936-1938)

Jau daug rašyta apie „Didįjį terorą", kuris Rusijoje dar vadinamas ježovščina, t. y. Ježovo laikais. Iš tiesų per tuos dvejus metus, kai NKVD vadovavo Nikolajus Ježovas (nuo 1936 m. rugsėjo iki 1938 m. lapkričio), represijos įgavo dar neregėtą mastą. Jos neaplenkė nė vieno sovietinių gyventojų sluoksnio, pradedant Politbiuro nariais ir baigiant eiliniais piliečiais, kuriuos suiminėdavo tiesiog gatvėse, kad būtų įvykdytos „represuotinų kontrrevoliucinių elementų" kvotos. Ištisus dešimtmečius Didžiojo teroro tragedija buvo nutylima. Vakaruose iš viso to laikotarpio prisimenami tik trys sensacingi vieši teismo procesai, įvykę Maskvoje 1936 m. rugpjūtį, 1937 m. sausį ir 1938 m. kovą, kai autoritetingiausi Lenino bendražygiai (Zinovjevas, Kamenevas, Krestinskis, Rykovas, Piatakovas, Radekas, Bucharinas ir kiti) prisipažino įvykdę baisiausius nusikaltimus: organizavę „trockininkams-zinovjevinin-kams" ar „dešiniesiems trockininkams" pavaldžius „teroristinius centrus", kurie kėsinosi nuversti sovietinę vyriausybę, nužudyti jos vadovus, atkurti kapitalizmą, kurstyti sabotažą, pakirsti karinę SSRS galią, suskaldyti Sovietų Sąjungą ir atskirti nuo jos - užsienio valstybių naudai - Ukrainą, Baltarusiją, Gruziją, Armėniją, sovietinius Tolimuosius Rytus...

Maskvos procesai buvo kraupus spektaklis ir kartu savotiška širma, priedanga, nukreipusi pakviestų į spektaklį užsienio stebėto jų dėmesį nuo viso to, kas dėjosi už jos ar šalia jos: nuo masinių represijų prieš visas socialines kategorijas. Tų stebėtojų, kurie jau nutylėjo išbuožinimą, badmetį, lagerių sistemos plėtimą, akyse 1936-1938 metai buvo tiktai paskutinis etapas politinės kovos, daugiau kaip dešimt metų vykusios tarp Stalino ir pagrindinių jo varžovų, tiktai „termidorinės stalininės biurokratijos" ir „senosios lenininės gvardijos", išsaugojusios ištikimybę savo revoliuciniams idealams, susidūrimo pabaiga.

Skaityti daugiau: 10. Didysis teroras (1936-1938)

11. Lagerių imperija

Ketvirtajame dešimtmetyje, pasižymėjusiame dar neregėtomis represijomis prieš visuomenę, nepaprastai išsiplėtė koncentracijos stovyklų - lagerių sistema. Šiandien prieinami Gulago archyvai leidžia tiksliai nustatyti tuomet vykusią jos evoliuciją, įvairius pertvarkymus, kalinių skaičių ir jų srautus, kalinių paskirstymą darbams, taip pat jų pasiskirstymą pagal lytį, amžių, tautybę, išsilavinimą, nuosprendžio tipą¹. Žinoma, vis dar lieka neaiškumų. Gulago biurokratija gebėjo gerai suskaičiuoti savo „ganomuosius", bet tik tuos, kurie atvyko į paskirties vietą. O apie tuos, kurie į tą vietą neatvyko, statistikos duomenų beveik nėra. Galbūt jie mirė kalėjime ar be galo pervežinėjami iš vieno lagerio į kitą. Kiek jų buvo, šiandieną pasakyti neįmanoma, net jeigu jų kančių keliai nuo suėmimo iki nuteisimo pakankamai dažnai aprašyti ir paliudyti.

1930 m. viduryje GPU valdomuose lageriuose dirbo jau apie 140 000 kalinių. Vien tik milžiniškiems Baltosios—Baltijos jūrų kanalo kasimo darbams prireikė vergiškos 120 000 žmonių darbo jėgos, tad buvo pagreitintas dešimčių tūkstančių kalinių pervežimas iš kalėjimų į lagerius. Kaltinamųjų nuosprendžių skaičius nepaliaujamai augo: 1929 m. už GPU žinioje buvusius nusikaltimus nuteista 56 000 žmonių, o 1930 m. - jau daugiau kaip 208 000 (palyginus su 1 178 000 nuteistų 1929 m. bylose, kurios nepriklausė CPU jurisdikcijai, ir 1 238 000 - 1931 m.²). 1932 m. pradžioje didžiosiose CPU statybose, kur mirtingumas galėjo siekti 10% per metus, kaip ir kasant Baltosios—Baltijos jūrų kanalą, vargo daugiau nei 300 000 kalinių.

Skaityti daugiau: 11. Lagerių imperija

12. Išvirkščioji pergalės pusė

Tarp daugelio sovietinės istorijos „baltų dėmių" ilgą laiką buvo itin kruopščiai slepiamas epizodas, kad „Didžiojo Tėvynės karo" metais buvo ištremtos ištisos tautos, apkaltintos „diversijomis, šnipinėjimu ir bendradarbiavimu" su nacistiniais okupantais. Tik šeštojo dešimtmečio pabaigoje valdžia pripažino, kad kaltinant tas tautas „kolektyviniu bendradarbiavimu" su naciais būta „perlenkimų" ir „apibendrinimų". Septintajame dešimtmetyje kai kurios autonominės respublikos, anksčiau ištrintos iš žemėlapio už bendradarbiavimą su okupantais, buvo juridiškai atkurtos. Tačiau tik 1972 m. ištremtų tautų piliečiai pagaliau gavo teorinį leidimą „laisvai pasirinkti gyvenamąją vietą", o Krymo totoriai buvo visiškai reabilituoti tiktai 1989 m. Iki septintojo dešimtmečio vidurio laipsniškas sankcijų prieš „nubaustas tautas" anuliavimas buvo laikomas griežčiausioje paslaptyje, ir ankstesni kaip 1964 m. dekretai niekada nebuvo skelbiami. Reikėjo sulaukti 1989 m. lapkričio 14 d. „Aukščiausiosios tarybos pareiškimo", kad sovietinė valstybė pagaliau pripažintų „stalininio režimo barbariškų veiksmų prieš masiškai ištremtas tautas nusikalstamą neteisėtumą".

Pirmoji etninė grupė, kolektyviai ištremta praėjus kelioms savaitėms po nacistinės Vokietijos įsiveržimo į SSRS, buvo vokiečiai. 1939 m. surašymo duomenimis, Sovietų Sąjungoje gyveno 1 427 000 vokiečių. Dauguma jų buvo palikuonys vokiečių kolonistų, kuriuos Jekaterina II, pati kilusi iš Hesės, buvo pakvietusi į Rusiją, kad šie apgyvendintų plačias pietinės Rusijos erdves. 1924 m. sovietinė vyriausybė įkūrė Pavolgio vokiečių autonominę respubliką. Tačiau tie „Pavolgio vokiečiai", kurių buvo apie 370 000, sudarė tik ketvirtadalį vokiškos kilmės gyventojų, išsisklaidžiusių tiek Rusijoje (Saratovo, Stalingrado, Voronežo srityse, Maskvoje ir Leningrade), tiek Ukrainoje (390 000), tiek Šiaurės Kaukaze (Krasnodaro, Ordžonikidzės, Stavropolio srityse), net Kryme ir Gruzijoje. 1941 m. rugpjūčio 28 d. Aukščiausiosios tarybos Prezidiumas išleido dekretą, pagal kurį visi Pavolgio vokiečių autonominės respublikos gyventojai, taip pat Saratovo ir Stalingrado srityse gyvenantys vokiečiai turėjo būti išvežti į Kazachstaną ir Sibirą. Anot šio dekreto, tai buvo ne kas kita, o prevencinė humanitarinė priemonė!

Skaityti daugiau: 12. Išvirkščioji pergalės pusė

13. Gulago apogėjus ir krizė

Paskutinių stalinizmo metų nepaženklino joks platus viešas procesas, joks Didysis teroras. Tačiau slogioje ir konservatyvioje pokario atmosferoje procesas, kai socialinė elgsena priskiriama prie nusikalstamų, pasiekė apogėjų. Karo nuvargintos visuomenės viltys, kad režimas liberalizuosis, neišsipildė. „Liaudis per daug iškentėjo, praeitis negali pasikartoti", - rašė savo memuaruose Ilja Erenburgas 1945 m. gegužės 9 d.; tačiau, gerai žinodamas sistemos mechanizmą ir prigimtį, nes buvo susipažinęs su jais iš vidaus, tučtuojau pridūrė: „Vis dėlto esu suglumęs ir sunerimęs". Ši nuojauta netruko pasitvirtinti.

„Susidūrę su didžiuliais materialiniais sunkumais, gyventojai puola į neviltį, bet vis dėlto tikisi, kad „kažkas pasikeis", - rašoma daugelyje inspekcinių pranešimų, kuriuos 1945 m. rugsėjį-spalį siuntė į Maskvą Centro komiteto instruktoriai, lankęsi srityse bei rajonuose. Pranešimuose buvo pažymima, kad padėtis šalyje tebėra „chaotiška". Didžiulis spontaniškas milijonų darbininkų perkėlimas į Rytus per 1941 1942 m. evakuaciją trukdė atnaujinti gamybą. Uralo metalurgijos pramonę drebino tokia masiškų streikų banga, su kokia režimas dar nebuvo susidūręs. Visur badė akis neapsakomas skurdas. Šalyje buvo 25 milijonai benamių, o duonos davinys neviršijo vieno svaro visai dienai, ir tai tik dirbantiems sunkų fizinį darbą. 1945 m. spalio pabaigoje atsakingi Novosibirsko partijos rajono komiteto darbuotojai netgi pasiūlė apsieiti be miesto „darbo žmonių" demonstracijos Spalio revoliucijos metinių proga, „nes gyventojams stinga drabužių ir avalynės". Visuotinio skurdo ir nepriteklių atmosferoje sparčiai plito visokiausi gandai, ir ypač tie, kuriuose buvo kalbama apie „neišvengiamą" kolchozų paleidimą: juk jie ką tiktai dar kartą pasirodė nesugebą atlyginti valstiečiams bent jau keliais centneriais grūdų už darbo sezoną¹.

Skaityti daugiau: 13. Gulago apogėjus ir krizė

14. Paskutinis sąmokslas

1953 m. sausio 13 d. Pravda pranešė, kad atskleistas „teroristinės gydytojų grupės" sąmokslas. Grupę sudarė devyni žymūs gydytojai; netrukus paaiškėjo, kad jų penkiolika. Daugiau nei pusė jų buvo žydai. Jie buvo kaltinami, esą pasinaudoję savo aukštomis pareigomis Kremliuje tam, kad „sutrumpintų gyvenimą" Andrejui Ždanovui, Politbiuro nariui, mirusiam 1948 m. rugpjūtį, ir Aleksandrui Ščerbakovui, mirusiam 1950 m. Be to, jie Intelligence Service ir žydų savitarpio pagalbos organizacijos (American Joint Distribution Committee) įsakymu esą bandę nužudyti įžymius sovietinius karvedžius. Kai jų „demaskuotoja", gydytoja Timašuk, buvo iškilmingai apdovanota Lenino ordinu, deramai kvočiami kaltinamieji ėmė vienas po kito „prisipažinti". Kaip ir 1936-1938 m., vyko tūkstančiai mitingų, reikalaujančių nubausti kaltininkus, išplėsti tyrimus ir grįžti prie tikro „bolševikinio budrumo". Išaiškinus „baltųjų chalatų sąmokslą", įsisiūbavo plati spaudos kampanija. Ji atgaivino Didžiojo teroro metų temas ir reikalavo „padaryti galą nusikalstamam nerūpestingumui Partijos gretose ir galutinai likviduoti sabotažą". Vis labiau buvo skleidžiama idėja apie platų sąmokslą, vienijantį inteligentus, žydus, kariškius, aukštuosius partijos ir ekonomikos darbuotojus, nerusiškųjų respublikų valdininkus. Tai priminė nuožmiausius ježovščinos protrūkius.

Skaityti daugiau: 14. Paskutinis sąmokslas

Pabaigai

Ši studija nepretenduoja atskleisti ką nors negirdėta apie valstybinės prievartos sistemą SSRS ir apie sovietinio režimo represijų formas, naudotas pirmoje jo gyvavimo pusėje. Šią temą seniai išgvildeno istorikai, kurie, norėdami atsekti sovietinio teroro mastą ir svarbiausius jo etapus, nelaukė, kol bus atverti archyvai. Kita vertus, priėjimas prie dokumentų leidžia sudaryti pirmąją suvestinę, atspindinčią sovietinio teroro plėtojimąsi chronologine tvarka, skaičius, formas. Tie apmatai ir yra pirmasis etapas, nuo kurio prasideda sąrašas klausimų apie valstybės vykdytą smurtą, jo įsišaknijimą bei reikšmę skirtingomis laiko aplinkybėmis.

Šis darbas yra didelio žygio, prieš dešimtį metų pradėto tiek Vakaruose, tiek Rusijoje, dalis. Atsivėrus, nors ir ne iki galo, archyvams, istorikai pirmiausia ėmėsi lyginti „anų laikų" istoriografiją su dabar disponuojamais šaltiniais. Ir prieš keletą metų grupė istorikų, daugiausia rusų, paskelbė medžiagą, kuria ligi šiol remiasi visos naujausios studijos. Kai kurios sritys, tokios kaip konclageriai, konfrontacija tarp valdžios ir valstiečių, sprendimų priėmimas viršūnėse, susilaukė išskirtinio dėmesio. Istorikai, kaip V. N. Zemskovas ar N. Bugajus, sudarė, pvz., pirmąją kiekybinę viso stalininio periodo trėmimų suvestinę. V. P. Danilovas Rusijoje, A. Graziosi Italijoje kartu atkreipė dėmesį į susidūrimus tarp naujojo režimo ir valstiečių kaip į pagrindinį ir nenutrūkstamą reiškinį. Pasitelkęs Centro komiteto archyvus, O. Chlevniukas gerokai nušvietė „Kremliaus šulų" funkcionavimą.

Skaityti daugiau: Pabaigai

15. Ėjimas iš stalinizmo

Stalino mirtis buvo įvykis, ženklinantis septynis dešimtmečius trukusio Sovietų Sąjungos egzistavimo viduryje lemiamą etapą, epochos pabaigą, o gal ir sistemos pabaigą. Kaip rašo François Furet, Didžiojo vado mirtis atskleidė „paradoksą sistemos, kurią buvo pretenduojama įtraukti į visuomenės vystymosi dėsnius, bet kurioje viskas taip priklausė nuo vienui vieno žmogaus, kad tam žmogui išnykus sistema neteko kažko, kas buvo jos esminis dalykas". Viena to „esminio dalyko" sudedamųjų dalių buvo didžiausias įvairiausiomis formomis pasireiškiančių valstybės represijų prieš visuomenę išplėtojimas.

Pagrindiniams Stalino bendradarbiams - Malenkovui, Molotovui, Vorošilovui, Mikojanui, Kaganovičiui, Chruščiovui, Bulganinui, Berijai - iškilo itin sudėtinga politinė problema: Stalino įpėdinystė, jie turėjo ir užtikrinti tolesnį sistemos funkcionavimą, pasiskirstyti pareigas, rasti pusiausvyrą tarp kurio nors vieno iš jų kad ir sušvelninto pranašumo ir kolegialaus pareigų vykdymo, atsižvelgiant į kiekvieno ambicijas ir jėgų santykį, ir kartu greitai įgyvendinti tam tikrus pokyčius, kurių būtinumo niekas neneigė.

Suderinti tuos tikslus buvo labai sunku. Tuo ir paaiškinamas nepaprastai sudėtingas ir vingiuotas politinis kursas laikotarpiu tarp Stalino mirties ir Berijos nušalinimo nuo valdžios (suimtas 1953 m. birželio 26 d.).

Skaityti daugiau: 15. Ėjimas iš stalinizmo

Antra dalis PASAULINĖ REVOLIUCIJA, PILIETINIS KARAS IR TERORAS

Stéphane Courtois ir Jean-Louis Panné

1. Kominternas prie darbo

Atėjęs į valdžią, Leninas svajojo išplėsti revoliucijos gaisrą Europoje, o paskui ir visame pasaulyje. Ši jo svajonė buvo atsakas į garsųjį 1848 m. Marxo Komunistų partijos manifesto lozungą „Visų šalių proletarai, vienykitės!" Bet staiga ji tapo rūsčios tikrovės poreikių įsikūnijimu: bolševikų revoliucija galėjo išsilaikyti valdžioje ir toliau rutuliotis tik tada, jeigu ją parems, jos estafetę perims kitos revoliucijos labiausiai išsivysčiusiose šalyse - Leninas ypač turėjo galvoje Vokietiją, jos gerai organizuotą proletariatą ir puikią pramonę. Greitai ši konjunktūrinė reikmė peraugo į tikrą politinį projektą - pasaulinę revoliuciją.

To meto įvykiai tarytum rodė bolševikų vadą esant teisų. Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos imperijų subyrėjimas po jų karinio sutriuškinimo 1918 m. sukėlė Europoje politinį žemės drebėjimą, lydimą milžiniško revoliucijų sūkurio. Revoliucija, rodės, savaime prasiverš iš po Vokietijos ir Austrijos-Vengrijos griuvėsių dar tada, kai bolševikai negalėjo imtis kitokios iniciatyvos, tik žodinės - agitacijos ir propagandos.

Revoliucija Europoje

Vokietija buvo pirmoji, kurios karo laivyną prieš pat kapituliaciją apėmė visuotinis bruzdėjimas. Reicho žlugimas ir atsiradusi socialdemokratų vadovaujama respublika negalėjo smarkiai nepaveikti tiek armijos, policijos, kai kurių atvirų ultranacionalistų būrių, tiek bolševikų diktatūra susižavėjusių revoliucionierių.

Skaityti daugiau: Antra dalis PASAULINĖ REVOLIUCIJA, PILIETINIS KARAS IR TERORAS

2. NKVD šešėlis Ispanijoje

Stéphane Courtois ir Jean-Louis Panne

1936 m. liepos 17 d., vadovaujama generolo Franco, prieš respublikos vyriausybę sukilo ispanų kariuomenės įgula Maroke. Kitą dieną maištas persimetė į žemyną. Liepos 19 d. daugelyje miestų (Madride, Barselonoje, Valensijoje, Bilbao) jam kelią pastojo visuotinis streikas ir liaudies masių mobilizacija. Prasidėjo pilietinis karas, brendęs jau keletą mėnesių. 1936 m. vasario 16 d. rinkimuose labai netvirtą pergalę laimėjo Liaudies frontas: dešinieji surinko 3 997 000 balsų (132 atstovai), centristai - 449 000, o Liaudies frontas - 4 700 000 (267 atstovai). 89 vietos teko socialistams, 84 - kairiesiems respublikonams, 37 - respublikonų sąjungai, 16 - Ispanijos komunistų partijai (IKP) ir vienui viena - susivienijusių darbininkų marksistų partijai (POUM), kuri atsirado susiliejus Joaquino Maurino vadovaujamam Darbininkų ir valstiečių blokui ir Andreu Nino kairiesiems komunistams. Nebuvo atstovaujama viena iš svarbiausių Ispanijos politinių jėgų: anarchistai iš Nacionalinės darbo konfederacijos (CNT) ir Iberijos anarchistų federacijos (1 577 0547 nariai, atitinkamai socialistų partijoje ir visuotinėje darbo sąjungoje - 1 444 474)¹, laikydamiesi savo doktrinos, nekėlė kandidatų, bet Liaudies frontas nebūtų galėjęs triumfuoti be jų ir jiems prijaučiančiųjų balsų paramos. Turėdama šešiolika išrinktų narių, IKP buvo atstovaujama gerokai ne pagal savo realias jėgas. Ji skelbėsi turinti 40 000 narių, o iš tikrųjų turėjo, ko gero, kiek daugiau nei dešimt tūkstančių, kurie darė įtaką daugiau kaip šimtui tūkstančių pasekėjų satelitinėse organizacijose.

Susiskaidžiusi ir nevienalytė kairė, galinga dešinė ir viskam pasiryžusi kraštutinė dešinė, neramumai mieste (streikai) ir kaime (užiminėjamos žemės), išskirtinė armijos padėtis, silpna vyriausybė, įvairūs sąmokslai, nuolat auganti politinė prievarta - visa tai kartu privedė prie pilietinio karo, kurio daug kas šaukėsi. Karas iškart įgijo ypatingą pobūdį: Europos mastu jis simbolizavo fašistinių ir demokratinių valstybių susipriešinimą. Įsikišus Sovietų Sąjungai, praraja tarp dešinės ir kairės dar labiau pagilėjo.

Skaityti daugiau: 2. NKVD šešėlis Ispanijoje

3. Komunizmas ir terorizmas

Rémi Kauffer

Trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje tarptautinis komunistinis judėjimas apsiribojo daugiausia kurstydamas ginkluotus sukilimus, kurie visi žlugo. Galop tokios veiklos buvo atsisakyta ir, pasinaudojus penktojo dešimtmečio nacionalinio išsivadavimo karais prieš nacizmą ir japonų militarizmą bei šeštojo-septintojo dešimtmečio kolonijų išsilaisvinimo karais, imta kurti tikras karines formuotes - partizanų būrius, kurie pamažu virto reguliarios kariuomenės juginiais, tikromis raudonosiomis armijomis. Jugoslavijoje, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje, vėliau Vietname bei Kambodžoje tokia veikimo forma komunistų partijoms padėjo užgrobti valdžią. Tačiau partizanų nesėkmės Lotynų Amerikoje, kur jiems atkakliai pasipriešino JAV specialistų apmokytos karinės formuotės, paskatino komunistus grįžti prie vadinamųjų „teroro" veiksmų, kuriuos ligi tol jie mažai tepraktikavo, išimtį sudaro nebent Sofijos katedros susprogdinimas 1924 m. Tiesa, skirtumas tarp gryno terorizmo ir nuolatinio rengimosi ginkluotam sukilimui - sąlyginis, dažniausiai čia veikia tie patys žmonės, net jei užduotys ir skirtingos. Šios dvi veikimo formos nėra tokios jau nesuderinamos. Dauguma nacionalinio išsivadavimo judėjimų paprastai derindavo terorizmą su partizanine kova - pavyzdžiu gali būti Alžyro nacionalinio išsivadavimo frontas (ANIF) ar Alžyro nacionalinio išsivadavimo armija (ANIA).

Alžyro atvejis įdomus tuo, kad prancūziškojo Alžyro šalininkai nacionalistų sukilime matė tiesiogiai nagus prikišus Maskvą, jiems tą patvirtina ir tas tikras faktas, kad mūšiuose dėl Alžyro (1956-1957) Alžyro komunistų partija sostinės ANIF vadui Yacefui Saadi davė geriausius savo sprogdinimo specialistus.

Skaityti daugiau: 3. Komunizmas ir terorizmas

Trečia dalis 1. Lenkija, „nacija priešas"

Trečia dalis

Anclrzej Paczkowski ir Karel Bartosek

KITA EUROPA - KOMUNIZMO AUKA

Andrzej Paczkowski

1. Lenkija, „nacija priešas"

SOVIETŲ REPRESIJOS PRIEŠ LENKUS

Tikriausiai lenkai priskirtini prie tų tautų, kurios labiausiai nukentėjo nuo sovietų represijų, nors sovietų teroro aparato organizatorius buvo lenkas Feliksas Dzeržinskis, o daug jo tautiečių ėjo tarnybą „organuose" - tiek VČK, tiek OGPU, tiek NKVD. Šitą „privilegiją" -„nacijos-priešo" statusą - lenkai pelnė dėl daugelio priežasčių. Aišku, tokia buvo sovietų represijų aparato funkcija, bet savo padarė ir tradicinis priešiškumas tarp abiejų tautų. Jo šaknys tolimoje praeityje, o čia dar prisidėjo sovietų vadovų, ypač Stalino, nepasitikėjimas Lenkija ir lenkais. Tarp 1772 ir 1795 m. Lenkija išgyveno tris padalijimus, ir kiekvieną kartą carų imperija atsirėždavo po liūto dalį. Neapsikęsdami rusų priespauda, lenkai du kartus, 1830 ir 1863 m., buvo sukilę, bet žiauriai numalšinti. Nuo to laiko diduomenė ir katalikų dvasininkija tapo patriotizmo ir pasipriešinimo tiek rusų, tiek prūsų okupacijai židiniais. 1914 m. karas ir trijų imperijų - Vokietijos, Rusijos ir Austrijos-Vengrijos, daugiau kaip šimtmetį engusių Lenkiją, griuvimas beveik vienu metu suteikė jai istorinę progą atgimti kaip nepriklausomai nacijai. Savanorių armija su Jozefu Pilsudskiu priešaky buvo šios visai jaunos nepriklausomybės garantas ir varomoji jėga, tačiau ji iškart susidūrė su revoliucine Maskvos valia, nes Varšuva šiai buvo užraktas, kurį būtina atrakinti norint perkelti revoliuciją į Vokietiją.

1920 m. vasarą Leninas meta Raudonąją armiją prieš Varšuvą. Akibrokštas beveik pavyksta, bet staiga pakilusi lenkų tauta jį sužlugdo ir 1921 m. sovietai priversti pasirašyti Rygoje Lenkijai palankią taikos sutartį. Stalinas, kurio nedisciplinuotumas gerokai prisidėjo prie Raudonosios armijos nesėkmės, niekad nepamirš šios nuoskaudos ir tų, kurie jį ta proga kritikavo: Raudonosios armijos vado Trockio ir maršalo Tuchačevskio, tuomet vadovavusio kariuomenės daliniams. Tad juo lengviau suprantama sovietų vadovų, o ypač Stalino, pagieža Lenkijai, lenkams ir viskam, kas prisidėjo prie jų nepriklausomybės atkūrimo: lenkų diduomenei, armijai ir Bažnyčiai.

Skaityti daugiau: Trečia dalis 1. Lenkija, „nacija priešas"

LENKIJA 1944-1989: REPRESIJŲ SISTEMA

Politinės represijos ir jų formos Lenkijoje vystėsi kartu su politine sistema. „Pasakyk, kokia yra represijų sistema, ir aš pasakysiu, kokią komunizmo stadiją ji atitinka", - būtų galima pasakyti parafrazuojant liaudies patarlę.

Aprašant ir analizuojant represinę sistemą, susiduriama su dviem didžiausiomis kliūtimis: 1) paliečiama labai slapta sritis, todėl daug bylų vis dar neprieinamos; 2) žvelgdamas į praeitį vien represijų atžvilgiu, rizikuoji iškreiptai suvokti komunistinę sistemą, nes net pačių žiauriausių represijų laikais ši turėjo ir kitų veiklos pusių. Vis dėlto, bandant perprasti režimą ir jo ideologines šaknis, reikia įsisąmoninti patį svarbiausią dalyką: represijų aparatas yra sistemos šerdis. Per keturiasdešimt penkerius komunistų partijos valdžios monopolio Lenkijoje metus galima išskirti penkias represijų fazes. Visų bendras pagrindas - politinė policija, kuria disponuoja keletas sprendimus priimančių asmenų partijos viršūnėje.

 Valstybės užkariavimas arba masinis teroras (1944-1947)

Komunistinės Lenkijos valstybės vidaus pamatai buvo pakloti joje stovėjusios Raudonosios armijos dėka. Tarptautinius santykius nulėmė Stalino protektoratas. Sovietų saugumo aparato vaidmuo neapsiribojo vien kova su naujosios valdžios priešininkais. NKVD/ KGB organizacija su kai kuriomis (gana svarbiomis) modifikacijomis pasitarnavo kaip modelis Kuibyševo NKVD karininkų mokyklą išėjusiems lenkų komunistams. Be to, buvo organizuotas keleto šimtų patarėjų, sovetnik, korpusas (generalinio patarėjo poste - generolas Serovas), tikras dubleris lenkų tarnyboms. Per sovietinių ekspertų tinklą Lubiankos vadai galėjo prieiti prie visų jiems reikalingų duomenų, dėl to Maskvai visai nereikėjo turėti Lenkijoje atskirą informacijos sistemą. Lenkų saugumo aparatas ne tik turėjo bendrų politinių bei ideologinių interesų su sovietiniu aparatu, jis buvo sovietų aparato sudedamoji dalis. Tai dar aiškiau matyti iš lenkų karinės kontržvalgybos sistemos.

Skaityti daugiau: LENKIJA 1944-1989: REPRESIJŲ SISTEMA

2. CENTRINĖ IR PIETRYČIŲ EUROPA

Karel Bartosek

2.      Centrinė ir Pietryčių Europa

„IMPORTUOTAS" TERORAS?

Centrinės Europos erdvėje siaubas mintyse turėtų sietis su karu. Aukščiausią išraišką jis pasiekė pirmoje XX amžiaus pusėje. Antrasis pasaulinis karas, beje, prasidėjęs šioje teritorijoje, toli pranoko generolo Ludendorffo sampratą apie „totalinį karą". „Mirties demokratizacija" (Miguelis Abensouras) šį kartą palietė dešimtis milijonų žmonių, išnaikinimas susiliejo su karo idėja. Nacių žiaurumai užgriuvo civilius gyventojus, ypač kai prasidėjo žydų žudynės. Skaičiai iškalbingai byloja: Lenkijoje kareivių žuvo 320 000, o civilių -5,5 milijono; Vengrijoje atitinkamai 140 000 ir 300 000; Čekoslovakijoje nuo 80 iki 90% visų žuvusių buvo civiliai...

Vis dėlto didysis karo siaubas nesibaigė sulig Vokietijos pralaimėjimu. Įvairių kraštų gyventojams pirmiausia teko patirti „tautinius valymus", kurie šiame regione įgavo ypatingą pobūdį įžengus Raudonajai armijai, komunistinio režimo „kumščiui". Šios armijos politiniai komisarai ir specialiosios tarnybos - SMERŠ ir NKVD - kibo į valymus iš pagrindų. Ypač tose valstybėse, kurių kariuomenės pulkai buvo pasiųsti į frontą prieš Sovietų Sąjungą - Vengrijoje, Rumunijoje, Slovakijoje: ten šimtai tūkstančių žmonių buvo ištremta, šį sykį į sovietų Gulagą (vis dar nustatinėjamas tikslus jų skaičius).

Kaip rodo naujausi vengrų ir rusų tyrimai, pasirodę atsivėrus archyvams, - tyrinėtojai atsargiai vertina tikslius skaičius, - ištremta šimtai tūkstančių žmonių, tiek kareivių, tiek civilių, nuo trylikamečių vaikų iki aštuoniasdešimtmečių senių: iš Užkarpatės Ukrainos, kuri priklausė Čekoslovakijai, o po 1938 m. Miuncheno sutarčių buvo okupuota vengrų ir galop 1944 m. aneksuota Sovietų Sąjungos, - apie 40 000; iš Vengrijos, turėjusios apie devynis milijonus gyventojų, tada galėjo būti ištremta daugiau kaip 600 000, o sovietų statistika mini tik 526 604. Šis skaičius rodo, kiek atvyko į lagerius kalinių, ir neatspindi mirusių persiuntimo lageriuose Rumunijoje (Brasso - Brašovo, Temesvaro - Timišoaros, Maramosszigeto - Maramurešo lageriai), Moldavijoje (Foscani) ir Besarabijoje (Balty) ar Galicijoje (Šamboro). Juos perėjo maždaug 75% tremiamųjų. Tarp jų buvo ir žydų, kurie buvo įstoję į Vengrijos armijos darbo batalionus. Du trečdaliai šitų kalinių buvo sugrūsti į darbo stovyklas, o trečdalis (civilių) - į internavimo stovyklas, kuriose mirtingumas, ypač per epidemijas, buvo dvigubai didesnis. Dabartiniais skaičiavimais, apie 200 000 iš Vengrijos išvežtų žmonių, tarp jų ir asmenys, priklausantys vokiečių, po 1920 m. atvykusių rusų, prancūzų bei Vengrijoje įsikūrusių lenkų nacionalinėms mažumoms, niekada nebesugrįžo atgal¹ .

Skaityti daugiau: 2. CENTRINĖ IR PIETRYČIŲ EUROPA