Karys 1956m. Nr.2-3 - Turinys, metrika

 


Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais

Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

V. Augustinas — Vainikai žuvusiems karžygiam, Sargyboje   Viršeliai

TURINYS

V. Jonikas — Ar Lietuva yra vaduojama? *

J. Rapšys — II-ją Karo Mokyklos laidą prisiminus *

J. Šarūnas — Užmirštas ištikimasis Kario draugas *

Dr. V. Sruogienė — Jonušas Radvila *

Kun. P. Veblaitis — Sąmokslas prieš lietuviškas pavardes *

V. Mingėla — Medinis Dievas, apysaka *

A. Galdikas — Partizano kapas, paveikslas *

St. Butkus — Nenaikinkime tautinių tradicijų *

Plk. O. Urbonas — Lietuvos senosios karinės vėliavos Švedijoj *

K. Bradūnas — Šventosios akimirkos *

R. Aukštaitis — Lietuvos kariuomenės štabo II sk. paskutinės dienos *

J. Šarūnas — Pirmasis paštas *

K. Stalšans — Latvių-Lietuvių vienybės veikla *

K. Pažėraitė — Vaidilos palikimas *

Pr. La. — Laisvasis pasaulis ir pavergtasis Pabaltijys *

Ksenofonas — 10.000 žygis *

Tremties Trimitas *

Kariai ir jaunimas *

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje *

Kuprinės pabiros *

Karys 1956 m. 2 Fotografinė kopija 

Karys 1956 m. 3 Fotografinė kopija 

Skaityti daugiau: Karys 1956m. Nr.2-3 - Turinys, metrika

Poezija

Putinas

KĖLĖSI LAISVĖ

Akmenio požemiuos amžių ledai
Milžino pajėgas žudė piktai.
Užtvenkė uolos gyvybės versmes, 
Kolei į laisvę jis taką pames.

Bet neužgniaužti gyvosios minties.
Požemiais kelią ji saulėn nuties. 
Saulėj širdis, kaip verpetas,
pabus, 
Kraujas pramuš ir kiečiausius ledus

Amžiais taupytom jėgom nešina
Mušė iš vergo krūtinės liepsna 
Ir pro gaisringai raudonus ūkus 
Akmenio požemy kėlės žmogus.

Supasi vėliavos, gaudžia varpai,
Audros krūtinės ir akys
žaibai. 
Dega veiduos atgimimo žymė, 
Skamba padangėmis laisvės giesmė.

Tikime: obalsiai mūsų giesmės
Tuomet gyvenimo kovą laimės,
Kai raudonąsias dėmes nuo dangaus
Pirmas pavasario griausmas nuplaus.

Jonas Aistis

A I S T I J A I

Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai

Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės,
Liko netęsėti mūsų pažadai. ..

Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,
Bet varge jo vieno tu pasigedai
,—
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę,
Liko netesėti mūsų pažadai
....

AR LIETUVA YRA VADUOJAMA?

V. JONIKAS

Nusišluostydami skausmo ašaras VliKo negalavimo metu, palydime antrą Lietuvos laisvinimo tragedijos aktą. Mūsų idealų vėliavos, Vasario 16-tos proga, yra širdyse nuleidžiamos ligi pusės stiebų ir perrišamos gedulo juostomis. Nerimas įsiviešpatauja sielose. Kodėl tai įvyko? — klausiame patys savęs. Randame atsakymą susikaupime: tai įvyko todėl, kad svarbų darbą pradėjome nerūpestingai, pradėjome iš atbulo galo, pradėjome tvirtovę statyti nuo stogo, nejausdami, kad pamatų neturime. Mes buvome nedori tautos vaikai, todėl ir gavome, ko buvome verti.

Pažvelgę suglaustai į lietuviškos politikos eigą, matome, kad jos pirmasis veiksmas prasidėjo nuo Lietuvos valstybės žlugimo rusų okupacijos pasekmėje iki karo pabaigos, 1940—1945 metų. Tas aktas buvo įžanginis, pradėtas visuotino tautos sukilimo ženkle, atremtame į laisvės viltis. Jis baigėsi tragiškai, aplietas idealistų krauju kautynių laukuose, rusų — vokiečių karo mašinos dantračiuose bei koncentracinių stovyklų krosnyse, neatkūręs valstybės, neapgynęs tautos gyvybės, neiškovojęs teisės susidariusiai būčiai palengvinti.

Antrasis aktas, trukęs daugiau dešimtmečio tremtyje, reiškęsis aukų rinkimu iš tėvynės nelaimėmis graudenamų tautiečių, apmokėjimui veiksnių savitarpinių peštynių bei pasivažinėjimų po pasaulį, išryškino visišką mūsų politikų dvasinį bankrotą. Išdava visos veiklos yra ta, kad per dešimtmetį nesusitarta pradėti veikti. Toje vietoje braunasi šiurpi mintis: kas atsitiktų, jei tokia politikų grupė turėtų apsispręsti karo pavojaus metu — ginti, ar neginti kraštą? Buvusiajai vyriausybei tektų tik atleisti už neigiamą apsisprendimą, nes ji neturėjo nei to saugumo, nei to laiko, kuriuo naudojasi dabartiniai veiksniai. Nežiūrint visų turėtų geriausių sąlygų — tautos vieningo entuziazmo ir duosnumo gyvybiniams reikalams, — veiksniai sugebėjo prarasti jaunimą, apvilti tautietį ir sukompromituoti pačią laisvės idėją laisvo pasaulio akivaizdoje. Sena partinė bei ideologinė liga — viskas tik man ir maniškiams — neleido panaudoti turėtos energijos visuotiniems tautos reikalams, privedė idealą beveik prie mirties.

Skaityti daugiau: AR LIETUVA YRA VADUOJAMA?

II - JĄ KARO MOKYKLOS LAIDĄ PRISIMINUS

J. RAPŠYS

Prisiminus II-ją Lietuvos Karo Mokyklos laidą, persikeli žmogus, mintimis į 1919 metus. Tai buvo sunkūs Lietuvos kūrimosi metai. Tą, tik gimusį kūdikį — valstybę, tuojau užpuolė plėšrūs kaimynai. Reikėjo gintis. Bet sunkios buvo gynimosi kautynės. Savanorių buvo daug, bet nebuvo ginklų, šaudmenų ir kitų karui reikalingų priemonių. Mažai buvo ir vadų, kurie galėtų vadovauti savanoriams. Vadovybe tai aiškiai matė ir tuojau, 1919 m. vasario mėn., buvo sušaukta I-ji Karo Mokyklos laida, o liepos 31 d. — II-ji. I II-ją Karo Mokyklos laidą buvo priimta per 350 karių. Nors jų tarpe buvo ir taip vadinamosios “inteligentų mobilizacijos” paliestų, bet dauguma — savanoriai. Kai kurie jų jau buvę fronte ir kariavę. Nors valstybės kūrimosi pradžioje labai reikėjo inteligentinių pajėgų ir kitoms ministerijoms bei savivaldybių įstaigoms, nors visi juos gaudė, viliojo, bet dauguma tų inteligentų atsisakė augštų ir šiltų vietų ir, Tėvynės laisvės šaukiami, įstojo į Karo Mokyklą.

Mokslas Karo Mokykloje prasidėjo 1919 m. rugpjūčio 1 d. ir tęsėsi ligi 1919 m. gruodžio 16 d. Mokymas Karo Mokykloje apėmė šiuos dalykus: rikiuotės mokymas, teoretiniai dalykai (taktika, statutai), lauko pratimai ir, žinoma, griežtos drausmės ugdymas. Rikiuotės mokymas — užsiėmimai buvo vedami vadinamajame Ąžuolyne (Kaune). Nors Ąžuolynas anais laikais nebuvo toks gražus (tik purvas ir balos) kaip vėliau, bet nebuvo ten nė vienos vietos, nė vienos žemės pėdos, kur nebūtų šimtą kartų išmindžiota, iššliaužiota. Tas Ąžuolynas pakeitė mūsų karinę išvaizdą ir sustiprino drausmę.

Teoretiniai dalykai, žinoma, buvo mokomi klasėse. Tų teoretinių dalykų daug, o laike taip maža. Reikėjo stengtis, kiek tik buvo galima, pagrindinius dalykus mokėti kaip “Tėve mūsų”. Lauko pratimai — skyriaus, būrio, kuopos rėmuose — jau buvo vedami ne Ąžuolyne, bet tarp plento Kaunas — Jonava ir Neries (Murava — Kalnica rajone), o su lauko pratimais didesnės dalies rėmuose (bataliono, pulko) jau pasiekdavome Karmėlavos rajoną.

Nors 1919 metais buvo sunku ne tik su ginklais, bet ir su apranga bei maistu, bet tų metų pabaigoje mums, Karo Mokyklos mokiniams, nieko netrūko. Maistas buvo visai geras, apranga irgi gera, Karo Mokyklos patalpos puikios. Sunkiau buvo su pinigais. Jeigu 1938-40 metais išlaikydavo iš algos tam tikrą nuošimtį biudžetui subalansuoti, tai ką jau bekalbėti apie pirmuosius nepriklausomo gyvenimo metus. Tada neišlaikydavo tam tikro procento, bet visai jokio atlyginimo (algos) kariams nemokėdavo. Nebuvo išimties, žinoma, ir Karo Mokyklos mokiniams. O tų asmeninių išlaidų būdavo. Norėjome ir parūkyti, kartais ir alaus stiklinę išgerti ir, išėjus sekmadieniais į miestą, su mergaite į kiną nueiti, bet nebūdavo kuo tų išlaidų padengti. “Turtingieji” šiaip taip subalansuodavo savo biudžetą, bet daugumai tekdavo atsisakyti nuo tų “liuksusinių” dalykų.

žodžiu, gerai buvome visu kuo aprūpinti ir skųstis nebuvo ko. Tik mūsų, žinoma, anų laikų akimis žiūrint, drausmė buvo perdaug griežta. Ypač būdavo “baisu” susitikti tarnybos ar netarnybos metu su Karo Mokyklos viršininko padėjėju majoru Tvaronu. Nežiūrint, kaip mes stengdavomės atrodyti tvarkingi ir

Mokomosios eskadrilės išleidžiamieji egzaminai 1919 m.

Iš H. Bezumavičiaus rinkinio

drausmingi, jo akimis žiūrint, mes visuomet atrodydavome dar nepakankamai drausmingi ir vis duodavo “drausmės piliulių” (stovėti ramiai su šautuvu). Tai didelis priešingumas, palyginti su augštu, lieknu (tuo metu), tolerantingu, aristokratinės išvaizdos Mokyklos viršininku pulkininku Galvydžiu-Bykausku.

Skaityti daugiau: II - JĄ KARO MOKYKLOS LAIDĄ PRISIMINUS

UŽMIRŠTAS IŠTIKIMASIS KARIO DRAUGAS

JUOZAS ŠARŪNAS

Kaip J. A. Valstybėse, taip ir Kanadoje, arklio pasirodymas miesto gatvėse yra retenybė — jį išstūmė motoras. Arklį miesto gatvėje apspinta ne tik maži, bet ir suaugę žmonės, glosto jo kaklą ir galva, vaišina saldumynais, bet esu tikras, kad daugumas jų net nežino kuo iš tikrųjų jis yra šeriamas.

Ššiandien ir ūkiuose arklys yra išimtis, lyg koks svečias, kuriam dar leista gyventi lyg pasilikusiam iš praeitų, nesugrąžinamų laikų. Maža kas iš dailininkų piešia gražų arklį ir maža poetų taip gražiai jį tebeapdainuoja.

Atrodo, kad arklys rado sau prieglaudą tik cirke, kur jis dar švenčia triumfus, ir lenktynių aikštėse, kur jis neša garbę ir pinigus savo viešpačiui ir tiems lenktynių lošikams, kurie vildamiesi laimėti, stato paskutinį savo centą už pasirinktą arklį. Argi toks vaidmuo yra tinkamas garbingam arkliui?

Nuo seniausių laikų žirgas buvo ištikimiausias kario draugas. Vadas, nugalėtojas visos savo kariuomenės priešakyje į paimtą miestą įjodavo ant gražiausio arklio ir tada arklys būdavo skaitomas lyg pergalės dalininkas. Ant savo nugaros arklys yra nešiojęs ir sunkiai apsišarvavusį karį, jis trypdavo savo kojomis ir įnirtęs vydavosi priešą. Mūšio lauke arklys žūdavo greta savo šeimininko, dažnai gelbėdamas jo gyvybę. Koks šiurpus ir sukrečiantis vaizdas yra matyti sudraskytų gabalais arklių lavonus mūšio lauke, kartais jie sudaro žiauresnį vaizdą už žuvusius karius...

Kariai kaudavosi ir žinodavo už ką žūsta, bet arkliai žūdavo kaip ištikimi karių draugai. Savo noru į karą arkliai neina, nes priešingoje pusėje arklių

Arabų veislės arklys

Virš. Juozas Bitkevičius arklių lenktynėse 1933 m.

tarpe jie priešų neturi, bet kare savo pono jie dar niekad neapvylė.

Skaityti daugiau: UŽMIRŠTAS IŠTIKIMASIS KARIO DRAUGAS

JONUŠAS RADVILA

DR. V. SRUOGIENĖ

(Pradžia KARIO Nr. 1)

Biržų pilies apgulimas 1704 m.

Pasitaręs su Boguslavu Radvila, jis kreipėsi i Vilniaus vyskupą įrodinėdamas, kad tik švedų pagalba gali Lietuvą išgelbėti nuo pražūties:

“Karūna negali mums padėti, karalius pagalbą atšaukė”, — rašė jis Lenčicos vaivadai, — “nera jokios vilties, kad bajorai eitų į karą. Visos vaivadijos, dėl kaltės tų, kurie turėtų jas paraginti, išbėgiojo, ne tik savo namus, bet ir sostinę paliko. Taip vieni palikti su samdytosios kariuomenės saujele, kuri tik iki rugpjūčio mėn. 9 d. yra įsipareigojusi tarnauti, Maskvai atsispirti negalime. O jei dar švedai iš anos Neries pusės apsups, tai vienam ar kitam turime pasiduoti, pasipriešinę gi tapsime grobiu. Jau ne valstybės garbė, ne laisvė ar turtas, bet tik gyvybė gelbėti rūpi. Iš dviejų blogybių turime pasirinkti mažesnę, verkdami atsisveikinti su tėvynės laisve. Pasitarę su Vilniaus vyskupu, esame parašę švedams, prašydami kariuomenės pagelbėti prieš Maskvą, kuri yra iš visų blogybių blogiausia.”3)

Liepos 29 d. Radvila nusiuntė savo pasiuntinius Rygos gubernatoriui švedų generolui Gabrieliui Pontui de la Gardie.

Radvilos kariuomenė stovėjo Nemiežiuje prie Vilniaus, o jis pats įšokęs į senatorių apleistą sostinę, iš kur galėdamas susigraibė pinigų kariams apmokėti.

Rugpjūčio mėn 7 d. 1655 m. Zolotarenka priėjo prie Vilniaus ir puolė lietuvių karo stovyklą. Kautynės truko nuo 6 val. ryto per visą dieną. Temstant etmonas perėjo per Žaliąjį tiltą, traukdamasis Kėdainių link. Gosievskis su savo žmonėmis skubiai ėjo per Panerius į Kauną. Tą naktį iš Vilniaus bėgo kas tik galėjo — į miškus, į Prūsus, prie jūros... Vyskupas Tiškevičius su šv. Kazimiero relikvijomis patraukė į Karaliaučių, paskui jį unitai su savo stebuklinguoju paveikslu... Kancleris Albertas Radvila su D. L. Kunigaikštijos archyvu pasiekė Dancigą, ten pat atsidūrė ir Vilniaus magistratas su senomis valdovų privilegijomis.

“Miestiečiai ruošėsi gintis prie miesto vartų, namuose, vienuolynuose, totorių mečetėje, visų tikybų bažnyčiose; ginklų ir šaudmenų nestokojo, bet nebuvo vadų.

Rugpjūčio 8 d. maskoliai priėjo piie sostinės. Prikirtę medžių tarpukalnėse, kad niekas negalėtų pabėgti, ėmė trimituoti ir tarp 9 ir 10 vai. ryto puolė miesto vartus.

Nelaimingus gyventojus apėmė siaubas... Zolotarenkos kazokai pirmieji išlaužė vartus, ėmė įtvirtintus namus, bažnyčias ir žudė visa, kas tik jiems pakliuvo, moteris, vaikus, šunis, kates.. Sako, apie 25,000 žmonių žuvo...

Skaityti daugiau: JONUŠAS RADVILA

SĄMOKSLAS PRIEŠ LIETUVIŠKAS PAVARDES

KUN. P. VEBLAITIS

Pavardžių atlietuvinimo belaukiant, kuris, deja. nusitęsė ilgą laiką, pravartu kartas nuo karto žvilgterėti, kaip lietuvių pavardės būdavo lenkinamos, šitokie žvilgsniai gal įtikins ne vieną pavardžių dalyke atsilikusį lietuvį, jog jas atlietuvinti natūralu ir teisinga. Ne taip seniai aplenkėjusiųjų tarpe buvo lietuvių, kurie turėdami visiškai lenkiškas pavardes, t.y. tokias, kurių kamiene nebebuvo palikta lietuviškumo nė pėdsako, manė, jog jų lenkiškos pavardės yra jų lenkiškos kilmės, atseit — lenkiškos tautybės, įrodymas. Galimas daiktas, jog dar ir dabar kaikas šitaip naiviai samprotauja. Todėl čia pateiksime dokumentinių pavyzdžių, kaip grynai lietuviškos pavardės buvo išverčiamos į grynai lenkiškas. Tai parodys, kad Lietuvos piliečio tautybinei kilmei išspręsti pavardės lenkiškumas nėra joks argumentas.

Čia paduodame pavardžių lenkinimo pavyzdžius iš XVII ir XVIII amžių metrikų. Pirmiausia — kaip lietuviškos pavardės buvo išverčiamos į lenkiškas? Štai, pavyzdžiui, Kauno parapijos bažnyčioje, 1698 m. gegužės 16 d. pakrikštyta Jonas Meškelaitis, sūnus Juozo ir Elzbietos Mackevičaitės (motinos pavardė metrikoje užrašyta lietuvišku tarimu Macke-wiczaycia), o jo brolis Juozas, tų pačių tėvų sūnus, 1704 m. gruodžio 13 d. užrašytas pavarde Nedzwiecki ir jo motina jau užrašyta Mackiewiczowna.

Utenos bažnyčioje 1758 m. spalio 15 d. pakrikštyta Kotryna Miliutė, duktė Jurgio Miliaus ir Sofijos (motinos pavardė neįrašyta), gimusi Miliūnuose, o jos brolis Vincas 1777 m. liepos 6 d. užrašytas lenkiška verstine pavarde Kochański. Matyt metrikos rašytojas tikėjo, kad Miliaus pavardė kilusi iš žodžio “mylėti”, lenkiškai — kochac!

Prieš keletą metų pakaunės gyventojas p. Naginionis turėjo atitinkamoje įstaigoje savo gimimo metrikos ištaisymo bylą. Jis metrikoje buvo užrašytas ne Naginionis, bet verstine lenkiška pavarde Chodakevičius. Jo tėvai metrikose užrašyti Naginionių pavarde, kai prireikė suvienodinti pavardę su tėvų ir senelių pavarde, tai teko Chodakevičių atversti atgal į Naginionį. Panašiu būdu buvo sulenkinti Kiškiai į Zajančauskus, Strazdai į Drazdauskus, Kiaunės į Kunickius, Paukščiai į Ptašinskus, Gaidžiai į Petuchauskus ir daugybė kitų.

Skaityti daugiau: SĄMOKSLAS PRIEŠ LIETUVIŠKAS PAVARDES

V. Mingėla — Medinis Dievas, apysaka

Jau senas buvo Jonas Bugaila, pažįstamas plačioj Kuršėnų apylinkėje. Išgyvenęs apie 20 metų Amerikoje — grįžo kadaise namo. Lietuvos ilgesys jį kankino ir dieną ir naktį. Žydinčios pievos, banguojantys javai, neaprėpiamos girios ir upių vingiai vaidenosi jam. Vos-ne-vos pasigydęs, ilgesio kentėjimų nepakeldamas, vieną gražią dieną sėdo į laivą, perplaukė Atlanto vandenyną ir per Vokietiją tiesiai į Lietuvą savo...

Jis pasakojo besiklausantiems:

—    Vis traukė namo:    pas savus. Ir paukštelių čiulbėjimą norėjau dar išgirsti.

Tikrai — jis turėjo jautrią širdį, buvo menininkas jau savo gilioje prigimtyje. Jis mėgo iš medžio skaptuoti dievukus. O, kaip nuostabiai gražiai atrodė jo išdrožinėti Rūpintojėliai, ąžuoliniai kryžiai ir šventi Jurgiai su jietimis rankose, durią ir nusuką slibinui sprandą. Tie jo kūriniai buvo mėgstami visoje Lietuvoje. Už juos brangiai mokėjo. Daug jau, oi labai daug šio garbaus dievdirbio kūrinių buvo pasklidę po žmones.

Dar Nepriklausomos Lietuvos laikais ne kartą Jonas Bugaila buvo valdžios apdovanotas už savo meniškus sugebėjimus, už kūrinių meistriškumą O vis dėlto jis nė vienos dienos nebuvo lankęs meno ar panašios mokyklos.

Žmonės sakydavo:

—    Bugaila iš paties Dievulio gavo aukso rankas.

Dabar, kada Lietuvą siaubė baisusis okupantas.

senelis gyveno pačios Ventos pakrantėje ir slypėjo žemėje iškastoje lindynėje. Stogas žaliavo samanomis — blizgėjo kaip šilkas, kaip aksomas, vos-ne-vos nuo žemės atsiplėšęs. Du maži langeliai nedrąsiai žiūrėjo į Ventą. Lindynę dengė tankūs, susipynę krūmai ir augšta žolė. Vasarą aplinkui žaliavo, čiulbėjo pavakario lakštingalos. Senelis Jonas, maldingai nukreipęs į dangų savo akis, sukryžiavęs ant krūtinės rankas, klausėsi tų nuostabių paukštelio trelių. Jis jautė, jog tas paukštelis garbina Dievą. Dažnai ir pats paskęsdavo maldoje.

Dievdirbio trobelę slėpė dar išsikeroję trys dideli beržai ir viena eglė. O kiek toliau, gal už kokių penkiolikos metrų, kaip kalnas, stovėjo giria.

Senelis buvo daug matęs, daug išgyvenęs ir mokėjo įdomiai pasakoti. Jis gerai atsiminė net tris žiaurius karus, baudžiavą ir kitus lietuvio kentėjimus. Jis vaizdžiai pasakodavo apie 1863 m. sukilimą prieš carą ir jo kazokus.

Bugaila savo pasakojimus visad baigdavo:

— Visos buvusios negerovės, priespauda, tik dulkelytė prieš dabartinį bolševikų žiaurumą, baisią priespaudą ir nekaltų žmonių naikinimą. Bolševizmas tai paties kipšo išmislas. Man rodos, — vistiek Stalino kraugeriams jau galas netoli. Juk ir Mikalojus — Rusijos caras ir Hitleris — Vokietijos valdovas, buvo galingi, dar ir kaip galingi! O kur jie dabar Viešpaties Dievo galia neturi nei pradžios, nei galo.

Dabar jau dėdulis Jonas ir dievukų nedrožinėjo. Pavargo jau. Ir akys kasdien silpnesnės darosi. Rankos ne tos — virpa ir jėgos nėra. Senatvė. Pirštai irgi nebe tokie paklusnūs, sugrubo, kaip mediniai pasidarė. Retkarčiais dar kokį medinį šaukštą ar klumpes išdroždavo. Vertingesnių dalykų jau ir nebandydavo.

O kaip senas buvo dėdulis Jonas ir kaimynai nesutarė. Vieni sakė, jog galįs turėti 90 metų, kiti — visą šimtą priskaičiuodavo. Tikrumoje dėdulis, nors buvo senas, bet dar gerai atrodė, nesunkiai dar sukardavo pėsčias dešimt ir daugiau kilometrų.

Vaizbučių ir Žilių miškuose vyko gyva partizanų veikla.

Skaityti daugiau: V. Mingėla — Medinis Dievas, apysaka

NENAIKINKIME TAUTINIŲ TRADICIJŲ

Paskutiniu metu mūsų spaudoje pasirodė balsų prieš Lapkričio 23 d. šventimą. Šventės priešininkas teigia, kad jeigu nėra kariuomenės, tai nereikalinga ir jos šventė.

Jeigu Lapkričio 23 d. šventės nebūtų iki šiol ir tik dabar ją stengtųsi įvesti, žinoma, ir aš būčiau greta jos priešininkų ir padėčiau galvoti, ką jos vietoje duoti, kad lietuvio karinė stiprybė būtų gaivinama.

Bet dabar... Lapkričio 23 d. šventė yra virtusi mūsų tautine tradicija jau nuo pat 1919 metų. žinoma, fronto kariai 1919—1920 m. dar negalėjo švęsti tos dienos, nes apie tą laiką ėjo žūtbūtinės kovos už Lietuvos nepriklausomybę. Užfrontės karių tarpe ji jau buvo vienur kitur kukliai atžymėta.

Po kovų jau visoje kariuomenėje pradėta švęsti, o vėliau toji šventė persimetė ir į nekarinę visuomenės dalį. Tai darbas savanorių kūrėjų, šaulių, skautų ir kt. Jie kariuomenės šventę permetė ir į civilinę visuomenę. Iš lėto, bet stipriai Lapkričio 23 d. šventė prigijo mūsų tautoje, įėjo į jos tautines tradicijas. Kada atsidūrėme tremtyje ir gyvenome Vokietijos stovyklose, toji tradicija atgijo, nes ji nebuvo mirusi. Ją nešėmės ir toliau vykdami nuo Lietuvos. Matyt, lietuvio būdui ji nėra svetima. Nebėra kariuomenės, bet lietuvio širdyje teberusena kovos dvasia ir jai gaivinti įieško būdų kokiose nors tradicijose, atsiminimuose. O atsiminimai gaivina.

Dabar kalbėsiu kaip savanoris kūrėjas.

Iki Nepriklausomybės laikų neturėjome tokių tradicijų, kurios mumyse gaivintų karinę dvasią kovoti dėl Lietuvos. Bet tuomet mes turėjome tuos garbinguosius bemokslius senelius, kurie savo pasakomis ir padavimais apie senąją Lietuvą kėlė vaikuose Tėvynės nepriklausomybės mintį, karinę dvasią. Ir kai atėjo laikas ginti Tėvynę, savanorių atsirado apie 10,000. Tai jau nemaža anomis sąlygomis.

Kokią reikšmę turi karinės dvasios kėlimas, savo kailiu esu patyręs. Mažas būdamas mėgdavau klausyti senukų pasakų apie senosios Lietuvos kunigaikščius ir karius, kokie jie buvo stiprūs ir narsūs, kaip jie kovojo už Lietuvą. Seilė varvėdavo besiklausant ir, imdavau svajoti, kada Lietuva vėl atgis, turės savo kariuomenę, ir aš norėjau būti Lietuvos kariu. Augau su ta mintimi, kol atėjo laikas. O atėjus laikui, niekas nebesulaikė nuo kelionės į savanorių eiles.

O tie senukai, jų eilėse ir mano tėvukas, po tokių pasakų — padavimų pabrėždavo, kad Lietuva atgis, kai iš piliakalnių kelsis užkeiktoji Lietuvos kariuomenė.

Skaityti daugiau: NENAIKINKIME TAUTINIŲ TRADICIJŲ

LIETUVOS SENOSIOS KARINĖS VĖLIAVOS ŠVEDIJOJE

PLK. O. URBONAS

Švedija, kuri XVI, XVII ir XVIII a. pradžioje buvo viena iš galingiausių Europos valstybių, savo didybes laikais kariavo su daugeliu savo artimesnių ir tolimesnių kaimynų. Neišvengė susikirtimo su Švedija ir Lietuvos-Lenkijos valstybė, su kuria švedai vedė septynetą karų, trukusių 66 metus (švedų oficialūs daviniai). Kare, žinoma, visko būna, ir didelių laimėjimų ir katastrofiškų pralaimėjimų. To yra patyrę ir švedai, per visą eilę laimėtų mūšių paėmę daugiau kaip 2000 vėliavų iš priešų kariuomenių.

Visos tos vėliavos buvo laikomos Stockholmo riddarkyrkoje (riterių bažnyčia, švedų panteonas), suverstos į krūvą bažnyčios choruose. Per įvairias bažnytines iškilmes, dažniausiai vanikuojant ar laidojant karalių, tos vėliavos būdavo kilnojamos iš vietos į vietą. Bažnyčios sargai ypatingai atsargiai su jom nesielgdavo ir taip visa eilė vėliavų liko sunaikinta. Laikas irgi tęsė savo negailestingą naikinimo darbą — ir daug vėliavų žuvo galutinai. Tik XIX a. pradžioje švedai susigriebė ir paskyrė komisiją, kuri visas dar likusias vėliavas turėjo nupiešti ir aprašyti. Deja, šis darbas buvo atliktas nemoksliškai: vėliavos nebuvo suskirstytos valstybėmis, bet aprašomos iš eilės, kaip jos buvo suguldytos bažnyčioje, nebuvo pažymėtas mastelis ir jo nebuvo laikomasi. Dėl to, iš to rinkinio šiandien spręsti apie vėliavų paveikslus ir jų tikrąją išvaizdą yra sunku.

Tik 1905 m. buvo sudaryta tikra moksliška komisija, kuriai pirmininkavo Petrelli. Komisija nupiešė spalvomis ir aprašė visas dar užsilikusias vėliavas, mat, jų dalis XIX a. bėgyje irgi žuvo. Šitos komisijos darbas sudarė 30 tomų veikalą, kuriame lietuvių-lenkų vėliavos aprašytos 28, 29 ir 30-tame tomuose. Pačios vėliavos dabar laikomos riddarkyrkoje ir įvairiuose muzėjuose; jos yra užkonservuotos ir, reikia tikėtis, kad iki šiol likę vėliavos dar ilgai galės tarnauti praeities pažinimui.

Mus, žinoma, daugiausia domina lietuviškosios vėliavos, tačiau jų studija yra surišta su visa eile sunkumų: pirmiausia, švedai neskiria lietuviškų vė-liavif nuo lenkiškųjų; visos vėliavos užrašytos “lenkų vėliavų” vardu, ir visuose aprašymuose ir archyvų dokumentuose lietuviškos vėliavos sutalpintos kartu su lenkų ir kaip lenkų vėliavos. Tas, žinoma, jų tyrinėjimą labai apsunkina; antra vertus, esu pabėgėlis, dargi be pilietybės, o tokiam archyvai sunkiau prieinami ir, galų gale, esu priverstas dėl duonos kąsnio gan sunkiai dirbti, todėl šitai studijai neturėjau galimybės pašvęsti tiek laiko ir darbo, kiek iš tikrųjų būtų verta. Pradžioje, laikau reikalinga pasakyti, jog negalima šito mano darbo laikyti išsamia apžvalga, duodu tik fragmentą, apimantį tik dalį su vėliavomis surištų klausimų. Feci, quod potui, faciant meliore potentes (Padariau, ką galėjau, tepadaro geriau, kas gali).

Visos Švedijoje esančios lietuvių-lenkų vėliavos yra padalintos i dvi pagrindines grupes:

I.    Vėliavos iš laikų prieš Augustą II, ir

II.    Augusto II (167C—1733) ir vėlesnių laikų vėliavos.

Jau minėtame Petrelli rinkinyje pirmoji vėliavų grupė sudaro 28-tą ir 29-tą tomus: 28 tome aprašytos 83 vėliavos, o 29 tome 78 dragūnų ir kavalerijos standartės. Antroji vėliavų grupė telpa 30-tame tome, viso 40 vėliavų.

Skaityti daugiau: LIETUVOS SENOSIOS KARINĖS VĖLIAVOS ŠVEDIJOJE

ŠVENTOSIOS AKIMIRKOS

Kazys Bradūnas

M a l d a

Puola šerkšnas nuo plonų šakelių
Į šviesos atplaukiančias bangas.
laikysiu tavo ištiestas rankas
Kaip du baltu balandžiu virš aukuro 
Viršum aukuro žėruojančios aušros . . .

Puola rasos nuo plonų šakelių
Į šviesos užtvinusias bangas,
Ir pro tavo ištiestas rankas
Kyla deganti, didžiulė saulė,
Kaip dangaus širdis, didžiulė saulė.

Ž i r g a s

Tik pridėk prie mano kaklo ranką

Ar jauti nerimstantįjį kraują,
Kurs mane, kaip įtemptąjį lanką,
Laiko virpantį... ir šauja

Tartum strėlą į akiratį toliausią

Ir aš prigulu prie žemės lyg liepsna
Tik pridėk prie mano kaklo ausį
Srūva krauio pergalės daina.

Skaityti daugiau: ŠVENTOSIOS AKIMIRKOS

LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠTABO II-JO SKYRIAUS PASKUTINĖS DIENOS

ROMAS AUKŠTAITIS

Praėjo 15 metų, kai Kremlius, panaudojęs šlykščiausi melą ir smurtą, okupavo ir sugriovė Nepriklausomą Lietuvos valstybę. Politinių, tarptautinių klausimų ir to meto Lietuvos vidaus struktūros nenagrinėsiu, nes apie tai įvairiomis progomis jau pakankamai daug prikalbėta.

Pradėsiu nuo to momento, kai visais Lietuvos keliais ir oru nevaržomi ir nekontroliuojami slinko ir kur norėjo sustojo raudonosios armijos daliniai.

Neminėsiu datų, nes neturiu tikslo aprašyti įvykius chronologine tvarka, o pasitenkinsiu aprašydamas tik kai kuriuos vaizdus, kurie įvyko 1940 metų birželio antroje pusėje ir liepos mėn.

Kai ką sąmoningai praleisiu, nes yra tam tikrų kliūčių, ir dar viena, nenagrinėsiu visos Lietuvos Kariuomenės štabo II-jo skyriaus apimties, o apsiribosiu tik savo asmeniškais patyrimais.

TANKAI KAUNO GATVĖSE

Kai 1940 m. birželio 15 d. popietinėmis valandomis Kauno gatves užplūdo raudonosios armijos daliniai, visi II-jo skyriaus pareigūnai buvome savo vietose. Visi buvome perskaitę ir pasirašę gen. V. Vitkausko įsakymą laikytis ramiai ir vengti bet kokių išsišokimų. Tą karčią piliulę prariję, stoviniavome atokiau langų ir stebėjome nelauktuosius atėjūnus. Visos ryšių priemonės be pertraukos dirbo, pranešinėdamos iš tolimesnių vietovių apie raudonosios armijos žygiavimą. Mes į tai nieko negalėjome atsakyti, pasitenkindavome tik primindami vykdyti gen. V. Vitkausko įsakymą. Prieš sutemstant į skyriaus patalpas atvyko du žemesniojo rango bolševikų karininkai, lydimi jų karo attache Kaune majoro Karotkich, ir paprašė leidimo, kad jie galėtų iš mūsų sandėlių pasiimti benzino. Jiems buvo paaiškinta, kad mes tokių leidimų neišdavinėjame, nes tai ne mūsų darbo sritis. Jie atsiprašę išėjo. Majoras Karotkich buvo uniformoje ir ginkluotas; šiaip visada dėvėdavo civiliškai.

Skaityti daugiau: LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠTABO II-JO SKYRIAUS PASKUTINĖS DIENOS

PIRMASIS ORO PAŠTAS

JUOZAS ŠARŪNAS

Tobulėjant technikai ir išrandant vis naujas traukos ir susisiekimo priemones, gyvulių panaudojimas tam tikslui 19 a. buvo išstumtas į antrą vietą. Vienok ryšių srity žmogus turėjo pasitikėti patarnavimu paukščių, kurių protingumas ir ištvermingumas turėjo pirmumą prieš visas 19 a. mašinas.

Tada dar niekas nesugebėjo pastatyti tokios skraidančios ir valdomos mašinos, todėl ryšiams buvo naudojami karveliai, o toji priemonė buvo vadinama oro paštu. Tas pavadinimas iki šiai dienai visiems tebėra žinomas ir dar vis tebenaudojamas.

Paukščių panaudojimas žinių perdavimui nebuvo naujiena. Jau gilioje senovėje buvo patirta, kad paukščiai turi tendenciją grįžti į tą pačią vietą. Romėnų kronikininkas Pilnius jau primena, kad egiptiečių ir graikų jūrininkai į išplaukiančius laivus visada pasiimdavo karvelių, kuriuos, atlikę savo uždavinį ir laivui grįžtant atgal, paleisdavo. Karveliams sugrįžus, jūrininkų šeimos nariai sužinodavo, kad didžioji kelionės dalis yra laimingai atlikta ir kad neužilgo reikia laukti jų sugrįžtant.

Anais laikais sparnuotieji paštininkai ant kojų turėdavo tik ženkliukus ir jokių laiškų neatnešdavo. Manoma, kad Cezaris irgi naudojo ryšiams karvelius.

Subyrėjus Romos imperijai, kaip daugelis genialių išradimų, taip ir karvelių paštas, buvo nustojęs veikti Europoje. Rytuose tas paprotys išsilaikė ir Bagdado kalifai palaikydavo nuolatinį ryšį su savo teritorijomis pašto karvelių pagalba.

Karveliai laikė ryšį tarp Britų dalinių Afrikos dykumose II Pas. karo metu.

Skaityti daugiau: PIRMASIS ORO PAŠTAS

LATVIŲ - LIETUVIŲ VIENYBĖS VEIKLA

MAG. HIST. K. STALŠANS

Iš didžiulės aisčių tautų šeimos gyvos yra išlikusios tiktai dvi tautos — latviai ir lietuviai. Kalba, papročiais, gyvenimo būdu, senovės religija ir visu kuo jos yra taip artimos, kad net jų vardai yra beveik vienodi. Svetimšaliai ir svetimtaučiai, kurie mažai žino ir mažai pažįsta mūsų kraštus, labai dažnai painioja ir neskiria vienus nuo kitų. 1918—1920 metų laikotarpyje, kai atsiskyrėme nuo Rusijos, mums palankūs rusai klausinėdavo, kodėl latviai ir lietuviai nesudaro vienos valstybės, kuri būtų stipresnė, įtakingesnė.

Nėra žinių, kaip ten buvo iki 19 a. vidurio, bet po baudžiavos panaikinimo 1861 metais, kada netrukus prasidėjo abiejų tautų prisikėlimo laikotarpis, jau pradėjo kilti klausimas apie giminingų tautų suartėjimą. Latvių tautos atgimimo apaštalas Atis Kronvalds, kuris kiek laiko buvo gyvenęs Lietuvoje ir pramokęs lietuvių kalbos, skelbė 1870 metais, kad mūsų tėvynė yra ne tiktai Kuržemė, Žemgalė, Vidžemė ir Latgalė, kuri tais laikais buvo mažai pažįstama, bet ir Lietuva. Vadinasi, jis latvių tautos ateities kitaip negalėjo suprasti, kaip einant ir veikiant kartu su lietuviais. Kiek vėliau, praeito šimtmečio pabaigoje ir šio šimtmečio pradžioje garsus latvių poetas ir politinis veikėjas Janis Rainis-Pliekšans latvių — lietuvių vienybės klausimu, tarp kitko, yra parašęs tokį eilėraštį:

Kadi augsti kalni, kādas dziįas jūras

Mūsų celus aizškėrsoja, liedza kopa nākt? 

Žeme mūsų lidza, upes mūsų rūmas, 

Pūrpratumi, nepratumi liedza kopa nākt. 

Brali mūsų, istie brāli, vienigie šai saulė! 

Sniegsim rokas, iesim sėtas kopa laist!

Lietuviškai tai būtų:

Kokie augšti kalnai, kokios gilios jūros

Mūsų kelius užskersuoja,_ draudžia susieiti? 

Žemė mūsų lygi, upės mūsų ramios, —

Tai tik nesusipratimai draudžia susieiti.

Broliai mūsų, tikrieji broliai, vieninteliai po šia saule,

Ištiestai rankas, eisime drauge kiemų sujungti!

Rašytoja ir poetė Aspazija — Elze Priekšanė — Rainio žmona yra parašiusi įdomią dramą iš lietuvių praeities “Vaidelote”, kuri savo laiku buvo statoma visuose miestuose ir miesteliuose, net ir tremtyje nėra nuėjusi nuo scenos.

Skaityti daugiau: LATVIŲ - LIETUVIŲ VIENYBĖS VEIKLA

K. Pažėraitė — Vaidilos palikimas

Iliustravo dail. B. Vilkutytė-Gedvilienė

Algutis ves tik atsibudęs, šypsosi akių neatmerkdamas. Nenori nutraukti malonaus sapno. Dar jis tebemato prie jo pasilenkusi drąsaus žvilgsnio vyrą, kurio balsas toksai mielas, artimas...

Berniukas pravėrė akis.

— Tėveli, kur tu? — šūktelėjo jis nusiminęs. Jo melsvos, lyg išsigandusios, akys tematė tik dviaugštės lovos viršutinį čiužinį. Berniukas gulėjo lyg grabe. Jis patraukė nuslydusią antklodę ir nusiramino. Priešais jį pilkavo antklodžių siena, už kurios gyveno kita šeima. Tokių atitvertų kambariukų šitoje salėje buvo daugybė. Uždangos slėpė gyventojus, bet nenustelbė jų balsus. Iš anapus trečiosios uždangos pasigirdo aštrus, įsakantis Galinienės baisas:

— Rožele, pasiskubink, stok į eilę. Paimk vaikams davinį. Beje, ir Vaidilienės vaikui parnešk, nes ji išėjo į miestą. O aš dar šiandien turiu užbaigti mezginį, ūkio vedėjas liepė jau pristatyti megstukus.

“Mamytė išėjo į miestą,” sušnibždėjo berniukas. — “o tėvelis toli, toli.” Jo motina vargšė. Ji neturi pinigų, todėl negali jam nupirkti to, ko jis nori. O Galinienė labai turtinga. Dievuli mielas, kiek jos vaikai turi gražių žaislų! Jie kasdien valgo obuolius, kramto šokoladą ir kitokius saldumynus. Jų tėvelis tarnauja pas amerikonus. Jeigu Algučio tėvelis būtų čia, jis prašytų jį būtinai dirbti pas Amerikos karius.

Berniukas ūmai pašoko iš lovos ir užsirioglino vienmarškinis ant senos medinės dėžės — stovyklinės kėdės. Įsmeigęs akis į vyro fotografiją, ruduose rėmeliuose ant baltai užtiesto staliuko, jis labai gailiu balseliu nusiskundė:

—    Tėveli, kodėl tu pasilikai Žaliojoje? Kam tau tas devyngalvis slibinas reikalingas? Juk tu, tėveli, nesi šventasis Jurgis?

Už antklodinių užtvarų — sienų suskambėjo juokas.

Skaityti daugiau: K. Pažėraitė — Vaidilos palikimas

LAISVASIS PASAULIS IR PAVERGTASIS PABALTIJYS

PR. LA. (Europa)

Prieš 15 metų Kremliaus tironai, dangstydamiesi šlykščiais melais, azijatiška klasta, tačiau nuožmia galia, užgniaužė gražiai klestėjusių Pabaltijo tautų, lietuvių, latvių ir estų laisvę. Po to vyko ir tebevyksta pavergtųjų žudymas, trėmimas į baisią Vorkutos stovyklą, į Sibiro, Mongolijos ar Turkestano pragarą. Ašarų upės, pavergtųjų kraujo klanai lydi nelaiminguosius į Kremliaus skerdyklas, kurių pavydėtų bolševikams net viduramžių mongolų chanai kaip Tamerlanas ar Temudžinas, XIII — XIV a. pabaisos, šitą baisią pavergtųjų dalią Kremlius net laisve pavadino...

O ką sako laisvasis pasaulis? Jis... tyli! Kokių žygių ėmėsi vakariečiai, pirmoj eilėj humaniškieji amerikiečiai ir anglai, kraujuose paskandintai laisvei atgaivinti? Atsakymas, deja, aiškus ir trumpas: jokių. Mes, europiečiai, stovį ant laisvės ir vergijos slenksčio, pareiškiame tai su pasibaisėjimu bei širdgėla. Vakariečių diplomatų patikinimai, kad, girdi, laisvė tikrai nugalėsianti vergiją, yra ne kas kita, kaip tuščios, nepagrįstos kalbos, tai tikri goebeliški tauškalai, tai bukapročių svaičiojimai. Tokiomis kalbomis, net karingais žodžiais, Kremliaus nenugąsdinsi! Šių laikų Sovietija — tai ne merdinti caristinė Rusija! Vakariečiai turėtų tai giliai įsidėmėti ir įsisąmoninti. Sovietija —- tai begalinis žmonių ir ginklų rezervuaras, kurio nenugalės nei diplomatiški ar kariški tauškalai, nei tarpusavyje nesugyv“-nančių ir besiriejančių vakariečių armijos. Įsidėmėkime:kol Jaltos ir Potsdamo “susitarimai” nebus praktiškai panaikinti ar atšaukti, tol negali būti jokių kalbų bei vilčių apie laisvės sugrąžinimą. Tai gryniausia tiesa.

Kokia jėga galėtų šiandien ar rytoj priversti bolševikus išsikraustyti iš rytinės Vokietijos, iš Lenkijos Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Vengrijos, Rumunijos, Albanijos, Bulgarijos. Mongolijos ir kitų kraštų? Būkime atviri: tokios jėgos šiandien nėra, nebus jos ir rytoj! Čia esama tik vieno kelio: karo. O kas gi norėtų su Maskva kariauti? Vokiečiai, gal japonai? Juk keršto trokšta teutonai, japonai siekia Sachalino. Tikrumoje dalykai atrodo kitaip. Vokiečių jaunimas vengia karo tarnybos. Dabartinis jaunimas, tai ne 1914 m. jaunimas, kai net 2 milijonai jaunuolių veržėsi Į frontą. Vakarinėje Vokietijoje vyksta uoli akcija, nukreipta prieš karinę tarnybą. Visose mokyklose veikia pacifistinė dvasia, militarizmo čia nė su žiburiu nerasite, čia karas jau galutinai pasmerktas. Be to, vokiečiai dar nepamiršo karo ir pokario skerdynių, kai vakariečiai ištisomis masėmis vokiečių belaisvius skolijo prancūzams, išdavinėjo juos bolševikams, lenkams, čekams, net jugoslavams ir... italams. Šimtai tūkstančių šitų nelaimingųjų belaisvių mirė ten badu, mirė ligomis, mirė uranijaus kasyklose, žuvo prancūzų svetimšalių legione, mirė kalėjimuose, arba buvo tiesiog žudomi. Panašiai pasielgta ir su japonais.

Skaityti daugiau: LAISVASIS PASAULIS IR PAVERGTASIS PABALTIJYS

Ksenofonas — 10.000 žygis

Iš anglų kalbos vertė Z. R.

Iš čia, po trijų dienų ir 60 mylių žygio, jie atvyko į Ikonijų, paskutinį Frygijos miestą. Ten jis sustojo trim dienom, paskui sekė penkių dienų žygis iš 90 mylių per Lykaoniją. Kadangi ši sritis buvo priešų, jis pavedė ją graikams plėšti; iš čia skubiausiu keliu jis pasiuntė Kilikijos karalienę jos kraštan su Menono kariais ir pačiu Menonu kaip palydovu. Su likusiais Kyras žygiavo per Kapadokiją. Keturių dienų ir 75 mylių žygis atvedė jį į didelį ir pasiturintį miestą Daną. Ten jis išbuvo tris dienas, kurių metu nubaudė mirtimi, išdavimu pakaltintą, persą Megaferną, kuriam buvo leista dėvėti karališką purpurą, ir dar vieną galingą asmenį iš valdančios klasės.

Iš čia jie bandė pereiti Kilikijos sieną. Praėjimą sudarė nepaprastai status vežimams kelias, kuris, jei ginamas, būtų nepraeinamas. Pranešimai sakė, kad Syenesis saugojo praėjimą iš pozicijos augštumose. Kyras todėl visą dieną išlaukė lygumoje. Sekančią dieną atvyko ryšininkas su žiniomis, kad Syenesis paliko augštumas, kai tik sužinojo, kad Menono armija jau perėjo kalnus į Kilikiją ir, žinios ėjo, kad Tamos vadovaujamos Spartos ir paties Kyro triremes (irkliniai karo laivai) plaukė pakrante iš Jonijos į Kilikiją.

Vienu žodžiu, Kyras pasiekė viršukalnę nesutikęs pasipriešinimo ir pamatė Kilikijos įgulos palapines. Iš čia jis nusileido į plačią lygumą; vieta buvo graži ir aprūpinta vandeniu, pilna visokių rūšių medžių ir vynuogynų, čia buvo užauginama žymūs kiekiai sezamo, soros, kviečių ir miežių; slėnį supo augšti, nuo jūros ligi jūros einanti kalnai, sudarydami stiprią poziciją. Nusileidęs nuo kalnų, po keturių dienų ir 75 mylių žygio lyguma, jis atsidūrė dideliame ir turtingame Kilikijos mieste Taršė, kur buvo Kilikijos karaliaus Syenesio rūmai. Per miesto vidurį teka 200 pėdų pločio upė vadinama Kydnas. Gyventojai, išskyrus krautuvininkus, buvo palikę miestą ir kartu su Syenesiu pasitraukę į stipriai įtvirtintą poziciją kalnuose. Pasilikę buvo taip pat tie, kurie gyveno prie jūros, Solio ir Iso vietovėse.

Epyaksa, Syenesio žmona, pasiekė Tarsą penkias dienas prieš Kyrą. Menono armijai žygiuojant iš kalnų į lygumą, du daliniai buvo prarasti. Vienų pasakojimu, jie buvo kilikiečių užklupti begrobiant ir iškapoti, kiti pasakojo, kad palikę užpakalyje, negalėjo rasti armijos ar tikro kelio, beklaidžiodami buvę užklupti ir sunaikinti. Kaip ten iš tikrųjų bebuvo, tačiau jų dalinius sudarė apie šimtas hoplitų. Atvykę į Tarsą likę Menono daliniai, iš pykčio už savo prarastus draugus, išplėšė miestą ir karališkuosius rūmus.

Įžygiavęs į miestą Kyras pasiuntė pašaukti Syenesį. Syenesis atsakė, kad jis dar niekad nėra buvęs stipresnio už save valdžioje ir atsisakė aplankyti Kyrą. Bet, pagaliau, gavęs saugumo užtikrinimus ir žmonos įkalbėtas, sutiko vykti. Po jų pasitarimo, kai Syenesis davė Kyrui didelę pinigų sumą kariuomenės reikalams, Kyras įteikė jam taip vadinamas karaliaus dvaro garbės dovanas: žirgą su auksiniais brizgilais, auksinę apikaklę ir apyrankes, auksinį skimitarą (lenktas persiškas kardas) ir persų rūbą. Be to, jis užtikrino, kad kraštas daugiau nebus plėšiamas ir jo valdiniai grąžins jam visus jo vergus, kur tik juos berastų.

Skaityti daugiau: Ksenofonas — 10.000 žygis

Tremties trimitas

Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.

VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI

VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS

Ir virto žodis kūnu.

Įvyko tai 1918 m. vasario 16-tą dieną. Tvirtai vyriškai suskambėjo žodžiai — Tebūnie laisva, nepriklausoma Lietuva. —

Ir sujudo, sukruto pasaulio audrų okeane Vilnių blaškomajame mažajame lopšelyje mūsų Gyvoji, Nepriklausomoji, Laisvoji.

Kas juos buvo įgaliojęs? — Ne visuotinųjų rinkimų mandatai, ne didžiųjų valstybių pripažinimai

Tie pora milijonų lietuvių, kurie tuo tarpu laikinai laiko tautos gyvybės siūlą, tuomet negalėjo balsuoti. Užteko tų gausingųjų milijonų, kurie jau yra sudėję savo atsakingus mandatus, bet kurių dvasia nėra mirusi.

Ir dar tų nemažiau gausingųjų milijonų, kuriems mes turime perduoti gyvio mandatus.

Nepripažino, netvirtino pasaulio valstybės.

Užteko, kad patvirtino antpasaulinė Teisybė, kuri žodžiu įkūrė pasaulį ir mus leido savais takais eiti.

Kas jie buvo, kurie tarė neatsiklausę nei “mažumų”, nei snaudžiančių jų tautos vaikų, nei šios mirgančios dienelės pasaulio galiūnų?

Jie buvo mums žinomi lietuviai. Gal jų vietoje butų tai padaręs dar vienas kitas, bet tai nemažina pirmųjų tarusiųjų nuopelno ir mūsų jiems dėkingumo pareigų.

Ir pirma mūsų pareiga, švenčiant vasario 16 dieną, pasakyti jiems ačiū.

Ačiū už tai, kad sugebėjo rastis šventojoje vietoje, kad nepraleido laiko, kad mokėjo išgirsti, suprasti tautos valią, kad nepabūgo, kad išdrįso, kad tarė.

Didžiojoje istorinėje valandoje, kada Lietuvos Taryba paskelbė vasario 16-sios deklaraciją, neįvyko jokių matomų išorinių ženklų.

Nesudrebėjo žemė nuo džiaugsmingųjų armotų šūvių, nepražydo trispalvėmis vėliavomis visi Lietuvos miestai ir kaimai, neatsivėrė dausų įsčius, kuris apipiltų visą Lietuvą laime ir turtais, nepašoko iš ilgamečio snaudulio, staiga širdies gabijai suliepsnojus, pora milijonų suvargusiųjų lietuvių, neprasmego kiaurai žemės pora šimtų tūkstančių mūsų tautos priešų pačioje Lietuvoje.

Ne! — Visa tai ir daug ko kito turėjo ir tebeturi būti pasiekta ir užkariauta atkakliu darbu ir pasiryžimu per ilgą metų eilę, nes dangaus įsčiaus niekad nebaigiamieji turtai veltui negaunami.

Skaityti daugiau: Tremties trimitas

Kariai ir jaunimas

IŠ AKADEMIKU SKAUTŲ VEIKLOS 1955 METAIS

Naujai išrinktąją Akademinio Skautų Sąjūdžio valdybą sudaro: Aleksandras — Broel Plateris — ASS pirmininkas, Gabrielė Priel-gauskaitė — ASD Pirmininkė ir Kęstutis Mikėnas — Korp! VYTIS Pirmininkas. Iki šiol ASS pirmininkė buvo Dr. Milda Budrienė, daug nusipelniusi ir dirbusi ASS labui.

Pereitų metų bėgyje Akademikai Skautai paprašė du žymius veikėjus, Juzę Daužvardienę ir prof. Mykolą Biržišką tapti jų Garbės Nariais. Dabar šie žymieji darbuotojai nešioja akademikų spalvas.

Tarp Kalėdų ir Naujųjų Metų buvo suruošta žiemos stovykla, kurioje daugiausia laiko buvo pašvęsta slidinėjimui, sportui ir kitokiems skautiškiems reikalams. Stovykla įvyko apie 300 mylių nuo Čikagos, Measick, Mich. Stovyklos organizatorius — čikagiškis Vyt. Černius.

IŠ ČIKAGOS

Čikagoje lankėsi iš Bostono atvykęs akademikų skautų Garbės Narys prof. I. Končius (lietuviškų drožinių bei kryžių knygos autorius).

Vasaros metu Čikagoje įvyko Korp! VYTIS rajoninis suvažiavimas, o prie Clevelando buvo suruošta ASS vasaros stovykla, sutraukusi virš 100 studentų skautų-čių.

Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

— Lietuvos Savanorių-Kūrėjų Sąjungos skyrius įsisteigė Vokietijoje, Miesau, 4204 Labor Service Company. Dabar valdybą sudaro: Viktoras Sutkus — pirmininkas. Juozas Kriščiūnas — sekretorius, K. Motgabis — valdybos narys.

Robertas Mickels,tarnaująs JAV karo aviacijoj, šiomis dienomis pakeltas į pirmuosius leitenantus ir paskirtas instruktorium kandidatų į aviacijos karininkus Lackland oro bazėje San Antonio, Texas.

Don Varnas Postas Chicagoje. Bronius, Stasys, Vladas ir Vytautas Bikulčiai, 4 broliai, įstojo į šio lietuviško veteranų posto eiles.

Vytautas Rašytinis yra Don Varno posto seržantas. Jis praveda vėliavų įnešimo ceremonijas per posto mėnesinius susirinkimus.

Aleksas Jakubauskas. Raimundas Mišauskas ir Edvardas Šulaitis, Don Varno posto nariai, pradėjo redaguoti studentų skyrių “Laisvoje Lietuvoje”.

Daktaras Vladas Kaupis, kuris specializavosi Hanoverio (N. H.) Hitchcock ligoninėj vidaus ligų srityje, pašauktas į JAV kariuomenp. Jis pradėjo Chelsea karo laivyno ligoninėje bendrą apmokymą.

Lietuvos partizanų kovos. Aplinkiniais keliais gauta žinių, kad 1955 m. kovo 10 d. Lietuvoje, Ignalino apylinkėje, įvyko partizanų susirėmimas su bolševikų saugumo daliniais. Partizanai buvo apsupti, nes enkavedistai, matyti, žinojo jų kelius. Pasirodžius jiems atvirame lauke, raudonieji paleido iš visų pusių šūvius. Penki partizanai žuvo, o kitiems pasisekė ištrūkti. Nukautieji buvo sumesti į vieną duobę Ignalino darže, o kapas sulygintas su žeme.

Vieno tų žuvusių partizanų du broliai, šiuo metu gyvena Amerikoje. Jie nusprendė įsteigti fondą pastatyti paminklą toje vietoje, kur dabar palaidotas jų žuvęs brolis. Kiekvieną mėnesį jie atidės tam tikrą sumą pinigų, kuriuos vėliau, išsilaisvinus Lietuvai, sunaudos augščiau minėtam tikslui.

Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

Kuprinės pabiros

TURBŪT, OŽKOS ĮSIRAŠĖ Į PARTIJĄ

Dvi senos amerikietės gavo laiškus iš Lietuvos ir abiejuose rašoma iš kolchozų, kad laiko po vieną ožką, pora vištų, o apie karves ne žodžio.

—    Kas čia yra, leiduke, — viena stebisi. — Jau kelintą laišką iš Lietuvos gaunu, ir vis rašo tik apie ožkas. O kur karvės dingo, kad jų nemini?

—    Turbūt, į komunistų partiją neįsirašė ir išsiųstos į Sibirą, — atsako antroji. — O ožkos ir mūsų laikais Lietuvoje buvo gudresnis gyvulys...    M.B.

UOLIAUSI MOKINIAI

Mano teta Uršulė gudri moteris, daug keliavusi, daug visko mačiusi, todėl ir daug žinanti. Kai ji pradeda filosofuoti, aš būtinai turiu nutilti, nes ji savo argumentus moka apginti ne tik žodžiais, bet ir balsu.

Apie savo tautiečius ji yra tokios nuomonės:    “Girdi lietuviai yra uoliausieji svetimų kalbų mokiniai. Kai pradeda kokią svetimą kalbą mokytis, tai mokosi tol, kol visai užmiršta savo gimtąją lietuvišką kalbą”.    P. Skr.

Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros