Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1352) GEGUŽIS—MAY 1959 
žvejų laivai Kuršių Marėse viršelis
Nr. 6 (1353) BIRŽELIS - LIEPA - JUNE 1959
Jonas Budrys, Klaipėdos sukilimo vadas Viršelis
T U R I N Y S
P. Dirkis — Gegužės 11 diena prieš 40 metų *
P. Bliumas — Motinos Dienai *
T. Daukantas — Modernus karas *
P. Alšėnas — Vilnius ir rusai *
Kas yra ištikrųjų tas "Vyresnysis Brolis" ?
Br.Ragutis - Patriotinis heroizmas ar mieščioniškas gudravimas? *
E. Šulaitis — A. Smetona apie kariuomenę *
T. Daukantas — Modernaus karo archainė forma *
Z. R. — Klaipėdos atvaduotojui Jonui Budriui 70 metų *
J. Budrys — Klaipėdos miesto paėmimas *
Dr. K. R. Jurgėla — 1650 m. Puškino pasiuntinybė *
S. Butkus — Augino tėvas savanorį *
P. Dirkis — Pirmas Lietuvos Partizanas *
Poezija *
Tremties Trimitas *
Šaulės Tremtyje *
Veteranų veikla *
Skaityti daugiau: Karys 1959 m. 5-6-7 Turinys, metrika
P. DIRKIS
Draug su žavingu pavasario grožiu atgijo lietuvių tautoje sena karžygių dvasia. Pabudo Lietuvos jaunieji busimieji karžygiai, išgirdę iš vyresniųjų brolių šauksmą: “Eikite, eikite mums į pagalbą, nes paskelbtai Lietuvos nepriklausomybei gresia rimtas pavojus”. Skubėjo pusamžis tėvas, skubėjo nepilnametis sūnus, skubėjo palikęs knygą ir plunksną gimnazijos mokinys bei universiteto studentas, pagaliau skubėjo nusviedęs į šalį arklą ūkininkas - artojas, o nuo jo neatsiliko apleidęs kabinetinį stalą ir akademikas. Atseit, skubėjo visi ginti
Pirmoji Lietuvos kariuomenės priesaika, Rotušės aikštėje, Kaune, 1919 m. gegužės 11 d.
savąjį kraštą nuo įvairiaspalvių užgrobikų. Ir štai, iš tokių skubančių pasiryžėlių nepaprastu greičiu susiorganizavo naujai atkurtos Lietuvos kariuomenės karo daliniai ir, be atodairos, stojo ginti Lietuvos žemės nuo rusiškų ordų bei bermontininkų gaujų. Tačiau, pagal seną karišką paprotį, kiekvienas karžygis, įstodamas į krašto gynėjų eiles, privalėjo gauti ne tik palaiminimą, bet ir duoti pasižadėjimą. Atseit, prisiekti ištikimai tarnauti.
Štai 1919 m. gegužės 11 d. atgimusios gamtos grožyje ir skaidriai saulei šviečiant, Kauno didžiojoje šventovėje — bazilikoje, gaudžiant varpams, iš maldininkų krūtinių išsiveržė džiaugsmingas: “Te Deum laudamus”. Iš tos pačios šventovės tūkstantinė minia, su vyr. Dvasios Vadu vyskupu Pranu Kariu-Karevičiu priekyje, giedodama “Dievas mūsų gelbėtojas ir tvirtybė” žygiavo Rotušės aikštės link, kur apie Baltosios Gulbės rūmus rikiavosi Kauno įgulos savanorių pulkai, pasiruošę didžiajam pasižadėjimui — kario priesaikai.
Skaityti daugiau: GEGUŽĖS 11 DIENA - PRIEŠ 40 METŲ
P. BLIUMAS
Tu, mano motinėle, močiute sengalvėle,
Gana pailsai, gana pavargai,
Kol mane mažą užauginai!
Kas pavasarį, kai skaisčioji saulutė berte beria žemei savo gyvybę gaivinančius spindulėlius, pradeda skleistis pirmieji žiedų pumpurėliai, pasigirsta linksmos paukščių giesmelės, tada, kažkaip, nuostabiai pasikeičia ir žmogus. Jis tampa jautresnis, kilnesnis, ilgisi gėrio, grožio ir meilės.
Tame didžiajame gamtos prisikėlimo triumfe mūsų mintys veržte veržiasi į dausas, o mūsų svajonės pina aukso vainikus.
Bet visos tos mūsų mintys ir svajonės, greitai atsimušusios į kietas ir šaltas žmonių
širdis, vėl grįžta į didįjį, niekada neišsemiamą gėrio, grožio ir begalinės meilės šaltinį — Motiną.
Nuo senų laikų yra išlikusi graži legenda, sakanti, kad Dievas, negalėdamas visada pasilikti žemėje su žmonėmis, palikęs jiems savo vietoje motiną. Yra sakoma, kad geriausias draugas, kokį Kūrėjas galėjo duoti kūdikiui, yra jo motina.
Daug gražių eilėraščių poetai sukūrė motinos garbei. Daug ilgiausių ir geriausių straipsnių prirašė rašytojai apie motinos pasiaukojimą. Nemaža palyginimų kalbėtojai prisakė apie motinos kilnumą, bet dar niekas neįstengė išmatuoti jos pasiaukojimo dydžio, jos kilnumo ribų, nei jos mylinčios širdies gelmių.
Skaityti daugiau: MOTINOS DIENAI
T. DAUKANTAS
Karo tikslas.Modernaus karo tikslas yra platesnis, negu pirmiau buvo. Toks yra jo skirtumas nuo kitų. Karo teorija nėra žmogaus prasimanymas. Ji remiasi praktikos pavyzdžiais ir iš jų išvedama. Gyvenimas nurodo esamos teorijos netobulumus ir skatina juos taisyti. Klasinė karo teorija išvesta iš Napoleono karų Prūsijos generolo Klausewitzo, Prūsijos pralaimėjimo metu pasitraukusio iš tėvynės Rusijon. Jis lietė karą sausumoje. Jūros karo giliausiu teoretiku buvo amerikiečių admirolas Mahanas, studijavęs jūrų karą Prancūzų Revoliucijos metuose. Jo pavyzdžiu buvo britų admirolas Nelsonas. Ano, klasinio karo tikslas buvo “palenkti priešo valią savajai, sumušant jo karines jėgas lemiamame mūšy”. Šalies valdžios pakeitimas pas priešą nebuvo tuomet numatomas. Štai tam pavyzdžiai: Napoleonas nugalėjo Austriją, bet Austrijos imperatorius pasiliko soste, o Užsienių Reik. minis-teriu toliau buvo tas pats Metternichas; nugalėjus Napoleoną, sąjungininkai vedė derybas su jo buvusiu ministeriu Taleirandu.
Prieš Napoleono laikus karo tiklas buvo dar siauresnis, būtent dažnai aprėžtas tik geografiniais siekiniais. Napoleonas galutinai išryškino reikalą smogti į karines priešo pajėgas. Kreipdamas savo smūgius į priešo armiją, laimėdavo. Tuomet teoretikų nebuvo pakankamai įvertinta, jau tada besikelianti modernaus karo “aušra”. Napoleono pralaimėjimai Ispanijoje ir Rusijoje, kur prieš jį, nugalėtoją, sukilo šalies gyventojai, nebuvo tinkamai išnagrinėti. Karo vado hipnotizuojantis milžiniškas autoritetas karyboje kliudė teoretikams, šalia armijos pajėgumo, įžiūrėti dar krašto gyventojų pasipriešinimo svarbų vaidmenį. Be to, karinės technikos nepaprastai greita pažanga leido iškilti valstybinės valdžios galiai ir suteikė jai priemonių savo piliečius stipriai “pažaboti” išorinės taikos sąlygose. Tai įrodo įvairių 20 amž. diktatūrų gausybė. Bet diktatūros sunkiai atlaiko išorinio karo sąlygas. Dažnai krenta. Tame yra jų silpnumas ir nepajėgumas iki galo atsispirti.
Skaityti daugiau: MODERNUS KARAS
PRANYS ALŠĖNAS
Visiškai neseniai gautame laiške iš okupuotos Lietuvos, tarp kita ko, rašoma: “Vilnius Katedros nebeturi, dabar joje muzėjus. Jos bokšte kryžiaus nebėra. Trijų kryžių kalne — taipogi nebėra. Labai daug kas pasikeitę...”
Vadinasi, naujųjų laikų pagonys, barbariškieji okupantai — bolševikai išniekino mūsų sostinę Vilnių ir atėmė visa tai, kas lietuvių širdims buvo mieliausia ir brangiausia.
Gyvenau Vilniuje nuo pat jo prijungimo prie tikrojo kamieno — Lietuvos ligi tol, kol pasidarė taip, kaip toj “Pupų dėdės” dainelėj: “Vilnius mūsų, o mes — rusų”... Kitaip sakant, ligi tol, kol raudonasis okupantas dar buvo nepradėjęs teroro ir lietuvių žiauraus persekiojimo pirmaisiais okupacijos metais. Iš to laikmečio gerai žinau, kaip lietuviai mylėjo savo puošniąją šventovę — Vilniaus katedrą, o lygiai taip ir Trijų Kryžių kalną. Jie tenai atsigaudavo, atsigaivindavo dvasia, paskęsdavo istoriniuose apdūmojimuose apie istorinio Vilniaus ir Lietuvos didybę. Juk Vilnius su savo didingaisiais ir puošniaisiais paminklais — bažnyčiomis ir kitais meno kūriniais — svarbi ir pagrindinė etnografinės Lietuvos dalis. Vilnius — tai tarytum raktas, atrakinąs duris į visas Lietuvos vietoves, visus kampelius.
Tarp 1939 m. pabaigos ir 1940 m. pradžios, prisimenu, ir aš pats, begaliniai mėgdavau užeiti šv. Kazimiero vardo katedron pasimelsti ir
VILNIAUS HERBAS
susikaupti. Visad mielai įkopdavau į Trijų Kryžių kalną ir, iš impozantiškų baltų kryžių papėdės, žvelgdavau į puikią bendrąją Vilniaus panoramą...
Skaityti daugiau: VILNIUS IR RUSAI
Kartą kalbėjausi su vienu ukrainiečių profesorium, trisdešimt metų išdirbusiu profesūroj, dabar pabėgėliu iš raudonojo “rojaus”. Apie kitas tautas, dabartiniu metu rusiškojo bolševizmo pavergtas, minimas profesorius visiškai nekalbėjo. Jis kalbėjo išimtinai tik apie rusų tautą. Esą, tik žvilgterėk, nors fotografijoj, į iškreiptą Lenino veidą — juk tai tikras azijatiškas tipas, tai puslaukinė kreatūra. (Ir ką bendro Lietuva galėtų turėti su Azija, o taip pat su azijatiško tipo “vyresniuoju broliu”?).
Arba, toliau tęsė tas profesorius, atsiminkime rusų kazokus (Dono, ne Donbaso kazokus, nes pastarieji — ukrainiečiai, o anie — rusai). Ir kas prilygs jų žiaurumui! Tai buvo tiesiog laukinių ordos. Jiems kapoti kardais žmonių galvas, kaip kirsti darže kopūstus... Arba ir dar — kokios tautos karys taip šaltakraujiškai ir žvėriškai gali eiti frontuose į durtuvų kautynes? Jokios kitos — tik rusai!... Ir iš viso rusams, esą, tik duok žvėriškai piktą ir narsų vadą — jie, tarytum gyvulių banda, eis ir puls ten, kur jiems bus įsakyta, neatsižvelgiant net į tai, kad jie bus alkani, suplyšę ir basi...
Tai parodę ankstyvesnieji laikai, kada rusų kareiviai savo vadą Suvorovą garbinę tarytum Dievą. Jokioj kitoj tautoj nebūtų galima rasti tokių mažai reikalaujančių ir laukiniškai narsių karių, kaip rusų tautoj.
JŲ IMPERIALIZMAS — NEŽMONIŠKAS
Esą, rusai ir dabar labai patenkinti, kad jų žinioj yra begaliniai didelė imperija. Tai esąs jų džiaugsmas ir pasididžiavimas. Jiems visiškai nesvarbu, kas tą imperiją valdė, valdo ar valdys: caras, Leninas, Stalinas, Chruščiovas ar dar kas nors kitas. Svarbu, kad toji imperija išliktų nepadalinta. Jie taipogi nesuka sau azijatiškų galvų apie kitų tautybių laisvės troškimą.
Skaityti daugiau: KAS YRA IŠTIKRŲJŲ TAS “VYRESNYSIS BROLIS”?
BR. RAGUTIS
Lietuvių spaudoj, laiks nuo laiko, užtinkame užuomenų, ar net stiprių pasisakymų patriotinėm ar antipatriotinėm temom. Pereitą žiemą (gal todėl, kad ji buvo tokia ilga ir tokia bjauri) tie priešingumai pasiekė literatūrinės vendettos stovį. Kai kas tiek įsismagino, kad pasirodė visoj savo nuogybėj.
Ryškiausias paskutinio meto patriotinio heroizmo pavyzdys, ir labiausiai išgarsintas, — Vengrijos sukilimas.
Praėjo virš dviejų metų nuo dramatiškų Vengrijos skerdynių. Atrodo, viskas aprimo. “Ramu” ir Vengrijoj.
50.000 burliokų seka bet kokį judėjimą Vengrijoje. Nažiūrint to, narsus vengras pasakys: galėtume vėl bandyti, bet kas iš to? Kai 1956 m. desperatiškai šaukėmės pagalbos, vietoj granatų atsiuntėt špinatų ir Coca Colos.
Kai skerdynės ėjo į pabaigą, dalis laisvės kovotojų pasitraukė į vakarus, tikėdamiesi būti parengty. Bet juos nuvarė “dišių” plauti. Nestebėtina, kad dalis jų grįžo atgal, mirčiai į nasrus žiūrėti.
Vengrija daugumoj yra žemės ūkio kraštas. Po II Pasaulinio karo didieji dvarai buvo išdalinti tikriesiems žemės ūkio dirbėjams. Vengras, kad ir per trumpą laiką, prie tos nuosavybės prisirišo taip, kad be kovos nuo jos dabar nenori atsisakyti.
Vengruose yra išsivystęs labai augšto masto nacionalinis - patriotinis jausmas. Tauta yra gana religinga. Tad turime kitus du stulpus (“Ak, jau tie stulpai”), kuriuos komunistams nelengva nugriauti.
Tai gal ir bus svarbiausios sąlygos, kurios paskatino vengrus bandyti taip nelygią kovą. Kiek toji kova buvo dramatiška, tiek ji buvo išgarsinta ir vis tebėra garsinama visame pasauly. Daug, oi daug kam ji atidarė akis.
Skaityti daugiau: PATRIOTINIS HEROIZMAS AR MIESČIONIŠKAS GUDRAVIMAS?
EDVARDAS ŠULAITIS
Šiemet sueina 15 metų nuo pirmojo ir paskutiniojo Lietuvos prezidento Antano Smetonos mirties. Jis atsiskyrė su šiuo pasauliu 1944 m. sausio mėn. 9 d., išgyvenęs nepilnus 70 metų. Mirė ne savame krašte, bet J.A.Valstybėse, Clevelando mieste.
Savo gyvenimo metais prezidentas A. Smetona parašė nemaža straipsnių ir pasakė daug kalbų, kurių dalis buvo atspausdinta knygoje “Pasakyta — Parašyta”. Tame rinkinyje tarp įvairiausių temų yra nemaža ir kariuomenę bei kareivius liečiančių straipsnių, kuriuose A. Smetona giliai įžvelgė į kariuomenės reikšmę nepriklausomai valstybei.
Šioje vietoje paduodame kai kurias ištraukas iš “Pasakyta — Parašyta” rinkinio. Tų ištraukų kai kurios mintys yra aktualios ir šiandien, besiruošiant nepriklausomojo gyvenimo laikotarpiui laisvame krašte, kur kariuomenės eilės vėl turės stovėti valstybės gynyboje.
*
Maža tesveria tautos teisė, jeigu jos neparemia tautos kalavijas. Šią tiesą suprato ir atjautė ne vien mūsų valdžia, bet ir plačioji lietuvių visuomenė. Tai matome iš to, kad valdžios balsan anuomet atsiliepė būrių būriai savanorių, su ginklu rankoje pasiryžusių ginti atgimstančią Tėvynę.
Kitas naujakūres valstybes, kaip štai Lenkiją, rūpestingai rėmė pasaulio galybės, laimėjusios karą, apsčiai aprūpino jas ginklais ir teikė joms visokių pašalpų. Lietuvos ne tik nešelpė anos galybės, bet dar grasė ginklų davimu jos priešams. Mat netikėjo, kad Lietuva gali išlikti nepriklausoma. Mes tikėjome, kadangi norėjome ir ryžomės būti nepriklausomi, ir tikėjimas neapvylė mūsų. Lietuviai įveikė visas kliūtis kelyje į nepriklausomybę: kad ir trukdomi kitų, jie susidarė savo kariuomenę. Dėl to mes galime šiandien pasakyti: ne svetimųjų dėka, o mes patys, savitai, įsteigėme savo ginklo pajėgą.
(Mūsų Kariuomenės Dešimtmetis)
Skaityti daugiau: A. SMETONA APIE KARIUOMENĘ
T. DAUKANTAS
Žmogus savo prigimtimi pasilieka tas pats nuo pasaulio pradžios iki mūsų dienų. Todėl kaip bebūtų pažangi technika, kaip materialinės priemonės, žmogaus išrastos ir vartojamos, beįvairėtų, vis tiek savo pagrinduose jo veiklos būdai priklauso nuo jo prigimties. Priėję nagrinėti modernaus karo formas, privalome įžvelgti į tai, ką jie vartoja iš jo turėtų senų seniausių priemonių. Tuoj įsitikinsim, jog dažnai pasitaiko, kad seniausių priemonių ir būdų vartojimas tinkamose sąlygose neša pasisekimą, kurio negalėtum pasiekti be jų. Archaiškos formos išraiška yra partizaninis karas.
Partizaninio karo apraiška.Partizaninis karas nėra naujas dalykas. Todėl tarptautinės teisės tvarkytojai jau XIX amž. sutvarkę karinius įstatus bei papročius, buvo numatę priešo užimtų sričių civiliniams gyventojams teisę imtis ginklo savo laisvei ginti.
Karų istorija XIX ir XX amž. rodo daug pavyzdžių iš partizanų karo praktikos. Ispanai ir rusai prieš Napoleoną, balkanų tautos prieš turkus, Sacharos arabai prieš italus, būrai Pietų Afrikoje prieš anglus, rifkabliai prieš ispanus ir prancūzus. Dar paminėsim Indoneziją, Indokiniją, Alžyrą ir dar bus nevisi pavyzdžiai. Įsidėmėtina, jog daug kur partizanai laimėjo, nors jų technikinės priemonės buvo be abejo žymiai menkesnės, negu jų priešų, dažniausiai okupantų. Man visiškai buvo nesuprantama, kodėl Nepriklausomoj Lietuvoj buvo taip griežtai draudžiama ne tik tokiam karui ruoštis, bet net kalbėti apie jį. Kai drįsau Petrėno leidžiamame laikrašty siūlyti pasiruošti veikti priešo okupuotame krašte (1936 m.) straipsnyje “Jei kiltų karas”, laikraštis buvo uždarytas. Toks neapdairumas, nepramatomumas vėliau lietuviams atsiėjo daug kraujo. Todėl nors dabar norėčiau plačiau šiuo reikalu išsitarti, tuo labiau, jog vėl matau: kai bolševikai ruošiasi (po atominių bombų susirėmimo) primityviškiausiam karui, amerikiečiai mano apsiginsią tik viena technikos persvara. Tai didelė ir daug aukų reikalaujanti klaida! (Karys XII. 1958). Jau 1930 metais straipsny “Karas einąs” (atspausdintame “Tėvų Žemėje” tik 1935 m.) įspėjau, jog karą laimės lengviau, neužmiršęs basas vaikščioti. Modernus karas reikalauja daug medžiaginių aukų. Kai užsitęstų, reikės imtis paprasčiausių ir primityviškiausių priemonių. Kas tam bus pasiruošęs, tas laimės!
Skaityti daugiau: MODERNAUS KARO ARCHAINĖ FORMA
Stovėdama ant Europos istorinio kelio jungiančio jos vakarus su rytais, Lietuva, nuo istorinių laikų pradžios, turėjo kietai kovoti dėl išlikimo. Energingų ir sumanių vadų vedama, ilgus šimtmečius ji sugebėjo savo valią primesti plačiom rytinės Europos sritims. Tačiau kaip ir kitos didžiosios tautos, taip ir lietuvių tauta išgyveno savo augščiausio politinio iškilimo ir žemiausio kritimo laikus.
1918 m. įvykęs Lietuvos prisikėlimas parodė, kad ir neskaitlingos tautos nepaprastą gajumą. Įgijusi nepriklausomybę Lietuva įrodė savo gajumą, o per trumpą laisvės laikotarpį dar ir savo nepaprastą kūrybingumą ir gyvybingumą. Šitas energingas gyvybingumas ryškiausiai sušvito 1923 metais, kai mūsų maža ir jauna valstybė atgavo panemunės kraštą, vokiečių nelaisvės sukaustytą ištisus 700 metų.
Šitą nepaprastai didelės vertės žygį, grąžinusį Lietuvai ne tik gabalą žemaičių žemės,
Generalinis Konsulas Jonas Budrys ir jo bendrininkas Klaipėdos sukilime, Erdmonas Simonaitis, po daugelio metų susitinka New Yorke
Nuotr. V. Maželio
Po Vyčio Kryžiaus įteikimo Jonui Budriui. Sėdi iš k. į d.: gen. P. Plechavičius, plk. Plechavičius, A. Valdemaras, J. Budrys, plk. J. Petruitis, plk. K. Tallat-Kelpša. Stovi: antras iš deš. kpt. S. Raštikis, šeštas — plk. M. Rėklaitis
Skaityti daugiau: KLAIPĖDOS ATVADUOTOJUI JONUI BUDRIUI 70 METŲ
JONAS BUDRYS
1. ARTINAMĖS PRIE KLAIPĖDOS MIESTO
1923 m. sausio 12 d. jau temstant prisiartinome prie Klaipėdos. Mūsų raitieji savanoriai, Labučio vadovaujami, jojo pirmieji. Nuo Kruken-Gerge kaimo kalnelio jie išvydo miestą. Ir nedidelis 20 raitelių būrys nesusilaikė — leidosi pirmyn, bandydami miesto gynėjus. Ilgai neteko laukti — pasigirdo šautuvų šūviai, kiek vėliau sutarškėjo kulkosvaidžiai. Mūsų raiteliai neskubėdami pasuko į dešinę ir, padarę ratą, grįžo. Šaudymas iš miesto pusės tęsėsi dar 10-15 min., buvo nerviškas ir gynėjams beprasmis. Už tat mums padėjo susiorientuoti. Kulkosvaidžių ugnis ėjo iš kelių dvarų: Goetzefen, Althof, Smeltės priemiesčio ir fanieros fabriko ties Dangės upe. Mūsų uždavinys buvo: atsiekti tikslą su kuo mažiau aukų tiek sau, tiek priešingai pusei. Nenoriu net vadinti kitos pusės priešu. Ką gi kalti tie prancūzų kariai, patekusieji į Klaipėdą? Kokie jų tėvynės interesai buvo čia paliesti? Žinoma, jie — kariai ir, kol negaus kito įsakymo, ginsis. Tad aš ir norėjau užtęsti laiką. Jau anksčiau pasitariau su nusimanančiais politikoje — jų tai patarimas ir buvo: apgulkite Klaipėdą, duokite laiko susižinoti signatarų valstybėms tarp savęs, gal jie patys sukilimo akivaizdoje nepanorės dar daugiau komplikuoti padėties. Ir man pačiam atrodė, kad nereikia pažeisti didelės valstybės garbės, nes tuo gali būti pastatyta į pavojų ir visos Lietuvos egzistencija — Lenkijai galėjo būti duotas sutikimas įmaršuoti į Lietuvą.
Žygiavome visą dieną. Žmonės buvo ne tik pavargę nuo žygio, bet sušalę ir nedavalgę. Liepiau sustoti. Kruken-Gerge farmoje įkūriau savo štabą. Pirmos rinktinės vadui savanoriui Aukštuoliui įsakiau paskirstyti kuopas ir nakties tamsumoje prieiti kuo arčiau miesto. Sausio 13 d. apie 3 val. ryto kuopos užėmė savo vietas, ir miestas buvo galutinai apgultas. Vienintelė galimybė iš jo išvykti buvo jūra ir marės, nes mes savo žinioje neturėjome nei laivų, nei ganėtinai žmonių užkirsti keliui per jūrą. Tuo tarpu turėjome apie 600 vyrų, paskirstytų į 5 kuopas. Priešingoji pusė buvo
Klaipėda 1923 m. sausio mėn.
Sukilėlių būriai supa miestą
Skaityti daugiau: KLAIPĖDOS MIESTO PAĖMIMAS
Kariai D. Lietuvos kunig. ir Lenkijos kar. Jono Kazimiero laikais
Vertė DR. KOSTAS R. JURGĖLA
Vertėjo žodis:Sakoma, kad istorija yra gyvenimo mokytoja. Ilga ir marga Lietuvos istorija turi daugelį mažai žinomų, betgi įdomių ir pamokančių epizodų, kurie padeda vertinti ir dabarties bei ateities problemas. Santykiai su Maskva yra pagrindinė problema su šešių šimtmečių praeitim: ji privedė prie Lietuvos unijos su Lenkija, tolimesnė jos eiga nuspręs pačios lietuvių tautos likimą. O kad praeitis turi artimo ryšio su dabartim — gražiai pavaizduoja čia patiekiamas rašinys apie Maskolijos misiją Varšuvon 1650 metais: maskolių argumentacija nesiskiria nuo chruščiovinės politlinijos, pvz., LTSR rašytojų suvažiavime 1959 m.
1650 metais Lietuva buvo “Tvano” išvakarėse — po kelių metų Chmelnickis pasidavė Maskvai, Lietuvą ir jos valstybinę pusininkę Lenkiją okupavo ir nusiaubė maskolių, švedų, kazokų ir totorių armijos, Vilnius pirmą sykį savo istorijoje buvo priešo užimtas ir laikomas per šešerius metus, dėl priešų atneštų epidemijų ir bado etnografinė Lietuva neteko trečdalio savo gyventojų. Vos praslinkus penkioms dešimtims metų, “Didž. Šiaurės Karo” metais, Lietuva vėl buvo kelių priešų teriojama ir antru atveju neteko trečdalio žmonių. Dar šimtmečiui praslinkus, Napoleono eroje, etnografinė Lietuva trečiu atveju neteko trečdalio gyventojų. Tie milžiniški demografiniai nuostoliai pusantro šimto metų laikotarpy, tiek Didžiojoj kaip ir Mažojoj Lietuvoj, paaiškina kodėl mūsų amžiuje lietuviai yra maža tauta — vieton prilygus jei ne anglų, tai bent lenkų ar gudų skaičiui.
Lenkas istorikas Ludwik Kubala visą savo amžių skyrė kruopščiam keliolikos “Tvano” metų tyrinėjimui, panaudodamas tiek paskelbtus originalius šaltinius, tiek privačius rankraščių rinkinius. Jisai parašė ir išleido kelias serijas apsčiai dokumentuotų veikalų to laikotarpio įvykiams nušviesti. Jo yda — tai nesistengimas atskirti savitus Lietuvos ir Lenkijos reikalus ir tautines pažiūras: jis “Lenkijos” ir “lenkų” vardu vadina visus dviejų Bendruomenės valstybių reikalus. Šia proga noriu skaitytoją įspėti, kad šiame vertime “Bendruomene” vadinama poliublininė dvilypė valstybė, dokumentuose žinoma “communis Res Publica Regni Poloniae et Magni Ducatus Lithuaniae”, “Rzeczpospolita Korony Polskiey i Wielkiego Xięstwa Litewskiego”, sutrumpintai “Rzeczpospolita Oboyga Narodow” vardu. Lietuvos Statutas naudojo terminą “Rieč Pospolitaja Koruny Polskoje i Vielikoho Kniazstva Litovskoho”. Manding, Bendruomenė geriausiai tinka apibūdinti tai valstybių konfederacijai, be centrinės federalinės valdžios. Angliškai vadintina “Commonwealth”.
Žemiau patiekiamas straipsnio vertimas aprašo vieną epizodą prieš pat “Tvaną”. Maskolijoje jau buvo pasibaigę sąmyšiai, Romanovų dinastija jau buvo tvirtai įsikūrusi ir svajojo apie kerštą Lietuvai ir Lenkijai. Jau velionis karalius Vladislovas Vaza buvo išsižadėjęs caro titulo, kurį jam buvo suteikę Maskvos bajorai. Bendruomenės sostan įžengus Jonui Kazimierui, jaunesniajam Vladislovo broliui, santykiai su Maskva atrodė ramūs ir dinastiniai karai su Švedija nustoję opumo, nors naujasis valdovas tebesivadino Švedijos karalium. Karingas veidmainys Karolis X Gustavas dar nebuvo įkopęs į Stockholmo sostą. Klastingas kazokų etmonas Bohdanas Chmelnickis, maištaudamas prieš karalių, dar blaškėsi nusilenkdamas tai karaliui, tai carui, tai sultonui — bet dar nebuvo padaręs fatališko pasidavimo (1654 m.), kuris Ukrainą įtraukė Maskvos vergijon, vieton padaręs ją trečiuoju Lietuvos ir Lenkijos Bendruomenės nariu. Turkų sultonas buvo galingiausias valdovas toje pasaulio dalyje ir valdė Krymo totorius, “Dievo rykštę” atveju nesantaikos su Krokuvos-Vilniaus sostu. Maskvoje liaudis ir eiliniai bajorai reikalavo taikos su Lietuva.
Skaityti daugiau: 1650 M. PUŠKINO PASIUNTINYBĖ PAS LIETUVOS IR LENKIJOS KARALIŲ
STASYS BUTKUS
(Pradžia sausio mėn. Karyje)
ĮKYRĖJO BALTIEJI ERELIAI
Vievis buvo lenkų pusėje ir mes negalėdavome ten nueiti į bažnyčią. Eidavome į Kazokiškį. O ir apie tą vietą buvo nemaža sulenkėjusių gyventojų. Daugelis tokių sulenkėjusių, ypač moterų, ateidavo j bažnyčią pasipuošusios lenkiškais baltaisiais ereliais. Mūsų kareiviai keletą kartų perspėjo, kad čia lietuvių valdoma sritis ir nepritinka puoštis lenkiškais simboliais.
Moterys atkaklesnės. Pradėjo dar labiau segtis baltąjį erelį. Mūsų kareiviai perpyko. Vieną sekmadienį susitarė padaryti erelių medžioklę. Griežtai įsakinėjo nusisegti erelį. Kas neklausė — patys kareiviai nusegdavo. Po tokių griežtų priemonių pradėjo nykti baltieji ereliai.
Už erelius lenkų legionieriai, sukurstyti sulenkėjusių gyventojų, žiauriai atsikeršijo lietuviams kareiviams. Toje apylinkėje pagavę mūsų kuopos kareivius Adolfą Starkų ir Žabalį miške sušaudė ir ten pat palaidojo.
Per lietuvių-lenkų frontą iš Vilniaus į Kauno pusę eidavo labai daug spekuliantų maisto pirkti. Eidavo suaugusieji, eidavo ir keliolikos metų berniukai. Šie už suaugusius būdavo gudresni. Eidami per lenkų valdomas sritis, prisisegdavo lenkišką erelį. Atėję į lietuvių pusę, prisisegdavo prie kepurės lietuvišką Vytį. Vyčio ženkleliai buvo padaryti vokiečių okupacijos metu, taigi su karališkuoju vainiku viršum Vyčio. Mūsų savanoriai buvo ir demokratai, ir respublikonai. Monarchijos nemėgo. Vaikams patardavo nuo Vyčio nulupti karališkąjį vainiką. Vaikai žiūrėdavo į kareivius didelėmis nepasitikinčiomis akimis, bet vainikų neplėšdavo.
Vieną dieną mūsų būrio vienam savanoriui A. S. vadai pranešė, kad pro Vievį atvyksta jo motina. Ji vyko iš Varšuvos pas savo vyrą į Kauną. Paravažiuos pro mūsų dalį, taigi sūnui tenka pasitikti.
Susijaudinęs mūsų Algirdas prieina prie manęs ir klausia kas jam daryti. Jo motina lenkė iš Varšuvos ir jai mieli lenkų kariai. O jis, jos sūnus, lietuvis ir Lietuvos kareivis, pasiryžęs kovoti prieš lenkus. Motinai bus sunku susitikti su manimi.
— Ne tu vienas toks! — raminu Algirdą, — Jau toks mūsų likimas. Nekreipk į tai dėmesio. Motinai savo vaikas pasilieka vaiku, nežiūrint kuo jis būtų.
Algirdas pasipuošė, kiek anų dienų kareivis galėjo, ir nuėjo prie linijos pasitikti savo motinos.
Skaityti daugiau: AUGINO TĖVAS SAVANORĮ
Lietuvio partizano vardas pradėjo garsėti nebe nuo šio karo laikų. Dar prieš nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymą, 1918 m., kai kuriose Lietuvos srityse, įvyko partizaninių veiksmų prieš vokiečius okupantus, plėšiančius gyventojų turtą.
Jau pačioje pradžioje 1919 m., rusams-bolševikams įsiveržus į Lietuvą, kai kuriose Lietuvos vietose lietuviai niekeno neraginami ir neverčiami patys griebėsi ginklo prieš juos. Susibūrę į partizanų ir milicijos-būrius, patys pirmieji pradėjo kovą su raudonuoju įsiveržėliu. Tie būriai jau 1919 m. sausio mėnesį pradėjo kautis su bolševikais. Visa Žemaitija tada virto partizaninės kovos lauku. Tose kovose sausio 16 d. Šiaulių apskr. žuvo pirmas partizanas Aleksandras Vainauskas, pirmoji mūsų auka kautynėse dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės. Šiais metais sausio 16 d. sukako lygiai 40 metų nuo pirmojo Lietuvos partizano A. Vainausko žuvimo.
Lietuvių tarpe, ypač kovose dėl Lietuvos laisvės, partizano ir kario sąvokos yra tampriai susiję. Visais, kad ir sunkiausiais laikais, mūsų Tėvynei jie vienas kitą papildydavo ar pakeisdavo.
Skaityti daugiau: PIRMAS LIETUVOS PARTIZANAS
Juozas Mikuckis
KARO ESKIZAI
I
Jis nebegirdi sprogstančių granatų,
Jo neprikels griaudimas kanonados.—
Jis sužeistas ir šaltą mirtį mato.
Ranka jo kažko ieško. Kryžiaus. Rado.
Bučiuoja kryžių — viltį paskutinę,
Į Kristų žiūri akys ašarotos.
Ir miršta... Miršta už tėvynę, —
Siela į dangiškuosius skrieja plotus.
Norėtųsi, norėtųs taip numirti,
Kai paskutinis smūgis kristų,
Ir gęstančiu žvilgsniu panirti
Į žadantį prisikėlimą Kristų.
II
Saulė nusileido,—
Ritas mano veidu
Skausmo ašara...
Lyg matau aš mamą,
Ten kur liepos šlama,
Gedulo skara.
O šalia Smūtkelis —
Laiminimui kelias
Jo sausa ranka.
Sužeistas vaitoja...
Ar nušvis lauktoji
Laisvės jam aušra?..
Granata vėl krito...
Veidu nusirito
Skausmo ašara.
Balys Auginas
VĖTRŲ NEPABŪGĘ
Pro sniegų pusnynus
Vėtros lekia šuoliais,
Iš dangaus nuraško tirpstančias žvaigždes.
Geležinį šalmą
Skaityti daugiau: Poezija
LIETUVOS ŠAULIŲ S-GOS TREMTYJE ATSIKŪRIMO PRASME
K. RIMANTAS
J.A.V-se ir Kanadoje, prieš penkis metus atsikūrė L. Šaulių Sąjunga.
Senajame L. Š. S-gos statute yra pasakyta: “Šaulių Sąjungos tikslas yra stiprinti tautos atsparumą ir valstybės gynimo pajėgas. Šaulių S-gos šūkis: NEPRIKLAUSOMAI LIETUVAI”.
Šaulys yra Lietuvos Nepriklausomybės saugotojas, jos stiprybės ir gerovės kėlėjas, tautos židinio ugnies kurstytojas.
Šiems tikslams siekti šaulys aukoja savo darbą, sveikatą, o, reikalui esant, net ir gyvybę.
Šaulių Sąjunga įrodė savo vertę ir reikalingumą Lietuvių tautai atliktais darbais tiek karo, tiek taikos metu.
Šaulių Sąjungos kūrėjų Vlado Putvio, Mato Šalčiaus, Rapolo Skipičio, Miko Mikelkevičiaus ir kitų buvo noras visus tautos narius perleisti per šaulių eiles, nes čia tilpo visi lietuviai, nežiūrint religinių, politinių ir kitokių įsitikinimų skirtumo. Vlado Putvio žodžiais tariant, šauliai turėjo būti TAUTOS KARIUOMENĖ, tačiau ne vien ginkluotos kovos lauke, kur šaulys kovoja petys į petį su valstybės armija, bet ir “visur ten, kur tautos ateities kuriamoji valia ir darbas reikalaus paramos, sargybos, visur, kur tautos dvasia reikalaus pagalbos, visur, kur mūsų tautos teisės reikalaus gynėjų”.
Čia atsikūrusios Šaulių Sąjungos kuopos, būriai ir grandys siekia tų pačių tikslų, bet pirmoje eilėje išvaduoti lietuvių tautą iš vergijos. Tiesa, dabartinėse sąlygose ir gyvenamųjų kraštų įstatymai neleidžia mums kovoti su ginklu rankose, bet žmogaus dvasia dažnai stipresnė ir galingesnė už šautuvą, ir tos KOVOS IR PASIAUKOJIMO dvasios mums niekas neišplėš, kol patys ją saugosime savo širdyje.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
MOTINOS RANKOS
Pavargusios ilsitės motinos rankos, sudėtos ant širdies, kuri ir kūnui atvėsus dar plaka amžinai gyva savo kūdikio meilėj, amžinai budinti jo sargyboje.
Ilsitės amžinu poilsiu jūs, rankos krumplėtos, kaip amžių ratais, mėlynom gyslom išvagotos. Skausmo suspausti, surumbėję pirštai, mums neregint išsitiesia, rodydami kelią, kurin tik meilės sparnai gali nunešti.
O jūs krumplėtos, vargo ir skausmo išvagotos motinos rankos! Ar yra pasauly, kas mokėtų švelniau apkabinti, kaip jūs glausdamos kūdikį prie krūtinės, glostydamos jo žemės skausmo užgautą galvelę. Jūs tada buvot skaidresnės už saulės spindulius, kvapnesnės už žibuoklės žiedelį.
Jūs darbščiosios motinos rankos, tyliai ilsitės amžinam poilsiui sudėtos, neišpasakytai mielos, neišpasakytai švelnios.
Emilė Pasalantė
IŠ VLADO PUTVIO MINČIŲ
Laimė, džiaugsmas, gyvenimo meilė daugiau priklauso nuo sielos galios, negu nuo gerų aplinkybių.
Meilės geriausia proga mokytis, kada į tave akmenis mėto.
Sielos ramumo geriausia mokytis audroje.
Gyvenimo meilės, kada junti ją iš tavęs smunkant.
Skaityti daugiau: Šaulės Tremtyje
šaulio J. Šiaučiulio išdrožinėta paminklinė lenta
ŽUVUSIŲJŲ PAGERBIMAS MONTREALYJE, KANADOJE
Lietuvos Kar. Kūr.-Sav. Sąj. Montrealio skyriaus pastangomis š.m. balandžio mėn. 26 d. buvo pašventinta paminklinė lenta. Išvakarėse, ta proga, įvyko akademija ir akto pasirašymas, koncertas ir vaišės.
ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVOS LAISVĘ
paminklines lentos pašventinimo - įkūrimo
AKTAS
1959 m. balandžio mėnesio 26 diena, Montrealis
Lietuvių tautos sūnūs ir dukros, likimo išblokšti iš savo tėvynės ir apsigyvenę svetingoje Kanadoje, Montrealio mieste, šiandien šventina savo tautos vaikų, žuvusių už Lietuvos laisvę, atminčiai paminklinę lentą.
Teprimena ji visus tuos, kurie ilgoje mūsų tautos istorijoje yra žuvę už savo žemės laisvę. Tebūna jie būsimoms kartoms pavyzdys, kaip reikia mylėti, branginti ir reikalui esant, aukotis už savo tautą, nesigailint net didžiausios žmogaus vertybės — savo gyvybės.
Šią paminklinę lentą pagaminti pasirūpino Lietuvos Kariuomenės Kūrėjų - Savanorių Sąjungos Montrealio Skyrius, būtent: J. Šiugždinis, A. Matulis, K. Ivaškevičius, P. Kvietkauskas, P. Laurušonis, J. Navikėnas, J. Viliušis. V. Giriūnas, K. Šitkauskas, A. Lapinas ir L. Balzaras.
Skaityti daugiau: Veteranų veikla
