Partizanai: istorija ir dabartis

Į Laisvę 1992 114(151)

     T U R I N Y S

Lietuvių Fronto Bičiulių kreipimasis į Lietuvą ..................... 2

Vedamasis — Mintys iš tolo — rinkimų į seimą belaukiant ............ 3

Skaitytojų žodis ................................................... 5

Vidmantas Valiušaitis, Pilnutinė demokratija ir jos bičiuliai ...... 6

Kazys G. Ambrozaitis, Vieningoje lietuviškos kultūros jungtyje .... 13

Julijonas Būtėnas, Atsišaukimas į politinę sąžinę.................. 16

Eduardas Pašakinskas, Julijonas Būtėnas ........................... 19

Vladas Nasevičius, Profesorius Leonas Karsavinas paskutinėje savo

      gyvenimo stotyje ............................................ 22

Melanija Stankaitienė, Gluosnių šakos linko ....................... 33

Jonas Algirdas Antanaitis, Kelio į socialinę demokratiją

      pagrindinės gairės .......................................... 36

Vytautas Volertas, Šis ir anas krantas ............................ 40

Pilypas Narutis, Apie svetimas armijas ir Karaliaučių ............. 47

Antanas Musteikis, Mokslininkas svetimoje aplinkoje ............... 53

Jonas Pabedinskas, Žvilgsnis į politinę ir ekonominę Lietuvos

      transformaciją .............................................. 59

Bronius Krivickas, Du sonetai (eilėraščiai) ....................... 63

Česlovas Grincevičius, 40 metų nuo Broniaus Krivicko žuvimo ....... 64

Liudas Dambrauskas, Praeities šauksmas ............................ 67

Juozas Baužys, Iš praeities šauksmo iškyla pilnutinė demokratija .. 68

Adolfas Damušis, ĮLF studijų savaitės Lietuvoje minčių susumavimas  76

Mūsų gyvenime, knygos ir leidiniai ................................ 78

Iš praeities šauksmo, lyg ankstyvo rytmečio miglų, išnyra šio numerio puslapiuose dėmesys dabarčiai ir susijungia praeitis ir ateitis. Leonas Karsavinas, Bronius Krivickas, Julijonas Būtėnas ir Ariogalos partizanai iškyla lyg kelrodžiai į dvasiškai vis stiprėjančios Lietuvos ateitį. Nauji kultūrinio ir ekonominio gyvenimo projektai veda į pilnutinę demokratiją. Jie tiltu jungia šį ir aną krantą, kad galėtume geriau vieni kitus suprasti.

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1992 114(151)

Lietuvių fronto bičiulių KREIPIMASIS Į LIETUVĄ

Lietuvių Fronto Bičiuliai esame politinis-rezistencinis sąjūdis, pradėjęs aktyvų antinacinį ir antikomunistinį pasipriešinimą Lietuvoje ir tęsęs rezistencinę veiklą Vakarų pasaulyje. Įkvėpti Lietuvos partizanų kovos ir prisimindami Lietuvos tremtinių kančias, Lietuvių Fronto Bičiuliai per ilgą pokario laikotarpį stengėsi Lietuvai pagelbėti, dalyvaudami Pasaulio Lietuvių Bendruomenės ir įvairių sąjungų veikloje, rengdami metines lietuviškųjų studijų savaites Amerikoje ir Europoje, leisdami knygas ir žurnalą Į laisvę lietuviškai dvasiai ir kultūrai ugdyti, organizuodami išeivijos dalyvavimą Amerikos politikoje, remiant Lietuvos laisvės bylą ir okupacijos nepripažinimą. Jie skatino Baltijos tautų solidarumą bei kūrybines išeivijos iniciatyvas Lietuvos kultūriniam lobiui turtinti ir politinei laisvei atgauti.

Niekada nepraradę tikėjimo į Lietuvos valstybės atstatymą, Lietuvių Fronto Bičiuliai siekė tautinės ir demokratinės Lietuvos atkūrimo, pasisakydami, kad tautiškumas neįmanomas be demokratijos ir demokratija negalima be lygių teisių bet kurios tautybės, religijos ar idėjinių pažiūrų Lietuvos žmonėms. Daugelį kartų Lietuvių Fronto Bičiuliai svarstė ir siūlė pilnutinės demokratijos Lietuvoje sukūrimą tiek politinėje ir ekonominėje, tiek socialinėje ir kultūrinėje plotmėje, remiantis krikščioniškųjų Vakarų vertybių ir istorinės tautos tradicijos pagrindais.

Skaityti daugiau: Lietuvių fronto bičiulių KREIPIMASIS Į LIETUVĄ

Mintys iš tolo — RINKIMŲ Į SEIMĄ BELAUKIANT

VEDAMIEJI

Lietuva laukia rinkimų,— pirmųjų laisvėje, jau nebe sovietiniais įstatymais surežisuotų, bet nepriklausomos valstybės nuostatais rengiamų. Ko iš šių rinkimų ir iš naujojo seimo tikisi nepastovios ir dainai į susiskaldymą linkusios partijos, dar nepastovesnės koalicinės grupės, atskiri kandidatai ir juos remianti ar neremianti tautos dalis? Nėra reikalo kalbėti apie gal ir geriausiai organizuotą dar senų laikų ,,buvusiųjų" partiją — LDDP. Jų norai labai aiškūs. Bet kaip su kitomis partijomis, grupėmis ir grupelėmis?

Be abejo, tiek partijos, tiek ir kandidatuojantieji nori laimėti. Tik tas laimėjimas priklausys nuo tautos, nuo jos piliečių noro. O ko nori tauta, ko nori Lietuvos žmonės? Iš Vakarus pasiekiančių reportažų apie Lietuvoje paskutiniu laiku darytas viešosios opinijos apklausas, susidaro įspūdis, kad didelis skaičius žmonių ir dideliu procentu yra nepatenkinti nei esama valdžia, nei dabar į seimą kandidatuojančiais, nei apskritai visu dabartiniu Lietuvos gyvenimu. Daugelį apvylė dabartiniai jų rinkti Aukščiausiosios Tarybos atstovai, neišpildė savo pažadų, ar net pakeitė savus įsitikinimus ir taip nuklydę nuo balsuotojų valios. Gal žmonės kažkaip nepatenkinti net pačia laisve, nes ji reikalauja ir pagarbos kitam asmeniui, ir didelės atsakomybės.

Skaityti daugiau: Mintys iš tolo — RINKIMŲ Į SEIMĄ BELAUKIANT

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Linkiu nekeisti savo veido

Dabar, kada gauname tiek daug spaudos iš Lietuvos, mūsiškė, išeivijos spauda, yra kai kuriais atžvilgiais šiek tiek susilpnėjusi. Į laisvę žurnalas nėra pakeitęs savo veido ir turinio. Linkiu dar daug metų Į laisvę tokiai išlikti ir nekeisti savo veido tol, kol neliks Lietuvoje nei vieno rusų kareivio ir nebus įgyvendinta pilnutinė laisvė ir demokratija.

Antanas Masionis.
Fair Lawn, NJ

Gal „Į demokratiją"?

Ar nevertėtų Į laisvę žurnalo vardą pakeisti vardu ,,Į demokratiją"? Lietuvoje, atrodo, demokratijos neperdaugiausia ir gal dar ne vienus metus jos truks. Tad tas naujas vardas būtų labai tikslus.

Praeitame Į laisvę numeryje ,,Laiškai iš Lietuvos — apie Lietuvą" buvo parinkti labai gerai. Tik gaila kad redaktorius įdėjo tik autorių inicialus. Iš vienos pusės tai skriauda rašantiesiems, iš kitos — duodama proga gal rašyti ir netiesą. Laiškai privalėtų būti pasirašyti pilnom pavardėm.

Vincas Akelaitis,
Cleveland, OH

Redaktoriaus pastaba: Tai buvo ištraukos iš privataus susirašinėjimo asmeniškų laiškų. Laiškai nebuvo specialiai atsiųsti spaudai.

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

PILNUTINĖ DEMOKRATIJA IR JOS BIČIULIAI

VIDMANTAS VALIUŠAITIS

Vidmanto Valiušaičio kalba atidarant ĮLF studijų savaitę Vilniuje, Menininkų rūmuose, 1992.V.11.

,,Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti" (American Foundation for Lithuanian Research, Inc.) buvo įsteigtas 1960 rugpjūčio 5 Čikagoje. Jis išsivystė iš Studijų fondo, kuris jau porą metų organizavo studijas ir straipsnius žurnalui Į laisvę. Tokio fondo mintis buvo kilusi dar pirmosios bolševikų ir nacių okupacijos metais, kada Lietuvos valstybę, lietuvių tautą bei jos kultūrą buvo ištikęs mirtinas pavojus. To laiko kovotojų — tiek žuvusių, tiek išlikusių gyvųjų — troškimus per daugel metų gaivino ir puoselėjo Į laisvę žurnalas. Apie šį žurnalą susispietusių žmonių iniciatyva ir pradėjo savo veiklą „Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti".

Bet kas gi buvo tie žmonės, apie kuriuos mes norime kalbėti ir turime ką pasakyti dar ir šiandien, dešimtmečiams praėjus nuo anos, mums, jaunesniesiems, atrodytų, taip tolimos, vien pageltusiuose ar net iš žemės atkasamuose puslapiuose surašytos praeities? Norėdami visa tai geriau suprasti turime mesti bent trumpą istorinį žvilgsnį.

Skaityti daugiau: PILNUTINĖ DEMOKRATIJA IR JOS BIČIULIAI

VIENINGOJE LIETUVIŠKOS KULTŪROS JUNGTYJE

KAZYS G. AMBROZAITIS

Dr. K. Ambrozaičio žodis, tartas 1992.V.11 Vilniuje, Menininkų rūmuose, atidarant pirmąją „Į laisvę fondo" filialo Lietuvoje surengtą savaitę.

Sveikinu garbingus svečius ir visus susirinkusius į Lietuvos visuomeninio gyvenimo ateities svarsty-bas. Dėkoju ,,Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti" Lietuvos filialo darbuotojams už tai, kad sutelkėte gausų būrį kultūrininkų ir mintytojų, susirūpinusių demokratijos ugdymu Lietuvoje.

Keturi Į laisvę redaktoriai susitiko Nidoje. Iš k.— Juozas Baužys, Leonas Narbutas, Juozas Kojelis, Vytautas Volertas. Nuotr. A. Sutkaus.

Šių studijų pagrindas ir pobūdis yra grynai kultūrinis. Į jas visai savaitei susirinko ir tie, kurie laisvėje gyvendami ilgai diskutavo ir tobulino pilnosios demokratijos doktrinas ir galimybes, ir tie, kurie kantriai tokios demokratijos idėjas ir svajones brandino čia, už uždarytų langų ir užrakintų durų.

Skaityti daugiau: VIENINGOJE LIETUVIŠKOS KULTŪROS JUNGTYJE

Atsišaukimas į politinę sąžinę

JULIJONAS BŪTĖNAS

Šauksmas atsinaujinti ir politiniame gyvenime • Atsinaujinimas teįmanomas grąžinant krikščioniškosios moralės principus• Jis turi prasidėti nuo savęs • Atsinaujinimo sąjūdis telkiasi.

Jeigu audringame vandenyne jūrininkas yra visiškas gamtos nuostatų vergas ir daugių daugiausia tegali sumaniai manevruoti, tai socialinėje audroje žmogus pats ligi tam tikro laipsnio gali sąmoningai nulemti vyksmo logiką. Bet tam reikalinga revoliucinių užsimojimų ir plieninės valios jiems įvykdyti. Šiandien tokių užsimojimų ir tokios valios žmonija yra reikalinga, galima sakyti, vien savo egzistencijai išlaikyti. Žmogaus intelektualinis genijus išdidžiai įsiveržė į kosminių jėgų paslaptis. Tos jėgos paklūsta jo valiai. Bet apvaldęs jėgas, glūdinčias medžiagoje, žmogus, siaubo apimtas, pamatė nesąs apvaldęs griaunamųjų pradų pats savyje. Fatalinis šių dienų klausimas, ar atominė energija bus panaudota kūrybai ar naikinimui, yra prisipažinimas, kad žmogaus etinės bei moralinės asmenybės pažanga yra tragiškai atsilikusi nuo jo intelektualinio genijaus laimėjimų.

Šis J. Būtėno straipsnis buvo išspausdintas Į laisvę žurnalo Nr. 1,1953 m., beveik dviem metams praėjus nuo jo mirties. Straipsnio mintys aktualios ir šiandien. Nuotraukoje J. Būtėnas su dr. A. Maceina 1950 m. Vokietijoje.

Skaityti daugiau: Atsišaukimas į politinę sąžinę

JULIJONAS BŪTĖNAS

 (1915-1951)

EDUARDAS PAŠAKINSKAS

Eduardas Pašakinskas, gimęs 1910 Linkuvoje, VDU 1937 baigęs ekonomikos mokslus, 1953 metais už antitarybinę veiklą nuteistas ir ištremtas. Grįžęs į Lietuvą dirbo pramonės įmonėse. Dabar pensininkas ir gyvena Vilniuje.

Arčiau su juo susipažinau 1933 m., kada jis, baigęs Linkuvos gimnazijos IX laidą, atvažiavo studijuoti į Kauną ir įstojo į Vytauto Didžiojo Universiteto Teisių fakulteto teisių skyrių. Tuo metu studijavau ekonomiką ir buvau to skyriaus trečiame kurse.

J. Būtėnas apsigyveno Laisvės al. Nr. 3 — Ateitininkų rūmuose, kuriuose jau gyveno daugiau linkuvių: Juozas Lin-gis, 1929 m. V laidos absolventas, studijavo humanitarinius mokslus ir priklausė studentų ateitininkų „Šatrijos" korporacijai, Juozas Pažemeckas, Antanas Vyskupaitis, Eduardas Pašakinskas (visi trys minėtos gimnazijos 1930 m. VI laidos absolventai, visi trys priklausė studentų ateitininkų teisininkų ir ekonomistų korporacijai „Iustitia").

Savo buv. mokinius, dabar studentus, 1933 vasarą Kaune aplankė mokytojas T. Šidiškis. Nuotraukoje, darytoje ant Ateitininkų rūmų stogo, iš k. — Juozas Pažemėnas, Eduardas Pašakinskas, šio straipsnio autorius, Tomas Šidiškis ir Julijonas Būtėms. Nuotr. E. Pašakinsko.

Mes visi, krūvoje gyvendami, tarp savęs palaikydavome draugiškus ryšius ir dalindavomės savo vargais bei džiaugsmais. Parapijiniai ir ideologiniai ryšiai buvo labai tamprūs.

Skaityti daugiau: JULIJONAS BŪTĖNAS

PROFESORIUS LEONAS KARSAVINAS paskutinėje savo gyvenimo stotyje

Profesorius Leonas Karsavinas (1882.XII. 14-1952.VII.20), istorikas, filosofas, gimęs Petrapilyje, bet nuo 1928 metų gyveno Lietuvoje ir dėstė Kauno ir Vilniaus universitetuose bei Vilniaus Dailės Akademijoje. 1949 metais sovietų buvo ištremtas į Komi autonominėje respublikoje esantį Abezio lagerį, kur ir mirė 1952 m. Parašė daug filosofinių, religinių veikalų, penkių tomų Europos kultūros istorija, kurioje plačiai paliestas istorinis Lietuvos įnašas į Europos kultūros kūrimą.

Apie paskutines prof. Karsavino gyvenimo valandas ir jo mirtį savo prisiminimuose rašo tam pačiam Abezio lageryje kalėjęs ir vargęs Vladas Nasevičius (miręs 1986 m. Kaišiadoryse). Apie Nasevičių jau buvo rašyta Juozo Kojelio straipsnyje, Į laisvę Nr. 110, 1990 m.

Dabar šie asmeniški Vlado Nasevičiaus prisiminimai apie prof. Leoną Karsaviną buvo specialiai gauti Į laisvę žurnalui iš Nasevičiaus dukters Audronės Neniškienės Vilniuje. Galvojame, kad tie prisiminimai kaip tik šiuo metu gali būti įdomūs, nes šiemet sueina 110 metų nuo prof. Karsavino gimimo ir 40 metų nuo jo mirties. Taip pat prieš 50 metų (1942 m.) Į laisvę dienraštyje Lietuvoje buvo išspausdintas straipsnis: „Prof. L. Karsavinui 60 metų sukakus". Be to teko girdėti, kad paskutiniuoju metu Vakarų Europoje, Lietuvoje ir Rusijoje pradėjo augti susidomėjimas prof. Leono Karsavino asmeniu ir jo filosofija.

VLADAS NASEVIČIUS

1950 metų rudenį į centrinę Abezio lagerinę ligoninę atklydo žinia, kad Lietuvos universiteto profesorius Leonas Karsavinas atvežtas į ketvirtąjį Abezio lagerį, kad jis kartu su prof. Antanu Žvironu guli ligoninėje ant vienų narų, kad abiejų sveikata nekokia. Gydytojas Vladas Šimkūnas, buvęs patalogu Vilniaus universitete, kiek tik lagerio sąlygos leido, rūpinosi šitų dviejų Lietuvos aukštojo mokslo šulų buitimi, sveikata, rinkdamas visais būdais jiems vaistus ir žmoniškesnį maistą. Gydytojas Šimkūnas, kurio iki lagerio nepažinau, pranešė man, kad jie abu serga įsisenėjusia plaučių tuberkulioze, abu labai jautrūs, sielvartingi, negalį apsiprasti su bolševikinio kalinio sąlygomis, kada joks protinis pakenčiamas darbas beveik neįmanomas. Juk šiuo metu lagerio administracija, laikydama kalinius didžiausiais priešais, tarybinės santvarkos griovėjais, kasdieninėmis kratomis, atiminėdama literatūrą, rašymo reikmenis, šaldydama lauke patikrinimų, kratų metu po kelias valandas, bausdama už menkniekius karceriu, užsiūdama kiekvienam kaliniui ant nugaros didžiausius asmeninius numerius, — slėgė ir tvirčiausios valios psichiką. Ligonių gydymui buvo skiriamos tik kapeikos, todėl vaistų beveik nebuvo. Deficitinius vaistus išvogdavo laisvieji tarnautojai, pareigūnai sau ir savo šeimoms. Kiekviename barake operatyvinis — slaptasis skyrius priveisė „beldikų", visokio plauko šnipelių, kurie prasimanymais, gandais kiekviename kėlė nerimą. Šviesuoliai, asmenybės buvo ypatingai sekamos kiekvienoje vietoje. Prižiūrėtojai viešai sakydavo, kad „esate suvežti tam, kad kiekvienu reikiamu momentu galima būtų sušaudyti".

Skaityti daugiau: PROFESORIUS LEONAS KARSAVINAS paskutinėje savo gyvenimo stotyje

GLUOSNIŲ ŠAKOS LINKO

Šiemet, 1992 liepos 5 d. Ariogalos miestas iškilmingai šventė 200 metų sukaktį nuo reikšmingos datos 1792 metais, kai karalius Stanislovas Augustas suteikė Ariogalai Magdeburgo miesto teises, antspaudą ir herbą. Viena šios šventės programos detalė buvo miesto bibliotekoje surengta knygų ir nuotraukų paroda Partizanai, kovoję ir žuvę Ariogalos apylinkėse. Įspūdžius iš šios partizanų parodos čia apmąsto Melanija Stankaitienė, šventės scenarijaus autorė ir režisierė, Ariogalos miesto bibliotekos vyr. bibliotekininkė.

MELANIJA STANKAITIENĖ

O jūs, Lenčių pušys, oškit ir šlamėkit,
Gedulą jūs neškit kraštui paslapčia...

Šalia tvarkingai lentynose sudėtų knygų, pasakojančių apie Lietuvos partizanų žygdarbius, išdėstytos nuotraukos, iš kurių žvelgia jauni veidai, kiti dar visai vaikiški. Jų jau nėra gyvųjų tarpe. Ariogaliečiai šventai saugo jų atminimą — tai kovotojai už mūsų laisvę.

Prie paminklo Lietuvos kankiniams Ariogalos kapinėse 1990 m. politinių kalinių ir tremtinių susitikimo metu.

Skaityti daugiau: GLUOSNIŲ ŠAKOS LINKO

KELIO Į SOCIALINĘ DEMOKRATIJĄ PAGRINDINĖS GAIRĖS

JONAS ALGIRDAS ANTANAITIS

Vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių — užtikrinti piliečiams socialinį teisingumą. Atkuriant Lietuvos valstybę, sovietinės okupacijos pažeisto socialinio teisingumo atstatymas buvo sprendžiamas restitucijos keliu, t.y., grąžinant piliečiams išlikusį turtą, visų pirma — žemę. Toks kelias pasirodė neproduktyvus: per trumpą laiką smarkiai smuko gyvenimo kokybė ir toliau tebesmunka. Tai gali privesti prie nekontroliuojamų socialinių pasekmių. Socialinį teisingumą gali sukurti tik stipri ekonomika. Todėl prioritetą reikia suteikti ne restitucijai, bet tikrai reformai, kurios tikslas — efektyvus gamybos didinimas. Jį galima pasiekti, geriau išnaudojant esamus pajėgumus ir naujų investicijų pagalba.

Nidoje, studijų savaitės metu. Iš k.— Jonas Antanaitis, šio straipsnio autorius, Vytautas Volertas, Kazys Ambrozaitis, Liudas Dambrauskas ir Mindaugas Bloznelis. Nuotr. K. Ambrozaičio,

Visų pripažinta nuostata, kad gamybiniai pajėgumai geriau išnaudojami, kai jie yra privatizuojami. Privatizuojant nebūtina išardyti gamybines struktūras — užtenka pakeisti nuosavybės formą. Perdavus kolūkius ir valstybinius ūkius žemdirbių nuosavybėn, patys žemdirbiai būtų sprendę, kaip geriau ūkininkauti: ar išskirstyti į individualius ūkius, ar steigti akcinę bendrovę, ar suskaldyti į smulkesnius gamybinius vienetus ir t.t. Valstybės pareiga būtų kontroliuoti, kad tie sprendimai nepažeistų įstatymų ir būtų priimami demokratiniu keliu, t.y., kad nebūtų diktuojami nei ūkių vadovų, nei valdžios atstovų. Deja, reformos autoriai nepasitikėjo kaimo žmonių racionaliu galvojimu ir primetė sprendimus „iš viršaus". Tų sprendimų svarbiausias tikslas — ūkio išardymas. Prisidengiant teisingumo atstatymu, buvo nutarta žemę grąžinti buvusiems savininkams. Nors formaliai buvo statoma sąlyga, kad žemę atsiėmęs pradėtų ūkininkauti, faktiškai nebuvo sukurta mechanizmo, kaip tą sąlygą kontroliuoti. Daugelis atsiėmusių žemę neturi galimybės ūkininkauti dėl investicijų trūkumo.

Skaityti daugiau: KELIO Į SOCIALINĘ DEMOKRATIJĄ PAGRINDINĖS GAIRĖS

ŠIS IR ANAS KRANTAS

VYTAUTAS VOLERTAS

Idealizmo ir tikrovės dūžis

Kai vaikystėje karštomis vasaros dienomis pargindavau gyvulius perpietėms, su kaimynų berniukais basi, suskilusiomis kojomis šuoliuodavome į Nemuną maudytis. Kitame srovės krante taip pat pasirodydavo būrelis mūsų amžiaus nepribrendėlių. Mėtydavome per upę piemeniškas frazes vieni kitus pajuokdami, bet sunkiai girdėdami, kokie kūrybingi epitetai ateina iš kitos pusės, nes upė tada atrodė labai plati ir skirianti du pasaulius. Mat čia nebuvo nei tilto, nei kelto. Mažai buvo valčių, nes ūkininkai žvejybą laikė nedoru laiko išniekinimu.

Taip, kitoje Nemuno pusėje buvo svetimas, beveik laukinis pasaulis ir ten gyveno keistuoliai žmonės. Juos vadindavome gudais ir pasišaipydavome iš jų ypač dėl lankų, kuriuos pritvirtindavo virš arklio menčių, jei vienkinkiu važiuodavo. Tik vėliau, kai Alytaus gimnazijoje susirinkome dviejų Nemuno pusių vaikai, patyrėme, kad vieni ir kiti, tie nuo Ryliškių ir Nemunaičio, tie nuo Krikštonių ir Miroslavo, esame lietuviai, kartais net visai draugiški ir malonūs.

Geležinė uždanga neturėjo per Atlantą nei tiltų, nei keltų, nei valčių. Beveik penkių dešimtmečių laiko srovė yra platesnė už Nemuną prie mano tėviškės. Du skirtingi pasauliai. Ir dar blogiau, — dvi skirtingos epochos.

Jonas Mikelinskas, Lietuvos rašytojas ir mokytojas, pasakė: „...mums sunku dar įsivaizduoti, kokią didžiulę žalą visose visuomeninio gyvenimo srityse padarė stalinizmas ir jo atmaina — brežneviškasis ,brandus socializmas'. Jie, abu šie pragaištingi ,izmai', ne tik įstūmė mus į ekonominį, moralinį, kultūrinį, ekologinį, politinį bankrotą, bet ir išprievartavo pačią tautą, atėmė iš mūsų tėvynę, sudarkė tautinę savimonę, o į jų vietą įbruko tarybinio žmogaus modelį, primetė homo sovieticus statusą". (Pergalė, 1990 m. nr. 6.) Autorius pažinojo nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, gimęs 1922 m. Okupaciniu laiku dirbo Lietuvos šiaurės ir pietų mokyklose, tad juo reikia tikėti.

Skaityti daugiau: ŠIS IR ANAS KRANTAS

Apie svetimas armijas ir Karaliaučių

PILYPAS NARUTIS

Džiaugiamės, kad paskelbtuose į Lietuvos seimą rinkimuose 1992. X.25, pirmą sykį bus renkami laisvos, nepriklausomos Lietuvos atstovai. Tikimės, jog Lietuva bus atstovaujama demokratiškai išrinktų laisvos Lietuvos atstovų.

Dabartiniai, esamieji deputatai buvo rinkti pagal Maskvos įstatymus, pagal 50 metų nuo Lietuvos okupacijos įsiamžinusią tvarką. „Ar tai apgaulė, ar neapgaulė?" — buvo spėliojama anuo metu, kai Gorbačiovas, paskelbęs „glasnost", leido Sovietų Sąjungos rinkimuose išstatyti, ir rinkti, ir nekomunistinius kandidatus. Nekomunistiniai kandidatai? Tai skambėjo keistokai — tai buvo to meto sensacija. Lietuvos disidentų dalis, kurie, pasinaudodami „glasnost" nuotaikomis, jau kalbėjo viešiau ir drąsiau, rinkimus vadino apgaulingais, neteisėtais ir jų rezultatus — niekiniais. Tai buvusių Lietuvos partizanų nusistatymas, kai už nėjimą balsuoti, žmonės buvo tremiami į Sibirą. Terleckas neleido savęs kandidatu rinkimuose išstatyti (nors vėliau gailėjosi), nebalsavo ir siūlė kitiems nebalsuoti. Iškilo Sąjūdis. Balsavimo priešininkai, nepasitikėdami rinkimais, nepasitikėjo ir Sąjūdžiu, argumentavo, kad Sovietų armija stovi Lietuvoje, kad KGB dar veikia, kad Maskva tik nori pademonstruoti Vakarams apgaulingą demokratėjimą Sovietų Sąjungoje.

Gretimame puslapyje: užsienio spaudoje rastas žemėlapis, kuriame rodomas Rusijos kariuomenės paskirstymas Lietuvoje.

Bet — su Maskvos palaiminimu ir Maskvai rinkti atstovai — pasirodė esą atstovai Lietuvos ir atsiskyrė nuo Maskvos. Tai buvo to meto pasaulinis stebuklas. Wall Street Journal įsidėjo net Fatimos Marijos pranašystes, kaip vienintelį žmogaus protu prieinamą tų įvykių paaiškinimą.

Skaityti daugiau: Apie svetimas armijas ir Karaliaučių

MOKSLININKAS SVETIMOJE APLINKOJE

ANTANAS MUSTEIKIS

Dr. A. Musteikio paskaita, skaityta
1992.VII.26 LFB studijų savaitėje, Dainavoje.

Įvadas

Kartais sakoma, jog Amerikos gatvės auksu grįstos, bet naujasis ateivis atranda, kad jos visai negrįstos, ir jam pačiam, ko gero teks jas grįsti. Tai, žinoma, nudailinta tikrovė, tačiau ir mūsų išvietintųjų bangai (pokario ateiviams), nors ji išsilavinimu bei išsimokslinimu pralenkė vidurkio amerikietį, teko pradėti pragyvenimą nuo paprastų darbų. Išimtį sudarė tik dvi profesijos — medicina ir inžinerija, kurių atstovai gana greit susilygino su savo kolegomis naujai adoptuotame krašte. O mokytojams teko pradėti nuo mažiausios pakopos, kol įsigijo amerikiečių aukštosios mokyklos laipsnį, bet ir po to Jungtinėse Amerikos valstybėse vis tekdavo atrasti „naują Ameriką".

Profesinio prisitaikymo tema svetimoje aplinkoje vargiai įspraudžiama į mokslinius rėmus. Yra pavojus savo patirtį laikyti visuotine, kai iš tikrųjų ji gali būti ypatinga, išimtinė, subjektyvi. Yra patogu, ieškant paguodos bei katarsio, savo sandūrą su profesijos kolegomis apspręsti vienašališkai, galimą kaltę suverčiant kitiems, kai neutralus sankirčio stebėtojas priežasčių ieškotų abiejose pusėse. Yra pagunda profesinio prisitaikymo dėmesį paversti skundų puodeliu. Yra paprasta ir įprasta daiktus vertinti iš savos kultūros perspektyvos, bet kultūrų sankryžoj tai ir yra bene didžiausia šališkumo kūlgrinda, mokslinį vežimėlį verčianti nuo tiesaus kelio į klampynę.

Skaityti daugiau: MOKSLININKAS SVETIMOJE APLINKOJE

ŽVILGSNIS Į POLITINĘ IR EKONOMINĘ LIETUVOS TRANSFORMACIJA

1992 m. LFB studijų savaitėje, Dainavoje,
skaitytos paskaitos mintys.

JONAS PABEDINSKAS

Kalbant apie dabar Lietuvoje vykstančią politine transformaciją reikia pastebėti, kad ji kažkaip nesisuka į kultūringos politikos puse, o ideologiškai darosi vis miglotesnė. Pripažįstant, kad nemažas skaičius Lietuvos politinių veikėjų, ypač dešiniojo sparno, parodė didelį pasiaukojimą ir užsiangažavimą ginti tautinius interesus, vis dėlto iškyla gilus rūpestis, kad tuo kartais perdėtu užsiangažavimu buvo prieita iki tokio taško, jog nebeliko užtektinai energijos, iniciatyvos ar dėmesio kitiems, labai svarbiems krašto reikalams. Ir tai sulėtino reikiamą transformaciją tiek politiniame, tiek kultūriniame ir ekonominiame gyvenime. Demokratėjimas, tiesa, vyko ir vyksta nuo pat išsilaisvinimo. Tačiau dažnai dar neišnaudojami pagrindiniai demokratijos aspektai. Pvz., neseniai kai kurie parlamentarai prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų buvo gerokai apstumdyti, bet specialiai sargybai, kurios uždavinys yra ginti rūmus, atrodo, tas pastato saugojimas ir terūpėjo. Simboliškai galėtume pasakyti: tautiškai nusiteikus, buvo ginamas parlamento pastatas, bet nebuvo užtektinai kreipta dėmesio, kad tame pastate vyktų demokratiškas procesas, kuriam galutinai tas pastatas juk ir turėjo tarnauti, kad jame netrukdomai galėtų vystytis tautos demokratiška veikla.

Praeitų metų rudenį, tuoj po nepasisekusio Kremliaus pučo, kažkaip buvo prarasta puiki proga tautai susikonsoliduoti ir, prof. V. Landsbergiui vadovaujant, suglausti gretas. Tuo metu, kai buvę komunistai viešai gėdinosi savo praeities, buvo galimybė pozityvioms frakcijoms ir dešiniesiems tarp savęs susikalbėti. Deja, taip neįvyko. Prof. Landsbergis, gerai vadovavęs užsienio politikai, gal neturėjo laiko rūpintis ir vidaus politikos reikalais.

Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į POLITINĘ IR EKONOMINĘ LIETUVOS TRANSFORMACIJA

Bronius Krivickas, Du sonetai

BRONIUS KRIVICKAS

DU SONETAI

* * *

O audra, kuri, užpuolus girią,
Ąžuolus rambius kvapu sutraiškai,
Ir viršūnėm išdidžiom miškai
Šlauko purvą prieš tave nusvirę,

Šaukdamas tave kovon mirtinėn,
Melsvame žėrėjime žaibų 
Geležiniais pirštais įkimbu 
Tau mirtim alsuojančion krūtinėn:

Žerk į veidą savo žaibo lietų,
Smok kamienais ąžuolų gruoblėtų,
Sviedžiamų ant žemės nusiaubtos, —

Neatleisiu rankų atkakliųjų,
Kol krūtinėj, plakęs griausmo kūju,
Tavo pulsas mušti nenustos.

1951

Skaityti daugiau: Bronius Krivickas, Du sonetai

40 METŲ NUO BRONIAUS KRIVICKO ŽUVIMO

ČESLOVAS GRINCEVIČIUS

Prisimenant anuos sunkius, kruvinus metus, kai po Antrojo pasaulinio karo už Lietuvos laisvę į miškus kovoti išėjo drąsiausieji mūsų vyrai, paskutiniais laikais buvo minimas ir jaunas intelektualas, rašytojas, mokytojas Bronius Krivickas. Ir jis žuvo. Lietuvių enciklopedija spėjamai jo mirties datą pažymėjo 1945 metus. Žuvimo aplinkybės ilgai nebuvo žinomos. Dabar, kada pasidarė prieinami ir kai kurie bolševikinio saugumo archyvai, daugiau sužinome ir apie Bronių Krivicką.

Bičiuliški,,Šatrijos" literatai 1942m. Vilniuje, viršuj, iš k. — Eugenijus Matuzevičius, Bronius Krivickas; apačioj — Paulius Jurkus, Kazys Bradūnas, Mamertas Indriliūnas ir Vytautas Mačernis.

Poetas literatas Eugenijus Matuzevičius mus informuoja, kad jo draugas Virginijus Gasiliūnas, literatas ir literatūros tyrinėtojas, vienas iš literatūros žurnalo Sietyno leidėjų, buvusiame sovietinio saugumo archyve atrastoje partizanų likvidavimo ir sunaikinimo byloje užtiko svarbios medžiagos ir apie Bronių Krivicką, jo žuvimo aplinkybes. Jis žuvo 1952 metų rugsėjo 21 dieną. Vadinasi šį rudenį sueina 40 metų. Žuvo Raguvos, Panevėžio apskrities 17-tam miško kvartale, slėptuvėje-bunkery kartu su kovos draugu literatu Blinkevičium. Žuvo susisprogdindami, kai nebuvo vilties išsivaduoti, o gyvi nenorėjo pasiduoti. Saugumo buvo įsakyta juos gyvus paimti.

Skaityti daugiau: 40 METŲ NUO BRONIAUS KRIVICKO ŽUVIMO

PRAEITIES ŠAUKSMAS

Mūsų tauta nuėjo ilgų ir nuožmių kovų už savo laisvę kelią. Nesykį istorijos vingiuose iškildavo dilema — būti ar žūti. Laisvos ir lygiateisės Europos tautos statusą pelnėme ne gyventojų gausumu, ne karine galia, ne kitų malone, o tik dvasios stiprybe, kuri atsiskleidė per kalbą, kultūros tradicijas, tikybą ir per sunkiausių gyvenimo sąlygų išugdytą tautinio išlikimo instinktą.

Pakilę iš priespaudos į dvasini ir tautinį atgimimą, atkurdami savo valstybę, jaučiame kiekvienoje Lietuvos kertelėje ilgaamžio gniuždymo pėdsakus, girdime netolimos praeities šauksmą, primenantį, kas mes esame ir kuo privalome būti. Išsigimtume dvasiškai ir išduotume tautą, jeigu neprisimintume partizanų kapų, Gestapo ir KGB rūsių, neįsiklausytume į kalėjimų bei kondagerių aukų balsus, neišgirstume jų arba nuslopintume juos lozungine euforija, pasiduotume asmeninio valdžios troškimo ir karjerizmo aistroms.

Skaityti daugiau: PRAEITIES ŠAUKSMAS

IŠ PRAEITIES ŠAUKSMO IŠKYLA PILNUTINĖ DEMOKRATIJA

Pirmoji Į laisvę fondo lietuviškų studijų savaitė Lietuvoje

JUOZAS BAUŽYS

Mėlyni plakatai mieste ir priemiesčiuose kvietė vilniečius dalyvauti Į laisvę fondo studijų savaitės atidaryme Vilniuje ir tolimesnėje programoje Nidoje. Tai buvo šį pavasarį, kai Į laisvę fondo Lietuvos filialo rūpesčiu buvo surengta pirmoji studijų savaitė, skirta temai: Pilnutinė demokratija: idėjos, realijos ir perspektyvos.

Bendra ILF studijų savaitės dalyvių nuotrauka Nidoje 1992. V. 14. Nuotr. A. Sutkaus.

Atidaromasis pilnaties posėdis įvyko gegužės 11, pirmadienio rytą, Vilniaus Menininkų rūmuose. Rinkosi vilniečiai, kauniečiai, o taip-pat į šią savaitę atvykęs nemažas būrys bičiulių ir svečių iš JAV ir kitų kraštų, susitiko seni draugai pobeveik pusės amžiaus nesimatymo. Buvo gražu ir prasminga, kad ten pat buvo paruošta ir speciali paroda „Praeities šauksmas". Tai buvo kruopščiai ir rūpestingai surinkti, išdėstyti bei iškabinti įvairūs partizanų dokumentai, spaudiniai, piešiniai, pogrindžio kūryba, politinių kalinių bei tremtinių atsiminimai ir kt. Ši paroda — tai didelis nuopelnas ir darbas Į laisvę fondoLietuvoje Rezistencinio paveldo komisijos, vadovaujamos Liudo Dambrausko ir Mindaugo Bloznelio.

Baltojoje Menininkų rūmų salėje, dalyvaujant Aukščiausios Tarybos pirmininkui prof. Vytautui Landsbergiui ir arti 300 dalyvių, taip pat spaudos, radijo ir TV reporterių, įžangine kalba savaitės studijas pradėjo ILF Lietuvos filialo tarybos pirm. Vidmantas Valiušaitis.

Skaityti daugiau: IŠ PRAEITIES ŠAUKSMO IŠKYLA PILNUTINĖ DEMOKRATIJA

ĮLF studijų savaitės Lietuvoje minčių susumavimas

ADOLFAS DAMUŠIS

Į laisvę fondo studijų savaitėje svarstytų minčių

APIE PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ 

SUSUMAVIMAS

Dr. Adolfas Damušis diskutuoja pilnutinę demokratijąsu švietimo ministru Darium Kuoliu. ĮLF savaitė Nidoje. Nuotr. K. Ambrazaičio.

Vien tik politinėje srityje besireiškianti demokratija yra nepilna. Pilnutinės demokratijos veikla gyvenime turi būti plečiama vertikaliai ir horizontaliai.

Vertikaliai jos plėtotė yra tokia:

a.    Bendrojo gėrio siekimas, kuris skatina visus piliečius sąžiningai dirbti ir lygiai darbo vaisiais naudotis.

b.    Atsiribojimas nuo prievartos primesti kitiems pasaulėžiūrinius įsitikinimus, siekimas tolerancijos bei pagarbos artimui.

c.    Solidarus ir lygus teisingumas visiems, jungiantis visus valstybės piliečius, atremtas į krikščioniškas vertybes ir grindžiamas teisingais bendrosios gerovės principais. Šv. Augustinas sako: „Valstybė be teisingumo yra plėšikų ir vagių gauja”.

Horizontaliai pilnutinė demokratija veikia ne tik politinėje srityje, bet ypatingą dėmesį kreipia į socialinę-ekonominę politiką, į kultūrinių vertybių ugdymą ir į tarptautinės veiklos galimybes.

Skaityti daugiau: ĮLF studijų savaitės Lietuvoje minčių susumavimas

Mūsų gyvenime, knygos ir leidiniai

SAULEI TERESEI BRAZDŽIONYTEI-LAZORE
mirus,

Bernardą ir Aldoną Brazdžionius, jų visą šeimą ir artimuosius nuoširdžiai užjaučia ir kartu liūdi

Lietuvių fronto bičiulių taryba

PASAULIO LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ

1992.VII.1-4 dienomis Lemonte, JAV, įvykusiame aštuntajame PLB seime dalyvavo atstovai iš 19-kos kraštų. Pirmą kartą tokiame PLB seime dalyvavo atstovai ir iš buv. Sovietų Sąjungos pavergtų respublikų. Buvo išrinkta nauja PLB valdyba, kuriai dabar vadovaus Bronius Nainys. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė, apjungianti už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius, atidarė savo įstaigą ir pačioje Lietuvoje, įsikurdama Parlamento rūmuose, Vilniuje.

LIETUVIŠKŲ STUDIJŲ SAVAITĖS EUROPOJE IR AMERIKOJE

39-toji Europos lietuviškųjų studijų savaitė šiemet įvyko rugpjūčio 16-23 dienomis Austrijoje, gražioje gamtos aplinkoje. Dalyvių buvo apie 80. Programa įvairi: paskaitos, simpoziumai, Tėvynės vakaras, religinės muzikos koncertas, išvykos į kalnus. Pagrindiniai paskaitininkai: Darius Kuolys, Vincas Natkevičius, Alfredas Bammesberger, Vytautas Ališauskas, Juozas Tumelis, Kazimieras Motieka, dr. Kęstutis Girnius, Ričardas Kabelis. Temų skalė labai plati — nuo aktualiausių Lietuvos politinių bei socialinių aspektų iki literatūros, muzikos ir net archeologijos.

Skaityti daugiau: Mūsų gyvenime, knygos ir leidiniai