Jonas Paulius II.Iš enciklikos „Redemptor hominis" ...................... 435
[Vysk. Liudvikas Povilonis MIC]. Kas mums yra Kristus ................... 441
Diemedėlis[Angelina Mocevičiūtė]. Rūpintojėli! .......................... 443
Žakas Maritenas.Pažanga dviem priešingomis kryptimis .................... 444
ASMENYBĖS UGDYMAS
K.[Felicija Kasputytė]. Žmogaus didybės aspektai ........................ 448
K.A.M.[kun. Aleksandras Markaitis SJ].
De mysterio Mariae (Marijos paslaptis) .................................. 450
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Ign.[Kazimieras Šapalas]. Ateitininkų sąjūdis nepriklausomoje Lietuvoje . 458
KNYGŲ PASAULYJE
Jurgis Damulis.Religinė atributika Justino Marcinkevičiaus knygoje
„Gyvenimo švelnus prisiglaudimas” ....................................... 467
Loreta[Loreta Užemeckaitė]. Išeinu ...................................... 471
AKTUALIJOS
J. M-tas[Kazimieras Šapalas]. Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejus . 472
J. M-tis[Jonas Ambraziejus]. Po 40 metų ................................. 476
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas ............................. 479
BAŽNYČIA PASAULYJE
[Edvardas Šiugžda]. Bažnyčios padėtis socialistinėse šalyse ............. 480
GARBINGOS SUKAKTUVĖS .................................................... 485
RŪPINTOJĖLIS. (Ipolitas Užkurnys)
Rūpintojėli, nepalik mūs krašto,
Rūpintojėli, nepalik širdžių.
Tu knygnešį siuntei parnešt Lietuvai rašto,
Tu vaiką mokei iš maldaknygės lietuviškų raidžių...
Jonas Paulius II
IŠ ENCIKLIKOS „REDEMPTOR HOMINIS"
1979 03 15 popiežius Jonas Paulius II išleido pirmąją savo encikliką Redemptor hominis, kuri sulaukė plataus atgarsio visame pasaulyje. Joje nagrinėjami aktualūs klausimai, kurie dabar jaudina žmoniją, ir nurodoma kryptis, kurios laikysis popiežius savo pontifikato metu.
Čia spausdinamos enciklikos ištraukos, paskelbtos lenkų laikraščio „Kierunki“ (1979, Nr. 12) publikacijoje.
ŽMOGAUS ATPIRKĖJAS JĖZUS KRISTUSyra Visatos ir istorijos centras. Į Jį krypsta mano mintys ir mano širdis šią svarbią istorinę valandą, kurią gyvena Bažnyčia ir didelė visuotinė žmonijos šeima. Tai laikas, kai Dievas savo paslaptinguose planuose patikėjo man tęsti mano mylimojo pirmtako Jono Pauliaus I visuotinę tarnystę Šv. Petro Soste Romoje, tai laikas, kai artėjame prie 2000-ųjų metų. Dar sunku šią akimirką pasakyti, ką reikš šie metai žmonijos istorijoje, ką reikš artėjantis jubiliejus atskiriems žmonėms ir tautoms, šalims ir žemynams, Bažnyčiai, Dievo tautai, kuri, nors netolygiai, jau išsiplėtė po visą Žemės rutulį, - tai bus didelio jubiliejaus metai.
Artėjame prie datos, kuri, atsižvelgiant į įvairias pataisas (jų reikalauja chronologijos tikslumas), primins mums ir ypatingu būdu atnaujins pagrindinę tikėjimo tiesą, kurią savo Evangelijos pradžioje išreiškė šv. Jonas: Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, o kitoje vietoje:
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą(Jn 3,14).
Skaityti daugiau: IŠ ENCIKLIKOS „REDEMPTOR HOMINIS"
[Vysk. Liudvikas Povilonis MIC]
(Iš pamokslo)
Popiežius Jonas Paulius II savo inauguracijos dieną Šv. Petro aikštėje pasakė:
Nebijokite priimti Kristų. Nebūkite bailūs. Plačiai atidarykite duris Kristui. Kristaus gelbstinčiajai religijai atverkite valstybių sienas, politines ir ekonomines sistemas, plačiąsias kultūros, civilizacijos ir ekonomikos plėtros pakopas. Nebijokite! Kristus puikiai žino, kas yra ir kas slypi žmoguje. Šiandien žmonės taip dažnai nežino, ką jie turi savyje. <...> Aš jus prašau, maldauju nusižeminęs ir pasitikėdamas.- leiskite Kristui prabilti į jus, nes tik Jis vienas turi šio gyvenimo laimės ir amžinojo gyvenimo raktą.
Šiame kreipimesi popiežius kviečia sugrįžti prie Kristaus. Sugrįžti prie To, kuris yra mūsų tikėjimo Vadas, kurio nuolankiu tarnu ir Tiesos teikėju, kurio gyvenimo dalytoju nori būti popiežius.
Šį pavasarį popiežius vėl prabilo į kiekvieną iš mūsų kvietimu, paskelbdamas savo pirmąją encikliką, pavadintą Redemptor hominis (lietuviškai - Žmogaus Išgelbėtojas). Joje popiežius nori susitikti ir pasikalbėti su šių dienų žmogumi. Susitikti toje aplinkoje, kurioje žmogus gyvena, pasikalbėti apie tai, ką jis myli ir ko iš gyvenimo laukia. Šventasis Tėvas niekam nedaro skirtumų, nes Kristus gyvena su kiekvienu žmogumi. Jis gyvena su kiekvienu žmogumi net ir tada, kai šis to nežino, net tada nepalieka jo, jeigu jis ir nenorėtų, jeigu net ir keiktų. Žmogaus didybė ir vertė išryškėja ypač dėl to, kad Dievas žmogų taip pamilo, jog Jis tapo Žmogumi ir mirė už žmones ant kryžiaus. Iš čia kyla šventa ir nepaneigiama tiesa, jog Dievas žmogų vertina nuo pat jo užgimimo iki paskutinio atodūsio.
Skaityti daugiau: KAS MUMS YRA KRISTUS
Diemedėlis [Angelina Mocevičiūtė]
Rūpintojėli, tėviškės laukuose
Matei ir džiaugsmą, ir skriaudas žmogaus.
Kam gi dabar nelaimėj pasiguosiu,
Kai ir nuo kryžkelių, ir iš širdžių Tave išraus?..
Kas gi išgirs tylią širdies dejonę,
Kas gi nušluostys ašaras gailias,
Kas laimins mūsų žemišką kelionę?
Rūpintojėli! Kas? Jeigu nebus Tavęs...
Rūpintojėli, kai rekrūtus gaudė,
Tau kojas plovė ašaros jaunuolių,
Kai Lietuvą vargai prispaudė,
Tu ugdei ištvermę širdyse mūsų brolių.
Skaityti daugiau: RŪPINTOJĖLI!
Žakas Maritenas
Istorija žengia pirmyn tiek gėrio, tiek blogio linkme. Šį dėsnį labiau išryškinti gal padėtų mąstymas apie vieną garsų Evangelijos palyginimą. Savaime suprantama, Evangelija nėra istorijos filosofijos reikalas. Tačiau joje randame teiginių, iš kurių spindi apsti šviesa istorijos filosofui -teiginių, kuriuos galime nagrinėti filosofiniu požiūriu, taikydami čia kalbamam dalykui - istorijos filosofijai. Turiu galvoje Evangelijos pagal Matą 13 skyriaus palyginimą apie žmogų, pasėjusį savo dirvoje gerą sėklą, ant kurios atėjęs jo priešas užsėjo raugių:
Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausia: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime". Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: „Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną".
Šis palyginimas puikiai išreiškia mūsų svarstomą dėsnį. Jis sako, kad žmonijos istorijoje gėris nėra atidalytas nuo blogio: jie auga kartu. Pirmiausia pažvelkime į palyginimo pirminę, religinę prasmę. Jis pasakytas apie malonės karalystę: kalba apie galutinį tikslą už šio pasaulio ribų. Ilgainiui susikrovę blogi darbai degs pragare, o sukaupti geri bus sugabenti į Dievo kluoną. Bet kol ateis pabaiga, nusidėjėliai ir šventieji augs drauge. Tad, žvelgdami istoriškai į malonės karalystę, arba mistinį Kristaus Kūną, galime sakyti, kad kiekviename žmonijos raidos tarpsnyje kryžiuojasi dvi vidinės kryptys ir veikia kiekvieną tam tikro momento kompleksą. Viena tų krypčių kelia aukštyn (į galutinį išganymą) visa, kas žmonijoje dalijasi dieviškuoju gyvenimu malonės karalystės, arba Bažnyčios (Bažnyčios, kuri, nors yra pasaulyje, nėra iš pasaulio), ir yra traukiama Kristaus, žmonijos Vado. Antroji kryptis traukia žemyn (į galutinį pasmerkimą) visa, kas žmonijoje priklauso šio pasaulio kunigaikščiui, kaip sako šv. Tomas, vadui visų tų, kurie daro pikta...
Skaityti daugiau: PAŽANGA DVIEM PRIEŠINGOMIS KRYPTIMIS
ASMENYBĖS UGDYMAS
K.[Felicija Kasputytė]
Amžinosios Išminties knygoje sakoma, jog Dievas tapo Žmogumi todėl, kad žmogus taptų tikruoju žmogumi, kad jis galėtų pasiekti dieviškumą. Toje pačioje knygoje teigiama, jog žmogaus vertė yra neišmatuojamai didelė. Žmogus yra didesnis už visus pasaulio lobius, už visus mokslo laimėjimus, už meno kūrinius. Taip sakoma apie kiekvieną žmogų, nesvarbu, ar jis būtų mokslininkas, ar rašytojas, ar paprastas darbininkas, ar vargšas elgeta.
Viduramžių filosofai žmogų vadindavo persona per se una. Tai reiškia, kad kiekvienas asmuo yra vienintelis ir nepakartojamas. Jis yra neįkainojama brangenybė. Kiekvienas žmogus turi neįkainojamą vertybę, būtent -sielą. Ir svarbiausia žmogaus paskirtis - stengtis, kad toji siela nebūtų paniekinta, kad nepatirtų nuostolio.
Žmogus - tai skamba išdidžiai, - tą rašytojo Maksimo Gorkio posakį mes dažnai kartojame, tačiau gyvenime niekada nepritaikome, nes žmogaus didybę matuojame išviršiniais matais. Mes nieko nedarome, kad taptume geresni ir žmoniškesni. Mes atpratome nuo vidinio tobulėjimo ilgesio. Mes nebestebime savęs moralinių imperatyvų akistatoje. Mes nesiveržiame prie giliosios savo esmės ir nieko nedarome, kad sukurtume savo vidinį pasaulį, kad praturtėtume dvasinėmis vertybėmis. Mes tik skubame ir bėgame, triūsiame ir stengiamės kuo daugiau sukaupti daiktų, kuo daugiau susikurti patogumų.
Kai žmogus pasiduoda naudai ir technikai, tada visi jo darbai yra beprasmiai ir tušti, nes jų nenušviečia amžinųjų vertybių šviesa, gyvenimo pilnatvės spindesys. Dvasinis pasaulis, dengiamas prakticizmo ir sumaterialėjimo apnašų, nyksta ir žūva. O juk pirmutinė žmogaus pareiga -išugdyti savo dvasines galias, kitaip tariant, tapti žmogumi.
Skaityti daugiau: ŽMOGAUS DIDYBĖS ASPEKTAI
K.A.M. [kun. Aleksandras Markaitis SJ]
Nors Marijos gyvenimas, šventomis raidėmis Evangelijoje įrašytas, visiems atrodo suprantamas, tačiau jį gaubia didelė paslaptis. Ypač vienas klausimas daugeliui kelia skaudžių abejonių ir netgi pasipiktinimą. Apie Marijos asmenį Evangelija kalba labai santūriai, tartum neleisdama Jai dalyvauti Sūnaus gyvenime ir veikloje, o norėdama nustumti Ją ir pamiršti. Palyginus su kitomis Evangelijoje vaizduojamomis figūromis, Marija apeinama tylomis ir paliekama šešėlyje.
Tiesa, Evangelijos pradžioje Marijos asmuo nušviečiamas stipria šviesa, nušvinta ryškiomis spalvomis: Apreiškimas, Aplankymas, Gimimas, Paaukojimas, Bėgimas į Egiptą, Atradimas, pagaliau Dieviškasis klusnumas ir jo paslaptis Nazarete. Galėtume manyti, kad skaidri Mesijo šviesa, nušvietusi Mariją Jo gyvenimo pradžioje, lydės Ją ir per visą gyvenimą. Tačiau Sūnui vos pradėjus viešą gyvenimą, ta šviesa ima blėsti. Kai Jėzus pradeda mokyti, kai Jo žodžius ima lydėti stebuklai ir dieviškojo gailestingumo malonė, kai iš nusidėjėlių Jis išsirenka apaštalus ir sudaro savo mokinių bei draugų būrį, kai, atrodo, atsitiktinai sutiktus žmones Jis pavadina savo broliais ir seserimis, kai Jis, tartum veikiantis ugnikalnis, sutalpina savyje visą žmoniją ir visus jos laikinus bei amžinus reikalus, viena būtybė, vienas asmuo - Marija, Jo Motina - lieka nuošalyje, Jis nesirūpina ir nesidomi Ja, tartum pamiršta. Jeigu Ji pasirodo 2 ar 3 kartus, tai tik tam, kad paskui dar giliau nugrimztų tamsoje ir būtų pamiršta.
Kiekvienam Jos Sūnus turi tinkamą žodį, kupiną dėmesio ir meilės: muitininkams ir nusidėjėliams, svetimautojams ir paleistuvėms, net negyvoms Jeruzalės sienoms - kiekvieną asmenį ir kiekvieną daiktą paliesdamas savo širdies gerumu. Tik savo Motinos atžvilgiu Jis paliko nesuprantamus žodžius:
O kas man ir tau, moterie (plg. jn 2, 4), lyg norėdamas atšaukti žodžius: Tu labiausiai palaiminta iš moterų (Lk 1,42). Ar ne teisingiau būtų: Tu labiausiai pamiršta iš moterų!..
Skaityti daugiau: DE MYSTERIO MARIAE (Marijos paslaptis)
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Ign.[Kazimieras Šapalas]
(Tęsinys. Pradžia Nr.7 ir 8)
Nepriklausomybės metais nė vienas ideologinis sąjūdis nebuvo taip išplitęs ir neturėjo visuomenėje tokios įtakos kaip ateitininkų. Jis patraukė didelę dalį besimokančio jaunimo, išaugino gausų būrį gerai išlavintos, veiklumu ir iniciatyva pasižyminčios katalikiškos inteligentijos. Ateitininkai daug prisidėjo prie nepriklausomos valstybės sukūrimo, pakeitė inteligentijos ideologinį nusistatymą, suaktyvino katalikų veikimą ir ryžtingai pasipriešino jėgoms, siekiančioms nukreipti valstybės bei tautos gyvenimą ateizmo linkme. Prof. Juozas Eretas ne be pagrindo rašė, kad ateitininkų sąjūdis pats didžiausias ir reikšmingiausias nepriklausomybės metais (1).
Sąjūdžio augimas. Besimokantį jaunimą ateitininkai patraukė savo idealizmu, organizuotumu ir energinga veikla. Jie meilę Tėvynei ir ištikimybę šūkiui - Visa atnaujinti Kristuje! - ne vien žodžiais skelbė, bet darbais liudijo. Kovos dėl Tėvynės laisvės metu jie pirmieji išėjo savanoriais. Vysk. Kazimieras Paltarokas rašė, kad 90% kandidatų į kunigų seminarijas duodavo ateitininkai (2).
Ateitininkų eilės sparčiai augo. Moksleiviai ateitininkai 1919 m. turėjo 19 kuopų ir apie 1500 narių, 1923 m. - 49 kuopas ir 4500 narių, o 1927 m. -81 kuopą ir 6037 narius (3). Studentų ateitininkų organizacija Lietuvos universitete Kaune 1922 m. turėjo 38 narius, 1923 m. - 213, 1931 m. - 572 (4). Nemažai studentų ateitininkų mokėsi Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje, taip pat Friburgo, Paryžiaus, Vienos ir kitose Vakarų Europos aukštosiose mokyklose. 1931-1932 m. studentų ateitininkų buvo arti 1000-čio. Kasmet keli šimtai ateitininkų baigdavo vidurines ir aukštąsias mokyklas ir taip buvo papildomos katalikų inteligentijos eilės.
Skaityti daugiau: ATEITININKŲ SĄJŪDIS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
KNYGŲ PASAULYJE
Jurgis Damulis
Šiandienei lietuvių lyrikai nesvetimas filosofinis aspektas, gilesnis jausmų prasiveržimas, ieškojimas prasmės ir pastangos daryti apibendrinimus.
Aukščiausias apibendrinimas yra pasaulio esmių esmės supratimas. Kaip žinome, jis skyla į idealistinę ir materialistinę kryptis. Tarybiniam poetui turėtų būti būdingas materialistinis pasaulio suvokimas. Tačiau kažin ar nors vienas lietuvių tarybinis poetas nuosekliai išlaikė materialistinę pasaulio sampratą.
Ryškiausi filosofinės lietuvių lyrikos atstovai yra Eduardas Mieželaitis ir Justinas Marcinkevičius. Poezijos rinkinyje „Žmogus“ E. Mieželaitis iš tikrųjų deklaravo šiuolaikines komunistines pažiūras. Tačiau kitoje labai gausioje E. Mieželaičio kūryboje atrastume beveik visa, ką davė žmonijos filosofinės minties raida.
Justino Marcinkevičiaus kūryba savo filosofine kryptimi nėra tokia įvairiapusė. Vis dėlto galima tvirtinti, kad būdingiausi Just. Marcinkevičiaus minties bruožai yra meilės, gėrio ir grožio idėjos. Tai būdinga visai poeto kūrybai, bet ryškiausiai tai rodo naujausias lyrikos rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, išėjęs 1978 m. Vilniuje.
Kas nori mąstyti, siekdamas gėrio, grožio ir meilės kategorijų įprasminimo, neišvengiamai susiduria ir su krikščioniškąja filosofija. Ir Just. Marcinkevičius šioje knygoje operuoja, nors nenuosekliai, krikščioniškojo, o tiksliau - religinio pasaulio esmės supratimo idėjomis.
Skaityti daugiau: RELIGINĖ ATRIBUTIKA JUSTINO MARCINKEVIČIAUS KNYGOJE „GYVENIMO ŠVELNUS PRISIGLAUDIMAS"
Loreta [Loreta Užemeckaitė]
IŠEINU,
ir mano kelias bėga vingių vingiais
vis tolyn, be galo vis tolyn.
Kartais grįžt norėtųs,
bet pritrūksta laiko
ir eini per amžius vis pirmyn -
kol sustoji kartą ir nutilęs,
aušron rankų jau nebetiesi.
Taip grįžti
į amžiną didžiulę tylą,
iš kurios ir atėjai,
ir tavęs kaip vaiko
laukia dosnios rankos,
jei pirmyn,
jei tiktai gerai savu keliu ėjai.
AKTUALIJOS
J. M-tas[Kazimieras Šapalas]
Plačiai paminėtos Vilniaus universiteto 400 metų sukaktuvės. Joms rengtis Universitetas pradėjo prieš 10 metų ir atliko didelės reikšmės darbus: periodinėje spaudoje skelbiamais straipsniais išpopuliarino Universitetą ir jo sukaktuvių minėjimą; surinko nemažai medžiagos, nušviečiančios Universiteto kelią, atliktus darbus mokslo srityje ir jo reikšmę lietuvių bei kaimyninių tautų kultūrai; išleido trijų tomų Vilniaus universiteto istoriją. Tiesa, veikalas parengtas vadovaujantis marksistine-leninine metodologija, kuri reikalauja laikytis partiškumo. Todėl kritiškas skaitytojas pasiges jame akademiniam leidiniui reikiamo objektyvumo, pajus daugelio teiginių menką mokslinį pagrindimą ir ne su visais jo pateiktais praeities įvykių ir mokslininkų darbų įvertinimais sutiks. Bet, nepaisant to, „Vilniaus universiteto istorija“ padės geriau pažinti senojo Universiteto praeitį ir susidaryti vaizdą apie plačiai išaugusį ir savo moksliniais darbais garsėjantį dabartinį Universitetą. Veikale iškelti faktai rodo, jog vysk. Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu įsteigtas ir jėzuitų vadovaujamas Universitetas daug patarnavo mokslui bei kultūrai Lietuvoje, ir kartu paneigia tame pačiame veikale išreikštą teigimą, jog Universiteto organizatoriams rūpėjo ne pats aukštasis mokslas, o tik mokyklinėmis priemonėmis nugalėti Lietuvoje protestantizmą (I kn., p. 49). Apie Vilniaus universitetą išleistas veikalas ir informaciniai leidiniai taip pat rusų, anglų ir vokiečių kalbomis.
Skaityti daugiau: VILNIAUS UNIVERSITETO 400 METŲ JUBILIEJUS
J. M-tis [Jonas Ambraziejus]
1939 m. spalio 10 d. vakare Kremliuje buvo pasirašyta Vilniaus ir Vilniaus srities Lietuvos Respublikai perdavimo ir Lietuvos-TSRS savitarpio pagalbos sutartis. Ji buvo Tarybų Sąjungos-Vokietijos reicho tų pačių metų rugpjūčio 23 d. ir rugsėjo 28 d. sutarčių tiesioginė išdava. Tačiau kalbėsime ne apie šias valstybes - kalbėsime apie save.
Ar diktato priėmimas buvo vienintelis galimas kelias? Ar kapituliacijos formos priežasčių reikia ieškoti tik vyriausybėje, ar ir visoje Lietuvos valstybinėje ir visuomeninėje struktūroje? Apie šiuos klausimus ir suksis mūsų svarstymas.
Dabar daugelis, ypač jaunesnieji, yra tos nuomonės, jog reikėjo kautis. Tokias nuotaikas skatina įžūlūs, nacionalinius jausmus skaudžiai žeidžiantys straipsniai oficialioje spaudoje, taip pat ir suvokimas, jog tai vis tiek neišgelbėjo šimtų tūkstančių mūsų žmonių. Kaip sunku turėjo būti mirti Norilsko vergų lageriuose mūsų karininkams! Juk jie būtų galėję mirti mūšio lauke, atlikdami pareigą Tėvynei. Laimėti jie neturėjo galimybės, bet juk kario pašaukimo esmė ne pergalė, o nuolatinis pasirengimas išpirkti Tėvynę aukščiausia kaina - savo gyvybe.
Skaityti daugiau: PO 40 METŲ...
„Tiesos kelias“ Nr. 12 paskelbė platoką informaciją apie Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetą (TTCKK). Norėtume apie tai bent trumpai informuoti ir „Rūpintojėlio“ skaitytojus.
1978 m. lapkričio 13 d. buvo įkurtas Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, kurio nariai 5 kunigai - Jonas Kauneckas (Telšiai), Alfonsas Svarinskas (Viduklė), Sigitas Tamkevičius (Kybartai), Vincas Vė/avičius (Skaudvilė) ir Juozas Zdebskis (Šlavantai) - Maskvoje surengtoje spaudos konferencijoje pristatė šį Komitetą užsienio žurnalistams.
Komitetas savo pareiškime sakė, jog jis sieks katalikams lygių teisių su ateistais. Siekdamas šio tikslo, Komitetas pasiryžęs:
1) atkreipti tarybinės vyriausybės dėmesį į Bažnyčios ir paskirų asmenų diskriminavimo faktus;
2) informuoti Bažnyčios vadovybę, o reikalui esant ir visuomenę apie tikinčiųjų padėtį Lietuvoje bei kitose tarybinėse respublikose;
3) siekti, kad tarybiniai įstatymai ir jų praktinis taikymas, susijęs su Bažnyčios ir tikinčiųjų reikalais, neprieštarautų tarptautiniams Tarybų Sąjungos susitarimams;
4) aiškinti kunigams ir tikintiesiems jų teises ir padėti jas apginti.
Skaityti daugiau: TIKINČIŲJŲ TEISĖMS GINTI KATALIKŲ KOMITETAS
BAŽNYČIA PASAULYJE
[Edvardas Šiugžda]
Mūsų popiežius yra socialistinės šalies atstovas. O socialistinėse šalyse, kaip žinome iš savo praktikos ir patyrimo, religija yra beveik „uždraustas vaisius“, kurį laisvai mąstantis žmogus gali pasiekti tik nugalėjęs daug tiek psichologinių, tiek fizinių barjerų. Tikintysis tampa antraeiliu socialistinės valstybės piliečiu, nes skleisti ir ginti savo religines pažiūras nei spaudoje, nei per radiją ir televiziją, nei darbovietėje jis negali. Tiesa, tikėjimo laisvės Lenkijoje yra daugiau negu Lietuvoje. Bet apie tai kalbėsime vėliau.
Užsienio spauda pradėjo spėlioti, kuria kryptimi pasuks gana nenormalūs Bažnyčios ir valstybės santykiai socialistinėse šalyse. Vienas laikraštis tuoj parašė, kad Lenkijos vyskupai, tarp jų ir kardinolas Vojtyla, savo kalbomis ir darbais įrodė, jog jie yra gerai susipažinę su tokiais reiškiniais Vakarų Europoje, kaip „eurokomunizmas“ ir „eurosocializmas“. Laikraštis pacitavo vieno Vatikano pareigūno žodžius, kad
naujasis popiežius galėtų pasiekti pozityvių rezultatų santykiuose su Rytų Europos šalimis. Tėvynėje jis buvo Lenkijos katalikų disidentų idėjinis vadas ir tuo pačiu metu nenutraukė dialogo su Lenkijos vyriausybe. Taigi dialogas, kurį prie Pauliaus VI pradėjo kardinolas Kazarolis, nebus nutrauktas.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIOS PADĖTIS SOCIALISTINĖSE ŠALYSE
Šiemet sukako 60 metų, kai buvo įšventintas kunigu prelatas Kazimieras Žitkus - poetas Vincas Stonis ir 50 metų - kunigas Juozas Adomaitis.
Prel. Kazimiero Žitkaus kunigystės 60 metų jubiliejus
Paminėtas Vilijampolės bažnyčioje 1978 m. gegužės 2 d. Pagerbti jubiliato susirinko tiek žmonių, jog jų negalėjo sutalpinti Vilijampolės bažnyčia. Pamaldose dalyvavo vyskupai Juozapas Labukas-Matulaitis, Liudvikas Povilonis, Romualdas Krikščiūnas ir nemažai kunigų. Vyskupas L. Povilonis nušvietė Jubiliato gyvenimo kelią, paminėjo jo ilgą ir garbingą tarnavimą Bažnyčiai ir Tėvynei, jo indėlį į lietuvių literatūrą.
Kazimieras Žitkus gimė 1893 m. gruodžio 30 d. Vabalninke ūkininkų šeimoje. Mokėsi Panevėžio keturklasėje mokykloje, Kauno kunigų seminarijoje ir Lietuvos universitete. Kunigu įšventintas 1919 m. gegužės 4 d. Bažnyčios tarnybą pradėjo Šančių bažnyčios vikaru. Toms pačioms pareigoms 1921 m. nukeltas į katedrą, kur kartu ėjo ir kurijos sekretoriaus pareigas. Studijos universitete, pastoracija, darbas kurijoje palaužė sveikatą - susirgo džiova. 1925-1926 m. gydėsi Italijoje Mereno sanatorijoje. Grįžęs gavo paskyrimą į Antalieptę, kur išbuvo iki 1930 m., vėliau buvo paskirtas į Kauną. Dėstė tikybą Kazimieriečių mergaičių gimnazijoje ir Simono
Daukanto mokytojų seminarijoje. Sveikatai vėl sušlubavus, 1937 m. pedagoginį darbą nutraukė. Kurį laiką Kaune buvo altarista, paskui Benediktinių bažnyčios rektoriumi, Prisikėlimo bažnyčios klebonu, 1953-1959 m. Kauno kunigų seminarijos rektorium. Iš tų pareigų atleistas kaip altarista apsigyveno Kulautuvoje. 1965 m. persikėlė į Vilijampolę, kur gyvena ir dabar [1979 m.].
Skaityti daugiau: GARBINGOS SUKAKTUVĖS
