Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
N r. 1 (1368) SAUSIS –JANUARY 1961 
V. Augustinas — Lietuvos Teisingumo Ministerijos Rūmai ... Viršelis
Nr. 2 (1369) VASARIS - FEBRUARY 1961
Vytauto Didžiojo Karo Muzėjaus Kaune Frontonas ...Viršelis
TURINYS
Gen. S. Dirmantas — Kalba atidengiant paminklą Kovotojams
Dr. J. Remeika — Generolas A. Gelgaudas ir 1831 m. sukilimas
V. Mantvydas — Sustiprink priešpuolį
J. Rūtenis — Ten kur vyrai vėliavą iškėlė
S. Dirmantas — 1960 metus palydint
ŽUVUSIEMS DĖL LIETUVOS PAMINKLO ATIDARYMAS
LIETUVOS ATSTOVO JUOZO KAJECKO KALBA
P. Dirkis — Didžiosios dienos išvakarėse
A. Budreckis — D. L. K. Algirdo žygiai Maskvon
J. Baublys — Geležinkelių būrys Vilniaus kryptimi
A. Dimas — Lietuvos Operai 40 metų
V. Širvydas — Senovės Lietuva I
J. Skardis — Dujos ir bakteriologiniai ginklai
Šaulė Tremtyje
Kronika ir Veteranų veikla
S. Dirrmantas — Kodėl leidžiame K. Jurgėlos “Žalgirį”
J. Vėgėlis — Pranašystės, karai ir gyvenimas
Redaktorius —Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas —Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja —Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja —Vincas Jonikas
Administratorius —Leonas Bileris
Skaityti daugiau: Karys 1961 m. 1-2 Turinys, metrika
Gen. St. Dirmanto kalba pasakyta paminklą kovotojams atidengiant Čikagoje 1960 m. lapkričio 20 d.
NĖRA GERESNIO BŪDO ŽUVUSIEMS DĖL TAUTOS LAISVĖS PAGERBTI KAIP TĘSTI JŲ VESTĄ, BET NEBAIGTĄ, KOVĄ IKI LAIMĖJIMO
Ilgoji amžių praeitispagimdė dabartį.Štai stovime ties šiuo pašventintu paminklu. Dabartis,valanda po valandos, kuria ateitį.Praeitį pamirštame. Ją dengia šimtmečių ūkas. Dabarties težinome tik šią akimirką. Tolimesnioji ateitis ir šiame, mokslų išbujojimo amžiuje, mums mažai tik nuspėjama. Ją dengia nežinios migles ir rūkai.
Kaip paskiro asmens gyvenimo eiga nepareina vien tik nuo paties individo, taip ir tautos istorija. Daug nusveria aplinkybės. Bet KIEKVIENA TAUTOS KARTA yra ATSAKINGA UŽ TAUTOS ARTIMĄJĄ ATEITĮ. Dabartines kartos yra šventas uždavinys žūt-būt atlaikyt, ištverti lietuvybėje ir, laikui atėjus, nusikratyti svetimą ir žiaurią, tautos kūną ir dvasią žeidžiančią, okupaciją.
žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklas Čikagoje. Prie mikrofono kalba L.V.S. RAMOVĖS Centro V-bos pirmininkas gen. S. Dirmantas.
Sąmoninga, kultūringa, ne tik šios dienos gyvenimu susirūpinusi bendruomenė, bent vieną dieną metuose skiria savo gynėjams-kovotojams prisiminti. Tą dieną pagerbiami karžygiai — didvyriai, kurie dėl savo tautos kovojo, kentėjo, net gyvybę paklojo. Taip daro laisvos, kovą laimėjusios tautos. Juo labiau jų pavyzdį turi sekti tautos laikinai nustojusios laisvės. Prie tokių, atkakliai pasiryžusių susigrąžinti laisvę tautų, neginčijamai priklauso ir senoji, garbinga ir ištverminga, lietuvių tauta. Ji jau senovėje, pačių priešų surašytose kronikose apibūdinta kaip “LAISVĘ MYLINTI ir SPRANDO NELENKIANTI”. Tas mus įpareigoja. Ir tikrai, lietuviai gi nerezignavo, protestavo ir protestuoja, priešinosi ir priešinasi. Jie besiruošią, aplinkybėms pasikeitus, vėl kaip ir 1919 metais stoti net ginklo kovon. Kovon dėl tikros ir pilnos laisvės, dėl atskiro valstybinio gyvenimo.
Skaityti daugiau: Kalba atidengiant paminklą Kovotojams
DR. JONAS REMEIKA
Nemuno žiloji praeitis ir Gelgaudiškis
Mūsų sraunus ir vaizdingas Nemunas yra susijęs su judria ir kartu didinga senove. Čia visa kupeta praeities įvykių palaidota. Daug senų pilių stūkso jo augštuose krantuose ir primena lietuvių kovas su vokiečių kryžiuočių Ordinu. Tūlos baigia griūti ar visai sutrūnijo, kurios kadaise savo augštais bokštais dangų raižė.
Maža turbūt kam žinoma ir Gelgaudų pilis. Kas Nemunu važiuoja, mato: vienoje Nemuno pusėje stovi Gelgaudiškio dvaras, antroje — milžiniški griuvėsiai su dviem augštais bokštais. Lietuvių žilos senovės tyrinėtojas M. Balinskis tvirtina, kad kryžiuočiai 1313 m. ją pastatę, o 1314 m. Gedimino brolis Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytenis 17 dienų ją puolęs, norėdamas susigrąžinti kryžiuočių pagrobtas Nemuno pakrantes.
Gelgaudai— žymios asmenybės
Vėliau pilis buvo atimta iš Ordino. Nuo 1686 m. šitą pilį su dvaru valdė Lietuvos bajorų Gelgaudų giminė. Nuo jos paeina ir šio dvaro pavadinimas.
Gelgaudo vardas yra senas ir garbingas. Daug jis minimas žilais laikais. Užteks trumpai paminėjus, kad iš šios giminės vienas buvo vyriausias Lietuvos teisėjas, Žemaičių vietininkas Antanas Gelgaudas, antras — karaliaus Vladislavo VII sekretorius, ministeris ir Lietuvos seimo pirmininkas Andriejus Gelgaudas, trečias — Liublino unijos sudaryme dalyvavęs Tomas Gelgaudas. Paskiau Mykolas Gelgaudas valdė Gelgaudiškio dvarą ir buvo Lietuvos maršalas.
Skaityti daugiau: GENEROLAS ANTANAS GELGAUDAS IR 1831 M. SUKILIMAS
V. MANTVYDAS
Pasitikdami šiuos Naujuosius Metus, pasitinkame ir naują Amerikos vyriausybę, pasitinkame ir naują šiame krašte gyvenimo dešimtmetį. Nežinome kur suks vairą naujoji vyriausybė, nes jo kryptis mažiausiai nuo mūsų valios priklauso, tačiau savo naują dešimtmetį galime patys norima kryptimi vesti. Pirmiausiai reikia nustatyti tą kryptį, kuri arčiausiu keliu siekia mūsų tautinį tikslą — sukaupimą jėgų priešpuoliui už nepriklausomos Lietuvos atkūrimą.
Jau praeitas dešimtmetis yra davęs lietuvybei daug jaunos jėgos mūsų jaunimo išsiauklėjimu ir subrendimu. Kartu su metų skaičiumi augs ir jaunimo tautinis sąmoningumas, nes vis daugiau ir greičiau praregės, kad svetima mokykla ir svetima ideologija nebuvo nuoširdi, ragindama paniekinti savo tautybę ir savo tėvus, kartu su tautinio išlikimo kovos lauku. Jaunimui aiškėja, kad tik per savus ir su savais galima tapti pilnaverčiu šio krašto piliečiu ir virš kasdienybės iškilusiu žmogumi. Jau matome vis daugiau jaunų talentų ir šviesuolių, kurie sąmoningai apsisprendžia būti lietuviais. Tiktai to dar neužtenka. Šiame dešimtmetyje reikia, kad dar didesnis skaičius vaikų mokytųsi dar nuoširdžiau lietuviškose mokyklose, dar daugiau studentų ateitų į Lithuanistikos ar Pedagogikos Institutą, dar daugiau senųjų mūsų profesorių nuoširdžiai ateitų jiems į pagelbą.
Skaityti daugiau: SUSTIPRINKIM PRIEŠPUOLĮ
JONAS RŪTENIS
Iš Kauno su Nele išvažiavome pavakarį. Sunku buvo keliauti Vilniun. Beprasmiški sustojimai laukuose ir nuolatinis tikrinimas visus erzino. Kas penkios minutės vis kam nors prireikdavo arba paso, arba bilieto. Kelionė tikrai būtų įgrisusi, bet mintis pamatyti senąjį Vilnių, kuris visais linksniais buvo išlinksniuotas nuo pat vaikystės, palaikė pakilią nuotaiką. Tiesa jos nesimatė perdaug nei mano nei Nelės akyse — nepastebėjau jokio ūpo nei bendrakeleiviuose — bet širdyje jutau didelį lūkesį.
Keliaujame gi nepapraston vieton. Lietuviškon Mekon. Kunigaikščių miestan. Gedimino kalnan. Jo karališko sapno papėdėn. Mano nuotaiką palaikė ir jausmai Nelei, kuri, kaip bailus zuikelis, buvo prisišliejusi mano peties.
— Kas tau, Nele? Tu drebi!
— Nieko ... Aš pati nežinau, — atsakė.
— Raminkis, brangioji. Esame dabar dviese .. .
Ji šypterėjo ir dar tvirčiau įsikabino mano rankovės.
— Tu vis dėlto pasakyk man, ko bijai? — klausiau.
— Šimtais visko, Antanėli. Mes, mūsų gyvenimas, Lietuva . . .
Žvilgterėjęs, norėjau jai kažką sakyti, guosti, bet gerklėje įstrigęs kamuolys užkirto mano žodį. Tylėjau. Taip, dabar bus geriau, tyliam kentėti. Prieš mus sėdėjęs vyras, lyg supratęs mano pasiryžimą, pažiūrėjo į mane.
Skaityti daugiau: TEN, KUR VYRAI VĖLIAVĄ IŠKĖLĖ
STASYS DIRMANTAS
Šįmet suėjo dvidešimtmetis nuo naujosios lietuvių tautos eros. Prasidėjo ji atmintinų 1940 metų vasarų, kai mažą, silpną ir taikingą mūsų kraštą keliomis kryptimis užplūdo motorizuotos ir šarvuotos rytietiško koloso divizijos ir korpai. Tai įvyko dviem draugam diktatoriams susitarus, jei ne pasaulį, tai bent Europos svetimomis žemėmis pasidalinti. Nacionalsocialistiškos Ribbentropo - Hitlerio Vokietijos su komunistiškai-socialistiška Molotovo -Stalino Sovietija sutartis buvo priežastimi II-jo Pasaulinio karo, paėmusio daug milionų žmonių gyvybių, ir visų kitų nelaimių ir dabarties bėdų.
Suėjo ir pirmasai RAMOVĖS dešimtmetis. Jos istoriją baigia rašyti kolega A. Rėklaitis. Kai rašau šiuos žodžius, dar yra likę dvidešimt šių metų dienų ir negreit sulauksime Ramovės skyrių raportų apie jų metinę veiklą. Bet galiu duoti skyriams beveik pilną pranešimą apie Centro Valdybos nuveiktus darbus.
Asmeninėje sudėtyje, be anksčiau pasitraukusio pirmininko P. Plechavičiaus, netekome Kalifornijon persikėlusio J. Švaisto-Balčiūno. Jo vieton nariu kultūros reikalams įėjo p. Švedas.
Skaityti daugiau: 1960 METUS PALYDINT
A. RĖKLAITIS
Chicagos lietuvių kolonija š.m. lapkričio 20 d. turėjo reikšmingą istorinį įvykį. Tą dieną, minint atkurtos Lietuvos kariuomenės 42 metų sukaktį, buvo atidarytas ir pašventintas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės paminklas. Paminklą atidaryti iš Washingtono į Chicagą atvyko Lietuvos atstovas JAV Juozas Rajeckas.
Iškilmėse dalyvavo augštoji dvasiškąja priešaky su vyskupu V. Brizgiu, Lietuvos konsulas dr. P.Daužvardis su ponia, ALTo pirmin. L. Simutis, dr. St. Biežis su ponia, daug organizacijų bei visuomenės atstovų. Organizacijos dalyvavo su savo vėliavomis, be jų ir skaitlinga lietuvių visuomenė. Iškilmės buvo pradėtos pamaldomis Jaunimo Centro salėje. Pamaldas atnašavo vysk. V. Brizgys, pasakydamas dienai pritaikytą pamokslą.
Po pamaldų iš Jaunimo Centro namų į paminklą (Jaunimo Centro aikštėje) vyko organizacijų vėliavų ir vainikų eisena. Eisenos priešakyje ėjo vysk. V. Brizgys su dvasiškių asista. Toliau vėliavos, vainikai, garbės svečiai ir visuomenė. Paminklą atidarė Lietuvos Respublikos atstovas JAV Juozas Rajeckas, pašventino vysk. V. Brizgys.
Paminklo atidarymo ir pašventinimo iškilmės buvo labai įspūdingos, jaudinančios. Buvo keletas momentų, kada gilus dvasinis susikaupimas užviešpataudavo dalyvių širdyse, būtent: kai JAV kario trimito garsui lydint kilo į stiebų viršūnes Amerikos valstybės ir Lietuvos tautinė vėliavos, ženklinant iškilmių pradžią. Kai buvo giedami JAV ir Lietuvos Himnai, kai Lietuvos atstovas JAV uždegė aukurą, asistuojant tautiniais rūbais pasipuošusioms birutininkėms, kai buvo uždegamos jaunų lietuvaičių, tautiniais rūbais pasipuošusių, žvakutės žuvusiųjų atminčiai pagerbti ir kai vyko vainikų uždėjimas ant paminklo. Vainikus uždedant, vėliavos buvo nuleistos iki pusės stiebų kariniam trimičiui trimituojant žuvusiems pagerbti melodiją. Tuo metu choras ir visuomenė giedojo Marija, Marija .. . Tais iškilmių momentais daugeliui dalyvių riedėjo per skruostus ašaros. Ypač jaudinantis momentas buvo dedant vainikus. Vainikai buvo: 1. Lietuvos Respublikos Atstovo, 2. Savanorių — Kūrėjų, 3. L.V.S. “Ramovės”, 4. L.D. Rung. Birutės Rarių šeimų Moterų D-jos, 5. L.V.S. “Ramovė” Chicagos Skyriaus, 6. L.V.S. “Ramovė” Clevelando Skyriaus, 7. Chicagos šaulių kuopos, 8. Detroito šaulių kuopos, 9. Lietuvių skautų ir skaučių vadovybės, 10. Jūrų skautų, 11. Studentų jūrų skautų ir skaučių korporacijos “Gintaras”, 12. Ateitininkų, 13. Lietuvių Gydytojų Sąjungos, 14. Chicagos Augšt. Lituanistinės Mokyklos, 15. Lietuvių Fronto bičiulių ir 16. Lietuvių Tėvų Jėzuitų.
Prie paminklo žodį tarė Lietuvos Atstovas JAV-jose J. Rajeckas (žiūr. toliau), L.V.S. “Ramovė” Centro Valdybos pirm. prof. S. Dirmantas ir tėvas Provinciolas B. Rrištanavičius. Iškilmėms vadovavo majoras P. Šeštakauskas, Lietuvos Laisvės Kovų Muzėjaus administratorius. Vėliavas kėlė: JAV-bių korporalas M.P. Jaki-
Vainikai žuvusiems dėl Lietuvos laisvės pagerbti, paminklą atidengiant. Ant pakopos, viduryje, stovi iškilmių vadovas mjr. P. Šeštakauskas.
Skaityti daugiau: ŽUVUSIEMS DĖL LIETUVOS PAMINKLO ATIDARYMAS
pasakyta Lietuvos Kariuomenės 42 m. sukakties minėjimo ir Žuvusiems dėl Lietuvos Laisvės Paminklo atidengimo iškilmėse, Jaunimo Centro salėje, 1960.XI.20
Lietuvos Atstovas JAV-bėms p. J. Kajeckas atidengęs paminklą, taria žodį. Toliau iš kairės: Prof. S. Dirmantas, V. Valatkaitis, p. Gudauskas, vysk. V. Brizgys, L. Šimutis ir birutininkės — ponios: Gradinskienė, Tumienė ir Toliušienė.
Nepaprasta garbė buvo šį rytą dalyvauti žuvusių dėl Lietuvos Laisvės, ir Lietuvos Kariuomenės, pagerbtuvėse.
Kai priešas sunaikino Lietuvos kryžius, jų vieton išdygo kiti, tremtinių stovyklose ir viešose aikštėse svetur. Kai jis uždarė Lietuvos bažnyčias, įsikūrė lietuvių 20-to amžiaus katakombų koplyčia, dargi, kasyklų labirinte, Vorkutoje. Kai jis sunaikino mūsų maldaknyges — jų vieton pasaulyje pasklido Sibiro tremtinių lietuvaičių maldaknygė. Ji pasklido daugeliu kalbų laisvų kraštų knygynuose. Kai priešas nutildė Karo Muzėjaus, Kaune, trimitą, prietelingos Lietuvai Amerikos karių trimitas šiandien mūsų žuvusius pagerbė. Pagaliau, kai priešo šventvagiška ranka pasikėsino į Nežinomojo Kareivio kapą ir žuvusiems paminklą Lietuvoj, išdygo žuvusiems paminklas išeivių sostinėje, Chicagoje. Tai vis audros išverstų Tėvynėje stulpų atstatymas didesnei Dievo ir Tėvynei garbei.
Šiandien atidarytu paminklu mes pagerbėme, pirmon eilėn, mūsų žuvusius karius. Toji pagarba išplaukia iš kario ypatingos padėties reikale sudėti, dargi, augščiausią auką ant Tėvynės aukuro, kad užtikrintų tautos laisvę ir nepriklausomybę ir jos gerbūvį bei kultūrinį augimą.
Tuo paminklu pagerbti ir buvę Vyriausi Lietuvos Ginkluotų Pajėgų Vadai-Prezidentai: A. Smetona, A. Stulginskis ir K. Grinius. Tuo paminklu, tarp kita, pagerbtas ir Atgimusios Lievos kareivis Eimutis, pirmas žuvęs ginant prietelingos Lietuvai Amerikos Misiją Kaune.
Skaityti daugiau: LIETUVOS ATSTOVO JUOZO KAJECKO KALBA
P. DIRKIS
Pats kritiškiausias Lietuvai momentas iškilo kai lietuvių kalbai buvo pradėta rašyti nekrologas, nepriklausomybei ir valstybingumui statyti kryžius, o tautai pilti antkapis. Tačiau atsirado pranašų, kurie ne tik nugalėjo tautai pranašaujamą mirtį, bet pažadino ją iš apsnūdimo ir net paruošė nepriklausomam gyvenimui.
Dr. J. Basanavičius savo “Aušroje” pranašavo tautai naują rytojų artėjant, dr. V. Kudirka skelbė savo “Varpe” prisikėlimą. Tautą tie pranašai sujudino ir ji tikrai ėmėsi ruoštis naujam tautiniam gyvenimui.
Vilniuje, 1917 m. rugsėjo 17-23 dienomis, lietuviai susirenka konferencijai. Išsirenka Tarybą ir įgalioja tautą siekti nepriklausomos valstybės. Pasirėmusi tautų apsisprendimo teise, Taryba, išstatydama save visokiems pavojams, savo posėdyje, 1918 m. Vasario 16 Dieną, tame pačiame Vilniuje, paskelbia Lietuvą nepriklausoma valstybe.
Paskelbti pasauliui Nepriklausomybės Aktą nebuvo taip sunku, kaip jį apginti ir įgyvendinti. Tuo laiku dar nebuvo aišku kas įšeis iš karo sugriauto pasaulio, kaip pasaulinio karo degėsiai susitvarkys. Tačiau mums lietuviams tada buvo težinoma tik viena: norėjome būti laisvi ir nepriklausomi, todėl ta kryptimi dirbome kiek galėjome ir kaip supratome.
Skaityti daugiau: DIDŽIOSIOS DIENOS IŠVAKARĖSE
ALGIRDAS BUDRECKIS
PRIEŽASTYS
Betęsdamas savo tėvo politiką, būtent, bejungdamas po savo valdžia rusų žemes, Didysis kunigaikštis Algirdas susidūrė su kylančia Maskvos kunigaikštija. Rytuose Algirdo šūkis buvo: “Quod omnis Russia ad Litvanos deberet simpliciter pertinere” (“Visa Rusija turi priklausyty Lietuvai”.) jis laikė Maskvą šios politikos priešininke. Algirdo santykių su Maskva politikos tikslai buvo sekanti: sužlugdyti Maskvos iškilimą ir išgauti Lietuvai iš Bizantijos atskirą pravoslavų metropoliją.
Kada Maskva pradėjo užėminėti kaimynines silpnas kunigaikštystes, Lietuva reagavo ir pradėjo bendradarbiauti su Maskvos priešais, su Tvere (dabartiniu Kalininu) ir su totoriais. Santykiai su totoriais pasirodė nepatikimi, nes chanas Janibekas sulaikė Algirdo pasiuntinius, kunigaikščius Simoną ir Aikšą Karijotą, ir juos perdavė savo ištikimam pavaldiniui, Maskvos kunigaikščiui. Tada Algirdas kreipėsi į Maskvos rimčiausią varžovą į Vladimiro kunigaikščius, t.y. į Tverę. Norėdamas turėti sąjungininką prieš Maskvą, 1350 m. Algirdas vedė Tverės kunigaikščio seserį Julijoną (Algirdo antroji žmona, Julijona Aleksandraitė, pagimdė septynis sūnus: Jogailą, Skirgailą, Kaributą, Lengvenį, Karigailą, Vygantą ir Švitrigailą. — Stądnieckiego Kazimiera Brada Wladislawa -Jagiel-ly,Lwow, 1867 m.). Šitos vedybos išplėtė Lietuvos įtakos plotą iki Maskolijos ribų; tuo tarpu tos vedybos sustiprino Mykolo Tveriškio poziciją prieš rytinį priešą.
1367 metais varžytynės tarp Tverės ir Maskvos kunigaikščio prasidėjo iš naujo. Tverės valdovas Mykolas Aleksandraitis, Riuriko variagų dinastijos palikuonis, pasiėmė “Rusinu Didžiojo Kunigaikščio” (Velikyi Knjaz) titulą, remdamas savo bylą užmušto tėvo, Aleksandro Mykolaičio, kuris buvo Vladimiro didysis kunigaikštis, tėvonija. Maskviniai valdovai taip pat geidė šito titulo, ir šiam tikslui pirko paramą Aukso Ordos sostinėje, Sarajuje. Chanas Mamajus buvo suteikęs Mykolui Tveriškiui jarliką, bet, kadangi Mamajaus konkurentas Kubekas valdė Sarajuje ir buvo chano Batu teisėtas įpėdinis, Maskva nepripažino šito jarliko. Kai Mykolas Aleksandraitis pradėjo ginčytis su dėde dėl Tverės sosto, 1367 m. kilo naminis karas Tverėje. Maskvos didysis kunigaikštis, Dimitras Ivanovič, ir jo metropolitas palaikė pastarąjį. Kova dėl pirmenybės Tverėje pasidarė žiauri. Mykolas Aleksandraitis matė, kad be Lietuvos pagalbos Tverės žmonės kreipsis į Maskvą ir, kad tuo tarpu, Maskva nudės Mykolą. Ir štai Mykolas Tveriškis jieško pagalbos iš savo svainio Algirdo. 1367 m. rudenį, jis sugrįžo su lietuvių kariuomene, paėmė Tverę, apgulė dėdę Kašme ir privertė jį atsisakyti nuo Tverės. Tuo būdu Mykolas atgavo didžiojo kunigaikščio titulą. 1368 m. pradžioje, pildydamas tėvo Algirdo įsakymus, Polocko kunig. Andriejus nusiautė Tverės valsčius Chovačą ir Rodną, kurie nepripažino Mykolo autoriteto.
Skaityti daugiau: D.L.K. ALGIRDO ŽYGIAI MASKVON 1368 - 1372 M
Buvęs 1920 m. jaunesnysis leitenantas Jokūbas Baublys (Baubliauskas). Vėliau jis buvo Geležinkelių bataliono ir 2 Inžinerijos bataliono vadas. Atsargon išėjo pulkininko leitenanto laipsnyje Lietuvą okupavus bolševikams.
JOKŪBAS BAUBLYS
1919 m. kovo 26 d. Kaune, prie Inžinerijos bataliono, buvo pradėta organizuoti geležinkelių kuopa. Jai buvo numatyta uždaviniai tuose geležinkelių ruožuose, kur dėl karo aplinkybių negalėtų veikti Susisiekimo Ministerijos administracija. 1919 ir 1920m. Lietuvoje taip buvo atsitikę ne vieną kartą. Geležinkelių vaidmuo susisiekimo ir transporto srityje labai reikšmingas, todėl atsistatančios Lietuvos vyriausybei jų veikimas buvo vienu pagrindinių rūpesčių. Ten kur priešas pasitraukdavo, likę geležinkelių ruožai buvo reikalingi labai skubaus sutvarkymo eksploatacijai. O šiam darbui buvo reikalingi specialistai su techninėm priemonėm, įrankiais ir ginklais. Ten gi kur teritorija buvo užleidžiamą priešui, geležinkelių galutinas palikimas dažnai taip pat reikalavo išardymų, tiltų sunaikinimo, svarbių įrengimų evakuavimo ir panašiai.
Tai vis karių geležinkelininkų srities uždaviniai. Iš tokio trumpo karių geležinkelininkų uždavinių apibūdinimo prašosi dar trumpa pastaba, būtent, kad jų veikla visada turi ryšį su didesnių kariuomenės junginių veiksmais fronte.
1920 m. liepos 10 d., geležinkelių kuopos vadas mjr. K. Popeliučka gavo įsakymą išsiųsti vieną statybos būrį su specialiu traukiniu III Divizijos vado žinion į Eglainę (Eglaitę). Kuopa tuomet stovėjo Radviliškyje. Būrio sudėtin buvo paskirti 2 karininkai, vienas karo technikas ir 47 kareiviai. Traukinys iš vieno garvežio ir 13 vagonų savo sudėtyje turėjo: mechanines dirbtuves, vagoną — kalvę, dailidžių darbams įrankius, kelio darbams įrankius, ryšių atstatymo įrankius ir kai kurias atsargines dalis telegrafo — telefono ryšiams, telefono aparatus, sprogstamąją medžiagą, maisto sandėlį, virtuvę, būriui gyventi įrengtus vagonus ir lėkštvagonyje 1 gurguolės vežimą; arklių jojimui buvo 4 ir gurguolei — 2.
Skaityti daugiau: GELEŽINKELIŲ BŪRYS VILNIAUS KRYPTIMI
Kauno Valstybinio Teatro rūmai
Lietuvos Operos Taryba 1920 m. J. Žilevičius, J. Tallat-Kelpša, St. Šilingas, K. Petrauskas.
Vladislava Grigaitienė, viena iš Lietuvos Operos kūrėjų. Nuo pat operos įkūrimo ligi 1944 m. joje dainavo visas pagrindines dramatinio soprano roles.
A. DIMAS
Su džiaugsmu prisimename iškilmingai kylančią Kauno Valstybinio Teatro tamsiai raudonos spalvos su balta rūtos šakele uždangą. Ji tūkstančius kartų kildavo ir krisdavo, atidengdama ir slėpdama scenos žaismą, nepaprastus teatro burtus, didelę jo galią.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VALST. OPERAI 40 METŲ
V. ŠIRVYDAS
I
Po 1917 metų rusų revoliucijos Amerikoje apsigyvenę du rusų istorikai profesoriai, G. Vernadskis (Yale u-to) ir M. Karpovičius (Harvardo), 1940 metais sumanė parašyti amerikiečiams anglų kalba plačią (dešimties tomų) modernišką savo tautos istoriją. Karpovičius mirė nespėjęs nieko išspausdinti, tačiau Vernadskio pasirodė jau keturi tomai. Pirmasis, Ancient Russia, pasirodė 1943 metais, antras, Kievan Russia, 1951 m., trečias, The Mongols and Russia, 1953 m., o ketvirtas, Russia at the Dawn of the Modern Age, 1959 m. Visuose tomuose jis paliečia lietuvius ir senovės Lietuvą, ypač paskutiniame, kur įrodinėja, kad mūsų didžiųjų kunigaikščių valdytosios Vakarų Rusijos istorija privalo būti tokia pat pagrindinė visos Rusijos istorijos dalis, kaip ir Kievo Rusijos ar Maskvos Rusijos.
Senovės slavų istorija susiduria su nemaloniu trūkumu, tolygiu lietuviškam trūksta dokumentų. Vernadskis todėl sako: “Tik archeologijos duomenimis tegalima atkurti senovės Rusijos istoriją — gal kiek pasigelbstint ir kalbotyra”. Tiesa, rusas istorikas Pokrovskis teisėtai prikišo: “Archeologų iškasenos, klausiamos, tyli ir pačios savaime neatsiliepia.” Lietuvis, visgi, nekantriai laukia tolimesnių tomų M. Gimbutienės rašomos, Harvardo u-to leidžiamos trijų tomų serijos apie Rytų Europos archeologiją — bene joje ras modernių duomenų mūsų senovės protėvių proistorei, kuriai, kaip prof. K. Būga, sakydavo, prieš XI amžių dokumentų nėra.
Skaityti daugiau: SENOVĖS LIETUVA
J. SKARDIS
Cheminiai ginklai sudaro labai svarbią dalį sovietų arsenalo, o jų biologiniai ginklai jau irgi yra pakeliui. Kyla klausimas — ar amerikiečiai yra pasiruošę, jei sovietai tuos ginklus panaudotų ir kaip jiems atsikeršytų ? Toliau paduodama visa eilė nelinksmų faktų, atspausdintų viename plačiai skaitomame ir populiariame š. Amerikoje mėnesiniame leidinyje, kurių, kaip pabrėžia straipsnio autorius, negalima ignoruoti ar nedavertinti.
Kai laike II-rojo Pasaulinio karo sąjungininkų armijos įsiveržė Vokietijon, jos atrado tokių dalykų, kad jeigu apie tai būtų anksčiau žinoję, tai būtų turėję kitokius planus Vokietijos invazijai. Ką jie atrado, tai buvo vokiečių sandėliuose laikomos dideliais kiekiais bespalvės ir beveik be kvapo dujos — velniška žudymo priemenė vadinama tabunu. Tabūnas veikdamas žmogaus nervų sistemą nužudo žmogų per 5 min. ar dar greičiau, tačiau jei žmogaus akys ir plaučiai yra apsaugoti (daleiskime, karys yra užsidėjęs dujokaukę) tai tabuno lašeliai greitai persisunkę per žmogaus drabužius, yra skubiai odos sugeriami, ir žmogus miršta per 10 minučių. Visais atvejais tikra mirtis įvyksta neilgesniame kaip dviejų valandų laikotarpyje. Tuo laiku prieš tabuną dar nebuvo jokių priemonių apsiginti ar apsisaugoti.
Skaityti daugiau: DUJOS IR BAKTERIOLOGINIAI GINKLAI
Redaguoja K. Kodatienė, 16228 Haviland Beach Linden, Mich.
KALĖDŲ EGLUTĖ
Kai kitose valstybėse Kalėdų eglutės puošimas jau senas paprotys pav. Vokietijoje net viduramžiais žinomas, Lietuvoje jis buvo visai naujas, atkeliavęs 20 šimtmečio pradžioje daugiausia per dvarus, mokyklas ir bažnyčią. Vienam kitam Žemaitijos dvare, vienoj kitoj mokykloj pradedamos ruošti Kalėdų eglutės. Kiek vėliau mokyklose mokinių paruoštos programos metu jau pradeda rodytis ir Kalėdų senelis. Plačiau šis paprotys išplito tik po I-jo pasaulinio karo ir tai tik miestuose, kaimuose paliko svetimas, Kalėdų eglutė — ten buvo ruošiama tik mokyklose.
Eglutes Lietuvoje puošdavo daugiausia savo pačių pasidarytais žaisleliais. Iš blizgančių popierėlių iškarpydavo žvaigždeles, suvarstydavo grandinėles, sulipdydavo pintinėles, kurias saldainiukais, riešutėliais pripildydavo ir daug kitų įvairių gražių dalykėlių padarydavo. Prikabinėdavo ant eglutės obuoliukų, biskvitėlių, kad būtų kuo vaikus pavaišinti. Daug džiaugsmo ir gražaus užsiėmimo būdavo jauniesiems.
Dabar Kalėdų eglutės puošimo paprotys jau taip mumyse įsigalėjęs, kad reta kuri šeima jos neturi. Šio krašto eglutės perkrautos blizgučiais, kurie lietuvės širdies nevilioja.
Išganinga mintis kilo mūsų lietuvėms puošti eglutes šiaudeliais. Lietuvoje kaime iš šiaudelių varstydavo įvairias žvaigždes, karūnas, saules ir jas kabindavo po balkiais, lempomis ir t.t. tai buvo gražus kambario papuošimas, būdingas liaudies menas.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Clevelando Ramovėnai pagerbė žuvusiuosius
Chicagoje, Jaunimo Centre, L.V.S. Ramovės Centro valdybos iniciatyva ir skyriams remiant, buvo atidengtas paminklas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės. 1960 m. lapkričio mėn. 29 d. jis buvo pašventintas dalyvaujant Ramovėnams iš Chicagos ir deleguotiems atstovams iš skyrių, visuomenės atstovams ir plačiajai lietuvių visuomenei.
Clevelando L. V. S. Ramovės skyriaus valdyba pasiuntė Lionginą Lek-nicką atstovauti Clevelando ramovėnus. L. Leknickas su žmona dalyvavo pamaldose ir prie paminklo žuvusiems dėl Lietuvos laisvės padėjo vainiką su tautinėmis juostomis ir įrašais. Be to, jis dalyvavo L. V. S. Ramovės skyriaus surengtam Lietuvos Kariuomenės atkūrimo 42 metų sukakties minėjime bei Chicagos ramovėm} įsikūrimo pirmojo dešimtmečio minėjime, kur sveikino Clevelando ramovėnų vardu.
Iš Clevelando Ramovėnų veiklos
L. V. S. Ramovės Clevelando skyriaus valdyba buvo paskyrusi lapkričio mėn. rinkti pinigus Lietuvos karo invalidams. Skyriaus pirmininkas A. Jonaitis asmeniškai jau aukų lapu yra surinkęs virš 100 dol. Aukų lapai yra išdalinti skyriaus ramovėnams ir gruodžio pradžioje bus grąžinti su surinktomis aukomis ir iš pačių ramovėnų ir iš liet. visuomenės, kuri tam tikslui neatsisako suteikti aukos. Clevelando ramovėnai tai daro kiekvienais metais ir surinktus pinigus persiunčia L. I. Centro Valdybai Chicagoje. Tikimasi, kad ir šiais metais bus surinkta aukų nemažiau kaip kitais metais, o gal
Žalgirio Mūšio minėjimo komitetas Clevelande. Iš k.: Feliksas Eidimtas — vicepirm., Lionginas Leknickas — pirm., Petras Bielinis, Antanas Jonaitis, Jaunutis Nasvytis — nariai. V. Pliodzinsko nuotr.
ir daugiau, nes valdyba, kurią sudaro: pirm. A. Jonaitis, vicepirm. J. Smetona, ižd. A. Mikoliūnas, sekret. V. Apanius ir kultūr. reik. v. Pr. Mainelis, energingai vadovauja ir deda daug sielos, kaip skyriaus veiklą pagyvinti ir užsibrėžtus tikslus įvykdyti.
Skaityti daugiau: Kronika ir Veteranų veikla
PROF. ST. DIRMANTAS
Dažnai nusiskundžiama stoka literatūros apie Lietuvą svetimomis kalbomis, šiai spragai dalinai užkimšti mūsų veteranai nutarė išleisti ir išplatinti tarp politikų ir mokslinčių augščiau minėtą rašinį. Ties tuo darbu sustota dėl daugelio priežasčių.
Pats autorius sutiko savo rašinį, pasirodžiusį šių metų KARIO liepos mėn. sąsiuviny, kiek pritaikinti svetimtaučiam ir išversti.
Šiemet sukako 550 metų nuo ano įvykio.
Žalgirio mūšis ėjo tuometinės Europos pakraštyje ir, nors jame savanoriškai dalyvavo nemaža vakariečių diduomenės, riterių ir šiaip karių, — vienok šis susirėmimas Europos Vakarams liko mažai žinomas. O tai buvo vienas žymiausių ir didžiai lemtingas viduramžių mūšis. Jei tada teutonų galia nebūtų buvus sunaikinta, Vidurinės ir Rytų Europos istorija būtų buvusi visai kitokia. Būtų buvusi pavergta ir išnaikinta ne tik senprūsių tauta, bet to paties likimo būtų susilaukę ir kitos Baltijos pajūrio tautos iki pat Suomijos įlankos ir Pskovo bei Didžiojo Naugardo respublikų. Ir vokiečių divizijos pirmą kartą būtų pasiekusios Volgą, Maskvą ir Kaukazą ne 1940 - 1943 metais, bet penkis šimtus metų anksčiau.
Skaityti daugiau: KODĖL RAMOVĖNAI LEIDŽIA ANGLŲ KALBA ISTORIKO DR. K. JURGĖLOS "ŽALGIRĮ"
Daugelio komunistinio fronto organizacijų bendrininkas, pastorius Reinhold Nieburh, kalbėdamas atidarant mokslo metus The Jewish Institute of Religion (40 West68th str., New York), pasakė kad “Marksizmas yra moderni žydų pranašystės forma.”
Įdomu stebėti kaip toji pranašystė vyksta gyvenime.
Renkant žinias netolimos praeities pasaulinio masto įvykių priežastims surasti, kartais labai svarbu panagrinėti veiksmus ir darbus labai įtakingų turtingų ir galingų valdžioje žmonių. Yra žinoma, kad ligi 1915 m. carų valdomoje Rusijoje, žydai galėjo gyventi tiktai Lietuvos, Lenkijos, Gudijos ir Ukrainos plote. Jiems buvo nustatyta riba “čerta jevrejskoj osedlosti” toliau kurios jiems nebuvo leista apsigyventi. Tik žydai milionieriai, pirmos gildijos pirkliai, gaudavo leidimą gyventi Maskvoje ir Peterburge. Kitiems žydams didžiausių žemių plote nebuvo leidžiama gyventi.
Bet, I pasaulinio karo metu, 1915m. tokią tvarką vienas galingas žmogus sugriovė. Ir delėi to žydai ir rusai skaudžiai nukentėjo. Bet, per tai žydai atsikeršijo rusams ir pasiekė savo tikslų. Tai buvo caro NikalojausII dėdė Nikolai Nikolajevič. Rusų armijoms vis pralaimint kautynes su vokiečiais, kovų frontas atsikėlė jau prie Nemuno ir Vyslos. Pafrontės gyventojai labai nerimavo, ypač miestų žydai, kurie tuomet buvo labai prielankūs vokiečiams. Jie dažnai nukentėdavo nuo pafrontėje laisvai bejodinėjančių kazokų. Daug rusų vyresniųjų karininkų, palikę pozicijose kareivius su jaunesniais karininkais, linksmindavosi miestų kavinėse ir restoranuose. Nuo tokio padrikumo labai nukentėdavo fronto reikalai. Gyventojai skundėsi vyriausybei.
Skaityti daugiau: PRANAŠYSTĖS, KARAI IR GYVENIMAS
Du draugai, ,ats. viršila Maleckas ir psk.Mikėnas 1938 m. vasarą, Radviliškyje.
Ats. viršila Maleckas ant šarvuočio “žaibas”, šaudymo pratimų metu Gaižūnų poligone 1937 m.
Skaityti daugiau: Atmintinos nuotraukos
B. AUGINAS
Po tėviškės dangaus žvaigždėtom palapinėm
Girdžiu gimtųjų lygumų dainuojančią verdenę—
Tenai mes auksaplaukiais piemenėliais gimėm,
Mieguistas, verkiančias akis po klonį ganėm . . .
Ir kažin— dienų vaikystės Piemenėlių Mišios
Ar skardens vargonais, vėl pas mus sugrįš jos?
Ak, norėtųsi vėliai dar nors vieną kartą
Mintimis sustoti prie vaikystės vartų
Ir tarytum paukštė nuplazdėt per sniegą—
Kur Kalėdų tuliuos Tėviškėlė miega . . .
Skaityti daugiau: Poezija
