Įsteigtas Lietuvoje 1919 — Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
NR. 7 (1364) RUGPJŪTIS — RUGSĖJAS — SEPTEMBER 1960 
V. Maželis — Generolas Povilas Plechavičius ...Viršelis
NR. 8 (1365) SPALIS –OCTOBER1960
T U R I N Y S
GENEROLUI POVILUI PLECHAVIČIUI 70 METŲ *
M. Šimkus — V. Nagornoski ir Baltimorės L.T.M. Draugystė *
V. Šventoraitis — Lakvėrės miškų vilkas *
J. Rūtenis — Žalgiris *
Ištraukos iš J. Dlugošo Žalgirio mūšio aprašymo *
P. Aišėnas — Atsargos kariai ir lietuvių sugyvenimas svetur *
A. Budreckis — Želigovskiada, 1920 m. *
V. M. Klausutis — Lenkai ir lietuviai *
V. Šventoraitis — Komunistiniai partizanai *
Tremties Trimitas *
Šaulė Tremtyje *
Kronika *
Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Kalbinę dalį redaguoja Kazys Kepalas
Dailiosios literatūros dalį redaguoja Vincas Jonikas
Administratorius Leonas Bileris *
Skaityti daugiau: Karys 1960m. 7-8 Turinys, metrika
š. m. vasario 1 d. gen. P. Plechavičiui sukako 70 metų amžiaus. Šia proga plunksnos žmonės turėtų daug ką parašyti apie gerbiamą jubiliatą, ypač jo sėkmingas kovas Žemaitijoje 1918-19 m. su Lietuvos priešais bolševikais.
Čia iškeliama keletas minčių bei faktų iš jo gyvenimo išeivijoje. Pirmomis išeivijos dienomis gen. P. Plechavičius pirmas pradėjo organizuoti lietuvius karius. Nuo 1950 m. pradžios jis yra Lietuvių Karių — Veteranų Sąjungos “Ramovė” Centro Valdybos pirmininkas. Tik šiuo metu laikinai yra pasitraukęs iš pirmininko pareigų. Jis yra Neo-Lituanų korporacijos Garbės Narys.
Išeivio gyvenimo kelias, kaip kiekvienam iš mūsų, taip ir gen. P. Plechavičiui, nebuvo rožėmis klotas. Jis šiame krašte pradžioj dirbo paprasto darbininko sunkų darbą plieno fabrike. Kaip tikras karys ir savo gyvenime daug vargo matęs, jis ir sunkiausio darbo nepabūgo. Jo supratimu ir paprasto darbininko sunkus -— juodas darbas žmogaus nežemina, bet jį iškelia, kaipo pavyzdį kitiems.
Gen. P. Plechavičius yra Žemaitijos žemės vaikas. Prie ūkio ir ūkiškų sunkių darbų iš mažens įpratęs. Jo paveldėtos tradicijos iš savo pirmųjų auklėtojų — motinos ir tėvo lydi visą jo gyvenimą. Jos yra: kietas darbas, pagarba žmogui, džentelmeniškumas, drausmė, garbės pajutimas ir jos gynimas tiek paskiro asmens, tiek tautos reikaluose.
Ryžto, geros nuotaikos, energijos ir gilaus tikėjimo į Lietuvos prisikėlimą naujam nepriklausomam gyvenimui, gen P. Plechavičiui niekados netrūksta. Tai pasigėrėtina žmogaus savybė. Jis visada buvo ir visuomet pasiliks drąsaus, ryžtingo kario pavyzdžiu.
š. m. vasario 6 d. Chicagoje Šak-ros puikiame restorane jubiliato artimieji — bendro likimo draugai — ra-movėnai suruošė jam kuklų pagerbimą, jo 70 metų sukakties proga. Buvo perskaitytas ir įteiktas sveikinimo adresas, pasirašytas visų dalyvių. Adresą taip pat pasirašė Dr. Petras Daužvardis, Lietuvos Konsulas Chicagoje ir Prof. St. Dirmantas, kurie pagerbime dalyvauti negalėjo. Jubiliatui palinkėta stiprios sveikatos, ilgų ir laimingų metų.
A. Rėklaitis
Gen. P. Plechavičiaus pagerbimas 70 metų amžiaus sukakties proga, įvykęs Čikagoje vasario 6 d.
MORKUS ŠIMKUS
Prieš dvidešimtį metų, 1939 m. gegužės mėn. 25 d., Baltimorėje mirė Vincas Jurgis Nagornoski. Save laikęs kilusiu iš sulenkėjusios šeimos. Brolio ir sesers žiniomis, jų senelis Juozas Goloszewski turėjo dvarą “Nagorna” Ostrolenkos apskrityje, Lomžos rėdyboje ir dalyvavo 1831 m. sukilime. Grįžęs iš Sibiro tremties jis apsigyveno Lietuvoje pasivadinęs nauja pavarde: Juozas Nagornowski. Jų tėvas, Stanislovas Nagornowski, kurį laiką buvęs Pajevonyje vaitu. Už dalyvavimą 1863 m. sukilime irgi yra buvęs tremtyje Sibire.
Vincas Nagornoski gimė Vištytyje, 1869 m. balandžio mėn. 23 d. Čia jis lankė ir pradžios mokyklą. Dvylikos metų būdamas atvyko Amerikon į New Yorką pas seserį. Keletą mėnesių pasimokęs mokykloje pradėjo dirbti siuvykloje. Toliau mokėsi vakarais. Kurį laiką lankė dr. J. Šliūpo privatinę ir kitas vakarines mokyklas. Buvo pasiruošęs kvotimams į Hopkins Universiteto inžinerijos skyrių. 1897 m. vedė Emmą Ostendorf’aitę, kilimo vokietę, katalikę.
Vincas Nagornoski lietuviškam reikalui buvo labai pasišventęs. Rašė scenai veikalus, vaidino, režisavo, skaitė teatro ir istorijos klausimais paskaitas.
Lietuvių Mokslo Draugija (Vilnius, Lydos gatvė 7) yra išdavusi lakštą, kad Vin. Nagurnauskas pirko Vilniuje vieną sieksnį žemės (už 10.50 dol.) ir dovanojo jį Lietuvių Mokslo ir Dailės Draugijoms Namams statyti, Nr. 664, iš 1913 m. spalio mėn. 8 d. Nebuvo V. Nagornoskiui svetimas ir Nukentėjusios Lietuvos Reikalams Iždas, Amerikos Lietuvių Centralis Komitetas, žiūr.: Mokestis Lietuvai, lakšto Nr. 461. Vincą Nagornoskį prezidentas Antanas Smetona 1933 m- apdovanojo Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Ordenu.
1901-1915 m. tarpe Vinco Nagornoskio kūrybos kelias ir Baltimorės Lietuvių Teatro Mylėtojų Draugystės veikla yra neišskiriami. B.L. T.M.D. pradžia paaiškėja iš nežinomo laikraščio iškarpos, kurioje sakoma: “Baltimorėje, 26d. gruodžio 1897m. užsidėjo Teatraliszka Draugystė. Iszsyk prisiraszė .-. sąn... dami mėnesinį mokestį po 25 ct. Minėta draugystė priima kiek-vieną į sąnarius— vyriszką ar moteriszką— kuris sutiks su draugystės įstatymais. Norinti pristotie į szią draugystę, galite bile kada atsilieptie ant žemiaus padėto adreso. Todėlei užpraszome jaunumėnę, o labjause Lietuvaites, kad pasiskubintumėte pristotie į szią draugystę, kiekvienam bus linksma matytie perstatant lietuviszką dramą. Mes užsijimsime atgrajintie puikes dramas. Taigi sziąte kiekvienas norintis tuviszką dramą. Mes užsijimsime atgrajinti pristotie į musu draugystę po numaru 536 S. Paca st. Pirmas susirinkimas bus laikytas 2-rą dieną sausio 1898 m. ant trijų po pietų, po num. 536 S. Paca st.”
K. Baronas, straipsnyje “Pirmieji Žingsniai Lietuvių Teatro Amerikoje” (Veidrodis XX No. 10), rašo: “1894 m. rugsėjo 25 d. Scranton, Pa., laike S.L.A. seimo buvo sulošta komedija ‘Jurgis Sumaskolintas’ . . .Nuo šio laiko prasideda tankesni lietuvių perstatymai įvairiose vietose Amerikos Baltimore, Md. veikė Vincas Karalius, kuris rengė perstatymus. Vienok apie tuos
Vincas Jurgis Nagornoskis
Skaityti daugiau: VINCAS NAGORNOSKI IR BALTIMORĖS LIETUVIŲ TEATRO MYLĖTOJŲ DRAUGYSTĖ
Paruošė V. ŠVENTORAITIS
(pradžias ausio mėn. KARYJE)
XII
Išvykus Usveliui, kuris buvo artimiausias mūsų vadui, glaudūs ryšiai mūsų grupėje pradėjo irti. Beveik kasdien mūsų skaičius mažėjo. Vienas po kito, vyrai nusiimdavo tautinius skydelius, grąžindavo ginklus, susikraudavo daiktus ir palikdavo mus. Savos šeimos, žmonų ir vaikų ilgesys buvo stipresnis už miško brolystę. Greito karo viltis ir pagelbos iš užsienio gavimas, paskutiniu metu, visai sumažėjo. Liko tik tie, kurie negalėjo nugalėti nepasitikėjimo ruskiais ir jų pastatyta iškamšų valdžia. Jiems priklausė ir Havistas.
— Dar niekada bolševikai neatleido savo priešui,—sakė jis.
Pasilikome ir mes trys vokiečiai. Mums nebuvo jokios amnestijos. Mums buvo liūdna skirtis su broliais estais, su kuriais išėjome kartu į kovą dėl laisvės ir jų reikalą pavertėme ir savu, dabar jie neviltyje mus palieka. Buvo dar žiauriau, nes manėm, kad po paskutiniųjų žygių ir laimėjimų mūsų tarpusavio ryšiai bus dar stipresni.
Atėjo žiema. Nusilpusiomis spėkomis mums dar pasisekė pasistatyti stiprų bunkerį, tinkamą dalinai gyventi, dalinai sandėliui — laikyti maisto atsargoms. Mūsų kovos grupė buvo jau pusiau sumažėjus, toks pat nykimas vyko ir kitose grupėse. Tačiau laikėmės kantrūs. Abejingi klausėmės radio transliacijų iš vakarų su jų gausiais pažadais ir padrąsinimais.
Pagaliau prieš mus pasišiaušė ir gamta. Lapkričio gale prasidėjo dideli šalčiai, kokių nuo senų laikų Estijoje niekas neatminė. Visos pelkės, liūnai, buvę niekad nepereinami, užšalo iki dugno, upės pavirto tvirtomis gatvėmis ir mūsų tvirtovė ir prieglauda, neprieinami ir vasarą nepereinami miškai, dabar pasidarė atviri ir žmonėms ir gyvuliams. Gerosios pelkės daugiau mūsų nebesaugojo. Mes buvome patiekti, lyg ant lėkštės, mūsų priešams. Būtų stebuklas jei bolševikai nepasinaudotų tokia proga.
Pirmosios žinios apie raudonųjų tankų judėjimą atėjo iš pietų. Mūsų ryšininkai jau anksčiau pranešė apie rusų dalių pasirengimus žiemos manevrams. Ėjo gandai, kad tariamuose manevruose dalyvaus jų dvi motorizuotos divizijos, kartu su tankais. Įtarėme, kad tie manevrai tai tik maskavimasis. Raudonoji meška už peilio dūrį į tarpmentį jieškojo keršto. Iki kraujo įsiutusi, ji planavo vienu smūgiu už viską atsilyginti.
Toli pietuose nakties dangus nusidažė ugnimi. Patrankų dundėjimas atsklido iki mūsų, girdėjosi ir sausi, kieti tankų šūviai. Darėsi aišku, jog jie nori nusiaubti miškų masyvus nuo pietų iki pat čia. Operacija prasidėjo nuo vakarinio Peipuso ežero kranto. Po savaitės, sunkvežimių vora su rusų kareiviais atlėkė į Avinurmę, į Tudulinną. Jų taktika buvo paprasta: apsupus miškus, suvaryti partizanus į šiaurę iki pat jūros, kur jiems liktų arba prisigirdyti jūroje, arba iškėlus rankas, pasiduoti.
Skaityti daugiau: LAKVĖRĖS MIŠKŲ VILKAS
JONAS RŪTENIS
Istorinė kronika
(Tęsinys)
(Vyriausiojo vado lauko būstinė.)
VYTAUTAS
(valandėlę išlaukęs)
O Amžinasai,
ar yra jėga, kuri sustabdys mane
tame kely?
Išklausyk manęs,
išgirsk. ..
Man dedas aš amžinybę kaupiau
savy jėgas,
kad paklupdyčiau klastinguosius
ir plėšriuosius,
kurie dedas esą Tavieji . . .
Aš tik jų akyse Tau svetimas
klaidžiojus tamsybėse,
bet tu žinai, Tu viską geriau žinai
nei aš ir jie, kad žino ...
(pasigirsta trimitas)
Tai jie ... visi mano pagelbininkai.
Įkvėpk mane, kad tikėtų manimi ir pergale.
(vėl trimitas)
Įeikite!
ZINDRAMAS
Tai aš, kunigaikšti,
tvirtinu tau, kad nepamatysi
ką matei ...
Degiau iš apmaudo, bet valdžiaus—
Gėda buvo man prieš tave . ..
Tikiu kad užgimė kiti laikai
vajaunai Lenkijos . ..
Tikėk mumis— įrodysim—
Tavo valia bus išpildyta.
(nusilenkia ir sėdasi— seka kiti)
JONAS ŽIČKA
Pasveikintas būk, Valdove—
Esu ir pats aš sveikas,
ir tausveikatos linkiu labiausiai.
Manieji— su manim drauge—
Linkėjimus tausiunčia ...
(po jo įeina Timur Kutlugas)
TIMUR
Sveikas Didysai
Vytaute,
lenkiu galvą
ir kardo ašmenis po kojų tavo . ..
(po jo seka: Manvydas, Lengvenis, Čupurna, Hinča, Tarnovskis, Zaremba ir Sieščencas)
Skaityti daugiau: ŽALGIRIS
Cracovia MDCCCLXXVII
Johannis Dlugossii, seu Longini, Canonici Cracoviensis
Libri XII
Tomus IV
Libri XI-XII
Kanauninkas Jonas Dlugošas (1415-1480), lenkų istorikas-metraštininkas, žinias apie Žalgirio mūšį sėmė iš pačių jo dalyvių pasakojimų, iš savo tėvo ir vyskupo Zbignievo Olesnickio, kuriam jisai ilgus metus sekretoriavo, ir iš jau šiandien žuvusių dokumentų. Pačių lenkų istorikų teigimu Dlugošas neapkentė lietuvių ir jų požiūriu nebuvo objektyvus.
Savo dėstymą jis pradeda Jogailos įsakymu lenkų kariuomenei ruoštis žygiui prieš kryžiuočius ir apstatyti kariuomene sieną iš vengrų pusės. Eina pasiruošimai, samdomi patyrę čekų karių būriai. Derybos su kryžiuočiais dėl taikos išlaikymo tebetęsiamos.
1410 m. birželio 29 d. karalius su savo palyda ir visa kariuomene atvyko į Kozlovą prie Bzuros upės, kur pas jį atskubėjo Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto pasiuntiniai pranešdami, kad Vytautas “su savo Lietuva ir totoriais’’ jau ginkluoti stovi ties Narevu. Kitą dieną, pasiekus Vyslą augščiau Červinsko ties Kozienicais buvo paruoštas laivinis tiltas. Visa lenkų kariuomenė, su pabūklais, ginklais, gurguolėmis ir maisto atsargomis čia perėjo į dešinįjį Vyslos krantą. Tą pačią dieną atžygiavo ir Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas su savo kariuomene, kurios tarpe buvo 300 totorių su jų vadu. Jogaila, riterių ir kunigaikščių apsuptas, išėjo per pusę mylios1 jo pasitikti ir pagarbiai jį pasveikinęs nusivedė į savo stovyklą. Tris dienas Jogaila su Vytautu čia stovėjo kol visa kariuomenė susirinko. Kai visi daliniai per Vyslą perėjo, tiltas buvo sugriautas ir nugabentas į Plocką2kad būtų laikomas paruoštas kariuomenės grįžimui. Lenkai, anot Dlugošo, apie Lietuvos kariuomenę kalbėjo, kad ji buvusi gausi ir galinga, gerai aprengta. Ėjo visokie pasiruošimai, buvo laikomos gausios pamaldos.
“Aleksandras, Didysis Lietuvos kunigaikštis tą dieną (liepos 5 d., vert. past.) tvarkė savo kariuomenę, o padalinęs ją senu protėvių papročiu atskirais padaliniais ir vėliavomis, kiekvienoje vėliavoje, riterius, jojusius mažesniais arkliais arba nepakankamai ginkluotus, statė vidury, kad juos užstotų rinktiniai, turėję stambesnius žirgus ir geresnius ginklus, kariai. Tos vėliavos žygiavo suglaustomis gretomis, o kiekviena vėliava ėjo gan dideliame atstume nuo kitų. Pagaliau toms vėliavoms Aleksandras, Didysis Lietuvos kunigaikštis, išdalino 40 ženklų ...liepdamas, kad kiekviena vėliava ir kiekvienas padalinys saugotų savo ženklą ir klausytų savo vadų įsakymų; Vladislovas gi, lenkų karalius, nuo kalnelio stebėjo visas kariuomenes, lenkų ir lietuvių ... Šiame lauke impozantiškai judėjo lietuvių kariuomenė, traukdama tvarkingomis gretomis”.
Skaityti daugiau: IŠTRAUKOS IŠ JONO DLUGOŠO ŽALGIRIO MŪŠIO APRAŠYMO
PRANYS ALŠĖNAS
Brutaliam, žiauriam ir grobuoniškam priešui užgrobus mūsų Tėvynę Lietuvą, esame išblaškyti po platųjį pasaulį. Išblaškytųjų tarpe randasi įvairiausių profesijų ir visokiausių pašaukimų lietuvių. Jų tarpe — gana daug ir buvusių Lietuvos kariuomenės atstovų — atsargos karių. Nėra nė vieno krašto, o taip pat nė vienos lietuvių kolonijos svetur, kurioje nebūtų didesnio ar mažesnio skaičiaus lietuvių atsargos karių. Jie ten kartu gyvena, kartu dirba ir kartu sielojasi su kitų profesijų žmonėmis savo pavergtos Tėvynės reikalais ir daro viską, kad Tėvynės laisvę priartintų.
Ne be to, žinoma, kad nebūtų ir nesklandumų tarpusavio sugyvenime lietuviškosios išeivijos tarpe. Yra tų nesklandumų. Pagaliau, gal kitaip ir negalėtų būti, nes gyvename šių dienų surizgusiame pasaulyje, kuriame dažnai netik priešai pykstasi tarpusavy, bet — neretai — ir draugai su draugais neranda bendros kalbos.
Nežiūrint to visko, visdėlto, lietuviškojoj bendruomenėj svetur — reikėtų siekti kuoglaudesnio vienų su kitais bendradarbiavimo, kuo-geresnio sugyvenimo ir kuobendresnės veiklos, nes, anot amžinos atminties Jakšto Dambrausko: “Vienas žodis — ne šneka, vienas vyras — ne talka, kai du stos, visados — daugiau padarys”.. O dirbti ir padaryti, mums, iš tikrųjų, reikia daug, nes turime labai didelį tikslą prieš akis — Tėvynės iš vergijos išvadavimą.
Labai teisingai sako visokeriopos lietuviškos veiklos veteranas, prel. M. Krupavičius: “Išeivijos lietuviai — vientik savo jėgomis — Tėvynės neatvaduosime. Tačiau ir be mūsų pagelbos — taipogi niekas mums Tėvynės neišvaduos.”
Turint prieš akis kilnųjį Tėvynės vadavimo tikslą, reikalingas mūsų visų didelis vieningumas. O negali būti vieningumo, jeigu nėra tarpusavy gražaus sugyvenimo.
Skaityti daugiau: ATSARGOS KARIAI IR LIETUVIŲ SUGYVENIMAS SVETUR
ALGIRDAS BUDRECKIS
Šių metų spalio 8 d. Želigovskio smurtui sukanka keturiasdešimt metų. Prieš keturiasdešimt metų įvyko Želigovskiada, ar kaip lenkai vadina Wilenszczyzna. Ką reiškia šis įvykis lietuvių tautai? Lietuviai žiūri su liūdesiu ir su pasididžiavimu į Želigovskiadą: su liūdesiu,
nes šiuo įvykiu lenkai pagrobė ir pavergė Lietuvos istorinę sostinę Vilnių devyniolikai metų, su pasididžiavimu gi todėl, kad lietuviai savo dydvyriškumu ir atkaklumu sustabdė ir sumušė Želigovskį, ir būtų jo kariuomenę visiškai išblaškę, jei ne prancūzų kontrolės komisija.
Šio rašytojo tikslas nėra atplėšti senas lietuvių lenkų santykių žaizdas; jos ir po keturiasdešimt metų nebėra užgijusios, šio rašytojo tikslas yra paminėti Želgovskiados keturiasdešimt metų sukaktį.
1920 m. rugpjūčio mėn. visa Lietuva jau buvo išlaisvinta ir ruošėsi laimingam gyvenimui pagal naują demokratinę santvarką. Gedimino kalne didingai plėvesavo lietuviškoji trispalvė. Lenkų rusų karas dar nebuvo nulemtas ir lenkai bijojo perdaug erzinti lietuvius. Rugpūčio mėn. vidury į Kauną buvo atvykę lenkų įgaliotiniai, kurie siūlė lietuviams užimti maždaug Nemuno liniją nuo Gardino augštyn ir nieko neleisti: nei bolševikų, nei lenkų. Tą liniją jie sutiko garantuoti. Bet šitie atstovai, įtarti šnipinėjimu, Lietuvos krašto apsaugos ministerio įsakymu, kitiems vyriausybės nariams nė nežinant, buvo suimti ir ištremti į Vokietiją.
Rugpjūčio pabaigoj lenkų kariuomenė sumušė prie Varšuvos ją atsivijusią raudonąją rusų armiją ir ėmė stumti iš Lenkijos. Rusai visu frontu traukėsi. Štai, laimėjusi kovas su bolševikais, lenkų kariuomenė ėmė pulti ir Lietuvos žemes. Pažymėtina, kad pačių lenkų nepriklausomybė vos ant plauko bekybojo, kai rusai buvo priėję net iki Varšuvos. Lenkai tuomet visais balsais šaukė, kad gelbėkite, štai žūstame, štai mūsų sostinę bolševikai nori užimti. Bet laimėję ir patys išsigelbėję tuojau viską vėl užmiršo ir ėmė smaugti lietuvius.
Lenkai skelbė, jog lietuviai esą Rusijos talkininkai, ir girdi, yra pasigrobę Vilnių ir ’kitus Lenkijos kraštus’. Rugpjūčio pabaigoje lenkai puolė lietuvių kariuomenę, išretintą palei plačią Lietuvos sieną.
Rugsėjo mėn. pradžioje lenkai, sutraukę didėlę kariuomenę, išstūmė lietuvius iš Augustavo ir apylinkių. Lietuvių kariuomenė turėjo trauktis. Lenkai vis stūmėsi pirmyn. Lietuva iš savo pusės kreipėsi į Tautų Sąjungą. Prasidėjo byla Tautų Sąjungoj. Jau 1920 m. rugsėjo 4 d. Lenkijos užsienių reikalų ministeris Grabskis Paryžiuje viešai atsisakė Vilniaus Lietuvos naudai. Viskas daryta buvo tik akių dūmimui. Derybos su lenkais Kalvarijoje rugsėjo mėn. 15-18 d. dėl laikinosios demarkacijos linijos pasibaigė niekais.
Skaityti daugiau: ŽELIGOVSKIADA, 1920 M.
VILNIAUS VAIZDAS XIX A. PRADŽIOJE
J. Mateika — Žalgirio mūšis (Aliejaus škicas)
V. M. KLAUSUTIS
Nepasieksi garbės
Istoriją neigdamas,
Nesukursi legendos
Teisybės nesilaikydamas.
Lietuviai, kaip ir lenkai, turi savo praeitį. Dalis lietuvių praeities yra glaudžiai susiėjusi su lenkų. Tik lietuviai praeities laikus ir santykius su lenkais vertina taip kaip istorija rodo, istorijos nekeičia, bet lenkai ir rusai istoriją keičia, savinasi garbę, tuo pačiu neigdami lietuvių garbę istorijoje jiems pripažintą. Nenuostabu kad lenkai minėdami 550 metų Žalgirio mūšio sukaktį — nugalėjimą kryžiuočių karinių jėgų, pasisavino neužpelnytą garbę, pastatė lenkų karalių Jogailą į Vytauto Didžiojo vietą Žalgirio kovos lauke, iškeldami Jogailos garbei paminklą, nušalindami lietuvius ir Vytautą Didįjį iš Žalgirio kovos lauko ir iš Žalgirio mūšio istorijos.
Lenkų klastingumas, istorinių faktų neigimas blogai patarnaus tiktai lenkams, tuo labiau dabarties lenkų kartai, nes jaunoji lenkų karta blogai informuota apie Žalgirį. O senesnėsės kartos lenkai, kurie žino Žalgirio mūšio istoriją, kurie dar nenustojo savigarbos ir žmoniškumo, piktinsis dabarinių lenkų istorijos faktų falsifikavimu, nes Žalgirio istorija visiškai kitokia negu dabarties Lenkijos valdovai, komunistai, pasisakė minėdami Žalgirio 550 metų sukaktį.
Skaityti daugiau: LENKAI IR LIETUVIAI ŽALGIRIO MŪŠIO ISTORIJOS VEIDRODYJE
Sovietų partizanų žvalgai vokiečių fronte 1944 m. gauna uždavinį
V. Šventoraitis
I
Komunizmo grėsmė laisvajam pasauliui yra bazuojama raudonųjų partizanų veikla ir jų galimu panaudojimu vakaruose. Partizaniniame kare ir jo metoduose komunistai yra ekspertai, jie turi patyrimo kaip sukurstyti revoliuciją ir išsprogdinti vyriausybes netvirtas ekonomiškai ar politiškai. Straipsnyje, paskelbtame amerikiečių Military Review šiais metais, yra bandoma jieškoti priežasčių dėl ko kyla partizaninis judėjimas ir kaip kovoti su jais, be to paliečiama karinė ir istorinė partizaninio karo vertė.
Žodis guerilla reiškia nereguliarų, neprofesionalų, civilinį partizaną, kuris griebiasi ginklo kovai prieš reguliarią kariuomenę. Partizanai yra organizuojami kariniu pagrindu, tikslu kliudyti, alinti ir net sumušti priešą. Istoriją panagrinėję rasime daug pavyzdžių kai partizanai laimėjo ten, kur kariuomenei nepasisekė. Partizanai yra seni kaip ir pati istorija, tačiau šiandien karimai sluoksniai permaža dėmesio kreipia į juos. Abejonių kyla dėl jų panaudojimo, dėl nusistovėjusių tradicijų atmetimo, dėl neetiškos jų savybės. Patyrimas rodo, kad partizanai naudojami daugiausia įvairiose revoliucijose, sukilimuose Mūsų laikais jie komunistų inspiruojami įvairiuose kraštuose sukeltuose judėjimuose, tikslu nuversti teisėtą valdžią. Komunistiniai kraštai ruošia profesionalus vadus partizanams, tokius asmenis kaip Mao-Tse-Tungas ar Stalinas. Pastarasis Markso idėjas pritaikė praktikai: “tikslas pateisina priemones”. Tas pačias idėjas jis pritaikė ir partizanams. Silpnindamas savo priešą, tuo pat laiku stiprina savo jėgas. Komunistai stengiasi pasikasti po visų laisvų kraštų saugumu, tačiau tuo pat metu stiprindami savo pačių saugumą ir veiklą.
Rusai remiasi Markso žodžiais: “Tauta kovojanti už savo laisvę, negali priklausyti standartinių, primestų karo taisyklių. Masiniai sukilimai, revoliuciniai metodai, visur veikianti partizanų būriai, tai tokios yra priemonės, kuriomis ir silpnos tautos gali tikėtis išsilaikyti prieš viršijantį skaičiumi ir ginklais priešą. Vykusiai vartojant, kad ir silpnesnes jėgas galima nugalėti stipresnį ir geriau organizuotą priešą.”
Stalinas, Mao, Ho-Chi-Minh yra gabiausi Markso mokiniai, kurie davė partizanams metodus, būdus ir organizaciją.
Skaityti daugiau: KOMUNISTINIAI PARTIZANAI IR KOVA SU JAIS
PENKI METAI CHICAGOS ŠAULIŲ KUOPELEI
Chicagos DLK Vytauto Didžiojo Šaulių Kuopos Meno Kuopelei šių metų gegužės mėn. sueina penkeri metai. Kuopelė pradėjo organizuotis 1955 m. gegužės mėn. Jos pirmasis ir ketvirtasis vadovas buvo š. Vl. Išganaitis, antrasis — aktorius St. Pilka, trečiasis — š. kpt. V. Abramikas, ir dabartinis — š. J. Petrauskas, su pavaduotoju V. Lazausku. Pirmąja režisore buvo E. Olšauskienė; dabartinis režisorius yra aktorius A. Brinka. Pirmuoju Kuopelės administratorium buvo J. Pakalka, antruoju yra Z. Urbonas su padėjėju P. Tomkevičium. Tautinių šokių vadovais — mokytojais buvo: keturis kartus, su pertraukomis, K. Ulevičius, po vieną kartą Lazauskaitė, N. Šapalaitė-Motijūnienė, J. Perkūnas ir P. Zapolis; šiuo metu tautinių šokių vadovas yra J. Ulevičius. Kuopelės kasininkai: pirmoji kasininkė O. Brinaitė-Dunaitienė, ir dabartinė — L. Zabukaitė. Pirmuoju seniūnu buvo Z. Urbonas: dabartinis seniūnas — G. Atkočaitytė.
Kuopelė turėjo 15 parengimų su vaidinimais Chicagoje ir 8 už Chicagos ribų; iš viso turėjo 23 spektaklius. Tautinių šokių grupė turėjo 15 pasirodymų Chicagoje ir 7 už Chicagos ribų — viso 22 pasirodymus. Tuo būdu, bendras spektaklių ir pasirodymų skaičius per penkeris metus siekia 45 — atseit, nebedaug betrūksta iki penkiasdešimt. Šie skaičiai patys kalba apie Kuopelės veiklą.
Meno Kuopelės nariai, kaip ir visi kiti, turi savo tiesiogines pareigas ir iš darbo grįžta pavargę. Jiems dažnai dėl tautinių, kultūrinių reikalų tenka atsisakyti malonaus poilsio bei užmiršti asmeniškus reikalus. Tiems nariams, kurie dalyvauja ir vaidintojų, ir šokėjų grupėse beveik visi savaitės vakarai užimti repeticijomis.
Kuopelės režisorius aktorius A. Brinka su dideliu idealizmu ir pasišventimu, neimdamas jokio atlyginimo, dirba su šauliškuoju jaunimu. Jo darbo vaisiai, kaip matosi iš mūsų spaudos, pastebimi ir įvertinami ne tik šaulių, bet ir plačios visuomenės tarpe, kur tik vaidintojų grupė turėjo progos pasirodyti.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
LIETUVIŲ LIAUDIES DAINOS
Vai tu sakai, sakalėli,
Tu augštai lakioji.
Vai tu sakai, paukštužėli
Naujienas nešioji.
Tu nulėk už jūrių marių,
Už augštų kalnelių,
Tu ten rasi linksmą šalį
Lietuvos žemelę.
Lietuva yra vadinama dainų šalis. Tur būt nėra kitos tokios tautos pasaulyje, kuri taip mylėtų dainą ir tiek daug būtų jų sukūrusi, kaip lietuviu tauta.Lietuvio siela neatskiriamai suaugusi su daina. Dainuodamas jis guldavo, dainuodamas keldavo. Su daina pradėdavo darbą, su daina jį baigdavo. Ir anais laimingais laisvos Lietuvos laikais tiek kaimuose, tiek ir miesteliuose visur skambėjo gražios, melodingos lietuviškos dainos. O kokios jos mielos ir artimos lietuvio sielai! Gal dėl to, kad jas sukūrė ne poetai ir ne dainiai, o pati liaudis, savo širdį ir jausmus į jas įliedama. Ir taip jos iš lūpų į lūpas iš kartos į kartą pereidamos užsiliko iki mūsų laikų.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Bronius Tvarkūnas
BRONIUI TVARKŪNUI 60 METŲ
Jau 41 metai, kai pirmieji savanoriai būriais žygiavo iš įvairių Lietuvos vietovių į besikuriančios savosios kariuomenės dalinius. Stojo į ją visi, kuriems tik rūpėjo Lietuvos laisvė ir šviesesnė krašto ateitis. Daugumas savonorių buvo jauni, bet drąsos ir ryžto vyrai. Rodos, visos tos laisvės kovos yra buvusios neseniai, bet jų dalyviai jau švenčia 60, 65 metų amžiaus sukaktis, kiti yra dar vyresni. Vienas iš tokių savanorių, kuriam š.m. gegužės 3 d. sukako 60 metų, yra Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugijos pirmininkas Bronius Tvarkūnas. Tai vienas jau iš nedaugelio gyvųjų Lietuvos laisvės kovų invalidų: dabartiniu metu sovietų okupuotoje Lietuvoje ir Sibiro tremtyje belikę 9 invalidai o laisvajame pasaulyje atsidūrusių tėra 19 invalidų.
Yra žmonių, kurie garsinasi savo nuveiktais darbais, kartais net jais pasididžiuodami, — tų vardai dažnai iškyla spaudoje ir visuomenėje. Tačiau nemaža yra tokių, kurie vienokius ar kitokius nuopelnus savo kraštui telaiko atlikta pareiga, — tokie žmonės dažnai būna ir pamirštami. Prie tokių kukliųjų priklauso ir Lietuvos laisvės kovų invalidas, Vyčio Kryžiaus kavalierius, Bronius Tvarkūnas. Štai kai kas iš jo gyvenimo ir darbų.
Skaityti daugiau: Kronika
