JUOZUI BALČIŪNUI - ŠVAISTUI 60 METŲ
Mūsų vyresniosios kartos rašytojui, Lietuvos kariuomenės pulkininkui leitenantui ir ilgamečiui KARIO redaktoriui - kūrėjui Juozui Balčiūnui-Švaistui neseniai sukako 60 metų amžiaus.
Jubiliatas gimė 1891 m. kovo 18 d. Rokiškyje, neturtingoj staliaus šeimoje. Balčiūnų viso augo penketas vaikų. 
Juozukas mokėsi Rokiškio pradžios mokykloje. Savo iniciatyva ir veržlumu jis iš mažens mėgino ar bent galvojo mokytis virėjo, vėliau staliaus amato. Po 1905 m., pasikeitus sąlygoms ir vėl atgijus lietuviškajai spaudai, J. B. panūdo būti mokytoju. Jis 1910 m. įstojo Panevėžio mokytojų seminariion, kurią baigė 1913 m. Apie porą metų buvo mokytoju Stačiūnuose. Karo eiga šį darbą sutrukdė. Vėlaiu, atsidūręs Rusijoje, dar mokėsi mokytojų institute Stavropolyje, o 1916 m. stojo Aleksiejaus karo mokyklon Maskvoje. Ją baigęs, 1917 m. J. B. pasirinko 254 pulką Jaroslavlyje. Tais pačiais metais buvo pasiųstas į Galicijos frontą, o 1918 m. sausio. 5 d. grįžo Lietuvon, gyvai įsijungdamas valstybės atkūrimo darban. Rokiškyje jis buvo milicijos organizatorius, o vėliau Zarasų komendantas. Taip pat dalyvavo kovose su lenkais. 1922-1928 m. J. B. Lietuvos Karo Mokykloje dėsto lietuvių kalbą ir literatūrą, Lietuvos istoriją ir geografiją. 1928-1935 m. KARIO redaktorius, o vėliau, iki pirmojo bolševikmečio — karinio parengimo ir propagandos dalies vedėjas Kariuomenės štabo Spaudos ir švietimo skyriuje. 1944 m. pasitraukia iš Lietuvos tremtin, o 1949m. atvyksta į JAV ir apsigyvena Čikagoje.
Pirmieji J. Balčiūno literatūriniai gabumai ėmė ryškėti dar mokytojų seminarijos laikais, o pirmasis jo kūrybos dalykas “Laimė” buvo išspausdintas ŠALTINĖLYJE 1912 m. Vėliau, jau būdamas Kaukaze, pradeda visdaugiau rašinėti, bet visa tai žuvo karo ugžnyje. Grįžus Lietuvon. 1924 m. SKAITYMUOSE išspausdinama jo istorinė drama “Lenkų karalaitė”. Vėliau, lektoriaudamas Karo Mokykloje ir studijuodamas Universitete filologiją, išverčia Dostojevskio romaną “Nusikaltimas ir bausmė”. 1927 m. pasirodo jo išgarsėjusi “Šilkine suknelė”. 1930 m. — “Naujan Gyveni-man”, o 1937 m. “Meilės vardu;”
Tremtyje: “Rašau sau”, ’’Siela lagamine”, “Paskutinį kartą tave klausiu.”
Rašytojas J. Švaistas nenuilstamai kuria, būdamas ir čia, Amerikoje.
1951 m. MARGUTYJE tilpusi novelę “Savojo kraujo šauksmas”, šiuo pat vardu novelių rinkinys atiduotasspaudai. Taip pat ruošiamos spaudai “Parinktos lietuvių pasakos”, o “Petras Širvokas žemėje, pragare ir danguje” — dar teberašomas J. Švaisto veikalas, kurio nedidelę ištrauką šia proga paduodame mūsų skaitytojams KARIO skiltyse.
Šiame trumpame mielojo Jubiliato sukakties prisiminime neturime galimumo bent kiek plačiau apžvelgti jo kaip rašytojo, karininko ir kariuomenės kultūrininko permainingąjį gyvenimo kelią, nuveiktus darbus. Tačiau su malonumu norime iškelti ir prisiminti J. Balčiūno - Švaisto darbą, jo atsidėjimą ir rūpestingumą, apie septynerius metus jam redaguojant buvusį Lietuvos kariuomenės savaitraštį, prieš 32 metus gimusį ir tebegyvuojantį mūsų senąjį žurnalą — KARĮ. Per minėtjį laikotarpį iš iki tol buvusio “valdinio", mažos apimties, vien kareiviams skirto laikraštėlio —. jo redaktorius J. Balčiūnas KARĮ pavertė į rimtą, gyvenimišką, turiningą mūsų kariuomenės savaitraštį, duodamas kryptį ir galimybes vėliau jam palikti visų mūsų karių, jaunuomenės ir visuomenės mėgiamiausiu kariniu žurnalu, 1939 m. pasiekusiu 34.500 tiražo.
Pagaliau, dirbdamas aukštesnėse atsakingose mūsų karių švietimo bei kultūrinimo pareigose, plk. ltn. Juozas Balčiūnas rūpestingai perorganizavo ir tvarkė kariuomenės dalių bibliotekų reikalus, vadovavo populiariesiems kariuomenės pusvalandžiams per radijų, teatro spektakliams Valst. Teatre, vasaros poligone, paskaitoms bei karių ekskursijoms į mūsų gražųjį pajūri.
Tad dabartinis, o ir jo vadovybėje anuomet dirbės, KARIO redakcijos štabas šia proga linki Gerb. Jubiliatui sulaukti ilgiausiu, laisvųjų, kūrybingų metų išvaduotoje mūsų tėvų žemėje. Jubiliato pareigingumas, kieta valia ir plati lietuviška širdis tebus ir mums pavyzdžiu ir nepalaužiamu ryžtu tęsti šią reikšmingą mūsų tautinę tradiciją, šį visų buvusiųjų redaktorių nuoširdžiai atlikto KARIO kūrimo, tobulinimo ir tolimesnio jo išlaikymo darbą. Tai vykdydami ir tęsdami, mes drąsiai ir atvirai kviečiame visus remti ir padėti tobulinti tai, kas buvo ilgus metus daugelio žmonių sukurta ir išlaikyta iki šiai dienai, nesigailint nei darbo, nei medžiaginių išteklių. KARYS yra ir bus visų mūsų!
