Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 1 (1348) SAUSIS – JANUARY 1959 
Vilnius žiema ... Viršelis
Nr. 2 (1349) VASARIS - FEBRUARY 1959
Didžioji Tautos Šventė .... Viršelis
T U R I N Y S
Z. Raulinaitis — Kario kelias *
K. Tautkus — J. T. Tryliktosios metinės *
St. Dirmantas — Mums prikiša o patys... *
S. Butkus — Augino tėvas savanorį *
J. Mikuckis — Milžinkapio pasaka *
K. Širvinta — Raudonojo teroro naguose *
E. Čekienė — Ji vėl prisikels *
D. Tvarkūnas — Iš Lietuvos Laisvės Kovų Invalidų Draugijos praeities *
V. Sruogienė — Pasvalys *
O. Urbonas — Senovės Lietuvos kariuomenės vėliavos *
B. Auginas — Lietuvos karžygio dvasia *
p. Dirkis — Prisiminkime karius kovotojus *
Tremties Trimitas, Veteranų veikla *
Šaulė Tremtyje *
E. Šulaitis — Jie turi tarnauti pavergėjams *
V. Mingėla — Klemensas Popeliučka *
Redaktorius Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas Stasys Butkus
Skaityti daugiau: Karys 1959m. 1-2 - Turinys, metrika
Prieš penketą metų L.V.S. Ramovės New Yorko skyrius perėmė KARIO leidimo darbą. Tuo žygiu buvo išgelbėtas nuo žlugimo kpt. Simo Urbono taip energingai pradėtas šiame krašte didelis darbas.
KARIO pasirodymas Amerikoje buvo svarbus žygis. Iš pabaltiečių tik mes vieni, lietuviai, tokio pobūdžio žurnalą pajėgiame leisti. Gal todėl, kad mes turime seniausias valstybines ir karines tradicijas? Greičiausia dėl to, kad turime daugiau ryžtingumo ir geriau suprantame karinio žurnalo reikšmę ypač šiais dižiųjų karų laikais.
Galima būtų daug kalbėti apie KARIO reikšmę mūsų tautos ir valstybės gyvenime praeityje ir ateityje. Tačiau, kad būtų trumpiau, statykime sau vienintelį klausimą: kas būtų, jei 1918 m. mūsų savanoriai, eidami kovon, būtų buvę auklėti ir mokyti, sakykime, bent penkeris metus prieš jų žygį, karinio pobūdžio lietuviškos spaudos, jei jie būtų turėję progos, kartas nuo karto, pasiskaityti nors kuklų lietuvišką karinį laikraštį? Atsakymas gali būti tik vienas: jie būtų mokėję geriau kovoti! Jie būtų buvę geriau teoretiškai ir psichologiškai paruošti juos laukiantiems sunkiems karo žygiams, jie būtų padarę mažiau klaidų ir būtų turėję mažiau aukų. Galimas dalykas, ir tų pačių savanorių būtų buvę daugiaus.
Kai kurioje mūsų spaudoje pasitaiko užuominų, jog karinė spauda ir karinės organizacijos nereikalingos, jos tik ugdo militarizmą. Kai reikalas iškils, atsirasiąs ir karinis užsidegmas, taip kaip ir 1918-1919 metais jis atsirado be specialaus pasiruošimo.
Skaityti daugiau: KARIO KELIAS
K. TAUTKUS
VEIDMAININGAS TEISINGUMAS
Antrasis Pasaulinis karas baigėsi 1945 metais. Nuo 1939 iki 1945 karas sukrėtė pasaulį, pridarė skaudžių skriaudų valstybėms. Suprantama, kad II-jam Pasauliniam karui einant prie užbaigos, pasaulis susirūpino, kad tos nelaimės greitai nepasikartotų, susijungti visoms valstybėms, vieningai siekti taikos ir išlyginti tas skriaudas, kurios karo eigoje buvo padarytos. 1945 metais tokia organizacija buvo sukurta, surašyta konstitucija, įtraukiant visus garbingiausio teisingumo, teisės ir laisvės principus. Kada organizacijos įkūrėjai ir visi nariai-valstybės, pasirašydami chartą, iškilmingai įsipareigojo pildyti konstitucijos nuostatus, šventai atlikinėti nario pareigas, žmonija atsikvėpė ir laukė, kad pasaulis susilauks pastovios ir teisingos taikos, kuri grąžins laisvę jos netekusioms tautoms, atitaisys skriaudas visiems kraštams.
Praslinko trylika metų. Sudėtos žmonijos viltys supliuško. Teisingumas dar vis išniekintas. Pasaulis nesulaukė taikos. Iškilmingi įsipareigojimai liko popieriuje. Realusis gyvenimas liko neaiškus. Apie skriaudas nėra nė kalbos. Per trylika metų kai kurie J.T. nariai dar daugiau skriaudų pridarė.
NUSIKALTIMAS IR BAUSMĖ
Jungtinių Tautų charta numato bausmę nedrausmingam nariui, jei jis nepildo įsipareigojimų, laužo priimtus nuostatus, kenkia taikai ir teisingumui. Per trylika metų Maskva su savo satelitais sulaužė JT chartą šimtus kartų. To negana. Jos darbai, siekiai ir tikslai šimtus kartų buvo išryškinti, kaip priešingi organizacijos konstitucijai. Nuo pirmos dienos ji sabotavo taiką, ji ardo laisvų tautų pamatus, išniekina laisvę, neišlaisvino nė vienos pagrobtos ar jos įtakon patekusios tautos, bet dar padėjo įvesti vergiją Kinijoje, bandė pavergti Korėją, Indokiniją, Vidurio ir Artimuose Rytuose pasėjo neramumus, kurie ir šiandieną tebėra atviri ir nežinia kokios bus jų pasėkos.
Skaityti daugiau: JUNGTINIŲ TAUTŲ TRYLIKTOSIOS METINĖS
ST. DIRMANTAS
Lenkai dažnai mums prikiša esą atstatom apkarpytą savo valstybę vokiečių padedami ir rusų palaikomi. Prisiminkime, kokia buvo lenkų valstybes pradžia? Tiesa, ginklu išsikovoti laisvę lenkai pradėjo ruoštis anksti. Mintis, tinkamoms sąlygoms susidarius, naujai sukilti lenkuose neužgeso net beviltiškos vokiečių ir rusų priespaudos metu. Išsilaisvinimo ruošos darbas buvo ypač varomas austrų okupuotame krašte. Daugiausia, aišku, jaunimo tarpe, čekų pavyzdžiu buvo steigiamos įvairių pavadinimų sporto ir mankštos organizacijos. Pirmąją vietą užėmė sakalai. Austrijoje režimas buvo kiek minkštesnis. Iš čia draudžiamoji patriotinė literatūra plito į kitus “kordonus”. Lenkų tautos kamienas, t.y., Krulestvo Polskie (su lietuviška Suvalkija) kietai buvo valdoma caro vietininkų (Car Polski), tokių pat generalgubernatorių, kaip ir mūsų vilniškiai. Bet tauta buvo iš seno susipratusi, kovinga. Varšuva buvo didžiulis vakarietiško tipo lenkiškos kultūros miestas. Greta darbininkų Lodz yra ir mažesni pramonės centrai. Čia pogrindyje veikė patriotinė socialistinė, prieš carini rėžimą nusistačiusi, PPS—“Polska Partija Socialistyčna”, o greta kita: Social Demokracija Krulestva Polskiego i Litvy. Pastarojoje buvo nemažai vyrų iš Lietuvos. PPS ginkluota kovos organizacija, t.v., bojuvka, ypač veikė rusų-japonų karo metu. Vyko streikai darbininkų, mokinių. Kelias dienas sostinė atrodė visai kaip karo metu: tamsu, griuvėsiai, gyvenimas paraližuotas, kur ne kur laužai, gaisrai, susišaudymai, rankinių bombų sprogimai, barikados, patruliai, kazokų ir kaukaziečių sotnios... Tiesiog sukilimas. Mokyklų streike teko ir man dalyvauti ir nukentėti..., bet lenkų buvo laimėta ir išsikovota. Privačios ir valdžios mokyklos žymiai nurusintos, buvo atlenkintos. Režimas sušvelnėjo. Ūpas pakilo ir mokyklinio jaunimo tarpe dar smarkiau pradėjo veikti slaptos kuopelės. Buvo studijuojama ginklai, lauko fortifikacija, ryšiai, žemėlapių skaitymas, partizaninė taktika, savo darbo rankinių bomba gamyba... Čia buvo pradžia ir mano karo mokslų. Atostogų metu nekaltų ekskursijų pavidale atlikinėjome žygius kraštui pažinti, lankėm senų ir netaip senų, 1831 ir 1863 metų sukilimų kautynių laukus.
Skaityti daugiau: MUMS PRIKIŠA, O PATYS...
STASYS BUTKUS
Išėjus iš spaudos mano atsiminimų knygai “Vyrai Gedimino kalne” pastebėjau, kad ten yra daug spragų. Praleidau daug savo įvairių pergyvenimų. Tai pastebėjo ir kai kurie mano bičiuliai.
— Girdi, Stasy, tu esi mums pasakojęs tai, o tavo knygoje šito nuotykio nėra aprašyta, — panašiais žodžiais ne vienas yra man išmetinėjęs.
Bičiuliai patarė, ką esu pamiršęs knygoje, parašyti “Karyje”. Kągi, gal ir neblogai patarė. Patarėjų turi ir jų klauso valstybių prezidentai ir kitokie žymūs asmens, tai kodėl man, tam buvusiam pilkajam kareiviui, nepaklausyti jų patarimo. Tad ir pradedu rašyti. Paliečiu ir savo vaikystę, nes ir tuomet teko kovoti su rusų caro valdininkais.
TURĖJAU TĖVĄ PATRIOTĄ
Savo tėvu Jonu didžiuojuos. Nevisi tokius tėvus turėjo. Buvo didelis Žemaitijos (tuo pačiu, žinoma, ir Lietuvos) patriotas. Mums vaikams visad primindavo: “Vaikai, ateis laikas, Žemaitija ir Lietuva vėl turės kataliką žemaitį karalių ir žemaičių - lietuvių vaiską. Mes tai nebesulauksime, bet jūs, vaikai, galite sulaukti”.
Jo pranašautos Nepriklausomos Lietuvos sulaukė ir jis pats: mirė 1922 m. sausio 8 d., man būnant kariuomenėje.
Tėvukas labai gerbė Lietuvos ir Žemaitijos praeitį. Mums vaikams gražiai nupasakodavo apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius ir dievaitį Perkūną. Girdi, kunigaikščiai dėvėjo geležiniais drabužiais ir buvę tokie stiprūs, kai papūsdavę, tai savo kvapu priešą nupūsdavę už 25 kilometrų.
Skaityti daugiau: AUGINO TĖVAS SAVANORĮ
Juozas Mikuckis
Giliai užmigo miškas žalias,
Suvystytas širma migla,
Ir nedulka atdrėkęs kelias—
Visur ramybė ir tyla.
Ūkuos milžinkapis iškilo
Jam beria dobilas rasas,
Ir paslaptingai šnera šilas,
Nulenkdamas eglių šakas.
Milžinkapis, nors amžiai skruodžia,
Nusilenkia jis išdidus—
Ir seka pasaką be žodžių
Apie kovas, žiaurius vaidus.. .
Nuskęsta į svajas giliąsias
Ir šilas ir aplink gamta,
O pasaka vis liejas, tęsias
Milžinkapio— nepaprasta.
Skaityti daugiau: MILŽINKAPIO PASAKA
K. ŠIRVINTA
1940 m. pabaigoje tolesnei tarnybai buvau perkeltas į 29 šaulių teritorinio korpo 179 divizijos atskirą žvalgomąjį batalioną, kurį radau įsikūrusį Vilniuje, prie Vilnelės (Antakalnio pusėje) esančio kareivinių masyvo viename, kieme esančiame, mažyčiame pastate. Pastatas buvo toks mažas, kad ir kareivių gyvenamos patalpos ir pats bataliono štabas buvo nežmoniškai suglaudintas — nebuvo vietos nė laisvai apsisukti, neužkliuvus kokio baldo ar pareigūno. Tačiau nepaisant šito, batalione jau veikė “raudonasis kampelis”, kuris buvo užėmęs didžiausią tam pastate esantį kambarį.
Batalionas buvo sudarytas iš buv. 3 dragūnų Geležinio Vilko pulko ir šarvuočių rinktinės padalinių ir turėjo kavalerijos eskadroną, tankų ir motociklistų kuopas. Be to, prie jo veikė ir šoferių mokykla, į kurią iš divizijos dalių buvo prisiunčiama kareivių mokytis šoferio amato Batalionui vadovavo lietuvis plk. ltn. V. ir komisaras Brogovskij (buvo kalbama, kad jis esąs Lietuvos žydas, tačiau niekada neišsidavė mokąs ar suprantąs lietuviškai). Bataliono vado padėjėju buvo taip pat rusas kapitonas, ukrainietis, mažai prasilavinęs, tačiau nuoširdus ir reikale užjaučiąs lietuvius ir besistengiąs, kai niekas kitas nemato, padėti ar patarti. Bataliono štabo viršininku buvo lietuvis kavalerijos kapitonas G. Visi kiti bataliono karininkai, išskyrus kuopų politinius vadovus rusus, buvo lietuviai ir neatrodė, kad nors vienas jų būtų parsidavęs ar demonstravę savo simpatijas komunizmui ar okupantams. Savaime suprantama, visi buvo santūrūs pokalbiuose ir savo tarpe ir su rusais, tik kiek vėliau susidarė grupelės karininkų, kurie nevengdavo ir atviriau pasikalbėti savitarpyje. Tačiau vieno politinio vadovo ypatingiems reikalams (ruso) ne tik mes, lietuviai, privengdavome, bet ir patys rusai bijodavo. Be nuolatinių politinių vadovų batalione dažnai maišydavosi ir vienas politinis vadovas iš divizijos ypatingo skyriaus — Lietuvos rusas, jaunas vyras, laisvai kalbąs lietuviškai, tik jo pavardės dabar jau nebeprisimenu.
Batalionas to meto sąlygomis gyveno normalų gyvenimą, be ypatingesnių įvykių, bet žinojom visi, kad į bataliono štabą prisiųstasis raštininkas, lietuvis būtinos tarnybos kareivis, kilęs iš neturtingų tėvų ir baigęs kelias gimnazijos klases, buvo jau užverbuotas į komjaunuolius ir dėl to turėjo būti vengtinas ir neduotas progos šnipinėti bendradarbius.
Kareiviai tačiau jau rūgo, nes “Liaudies” kariuomenės dienų šūkiai, — kad dabar esame visi draugai ir kad karininkai yra didžiausi kareivių išnaudotojai ir budeliai — jau buvo praėję. Visos gražios pasakos apie draugystę ir laisvę, gerą gyvenimą ir gražias ateities perspektyvas buvo užmirštos, bet ir pats jų gyvenimas pasidarė sunkiai bepakeliamas. Nuolatiniai varginantieji ir dažnai betiksliai užsiėmimai, neleidimas išeiti iš kareivinių ir tiesiog katastrofiškai pablogėjęs maistas vertė kareivius įvairiomis įmanomomis priemonėmis rodyti savo nepasitenkinimą esama tvarka, o karštesnieji sugebėdavo gražiai pademonstruoti ir savo patriotiškumą. Dauguma apsivylusiųjų kareivių vėl grįžo prie karininkų, ieškodami paramos ir patarimo.
Skaityti daugiau: RAUDONOJO TERORO NAGUOSE
Klaipėdos uostas Darbininko klišė
Už tūkstančių mylių nuo mūsų liko Baltijos jūra, per amžius dainavusi begimstančiai lietuvių tautai lopšinės dainą. Jos gintaro kranto gojuose dar priešistoriniais laikais laimingai gyveno laisvi mūsų protėviai. Tas kraštas buvo Klaipėdos kraštas, dabar vadinamas Mažoji Lietuva.
Mažoji Lietuva yra ne kas kitas, kaip Didžiosios Lietuvos neatskiriama dalis, nes jos gyventojai yra tie patys lietuviai — mūsų broliai. Tačiau nedalomas mūsų tautos kūnas, po ilgų ir nesėkmingų kovų XV amž., tapo suskaldytas į dvi dalis, ir nuo to laiko abi dalys gana ilgą laiką gyveno skirtingą gyvenimą; viena buvo sistematingai valdovo vokietinama, o antra — lenkinama iki praradimo nepriklausomybės, kurią po ilgų pastangų bei kovų atgavo vos XX amž. Didžioji Lietuva, būdama nepriklausoma, 1923 m. sausio 15 d. prisijungė Mažąją Lietuvą.
Tenka pripažinti, kad Mažosios Lietuvos prijungimo data yra viena iš pačių svarbiausiųjų Neprikl. Lietuvos gyvenimo įvykių. Tas įvykis yra visos mūsų tautos pasididžiavimas tuo, kad mažas nykštukas nepabijojo demonstratyviai ginti savo teisių prieš didįjį dramblį, kurio neigiamoje globoje mūsų broliai išbuvo 400 metų. Ta proga su pagarba prisiminkime brolius iš Mažosios Lietuvos, kurie per 400 metų būdami prispausti, ujami ir niekinami, išlaikė savo kalbą ir papročius. Tenai buvo atspausdinta pirmoji lietuviška knyga, iš ten atėjo maldaknygės, iš ten Basanavičiaus “Aušra” sušvito, Kudirkos “Varpas” suskambėjo, ten Tumo-Vaižganto “Tėvynės Sargas” budėjo ir šimtai knygnešių rikiavosi.
Draug su tuo pro akis prabėga Rambyno vaizdai su Joninėmis, į kurias rinkdavosi būrių būriais su tautinėmis vėliavomis bei kitoms tautinėmis relikvijomis apsišarvavę veikėjai, jaunimas žygiavo iš Tilžės, Klaipėdos, Šilutės, Kauno ir net Žemaitijos kaimų. Štai tik žiūrėk: Jagomastai, Stiklioriai, Vanagaičiai, Lokiai, Kunkiai, Bajorai, Janušaičiai, Reizgiai, Mačiulaičiai, Petraičiai, Šaulinskai, Zaunai, Gaigalaičiai, Simonaičiai ir t.t. Gale štai ir Mažosios Lietuvos vaidilos: Vydūnas - Storasta ir Martynas Jankus, visi ištikimieji šventojo kalno sargai, chorų chorai, dainos, sveikinimai, kalbos, vainikai, gėlės, orkestrai, ir didžiulis laužas.
Pov. Dirkis
EMILIJA ČEKIENĖ
Šiemet minime 41-ją Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo sukaktį ir 17-sius metus, kai mūsų Tėvynė vėl okupanto žiauriai kankinama ir įvairiais būdais slopinamas laisvės ilgesys.
Dar 1939 m. spalio 31 d. Sovietų S-gos užsienių reikalų komisaras V. Molotovas Augščiausioje Taryboje pareiškė, kad santykiai tarp Pabaltijo valstybių remiasi 1920 m. pasirašytomis sutartimis, pagal kurias joms garantuota visiška nepriklausomybė ir kad 1939 m. sutartimis pripažintas valstybingumo neliečiamumas, nesikišimas į jų reikalus, abipusis gerbimas sutarties šalių politinės santvarkos ir ekonominės vidaus krašto org-jos.
Nors Lietuva nebuvo padariusi jokios klaidos savo kaimynų atveju, kad dėl to liktų jų grobuoniška auka, tačiau to žiauraus likimo iš klastingojo kaimyno, Sovietų S-gos, neišvengė.
Ir štai, tų lietuvių tautos priespaudos metų skaičius žymiai auga, o likimas jokių šviesesnių pragiedrulių jai nerodo.
Prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, be iš anksto mūsų tautos atgimimo žadintojų jai ruoštos dirvos, be 1918 m. vasario 16 d. Akto paskelbimo, dar reikėjo tą Aktą įgyvendinti, krauju apginti nuo kaimyninių priešų, ką dideliu ryžtu, drąsa ir pasiaukojimu atliko musų pirmieji partizanai ir savanoriai, kuriuos vieningai rėmė visa tauta. Daug tūkstančių jaunų vyrų paaukojo savo gyvybes, kad Lietuva prisikeltų, kad mes pažintume jos laisvą ir nepriklausomą gyvenimą.
Jų dėka mes gyvenom virš 20 metų. Mūsų tauta, būdama atgimimo žadintojų nepriklausomybės idėjai gerai paruošta, atgavusi laisvę, sugebėjo greit ir gerai tvarkytis, taip, kad per trumpą laiką visose srityse pasivijo kultūringą vakarų pasaulį. Politiškai, ekonomiškai ir kultūriškai Lietuvos gyvenimas augo, brendo, klestėjo. Ir tą visą Lietuvos pažangą bolševikinis okupantas per kelioliką metų vėl užslopino, kraštą nuteriojo, kuris jau šiuo metu laisvojo pasaulio yra priskaitomas prie atsilikusių kraštų.
Dėl to sielojamės visi, gyvendami visuose pasaulio kraštuose. Bet gi dar skaudžiau pergyvena tie, kurie už tą laisvę kovojo, sužeisti buvo, gyvybę statė pavojun, tai savanoriai kūrėjai ir Lietuvos kariai.
Skaityti daugiau: JI VĖL PRISIKELS!
BRONIUS TVARKŪNAS
O, skambink per amžius
Vaikams Lietuvos
Kad laisvės nevertas,
Kas negina jos.
(Įrašas Laisvės Varpe)
LAISVĖ IR AUKOS
Laisvė yra brangiausias žmogaus turtas. Ten, kur nėra laisvės, visada viešpatauja baimė, teroras ir vergija. Laisvė atgaunama tik atkaklia kova ir brangiai apmokama laisvės kovotojų krauju bei gyvybėmis.
Ir Lietuvos laisvės kelias buvo ilgas ir be galo sunkus. Daugiau kaip šimtą dvidešimt metų Lietuva sunkiai vilko rusų jungą. Vilko, suklupo ir vėl kėlėsi, dažnai aimanuodama varge ir paplūsdama kraujuose. Tačiau po mūsų šiaudiniu stogu lietuvybės ugnelė stipriai žėrėjo, ten brendo mūsų tautinė sąmonė, ten buvo ugdomas jaunimas pasipriešinimui, ten buvo kraunamas Lietuvos laisvės žiedas, kuris laukė auštančio pavasario, kad galėtų išsiskleisti visa savo grožybe. Ir 1918 metų vasario 16 dieną lyg ankstyvo pavasario perkūnas sujudino Lietuvos žemelę: visur pasklido garsas, kad Lietuva ryžosi nusikratyti ilgai slėgusio jungo ir pasiskelbė esanti nepriklausoma.
Tačiau pavasaris buvo ilgas, iš visų pusių pūtė žvarbūs vėjai. Lietuvos priešai nenorėjo, kad naujai pražydęs laisvės žiedas išsiskleistų savo puikiomis spalvomis. Vokiečiai dar tebelaikė okupavę kraštą ir nesiskubino perduoti valdžią lietuviams. Buvęs Lietuvos pavergėjas rusas, tik pakeitęs savo juodąjį drabužį raudonu, tykojo pulti Lietuvą ir ją įjungti į sovietinę valstybę. Lenkai tebesvajojo apie unijinę Lenkijos - Lietuvos valstybę ir Nepriklausomos Lietuvos atstatymas jiems buvo lyg krislas akyje. Kad ir buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė, tačiau skubiai teko ruoštis ginti ją nuo priešų užmačių.
Ir tik 1918 m. spalio pradžioje Valstybės Tarybai buvo įmanoma sudaryti Apsaugos Komisiją, kuri pradėjo telkti savanorius karininkus ir kareivius, o lapkričio 23 d. Lietuvos vyriausybės krašto apsaugos ministeris prof. A. Voldemaras Vilniuje pasirašė pirmąjį įsakymą kariuomenei. Tuo metu tebuvo kelios dešimtys savanorių karininkų ir kareivių, iš kurių buvo sudaryta užuomazga Krašto Apsaugos ministerijos, 1 ir 2 pėst. pulkų ir 1 gudų pėst. pulko.
1918 m. gruodžio 29 paskelbtas vyriausybės atsišaukimas, kviečiąs savanorius stoti į Lietuvos kariuomenę. Tame atsišaukime tarp kita ko pasakyta: “Nelaukdami toliau nei valandos, kas myli Lietuvą, kas trokšta laisvės, kas pajėgiai valdyti ginklą, stokite visi į Lietuvos Krašto Apsaugą... Drąsiai, be baimės, kaip mūsų tėvai ir sentėviai, užstokime priešams kelią, pakelkime žygį už savo Motiną Tėvynę, už Lietuvos Valstybę”.
Tą vyriausybės šauksmą išgirdo buvę I pasaulinio karo kariai ir daugybė savanorių iš tų pačių susigūžusių kaimo lūšnelių, miestų ir miestelių. Ištisais būriais vyko į organizuojamą kariuomenę krašto laisvės ir tėvynės ginti. Po trumpo apmokymo, kartais ir visai be jo, 1919 m. sausio pradžioje, stojo į kovą su į Lietuvą besiveržiančiais bolševikais, kovo mėnesį su lenkais ir rudenį su bermontininkais. Blogai ginkluoti, dažnai net be uniformų ir šiaip menkai aprūpinti keli tūkstančiai drąsių vyrų parodė nepaprastą pasiryžimą, ištvermę ir drąsą. Kova buvo sunki, daugelyje atvejų
Laisvės varpas, Amerikos lietuvių padovanotas, prieš išsiunčiant Lietuvą. Prie jo stovi Amerikos lietuvių veteranų sargyba. 1922 m. sausio 22 d. varpas buvo įkeltas į Karo Muzėjaus bokštą ir pirmą kartą skambino Vasario 16 d. iškilmėms. Varpo dovanos sumanytojas buvo Jonas Bagdžiūnas, įrašo autorius — B. K. Balutis.
nelygi. Bet savo krašto ir laisvės branginimas, besąlyginis pasiaukojimas, visas kliūtis nugalėjo: priešas išstumtas, kad ir ne iš viso krašto, ir sudarytos ramios Lietuvos valstybės atstatymo darbo sąlygos.
Skaityti daugiau: IŠ LIETUVOS LAISVĖS KOVŲ INVALIDŲ DRAUGIJOS PRAEITIES
Pasvalio bažnyčia prieš Didijį Karą
V. SRUOGIENĖ
Istorijos audros nenustoja siautusios ties mūsų kraštu, jos vėsulai nušluoja nuo žemės paviršiaus ištisas sodybas, miestus, sunaikina praeities palikimą. Todėl labai maža šiandieną žinome apie mūsų senų, labai senų vietovių buvusių amžių gyvenimą. O taip yra svarbu išlaikyti nuo dingimo nežinion viso to, kas buvo, kuo mūsų tautiečiai gyveno, kuo sielojosi, dėl ko džiaugėsi ir kentėjo.
Amerikiečiai deda milžiniškas pastangas rinkdami žinias apie kiekvieno miesto miestelio, kiekvienos mažiausios gyvavietės praeitį; bibliotekos prikrautos storiausių tomų apie pavienių šeimų istorijas, nors jos taip netoli siekia. O ką mes žinome apie mūsų šeimas, kurių vardais mirguliuoja 13-14 šimtmečių dokumentai, šaltiniai? Vos nuotrupos beliko, ir tos pačios pamirštamos. Prieš 50-60 metų kiekvieno šviesuolio namus Lietuvoje puošė senos lenkų ir rusų enciklopedijos, biografiniai ir geografiniai žodynai, kur mylėtojų pastangomis buvo surinkta nemaža medžiagos apie mūsų praeitį. Šiandien tie veikalai — jau retenybė, kuri dėl kalbos jaunam lietuviui retai beprieinama.
Todėl, užtikus kur atsitiktinai medžiagos pluoštą, savotiškas pareigos jausmas verčia jį užrašyti, pateikt mūsų visuomenei. Juk benamiui tremtiniui taip yra brangi kiekviena žinutė apie jo tėviškę, apie jo artimą miestą!
Štai kiek žinių apie Pasvalio praeitį.
Skaityti daugiau: PASVALYS
O. URBONAS
“Be priešo gurguolės, kuri prieš tai buvo išplėšta Sapiegos kavalerijos, buvo paimta 23 artilerijos pabūklai, kurių 2, anksčiau priklausę Sapiegai, buvo jam grąžinti. Tarp 21 artirelijos pabūklo, kuris teko mums, 2 pabūklai buvo 12 svarų, 1 pabūklas 10 svarų, 2 pabūklai 6 svarų... Paimta 26 statinės parako, arti 8.000 rankinių granatų ir 305 muškietos... Vien tik iš rusų dalinių, dalyvavusių šiose kautynėse, buvo paimtos 6 didelės vėliavos, 11 mažų vėliavų ir 4 dragūnų standartės. Čia reikia pridėti 13 pėstininkų vėliavų ir 7 kavalerijos standartes, kurios priklausė lietuvių dalims...”
Taip skamba lietuviškai išversta ištrauka iš generolo Leovenhaupto pranešimo Karoliui XII, 1705 liepos 30 dieną, po kautynių ties Jakobštatu (Jokubpiliu).
Į šitą įdomų dokumentą mano dėmesį atkreipė Stockholmo “Livrustkameros” dr. Danielsson, kuris kartu nurodė, kur tą dokumentą rasti. Man tyrinėjant dr. Danielsson daug padėjo, už ką jam tenka mūsų ypatinga padėka.
Žinant, kad 1705 m. visa Lenkija jau buvo švedų okupuota, kad Lietuvos šiaurėje jokių lenkiškų dalinių būti negalėjo, kad tuo metu Augusto II su Karoliu XII kova buvo rusų remiama tik Lietuvos teritorijoje ir, kad Oginskis ir Vyšnioveckis rusų pagalba naudojosi, tenka prieiti išvados, kad augščiau minimose kautynėse paimtos vėliavos neabejotinai yra lietuviškos ir, kad dėl jų kilmės negali būti jokių abejonių.
Šitas dokumentas turi dar ir kitą vertę, nes jis kaip ir papildo mano ankstyvesnę studiją apie senovės Lietuvos kariuomenės vėliavas ir, mano nuomone, leidžia mums susidaryti gan tikrą vaizdą apie tas senąsias Lietuvos kariuomenės vėliavas.
Paimtų vėliavų istorija yra gana įdomi. Prieš Pirmą pasaulinį karą Švedijon iš Petrapilio buvo komandiruotas karo laivyno kapitonas Belovenec, kuris turėjo surašyti ir klasifikuoti visas Švedijoje esančias rusiškas vėliavas. Dirbo jis Švedijoje apie pusę metų ir savo išvadas surašė knygoje. Ta knyga yra Stockholme, ir man teko ją patyrinėti.
Kalbamos vėliavos — jų yra 12 — visos su šv. Andriaus kryžiumi. Todėl Belovenec laikė jas rusiškom vėliavom, ir iš jų padarė išvadą, kad vėliavos su šv. Andriaus kryžiumi buvę įvestos Rusijoje dar 1702, kas prieštaravo visai eilei kitų tyrinėjimų, kuriais buvo nustatyta, kad tokios vėliavos buvo įvestos Rusijoje gerokai vėliau.
Skaityti daugiau: SENOVĖS LIETUVOS KARIUOMENĖS VĖLIAVOS
BALYS AUGINAS
Radijo vaizdelis, skirtas Lietuvos Kariuomenės Šventės Keturiasdešimtmečiui paminėti.
LAIKAS—pagal reikalą: nuo 15-20 min. Mini-mum-15 min.
VEIKĖJAI—Laisvės Kovų Invalidas,
Nežinomo Kario Dvasia.
(Vėjas. Jo ūžimui tilstant, Karo Muzėjaus laikrodis muša 12 val. nakties. Paskutiniam dūžiui tilstant, pasigirsta švelni, svajinga muzika).
INVALIDAS—(muzikos fone). Koks baugus vidunaktis. Dangus, tarsi giliausias šulinys, kurio vandens nematyti. Ir dangaus sietuvoje - nė vienos žvaigždės. Ak, Dangaus ir Žemės Viešpats nuėmė žvaigždėtą dangaus vėliavą ir ant mūsų žemės ištiesė tamsų ir nepermatomą gedulo šydą... Žilasis senelis Kaunas seniai miega. Ir jūs, mano gimtosios žemės broliai, ilsitės po sunkių dienos įspūdžių. Neramus miegas užspaudė jūsų akis ir sapnais gaivina išvargusias širdis. O tie sapnai...Tarsi šviesūs vasaros drugiai te-nuneša jus ten, kur nėra baimės, prievartos ir išniekinimo...Kur nėra vergijos, o žydi amžina ir didelė laisvė...
Bet kas tai? Aš girdžiu, kaip jūs nekartą sudejuojat per sapną ir, saldžiam įmigyje, neramiai pašokai iš lovos ir smarkiai plakančia širdim įsiklausot į gūdžiąją naktį... Nebijokit-tai tik vėjo šniokštimas ir lietaus lašų barbenimas į lango stiklą. Taip, baimė vaikšto aplink mus, ir pasalūniški priešo žingsniai budriai tyko išrauti mūsų tautą iš gimtosios žemės...
Miegokit, brangūs mano kraujo broliai, aš saugoju jūsų miegą... Naktis tamsiom skraistėm apklostė Karo Muzėjaus Rūmus, ir tik kurti tyla vaikšto nužydėjusio sodelio takais... Tačiau ką regi mano akys? Žmogus šią gūdžią nakties valandą! Nejau ir vėl rusų šnipas purvinu batu braunasi į šią šventą mūsų Tautos Šventovę, tykodamas šioj rudens nakty atsitiktinės aukos? (Pauzė) Ne, tai garbingas karys. Aš matau jo išblyškusį veidą ir kruviną raikštį, juosiantį jo kaktą. Ant jo galvos kariška kepurė su geltonu lankeliu...Ir munduro apikaklėje— Gedimino Stulpai. O, man ši uniforma labai gerai pažįstama! Ji primena anas senas, praeitin nutekėjusias dienas. Aš jaučiu laisvės kovų dvelkimą...1918 metai... Laisvės aušra...Nepriklausomybės brėkšmė... Ak, tai Nepriklausomybės laikų karys-savanoris. Lietuvis!
NEŽ. KARYS—Taip, broli—aš lietuvis! Buvau juo gimęs, kovos laukuose ties Širvintais, Giedraičiais, Perloja ir Augustavu savo lietuvišką kraują priešams parodžiau... Mano broliai man kapą iš Lietuvos granito pastatydino ne tik šio Muzėjaus sodelyje, bet ir savo tėvynės meile degančiose širdyse...
INVALIDAS—Aš Tave pažinau. Tu—Nežinomas Lietuvos Karys. Prie Tavo kapo esu meldęsis stiprybės savąjai Tautai, kurios sargyboje išbuvau ištisus dešimtmečius... Štai ir nūnai ištikima mano vėlė budi musų Tautos Šventovėje...
Paminklas žuvusiems už Lietuvos laisvę Kaune 1921 m.
Iš H. Bezumavičiaus rinkinio
Skaityti daugiau: LIETUVIO KARŽYGIO DVASIA
Vasario 16-ji — Didžioji Lietuvių Tautos švente, nepriklausomybes atgavimo švente.
Šiais metais minėsime atkurtos nepriklausomos Lietuvos 41 metų sukaktį.
Jau 19-tą kartą šią sukakti mūsų tauta mini būdama okupantų pavergta.
Nežiūrint koks būtų sunkus ir ilgas išsilaisvinimo kelias, vilties atgauti laisvę lietuvis niekad nenustos.
Laisves troškimas ir jos siekimas yra prigimtas — natūralus kiekvieno paskiro žmogaus ir tautos pasireiškimas. Tos, Dievo įkvėptos žmogui savybės niekas mums negali nei atimti, nei užginčyti.
Tik laisva tauta gali savo kultūrą, gerbūvį ir žmonišką gyvenimą sukurti.
Tauta, kai ji nesiekia laisvės, laisvės reikalui nesiaukoja, yra pasmerkta žūti.
Jei lietuvių tauta nežuvo nuo kryžiuočių ir kalavijuočių kardų ir ugnies, jei ji atsilaikė prieš totorių Čingis-Chano puolimus, jei ji nežuvo nuo baltųjų rusų carų priespausdos, — nežus ir nuo raudonųjų vergijos. Istorija tuo atžvilgiu yra nenuginčijamas liudininkas. O ji byloja, kad ir žiauriausiojo tirono vergijos pančiai užkrauti tautoms prieš jų valią, su laiku būna sutriuškinti.
Tad nepalūžkime dvasioje. Siekime laisvės su didžiausiu savo jėgų įtempimu, su pasiaukojimu, su giliu susiklausymu ir vieninga valia.
Nepalikime skolingi savo tėvų žemei. Atiduokime savo dalį kas kuo galime Lietuvos Laisvės aukuran. Tik taip galvodami ir taip elgdamiesi, galėsime pasakyti: dariau viską, kaip pridera garbingos lietuvių tautos sūnui (dukrai), kad mano tėvynei — Lietuvai laisvės rytojus kuo greičiau išauštų.
Lietuvos nepriklausomybės šventės proga Lietuvių Veteranų Sąjungos “Ramovė” Centro Valdyba siunčia nuoširdžiausius sveikinimus visiems lietuviams tėvynėje, ištremtiems į Rusijos plotus ir esantiems išeivijoje laisvuose kraštuose.
Ta proga atskiras pasveikinimas visiems Veteranams-Ramovėnams, Savanoriams-Kūrėjams, Lietuvos Laisvės Kovų Invalidams, Šauliams Ir Birutininkėms.
Lietuvių Veteranų Sąjungos “RAMOVĖ”
Centro Valdyba
POV. DIRKIS
Mūsų lietuviškoje periodinėje spaudoje labai tankiai užtinkame pranešimus bei aprašymus apie ruošiamus arba jau įvykusius minėjimus įvairiems mūsų tautos žymiems vyrams, jau nukeliavusiems į amžinybę. Tačiau buvę kariai-kovotojai mūsų tarpe yra lyg pamiršti: jiems neruošiami jokie minėjimai, akademijos ir jų nuopelnai tautai ir Tėvynei, atrodo, lyg neįvertinami. Dabar gi, ypač šiais jubilėjiniais metais, tektų juos bent mūsų karinėje spaudoje atsiminti.
Šių metų pradžioje visuose laisvuose kraštuose lietuviai labai gražiai atšventė ir paminėjo 40 m. Lietuvos Nepriklausomybės sukaktį, o dabar rudenį švęsime ir minėsime 40 m. Lietuvos kariuomenės atsikūrimo sukaktį. Tat ta proga būtų labai gražu ir pravartu savo spaudoje tuos karius-kovotojus, kurie padėjo savo gyvybes ant Tėvynės aukuro, ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, atžymėti. Juk gražiausiais tokiais karių-kovotojų žiedais yra nusėtas visas Lietuvos Nepriklausomybės kovų istorijos kelias. Jie įvykdė Nepriklausomybės 1918 m. vasario 16 d. giliai prasmingą aktą; jie apvainikavo Lietuvos Nepriklausomybę nevystančiu garbės vainiku. Kadangi leidžiamoje Lietuviškoje Enciklopedijoje nevisiems vietos yra, tai mes juos paminėkime savo “Karyje”. Keletą jų čia ir aš paminėsiu.
Vyr. Itn. Juozas Andriūnasžuvo 1920 m. Giedraičių kautynėse. Jį nušovė lenkų karininkas ties Bekupių dvaru. Vyr. Itn. Andriūnas buvo kilęs iš Dusetos val., Zarasų apskr.
Kpt. Eduardas Noreika, gimęs 1897.X.10 Rygoje. Karininko laipsnį gavo carinėje rusų kariuomenėje. 1919 m. sausio 5 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 2 pešt. D.L.K. Algirdo pulke. Dalyvavo kovose prieš bolševikus, bermontininkus ir lenkus. Lengviau buvo sužeistas bolševikų fronte ir atsisakė eiti į ligoninę. Sunkiau buvo sužeistas kovose su lenkais ties Giedraičiais. Už pasižymėjimus kautynėse apdovanotas dviem Vyčio kryžiais.
Žuvo 1923 m. sausio 15 d. ties Klaipėda.
Skaityti daugiau: PRISIMINKIM KARIUS KOVOTOJUS
Redaguoja V. A. Mantautas, 38 Sawtell Ave., Brockton 39, Mass.
ŠAULIŲ VEIKLA BROCKTONE
Liet. Bendruomenės Brocktono Apylinkės valdybos leidžiamų BROCKTONO INFORMACIJŲ 1958 m. gruodžio mėn. numeryje yra skiriama vietos Broctono Martyno Jankaus vardo Šaulių Būriui. Čia perspausdiname viską ištisai:
“Brocktono Martyno Jankaus Vardo
Šaulių Būrys
Tai viena iš tyliausiųjų mūsų lietuviškųjų organizacijų Brocktone. Prisimindami iš Lietuvos, kad Šaulių Sąjunga buvo pati stipriausioji lietuviška organizacija, kuri pasižymėjo savo nepaprastu veiklumu ir susiklausymu bei pareigingumu, buvo pavyzdys visoms mūsų organizacijoms; nei kiek nenustebkime, kad ir čia JAV atgaivinta šaulių Sąjunga eina tomis pačiomis Lietuvoje pramintomis pėdomis.
Šios organizacijos branduolį sudaro seni Nepriklausomos Lietuvos šauliai, kurių eiles papildė dabar šauliškas jaunimas. Štai, pavyzdžiui, ir neseniai įsisteigęs Brocktono Martyno Jankaus Vardo Šaulių Būrys jau spėjo išversti gilią lietuviško darbo vagą. Būrio eilės gausėja — narių skaičius auga. Tikimasi, kad greitu laiku iš būrio išaugs kuopa. Tas šauliškas pareigingumas yra įleidęs gilias šaknis ir Martyno Jankaus Vardo šaulių Būrio tarps. Žiūrint į šio būrio šaulius ir šaules reikia tik stebėtis jų stipria lietuviška dvasia. Kiekviename lietuviškame parengime juos matome dalyvaujant in corpore. Tai nereikia suprasti, kad jie dalyvauja tik dėl pramogos, bet ir įvertindami reikalingumą ir tikslą ruošiamo parengimo.
Šis jų pareigingumas taip pat atsispindi ir jų rengiamuose eiliniuose susirinkimuose, kurie lankomi visų šio būrio narių. Būrio nariai talkininkauja ir kitoms mūsų organizacijoms.
Šaulių paradas Čikagoje
Šalpos darbas šiam būriui taip pat ne svetimas. Būrys organizuojair siunčia siuntinius Punsko lietuviams.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas, Veteranų veikla
REMKIME SAVĄJĄ SPAUDĄ
Kiekvienus Naujus Metus pradedame su geriausiais, nuoširdžiausiais linkėjimais vienas kitam. Kasmet ryžtamės vis naujiems darbams. Palinkėkime geriausios šiais metais sėkmės ir savajai spaudai Tremties Trimitui ir Šaulei Tremtyje. O, kad tie linkėjimai būtų tvirtesni, sujunkime savo linkėjimus su geraisiais darbais.
Jau keli metai, kaip Kario puslapiuose rado sau vietos T. Trimitas. Metai, kaip prie jo kukliai prisiglaudė ir Šaulė Tremtyje. Šie puslapiai šauliams turėtų būti brangūs vien dėl to, kad jie mūsų, kad juose atsispindi šaulių veiklos veidas, kad juose galima kelti, gvildenti mums rūpimus klausimus.
Karys mums brangus, kad jis šauliškus reikalus suprato, mūsų siekius įvertino, leisdamas nemokamai naudotis nuolatiniai paskirtais dviem puslapiais.
Karys mums brangus dar ir dėl to, kad jis vienintelis žurnalas, kuris savo istoriniais, patriotiniais straipsniais, gyvais kovų aprašymais kelia ir žadina kovingumo dvasią, skiepija karžygiškumą, augščiausios rūšies heroizmą — pasiaukojimą tėvynei. Ištižus dvasia, baili širdis ir reikalui esant, neįstengs pakelti ginklo. Mūsų tautai reikalingi: pasiaukoję, ryžtingi, kovingi darbininkai, tokius visus Karys norėtų matyti, tokiais šaulės, šauliai, stenkimės būti!
Savo energija ir darbu padėkime išsilaikyti kukliam spaudos kovotojui Kariui. Paraginkime vienas kitą, jei kas dar Kario neskaito, kad jį išsirašytų, sumokėkime, jei esame kasskolingi. Atlikę šią būtiną šaulišką pareigą suraskime kiekvienas dar bent po vieną naują Kario skaitytoją. Turime šaulių rėmėjų ir eilę anksčiau šiai organizacijai priklausiusių narių. Jei jie dabar ir neįsijungę į šaulių eiles, bet mūsų paprašyti palaikyti karinę spaudą, tikrai dauguma neatsisakys. Čia ypač gali pasitarnauti šaulės moterys, kurios savo švelnumu, jautresniu žodžiu gali būti sėkmingesnės.
Skaityti daugiau: Šaulės Tremtyje
EDVARDAS ŠULAITIS
Prieš kiek laiko į mūsų rankas pateko nestora — 125 puslapių knygelė “Sportas Tarybų Lietuvoje”, išleista Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidyklos Vilniuje, 1955 m.
Ši J. Macaičio redaguota knygelė, kurioje telpa visa eilė atskirų autorių straipsnių, yra skirta “tarybinio” gyvenimo 15 metų (1940 -1955) sukakčiai paminėti. Joje yra daugumoje pasigyrimai iš “tarybinio” laikotarpio ir nepriklausomojo Lietuvos sportinio gyvenimo niekinimai.
Knygelės įžangos pirmame sakinyje jau matome bolševikišką šablonišką išsireiškimą: “Štai jau penkiolika metų, kai Lietuvos darbo žmonės nusibloškė nuo savo pečių išnaudojimo jungą, ryžtingai pasuko tarybiniu keliu”.
Ir toliau, atrodo, viskas yra paimta iš komunistų partijos vadovėlio, tik kai kur įrašant žodį “Sportas” ir “Fizinis auklėjimas”. Čia skaitome:
“Komunistų partijos Centro komitetas savo istoriniu 1948 metų gruodžio 27 dienos nutarimu nubrėžė platų kelią fizinei kultūrai ir sportui toliau vystyti. Fizkultūrinis judėjimas turi būti masinis; vis augščiau turi kilti sportininkų meistriškumas; sąjunginių respublikų sportininkų uždavinys — pasiekti visasąjunginį lygį; mūsų šalies sportininkai turi iškovoti tarybiniam sportui pasaulines pergales pagrindinėse sporto šakose — tokie pagrindiniai uždaviniai buvo iškelti nutarime”.
Čia reikia atkreipti dėmesį į paskutinįjį “nutarimą”, kuriame sakoma, jog lietuviai turi iškovoti komunistams pasaulines pergales, t. y. tarnauti svetimiesiems ir dar ne paprastai, bet prievarta (“turi”). Taigi šis nutarimas tikrai liks istorinis, kaip Lietuvos sportininkų nužmoginimas ir jų pavertimas bolševikų “kilnių” tikslų įrankiu.
Skaityti daugiau: JIE TURI TARNAUTI PAVERGĖJAMS
1892. VI. 16 — 1948. X. 25. 10 metų mirties sukakties proga
VLADAS MINGĖLA
Būtinąją karo tarnybą atlikdamas, dar 1927 m., pažinau Klemensą Popeliučką, tuomet pulkininką leitenantą. Iš Šiaulių srities buvau paskirtas į technikos pulką, o po apmokymo telegrafo-telefono kuopoje buvau prikomandiruotas prie Karo technikos inspekcijos raštininko pareigoms eiti. Taigi, nuo liepos 14 d., tų pat metų, dažnai matydavau pik. leitenantą K. Popeliučką, kuris buvo karo technikos inspektorius. Vėliau ši, karo technikos dalims vadovaujančioji, įstaiga buvo pavadinta — Karo technikos valdyba, ir K. Popeliučka ėjo karo technikos viršininko pareigas. 1928 m. jis buvo pakeltas į pulkininko laipsnį. O vėliau (apie 1934 m.) K. Popeliučką buvo pakeltas į brigados generolo laipsnį.
Kadangi man teko dirbti pradedant 1927 m. Karo technikos bibliotekoje, kurios vedėju ir mano mokytoju buvo kapitonas Jonas Melys, tad teko, dažniausiai bibliotekoje, beveik kasdieną gen. K. Popeliučką matyti: jis vis jieškojo jam rūpimos literatūros, — tad bibliotekoje buvo nuolatinis svečias. Jis buvo gilaus intelekto, kupinas rimties, be galo teisingas žmogus. Tuščios didybės jame, tikiu, niekas negalėjo pastebėti. Ir karininkai ir kareiviai jį, tik paviršutiniškai pažindami, nepaprastai gerbė. Ypačiai karininkai jo teisingumą iškeldavo. Jis nebuvo vien įstatymų raidės vykdymo pareigūnas. Jis mylėjo žmogų-lietuvį. Nelaimėn įpuolusį karį jis neskandindavo nors jis ir būtų kuo nusikaltęs tai “įstatymų raidei”. Jo humaniškumas plačiai buvo žinomas. Bet dėlto jo autoritetas tik kilo.
Skaityti daugiau: KLEMENSAS POPELIUČKA
