_files/I-Laisve-1994-118(155)-1.jpg)
T U R I N Y S
Vedamieji ........................................................ 2
Kuo dabar rūpinsimės?
Išdailintas trėmimų siaubas
Komentarai:
Pranas Veverskis, kaip įamžinti Lietuvos partizanus? ............. 4
Algis P. Raulinaitis, Ne ko mes norime, bet ką darysime .......... 5
Jonas Antanaitis, Lietuvos ateities vizijos belaukiant............ 6
Laiškai iš Lietuvos — apie Lietuvą................................ 9
Skaitytojų žodis................................................. 12
Susitikimai su prof. dr. Vytautu Vardžiu......................... 15
Vytautas Vardys, Apie vertybes ir tikslus.................. 17
Apie Vytautą Vardį rašo: .................................. 20
Jonas Kairevičius, dr. Petras Kisielius, Vincas Natkevičius,
dr. Antanas Razma, dr. Kazys Ambrazaitis, dr. Walter Scheffer,
Nathalie Gagnere, dr. Vytautas Bieliauskas, Antanas Sabalis,
dr. Vytautas Vygantas, Algimantas Gečys.
Romas Kaunietis, Kelio į laisvę pradžia ......................... 46
Vladas Strigūnas, Dviejų partizanų mirtis ....................... 49
Antanina Garmutė, Obelis ........................................ 51
Jonas Mikelinskas, Ką jie iš mūsų padarė ........................ 56
Dr. VYTAUTAS DAMBRAVA, Vertybės, kurias lietuvių tauta turi ginti 67
Kun. Vincas Byla, Prof. S. Šalkauskio mirtis ir laidotuvės....... 79
Eduardas Pašakinskas, Vladas Vaitiekūnas, 1915-1981........... 82
Rūpestis Lietuva nemažėja (Savaitgalis Los Angeles) ............. 85
Nauji leidiniai, LFB solidarumo vajus ........................... 86
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1994 118(155)
VEDAMIEJI
Neseniai atšventėme ketvirtąsias metines nuo 1990 metų Kovo 11-tosios, kada Lietuva vėl buvo atstatyta kaip nepriklausoma valstybė, nors tik ir prieš pusmetį atsikračiusi svetimos kariuomenės. Mėnesi anksčiau, švenčiant tradicinę Vasario 16-tąją ir atiduodant įprastą auką ,,laisvinimo" reikalams, teko pagalvoti: juk Lietuva jau laisva, tai kam skirti auką? Jau praėjo daugiau kaip metai nuo Lietuvos Seimo rinkimų, sumaišiusių išeivijos nuotaikas ir laisvos Lietuvos viziją. Nuotaikas dar temdo ir ateinančios iš Lietuvos žinios apie sunkų gyvenimą, apie Seimo priimamus įstatymus ir Seimo daugumos darbus. Kyla klausimai, ar patikima Lietuvos teisinė sistema, ar ten saugu, ar Seimo dauguma neturi minčių, kaip apsaugoti įstatymais save ir tuos, kurie aktyviai tarnavo LKP ar net buvo stribais. Norėtume save įtikinti, kad balsuotojai išsirinko geriausius iš geriausių. Juk jie ten gyvena ir naujus įstatymus toleruoja. Tad gal neturėtume jaudintis dėl užsienio politikos ėjimų: juk naujoji Lietuvos valdžia turi savo Užsienio reikalų ministeriją, savo ambasadorius ir vykdo savo politiką. Išeivijos pastangos bandyti gerinti santykius su svetimų kraštų vyriausybėmis ar organizuoti pagalbą Lietuvai šiuo metu gal ne tik nereikalingos, bet gali būti ir kenksmingos, nes jos gali nesiderintisu pačios Lietuvos vyriausybės ar atitinkamo Seimo komiteto planais. Mes, ištikimi savo tėvynės Lietuvos vaikai, visuomet padėsime, jei Lietuvos valdžios būsime prašomi.
Skaityti daugiau: KUO DABAR RŪPINSIMĖS?
Šiame numeryje spausdiname žiupsnelį gyvų liudininkų prisiminimų ir keletą istorinių nuotraukų iš Lietuvos partizanų kovų prieš raudonąjį okupantą ir kančių gyvenimo Sibiro lageriuose. Tai yra autentiška Lietuvos kovų ir kančių istorijos dalelytė. Tai yra faktai, patvirtinti šimtų ir tūkstančių aukų, nebegrįžusių iš miškų, iš Sibiro, ir tų, kurie išlikę gyvi, dabar dar vargsta palikti svetimame krašte, arba tų, kurie, vieno buvusio tremtinio žodžiais, pačioje Lietuvoje yra išmesti į istorijos šiukšlyną.
Skaityti daugiau: IŠDAILINTAS TRĖMIMŲ SIAUBAS
KOMENTARAI
Iš JAV gavau iškarpą „Darbininke" (Nr. 44, 1993.XI. 12) publikuoto straipsnelio „Bus pagerbti Pabaltijo šalių partizanai", dėl kurio norėčiau išsakyti ir savo nuomonę (šiaip ar taip mūsų šeimoje žuvo keturi broliai partizanai), aptariant šio ne eilinio sumanymo įgyvendinimą. Jeigu visa širdimi esu linkęs pritarti parodos apie Lietuvos partizanų kovas surengimui, tai didesniąją dalimi proto būčiau prieš paminklo statymą New York'o Forest Parke.
Pagal mane, ši idėja padiktuota daugiau romantiško sentimento, o ne sveikos nuovokos. O argumentacija, kad jaunoji išeivijos karta, pamačiusi paminklą, labiau sulietuvės, yra, švelniai tariant, gerokai naivi. Ne paminklai sustiprins lietuvybę, ir tai turėtų gerai įsisąmoninti paminklo statymo iniciatoriai, apskritai labai pagirtini dėl savo patriotizmo, tačiau privalantys respektuoti pastabas asmenų, nusiteikusių prieš tokio paminklo statymą. Na, tarkime, paminklas Lietuvos partizanams — gerai. Tačiau, kiek suprantu iš straipsnio, ten kalbama apie paminklą visiems kovotojams už laisvę. Ogi tų partizanų, tų kovotojų pilnas pasaulis — ir Baltarusijoje, ir buvusioje Sov. Sąjungoje, ir Baltijos kraštuose, ir Airijoje, ir Palestinoje, ir Angoloje, ir Somalijoje, ir dar daugelyje daugelyje šalių. Negi visiems jiems reikia bendro paminklo?
Skaityti daugiau: KAIP ĮAMŽINTI LIETUVOS PARTIZANUS?
Praeitų metų pabaigoje išeivijos spaudoje pasirodė Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) kreipimasis „Į mielus tautiečius tolimoj šaly!" įvykdžius šio kreipimosi autorių prašymą įdėmiai jį perskaityti, kyla keletas klausimų, išryškėja kai kurie praeities politiniai ėjimai, atsiranda noras paspėlioti apie Tėvynės sąjungos ir Lietuvos likimą.
Visų pirma krenta į akį — Mes norime... Norime, kad atgimtų dorovė, norime, kad žmogus Lietuvos įstaigose nebūtų stumdomas, norime, kad jo nuosavybė nebūtų dar kartą atimta, norime parengti naują Lietuvos valdininkų kartą. Norime, kad pagal valdančiosios partijos poreikius nebūtų kaitaliojami įstatymai, norime, kad neįsigalėtų visuotinė korupcija, norime, kad Lietuvos prezidentas nemeluotų... ir dar daug visokiausių norų.
Išvardinę visus norus, autoriai gan logiškai pažymi, kad tam reikalinga mūsų pagalba, reikalingas švietimo, aiškinimo bei politinis darbas, reikalingas nuolatinis ryšys.
Skaityti daugiau: NE KO MES NORIME, BET KĄ DARYSIME
Gerb. Redaktoriau,
rašyti šį laišką paskatino žurnalo Į laisvę lapkričio numeris (117), kurį gavau prieš Naujuosius metus. Žurnalo informatyvus ir analitinis tonas sudaro kontrastą daugeliui labai emocionalių straipsnių, kuriuos tenka skaityti išeivijos laikraščiuose. Kalbant apie šio žurnalo straipsnius, pirmiausia reikia paminėti Vytautą Volertą, kuris nevengia emocionalumo, bet išlaiko objektyvumą, pasakodamas apie LFB indėlį, puoselėjant išeivijos kultūros vieną iš svarbiausių bangų — spaudą. Neginčytinas, bet dažnai užmirštas tiesas primena Gintė Damušytė, išryškindama, kad demokratijos pagrindas yra kiekvieno pareiga visuomenei. Iš Eduardo Pa-šakinsko prisiminimų sužinojau apie LF žurnalisto Jono Virbicko, su kuriuos 1944 m. išsiskyrėme prie Žarėnų, likimą. įdomus pokalbis su Seimo nare Vilija Aleknaite. Tačiau reikšmingiausia publikacija yra Vinco Bartusevičiaus straipsnis „Socializmo liekanos Lietuvos žmonių santykiuose”.
Skaityti daugiau: LIETUVOS ATEITIES VIZIJOS BELAUKIANT
Tautos dvasia dar gyva
...Vakar parašiau vienai savo draugei laišką, tiesiog desperatišką laišką. Ir dangus atrodė juodas, ir viskas aplinkui juoda, ir kreida, kuria esu apsibrėžusi apie save ratą, — juoda... Visi esame tiesiog įelektrinti tos skurdžios buities, to gyvenimo be jokių perspektyvų. Todėl iš mūsų ir lekia kibirkštys, nors šiaudu palietus. Bet va, vakar vakare žiūrėjau laidą per televiziją su aktore Teofile Vaičiūniene, netrukus sulauksiančia 95-rių metų. Tai išskirtinė asmenybė savo vitališkumu, linksmumu bei moteriškos savo vertės supratimu. Tarp kitko, prisipažino ją klausinėjančiam žurnalistui, kad per visą gyvenimą nesutikusi vyro, kuris nebūtų jai simpatizavęs. Daugelis tokių senučių jau ir sakinio nebesurezga, o ji, gardžiai pasikvatodama, tiek prišnekėjo įdomiausių dalykų iš prieškarinės ir dabartinės Lietuvos, jog tiesiog užkrėtė linksmumu. Juokiausi ir aš, o to seniai nebepraktikuoju.
O va, visu ketvirčiu šimtinės vyresnė už mane p. Vaičiūnienė tiesiog spinduliuoja, sėdėdama ant kuklios sofutės pensionate, teisingiau pasakius ubagyne, nes, neįstengdama išsimokėti mokesčių už savo butą, buvo priversta jo atsisakyti. „Kaip jūs žiūrite į litą?", — paklausė žurnalistas. „Jis man biaurus, jis suterštas vagių pirštų!", — atsakė ji. „Kam simpatizuojate iš valdžios vyrų?" Ji patylėjo ir, niekinamai šyptelėjusi, atsakė: „Niekam! Jūs tik supraskite: štai atėjo vagis, atsisėdo į valdžios krėslą, ir jis mane valdo! Smetonos laikais tokiose įmonėse kaip „Maistas", „Pieno centras" niekas neapsivogė, o dabar, kas dabar dedasi? Ne, atsiprašau, tokios valdžios turbūt dar niekur pasaulyje nėra buvę. Žinau, jai nepatiks mano kalba, bet tegu nepatinka. O ką ji man bepadarys?" Nepasakė tik: „Iš ubagyno išmes, ar ką?
Skaityti daugiau: LAIŠKAI IŠ LIETUVOS — APIE LIETUVĄ
Išsaugoma Tautos atmintis
.. .Esu Tamstoms labai dėkingas už šį leidinį, linkiu geriausios sėkmės ir Dievo palaimos ir toliau šį žurnalą leidžiant. Su įdomumu skaitau jį, skaito ir mano pažįstami, artimieji. Jis ypač įdomus ir naudingas tiems skaitytojams, kurie jau gimę pokario laikotarpiu, mokėsi ir studijavo sovietmečiu, kada nebuvo laisvos spaudos, laisvo žodžio, laisvos religijos, Tad žurnale pateikiama skaitytojui daug lig šiol nežinotos medžiagos... rezistencijoje dalyvavusių lietuvių išgyvenimai bei atsiminimai. Juos skaitydamas persikeli istoriškai į dar visai netolimą praeitį. Taip išsaugoma Tautos atmintis. Ir prie to darbo kilniai ir pasiaukojančiai prisideda visa Į laisvę redkolegija. Ačiū Tamstoms...
Petras Žvirgždys,
Klaipėda
Daugiau partizanų tematikos
Norėčiau, kad ant kiekvieno Į laisvę viršelio būtų spausdinamos partizanų nuotraukos, pvz., kaip LLA vado Kazimiero Veverskio, Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno ir kitų. Gal ir vieną numerį ištisai reikėtų skirti LLA (Lietuvių Laisvės Armijai), jos istorijai ir veiklai nušviesti. Juk iš tos organizacijos yra išaugęs ir visas Lietuvos partizanų sąjūdis.
Albinas Šmulkštys, M.D.
Gibbstovvn , N.J.
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
_files/15-1.jpg)
1924.IX.2-1993.X. 19
Išlydėjus i Amžinybę brangų žmogų, jo artimieji draugai ir bičiuliai nuolat vis žvelgia į praeitį, norėdami prisiminti susitikimus su tuo žmogumi, išryškėjusius kartais net ir trumpesnio bendravimo metu. Tokie prisiminimai pasilieka lyg gražus paminklas iš žodžių. A.a. dr. Vytautui Vardžiui mirus, redaktorius kreipėsi į kai kuriuos asmenis, prašydamas juos pasidalinti savo prisiminimais apie velionį. Malonu, kad atsiliepė šie asmenys, kuriems nuoširdžiai esame dėkingi:
dr. Kazys Ambrozaitis, dr. Vytautas Bieliauskas, Nathalie Gagnere, Algimantas S. Gečys, Jonas Kairevičius, dr. Petras Kisielius, Vincas Natkevičius, dr. Antanas Razma, Antanas Sabalis, dr. Walter F. Scheffer, dr. Vytautas Vygantas.
Jų prisiminimų montažas ir spausdinamas sekančiuose puslapiuose. Skaitytojai teatleidžia redaktoriui už paliktus kai kuriuos pasikartojimus: juk kartais tie patys faktai, perpinti savitomis kiekvieno rašiusiojo nuotaikomis, atrodo lyg skirtingoje šviesoje.
PROFESORIUS DR. VYTAUTAS VARDYS gimė 1924 m. rugsėjo 2 d. Beržore, Kretingos apskr. Baigęs Palangos gimnaziją, mokėsi kurį laiką Telšių ir Vilniaus kunigų seminarijose, o 1944 m. pasitraukęs į Vokietiją, — Eichstaetto seminarijoje. 1945-49 studijavo filosofiją ir literatūrą Tuebingeno universitete. Atvykęs į Ameriką, studijas tęsė Carrol kolegijoje, Montanoje, vėliau Wisconsino universitete, kur 1953 m. gavo magistro laipsnį, o 1958 m. — politinių mokslų daktaro laipsnį. Kurį laiką tam pačiam Wisconsino universitete ir dėstė, bet nuo 1968 m. persikėlė į Oklahomos universitetą, kur buvo Politinių mokslų departamento vedėjas. Universiteto siunčiamas, 1968-1973 vadovavo Muenchene, Vokietijoje, to universiteto rusų ir sovietų studijų centrui. Kaip politikos mokslų specialistas dažnai buvo kviečiamas ir kitų universitetų bei įvairių institutų konsultacijoms ar paskaitoms, dalyvaudavo konferencijose JAV-bėse ir įvairiuose užsienio kraštuose. 1992 m. išėjęs į pensiją, dr. Vytautas Vardys savo mokslinės ir visuomeninės veiklos nenutraukė.
Skaityti daugiau: SUSITIKIMAI SU PROF. DR. VYTAUTU VARDŽIU
_files/I-Laisve-1994-118(155)-3.jpg)
Dr. Vytautas Vardys praeitą pavasarį dar lankėsi Lietuvoje ir dalyvavo Į Laisvę Fondo Lietuvos filialo narių susirinkime Vilniuje 1993 m. gegužės 27 d. Susirinkimui vadovavęs Į LF Lietuvos filialo tarybos pirmininkas Vidmantas Valiušaitis pakvietė V. Vardį pasisakyti filialo ateities veiklos klausimais. Čia yra protokole užrašyti Vytauto Vardžio žodžiai, žodžiai turbūt paskutinieji artimų idėjos bičiulių draugėje.
Dr. Vytautas Vardys Dainavoje. Nuotr. V. Maželio.
Į Lietuvą visada malonu sugrįžti. Malonu su jumis susitikti. Aš apie jus ir Fondo filialą daug žinojau, bet neturėjau progos tiesioginiam santykiui. Man teko proga sumanyti Fondo idėją prieš 33 metus ir ją padėti įgyvendinti, nors aš pats negalėjau toliau tęsti tų administracinių pareigų, nes profesija mane numetė į kitą šoną, ir dr. Ambrozaitis tą reikalą tęsė. šiuo metu esu Į Laisvę Fondo tarybos pirmininkas. Bet mes išeivijoje visada elgiamės draugystės pagrindu. Draugystė paprastai padaro politiką, kultūrą ir daugelį kitų dalykų, o tos visos tarybos reikalingos yra, jos būtinos, kadangi reikalinga yra nustatyti tam tikras elgesio normas, atskaitomybe ir t.t., bet visa tai vyksta bičiulių suėjimo, bendro darbo pagrindu. Todėl aš skaitausi esąs pirmininkas, bet į tą pirmininkystę žiūriu ne kaip į kokį pirmininkavimą, bet daugiau kaip į pareigos atlikimą, draugavimą tam tikroj situacijoj.
Skaityti daugiau: VYTAUTAS VARDYS — APIE VERTYBES IR TIKSLUS
Juodu geluonimi pervėrė žinia apie prof. dr. Vytauto Vardžio mirtį. Dalindamasis su jumis nesugrąžinamos netekties skausmu, noriu vertingai prisiminti jo paskutinįjį apsilankymą Lietuvoje. Sakau vertingai dėl to, kad jo viešnagė tapo jam ir mums įtempto ir prasmingo darbo dienomis. O juk jis sunkiai sirgo! Mes tada to nežinojome.
_files/I-Laisve-1994-118(155)-4.jpg)
Į laisvę Fondo tarybos pirmininkai: buvęs pirm. Vytautas Vardys ir, jam mirus, išrinktas dr. Kęstutis Skrupskelis. Nuotr. V. Maželio.
Į Laisvę fondo Lietuvos filialo direktorių tarybos posėdis įvyko 1993 m. gegužės 24 dieną mano bute, Kaune. Vykstant itin painiai idėjų, ir ne tik idėjų, kovai Lietuvoje, fondo filialas buvo atsidūręs lemtingoje kryžkelėje. Mums reikėjo paramos. Prof. dr. V. Vardys, išklausęs kitų posėdininkų kalbų, lygia ramia lietuviška šnekta, nieko nepeikdamas ir neužgaudamas, prabilo apie fondo ištakas ir dabartį. Tapo ramu ir gera jo klausyti. Esu jautrus kalbos dalykams, todėl įkrito į širdį tai, kad tas žmogus, kelis dešimtmečius gyvenąs svetimų kalbų apsuptyje ir besidarbuojąs svetimomis kalbomis, taip lygiai lietuviškai šneka, tarytum prieš mėnesį kitą iš Lietuvos išvažiavęs būtų. Daugelis Lietuvoje šitaip kalbėti jau nebemoka, o ypač dabartinės valdžios vyrai, kurių kalba suluošinta rusų kalbos įtakos.
Skaityti daugiau: BŪTŲ DABAR LABAI REIKALINGAS LIETUVAI
Pajūris— mūsų žemė,
Gintaras — mūsų auksas,
Čia į kiekvieną pėdą
Mes amžinai įaugsim.
Vytautas Žvirzdys, 1940
Vytauto D. gimnazija, VE kl.
Mūsų tautos likimas suvedė mane į pažintį Tuebingene 1945 metais su jaunu Tuebingeno universiteto studentu Vytautu Žvirzdžiu, vėliau Amerikoje pakeitusiu pavardę į Vardį. Tai buvo dėka ateitininkų organizacijos, kuriai abu priklausėme. Dar prieš mudviejų pažintį stud. Vincas Natkevičius šitaip man apie Žvirzdį pasakojo: „Tai labai gabus, gilus, turįs didelių organizacinių sugebėjimų studentas, labai jaunas baigęs gimnaziją". Greit įsitikinau, kad Vytautas tikrai buvo savo amžių praaugęs proto gyliu, išsilavinimu, net patirtimi. Todėl jis visą savo amžių, nors ir jaunesnis už savo artimuosius draugus, turėjo jų tarpe įvertinimą ir pagarbą.
Skaityti daugiau: JAM PRIE ŠIRDIES BUVO LIETUVIŠKOJI VEIKLA
Mudviejų draugystė prasidėjo 1939 vasarą, kai Vytautas Vardys (tada Žvirzdys) dar tebebuvo aukštesnių klasių gimnazistas, rašinėjąs eilėraščius, kurių vienas antras buvo išspausdintas moksleivių laikraščiuose. Gyvai atsimenu tų metų liepos mėn. Platelių ežero saloj vykusią Žemaitijos moksleivių ateitininkų vasaros stovyklą. Prieš akis būrys (kokia 20-30) mergaičių ir berniukų, jų vidury Palangos gimnazijos moksleivių ateitininkų pirmininkas Vytautas, netoli jo gimnazijos kapelionas kun. P. Patlaba (jau senokai iškeliavęs amžinybėn). Mes visi patogiai įsitaisę minkštutėj pievutėj, dvelkia švelnus vėjelis, vėsinąs karštus liepos mėnesio saulutės spindulius. Kalbu stovyklautojams apie ateitininkų ideologijos principus. (Buvau neseniai išrinktas Moksleivių ateitininkų sąjungos pirmininku). Mano pranešimas sunkokas, nes Šalkauskį, formulavusį at-kų ideologijos principus, supopuliarinti beveik neįmanoma. Rods, vienas klausytojų, vėliau Amerikoj at-kų federacijoj įkopęs į vadovaujančią vietą, po pranešimo viešai reiškė nepasitenkinimą, jog buvę sunku suprasti, apie ką aš kalbėjęs... (Šalkauskio populiarinimo problema neišspręsta iki šiol; ji turbūt dar aktualesnė dabarties Lietuvoje.) Vytautas nereikalavo Šalkauskį populiarinti. Jo gabumai buvo akivaizdūs, — juos praregėjau vėliau, kai jį geriau pažinau.
Skaityti daugiau: ĮŽVALGUS, RYŽTINGAS IR DRĄSUS
Man buvo lemta būti kartu su Vytautu tos pačios Žemaitijos — Platelių parapijos ir valsčiaus — augintiniu. Jis gimė Beržoro bažnytkaimyje dviem metais vėliau už mane, o aš Visvainių km. Jis — žvejotojo, smulkaus prekybininko vyresnis sūnus, o aš — ūkininko vyr. sūnus. Jis baigė Palangos gimnaziją, kur tėvai persikėlė dėl darbo, o aš Skuodo-Plungės gimnaziją. Iki gyvenimo galo išlikome artimiausi draugai, nors keliavome skirtingais likimo keliais.
Jau gimnazistas Vytautas išsiskyrė savo gabumais, kūrybiškumu iš mūsų kitų moksleivių. Atostogų metu, po atlaidų ar kitomis progomis prie gražių Platelių-Beržoro ežerų pakrančių, ar prie Vytauto mamos vaišingo stalo kartu su žaviomis moksleivėmis Vytautas skaitydavo savo eilėraščius. Nors jis ir jaunesnis už mus kitus, bet jau stebino mus savo dailiojo žodžio kūryba. Jis buvo mums pavyzdys, jautėme garbę būti jo draugystėje.
Mudviejų draugystės nesuardė nei tremtis, nei skirtingos studijos bei profesiniai ar visuomeniniai įsipareigojimai, nei gyvenviečių atstumai.
Skaityti daugiau: ATVERSTOS KNYGOS JO TEBELAUKIA
_files/I-Laisve-1994-118(155)-8.jpg)
ĮLaisvę Fondo vadovybė 1992 m. Dune Acres, Indiana: iš k.— Juozas Baužys, Alfonsas Pargauskas, dr. Vytautas Vardys, dr. Kazys Ambrazaitis, Vidmantas Valiušaitis. Nuotr. M. Ambrozaitienės.
Vytautą S. Žvirzdį-Vardį sutikau Tuebingeno universitete 1945 metų rudenj. Dėmesį atkreipė jo nebaigiamos diskusijos su vilniečiu Julium Kakarieka ant universiteto laiptų, bendrabutyje, Unros valgykloje ir Steinlacho alėjoje ties Uhlenbad. Vytautas, filosofijos studentas, atvyko į Tuebingeną apsiginklavęs filosofijos ir literatūros žiniomis iš Telšių, Vilniaus ir Eichstaetto seminarijų ir man atrodė tada visa galva aukštesnis savo išsilavinimu už kitus studentus. Tuo metu organizavome studentų atstovybe- Vytautas suorganizavo Moksleivių at-kų sąjungą ir buvo jos pirmininku, tada atkūrėme Gajos korp., tada steigėsi „Šviesos" sąjūdis. U-tete buvo virš 300 lietuvių studentų, vėtytų ir mėtytų karo audros, būdavo įdomūs studentų susirinkimai.
Nors mus skyrė 6 metų amžiaus tvora, tačiau nedelsiant tarp mūsų atsirado draugystė: tiek ideologiniai, tiek kiti organizaciniai darbai išgriovė visas tvoras ir ta draugystė be pertraukos išliko iki galo. Jau tada diskusijose bet kokiu klausimu Vytautas rodė stiprų nugarkaulį, buvo nepalenkiamas nei tuščių kalbų, nei svetimų idėjų.
Skaityti daugiau: NETIKĖTAI PALAUŽTAS PLAČIAŠAKIS ĄŽUOLAS
_files/34-1.jpg)
Dr. W. F. Scheffer.
Dr. Vito Vardys was the "stuff" that made America great. When he came to the United States, he not only had to learn the customs and mores of America, but he had to use a new language so essential for communication here. In spite of these challenges, he found a way to go to college, earn a degree, and advance to graduate work and a Ph.D. in Political science at the University of Wisconsin. By these accomplishments, he demonstrated that he was a man of extraordinary abilities.
Skaityti daugiau: MEMORIAL TRIBUTE TO VITO VARDYS
Nathalie Gagnere
Graduate student
University of Oklahoma
The way I remember, Dr. Vardys was a professor with a very distinctive European style: he was rather formal, and quite strict in the classroom. He seemed to have high standards for his students to achieve. When a student would perform poorly, he would gently but forcefully say: "Come and see me after the class, we need to talk". In a way, he was a quiet man, but always thoughtful. Dr. Vardys was also very generous and caring: when I first arrived to Norman and could not get paid as a research assistant because of problems with my visa, Dr. Vardys was one of a few persons who actually offered to help me materially. He told me: ,,We don't want you to starve". He also had a good (and very European) sense of humour.
Skaityti daugiau: DR. VARDYS WAS A VERY DISTINCTIVE PROFESSOR
_files/I-1.jpg)
Vytauto Vardžio 1993.VI.20 Detroite skaityta paskaita buvo išleista atskiru leidiniu ir Lietuvoje. Išleido ĮLF Lietuvos filialas.
Prieš keletą metų, kalbėdamasis su vienu labai aktyviu lietuvių veikėju išeivijoje, kuris save laikė svarbiu politiku, siūliau jam savo darbe naudotis mūsų JAV universitetuose dirbančių politinių mokslų specialistų patarimais. Bet jis man labai tvirtai atšovė, sakydamas, kad jam politinių mokslų specialistų nereikia, nes ,,geram politikui reikia tik sveiko proto, kurio aš pakankamai turiu". Tai buvo gana siauro žmogaus nuomonė, bet, deja, tokių žmonių mūsų tarpe buvo, ir yra ir dabar. Tokie „sveiko proto" pilni mūsų išeivijos „politikai" nesugebėjo nei nenorėjo suprasti bei įvertinti tokių žmonių, kaip Vytautas Vardys. Nesugebėjo jo mintimis bei patarimais pasinaudoti ir beatgimstančios Lietuvos politikai nei Sąjūdžio klestėjimo metais, nei dabartiniu LDDP valdymo laiku. O Lietuvai politinių mokslų specialistų trūko ir tebetrūksta.
Skaityti daugiau: PRARASTOS PROGOS NEGRĮŽTA
Pokarinėje Vokietijoje lietuvių pabėgėlių dalis buvo susispietusi mažo Bavarijos miestelio Eichstaetto apylinkėse. Čia juos traukė 1944 m. vasarą iš Lietuvos persikėlusi visa Kauno kunigų seminarija su rektoriumi L. Tulaba. Klierikų giminės, draugai ir pažįstami norėjo būti arčiau vieni kitų ir čia sulaukti karo pabaigos. Karui pasibaigus ir amerikiečių kariuomenei užėmus Bavariją, visi užsieniečiai buvo patalpinti gretimame Rebdorfo lageryje. Ten susidarė ir gerokas būrys lietuvių.
Vienas iš seminarijos klierikų buvo Vytautas Vardys (Žvirzdys), kartu su seminarija pasitraukęs iš Lietuvos. Rebdorfo lageryje tuo metu atsirado ir Vytauto motina su antruoju sūnumi Broniu. 1945 m. vasarą nemaža grupė klierikų iš seminarijos išstojo ir persikėlė į šį lietuvių lagerį. Tą pačią vasarą, rektoriui Tulabai pradėjus, susiorganizavo ir pati pirmoji lietuvių gimnazija šiapus geležinės uždangos. Vytautas Vardys taip pat išstojo iš seminarijos ir įsiregistravo Rebdorfo stovykloje, tačiau čia nuolatos negyveno: studijavo filosofiją Tuebingeno universitete, o stovykloje pasirodydavo tik atostogų metu. Jo brolis Bromus lankė gimnaziją. Jis buvo visiškai kitoks negu Vytautas: Vytautas buvo intelektualinis-pedagoginis žmogus, o Bronius buvo grynas sportininkas ir pasaulėžiūriniais klausimais sau galvos nekvaršino.
Skaityti daugiau: VARDŽIO PALIKIMAS — ŠIŲ DIENŲ VISUOMENININKAI
Retai gyvenime pasitaiko progos savoje bendruomenėje idėjiškai paveikti ištisą kartą jaunų žmonių, o tokią situaciją suvokti ir ją realizuoti — tai dar retesnis reiškinys. Ir todėl Vytautas S. Vardys yra tikrai svarbi ir gilios pagarbos verta asmenybė pokarinės išeivijos lietuvių krikščioniškai jaunuomenei.
_files/I-Laisve-1994-118(155)-14.jpg)
Dr. Vytautas Vygantas, dr. Petras Kisielius ir dr. Antanas Razma po laidotuvių V. Vardžio kambary.
Po II pasaulinio karo išeivijon (tada tremtin) patekę lietuviai, laikinai susibūrę i „dypukų” stovyklas, bandė atnaujinti įvairiausias lietuviško gyvenimo išraiškas. Ir taip išdygo įvairiausios socialinės jungtys — nuo geležinkeliečių klubų iki tauragiškių grupių. Ieškota būdų, kaip prasmingai praleisti tą laikinąjį tremties laikotarpį. Toj judrioj lietuviškoj visuomenėj buvo ir daug mokyklinio jaunimo. Sukurta mokyklinė sistema juos apjungė, tačiau stovyklinis gyvenimas sukūrė daugiau laisvalaikio negu progų jį prasmingai išnaudoti. į šią tuštumos areną įžengia iškalbus, tvirtų įsitikinimų, krikščioniškų idealų meile degantis žemaičių kilimo jaunuolis. Tapęs Moksleivių ateitininkų sąjungos Centro valdybos pirmininku, jis uoliai ėmėsi organizacinio darbo suburti gimnazistus visose Vak. Vokietijoje esančiose lietuvių tremtinių stovyklose. Kaip grybai po lietaus išdygo naujos organizacinės jungtys — moksleivių ateitininkų kuopos.
Skaityti daugiau: JIS ĮDIEGĖ ŠIRDYSE MEILĘ IDEALAMS
Su Vytautu Vardžiu (tuomet dar Žvirzdžiu) susipažinau pokario Vokietijoje apie 1947-sius metus. Sąlygas pažinčiai suteikė pabėgėliu stovyklose atgaivinta ateitininkų veikla. Vytautas tuo metu jau buvo mokslus įpusėjęs studentas, pirmininkavo Moksleivių ateitininkų centro valdybai, na o aš tik ką įstojęs į ateitininkų organizaciją ketvirtos klasės gimnazistas. Mus skyrė išeito mokslo ir beveik dešimties metų amžiaus tarpas, tad apie artimesnę bičiulystę negalėjo būti nė kalbos. Vytautas mums buvo didelis autoritetas. Jį idealizavome ir jo ramiai, be patoso, perduodamas mintis su dėmesiu priimdavome ir stengdavomės įsidėmėti.
Iš Vokietijos laikų gerai prisimenu V. Vardžio vadovybėje ruoštas moksleivių ateitininkų stovyklas Garmische ir Memmingene. Šiuose susibūrimuose Vytautas pravedė pokalbius ideologiniais, etikos, visuomeniniais klausimais. Mes, pabėgėlių stovyklose gyvena vaikai, kaip kempinė sėmėmės kiekvieną kalbėtojo pateiktą nuomonę ar pravestą pašnekesį apie bibliografinės medžiagos, straipsnių, įdomesnių citatų kartotekos organizavimą. Jo teiktais tos srities patarimais dar ir šiandien vadovaujuos.
Skaityti daugiau: JIS BUVO MUMS DIDELIS AUTORITETAS
_files/I-Laisve-1994-118(155)-16.jpg)
Gretimame puslapy: Žaliosios girios partizanai. Iš Panevėžio partizanų parodos, surengtos Lietuvių dailės muziejaus, Lemonte.
Prieš 50 metų —
KELIO Į LAISVĘ PRADŽIA
Pasipriešinimas raudonajai okupacijai pokario laikotarpiu — sunkiausias ir tragiškiausias Lietuvos istorijoje, pareikalavęs daugybės aukų. Kiek jų, laisvės kovotojų, miškuose žuvusių, nukankintų, išniekintų, istorijos užmirštų, iškentėjusių Sibiro lagerių baisybes ir iš ten negrįžusių? Dar ir šiandien tiksliai nežinome. Todėl ypač mums svarbūs ir brangūs likusių gyvų kovotojų prisiminimai, ilgus metus rinkti Aukštaitijos krašte: Panevėžio, Kupiškio, Biržų, Pasvalio, Pandėlio, Rokiškio, Anykščių apylinkėse. Kaip prisimena daugelis buvusių kovotojų, priešintis grįžtantiems iš Rytų raudoniesiems okupantams pradėta paskutiniais vokiečių okupacijos metais, 1944-taisiais. Tai buvo ilgo, sunkaus ir kruvino kelio į laisvę pradžia. 1945-tais metais partizaninis judėjimas apėmė visą Lietuvą. Kraštas buvo suskirstytas į apygardas, apygardos — į rinktines, rinktinės — į kuopas, būrius. 1946 metų rugsėjo mėnesį buvo sudarytas vyriausias ginkluotų partizanų štabas.
_files/I-Laisve-1994-118(155)-17.jpg)
_files/I-Laisve-1994-118(155)-18.jpg)
Apačioj ir sekančiame psl.— sušaudytų Kupiškio partizanų kūnai. Nuotraukos gautos iš Lietuvos Romo Kauniečio dėka. Jo straipsnyje daugiau detalių.
Skaityti daugiau: Romas Kaunietis, Kelio į laisvę pradžia
Kiekvienas pasakojimas, kiekvienas liudijimas ir dokumentas iš Lietuvos partizanų kovų prieš raudonąjį okupantą laikotarpio yra vertingas įnašas į tų laikų heroiškos lietuvos istorijos atkūrimą. 1992 m. rudenį Į laisvę Nr. 114 prisiminėme poetą Bronių Krivicką, tapusį partizanu ir žuvusį 1952 m. rugsėjo 21 d. prie Raguvos. Bronius Krivickas ir jo kovos draugai yra taip pat pavaizduoti ir į Laisvę fondo premijuotame rašytojo Jono Mikelinsko romane „Nors nešvietė laimėjimo viltis”. Čia spausdiname ką tik iš Lietuvos gautą Vlado Strigūno parodymą, užrašytą 1993 m. lapkričio 6 d. apie dviejų partizanų mirtį ir jų palaidojimą. Šį parodymą kartu su keliais paaiškinimais bei užsklanda atsiuntė (per dr. Albiną Šmulkštį) poetas Eugenijus Matuzevičius.
Red.
DVIEJŲ PARTIZANŲ MIRTIS
Vlado Strigūno parodymai:
„Tai buvo 1952 m. rudenį. Sekmadienį, anksti ryte aš buvau išėjęs į mišką (netoli Raguvos -E.M.) grybaut. Grybaudamas išgirdau keistą ūžesį, kuris sklido nuo miško pakraščio. Buvau jau pilną krepšį prisirinkęs baravykų, matau — atbėga švogerka Eigirdienė ir sako:
— Vladai, visas miškas apsuptas ruskių... Nebevaikščiok. Bėk namo...
Aš palengva, neskubėdamas einu, baigiu išeit prie savo gryčios palei Nevėžį, tik suriko ruskis:
— Stoj! Stoj! — ir aš sustojau.
Matau, telefono laidai netoli nutiesti, o mano namai buvo kitapus Nevėžio. Parvarė tas kareivis mane į namus. Čia žiūriu, iš Kvetkų atvažiavus tetulė, visi į gryčią suvaryti, į lauką nieko neišleidžia, ir taip per dieną.
Skaityti daugiau: Vladas Strigūnas, Dviejų partizanų mirtis
ANTANINA GARMUTĖ
OBELIS
dokumentinė apybraiža
Vaikštom žeme, ir mumyse gyvena atmintis. Iš jos, lyg nuo tolimo pasakų kranto atplaukia plati vaikystės upė. Žaliuoja sodai ramioje sodyboje prie šilo. Tuose atminties soduose visada žydi obelys — stambiais, rausvai baltais žiedais — skleisdamos nenusakomą kvapą ir būsimų obuolių skonį.
Ar obelys turi teisę žydėti? Keistas klausimas, kai net viduržiemy nugriaudėjęs perkūnas nieko nestebina. Dabar. O tada raudonieji skėriai plūdo ir plūdo į mūsų Lietuvą...
Moteris, kurią kasdien regiu, mėgsta dėvėti tamsius drabužius. Jie jai pritinka. Jos baltame veide dar tebespindi jaunystės atšvaitai. Reto atvirumo minutę ji vadina save obelim. Albinos — toks moters vardas — pasakojimas virpa kaip sužeistos sielos meditacija.
— Ėjau antrus metukus. Buvau vienintelis jaunos ūkininkų šeimos vaikas. Gyvenome Veliuonos valsčiaus Rukšionių kaime. Gražiai gyvenome. Žemės gal 60 ha. Tėvai. Seneliai. Dėdė. Teta. Į pasaulį rengėsi ateiti broliukas ar sesutė. Tų dienų neprisimenu. Liko tėvų atmintis.
— Jie gyvi — tėvai?
— Jau ne — Veliuonos kapeliuose.
— Pasakok...
— Aušo 1945 metų liepos 24 d. rytas. Į kiemą įbildėjo sunkvežimiai. Pasigirdo beldimas į duris. Tėvai ir seneliai išsigando. Balsai už durų rusiškai keikėsi ir šaukė: „Atidarykit, banditai, jums atėjo galas!" Atidarė — įsiveržė ginkluotieji. Pareiškė: „Apsirenkit — vežame jus šaudyti!" Neleido nieko pasiimti. Mama pasičiupo tik puoduką su medum, kad būtų kuo mane pamaitinti, kol sušaudys. Abu tėvai nusimovė nuo pirštų žiedus ir įmetė į šulinį. Gal sužinos ir išsiims giminės? Išsiėmė gobšūs kaimynai.
Skaityti daugiau: Antanina Garmutė, Obelis
DEMOKRATIJOS PAGRINDAS,
arba
KĄ JIE IŠ MŪSŲ PADARĖ
JONAS MIKELINSKAS
_files/I-Laisve-1994-118(155)-21.jpg)
Rašytojas Jonas Mikelinskas. Nuotr. O. Pajėdaitės.
1945 metų vasarą Salomėja Nėris, prieš metus grįžusi į Kauną iš Sovietų Sąjungos gilumos, sutiko gatvėje savo buvusį bendradarbį, pribėgo prie jo, puolė jam ant kaklo, apsikabino ir ašarodama, kone alpdama, sušuko:
— Jonai, Jonai, ką jie iš mūsų padarė!
Tai buvo pasakyta prieš keturiasdešimt devynerius metus, kai dar patys didieji išbandymai ir „padarymai", kuriuos mūsų tautai primetė lemtis« ir Stalinas ir kurių nuo mūsų, deja, nenukreipė į šalį Dievas, buvo dar ateity. Oką ji, mūsų jautrioji, negalinti nečiulbėti lakštingala, būtų pagiedojusi dabar, kai būtų suvokusi ir įsisąmoninusi, kas liko iš tautos, kuri 1941 metų birželio 23 dieną, prasidėjus vokiečių-sovietų karui, stichiškai pakilo su ginklu ir be ginklo prieš okupantą ir kuri 1944-1952 metais vienų viena liejo kraują kovoje su pono Franklino Roosevelto išgelbėta nuo kracho, aprengta, apšarvuota, pamaitinta ir šimteriopai skaitlingesne Kruvinąja armija.
O kas iš tikrųjų „padaryta" iš tos darbščios ir narsios lietuvių tautos, bene klaikiausiu būdu atskleidė ir vis dar tebeatskleidžia prasidėjęs perėjimas į rinkos ekonominius santykius. Todėl verta prie to klausimo kiek plačiau apsistoti ir pamėginti jį ramiai, bešališkai, pasinaudojant faktais bei jų apmąstymais, paanalizuoti.
Skaityti daugiau: Jonas Mikelinskas, Ką jie iš mūsų padarė
Fotografinė kopija 
BOX 
