Partizanai: Istorija ir dabartis
 Adolfas Ramanauskas
Vanagas
1918 03 06 - 1957 11 29
|
 Antanas Kraujelis
Siaubūnas
1928 10 28 - 1965 03 17
|
 Jonas Žemaitis
Vytautas
1909 03 15 - 1954 11 26
|
 Juozas Lukša
Daumantas
1921 08 10 - 1951 09 04
|
 Juozas Vitkus
Kazimieraitis
1901 12 10 - 1946 07 12
|
 Jonas Misiūnas
Žalias Velnias
1911 - 1947 03 11
|
 Justinas Lelešius
Grafas
1917 11 23 - 1947 09 24
|
 Lionginas Baliukevičius
Dzūkas
1925 01 01 - 1950 06 24
|
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 8 (1267) 1951 m. Birželio-June mėn. Įsteigtas 1919 m.
Didžioji lietuvių tautos tragedija
Dr. Kazimierą Grinių prisiminus
LIETUVOJE TEBESIAUCIA BAISUSIS BIRŽELIS
LIETUVOS VIETINĖ RINKTINE 1944 METAIS
Atominė energija ir jos panaudojimas
SIAUBINGASIS BIRŽELIS LIETUVOJE-
POGRINDŽIO SPAUDA NACIŲ OKUPACIJOS METU
Karinės žinios, kultūrinės naujienos
Fotografinė žurnalo kopija PDF: 
ALGIMANTAS Gi. ...US
Žvangindamas pačiais moderniausiais ginklais, tai vėl “taikiai” šypsodamasis šėtoniško gudrumo grimasomis, Maskvos raudonasis imperatorius tebežengia į priekį. Užgrobtuosius kraštusir žmones totališkai naikindamas, kaimyninius ir silpnesniuosius — gąsdindamas, o visą laisvąjį pasaulį — kiršindamas ir mulkindamas, rusiškojo imperializmo siaubas dieną naktį visu platumu rengiasi kraštutiniam ir lemiamam žingsniui.
Visam laisvajam pasauliui, žmonijos Sąžinei — dar nepakako Pabaltijo tautų užgrobimo ir naikinimo baisiųjų pavyzdžių, pradedant 1940, 1941, 1944 metais. Demokratinės Vakarų galybės, sužlugdžiusios hitlerinės Vokietijos imperializmą, o Antrąjį Pasaulinį karą vedusios tautų laisvės ir patvarios taikos šūkiu, šiandien klaikiai tebežiūri į visą eilę Europos kraštų, karo eigoje atsidūrusių žvėriškos komunistinės sistemos katile...
Maskvinio voro tinklas gudriai supančiojo gabius prezidentus, net karo vadus, apstatydamas juos stalininę “religiją” išpažįstančiais patarėjais. Tuo būdu karas buvo laimėtas, taika pralošta, o šimtai milijonų žmonių, sadistiškiausiomis priemonėmis morališkai ir fiziškai kankinamų ir žudomų, tebešaukia dangaus keršto savo budeliams. Šimtai tūkstančių benamių tremtinių iš įvairių kraštų, pasilikusių už anos velniškos uždangos, šiandien blaškosi po visą pasaulį, svetingai ar šiurkščiai priimami, o kartais neturėdami kur ir galvos priglausti, lyg ta benamė Korėjos mergaitė, iš nuovargio užmigusi ant akmens pakelėje... Tuo tarpu didžiosios demokratinės pasaulio jėgos sakosi nesančios pakankamai pasirengusios raudonajam siaubui duoti lemiamą atsakymą kalaviju ir ugnimi.
Kieno gi kaltė? Kas anuomet atpalaidavo nuo grandinės šį epokalipsinį žvėrį?...
A. MERKELIS
Mikalojus Konstantas Čiurlionis viename savo paveiksle vaizduoja ant kalnelio su pienės pūkeliais žaidžiantį kūdikį. Viršum jo — juodas aras, galingai išskėstais sparnais. Jis skrenda tiesiog į žaidžiantį kūdikį. Jo plėšrūs nagai parengti kiekvieną momentą čiupti nekaltą auką. Rodos, visa erdvė pilna klaikaus nerimo, šiurpaus mirtinio pavojaus. Tik žaidžiąs kūdikis jo nemato ir nejaučia. Jis įsigilinęs į savo žaidimą, jis kupinas trykštančios gyvybės ir jo sąmonėj dar negimusi mintis apie pavojų, galintį ją nutraukti.
Šiame M. K. Čiurlionio paveiksle, tartum, pranašingai pavaizduotas Nepriklausomos Lietuvos tragiškas likimas. Iš pirmojo karo griuvėsių prisikėlusi nepriklausomam gyvenimui, Lietuva tiek savy jautė gyvybės, energijos, pasiryžimo ir pasitikėjimo savo jėgomis, jog svetima jai buvo mintis apie galinčius nepriklausomybę sužlugdyti pavojus.
Daug iškentusi svetimųjų priespaudoje, daug aukų sudėjusi laisvės kovai, Lietuva, sulaukusi laisvės, ja ir tegyveno ir atrodė, kad nebėra jėgų, kurios įstengtų iš jos laisvę išplėšti. O jei kas kėsintųsi į jos laisvę, ją gintų iki paskutinio kraujo lašo. Taip kalbėjo valstybės ir visuomenės vyrai, taip rašė spauda. Kalbėti ir rašyti buvo drąsu, nes kurį laiką aplink rimto pavojaus ženklų lyg ir nebuvo.
Nuolatos buvo pabrėžiamas ir Lietuvos saugumas, nes atrodė, kad Lietuva esanti toli nuo galimų karo židinių. Kai Vakaruose pradėjo telktis niaurūs karo audros debesys, tuomet viešose kalbose ir spaudoje ypač stipriai būdavo pabrėžiamas Lietuvos saugumas. Tačiau ir tose kalbose buvo galima jausti šiek tiek netikrumo, kad Lietuva jau nėra taip saugi, kaip ji norėtų.
Argi Lietuva iš tikrųjų buvo saugi?
Iš žurn. Henriko Blazo kalbos, pasakytos per Dr. Kazimiero Griniaus mirties vienerių metų minėjimą, New Yorker viešbutyje,New Yorke, N. Y., 1951 m. birželio mėn. 9 d.
Praėjo vieneri metai, kai netekome Dr. Kazio Griniaus — tautos žadintojo, jos politinės sąmonės formuotojo, varpininko, nepriklausomos Lietuvos ministerio pirmininko ir Lietuvos Respublikos prezidento. Jo gyventasis laiko tarpas apėmė lietuvių tautos ir valstybės istorijoje ištisą epochą, kurios pradžia buvo itin panaši į dabar gyvenamus laikus.
Gimė Dr. Kazimieras Grinius 1866 metų gale. Anuometinę Lietuvą vergė rusiškasis carizmas. Po 1863 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją Lietuvoje siautėjo rusiškasis teroras ir reakcija. Sukilimo dalyviai arba dar tebesėdėjo kalėjimuose, arba teismo nubausti pėsti buvo varomi į Sibiro katorgą, arba pabėgę iš Lietuvos į Vakarų Europą kaip politiniai tremtiniai ieškojo sau prieglobsčio ir saugių gyvenimo vietų Vestfalijoje, Anglijoje, Turkijoje, Amerikos Jungtinėse Valstybėse.
Pačioje Lietuvoje dar tebestovėjo kartuvės, kuriose buvo kariami sukilimo vadai, dar nenudžiūvęs buvo kraujas rusų išžudytųjų lietuvių sukilėlių. Muravjovą Koriką Vilniuje pavadavo kiti caro satrapai, kurie vykdė toliau lietuvių tautos naikinimo, persekiojimo ir nutautinimo darbus. 1865 metais buvo uždrausta lietuviškoji spauda. 1866 metais į Lietuvą buvo privežta dešimtys tūkstančių burliokų, kurie buvo įkurdinami ūkiuose, iš lietuvių atimtuose, pastaruosius už dalyvavimą sukilime prieš caro imperiją į Sibirą ištrėmus, nužudžius arba jiems į Vakarų laisvąjį pasaulį pabėgus.
Jei žmogui pakaktų tenkintis vien materialiniais klausimais, negalima būtų pasakyti, kad gyvenimas Lietuvoje — miestuose — būtų neįmanomas. Miestiečiai dabar jau turi ir prekių ir maisto... bet, nuolatiniu baimės jausmu nusikratyti negali. Baisiosios, pirmosios rusų okupacijos metu vykdytos deportacijos tebesitęsia. Kasmet po kelis kartus buvo vykdomi didesnio ir mažesnio masto vežimai. Kartais buvo daugiau vežama iš vienos vietos, kartais iš kitos. Visi miestai ir miesteliai atidavė savo duoklę, o paskutiniuoju metu deportacijos visu savo svoriu krito ant Ūkininkijos, kuri yra nelaimingiausias mūsų kraštoelementas. Visi gali suprasti, ką ūkininkui reiškia kolchozas... Buvo baisių tragedijų — nusižudymų, padegimų, išėjimų į mišką... Žiauri okupanto ranka nekreipė dėmesio į jokias reakcijas, ir kraštas šiandieną veik ištisai sukolchozintas. Daug ūkininkų bevelijo persikelti į miestus, kur uždarbiai didesni... kiti su rezignacija priėmė savo likimą...
Panašiai rezignavo šimtai tūkstančių deportuotųjų. Deportacijos nukreiptos į Sibirą. Išvažiavus iš Lietuvos ribų, jau apie Minską, vagonų durys atidaromos ir langai atkalami. Iškabinami užrašai: Savanoriai į Rusiją ir pan. Bėgti galima pakeliui, ir kas susidaro pinigo,gali ir iš tokio Altajaus, nusipirkęs bilietą, grįžti atgal, bet kas iš to. Tokius sugauna ir vėl deportuoja, nes gyventojų kontrolė yra žiauri.
Blogiau yra nuteistiesiems į darbo stovyklas. Čia sąlygos buvo neįsivaizduojamai sunkios. Tik po 1949 m. rugpiūčio mėn. kiek pagerėjo — spėjama, po to, kai užsienyje buvo pradėtas kelti sovietų koncentracijos lagerių klausimas. Susidaro įspūdis, jog rusai privengia užsienio opinijos ir dar nesijaučia galį daryti visur, ką tik nori. Jie lietuvių nekenčia ir visi įsitikinę, kad krašte jau seniai nė vieno lietuvio nebūtų likę, jei rusai būtų laikę savo laimėjimus galutinais.
PLK. O. URBONAS
BŪKLĖ LIETUVOJE V. RINKTINĖS ORGANIZAVIMO IŠVAKARĖSE
1943-jų metų antrojoj pusėj gyvenimas Lietuvoje pasidarė visiškai neįmanomas. Vokiečių pralaimėjimas ties Stalingradu, galima sakyti, palaužė jų galybę. Tiesa, Charkovo rajone jie dar sugebėjo išplėsti trumpą puolimą, tačiau visiems jau aiškėjo, jog artinasi laikas, kada jie nesugebės ne tik pulti, bet netgi išlaikyti braškantį Rytų frontą.
Bolševikai, išplėšdami savo puolimą fronte, užfrontėje pradėjo rodyti labai didelį aktyvumą. Gausūs būriai parašiutininkų buvo nuleisti priešo užnugaryje. Čia jie susijungė su visokio plauko žmonėmis, kurie panorėjo drumstame vandenyj pažuvauti. Be vokiečių-dezertyrų ir rusų pabėgusių belaisvių, čia atsirado nemaža ir vietinių žmonių, kurie, prisidengę partizanų vardu, pradėjo suvesdinėti asmenines sąskaitas su kaimynais, arba — tiesiog plėšikauti. Dvi pagrindinės bolševikų stovyklos, prie Naručio ežero (apie 10-12,000 žmonių) ir Rūdninkų miškuose (apie 6-8,000), kurios buvo sudarytos iš stambesnio parašiutininkų skaičiaus ir savo vadovybėje apjungė visus prisiplakusius prie jų žmones, sudarė jiems tam tikrą saugesnį užnugarį, nes prie šių dviejų stovyklų nedrįso prisiartinti nei vienas vokietis.
Tolimesnio darbo metu štabe, sekant kasdieninius pranešimus iš vietų apie banditų pasirodymą, žemėlapyje išryškėdavo tų gaujų keliai ir kryptys, kuriomis jie traukė Lietuvos gilumon. Pirmiausia jie aplankydavo Švenčionių apskritį, o toliau persimesdavo į Ukmergės ir Utenos apskričius. Iš ten išsišakodavo iš dalies į Zarasų ir Panevėžio apskričius. 1943 m. rudenį ir 1944 m. ankstų pavasarį Žemaitijoje dar buvo, palyginti, ramu, bet jau vasario-kovo mėnesiais banditai pasirodė ne tik Raseinių, bet jau Telšių ir Tauragės apskrityse. Prasidėjo plėšimai, žudymai, moterų išprievartavimai, padegimai — ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Keliai buvo visiškai nesaugūs. Jeigu net Vilniuje ir Kaune žmonės vengdavo tamsoje pasirodyti gatvėse, jei banditų į butus įsilaužimas ir žmonių apiplėšimas gatvėse šiuose miestuose virto kasdieniniu reiškiniu, tai ką kalbėti apie kaimą, apie viensėdžius, kur ir pagalbos nebuvo iš kur laukti. Negausi Lietuvos policija pasirodė bejėgė su tuo banditizmu kovoti, o gyventojai, neturėdami ginklų, pasipriešinti negalėjo. Banditai įsidrąsino tiek, kad net gausesni žmonių subuvimai buvo jų “aplankomi.” Iš pradžių jie pasitenkindavo vien plėšimu, bet vėliau pradėjo žudyti žmones, išprievartauti moteris. Žmonės kentėjo ir šaukėsi pagalbos.
Buvusių Lietuvos Karių Sąjunga “Ramovė” savo skyr. išleido Bendruosius nurodymus kultūrinei veiklai tvarkyti (žiūr. S-gos Statuto 1, 2 ir 3 straipsnius). Didžiausią šių nurodymų dalį sudaro punktas “c” — Atsiminimų rašymas, istorinių dokumentų rinkimas.
Nurodymuose taip pat kalbama apie Kultūrinės Sekcijos sudarymą (prie S-gos Centro Valdybos), apie paskaitas, šventes, parengimus, ekskursijas. Pabaigoje nurodoma, kaip turi būti daroma kultūrinės veiklos apyskaita.
Tarp kitko, čia ištisai paduodame penkto “b” (paskaitos) 5-ją pastraipą.
“5) Paskaita ištisai arba bent jos santrauka - konspektas, pagal galimybę, turi būti paruošta raštu. įdomesnės paskaitos siųstinos KARIO Redakcijai. KARY išspausdintomis paskaitomis galės pasinaudoti ir kiti skyriai, nes nei Sąjungos Centro Valdyba, nei jos Kultūrinė Sekcija tuo tarpu neturi lėšų ir techniškų galimybių kultūrinei veiklai centralizuoti. KARYS šiuo atžvilgiu bus mūsų mielas talkininkas ir bendradarbis.”
DR. INŽ. J. VĖBRA
(Tąsa iš 7 nr.)
2. ATOMŲ SUSIJUNGIMU PAGRĮSTA BOMBA
Vandenilio bomba
Šios, atrodo, dar nerealizuotos, bombos idėja senesnė, negu atomo skilimu pagrįstos U-235 arba plutonijaus bombos. Dvidešimtojo amžiaus priemonėmis pradėjus tikrinti Prout’o medžiagos vienumo teoriją, pagal kurią visų elementų atomai sudaryti iš vandenilio atomų, greit buvo konstatuota, kad iš keturių vandenilio atomų sudėtas helijaus atomas sveria apie 0.7% mažiau, negu keturių vandenilio atomų svorių suma.
Vėlesni tyrinėjimai parodė, kad keturiems vandenilio atomams kondensuojantis į vieną helijaus atomą, vietoje 0.03 g. išnykusios medžiagos, atsiranda . beveik 700,000,000 kalorijų atitinkantis energijos kiekis. Tuos pačius keturis vandenilio atomus sudeginant į vandenį, tegaunama vos 136,660 kalorijų. Tad vandenilio kondensavimas į helijų, jei jis būtų nesunkiai įvykdomas, tikrai būtų žavingas energijos šaltinis, 5,000 kartų našesnis, negu vandenilio deginimas.
Parašiutininkai sėda į desanto lėktuvą
Šiandien jau nenaujiena parengimuose, svečiuose ar gatvėje sutikti žvalių, energingų mūsų vyrų, JAV parašiutininko uniformoje. Baigę pagrindinį mokymą, šion ginklo rūšin vyrai priimami savanoriškai. Malonu pastebėti, kad mūsiškiai dažniausiai pirmaisiais arba arti pastarųjų baigia pirminio karinio mokymo kursą ir gerai pasirodo šioje sunkiausioje ir moderniausioje kariuomenės ginklo rūšyje—parašiutininkų tarnyboje. Kiekvieno šių dienų kario parengimas, tai juo labiau parašiutininko, reikalauja daug ištvermės, sveikatos, stiprių nervų ir nesibaigiančių specialių treniruočių.
—Sveikas, Vytai, seniai matytas! Kaipgi tau sekasi šokinėti iš padangių ? — užklausiu anądien netikėtai sutikęs elegantišką jaunuolį, kuklioje parašiutininko uniformoje.
—Ačiū, viskas gerai, kaip matote, — smagiai atsako sveikindamasis jaunas karys, buvęs mūsiškės kolonijos gyventojas. Paskubomis kalbamės apie jo dabartinę tarnybą, įspūdžius.
—Kelis kartus jau teko šokti?
—Su merginomis — nesuskaitomai, parašiutu — penketą kartų.
Karys ir gėlės Floridos žemėje
LEGIONIERIAUS LAIŠKAS IŠ ŠIAURINĖS AFRIKOS
ORAN, Š.AFRIKA, 1951 m. birželio 14 d.
Didžiai Gerbiamas Kapitone,
Iš vieno lietuviško laikraščio sužinojau, jog mūsų mielas ir brangus KARYS vėl yra atgijęs Amerikos padangėje. Man, kaip buvusiam kariui, ta žinia suteikė nemaža džiaugsmo, tad būčiau laimingas, gavęs pasiskaityti bent vieną KARIO numerį. Ak, jau nuo pat vaikystės dienų mėgau mūsų KARĮ ir Nepriklausomybės laikais su įdomumu jį skaitydavau.
Kaip ir daugeliui kitų mano kovos draugų, karo audros nublokštiems, teko atsidurti prancūzų svetimšalių legione. Ėjome ilgą kančios kelią, kovodami tolimojoj Indokinijoj dėl svetimųjų interesų... Laimei dar teko gyvam išlikti, nors ir praradus nemaža sveikatos jau vien dėl klimato sąlygų.
Dabar jau metai laiko kaip esu civiliam gyvenime, nelengvomis sąlygomis įsikūręs saulėtoj Afrikoje.
Sunku yra čia naujakuriui, kur vienam tarp svetimųjų reikia kovoti su gyvenimo tikrove. Ypač jaučiuosi vienišas ir badauju dėl lietuviškosiosios spaudos trūkumo. Tad turiu garbės kreiptis į geraširdžius Amerikos lietuvius, kad jie mane sušelptų lietuviškąja spauda, kad pagydytų šį vienišą “ligonį”. Ypač norėčiau matyti mieląjį KARĮ. Turiu vilties ir tikiu, kad mano šauksmas pasieks geradarį tautietį, kuris sušelps mane — būsiu labai dėkingas.
Sovietai įsiveržia į Lietuvą...
“Amerikos Balsas” VI. 15, antrosios programos metu
Šiandien sueina 11 metų, kai Sovietų ginkluotosios jėgos, pamindamos iškilmingus pasižadėjimus, įsiveržė į Lietuvą ir, tautos protesto nepaisydamos, pradėjo savaip šeimininkauti.
Su šiurpu ir širdgėla Lietuvos žmonės amžiams prisimins tą saulėtą birželio 15 šeštadienį, kai tankų vedamas, raudonasis tvanas užliejo visus rytinės Lietuvos kelius ir ištisine banga pradėjo riedėti vakarų linkui. Anksti popietį raudonieji tankai pasirodė Vilniaus gatvėse, kai raudonos sargybos užiminėjo tiltus per Nerį. Tą pačią valandą įgulų tankai jau šeimininkavo Kaune, užiminėjo tiltus per Nemuną, o sovietų laivyno vienetą stovėjo išsirikiavę prie Šventosios uosto, bei patruliavo Lietuvos pajūrį.
Apie paskutinių dienų įvykius ir Maskvos rengtą smurtą mažai težinodama, Lietuvos plačioji visuomenė liko lyg stabo pritrenkta, kai per valstybinio radiofono tinklą šeštadienį išgirdo tokias žinias:
“Kad užtikrintų sklandų savitarpės pagalbos sutarties vykdymą ir apsaugotų krašto neliečiamybę, Lietuvos respublikos veiksniams pritarus, Sovietų Sąjungos kariuomenė šiandien rytą eilėje punktų peržengė Lietuvos valstybinę sieną ir įžengė į Lietuvos teritoriją. Draugiškai kariuomenei pasitikti, išvyko kariuomenės vadas generolas Vitkauskas ir kiti aukšti kariniai pareigūnai. Lietuvos visuomenė kviečiama laikytis ramiai, suteikiant žygiuojančiai kariuomenei prideramo pasitikimo.”
Ir taip birželio 15 prasidėjo nauja Maskvos okupacija, kurios padariniai dar nėra likviduoti ir šiandien. šiuo nepateisinamu smurto aktu Kremliaus valdovai brutaliai paneigė bent penketą jų pačių laisvu noru duotų pasižadėjimų ir iškilmingai pasirašytų tarptautinių sutarčių.
Masinės deportacijos į Sibirą...
“Amerikos Balsas” VI. 14 popietėje
1941 m. birželio 14 d. sovietai pradėjo masinį Pabaltijo gyventojų trėmimą į Sibirą ir kitas tolimas Sov. Sąjungos sritis. Tai buvo barbariškiausias Sovietų Sąjungos prievartos aktas, nukreiptas prieš šias tris taiką ir laisvę mylinčias tautas, su kuriomis Sov. Sąjunga dar 1920 metais buvo sudariusi vadinamąsias “amžinąsias taikos sutartis”, iškilmingai pasižadėdama visais laikais gerbti šių valstybių laisvę ir nepriklausomybę, ir nesikėsinti į šių valstybių teritoriją.
Deja, lygiai prieš dešimtį metų, ano baisiojo birželio 14 d., Kremlius padarė dar vieną žingsnį, užsitraukdamas sau prakeikimą. Kremliaus valdovai pasirįžo išnaikinti lietuvių, latvių ir estų tautas, ištremdami jas iš Tėvynės, ir pasmerkdami šimtus tūkstančių nekaltų žmonių lėtai mirčiai sovietų vergų stovyklose.
Šiandien AMERIKOS BALSAS, prisimindamas šimtus tūkstančių nekaltų sovietų smurto aukų, perduos tikrą trėmimo istoriją, kurią mums išsaugojo vienas savo tėvų, brolių ir sesers likimo išvengęs sūnus Vytautas.
Šiaurės Rytų Lietuvoje yra virš penkių tūkstančių gyventojų turįs apskrities miestas Utena. Miestą į dvi dalis skiria asfaltu lietas plentas, einąs kuone per visą kraštą. Tarp stoties ir pašto gal dar ir dabar paplentėj tebestovi namai, kur gyveno Vytautas.
“Mūsų šeimą sudarė aštuoni asmenys: tėvelis su mamyte, mes, penki broliai, ir jauna sesuo. Jauniausiam broliukui buvo septyneri metai. Aš buvau pats vyriausias. Studijavau teisės mokslus Vilniaus Universitete.
Tėvas, atėjus bolševikams, buvo iš tarnybos atleistas. Maždaug du kartu į savaitę jį tardydavo NKVD. Apie tardymus jis retai teprasitardavo — gal tik tiek, kad vienintelis NKVD nuolat statomas klausimas buvo gana keistas: “Kodėl tave ir prastižmonės — proletarai užstoja?”
STASYS BUTKUS
(Pabaiga)
Kariuomenės štabo Spaudos ir Švietimo Skyrius, nuo pat 1921 m. iki pirmosios bolševikinės okupacijos, kasmet išleisdavo kišeninius KARIO kalendorius. Po kelerių metų pertraukos, KARIO kalendorėlis 1945 metams buvo išleistas jau tremtyje, Berlyne, Šaulių Sąjunga irgi šauliams kasmet leisdavo šaulių kalendorius. Karių religiniai reikalai irgi nebuvo pamiršti. Kar. Št. Spaudos ir Švietimo Skyriaus buvo išleista kariams maldaknygės: Karys Katalikas ir Karys Evangelikas.
Be karinės knygos, dar buvo išleista vienkartinių leidinių: Savanoris Kūrėjas, Savanoriai Kūrėjai; Lietuvos karo invalidams kasmet išleisdavo “Lietuvos Karo Invalidą” ir “Vyčio ženklą.” Taip pat “buvo išleista (daugiausia Kar. št. Spaudos ir šviet. Skyriaus) ir atspaudų: J. Ramanausko “Seinų partizanai,” V. S. “Mūsų karinės aspiracijos XIX šimtmetyje,’” plk. ltn. K. Ališausko “Giedraičių kautynės,” plk. ltn. Žukaičio “Panevėžio operacijos,” A. Ružancovo “Kaunas 1831 ir 1863 m. sukilimuose” ir kitų autorių.
Bibliografijos srityje pirmomis Nepriklausomybės dienomis buvo iž-leistas A. Ružancovo paruoštasis šios šakos leidinys ir 1922-1929 m. būvyje buvo leidžiama “Karo ir literatūros rodyklė.” Kariuomenės Centrinė Biblioteka yra išleidusi 3 tomus (per 1000 puslapių) savo knygų ir periodikos katalogą, pirmąjį Lietuvos šios rūšies leidinį.
Po sunkios ir ilgos ligos, š. m. birželio 1 d. Vokietijoj mirė rašytojas-poetas
JUOZAS KRUMINAS.
Nepriklausomos Lietuvos laikais velionis buvo nuolatinis KARIO bendradarbis. Jo skaidrūs, ugningi karines nuotaikos eilėraščiai dažnai pasirodydavo mūsų žurnale.
Mūsų mielajam bendradarbiui prisiminti, čia duodame vieną J. Krumino eilėraštį, tilpusi 1939 m- KARYJE.
DAINA PER AUDRĄ
Vejas sulingavo smilgą šalia kelio,
Vejas tamsioj girioj ėmė ūžt ir gaust.
Lankstėsi sušvilpę šakos beržo žalio,
Debesys pajuodę lipo ant dangaus.
Mūsų kuopa žengė iš karštų pratimų,
Iš plačių dirvonų tėviškės laukų-
Debesys artėjo, viesulas nerimo,
Beržui šalia kelio buvo nejauku.
K. PELĖKIS
(Pabaiga)
Pogrindžio spauda prieš naciųpastangas išvežti lietuvius darbams
Kai naciai paskelbė Lietuvoje totalinę darbo mobilizaciją, norėdami sumobilizuoti lietuvius priverčiamiems darbams Reichan, pogr. spauda rašė:
“Šiandien atviru veidu vokiečiai skelbia totalinę darbo mobilizaciją. Lietuviams tai reiškia totalinį tautos naikinimą. Dešimtys tūkstančių lietuvių jau Vokietijos darbuose. Pusbadžiu maitinami, drabužio negaudami, lageriuose laikomi, jausdami kiekviename žingsnyje pabrėžiamą vokiečio pranašumą ir jo geresnį maistu ir drabužiu aprūpinimą, už mažiausį nepasitenkinimą baudžiami net koncentracijos stovyklomis — tiek lietuviai, tiek kitų tautų žmonės, prievarta čia atvežti, sakosi pėsti grįžtų, kad tik galėtų. Bet jie yra paversti N. Europos vergais ir moderniom priemonėm saugomi. Kuo daugiausia išspausti iš jų darbo energijos ir nelaikyti jų savame krašte, yra dvigubas Reicho interesas. Jų vieton atsiunčia vokiečius ir vok. repatrijantus, kad jie išvengtų bombardavimo, čia, Lietuvoje, užimtų lietuvių vietas, neprivalėdami jokių karo prievolių, naudodamiesi išimtinėm privilegijom, asmeniškai pasipelnytų ir kraštą perimtų iš lietuviškų į vokiškas rankas.”
IŠ PRANCŪZŲ SVETIMŠALIŲ LEGIONO GYVENIMO
SERŽANTAS X, MLE 86 613
Bevartydamas pageltusius užrašus, nuo ilgo užsigulėjimo kuprinėje, išnešiotos po Saharos dykumą, Senegalijos miškus, Maroko kalnus, Tuniso apkasus ir perkvipusius benzinu, riedant tanku po Europą, radau mažytę sudžiūvusią gėlelę.
Dabar dar galvoju, kad, gal būt, tikrai ji buvo mano laimės nešėja, kada aplinkui tiek draugų žuvo, aš išlikau gyvas. Nes ji man buvo įduota iš tikros meilės.
Prisimenu gerai tą įvykį, kaip vieną dieną 1944 metais mes stovėjome išsirikiavę didžiajame Sidi-Bel-Abbes svetimšalių legiono kareivinių kieme pasiruošę paradui, prieš išvykstant į frontą.
Karštas pietų vėjas, pučiąs nuo Saharos, vos vos judino medžių šakas ir, apsirengę pilnoj žygio aprangoj, po plieniniais šalmais mes prakaitavome, laukdami kol išneš iš garbės salės legiono vėliavą.
Šį kartą baltos kepurės buvo sudėtos į maišus.
—Baionette au!..., — pasigirdo komanda.
Sužvangėjo durtuvai.
—Presenteeez... armes!
Ritmiškai, kaip vienas, pasikėlė šautuvai pagarbai.
Kieme įsiviešpatavo tyla. Iš gretimo sodelio, kur randasi legiono garbės salė, pasirodė legiono vėliava, nešama jauno leitenanto, bet kurio krūtinė buvo nusagstyta ordenais, kokių retai turi ir senas karininkas, šalimais ėjo seržantas, kaporalas ir užpakaly trys legionieriai. Visi jie buvo verti eiti šalia šios garbingos vėliavos, kuri linko nuo gausių ordenų. Jų krūtines irgi puošė kryžiai, medaliai ir kitokie pasižymėjimo ženklai.
Visi sulaikę alsavimą žiūrėjo, kaip vėliava sustojo išsirikiavusio kvadratu pulko vidury. Tada pasigirdo nauja komanda:
--Au drapcau!
Ir orkestras pradėjo groti. Legionieriai stipriau suspaudė šautuvų buožes, žiūrėdami į šią vėliavą, kuri yra mačiusi tiek daug paskutinių žvilgsnių.
Kiemo šone susirinkę civiliai, dauguma karių šeimos nariai, irgi su pagarba žiūrėjo į vėliavą.
—-Legionieriai! — prabilo pulkininkas. — Jums tenka garbingas uždavinys ir jūs turite būti patenkinti, kad buvote parinkti į šį, žygio pulką, kuris vyksta laisvinti Europą. Aš jus siunčiu į mūšį. Eikite, atlikite garbingai uždavinį, pasilikite ištikimi legiono tradicijoms, ir, jei reikės, mokėkite garbingai mirti, nepadarydami gėdos savo vėliavai, kuri matė tiek daug herojiškai žūstančių legionierių...
Po parado civiliai prisiartino prie išsirikavusių legionierių atsisveikinti. Pro mane praėjo vieno karininko žmona, vedina mažą trijų metų mergaitę.
—Mama, aš noriu šiam seržantui įduoti gėlelę...
Motina pasižiūrėjo į ją ir mane. Kodėl ne?
—Įduok.
Mergaitės, priėjusi prie manęs, pasistiepė ant pirščiukų ir ištiesė gėlelę. Aš pasilenkiau ir paėmiau iš jos rankelių, užsikišdamas už atlapo, kuo meiliausiai stengdamasis nusišypsoti. Bet mergaitė nesitraukė.
—Mama, aš noriu jį pabučiuoti.
Perdavęs savo automatą kaimynui, drebančiom iš susijaudinimo rankom pakėliau nuo žemės, ir ji, prisispaudusi prie manęs, pabučiavo į žandą.
Šis gal nereikšmingas įvykis mane sujaudino, jog mano akys sudrėko. Kas aš jai? Jei ne ji, tai gal niekas nebūtų atėjęs pasakyti sudiev. Ir šioj mažoj mergaitėj aš pajutau, kad visi pasilikę civiliai dėkoja ne man vienam, bet ir visiems mano draugams, atvykusioms iš toli ir dabar einantiems kovoti už laisvę.
Vakare, susėdę į šarvuočius, motorams keliant didžiausį triukšmą, riedėjome Sidi Bel-Abbes gatvėmis Orano link, kur turėjome pasikrauti į karo laivus.
Gatvės buvo pilnos žmonių ir, tankams pravažiuojant, visi mums šaukė:
—Grįžkite laimingi!...
Dabartiniu metu Australijoj pri-skaitoma 6,000-7,000 lietuvių, kurie gyvena išsibarstę įvairiose Australijos vietose. Daugiausia yra susispietę šiose trijuose didmiesčiuose (trikampis): Sidnėjus, Adelaide,
Melburnas, kur ir yra pats geriausias, švelniausias klimatas ir sąlygos mums europiečiams kurtis.
Yra žinių, kad pirmieji lietuviai Australiją pasiekė jau 19 šimtmečio pabaigoje. Tai buvo emigrantai iš Anglijos ir ypač Škotijos, ieškantieji laimės naujame kontinente. Laikinai didesnė jų dalis buvo apsistojusi Adelaidoje, kur veikė jų ir šalpos draugija. Antra banga Australiją pasiekė po I-jo Pasaulinio- karo, kur buvo jau dalis emigrantų ir iš Lietuvos, viso iki 1,000 žmonių. Bet jie išsiskirstė po didžiąją šalį, atrodo, jau galutinai nutautėjo ir apie juos nieko negirdėti. Yra žinomi tik Sidnėjaus lietuviai, kurie nuo 1929 metų yra susiorganizavę į Australijos Lietuvių Draugiją. Šiuo metu iš senųjų lietuvių emigrantų yra žinoma tik kelios dešimtys aktyvesniųjų.
Negalima sakyti, kad Australijoj yra blogos įsikūrimo sąlygos. Darbo ir visokių galimybių krašte begalės. Uždarbiai yra, palyginti, geri, ir visi darbštūs, sąžiningi tautiečiai šiuo kraštu yra patenkinti. Ypatingo darbo tempo čia nėra. Judėk ir žiūrėk, kaip australas juda. O australai tempų nemėgsta ir daugumoje prie tinginio, tad dirbant sveikata ypatingai nesieikvoja. Daugelis po dviejų metų darbo, atliekant sutartį, susitaupė ir jau turi didesnius ar mažesnius namus, gražų vidaus apstatymą, arba važinėja motociklais ir automobiliais. Daugelis, atlikę sutartį, jau dirba savo iniciatyva, spėję suorganizuoti savas įmones, kur ne tik patys dirba ir turi gražaus pelno, bet ir svetimi darbininkai randa gerai apmokamo darbo. Iš tokių reiktų paminėti: P. VOVERIO ir sūnaus medžio apdirbimo įmonę Canberoje, K. BIELKEVIČIAUS vadovaujamą meniško odos apdirbimo dirbtuvę “Romuva” Melburne, žinomo Lietuvoje inž. M. BO-GUŠO namų statybos firmą “Statyba,” P. VALASINAVIČIAUS namų statybos firmą Melburne, ir kit. Šiuo laiku Australijoj jeigu nori pirkti ar statyti namus, radijo aparatą, siūdintis drabužius, apsidrausti, vesti bylą teisme, užsakyti menišką foto ir t.t. — visa galima atlikti savo tautiečių pagalba ir maloniu patarnavimu.
Avio žybčiojimai
Naujausi JAV karo laivyno puolamieji lėktuvai turi įrengimus atominėms bomboms nešti. Iš Naujoj Meksikoje stropiai saugojamos avio bazės jie vykdo atitinkamus pratimus.
Karo Aviacija jau turį 4-rių sparausminių variklių jėga varomų transporto lėktuvą, Chase XC-123A, kuriam pakilti reikia vos 700 pėdų bėgimo tako.
Vienoje vietoje “kabą” helikopteriai yra laivyno didžioji viltis, kaip sėkmingai kovoti su priešo povandeniniais laivais. Helikopteriai galį nuleisti į vandenį savo pasiklausymo ir krypties bei greičio nustatymo įtaisus ir tuo būdu visai tiksliai surasti pasislėpusius laivus.
Tankai-robotai
Armija išvystė radijo valdomą tanką-robotą, skiriamą vadovauti puolimams stipriai ginamų priešo pozicijų, išvalyti minų laukus ir žvalgybos uždaviniams. Jis turi televizijos siųstuvą ir radarą, kas įgalins jį perduoti “pranešimus” į užnugarį.
Tankų karo žinovai pripažįsta, kad 3,5 col. superbazuka, kuri lengvai pramuša rusiškąjį tanką T-34, negali sustabdyti tanko milžino J. Stalinas III, kuris ligi dabar nesivėlė į kautynes. Šiuo metu yra dirbama prie tobulesnio ginklo, kuris perskros Staliną III net iš 2,000 jardų atstumo.
Nuoširdžiai sveikinu KARĮ ir jo Redakciją. Neapsakomai džiaugiuosi vėl matydamas KARĮ prieš save. Tos penkios raidės — KARYS — apipintos ąžuolo lapais, įsminga širdin... vaizduotėje — ąžuolinė Lietuva... Gediminas, Vytautas Didysis, Lukšys, Juozapavičius... Ak, kažkas dega krūtinėje neišpasakytai...
KARYS vėl sustiprina dvasią, vėl atstato žmogų į lygsvarą, užgrūdina veikti ir laukti to momento, kada Rambyno kalno viršūnė sužėrės žėrės aukso raidės — LAISVA LIETUVA...
Tad dar kartą sveikinu KARĮ ir linkiu gyvuoti, gyvuoti, gyvuoti ir vesti mus mielon tėviškėlėn.
M. Kymantas
