[Kazimieras Šapalas], Vasario 16-osios aktas ........................ 181
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
L. Kovas[kun. Lionginas Kunevičius]. Didžiojo Ganytojo metai ........ 187
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Jz.[kun. Juozas Šalčius]. Kun. Antano Mackevičiaus
150-ąsias gimimo metines minint ..................................... 189
Birutė Pūkelevičiūtė.Rauda .......................................... 192
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
[Kazimieras Šapalas], Mokslo ir valstybės vyras [Tomas Moras] ........193
[Vysk. Liudvikas Povilonis], Moters paskirtis ....................... 200
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Jie laikosi už rankų ................................................ 203
K.[Felicija Kasputytė], Palaiminti skaisčios širdies ................ 205
MŪSŲ PROBLEMOS
K. Aušrys[kun. Lionginas Kunevičius]. Kur blogybių šaknys ........... 208
A. Kėkštas [kun. Jonas Lauriūnas SJ]. Ar galima tiesą pirkti melu ... 211
SPAUDOS APŽVALGA
[Kazimieras Šapalas]. Filosofinis mąstymas veda prie Dievo .......... 215
A Ūžuoias [Antanas Patackas].
Vincas Čepinskis apie mokslo krizę ir religiją ...................... 215
KNYGŲ RECENZIJOS
Arkivyskupas Mečislovas Reinys ...................................... 217
GERASIS GANYTOJAS. (Vitalis Valiukevičius)
PASAULIS yra pakitęs. Žmogus savo mirtingose rankose laiko galią panaikinti visokį žmogiškąjį skurdą, betgi ir visokią žmogišką gyvybę. Tačiau tie patys įsitikinimai, už kuriuos mūsų proseneliai kovojo, tebėra lemtingi,- tai įsitikinimai, pagal kuriuos žmogaus teisė pareina ne nuo valstybės dosnumo, bet iš Dievo rankos.
Dabar ir vėl trimitas kviečia mus - ne kaip šauklys imtis ginklų, nors ginklų mums reikia; ne kaip vadas stoti į mūšį, nors mūšiui esame pasirengę, bet kaip kvieslys kovoti metai po metų tebesitęsiančios kovos prietemoje - „džiaugiantis viltimi, kantriai kenčiant priespaudą“- kovos su bendrais žmonijos priešais: tironija, skurdu, ligomis ir pačiu karu...
Tad, mano tautiečiai - amerikiečiai, neklauskite, ką jūsų kraštas gali padaryti jums, bet ką visi kartu galime padaryti žmonijos laisvei. Pagaliau nesvarbu, kas jūs būtumėte - Amerikos ar pasaulio piliečiai, reikalaukite iš mūsų tokių pat didelių pastangų ir pasiaukojimo, kokių mes reikalaujame iš jūsų. Turėdami galvoje, kad tyra sąžinė- vienintelis atlyginimas, o istorija - galutinis mūsų darbų teisėjas, - vedame į priekį savo mylimą kraštą, prašydami Dievą palaimos ir pagalbos, betgi kartu žinodami, kad čia, žemėje, Jo darbą ir mes patys turime vykdyti.
(JAV prezidentas Džonas Ficdžeraldas Kenedis)
[Kazimieras Šapalas]
Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. paskelbė atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis(Lietuvos istorijos chrestomatija. 1972, p. 163).
Šiemet sukanka 60 metų nuo šio reikšmingo istorinio dokumento paskelbimo. Su juo siejasi pradžia naujo laikotarpio Lietuvos istorijoje - po 125 metų svetimos priespaudos posūkis į savarankišką gyvenimą.
Senoji Lietuvos valstybė, XIII a. pradžioje Mindaugo įkurta, 1795 m. buvo likviduota. Nuo pat pirmųjų savo gyvavimo dienų per 200 m. ji kovojo nepertraukiamą žūtbūtinę kovą su Vokiečių ir Livonijos ordinais, kurie, visos Vakarų Europos remiami, atkakliai siekė užgrobti lietuvių gyvenamas žemes ir sunaikinti Lietuvos valstybę. Tuo pat metu jai teko dažnai susiremti su totoriais ir kaimyninėmis slavų tautomis.
Senovės lietuviai, gindami savo valstybę ir tautos laisvę, parodė nepaprastą ištvermę, ryžtą ir išmintį. Patys būdami negausūs, tik savo valios ir vadų talento bei išminties dėka gebėjo rasti talkininkų ir suorganizuoti jėgą, kuri atrėmė ir nugalėjo keleriopai gausesnius priešus, nepaprastai išplėtė valstybę ir ją išlaikė 560 metų (1236-1795). Netrumpas senosios valstybės gyvavimas leido lietuvių tautai atskleisti nemažus organizacinius, karinius, diplomatinius ir administracinius gebėjimus, sulaikyti vokiečių veržimąsi į Rytus, pastoti totoriams kelią į Vakarus ir atlikti kitus darbus, garsinusius lietuvių tautos vardą.
Skaityti daugiau: VASARIO 16-0SI0S AKTAS
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
L. Kovas[kun. Lionginas Kunevičius]
Nereikia mums kalbėti
apie žvakių mirgulius prie grabo,
nes Jurgio Arkivyskupo siela
kaip saulės spindulys gyva.
(J. Augustaitytė-Vaičiūnienė)
Šie, 1978-ieji, metai, atsimenant Jurgio Matulaičio gyvenimą, yra reikšmingi tuo, kad šiemet sukanka 60 metų nuo jo konsekracijos vyskupu Kauno katedroje (gruodžio 1 d.) ir 80 metų (gruodžio 19 d.) nuo įšventinimo kunigu Petrapilyje.
Sausio 27 dieną Kapsuko (Marijampolės) bažnyčioje, dalyvaujant vysk. Liudvikui Poviloniui, nemažam būriui kunigų ir miniai tikinčiųjų, buvo paminėtos arkivysk. Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus mirties 51-osios metinės, o balandžio 27-29 d., jo Vardo Globėjo dieną minint, - trijų dienų susikaupimas (taip pat dalyvaujant vysk. Poviloniui) Karmelitų bažnyčioje Kaune. Taigi šiais metais mes gyvai prisiminsime jo, kaip švento kunigo ir didžio hierarcho, gimimą savo tautai. Kartu turime gerą progą labiau apmąstyti dvasininkijos vaidmenį žmonijai ir tautai.
Tai, kas dezinformuotiems tautiečiams, ypač jaunimui, neaišku (Bažnyčios kilmė, jos tikslai, kunigystės misija) ar net atgrasu (aukšti doroviniai reikalavimai, religinė praktika, askezė), nušvis nauja šviesa susipažinus su arkivysk. Jurgio didžia asmenybe, jo idėjomis ir darbais.
Skaityti daugiau: DIDŽIOJO GANYTOJO METAI
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Jz.[kun. Juozas Šalčius]
Antanas Mackevičius gimė 1828 m. birželio 14 d. Morkių viensėdyje, Raseinių apskrityje (dabar Kelmės raj.) bajorų šeimoje. Mokėsi Vilniaus gimnazijoje, studijavo Kijevo universitete. Porą metų ten pastudijavęs, grįžo į Lietuvą ir įstojo į Varnių kunigų seminariją galvodamas, kad tik kunigu būdamas gali būti artimas žmonėms ir jiems padėti. Baigęs seminariją, 1853 m. buvo paskirtas į Krekenavos parapiją vikaru, 1855 m. -į Paberžę (Panevėžio apskr.).
1861 m. panaikinta baudžiava, lažą pakeitė caro valdinių jungas. Tamsa, neteisybė, skriaudos, lietuvio sielos alkis - toks svetimtaučių uždėtas jungas. Nusikratyti dvaro ir caro jungo - su šia mintimi išžygiavo kun. Antanas Mackevičius su 300, daugiausia dalgiais ginkluotų, vyrų. Išžygiavo į kovą ne tik prieš vergovę, priespaudą, bet ir prieš lietuvio sielą varžančius pančius, prieš despotizmą, slopinantį visus kilnesnius tautos polėkius.
Kun. Mackevičius išžygiavo iš Paberžės, ir tuo tarsi iš čia buvo paleistas šūvis - ženklas visiems tą patį jungą nešantiems - rinktis, rikiuotis ir stoti į kovą dėl žemės ir laisvės. Netrukus sukilėlių buvo visuose Lietuvos kampeliuose, išskyrus didesnius miestus, kur laikėsi caro kariuomenė. Sukilėlių gretos kasdien augo. į jas stojo valstiečiai ir dalis bajorijos. Apie pusė žmonių buvo ginkluota, kita pusė - be ginklų, laukdama jų iš kunigo Mackevičiaus (Vosscanįje v Litve i Belorusii, p. 268).
Skaityti daugiau: KUNIGO ANTANO MACKEVIČIAUS 150-ąsias GIMIMO METINES MININT
Birutė Pūkelevičiūtė
Dulce et decorum est pro patria mori.
Motina:
Aiman, sapnavos mano sūnui nuostabūs sapnai!
Žiemos speige pražydo raudonai žilvitis
ir jūroje banguoja kruvina puta.
Sukilo žemė!
Nakties miškais, keliu į Medininkus,
šuoliais lekia šešetas žirgų!
Jų karčiai supinti kasom.
Raudono medžio rogės kaustytos variu,
išklotos vilko kailiu.
Ant rogių Žemaičių žemės ženklas-,
statmenas brūkšnys, trimitas ir meška.
Ūmai suprunkštę, žirgai sustoja kryžkelėj,
garuoja jų įkaitę nugaros ir dreba drėgnos šnervės.
Dvylika petingų vyrų iškyla kryžkelės šešėliuos.
Ginkluoti dalgiais, penkiakampėm šakėm
ir išgaląstais kirviais už diržų.
Skaityti daugiau: RAUDA
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
[Kazimieras Šapalas]
Šiemet sukanka 500 metų, kai gimė Tomas Moras. Jis yra plačiai žinomas kaip rašytojas humanistas, garsiosios „Utopijos“ autorius, Anglijos valstybės kancleris, nepalenkiamo tiesumo vyras, nesutikęs elgtis prieš savo sąžinę ir už tai nuteistas mirti. Visi su pagarba jį mini, net tie, kurie yra skirtingo ideologinio nusistatymo: katalikai jį gerbia kaip šventąjį, o komunistai - kaip pirmtaką.
Tomas Moras gimė Londone teisėjo šeimoje. Motinai anksti mirus, iš pradžių buvo tėvo auklėjamas. Tai buvo švelnus ir malonus berniukas, vėliau atiduotas į kardinolo Mortono rūmus, kur išmoko gerų manierų, lotynų ir graikų kalbų, dažnai susitikdavo su įžymiais žmonėmis. Kardinolas, kartu ir valstybės kancleris, pastebėjęs Tomo gabumus, pranašavo jam didelę ateitį. Pristatydamas svečiams, jis sakydavo: Iš šio berniuko bus nepaprastas vyras. Kas gyvens, tai pamatys (1).
Skaityti daugiau: MOKSLO IR VALSTYBĖS VYRAS, KURIAM IŠTIKIMYBĖ SĄŽINEI BUVO BRANGESNĖ UŽ GYVYBĘ
[Vysk. Liudvikas Povilonis]
(Mintys iš pamokslo)
Stabtelkime prie to, kas yra moteris Dievo planuose. Dievo paskirtis moteriai toli pranoksta visa tai, kas jai priskiriama kaip žmonai ir moteriai, kaip visuomenės veikėjai versle, ūkyje ir net moksle.
Pagelbėti - moters vaidmuo, kurį jai skyrė Dievas. Ir šis jos vaidmuo -pagelbėti - moters vertės nemenkina, bet dar pakelia jos vertingumą. Dievas norėjo, kad žmonės vieni kitiems pagelbėtų, o išganymo darbe pagelbėtų net ir Dievui.
Tokios pagalbos ryškiausias pavyzdys yra Dievo Motina Marija. Marija pagelbėjo Dievo Sūnui ateiti į šį pasaulį. Ji buvo Kristaus pagalbininkė Betliejuje, kur Kristus gimė; Nazarete, kur Kristus augo; Kanoje, kur Kristus padarė pirmąjį stebuklą. Ji buvo pagalbininkė Kalvarijoje, kai Kristus mirė žiauriausia mirtimi ant kryžiaus. Ten Marija pagelbėjo Jam kančioje. Marija kaip Bažnyčios Motina padeda žmonėms eiti pas Dievą. Marija yra kelrodis į moters stiprybę, kokią Dievas yra skyręs savo planuose moteriai, kad ji būtų pagalbininkė ne tik žmogaus, bet ir Dievo išganymo darbe.
Pirmiausia moteris gali pagelbėti pažinti Dievą. Šventojo Rašto Naujajame Testamente šv. Paulius taip rašo: įvairiais laikais Dievas daugeriopu būdu kalbėjo per Sūnų. Ir šio prabilimo pradininkė yra Marija. Ji pagimdė Dievo Sūnų - davė Jam žmogišką prigimtį ir taip tarsi padėjo Jam prabilti.
Skaityti daugiau: MOTERS PASKIRTIS
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Viešpatie, ačiū Tau už gegužį,
už žydinčius medžius,
už šiltus vakarus ir įsimylėjusiųjų poreles.
Jie laikosi už rankų,
veidai jų švyti.
Kai vakare einu su žmona pasivaikščioti,
tos šypsenos mus šildo ir džiugina
tarp ledinių, aštrių kaip durklas,
saldrūgščių žvilgsnių iš daugelio žmonių akių plyšelių.
Vadinas, dar yra žmonių,
kurie nevertina viens kito skaičiais,
kurie turi vienas kitam laiko,
kurie dovanoja vienas kitam dovanas,
atveria vienas kitam savo širdis,
atleidžia klaidas.
Kurie myli vienas kitą arba bent stengiasi mylėti.
Viešpatie, duok visoms toms jaunoms
porelėms parkuose vakare,
tamsiose gatvėse,
ant margų mopedų,
mažose kavinėse, -
duok malonę iš tikrųjų vienas kitą mylėti.
Skaityti daugiau: JIE LAIKOSI UŽ RANKŲ...
K.[Felicija Kasputytė]
Šis palaiminimas, ištartas dieviškojo Mokytojo lūpomis, skamba kaip skaistybės apoteozė. Per ištisus amžius jis lydėdavo tuos, kurie, atsisakę erotinės meilės ir paniekinę vylingus džiaugsmus, gaivindavo savo širdį tyro ir kilnaus gyvenimo ambrozija.
Nors ir kažin ką prasimanytų žmonės apie gamtos grožį, apie žmogiškųjų aistrų patrauklumą, apie nuodėmės vilionę, bet niekas negali susilyginti su sielos skaistumu, kuris tol vers lenkti prieš ją žmonijos kelius, kol iš viso gyvens pati žmonija(A. r.).
Apie neaprėpiamai didelį skaistybės vaidmenį kalbėjo daugybė filosofų ir mąstytojų, sociologų ir visuomenės veikėjų. Žmonijos mąstytojai bei auklėtojai įtikinėjo, jog gyvenimo džiaugsmas ir laimė priklauso nuo to, kiek žmonės gerbia skaistybės idealą. Tai susiję ne tik su paskiro žmogaus likimu, bet ir su visos tautos likimu. Tik tyros širdys yra jautrios savo tautos likimui ir tragiškai kiekvieno žmogaus daliai. Tik skaisčios širdys pasiekia žmogiškąją didybę, laisvę ir išplėtoja savo protines bei dvasines galias. Jeigu žmogus nesuvokia tos giliausios tiesos, jis liks tik skurdus intelektualas, kuriam be galo tolimos žmogiškumo aukštumos ir gilioji kosmoso prasmė pačiame žmoguje - jis niekada neišmoks skaityti ir nagrinėti gamtos dėsnių ir žmogaus didybės paslapčių. Jeigu aš susiteršiu sielą, tada negalėsiu įgyvendinti savo idėjos ir nepasieksiu aukštųjų idealų, - sako Ibseno herojus.
Skaityti daugiau: PALAIMINTI SKAISČIOS ŠIRDIES
MŪSŲ PROBLEMOS
K. Aušrys[kun. Lionginas Kunevičius]
Mūsų visuomenę partija pavadino „išsivysčiusio, brandaus“ socializmo visuomene. Žmonių moralė, jų dorovinis tyrumas, dvasinis turiningumas labiausiai lemia tikrąjį visuomenės subrendimą. Ar šiuo esminiu požiūriu žvelgiant į mūsų visuomenę galima ją iš tikrųjų pavadinti brandžia, išsivysčiusia? Neturėdamas net išsamios ir tikslios statistikos (jos labai vengiama), o tik jausdamas kasdienį sąlytį su gyvenimu, kiekvienas sąžiningas visuomenės narys pasakys, kad ją brandžia, dvasiškai išsivysčiusia galima pavadinti tik sarkastine prasme. Visi, kurie atviromis akimis žiūri į tikrovę, mato, jog doroviniu atžvilgiu žengiame tik blogon pusėn. Šią negatyvią visuomenės raidą netiesiogiai turėjo patvirtinti ir TSKP CK nutarimai, ypač nukreipti kovai su alkoholizmu ir valstybės turto grobstymu, raginantys susirūpinti doroviniu visuomenės auklėjimu. Štai keletas duomenų, kurie atskleidžia labai didelį tarybinės visuomenės moralinį nuosmukį (nors daugiausia jie liečia mūsų respubliką, bet iš esmės būdingi visai Tarybų Sąjungai).
Per 1930-1965 metus alkoholikų skaičius Tarybų Sąjungoje padidėjo daugiau kaip 50 kartų (Instrukcija tarnybiniam naudojimui). Lietuvoje tokia padėtis: 1913 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teko vidutiniškai 1,62 1 degtinės; 1931 m. - tik 0,97 1, o 1934 m. - 0,72 litro. Palyginkime: vengrai 1932 m. išgėrė 0,33 1, danai - po 0,35 1, o italai - vos po 0,22 1 per metus (iš Mokesčių departamento leidinio). 1940 m. kiekvienam Lietuvos gyventojui teko 0,8 1 degtinės, o dabar - net po 17 litrų (be alaus)! Šiais metais kiekvienam Lietuvos gyventojui užplanuota išgerti po 53 litrus alaus! Lietuvą išgerto alkoholio kiekiu pralenkia tik Švedija, bet Švedijoje tris kartus daugiau gyventojų negu Lietuvoje.
Skaityti daugiau: KUR BLOGYBIŲ ŠAKNYS
A. Kėkštas [kun. Jonas Lauriūnas SJ]
Teatras yra savotiška šventovė: ten einame susitikti su tiesa, atsigaivinti dvasia. Bet kartais išeiname iš jo sužeista siela.
Žiūrėjau Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“. Šalia visų šviesių momentų paliko karčių nuosėdų vysk. Ignaco Masalskio asmenybė. Jį tokį sukūrė autorius. Galimas daiktas, kad jis kaip dvasininkas ir nebuvo visai be priekaištų. Bet negi jau toks tamsus, kad būtų galima bjauroti? Juk žinome, kad jis Vilniuje 1775 m. įsteigė mokytojų seminariją. Tai buvo bene pirmoji tokia mokykla Lietuvoje. Jis siūlė panaikinti baudžiavą, kai kuriuose savo dvaruose baudžiauninkus padarė činšininkais - vadinasi, suteikė tam tikro savarankiškumo. Jis siekė, kad Lietuva atsipalaiduotų nuo lenkų, pavyzdžiui, stengėsi, kad bažnytiniuose reikaluose lietuviai būtų nepavaldūs lenkams (Gniezno vyskupui), o tiesiog priklausytų Romai. Jis steigė mokyklas prie parapinių bažnyčių. Kai kam (architektui Laurynui Stuokai-Gucevičiui) padėjo prasimušti į šviesą. Jo rūpesčiu turime Vilniaus katedrą, Verkių rūmus. Gal nesmagu skaityti, kad jis Vilniaus vyskupijos bažnyčiose 1778 m. įvedė lenkiškus Suplikacijų giedojimus, bet tokia buvo laiko dvasia: juk lenkų kalba jau nuo 1697 m. oficialiai buvo vartojama Lietuvos valstybinėse įstaigose (1). Jis, kaip Edukacinės komisijos pirmininkas, kaltinamas išeikvojimu, tačiau žinoma, kad daug tų išeikvojimų padarė jo tarnautojai.
Kai Lietuvos ir Lenkijos bendra valstybė ėmė ristis žemyn, jis ir kiti ieškojo būdų, kaip atsiskirti nuo Lenkijos. Šiuo tikslu užmezgė kalbą su rusais. 1791 05 03 lenkai paskelbė vienalytės Lenkijos konstituciją, kur Lietuva figūravo tik kaip jos provincija. Lietuvos senatoriai, tarp jų ir du vyskupai - vilniškis Ignacas Masalskis ir livoniškis Juozas Kasakauskas -nepasirašė šios konstitucijos. Abu vyskupai tapo tarsi opozicijos šiai lenkų klastai vadai. Kosciuškos sukilimo metu juos abu lenkai išsikvietė į Varšuvą ir pakorė... Kažin ar tinka mirusius prikelti iš kapo tik tam, kad jie būtų apspjaudyti... Ar garbinga matyti kitų tik neigiamybes ir nematyti jų šviesių bruožų? Autorius, be abejo, ieškojo asmens, kuris simbolizuotų ir įkūnytų valdžios idėją, bet ar šiam vaidmeniui būtinai reikėjo vyskupo Masalskio, šitaip nujuodinto?
Kas į praeitį šaudo iš pistoleto, į tą ateitis šaudys iš patrankos (Rasulas Gamzatovas). Mūsų praeitis ir taip skaudi, kaip skaudus ir paties Masalskio likimas...
Skaityti daugiau: AR GALIMA TIESĄ PIRKTI MELU
SPAUDOS APŽVALGA
[Kazimieras Šapalas]
Prof. Antanas Maceina išleido naują veikalą „Filosofijos kilmė ir prasmė“. Jame autorius teigia, kad filosofinis mąstymas yra žmogaus kelias į Dievą. Anot autoriaus, pati filosofijos esmė liudijanti Dievo buvimą. Dievas atsiskleidžia ne kuriame nors pasaulio objekte ar pasaulio visumoje, o filosofavime kaip tam tikrame pažinimo būde. Filosofavimas savo esme yra interpretavimas, aiškinimas, kurio galutinis tikslas - atskleisti būtj. Interpretuoti gali ne daiktas, bet būtybė, o būtybė yra kūrinys. Jei būtybė yra kūrinys, tai pati jos sąvoka reikalauja Kūrėjo ir čia savaime atsiveria kelias Dievop, nes Dievas yra Būtis, o būtybė - Dievo-Būties kūrinys. Taigi filosofavimas yra kelias Dievop.
Vis tiek iš kur filosofija būtų kilusi, - ar iš nuostabos, ar iš abejonės, ar kančios, - vis tiek kuriuo keliu ji prie Dievo eitų, - visada jos esmė pasiliks interpretacija ir būties atskleidimas. Ji bet kuriuo keliu Dievą pasiektų, jeigu iki galo eitų.
Savo galimybe atskleisti Dievą filosofija išsiskiria iš visos žinijos. Nė vienas atskiras mokslas, nagrinėjantis savo atskirą, apibrėžtą objektą, nepajėgia būti nuoroda į transcendenciją, į Dievą. Tai padaryti pajėgia tik filosofinis mąstymas. Tuo filosofinis pažinimas ir pranoksta kitas žinijos sritis.
A. Ūžuolas[Antanas Patackas]
Dabartinė spauda, įrodinėdama, kad mokslas nesiderina su religija, nesivaržo vieną ar kitą mokslininką pavadinti ateistu, nors jis toks ir nebuvo. Prie tokių mokslininkų priklauso žinomas fizikas ir chemikas Vincas Čepinskis, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto profesorius ir rektorius.
Lietuviškoji tarybinė enciklopedija rašo, kad V. Čepinskis moksliniame darbe ir paskaitose laikėsi ateistinių pažiūrų (T. 2. 1977). O Ieva Dundulytė teigia, kad jis visą gyvenimą buvęs ateistas (Mokslas ir gyvenimas. 1968. Nr. 1). Tai nėra tiesa. Prof. V. Čepinskis straipsnyje „Mokslo krizė“ rašė:
Šių dienų fizikos pasaulis labai neramus, pilnas griežtų prieštaravimų ir didelių neaiškumų. Todėl gal ir netenka stebėtis, kad kai kas iš mokslininkų, ypač iš didžiųjų astronomų, ima ieškoti dingusio pasaulio Kūrėjo, tačiau užmiršdami, kad Jis dingo ne kieno nors kito, o pačių astronomų pastangomis. Reikšminga, kad mechanistinės teorijos krizė paskatino šių dienų filosofus ir mokslininkus ieškotidvasinio prado. Vis dažniau ir dažniau tenka susidurti su nuomone, kad Visata turi ir materialinį, ir dvasinį aspektą (Židinys.1938. Nr. 8, p. 204). Pasirodo, kad psichiniai reiškiniai Visatoje nėra medžiaginių procesų epifenomenai [reiškinių priedai], bet pasižymi bent tokiu pat savarankiškumu kaip ir medžiaginiai procesai (Ten pat, p. 198).
Skaityti daugiau: Vincas Čepinskis apie mokslo krizę ir religiją
KNYGŲ RECENZIJOS
ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS.
(Čikaga, 1977. 245 p.)
Turtėja literatūra apie įžymiuosius mūsų tautos vyrus. Dr. Juozas Girnius yra parašęs puikią monografiją „Pranas Dovydaitis“, prof. Juozas Eretas - „Kazys Pakštas“ ir „Stasys Šalkauskis“, Petras Maldeikis - „Kunigas Mykolas Krupavičius“, Andrius Baltinis - „Vyskupo Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“. 1977 m. išleista monografija apie arkivysk. Mečislovą Reinį yra vertingas šio sąrašo papildymas.
Įvado žodyje Vytautas Bagdanavičius rašo, kad knyga yra parengta Lietuvoje, bet dėl suprantamų priežasčių jos autorius neskelbiamas ir ji galėjo pasirodyti tik svetur, Čikagoje. Veikale yra įterpta įvairių asmenų atsiminimų ir dokumentinių raštų. Knyga duoda ryškų vaizdą Vyskupo asmenybės, stovėjusios Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo centre. Tai buvo žymus, plataus masto veikėjas, ėjęs atsakingas pareigas Lietuvos politiniame ir bažnytiniame gyvenime, imponavęs savo dideliu išsimokslinimu, pareigos, valios ir principų žmogus, santykiuose su kitais nuoširdus, kuklus, nusižeminęs ir jautrus. Veikalo autorius rašo: Daugelio nuomone, arkivyskupas M. Reinys - ryškiausia žvaigždė po Dievo tarno Jurgio Matulevičiaus (p. 18).
Skaityti daugiau: ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS.
