Karys 1969m. 3-4

Šių eilučių autoriui, kaip irgi buvusiam vienam iš pirmųjų “Kario” redaktorių, “Kario” uždaviniai artimai žinomi. Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį per mūsų kariuomenės pulkus ir kuopas perėjo daugelis dešimčių tūkstančių jaunimo. Mūsų karo vadovybė rūpinosi tą žaliąjį jaunimą, kurs daugumoje ateidavo iš kaimo, ne tik parengti karinei tarnybai, bet, kas nemažiau svarbu, tuos jaunuolius auklėti patriotinėje dvasioje ir pagelbėti jiems praplėsti jų žinių akiratį. Lietuvos jaunuoliai perėję per kariuomenės eiles, atgal grįždavo nepalyginamai šviesesni ir sąmoningesni, vyrai, kurie savo civiliniame, kaip būdavo sakoma, gyvenime sugebėdavo iškiliai pasireikšti. O kas dar pažymėtina, į Lietuvos kaimą jie atnešdavo gilesnį mūsų gyvenimo aplamai, o ypatingai kultūrinių siekių pažinimą. Per tai buvo pasiekta žymi pažanga Lietuvos gyvenime.

Simas Urbonas, kapitonas karo tarnyboje, paėmęs į savo rankas “Karį” tvarkyti, buvo persiėmęs karine dvasia ir taip pat kariškai gerai parengtas asmuo. Jis puikiai pažino karo tarnybą ir tiksliai nusimanė mūsų kariuomenės auklėjimo darbe. Jo vadovaujamas “Karys” turėjo planingai paruoštą programą — auklėti lietuvį kareivį didžiajam uždaviniui — tėvynės gynybai. Šiais laikais karinė tarnyba jau yra didelė ir sudėtinga specialybė. Šiuo požiūriu Simas Urbonas buvo nepaprastai uolus ir rūpestingas.

Tačiau, tuo pat metu, Simas Urbonas nė minutei neužmiršo ir antrojo, gal nemažiau svarbaus uždavinio — kultūrinio lietuvių jaunuolių, užsivilkusių karinę uniformą, auklėjimo. Šios jo pastangos nė kiek nebuvo mažesnės vertės. “Kario” puslapiuose pastoviai buvo rašoma kultūriniais klausimais. Savaime suprantama, kad “Ka-rys” daug dėmesio skirdavo Lietuvos praeičiai, o ypatingai praeities lietuvių kovoms dėl savo tautos laisvės. Tačiau jo pastangomis “Kario” skaitytojai buvo nuolatos supažindinami su Lietuvos menine ir kultūrine veikla. Ilgesnį laiką “Karį” skaitydamas kareivis spėdavo susipažinti su lietuvių literatūra ir su lietuvių rašytojais bei poetais. Meno, dailės, teatro gyvenimas irgi būdavo plačiai “Karyje” pavaizduojamas. Jaunuomenei skirtame leidinyje sportas privalėjo užimti svarbią vietą. “Karys” sportinę veiklą entuziastiškai skatino.

Skaityti daugiau: Iškilaus redaktoriaus kpt. Simo Urbono netekus

TECHNIKOS KARIUOMENĘ IR JOS BIBLIOTEKĄ PRISIMINUS

VLADAS MINGĖLA

Spaustuvės ženklas knygoje turi didesnę reikšmę žmonijai, jos kultūrai,
negu imperatoriaus herbas ant pinigų.

Erazmas Roterdamietis (1469-1536)

ĮVADUI, SPROGDINIMO NUOTYKIS

Iki 1920 m. kovo mėn. už suvereninės Lietuvos laisvę kovojo tik pėstininkai. Bendrojo technikinio-inžinierinio pasiruošimo lygiui pakelti vadovybė gal būt norėjo dėti daugiau pastangų nuo pat nepriklausomybės paskelbimo dienos, tačiau tam nebuvo nei laiko, nei atitinkamų specialistų, nei lėšų, pagaliau, nebuvo literatūros — specialaus turinio vadovėlių. Nebuvo nė jokių bibliotekų. Buvo sunku ruošti karininkus ir kareivius specialistus. O reikėjo! Iš visų pusių, kaip alkani žvėrys, Lietuvą puolė žiaurūs priešai.

“Karo Technikos Dvidešimtmetyje” 264-265 p., inž. plk. ltn. Jonas Matonis-Maculevičius savo atsiminimuose prisimena vieną nemalonią dėl nepasiruošimo įvykusią klaidą. 1920 m. liepos mėn. Siaurųjų geležinkelių dirbtuvės paprašė pionierių pagalbos susprogdinti didoką ketaus (špižo) gabalą, užsilikusį Lapių valsčiuje dar iš Kauno caro laikų rusų tvirtovės. Vietoje apžiūrėjus buvo nustatyta, kad tam ketaus gabalui susprogdinti reikia iš viso 120 kg. sprogstamosios medžiagos. Mokykloje buvo paruoštas iš atskirų dalių 120 kg. perdito užtaisas. Sprogdinti nuvažiavo Puskarininkių mokyklos viršininkas, jo padėjėjas, būrininkas ir ūkvedys. Be reikiamo užtaiso, buvo nusivežta dar 100 m. pionierių kabelio, 2 elektros sprogikliai, 20 paprastų sprogiklių ir rusų kariuomenės tipo sprogdinimo mašinėlė. Dar kartą tą milžinišką ketaus gabalą apžiūrėjus, viršininkų buvo nuspręsta atsivežtą užtaisą dėti ne išorinėje pusėje, bet į vidų, nes ketaus masyve kaip tik buvo labai patogi užtaisui anga. Visas gabalas buvo žemės paviršiuje. Sudėjus užtaisą, buvo sukišti visi atsivežti sprogikliai ir pravesti laidai nuo sprogdinimo masyvo per 40 metrų į tą pusę, kurios storumas, tarp užtaiso ir išorės buvo apie 60 cm. Manyta, kad iš šios pusės bus saugiau; apie kokį nors pavojų ir negalvota. Bet laidų ilgis leido mašinėlę atitraukti į slėnį, taigi, dėl viso pikto, ir buvo atsistota taip, kad sprogdinamojo objekto nebuvo matyti. Pagaliau ūkvedžiui pasukus mašinėlę, įvyko tartum atominis sprogimas, pragariškas trenksmas ir ūmai aplink sutemo. Tik po kurio laiko iš dangaus ir kur kas toliau, pradėjo kristi įvairaus dydžio išsprogdinto ketaus gabalai. Dulkėms ir dūmams išsisklaidžius, šalia buvo paguldytas, skeveldrų nukirstas, didokas medis, o vietoje ketaus masyvo — tik didelė didelė duobė. Tiek ir beliko iš to milžiniško gabalo.

Tik labiau įsigilinus, namie, paaiškėjo kad šiam sprogdinimui buvo panaudota apie 40 kartų daugiau sprogstamosios medžiagos, negu reikėjo; be to, turėjo būti sprogdinama ne vienu sprogimu. Tuo būdu Siaurųjų geležinkelių dirbtuvės šio darbo vaisiais negalėjo pasinaudoti, nes kelios tonos ketaus buvo pasėtos 14 km.² plote, gi skeveldros beveik iš kilometrinio aukščio krisdamos taip giliai susmigo žemėn, kad to ketaus gabalų daugiau niekas ir nematė. Laimei tik, kad tokį neprotingą sprogdinimą įvykdžius buvo išvengta aukų.

Skaityti daugiau: TECHNIKOS KARIUOMENĘ IR JOS BIBLIOTEKĄ PRISIMINUS

DAR DĖL KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMŲ

Kaip žinoma, buvę Nepriklausomos Lietuvos kariai “ramovėnai”, lietuvių visuomenei talkininkaujant, kiekvienais metais ir kiek sąlygos tremtyje leidžia, rengia kariuomenės atkūrimo minėjimus. Čia būna pagerbiami žuvę kovose dėl nepriklausomybės savanoriai, kariai ir partizanai. Prisimenama Lietuvos atstatymo laikotarpis 1918-20, kuomet buvo nepaprastai sunkios sąlygos ir tik dėka karių drąsos ir pasišventimo buvo atsiektas tikslas, t.y., atstatyta nepriklausoma Lietuva, čia, prelegentas, daugiausia, įvykius padalina į dalis, būtent: karių žygius karo metais ir vėliau ištikusią Lietuvos valstybę ir kartu kariuomenę tragediją, sąryšyje su bolševikų okupacija.

Pradedama jieškoti kaltininkų ir lyg teisinti kariuomenę kodėl ji neparodė pasipriešinimo okupantui, kaip kad 1918-20 m., nors, kaip anuomet, taip ir šiuo metu, kariams nei pasišventimo, nei drąsos nestigo.

Taip, maždaug, yra kartojama metai iš metų, tačiau kiek yra tam pagrindo, tai kitas dalykas. Pagaliau, jei taip atsiliepia kaikuri mūsų visuomenės dalis, kuri nedaug bendro turėjo su kariuomene, gal tik, kad rėmė ginklų fondus, tai galima pateisinti jos nepasitenkinimą, kad, štai, kariuomenė buvo ginkluojama, daug dėmesio jai buvo skiriama, o kai priešas užpuolė — nebuvo pasipriešinta. Tačiau, kada panašiai bando aiškinti įvykius mūsų ne eiliniai kariai, bet buvę augštesnio laipsnio viršininkai, arba diplomatai, kurie sako, kad dėl visų blogybių yra kalta vyriausybė, kad nedavė įsakymo kariuomenei priešintis, arba, kad kariuomenė nebuvo dar tinkamai paruošta, tai klausimas atsiranda visai kitoje plotmėje.

Skaityti daugiau: DAR DĖL KARIUOMENĖS ATKŪRIMO MINĖJIMŲ

ŠAUTUVO VAMZDŽIO AŠIS

(Ištrauka iš rašomų atsiminimų)

ALFONSAS NEVARDAUSKAS

Žinodamas, kad galiu būti kiekvieną dieną pašauktas stoti į Vokietijos, jau gerokai praretintas, karių gretas, nieko nelaukdamas, tuoj pasiprašiau trumpų atostogų, kad dar prieš išvykdamas į kariuomenę, galėčiau susitvarkyti savo šeimyninius reikalus.

Pirmiausiai, sudėjęs į dėžę jau man nebereikalingus daiktelius ir dviratį, išsiunčiau į mirusios mano žmonos tėviškę Piežaičiuose, Klaįpėdos krašte. Ten, žmonos sesers Annos Tamošienės globojami, buvo mano mažamečiai našlaičiai — dukrytė ir sūnelis. Aš pats gyvenau viešbutyje ir daiktai buvo lyg ir nereikalingi, o į belaisvių stovyklą galėjau ir pėsčias nueiti.

Dieną ir naktį vargino baisus rūpestis, dėl tarnavimo svetimoje kariuomenėje. Kėlė man didelį nerimą ir lyg baisus kirminas graužė, giliai mano sieloje glūdinčią, tėvynės meilę. Tačiau karinė drausmė, kariški statutai, ginklų pažinimas ir visos rikiuočių komandos manęs negąsdino, nes dalinai mokėjau vokiečių kalbą. Bet, prisiminus Lietuvos kariuomenėje, tuoj po naujokų apmokymo, duotą priesaiką, tuoj iš pasąmonės išsiveržęs priekaištas tau kalba: “Čia, svetimoje kariuomenėje, prisiekdamas būti sąžiningas ir ištikimas vokiečių kariuomenės kariu, tu sulaužysi Lietuvos kariuomenėje duotą priesaiką.” Tačiau, pats sau atsikertu: “ Ar tai aš darau iš geros valios ir laisvu noru, kad einu į kariuomenę jau sulaukęs 40 metų amžiaus? Mažas malonumas praeiti vokiečių kariuomenėje nustatytą naujokų apmokymą. Ar tai nėra man primesta prievolė?” Ir taip kovodamas pats su savimi, kenčiau keletą savaičių iki buvau pašauktas karo tarnybon.

Skaityti daugiau: ŠAUTUVO VAMZDŽIO AŠIS

Čekoslovakija ir kas toliau

B. B.

1968 metų rugpjūčio men. 20-21 d. netikėtos Čekoslovakijos okupacijos vakariečiai neužmiršo “Iki mes būsim tikri, kad agresyvūs Sovietų Sąjungos kariniai veiksmai nesikartos kad plėstų ekspansiją, privalom nagrinėti galimybes, kurios bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje, gali pasireikšti” (P. A. Karber, Military Review, February 1969).

Rusų pasirengimas okupaciniams veiksmams truko apie pusę metų (T. Szule, N. Y. T. August 29, 1968), vykdant įvairius karinius manevrus, Vakarų sąjungininkams atydžiai sekant. Veiksmams vadovauti buvo paskirtas gen. Sergey M. Štemenko, Rusų armijoje žinomas kaip laimėjęs tankų mūšį prieš vokiečius prie Kursko 1943 metais.

Kruopščiai planuoti okupaciniai veiksmai prasidėjo, kai komercinis “Aerofloto” lėktuvas nusileido Ruzyno aerodrome Prahoje, su paslėpta radijo ryšio stotimi, kuri valandos bėgyje pradėjo nukreipti kitus komercinius “Aerofloto” lėktuvus, pakrautus invaziniais daliniais, -nusileidimų vietosna, vos 6 km. nuo Prahos centro.

Invazijos veiksmai pasireiškė geru mechanizuotų dalinių netikėtinumo ir greičio deriniu. Iš 30 veikusių okupacinių divizijų virš. pusės buvo šarvuotos ir pilnoje kautynių organizacinėje sudėtyje.

Tenka pažymėti, kad nuo 1927 m. rusai vystė ir tobulino puolamus veiksmus panaudojant lėktuvus, ir Prahos orinė invazija buvo didžiausia, kurią rusai bet kada yra bandę: — 250 lėktuvę nuleido pilną diviziją su šarvuočiais, kuru ir visu tiekimu. Poros valandų bėgyje, Prahos aerodromas, visi keliai j miestą, tiltai per Vltavą mieste, ministerijos ir čekų komunistų partijos būstinė buvo rusų kontrolėje. Dviejų dienų bėgyje Prahoje atsidūrė 100, 000 vyrų okupacinių dalinių su 2000 tankų. Visa tai buvo pergabenta oru.

Rusų, Rytų Vokietijos, lenkų, vengrų ir bulgarų šarvuoti daliniai peržengė Čekoslovakijos sieną aštuoniolikoje vietų, iš šiaurės, šiaurės vakarų, pietų ir rytų. Sausumos jėgos buvo mechanizuotos, su pilno sąstato tankų divizijom po 9,000 vyrų ir 350 vidutinių T55 ir T62 tankų kiekviena. Motoziruotos pėstininkų divizijos sudėtyje buvo 10,500 vyrų su vidutiniais tankais ir šarvuotais pėstininkų vežimais, kuriais visos pėstininkų divizijos buvo permestos i okupacinius taškus.

Čekoslovakai turėjo 4 šarvuotas divizijas ir 10 motorizuotų pėstininkų divizijų, kurios, jei priešintųsi, tai okupacijos vaizdą būtų pakeitę. Tačiau, užsitęsus veiksmams, strateginis pasipriešinimo jėgų santykis, būtų buvęs čekoslovakų nenaudai.

Skaityti daugiau: Čekoslovakija ir kas toliau

PASITRAUKTI AR PASILIKTI?

JURGIS GEDIMINÉNAS

Žvilgterėjus į gražų ir didoką praėjusių metų lapkričio mėn. “Karį”, išleistą Lietuvos ginkluotų jėgų 50 metų jubilėjaus proga, atrasime vieną kitą straipsnį ar tų straipsnių kai kurias dalis, neatitinkančias tikrenybę, ar bent reikalingas patikslinimo.

Štai, Vladas Ramojus, savo straipsnyje “Lietuvos karininkai pokario dešimtmečio Laisvės kovose”, jau pačioje įžangoje užveža Lietuvos karininkams, kad “Kardas — visų ginklų simbolis — nebuvo pakeltas ir to pasėkoje Lietuvos vardas dingo iš Europos žemėlapio. .. Tačiau, esą, anų metų gėdą ir augštųjų karininkijos sferų neryžtingumą ir nesiorientavimą atpirko 1941 m. birželio mėn. sukilimas ir Lietuvos partizanų laisvės kovos 1944-1954 m. laikotarpyje” ...

Čia, kaip tame popo ginče su velniu, tai ar ligi šiol neturėjome pakankamai spaudoje straipsnių, paskaitų bei aiškinimų, kad Lietuvos ginkluotosios jėgos, su karininkija priekyje, negavo Lietuvos vyriausybės ir vyriausiojo ginkluotų jėgų vado — valstybės prezidento — įsakymo “pakelti kardą” tiek trijų iš eilės sekusių Lietuvai ultimatumų laiku, tiek 1940 m. birželio mėn. tragedijoj, raudoniesiems parazitams užplūstant Lietuvą.

Savo straipsnio įžangoje pats VI. R. prisipažįsta, kad paskutinis Lietuvos Krašto apsaugos ministeris generolas K. Musteikis stovėjo už pasipriešinimą. žinoma, kaip tas pasipriešinimas — “kardo pakėlimas” — būtų pasibaigęs, tai visai aišku, ypač jeigu prisiminsime, kad daugelio Europos valstybių kariuomenės, net ir didelių valstybių, kurioms buvo išleista milžiniškos pinigų sumos ginklams ir gynimuisi, moderniškiems fortifikacijos įrengimams, visos buvo sumaltos, parklupdytos Hitlerio ar Stalino armijų.

Gal šiandien dar ir peranksti kritikuoti tuo laiku buvusios Lietuvos vyriausybės, politinį sprendimą — ginklu nesipriešinti rusams, tačiau teisingiausiai ir bešališkiausiai tuos įvykius bei sprendimus galės įvertinti tik protingas, objektyvus busimasis istorikas. Mums šie įvykiai dar ir šiandien yra per artimi, kad galėtume bešališkai spręsti.

Ką gi galėjo sovietinės invazijos metu daryti paprastas eilinis ar net “aukštesniųjų sferų” karininkas, gindamas savo garbę ir protestuodamas prieš raudonųjų vandalų okupaciją, parodant pasauliui, kad čia vyksta ne išlaisvinimas, bet brutalus pavergimas, tai nebent, šių dienų garsiojo Čekoslovakijos kankinio, studento Jan Palach pavyzdžiu, save susideginti...

Tačiau tomis tragiškomis Lietuvai dienomis tokia geniali mintis neatėjo nei vienam Lietuvos studentui, nei artojui, nei karininkui.

Skaityti daugiau: PASITRAUKTI AR PASILIKTI?

ŠARVUOČIŲ RINKTINĖJE LAISVĖS METAIS

BAL. BRAZDŽIONIS

Prieš mano akis guli vienintelė iš Lietuvos atsivežta knyga — “Karo technikos dalių dvidešimtmetis”. Redagavo speciali komisija: pirm. plk. ltn. inž. Jurskis, plk. Baublys, plk. inž. Vitkus, kpt. Petrauskas, kun. dr. Čėsaitis, mjr. Kondrotas ir mjr. Žilius. Tą knygą, baigiant karinę tarnybą Šarvuočių Rinktinėje, man įteikė didžiojoje salėje, išleidžiant atsarginius, gen. št. plk. ltn. Grėbliauskas, — kaip pavyzdingam kariui, garbingiems technikos kariuomenės žygiams bei nuveiktiems darbams atminti. Ją labai branginau ir siaučiant II Pasauliniam karui, keliaudamas per frontus, bombardavimus, lagerius išsaugojau, kaip liudininką gimtosios žemės kariuomenės istorinio kelio, nueito per 20 metų. Tai, greičiausia, vienintelė knyga visam laisvame pasaulyje ir iš jos puslapių aš išskaitau visą mūsų praeitį. Nelieski jos turinio ir pačios Šarvuočių Rinktinės istorijos, nes juk leidžiama Lietuvos karinė istorija ir joje atspindės tie dalykai. O noriu tik išsakyti savo išgyvenimus tais laisvės metais, savoje laisvoje kariuomenėje, kur tūkstančiai mokėsi karinių mokslų.

Į KARIUOMENĘ SU DŽIAUGSMU ŠIRDYJE!

Dar gerokai prieš naujokų šaukimą, apie Lietuvos kariuomenę daug ką žinojau. Iš pat mažens mane lankydavo “Karys” ir jau keli mano kūrybos dalykėliai jame tilpo. Visos mano mintys sukosi, tik kaip patekti į kokią specialių dalių rinktinę; jau tada rūpėjo radio, nes namuose detektorinius aparatus pats darydavausi, nemažiau mane traukė ir mašinos. Todėl, nuėjęs į naujokų šaukimo komisiją, ten ir pareiškiau savo norą. Mano noras buvo patenkintas ir išvažiavau tiesiog į Šarvuočių Rinktinę, esančią Radviliškyje. Sudiev, žalieji tėviškės laukai! Kaip tik buvo gegužės pradžia, — sudiev, žemės ūkio visi malonumai ir darbai, gražus jaunimėlis, organizacijos. Išvykstu karinio mokslo įsigyti, kad galėčiau ginti tėvų šalį nuo priešų . .. Koks didelis džiaugsmas ir pasididžiavimas tada mane supo!

ŠARVUOČIŲ RINKTINĖJE

Iš visų Lietuvos kampelių į paskirtas vietas vyko naujokai, linksmi, su daina ir šypsniu veiduose. Su keletu tokių pat kaip ir aš atsirandu Radviliškio stotyje, o čia jau laukė ŠR atstovai ir būreliais nusivežė kitus pėsčius nusivedė į kareivines, kurios stovėjo apie kilometrą su viršum nuo miesto, prie kelio Radviliškis - Šiauliai. Jos ir dabar ten tebestovi, tik svetimi kareiviai jas mindo.

Pirmos dienos atrodė tokios sunkios,—visur tik bėk, neužmiršk, klausyk įsakymų, kurių pilną galvą privarė, tik pildyk! O ta rikiuotė, tai didžiausias rūpestis. “Žengte marš”, taip kasdien ir koridoriuje ir lauke ir pratimuose. Nemoki žygiuoti ir baigta ... O paskui pamokos, statutai, pareigos, daugybė darbų ir taip visą dieną, nuo ryto 6 iki vakaro 9 val. turi daug ką atlikti.

Tik po kelių mėnesių, mus gerokai aplamdę, paskirstė į kuopas, ypač atranką darė į mokomąsias kuopas. Lyg tyčia, pakliuvau į Ryšių Bataliono Radio kuopą. Matot, mūsų tankai ir šarvuočiai buvo aprūpinti radio telefono susižinojimo sistemomis, todėl tokių specialistų turėjo turėti kiekviena tankų kuopa nors po kelis.

Teko palikti dar mažai pažįstamą Radviliškį ir vykti į Kauną.

RYŠIŲ BATALIONAS

Gražiausiu vasaros metu, kai visur javai banguoja, kraštas pasipuošęs įvairiomis gėlėmis, vykstu į Kauną — į Ryšių B-ną ir A. Panemunėje, su šimtais kitų karių, įsijungiu į Radio kuopos sąstatą.

šarvuočių Rinktinės Radviliškyje naudoti apmokymui Renault tankai (1938 m.)

Ten tokia pat tvarka, tik kareivinės senesnio tipo, pačių karių valomos ir jų rajonai prižiūrimi. Viduje kambariai ir juose po 12 vyrų, kitur po mažiau. Prieš duris išrašyta įvairūs šūkiai; vieną atmenu: “Tas ne kareivis, kuris palieka kovos lauke priešui sužeistą draugą”. Tai žodžiai šarvuočio “Aro” įgulos kario Kneižio.

Skaityti daugiau: ŠARVUOČIŲ RINKTINĖJE LAISVĖS METAIS

LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA

V. Algirdo užkariavimai

ALGIRDAS BUDRECKIS

(Pradžia 1968 m. KARYS Nr. 5)

Paėmęs Kijevo žemę savo valdžion, Algirdas rūpinosi atgaivinti Kijevo metropoliją, ir jam pavyko Kijevą vėl padaryti rusinu žemių, priklausiusių Lietuvai, religiniu centru, nepriklausančiu nuo Maskvos valstybėje, Vladimire, gyvenančio stačiatikių metropolito. Konstantinopolio patriarchas, kaip vyriausia stačiatikių-pravoslavų galva, Kijevo metropolitu įšventino Romaną, kuris titulavosi Kijevo ir visos Rusios metropolitu.

Podolė.Podolės plotai buvo patekę į totorių jungą 1240-60 m. Kai Algirdas sumušė totorių kariuomenę ties Mėlynaisiais vandenimis, tai jis atėmė ir Podolę iš totorių. Jis atidavė Podolę valdyti savo brolio Karijoto sūnums Aleksandrui, Jurgiui ir Konstantinui.

Karijotas Gediminaitis buvo tėvo pavestas valdyti Naugarduką ir Volkoviską 1330 m. Jis priėmė pravoslavų tikėjimą ir gavo Mykolo vardą. Karijotas turėjo gausią šeimą. Iš kronikų žinome, kad jo sūnūs buvo: Jurgis, Aleksandras, Konstantinas, Teodoras, Simanas, Eikša, Dimitras, Vosylius, Levas, Glėbas ir Borisas. Karijotas kurį laiką Algirdo valdymo metu liko Naugarduke ir turėjo didelės įtakos Algirdo rūmams, palaikydamas artimus ryšius su Didžiuoju kunigaikščiu. Matyt, kad jis taip artimai nesugyveno su kitu broliu — Liubartu, nes jam mirus 1362 m., Liubartas jo sūnus išstūmė iš Naugarduko. Algirdas ir Kęstutis pasidalino Naugarduko žemes. O Liubartas iš Karijotaičių atėmė Vladimirą ir Chelmą.

Visvien, Algirdas pasitikėjo Karijotaičiams ir, kai 1363 m. vykdė žygį prieš totorius prie Horyno, Slučo ir Bogo, jiems pavedė užkariauti Podolės Kamenecą. Karijotaičiai valdė Podolę Algirdo vardu. Sena santvarka buvo palikta. Kadangi totoriai nebuvo leidę podoliečiams statyti tvirtovių ir kadangi Karijotaičiams dar teko su totoriais kovoti, jie ėmė statyti pilis ir steigti bei tvirtinti miestus (kaip antai: Smotričą, Bakotą, Podolės Kamenecą, Skalą, Braclavą, Sokolecą, Vinicą ir kt.). Podolės plotai buvo retai apgyvendinti, tat, Karijotaičiai kvietė vienuolius bei kolonistus. Dėl jų pastangų Karijotaičiai Podolės tradicijoje išliko kultūrnešiais ir dykumų civilizatoriais. Vietos aplinkybių verčiami, Aleksandras, Jurgis ir Konstantinas kartais savarankiškai palaikydavo ryšius su totoriais ir nevisada likdavo ištikimi Lietuvai.

Aleksandras Karijotaitis susiartino su Lenkijos karalium Kazimieru Didžiuoju. Kai tarp Liubarto ir Lenkijos Kazimiero ėjo karas dėl Haličo ir Valuinės žemių, Aleksandras ir jo broliai palaikė Lenkijos pusę. Atėmus 1366 m. iš Liubarto Vladimirą Valuinėje, Kazimieras pavedė jį valdyti Aleksandrui. 1370 m., pasinaudoję Aleksandro nebuvimu Vladimire, Liubartas ir Kęstutis jį atsiėmė. Aleksandras po šio įvykio grįžo į Podolę. 1377 m., kai Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas puolė Liubarto valdomą Valuinę, Aleksandras veikė iš vieno su savo dėde Liubartu prieš lenkus ir vengrus.

Liubarto kovos išsilaikyti Valuinėje.Dar tėvui gyvam esant, Liubartas Gediminaitis gavo Lucką iš paskutinio Vladimiro kunigaikščio Andriaus, kurio dukterį Bučą Liubartas buvo vedęs dar 1322 m. Paveldėjimo teises į Valuinę Liubartui pripažino ne tik uošvis, bet ir jo brolis Levas, kuris drauge su Andriumi žuvo 1323 m.

Kai lenkų karalienė Aldona mirė 1339 m., netrukus prasidėjo ilgos lenkų ir lietuvių kovos dėl Haličo ir Valuinės žemių. Dar 1324 m., išmirus paskutiniems Haličo ir Valuinės kunigaikščiams Romanaičiams, Haliče įsiviešpatavo mozūrų kunigaikščio Traidenio sūnus Boleslavas, priėmęs Jurgio II vardą. 1331 m. Boleslavas-Jurgis vedė Gedimino dukterį Auką. Nors lietuviai jau ir anksčiau reiškė pretenzijų į Haličo ir Valuinės žemes, Boleslavas-Jurgis valdęs Haličą, ir Liubartas, valdęs Valuinę, sugyveno taikingai. Liubartas dėl savo svainystės ryšių su senaisiais Haličo ir Valuinės kungaikščiais ir su Boleslovu Jurgiu buvo laikomas natūraliu ir teisėtu Boleslovo Jurgio įpėdiniu Haliče.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA

KAZOKAI KANDRĖNŲ KAIME

JONAS STRUMSKIS

1905 m. liepos mėn. vieną šeštadienio vakarą dėdė Jonas Žemaitis atėjo prašyti tėvelių, kad sekmadienį ateitų pas juos į alaus balių. Tėvelis su mamyte aiškinosi jam, kad neturi kur palikti vaikų, Bet Žemaitis tvirtino, kad vietos užteks visiems, — dideliems ir mažiems. Tai mamytė ir pažadėjo, kai tėvelis parvažiuos iš bažnyčios, nueiti.

Sekmadienio rytą susikėlėme labai anksti. Po pusryčių, tėvelis pakinkė derešių, pasodino mane su Petru į vežėčias, ir išvažiavome į Skapiškį. Pamaldoms pasibaigus, dar šventorium eidami, išgirdome šauksmus miestelio centre: duokite tiems korikams kraugeriams! Užteks jiems mūsų tautą pavergtą laikyti! Vyrai skubėjo bėgti į miestelio centrą. O moterys šaukė: vyrai, jeigu jau pradėjote, tai nebeatleiskite, — muškite lauk maskolius iš mūsų gimtojo krašto, kad ruskių nė smarvės neliktų Skapišky!

O tėvelis sako mums: vaikai, duokite rankas, ir drožiam pas arklį! Einant per prūdo tiltelį, man nepažįstamas vyras, su kruvina galva, bėgdamas pro šalį, suriko tėveliui: Juozapai, mesk vaikus ir skubiai bėk prie Leibkos, nes mūsų vyrai nebegali sutvarkyti dviejų prakeiktų stražninkų!

Mes nuskubėjome per miestelio centrą. Pagal Leibkos namus gulėjo kruvini urėdninkas ir du stražninkai, sudraskytais mundurais ir sulaužytais kardais. Bėgdami iš miestelio, žmonės kalbėjosi, kad sacialistai sudaužė degtinės parduotuvę (monopolį) ir išnešė visą degtinę (arielką).

Pasiekę Šainausko kiemą, kur buvo paliktas arklys, pasikinkėme ir išvažiavome. Važiuojant namo, Bajorų Spaičys dar pasakė mums, kad urėdninkas mušamas šaukė: “Tuojau pasirodys kazokai, ir visi nusikaltėliai bus areštuoti ir išsiųsti į Sachaliną ir mirs tenai prie tačkų.”

Skaityti daugiau: KAZOKAI KANDRĖNŲ KAIME

PASKUTINIS PATIKRINIMAS

ALGIRDAS BUDRECKIS

Š.m. balandžio 3 d. Krašto Apsaugos Departamentas paskelbė, kad Vietnamo karo nuostoliai viršija Korėjos karo nuostolius. Paskelbta, kad kovų lauke krito daugiau kaip 34,000 Amerikos karių. Kas dieną Vietnamo ryžių balose, nuskurusiuose kaimuose, ar apgriautuose miestuose žūsta 43 amerikiečiai kariai. Į tą skaičių neįeina kariai, kurie vėliau miršta nuo sunkių žaizdų, ar aziatiškų ligų. Bendras žuvusių skaičius turėtų siekti daugiau kaip 55,000. Iš 200,000 sužeistųjų, tarp 7 ir 10 nuošimčių lieka sužaloti visam amžiui. Lieka berankiai, bekojai, arba akli. Medžiaginiai karas JAV-bėms kainuoja jau virš 100 miliardų dolerių.

Š.m. kovo 25 d. kongresininkas Paul Findley Congressional Record patalpino 31,380 kritusiųjų kovoje pavardes. Sąrašas, grindžiamas “List of Casualties Incurred by U.S. Military Personnel in Connection with the Conflict in Vietnam”, apima nuostolius iki 1969 m. sausio 31 d.

Amerikos lietuviai padarė savo įnašą ir į Vietnamo karą. Bevartant tą ilgoką sąrašą, krinta į akis ir lietuvių pavardės. Kai kurios iškraipytos, bet visvien mūsiškių. Pagal sąrašą karo lauke krito 47 lietuviai. Be abejo, yra daugiau lietuvių nuostolių. Vienok, šia proga norima pagerbti mūsiškių karių aukas. Skelbiamas Jų paskutinis patikrinimas. Pažymimos ir jų buvusios gyvenvietės*.

Skaityti daugiau: PASKUTINIS PATIKRINIMAS

Tautos šventę — Rugsėjo 8 prisimenant

Ši šventė, tiesa, neturi labai senų tradicijų, bet jos mintis yra giliai prasminga.

Tauta, kuri nori išlikti savarankiška ir tverti ilgus šimtmečius, turi kuo nors skirtis nuo kitų tautų. Ji turi sukurti žymių kultūrinių ir medžiaginių vertybių. Ji turi sau pasirinkti tam tikrą tikslą, užduotį, kuri vykdydama būtų naudinga sau pačiai, o tuo pačiu visai žmonijai. Juk ir mūsų Himnas sako: “Tegul dirba Tavo naudai ir žmonių gėrybei”.

Kai visa tauta įsisąmonina tą pasirinktą uždavinį, tai ji tvirtai gina savo valstybinę nepriklausomybę. Be to, kitos tautos jai suteiks atatinkamos paramos, nes jos uždaviniai ar idėjos išeina iš jos valstybės ribų.

Prieš kiek laiko Karyje buvo atspausdintas mano straipsnis Lietuvos sienų klausimu, kur minėjau, kad Lietuva turėtų pasidaryti tarptautinio tranzito valstybe, tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų. Tuo atveju Lietuva turėtų atsiimti savo žemes iki Priepietės upės, kad turėtų betarpes sienas su Ukraina. O, be to, bent du gerus uostus prie Baltijos jūros: Klaipėdą ir Tvankstę (Karaliaučių). Tada, per Lietuvą ir Ukrainą galima būtų išplėtoti tarptautinį susisiekimą, kuris duotų daug naudos Lietuvai ir visai šiaurės Europai trumpiausiu keliu pasiekiant Artimuosius Rytus ir pietinę Aziją. Tuo būdu, mes pasidarytumėm reikalinga ir naudinga valstybė savo artimiems ir tolimiems kaimynams. Tai būtų medžiaginė nauda.

Kad patrauktų kitų tautų dėmesį Lietuva turi tapti mokslo, švietimo ir pažangos kraštu. Mūsų tauta turi labai daug gabumų, kurie dar nėra išnaudoti. Tam pasiekti, atgavus nepriklausomybę, turėtų būti pakeltas švietimas: vietoj dviejų, bent 10 universitetų. Tada Lietuva taptų naujų idėjų centru, kurios pasiektų tolimiausias pasaulio šalis. Tuo būdu mes vėl pasidarome naudingas kraštas sau ir kitiems.

Skaityti daugiau: Tautos šventę — Rugsėjo 8 prisimenant

Naujų idėjų laisvei atgauti problema

MUMS REIKALINGI SĄJUNGININKAI

Realiai į politinę padėtį žiūrint, jokia vidurio ar rytų Europos tauta, pavieniui veikdama, sau nepriklausomybės atkovoti negalės. Jų skaičiuje esame ir mes.

Išvada — visoms pavergtoms tautoms reikia veikti bendrai susitarus.

Mūsų vyriausi ir vietos fpav. Australijos) politiniai veiksniai savo politikoje visą pokarinį laikotarpį vis galvojo ir atrodo, tebegalvoja, kad ateis kada laikas, kai JAV susikirs su Sovietų Sąjunga. Būk, padedant užinteresuotoms vakarų Europos valstybėms, turint galvoje, pirmoje eilėje, Vak. Vokietiją, JAV-bės karą prieš Sovietų Sąjungą laimėsiančios ir išlaisvins vidurio ir rytų Europos valstybes, jų tarpe ir Lietuvą.

Ar taip galėtų įvykti tai yra klausimas. Mes užmirštame, kad visą pokarinį laikotarpį, t.y., jau 23 metai, JAV šioje srityje politiniai mažai tepasireiškė. Priešingai, įtampa tarp JAV ir Sovietų S-gos, kuo toliau, ne-didėja, o palaipsniui mažėja. Atrodo, turint galvoje atominių ir vandenilinių ginklų apytikrį balansą, šis procesas tęsis ir toliau.

Nesenai Sovietų S-gos įvykdyta Čekoslovakijos okupacija, gal būt, JAV-bėms, bei vak. Europos valstybėms priminė ir atidarė akis, kad Sovietų S-ga savo tikslo — “pasaulio užvaldymo” dar neatsisakė. Rezultate, dėl to Sovietų S-gos žygio vakariečių buvo imtasi palyginamai menkų ir tik gynybinių priemonių. Pav., nutarta nebevežti iš Europos JAV, Kanados ir Didž. Britanijos kariuomenės dalinių namo ir žadama 1969 m. pavasarį papildomai atvežti dar naujų kar. dalinių. Nato suorganizavo Sovietų Sąjungos laivyno Viduržemio jūroje judėjimo stebėjimo centrą. Kaikurios Nato valstybės žada patobulinti savo kariuomenės apginklavimą, tam paskirdamos palyginamai menkus (pagal spaudą) papildomus kreditus. Tačiau, tai kas spaudoje paminėta šioje srityje, atrodo, neatsveria Sovietų S-gos naudai, po Čekoslovakijos galutinės okupacijos, pakitėjusios situacijos. Gi, dabar, vos po Čekoslovakijos okupacijos, politinėje spaudoje ir vėl kyla balsų, kad reikia dėti pastangų politinės įtampos sumažinimui, santykius su Sovietų S-ga sušvelninti — pagerinti.

Skaityti daugiau: Naujų idėjų laisvei atgauti problema

Tremties Trimitas

Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.

VLADO PŪTVIO MINĖJIMAS

Čikagos šaulių rinktinės globoje ir dalyvaujant Vytauto Didžiojo šaulių, Jūros šaulių “Gen. T. Daukanto” ir Cicero Jūsų Šaulių “Klaipėda” kuopoms, š. m. kovo mėn. 2 d., Vyčių salėje, Čikagoje buvo surengtas minėjimas Šaulių S-gps įkūrėjui Vladui Pūtviui pagerbti. Šiais metais kovo mėnesį sukako 40 metų nuo jo mirties.

Iškilmingą, posėdį atidarė Čikagos šaulių rinktinės pirm. Pranas Tamkus. Buvo įneštos, su uniformuotų šaulių palyda, vėliavos. Į prezidiumą buvo pakviesti: Vladas Išganaitis, garb. narys Rapolas Skipitis ir sekr. Mykolas Maksvytis. Iškilmingam minėjimui vadovavo rinkt, pirmininkas P. Tamkus. šauliai, kurie buvo dar neprisaikdinti, šiame iškilmingame minėjime, pirm. Vlado Išganaičio tapo prisaikdinti.

Pagrindinę kalbą apie Šaulių s-gos įkūrėją Vladą Pūtvį pasakė Vladas Išganaitis. Jis savo kalboj labai vykusiai apibūdino Pūtvį ir jo nuveiktus darbus Šaulių s-gai. Jo kalba buvo perpinta patriotiniais jausmais. Visa tai labai tiko ir buvo labai prasminga minint Pūtvio mirtį ir jo atliktus darbus.

Kiekviena tauta turi savo nemirtingus asmens. Vienas iš tokių mūsų tautoje yra Vladas Pūtvis. Jis yra didi ir neužmirštama asmenybė lietuvių tautai. Jo dėka buvo įkurta Šaulių s-ga. Caro laikais jis dirbo lietuvybei ir jos gerovei. Jo ūkis buvo centras slaptosios lietuviškos spaudos. Spaudos draudimo laikais jis gabeno uždraustą lietuvišką spaudą. Jo įsteigta Šaulių s-ga yra patriotinė organizacija į kurią gali tilpti visų partijų bei pažiūrų asmenys. Prieš pavienes politines partijas Pūtvis visad pasisakydavo neigiamai. Jo nuomonė buvo, kad visos politinės partijos necementuoja — nejungia visos tautos, o priešingai, ją suskaldo. Todėl jis buvo nusistatęs tautą sujungti per Šaulių Sąjungą.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Šaulė tremtyje

Redaguoja E. PETRAUSKAITĖ. 926 W. 52nd Street. Chicago, Ill. 60609

Šeima ir mokykla — mūsų tautinio gyvenimo pagrindai

1968 m. rugpjūčio 30 - rugsėjo 1 d.d. New Yorke įvykęs PLB III Seimas nutarė 1969 metus paskelbti Švietimo ir - Šeimos Metais. Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba šį nutarimą vykdydama, prašo šiais metais kreipti ypatingą dėmesį į šeimos ir lietuviško švietimo reikalus ir ryškinti jų tikslus bei užduotį.

Švietimo Tarybos pirmininkas A. Rinkūnas, rašydamas apie šeimą (Pasaulio Lietuvis Nr. 3 / 39), ją prilygina saulės šviesai. Šeimos darbą priimame “kaip savaime suprantamą įvykį, panašiai, kaip priimame saulės šviesą. Bet kas būtų, jei vieną dieną saulės šviesa užgestų? — Visoje žemėje užviešpatautų tamsi, šalta, mirtina tyla. Čia pat ateina ir paralelinis klausimas: kas būtų, jei vieną dieną nustotų egzistavusi išeivijos lietuviškoji šeima ir mokykla? — Ištuštėtų salės, sustotų lietuviškasis kultūrinis gyvenimas, tik milijoniniai pastatai, perėję į kitataučių rankas, tylūs ir šalti, kaip kapinių akmenys, bylotų, kad kažkada, tarp kitų, čia gyventa ir lietuvių.”

Šeima, ta palyginti maža tautos organizmo ląstelė, sudaro tautos pagrindą, nes joje auga tautai žmogus. Tačiau dabar niekas nėra taip paliktas vienišas svetimame krašte, lyg laivelis audringoje jūroje, — kaip lietuviškoji šeima. Ji grumiasi su gyvenimo sunkumais ir su aplinkui siaučiančiais moraliniais ir tautiniais pavojais, prieš kuriuos nėra įmanoma atsilaikyti be vidinės tvirtybės ir išorės savo tautinės kultūros nešėjų — tautiečių pagalbos. Jei asmenys atsineša moralinės jėgos ir sąmoningo tautinio nusistatymo iš savo tėvų namų ir vieningai laikosi savo tautinės bendruomenės, tokiems yra lengviau įkvėpti tos dvasios ir savo vaikams bei, kiek galima, apsaugoti juos nuo tos, šeimos idealus griaunančios, išorinės įtakos.

Skaityti daugiau: Šaulė tremtyje

Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

— Elektros inž. Petras Jaudegis, tarnaująs JAV armijoj inžinierių korpe, buvo apdovanotas pagyrimo lapu ir 200 dol. dovana už tai, kad suprojektavo kariško aerodromo požeminių kabelių sistemą prie Colora-ao Springs, Col. Lietuvoje inž. Jaudegis buvo karininkas ir 1949 m. atvykęs į JAV įstojo į armiją.

— Mjr. K. Liaudanskas, gyv. Los Angeles, atšventė savo 80 metų gyvenimo sukaktį. Jis dar labai veiklus lietuvių organizacijose, — visi linki jam dar ilgai gyvuoti ir darbuotis Tėvynės labui.

— Ed. Žukauskas, kurio tėvai gyvena 6534 So. Campbell, Čikagoje, jau arti metai kaip yra P. Vietname.

— Valteris Kanauka yra dabar P. Vietname, kur vairuoja helikopterius - malūnsparnius; jis netrukus grįžta į JAV.

— Sp/4 Juozas Petkus, kurio tėvai gyvena 6924 So. Bell, Čikagoje, jau nuo gruodžio mėn. tarnauja Pietų Vietname, buvo išrinktas vienu iš pagerbiamų karių, kaip pasižymėjęs karinėje tarnyboje.

— Jonas Strumskis, Lietuvos kariuomenės kovotojas, savanoris gražiai aprašė “Europos Lietuvyje” savo atsiminimus. Jam teko dalyvauti kautynėse su bolševikais, bermontininkais ir lenkais.

— Ltn. Bronius Tatarūnasjau 12 mėnesių yra P. Vietname, jo tėveliai gyvena Detroite.

— Kęstutis Paulauskas, kovo mėn. 1 d. sukūrė šeimos židinį su Virginija Sodaityte. K. Paulauskas atlieka karinę tarnybą ir eina pareigas Čikagoje naujokų ėmimo komisijoje.

— Bruce Marin, kurio tėveliai gyvena Čikagoje, sugrįžo sveikas iš P. Vietnamo karo lauko.

Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje

Kronika

Mjr. Petras Linkus

NUSIPELNUŠIO KARIO SUKAKTĮ MININT POVILAS DIRKIS

Buv. Sibiro bataliono vadui mjr. Petrui Linkui sukako 70 metų. Kai žmogus sulaukia 70 savo amžiaus metų, tai jo asmenybe jau būna tiek išryškėjusi, kad gana tiksliai galima spręsti, kaip ir kiek jis savo profesijoje pasireiškė, kitaip tariant, koks yra jo įnašas į tautos dvasinį ir kultūrinį lobyną,.

Čia noriu pagarbiai paminėti solenizantą ir priminti jo karinę veiklą prieš 50 metų, kuri gali būti akstinančiu pavyzdžiu jaunesniems.

P. Linkus išvydo pasaulį 1898 m. lapkričio 19 d. Lizdeikių viensėdyje, Pakruojaus valsčiuje, Šiaulių apskr. Kūdikystę ir vaikystę praleido gražioje Pakruojaus apylinkėje. Mokėsi Tartu ir Rygos gimnazijose ir Petrapilyje, Vladimiro Karo mokykloje. Baigęs Karo mokyklą leitenanto laipsniu, I P. karo metu tarnavo Rusijos kariuomenėje ir dalyvavo fronto kovose. Pasibaigus kovoms ir pradėjus organizuoti lietuvių batalioną, jis įsijungė į organizatorių eilę, kurių tarpe suvaidino didelį vaidmenį savo ryžtu ir drąsa. Jis suorganizavo Atskirą Lietuvių Sibiro Vytauto Didžiojo batalioną ir buvo to bataliono vadu. Į batalioną jis subūrė apie 700 karių ir apie 20 karininkų, kuriuos apgyvendino čere-panovo geležinkelių stotyje. Omsko lietuvių dr-ja parūpino ir įteikė batalionui brangią vėliavą, kuri, sulikvidavus batalioną, kažkaip dėka bataliono vado žmonos apsukrumo, tapo išgelbėta nuo sunaikinimo, paslėpta ir po metų buvo jos pačios atvežta į Lietuvą ir padėta saugoti Karo muzėjuje.

Suorganizuotas batalionas į karo veiksmus tarp Kolčako ir raudongvardiečių nesikišo, o tik nešė vietinio pobūdžio sargybas. Tačiau 1919 m. lapkričio 25 d. batalionas iš pasalų raudonųjų nakties metu buvo apsuptas ir pirmas sutiktas, budintis karininkas Čemeckis, nušautas, o kiti karininkai: Navickas, Eidukekevičius, Kasakaitis, Malioris, Šukevičius ir trys kareiviai: Norvilaitis, Gilevičius ir Turskis suimti išrengti ir nuogi nuvaryti į Čeremuškino kaimą, ir ten kapinėse sukapoti kardais. Dalis bataliono kareivių išbėgiojo, išsislapstė, o bataliono vadą mjr. Petrą Linkų rusai suėmė ir pasodino į kalėjimą. Jam pavyko išsiliuosuoti tik 1920 m. ir grįžti į nepriklausomą Lietuvą pasikeičiant suimtaisiais.

P. Linkus, grįžęs į Lietuvą, įstojo į Lietuvos kariuomenę ir dirbo vyr. štabe Kaune. Be to, jis studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete. 1925 m. baigęs universitetą ir turėdamas diplomą, išėjo į atsargą 1926 m.

Būdamas atsargoje, kurį laiką jis buvo Šiaulių miesto teisėju; 1928 -38 m. vertėsi advokatūra; 1938 m. buvo išrinktas Šiaulių miesto burmistru, kuriuo išbuvo iki 1940 m. 1941-44 m. P. Linkus pasitraukė į Vokietiją, o vėliau atvyko į JAV. 1949 m. jis apsigyveno Čikagoje.

Skaityti daugiau: Kronika

Partizanai: istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti

Karys 1969 3-4 Turinys, metrika

Iškilaus redaktoriaus kpt. Simo Urbono netekus