Į Laisvę 1955 6 (43)

Į Laisvę 1955 6(43)

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS: Kodėl į 1300 laiškų bendruomenes reikalu atsiliepė tik 5?

JULIUS VIDZGIRIS: Į valdžią ateina technikas

SIMAS SUŽIEDĖLIS: Steigiamasis Seimas kūrė valstybę trejus metus

ZENONAS IVINSKIS: Kaip laikinoji vyriausybė išsilaikė šešias savaites

ALGIMANTAS ŠALČIUS: Kaip į tautines bendruomenes žiūri patys amerikiečiai

PDF Fotografinė kopija BOX

Bendruomenės keliu

NR. 6 (43) 1955 M. BIRŽELIS

VYTAUTAS VAITIEKŪNAS

KELIĄ PAJUTOM TEISINGĄ

“Savo metu Joseph de Maistre yra pasakęs, kad “emigrantai nieko negali ir nieko nereiškia — l’emigration ne peut rien et re vaut rien”. Tai griežtas posakis. Tačiau dažniausiai jis yra teisingas, nes svetima gamtinė bei kultūrinė aplinka nesykį sunaikina jėgas, galėjusias gražiai išsiskleisti tėvynėje. Išrautas iš savo žemės, iš savo istorijos, iš savų papročių, tremtinys paprastai esti išstatomas visų vėjų pavojams. Jis jaučiasi nesaugus ne tik socialine prasme, kad nelengvai užsidirba duonos kąsnį, bet ir dvasine prasme, kad nežino, į ką jam atsiremti savo vidumi. Pavojus sudužti tremtiniui yra žymiai didesnis, negu krašto gyventojui. O jeigu tremtinių pasidaro dešimtys tūkstančių, tai tautai grėsmė stovi prieš pat akis.

Klaida tad būtų manyti, kad rezistencija yra tiktai uždavinys tėvynės atžvilgiu. Ne. Rezistencija turi vykti ir tremties atžvilgiu. Tremtis yra pateisinama tautos istorijoje tik tada, kai virsta užuovėja, kurioje išsilaiko vertybės, niokojamos krašte. Todėl reikia ginti šias vertybes nuo tremties dvasios pasikėsinimo. Reikia šaukti tremtinius spirtis žudančioms tremties sąlygoms. Dabartinė laisvinimo kova yra žymiai platesnė, negu tik politinis svetimųjų informavimas arba politinių minčių brandinimas tarp mūsų pačių. Šiandien mums reikia ne tik išvaduoti kraštą, bet ir išgelbėti save pačius. Tėvynę niokoja bolševikinė dvasia, mus gadina tremties dvasia. Juk jeigu mūsų tremtiniai suskurs idėjiškai, pabėgs moraliai, žlugs tautiškai; jeigu pradės rūpintis tik savimi, pamiršdami, jog yra kenčiančios tautos nariai — mes veltui būsime palikę savo kraštą ir jieškoję prieglaudos svetur.

Skaityti daugiau: Bendruomenės keliu

VALSTYBĖ IR VALDŽIA

Į pilnutinę demokratiją (5)

Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ straipsnių ciklas čia baigiamas. Juose buvo svarstoma, kaip demokratijos principas turėtų būti įgyvendintas visose valstybinio gyvenimo srityse.

Į LAISVĘ Nr. 2 buvo svarstoma, kad demokratijos principas įgyvendinti kultūros srityje, kad tinkamai būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.

Nr. 3 ir Nr. 4 svarstyta, kaip demokratijos principas įgyvendinti ūkio srityje, kad kuo tikslingiau būtų suorganizuota ūkio gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp valstybės piliečių.

Nr. 5 svarstyta nepriklausomos Lietuvos valstybės įjungimas į Europos tautų šeimą.

Nr. 6 svarstoma, kaip pačioje valstybėje suorganizuoti valdžią, kad ji kuo tiksliau piliečių demokratines laisves suderintų su valstybės pažangai reikalinga tvarka ir susidrausminimu.

Paskatinimas, kad skaitytojai dalyvautų klausimų svarstyme, rado atgarsio. Ir šiame nr. Julius Vidzgiris (Prancūzija) atsiliepia dėl vieno moderniųjų laikų valdžios aparato reiškinio — technokratijos.

VALDŽIOS DEMOKRATINĖ SĄRANGA

Valstybės demokratinėje santvarkoje augščiausioji valdžia priklauso tautai. Šita valdžios kilmės demokratinė idėja mūsų laikais jau yra taip įsišaknijusi žmonių sąmonėje, kad netgi totalistiniai režimai nedrįsta jos visai paneigti. Ir totalistinės valstybės konstitucijoje galime užtikti, kad valstybės “suverenumas priklauso tautai”. Bet tatai tik rodo, kad vienos tik konstitucinės deklaracijos apie valstybės augščiausios valdžios priklausomybę tautai dar neužtenka valstybės demokratinei santvarkai sukurti.

Kad tauta savo augščiausiąją valdžią galėtų praktiškai vykdyti, ji privalo tam tinkamų priemonių, ji privalo valdžios demokratinės sąrangos.

Skaityti daugiau: VALSTYBĖ IR VALDŽIA

ATEINA Į VALDŽIĄ TECHNIKAS

JULIUS VIDZGIRIS

1. Technika ir technokratija

Mūsų amžius teisėtai didžiuojasi technikos laimėjimais. Bet su jais eina ir nauji pavojai visuomeniniam gyvenimui.

Lėta technikos vystymosi eiga senovėje, kaip ir viduramžiuose, įgalindavo žmogų prisitaikyti prie naujų gyvenimo formų, duodavo laiko pajungti techniką žmogaus reikalams. Todėl technika tarnavo žmogui. Staigus nūdienės technikos šuolis dabar grasina iškreipti šitą jos tarnybinį pobūdį.

Tarp labai pažengusios ir vis dar sparčiai besivystančios technikos iš vienos pusės ir atsilikusių esamų visuomeninių, politinių bei teisinių institucijų iš kitos pusės atsirado pavojingas tarpas. Jei mūsų technika, tariant prancūzų sociologo G. Gurvičo žodžiais, priklauso antrajai XX a. pusei, tai mūsų institucijos nešioja XIX a. pirmosios pusės žymes.

Modernioji technika graso ne tiek pasiektais medžiaginiais, gamybiniais laimėjimais, kiek pačia pastanga racionalizuoti, organizuoti, “sutechnikinti” visą gyvenimą, kuriame žmogui neišvengiamai liktų tik paprasto ratuko mechanizme vaidmuo. Galutinai sutechnikinto pasaulio atmosferoje žmogus negalėtų laisvai kvėpuoti.

Tačiau yra tendencijos techniką panaudoti, norint valdyti visuomeninį gyvenimą. Žmogus, kuris valdo ar siekia valdžios technikos dėka, vadinamas technokratu, o pats technokratijos žodis reiškia technikų režimą.

Skaityti daugiau: ATEINA Į VALDŽIĄ TECHNIKAS

STEIGIAMASIS SEIMAS

SIMAS SUŽIEDĖLIS

Pranešimas 1955 m. gegužės 22 d. viešame New Yorko lietuvių susirinkime Steigiamojo Seimo susirinkimo 35-tąsias metines minint.

STEIGIAMASIS SEIMAS buvo išrinktas 1920 m. balandžio 14, 15 ir 16 visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu, proporcine rinkimų sistema. Balsavimai praėjo pakilia, daugelyje vietų šventiška nuotaika, vykstant į rinkimus vilkstinėmis ir dainuojant. Balsavo daugiau kaip 90 procentų turinčių balsavimo teisę Lietuvos gyventojų. Lietuviai surinko 91,9% visų balsų, žydai — 5,3%, lenkai — 2,6%, vokiečiai — 0,9%. Tai rodė, kad atkuriamos Lietuvos valstybės plotas, kuris dar nebuvo pastovesnių sienų aprėžtas, buvo grynai lietuviškas; vienų tiktai lenkų galėjo būti kiek daugiau, tačiau jie rinkimus boikotavo ir laukė, kad Lenkija užims visą Lietuvą. Lenkai savo rankose laikė Vilnių ir buvo užėmę didesnį rytinės ir pietinės Lietuvos plotą, negu jį vėliau skyrė akloji siena.

Rinkimuose daugumą balsų gavo krikščioniškasis blokas: krikščionys demokratai, ūkininkų sąjunga, darbo federacija — viso 59 atstovus; susiblokavusi valstiečių sąjunga su socialistais liaudininkais demokratais pravedė 28 atstovus; socialdemokratai — 12, žydai — 7, lenkai — 3, vokiečiai — 1, nepartiniai — 2 (K. Zubauską ir J. Žitinevičių); viso 112 atstovų. Savo darbą St. Seimas pradėjo 1920 m. gegužės 15, baigė 1922 m. spalio 6. Per 29 mėnesius buvo sušaukti 257 plenumo posėdžiai, sudaryto 2 ministerių kabinetai, išleista apie 300 įstatymų, priimta konstitucija ir žemės reformos įstatymas.

PIRMOJO POSĖDŽIO St. Seimas susirinko 1920 m. gegužės 15, šeštadienį, paskutinę savaitę prieš Sekmines. Diena buvo ūkanota. Žemi debesys dulkė rasomis į gaivų pavasario želmenį. Diena buvo gera sodinti naujiem medeliam. St. Seimas savo darbų pradžiai pasodino kelis ąžuolėlius. Gal būt, tie ąžuoliukai buvo išdygę iš gilių, nubirusių nuo senų ąžuolų, kurie dar šlamėjo didžia Lietuvos praeitimi. Tiek ir tebuvo likę tos senos, garsios praeities; visa kita jau buvo nauja. Nauji buvo pasodinti ir ąžuolai — lietuvių tautos patvarumo simboliai.

Skaityti daugiau: STEIGIAMASIS SEIMAS

ŠEŠIOS SAVAITĖS

ZENONAS IVINSKIS

Praėjo jau 14 metų nuo to reikšmingo fakto, kai Levas Prapuolenis per Kauno radijofoną 1941 birželio 23 rytą pusiau dešimtos paskelbė lietuvių tautai seniai lauktą naujieną:

“Raudonieji budeliai, žiauriai kankinę mūsų kraštą... šiuo metu siaubo apimti netvarkingai bėga... Artėja visų Lietuvos žemių išvadavimo valanda... Broliai lietuviai!.. Imkitės ginklo... Tegyvuoja laisva nepriklausoma Lietuva!”

Tame pat atsišaukime, kuris per visą birželio 23 buvo kartojamas, buvo paskelbta ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės (toliau: LLV) sudėtis.

Vyriausybę paskelbti, perimti valdžios įstaigas į vyriausybės rankas, kad atėję vokiečiai jau rastų ne sovietinius okupantus, bet nepriklausomos Lietuvos organus, buvo vienas iš pagrindinių sukilimo tikslų. Dėl to rengiant sukilimo planus, buvo kuo slapčiausiai planuojama ir vyriausybės sudėtis. Dar balandžio pradžioje viename iš pasitarimų teko dalyvauti ir man. Jame jau buvo minimos pavardės asmenų, kurie turėjo po sukilimo perimti kuo skubiausiai ministerijas. Per gegužės mėn. ministerių sudėtis buvo galutinai paruošta. Kaikurie iš numatytų į ministerius negyveno Kaune arba dėl birželio deportacijų nebeteko ryšio. Tad kaikurie apie savo dalyvavimą vyriausybėje tesužinojo tik iš radijo.

Dar ir po 14 metų negalima visapusiškai — istoriškai kalbėti apie aną vyriausybę. Iš dalies dėl to, kad daug suslėptų originalių ir svarbių dokumentų šiuo metu yra neprieinami — o jų teko prisirinkti kelis luobus, teko taip pat kasdien užrašinėti apie įvairius kontaktus, santykius su vokiečiais, svarbesnius epizodus iš kabineto veiklos. Nuo atviro pavaizdavimo verčia susilaikyti ir tas faktas, kad kaikurių svarbių asmenų veiklos ne tik negalima dar liesti, bet būtų neprotinga minėti ir jų pavardes. Toji žiauri realybė betgi nekliudo perduoti dalį tų atsiminimų, kurie atskleidžia vyriausybės veiklą, jos santykius su visuomene ir su nauju okupantu.

Skaityti daugiau: ŠEŠIOS SAVAITĖS

LIETUVA

K A R I Ū N A S

Čia amžinai skambės jos vardas — Lietuva,
O lygumos, laukai ir upės jį kartos.
Piliakalniuos užkeiktos karalaitės miega,
Ir dūli kaulai milžinų tautos . . .

Žydės pavasariai, laukai ir lygumos,
Ir kiekvienam žiedely Lietuva žydės,
Rankas iškėlę kryžiai klūpos,
Rugpiūčio naktys snigs žvaigždėm.

Skaityti daugiau: LIETUVA

TĖVYNĖJE: Jaunimas su kauke turi augti Lietuvoje

Korespondentai iš Vakarų pasaulio atsilanko Sovietų Sąjungoje, tačiau į Lietuvą ar kitas Baltijos valstybes jiems neleidžia užsukti. Tos sritys priklauso prie draudžiamųjų lankyti, žinių iš ten turime tik kitu keliu — iš pogrindžio žmonių, patekusių į Vakarus ar iš repatrijavusių užsieniečių. Jų žiniomis pasinaudodami, čia norim sustoti prie vienos okupuotosios Lietuvos gyvenimo dalies — jaunimo mokyklose. Vaizdumo déliai imame tik vieną provincijos vidurinę mokyklą, kokių yra dauguma.

Toje vidurinėje mokykloje yra 11 metų kursas. Pradžios mokyklai išeiti skiriami 4 metai, viduriniam mokslui treji ir aukštesniajam kiti 4. Po 4 metų reikia laikyti egzaminus iš pradžios mokyklos kurso, po kitų 3 metų iš vidurinės mokyklos kurso; baigus visus 11 metų ir išlaikius egzaminus, duodamas jau atestatas. Kas baigė 7 metus, gali toliau eiti į politechnikumus, įvairius institutus, akademijas ar specialias mokyklas. Tik visus 11 metų baigęs gali eiti į universitetą.

Gali eiti į universitetą, bet gali ir neiti. Nes tai priklauso ne tiek nuo to, ar gerai mokeisi, bet daugiau nuo to, kaip tave rekomenduos komjaunimo ar partijos atstovai.

Skaityti daugiau: TĖVYNĖJE: Jaunimas su kauke turi augti Lietuvoje

SUBOLŠEVIKINTAS ŽODYNAS

Lietuvoje išleistas 1954 metų gale “Dabartinės lietuvių kalbos žodynas”, Žodyno komisijoje buvo J. Balčikonis, J. Kabelka, K. Karsokas, J. Kruopas (atsakomasis redaktorius), rusas B. Larinas, A. Lyberis ir K. Ulvydas, žodžius aiškindami, redaktoriai buvo priversti naudotis sovietiniais žodynais.

Dėmesio verta, kad dalis lietuviškų žodžių čia “laidojami” — tokie kaip "ūkininkas”, “seniūnas” vadinami “pasenusiais”. Eilė žodžių aiškinami bolševikiškai ar bent uždedamas kaip karvei balnas bolševikinės propagandos sakinys. Pvz.

“tauta. Baltų ir slavų kalbų artimumas yra lietuvių genčių, lietuvių kalbos ilgų amžių bendro su slavais ekonominio, kultūrinio ir politinio vystymesi rezultatas. Džiaugsmo ir laimės kupina vieningoje tarybinių tautų šeimoje Spalo demonstracijoje žengia lietuvių tauta”.

Skaityti daugiau: SUBOLŠEVIKINTAS ŽODYNAS

REZISTENCIJOS PAGERBIMAS

Birželio 23 vis daugiau paminima Lietuvos rezistencija. Tai dienai buvo duotas ir J. Brazaičio pranešimas per Amerikos Balsą Europoje Lietuvos jaunimui. Jo ištraukos:

Laisvajame pasaulyje šiomis dienomis lietuviai prisimena tas birželio 15, 14 ir 23...

Birželio 15 ir 14 tai ženklas grobiamos, naikinamos, deportuojamos, kenčiančios Lietuvos. Birželio 23 atverčia kitą lietuvių dvasios lapą. Tai pasipriešinusios, kovojančios, laiminčios Lietuvos lapas. Birželio 14 primena, kad lietuvių tauta buvo viena iš pirmųjų Vakaruose sovietinio imperializmo aukų. Birželio 23 liudijo, kad lietuviai buvo vieni iš pirmųjų, kurie svetimam smurtui pasipriešino. Ir dabar birželio 23 proga laisvėje esantieji lietuviai mini lietuvių tautos rezistenciją, pasipriešinimo dvasią, kuri per eilę metų reiškiasi įvairiomis formomis.

Tėvynės pasipriešinimo dvasią labiausiai seka jaunimas. Iš partizanų parašytos knygos Partizanai už geležinės uždangos, iš laisvėn pakliuvusių žmonių pasakojimo jie seka tuos nežinomus didvyrius, vyrus ir moteris, seka ir tuos pasyviosios rezistencijos žmones, kurie sugeba maskuoti savo veidą ir veiklą, kad išvengtų betikslės aukos. Minėjimuose prie inscenizuoto partizano kapo pergyvena graudų partizano likimą, išreikštą partizanų poezijos tokiuose žodžiuose:

Ateis pavasariai, paskęs laukai žieduose,
Miškuose pirmosios žibuoklės sužydės,
O kas ateis prie tavo kapo, žuvęs partizane,
Ir kas vainiką iš pirmų žiedų uždės.

Skaityti daugiau: REZISTENCIJOS PAGERBIMAS

TREMTYJE: Gudai ir Lietuva

Po paskutinio karo Vokietijoje Vlikas susirišo tuoj pat su latviais ir estais; bendrai politinei veiklai jie sudarė Baltų Tarybą. Po poros metų pradėjo bendradarbiauti ir su ukrainiečiais; darant protarpiais bendrus keturių pasitarimus. Penktuoju būtų galėję būti gudai. Tuebingene buvo atmosfera paruošta bendrame visuomenės susirinkime,., kuriame dviem pranešimais, lietuvio ir gudo, buvo apžvelgti istoriniai tarp lietuvių ir gudų santykiai. Tačiau po to pirmas lietuvių ir gudų politikų susitikimas Muenchene nesurado bendro ryšio. Iš lietuvių pusės, kaip ir seniau, buvo pareikštas džiaugsmas bundančia gudų tauta ir su simpatija sutiktos gudų pastangos sukurti savo valstybę. Tačiau gudų politikų teritorinės pretenzijos ne tik į Vilnių, bet vos ne iki Vievio nustūmė neribotam laikui bet kurį artimesnį bendradarbiavimą, iki gudų veikėjai realiau pergalvos savo tezes, žemiau dedama apžvalga rodo, kad ir dabar gudų veikėjų blaivesnio žvilgsnio nematyti.

JAV Atstovų Rūmų komisija, tyrinėjusi, kaip Sovietų Sąjunga brutalia jėga prisijungė Baltijos ir kitus kraštus, savo teisminių apklausinėjimų davinius sutraukė į apžvalginį raportą, padarytą Atstovų Rūmuose (Nr. 2684, Part 16) ir išleido jį atskiru leidiniu Summary Report of the Select Committee on Communist Agression, Washington, 1955, 44 p.). Leidinys daro gerą įspūdį. Jame gana ryškiai, nors ir suglaustai suminėti esminiai bolševikų teroro bruožai, etapai ir metodai, apie kuriuos komisija yra patyrusi iš tiesioginių liudininkų ir dokumentinės medžiagos. Raporte nurodoma, kad buvo padaryta 50 viešų posėdžių, apklausta Amerikoje bei Europoje 335 asmenys, ir peržiūrėta 1,500 vienetų įvairios įrodomosios medžiagos.

Skaityti daugiau: TREMTYJE: Gudai ir Lietuva

Tautinės bendruomenės amerikiečių akimis

Šiemet gegužės 1 Amerikos lietuviai pradėjo naują bandymą savo istorijoje — išlaikyti savą tautinę kultūrą visus lietuvius apimančios bendruomenės organizacijos pagalba.

Šia proga paseksime, kaip amerikiečiai sociologai žiūri į tautinių bendruomenių likimą Amerikoje.

Tautines mažumas Amerikoje labiausiai respektuoja — bent žodžiu — Amerikos politinės partijos, ypačiai demokratai, įsteigę “tautybių komitetą” prie partijos vyriausios būstinės. Pagrindinė jo paskirtis — patraukti rinkikus į savo pusę. O iš paskirų mažumų daugiausia Amerikos sociologų ir laikraštininkų dėmesio susilaukdavo lig šiol pati gausingiausioji — negrai, kurie savo fiziniu skirtingumu sukelia daugiau problemų amerikiečių tautos plėtotėje.

Amerikiečių moksle vyrauja nuomonė, kad vadinamoji “tirpinimo katilo” teorija (“melting pot”— pirmą kartą žodis pavartotas 1906 Israel Zangwill vaidinime) esanti veiksmingesnė nei “kultūrinio pluralizmo” ar “tautų tautos” teorija, formavusi amerikiečių tautą (“kultūrinio pluralizmo” terminas buvo panaudotas pirmu kartu Horacijaus M. Kallen straipsniuose ir knygoje “Assimila-tion and Democracy”).

Skaityti daugiau: Tautinės bendruomenės amerikiečių akimis

Mūsų socialistinis jaunimas pasisakė

Vienas iš pokarės visuomeninio gyvenimo revoliucingiausių reiškinių neabejotinai yra Europos socialdemokratijos vidinė kova dėl savo idėjinių pagrindų. Kadangi socialdemokratinis sąjūdis yra vienas iš didžiųjų visuomeninių sąjūdžių, ypačiai Europoje, tai ši jo vidinė kova verta rimto domesio. Verta ji rimto dėmesio dar ir dėl to, kad tai yra pastangos nutraukti idėjinius saitus su bolševizmu, tad esmėje yra ir antibolševistinė kova.

Socialdemokratijos ideologija lig šiol buvo atremta trims stulpais: istoriniu materializmu, klasių kova ir religijos neigimu. Tais pačiais ideologiniais pagrindais remiasi ir bolševizmas. “Bolševizmas, atskilęs nuo socialistinio sąjūdžio, pasisavino jo ideologinius pradus (m. p. Vt. Vt.), jais remia savo siekimus, jais stengiasi grįsti ir pateisinti savo veiklą, kad ir žiauriai juos klastodamas", — rašo mūsų socialdemokratai (žiūr. “Ateities Keliu”, 1949 m., No 1(17), ps. 5).

Skaityti daugiau: Mūsų socialistinis jaunimas pasisakė

Dienos reikalai laisvinimo veikloje

1. Momentas viltingas, bet ir pavojingas

Artėjanti keturių didžiųjų konferencija atnešė nervingumo pavergtųjų tarpe. Nervingumas kyla iš naujų vilčių, bet sykiu ir iš naujo pavojaus, perstumdant jėgas Europos žemėlapyje. Konferencijoje bus svarstomas Europos likimas, taigi ir pavergtųjų kraštų reikalai. Nors Sovietai mėgins gauti esamai padėčiai Vakarų aprobatą, bet prileidžiama, kad jie sutiks eiti ir į tam tikras nuolaidas pavergtuose kraštuose ar jų dalyje. Svarbiausias betgi rūpestis, kiek bus veikli bei atspari Amerika: ar ji nebus sugundyta eiti taip pat į nuolaidas pavergtųjų kraštų atžvilgiu.

Spaudžiama Europos sąjungininkų ir savo viduje rūpestingai auginamos “koegzistencijos”, arba, prezidento žodžiu tariant, modus videndi šalininkų, Amerika atsistoja prieš dilemą: palaikyti idealistinę savo politiką visuotinai ir reikalauti laisvės visiems pavergtiesiems, ar siekti jos dalinai, aiškintis, kad šiandien sieks gauti pozityvų sprendimą vienai sričiai, rytoj kitai, dalimis — taip kaip sovietai dalimis nori tas sritis pavergti. Jeigu laimėtų antroji kryptis Amerikos politikoje, tai Baltijos valstybės priklausys prie tų klausimų, kurie bus vėliausiai sprendžiami.

Antroji kryptis Amerikoje yra gyva ir stipriai palaikoma. Valstybės sekretoriaus J. F. Dulles prasitarimai (skirti ne propagandiniam reikalui tarp baltų) apie laisvės reikalą Balkanų valstybėms ir Lenkijai, o nutylėjimas Baltijos valstybių duoda tam tikro pagrindo baltams itin susirūpinti ir sustiprinti propagandinę veiklą, kad baltų likimas nebūtų išskirtas iš visos pavergtosios Europos likimo. O ta veikla Amerikoje įmanoma labiau nei kur kitur, nes Amerikos vyriausybė yra jautri visuomenės opinijai.

Skaityti daugiau: Dienos reikalai laisvinimo veikloje

Idėjos spaudoje

Periodinėj spaudoje per šiuos pastaruosius mėnesius buvo maža pozityvių politinių svarstymų. Pernai lankantis Vliko ir VT pirmininkams Vliko, LLK, Alto konferencijoje buvo sutarta svarstyti politines problemas, kurios liečia Lietuvą Lietuvos Rytų ir Vakarų klausimai ir pan. - Sudarytos tiems svarstymams ir komisijos. Bet ligi šiol neteko spaudoje pastebėti tų komisijų svarstymo rezultatų ar pačių svarstymų.

Periodinėje tautininkų spaudoje (“Dirvoje” ir “Vienybėje”) vyravo per visa kita rašiniai apie Vliko “neteisėtus žygius” — kad jis pakeitė statutą ir nerinko nuo naujų metų naujų pirmininkų... Toji gaida ir lig šiol aštriausiai girdima. Savo ruožtu abiejuose dienraščiuose (“Drauge” ir “Naujienose”) buvo vanojamas St. Lozoraitis. “Draugas” kirto St. Lozoraičio juridinius pagrindus

— įrodinėjo min. Urbšio telegramos gal ir nebuvimą. “Naujienos” judino St. Lozoraičio moralinius “pagrindus” — vaizdavo, kaip Lozoraitis laikė save lenku ir prie lietuvių prisidėjo tik dėl karjeros.

Lietuvos pakraščių problema tesvarstyta tik iš apgailėtinos pusės— mažlietuvių vyresnioji ir jaunesnioji karta kirtosi tarp savęs dėl pirmenybės, kas atstovauja mažlietuvių rezistencijai — ar MLT, ar M. Lietuvos Rezistencinis Sąjūdis. Šita kova buvo inspiruota tautininkų spaudos.

Tuo tarpu vis tai kovos “dėl valdžios”. Bet dėl to, kas ir kaip turi būti “valdoma”, rimtesnės diskusijos nebuvo periodinėje spaudoje.

Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje

Vardai įvykiuose

TARP JUBILIATŲ

Juozas Prunskis,kun. dr., redaktorius, keliautojas, šventė savo 25 žurnalistinio darbo metus. Jo jubilėjus pažymėtinas tuo, kad padarė rimtą žingsnį sulaužyti įprastines jubilėjines tradicijas. Yra mada jubiliatui dovanoti automobilius, pinigus ar kitus apygerius daiktus, o jis parodė, kad tokia proga pats jubiliatas gali padaryti auką. Prunskis paaukojo 2,500 dol. įvairioms premijoms. Kai kurie draugai, jį už tai sveikindami, betgi atkreipė dėmesį į tai, kad ir jis savo premijomis aplenkė lituanistinį mokslą. Ten pat Chicagoje šventė 75 savo amžiaus metus dailininkas Adomas Varnas. Tai buvo visuomenės pagarbos ir šilumos demonstracija jam už tai, kad jis visada ėjo su visuomene gyvas ir judrus. Net ir dabar. Ta proga suruošta paroda buvo jo viso gyvenimo kūrybos manifestacija.

Julius Starka, buvęs operos chormeisteris, susilaukė 70 metų. Tas sukaktis jis praėjo tyliai, nes jis pats nepaprastai tylus ir kuklus žmogus, bet didelio skonio ir kruopštus atsidėjęs muzikas. Dabar jis sau taip pat tyliai vargoninkauja Brooklyne lenkų parapijoje.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

PAKILK, TĖVIŠKE

K A R I Ū N A S

Žiūrėk, pavasaris atbunda, saulė juokias,
Ir upėse tuoj ižas pajudės.
Pakilk ir tujen, mano tėviške,
Pakilk iš naujo džiaugtis ir žydėt

Tave sukaustė ilgos, sunkios žiemos.
Tu kaip gražuolė mieganti buvai.
Žiūrėk, per dangų paukščiai mėlyni sugrįžta,
Ir tu laisva išeisi džiūgauti su jais.

Skaityti daugiau: PAKILK, TĖVIŠKE

LAIŠKAI: Ar tai asmenų nesugyvenimo vaisius?

Seku straipsnius, kurie rodo žmonių visuomeninio galvojimo raidą tremtyje. Nes nuo visuomeninio galvojimo priklauso (bent iš dalies), kuria linkme plėtosis jų tos srities veiksmai. Paskutiniu laiku teko stebėti pasisakymus apie politinės vienybės nebuvimą tarp katalikų. Spaudos pasisakymuose buvo jausti daugiau noro tos nevienybės priežastis minimalizuoti nurodant, kad nevienybė ar kitų pavadintas skilimas atsiradęs dėl asmeninių nesusipratimų, dėl vadovaujančių žmonių nesugyvenimo, o idėjinio skirtumo, skirtingo visuomeniniais klausimais galvojimo tarp jų esama nedidelio ar visai nejausti.

Tuos pasisakymus pergalvodamas ir ieškodamas savos išvados, susilaukiau naujos medžiagos. — 1 Jos atėjo su lapkričio 4 d. “Draugu”, kuriame buvo ilgas A. Gražiūno straipsnis “Ar turim ko iš komunistų pasimokyti?” Visais argumentais jis vedė į tai, kad iš jų pasimokyti negalima nieko. Tačiau buvo jausti, kad straipsnis su kažkuo ginčijasi. Ypač kažką įspėja straipsnio pabaiga: “kas pasišauja griebtis komunistinių metodų — dažniausiai kovos su pačiu komunizmu pretekstu — neilgai trukus pajunta didelę pagundą tais metodais pasinaudoti ir santykiuose su nekomunistais. Juo labiau, kad kitiems šitokių dalykų nesitikint, galima — bent laikinai — pasiekti kokio nors ‘stebuklingo’ efekto. Tačiau tai nesuderinama nei su krikščionybės, nei su demokratijas dvasia bei principais, todėl bet keno jų vartojimas griežčiansiai smerktinas. Tokius metodus šiuo atveju vartojantieji — vistiek iš kurios ideologines ar politinės grupės jie būtų — turi būti traktuojami lygiais nusikaltėliais, kokiais laikomi tuos metodus vartojantieji komunistai”.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI: Ar tai asmenų nesugyvenimo vaisius?