Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1452)GEGUŽĖS –MAY 1969 
V. Maželis -—- Ramovės New Jersey sk. pirm. P. Lanys priimdamas skyriaus vėliavą, ją bučiuoja. Iš k. krikštatėviai: p. Ambroziejienė, K. Tikninis irK. Mėlinis; gilumoje — Korėjos karo dalyvis Didžbalis. (viršelis)
Nr. 6 (1453) BIRŽELIS - LIEPA – JUNE 1969
P. Maleta— Lietuvos gen. kons. dr. P. Daužvardis ir S. Statkevičienė uždega aukurą, minint Savanorių priesaikos 50 metų sukaktį (viršelis)
TURINYS
K. Uoginis — Prisiminkime motinas
A. Budreckis — Lietuviškoji ekspansija
K. U. — Bolševikų kalėjimuose
J. V. Sūduvas — Drąsieji sakalai
Saulius — Tryliktasis Saigono kelias šiaurėn
Z. Raulinaitis — Kovos su danų varingais (II)
B. K. T. — Jaunas žemaitis Vakarų ir Rytų fronte
R. — Lietuva ir Ukraina
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Administratorius LEONAS BITLERIS
Skaityti daugiau: Karys 1969 5-6 Turinys,metrika
KALPAS UOGINIUS
“Pasaulis tuščias būtų vis,
kaip žemė be margų gėlių,
Be tavo, Motina, širdies
ir tavo meilės spindulių”.
A. Jūragis
Jauni būdami, dėl jaunystės išsiblaškymo, nepajėgdami kilniau jausti, dažnai nemokame motinos įvertinti, mylėti. Ką reiškia motina dažniausia tepajuntame tik jos netekę.
Vandenynų keleiviai žavisi stebuklingu, skęstančios raibuliuojančiose okeano bangose, vakaro saulės grožio vaizdu. Tačiau, tai būtų tik šešėlis prieš motinos meilės grožio vaizdą, jei galėtume jį savo akimis matyti, palyginti.
Motinos meilė vaikui yra taip didelė ir kilni, kad ji jam gali būti viskas, visai net pamiršdama pati save. Motinos kilnumas yra toks beribis, kad joks poetas, joks rašytojas nepajėgs tinkamai to aprašyti. Kaip gėlė kvepiančiam įvairiaspalviam žiedui išugdyti, ima sau peną iš žemės syvų, taip ir kūdikis, sudarymui savo komplikuoto organizmo, maitinasi motinos krauju. Iš motinos krūtinės, su jos pienu, busimasis žmogus ne tik kūnui, bet ir savo dvasiai peną semia. Biologiškai imant, visus motinos gabumus, talentus, būdo bruožus — heroizmą, tėvynės meilę ir kt. — vaikas paveldi lygiai ir iš savo motinos.
Iš istorijos žinome ne vieną mūsų tautoje labai populiarią lietuvę moterį — motiną — heroję, davusią tautai didžių vyrų ir moterų: karvedžių, politikų, menininkų, mokslininkų, rašytojų, poetų ir už tautos laisvę kovotojų — karių. Ne iš dangaus augštybių, anuo metu, nukrito Lietuvai Vytautas Didysis, vėliau kun. Mackevičius, K. Kalinauskas, Donelaitis, S. Daukantas, V. Pietaris, J. Basanavičius, V. Kudirka, Maironis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda ir visa eilė brangių kultūros deimantų, be kurių kažin ar šiandieną mes būtume kas esame? . . . Vis tai sąmoningų lietuvių patriočių motinų gimdyti sūnūs ir dukros.
Skaityti daugiau: Prisiminkime ir pagerbkime motinas
VIII. Kulminacija
ALGIRDAS BUDRECKIS
(Pradžia 1968 m. KARYS Nr. 5)
31. MAGNUS DUCATUS LITUANIAE
Vytauto karžygiškumas ir valstybiškumas ne tik išgelbėjo poalgirdinę Didžiąją Lietuvos kunigaikštiją nuo susiskaldymo, bet atgavo Žemaitiją ir stambią Smalensko žemę su svarbiais Smalensko, Dorogobužo, Viazmos ir Rostavlio miestais. Šalia to, jis užėmė totorių didelius stepių plotus tarp Dniestro ir Dniepro (prie Juodosios jūros), rusų Okos augštupį ir dalį Pskovo žemių. Šalia imperijos plotų, vytautinė Lietuva turėjo įtakos sferą Pskovo, Didžiojo Naugardo, Maskvos, Krymo ir Aukso ordos žemėse. Vadinasi, Vytautas valdė ar darė įtakos į plotus, kurie apėmė apie 1,020,000 kv. km.
Vertėtų trupučiuką lukterėti ir peržvelgti lietuvių ekspansijos visumą. Imant dėmesin faktą, jog pati etnografinė Lietuva užėmė daugmaž 110,000 kv. km., 200 metų tėkmėje lietuviai užkariavo ar užvaldė dešimteriopai didesnius plotus. Imant Mindaugo, Gedimino, Algirdo ir Vytauto mirties datas, kaip pagrindinius matavimo taškus, štai kaip atrodė lietuvių ekspansija:
LENTELĖ NR. 1
|
DLK VALSTYBĖS ERDVĖ IR JOS GYVENTOJAI
|
|
metai
|
erdvė km2
|
gyventojų
|
lietuvių
|
liet. %
|
|
1263
|
200,000
|
400,000
|
250,000
|
63
|
|
1341
|
350,000
|
700,000
|
370,000
|
53
|
|
1377
|
700,000
|
1,400,000
|
420,000
|
30
|
|
1430
|
930,000
|
2,480,000
|
520,000
|
21
|
Kad būtų lengviau suvokti, kokius plotus užėmė Vytauto imperija, galima prilyginti kunigaikštijas ir vietininkijas carinės Rusijos gubernijoms. Štai kaip atrodė Didžioji Lietuves Kunigaikštija pagal XIX amžiaus administracinius vienetus:
1. lietuviškos gubernijos — Vilniaus, Kauno, Gardino ir Suvalkų; 2. gudiškos gubernijos — Minsko, Mogiliavo, Vitebsko ir Smalensko; 3. ukrainietiškos gubernijos — Kijevo, Valuinės, Černigovo ir Podolės; 4. totoriškos, vėliau ukrainiečių kolonizuotos gubernijos — Jekaterinoslavo, Charkovo, Poltavos ir Chersono; 5. rusiškos gubernijos — Kalugos, Kursko, Oriolo ir Tūlos. Be tų 20 gubernijų vytautinei Lietuvai priklausė beveik trečdalis Pskovo gubernijos plotų į rytus nuo Lovatės upės ir maža Tverės gubernijos dalis. Tai kraštas apie Toropeco miestą (maždaug 18,000 kv. km.). Vytauto Lietuvai dar priklausė Palenkės ruožas už Bugo upės (apie 7,000 kv. km.) ir vakarinė Podolė su Kameneco miestu (apie 15,000 kv. km.). Etnišku požiūriu šie plotai suskirstomi šitaip:
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA
Mirus vienam ramovėnui, skyriaus valdybos nariui, bevartydamas jo tolimų giminaičių grąžintas “Ramovės” bylas, radau vieną nebaigtą sąsiuvinį jo užrašytų atsiminimų. Pradžios neradau, kaž kur dingo. Užbaigti jis nespėjo, mirtis sutrukdė. Daug kas iš ramovėnų turi įdomių prisiminimų, kurie “Kario” skaitytojams būtų įdomūs, bet juos aprašyti ir jiems sutrukdys mirtis. Gaila . ..
Patiekiu šio mirusio ramovėno atsiminimų ištrauką tokią, kokią radau nebaigtame sąsiuvinyje, and kurio viršelio užrašyta “tąsa”. Atsiminimų ištrauka įdomi tuo, kad aprašoma kai kurie dalykai, kokių spaudos puslapiuose dar neteko matyti.
“ ... tai milžiniškas reprezentacinis kalėjimas. Tai vieta, kur sovietiški Kremliaus budeliai panaudoja paskutiniąsias klastingas priemones, kad paveiktų suimtąjį palūžti ir tapti atviru. Ne tik puikios patalpos, bet ir nepaprastas žemesniųjų ir augštesniųjų kalėjimo administracijos enkavedistų mandagumas, o taip pat pavyzdinga švara, tyla ir visas suimtojo užlaikymas, nežinantį sovietiškos tikrovės, tikrai nuteiktų palankiai sovietams. Čia tikrai yra suvaidinamas augščiausio laipsnio žmoniškumas. Įstaigos — kalėjimo vidaus tvarkos taisyklės pilnai atatinka Stalino konstitucijos dvasią. Apart smulkmenų, kada kas reikia, ar galima daryti, bei gauti, ryškiai atsispindi užtikrintas suimtojo interesų gynimo rūpestingumas. Pagal taisykles, pradedant prokuroru, sekančiu bylos eigą, autonominės ar sąjunginės respublikos prokuroru ar vidaus reikalų komisaru ir baigiant Sovietų Sąjungos vidaus reikalų komisaru, visi rūpinasi, kad be reikalo nebūtum kalinamas ir skriaudžiamas. Suimtajam leidžiama kreiptis į minėtus pareigūnus net uždaroje formoje, t. y. kreipimosi turinys negali būti kontroliuojamas nei kalėjimo administracijos nei kitų pareigūnų. Pabuvus čia keletą dienų, pranyksta dalinai baimė ir turi viltį, kad būdamas teisus, vėl išvysi laisvąjį pasaulį.
Jau sekančią dieną po atvykimo į šį pavyzdingą kalėjimą, perskaitęs visas taisykles, kreipiausi į budintį enkavedistą prašydamas popierio, voko ir rašymo priemonių, kad galėčiau parašyti skundą Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisarui. Gaunu atsakymą, kad reikia palaukti taisyklėse numatyto termino.
Skaityti daugiau: BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE
(Jų transatlantinio skridimo 36-rių metų sukaktį minint)
J. V. SŪDUVAS
.. Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus —- pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų LITUANICĄ pas save, — tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui ..
(Iš Dariaus ir Girėno testamento)
Į tamsius ir audrą nešančius debesis 1933 m. liepos 17 d. vakarą leidosi saulė. Nuvarginti karštos vasaros dienos ir kankinami didžio laukimo, džiaugsmingos žinios, Lietuvos žmonės kaimuose ir miestuose budėjo prie radio aparatų, gaudydami kiekvieną bangų žinią apie dviejų Amerikos lietuvių, Stepono DARIAUS ir Stasio GIRĖNO, didvyrišką skridimą per Atlantą, vienmotoriu lėktuvu “LITUANICA”, neturint net radio siųstuvo.
“Lituanica” liepos 17 d. pavakary pastebėta perskrendanti Airiją ir Angliją, praneša Europos radio stotys. Laukiančiųjų nekantravimas auga minutėmis. Į Kauno aerodromą jau plūsta tūkstantinės žmonių minios. Temstant Vokietijos rario stotys praneša: “Oranžinės spalvos “Lituanika” perskrido Berlyno sritį Kauno kryptimi”. Taigi didvyrius iki nusileidimo savo protėvių žemėje — Kauno aerodrome, teskyrė tik dviejų valandų laiko tarpas.
Kaune ir visoje Lietuvoje pakyla vėliavos, žmonių džiaugsmui nėra ribų. Įsisiūbavusios džiūgaujančių žmonių minios Kauno aerodrome sugriauna kariuomenės ir policijos apsaugos užtvaras. Didvyrių-lakūnų sutikimo komitetas yra bejėgis palaikyti tvarką prieš užsidegusių laukiančių žmonių džiaugsmą.
— Didvyriai Amerikos lietuviai nugalėjo Atlantą ir jau artinasi prie tėvų žemės slenksčio — liejosi iš žmonių lūpų paskutiniai pertransliuoti Kauno radio pranešimai.
Tačiau audringi debesys, mėtydami galingus ugnies žaibus Vakaruose, slinko Lietuvos pusėn ir tarsi, tamsaus gedulo šydai, drumstė laukiančiųjų nuotaiką. Dvi valandos jau praėjo. “Lituanica jau turėjo nusileisti Kauno aerodrome. Tūkstantinės laukiančiųjų minios nerimauja. Baisus klausimas pakilo virš Lietuvos žemės, virš kiekvieno lietuvio ir skausmingai kankino kiekvieno mintį. Kas atsitiko “Lituanicai” ir jos drąsuoliams lakūnams prie Lietuvos slenksčio, vokiečių žemėje? Šio baisaus klausimo kankinami, jau-auštant, skirstėsi žmonės iš Kauno aerodromo.
Tuo tarpu, “Lituanica” perskridus Stargardą, atsidūrė virš Soldino miško. Audringas debesys, į kurį ji įnėrė, nebegąsdina kad ir išvargusius Steponą Darių ir Stasį Girėną, — jie Atlante pergyveno baisesnių audrų. Jų akyse vaidenasi išsiilgtos protėvių žemės horizontas, o jis jau taip netoli.
Skaityti daugiau: Drąsieji Sakalai — Darius ir Girėnas
SAULIUS — PELKIŲ ŽIURKĖ
Toki keisti ir negirdėti vardai, kaip Di Aan, Loc Ninh, Phuc Vinh, liks įrašyti į mūsų I divizijos istoriją (Big Red One divizija).
Šituo 13 keliu (highway) nepertraukiamai dunda mūsų divizijos sunkvežimiai, pakrauti šaudmenimis konvojai, iš Saigono tolyn į šiaurę, į tolimas bazes džiunglėse.
Jeigu šis gyvybinis kelias šiandien laisvas ir saugus nuo raudonųjų, tai tik dėka mūsų vyrų ryžto ir kraujo. Po daugelio žiaurių ir atkaklių kautynių mūsų vyrai kovėsi ir laimėjo prieš gookus, kaip vadiname vietkongo dalinius. Eilė mū-
Swamp Rats—Pelkių Žiurkių patrulis saugoja kelią.
sų ir P. Vietnamo vyrų padėjo savo jaunas galvas čia, kad priekyje kovoją draugai gautų visa, kas jiems džiunglių bazėse reikalinga. Raudonoji Hana per Hanoi radio nuolatos skelbė, kad mūsų vyrai šiuo keliu daugiau nedrįs važiuoti, jis bus perkirstas ir raudonųjų užimtas. Tačiau, mūsų kovojanti vyrai parodė jiems jų vietą, ir šiandien čia dunda mūsų konvojai ir tankai, traukdami nuolatos į šiaurę.
VC jau daugelį kartų bandė iš pasalų, naktimis, pulti mūsų pozicijas ir mus išskinti, bet be didesnio pasisekimo. Tiekimas į mūsų bazes prie Kambodijos sienos, kaip Lai Khe, ar Quen Loi, eina ir eis be pertraukos, mes juo rūpinamės ir jį užtikriname. Kelias yra nuvalytas nuo krūmų ir nuolatos patruliuojamas — nuolat nuvalomas nuo VC pakastų minų. Mano dalinio uždavinys ir kasdienis darbas yra saugoti paskirtą keletą mylių kelio.
Anksti rytais mūsų dalinys išeina ant kelio ir mes patruliuojame, žiūrime iš po nakties VC pakastų minų, jas radę nuvalome kelią. Kad ankstyvieji konvojai neužeitų ant jų, nuvalome kelią dar prieš jų vykimą, — žiūrime, kad kelias būtų mūsų sektoriuje saugus. Grįžę iš maršruto ir susirišę su kito dalinio patruliais, užimame pozicijas prie kelio krūmuose. Išsidėstę pakeliais, praleidžiame konvojus, tupime veik visą dieną čia po medžiais, skaitome, rašome saviesiems laiškus, kol ateina laikas pakeisti sargybą ar slapukus. Tik vakare, visus konvojus ir sunkvežimius praleidus, nuimame sargybas ir traukiamės į dalinio įtvirtintą perimetrą nakčiai.
Skaityti daugiau: TRYLIKTASIS SAIGONO KELIAS ŠIAURĖN
II
Z. RAULINAITIS
Danų karaliui Haraldui Karo Dančiui (Hilditon) žuvus Bravalos mūšyje 750 metais ir iširus didžiajai Skandinavų sąjungai, Baltijos kraštai, kurį laiką lyg ir gavo atsikvėpti nuo danų ir švedų įkyrių puldinėjimų. Atrodo, būta laikotarpio kai aisčiai ne tik atsigavo, bet pradėjo atsilyginti savo engėjams — vikingų kraštams, tuo pačiu. Nornagest sagos pasakotojas kalbėdamas apie tuo metu (gal apie 800 m.) vykstantį skandinavų kraštų tarpusavį karą, prisimena Bravalos mūšio laimėtoją Sigurdą Hringą ir pažymi jog šio naujo karo lemiame mūšyje Hringas negalėjęs dalyvauti dėl svarbios priežasties:
“Sigurdas Hringas nedalyvavo (mūšyje), nes savo Švedijos kraštą turėjo ginti nuo ten plėšiančių kuršių ir kvėnų. Tada Sigurdas Hringas buvo jau labai senas” — pabrėžia sagos autorius. Čia minimi kvėnai tai suomiai gyvenę Botnijos įlankos pakraščiuose — Kainulaiset vadinęsi, t.y. žemaičiai, arba lygumų gyventojai, germanų vadinami kivanen.
Neilgam, tačiau, buvo nutrūkę šiaurės vyrų puldinėjimai. Vikingų vadai IX a. viduryje vėl atkreipia dėmesį į Pabaltijį ir vėl prasideda beveik neperstojanti jų žygiai į Gintaro pakrantę. Senesnieji tų karinių žygių dar vis supami legendų, dažnai pasakiški, tačiau jie yra tikri liudininkai, kad mūsų protėviai sugebėjo be perstojo kovoti, kad išsilaikytų laisvi, kad nesusilauktų savo šiaurinių ir rytinių kaimynų, suomių ir slavų, patekusių varingų valdžion, likimo.
Pradžioje vadovu į tų žygių istoriją yra mums jau pažįstamas danų seniausias istorikas ir pasakotojas Saksas Gramatikas.
Norvegų karalius Svibdagas, užmušęs danų karalių Gramą, paima savo valdžion visą Daniją ir Švediją. Žuvusio Gramo sūnus Hadingas prisiekia kerštą už savo tėvo nužudymą.
Skaityti daugiau: KOVOS SU DANŲ VARINGAIS VIII -IX AMŽ.
BUVĘS KARO TALKININKAS
Štetinas, 1944 m.
Gražios ir didelės “Luftwaffe” kareivinės. Pats Štetino miestas irgi labai gražus, bombardavimo, tuo metu, visai dar nepaliestas. Tada dar nežinojau, kad ten reikės praleisti apie šešis su viršum mėnesių.
Antrą kartą ateinant rusams į Lietuvą, daug kas bandė, vienokiu ar kitokiu būdu, trauktis nuo artėjančio siaubo, kuris jau nesulaikomai slinko vis gilyn į vakarus. Vieni buvo vežami darbams, kad sustiprinus vokiečių karo mašiną, kiti traukėsi savo noru, tačiau daug kas stojo ir į kariuomenę.
1944 m. pavasarį vokiečiai užėmė Panevėžio Amatų Mokyklą, kurioje ir aš mokiausi. Norėjau tapti geru, tėvynei naudingu piliečiu. Užimtą mokyklą vokiečiai pavertė Karo ligonine. Žinoma, sužeistiems kariams visur pirmenybė — mokykla išimties nesudaro. Mokykloje mokslas pairo. Be to, neužilgo priartėjo rusų frontas. Jau aiškiai atskrisdavo rusų lėktuvai, matėsi besitraukią vokiečių daliniai — labai nuvargę, apdulkėję. Panevėžyje buvo labai didelės vokiečių Karo ligoninės. Pastebėjome, kad jas vokiečiai jau tuština. Vadinasi — frontas jau visai netoli. Nutarėme, kad man ir draugužiui pats laikas apleisti Panevėžį ir grįžti į Žemaitiją. Mat, esu žemaitis, taigi Aukštaitijoje nesijaučiau kaip namie.
Grįžęs namo, teberadau visus savo senus draugus. Visi klausinėjo, kas ten toliau darosi. Pasakojau. Praleidus apie porą mėnesių namie, pasidarė ir Žemaitijoje karščiau. Vokiečių rudmarškiniai pradėjo gaudyti žmones, varyti prie kariškų darbų: kasti apkasus, dirbti praplečiant netoliese esantį aerodromą. Esant tokiai padėčiai, aš, ir dar keli mano mokslo draugužiai, — trumpai - drūtai, nutarėme stoti į kariuomenę. Sakom, reikia ginti Tėvynę. Visi buvome jauni, apie 16 m. amžiaus, taigi daug kas nerūpėjo, tik nuotykių pajieškoti. Vokiečiai, tuo tarpu, Lietuvoje organizavo jaunuolius į, taip vadinamus, “Karo talkininkų” dalinius. Iš tikrųjų, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo tikri “Luftwaffe” daliniai. Po poros dienų aš, Jonas, Stasys, Gediminas, Viktoras, Kazys ir dar keli, vokiečių kariniu traukiniu riedėjome Klaipėdos link. Traukinyje buvo pilna karių ir tamsu. Gaila buvo palikti gimtinę. Bet tada niekas ir negalvojome, kad taip toli ir taip ilgam nuo jos nutolsime.
Klaipėdon įriedėjome naktį, bet vėliau, žengiant per miestą, susidarėme labai gražų įspūdį. Kaip atrodė, mus pristatė ir patalpino buvusios mokyklos patalpose. Pastatas didokas. Čia radome jau daugiau tokių pačių paauglių. Ant rytojaus prisistatė viršila ir nusivedė mus į sandėlį. Ten išdavė uniformas ir liepė prisitaikinti. Uniformos buvo mėlynos spalvos. Ant peties — lietuviškas užrašas “Karo Talkininkas”, žemiau, trikampiniame skyde, “SS” ženkliukas, o ant rankovės — plati, tautiška juosta.
Viršila atrodė taip sau žmogelis, apsikabinėjęs medaliais. Atrodė, daug ko jau matęs. Jis praleido kokią porą valandų su mumis, pamokydamas kaip ramiai atsistoti, ir, svarbiausia, kaip gražiai, kariškai, sveikintis. Vakarop išleido apžiūrėti miesto. Tada Klaipėda buvo dar visai nesugriauta.
Klaipėdoje prabuvome nelabai ilgai. Vieną naktį mus visus, apie kokią 40 naujokų, pakrovė į vagonus ir nuriedėjome Karaliaučiaus link. Auštant pasiekėme Tilžę. Traukiniui slenkant per Nemuno tiltą, visi puolėme prie langų. Metėme paskutinį žvilgsnį tėviškės link. Nei vienas nenujautėme, kad, kai kuriems, tikrai, tai buvo paskutinis žvilgsnis, nenujautėme, į kokią velniavą papuolam. Viską parodė laikas. Tačiau, Tėvynės labui, žmogus gali labai, labai daug pakelti ir labai daug duoti.
Skaityti daugiau: JAUNAS ŽEMAITIS VAKARŲ IR RYTŲ FRONTE
Veiklus ramovėnų santykiavimas su ukrainiečių veteranais Čikagoje yra žinomas KARIO skaitytojams. Aiškios ir to santykiavimo priežastys ir tikslai.
Istorijos bėgyje šimtmečius bendradarbiavę ir gerai sugyvenę lietuvių ir ukrainiečių tautos jaučia viena kitai draugiškus jausmus. Tarpusavio sąskaitų neturime, o mūsų ir jų likimas yra toks panašus ir dar tie patys priešai.
Todėl ir nestebėtina, kad ir šiandien lietuvis ir ukrainietis, visai natūraliai, be jokių slaptų išskaičiavimų, tiesia vienas kitam ranką. Ką ramovėnai Čikagoje vykdo, tą jaučia visi lietuviai, buvę kariai ir liekanai.
“Turint mintyje, kad abi tautos yra to paties priešo pavergtos, savaime siūlosi išvada, kad abi turi derinti savo veiksmus kovoje dėl laisvės su bendru priešu, savitarpio pripažinimo ir pagarbos dvasioje”. Tokią aiškią išvadą padarė, nepersenai VLIKo seime kalbėdamas, Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos atstovas VLIKo Tarnyboje, ramovėnas Vaclovas Alksninis.
Mūsų politiniu bendradarbiavimu su ukrainiečiais V. Alksninis rūpinasi jau senokai: rašo spaudoje ir progai pasitaikius kelia šį svarbų reikalą kalbose. Toliau patiekiame V. Alksninio kalbos VLIKo seime pagrindines mintis.
VLIKo pirmininkas dr. J. K. Valiūnas, Pavergtų Tautų savaitės proga, į klausimą: ar lietuvių nedalyvavimas Pav. Tautų Savaitės minėjime, 1968 m. New Yorke, nesilpnina Lietuvos bylos kėlimo svetimuose, tiesioginiai į klausimą neatsakė, tačiau pareiškė, kad dabar tik Pabaltijo tautos tėra pavergtos, nes kitos (satelitai) turi savo valdžias, kariuomenes, valiutą ir atstovavimą tarptaut. institucijose. Todėl jų negalima laikyti pavergtomis. Cituojama:
“Kalbant apie pavergtas tautas, tai šiandien tik Baltijos valstybės yra pavergtos pilna to žodžio prasme. Kitos tautos, kaip Čekoslovakija, Jugoslavija, Lenkija, Rumunija nėra žudomos kaip tautos. Lietuvius išveža specialiai į armiją, žudo kalbą ir tautiškumą, kai tuo tarpu anos turi savo užsienių ministerijas, savo pinigo vienetą, armiją, savo vėliavą ir atstovavimą tarptautinėse organizacijose kaip tautos, todėl mums suplakti save su tų kraštų statusu yra klaidinga, lygiai būtų klaidinga pasidaryti VLIKui emigracine organizacija”. Dirva, 1938 liepos 31, Nr. 82.
Skaityti daugiau: LIETUVA IR UKRAINA
Redaguoja — s. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc.
TAUTINIS ŠVIETIMAS IR ŠEIMA
ALGIRDAS BUDRECKAS
Išeivijoje tautinė šeima yra viena iš svarbiausių pagrindų išsilaikyti lietuvybėje. Tik tautiškai nusiteikusi šeima gali būti laidas lietuvybei. Šeima turi būti pagrindinis lietuviškumo ramstis mūsų priaugančiai kartai. Vėliau mokyklos tą lietuvybės akiratį gali praplėsti, bet jau prieš tai pagrindai turi būti jaunimuo duoti jų tėvų namuose. Lietuviškoje mokykloje vaikai supažindinami ir mokomi apie Lietuvą, jos istoriją, lietuviškus papročius ir t.t. Jie turi progos išmokti lietuviškai skaityti ir rašyti. Trumpai sakant, lietuviškų mokyklų paskirtis yra irgi labai didelė ir svarbi mūsų augančiam atžalynui lietuvybėje susicementuoti ir išsilaikyti.
Išeivijoje šios abi institucijos susiduria su ypatingais sunkumais ir įvairiais pavojais. Todėl jos yra reikalingos mūsų visų didelio dėmesio, supratimo ir nuolatinės paramos.
Šie metai paskelbti Švietimo ir Šeimos metais. Todėl stenkimės šiais metais išskirtinai kreipti dėmesį į lietuviškas šeimas ir lietuviško švietimo reikalus. Visi privaloma visokeriopai remti, propaguoti ir sudaryti geriausias ir tinkamiausias sąlygas, kad jaunimas išliktų lietuviškas. Juk tai yra svarbiausias ir pagrindinis rūpestis, kuris ir privalo toks būti, nes jaunimas yra mūsų tęstinumas ir lietuvybės išlikimo laidas. Be lietuviško jaunimo merdės išeivijoje lietuvybė, nes tauta be jaunimo — tauta be ateities. Todėl turime stebėti ir visur, kur tik galima, remti ir padėti mūsų lietuviškam jaunimui. Tik lietuvybei atsidavusi ir savo vaikams lietuvybę skiepijusi šeima gali susilaukti iš priaugančios kartos gerų ir susipratusių lietuvių. Tik iš tokių šeimų galima susilaukti valingų ir veiklių lietuvių jaunuolių.
Ne kartą girdime nusiskundimų, kad sunku yra mokyti ir įskiepyti lietuviškumą, bei tėvynės meilę tiems, kurie Lietuvos nėra matę, o dar svetimos aplinkos yra paveikti. Lietuviškoje spaudoje irgi randame tas užuominas. Tikrai nesuprantama, kam tas rašoma. Ar tam, kad dar labiau paikinti priaugančią kartą ir nejausti tautinės atsakomybės?
Laikau tai dideliu absurdu, kad esą sunku vaikams įskiepyti tėvynės meilę, nes jie tos tėvynės nėra matę. Priešingai, ir savo tėvų krašto nemačius, galima jį labai pamilti, jei jiems nuo mažens nuolat bus skiepijama tėvynės meilė.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
BE MOTINOS
Nežinau kur eiti, kur tavęs jieškoti,
Ar žieduos gegužio, ar juodam sapne—
Taip šiandieną trokščiau tau rankas bučiuoti
Ir pasidalyti ta baisia kančia . . .
Pamenu, ne kartą susimąsčius tyliai,
Tu mane gyventi žemėj mokinai—
Tavo akys geros, tavo mintys gilios,
Motin, tavo vardas šventas amžinai...
Nežinau kur eiti, kur tave atrasti,
Jau pavargo siela ir maža širdis—
Kas, sakyki, motin, pas tave parvestų,
Kas atidarytų pas tave duris...
O žinau, jau niekad pas tave negrįšiu
Ir nebesiguosiu tau sava kančia—
Verks, kaip verkęs, beržas prie gimtosios grįčios,
O už lango juoksis vasara žalia. ..
Ada Karvelytė - Dubauskienė
LIETUVIŠKOS TRADICIJOS ŠEIMOJE
Šaulių Sąjungos įkūrėjas Vl. Pūtvis yra pasakęs: “Kokios jūs moterys būsite, tokia bus visa tauta”. O šauliai prie šių žodžių dar prideda: “Kol lietuvių tautoje gims tokios moterys, kaip Emilija Pūtvienė, tautos ateitis bus užtikrinta”.
Nuo moterų daug kas priklauso, nes jos gi augina ir auklėja jaunąją kartą. Bet svetimuose gyvenant labai pasikeičia gyvenimo aplinkuma ir labai dažnai ir prie geriausių norų, ne visa taip klostosi, kaip norima. Per daug stipri svetimoji įtaka eina per mokyklas ir taip pat, per draugus, veržiasi ir į namus. Lietuvių patarlė sako — su kuo sutapsi, tokiu ir pats tapsi. Draugai, su kuriais augama ir mokomasi, negali nepalikti įtakos. Ir dabar, iš arčiau stebint mūsų jaunimą, matai tą įtaką ir ne vien iš gerosios pusės. Dažnai visa tai, kas mūsų tautoje yra įprasta ir net šventa, kai kurių iš mūsų jaunuolių, į kuriuos šeima mažiau turi įtakos, tai yra lyg ir paneigiama, jaučiasi noras atsikratyti tos įtakos ir eiti su dauguma. O toji dauguma mums yra svetima. Jau ne naujiena, kad vaikai nori kuo greičiau atsikratyti tos įtakos — “Noriu pailsėti nuo tėvų” — sako viena šešiolikmetė lietuvaitė ... Atsiranda veržimą-sis į laisvę, kokia ji bebūtų, būti savistove ir elgtis taip, kaip kitos draugės.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Iš mūsų tarpo atsiskyrė amžinai: Paulius T. Bazaras, vos 20metų sulaukęs, JAV marinų puskarininkis, kuris žuvo Vietname. Kilęs iš Omaha, Nebr. Gegužės 5 d., iš šv. Antano bažnyčios, palaidotas Kalvarijos kapinėse. Kitas jaunas lietuvis J. Vosilius, kurio tėveliai gyvena. St. Louis, Ill., žuvo-nuo raketos sviedinio, P. Vietname, balandžio mėn. pabaigoje. Kpt. Jonas Petrulonis mirė gruodžio 7 d., ištiktas širdies smūgio. Ilgai gyvenęs Detroite, krautuvės vagies Clevelande buvo nušautas detektyvas Jonas Apanaitis, policijos leitenanto sūnus, vos 27 m. amžiaus. Visiems artimiesiems reiškiame gilią užuojautų.
— Edvardas Žukauskas, kurio tėveliai gyvena Čikagoje, jau du metai kaip tarnauja JAV armijoje Pietų Vietname.
— Jonas Mockus, gyv. San Bernardino, Cal., 2 metus išbuvo P. Vietname prie karių gelbėjimo frontuose. Einant šias sunkias pareigas, jis 8 kartus buvo priešo pašautas, kai vykdavo su malūnsparniais gelbėti sužeistųjų. Dabar baigė 4 metų tarnybų ir sukūręs šeimos židinį, laimingai sau kuria ateities gyvenimų. Sėkmės!
— Gediminas Naujokaitis, fotografas ir ateitininkų veikėjas, kilęs iš New Yorko, baigė R.O.T.C. mokslus ir gavo karininko laipsnį.
— Robertas Jotautas, gavęs stipendijų iš Kanados karinės aviacijos, studijavo aviacinius mokslus. Jis neseniai išlaikė karo aviacijoje egzaminus ir gavo piloto, bei navigatoriaus liudijimų ir tapo pakeltas į kariūno - viršilos laipsnį. Jis ir toliau pasiliks karo aviacijoje.
— Jonas Pabarčius, iš Pittsburgh, Pa., po 25 metų tarnybos karo laivyne, išėjo į atsargų. Jo tėvelis irgi yra buvęs laivyno leitenantas.
— Gen. štabo plk. B. Jakutis, dabar gyvenus Edinburgh, Škotijoje, jau kuris laikas sunkiai serga. Jis yra buvęs mūsų karo atašė Baltijos valstybėms. Linkime pasveikti.
— Martynas Taoras, iš Pittsburgh, Pa., kų tik grįžo iš JAV kariuomenės. Jis ilgesnį laikų buvo V. Vokietijoje.
— Pietų Vietname esantieji lietuviai karininkai, esantys viename dalinyje, panoro atliekamu laiku mokytis Lietuvos istorijos. Todėl jie teiravosi pas gen. konsulų P. Daužvardį Čikagoje knygų apie Lietuvą. Kpt. Tamalunas (Tamy) rašo: “Kada šiais laikais tiek daug žmonių nori ignoruoti ir užmiršti savo kilmę, mes karininkai, kaip tik pasiryžom mokytis savo tėvų kalbos ir jų krašto istorijos”. Garbė, Jums karininkai, kad taip mylite savo prosenių tėvynę, kai čia Amerikoje, kiti net bažnyčiose, ar kapinėse kovoja prieš lietuvybę.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
PAGERBTI LVS RAMOVE GARBĖS NARIAI
Lietuvių Veteranų Sąjungos Ramovės Čikagos skyriaus susirinkimas, įvykęs š.m. kovo mėn. 9 d., Jaunimo Centre, buvo gausus nariais ir svečiais. Jame dalyvavo Lietuvos gen. kons. dr. P. Daužvardis ir gražus būrelis birutininikių, nes susirinkimas buvo iškilmingas.
Jau keli metai, tapo lyg tradicija, prieš kiekvieną ramovėnų susirinkimą, skaityti tėvynės prisiminimą — maldą, kuris kiekvienam primena pavergtą tėvynę Lietuvą ir mūsų įsipareigojimus jai.
Toliau sekė naujos skyriaus valdybos pristatymas ir veiklos plano priėmimas. Po to, vyko garbės diplomų įteikimas dviems ilgamečiams Ramovės c. valdybos pirmininkams — gen. P. Plechavičiui ir prof. inž. gen. St. Dirmantui. Susirinkimo pirmininkas gen. M. Rėklaitis, trumpai bet įdomiai papasakojo, kad gen. P. Plechavičius jau kovėsi su bolševikais 1918 m., kai dar Lietuvos kariuomenės nebuvo. Vėliau, labai narsiai kovojo Seinų fronte prieš lenkus, kurie jį įvertino, kaip gerą organizatorių įr kietą kovotoją. Gen. St. Dirmantas — mokslo žmogus, istorikas, visuomenininkas. Lietuvoje dirbo nepaprastos svarbos krašto gynimo darbą (strateginis krašto parengimas karui ir kt.).
Susirinkimo sekretorius Jonas Gaižutis perskaitė garbės diplomų tekstus, kuriuos abiems generolams įteikė susirinkime dalyvavęs Lietuvos gen.kons. dr. P. Daužvardis.
Po susirinkimo, Artesian restorane, įvyko garbės nariams pagerbti kuklios vaišės, kuriose dalyvavo birutininkės ir ramovėnai. Jaukiai praleista pora valandų ir pasidalinta įspūdžiais.
(j. g.)
Iš k. gen. kons. dr. P. Daužvardis, gen. P. Plechavičius, gen. S. Dirmantas, gen. M. Rėklaitis ir gen. V. Mieželis.
L.V.S. Ramovės garbės nariai, iš k.: gen. Povilas Plechavičius, gen. kons. dr. Petras Daužvardis ir gen. inž. prof. Stasys Dirmantas.
Skaityti daugiau: Kronika
