_files/I-Laisve-1960-22(59)-1.jpg)
T U R I N Y S Spalis 1960. Nr. 22 (59)
Julius Vidzgiris: Lietuvių pasipriešinimas okupantams ...... 1
Juozas Brazaitis: Kultūros kelias Nepriklausomoje Lietuvoje 10
Leonardas Žitkevičius: Artojo kraujas. Tremtinio daina .... 13
Vincas Natkus: Partizanas herojinėj ir realistinėj buity .. 18
Kazys Jurgaitis: Sveikinimas iš Tėvynės ................. 26
Antanas Juška: Lietuviškų parapijų problema ............... 33
Pranas Zunde: Antirelignė propaganda Lietuvoje ............ 42
Darbai ir Idėjos.
Lietuvių Bendruomenėj.
Vardai Įvykiuose 47-64
* * *
Į LAISVĘ— Lietuvių Fronto Bičiulių trimėnesinis politikos žurnalas.
Redaktorius— dr. Vytautas Vardys.
Redakcijos adresas: Į Laisvę,3351 N. Cramer Rd., Milwaukee 11, Wis.
Viršelio vinjetė— dail. T. Valiaus.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1960 22(59)
_files/I-Laisve-1960-22(59)-4.jpg)
1960 M. SPALIS NR. 22 (9)
JULIUS VIDZGIRIS
Ir bitutė skriaudžiama netylės, bet skaudžiai gels,
nors žino, kad įgėlus mirti turės. Liaudies priežodis
Dvidešimtmečio okupacijos padariniai yra tokie gilūs, kad jie jau siekia pačias lietuviškosios būties gelmes. Juos registruoti ir aiškinti yra ne tik nūdienių lietuvių pareiga prieš istoriją, bet drauge ir jų sąmoningos būsenos pirmine sąlyga. Deja, tik lašas jūroje yra visa, kas tuo tarpu šioje srityje padrikai ir neplaningai paskelbta.
Daugeliu įvairiausių požiūrių šviesoj nagrinėtini okupacijos pa dariniai. Čia apsiribojame tik vienu klausimo požiūriu, būtent, kiek okupacija veikia pavergtąją tautą kaip nuolatinis akstinas priešintis, gintis, nepasiduoti, vienu žodžiu, teigti užslopintą nepriklausomybės valią.
Tai ką suprantame rezistencijos terminu, yra mažiausiai dviprasmis dalykas. Iš vienos pusės, kilni dorybė ginti gresiamas vertybes. Tačiau, iš kitos puses, kiekviena gynyba tėra tik atsakymas į užpuolimą. Todėl ir rezistencija nėra ir negali būti sau tikslas. Ne kovos, tik pergalės joje lygiai geidžia tiek puolantysis, tiek besiginantysis. Tikrasis tautų idealas — taikios kūrybos dama. Deja, tam tikromis sąlygomis, o toks yra ir mūsų lietuvių, atvejis, rezistencija yra vienintelė okupacijos faktu primesta galimybė doram patriotui.
Turtinga įvykiais— skaudžiais, bet drauge ir karžygiškais —, lietuviškoji rezistencija yra be galo skurdi užrašais. Šitoje būklėje kolkas visiškai nepasitvirtina poeto žodžiai, jog tai, kas turi nemirtingai dainoje gyventi, turi gyvenime žūti. Jau daug žuvo, bet nemirtingos dainos dar nėra. Dar nėra nė pakankamai dokumentų, kuriais galėtų remtis istorija. Čia pateikiama apybraiža tėra tik silpnas mėginimas ne tiek lietuviškajai rezistencijai apžvelgti, kiek tokio mėginimo trūkumais pažadinti didesnį laisvųjų lietuvių susirūpinimą sąžiningiau rinkti šios rūšies medžiagą.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ PASIPRIEŠINIMAS OKUPANTAMS
Kartkartėmis emigracijos patogume įsirangiusiam tautiečiui atrodo, kad jei ir buvo Lietuvoje partizanų prieš bolševikus — jie buvo negausūs; jei ir kovėsi — tai negalėjo būti tiek herojiški, kiek apie juos buvo kalbama. Šie „tomai netikėliai” galėtų pasigydyti skaitydami komunistinę spaudą iš Lietuvos. Gal niekur tiek partizanų epochinė reikšmė nėra buvusi paliudyta kiek komunistų spausdinamose istorijose apie partizanus, kurie, žinoma, vaizduojami „banditais”, kuriems tačiau nei jų žygių, nei drąsos nuneigti nepajėgia šmeižikė komunistinė plunksna. Mūsų skaitytojam pateikiame mažą ištrauką iš Lietuvos TSR Istorijos(1958), kurios autoriais pasirašė K. Jablonskis, J. Jurginis, R. Šarmaitis, J. Žiugžda (vyr. red.). Perspausdinamas tekstas randamas p.p. 490 - 491.
„Kapitalizmo liekanų žmonių sąmonėje, ypač buržuazinio nacionalizmo ideologijos ir religinių prietarų atgyvenų žalingas poveikis pirmaisiais pokariniais metais plačiai reiškėsi Tarybų Lietuvoje, kada visas liaudies ūkio ir kultūros atkūrimo bei tolesnio vystymo darbas ėjo aštrios klasių kovos sąlygomis. Norėdami sutrukdyti Lietuvos darbo žmonėms tarybinės santvarkos statybą, lietuvių tautos priešai — įvairūs sumuštųjų buržuazinių partijų likučiai, reakciniai katalikų dvasininkai, tiesioginiai užsienio imperialistų tarnai organizavo banditinį pogrindį, tiesioginius puolimus prieš darbininkus ir valstiečius, prieš partinius ir tarybinius darbuotojus, kankino juos ir žudė, padeginėjo ir kitaip stengėsi naikinti valstybės ir darbo žmonių turtą.
Skaityti daugiau: KOMUNISTAI APIE REZISTENCIJOS TIKROVĘ
JUOZAS BRAZAITIS
Tema apie kultūros kelią nepriklausomoje Lietuvoje suaktualėjo dėl dviejų priežasčių. Viena, čia augęs jaunimas pasiteirauja: kas nepriklausomoje Lietuvoje buvo kurta ir sukurta, kokis to laikotarpio kultūrinis palikimas? Jaunimui klausimas juo labiau kyla. kai jis girdi iš vienos pusės gerus atsiliepimus apie kultūrinį procesą kuris vyko nepriklausomoje Lietuvoje, o iš kitos puses stebi tos nepriklausomos Lietuvos atstovus viešai svarstant praeities visuomeninius santykius su išvadom: tie buvo netikę demokratai, tie buvo netikę fašistai... Toki žodžiai gundo jaunimą abejoti šitų nepriklausomos Lietuvos laikų žmonių kultūriniais užsimojimais anuo metu.
Suaktualina temą ir Lietuvos okupacijos sukaktis. Okupacijos laikotarpis truko jau beveik tiek pat laiko kaip nepriklausomybės laikotarpis. Okupacijos sukakties proga režimas labiausiai stengėsi išgarsinti sovietinio laikotarpio kultūrinius laimėjimus, žemindamas nepriklausomos Lietuvos kultūrinį kelią. Tokis garsinimas ir niekinimas savaime provokuoja klausimą apie kultūros dinamiką nepriklausomoje Lietuvoje.
Kultūros dinamikoje gali būti dvejopos sritys: subjektyvinė ir objektyvinė. Subjektyvinė kultūra tai dvasinis lygis asmens, kuris kultūrą kuria ar kultūros vaisiais naudojasi. Objektyvinė kultūra tai žmogaus kūriniai.
Subjektyvinė kultūra — tai kultūros žydėjimo, dinamikos laikas. Objektyvinė — tai kultūros išbrendę vaisiai, kurie pasiliks autoriam išnykus ir kuriais naudotis galės kitos generacijos. Tai bus joms palikimas.
Taip kultūros dinamiką suprantant kyla
PIRMAS KLAUSIMAS:
ar nepriklausomybės laikotarpis daugiau pasireiškė subjektyvinė ar objektyvinė kultūra?
Skaityti daugiau: KULTŪROS KELIAS NEPRIKLAUSOMOJE LIETUVOJE
Leonardas Žitkevičius
ARTOJO KRAUJAS
Nerašysiu eilėraščio naujo,
Neieškosiu jam rimų naujų.
Teka upė iš pieno ir kraujo,
Bet ir pienas pavirsta krauju.
O krantu žengia brolis artojas.
Zvimbia kulkos. Jis krinta nuo jų.
Ir žinau— tai ne rimai kartojas:
Tai arimai patvinsta krauju.
TREMTINIO DAINA
Žmogaus galva padangę remia.
Aš technika tikiu,
Nes praradau po kojų žemę,
Nes vis aukštyn lekiu.
Nes ir lėktuvas groja maršą
Ir žadina jausmus,
Nes laisvas kelias man į Marsą,
Tiktai ne į namus.
VINCAS NATKUS
Pirmus partizanus jau slegia kapai
Ir gėlės jiems šnabžda— sudiev.
Bet ne, jūs gyvensit tarp mūs amžinai;
Lietuviai jūs vardą minės.
Ir kartos į kartą, seni ir vaikai
Maldojir širdy jus turės.
Šia savo daina ryžtingiausieji mūsų laisvės kovos dalyviai, antrojo bolševikmečio partizanai, išreiškė gilų tikėjimą, kad jie ir jų žygiai niekad nebus lietuvių tautos užmiršti. Iš tiesų, kaip liudija tik ką iš pavergtos Lietuvos išsprukusieji, ypač jaunoji karta ten turi partizano vardą dainoj, maldoj ir svarbiausia širdy. Ir čia, tremty ir emigracijoj, partizanai nėra visai pamiršti. Jų atminimas vėl daugiausia gyvas jaunime: net savotišką kultą jaunieji išvystė su žvakučių eisenomis prie simbolinio jų kapo. Kitaip yra su vyresniąja karta, ypač įsirikiavusia į partines grupes. Ten partizanų žygdarbiai gerokai nuvertinami, kartais net klausiama, kiek iš viso juos verta paminėti.
Normaliai jaunimas visada lengviau supras ir įvertins tai, kas yra nekasdieniška, neįprasta, kas prašoka eilinę pastangą ir eilinį darbą. Jo žvilgsnis savaime nukrypsta į tuos vyresniuosius, kurie savo darbais išsiveržė iš kasdienybės ir pakilo į augštesnę buitį. Partizanų žygdarbiai kaip tik priklauso tokiai augštesnei, herojinei, buičiai, kuri jaunimą sužavi ir patraukia.
Visų pirma sustokim prie keleto partizanų kovos momentų, o paskui ir prie vieno žymiausio tos kovos dalyvio, kad susidarytume vaizdą, jog gal iš tikrųjų partizaninė kova ir nejaunimo perspektyvoj buvo nekasdieninė ir jos dalyviai neeiliniai. Žvelkim ir į tai, kaip partizanas buvo priimtas mūsų tremtinių ir išeivių, realistinėj buity. Pagaliau klauskim, ar partizanų kova iš viso buvo prasminga. Pirmojoj daly leiskim daugiausia kalbėti tiems, kurie partizano dalią prisiėmė: tada partizaninių kovų tikrove gal pasidarys mums artimesnė.
Skaityti daugiau: PARTIZANAS herojinėj ir realistinėj buity
SVEIKINIMAS IŠ TĖVYNĖS
LIETUVIO DVASIA NEPALŪŽO
Brangūs lietuviai! Prieš kelias savaites aš atvykau iš Lietuvos. Laikraščio puslapyje aš noriu pasveikinti visus lietuvius, atskirtus nuo Tėvynės.
Aš atvežiau sveikinimus iš senojo Vilniaus, gintarinės Palangos, srauniosios Dubysos ir žilojo Nemuno.
Prieš išvykstant į Vakarus man teko pabūti daugelyje vietų, kalbėtis su įvairiausių profesijų žmonėmis. Ir jie visi prašė perduoti savo broliams štai ką: lietuvio dvasia dar nepalūžo. Lietuvio sąmonė sveika, jo širdyje Dievas dar gyvas.
Bet lietuvių tauta aimanuoja. Jau nekalbant apie žemės turtus, kurie taip tironiškai buvo atimti, čia pat tvirtinant, kad tai daroma laisvu noru, dvasinis lietuvio turtas — tikėjimas persekiojamas iš visų pusių.
Lietuvos kaimietis kaip didžiausią šventenybę laiko paslėpęs savo turėto, prakaitu ir ašaromis, o neretai ir krauju apšlakstyto žemės plotelio dokumentus. Lietuvis, kasdamas Magadano auksą ar drėkindamas Kara-Kumo dykumą, rytais kryžiumi save pažymėjęs, sukaupia jėgas dar dieną, dar savaitę išlaikyti visus bandymus.
Skaityti daugiau: Sveikinimai...
ANTANAS JUŠKA
Įvedamosios pastabos: Lietuviškų parapijų klausimas sunkus, sudėtingas ir itin komplikuotas. Ar tai nebus priežastis, dėl kurios mažai kas tenori ties ta mįsle sustoti ir ją narplioti. Tą problemą liesdami tenkinsimės daugiau faktais, komentarus palikdami nuošalyje. Mums atrodo, kad yra reikalingi kai kurie terminų paaiškinimai, kas sudarys mažą digresiją, už ką skaitytojas ,tikime, atleis.
Antanas Juška
spausdinamo straipsnio autorius apie lietuviškas parapijas Jungtinėse Amerikos Valstybėse, yra kunigas, istorikas, bažnyčios istorijos daktaras. Baigęs Kauno kunigų seminariją ir Vytauto Didžiojo universitete teologijos -filosofijos fakultete teologijos skyrių, kunigu įšventintas 1940-taisiais Lietuvos nepriklausomybės sutemų metais. Vokiečių okupacijos metu kapelionavo Šeduvos gimnazijoj. Tremtyje, trumpai pagyvenęs Regensburge, persikėlė į Romą gilinti studijų Gregorianumo universitete. Domėjosi ir studijavo Bažnyčios ir Valstybės santykius. Daktaro laipsnis suteiktas už disertaciją apie Lietuvos karaliaus Mindaugo santykius su Šv. Sostu. Visuomeninėje ir kultūrinėje veikloje žinomas kaip ilgametis dienraščio Draugo bendradarbių klubo pirmininkas, 1000 dolerių romano premijos sumanytojas ir įgyvendintojas, ALRK Federacijos gen. sekretorius, Lietuvių Bendruomenės Tarybos narys, buvęs vienas iš Balfo direktorių ir vicepirmininkų, Kunigų Vienybės sekretorius, Ateitininkų Sendraugių Sąjungos vicepirmininkas. Aktyvus lietuvių spaudos ir Liet. Encikl. bendradarbis.
Bažnyčia ir valstybė
Individo kaip ir tautos gyvenime yra ryškios dvi institucijos — bažnyčia ir valstybė. Pirmajai paties Jėzaus Kristaus yra palikta rūpintis žmonių dvasiniu gerbūviu. antrajai paliktas uždavinys kelti medžiaginę gerovę. Viešpaties pasakymas “Atiduokite, kas Dievo Dievui, kas ciesoriaus ciesoriui” yra paprastas, tačiau tas dėsnis savyje talpina dideles komplikacijas. Žmogus susideda iš grynos medžiagos ir iš grynos dvasios, o ryšys tarp tų dviejų dalių toks subtilus, kad kartais neįmanoma atskirti, kur viena pasibaigia, o kita prasideda. Panašus bendravimas vyksta tarp bažnyčios ir valstybės.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKŲ PARAPIJŲ PROBLEMA
PRANAS ZUNDĖ
TERORO LAIKOTARPIS • LAIKINIS PALENGVĖJIMAS • DRĄSIAUSIAS PASISAKYMAS • ANTIRELIGINĖS KOVOS ATGAIVINIMAS • KOMUNISTŲ PARTIJA IŠĖJO Į DIDĮJĮ MŪŠĮ
Kova prieš Dievą, prieš religiją yra viena esminių komunizmo žymių. Tikslas išrauti Dievą iš žmonių sąmones liko nepasikeitęs nuo pat komunizmo pradžios. Betgi metodai ir tos kovos intensyvumas laikas nuo laiko keitėsi. Tie pasikeitimai ryškūs ir Lietuvos okupacijos istorijoje. Antireliginės kovos siausme būdingi du laikotarpiai: stalininis ir postalininis. Pirmasis apima laikotarpį nuo 1945 m. ligi 1953-54 metų. Suprastinus, galima pasakyti, kad to meto komunistų vedamai kovai prieš religiją būdinga žymė yra teroras, moralinis ir svarbiausia, fizinis teroras. Kunigai, tikintieji buvo persekiojami, dangstantis kad ir netiesioginiais pretekstais, buvo tremiami, kalinami, bažnyčios uždarinėjamos ir t. t. Tame laikotarpyje kunigai buvo nuolat tardomi, kalinami, teisiami ir tremiami į Sibirą, kaltinant, kam bažnyčiose uždegamos žvakės, kam klausoma išpažinčių. Viešai kaltinta, kad žvakių bažnyčiose uždegimas ir išpažinčių klausymas yra su partizanais ryšių palaikymas.
Pranas Zundė
šiame straipsnyje atskleidžiąs antireliginę propagandą pavergtoje Lietuvoje, yra dipl. inžinierius. Universitetines studijas pradėjęs Lietuvoje, jas baigė Hannoverio universitete. Ilgesnį laiką pasilikdamas V. Vokietijoj iškilo kaip nepailstąs visuomenininkas. Ilgametis Lietuvių Bendruomenės Vokietijos Krašto valdybos pirmininkas, Vasario 16-tosios gimnazijos organizatorius, talkininkas. Vienas iš svarbiausių dabartinių Vasario 16-tosios gimnazijos rūmų pirkimo sumanytojas ir įgyvendintojas. 1960 m. su šeima persikėlė į Jungtines Amerikos Valstybes.
Laikinis palengvėjimas
Su Stalino mirtimi įvyko tam tikras posūkis. Fizinis teroras palaipsniui liovėsi. Savo rūšies sensacija buvo Chruščevo 1954 m. lapkričio 11 d. paskelbtas Sov. Sąjungos Komunistų Partijos CK nutarimas, kurio įžangoje sakoma, kad įvairiose Sov. Sąjungos vietose buvo prieita prie antireliginių užpuolimų, kunigai buvę koliojami ir įžeidinėjami, laikraščiai ir propagandistai neleistinai pažeisdavę tikinčiųjų jausmus. Neišmanėliai kalbėję antireliginėmis temomis ir t. t. Visa tai turi būti pakeista. Ateityje kova prieš religiją, prieš bažnyčią turėsianti būti vedama sustiprintomis ideologinėmis priemonėmis. Ją turėsią vesti žmonės, specialiai tam paruošti.
Skaityti daugiau: ANTIRELIGINĖ PROPAGANDA LIETUVOJE
SUKAKTIES ŽODŽIAI IR DARBAI
• Atsisakantieji nuo nepriklausomybės
• Niekinantieji nepriklausomos Lietuvos žmones ir idėjas • Tiriantieji jaunimą Amerikoje • Amerikietis Powers ir lietuvis Būtėnas
1.
Okupacijos sukaktis paminėta Lietuvoje ir laisvajame pasaulyje skirtingai. Lietuvoje okupacijai išgarbinti šalia sąskrydžio Vilniuje išleista ir gausiai literatūros apie Lietuvą. Net prancūzų ir anglų kalbom.
Laisvajam pasaulyje okupacijai atmesti ir nepriklausomybei sutvirtinti simpatingas buvo Amerikos simbolinis gestas: valstybės sekretoriaus Herterio priėmimas Baltijos valstybių diplomatam; valstybės departamento parodytas palankumas sustiprinant Lietuvos diplomatinį atstovavimą Washingtone. Tie patvaresnės reikšmės turį ženklai sutapo su okupacijos sukaktim.
Laisvojo pasaulio lietuviai nieko patvaresnio ta proga nepadarė. Tenkinosi prakalbom ir nieko neįpareigojančiom rezoliucijom. Net ir tos institucijos, kurios turi materialinės paramos iš šalies savo darbui, nepaliko patvaresnio liudijimo apie Lietuvą. Ar Lituanus žurnalas nebus stipriausiai ligi šiol atsiliepęs į sukakties progą, nušviesdamas specialiai tos okupacijos stipriausią reiškinį — lietuvių rezistenciją?
Skaityti daugiau: IDĖJOS SPAUDOJE
Kas buvo tie drąsuoliai, kurie atsispyrė bendros apatijos migdymui ir išėjo su konstruktyviu politikos planu, vieninteliu, kuris pasirodė per visą tautininkų valdymą?!
Buvo jų 16. Iš jų tik du priklausė vadinamiems vyresniems — tai Kazys Pakštas ir Balys Vitkus. Kiti atstovavo jaunesnei generacijai: Juozas Ambrazevičius, Pranas Dielininkaitis, Jonas Grinius, Zenonas Ivinskis, Juozas Keliuotis, Antanas Maceina, Ignas Malinauskas, Pranas Mantvydas, Česlovas Pakuckas, Jonas Pankauskas, Antanas Salys, Ignas Skrupskelis, Antanas Vaičiulaitis. Nors šis būrelis ir buvo gana margas profesijos atžvilgiu, jį tačiau jungė Šalkauskio idėjų lobis bei jo gyvenimo pavyzdys. Iš to elito jis ne tik girdėjo jo paties skelbiamą minčių aidą, bet jame įžiūrėjo patį save. Tai tikrai buvo jo išsiilgtoji naujoji karta.
Skaityti daugiau: ISTORIJOS PARAŠTĖJE
PUSĖS ŠIMTMEČIO PERSPEKTYVOJE
• KONGRESAS ČIKAGOJE • KODĖL KATALIKŲ TIKĖJIMO ŽMONĖS NERAŠO APIE KATALIKUS • ATEITININKUOS PERGALIŲ VAINIKAS • PROBLEMŲ IR RŪPESČIŲ EILĖ.
1960 m. rugsėjo 2-4 Čikagoj Ateitininkų Federacija atšventė savo 50 metų jubiliejinį kongresą. Nesiimame kongreso iškilmių aprašinėti, nes tai jau atliko Draugas, Darbininkas ir Tėviškės Žiburiai. Tačiau norime keliomis mintimis paminėti patį ateitininkijos auksinį jubiliejų. 50 metų ateitininkiškosios veiklos šventė nėra tik pačių ateitininkų vidaus reikalas. Ji liečia visus, kuriems lietuviškoji gyvybė yra brangi. Kiekviena lietuviškoji organizacija yra lietuviškosios gyvybės išeivijoje reiškėją ir todėl verta lygaus visų dėmesio.
SPAUDA IR KONGRESAS
Rašydami šiuos žodžius jau trys savaitės po ateitininkų kongreso, turime apgailestauti, kad šis reikalas mūsuose vis dar nėra suprantamas. Ligi šiai dienai antrasis Čikagos dienraštis nė viena eilute nepainformavo savo skaitytojų, kad toj pačioj Čikagoj savo organizacinės veiklos 50 metų atšvęsti buvo suvažiavę ligi 1000 žmonių iš JAV ir kitų kraštų. Lyg tai nebūtų buvęs lietuviškajame gyvenime neeilinis įvykis! Ne tik šis dienraštis, bet ir kita katalikams svetimoji spauda nelaikė nei savo žurnalistine, nei lietuviškąja pareiga pasidomėti ateitininkų kongresu. Keldami faktą, nesiimame priekaištauti nei tam, nei kitam atskiram laikraščiui, nes taip jau nuo seno ir maždaug visų priprasta. Tačiau manome, kad toks įprotis yra nelemtai susidaręs ir vertas nusikratyti. Nelaikome normaliu dalyku, kad „nesavaisiais” nesidomima kitaip, kaip dėl ko nors išeinant prieš juos „kovon”. O pirmiau negu kovoti yra svarbu pažinti, informuoti. Atskiros organizacijos gali būti ne tik idėjiškai skirtingos, bet ir tiesioginės priešininkės. Betgi jos visos yra tos pačios lietuviškosios dirvos darbininkės. Ką veikia viena organizacija, svarbu yra ir kitoms. Daug sėkmingiau sektųsi kovoti su fanatizmu (ir būtent, daug svarbiau kovoti su savo pačių negu su „priešų” fanatizmu), jei būtų lojaliai domimasi darbu ir tų, kurie laikomi priešininkais, Ignorancija yra pagrindinė fanatizmo gaivintoja. Geriau vieniems kitus pažįstant, daug būtų laimėta sukurti džentelmeniškesnius tarpusavio santykius ir tuo pačiu giliau pasiekti lietuviškosios vienybės visoj galimoj idėjų įtampoj.
Skaityti daugiau: Ateitininkų laimėjimai ir problemos
LIETUVIŲ BENDRUOMENĖJ
KETVIRTOJI JAV IR KANADOS LFB STUDIJŲ IR POILSIO SAVAITĖ
Liepos 30 — rugpjūčio 6 dienomis ketvirtą kartą Amerikoje LF bičiuliai susirinko į Studijų ir Poilsio Savaitę Kennebunk Port, Maine. Jau pradžioj savaites užsiregistravo 88 stovyklautojai, o vėliau, įskaitant ir įsijungusius svečius, tas skaičius pakilo iki 100. Studijų ir Poilsio Savaitė virto frontininkų tradicija ir jokie atstumai entuziastų neatbaidė. Iš Čikagos atvyko daugiausiai (20), o kiti iš Clevelando, Detroito, Kanados, Waterburio, New Yorko, Bostono, Amsterdamo, Worcester ir kt. Stovyklautojai vyko su pakilia atostogų nuotaika. Paklausti, kodėl leidosi į tokią tolimą kelionę, daugumoj atsakė, kad norėję išgirsti dr. Girnių, kuris buvo studijų moderatorium, išklausyti labai aktualių ir svarbių paskaitų ir pasimaudyti Atlante. O dr. Girnius jau antrą stovyklos dieną pareiškė: — Bičiulius jau nebegalima nuo Studijų ir Poilsio Savaitės sulaikyti, jie atvyktų ir visai stovyklos neorganizuojant
Vokietijos bičiulių žodis.
Po trijų dienų poilsio, antradienio vakare įvyko oficialus studijinės dalies atidarymas. Valdyba oficialiai pristatė stovyklos seniūną Vyt. Maželį, kuris sudarė administracinį štabą iš stovyklautojų tarpo. Dr. Girnius labai efektingai apibūdino kūno ir dvasinio poilsio reikšmę ir nupasakojo savaitės studijų planą. Su dideliu dėmesiu ir plakančiom širdim buvo išklausyta dr. V. Dambravos paruošta magnetofono juosta, pavėluotai prisiųsta iš Vokietijos Clevelando LFB Konferencijai. Malonu buvo girdėti Vokietijos bičiulių dr. Dambravos, dr. J. Avižos, A. Grinienės ir dr. J. Griniaus sveikinimus ir prof. dr. A. Maceinos programinę kalbą, kuri ryžtingai nuteikė klausytojus ir davė reikiamą nuotaiką visai studijų savaitei. Buvo išklausytos ir tik prieš du mėnesius įrašytos Vasario 16 Liet. Gimnazijos mokinių dainos.
Studijinės paskaitos.
Dr. J. Girniaus atvykimas buvo didelis studijų savaitės laimėjimas. Jeigu savo laiku buvo sakoma, kad prof. P. Dovydaitis yra vaikščiojanti enciklopedija, tai dabar jau labai populiaru lietuvių tarpe taip vadinti dr. Girnių.
Skaityti daugiau: STUDIJOS APIE DVIEJŲ KULTŪRŲ SUSIDŪRIMĄ
Ji prasidėjo rugpiūčio 9 d., Bernriede, Vokietijoje, Studijų Savaitės metu. Pradžios žodį tarė Europos Lietuvių Fronto Bičiulių Valdybos pirmininkas Dr. K. J. Čeginskas, paprašydamas kun. R. Krasauską sukalbėti maldą už žuvusius bičiulius bei visus lietuvius kovotojus krašte ir visur. Tuoj po maldos sugiedotas Tautos himnas.
Pirmininkauti pakviestas kun. Br. Liubinas, sekretoriauti — stud. G. Dubauskaitė.
Perskaitomi sveikinimai raštu. Prof. J. Brazaitis savo ilgesniame laiške -sveikinime ypačiai iškėlė tai, kad LFB vadovybę, tiek Europoje, tiek ir JAV, perima jaunieji ir kad pati veikla lietuvybei per bičiulius aktyvėja. Pasididžiavimą kelia naujieji žurnalo Į Laisvę redaktoriai ir biuletenio Europos Bičiulis stiprėjąs pasireiškimas. Skatino išlaikyti ir puoselėti kilniąsias idėjas bent rinktiniuose žmonėse, ir kt.
Raštu dar sveikina prof. A. Maceina, Dr. J. Pajaujis, Dr. P. Radvila, Dr. V. Majauskas— Centro Valdybos vardu, ir St. Daunys — Į Laisvęredakcijos vardu.
Seka pranešimai. Europos Lietuvių Informacijos (ELI) vedėjo — redaktoriaus pranešimas išryškina iki šiol plačiausiai išvystytą veiklą — paramą straipsniais ir informacija laisvajai lietuviškajai spaudai visame pasaulyje.
Skaityti daugiau: AŠTUNTOJI EUROPOS LFB KONFERENCIJA
Rugpiūčio 7 d., dar tebesitęsiant Miunchene įvykusio Pasaulinio Eucharistinio Kongreso lietuvių grupės baigiamajam pobūviui, kurį suruošė J. E. vysk. V. Brizgys, apie keliasdešimt dalyvių sėdosi į didžiulį autobusą ir toje pat pakilioje pobūvio nuotaikoje, lietuviškoms dainoms tebeskambant, kažkur iškeliavo. Tai grupė ateitininkų, Europos Lietuvių Fronto bičiulių ir svečių, daugiausia jaunimas, išvyko į mažą miestelį Bernriedą prie Starnbergo ežero, keliasdešimt kilometrų atstu nuo Miuncheno, į Europos Lietuvių Fronto Bičiulių ir Vokietijos Ateitininkų suruoštą bendrą Studijų Savaitę. Jie išvyko pratęsti jau kongreso metu vykusių lietuvių religinių-tautinių dvasinio peno ir lietuviškojo solidarumo dienų, kurias kun. D. Kenstavičius savo laiku yra pavadinęs „tautinėmis rekolekcijomis”.
Atidarymas
Rugpiūčio 8, pirmadienį, „pijonierių” grupę papildė nauji dalyviai, atkeliavę įvairiomis priemonėmis: traukiniu, auto mašina, motociklais. Tą pat dieną 15,30 val. įvyko Studijų Savaitės atidarymas. Pradėta malda, kurią paskaitė Tėvas Dr. V. Gidžiūnas. Pradžios žodį tarė Dr. J. Grinius, Studijų Savaitėms Rengti Komisijos pirmininkas. Papasakojęs apie studijų savaičių atsiradimo aplinkybes prieš 7 metus ir jų tolimesnį vystymąsi, Dr. Grinius apibūdino šios Studijų Savaitės pagrindinę liniją — paminėti Lietuvos pavergimo tragiškąją 20 metų sukaktį, dėl ko ir paskaitos didele dalimi būsią taikytos šiai temai.
Skaityti daugiau: VII-JI STUDIJŲ SAVAITĖ VOKIETIJOJE
Europos Lietuvių Fronto Bičiuliai iš Anglijos, Italijos, Prancūzijos, Švedijos, Šveicarijos ir Vakarų Vokietijos, o taipgi ir Jungtinių Amerikos Valstybių, susirinkę VII-jon Studijų Savaitėn ir metinėn konferencijon Bemriede, Bavarijoje, 1960 m. rugpjūčio 7-15 dienomis, paminėti prieš 20 metų Sovietų Sąjungos įvykdytą nepriklausomos Lietuvos valstybės panaikinimą
I.
Besąlygiškai pabrėžia lietuvių tautos teisę į nepriklausomybę sutinkamai su laisvo tautų apsisprendimo principu ir bendrąja visų pavergtųjų bei kolonijinių tautų išsivadavimo raida;
Didžiuojasi nepalaužiama lietuvių tautos valia atgauti visas jai okupantų paneigtas teises ir priešintis ligi bus atitaisytos jai padarytosios skriaudos;
Pagerbė visų Lietuvos okupacijų aukas, o ypač tas, kurios sudėtos kovose už teisę laisvai ir nepriklausomai tvarkyti savo gyvenimą;
Reiškia pasitenkinimą prigyjančiu Lietuvos laisvės gynėjų — partizanų gerbimu tautoje, ypač priaugančioje kartoje, bei visu tuo, kas mūsų sąlygomis padeda puoselėti ir išlaikyti gyvą rezistencijos dvasią;
Sveikina visus nepriklausomos Lietuvos suverenumo reiškėjus laisvajame pasaulyje, o taipgi visus tuos, kurie nepailstamai darbuojasi lietuviškajam reikalui ir linki jiems tolesnės sėkmės bei ištvermės.
Skaityti daugiau: Europos Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimo rezoliucijos
Vyskupas Vincentas Padolskis, šv. Kazimiero kolegijos prezidentas, mirė gegužės 5 d. Romoje sulaukęs 56 m. amžiaus. Buvo gimęs 1904 m. balandžio 21 d. Virbalyje. Gimtinėje baigęs pradinį mokslą, o kaimyniniuose Kybartuose gimnaziją, JAV gyvenusio giminaičio V. Navicko pastangomis išvyko į Šveicariją, Fribourgo universitetą studijuoti filosofijos, kur kartu ruošėsi ir kunigystei. Gavęs filosofijos daktaro laipsnį persikėlė į Romą teologijos studijom, kurias baigė teologijos daktaro laipsniu, o kiek vėliau įsigijo ir Šv. Rašto licencijatą. Kunigu įšventintas 1927 m. rugpiūčio 21 d. Vilkaviškio vyskupas Karosas 1932 m. V. Padolskį paskyrė Vilkaviškio kunigų seminarijos Šv. Rašto profesorium. 1939 m. buvo pakviestas dėstyti Šv. Raštą VDU teologijos - filosofijos fakultete. Religiniais klausimais yra parašęs keletą knygų. 1944 m. rugpiūčio 4 d., jau sovietams Lietuvą okupavus, įšventintas vyskupu ir paskirtas Vilkaviškio vyskupo pagalbininku-koadjutoriu. Nuo sovietų antrosios okupacijos pasitraukęs, vyskupas Vincentas Padolskis po karo persikėlė į Romą, kur nuo 1951 m. vadovavo šv. Kazimiero kolegijai. Palaidotas Romoje gegužės 9 d.
Prof. dr. Kazys Pakštas širdies priepuolio pakirstas staiga mirė Čikagoje rugsėjo 11 d. Su prof. dr. K. Pakšto mirtimi lietuvių tauta neteko iškilaus mokslininko, pirmaujančio geografo, kultūrininko, visuomenininko, politiko. Prieš 67 metus gimęs Užpaliuose prie Šventosios upės kranto, ankstyvose jaunystės dienose atvyko į Jungtines Amerikos Valstybes, gyvai reiškėsi Amerikos lietuvių veikloje, baigė Fordhamo universitetą. Studijas gilino Friburgo universitete Šveicarijoj, kur gavo filosofijos daktaro laipsnį. Grįžęs į Lietuvą visa širdimi įsijungė į nepriklausomos Lietuvos gyvenimą.
Skaityti daugiau: VARDAI ĮVYKIUOSE
Į LAISVĘ ATSTOVYBĖS
Australijoje: N. Butkūnas, 9 Cowper St., St. Kilda South, Victoria. A. Grigaitis, 21 Brunswick St., Fitzroy, Vic.
Italijoje: Dr. Z. Ivinskis, Via Verbania 28, Interno 18, Roma
Jungtinėse Valstybėse: A. Salys, 6540 So. Artesian Ave., Chicago 29, Illinois. Telef. RE 7-6621; B. Polikaitis, 15483 Ward St., Detroit 21, Mich.; J. Ąžuolaitis, 2012 N. Catalina St., Los Angeles, Calif.; A. Gaigalas, 335 Titan St., Philadelphia, Pa. Telef. HO 7-4176; V. Vaitkus, 85 Arnold St., Waterbury, Conn.; A. Sabalis, 251 Alphonse St., Rochester, N. Y.; V. Ročiūnas, 1892 Lampson Rd., Cleveland 12, Ohio.
Kanadoje: A. Bumbulis, 200 Indien Grove, Toronto, Ont.; J. Pleinys, 10 Tisdale Ave., So. Hamilton, Ont.; J. Urbonas, 34 Brimorton Dr., Scarborough, Ont. Telef. AX 3-8518; V. Barisas, 336 Clinton, Windsor, Ont.
Skaityti daugiau: Atstovybės, atsiųsta paminėti, aukos
Fotografinė kopija 
BOX 
