_files/I-Laisve-1972-55(92)-1.jpg)
T U R I N Y S
Skaitytojų žodis .................................................... 2
Vytautas Vardys: Lietuva Kauno įvykių metais ........................ 4
Kazys Škirpa: Vėliavnešio gelbėjimas ............................... 16
Vytautas Vaitiekūnas: Lietuvos bendrojo lavinimo mokykla okupacijoje 25
J. Vingrelis: Po bolševikų kaukėmis ................................ 40
Solidarumas su tauta ............................................... 50
Veiksniuose ir veikloje ............................................ 53
Lietuvių Fronto Bičiulių gretose ................................... 65
Spauda, radijas, knygos ............................................ 72
“Į Laisvę” vedamieji ............................................... 79
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1972 55(92)
LFB kovos veidrodis
Džiaugiuosi žurnalo "Į Laisvę” linija. Puslapiuose jaučiamas tvirtas žinojimas, ko siekiama ir kuriuo keliu einama . . .
"Į Laisvę" yra veidrodis LFB kovos ir ryžto dėl Lietuvos laisvės ir lietuvybės išlaikymo tremtyje.
B. Radzivanas, M. D.
New York, N. Y.
Veržlus ir kovingas
Spaudoje skaitome, kad “Į Laisvę" kai kam įvaro ir baimės. Bet tegu ir toliau žurnalo veržlumas bei kovingumas judina apsnūdusius ir pasimetusius, ypač siekiant pagrindinio tikslo— Tėvynės išlaisvinimo.
Aktyvistų būrelio vardu ačiū, ačiū.
Dr. Eliziejus Draugelis
S. Paulo, Brazilija
Subrendusi linija
“Į Laisvę" nr. 54 (91) geras, laužymas puikus, medžiaga įdomi. Jaučiama subrendusi žurnalo linija.
Kazys Ambrazaitis, M. D.
Chesterton, Ind.
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
VYTAUTAS VARDYS
Apibrėžiant politinį okupuotos Lietuvos profilį Kauno įvykių metais, nemanau, kad skaitytojui reikia priminti, jog Lietuvos gyvenimo rėmas ir ją liečiantys sprendimai yra nusakomi ir padaromi Maskvoje. Tai tačiau reikia iškelti, norint suprasti, jog Lietuvos gyvenimui nusakyti būtina žinoti bendroji Maskvos politinė linija, apspręsta valdančiosios komunistinės partijos Kremliuje. Čia pateikiama analizė todėl pradedama Sovietų Sąjungos vidaus politikos apibūdinimu. Pats politinis profilis, žinoma, gali būti daugiau ar mažiau detalus ir pasilikti tik profiliu. Jam pamatyti buvo pasirinkta tik pora bruožų: partijos vystymasis, ekonomijos kaita ir tautiškumo klausimas. Tie bruožai yra labai svarbūs. Tad nors čia Lietuvos gyvenimas tėra apžvelgiamas enciklopediškai, svarbiųjų bruožų išryškinimas, tikiuosi, leis pakankamai ryškiai pamatyti patį profilį.
Bendroji politinė kryptis Brežnevui ir jo kolegoms perėmus vadovybę 1964, keitėsi sovietų vidaus politika. Tas keitimasis negalėjo nepaliesti Lietuvos. Pagrindinė Brežnevo, Kosygino ir Podgornio politikos linkmė buvo sudrausminti įvairius visuomenės sluoksnius, pav., rašytojus ir kitus menininkus, ir atgal sucentralizuoti svarbias gyvenimo sritis, ypač ekonominę, o taip pat administracinę, kad tuo būdu būtų užtikrintas partijos pirmumas ir jos absoliuti valdžia besikeičiančioj visuomenėj. Brežnevas ir kolegos todėl gana efektingai pradėjo stabdyti Chruščiovo laikais gerokai įsibangavusią liberalizaciją rašytojų ir iš vis intelektualų taipe. Buvo suorganizuotas garsusis Danieliaus ir Siniavskio teismas; teisman patraukti jaunasis Litvinovas ir kiti, viešai protestavę prieš Čekoslovakijos okupaciją 1968. Sekančiais metais Solženicynas net išmestas iš rašytojų sąjungos. Ekonominėje srityje darydama reformas, Brežnevo kolektyvinė vadovybė panaikino respublikines ir apygardines (regijonines) ūkio tarybas, kurios davė atskirų pajamų ir šiokios tokios diskrecijos tas pajamas sunaudoti vietiniams reikalams. Ekonominio gyvenimo valdymas vėl buvo perkeltas į centrą — į Maskvos ministeriją. Administracinėje srity naujieji vadai centralizavo Maskvon kai kurias iki šiol tik respublikų atliekamas funkcijas, iš jų, svarbiausia, pradinio ir vidurinio švietimo administravimą ir teisingumo ministerijų kontrolę.
Skaityti daugiau: LIETUVA KAUNO ĮVYKIŲ METAIS
Kazys Škirpa
Vienas iš kilniųjų įsipareigojimų, kuriuos užsidėdavo kiekvienas įsirikiuojąs į LAF kovotojų eiles, buvo pasižadėjimas “branginti vienminčio garbę ir reikalui esant teikti jam reikalingą pagalbą”. Šis įsipareigojimas juo labiau saistė LAF vadus, taigi, ir mane patį. Todėl kai mane pasiekė žinia iš Tėvynės apie Leono Prapuolenio areštą ir deportavimą į Vokietiją nežinia kokiam likimui, prieš mane atsistojo nelengvas klausimas, būtent — kaip galėčiau padėti šiam mūsų tautos laisvės kovotojui išsigelbėti iš jį ištikusios nelaimės. Juk tai buvo mūsų sukilimo vėliavnešys!
Deja, tuojau pat dar negalėjau imtis jokių konkrečių Leono gelbėjimo žygių. Pirma, man nebuvo žinoma, kur jį gestapas buvo nugrūdęs: į kalėjimą ar vieną iš nacių kacetų. Antra, mano paties padėtis po pasipriešinimo kovos, siekiant apginti Laikinosios vyriausybės išsilaikymą, ir ryšium su ta kova išsivysčiusia užsienyje antinaciška spaudos ir radijo propaganda, buvo pasidariusi labai nebetikra. Kad įtampa ir nacių įkaitimas prieš mane atslūgtų, pasijutau priverstas kuriam laikui pasitraukti iš Berlyno į Bavarijos kalnus lyg poilsio. Kaip mano padėtis buvo pasidariusi nebesaugi, pasako šis atsitikimas: kai prieš išvykdamas buvau užėjęs į vokiečių saugumo policijos įstaigą pasitikrinti, ar jos išleistas patvarkymas Baltijos kraštų pabėgėliams iš Berlyno niekur be leidimo neišvykti kartais nesaisto ir manęs, kalbėjęs su manimi svetimšalių skyriaus viršininkas dr. Geissler prasitarė: “Sie handeln klug” (Jūs elgiatės išmintingai).
Skaityti daugiau: VĖLIAVNEŠIO GELBĖJIMAS
VYTAUTAS VAITIEKŪNAS
I
Partijos pirmumas mokykloje
Kaip žinome, valstybės santykius su mokykla apsprendžia arba asmens, arba kolektyvo pirmumas. Pirmuoju atveju pripažįstama, kad valstybės santykiuose su mokykla sprendžiamas žodis priklauso mokinių tėvams, kad, anot Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, “tėvai turi pirmumo teisę parinkti švietimo-auklėjimo rūšį savo vaikams” (26 str.) ir kad todėl, kaip 1960 Tarptautinė konvencija prieš diskriminaciją švietimo srityse nustato, “yra esminga respektuoti tėvų laisvę . . .pasirinkti savo vaikams ir kitas švietimo institucijas šalia viešosios valdžios išlaikomųjų” (5 str.). Antruoju — kolektyvo pirmumo atveju pripažįstama, kad valstybės santykiuose su mokykla sprendžiamas žodis priklauso ne tėvams, o valstybei.
Sovietinėje sistemoje valstybės santykius su mokykla apsprendžia ne tėvų pirmumo teisė, o sovietinės visuomenės pirmumas, faktiškai komunistų partijos pirmumas. Partijos programa nustato, kad “komunistinė liaudies švietimo sistema remiasi visuomeniniu vaikų auklėjimu” ir kad “auklėjamoji šeimos įtaka vaikams turi vis labiau organiškai derintis su jų visuomeniniu auklėjimu.”1
Nuosekliai vykdydama partijos pirmumo principą valstvbės-mokyklos santykiuose, Sovietų Sąjunga nustato savo, taip pat ir okupuotos Lietuvos mokyklai atitinkamus uždavinius. “Svarbiausias tarybinės mokyklos uždavinys yra, — sako 1958.XII.26. mokyklų įstatymas, — auklėti jaunimą didžios pagarbos socialistinės visuomenės principams dvasia, komunizmo idėjų dvasia. 2 Tatai dar labiau sukonkretina Vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos statutas, kuris (2 str.) tarp svarbiausių bendrojo lavinimo mokyklos uždavinių įterpia uždavinį “formuoti jaunosios kartos marksistinę-lenininę pasaulėžiūrą, ugdyti kilnų sovietinio patriotizmo jausmą — meilę Tėvynei*, savo liaudžiai, Tarybų Sąjungos Komunistų partijai, pasiryžimą ginti socialistinę Tėvynę. 3
* Okupuotos Lietuvos raštuose “Tėvynė” didžiąja “T” viduryje sakino visada reiškia tik Sovietų Sąjungą. Okupuotą Lietuvą vadinti tėvyne iš viso dar tik nesenai leista ir, žinoma, rašte mažąja “t”. Prieš tai Lietuva tebuvo arba gimtinė, arba kraštas, arba tėviškė.
Skaityti daugiau: LIETUVOS BENDROJO LAVINIMO MOKYKLA OKUPACIJOJE
Juozas Kondratas Lietuvoje išleistoje prisiminimų knygoje “Tolimos pabarės” atidengia šiurpią rusų komunistų Lietuvoje sukurtos sistemos tikrovę
J. VINGRELIS
Po 1970 metais suruošto partijos teismo J. Mikelinskui už apysaką “Tris dienas tris naktis” ir po tais pat metais E. Mieželaičio išpuolių rašytojų suvažiavime prieš rašytojų nukrypimus nuo partijos linijos, Lietuvoj įvyko kūrybinė stagnacija. 1971 metais jos literatūrai buvo įsidėmėtinai nederlingi. Aiškiai buvo pastebimas rašytojų supasavimas. Tik tokiu būdu terorizuojamas rašytojas ir tegalėjo išreikšti savo protestą ir nepasitenkinimą. Daugiausia buvo spausdinama vertimai, pakartojimai, propagandiniai leidiniai ir menkos vertės raštai. (Atrodo tik norėta užpildyti planą ar sunaudoti partijos skirtą popieriaus kontingentą. . .). Literatūrinės krizės ir kūrybinio paralyžiaus ženkle 1971 m. gale “Vaga” išleido Juozo Kondrato atsiminimų knygą “Tolimos pabarės”.
Knygos autorius bemokslis, bet trejus metus lankė partinę mokyklą. Partietis, “liaudies gynėjas” arba stribininkas. Atsiminimuose daugiausia kalba pats apie save: piemenavimą, tarnavimą Lietuvos kariuomenėj, raudonojoj armijoj, kovas su vokiečiais nuo Oriolo iki Kuršių, tarnybą bolševikinei Lietuvai ir užbaigia įspūdžiais Montrealio parodoje.
Neriboto melo srautas
Daugiausia kalba šioj didelio formato, 283 puslapių knygoj apie partizanų veiklą ir kolūkių organizavimą, nes pats toj akcijoj labai aktyviai dalyvavo. Šia tema Lietuvoj, net ir išeivijoj, išleista labai daug knygų. Yra ir gana meniskai ir talentingai parašytų, pav. J. Avyžiaus (“Kaimas kryžkelėj”, “Sodybų tuštėjimo metas”), J. Paukštelio (“Čia mūsų namai”), V. Bubnio (“Alkana žemė”) ir t.t. J. Kondratas mums atidengia daug faktų ir iki kaulo nunuogintų smulkmenų, kurios mums dažnai daugiau pasako, negu laiko dulkių apnešti faktai ar banali statistika. Mums, toliau buvusiems nuo tos kruvinosios epochos, yra įdomus kiekvienas mažmožis. “Tolimos pabarės” mums plačiau praveria langą į mūsų tautos kruvinąją epochą, nuplėšia kaukes jos tikriesiems kaltininkams, nors jų veidai iš baimės dar dangstomi vualiu.
Skaityti daugiau: PO BOLŠEVIKŲ KAUKĖMIS
SOLIDARUMAS SU TAUTA
► Laisvės ilgesio prasiveržimai
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
► Lietuvos klausimas nešamas į amerikiečių mases
► JAV LR VI Taryba po trijų sesijų
► Veikloje ir rutinoje
► Jaunimo informacijos centras
► Peticijos, peticijos
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
► Mirė Leonas Prapuolenis
► Ivinskio rūpesčiai laiškuose
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
► Jurgio Gliaudos “Simas” angliškai
► Stasio Ylos “A Priest in Stutthof’
► Nepakanta ir meilė, ignorancija ir baimė
► Ateitininkai tremtyje
“Į LAISVĘ” VEDAMIEJI
► Padėti Lietuvai atgauti laisvę
► Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimo laukiant
SOLIDARUMAS SU TAUTA
_files/I-Laisve-1972-55(92)-10.jpg)
ROMAS KALANTA, 20 m., gindamas Lietuvos laisvę, žuvo Kaune 1972 gegužės 14. (Plačiau skaityk šiame puslapyje “Laisvės ilgesio prasiveržimai”).
Daugiau negu ketvirtis šimtmečio, kai okupanto batas mindo Lietuvos žemę ir prievartauja lietuvių širdis, tačiau nei žemės, nei širdžių jam laimėti nesiseka. Rusas Lietuvoje laikomas atėjūnu, o jo brukamas komunizmas — apgavyste. Panaši padėtis yra ir kitose nerusiškose, prievarta rusų imperijon įjungtose respublikose ir satelitiniuose kraštuose. Komunizmu nebetiki nė patys rusai, išskyrus privilegijuotų raudonųjų buržuazijų, visomis jėgomis siekiančių valdžių ir galių išlaikyti savo rankose.
Prievartine indoktrinacija okupantui nepasisekė laimėti nė jaunosios kartos, išaugusios hermetiškoje izoliacijoje nuo Vakarų kultūros. Nenužudžius žmoguje žmogiškumo, laisvės ilgesio sunaikinti negalima. Jis apsireiškia pačiose nepalankiausiose sąlygose, šiurpia grėsme atsiliepdamas laisvės uzurpatorių širdyse.
Pastarųjų poros metų laikotarpyje okupuotoje Lietuvoje tokių laisvės ilgesio prasiveržimų, pasiekusių ir pakutenusių pasaulio sąžinę, buvo keli. Tačiau stipriausių reakcijų susilaukė Romo Kalantos 1972 gegužės 14 (sekmadienį) susideginimas Kaune ir po to kelias dienas vykusios prieš okupaciją nukreiptos demonstracijos.
Skaityti daugiau: LAISVĖS ILGESIO PRASIVERŽIMAI
VEIKSNIUOSE IR VEIKLOJE
Pašnekesys su Leonardu Valiuku, JAV LB centro Informacijos tarnybos vedėju
Amerikiečių informavimas Lietuvos reikalu vis stipriau ir stipriau įsisiūbuoja. Pastarieji įvykiai Lietuvoje, aišku, tam įsisiūbavimui sudarė palankią atmosferą. Tačiau daugelis didžiųjų laikraščių vedamųjų, žymiųjų laikraštininkų straipsnių bei nesuskaitomas skaičius trumpesnių rašinių Lietuvos klausimu amerikiečių spaudoje pasirodė kaip tiesioginis JAV LB centro Informacijos tarnybos pastangų rezultatas. Dalis lietuvių spaudos šį faktą sąmoningai nutyli. “Į Laisvę” skaitytojus informuoja iš pirmųjų šaltinių.
Redakcija
Kuriuos Informacijos tarnybos atsiekimus pastaruoju kelių mėnesių laikotarpyje laikote pagrindiniais laimėjimais?
— Iš eilės didžiųjų krašto dienraščių pavyko išgauti įžanginius, iš eilės laikraštininkų — straipsnius, kurie buvo perleisti per šimtus amerikiečių dienraščių ar savaitraščių. Tai nėra tušti žodžiai. Štai, didieji ir žymieji dienraščiai, davę įžanginius: The New York Times (liepos 6), Los Angeles Times (birželio 18), The Christian Science Monitor (birželio 17), New York Daily News (birželio 15). Štai, žinomesni laikraštininkai, parašę Lietuvos bylos klausimu straipsnius, kurie buvo įdėti šimtuose krašto dienraščių ar savaitraščių: dr. Russell Kirk (gegužės 9), Thomas A. Lane (liepos 15), Paul Wohl (liepos 1), Paul Scott (birželio 23). Tai tik didieji laimėjimai. Ir įžanginių, ir straipsnių buvo išgauta žymiai daugiau. Apie straipsnelius ar pravestus laiškus dienraščiuose ar savaitraščiuose nė nekalbu. Jų buvo beveik kiekvienos vietovės, kur tik yra LB darbuotojų, spaudoje. Vien tik vietos nupirkimas tuose dienraščiuose ar savaitraščiuose būtų kainavęs virš vieno milijono dolerių. Surinkti milijoną dolerių lietuvių tarpe nėra jau taip lengva. Tai gali paliudyti Lietuvių Fondo darbuotojai.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KLAUSIMAS NEŠAMAS Į AMERIKIEČIŲ MASES
JAV LB VI taryba antrojoje sesijoje Philadelphijoje 1971 sausio 16-17 istoriškai reikšmingais nutarimais neatšaukiamai pajudėjo ta linkme, kurią 1969 m. vasarą nurodė Pasaulio Lietuvių Bendruomenės valdyba: užimti laisvojo pasaulio lietuvių gyvenime tą vietą, kuri jai iš esmės ir paskirties priklauso. Pačiu svarbiausiu nutarimu toje sesijoje tada buvo užakcentuota teisė Lietuvių Bendruomenei aktyviai dalyvauti kovoje dėl Lietuvos nepriklausomybės, nors tokiai veiklai atkakliai prieSinosi Amerikos Lietuvių Taryba.
Savo istorinę misiją ir likiminę paskirtį Lietuvių Bendruomenė aštriai jau buvo pajutusi prieš daugiau negu 9-rius metus, kai Toronte, Kanadoje, PLB valdyba, JAV ir Kanados LB-nių vadovai buvo sutarę “suintensyvinti laisvės kovos pastangas ir lėšų telkimą”. Bet anų dienų teisingiems nutarimams paversti tikrove pritrūkta drąsos. Tur būt, buvo pabūgta kieto pasipriešinimo ar vėl pasikliauta prielaida, kad bendri Lietuvos laisvės rūpesčiai evoliucijos keliu visus suglaudins į bendrą veiklą. Tačiau susiglaudinimo viltys nepasitvirtino. Autoritetinis Altos režimas susilaukė sosto paveldėtojų iš naujųjų ateivių, kurie patys prieš kelerius metus siekė į šią organizaciją įvesti daugiau demokratinės dvasios.
Skaityti daugiau: JAV LB VI TARYBA PO TRIJŲ SESIJŲ
“Aidų” žurnalo 1972 metų sausio -vasario numeris buvo skirtas JAV-bių LB dvidešimtmečiui paminėti. Be kitų, tame numeryje rašė Vincas Trumpa. Jo straipsnio tema: Bendruomenės tikslus ir veiklą perkratant. Tame straipsnyje jis teigia: “. . . Politikuoti gali ir ALTa, ir L. Valiukas. Pagrindinis klausimas nėra, kas politikuoja, bet ką politikuoja. Iš tikrųjų tarp ALTos ir Valiuko politikos nėra esminio skirtumo, nors jie tarpais karštai pešėsi . . Gyvendamas Čikagoje ir sekdamas ALT-bos vykdomojo komiteto veiklą bei turėdamas ryšių su Rezoliucijoms Remti Komitetu (L. Valiuko “politika”), noriu pažiūrėti iš visų pusių j V. Trumpos minėtą teigimą.
ALT-bos “politika”
Nemanyčiau, kad iš viso yra toks dalykas kaip ALT-bos politika ar L. Valiuko politika. Tad, ir vienu ir kitu atveju žodį politika rašau kabutėse.
Skaityti daugiau: VEIKLOJE IR RUTINOJE
“Jaunimo darbas ir širdis — lietuvių tautos ateitis!” Tai PLJ kongreso šūkis, naudojamas ir taip vadinamo Lietuvių jaunimo informacijos centro. Visi geros valios lietuviai deda daug vilčių į savąjį jaunimą ir laukia jo darbų. Ar šis vienetas, pradėjęs savo pirmuosius žingsnius prieš maždaug porą metų Bostone, duos ką nors apčiuopiamo ir naudingo lietuvių visuomenei, sunku būtų šiuo metu pasakyti. Turime palaukti metus ar kitus. Ar šis vienetas iš viso reikalingas? Kokie yra šio vieneto siekiai dabar? Kokia yra šio vieneto dabartinė veikla?
Informacija saviesiems
Pasirodžius mūsų spaudoje žinutėms apie šio vieneto “užgimimą”, maniau, kad Bostono ir apylinkės jaunųjų grupelė bandys informuoti svetimuosius Lietuvos bylos ir lietuvių klausimais. Bent šiuo metu ši grupė apie svetimųjų informavimą mums rūpimais klausimais beveik nė nekalba. Ji pasišovusi apjungti laisvojo pasaulio lietuvių jaunimą. Lietuvių apjungimui (jaunų ir senų!) turime Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Tas naujasis vienetas LB nesikrato, o skelbia, kad jai talkinsiąs.
Skaityti daugiau: JAUNIMO INFORMACIJOS CENTRAS
Pirmoje 1972 metų pusėje bent kelios lietuvių grupės rinko parašus po savo peticijomis. Amerikos Lietuvių Tarybos vykdomojo komiteto peticija buvo nukreipta į Baltuosius rūmus. Jaunimo kongreso rengėjai bandys su savo peticija siekti Jungtinių Tautų generalinį sekretorių dr. Kurt Waldheim. Romas Kezys ir jo talkininkai rinko parašus po savo peticija Simo Kudirkos išlaisvinimo reikalu. Apie savo peticiją rašė ir kalbėjo Gintaras Karosas, taip vadinamo Lietuvių jaunimo informacijos centro vadovas. Atrodo, kad ši peticija liko tik planuose. Spaudoje skelbtomis žiniomis, pirmosios trys grupės surinko po savo peticijomis po keliasdešimt tūkstančių parašų. Tai, žinoma, pareikalavo nemaža pastangų, darbo, laiko ir pinigo. Peticijų iniciatoriai ir vykdytojai siekė padėti komunistų vergijoje kenčiančiai Lietuvai ar lietuviams.
ALT-bos peticija
ALT-bos vykdomasis komitetas pajudėjo su parašų rinkimu 1971 metų pabaigoje. Peticijos tikslas buvo painformuoti prezidentą Richard Nixon, prieš jam išvykstant į Maskvą deryboms su Kremliaus diktatoriais, apie padėtį pavergtoje Lietuvoje ir kartu prašyti, kad jis nepadarytų jokių nuolaidų komunistams Lietuvos bylos klausimu. Štai tos peticijos tekstas, po kuria pavyko ALT-bos vadovybei surinkti apie 75,000 parašų:
“We protest the forcible Soviet occupation and the illegal annexation of Lithuania, the denial of religious freedom, self-determination and human rights to the nation as exemplified by the brutal imprisonment of Simas Kudirka”.
Skaityti daugiau: PETICIJOS, PETICIJOS
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
_files/I-Laisve-1972-55(92)-20.jpg)
LEONAS PRAPUOLENIS, 1941 birželio 23 sukilimo vadas, mirė Čikagoje 1972 liepos 25.
Buvo gimęs 1913 birželio 9 Daugėlaičių k., Kybartų vls., Vilkaviškio apskr. Kybartų Žiburio gimnaziją baigė 1933, karo mokyklą — 1936, prekybos institutą Klaipėdoje 1939. Pogrindžio veiklon prieš rusų okupaciją perėjo 1940 metų rudenį ir tapo aktyvus Lietuvių Aktyvistų Fronto branduolio narys. Vadovavo 1941.VI.23 sukilimui Kaune ir per Kauno radiją paskelbė nepriklausomos Lietuvos atstatymą.
Vokiečiams okupavus Lietuvą, perėjo pogrindinėn antinacinėn rezistencijom 1941.IX.27 gestapo areštuotas ir išsiųstas Dachau konc. stovyklon. Lietuvos pasiuntinio Berlyne K. Škirpos pastangomis 1942.IV.2 išlaisvintas ir priverstinai apgyvendintas Vokietijoje specialioje gestapo priežiūroje. 1945 pabėjo į Šveicariją.
Po karo gyveno Vokietijoje, o nuo 1955 Čikagoje ir aktyviai dalyvavo LFB veikloje: Europos LFB c. v. vicepirmininkas, LFB Vyr. Tarybos narys, LFB Čikagos apygardos pirm. Iki pat savo mirties išlaikė gyvą rezistencinę dvasią: skaitė paskaitas, bendradarbiavo spaudoje, organizavo Lietuvos laisvės klausimais diskusijas, talkindamas kitoms organizacijoms, rengė demonstracijas, viešas eisenas ir kt. 1971 buvo pakviestas Amerikos Lietuvių Tarybos centro reikalų vedėju, bet kaip frontininkas netrukus buvo iš tų pareigų atleistas.
Apie Prapuolenio iš nacių kaceto gelbėjimą šiame “Į Laisvę” numeryje rašo buv. Lietuvos pasiuntinys Berlyne pulk. K. Škirpa. (Žiūr. “Vėliavnešio gelbėjimas”, pusl. 16).
Kiekvienas laikraštis ar žurnalas gali didžiuotis bendradarbių sąrašuose turėdamas prof. Zenono Ivinskio masto žmogų. Tad sunkia ranka ir dar sunkesne širdimi redaktoriui tenka iš bendradarbių kartotekos išimti prof. dr. Zenono Ivinskio kortelę. Jau jam laiškas niekad nebebus rašomas ir atsakymo nebelaukiama. Kaip 54 (91) “Į Laisvę” numeryje skelbiamos bibliografijos matyti, tokių redaktorių bus ne vienas . ..
Ivinskio bendradarbiavimas “Į Laisvę” žurnalui nesibaigė vien straipsnių prisiuntimu. Jis, Lietuvių Fronto sąjūdžio užgrūdintas veteranas, iki paskutinės gyvenimo valandos gyveno rezistenciniais rūpesčiais, kuriais dalijosi su redakcija.
Pradėdamas 1970 redaguoti “Į Laisvę”, kviečiau visus Bičiulius “savo žurnalo atžvilgiu tam tikra prasme būti ir redaktoriais, ir kritikais, ir bendradarbiais”. Atsiliepimų buvo įvairių, bet Zenonas buvo vienas iš tų, kurie atsiliepė pilnai ir entuziastiškai. Su giliu dėkingumu prisimenu jo padrąsinimus, kurie ypač redagavimo pradžioje buvo naudingi, jo įspėjimus, kuriais pasinaudojau, jo siūlymus, planus ir idėjas, kurios buvo stengtasi perkelti į “Į Laisvę” puslapius. Galimybės ribotos, ir ne viskas pasisekė, tačiau jo mintys tapo ryškiais orientyrais, kurių prisilaikant, buvo vairuojama idėjinė žurnalo kryptis.
Prof. Z. Ivinskio lietuviškas idealizmas stipriai atsispindi jo laiškuose, kurių reikia manyti, yra daug kam parašęs. Būtų prasminga visus jo laiškus surinkti į vieną vietą, kad ateityje būtų prieinami lietuvių išeivijos gyvenimo, veiklos ir kūrybos tyrinėtojams. Šioje vietoje skelbiamos kai kurių Ivinskio laiškų “Į Laisvę” redakcijai, ištraukos.
Skaityti daugiau: IVINSKIO RŪPESČIAI LAIŠKUOSE
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
_files/I-Laisve-1972-55(92)-27.jpg)
Pirmoji Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos kun. Juozo Prunskio žurnalistikos premija buvo paskirta Juozui Brazaičiui “už brandų bei svarų įnašą į lietuvių periodinę spaudą per 50 metų”.
Juozas Brazaitis bendradarbiauti spaudoje pradėjo 1921 metais. Buvo vienas iš “XX Amžiaus” dienraščio steigėjų ir redaktorių. 1942-44 dirbo pogrindinėje “Į Laisvę” redakcijoje Lietuvoje, 1954-58 redagavo “Į Laisvę” Amerikoje.
Gautą 500 dol. premiją prof. J. Brazaitis paskyrė knygai apie prof. Juozą Eretą išleisti
PROF. JUOZAS BRAZAITIS, “Darbininko” redaktorius
Nuotrauka V. Maželio
“November the twenty-third, 1970, downed with a forecast of heavy gales. Leaden-hued clouds crept low against the blackish sky towards New Bedford, and the metallic stillness of its bay waters was beginning to blossom out with creamy crests of waves” — vaizdžiais, poetiškais žodžiais prasideda rašytojo Jurgio Gliaudos knyga “Simas” anglų kalba. Glaudžiai, bet pilnai pristatyti įvykiai, kuriais prasideda lemtingoji diena ir kuri baigiasi Simo Kudirkos grąžinimu sovietams.
Lietuviškoji šios knygos laida lietuvių spaudoje buvo labai plačiai komentuota ir, kas reta išeivijos knygos istorijoje, per trumpą laiką buvo išleistos ir išpirktos dvi knygos laidos. Į anglų kalbą Simą išvertė Kęstutis Cižiūnas ir J. Žemkalnis. Gražiai išleido Manyland Books, Inc. (84-39 90th St., Woodhaven, N. Y. 11421). Nežinant, sunku pasakyti, kaip leidyklai sekasi su knygos pardavimu, tačiau knyga jau surado kelius į viešosios opinijos informavimo centrus.
Skaityti daugiau: JURGIO GLIAUDOS “SIMAS” ANGLIŠKAI
Kas atsitiko prieis du su puse dešimtmečio, yra jau istorija. Ji išmokstama iš knygų. Knyginės žinios yra abstrakčios, lyg formulės: mokiniai ir žino, ir vėl pamiršta; gyvenime naudojamos tik reikalui esant. Kas gi formulėmis gyvena? Kas gaivina sielų tik faktuose ir datose?
Tautinės gyvybės šaltiniu gali būt vien knygos, rašytos “krauju, širdim ir kančiomis”. Tokių knygų nereikia išmokti, bet jų impulsais gali gyventi ilgų laikų arba net ir visada.
Viena tokių knygų yra kun. prof. Stasio Ylos gilių išgyvenimų istorija iš Stutthofo kalinio dienų — “Žmonės ir žvėrys dievų miške”. Skaitant šių knygų prieš du dešimtmečiu, mums, karo baisumų, okupacinių baimių irgi patyrusiems, apie vokiečių žiaurumus iškilo naujų žinių, šiurpių mūsų brolių ir kitų tautų įkalintųjų pergyvenimų ir ankstyvos, bet ne beprasmiškos mirties paveikslų (Kun. A. Lipniūno ir kitų).
Tai knyga, kurių St. Yla buvo parašęs ne paprastu rašalu, o “prakaitu, vargo dulkėmis, baimės virpėjimais”, ir kuri mus veikė drauge sukrečiančiai, ir gaivinančiai ir orientuojančiai į ateitį. Iš tų pačių laikų ir to paties koncentracijos lagerio baisumų išleista ir prof. Balio Sruogos knyga “Dievų miškas”.
Skaityti daugiau: STASIO YLOS “A PRIEST IN STUTTHOF”
Totalinė skirtingos nuomonės nepakanta
Atsiliepdamas į prof. A. Maceinos straipsnį “Nuo ko mes bėgome”, rašytojas Jurgis Gliaudą 1971.VIII.18 “Dirvoje” pareiškė nuomonę, kad “mes apleidome Lietuvą dėl okupacinio režimo teroro baimės. Gi režimo komponentai buvo režimo rėmėjai . . .Jų tarpe buvo nemaža lietuvių tautos narių, kurie savo teroro praktika nesiskyrė nuo importo”. Šias J. Gliaudos pastabas persispausdino 'Į Laisvę” nr. 53(90).
“Akiračiai”(nr. 1-35), redakcijos vardu komentuodami tas pastabas, rašo:
“Šiame pastarajameĮ Laisvę numeryje skelbiama dar vieno “specialisto” tuo klausimu nuomonė, kad žiauriausi ir Lietuvai pragaištingiausi komunistai yra ne rusai, o lietuviai”. Ir savo komentarui “Akiračiai” davė įsidėmėtiną antraštę: “Pasiilgo carinės okupacijos”.
Lietuviai, apsikrėtę rusiškom idėjom
Mykolas Krupavičius nesenai pasirodžiusioje “Prisiminimų” knygoje, kalbėdamas apie bolševikų revoliucijos metą Voroneže, rašo:
“Aušrininkai tarpusavy skyrėsi tuo, kad vieni jų leido be kovos naujoms rusiškoms idėjoms apsėsti širdis ir protus, norėdami jas įgyvendinti Lietuvoje, o kiti ir apie Lietuvą nustojo galvoję. Jiems matuška Rossija atstojo močiutę Lietuvą . . . Nėra nė vieno bolševikų daryto žygio prieš lietuvių visuomenę, kur nebūtų dalyvavę ir aušrininkai. Taip, pvz., kratą pas prof. J. Jablonskį darė aušrininkai. Mano bute darė kratą ir pasisavino daug raštų ir knygų taip pat aušrininkai. Aušrininkai suiminėjo bolševikams pavojingus žmones, jų tarpe ir Lietuvių Tautos tarybos narius. Aušrininkai mane teisė mirtimi. Aušrininkai kliudė ir išvaikė nepageidaujamų krypčių susirinkimus. Žodžiu, nebuvo nė vieno bolševikų žygio lietuvių persekiojimo metu, kuris būtų apsėjęs be aušrininkų pagalbos.”(274-5 pusl.).
Skaityti daugiau: NEPAKANTA IR MEILĖ, IGNORANCIJA IR BAIMĖ
(Ištrauka iš Mykolo Krupavičiaus “Prisiminimų”)
Ateitininkai rusiškoje tremtyje išmoko artimai draugiškai vienoje giminingoje šeimoje gyventi su savo nelaimingąja ištremtąja liaudim. Kai Lietuvoje pradėjo šiuodu svarbiausi gyventojų sluoksniai — kaimiečiai ir inteligentai — tarpusavy nesutikti, kai tarp jų atsirado kenksminga tautai ir valstybei tvora, buvę Rusijoj ateitininkai tam neigiamam reiškiniui nepasidavė. Gyvenimo vargai ir nelaimės juos išmokė vienybės ir artimo ryšio su tais, iš kurių jie patys yra išėję. Keli jaunystės metai Rusijoje drąsioje kovoje su visa, kas ateitininko sielai yra svetima, neigiama, juos išugdė drąsius, kovingus, nenusimenančius kovotojus už savo idealus ir tikslus. Toks ateitininkas iš Rusijos sugrįžo atgal į savo tėvynę. Kaip veržlus, kovingas, branginąs savo patirimus ir idealus jis spaudė savo antspaudą į besikuriantį naują lietuvišką gyvenimą. Keleri metai, rodos, nedidelis laikotarpis, o tačiau jie, praleisti skirtingose gyvenimo sąlygose, palieka skirtingų žymių žmogaus galvosenoje ir veiksmuose. Mūsų jaunimas, pasilikęs Lietuvoj ir iškentęs nepaprastai žiaurų okupantų režimą, kuris neleido žmogui pareikšti savo laisvą mintį, jaunimas, kuris visą savo veiklą sutelkė į susirūpinimą duonos kąsniu, skyrėsi nuo jaunimo, išaugusio Rusijos revoliucijos dvasioje. Pasilikusiam jaunimui buvo sukliudyta subręsti tomis pačiomis ateitininkų savybėmis, kuriomis subrendo praleidęs revoliucijų audrą jaunimas. Tie skirtumai, sugrįžus iš Rusijos ir vėl susijungus vienoje ateitininkiškoje šeimoje, išsilygino ta prasme, kad veržlesnis ir kovingesnis tremtinis ateitininkas patraukė prie savęs rastuosius tėvų žemėje idėjos draugus. Jeigu Nepriklausomoji Lietuva be kovų iš karto buvo įstatyta į aiškiai sveiką ir gilų demokratinės santvarkos kelią, tai yra tos ateitininkijos nuopelnas, nes ji ir Lietuvoje užėmė vadovaujamą (vadovaujančią) vietą. Galime pasidžiaugti ir pasigėrėti, kad tos ateitininkijos kūrybiniais darbais džiaugėsi ne tiktai visa be pažiūrų skirtumo Lietuva, bet ir aplankę ją įvairių kraštų svetimšaliai. Tremties ateitininkai nepavėlavo “ant nepriklausomybės įkurtuvių”. Jie grįžo pačiu svarbiausiu ir reikalingiausiu momentu — į kruviną Laisvinimo puotą. Jie grįžo tuo metu, kai Vasario 16 Aktu paskelbtą Nepriklausomą Lietuvą reikėjo ginti su ginklu rankose ir ant Laisvės Aukuro ne tik savo kraują, bet ir gyvybę dėti.
Skaityti daugiau: ATEITININKAI TREMTYJE
_files/I-Laisve-1972-55(92)-29.jpg)
VEDAMIEJI
Pasaulio Lietuvių Jaunimo kongrese vienose diskusijose dalyvavęs trečios kartos lietuvis dėstė, kad protingiau esą stengtis Lietuvai padėti, bet ne kovoti dėl jos laisvės. Kadangi šio kalbėtojo pavardė bent iki šiol nesutinkama nei padėjėjų, nei kovotojų sąrašuose, reikia manyti, kad jam ta mintis buvo įpiršta iš šalies. Ir iš tikro, tą mintį lietuviškai išeivijai ne nuo vakar siūlo tam tikra dalis vidurinės ir vyresniosios kartos intelektualų.
Norint minėtą siūlymą konkretizuoti ir jį įgyvendinti, išeities tašku tektų pasirinkti vieną iš trijų “padėti Lietuvai” sampratą: pačių siūlytojų, okupanto ar okupuotos tautos.
Ar “padėti Lietuvai” frazė yra rimtas siūlymas, ar tik nenorimas aptarti šūkis, sunku pasakyti, nes patys siūlytojai iki šiol nėra atskleidę jo tikrojo turinio. Tačiau apytikriai galima spėti, kad ta pagalba turėtų ribotis didesnių laisvių Lietuvos žmonėms iš Maskvos išrūpinimu, tuo pačiu metu pripažįstant susidariusio status quo teisėtumą. Kiekvienu palengvėjimu ir pagerėjimu krašte reikia džiaugtis, tačiau kiek pernaivu galvoti, kad Maskva iš geros širdies pavergtam lietuviui duotų tokių teisių, kuriu neduoda savajam rusui. Tokia nepilna ir nereali pagelba Lietuvai laisvojo lietuvio patenkinti negali.
Skaityti daugiau: PADĖTI LIETUVAI ATGAUTI LAISVĘ
Veikliai ir kūrybingai Lietuvių Fronto Bičiulių sąjūdžio ir tam sąjūdžiui artimi žmonės reiškiasi lietuviškos išeivijos gyvenime. Tai vienintelė iš kadaise gausių Lietuvos rezistenciniame pogrindyje veikusių organizacijų, kuri išlaikė organizacinį tęstinumą, palikdama ištikima savo rezistenciniams įsipareigojimams. Pastarieji įvykiai okupuotoje Lietuvoje liudija, kad po 30 nelaisvės metų ta pati valstybinės nepriklausomybės idėja tebėra gyva visoje lietuvių tautoje.Ypač viltingai nuteikia sovietų sistemoje išaugusio Lietuvos jaunimo pasiaukojantis patriotizmas, į kurį ištvermingai atsiliepia idėjiniai frontininkų siekiai.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ SUVAŽIAVIMO LAUKIANT
