Aukštaitijos partizanų prisiminimai III dalis

Aukštaitijos

partizanų

prisiminimai

III dalis

UDK 947.45.083(093)
Au54

Sudarė, nuotraukas
ir archyvinę medžiagą pateikė 
ROMAS KAUNIETIS 
Asmenvardžių rodyklę sudarė 
DALIA RUDIENĖ

Knygos išleidimą parėmė
TAUTOS FONDAS
Brooklyn, NY ir

LIETUVOS GYVENTOJŲ
GENOCIDO IR REZISTENCIJOS 
TYRIMO, AUKŲ RĖMIMO 
IR ATMINIMO ĮAMŽINIMO 
FONDAS

ISBN 9986-09-234-5 (3 dalis)
ISBN 5-415-01339-6 (bendras)

Knyga PDF formatu:    Knygos fotografinė kopija PDF:        knyga WEB formatu: 

PRATARMĖ

Išėjus iš spaudos II-os dalies pirmai ir antrai knygoms, susilaukiau nemažai prieštaringų vertinimų bei pastabų. Dėl to negaliu labai kaltinti ir tų žmonių, kurie pateikė tokius savo prisiminimus, juk viskas vyko maždaug prieš penkiasdešimt metų. Laikas daug ką ištrynė iš atminties, todėl kartais teko pasiremti archyvuose esančia medžiaga arba tą patį klausimą užduoti keliems, tik po to daryti išvadas. Toks anų įvykių aiškinimo būdas ne visiems tiko, daugiau ar mažiau įsipainioję į KGB agentūrinius tinklus ėmė kaltinti neobjektyvumu, įvykių iškraipymu. Kiekvienas tuos įvykius suprato ir išgyveno savaip, bet archyvinė medžiaga padeda skaitytojui objektyviau vertinti pateiktą informaciją. Visus įvykius stengiausi atskleisti tiesos šviesoje, kad neliktų abejonių. Kaip man tai pasisekė, tegu sprendžia pats skaitytojas. Be abejo, nebuvo taip lengva ir paprasta, bet tik tokiu keliu galėjau priartėti arčiau tiesos.

Teko išgirsti priekaištų ir dėl paties knygos turinio, kad ne vien partizanų, bet ir ryšininkų, rėmėjų prisiminimai užrašyti, ne visi iš jų vertingi. Tačiau ne vienas buvęs partizanas, prieš pasakodamas apie save, pirmiau siūlė pašnekėti su ryšininkais, rėmėjais, nes tik jų dėka taip ilgai išsilaikė partizaninės kovos fronte mūsų miško broliai. Taigi neužrašyti jų prisiminimų būtų neteisinga, jeigu kam šiandien tie prisiminimai neįdomūs, aš tikiu, kad rytoj jie turės savo vertę.

Skaitytojų atsiliepimus labai vertinu ir visas pastabas priimu kaip nuoširdžius patarimus. Kartu noriu pridurti, kad šitokių knygų paruošimas reikalauja labai daug laiko ir kantraus darbo.

Atrodo, žmogus pasakoja, bet kada tą jo pasakojimą užrašai ir pateiki tarsi kokį dokumentą, ne kartą kyla daug abejonių, ne kartą tenka vis sugrįžti prie to paties ir daug ką mintyse pasverti, atsirinkti. Ne paslaptis, kad prieš daugelį metų patirti išgyvenimai kai kam šiandien jau asocijuojasi su sapnuotais sapnais, tą gali pajausti tik turėdamas didelę prisiminimų užrašinėjimo patirtį. Nors aš manau, kad šiuose užrašytuose prisiminimuose yra devyniasdešimt aštuoni procentai tiesos, kadangi apie tuos pačius įvykius dažnai kalba ne vienas žmogus.

Ši (ketvirtoji) „Aukštaitijos partizanų prisiminimų" knyga sudaryta iš keturių partizaninių apygardų ryšininkų, rėmėjų ir partizanų prisiminimų. Tai dėl to, kad norėta aprėpti daugiau vietovių ir sudominti platesnį skaitytojų ratą. Juk visas pokario laisvės kovų etapas paliko ryškius pėdsakus mūsų tautos istorijoje. Jaunoji karta apie tai žino labai nedaug arba išvis nieko nežino, kas buvo tie partizanai, partizanų ryšininkai, rėmėjai, už ką jie kovojo, su kuo jie kovojo.

Nors pokario partizanai buvo bejėgiai prieš tūkstantines atėjūnų armijas, bet savo gyvybių auka tautą jie išgelbėjo nuo visiško sunaikinimo. Ką tik praėjus pirmajai fronto bangai, kraštą užplūdo ne tik iki dantų ginkluotos NKVD gaujos, bet ir tūkstančiai terbomis apsikarsčiusių vadinamųjų „bežancų" iš Rusijos, kurie dienomis eidavo per kaimus iš gryčios į gryčią prašydami išmaldos, o naktimis grįždavo jau su įnagiais plėšt tų pačių, pas kuriuos dieną išmaldos prašė. Okupantų valdžia juos toleravo, apgyvendindavo tuščiuose išvežtųjų į Sibirą namuose, varydavo juos šnipinėt vietinių gyventojų; apsimetę grybautojais ir uogautojais, jie bastėsi po miškus ir, pastebėję ten esančius partizanus, pranešdavo NKVD daliniams. Tai buvo dar viena iš daugelio okupantų vykdomo genocido rūšių. Tik partizanų dėka šitie vadinamieji „bežancai" nedelsiant buvo išguiti iš Lietuvos. Pirmiau jie būdavo griežtai perspėjami, o jei nepaklusdavo - sunaikinami.

Vietiniai gyventojai partizanus labai rėmė, juos maitino ir rengė. Čia okupantai irgi gana išradingai pritaikė visus jau seniai išbandytus metodus, kaip šituos rėmėjus neutralizuoti: tūkstančiai lietuvių šeimų prievarta buvo grūdami į belangius gyvulinius vagonus ir tremiami į Sibirą, daugeliui jų buvo „priklijuotos" buožių etiketės, tai reiškė, kad jie turėjo daug žemės ir išnaudojo neturtinguosius. O kada „buožes" išvežė, šituos „neturtinguosius" suvarė į kolchozus, tai ir partizanų rėmimas buvo galutinai užgniaužtas. Taip ir liko partizanai vienui vieni -nei savi, nei užsienis jiems jau jokios pagalbos suteikti nebegalėjo, po vieną buvo išdavikų, provokatorių surankioti, iššaudyti. Bet jų idėjos liko gyvos ir nenugalėtos, nors tūkstančiai garbingų vyrų paguldė galvas už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Išlikime verti partizanų priesaikos žodžių - tęsti brolių krauju rašytą testamentą... Sustokime ties jų kapais ir nors minutę mintimis pabūkime kartu su jais, jie krito didvyrių mirtimi už mus ir mūsų Laisvę.

Romas Kaunietis

IŠ „PRISIKĖLIMO" APYGARDOS

„Prisikėlimo" apygarda įkurta 1948 04 01 padalijus jungtinę „Kęstučio" apygardą į dvi apygardas. Į „Prisikėlimo" apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: „Kunigaikščio Žvelgaičio" (anksčiau „Voverės"), „Maironio" (anksčiau „Povilo Lukšio") ir „Lietuvos žalioji" (į ją įtraukta „Atžalyno" rinktinė). Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis", jos teritorijoje (Radviliškio raj. Minaičių k.) 1949 02 10-20 įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija. „Prisikėlimo" apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis. Trūkstant štabų pareigūnų, 1952 05 20 Vakarų srities įsakymu „Prisikėlimo" apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į „Kęstučio" apygardą. Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė „Kunigaikščio Žvelgaičio" rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas". Paskutinis apygardos partizanas Pranciškus Prūsaitis buvo suimtas ir sušaudytas 1963 m. Apygardai vadovavo Petras Bartkus-Žadgaila (1948 04-1948 08), Leonardas Grigonis-Užpalis (1948 08-1949 08), Povilas Morkūnas-Rimantas (1949 08-1951 08) ir paskutinis apygardos vadas Juozas Paliūnas-Rytas (1951 08-1952 05 20).

VLADO VYŠNIŪNO-„AUŠRELĖS" prisiminimai

Užrašyta Klaipėdoje
1995

Gyvenimo pradžia. Šeima

Gimiau 1922 m. sausio 2 d. Radvilų kaime prie Radviliškio miesto. Tėvai buvo visiškai beturčiai. Tėvas Teodoras Vyšniauskas vertėsi atsitiktiniais darbais, motina Zuzana Baltramaitytė-Vyšniauskienė - namų šeimininkė. 1927-1928 nederliaus metais jie buvo priversti išdalinti savo keturius mažamečius vaikus, nes buvo likę be pastogės ir pragyvenimo šaltinio.

Turėjau dvi seseris ir brolį. Vyresnioji sesuo, gim. 1917 m., mirė 1990 m., brolis Vincas, gim. 1924 m., gyvena Sauginių kaime, Šiaulių rajone, sesuo Janina, gim. 1925 m., tremtyje susirgusi sunkia liga, skursta Radviliškyje.

Šiaip taip 1940 m. man pavyko užbaigti Linkuvos gimnaziją. Studijuoti aukštojoje mokykloje neturėjau lėšų, todėl, užbaigęs Mokytojų kursus Ukmergėje, pradėjau mokytojauti Bokštų pradžios mokykloje, Tauragės apskrityje. Vokiečių okupacijos metais bandžiau studijuoti, bet sutrukdė okupantai. Grįžau dirbti į Lyduvėnų mokyklą.

1946 06 09 patekau į MGB rankas. Paleistas iš lagerio 1955 02 09 bandžiau tęsti mokslus, bet visi keliai į aukštąsias mokyklas buvo uždaryti. Pavyko įstoti tik į Vakarinį Karagandos Kalnų technikumo PCS skyrių. 1961 m. gavau diplomą su raudonais viršeliais ir tuoj pat išvykau į Lietuvą. Pagal skelbimą laikraštyje pavyko įsidarbinti darbų vykdytoju Klaipėdoje.

1940-1941 m. (kaip visiški beturčiai) nei aš, nei šeima kokių nors represijų nepatyrėme. Mokykla, kurioje dirbau, dėl blogo kelio buvo nepasiekiama sovietiniams ideologams. Su jaunatvišku įkarščiu dirbau kaimo „liktarnos" darbą nekreipdamas dėmesio į kolaborantų siunčiamas instrukcijas.

Parvykęs vasaros atostogų į Radviliškį, sužinojau, kad bolševikai atsitraukdami prie Pakruojo nužudė klasės draugą

Grigaliūną ir dar du gimnazistus. Iš Radviliškio į Altajų buvo išvežta pirmoji mano mokytoja Žigelytė-Kinčinienė su vyru, o Zarasuose nukankintas Chmieliauskas, kartu su manimi mokęsis Ukmergėje.

Dirbdamas Lyduvėnų mokykloje, su kolega Antanu Šiukšta įsitraukiau į pogrindinį darbą. 1948 05 22 A. Šiukšta buvo ištremtas į Igarką.

Antroji sovietų okupacija užklupo Radviliškyje. 1944 10 01 mane paskyrė pradinės mokyklos Nr. 2 vedėju. Čia tęsiau rezistencinę veiklą prieš naujus okupantus su kolegomis ir su gimnazijos moksleiviais. Mūsų tikslas buvo sulaikyti nuo kolaboravimo mokytojus ir inteligentus, kultūriniuose renginiuose ugdyti tautines tradicijas, leisti pogrindinę spaudą ir remti partizanus. Palaikiau ryšį su LLA Šiaulių štabu.

1945 m. pradžioje prieš mano norą buvau paskirtas kandidatu į TSRS AT Tautybių tarybą. Nebuvau partinis, tačiau tokią aukštą „garbę" man suteikė atsižvelgdami į mano proletarišką kilmę ir antivokišką veiklą Lyduvėnuose.

Visų nuostabai - 1945 04 02 į mano butą Dariaus-Girėno gatvėje atėjo NKGB agentai manęs areštuoti. Pasitaikius progai, nuo arešto pabėgau ir įstojau savanoriu į partizanų „Žaliąją rinktinę". Netrukus prie manęs prisijungė brolis Vincas-Ginutis, dirbęs mokytoju Pakalniškių mokykloje. Niršdami iš pykčio partijos aktyvistai, vadovaujami paties pirmojo sekretoriaus Malaknos, su rusų kareiviais 1945 07 24 apsupo tėvų namus Radviliškyje ir išvežė namuose buvusias mamą ir seserį Janiną, Šiaulių prekybos mokyklos mokinę. Malakna norėjo išvežti ir ketverių metukų vyresniosios sesers dukterį Vidą, bet ši pasislėpė kaimynų darže. Vežė ypatingai žiauriai, neleido nieko pasiimti. Tai buvo partijos kerštas už tai, kad aš „apvyliau" jos lūkesčius.

Tėvas negrįžo į namus ir taip pat išėjo į mišką. Kadangi kovoti partizanų gretose jis buvo per senas, kapitonas Radvila nusiuntė jį į Mašnauskų ūkį Dervelių kaime, Rozalimo valsčiuje. Olga Mašnauskaitė parūpino jam pasą Jankausko pavarde, jos tėvas iš savo ūkio paskyrė jam žemės. Šitame ūkyje tėvas laimingai išgyveno iki 1961 m. Grįžęs iš tremties, parsivežiau jį į Klaipėdą, kur 1964 m. mirė nuo insulto.

Brolis Vincas Vyšniauskas-Ginutis partizanų gretose išbuvo tik iki rudens. Žuvus kapitonui Radvilai, naujasis „Žaliosios rinktinės" vadas leitenantas Petraitis įsakė jam legalizuotis. Kadangi NKGB brolio neieškojo, jis be jokios registracijos pradėjo dirbti Kupreliškio pradžios mokykloje. Vykdydamas leitenanto Petraičio užduotį, savo namuose įrengė partizanams bunkerį.

Nesugaunama „Žalioji rinktinė"

Tai buvo 80-150 vyrų turėjęs labai drausmingas karinis dalinys, susiformavęs 1945 m. kovo pabaigoje. Jis veikė bent dešimtyje valsčių iki lapkričio, paskui, stojus žiemai, buvo priverstas išsiskirstyti 10-15 vyrų būreliais.

Miškais skurdžioje Vidurio Lietuvoje šitokiam dideliam partizanų daliniui išsilaikyti buvo nelengva. Daug kartų saugumas, sutelkęs didžiules karines pajėgas, bandė jį apsupti ir sunaikinti, bet jis vis išsprūsdavo ir vėl pasirodydavo už keliasdešimties kilometrų. Vos tik MGB agentai išsiaiškindavo „Žaliosios rinktinės" buvimo vietą ir keli tūkstančiai pasieniečių, vidaus ir reguliariosios armijos karių pasiruošdavo „košti" tą ar kitą mišką, partizanai iškart nežinia kur pradingdavo. Tai tęsėsi ištisus aštuonis mėnesius, nors buvo sutankintas informatorių tinklas, ruošta daugybė pasalų, nuolat parengtyje budėjo MGB daliniai miesteliuose ir bažnytkaimiuose, nepadėjo net dviejų MGB agentų, užverbuotų 1945 07 01 pačioje „Žaliojoje rinktinėje", veikla.

Tik vieną kartą saugumo pajėgoms buvo pavykę apsupti „Žaliają rinktinę" Liaudiškių miške.

Į šitą partizanų rinktinę įstojau savanoriu 1945 m. balandžio pradžioje ir ištarnavau joje 14 mėnesių. Per kolegą Simaitį (dabar gyvena Vilniuje) susisiekiau su kapitonu Izidoriumi Pucevičiumi-Radvila. Jo 18 vyrų būrys buvo apsistojęs Mažuolių miške.

Kai kuriuos iš jų prisimenu. Visi jie garbingai žuvo. Tai Algis Žitkus-Balsys iš Šeduvos, Blėka-Patrimpas, buvęs Šeduvos valsčiaus viršaitis, ūkininkas Bugailiškis-Bosas iš Užuožerių kaimo, jo sūnus Lydys, broliai Masilaičiai- Virpša ir Kerpė iš Užuožerių kaimo, Karvelis, Misiūnas-Knaras, Česnakavičius-Valas, Gorkis, Meškauskas-Lapinas, Upokšnis ir Puškinas. Pastarasis su dviem partizanais (jų slapyvardžių neprisimenu) netrukus pateko rusų kareivių pasalon ir žuvo prie kelio Aukštelkai-Vismantai. Jų išniekinti kūnai buvo paguldyti Radviliškio turgavietėje. Tai buvo pirmosios „Žaliosios rinktinės" aukos.

1945 m. balandžio pabaigoje drąsi ryšininkė Apolonija Šernaitė, prof. Šerno sesuo (dabar gyvena Rozalime), atvežė iš Radviliškio mano tėvų namuose paslėptą nuosavą rašomąją mašinėlę „Standart-Korona". Tą pačią dieną kapitonas Radvila paskyrė mane „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju. Tą darbą dirbau iki patekimo nelaisvėn, iki 1946 09 06. Turėtą slapyvardį Gražvydas pakeičiau į Aušrą. Tačiau po savaitės, atėjus į rinktinę vyresniam už mane partizanui Aušrai, tapau Aušrele. Toks moteriškas vardas turėjo suklaidinti NKGB, kuri spaudos darbuotojams visada skyrė ypatingą dėmesį.

„Žaliosios rinktinės" branduolys sparčiai didėjo. 1945 m. balandyje, labai suaktyvėjus NKGB veiklai, buvo išaiškinta daug pogrindinių organizacijų. Išvengę areštų, jų nariai pasitraukė į miškus. Be to, suaktyvėjo ir rekrūtų gaudymas. Gegužės pradžioje „Žaliojoj rinktinėj" jau buvo 80 partizanų. Trūko ginklų, todėl buvo nutarta nuginkluoti visus kaimuose valdžios apginkluotus aktyvistus. Dauguma jų turėjo sovietinius karabinus su atlenkiamais keturbriauniais durtuvais, bet buvo ir automatų bei „dešimtukų". Be to, kaimų gyventojai turėjo pasislėpę nuo karo išlikusių rusiškų ir vokiškų ginklų, kuriuos mielai perleido partizanams. Po sėkmingų kautynių šovinių ir ginklų atsargos pasipildydavo iš žuvusių priešo kareivių.

Dauguma aktyvistų atiduodavo ginklus nesipriešindami. Tokiems mes padėkodavome ir pasiūlydavome nutraukti ryšius su okupantais bei jų kolaborantais. Įspėdavome, jog už dalyvavimą bolševikų terore prieš gyventojus nusikaltėliai bus baudžiami mirtimi. Pats kapitonas turėjo vokišką automatą.

Man, atėjusiam beginkliui, teko iš aktyvistų konfiskuotas rusiškas karabinas.

Be spaudos redaktoriaus ir leidėjo pareigų, kapitonas Radvila buvo mane įpareigojęs rašyti „Žaliosios rinktinės" metraštį, ką aš ir dariau iki 1945 m. liepos vidurio. Prisimenu, kad apie „Žaliosios rinktinės" įkūrimą buvau užrašęs maždaug taip: 1945 m. kovo 21 d. vokiečių lėktuvas nuleido Panevėžio apskrityje Frankenhageno desantininkų mokykloje paruoštų jaunuolių grupę. Jie buvo apginkluoti rusiškais ginklais ir aprūpinti GRU padalinio pažymėjimais, įpareigojančiais visus pareigūnus teikti pažymėjimo savininkui visokeriopą pagalbą. Jie susirado Šeduvos valsčiuje besislapstantį kapitoną I. Pucevičių ir paprašė būti jų vadu. Prie šito būrelio prisijungus dar keletui vyrų, gimė „Žalioji rinktinė". Šerkšnas (Vyt. Vaitiekūnas) rašo netiesą, kad pirmieji „Žaliosios rinktinės" vyrai net neturėjo slapyvardžių. Parašiutininkai turėjo iš Frankenhageno atsivežtus slapyvardžius, o aš pakeičiau savąjį, vos tik įstojęs į rinktinę.

Dauguma šitų jaunuolių buvo vokiečių suimti likviduojant Marijampolės karo mokyklą, išvežti Vokietijon ir įjungti į priešlėktuvinius dalinius. Į desantininkų mokyklas jaunuoliai stojo manydami, kad tai trumpiausias, o gal ir vienintelis kelias sugrįžti į Lietuvą. Nuleisti parašiutais, jie užkasė radijo siųstuvus ir net nebandė pranešinėti vokiečių žvalgybai kokių nors žinių.

Laisvės kovų archyvo Nr. 8 išspausdinta Visvaldo LLKS „Žaliosios rinktinės" istorija 1944-1951 m. rašyta iš nuogirdų ir yra labai netiksli. Labai daug dezinformacijos paskleidė ir Vytautas Vaitiekūnas-Šerkšnas. Šitas žmogus net išdrįso pasisavinti Informacinio skyriaus viršininko titulą, nors tokios pareigybės „Žaliojoje rinktinėje" nebuvo iš viso.

Tiesa, prieš karo pabaigą kažkas buvo paruošęs visuotinės mobilizacijos planą. Pagal jį „Žaliojoje rinktinėje" privalėjo būti sudarytos visos tokiais atvejais reikalingos struktūros. Buvo pasiūlyti ir skyrių viršininkai, tačiau kapitonas Radvila ryžtingai atmetė šį planą. Man pasiteiravus, ką užfiksuoti metraštyje, jis patarė apie šią vaikišką avantiūrą apskritai nieko nerašyti. Tai todėl, jog visuotiniam atviram ginkluotam pasipriešinimui dar neatėjęs laikas. Reikią saugoti busimųjų kovotojų gyvybes ir be reikalo jų neaukoti.

Reikia pažymėti, jog tuo metu visą šalį buvo apėmęs patriotizmo bumas. Į kovą veržėsi ir tie, kuriems negrėsė sovietų represijos. Daugelis motinų prašė kapitono priimti į partizanų gretas jų sūnus. Kapitonas diplomatiškai paaiškindavo, kad kova dėl Nepriklausomybės gali užsitęsti ir kad dar nesusidarė reikalinga tarptautinė padėtis. Į partizanų gretas turi teisę stoti tik tie, kuriems gresia represijos. Visi kiti privalo būti ištikimu partizanų užnugariu.

Kapitonas Radvila gerai suprato konspiracijos svarbą. Apie „Žaliosios rinktinės" branduolį priešas neturėjo gauti jokių žinių, nei apie žmonių skaičių jame, nei apie vidaus struktūras ir jų vadus. Oficialiai buvo minimos tik trys pareigybės: „Žaliosios rinktinės" vadas, vado pavaduotojas ir adjutantas. Apie būrių vadų skyrimą buvo pranešama tik žodžiu ir tik tų būrių kovotojams.

Kapitonas Radvila skrupulingai vengė bet kokio biurokratizmo. Paskyręs mane „Žaliosios rinktinės" spaudos redaktoriumi ir leidėju, jis nesuteikė jokio titulo. Pasišaukęs į savo palapinę, paklausė ar aš sutinkąs dirbti šį darbą. Man atsakius teigiamai, jis teištarė: „Tokiu atveju dirbk! Tai labai svarbu. Enkavedistai bijo spausdinto žodžio labiau negu velnias kryžiaus, todėl apie savo darbą stenkis kuo mažiau pasakoti. Nenoriu, kad taptum enkavedistų taikiniu Nr. 1".

Struktūriškai „Žaliosios rinktinės" branduolys susidėjo iš trijų būrių, po 40 žmonių kiekviename. Tai - žvalgybos, sargybos ir štabo apsaugos skyriai, su ūkio padaliniu prie pastarojo. Aš tarnavau štabo apsaugos skyriuje, kuriam vadovavo vyr. puskarininkis Virpša. Kitų skyrių vadai keisdavosi, todėl tiksliai jų nurodyti negaliu.

Visvaldas ir Vyt. Vaitiekūnas tvirtina, kad „Žaliosios rinktinės" organizacinės struktūros buvo suformuotos priesaikos davimo dieną. Pirmasis rašo, jog priesaikos ceremonija įvyko balandžio mėn. ir joje dalyvavo 20 vyrų. Ta proga buvęs sudarytas štabas su rikiuotės, informacijos ir organizacijos skyriais, be to, paskirtas rinktinės adjutantas. Tai aiški netiesa.

Vyt. Vaitiekūnas rašo, jog priesaiką davė 80 vyrų, o jos aktas įvyko netrukus jam atvykus į „Žaliąją rinktinę", t. y. po balandžio 11 d. Tą pačią dieną buvęs sudarytas štabas iš rinktinės vado, jo pavaduotojo ir keturių skyrių viršininkų. Jei tai būtų buvusi tiesa, kapitonas Radvila būtinai būtų mane informavęs, nes tai svarbus faktas „Žaliosios rinktinės" metraščiui. Deja, apie tai sužinojau tik po 49 metų, perskaitęs Vyt. Vaitiekūno „atsiminimus".

Iš tikrųjų partizanų priesaika vyko jau visiškai susiformavus rinktinei, ją priėmė apie 100 vyrų. Tikslios datos nurodyti negaliu, bet gerai atsimenu, kad šis aktas vyko stovyklaujant Draumėnų miške, jau sulapojus lapuočiams medžiams ir krūmams. Priesaiką priėmė vienas iš dviejų LLA karininkų, nežinau iš kur atvykęs. Jie atsivežė ir priesaikos tekstą. Karininkai buvo ginkluoti tik pistoletais, dėvėjo civilinius drabužius.

Po kreipimosi į „Žaliosios rinktinės" karius, svečiai vado palapinėje ilgai tarėsi su kapitonu Radvila, jo pavaduotoju Patrimpu, adjutantu Balsiu ir trimis skyrių viršininkais. Žvalgybos skyriaus vyrams išlydėjus LLA karininkus, kapitonas trumpai informavo rinktinę apie tai, ko norėjo svečiai. Jie siūlė pajungti „Žaliąją rinktinę" kažkokio centro vadovybei, apie kurią nesą patikimos informacijos. Mūsų vadas nepriėmė LLA atstovų pasiūlymo, nes tai galėtų pakenkti partizanų konspiracijai.

Man pasiteiravus, ką užrašyti metraštyje, kapitonas kai ką paaiškino plačiau. Pasak jo, bet koks formalizmas partizanams šiuo momentu esąs žalingas ir praktiškai nereikalingas. Pavojinga sudarinėti kokius nors sąrašus, kurti skambiais pavadinimais struktūras ir šitaip atkreipti į save padidintą MGB organų dėmesį. Reikia dirbti kukliai, o ne puikuotis titulais. Kiekvienas partizanų dalinys šiuo momentu priverstas veikti savarankiškai, pagal aplinkybes ir be įsakymo iš aukščiau. Kapitonas pasakė, jog pažadėjo svečiams prisilaikyti bendrų nuostatų visos Lietuvos partizanams, bet nesutiko teikti žinių apie „Žaliąją rinktinę". Būtina pasimokyti iš nesėkmių, kurias patyrė LLA organizacija 1945 m. pavasarį.

Besidomintieji „Žaliosios rinktinės" istorija apgailestauja, kad nėra išlikusių dokumentų iš 1945-1946 metų laikotarpio, kuris buvo ženkliausias jos istorijoje. O neišliko todėl, kad jų nebuvo. Galėčiau ant pirštų suskaičiuoti įsakymus, kuriuos teko spausdinti. Nė vienas iš jų nebuvo skirtas vidaus tvarkai. Tai buvo atsišaukimai į tautą arba adresuoti valdžios pareigūnams bei stribams.

Laisvės kovų archyvo Nr. 8 (p. 32) Visvaldas rašo, jog po kapitono Radvilos žuvimo „Žaliosios rinktinės" partizanai pakriko ir išsiskirstė. Tai visiška netiesa. Vado pareigas tą pačią dieną laikinai perėmė kapitono pavaduotojas Patrimpas - leitenantas Blėka. Vakare buvo sušauktas štabo pasitarimas. Visi vieningai nutarė naujuoju „Žaliosios rinktinės" vadu pakviesti leitenantą Petraitį - Juozoką, turėjusį didelę kovinę patirtį Rytų fronte ir desantininkų mokykloje. Po dviejų dienų jis atvyko į Draumėnų mišką ir perėmė vadovavimą. „Žaliosios rinktinės" struktūra nepakito. Štabo būriui vadovauti pasiliko puskarininkis Virpša.

1945 m. rugsėjo viduryje, stovyklaujant Jakūbonių miške, buvo gauta žinių apie generolų J. Bartašiūno ir A. Guzevičiaus ruošiamą grandiozinį Žaliosios girios, Gustonių ir Jakūbonių miškų „košimą". Kadangi Radvilonių, Draumėnų ir Liaudiškių miškai taip pat buvo puldinėjami, leitenantas Petraitis nutarė išvesti „Žaliąją rinktinę" iš pavojingos zonos į 8500 ha medynų turėjusią Šimonių girią. Tačiau toks žygis buvo labai rizikingas. Nuo Gustonių miško, iki kurio buvo galima eiti dienos metu, iki pat Šimonių girios buvo pilna rusų kareivių ir stribų pasalų. Žygiuojant trumpiausiu maršrutu, reikėjo įveikti daugiau nei 70 km kelią. Be Sanžilės kanalo, reikėjo pereiti tris NKGB kareivių ir stribų saugomus tiltus per Lėvens ir Viešintos upes.

Norint suklaidinti priešą, buvo plačiai paskleista dezinformacija, jog „Žalioji rinktinė" žiemojimui nutarė traukti į Rūdninkų girią. Man pačiam buvo duota užduotis „prasitarti", kad žygis būsiąs sunkus ir pavojingas, o pirmoji poilsio diena numatyta Pašilių miške, Ramygalos valsčiuje, netoli Petriškių kaimo.

Mes, žinoma, išžygiavome visai kita kryptimi. Pasiekę magistralinį vieškelį Panevėžys-Kupiškis netoli Vaivadų kaimo, įspūdinga vora ėjome juo iki pat Subačiaus. Šitame žygyje dalyvavo tik savanoriai, kurių susirinko apie 150 vyrų. Žygiuojant vorele ir prisilaikant keturių metrų distancijos, mūsų vilkstinė nusitęsė daugiau nei puskilometrį. Nakties metu nebuvo matyti jos galo, tai sutrikdė rusų pasalas. Trys arkliai nešė virtuvės reikmenis ir ūkio bei štabo palapines. Jais pasikeisdami galėjo joti senyvo amžiaus Bosas ir nebegalintys paeiti partizanai. Visi kiti per vieną naktį sukorė apie 70 km kelią, nešdamiesi su savimi asmeninius daiktus, ginklus ir amuniciją.

Toks žygis pareikalavo daug jėgų. Karsakiškyje vos nesusikovėme su stribų pasala, bet jie nepradėjo šaudyti. Mes pakilome iš griovio ir nužygiavome toliau. Neišdrįso užkabinti mūsų ir tiltų sargyba. Įsivaizdavome, koks sąmyšis kilo priešo vadovybėje - iš kur atsirado toks didelis nežinomų kareivių dalinys? Gal tai Sokolovo apsimetėliai, o gal tikri partizanai? Atrodo, kad rusai ir stribai taip ir neišsiaiškino, tačiau mes būtinai privalėjome pasiekti Šimonių girią. Apsistojus kur nors pakelyje, rusai galėjo atsikvošėti, sukelti visas pajėgas ant kojų ir sunaikinti mus.

Sulindome į Šimonių girią ties Viešintų miesteliu. Vos atsisėdome ir iškart užmigome negyvėlio miegu. Jei žygio metu keletas vyrų nebūtų šiek tiek pailsėję jodami, nebūtų kam budėti sargyboje. Baiminantis, kad atsisėdę vyrai nebegalės atsistoti, kelionėje buvo atsisakyta bet kokio poilsio.

Rytą, persikėlę per Pelyšos upelį, patraukėme į girios gilumą, kurioje mūsų laukė nemaloni staigmena: šimtai ha miško buvo išdegę. Vėliau iš gyventojų sužinojome, jog 1945 m. pavasarį rusų kareiviai ir stribai tyčiomis padegė girią ir niekam neleido jos gesinti. Taip jie manė sudeginsią gyvus čia besislapstančius partizanus.

Šimonių girioje išgyvenome du mėnesius. Šitame krašte dirvos smėlėtos, ūkininkai neturtingi, bet netikėtai ir lengvai išsisprendė maisto klausimas. Vos mums atvykus, komunistų valdžia suorganizavo „raudonąją gurguolę" Adomynės dvare įsikūrusiame valstybiniame ūkyje. Darbininkai labai pasipiktino tuo, nes ūkis dar nebuvo atsiskaitęs su jais, be to, skerdyklon buvo paskirtos ir veršingos karvės. Ūkininkui tai - mirtina nuodėmė. Ūkio žmonės paprašė partizanus konfiskuoti nusikalstamai paruoštą „raudonąją gurguolę", ką mes ir padarėme. Ūkiui buvo išduoti konfiskuotų gėrybių kvitai, kuriuose buvo tikinama, jog, atgavus Nepriklausomybę, nuostoliai bus atlyginti.

Veršingas karves vyrai nuvarė toli link Kupiškio ir atidavė vargšams. Kitos buvo nušautos ir išdarinėtos. Mėsa susūdyta ir paslėpta eglišakiais išklotose duobėse miške. Valdžia ir saugumas net nebandė ieškoti konfiskuotų gėrybių. Rugiai buvo nuvežti į aplinkinius malūnus ir sumalti, o miltai išdalinti patikimiems gyventojams, kurie pagal grafiką kepdavo duoną „Žaliosios rinktinės" vyrams. Šita akcija leido rinktinei padėti mėsa bei duona keletui dideliame skurde atsidūrusių gyventojų.

Ramus gyvenimas ilgai nesitęsė. Lapkričio antroje pusėje enkavedistai suaktyvino girios sekimą ir jos prieigose ėmė koncentruoti kariuomenę. Žaliakepuriai apsigyveno Šimonyse, Viešintose, Svėdasuose ir net Andrioniškio bažnytkaimyje. Buvo aišku, jog ruošiamas didelis girios „košimas". Leitenantas Petraitis nutarė jo nelaukti, grįžti atgal. Buvo nuspręsta išsiskirstyti būreliais po 10-15 vyrų ir žiemą praleisti gimtose vietose.

Žygis atgal buvo dar sunkesnis. Milžiniškų pastangų pareikalavo išėjimas iš miško, kurį sekė daugybė stribų ir rusų kareivių pasalų. Žygiuoti keliais ir keliukais nebuvo galimybės, teko klampoti pažliugusiais laukais ir purvyne skęstančiais šunkeliais. Beveik visą naktį krito šlapdriba. Tik išaušus pasiekėme didelį Troškūnų kaimą, esantį netoli Troškūnų miestelio, kuriame buvo dislokuota 400 NKGB kareivių įgula.

Vyrai buvo peršlapę, mirtinai nuvargę ir sužvarbę. Permirkę autai daugeliui pritrynė kojas. Verkiant reikėjo žmoniško poilsio, todėl leitenantas Petraitis nutarė dieną praleisti Troškūnų kaime, gyventojų trobose. Kiekvienoje sodyboje „apsigyveno" po keletą partizanų. Žmonės priėmė juos nepaprastai svetingai, daugeliui įsiūlė ne tik naujus autus, bet ir baltinius. Vyrai išsidžiovino apavą ir pakaitomis išsimiegojo. Vos už 2 km parengtyje budėjęs generolas Vetrovas su savo daliniu bei miestelio stribai taip ir nesužinojo apie čia pat besiilsinčius partizanus.

Prireikė dar dviejų naktų, kol pagaliau pasiekėme Jakūbonių mišką. Panevėžį lenkėme iš kitos pusės ir su baudėjais nesusidūrėme. Pakeliui nuo „Žaliosios rinktinės" branduolio atsiskirdavo būrelis po būrelio, ir Bedugnių mišką pasiekė tik apie 80 vyrų.

Virpša į savo būrį pakvietė tuos, kurie buvo pasiryžę žiemą praleisti atvirose stovyklose miške ir nenorėjo ieškoti prieglobsčio bunkeriuose. Tokių vyrų atsirado 18, tarp jų ir aš. Kadangi Jakūbonių miške buvo ramu, mes neskubėjome jo palikti. Laukėme pašalo, kad galėtume eiti laukais, vengdami keliuose rengiamų pasalų.

Gruodžio pradžioje Jakūbonių miške beliko tik Virpšos ir paties leitenanto būreliai. Vado vyrai ruošėsi keliauti į Moliūnų mišką, bet išvakarėse leitenantas Petraitis nutarė su kai kuo susitikti Spirakiuose. Grįžtant vyrai pateko pasalon. Vadas buvo sunkiai sužeistas ir nusišovė, paleido kulką sau į burną.

Lavonas buvo neatpažintas, todėl iki šiol minimos bent kelios jo žuvimo datos. Vėliausia iš jų net 1946 02 13. Tiksliai ir aš nebeatmenu, tik žinau, kad ši tragedija įvyko 1945 m. gruodžio pradžioje. Keista tik, kad visų datų autoriai mini tą pačią vietą -Ažagų miškelį, netoli Spirakių bažnytkaimio.

Tos pačios dienos vakare Virpšos būrys atsisveikino su be vado likusiais leitenanto Petraičio vyrais ir išžygiavo į Radviliškio mišką. Išsiskirstę būriai pavasarį į didesnį dalinį nebesusirinko. Patrimpas keletą kartų lankėsi Virpšos būryje, bet nežinau kokiu tikslu. „Žalioji rinktinė" pradėjo naują savo veiklos etapą, apie kurį žinių turiu labai nedaug.

Kovos su stribais ir rusų kariuomene

Mažų susirėmimų su stribais buvo tiek daug, jog neįmanoma visų išskaičiuoti. Buvo ir didelių kautynių, kai prieš „Žaliąją rinktinę" buvo pasiųsti tūkstančiai MGB, pasienio ir Raudonosios armijos kareivių, panaudoti šarvuočiai ir net lėktuvai.

Kol stribai neplėšikavo ir neterorizavo kaimų gyventojų, pasalos jiems nebuvo rengiamos. Bet tai truko neilgai. Valdžia stribams nemokėjo algų, į naikintojų būrius buvo priimti visiškai degradavę asmenys. Kaimų gyventojai ėmė maldauti partizanus apginti juos nuo išsigimusių valdžios pareigūnų savivalės.

Partizanai, žinoma, atsiliepė į beginklių gyventojų prašymus. Buvo surengtos kelios pasalos, valdžios plėšikai ir prievartautojai buvo nubausti, o vežimais gabenamas ūkininkų turtas grąžintas savininkams. Po keleto tokių akcijų stribai kurį laiką aprimo. Kaimiečiai džiaugėsi, deja, neilgai. Komunistų valdžia pasirūpino, kad naikintojams būtų paskirta stipri rusų kareivių apsauga. Kova su teroru pasunkėjo, nes stribus jų reiduose lydėjo stiprūs rusų kareivių daliniai, o išvykų į kaimus datos buvo rūpestingai slepiamos.

Nesiliaujantis stribų plėšikavimas tapo kasdieniniu reiškiniu. Gyventojai visa širdimi neapkentė savo kankintojų, deja, partizanai ne visada galėjo padėti skriaudžiamiesiems. Dažniausiai apie įvykius jie sužinodavo per vėlai. 1946 m. stribai tiek suįžūlėjo, jog eidavo plėšti gyventojų persirengę partizanais. Natūralu, kad stribai tapo mirtinais partizanų priešais.

Kalbant apie ginkluotus susidūrimus, manau, jog reikia paminėti kelias savaites užtrukusią kovą dėl miško. 1945 m. pradžioje partija ir vyriausybė įsakė rekonstruoti Radviliškio stiklo fabriką ir vien malkomis kūrenti katilus. Fabrikui kasdien reikėjo po 120 m³ malkų, kurių kirtimui ir atvežimui valdžia įvedė prievoles kaimo gyventojams. Išskyrus partinius nemokšas, kiekvienam buvo aišku, jog tik malkomis neįmanoma išgauti aukštos temperatūros, būtinos langų stiklo gamybai. Fabriko produkcija buvo niekam nereikalingas ištisinis brokas. Tačiau valdžia nesiliovė naikinusi miškus, kirto juos plynai ir statybinę medieną vertė malkomis.

Tada kapitonas Radvila uždraudė partijos ir vyriausybės klapčiukams naikinti Lietuvos turtą. Suvaryti miško kirtėjai ir vežėjai noriai vykdydavo partizanų įsakymus ir palikdavo mišką. Tada valdžia griebėsi prievartos, siuntė į kirtavietes stiprius rusų kareivių ir stribų būrius. Prasidėjo tikras karas. Partizanai netikėtai užpuldavo enkavedistus. Varu atvaryti kirtėjai ir vežikai išsilakstydavo. Tada dingdavo ir partizanai. Taip tęsėsi gal tris savaites, kol fabrikas nustojo gaminti broką, o valdžia - naikinti mišką.

Šitų kovų metu per krūtinę buvo peršautas „Žaliosios rinktinės" adjutantas Balsys - Algis Žitkus. Sužeistąjį iš kautynių lauko išvežė būsimoji žmona partizanė Karilė - Janina Bugailiškytė. Visi žavėjosi jos drąsa ir pasiaukojimu. Tą įvykį matė ir vežikai, iš kurių mergina rekvizavo pastotę, žinojo ir visi partizanai.

Kova už mišką pasibaigė visiška partizanų pergale.

1945 m. birželio 28-29 dienomis generolų Bartašiūno, Vetrovo ir Guzevičiaus trijulė suorganizavo grandiozišką Liaudiškių-Mažuolių miškų „košimą", kad sunaikintų „Žaliąją rinktinę". Operacijoje buvo panaudota NKGB, pasienio kariuomenė ir Raudonoji armija. Abi dienas virš miško skraidė du „kukurūznikai", keliais zujo šarvuočiai. Stiprūs kareivių kordonai budėjo miško prieigose. Kulkosvaidžių ugnimi buvo patikrintas kiekvienas krūmelis, tačiau be rezultatų. „Žaliosios rinktinės" žvalgams persukus kvartalinėse stovėjusius stulpus su numeriais, baudėjai susikovė su saviškiais. Gyventojai tvirtino, kad, baigę nevykusią operaciją, rusai išsivežė net 120 nukautų savo kareivių.

Praslinkus vos savaitei nuo minėtų įvykių, (1945 m. liepos 8 d.) „Žaliosios rinktinės" partizanai užėmė stipriai saugotą Rozalimo miestelį. Tai buvo dar vienas smūgis NKGB ir saugumo generolams.

Aprašytose kautynėse apdovanojimų nusipelnė daugelis partizanų, bet kapitonas Radvila nebuvo įsteigęs kokių nors ordinų ar medalių. Jis mėgo kartoti: „Kovosime už Lietuvos laisvę ir žūsime kaip nežinomieji kareiviai". Prieštaraujančių nebuvo, nes vyrai garbės netroško.

Negaliu pamiršti 1990 m. rudenį skaityto neigiamo Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininko M. Lošio atsakymo reabilitacinės pažymos prašiusiam partizanui. M. Lošys rašė, jog tokios pažymos išduoti negalįs, kadangi prašantysis dalyvavo Rozalimo puolime, kurio metu žuvo devyni milicininkai.

Partizanai kontroliavo miestelį net 4 valandas. Vyt. Vaitiekūnas „Tremtinyje" rašo, kad partizanai norėję apraminti Rozalimo stribus ir dėl to buvo užėmę miestelį. Tai netiesa. „Žalioji rinktinė" turėjo kilnų ir pateisinamą tikslą - konfiskuoti trėmimui pasmerktų žmonių sąrašus ir išlaisvinti žiauriai kankinamus suimtuosius.

Operacija buvo ruošiama rūpestingai. Tą dieną 23 val. 50 min. privalėjo būti nukirpti visi telefono laidai. Puolime dalyvavo tik savanoriai, iš viso apie 80 vyrų. Kiekvienas gavo konkrečią užduotį, kuri buvo pažymėta miestelio plane. Žvalgyba pranešė, kur naktimis išstatomi kulkosvaidžių postai, kur kalinami suimtieji ir kur saugomi būsimųjų tremtinių sąrašai.

Trys būriai šturmavo miestelį iš šiaurės, šiaurės vakarų ir vakarų. Žvalgyba pranešė ir apie tai, kaip buvo numatyta ginti miestelį nuo partizanų puolimo. Pasigirdus aliarmui, parengtyje budėjusi miestelio įgula ir namuose nakvojusieji stribai privalėjo čiupti ginklus ir tuoj pat bėgti į bažnyčios šventorių. Iš jo kaip iš tvirtovės buvo galima kontroliuoti miestelio centrą ir apsaugoti administracinius pastatus.

Kapitonas Radvila nutarė užimti šventorių anksčiau už enkavedistus. Jis sudarė 20 jaunų vyrų būrį, gerų sportininkų, kurie, reikalui esant, būtų galėję peršokti šventorių supančią akmeninę sienutę. Šiam būriui vadovavo pats Radvila.

Prieš puolimą Draumėnų miške, netoli Lapgirio ozo, buvo suruoštos pratybos, kurių metu buvo fotografuojama. Kiek pamenu, toks įvykis pasitaikė tik tą vienintelį kartą. Fotonegatyvai vėliau buvo užkasti Jakūbonių miške eigulio Mikalajūno troboje.

Pulti miestelį buvo nutarta lygiai 24 valandą, kada įgula jau sumigusi. Kad nesusikautume su saviškiais, virš kairiosios rankos alkūnės užsirišome plačius baltus raiščius. Kapitono būrys nepastebėtas prislinko prie reto pušyno pakraščio, kurį nuo bažnyčios skyrė tik didelė pieva ir į Klovainius vedantis vieškelis. Šventorių užimti tikėjomės be didelio triukšmo, bet to padaryti nepavyko. Priešas pastebėjo kapitono Radvilos vyrus ir atidengė ugnį net iš dviejų kulkosvaidžių. Kad vienas iš jų budi prie kelio į Šukionius, mes žinojome, antrasis šventoriaus gale buvo nemalonus siurprizas.

Laimei, pakako vos kelių automatų serijų ir abu priešo kulkosvaidžiai nutilo. Nekreipdami dėmesio į jų tarnybas, partizanai metėsi šventoriun ir žaibiškai užėmė iš anksto numatytas vietas. Šito puolimo metu niekas nežuvo ir net nebuvo sužeistas.

Antrasis būrys tuo metu apsupo namą, kurio rūsyje buvo kalinami suimtieji, treciasis būrys puolė būstinę, kurioje buvo seifas su tremčiai pasmerktų gyventojų sąrašais. Deja, rūsys buvo tuščias, seifas dingęs.

Prieš puolant buvo susitarta, jog, įvykdę savo užduotį, būrių vadai praneš apie tai žalios spalvos raketa. Deja, slinko laikas, o signalo vis nebuvo. Kapitonas vaikščiojo po šventorių klausydamasis laužtuvo smūgių aido ir retkarčiais pasigirstančių šūvių. Vyrai pagalbos neprašė, ir vadas nežinojo, ką daryti.

Auštant netikėtai pasigirdo Klovainių vieškeliu artėjančių šarvuočių ūžesys. Reikėjo trauktis, bet kapitonas delsė. Jis vis dar tikėjosi sulaukti signalą iš antrojo ir trečiojo būrio vadų apie užduočių įvykdymą. Tik kai ryto prieblandoje pasimatė šarvuočių siluetai, vadas iš savo raketinio pistoleto iššovė raketą, įsakančią trauktis šiaurės vakarų kryptimi. Šventoriuje buvę vyrai metėsi prie kelio į pušyną, kurį pasiekė jau pilte apipilti važiuojančių šarvuočių kulkosvaidžių ugnimi. Laimei, iš dideliu greičiu važiuojančių šarvuočių ji buvo netaikli, kulkos kapojo tik medžių šakeles virš partizanų galvų.

Rusai gerai matė, kur pasitraukė kapitono vyrai. Jų šarvuočiai pasidalino į dvi dalis ir visą pusdienį zujo Rozalimo-Pakruojo bei Klovainių-Pakruojo vieškeliais, be perstojo šaudydami į siaurutį, vos 400 ha užimantį pušyną. Vėliau sunkvežimiais atvykę pėstininkai atkirto kelius galimam partizanų pasitraukimui į 1400 ha turintį Paežerių mišką ir pradėjo „šukuoti" Rozalimo pušyną, kuriame slėpėsi kapitono Radvilos 20 vyrų būrys. Jie tūnojo tankiame jaunuolyne, gal 30 metrų nuo Pakruojo-Klovainių kelio, pasiruošę žūtbūtinei kovai.

Laimė lydėjo į kampą įvarytus partizanus, kad jų neaptiko mišką „košę" kareiviai. Nuo nežinia kuo galėjusių pasibaigti kautynių išgelbėjo protingas enkavedistų šuo. Pribėgęs prie gulinčių partizanų, jis stabtelėjo, pažiurėjo ir net nesulojęs nubėgo tolyn. Rusų kareiviai praėjo vos už keliolikos metrų nepastebėję partizanų.

Operacijos metu žuvo kulkosvaidžio grandies vadas Steponavičius-Matas ir du jo broliai. Jie miestelio puolime nedalyvavo, buvo pasiųsti į sargybos postą už miestelio, prie kelio į Klovainius. Po savaitės rugių lauke buvo aptiktas negyvas dar vienas partizanas. Visų jų žuvimo aplinkybės pasiliko neišaiškintos.

Tik po 50 metų sužinojau, kodėl taip rūpestingai paruošto Rozalimo užėmimo plano tuo metu nepavyko galutinai realizuoti, nors miestelį partizanai kontroliavo net keturias valandas. 1945 07 01 MGB organams pavyko užverbuoti labai patikimą partizaną, kuriam davė Aldonskio slapyvardį, kažkokį Kuznecovą ir tris informatorius. Nėra abejonės, kad kažkas iš jų pranešė NKGB organams apie ruošiamą miestelio puolimą. Enkavedistai pasiruošė jį atremti, be to, įsirengė papildomą ryšį su Panevėžiu, išvežė suimtuosius ir kažkur perkėlė tremtinių sąrašus. Tik puolimo data jiems paliko nežinoma, nes jos nežinojo niekas, tik pats kapitonas.

Buvęs „Žaliosios rinktinės" partizanas Šerkšnas - Vyt. Vaitiekūnas 1994 m. „Tremtinio" 14 Nr. begėdiškai iškraipė partizanų tikslus puolant miestelį. Apie tai jau rašiau. Belieka pridurti: jei būtų norėję kuo daugiau sunaikinti stribų, jie būtų padegę stribyną. Tačiau partizanai to nedarė, ir ponas Aukščiausiojo teismo pirmininkas M. Lošys visiškai neteisus, atsisakęs pripažinti nekaltu miestelio puolimo dalyvį, rizikavusį savo gyvybe tautos labui.

Prieš 50 metų Liaudiškių miške

Kodėl 1945 m. birželio 28-29 dienomis Liaudiškių ir Mažuolių miškuose okupantai organizavo tokią stambią ir kariniu atžvilgiu nereikalingą ginkluotą operaciją mažo partizanų dalinio sunaikinimui? Juk čia buvo vos 120 kovotojų. Pusė jų -kariuomenėje netarnavę jaunuoliai. „Žaliąją rinktinę" jie laikė labai veiksmingu priešu, todėl operacijoje ir dalyvavo apie 5000 gerai ginkluotų okupantų.

Gaila, kad iki šiol „Žaliosios rinktinės" veikla nėra deramai nušviesta. Apskritai straipsniuose apie partizanus pasitenkinama tik kautynių aprašymais. Neleistinai nutylima bene svarbiausia miško brolių veiklos dalis - jų kova su priešo vykdomu dvasiniu tautos genocidu ir ekonominiais nusikaltimais. Komunistams izoliavus visuomenę nuo bažnyčios ir pajungus savo tikslams mokyklas, partizanams teko atsakingas tautos ugdymo uždavinys. Į tą darbą įsijungė į miškus pasitraukę mokytojai.

Rašinio apimtis neleidžia plačiau papasakoti apie „Žaliosios rinktinės" kultūrinę veiklą. Be daugybės atsišaukimų ir informacinių lapelių, 1945 m. sunkiomis miško sąlygomis buvo išleisti du literatūrinio leidinėlio „Žodžiai iš miško" numeriai. Rinktinės adjutanto A. Žitkaus-Balsio vadovaujamo profesionalaus vyrų kvarteto koncertų nekantriai laukdavo kaimo gyventojai. Niekada nepamiršiu gyventojų ir „Žaliosios rinktinės" kovotojų sueigos Radvilonių miške 1945 metais.

Visų džiaugsmui, labai kruopščiai okupantų parengta Liaudiškių miško „košimo" operacija pasibaigė visišku fiasko. Nežuvo nė vienas „Žaliosios rinktinės" branduolio kovotojas, niekas nebuvo sužeistas. Žuvo tik keletas atskirai veikusios Gimbogalos partizanų grupelės karių. Gal todėl apie šias kautynes sąmoningai nutylima? Tačiau užmirštama, kad partizanų kovų taisyklės draudžia įsivelti į ilgalaikį mūšį su daug kartų skaitlingesniu priešu. Partizanai privalo staigiai užpulti ir nepastebimai atsitraukti. Apsuptyje atsidūrus išvengti aukų - tai didelės pagarbos verta pergalė.

Šiuo atžvilgiu kautynes Liaudiškių miške reikia laikyti partizaninių kovų šedevru. Jokios panikos, ideali žvalgyba, puikus sugebėjimas maskuotis nuo baudėjų žemėje ir ore zujančių „kukurūzninkų" bei menas suklaidinti priešą - viso to negalima pamiršti.

Reikia paminėti priežastis, sukėlusias begalinį okupantų ir vietinių kolaborantų įniršį:

LIAUDIŠKIŲ OPERACIJOS I-OSIOS DIENOS VEIKSMAI

M 1:200 000

 

2. „Prisikėlimo" apygardos partizanai.

3. „Prisikėlimo" apygardos partizanai. Viduryje - Juozas Paliūnas-Rytas.

4. Alfonsas Kavaliauskas- Vosilka, Uraganas ir Antanas Kavaliauskas-Dobilas. Broliai iš Vozbučių k., Krakių vlsč.

5. Stasys Satkus-Šarūnas iš Gintučių k.

6. „Prisikėlimo" apygardos partizanas Antanas Morkūnas-Plechavičius.

7. Antanas Butkus-Debesėlis iš Bernotų k. ir Petras Gadliauskas-Bijūnėlis iš Armonų k., Betygalos vlsč.

9. Jonas Mackevičius (Mocka) -Vygaudas, „Prisikėlimo" apygardos karo lauko teismo tarėjas. Fotografuota 1959 m. Sibire.

10. Leonardas Petrauskas-Ąžuoliukas. Fotografuota 1956 m. Karagandoje.

12. Reivedis, „Prisikėlimo" apygardos partizanas. Fotografuota 1949 m.

13. „Petraičio" būrio partizanas Kazys Gaščiūnas-Virbutas iš Klovainių k., Pakruojo raj.
Po legalizacijos areštuotas ir nukankintas Šilutės lageryje 1946 m.

14. Vytautas Meškuotis-Lazdynas. Fotografuota 1949 m.

15. Juozas Valantinas-Žaliūnas (ag. Kaštonas) iš Žalakių k., Šiluvos vlsč. Buvęs „Bakanausko" būrio partizanas. Pasidavė gyvas ir buvo užverbuotas MGB agentu smogiku.

16. Benedikta Viščiutė-Vėtra, „Petraičio" būrio partizanė.

17. Nastutė Bručaitė-Pupkevičienė iš Linonių k., „Žaliosios rinktinės" „Petraičio" būrio ryšininkė.

Žuvusieji mūsų apylinkės partizanai:

1.    Juozas Liukpetris-Lakštutis. Žuvo 1945 m.

2.    Vytautas Gabalas-Drąsuolis - iš Levaniškio kaimo.

3.    Antanas Strazdas-Kriaučius.

Mūsų būryje buvo Juozas Lėpa-Liepa partizanas. Smetonos laikais Joniškėly buvęs gelžkelio viršininkas.

Brolis Antanas bobutės pasą persidirbo, kada mes jau buvom Sibire. Dirbo mašinistu, kūlė javus pas ūkininkus. Atėjo skrebai tikrint ir suėmė jį 1949 m.

Šiaip Antanas daug sykių buvo suimtas. Pirmą kartą jį suėmė Pakruojo rajone. Iš kalėjimo išvarė kast duobių nušautiems skrebams. Du skrebai saugojo. Vienas pasišalino, o kitam išlipęs iš duobės liejo per sprandą ir pabėgo per patį Pakruojo miestelį.

Kada jį kitą kartą suėmę skrebai nusivarė į Joniškėlį, ten jis skrebui, kuris jį saugojo, davė červoncą, kad tas atneštų išgėrimo. Skrebas sako: „Aš negaliu". O brolis sako: „Aš nežinau, kur nueit". Tada skrebas jam nusakė, kur tas namas, kur arielką parduoda. Brolis paliko jam lagaminą su daiktais saugoti, kadangi jį jau buvo beveik paleidę, tik dokumentus pasiliko, kažką dar norėjo viršininkas pasitikslint.

Brolis kaip išėjo tos arielkos atnešt, taip ir negrįžo. Teko vėl eit į mišką. Miške jis išsilaikė iki 1948 m.

Antaną labai ilgai tardė, kišo į kažkokį „elektrinį" maišą, kankino, reikalavo išduot likusius gyvus partizanus.

Liudininke jam buvo tokia Lingevičiūtė, stribo duktė.

O Stasiukas-Lapė pasiėmė jaunesnio brolio pasą ir Pakruojo rajone gyveno. Jam teko taip pat daug pergyventi.

Tada jis laikėsi pas Gvazdauską, eigulį, Žvirgždžiūnų kaime. Atėję rusai Stasiuką pastatė į kampą tarp dviejų staktų ir mušė automato buože į krūtinę. Automatas nuo smūgio atsitrenkė ir iššovė tiesiai į tą rusą, rusas ir nusišovė. Tada Stasiuką nuvežė į Pakruojį. Ten atvežė ir šeimininkus, tardė, bet visi įrodė, kad Stasiukas tuo metu buvo surištomis už nugaros rankomis.

Kada prisiregistravau, grįžęs į namus skutausi barzdą ir nešiojau ilgus senoviškus ūsus. Atėjo septyni rusai „žaliakrai-kiai", neleido net baigt skustis, liepė apsirengt ir išsivarė į Pasvalį. Varėsi 8 kilometrus ir vis grasino: „Jeigu bėgsi, būsi vietoje nušautas". Varydamiesi dar užvedė į kelias sodybas, ten prašė žmonių išgert, užvalgyti. Atvarė mane į miestą, įkišo į tokį bunkerį - viduje smėlis, tik viršuje mažytė švieselytė matosi. O utėlių! - net baisu, kas darosi. Kelnes atsiraičiau aukštai ir vis braukiu nuo blauzdų utėles, galvoju, kad jos mane suės. Girdžiu, bažnyčios varpas skambina. Matyt, jau vakarinės mišios prasidėjo. Atėjo vienas čekistas, atidarė duris:

-    Bandit, siuda!

Išėjau iš to bunkerio, kažkur vedė siaurais takais, lyg ir ne per miestą, palei Svalią ir įvarė į namą, kur dabar poliklinika.

Pasodino ir sėdžiu. Pasikviečia rusas tardytojas, o prie jo lietuvis vertėjas. Na ir ėmė klausinėt: kur gimei, kur augai, kiek tėvas žemės turėjo, kur tarnavai, kur mokeisi, kada į bandą išėjai, kiek užmušei...

Pagaliau ėmė klausinėt, kur brolis, kiek buvo „banditų" mūsų bandoje. Aš jam ir sakau: „Ką aš galiu pasakyt, kiek buvo, - čia ateina, čia išeina. Aš jų neregistravau, o pagaliau aš ir rašyt nelabai moku". Žodžiu, gyniausi kiek galėjau.

Žiūriu, atneša ilgas virves, ant jų didelės trys grandys pririštos. Numetė ant grindų. Matau, ir prie lubų tokios pat grandys pritvirtintos.

Tardytojas pasakė:

-    Tebe poslednij vopros: skažeš, gdie brat, otpustim, ne skažeš - uvidiš...

Aš jam sakau: „Žinau, kad broliai buvo, bet kur jie dabar, tai nežinau". Tardytojas sako:

-    Prisimink. Ar tu nebuvai su banditais nuėjęs pas vieną ūkininką? Jūs dviese užsirūkėt su tuo dieduku. Ir ką ten su juo kalbėjai?

Kai jis tik man pasakė, kad aš ten buvau, ir ką kalbėjau paklausė, kaip ėmiau kumščiais trankyt stalą ir šaukt: „Aš per gyvenimą nerūkiau! Ką jūs čia man dabar kalbat?!"

Tardytojas kažkaip iškart aprimo, ėmė rašyti, o kai baigė, davė pasirašyt. Ir pasibaigė visas tardymas. Atidarė duris ir liepė eit namo. Aš jam pasakiau, kad neisiu, nes jau ne kartą taip buvo: jei kas tik naktį iš NKVD būstinės išeina, prie šventoriaus paupy nušauna. Likau pernakt aš toj būstinėj iki ryto, ant laiptelių prasėdėjau.

Kai prisiregistravau, kas antra savaitė kvietinėjo į Pasvalį, reikalavo teikt žinias apie partizanus.

Visi, kurie prisiregistravome, vis tiek su vadu Urbonu palaikėme ryšį ir nešėme jam žinias, o paskiau mums visiems nors ne kalėjimą, bet tremtį teko pamatyt. Tik vienas Vytautas Liukpetriukas-Klevas liko neišvežtas. Šiuo metu jis gyvena Pasvaly.

Pasvalyje buvo toks skrebas Mykolas Linkevičius, kuris labai persekiojo partizanus. Jaunystėje mes kartu tarnavome pas ūkininkus, lankėme vieną mokyklą, jis man dar žandą perdūrė todėl, kad aš pasijuokiau iš jo rankdarbių. Jis vežė į Sibirą mane. Atvažiavo su pulku skrebų žiemos laike, išsivedė į lauką ir sako:

-    Petrai, nebūk durnas, tu paliksi namuose, tik išduok vieną brolį Antaną. Stasio mums nereikia, o Antanas savo nusipelnė.

-    Aš nežinau, Mykolai, kur jis yra, - pasakiau.

-    Kai sužinosi, bus per vėlu! Tada jau baltų meškų būsi suėstas...

-    Tegu ėda, jeigu man toks likimas, - atkirtau aš jam.

-    Apsigalvok! Apsigalvok, - įkalbinėjo jis mane.

Tuo kalba su juo ir baigėsi. Enkavedistas perskaitė nutarimą, kad išveža į Sibirą už brolį Antaną.

Išvežė mus 1947 m. gruodžio 27 d.

Dar alaus nuo Kalėdų buvo likę, o čia atėjo ir kaimynai palydėt mūsų. Prileidžiau kibirą alaus ir išnešiau atsigert jiems. Už jų sveikatą aš pats stiklinę išgėriau ir tiems kaimynams padaviau gert. Pamatė tas jau vyriausias enkavedistas, kaip griebė šitą kibirą, trenkė į pamatą, sudaužė, išpylė alų, mane areštavo, nė žingsnio toliau žengt nebeleidžia, Linkevičius stovi prie manęs. Iš kambario nebeleido net patalynės pasiimt, o viskas buvo paruošta, surišta į paklodę.

Tėvą ir motiną įsodino į vežimą ir veža, o mane, seserį, jaunylį brolį Benediktą varo šalia. Iš Migonių kaimo išėjom, arti miško nebėra, Linkevičius eina šalia manęs ir kalba:

-    Ech! Nors kapčiuj bulvės neužpajamuotos liko... Rytoj prisivešim bulvių...

Aš pasukau galvą į jo pusę ir sakau:

-    Mykol, užsiryk su mano prociu! Galvoji, kad tau Dievas padės džiaugtis svetimu turtu?

-    Och tu bandite! Baltos meškos tave suės! - suriko jis ant manęs, šautuvo buože užsimojęs.

Grįžau atgal į Lietuvą. Nei tos meškos nesuėdė. Einu kartą per Pasvalio miestelį, iš priekio užlekia man kažkoks senis su dvigubais akiniais, toks mažutis, užkėlęs galvą:

-    Tai tu čionai, Petrai?

-    Aš, - sakau. - Ko dabar nustebai?

-    Tai grįžai? Kur dabar gyveni?

-    Lietuvoj, - atsakiau.

Tik dabar pažinau, kad tai tas pats Mykolas Linkevičius. Paeinam kiek nuošaliau, jis giriasi:

-    Aš statybos remonto meistras... Vyriausias brigadininkas... Aš noriu su tavim išgert, pasikalbėt.

Išsitraukė jis vynelio butelį ir bando mane vaišint. Aš jam sakau: „Mykol, tokiu tavo vyneliu ubagas kulę mazgoja. Jeigu tu neturi pinigų, va, imk..." Išsitraukiu dešimt rublių iš kišenės ir paduodu jam.

Su juo dar vienas draugas buvo, padavė jis tam tuos pinigus, tas nuėjo, atnešė butelį degtinės. Išgėrėm po stikliuką ir pradėjom kalbą. Mykolas manęs klausia:

-    Ar tu prisimeni, kai aš tave Sibiran vežiau, ką tu man sakei?

-    Prisimenu, - sakau.

-    O ar prisimeni, ką aš tau sakiau?

-    Prisimenu, - sakau. - Liepiau su mano bulvėm užsiryt.

-    Tai matai, kad aš neužsirijau, - jis man sako.

-    O manęs meškos irgi nesuėdė, - atkirtau aš jam.

Taip mes ir pasišnekėjom su tuo skrebu.

Jonas Uogintas-Šernas buvo mūsų būrio metraštininkas, vertėjas, sekretorius ir t. t. Vedė visą dokumentaciją, buvo vado pavaduotojas, patarėjas.

Pasvalio rajono laikraštyje „Darbas" 1970 m. vasario mėn. (Nr. 17) Edita Vaitkutė ir Juozas Jocys apie Joną Uogintą rašė jį smarkiai juodinantį ir smerkiantį straipsnį, pavadinimu „Juodasis banditizmo metraštininkas". Čia suminėsiu tik trumpas ištraukėles iš šios publikacijos:

... Jonas Uogintas gimęs 1918 m. Pasvalio raj., Migonių k. 1938 m. baigė Pasvalio gimnaziją.

... Tėvai turėjo 25 ha žemės.

... Jonas Uogintas su banditų vadeivomis Urbonu ir Liukpetriu lapkričio mėn. miške iškasa bunkerį.

... Jono Uoginto ranka rašyta biografija 160 stambių, smulkia rašysena primargintų puslapių.

... 1945 m. sausio pabaigoje J. Uogintas galutinai apsigyveno miške.

... Gaujoje J. Uogintas išbuvo neilgai - iki 1945 m. rugsėjo 1 d. Tėvų tvarte įsirengė bunkerį, kuriame 3 metus gyveno.

... Biržų kelių eksploatacijos ruože ūkvedžio-tiekėjo pareigose dirbo Jonas Uogintas.

Versta iš rusų kalbosVersta iš rusų kalbos

Išrašas iš baudžiamosios bylos Nr. 17744
Kaltinamajam UOGINTUI JONUI, Juozo 
Arch. Nr. 36572/3

... Klausimas: Paaiškinkite, kokioje bandoje jūs dalyvavote, nurodykite tos bandos sudėtį.

Atsakymas: Aš dalyvavau ANTANO URBONO bandoje, kuri veikė Pasvalio vlsč. teritorijoje. Čia veikė apie 10 žmonių, tie, kuriuos prisimenu:

1.    URBONAS ANTANAS-„UOSIS" - iš Migonių k., Pasvalio vlsč. Apie 35 m. amž., ginkluotas rusišku šautuvu ir granatomis, būrio vadas. 1947 m. žuvo Levaniškio miške.

2.    ENŽI ERIKAS - vokietis, ginkluotas vokišku šautuvu, slapyvardžio neturėjo. Žuvo 1947 m. kartu su Urbonu.

3.    UOGINTAS ANTANAS - mano brolis iš Migonių k., eilinis. Legalizavosi 1948 m. Ištremtas į Sibirą 1949 m.

4.    UOGINTAS PETRAS-„BIJŪNAS" - mano brolis, legalizavosi 1945 m. Ištremtas į Sibirą 1949 m.

5.    LIUKPETRIS JUOZAS-„LAKŠTUTIS" - iš Migonių k. Kartais vaikščiodavo su šautuvu, o kartais su kulkosvaidžiu. Pradžioje jis buvo mūsų būrio vadas, o po jo žuvimo 1945 m. gegužės mėn. būrio vadu paskirtas URBONAS.

6.    LIUKPETRIS PETRAS-„BERŽAS" - iš Migonių k. Ginkluotas buvo šautuvu. Jį nušovė vokietis.

7.    LIUKPETRIS VYTAUTAS (Petro brolis). 1945 m. legalizavosi. Kur šiuo metu jis, aš nežinau.

8.    RINKŪNAS PETRAS-„VILKAS" - iš Migonių k. Ginkluotas šautuvu. Legalizavosi 1945 m. Ištremtas į Sibirą.

9.    RINKŪNAS ANTANAS-„TOPOLIS" (Petro brolis). Atrodo, kad 1949 m. žiemą jį paėmė gyvą ir teisė. Kur jis šiuo metu yra, aš nežinau.

10.    RINKŪNAS STASYS-„LAPĖ" (Petro brolis). Ginkluotas šautuvu. Kur jis šiuo metu, aš nežinau.

11.    Aš - UOGINTAS JONAS-„ŠERNAS", ginkluotas buvau rusišku automatu. Kada išėjau iš būrio, jį pasiėmė Urbonas.

Pasakoja RAFAELIS SARGAUTAS-„DAUMANTAS", „PAKARUOKLIS”

Užrašyta Kaune
1991 04 27 
ir Panevėžyje 
1995 07 30

Gimiau 1919 m. spalio 24 dieną Panevėžio apskrityje, Raguvos valsčiuje, Juostininkų kaime pasiturinčių ūkininkų šeimoje.

Tėvai turėjo 24 ha žemės. Vyresnysis brolis buvo Vytautas, vyresnioji sesuo Birutė, kita sesuo dvynė Verutė ir jauniausioji Aldona. (Aldona Šilaikienė gyvena Kaune.)

Mano tėvas buvo miškininkas, dirbo Juostininkų eiguvos eiguliu.

Brolis Vytautas buvo lakūnas ir 1936 metų birželio 2 dieną žuvo, skrisdamas iš Palangos į Kauną audros metu. Žuvo Žemaitijoje, ties Kvėdarna prie Judrėnų. Aš tuo metu dar buvau pradinės mokyklos mokinukas ir mokiausi Panevėžyje. Vytautui tuo metu buvo tik 23 metai, buvo baigęs lakūnų puskarininkių mokyklą.

Šeimoje beveik visi siekėme mokslo, imdavome daug spaudos. Aš pats baigiau Ukmergės mokytojų seminariją, po to įstojau į Žemės ūkio akademiją. Buvau treciam kurse. 1944 metais, kada vėl pasigirdo raudonosios armijos patrankų kanonados, tų pačių metų vasarą Lietuvoje labai suaktyvėjo tie vadinamieji raudonieji partizanai, kurie lėktuvais buvo permesti į Lietuvą kaip desantininkai, daugiausia iš Baltarusijos teritorijos.

Nemažai jų bazavosi ir apie Panevėžį, ypac Surdegio durpyno teritorijoje, kadangi cia buvo didelis miško masyvas, kartu ir Raguvos miškuose. Čia jie buvo permesti tiesiog ardomajai veiklai - sprogdino geležinkelius, vykdė diversijas, terorizavo kaimo žmones.

Vokiečiai kovojo su šitais teroristais, bet jėgos jų buvo per silpnos. Su raudonaisiais partizanais Lietuvoje visų pirma kovojo lietuvių sukurti apsaugos batalionai. Kadangi apylinkėse prijaučiancių šitie teroristai beveik neturėjo, todėl jie tik tupėjo pasislėpę, kad pralauktų, iki ateis raudonoji armija. Žinoma, jie turėjo vieną kitą rėmėją, kuris juos pamaitindavo, teikdavo jiems informaciją. Tikriausiai daugelis prisimena iš mūsų kaimo kilusį buvusį „Kauno tiesos" redaktorių Alfonsą Dagelį, vėliau „Panevėžio tiesos" redaktorių. Šis žmogus prie sovietų valdžios buvo pasiskelbęs raudonųjų partizanų ryšininku.

Kadangi mano tėvų namuose lankydavosi daug žmonių, tai ir šitas Dagelis dažnai prisistatydavo kaip garbingas svečias.

Tada jau mums šito žmogaus dažni ir tokie nereikšmingi apsilankymai kėlė daug abejonių.

Mūsų kaime gyveno Baltušnikų šeima. Kazio Baltušniko sūnus Robertas, duktė Milda ir sūnus Zenonas, kuris vėliau irgi dirbo „Tiesos" laikraščio redaktoriumi, tai šitie Baltušnikai ir Dagelis artimai bendravo, maitino ir slėpė raudonuosius teroristus. Šitie redaktoriai nebuvo žurnalistai, tai atsitiktiniai tos srities „specialistai", pasimokę mažumėlę partinėse mokyklose.

Dagelis vėliau ir apie mane yra rašęs savo spaudoje ir dergęs mane su pasigėrėjimu, nors aš jam nieko blogo nesu padaręs.

Tarp kitko Kazys Baltušnikas 1941 m. buvo prisidėjęs prie sąrašų sudarymo trėmimui į Sibirą. Kada jį, prasidėjus karui, suėmė ir vedė, žmonės puolė kas ką turėdamas rankose ir šitą komunistą tiesiog užmušė, nes jo dėka labai daug gerų žmonių buvo pasiųsta į tremtį ir lagerius. 1940 m., atėjus rusams, Kazys Baltušnikas buvo paskirtas Raguvos valsčiaus sekretoriumi.

Kada aš grįžau iš lagerio ir nuvykau į tėviškę aplankyt tėvų kapo, tai ten iš rajono atvykę rinko žinias apie šitą Kazį, kaip apie labai didelį veikėją, o iš tikro jis buvo tik paprastas komunistėlis ir vykdė komunistų nurodymus.

Bet grįžtu atgal prie 1944 m. vasaros. Kadangi tą vasarą (liepos mėnesį) buvo atėję raudonieji manęs ieškoti, tėvai man apie tai pranešė ir paprašė, kad namuose nebūčiau, nes gali jie dar kartą ateit ir mane išsivest. Buvo atvejų, kai šitie raudonieji teroristai žmones išsivesdavo iš namų ir tie nebegrįždavo.

Tiesa, vieną kartą dar prieš tai pas mus buvo daugiau svečių. Iš Ukmergės mokytojų seminarijos buvo atvažiavę mano bendrakursiai. Tuo metu mes miegojom ant šieno. Ir naktį atėjo trise - tarp jų vienas lietuvis, kuris kadaise vyresnėse mokytojų seminarijos klasėse mokėsi, mes jį atpažinom. Mano vienas artimesnis draugas Adolfas Ajonis (šiuo metu gyvena Kaune) jam pasakė: „Jūs atvykit į Vilnių, mes jums parūpinsim dokumentus". Jam, matyt, jo gaila pasidarė, kad jis su tais ruskiais taip vargsta. Aš supratau, kad jis labai norėjo išeit iš miško, bet kai su mumis kalbėjo lietuviškai, vis dairėsi į tuos ruskius ir kalbino juos rusiškai. Tolimesnio to jaunuolio likimo aš nežinau. Tada jis mums ir papasakojo, kur jie buvo ruošiami Baltarusijoje permetimui į Lietuvą.

Netoli mūsų 1944 m. gyveno kaimynai Rečiūgos, kurie mane prikalbino trauktis su vokiečiais - rusai juk bus dar atmušti atgal, tai ir mes grįšim. Šitaip aš pasitraukiau į Žemaitiją. Tuo metu rusų aviacija smarkiai bombardavo Šiaulius, per tris naktis visiškai sugriovė miestą. Nors vėliau žydas komunistas Zimanas sovietinėj spaudoj skelbė, kad Šiaulius sunaikino vokiečiai. Aš buvau liudininkas to bombardavimo. Mieste jau nebebuvo galima būti, pasitraukėme į užmiestį, o vėliau gilyn į Žemaitiją. Čia sutikome didelį ginkluotų lietuvių būrį, su kuriais pasitarėme, ir jie patarė mums eiti prie Platelių ežero, ten įrengta stovykla, kur galėsime prisiglausti.

Atvykę prie Platelių ežero, radome didžiulę stovyklą, daugybę jaunų vyrų, karingai nusiteikusių. Kaip netrukus sužinojome, čia tuo metu ir buvo įkurta Lietuvos Laisvės Armija, vėliau vadinama LLA. Stodami į LLA, davėm priesaiką, kurią priiminėjo generolas Pečiulionis. Kiek man žinoma, generolas Pečiulionis buvo Lietuvos generalinio štabo darbuotojas. Šioje stovykloje atvykę jau radome Kovą - Antaną Šilą, kuris pokario metais buvo partizanų „Žaliosios rinktinės" vienos kuopos vadas. Šitą slapyvardį jis jau tuo metu turėjo. Mums taip pat liepė pasirinkt slapyvardžius. Aš pasirinkau Daumantą.

Kada mokiausi Panevėžyje gimnazijoje, priklausiau skautų organizacijai. Dar vokiečių okupacijos metais, atvykęs į Vilnių, susitikau savo grupės skilties vadą Borisą Zimbergą. Plateliuose aš jį sutikau jau kaip LLA kovotoją su slapyvardžiu Dainutis. Zimbergas buvo baigęs Lietuvos karo mokyklą.

Vilniuje tada jis mane nusivedė į savo butą. Ant sienos kabojo pakabintas kardas, visa Lietuvos heraldika. Jo tėvas kilęs iš Kaukazo, vokiečių palikuonis, bet nepaprastai didelis Lietuvos patriotas.

Aš iškart buvau paskirtas į „Kovo" būrį, kuriame buvo ir Dainutis, buvo ir daugiau karininkų, kurių pavardžių nežinojau. Man tik labai įsiminė vienas, kuris buvo apsirengęs Plechavičiaus armijos karininko uniforma, tai Vladas Jazokas-Petraitis. Mūsų būry buvo apie 12 vyrų, o tokių būrių buvo daug, stovykla didelė, keli šimtai žmonių.

Vokiečiai mūsų mokyklos nelankė, nors mes jau žinojome, kad Vilnius užimtas rusų. Žmonės pranešė, kad netoli mūsų stovyklos nuleisti parašiutininkai. Mes iškart užsiautėm Platelių mišką ir labai greitai iš 53-jų desantininkų paėmėm 50, kuriuos atidavėm vokiečiam. Vokiečiai labai apsidžiaugė ir nuo to karto pradėjo mus remt - gerai apginklavo, papildė šaudmenų atsargas ir pasiūlė ruošti desantinius būrius užnugariui. Mūsų vadovybė sutiko su šituo vokiečių pasiūlymu ir pasiuntė kelias grupes į Rytprūsius ruošt radistus ir pačius kovotojus Lietuvos Laisvės Armijai, kuri buvo kuriama ir kuriai buvo nurodyta veikt prieš rusus vokiečių užnugaryje.

LLA buvo įkurta 1944 m. liepos mėn. Alsėdžiuose. LLA įkūrė grupė buvusių Nepriklausomos Lietuvos kariškių, iš kurių aukščiausią generolo laipsnį tada turėjo Motiejus Pečiulionis. Tuo metu ką tik buvo likviduota Plechavičiaus armija, todėl daugelis dar su tos armijos uniformomis susirinko į Platelius.

Visa LLA vadovybė liko Lietuvoje, kartu ir jos įkūrėjas Kazys Veverskis-Senis, Dėdė. Vėliau Veverskis žuvo prie Raudondvario.

Mus apmokė ir paruošė Rytprūsiuose. Tas ruošimas užtruko tik tris mėnesius. Praktiškai buvome paruošti šauliai, kad galėtume gintis, šaudyti, pasidaryt bunkerius. Kadangi mus apmokė buvusieji Vlasovo armijos karininkai, apmokymas vyko rusų kalba. Vokiečiai tik vadovavo kursams, o instruktoriai kalbėjo rusiškai. Nors mes buvome apmokomi, kaip vykdyt diversijas, bet kada mus permetė į Lietuvos teritoriją, diversijas vykdyt mes griežtai atsisakėme, nes žinojom, kad tai būtų didelis nuostolis ir nelaimės visai mūsų tautai, be to, už diversijas lietuviai galėjo smarkiai nukentėt nuo pačių juos okupavusių rusų.

Mūsų 12-os žmonių grupę atskraidino netoli Panevėžio ir nuleido miške netoli Geležių bažnytkaimio, tokiam raiste, kur aukštų medžių nebuvo, tik retos žemos pušaitės. Šalia skrido dar ir kitas lėktuvas, kuris atskirai nuleido maistą, ginklus ir šaudmenis. Paskui dvi paras ieškojom ir negalėjom rasti, kur ta amunicija nukrito, bet ją, pasirodo, rado eigulys ir viską atidavė.

Kaip ir pradžioje, taip ir vėliau mūsų grupės vadas buvo tas pats Kovas. Prieš nuleisdami vokiečiai Kovui davė dokumentus ir žemėlapius, kuriuose buvo nurodyta, kur paslėpti ginklai. Vieną sandėlį radome tarp Subačiaus miestelio ir Taruškų, miške, - daug šaudmenų, naujų rusiškų šautuvų, kulkosvaidžių, iš viso tris dėžes. Kitą sandėlį, kuris buvo užkastas Anykščių rajone ties Pagojo stotele, atidavėm „Šarūno" būriui.

Kada nusileidom, užėjom į vieną sodybą, bet radom ją tuščią. Pasirodo, mes patekom į tokius namus, iš kurių trys sūnūs jau buvo išėję į mišką ir sudarė partizanų būrį, vienas iš jų buvęs Plechavičiaus armijos puskarininkis. Ta vietovė, man atrodo, buvo Įstricos kaimas.

Nusileidę ryšio su Vokietija negalėjom palaikyt, nes mus tuoj pat susekdavo rusų pelengatoriai.

Esam perdavę keletą žinių informacinio pobūdžio apie sudarytus partizanų būrius čia, Lietuvoje. Žinias perduodavom „morze" arba užšifruotu tekstu. Bet vieną kartą mūsų žinių priėmimas nutrūko. Kodėl, taip ir nesupratome.

Yra tokių davinių, kad kapitono Juozo Barzdos-Klevo grupę vokiečiai turėjo nuleist miške prie Platelių ežero, bet juos nuleido tiesiog ant ežero. Ledas dar buvo netvirtas, ir jie visi turbūt prigėrė. Buvome gavę žinią, kad Barzdos grupė nuleista Plateliuose, bet daugiau apie ją nieko neteko girdėti, todėl mes ir manėm, kad juos visus nuleido ant ežero, kad jie prigėrė. Barzdos grupėje mažiausia galėjo būti 8 vyrai, o daugiausia - 18.

Pastaba. Knygutėje „Hitleriniai parašiutininkai", išleistoje 1966 m., pažymėta (p. 163), kad Juozas Barzda-Klevas, čia iššokęs su parašiutu Kretingos rajone 1944 metais gruodžio 13 dieną, nuskendo. - R. K.

Mes priklausėme „Žaliajai rinktinei", kurios pirmas vadas buvo kapitonas Gegužis - Stepas Girdžiūnas (kilęs iš Šeduvos valsčiaus), o po jo Izidorius Pucevičius-Radvila. Pucevičius buvo labai griežtas, nors kartu turėjo ir daug sveiko humoro. Visi jį gerbė, todėl jis ir vadovavo gana sėkmingai. Per tuos dvejus metus, kiek man teko būti šitam štabe, nuostolių didelių mes neturėjome, o mūšių buvo gana daug. Aš visą laiką priklausiau „Žaliosios rinktinės" štabui. Leidome spaudą, atsišaukimus. Čia ypač pasižymėjo dideliu talentu mokytojas iš Radviliškio Vladas Vyšniūnas-Aušrelė ir vienas buvęs jūrininkas, jį ir vadindavo „Jūrų kapitonu". Jis nešiojo jūreiviškus marškinius, buvo trumpaauliais batais apsiavęs.

Mūsų štabas buvo Žaliojoj girioj. Pastovios vietos jis, suprantama, neturėjo. Dislokacijos vietą keisdavome pagal esamą situaciją. Prie štabo veikė ir drausmės palaikymo grupė, vadinamasis partizanų teismas. Kadangi pasitaikydavo atvejų, kai atskiri partizanai ką nors savavališkai primušdavo, paimdavo, be vadų žinios pasišalindavo iš būrio. Tokius reikdavo bausti. Tam teismui ir aš priklausiau. Todėl su štabu palaikėme labai tamprų ryšį. Štabo viršininkas buvo Petraitis. Jei tik koks svarbesnis sprendimas, jis iškart duoda žinią, kad greičiau atvyktume pasitarti.

Petraitis daugiausia buvo ir veikė Smilgių-Rozalimo-Daujėnų-Panevėžio valsčių zonose. Žuvo netoli Berčiūnų 1945 m. sausio 13 dieną.

Pagrindinė mūsų veiklos zona buvo Žalioji giria, bet mes dažnai išeidavome ir toliau už jos.

LLA Šiaurės apygardai tuo metu priklausė ir Biržų apskritis. Nėra tekę mums nueiti į Anykščius, į Troškūnus, į Andrioniškį, į Šimonis, į Viešintas, nors ryšininkai pas mus iš ten ateidavo..

Pradžioje mano slapyvardis buvoPradžioje mano slapyvardis buvo Daumantas, paskutiniu metu - Pakaruoklis. Daumanto slapyvardis man buvo suteiktas Vokietijoje. Savo pavardes mes turėjome „pamiršti", visi vadi-nomės tik slapyvardžiais.

Iš mūsų grupės, kurią nuleido netoli Geležių, aš artimai bendravau su Dobilu, bet tik gerokai vėliau sužinojau jo tikrąją pavardę, kad tai Vincas Navickas, kilęs iš Geležių, labai mielas ir šaunus jaunuolis. Šeimoje jų buvo trys dukros ir jis - vienintelis sūnus. Tėvai gyveno neturtingai, turėjo tik 8 ha žemės. Vincas tuo metu mokėsi Panevėžio prekybos mokykloje.

Kažkur netoli namų išsikasė bunkerį. Tuo metu pas jį nuo Ariogalos buvo atėję dar du studentai. Tam bunkery jie visi ir žuvo.

Mūsų grupėje buvo Antanas Juška-Vilkas, Šapalas, iš Raguvos kilęs Butrimas. Jis buvo pasiųstas į žvalgybą. Aš jam paskolinau dar savo žiūronus, bet iš tos žvalgybos jis pas mus nebegrįžo, dingo su visais tais mano žiūronais. Tai buvo pirmas žmogus, kuris tuoj po nusileidimo dingo iš mūsų grupės neaiškiomis aplinkybėmis. Mums ir toliau vadovavo Kovas - Antanas Šilas, narsus vyras, tikras kovotojas.

Aloyzas Dalbokas-Liepsnonis, kito desantinio būrio partizanas, veikė Ariogalos apylinkėse. Vieną kartą jis su savo vyrais atvažiavo į Ariogalą ir sunaikino visus stribus.

Man apie tai yra sakęs tardytojas: „Va, kiek yra padaręs tas vyras, o dabar dirba pas mus".

Vėliau Liepsnoms pateko gyvas į čekistų rankas ir buvo pajungtas dirbti MGB organams.

Kartu su mūsų grupe buvo nuleistas ir Vladas Stankevičius-Raišelis, kuris vėliau mus išdavė. Jis nuėjo pas Subačiaus stribų vadą Ramoną ir jam pasidavė, kitaip sakant, registravosi.

Lageryje mane pasišaukė čekistas ir sako:

- Ar tu žinai Stankevičių-Raišelį?

Pasakiau, kad taip. O pasirodo, Stankevičiaus pasakyta, jog aš su radistu Kazimieru Jatkevičium nušoviau kažkokį seniūną. Tardytojas man dar parodė Jatkevičiaus nuotrauką Amerikos kareivio uniforma ir paklausė, ar aš jo nepažįstu. Pasakiau, kad ne. Nors miške mes su Jatkevičiumi visur eidavom kartu, aš jam buvau reikalingas kaip pagalbininkas prie radijo stoties. Tiesa, aš žinojau apie to seniūno sunaikinimą, todėl tardytojui ir pasakiau, kad tą seniūną nušovė pats Stankevičius, kadangi tą bėdą jis vertė ant mūsų.

Būryje Stankevičius, kiek pamenu, labai daug šnekėdavo apie savo žmoną, kurią, matyt, labai mylėjo. Ir jo tos kalbos buvo ištisos dejonės: kaip čia bus, kuo čia baigsis, kam to reikia... Pas mus jis išbuvo apie metus laiko. Kiti šnekėjo, kad Raišelis vokiečių okupacijos metais dalyvavo žydų šaudyme. Be to, į mišką jis dar atsivedė savo brolį. Aš pastebėjau, kad tas jo brolis apžiūrinėja mūsų ginklus, ypač kreipia dėmesį į jų numerius. Iškart įtariau, kad čia kažkas ne taip. Taip ir buvo. Po kelių dienų jis ir nuėjo pas stribus.

Kazimieras Jatkevičius vokiečių okupacijos metais dirbo Subačiaus valsčiuje, buvo didelis sporto mėgėjas, lieso sudėjimo vyras, gana aukštas, labai saikingas žmogus, mėgo humorą.

Tuoj po Šv. Kalėdų prieš Naujuosius metus mes apsistojome jaujoje. Man ta vieta nelabai patiko - aplink tesigirdėjo tik kaimo šunų lojimas. Anksti ryte mes iš tos jaujos pasitraukėme į stovyklą, bet čia greit atbėgo sargybinis ir perspėjo, kad mus supa rusai, kad jų labai daug. Tuoj užgesinom laužą ir pasiruošėm kautynėm. Vadovavo Kovas. Įvyko didelis susišaudymas. Mūsų padėtis buvo nepavydėtina, kadangi ką tik šviežiai buvo iškritęs sniegas. Bet pirmą puolimą mes atlaikėm, nes turėjom tris kulkosvaidžius, rusus atstūmėm atgal. Po to mus pradėjo supt dar didesni jų būriai. Nutarėm prasimušt ir trauktis. Tuo metu į galvą sužeidė Juodą Poną. Jis buvo kulkosvaidininkas. Sutelkę ugnį į vieną vietą, pro tuos rusus prasimušėm. Kovas davė įsakymą trauktis ir skirstytis kuo mažesnėmis grupelėmis. Mes trise pasigavom pastotę, sėdom į roges ir šitaip išbėgom.

Būdamas Intoje, apie 1952-1953 metus gaunu laišką iš Gucevičių, kurie gyveno netoli Subačiaus Kupiškio rajone ir netoli nuo Samuolių tėviškės. Jie man parašė, kad žuvo Poviliukas (Povilas Samuolis-Juodas Ponas). Gucevičiai turėjo dvi dukras ir sūnų. Aš pamenu, kada mus ištikdavo kokie nors nemalonumai, mes kartais ateidavome pas juos. Jie buvo mūsų rėmėjai.

Su Povilu Samuoliu-Juodu Ponu mes partizanavom pustrečių metų, ir visą laiką kartu. Tai tvirto būdo jaunuolis buvo, nepalaužiamas nei dvasiškai, nei fiziškai. Į partizanų būrį išėjo vien patriotiniais sumetimais, pirmiausia vengė patekti į frontą, gal dar ir tas jį paskatino netarnauti okupantams.

Gerai pažinojau partizaną Aleksą Alenčiką-Kelmelį kuris vadovavo sušaudant 1945 m. 23 Pumpėnų stribus. Jis buvęs Plechavičiaus armijos puskarininkis, labai kuklus ir doras žmogus, bet stribams jis negalėjo atleist, jis skynė juos kaip baisiausias piktžoles.

1945 m. jau nepaprastai daug buvo pritraukta į Lietuvą specialiųjų rusų kariuomenės dalinių, buvo įvesta ir vykdė žiaurias operacijas generolo Vetrovo divizija. Todėl gana dažnai tekdavo partizanams susikauti su šios divizijos sužvėrėjusiais kareiviais.

1945 m. vasarą stribai iš gyventojų rinko pyliavas. Nutarėm juos pamokyti. Žinoma, gal ir be reikalo mes juos užkabinom, nes jie pabėgo, nė vieno nenušovėm, o šeimininkai, ties kurių namais vyko susišaudymas, buvo stribų vėliau nubausti, šeimininkas sušaudytas.

Daugiausia, miške būdamas, laiko aš praleidau Beržo - Adolfo Bagdono būryje. Bagdonas buvęs Lietuvos kariuomenės atsargos leitenantas, kilęs kažkur nuo Kupiškio. Aš jam sakydavau: „Kada jūs kartu su mumis, jums nieko blogo neatsitiks". Mes buvome labai atsargūs, laikėmės tų visų taisyklių - visą laiką gyvenom miške, niekada nesusirinkdavom kaime kur nors pas žmones ir nedarydavome tokių susirinkimų, kaip Suvalkijoje partizanai, paskiau šnipai susekdavo, išduodavo ir dėl to nukentėdavo visai nekalti civiliai gyventojai.

„Beržo" būrys veikė šioje teritorijoje: Raguvėlė-Subačiaus stotis-Subačiaus miestelis-Geležiai-Taruškos.

Šiame būryje, pamenu, buvo du Zilniai (vienas vardu Leonas), Šulskis, Bruknė... Kurį laiką teko būti ir „Lampeo" būryje.

1945 m. vasario mėn. mums pranešė, kad į vieną sodybą netoli Pušaloto yra atėję septyni čekistai rinkti žinių. Tada mes susisiekėme su Petraičiu. Petraitis pasakė, kad privalome tuos čekistus sunaikinti, negi leisime, kad jie taip laisvai vaikščiotų po kaimus ir rinktų žinias. Nuėjome į tą sodybą, Petraitis priėjo prie durų ir pasakė rusiškai:

- Otkrojte dveri!

Aš tuo metu stovėjau lauke ir saugojau, kad neiššoktų per langą. Buvo labai giedra naktis. Petraitis su kitais vyrais suėjo į vidų. Ten rado penkis uniformuotus rusus, visiems įsakė gult ant žemės ir pakelt rankas. Kažkokia dar moteris buvo į svečius atėjusi. Ta prieš Petraitį ėmė staipytis, o šitie ant žemės guli ir pakėlę galvas dairosi. Aš Petraitį perspėjau, kad jie labai neramus, gali bandyt bėgti. Prie tų gulinčių dar paguldė šeimininką ir paleido kelias serijas iš automatų. Šeimininką paliko gyvą, o tuos visus penkis rusus sušaudė. Didesnių ginklų šitie čekistai neturėjo, tik pistoletus, kuriuos mes ir pasiėmėm. Šeimininkui buvo liepta eit ir kinkyt arklį. Sudėjom tuos lavonus į roges ir, išvežę į mišką, paslėpėm po šakom. Po to panašus čekistų marširavimai po kaimus baigėsi. Aną moteriškę, kurį staipėsi prieš Petraitį, prigrasėm: jeigu nelaikys liežuvio už dantų, surasim vietą ir jai šalia tų čekistų.

Kiek mums buvo žinoma, rusai dar specialiai į kaimus pasiųsdavo plėšikų grupes, kad terorizuotų žmones partizanų vardu. Todėl dar ir šiandien buvę komunistai šneka, kad partizanai buvo plėšikai, vagys, žmogžudžiai.

Man dar būnant „Lampeo" būryje, kartą pats Lampeo atsivedė iš Panevėžio kažkokį Plieną. Aš tada Rukuižą perspėjau, kad jis daugiau tokių nežinomų į būrį nevedžiotų ir neduotų ginklo. Pavardės aš to Plieno nežinojau, bet man atrodė, kad jis tikrai buvo provokatorius. Būry jam ginklo nedavė, vėliau jį su kitais vyrais išsiuntė ir daugiau aš jo nebemačiau.

Kada Beržas žuvo, aš perėjau į Lampeo - Vlado Rukuižos būrį. Rukuiža vaikščiojo atskirai su savo vyrais ir laikėsi Žaliosios girios masyve netoli Karsakiškio geležinkelio stoties. Toj vietoj būdavo daug šernų, beveik vien šerniena ir maitindavomės.

Mūsų požiūriai su Rukuiža kažkaip labai sutapo. Kokio specialaus išsilavinimo jis neturėjo, bet teisingumo jausmas jam buvo tiesiog prigimtas. Kartu prie jo palapinėje gyveno ir jo žmona, kuri laukėsi kūdikio. Buvo labai griežtas ir drausmingas. Rukuižos tėvai gyveno Kaukaze ir Rusijos revoliucijos metu pasitraukė į Lietuvą. Vladas Lietuvos nepriklausomybės metais dirbo mėsos fabrike išpjaustytoju, gal todėl ir miške gyvenant tokios skanios sriubos niekas daugiau nemokėdavo išvirti kaip jis. Jo dėdė - Rukuiža vienu metu buvo Lietuvos Miškų departamento direktorius. Lampeo tuoj po karo jau buvo gana pagarsėjęs apylinkėse. Jis su savo vyrais kartą atėjo į Panevėžį, surišo visus stribus, bet šie jam prisiekė su okupantais nebendradarbiauti, todėl daugiau jiems nieko ir nedarė. Po šito čekistai Rukuižos intensyviai ėmė ieškoti, persekiojo jo žmoną. Tai man pasakojo kiti jo bendražygiai, o jis pats apie save labai nemėgo pasakoti.

Mus teisė kartu su Lampeo, teisė dar kartu eilinį partizaną Vilką, iš Taruškų tokį Galiauską ir Galiauskaitę. Mus visus keturis sujungė į vieną bylą. Su Rukuiža mes buvom viename lageryje, paskui granito karjere Džentuj jam akmuo nulaužė koją, kurią vėliau amputavo, po to jį išvežė į Abezo invalidų lagerį. Tolimesnio jo likimo aš nežinau.

Vėliau Žaliosios miškų teritorijoje atsirado ir atskiros plėšikėlių grupelės, su kuriomis mums teko susidoroti. Apie tokius apiplėšimus iškart pranešdavo gyventojai. Panašus būrys plėšikėlių buvo susidaręs ir netoli Raguvėlės, bet mūsų teismas juos teisė - vieni buvo įspėti, o kurie nepakluso, teko likviduoti.

Kada man parūpino dokumentus, išvykau į Kauną iš Rukuižos būrio. Prieš tai aš daug kartų esu kalbėjęs: „Vyrai, jeigu jūs iš miško išeisite švarūs, tada viskas tvarkoj, bet jei iš miško išeisite turtingi - blogai. Jokios pagarbos iš žmonių nesitikėkite". Ir kada jau buvo pasirašyta Potsdamo sutartis, aš visiems aiškinau ir sakiau: mes pralaimėjome, nebeturime nei sąjungininkų, nieko, ir turbūt buvau teisus...

„Petraičio" būryje, kaip minėjau, buvo mokytojas Aušrelė ir Jūrų kapitonas-Aušra. Labai dažnai prie laužo šitas Aušra save mėgdavo iškelt iki padebesų, pasakodavo anekdotus... Būry buvo tokia tvarka: himnu baigdavome dieną. Kada Aušrelė su Aušra ir Petraičiu ateidavo pas mus, mums būdavo tarytum didžiulė šventė, nes jie gražių lietuviškų dainų padainuodavo. Po himno būdavo malda, o paskiau prasidėdavo anekdotai, daugelis mėgdavo savaip pajuokaut. Žinoma, prieš tai išstatydavom sargybas.

Prie Petraičio štabo ilgą laiką buvo toks Vytautas Vaitiekūnas, kuris vėliau išvengė net arešto, tai jis irgi labai aktyviai reiškėsi leidžiant partizanišką spaudą.

Mano sesuo dvynė Verutė pasišnekėjo su kunigu Antanu Juška, kad jis ką nors patartų dėl mano pasitraukimo iš miško.

Ji pasakė, kad iš Kauno kunigų seminarijos atvyko mano draugas, kuris norėtų gauti man leidimą stoti į kunigų seminariją, nes be kunigo rekomendacijos į seminariją nepriėmė. Kunigas A. Juška išdavė tokį leidimą. Tada aš su tuo draugu Bronium Strazdu (iš Ukmergės) ir gauta rekomendacija nuvykom pas kunigą Joną Morkūną į Varėną, o paskui į Kauno kunigų seminariją. Visus mano dokumentus Strazdas paruošė. Tiesa, pasą už 10 rusiškų auksinių rublių man nupirko iš Markulio-Erelio. Todėl netrukus labai nesunkiai mane susirado čekistai ir areštavo.

Teisme man liudininke buvo viena rusė iš Bajoriškių kaimo, kurios vyrą čekistą sušaudė Beržas.

Tardymo metu su manimi elgėsi labai žiauriai. Smarkiai mušdavo, o kada netekdavau sąmonės, apipildavo šaltu vandeniu ir vesdavo į kamerą. Į kamerą atvesdavo daug šnipų, pamenu, tokį Pilvelį buvo įmetę, bet iš manęs jie nieko neištraukė, nes aš tylėjau ir su tais įmestiniais visai nekalbėjau.

Tiesa, vienoj kameroj teko pabūti su vyskupu Ramanausku, jį ištinusiom kojom atvesdavo iš tardymo, taip pat teko pabūt ir su Nepriklausomos Lietuvos Ministru Pirmininku Vladu Mironu. Jis pasakojo, kad jį kaltino ir mušė už tai, jog jis buvęs Ministru Pirmininku. Jis aiškindavęs čekistams ir klausdavęs jų, ar yra kur nors pasaulyje apkaltintas žmogus už tai, kad jis buvęs Ministru Pirmininku. Jis jiems aiškinęs: „Lietuva buvo Nepriklausoma valstybė, su Sovietų Sąjunga palaikė diplomatinius ryšius, o dabar jūs mane kaltinant, kad aš buvau Ministru Pirmininku". Labai įdomus ir didelio intelekto žmogus buvo kun. Vl. Mironas, labai gerai rusiškai mokėjo deklamuot Puškino eilėraščius, turėjo gerą atmintį. Mironą nuteisė dešimčiai metų, iš lagerio jis jau nebegrįžo.

Tardė mane rusiškai, vertė Venckaitis. Tardymo metu mušė ne tik eiliniai čekistėliai, bet du kartus mušė ir pats saugumo ministras. Tardyt vesdavo naktimis, tuoj po „atbojaus".

Areštavo 1946 m. lapkričio 18 dieną, tardymą baigė 1947 m. gegužės mėnesį.

Teisė karinis tribunolas. Teismas vyko rusų kalba, kurios aš tada visai nemokėjau, ir be jokio vertėjo. Gavau 25 metus lagerio. Teko būti Pecioros lageriuose, Kožvos raj., zonoje Džentuj. Kožva yra kairysis Pecioros upės intakas. Vėliau kalėjau Intos lageriuose.

Lageryje išbuvau 10 metų. Į Lietuvą grįžti neleido. Po lagerio dar daug metų gyvenom ir dirbom Intoje.

Į miškus reikėjo eiti. Jeigu į miškus mes nebūtume ėję, jaunimas būtų turėjęs eit į rusų armiją, į „mėsos kombinatą", kaip tada vadino Kurliandijos frontą. Ten mes būtume netekę labai daug žmonių.

Partizanų gretose žuvo daug gerų ir dorų mūsų vyrų, bet tuo laiku mes pasirinkimo neturėjome.

Kita vertus - mes žinome, kiek rusų atplūdo ir apsigyveno Estijoje ir Latvijoje. O kodėl Lietuvoje jie negyveno? Štai Kazlų Rūdos miškuose išvežtųjų sodybose buvo apgyvendinti vien rusai. Partizanai padarė „valymą", ir buvo jiems pasakyta: arba jūs išsinešdinkit, arba būsit sunaikinti. Ir daugelis jų paliko tuos namus, išvyko iš tų vietų. Jeigu iš ten jie būtų neišsikėlę, ką mes būtume turėję pačioj sveikiausioj Lietuvos vietoj - Suvalkijoj? Juk Latvijoje yra 51% latvių, vos 60% savo gyventojų turi Estija, o likusieji yra svetimtaučiai.

Iki karo pabaigos partizanavimas turėjo didelę prasmę, bet paskui, pasibaigus karui, mes rizikavome savo žmonėmis - tie, kurie liko miškuose, visi buvo pasmerkti mirčiai. Visokiais būdais reikėjo stengtis, kad niekas nebeitų į miškus.

Pasakoja VYTAUTAS PAKAUŠIS-„GAILIS"

Užrašyta Vilniuje
1999

1949-1950 m. žiemą apie 12 partizanų buvo įsikūrę Vosniūnų šile. Medžiotojai suorganizavo medžioklę ir susidūrė su šitais vyrais. Medžioklėj, pamenu, dalyvavo Zenonas ir Aleksas

Didžiuliai iš Uoginių kaimo. Vėliau šešis partizanus iš tos grupės mes priėmėm į savo žeminę. Kada jau sniegas nutirpo, iš jų trys išėjo pasidairyti po apylinkes, užmegzt ryšį su likusiais. Jie visi buvo iš „Klevo" būrio. Išėjo, pamenu, Naktinis, Anupras ir dar vienas. Du iš jų tada žuvo prie Vėžio (ar Veržio) namų Ančiškių kaime. (Tiksliai tą galima sužinoti, nuvažiavus į Medžiūnų kaimą.)

Man visą laiką buvo įdomu sužinot, kur dingo Saulius. 1951 m. jie išėjo į Biržų girią su Tautviliu Vaitiekūnu ir Tilviku susitikt su Bronium Krivicku. Prieš tai Krivickas pas juos buvo atėjęs du kartus. Ir pirmą kartą jis mums paliko mašinėlę, spausdintas savo poemas. Po ano išėjimo Saulius dingo kaip į vandenį.

Klevas, kiek man žinoma, 1950 m. rudeniop išėjo į Taruškų mišką. Ten atseit bunkeryje buvo kažkoks mokytojas, kuris užsiiminėjo partizanine spauda (tai Br. Krivickas - R. K.), bet vėliau teko kelis kartus susitikt su Taruškų miško partizanu Juozu Galiausku, kuris paskutiniu metu vaikščiojo dviese su Briedžiu -Stasiu Kuliu, tai jis pasakojo, kad Klevas ilgiau Taruškų miške neužsibuvo, nes ten buvę nesaugu. Išėjęs kažkur į Ramygalos pusę. Taip čia Klevo pėdsakai ir dingo.

Aš gerai pažinojau buvusį karo lakūną kapitoną Albiną Tindžiulį-Dėdę. Kiek pamenu, jis buvo nedidelio ūgio, užsiauginęs barzdą. Užsivelka apiplyšusius kailinius, apsiauna tokius kreivus sunešiotus batus ir keliauja. Nueina į Panevėžį, ten susitinka su kažkuo ir vėl grįžta. Jis žinojo, kur mes apsistoję, ateina pas mus, iš mūsų eina toliau, į savo kraštą. O jeigu mes išsikeliam iš sutartos vietos, miško pašte paliekam raštelį, nurodom, kur mes. Supratau, kad jis buvo išsilavinęs žmogus.

Kęstutis - Petras Navickas su Džiugu Sodelių kaime užėjo pas tokį Anzelmą Sarapą, pasibeldė į langą, pradėjo su tuo Anzelmu šnekėtis, ir staiga šūvis. Tiktai nuplieskė karštis ir stiklai ant veido, bet kulka nekliudė. Vėliau sužinojo, kad ten stribai pasalavo. Prieš tai Kęstutis buvo užėjęs, šeimininką perspėjo, kad ateis. Laimė, kad nė vienam tuo kartu nekliuvo, spėjo abu pabėgti.

Po šito įvykio stribai jau iš Sarapo namų nesitraukė, saugojo. Ir tą mes žinojom. Tada Vabalninke stovėjo garnizonas. Ir stribai vaikščiojo. Vieni atėjo pas šitą Sarapą, sugulė kambaryje ir pasakė: „Kad ir kas būtų, niekam nesakykit, kad mes čia esam". Užėjo garnizono kareiviai ir klausia, ar yra namuose svetimų. Šeimininkas atsakė, kad nieko nėra. Tie sumanė patikrint. Atidarė duris, pašvietė, žiūri - prie sienos ginklai sustatyti, o keli vyrai guli ant žemės. Kareiviai tada be perspėjimo davė iš automatų ir tuos stribus sušaudė, o sušaudę išsivežė ir lavonus. Kiek jų ten žuvo, neaišku. Netrukus ir tas Sarapas išsikraustė į Vabalninką.

Pajuodis buvo kilęs iš Naujadvario kaimo, netoli nuo Geležių. Patys stribai nušovė stribą Šipelį, o kaltę suvertė tam Pajuodžiui. Pajuodį jie ir „įkišo" pas Simą - Petrą Tamošiūną. Jie žinojo ir apie mane, bet prie manęs negalėjo prieit, nes neturėjo jokio ryšio. Kita vertus, mes būtume Pajuodžio neįsileidę. Pajuodis iškart ėmėsi veiklos. Netrukus „Simo" būrį užvedė ant pasalos Velniakių kaime. Tada jie ėjo link Palaukių, bet kažkaip laimingai baigėsi, net nesužeidė nė vieno partizano. Po to iškart išaiškėjo, kad Pajuodis provokatorius, bet jam pasisekė išbėgt. Vėliau jis apsigyveno Panevėžyje. Apie tai man yra pasakojęs Jonas Vaicekauskas (gali būti Vaicikauskas, Vaičekauskas arba Vaičikauskas). Vaicekauskas tarp kitko žino, kur paslėpti žuvę partizanai Naujadvario durpyne, Juškos žemės ribose: Jonas Masilionis-Topolis, Bronius Kruopis-Aras, Petras Navickas-Kęstutis, Algis Laužikas (iš Tautvi-lio Vaitiekūno būrio).

Jonas Vaicekauskas Geležiuose tarnavo stribu, iš ten ir kilęs.

1951 m. buvome susitikę aš, Saulius - Bronius Žilys, Barsukas - Stasys Gurklys ir Kazys Kregždė-Hitleris. Tada Kregždei po kautynių buvo sutrupinta ranka ir, matyt, visai neseniai, nes buvo visa subintuota. Dar prieš susitikimą mus pasiekdavo gandai, kad tas Kirvio - Sabaliausko būrys įtartinas. O kas ten žino, kas tokius gandus tada leido. Taip, to susitikimo metu mums su Saulium tų vyrų elgesys nelabai patiko. Jie vaizdavo labai drąsius, narsius, be jokių kompromisų.

1953 m. kovo mėn. apie 12-15 d. gavom pranešimą iš „Vyčio" apygardos: kovo 28 d. susitikti su apygardos vado pavaduotoju aptarti svarbių klausimų. Perskaičius - pranešimą sunaikinti.

Tą laišką atnešė Zuozos sesuo. Kada ji išėjo, atidarė bunkerį ir padavė man tą raštelį, kurį buvo parašęs Tautvilis Vaitiekūnas. Jis dar parašė, kad yra svarbūs dokumentai, kuriuos jis turi man perduoti į rankas.

Į susitikimo vietą Oniūnų kaime (gyveno motina, brolis ir sesuo Bronytė) atėjom viena diena anksčiau. Naktis buvo šviesi. Pamačiau lauku nuo gyvenvietės ateinant būrį žmonių, nors tokiu metu eit didelei grupei, ir dar šviesią naktį, vien saugumo sumetimais buvo nepriimtina. Galvojau pasitraukti, bet, pažiūrėjęs per žiūronus, pažinau Tautvilį Vaitiekūną-Zubrį. Kai susitikome, dar buvo ir Bronius Šinkūnas-Uošvis, kiti aštuoni nepažįstami.

Suėjom gryčion. Vienas liko lauke sargyboje. Viduje visi susėdo už stalo. Zubrys viduryje. Kiek pakalbėjus, apie pirmą valandą nakties vienas iš tų nepažįstamų pasakė, kad laikas eiti į mišką, ten laisvai galėsim aptarti svarbius klausimus. Kada išėjau iš tos sodybos ir paėjom apie pusę kilometro, vienas iš tų nepažįstamų pasakė, kad jam batas koją trina. Kai tik sustojom, mane du sugriebė už rankų, vienas už kojų, ketvirtas ištraukė pistoletą iš dėklo ir paėmė šautuvą.

Aš klausiu, kas čia vyksta, kodėl taip elgiatės, man atsakė:

- Yra gauta žinių, kad pažeidėt partizanų nuostatus, o kai nueisim į mišką, išsiaiškinsime...

Paėjus apie kilometrą, pastebėjau, kad jie eina ne į mišką, o pasuko per kaimą link pagrindinio kelio Panevėžys-Kupiškis.

Kada atvedė prie Siaurių kaimo, tada jau susiorientavau, kad čia kažkas ne taip. Kaip surikau: „Zubry! Kokį velnią tu čia išdarinėji?" Zubrys man atsakė: „Užteks durniuot!" Ir nuėjo.

Ant kelio jau stovėjo sunkvežimis. Įmetė mane į kėbulą, nuvežė į Kupiškį, į Kupiškio kareivines, bet ne į saugumą. Ten kitapus gatvės stovėjo tokie barakai. Atvarė mane į tuos barakus. Šalia pastatė sargybą, liepė gult ant grindų. Po kiek laiko pramerkiu akis, žiūriu - Kazys Kregždė stovi. Jis man mirktelėjo akim, aš jam irgi. Kaip vėliau išaiškėjo, toj grupėj kartu buvo Kregždė, Kazys Riauba-Kazokas, Bronius Šinkūnas. Kalytis atnešė užkandos, degtinės.

Po to mane ėmė apklausinėt MGB leitenantas Staškevičius. Pirmas klausimas buvo:

-    Kur gyvenai? Kur bunkeris?

Atsakiau, kad jokio bunkerio neturėjau, šeimininkams nežinant, įlįsdavau į kokią daržinę ar klojimą, kur pašarai sukrauti, dieną kitą pabūdavau ir keliaudavau toliau. O maisto iškart pasirūpindavau trims keturioms dienoms. Po tokio mano paaiškinimo Staškevičius tik suriko:

-    Svolačiau! Tu banditas! Meluoji!

-    Jei aš meluoju, - pasakiau, - tai įrodykite...

Staškevičius man griebė už rankos ir išsuko pirštą. Beje,

Staškevičiaus sesuo Staškevičiūtė buvo garsi dainininkė, o Staškevičius - agentų smogikų grupės vadas. Kada Staškevičius žuvo autoavarijoje, tai grupei vadovavo žydas Nachmanas Dušanskis.

Tada Staškevičius man liepė eit prie lango ir žiūrėt, o pats išėjo. Po jo atėjo kareivis. Gal po dešimt minučių pamačiau per kiemą praeinančius Zuozą su Staškevičium. Po to Staškevičius vėl sugrįžo, dar kartą apšaukė mane banditu, perskaitė, ką buvo surašęs, liepė pasirašyt, bet aš pasirašyt atsisakiau. Tuo ir baigėsi mano pirminė apklausa.

Maždaug po savaitės išvežė mane į Vilnių, kur saugumo ministerijos rūsiuose uždarė į vienutę. Iškart į jokias apklausas nevedė, matyt, leido adaptuotis. Po kelių dienų prasidėjo apklausa. Pirmiausia apklausinėjo net trys čekistai: Staškevičius, Dobrovolskis, trečio pavardės nežinojau.

Kada atėjo į kamerą, kareivis atnešė taburetes. Visi trys susėdo, pasidėjo bylą ant stalo ir ėmė klausinėt, ar užtenka maisto, gal atnešt paskaityt knygų. Po tokios įžangos Staškevičius pasakė, kad norįs valgyti, eisiąs į valgyklą. Tada įsiterpė Dobrovolskis:

-    Pasakysiu sargybiniui, atneš čia, ir visi pavalgysim...

Maždaug po 15-20 minučių sargybinis atnešė maisto. Jie griebė valgyt. O aš sėdžiu, net rankos nepakeliu. Staškevičius klausia, kodėl nevalgau.

-    Valgyk, užteks visiems...

Baigiant valgyti, kareivis dar atnešė didžiulį termosą arbatos ir man pripylė. Aš išgėriau tą arbatą. Jie visi trys išėjo, o mane toks silpnumas suėmė, atsiguliau ir tik ryte atsibudau. Savijauta bloga, norisi gert. Sargybinio paprašiau vandens. Atnešė. Atsigėriau, užsirūkiau cigaretę ir pradėjau kosėti. Taip kosčiu, taip kosčiu, negaliu suvokti, kodėl toks kosulys mane apėmė.

Po kelių dienų atėjo Staškevičius, ėmė klausinėti, kaip jaučiuosi, atnešė knygą „Jaunoji gvardija", padavė ir dar pridūrė:

-    Paskaitysi, sužinosi, koks jaunimas gyvena Sąjungoje... O dabar noriu dar kartą su tavimi pasikalbėt. Po mūsų ano pasikalbėjimo tu supratai savo kaltę ir sutikai su mumis bendradarbiauti...

Aš jo klausiau klausiau ir pasakiau, kad apie jokį bendradarbiavimą nekalbėjome, jokių pasižadėjimų nebuvo. Bet Staškevičius toliau aiškina, rodo popierius ir sako, kad aš pasirašiau:

-    Štai, tavo parašas.

Kai parodė, pamačiau, kažkas panašaus suraityta.

-    Tai ką, tu nepameni, kai mes dviese dar degtinės išgėrėm?

Tuo kalba su Staškevičiumi ir baigėsi. Daugiau aš jo akyse nemačiau, tik vėliau išgirdau, kad jis žuvo autoavarijoje.

Po keleto dienų atėjo du čekistai ir pasakė, kad dabar bendrausime, o vėliau sužinojau ir jų pavardes. Tai leitenantai Popovas ir Ivanovas, abu Lietuvos rusai. Maždaug po mėnesio išvežė prie kažkokio ežero. Čia buvo palapinės, o aplink stovėjo kareivių sargyba, po du kareivius vienam poste. O prie kiekvienos palapinės nakties metu dar po vieną kareivį. Toje stovykloje buvo ir Tautvilis Vaitiekūnas. Maždaug po savaitės stovyklavimo paežerėje atėjo leitenantas Popovas ir pasakė: rytoj važiuosime susitikti su tavo draugais miškiniais. Ir kitą dieną, antroj dienos pusėj, išvažiavome, kaip supratau, į susitikimą su partizanais. Kartu važiavo Tautvilis, Edvardas Bačelis-Gėbelsas ir Lionginas Šukys-Perkūnas. Važiavome apie dvi valandas į mano kraštą. Sunkvežimis sustojo per kilometrą nuo susitikimo vietos. Popovas pasakė, kad man gerai žinoma susitikimo vieta, ten laukia Tilvikas - Julius Navakas ir Dangis - Alfonsas Virbickas. Jų tikslas buvo sulaikyti šituos du partizanus.

Veždami į susitikimus su partizanais, čekistai į grupę visada įjungdavo du buvusius, kurie veikė tam rajone ir kurie buvo gerai pažįstami su vietiniais to krašto partizanais.

Kitą kartą susitikimui su Čerčilio grupe vadovavo Siaubas -Bronius Kalytis. Nuėjom pas gyventoją, kur susitikom su Čerčilio grupe. Kiek pašnekėję, išėjom iš to gyventojo ir maždaug už pusės kilometro nuėjom prie kažkokio ūkinio pastato. Siaubas pasiūlė Čercilio vyrams atsigerti iš kariškos gertuvės, bet tie atsisakė. Tada vienas pasakė, kad batas koją nutrynė, ir pasipylė šūviai. Čercilis ir dar vienas krito vietoje. (Buvo sušaudyti: Čercilis - Juozas Šomka ir Uža - Jonas Vensevičius, o Šipulskis -Ignas Daukša paimtas gyvas - R. K.)

Sugrįžus į Panevėžį, Siaubas pasakė:

-    Čercilis negėrė, tai dabar mes išgersime...

Pirmą taurelę išgėrė Popovas, po to visi kiti, tik Siaubas negėrė. Netrukus Popovas išbėgo iš kambario, o mums visiems Siaubas davė komandą gult ir miegot. Su pistoletu rankoje jis lakstė po kambarį ir šaukė:

-    Kas neguls ir nemiegos, tą nušausiu!

Po to aš atsiguliau ir užmigau. Nieko daugiau neprisiminiau, matyt, ta degtinė mane taip paveikė. Vėliau man pasakojo ir juokėsi iš manęs toks Borka (čia jo slapyvardis ar pavardė aš nežinau), atseit rytojaus dieną, kai grįžome į Vilnių, dar Panevėžyje iššokau iš mašinos ir bėgau, bet pagavo. Mašinoje blaškiausi ir šaukiau: „Broniau, už ką tu mane nori nušauti". Kai atvažiavome į Vilnių, aš dar kartą iššokau iš mašinos, bet ir vėl pagavo ir nuvežė, kur Kazys Kregždė-Hitleris gyveno. Kitą dieną nuvežė į kažkokią gydymo įstaigą ar ligoninę, suleido vaistų į veną, o vėliau gydė su kažkokia elektros aparatūra. Vilniuje po to mane jau globojo Kregždė.

Leitenantas Ivanovas patarė daugiau negerti svaigalų iš jokių gertuvių ir iš termosų arbatos. Po šio įvykio mane paliko ramybėje, o vėliau pasakė, kad galiu ieškotis darbo.

Tardymo metu kameroje buvau vienas, jokių fizinių veiksmų prieš mane nenaudojo. Tik tas vaišes su arbata... Dobrovolskio daugiau irgi nebesutikau. Išskyrus vieną atvejį, kai buvau patalpintas į kamerą 2-3 dienoms kartu su Edvardu Bačeliu.

Spec. grupės darbuotojai buvo ginkluoti PPŠ automatais ir dešimtšūviais šautuvais. Į operacijas mane vežė su ta pačia ginkluote, kurią iš manęs paėmė arešto metu. Kiek man buvo žinoma, spec. grupės vyrai, kurie turėjo šeimas, gyveno butuose, o bešeimiai kažkur bendrabučiuose. Spec. grupėms daugiausia vadovavo Stasys Šimkus, Bronius Kalytis ir „Ryžas Juozas". Pažinojau Alfonsą Radzevičių, kuris irgi kažkokiai spec. grupei priklausė. Vytautas Vogulis čekistams buvo atsidavęs su dūšia ir su kūnu.

Kada vedžiau, man Valerijus Ivanovas patarė pasikeisti pavardę. Dėl žmonos pasirinkimo čekistai nieko nesiūlė, tik prieš vedybas klausė, ar ji komjaunuolė, patarė sukurt šeimą su komjaunuole, kad ateityje neiškiltų pažiūrų skirtumo.

Kai iš rūsio paleido, apgyvendino šalia Kazio Kregždės šeimos. Su juo jokių pokalbių apie praeitį nebuvo. Aš neturėjau kuo apsirengt, batų, čekistai davė pinigų maistui ir šeimininkui užmokėt už butą.

Kitoj gatvės pusėj gyveno Kalytis, o dar už trijų namų Benius, pavardės nežinau, tik žinau namą - antram aukšte. Po miestą čekistai vaikščioti nepatarė. Jei kelčiausi į kitą butą, reikėjo pranešti, kur ruošiuosi gyventi, be to, tai čekistai galėjo nuspręsti: galima ar negalima ten gyventi.

Prieš vedybas gavau pasą. Pase buvo pažymėta, kad aš atvykęs iš Leningrado nuolatiniam gyvenimui Vilniuje. Po vedybų reikėjo prisiregistruoti. Turėjau didelio vargo dėl karinio bilieto. Kai nuėjau į komisariatą, manęs klausia rusiškai, o aš nesugebu atsakyt. Kaip suriko komisaras ant manęs:

- Kas tu, svolačiau, esi? Gyvenai Leningrade, o rusiškai nesupranti! Tu banditas! Tavo dokumentai suklastoti!

Liepė ateit kitą dieną.

Pranešiau į saugumą, kad mane visaip išvadino komisaras ir neišdavė karinio bilieto. Tada liepė man užsirašyt telefono numerį, kad paskambintų komisaras tuo numeriu.

Po dienos nuėjau į komisariatą, padaviau komisarui telefono numerį ir liepiau paskambinti. Kai paskambino, gal po penkių minučių man išdavė karinį bilietą.

Ėmiau galvoti, kur čia įsidarbinus. Įsidarbinau gamykloje mokiniu, gavau antrą kategoriją. Tai buvo mano pirmoji darbovietė. Uždirbdavau po 1500 rublių. Vėliau laikiau egzaminus dėl aukštesnės kategorijos ir gaudavau jau iki 2000 rublių. Turėjau du „globėjus", bet jokių pokalbių su jais nebuvo. Paskui buvau pervestas į kitą darbovietę, kur ir vėl turėjau „globėją". Trečioji darbovietė buvo arčiau namų, bet ir čia „globėją" turėjau, nors pastarasis ir slėpėsi, tik rodė norą su manimi draugauti, bet vėliau suprato, kad aš į jokius pokalbius apie politiką nesileidžiu, tada aprimo.

Kai po 10 metų išėjau iš trečios darbovietės, mane paliko ramybėje, tai buvo 1974 m. O 1979 m. išėjau į pensiją. Taip ir baigėsi mano darbas.

Su Tautviliu Vaitiekūnu mes irgi buvome pažįstami. Nors jis daug metų gyveno Vilniuje po legalizacijos, bet mes su juo nesusitikdavome. Žinau, kas jis vedė lenkę. Su juo kartu vaikščiojo toks Vogulis Vytautas-Šeškas.

Vienu metu mes susitikome su Kregžde, Sabaliausku ir Broniumi Šinkūnu (jis vėliau išprotėjo). Po legalizacijos kartą teko sutikti Vilniuje Bronių Šinkūną, kadangi kurį laiką jis čia gyveno. Tuo metu priklausė agentų smogikų grupei. Labai trumpai jis man prasitarė, kad nebegalėtų daugiau taip gyventi, tuo labiau kad jo brolis buvo žuvęs miške. Toj smogikų grupėj buvo vienas smogikas, kuris Bronių paveikė psichiškai, atseit jis jam vis primindavęs, kaip jo broliui - banditui ištaškęs smegenis. Tada jis man pasakė:

-    Aš nebegaliu daugiau taip gyventi, man kažkas galvoj negerai darosi, galvą skauda...

Ar tai specialiai jam darė tokį spaudimą, ar ne, dabar sunku pasakyti.

Vėliau, kaip sužinojau, jis gulėjo psichiatrinėj ligoninėje Naujojoj Vilnioje, ten ir mirė. Kaip, kodėl dar visai jaunas žmogus išprotėjo ir mirė sunku pasakyti, galėjo būti ir sąmoningai nunuodytas.

Vytautas Vogulis-Šeškas po legalizacijos dirbo Vilniuje, suvirinimo aparatūros gamykloje. Tai buvo apie 1955-1956 m. Tuo metu ir aš ten buvau įsidarbinęs. Ten tada dirbo ir Bronius Kalytis-Siaubas, dirbo ir MGB leitenantas Valerijus Ivanovas.

Aš dirbau dažymo skyriuje. Šalia mūsų skyriaus buvo suvirinimo skyrius, kur suvirindavo rėmus agregatams. Vogulis dirbo tame suvirinimo skyriuje - valydavo suvirinimo siūles. O Bronius Kalytis ir Valerijus (jau miręs) dirbo instrumentiniame skyriuje. Kiek supratau, Valerijus buvo kilęs kažkur nuo Zarasų.

Kalytis ateidavo pas mane pasišnekėt darbo metu. Bet aš būdavau labai užimtas, nebuvo kada su juo per daug leistis į šnekas. Be to, jis man labai įtartinas atrodė. Šaltkalviai iš kažkur sužinojo apie Vogulį. Būdavo, paims degutuotą suvirintojo pirštinę, pripils vandens į ją ir paleidžia, paskiau šneka: „K...va šitas stribas..." Žinoma, jis stribas nebuvo, buvo dar baisesnis už stribą, jį tik vadino stribu. Kiek žinau, vėliau jis išėjo iš darbo ir išvažiavo į Lenkiją, kadangi ir jo žmona buvo lenkė. Vaitiekūnas irgi vedė lenkę. Šnekėjo, kad jos abi buvusios giminaitės.

Pamenu, Vogulis dar nebuvo išvažiavęs į Lenkiją. Atėjo pas mane kartą Valerijus ir perspėjo:

-    Būk atsargus su Bronium, taip pat ir su Vytautu.

Supratau, kad su jais abiem atvirai kalbėti neverta, nors jie statėsi tokiais pat kaip visi.

Kiek žinau, Tautvilis Vaitiekūnas ir Vytautas Vogulis jau užverbuoti abu kartu vaikščiojo ir po Biržų girią, ieškojo likusių dar gyvų partizanų.

Ceche, būdavo, ateina Bronius Kalytis, atneša degtinės ir siūlo man išgert už mūsų praeitį, už vargus. Kur dėsies, reikia išgert. Kai išgeriam, pradeda iš tolo, užuominom, kad reiktų pasišnekėt, pabėgt iš Vilniaus ir vėl grįžt į mišką, atseit iš čia galėtume ir ginklų gaut.

Pasakoja POVILAS ŠIMOLIŪNAS-„LEVINGSTONAS"

Užrašyta Mykoliškiuose
1996 04 01

Gimiau 1916 m. rugpjūčio 20 d. Šermukšnių kaime, Pušaloto valsčiuje. Šeimoje buvome šeši broliai ir dvi seserys.

1923 m. mes persikėlėm į Puziniškį, kur tėvas pasiėmė 66 ha žemės vienkiemyje. Čia tėvukas pasistatė namus, bet namą vaikai žaisdami uždegė, likome be gryčios. Tėvas gal būtų ir nėjęs ant tos žemės, bet senelio brolis Antanas Šimoliūnas buvo kunigas, kunigavo Vilniaus krašte, o tuo metu Vilniaus kraštas buvo okupuotas lenkų. Tai jis atvažiavęs tėvui pasakė:

- Paimk kaip daugiau, kad ir blogiausios žemės, padarysim geriausia...

O kai reikėjo, tada pasakė, kad viskas baigta, jis niekuo nebegalįs padėti. Taip mes ir likom vargšai. Vaikų daug, bet visi maži, aplink tik kelmynai, dirbt nėra kam. Užėjo karas. Prie vokiečių kažkas paleido gandus, kad tuos, kurie turi mažiau kaip 12 ha, kartu šaudys su žydais.

Aš ką tik grįžęs iš Lietuvos kariuomenės negalėjau įsivaizduoti, kad okupantai galėtų su mumis taip nežmoniškai pasielgti.

Lietuva turėjo atsiėmusi Klaipėdos kraštą. Aš tarnavau būtinoj karinėj tarnyboj Palangoje, tai ten Klaipėdos krašto žmonių 10 metų į kariuomenę neėmė, toks buvo Tautų Sąjungos nutarimas, o dabar atėję okupantai po 10 dienų paskelbė mobiliza-riją. Aš nesuprantu, kaip čia gali būti, su tauta taip sutarta, pirmiausia turi žmogų perauklėti, kadangi jis okupantas, aš griežtai nusistačiau į okupantų armiją neiti.

Gavom šaukimus. Nuvažiavom į Panevėžį. Pasižiūrėjom ir grįžom atgal namo. Miške gyvenom - kaip bus taip, galvojom, lauksim toliau. Namuose dar nupjovėm rugius su talka apie 6 ha, suvežėm, dar ir nubloškėm kiek, padėjo partizanai. Nuo pamiškės stovėjo sargyba, o čia mes dirbom, jei kas, atbėgę praneš.

Tuoj po rugiapjūtės pradėjom kast bunkerį. Mūsų miške yra tokia salytė smėlėta. Iškasėm duobę, padarėm išėjimus į dvi puses maždaug po 15 m vingiuotai, uždėjom lubas, užmaskavom velėnomis. Ir bestatant tą bunkerį, atbėga piemenukas iš Puziniškio dvaro, toks Dinaprausko vaikas iš Sinkonių kaimo, o tas Dinaprauskas Smilgiuose dirbo stribu. Ką daryt? Arba tą vaiką likviduot, arba tą bunkerį palikt. Kažkaip pagailo vaiko, nors kad tėvui nepasakys - mes net tokios minties neturėjome. Jam, pasirodo, karvė išbėgo, tai jis tos karvės ieškojo.

Taip mums ir neteko pasinaudot tuo bunkeriu. Tada persikėlėm į Bedugnių šilą.

Mano sesuo Olė buvo ištekėjusi už Kazimiero Mečionio Simaniškių kaime, už Rozalimo. Kada mes tuose krūmuose palikom savo bunkerį, kartais dar ateidavom į tą vietą. Taigi vieną kartą ateina kažkoks žmogus ir ieško Alfono Šimoliūno, mano brolio. Jis aiškina, kad iš Simaniškių atėjęs, bet taip sunkiai kalba lietuviškai, pasirodo, vokietis, pabėgęs iš Panevėžio cukraus fabriko. Matyt, kas nors iš Simaniškių į fabriką buvo nuvežęs cukrinius burokus, tai per tą žmogų jis susirado mano seserį, išklausinėjo, kur partizanai, jis norįs prie jų prisidėt. Tam cukraus fabrike tuoj po karo dirbo nemažai vokiečių belaisvių, o mano brolis Alfonsas prie vokiečių su arkliais buvo paimtas į frontą, įstojo ten į vermachtą, pramoko vokiečių kalbos, dirbo vertėju. Tada brolis pasitarė su šituo vokietuku ir mes jį priėmėm pas save.

Jo pavardė buvo Olsterdorf, slapyvardis Titkė, kurį jis pats pasirinko, kilęs nuo Karaliaučiaus. Iki Kalėdų jis pas mus išgyveno ir žuvo.

Netikras mano mamos brolis (kitos motinos) Kazimieras Palionis Smilgiuose tarnavo stribu. Pradžioje Vadokliuose dirbo milicijoje, po to greit perėjo stribynan.

1944 m. nuėjo du mūsiškiai pas jį į namus - Morkutskas iš Žvirblionių kaimo, buvęs policininkas, ir mano brolis. Gerai pa-pleškino į gryčią, uždegė, žuvo ta mano teta (netikra) ir jos dukra. Žinoma, jie negerai padarė, kad tas moteris nužudė, reikėjo jį paimt ir sušaudyt, kuo tos moterėlės kaltos.

Po to tas stribas Palionis užvedė rusų garnizoną, suorganizavo didelį stribų būrį - pasikvietė net iš Panevėžio, iš Naujamiesčio, iš Rozalimo.

Toks Gasparaučius Sujetų kaime užaugino du našlaičius, pavarde Gubilai. Vienas iš jų, Bronius, Rozalime buvo stribu. Kartą jis atėjo pas Gasparaučių ir pasakė, kad rusai su stribais žada siaust šitą mišką. Miške kartu su mumis buvo ir mūsų giminaitis Povilas Palionis, to Gasparaučiaus sesers vaikas. Išgirdęs tokią žinią, Gasparaučius ėjo į mišką pranešt, ką jam pasakė Bronius Gubilas. Apie tai jis pasakė tam Povilui Palioniui, o Palionis, sužinojęs, kad mišką puls rusai, visai pas mus neatėjo.

1944 m. per pačią Visų šventųjų dieną pradėjo snigt. Tariamės eit į kaimą atsinešt maisto, bulvių, kad paskiau nereiktų vėl greit eit, nes kai prisnigs, vaikščiojimai baigsis. Mūsų tada buvo apie 60 vyrų. Pasiskirstėm mažesnėm grupelėm. Einam į namus, žiūrim - namai apsupti kariuomenės.

Mes - Šimoliūnai - turėjom pasidarę atskirą bunkerį toj Bedugnėj, o Klovainių grupė bunkerio neturėjo, tarp eglių, apsistatę šakomis, lauželį kūreno. Tai grupelei vadovavo buvęs viršaitis Ignas Gaščiūnas-Artojas. Pranešėm ir jiems, kad mūsų namai apsupti rusų kariuomenės. Visi pasitarėm ir nutarėm suduot šitiems maskoliams ir stribams. Mes bėgom su Ignu šalia vienas kito - man reikėjo rodyt, kaip prieit prie namų, nes iš visų pusių miškas, nuo pamiškės iki trobos gal 150 metrų, pirtis už 50 metrų, į pietų pusę - Čepurnos sodyba. Išbėgom kvartaline linija. Nuo jos mūsų sodyba į šiaurės vakarų pusę, Čepurnos į pietvakarių pusę. Nuo mūsų link Čepurnos eina kelias. Tuo keliu matosi stribai vaikšto. Pasirodo, jie dar miške turėjo sargybą išsistatę, apsuptas tas laukelis. Jie, matyt, tikėjosi mus rast namuose ir neleist išbėgt į mišką.

O mes tiesiai į tą laukymę išbėgom. Ignas po vieną šūvį ėmė šaudyt iš automato, Juozas Petraičiukas, rusišką kulkosvaidį pasistatęs ant žemės, irgi leidžia seriją po serijos. Jonas Kirkilas pasileido įžambiai laukymės lyg ir norėdamas stribams užkirsti kelią, kad neišbėgtų. Nuo tos vietos, kur Petraičiukas buvo pasistatęs kulkosvaidį, už penkių metrų augo gegnės storumo ąžuolas, tai maždaug dviejų metrų aukštyje vos nenupjautas kulkų - va kaip šaudė tas kulkosvaidininkas. O stribai pas Čepurnas avilius plėšia švilpaudami. Aš nukritau ant žemės į tokią daubą, o Ignas, užsidengęs rankomis veidą, irgi pargriuvo. Atsigręžiu atgal, žiūriu, nuo pamiškės tiesiog dūmų juosta. Supratau, kad mes atsidūrėm tarp dviejų ugnių. Petraitį sužeistą šiaip taip išnešėm iš mūšio lauko, o Gašciūnas žuvo vietoje.

Jakūboniuose jau partizanai trina rankas iš džiaugsmo: girdi tokį smarkų šaudymą, galvoja, kad mes čia jau duodam stribams, o taip reikėjo ginklų... Grįžom į mišką nusiminę, dar su nuostoliais. Be abejo, geras šaulys iš kulkosvaidžio ten būtų visus stribus išskynęs, likusieji būtų nešę kudašių ir ginklų dar būtų palikę.

Tiesa, tie rusai ir stribai mus vijosi iki pat stovyklos. Mes sužeistąjį nešėmės su savimi, po to paėmėm arklį, nuvežėm jį į Jasėnų kaimą. Ten buvo parvažiavusi atostogų med seselė Birutė Šimoliūnaitė, sužeistąjį nusivežė pas Skutą, jinai jį aptvarstė.

Po kautynių visi išsilakstėm kas kur. Tai buvo mūsų pirmas „krikštas". Smarkiai nusiminėm, kadangi vienas žuvo ir trys sužeisti. Mūsų stovyklos rusai nerado. Joje vienas vokietukas išbuvo ir laukė mūsų sugrįžtant.

Gelumbickas mums davė arklį ir mes su broliu Vladu važiavom paimt to žuvusio Igno Gašciūno. Užėjom dar pas Čepurną. Tas pasakė, kad po kautynių rusai pasalos nepaliko. Tada jau drąsiai nuvažiavom į pamiškę, įdėjom lavoną į ratus, atvežėm į Mickaicius pas Joneliūną. Šalimais kaimynystėje buvo mirusi

Karaliūnienė senutė. Atvežėm prie klojimo, iškėlėm iš vežimo, paguldėm ant šiaudų, iš viršaus dar užmaskavom. Padirbo karstą, įdėjom į tą karstą. Ir anksti ryte auštant atėję giedoriai dar pagiedojo kelias giesmes, nuvežėm į Jakūbonių kapelius ir palaidojom. Tuose kapeliuose palaidoti ir trys mano broliai.

Po tų kautynių likome slapstytis miške. Daugiausia slapstėmės Puziniškio miške, bet jau nueidavome ir iki Eimuliškio, iki Spirakių.

Kartą buvom netoli Eimuliškio. Ateina pas mus iš Jakūbonių kaimo žmogus ir sako, kad pas juos atėjo iš Pumpėnų Petras Kirkilas, jį atseit pabėgusį iš fronto rusai rado pasislėpusį avelių garde, užverbavo ir davė nurodymą iššnipinėt Bedugnių mišką. Bet jis atgal pas stribus grįžt nebenori, nenori šnipinėt, o nori likt miške ir partizanaut. Mes sutikom, kad jis tą Kirkilą pas mus atvestų. Po kiek laiko ir atvedė. Iš išvaizdos visai vargšas žmogelis - stovi nuleidęs galvą, mums jo net pagailo. Tariamės, ką su juo daryti, likviduot lyg ir nehumaniška. Nutarėm surinkt dar kiek žinių. Pasiunčiam į Pumpėnus tokią mergaičiukę, kad ji pasiklausinėtų žmonių apie šitą Kirkilą. Grįžusi ji patvirtina, kad jis parbėgo iš fronto, rado jį avelių garde pasislėpusį, kad lupė, po to jį išsivežė, kad gali jį dabar šaudyt...

O jis pats irgi atvirai mums pasisakė, kad jį užverbavo šnipinėt partizanus, kad stribai ruošiasi greitai pult šitą mišką.

Netoli Spirakių tuo metu iš Vakarų lėktuvais buvo nuleista desantininkų grupė. Aš pasiūliau nueit pas juos ir pasišnekėt, pasakyti jiems, kad ruošiamasi didelei ofenzyvai šiuose miškuose. Nueinam į tą apylinkę Alinavon, užeinam pas Slieką. Pasako, kur mums nueit - į tokią jaują, atseit jie ten. Nueinam į tą jaują, žiūrim, čia ir pažįstamų yra, toks Petras Uogintas iš Jusėnų kaimo. Jie mums pasako, kad radijo siųstuvu bandys susisiekt su Pumpėnų partizanais. Sužino, jog Pumpėnuose telkiama rusų kariuomenė. Tada jų vadas pasakė:

- Iš dešimties viena nekalta auka partizanams yra leistina... Aš patarčiau jums jį likviduoti, bet jeigu jums jo labai gaila, bandykit rizikuoti.

Žiemos metas. O mes naginėm apsiavę, kojos šlapios. Grįžtam atgal, nutariam šitą Kirkilą palikt, bet iš tos vietos išsikelt. Persikėlėm link Pavašakių, Tirkšlionių. Susiorganizuojam pastotes, nuvažiuojam į miškus tarp Radviliškio ir Šeduvos. Pabūnam ten kurį laiką, kelias naktis pernakvojam. Vietiniai žmonės nuveda mus į Medikonių kaimą (prie Šeduvos) ir apgyvendina tokioj jaujoj. Kadangi mūsų buvo apie 70 vyrų, kitiems teko užimt ir pirtį. Tuoj prieš Šv. Kalėdas kažkaip panorstam atlikt išpažintį. Medikonių kaime gyveno toks Štaras, nebejaunas žmogelis. Pašnekam su juo, jis sako:

-    Galiu atvežt jums kunigą...

Tariamės, kur tą kunigą vežt - jaujon ar pas jį į namus. Jauja beveik pamiškėje, apie kilometrą nuo namų. Taip ir sutariam. Vakare tas Štaras atveža kunigą iš Rozalimo, ateina pas mus ir sako:

-    Ką čia dabar kunigą vesim į jaują, gal nedidelėm grupelėm ateikit pas mane gryčion.

Taip ir padarom. Susiskirstom į kelias grupes po 10 vyrų. Aš patekau į antrą grupę. Kartu vedamės ir tą Kirkilą. Mes jam ir slapyvardį davėm - Šnipas. Bet ginklo nedavėm, nes vis dar laikėm nepatikimu. Jis išpažinties atlikt nuėjo su pirma grupe. Nuėję šnekamės su tuo kunigu. Kartu buvo ir vadas Aušra - Feliksas Čyžas, kilęs iš Žagarės, buvęs jūrininkas. Jis mums sakydavo, kad buvęs laivo kapitonas. Aušra išpažinties nėjo. Kunigas ėmė jo klausinėti, kaip mes čia gyvenam, kaip kovojam. Aušra ir sako:

-    Kovojam iki paskutinės kulkos... Paskutinę sau.

O kunigas sako:

-    Kristus buvo kankinys, savižudybė neleistina, tai didelė nuodėmė, todėl paskutinę kulką atiduok priešui, sau nevalia...

Grįžtam po išpažinties atgal jaujon, dairomės - nebėr Šnipo, dingo.

Pas mus buvo du frontininkai. Jie ėmė nerimauti. Aš irgi nerimstu. Kada parėjom po išpažinties, ginklus sukabinom ant linaminės rato. Po ratu padėtos šimtakilograminės dėžės su sprogstama medžiaga, ginklais. Jos buvo nuleistos kartu su desantininkais. Vadas su 10 vyrų išėjo pasivaikščioti pas žmones į kaimą, o Jurgis Škudas-Fricas iš Naurašilių paliktas vado vietoje. Tada atsistoja vienas iš tų desantininkų, jis buvo labai aršus komunistų priešas, ant savo automato buožės turėjo išpjovęs net 33 rantelius, vadinasi, tiek komunistų „nušienavęs". Tai jis ir sako:

-    Jeigu Šnipas pabėgo, čia mums nebėra ko būti, nes gresia pavojus...

O Fricas ranka numojo:

-    Nieko čia baisaus, aš buvęs vokiečių fronte, rusų belaisvėj, ne tiek matęs, niekur iš čia neisim.

Bet aš kažkaip irgi pagalvojau sau vienas ir pasakiau:

-    Vyrai, kas norit su manimi, pasiruoškit, po 20 minučių išeinam.

Žiūriu, kad pasiliekančių nebeliko nė vieno. Lauke lyg ir atodrėkis prasidėjęs, po truputį ėmė lynoti lietus. Visi pakylam ir einam. Priėjom iki miško, kažkaip visi raumenis įtempė, o kai įlindom miškan, širdyje gera pasidarė. Miškai nežinomi, bet einam pirmyn. Ėjom ėjom, pavargom beeidami. Priėjom kažkokį vieškelį. Perėjom per tą vieškelį, priėjom slėnį. Slėny teka upelis Ežerka, o kitapus kalnas nemažas, nes matyti net pro eglių viršūnes. Persikėlėm per tą upelį ir apsistojom, nes jau labai buvom pavargę, o dar naktis. Čia reikia išbūti per dieną. Užsidengėm šakomis iš šonų, susikūrėm lauželį, nes drėgmė, šalta, o mes visi šlapi. Su savimi nešėmės ir tas desantininkų dėžes. Kol kūrenom ugnį, suslėpėm jas duobėje, užkasėm, ant viršaus vėl sukūrėm lauželį, aplink išdraikėm pelenus.

Dienos metu pastebėjom tris rusų žvalgus, kurie bandė prasiveržt arčiau mūsų stovyklavietės, bet vieną iš jų partizanas Valentinas-Cvirka nušovė, o kiti pabėgo.

Pasikėlėm eit. Sutinkam įtartiną senuką bešmižinėjantį. Jis ėmė aiškint, kad eina kaiman plūkt linų, o pas ką - ir pats nežino. Girdim, kad kažkur netoli sargybiniai vėl pakėlė triukšmą, žiūrim - atsivaro. Pasirodo, prie Linonių nuleisti desantininkai atėjo ieškot partizanų. Matome, kad jie gana baikštoki. Gerokai pragaišom su jais. Jau ir praaušo, o mums reikia persikelt per lauką į Kulytų mišką Pakruojo rajone. Teko man vest vyrus, nes mūsų vadas Čyžas buvo išėjęs į kaimą pas žmones. O per tą lauką geras kilometras, be to, jau ir išaušo. Galvoju, ką daryt.

- Vyrai, - sakau, - mes krūmuose, o ten miškas kitapus lauko. Penkis metrus atsimatuokim vienas nuo kito ir - pirmyn...

Netrukus pajudėjo vyrų vora. Žiūriu, kad pirmutiniai jau nebetoli miško. Matom, vienoj sodyboj Kulytų kaime užlipę ant šiaudų stirtos žiūri į mus per žiūronus kažkokie ginkluoti. Toliau, matom, iš kitos sodybos į šią pirmąją pilnos rogės prisėdę lekia kiek tik arklys įkerta. O mes kaip ėjom, taip ir toliau einam, ramiai sau perėjom tą lauką, niekas net neužkabino.

Kada visi sulindom į mišką, pamatėm, kaip iš tos sodybos, kur nuo stirtos žiūrėjo į mus, vienas atsigulęs į roges tik arkliui lieja ir tiesiai pas mus į mišką.

Pasirodo, ten buvo kunigo Vembrio tėviškės sodyba. Atvažiavę stribai plėšė gyventojus. Atlėkė tas sodybos šeimininkas ir pasakė, kad stribai pamatė mus einančius, išlakstė kas kur išsigandę.

Buvo labai didelis atodrėkis. Vyrai taip nusivarė, kad vos bepaėjo, tiesiog sėdo į vandenį ilsėtis. Po to atėjom į mūsų kraštą. Daugelis čia turėjo giminių, pažįstamų, galėjo užeit, pailsėt, o mes su broliais sustojom ir tariamės, pas ką eit išsidžiovint drabužių, pailsėt - tėvai išvežti į Sibirą 1945 08 10, namai tušti, išdraskyti. Nuėjom į Pašakių pamiškę, susikūrėm lauželį, susėdom, sugulėm ant žemės, eglišakių pasikloję, trise. Kiti trys broliai tuo metu jau buvo žuvę. Žuvo jie 1945 03 27.

Tada Eimuliškio miškuose mūsų buvo apie keturis šimtus. Žuvo iš viso 56 partizanai. Pamenu, tada žuvo buvęs vienuolis Kęstutis Blynas-Šviesa. Prieš pat kautynes tuo metu buvome išsidėstę per tris kvartalus, pradedant 27-tu kvartalu nuo Jakūbonių, nuo Mickaičių.

Pradžioje bazavomės Jakūbonių miške, bet pajutę, kad mus persekioja rusų šnipai, persikėlėm į Eimuliškį. Čia turėjom prie savęs arklius, vežiodavomės dėžes su ginklais iš šaudmenimis. Gavome žinią, kad mus ruošiasi pulti gausus rusų kariuomenės pulkai. Šiam visam mūsų būriui vadovavo Aušra, kapitono Pucevičiaus dar tada nebuvo.

Pastaba. Gerb. Povilas Š. pateikia savo versiją apie kapitoną Pucevičių: „Kap. Pucevičius žuvo prie Mediniškių. Mano sesuo išvedė visus iš apsupimo, o jis su kitais dviem partizanais pasiliko pas kažkokį siuvėją". - R. K.

Tarp tų 56-ių vyrų žuvo ir mano trys broliai: Alfonas, Juozas ir Antanas.

Aušra prieš pat kautynes buvo išėjęs į Grikpėdžius pas Palionytę. Kadangi mums atnešė laišką iš Pušaloto pašto viršininko Frankos tokia mergaitė iš Jakūbonių kaimo, aš jam nunešiau tą laišką. Ten buvo parašyta, kad ruošiamas puolimas prieš mus. Nunešu tą laišką, o Palioniai ginasi, kad pas juos jokio Aušros nėra. Tai aš ir pasakiau:

-    Man nesvarbu: yra ar nėra, bet būtinai jam praneškit, kad tučtuojau grįžtų į mišką.

Žiūriu, išeina ir Aušra. Parodžiau jam tą laišką. Liepė man eit atgal, jis irgi greit grįšiąs.

Gal po kokios valandos parėjo Aušra. Mūsų stovyklavietė buvo miške tarp Grikpėdžių ir Liepinių, kitos išsidėstę toliau, per septynias vietas. Grįžęs Aušra ir sako:

-    Jėgos mūsų irgi nemažos, bet rusų, žinoma, kelis ar keliolika kartų daugiau. Nėra abejonės - turėtume iš čia keltis, bet kaip išsikelt be pėdsakų?

Taip ir nutarėm - nesikelt. O kai užpuls, bandysim veržtis. Sustiprinom sargybas. Nuo Grikpėdžių lauko buvo daugiau stovyklų, mūsų grupės postai buvo nuo Liepinių kaimo pusės. Pagal eilę Liepinių pusėn turėjau pasiųst brolį Antaną, bet aš jo nepasiunčiau, pasakė, kad labai miego nori. Galvoju, į kitą pamainą pasiųsiu. Tik nuvedžiau vyrus į postus, o grįžt jau nebebuvo kaip. Pietinėje stovyklos pusėje pasigirdo granatų sprogimai. Kaime iš sodybos į sodybą kažkas vaikštinėjo. Pradėjo aušti.

Kiek toliau nuo miško pasimatė ilgiausios rusų kariuomenės voros. Sutratėjo automatų ir šautuvų salvės kažkur kitoj stovykloj.

Mano brolis turėjo kulkosvaidį. Jie prie Liepinių ir Grikpėdžių iš miško lėkė per lauką drąsiai, žinodami, kad mes čia esame. Jo draugai bėgo ir nubėgo, o jis visus šovinius iššaudęs atbėgo iki Jurgio Bručio laukelio, bet ten iš sodybos jį pamatė rusai. Jis dar bandė iš krūmelių bėgti per lauko kampą ir maždaug už penkių metrų nuo miško krito pašautas.

Tai va kaip išėjo: aš norėjau jį lyg užjausti, bet jam buvo skirta žūt.

Po kautynių rusai dvi mašinas kareivių lavonų išsivežė ir daug sužeistų. Nemažai ir mūsiškių sužeistų jie pasiėmė. O Modestavičių iš Aukštakiškio kaimo, buvusį pasienio policininką, tik po metų rado žabų krūvoje sužeistą ir mirusį.

Po šių kautynių nuėjom į Žvirblonių kaimą pas seserį Olę netoli Rozalimo. Pradžioje toks Kazys Bartkus vadino pas save į klojimą Puodžiškių kaime. Jie ten gyveno miške. Bet jo brolis Antanas tarnavo stribu Klovainiuose, mes pas jį eit pabijojom.

Nuėję pas seserį, išsikasėm šiauduose bunkerį, kiek pabuvom ten trise (aš, Bronius Pilipavičius iš Naurašilių, Stasys Vaišvidas iš Aukštakiškio) ir pamatėm, kad stribai iš kiemo į kiemą eina. Sesers vyras ėmė sakyt, kad pas Kvedarą atėjo, pas Atkočiūną. O tas bunkeriukas stirtoje visai negilus. Pamanėm, kad pastebės, ir išėjom iš to bunkerio.

Nuėjom į Gabalio miškelį. O pats polaidis, visur vanduo. Ir vėl grįžtam atgal prie Puziniškio, prie Aukštakiškio. Paskiau pas Vaišvidus pabuvome. Jie truputį mus priglaudė. Kad ir miške, bet davė apsirengt, apsiklot. Brolis Vladas po Eimuliškio kautynių nubėgo į Joniškėlio girelę. Kitą dieną rusai tą girelę puolė, o ten partizanai gerai apsikasė. Eimuliškyje rusus užvedė toks Granatas iš Medikonių kaimo (anksčiau jį Grinevičium vadino). Po šios išdavystės partizanai jį sušaudė. O Joniškėlio girelėj tokia žydė rusus vedė. Čia vyrai buvo išsikasę ilgas vingiuotas tranšėjas, pasidarę šaudymo angas. Pasakojo, kaip rusų vadas atsistojęs sukomandavo pult ir krito vietoje. Kareiviai už kojų užrišę virvę bandė ištraukt iš ugnies linijos, bet partizanai jų nė per žingsnį neprisileido.

Partizanams vadovavo puskarininkis nuo Biržų. Sakė, tik šaukia:

- Vyrai! Kirskit maskoliams! Negailėkit!

Ir vyrai duoda net girelė rūksta. Rusai, pamatę, kad partizanų neįveiks, pasitraukė. Žuvo tik vienas partizanas.

Mūsų būrio sudėtis:

1.  Povilas Šimoliūnas-Levingstonas, gim. 1916 m. Šermukšnių kaime.

2.  Alfonsas Šimoliūnas-Lapė, gim. 1920 m. Šermukšnių kaime. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

3. Juozas Šimoliūnas-Kriauza, gim. 1922 m. Šermukšnių kaime. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

4.  Antanas Šimoliūnas, gim. 1926 m. Šermukšnių kaime. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

5.  Vladas Šimoliūnas-Tauras, gim. 1924 m. Šermukšnių kaime. Žuvo 1946 m. per Šeštines prie Jakūbonių miško, Pušaloto valsčiuje.

6. Jonas Šimoliūnas-Špatas, gim. 1928 m. Šermukšnių kaime. Žuvo 1946 m. einant kvartaline linija su vokietuku prie keliuko Staroliškiai-Mickaičiai.

7.  Povilas Palionis, gim. 1918 m. Mickaičių kaime. Legalizavosi. Mirė 1995 m.

8.   Jonas Kirkilas, gim. apie 1912 m. Jakūbonių kaime. Paimtas namuose bunkeryje atėjęs iš miško. Teistas. Sėdėjo 10 metų. Mirė apie 1990 m.

9.  Stasys Alksnis-Ramanauskas, gim. 1910 m. Buvęs Pušaloto policininkas.

10. Juozas Petraitis-Balandis, gim. 1914 m. Jakūbonių kaime. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Prieš tai buvo sužeistas Puzinišky. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

11.  Jonas Žiburys-Šviesa - iš Eimuliškio vienkiemio. Žuvo netoli Grikpėdžių vienkiemio miške.

12.  Motiejus Žiburys-Lūšis - iš Eimuliškio vienkiemio.

13.  Juozas Žiburys-Žalvarnis - iš Eimuliškio vienkiemio. Gyveno Panevėžyje. Mirė 1997 m.

14.  Feliksas Žiburys-Aras - iš Eimuliškio vienkiemio.

15.  Jurgis Škudas-Fricas - iš Naurašilių kaimo. Gim. 1915 m. Partizanavo 2 metus. Buvęs vokiečių fronte ties Liepoja. Legalizavosi. Mirė 1993 m.

16.  Julius Valantinas-Cvirka - iš Sitkūnų kaimo. Gim. apie 1914 m. Registravosi, dar veikė ir po registracijos.

17.  Feliksas Čyžas-Aušra - iš Žagarės. Žuvo 1946 m. su Vladu Šimoliūnu, Antanu Vaišvila ir Vladu Šidlausku prie Jakūbonių kaimo miške.

18.  Kęstutis Blynas-Šviesa, gim. apie 1917 m. Iš Pazukų kaimo, buvęs vienuolis. Žuvo 1945 03 27. Buvo labai sudraskytas. Palaidotas Dragonių kapinėse.

19.  Stanislovas Modestavičius-Rytas - iš Aukštakiškio kaimo. Gim. 1914 m. Buvęs pasienio policininkas. Žuvo 1945 03 27.

20.  Kazys Bartkus - iš Puodžiškių kaimo. Gim. 1922 m. Jo brolis buvo Klovainiuose stribas. Registravosi. Mirė 1994 m.

21.  Bronius Pilipavičius - iš Naurašilių kaimo. Gim. 1922 m. Paimtas gyvas. Mirė lageryje.

22.  Stasys Vaišvidas - iš Aukštakiškio kaimo. Gim. 1922 m. Paimtas gyvas 1946 m. Teistas 10 metų. Grįžęs pasikorė.

23.  Petras Balčėtis - iš Migonių kaimo. Gim. 1924 m. Gyvena Dembavoje. Legalizavosi.

24.  Kazimieras Bručas-Baravykas - iš Ažagų kaimo. Gim. apie 1912 m. Nušovė patys partizanai, kad be jų žinios legalizavosi.

25.  Bronius Giedrikas-Švelnys. Grupės vadas (iš desantininkų). Kilęs iš Čelkių kaimo, Smilgių valsčiaus. Žuvo bėgdamas iš Sujetų mokyklos 1946 m. žiemą.

26.  Vladas Šidlauskas-Genys - nuo Žagarės, iš kaimo. Žuvo 1946 m. per Šeštines netoli Jakūbonių lauko Bedugnių miške.

27.  Benedikta Viščiutė-Vėtra - iš Spirakių, eigulio dukra. Paimta 1946 m. Buvo teista 10 metų.

28.  Ignas Gaščiūnas-Drąsutis - kilęs iš Klovainių. Buvęs Klovainių viršaitis. Žuvo 1944 m. lapkričio 1 d. Puziniškio miške.

29.  Egliniškis (ne mūsų būrio) - nuo Šeduvos. Žuvo kartu su kitais 16 partizanų Oniūnų kaime, Pakruojo rajone.

30.  Julius Petkevičius - iš Pašakių kaimo. Gim. 1916 m. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške.

31.  Olsterdorf-Titkė. Buvęs vokiečių Vermachto kareivis, kilęs iš Karaliaučiaus krašto. Žuvo 1945 m.

32.  Bronius Varneckas - iš Mickaičių kaimo. Literatas, spausdino miško laikraštėlius, atsišaukimus.

33.  Jaroslavas Pšitulskis - iš Pabuojų kaimo. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

34.  Karolis Beriozovas - iš Pušaloto miestelio, vietinis rusas. Gim. 1919 m. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

35.  Antanas Ulkė - iš Jakūbonių kaimo. Žuvo bėgdamas per lauką link Jakūbonių miško iš namų apie 1945 m. pabaigą.

36. Adelė Lindaitė, gim. 1920 m. Kidžionių kaime. Gyveno Jakūbonių kaime. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidota Jakūbonių kaimo kapinaitėse.

37.  Janina Gelumbickaitė, gim 1922 m. Mickaičių kaime. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidota Jakūbonių kapinaitėse.

38.  Kazys Gelumbickas, gim. 1928 m. Mickaičių kaime. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

39.  Juozas Janeliūnas, gim. 1915 m. Mickaičių kaime. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

40.  Kazys Karaliūnas, gim. 1912 m. Mickaičių kaime. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

41.  Daubaras - iš Rozalimo. Žuvo 1945 03 27 Eimuliškio miške. Palaidotas Jakūbonių kapinaitėse.

42.  Stasys Vaišvidas - kilęs iš Aukštakiškio kaimo.

Kadangi aš tuose miškuose užaugęs - kirtęs medžius, vaikščiojęs po juos, žinojau visus takus, todėl bet kuriuo kritiniu atveju arba kautynių metu būrio vadovavimą tekdavo man perimti. Bet aš buvau labai bailus: kol neprasideda šaudymas, stengiuosi visaip išvengt šūvių, nes kautynių be aukų nebūna. O kai prasideda šaudymas, tada jau įgaunu kitą kvėpavimą, tada partizaną gelbėja tik kojos, kiekgi su kišene šaudmenų gali kovot. Smarkiai suliet gali tik vienu metu ir kur nors vienoj vietoj, kad po to galėtum laimingai prasiveržt iš apsupimo.

Kartą apsikasėm prie Puziniškio, netoli Bedugnių miško. Įsirengėm du bunkerius, pasidarėm šaudymo angas. Iš čia kažkokiu reikalu išėjo šeši vyrai miškais į rytų pusę, Spirakių link. Ir miške beeidami susitiko su rusų garnizonu ir stribais, kurie juos stipriai apšaudė. Jie grįžo atgal į bunkerį. Be abejo, jeigu taip, rusai ateis ir prie bunkerio. Netoli bunkerio griovys, kuriame laikydavom sargybą. Vyrai pasakė, kad nuo Smilgių pusės ateina apie 90 rusų ir nuo Spirakių didelis pulkas, o mūsų tik apie 70. Netrukus ėmė šaudyt. Iš apačios slėnis, karklynai, o aukščiau beržai auga. Matau, tik skeveldros nuo beržų trūkinėja. Aš sakau:

-    Vyrai, bus blogai, traukiamės...

O Fricas agituoja laikytis vietoje. Tada aš jau nieko nelaukęs pakilau ir paklausiau:

-    Kas su manim, vyrai!?

Pabėgau kiek į priekį, o sargyba jau atbėga nuo griovio. Griovys nuo bunkerio apie 30 metrų. Griovy buvo Audrius - Pyragis ir dar kitas. Pabėgom kiek nuo bunkerio šiaurės pusėn, matau, kad reikia nešt kudašių, nes rusai kerta be sustojimo. O apsirengęs apmuštais kailiniais, sunkūs. Automatą pasistačiau, numečiau tuos kailinius. Pamačiau, kad ir kiti meta meta viršutinius drabužius ir - į kojas. Bėgdamas dar jaučiau tuos miškus, kažkur turėtų būti kvartalinė linija. Pribėgom prie linijos, kiek tolėliau griovys karklų prižėlęs. Atvedžiau vyrus prie to griovio ir sakau jiems:

-    Dabar, vyrai, išsirikiuojam į liniją...

Visi išsirikiavo. Dar pasižvalgėm, ar nestovi sargyba prie susikirtimo linijos. Matom, guli du su kulkosvaidžiu. Tada aš ranka daviau vyrams ženklą, ir visi vienu šuoliu šoko, bet beveik tuo pačiu metu iš kulkosvaidžio serija pasigirdo, nors mums ji jau nebebuvo pavojinga, mes jau buvom kitapus linijos persivertę.

Bėgam toliau nesustodami. Atbėgam lig Sitkūnų, jaučiam, kad niekas neveja, bet sustot irgi negali, nes tuoj apsups.

Ties Puodžiškiais reikia pereit lauko tarpą. Čia jau pavojinga. Turėjom pavaikščioti prie Sitkūnų lig pavakario, o vakare perėjom į kitą mišką. Suradom iš vietinių gyventojų ir savų žmonių. Nuveda mus pas tokį Kazlauską, buvusį Pakruojo viršaitį. Jį rusai vežė Sibiran, pabėgo su dukryte. Tai pas jį apsistojom, išstatėm sargybą. Prabuvom apie dvi savaites. Iš čia persikėlėm į Nakiškius (ar Nakiškėlius) pas vieną gyventoją. Ten dieną lindėjom klojime šiauduose. O skrebai laksto po kaimus, varinėja žmones vežt miško. Pro klojimo pavartę matom, kaip jie praeina, įeina į vidų. O vienas mūsiškis, toks Kazimieras Gasiūnas, jau prieš tai buvo nuėjęs gryčion. Po kelių minučių išeina tie stribai iš gryčios ir su savimi išsivaro Gasiūną. O kitoje sodyboje jų pastotės stovi, ten ir skrebų jau daugiau yra. Supratom, kad jį varosi į aną sodybą. Jis tai irgi jaučia, kad mes jį matom. Kažkaip pasilenkė ir nukrito jam nuo galvos kepurė. Jis lyg ir griebė tą kepurę, užkliuvo žemės, suvaidino, kad susipynė kojos, ir išsitiesė kniūbsčias. O mes tuo metu kirtom iš kulkosvaidžio. Visus penkis paklojom vietoje, o Gasiūnas pašoko, tuoj už kūtės užbėgo ir pasislėpė. Tiesa, vieną stribą vijomės gal kilometrą, toliau vargšas jau nebeturėjo ir jėgų, iškėlė rankas...

Tada jau rusai mus užgulė tame miške. Per 10 dienų net tris kartus su jais susikovėm. Po to vėl patraukėm atgal į Sitkūnų mišką, iš Sitkūnų į Vildūnus, kur pabuvom pas ūkininkus dvi dienas.

Per Lepšynės mišką išėjom į Gustonių kaimą prie Joniškėlio. Gustoniuose užeinam pas tokį Šimoliūną. Labai turtingo ūkininko būta. Namas mūrinis, sodyba didelė, bet šeimininkas kažkodėl nelabai noriai mus priėmė. Kadangi po tiek sunkių kautynių jau buvom gerokai apsinuoginę, tai jis davė sunkius ilgus apiplyšusius kailinius. Steponavičius, buvęs Smilgių zakristijonas, juos apsivilko. Dar šiaip taip surado ploną paltytę lašinių. Ką gi, ačiū ir už tai. Padėkojom jam ir išėjom. Perėjom per Mūšą. Kartu su mumis ėjo ir Pyragiai - jaunylis ir vyresnysis. Jie nuo mūsų atsiskyrė, sako: „Mes eisim ir pabūsim vieni, čia va netoli gyvena mūsų brolis lakūnas. Netoli Pasvalio užeisim dar pas vieną draugą pabūsim, su mūsų broliu Kaune kartu mokėsi..."

Paėjom mes į Linkuvos pusę. Užsukom į Kelmučių vienkiemį pas Jarašiūną, kur gyveno motina su dviem sūnumis. Kas juos pažino, neblogai apie juos atsiliepė, atseit patikimi, ne komunistai. Pas juos mes išbuvom dvi paras. Užėmėm visą namą. O tie berniokėliai pasikinkę arklį važinėja po apylinkę. Kartą grįžta ir sako:

- Tas Gustonių Šimoliūnas, pas kurį jūs buvot užėję, jus seka ir ieško, kur nuėjot...

Vis dėlto jis susekė tuos Pyragius, pranešė rusams. Nors Pyragiai ir ilgai laikėsi, nepasidavė mūro kūtėj pas Juozą Daukšą Jurgeniškių kaime, bet rusai vis vien juos sunaikino, sudegino kūtę. O Šimoliūnas vis dar nerimsta, ieško daugiau partizanų. Tada mes iš Kelmučių išėjom ir apsistojom už kelių kilometrų dviejose sodybose. Kur aš buvau, ta sodyba arčiau krūmų, aplink apaugus vyšniom, slyvom. O sniego dar irgi nemažai, nes buvo kovo 22 diena. Ryte matom, kaip į aną sodybą, kur kiti buvo apsistoję, nuvažiavo pilnos rogės stribų. Pastatė prie daržinės arklį ir visi sulindo gryčion. Kiek pabuvus, matom, išeina vėl visi iš gryčios, sėda į roges ir išvažiuoja.

Nutarėm, kad viskas gerai, jeigu jau išvažiuoja. O maždaug už kilometro į šiaurės pusę nedidelis alksnynas. Netrukus pamatėm, kad jau į mūsų pusę atvažiuoja, matyt, tos pačios rogės su stribais, o nuo to alksnynėlio grupelėm tik eina eina irgi į mūsų pusę.

Anoji sodyba stovi kiek slėniau, o netoli kūtės griovys. Stribai atvažiavo iki to griovio ir visi išvirto iš rogių. Mums tokia situacija: nei pult juos, nei trauktis. O iš anos gryčios per langą toks Augyla joniškietis kaip šoko, taip ir krito vietoje. Rusai apsupo tą namą, per langus mėtė granatas. Visi anie 16 vyrų žuvo.

1946 m. Pakruojo ligoninėje buvo gydomas paimtas sužeistas partizanas Maslauskas iš Valdeikių kaimo. Stribai jį paėmė iš Pakruojo ir nuvežė į Joniškėlį. Sužinoję, kad jis atvežtas į Joniškėlio ligoninę, stribus išvijom iš miestelio, o Maslauską pasiėmėm ir išsivežėm. Vėliau Maslauskas išgijo.

...Aušra žuvo kartu su Šidlausku nuo Žagarės 1946 m. ir mano brolis Vladas netoli Mickaičių miške. Ten buvo išdavystė. Iš jų grupės registravosi Povilas Palionis ir dar išbuvo aštuonias dienas miške kartu su mumis. Todėl tas įtarimas ant jo ir krito. Dieną pamiškėje pjauna šieną, o naktį ateina nakvot į stovyklą. Tai aš jam ir sakau: „Tu gi, Povilai, užsiregistravęs ir dar vaikštai kartu su mumis, tave vyrai jau ruošiasi šauti". Iškart žmogus persimainė, žiuri tokiom išsigandusiom akim į mane, tyli ir nieko nesako. Jis visai netoli mūsų gyveno, vėliau mane sutikęs jis dar paklausė:

- Ar jums kas nors atsitiko po mano užsiregistravimo?

O ką čia gali pasakyt - tų puolimų buvo ne vienas, kas ten žino, kaip ten buvo... Nors tada aš supratau, kad jis lyg ir tikrina mane, ar mes jo neįtariame.

Mes sužinojom, kad J. Markulis-Erelis Gustoniuose įsėda į traukinį ir važiuoja į Panevėžį. O Panevėžyje netoli cukraus fabriko jis atseit turėjęs kažkokią „ryšininkų partizanų" grupę, per kurią palaikė ryšį su visais Panevėžio krašto partizanais. Tą mes gerai žinojome, kadangi jis ir pas mus kartą į būrį buvo atėjęs, bet kalbėjosi tik su vadais. Netrukus sužinojome, kad Erelis išdavikas. Ruošėmės net eit į Gustonius ir jį pasigaut, bet jis, matyt, pirmas pajuto, mes jo jau nebenutvėrėm.

Gavome žinią, kad su Bedugnių miško partizanais nori susitikti Bartašiūno pasiuntiniai. Mūsų vyrai neprieštaravo. Sutartu laiku keletas partizanų - mano brolis Vladas, Aušra, Bronius Varneckas iš Mickaicių kaimo, iš viso penkiese - gerai apsiginklavo, gražiau apsirengė (turėjom dar tokias lietuviškas uniformas) ir išėjo į Jakūbonių mokyklą, nes ten buvo sutarta su tais Bartašiūno cekistais susitikti.

Pas mus buvo toks Elnias, kilęs iš Šeduvos miestelio, neblogas literatas, spausdindavo miško laikraštėlius, jie su Aušra šapi-rografu daugindavo atsišaukimus. Tai jis paruošė tokią dainelę, dar daugiau ten kažko iš tos spaudos ir tiems vyrams įdėjo, kad perduotų Bartašiūnui. Ten buvo parašyta:

...Mes tavęs, arkliavagiau, neprašom laisvės,

Mes patys pasiimsim ją...

Šitie ir įteikė tiems į rankas. Tai po to susitikimo, būdavo, pilnos mašinos rusų kareivių apsupa miškus, išsidėsto ant kvartalinių, išstato postus, mums nei miške, nei laukuose nebėra vietos.

Grįžtant prie tų derybų, vyrai sakė, kad tie čekistai labai gyrė Bartašiūną, kad labai geras žmogus, kvietė visus eiti registruotis, visiems bus dovanota... Be to, dar ta prakeikta Amerika žmones subalamutino. Pamenu, kai kažkoks daktaras Karvelis per „Amerikos balsą" jau po keleto metų po karo kvietė mūsų vyrus pasinaudoti okupantų teikiama amnestija. Tai kurgi jie anksčiau buvo? Žmonės tikėjo ir laukė, o jie vis pliurpė, kad ateis, išvaduos, vis ne tiek daug žmonių būtų žuvę miškuose.

Išsiskiriant tie čekistai ir sako partizanams:

- Jūs mus paleidžiat, o grįžtant mus kiti paims... - ir prašo, kad partizanai juos palydėtų.

Tada partizanai jų paklausė, ar jie neginkluoti. Čekistai vienbalsiai atsakė, kad neginkluoti. Bet vieno iš jų, kai atsisėdo, aiškiai išsipūtusi kišenė. Tada Varneckas išsitraukė automatą ir, rodydamas anam pirštu į kišenėje pūpsantį pistoletą, pasakė, kad meluot nėra prasmės. Taip juos ir palydėjo per mišką iki pagrindinio kelio.

Kartą partizanai apsimetė stribais. Iš Šermukšnių kaimo į stribyną tarnaut buvo išėjęs Dominykas Damoševičius. Paprastai jis namuose nesilankydavo vienas, bet susirgo šunvotėm ir iš stribyno gavo kelias dienas atostogų, parvažiavo į namus kaiman. Smilgių valsčiuje, Girelės kaime gyveno jo panelė Stasė Šiupinytė. Tai jis pas ją ėmė lankytis. Tarp apsimetusių stribais buvo ir iš Linkuvos kilęs toks Egliniškis, gimęs Sibire, gerai šnekėjo rusiškai. Jie keturiese susėdo į roges ir nuvažiavo į Girelės kaimą pas tą mergaitę, kur buvo ir Damoševičiukas atėjęs. Atvažiavo jie pas šitą Šiupinytę, rusiškai kalba ir kviečia jį važiuot pagaudyt miškinių Šimoliūnų. Dominykas sutiko parodyt šitiems „stribams", kur gyvena Šimoliūnai. Sėdo kartu su jais į roges, rodo kelią. Važiuojant pamiške, vienam šaka užkabino kepurę ir numetė žemėn nuo galvos. Tas sušuko: „Sustokit! Kepurė nukrito!"

Damoševičiukas net aiktelėjo:

-    Tai jūs mokat lietuviškai?

-    Mes ne tik mokam lietuviškai, bet mes dar ir lietuviai partizanai esam, - atsakė jam kažkuris iš vyrų.

Damoševičiukas iškart galvą nuleido. Atsivežė jį į mūsų stovyklą Pavašakių miške. Tik išlipo iš rogių ir, pamatęs mane, užkalbino:

-    O, va ir Povilas?

Damoševičius aš pažinojau labai gerai. 1944 m., jau artėjant frontui, dar prie vokiečių, jų tėvas slapstėsi, kaip raudonųjų veikėjas. Jie turėjo aparatą „samagonui" varyti. Pasiskolinau aš iš jų tą bravorą. Atėjo ir šitas Dominykas. Varom „samagoną" ir šnekamės. O patrankų dundėjimas jau gerai girdėti Rytuose. Aš ir sakau:

-    Girdi, patrankos dunda, matyt, kad jau rusai ateina... Gal reiktų geriau prie jų nesikišt, būt neutraliems...

Dominykas tada man pasakė:

-    Veikiau ir veiksiu!

O dabar, kai jį čia atvežė, prašo jis manęs, kad jam padėčiau. O ką aš jam bepadėsiu. Tai aš jam ir pasakiau:

-    Daminiuk, tu sakei gi, kad veikei ir veiksi, tai veik ir toliau...

Miške galiojo maždaug tokia tvarka: tiems, kuriuos partizanų teismas nuteisdavo mirties bausme, vykdytojais daugiausia vadai skirdavo buvusius vokiečių okupacijos metais savisaugos ar kitų dalinių kovotojus, bet iš jų kiti kažkiek ir pasišaipydavo, kartais pavadindavo žydmušiais.

Dabar šitą Damoševičiuką reikia likviduot. Kadangi pas mus atvedė jį, tai pagal juos aš turėčiau ir likviduot. Bet aš kategoriškai atsisakiau. Tada vadai sako:

-    Mes jį paleisim.

-    Paleiskit, o kas man, - atsakiau.

Bet nepaleido. Išrikiavo visus į eilę ir paklausė, gal atsiras savanorių nuosprendžio vykdymui. Na ir išeina du: Pilipavičius ir Vaišvidas. Abu jauni berniokėliai. Aš ir vėl užprotestuoju, kad jauniems tokių dalykų negalima nei skirt, nei patikėt, nes gali neigiamai paveikt jų būdą. Abu jie pusbroliai, abu pasisiūlė savanoriais, matyt, toks jau jų charakterio bruožas. Visgi mano protestą viršininkai išklausė, paskyrė kitus. Tie nusivedė Dominyką į šalį. Bet čia įvyko netikėtas dalykas: nusirenginėdamas tą savo rusišką milinę, pasmerktasis staigiu šuoliu šoko į šoną ir ėmė bėgt. Tik sargybinis, stovintis ant kvartalinės linijos, pastebėjęs paleido į jį šūvius. Bėglys sužeistas nukrito ant žemės. Ir čia jau vietoje jam įvykdė mirties nuosprendį. Kaip nedaug trūko, kad daugelio mūsų artimieji būtų buvę pasmerkti dar žiauresniam stribų terorui, juk jis mus visus gerai matė ir pažino. Aišku, mums nuo to nei geriau, nei blogiau būtų buvę, bet šeimos tikrai būtų smarkiai nukentėjusios.

Vieną kartą netoli Budnikų lauko stovyklavome miške. Gražus pavasario laikas, šilta. Kelnės mano kiauros. Nuėjau toliau nuo stovyklos ir lopau, atsisėdęs ant kelmo. Girdžiu, stovykloj šneka, kad atvedė žmogų sušaudyt. Vadas tada mūsų buvo Petraitis - Vladas Juozokas. Aš ir klausiu, ką tokį atvedė. Sako, rado pas Križauskienę atvažiavusį vyrą su moterim ir vaikais, tai tą vyrą ir atvarė. Jis, pasirodo, pasitraukęs iš savo namelių nuo tremties į nuošalesnę vietą ir tupi. Jo trys broliai miške žuvę, jis vienas likęs. Pasirodo, Žiburiai atsivarė Boleslovą Pšitulskį, savo kaimyną, jie šalia vieni kitų gyveno. Aš leitenantui Petraičiui ir sakau:

-    Jeigu taip, tai pasiimkim automatus ir vieni kitus išpilkim... Ką jūs darot? Čia kitaip nebuvo, kaip Pšitulskio kumelė Žiburio vasarojų išbraidė... Argi jūs nesuprantat, kad čia kaimyno kerštas? Trys jo broliai žuvo miške, jis pats vaikelius susidėjęs į ratus nuo tremties slapstosi, išvažiavo iš namų, o jūs pasiruošę sušaudyt!

Įsivaizduokit, spygliuota viela rankos už nugaros jau surištos...

-    Greičiau atsiprašykit ir jo nelieskit, paleiskit, kad jis ir nesuprastų, kodėl jį čia atvedė...

Tiesiog smarkiai susinervinęs šituos žodžius aš išsakiau Petraičiui, pats net nesirodžiau, neduok Dieve, didžiausia gėda...

Petraitis tučtuojau davė nurodymą suimtąjį paleist. Po to Pšitulskį greit pagavo rusai ir išvežė į Sibirą.

Kada grįžo iš Sibiro, aš gyvenau Eimuliškio kaime. Užėjo jis pas mane. Tada aš jo ir paklausiau:

-    Ar žinai, Boleslovai, kodėl tu gyvas?

Jis man sako:

-    Matyt, todėl, kad ir tu gyvas...

Grįžtant prie Žiburių. Kiek pamenu, kartais tie vyrai tikrai labai garbingai kovojo, ypač kol buvo gyvas vienuolis Blynas. Kadangi Blynas buvo labai sąžiningas ir teisingas, jie ir sekė jo pavyzdžiu, rytais ir vakarais kalbėdavo maldą. Kartą, pamenu, vyko siautimas prie Pavašakių lauko. Tas Blynas su kitu partizanu stovėjo sargyboje pamiškėje prie pat Morkūno klojimo. Atvažiavo rogėmis rusų kareiviai, prisiplėšę kaimuose žmonių drabužių. Dalinasi tuos drabužius, kilnoja, o Blynas prisitaikė ir trenkė į juos iš „dešimtuko", ruskeliai iškart susmuko vietoje.

Su Žiburiais kartu miške vaikščiojom. O šitas jų brolis Juozas, kuris dabar Panevėžyje gyvena, truputį keistoko būdo vyriokas buvo. Būdavo, kaką padaro, lapu nusišluosto ir nusišluostęs dar tą lapą pauosto. Jis viską uostydavo. Miške su savim vis nešiodavosi baltą staltiesę. Tai mes jo ir klausiam:

-    Juozai, kam tu tą staltiesę nešiojies?

-    Jeigu nušaus, turėsit į ką suvyniot, - sako jis mums.

1945 m. Ažagų miške prisilaikė partizanų grupelė, apie dešimt žmonių, kuriai vadovavo Baravykas - Kazimieras Bručas. Netoli mūsų namų vėliau šitam Baravykui vyko teismas. O teisė jį todėl, kad kaip būrio vadas be jokio partizanų vadovybės sutikimo savavališkai registravosi ir dar kulkosvaidį nunešęs atidavė, išvardijo visų savo grupės partizanų pavardes, kurių artimuosius greit po to ėmė stribai persekiot ir terorizuot.

Į teismą susirinko kelios grupės iš įvairių miškų. Ir galutinis partizanų teismas nusprendė likviduoti Baravyką.

Į teismo sudėtį įėjo Juozokas-Petraitis, Giedrikas-Švelnys, Česnakas (Česnakavičius)-Valas ir dar keletas.

Nuosprendžiui vykdyti buvo paskirti trys partizanai, tarp jų ir Cvirka - Julius Valantinas, kuriuo vėliau visi partizanai labai pasipiktino, kadangi maždaug po savaitės ir jis pats registravosi. Tuoj po teismo Baravykui buvo įvykdytas mirties nuosprendis (mano žmona Baravyko pusseserė).

Buvo toks partizanas Lukoševičius, labai bailus, nors vokiečių okupacijos metais veikė gana narsiai. Atėjo netoli Pušaloto, kažkoks stribas iššovė kartą, tai numetė ir šautuvą ir basas be batų - atgal į mišką. O kokią bobą pamušt, tai būdavo pirmas.

Tirkšlionių, Pavašakių vyrai kažkaip pradėjo šnekėt, kad man reiktų legalizuotis, kadangi jau penki broliai žuvę, atseit nors vienas liks gyvas. Talačka - kaimynas - organizavo pinigų rinkliavą iš žmonių ir nupirko man dokumentus. Pasą atnešė tokia Zonė Brazinskaitė, kuriame vietoje 1916 m. gimimo padarė 1906 m., žodžiu, mane „pasendino". Tada aš ir išėjau iš miško (1946 m.) ir išvažiavau į Klaipėdą. Ten stojau dirbti į MTS (mašinų-traktorių stotis). Alga nedidelė, per mėnesį uždirbu 9 červonsus, o duonos kepaliukas 5 červonsai. Taigi gyvenk kaip nori iš tokios algos. Mechanikas Krapštukis, matyt, buvo ne komunistas, prie vokiečių dirbęs laivyne mechaniku. Davė man tokį traktorių ir pasiuntė į kaimą kult javų. Jau šiek tiek lengviau pasidarė, gauni kokios bulvienės pasrėbt. Bet čia irgi viską valdo stribai. Vieną dieną iškuli, o kitą dieną stribai suvaro žmones su arkliais, sukrauna į vežimus tuos grūdus, ant priekinio vežimo užsodina diedą su armonika, tas turi grot visą kelią, dar raudoną vėliavą įkiša tarp drančkų ir „raudonoji gurguolė" veža grūdus į Klaipėdą valstybei priduot.

Kiek per ilgai padirbau jau prie tos kuliamosios. Nufotografavo mane, kaip geriausią mechanizatorių, ir į „Tiesą" įdėjo nuotrauką. Tuo ir pasibaigė mano gyvenimėlis su nusipirktais dokumentais. Ir vėl atgal į mišką sugrįžau. Tai buvo jau 1947 m. Stengiausi slapstytis vienas. Pagyvendavau pas seserį Olę, susitikdavau dar ir su buvusiais savo būrio vyrais, bet jau netrukus registravausi.

Jakūbonių kaime pas Zonę Brazinskaitę atvažiuodavo Pušaloto stribų viršininkas Šmukavidas (baškiras). Vieną dieną sutarėm, aš nuėjau pas ją. Ji anksti ryte nuvažiavo į Pušalotą ir atvežė tą viršininką. Jis man pasakė:

-    Aš tave užregistruosiu, tau nieko blogo neatsitiks, bet ginklą reikės atiduot...

Aš jam pasakiau, kad ginklo neturiu, jį man paėmė per kautynes.

-    Mes žinom, - sako jis man, - bet va yra skundas... O kaip atsakyt? 24-tą gegužės buvai Mickaičiuose pas Palionį atėjęs su kitu partizanu, abu ginkluoti, prisipylėt baklages vandens prie šulinio ir išėjot. Matai, kitaip aš negaliu. Jeigu nesutinki su mano pasiūlymu, tada eik atgal į mišką...

Ta Zonė turėjo šautuvą, tai ji man jį davė. Ir tada aš jau legalizavausi. Kada legalizavausi, pradėjo reikalaut, kad šnipinėčiau. Apsigyvenau pas tą Zonę Jakūboniuose, iki Pušaloto 15 kilometrų. Nueinu - sakyk... sakyk... ir sakyk. Nepasakei, ateik rytoj, gal rytoj ką pasakysi... Taip jie mane vos ne kasdien valkiojo kokias dvi savaites. Baigėsi mano kantrybė, ir aš jiems pasakiau:

-    Žinote ką? Daugiau aš nebeateisiu... Kad norit, vežkit į Sibirą. Arba į kalėjimą... Jeigu valstybė mane legalizavo, aš jos suteikta teise ir pasinaudojau. O jei negalima, tada darykit, ką norit. Supraskit mane: man reikia gyvent, reikia valgyt, reikia apsirengt, aš turiu dirbt. Kiekgi aš galiu taip vaikščiot?

Tą mergaitę Zonę areštavo. Liko gyvuliai. Tai aš dar tuos gyvulius turėjau prižiūrėti, pašerti. Tiksliai aš nežinau, už ką areštavo ją, tik jaučiu...

Be to, aš jiems pasakiau, kad žinau, kuo šnipo gyvenimas baigiasi, juo aš nebūsiu... Tada jau pasakė:

-    Na eik eik, kai reikės, pasišauksim...

Nuo to karto jau lyg ir atstojo. Bet kada vėliau reikėdavo išpirkt obligacijas, tai, būdavo, po septynis šimtus uždeda, savų nebeužtekdavo, reikėdavo dar skolintis.

Tiesa, kiek užsidirbęs, pradėjau ieškot pirkt karvutės. Ir sužinojo apie tai Pušaloto tardytojas Staržinskas. Tai jis atėjo pas mane ir ėmė reikalaut, kad atiduočiau jam pinigus. Jis vis su stribais vaikščiodavo po kaimus. Neturėjau aš tų pinigų tiek, kiek jis prašė, tai vietoj jų nuvežiau jam kumpius, lašinius, dešras. Jis visus ūkininkus tokiu būdu reketuodavo. Mano žmonos brolis taip pat buvo registruotas, tai ir iš jo reikalavo pinigų. Jis irgi vežė dešras. Staržinskas nemažai žmonių apiplėšė. Jis man pasakė:

- Žinai, kaip Alebai buvo? Ir tau taip bus.

O ką tu jam? Nušaus ir nueis sau švilpaudamas.

Daug skaudžių momentų teko patirti, bet vis išeidavo kažkaip į gerąją pusę. Kartą, jau buvau užsiregistravęs, ten, kur aš gyvenau, įvyko susišaudymas. Tuo metu aš buvau nuėjęs pas kaimyną Jurevičių. Ten toks Jonas Vėdaras susivaidijo su skrebais, atlėkė pas Brazinskaitę, paėmė kumelę iš kūtės, sėdo ir išjojo. O stribai šaudė į jį. Pradžioje ir jis buvo miške, bet pažiūros jo raudonos, o dar neliečiamų metų, tai ir miške neilgai pabuvo, grįžo į namus. Dėl to susišaudymo aš pasitraukiau vėl į mišką, bijojau, kad atėję stribai nenušautų. Kada susitvėrė kolchozas, mane paskyrė brigadininku. Reikėdavo duot grūdų į mišką, ateidavo Valas - Česnakas (kitur Česnakavičius) sūnus. Jo sesuo Karilė - Česnakaitė, o tėvas Bosas - Baltrus Česnakas miške buvo būrio virėjas. Žodžiu, visi buvo partizanai.

Pasakoja ANTANAS KRASNADOMSKIS

Užrašyta Šlapučių kaime
1988 11 20

Gimiau 1924 m. Šlapučių kaime, Čekiškės parapijoje, Kauno apskrityje. Mano tėvas pradžioje žemės visai neturėjo, vėliau iš bendro ploto tėviškėje jam buvo atidalyta 4 ha. Jis tos žemės nevaldė, ji bendrai priklausė jo tėvams.

1929 m. tėvas išvyko į Braziliją. Likome aš, sesuo ir motina. Iki to laiko jis dirbo Kaune Vilijampolėje, Petriko baldų fabrike.

Kadangi uždarbis buvo nedidelis, jie keturiese ar penkiese sutarė užsidirbti pinigų svetur, bet po metų Brazilijoje tėvas mirė.

Baigiau Šlapučių pradinės mokyklos tris klases. Šeimoje ir mokykloje mus mokino gražiai, katalikiškoje aplinkoje.

Vieną skaudų vaikystės atsiminimą galiu pasakyti, kad tuo metu į neturtingus mokinius mokytojai žiurėjo blogiau, ypač tuo pasižymėjo Pranas Žiauka.

1940 m. užėjus rusams, nuotaikos kaime pasikeitė, įspūdis buvo labai blogas.

Netoli mūsų stovėjo rusų dalinys. Kareiviai vaikštinėdavo palei gryčias, pastebėję vertingesnį daiktą, stengdavosi jį nukniaukti. Pas mūsų kaimyną Juozą Vosylių į Šlapučių kaimą iš Kauno buvo atvykęs drobės fabriko savininkas Daugirdas. Tuo metu aš kaip tik įėjau pas tą Vosylių į kambarį. Žiūriu -du rusų karininkai su pistoletais rankose šitą žmogų įvarę į kampą muša. Nuo rankos nuplėšė laikrodį, pražiodė ir pamatė, kad sudėti priekiniai auksiniai dantys, vienas pistoleto rankena trenkė į juos ir išplėšė iš gerklės. Po to su šitais „talismanais" kruvinose rankose šoko abu per duris ir tiesiai į rugius, kad kas nepastebėtų.

Kai 1941 m. pamačiau vokiečius, jie atrodė labai puikiai, o vėliau nieko nesiskyrė nuo rusų. Savo veiksmais jie labai papiktino kaimiečius - atiminėjo iš žmonių gyvulius. Kad vokiečiai nepaimtų į savo armiją, mums iš Čekiškės policijos duodavo žinią, kada vokiečiai atvažiuos gaudyti naujokų. Tada mes išsilakstydavome.

Antrosios sovietų okupacijos metu 1944 m. jau turėjau 20 metų. Žinojau, kad atėję rusai gali paimti į kariuomenę, todėl pradėjau slapstytis. Pradžioje slapsčiausi namuose, o paskiau išėjau į mišką. Po kaimus ėmė siausti rusų enkavedistai, degino trobesius, ypač tuos, kur įtardavo esant pasislėpusius vyrus. Mūsų kaime net kelis klojimus sudegino. Slapsčiausi su ta mintimi: verčiau savo žemėje žūti, negu kur nors svetimame krašte ir dar už svetimus kariaujant. Iš mūsų kaimo į mišką buvo išėję: Antanas Staniulis (vėliau sėdėjo kalėjime 10 metų, šiuo metu miręs), Vytas Staniulis (šiuo metu gyvena Kaune), Polius Kačiulis. Buvo keletas ir tokių, kurie tik slapstėsi namuose, bet į mišką nėjo.

Mūsų apylinkėse miškai labai nedideli, gal todėl ir slapstytis juose partizanams buvo gerokai sudėtingiau. Mes juos vadinome „sodais". Dabar tiesiog nesitiki, kad tuose „soduose" mes galėjome tiek išsilaikyti. Vėliau perėjome į Pernaravos miškus, prisilaikėme Laučynės didmiškyje. Partizanų būriui, į kurį aš atėjau, vadovavo Česlovas Stašaitis. Mūsų krašte kokių nors didesnių būrių nebuvo, nebuvo ir didesnio organizuotumo, daugiau partizanų veikė pavieniui.

1946 m. Vosbutuose už Dubysos buvo susirinkęs nemažas būrys partizanų. Čia jie buvo suėję iš labai plačios apylinkės, įvyko susirėmimas su rusų NKVD garnizonu. Rusams buvo didelė netektis, kadangi žuvo jų vadas kažkoks papulkininkis. Vosbutų kaimas tada beveik visas sudegė. Dauguma partizanų iš apsupimo išsiveržė, dalis žuvo. Apsupę kaimą rusai laikė porą savaičių.

Per tuos mano partizanavimo metus keletą kartų teko susidurti su rusų NKVD kariuomene ir skrebais.

Kartą dienos metu mes dviese su Antanu Tandzegolskiu-Tauru (mirė lageryje) kaime užsukome pas ūkininką Zaleckį, o ten apie 12-ka skrebų daro kratą, kraunasi į vežimus to ūkininko turtą, atseit nubuožina. Čia gyveno ir Antano motina. Tuo metu mes įėjome į gryčią. O prie kambario durų stovi skrebas su šautuvu. Klausiu:

-    Ko čia jūs atvažiavote?

Jis sako:

-    Atvažiavome konfiskuoti turto.

Tada mes atidarėme duris ir įėjome tiesiai į kambarį, kur po spintas ir komodas kuitėsi apie dešimt skrebų. Aš buvau apsirengęs rusiškais baltais kailiniais, susijuosęs diržu, kišenėje turėjau tik pistoletą, o Tandzegolskis-Tauras irgi tik pistoletą. Automatus, prieš įeidami į sodybą, paslėpėme krūmuose.

Įėję į kambarį, pasakėme: „Nešdinkitės tučtuojau iš kur atėję!" O jie mums atsakė:

-    Gerai. Jūs eikit sau, o mes sau...

Jie tada sėdo į vežimus ir - kiek arkliai įkabina Čekiškės link. O mes laimingai grįžome į mišką pas savuosius.

Čekiškėje veikė skrebai Repša, Bereiša ir Volodia - rusas. Šituos aš gerai pažinojau, nes jie daugiausia vadovavo visam Čekiškės skrebynui.

Vėliau, po to skrebų išvijimo iš Zaleckių sodybos, aš buvau atėjęs į namus. Tuo metu užėjo rusų NKVD garnizonas ir siautė apylinkę. Aš nespėjau pasislėpti, rado mane besėdintį iš ryto kambaryje ir, žinoma, suėmė. Nuvežė į Čekiškę. Tas pats Repša ir rusas Volodia pastatė prie sienos, veidu į juos, ir pareikalavo, kad išduočiau savo bendražygius. Aš pasakiau, kad nieko nežinau, o jie sako:

-    Užsiverbuok... Kiekvieną savaitę atneši mums žinias, paliksi sutartoje vietoje, tada paleisim.

Aš pasakiau, kad nesiruošiu užsiverbuoti ir jokių žinių nepranešinėsiu.

-    Tu mūsų žmogus, mažažemis...

Aš vis tiek nesutikau su jų siūlymais. Tada Repša paėjo toliau, išsitraukė pistoletą, man liepė stovėti, o pats klausia: sutinki ar ne - ir šauna palei ausį. Šaudė, kol jam pistoleto apkaboje šoviniai pasibaigė, ir vis grasino:

-    Kaip šunį nudėsiu, jei nesutiksi...

Matau, kad kitos išeities nėra. Sakau: sutinku. Pakišo kažkokius popiergalius, liepė pasirašyti. Pasirašiau, ir paleido. Parėjau namo, pasiėmiau šiltesnių drabužių ir išėjau miškan į būrį.

Mūsų būryje buvo apie 10-12 vyrų. Dauguma ginkluoti automatais PPŠ, keli šautuvai, turėjome vieną kulkosvaidį.

Žiemą ir vasarą gyvenome miške. Dažnai išeidavome į kaimą pas žmones, rinkdavomės maistą, drabužius - kas ką duodavo. Prievarta niekada iš nieko nebandėme ką nors paimti. Imdavome tai, ką žmonės duodavo savo noru. Tik jei sužinodavome ką turint ginklą ar šovinių, su tais kalbėjome griežčiau, su tokiais nesiceremonijome, nes ginklai ir šoviniai mums buvo gyvybiškai reikalingi.

1946 m. mūsų apylinkėse buvo susimetusi viena plėšikų gauja, kuri partizanų vardu iš žmonių atiminėjo gyvulius, drabužius, vertingesnius daiktus. Mes juos bandėme sunaikinti, bet nepavyko.

Kartą atėjome į kaimą. Buvome pasiskirstę po kiemus. Ir pranešė, kad enkavedistai mus supa. Teko trauktis, bėgome kas kur, daugelis ir ginklus pametė iš to strioko. Man iš kulkosvaidžio peršovė petį. Kai Rudakių miške susirinkome dvylika vyrų, tik trys turėjo ginklus, kiti buvo juos pametę. Tuo metu mūsų būriui vadovavo Lebedskis. Jis kilęs iš to paties Šlapučių kaimo. Būrys pastovaus ir gero vado neturėjo. Kiekvienas stengėsi iš padėties išsisukti individualiai, kad tik nepatekus enkavedistams į nagus.

Po šito pabėgimo kitą naktį mes dviese grįžome į kaimą surinkti tų ginklų, kuriuos draugai išmėtė.

Mes žinojome, kad Čekiškėje NKVD būstinėje yra sąrašai žmonių, numatomų vežti į Sibirą. Nutarėme tuos sąrašus pagrobti. Susitarėme su kitais būriais, kurie sutiko mums pagelbėti. 1946 m. apie Naujuosius metus, pamenu, dalyvavo partizanų būrys iš Vosbutų kaimo, iš kitų apylinkių, maždaug apie 50 vyrų. Turėjome tris kulkosvaidžius, kiti buvo ginkluoti šautuvais bei automatais. Apsupome Čekiškę. Buvo sudarytas smogiamasis dalinys iš 12-os vyrų. Aš dalyvavau šitam dalinyje centre. Iš karto susidūrėme su sargyba. Įvyko susišaudymas, bet mūsų vadai sargybinius perspėjo, kad nešaudytų. Mes irgi nutraukėme ugnį, žodžiu, su sargybiniais susitarėme gražiuoju. Įėjome į būstinę, pasiėmėme tai, kas mums buvo reikalinga, ir ramiai sau pasitraukėme. Būstinėje buvę aštuoni skrebai ir iš Kauno atvykęs kažkoks partorgas buvo sunaikinti. Iš mūsų tik vienam peršovė petį. Radome ir mūsų apylinkės pirmininko Maziliausko sudarytą sąrašą asmenų, kurie turėjo būti ištremti į Sibirą. Šitas pirmininkas vėliau ganė kolchozo karves. Bet ilgai džiaugtis laimingu, jo paties kurtu tarybiniu rojumi jam neteko.

Aš sovietine valdžia nepasitikėjau, nes ji stovėjo tik ant gryno melo pamatų. Todėl, kai buvo paskelbta pirmoji amnestija, nėjau pas juos registruotis, nes žinojau, kad turėsiu jiems kažką pasižadėt, o tai jau buvo ne mano būdui.

Miške išbuvau iki 1946 m. pabaigos. Po to mūsų būrys ėmė skirstytis. Vieni pasiliko, kiti registravosi, o aš išvykau į Kauną ir ten slapsčiausi visą laiką palaikydamas ryšį su pogrindžiu. Kaune mane suvedė su studentu iš Gučkampio Jonu Venslausku, kuris mokėsi Medicinos institute. Mano pažįstami davė rekomendaciją kreiptis pas jį dėl dokumentų. Aš su juo sutariau dėl tų dokumentų ir vieną vakarą nunešiau jam savo nuotraukas. Tuo metu jis gyveno Kauno senamiestyje. Aš dar nešiausi nusipirkęs „kastantinką", dar pašnekėjom, pažadėjo po kelių dienų padaryt dokumentus. Pas jį išbuvau iki 17-os valandos. Dar prašė, kad nakvočiau. Tai buvo 1947 m. vasario 26 d. Kai tik išėjau iš Venslausko, pro mane kelis kartus pralėkė „viliukas", o netoli turgaus pasivijęs sustojo. Iš jo iššoko keturi ar penki vyrai ir griebė už rankų, išmušė „kastantinką", užlaužė rankas. Aš dar šaukiau: banditai, banditai! Puolė keli jauni vyrai manęs gelbėti, bet juos išsklaidė, o mane įmetė į „viliuką". Dar bandžiau išsilaisvinti, kelis kartus spyriau į duris, bet kai pistoleto rankena davė į smilkinį, netekau sąmonės. Tuo metu supratau, kad aš patekau ant provokatoriaus meškerės. Vėliau jau teko girdėti nepaneigiamų faktų apie tą išdaviką Venslauską. Dar prieš mane dėl dokumentų kreipėsi pas jį iš miško pasitraukę partizanai. Tuo metu jo namą apsupo enkavedistai ir partizanus areštavo. Po manęs jis išdavė savo kaimyną Aleksą Jušką (šiuo metu miręs). Dar iš anų laikų buvo žinoma, kad Venslaus-kas tokiu būdu, neva padirbinėdamas dokumentus, išdavė du šimtus žmonių.

Tuo metu, kai mane suėmė ir atvežė į Kauno saugumą, uždėjo antrankius ir įkišo į „boksą" visą suriestą. Ir šitam „bokse" išlaikė per naktį. Ryte, kada atidarė, aš jau nebepaėjau, mane tiesiog ištraukė ant grindinio, ėmė spardyti, rankomis visaip mušti. Prasidėjo tardymai. Kaip tik naktis - ir varo, ir varo. Tardymo metu su manim elgėsi labai žiauriai, net pasirašant antrankių nenuimdavo. Šitaip iki liepos mėnesio tęsėsi. Nusiveda į kabinetą, nuauna, paguldo ant suolo, dviese iš viršaus prispaudžia, o trecias lazda per padus daužo. Nebuvo tos nakties, kad nespardytų ar kaip kitaip nekankintų. Tardytojai daugiausia buvo rusai.

Po tardymo nuvežė į Mickevičiaus gatvėje esantį kalėjimą, kuriame buvo apie 18-ka žmonių. Šitam kalėjime mane teisė karinis tribunolas 1947 m. liepos 21-22 d. pagal BK str. 58-1a, 58-8 ir 58-11 25 metams.

Po teismo išvežė į Vilniaus Lukiškių kalėjimą, kur įmetė į rūsyje esančią mirtininkų kamerą. Kameroje sėdėjo trys vyrai, nuteisti mirties bausme. Netrukus jiems nuosprendžiai buvo pakeisti į 25-rius metus. Po to patekau į Rasų gatvėje esantį kalinių persiuntimo punktą. Ten šiuo metu kriminalistų lageris. Čia mus sumaišė su kriminalistais. Susipažinau su nuteistu buvusiu partizanu (atrodo, nuo Zarasų) Šturmu. Buvo tvirtas ir drąsus vyras, su niekuo nesiskaitė, todėl mūsų kriminalistai vengė ir nebandė skriausti. Tiesa, iš šitos „peresylkos" mes bandėme pabėgti, vadovavo tas pats Šturmas ir dar keletas mūsų politinių kalinių. Gavome prižiūrėtojo uniformą, raktus, buvom atrakinę jau dvi kameras ir iš trečios prašėme, kad išleistų išvežti „parašę". Kai tos kameros prižiūrėtojas atidarė duris, jį griebėm ir surišom, atrakinome ir daugiau kamerų. Pirmutiniai išeidami sutiko „balandiorą", jis irgi buvo iš kalinių, bet jo sugaut nespėjom. Jis išlėkė į aikštę ir ėmė šauktis pagalbos. Iš bokštelių pasipylė raketos, į zoną greit prisistatė administracija ir mūsų pabėgimą sužlugdė.

Netrukus mus patalpino į stolypinskus vagonus ir išvežė į Komijos ATSR. Tris paras važiavome iki Pečioros. Pečioros persiuntimo lageriuose išlaipino ir davė „pamoką", užleido „batavikus", kurie buvo teisti aštuntą, dešimtą kartą. Ir „nadzirateliai" pasakė: „Jūs iš čia nebeišvažiuosite!" Tarp kalinių buvo ir tokių lietuvių, kurie vežėsi maišus, prikrautus maisto, drabužių. Patys valgo, o savo likimo broliui nepasiūlys, daugiausia tai vyresnio amžiaus žmonės. Mūsų jaunų vyrų buvo nemažai, kuriems po teismo neleido net su savais pasimatyti, o apie maistą ar drabužius nebuvo nė kalbos. Tris paras išbuvome be miego tarp tų kriminalistų ir kovojome tik už šituos ūkininkus su pilnais maišais. Kai mus užpuolė kriminalistai, mes jiems suruošėme tokią „pirtį", kad jie nežinojo, kur slėptis, šoko net į „zaprietzoną", o ten sargybiniai juos šaudė kaip šunis. Bet kai mus sulaipino į vagonus pervežimui į Komiją, vagone mūsų buvo po du, po tris, o jų - kiek tilpo. Tada jie su mumis jau ką norėjo, tą ir darė. Mus nurengė, davė tokius kareiviškus skudurus, mūsų drabužius jie atidavė sargybiniams, tie nešė ir pardavinėjo stotelėse. Kriminalistai gyveno kaip ponai, o mes per tris kelionės paras tik vieną kartą gavome labai nedaug pavalgyti.

Kelionėje turėjau labai gerą draugą Vytautą Stančiką, kilusį iš Tauragės. Po lagerio aš jo visur ieškojau, bet neradau, matyt, gal jo jau gyvo nebėra. Po trijų kelionės parų traukiniu mus išlaipino kažkur Komijos teritorijoje tiesiog ant sniego. Tolimesnei kelionei buvo paruošti traktoriai su buldozeriais, prie jų prikabintos „šlipkės" vežt nepaeinantiems, amerikoniški „študbėkeriai". Šitaip mes patraukėme dar toliau į šiaurę - per tundrą, užšalusiomis upėmis. Kalinių apsaugai paėmė „samoochraną", žodžiu, kriminalistams įdavė šautuvus, ir jie mus taip varė du mėnesius, paskui save kelią nukloję kalinių lavonais. Jų viršininkas buvo kariškis, o jie patys buvę teisti už kriminalinius nusikaltimus iki 2-3 metų.

Šaltis daugiau keturiasdešimties. Parenka prieš naktį vietą kur nors ant sniego, ir pasiruošiam nakvynei. Vedasi kriminalistas politkalinį, atseit malkų paieškot, pamatysi, kad jau vienas, be kalinio, grįžta. Tada vėl vedasi kitą. Ir taip - kiek jam patinka. O kai paklausia, kodėl nušovei, tas sako: „Bandė pabėgti".

Nuvarė mus į Labytnangį ant Obės upės kranto. Vienoje pusėje kranto išsidėstęs senas caro laikų kalinių miestas Salechardas, o kitoje pusėje Labytnangis.

Pradžioje mus apgyvendino „zemliankose". Čia teko sutikti du lietuvius - Aleksą Grigalavičių ir Kuzą. Abu jie buvo brigadieriaus pakalikai, t. y. pavaduotojai. Brigadierius buvo rusas.

Jie dalino duoną. Tai mes iš jų gaudavome tik pusę to davinio, kuris mums priklausė. Paros davinys buvo 500 gramų duonos vienam kaliniui, vandenėlis ir daugiau nieko.

Kartą baigėsi mano kantrybė, ir aš jiems pasakiau:

-    Chamai jūs! Kodėl jūs savo tokių pat brolių kraują geriate?!

-    Tu čia daug nesišakok, būsi sutvarkytas, - atsakė jie man.

Mes tada tiesėme geležinkelį iš Labytnangio link Uralo kalnų.

Jie mane perdavė konvojaus viršininkui. Šis pasikvietė mane ir liepė eiti. Bet aš jau žinojau: jeigu pradėsiu eiti, nušaus. Sakau: „Ką nori daryk, neisiu ir viskas". Tada jis įsakė „samoochranikams", kad mane sumuštų. Tie daužė tol, kol netekau sąmonės. Po to įmetė į vežimą ir nuvežė į lagerio zoną, pasodino izoliatoriun. Po kelių parų išvežė į „štraflagerį" - į režiminį lagerį. Ten aš atsidūriau vienas tarp kriminalistų. Čia irgi dirbau prie geležinkelio trasos tiesimo. Į darbą varė po 10 kilometrų pėsčiomis. Kartą, grįžus iš darbo į lagerį, „vachtoje" pas mane rado iš vielos pasidarytą adatą, pas kitą ruskelį rado nedidelį skardos gabaliuką, pasigamintą vietoje peilio, dar pas trečią ruskelį irgi kažką rado. Mus visus suguldė „po plastunski" ir įsakė šliaužt per visą lagerio zoną (apie 300 metrų) į kampą prie sargybos bokštelio. Ten buvo iškastas toks pusmetrio gilumo tvenkinys, pilnas vandens. Tris kartus per tą vandenį perplaukėme, paskui prie bokštelio mus kniūbsčius paguldė. Pradžioje dar nieko, bet po kiek laiko pradėjo purtyt šaltis, nes jau buvo vėlyvas ruduo, samanos sušalę po mumis, naktys šaltos. Šitaip mus išlaikė per naktį. Ryte netekom sąmonės. Ir daugiau nepamenam, kas ir kur mus nunešė. Po viso šito aš jau nebepaėjau, išvežė į „OP". Tai pasveikstančiųjų lageris.

„Štraflageryje" gyvenimo ir darbo sąlygos buvo nepavydėtinos. Su mumis, politiniais, tiek prižiūrėtojai, tiek kriminalistai elgėsi neišpasakytai žiauriai. Maisto davė tiek, kad tik palaikytų gyvybę, o kriminalistai iš duonos ir cukraus virė „samagoną", gėrė ir lošė kortomis kartu su prižiūrėtojais, „paikę" mes jiem uždirbdavome. Kada mus nuvarydavo į pirtį, žmonės ne-simuilino, o pagriebę muilą valgė kaip kokį skanėstą. Valgė supuvusių žuvų kaulus ir krito kaip lapai nuo bado ir ligų. Šituose Komijos lageriuose man teko iškentėti dvejus metus. Atėjo džiugi žinia, kad mus, politinius, atskiria nuo kriminalistų ir išveža kitur. Tuo metu, pamenu, buvau sutikęs lietuvį kalinį Juozą Meilutį. Mus kartu nuvežė į Taišetą (Irkutsko srityje). Taišete patekau į persiuntimo punktą. Čia jau kriminalistų nebebuvo, sąlygos buvo visai pakenčiamos. Iš čia mus išgabeno į Kolymą, netoli Magadano. Ochotsko jūra plukdė anglišku laivu „Džurma", o kiti plaukė laivu „Anogin". Mes nuplaukėme per tris paras, o anie plaukė septynias paras. Iš čia sunkvežimiais vežė apie tūkstantį kilometrų į „DDO". Čia statėme elektrinę, buvo medžio apdirbimo kombinatas. Kas neturėjo specialybės, kišo į šachtas, urano ir volframo kasyklas. Aš likau dirbti prie statybų. Jau turėjau neblogus rūbus, patalynę, gyvenau kaip laisvėje. Iš „DDO" mane išvežė į Susumaną, netoli Vetrino. Čia sutikau Praną Skeiverį nuo Raguvos.

Vetrine sandėlio vedėju dirbo Lietuvos žydas, irgi kalinys. Jis ėjo per zoną ir rinkosi darbininkus į sandėlį. Iš mūsų jis paėmė vieną rusą, vieną moldavą ir lietuvį - mane.

Lageryje aš dirbau rūkoriams muštukus. Už vieną muštuką duodavo saują aukso. Bet argi tada tas auksas buvo galvoje -duona už auksą buvo brangesnė, todėl aš to aukso neimdavau, o prašydavau duonos. Be to, Magadane duoda visiems pasirašyti: jei ras aukso, vėl iš naujo sėdėsi, atbūto laiko neužskaitys.

Po Stalino mirties mūsų padėtis žymiai pagerėjo. Į rankas gaudavome jau ir pinigų, valgykloje galėjome nusipirkti maisto, rūkalų, viršininkai visai kitaip į mus žiūrėjo. Nuo 1957 m. gyvenimo sąlygas lageriuose vėl sugriežtino. Uždraudė iš namų siuntinius, labai ribojo laiškus. Iš Vetrino 1958 m. vėl grįžau į Irkutsko sritį. Kartu su manimi važiavo lietuviai: Bronius Kinertas, Vytautas Naudžiūnas, Pranas Skeiveris. Atvežė į tą patį Taišetą. Kurį laiką dirbau lentpjūvėje. Čia dirbo keli „stachanoviečiai", varė išsižioję, apie savo sveikatą negalvojo. Aš įlindau į gaterio duobę ir varantįjį diržą patepiau solidoliu, kad tas gateris sustotų. Mane pastebėjo prižiūrėtojas, ir gavau 15 parų karcerio. Tiesa, čia dirbo vienas japonas - Inasaki, su kuriuo mes gerai sutardavome. Jis buvęs karininkas ir teistas nenormuotam laikui, žodžiu, sėdėt visą gyvenimą. Buvo nuteistas už tai, kad bėgo iš rusų nelaisvės. Po karcerio išgrūdo metams į „štraflagerį". Čia sutikau Justą Šiliną (šiuo metu gyvena Panevėžyje), kunigą Praną Račiūną (šiuo metu kunigauja Alytuje), kunigą Kazimierą Vaičionį (šiuo metu kunigauja už Vilniaus, Turgelių parapijoje). Šitame lageryje jau buvo lengviau negu pirmą kartą, buvo daug savų žmonių. Aš įtaisiau rūkyklą zonoje. Rūkėme žuvį ir džiaugėmės savo likimu. Po metų vėl į Taišetą atvežė. Dabar jau pradėjo skirstyti po lagerius, mane nugabeno į Mordoviją. Čia pristatinėjo komisijai ir 1961 m., ir 1962 m., tačiau vis dar nepaleido, sakė, kad dar „nepasitaisęs", ragino užsirišt raištį, atseit būti draugovininku. Aš griežtai atsisakiau. 1964 m. į Mordoviją atvyko Orienburgo karinis tribunolas ir vykdė perteisimus - daugeliui kalinių mažino bausmes ir paleido į namus. Šis tribunolas peržiūrėjo ir buvusio žydšaudžio Grigalavičiaus bylą, to, kuris mane „štrafnikų" lageryje bandė sutvarkyti. Kai salėje Grigalavičius atsistojo, ant jo rankos buvo užrištas raudonas raištis. Prokuroras jam pasakė:

- Neseniai nešiojai baltą raištį, dabar užsirišai raudoną. Tai dar pasilik ir panešiok šitą.

Grigalavičiaus nepaleido, paliko dar metams lageryje. Salėje visi ėmė ploti.

Mane perteisė ir išleido namo. Tai buvo 1964 m. balandžio pabaigoje, atsėdėjau aštuoniolika metų ir du mėnesius. Kada apiformino dokumentus ir išleido iš lagerio, prisistatė saugumiečiai iš Lietuvos ir pasakė, kad į Lietuvą man grįžti draudžiama. Pasiūlė važiuoti į Baltarusiją ir išrašė bilietą iki Borisovo geležinkelio stoties. Aš jiems pasakiau: „Galite kur norit man rašyti bilietą, aš vis tiek važiuosiu į namus Lietuvon, man tėvynė ir motina brangiausios už viską, aš privalau motiną pamatyti dar gyvą".

Tik spėjau parvažiuoti į tėviškę, kitą dieną jau šaukia į Raseinių saugumą. Čia, pasirodo, jie jau viską žino. Ėmė kamantinėti mane:

- Ką parvežei Prano Skeiverio seseriai? Ko pas Antaną Terlecką buvai?

Paėmė pasą, grasino jo negrąžinti, jei nepasakysiu teisybės.

Per dideles kombinacijas šiaip taip prisiregistravau tėviškėje. Ilgai persekiojo saugumas, vis klausinėjo kaimynus, pažįstamus apie mane - ką veikiu, ką dirbu, ką kalbu, su kuo susitikinėju...

Šiuo metu esu antros grupės invalidas, gaunu šiokią tokią pašalpą. Tai vis anų baisiųjų metų palikimas. Niekada jau netikėjau, kad kada nors teks grįžti į namus ir savomis rankomis atsiriekt kvepiančios lietuviškos duonelės riekę.

Pasakoja ONUTĖ KASPERAVIČIŪTĖ-ŽIČKUVIENĖ-„VYTURĖLIS"

Užrašyta Kaune
1997 10 26

Gimiau Vareikonių kaime, Babtų valsčiuje. Šeimoje augome penki vaikai. Brolis Stasys, gim. 1922 m., buvo partizanas. Žuvo 1946 m. lapkričio 6 d., o 7-tą dieną jau buvo numestas Babtuose ant grindinio.

1944 m. besitraukdami vokiečiai sudegino mūsų namus. Dar stovėjom susikibę už rankų prie sudegusio namo pelenų krūvos, kai Stasiui atnešė ir įteikė šaukimą į rusų armiją. Tuos šaukimus tada gavo visi kaimo jaunuoliai. Ir visi išėjo tarnaut į okupantų kariuomenę. Išvežė juos į Smolenską apmokymams, o kada grįžo iš Smolensko atgal, išvežė į Jonavos poligonus. Aš gavau žinią ir nieko nelaukusi nuvažiavau aplankyt brolio. Tai, ką pamačiau, buvo baisus dalykas. Tie kareivėliai likę tiesiog skeletai, į žmones nebepanašūs. Jeigu jau brolis motinai laiške parašė, jog labai pasiilgęs bulvienės, kurios namuose niekada nevalgydavo, tai reikėjo suprast, kaip ten buvo maitinami. Man pasakė, kai susitikom, kad su kitu kareivėliu jie stovėjo sargyboje, prie stulpo rado apipuvusių lupenų, parsinešė į kareivines ir suvalgė. Brolis buvo labai nusiminęs, sakė, kad juos ruošia vežt į frontą. Tada aš jam patariau bėgt, ką jis vėliau ir padarė. Jie susitarė su tokiu Kaziu Jaku ir pabėgo. Kada pabėgo, savų namų juk mes ir neturėjom, laikinai buvom apsistoję pas kaimyną Grajauską. Stasys pasipasakojo visas savo bėdas. Tėvelis paprašė tada jo išeit, nes gali nukentėti šitie žmonės. Ir jis išėjo, išėjo į Karalgirio mišką netoli Vilkijos. Miške sudarė būrį, kuriam tuo metu vadovavo Stasys Aniulis. Žmogus vyresnio amžiaus, buvęs šaulys. Tą būrį sudarė 14 vyrų. Iš mūsų kaimo buvo tik mano brolis Stasys-Karosas ir Stasys Aniulis, o visi kiti nuo Vilkijos. Iš Vilkijos atvažiuodavo į mišką kažkoks karininkas jų apmokyt. Mano brolis į tą apmokymą neidavo. Vienu metu tas karininkas neatėjo kelias dienas, kilo įtarimas, kad gali būti išdavystė.

Miške buvo įsirengę stovyklą, pasistatę palapines iš eglišakių, bet 1945 m. birželio mėn. juos išdavė. Iš vakaro aš nuėjau į kitus būrius, kadangi tie būriai buvo susiskaldę į atskirus būrelius, nes miškas nebuvo didelis. Tik užpuolimo ar kitu atveju jie susijungdavo. Anksti ryte išgirdau šaudymą. Supratom, kad toj pusėj mūsų būrio vyrai susikovė su rusais. Kaip vėliau sužinojom, rusai prie stovyklos taip tyliai prisėlino, kad net sargyba nepajuto. Tuo metu septyni žuvo, o septyni pasitraukė. Vėliau pasakojo partizanas Pranas Liutvinas: kada jie iš miško vedė tą karininką, jis jam parodė kvartalines linijas, iki kurių buvo jų zona, pasakė jam, kad už tų kvartalinių jie toliau neišeina. Kai įvyko susišaudymas, Liutvinas su likusiais partizanais patraukė visai į kitą pusę, kur anam karininkui nebuvo nurodęs pasitraukimo ir veiklos zonų. Ten rusų nebuvo ir jie nekliudyti pasitraukė.

Tiesa, prieš tai dar iš vakaro aš buvau pranešusi vyrams, kad Babtuose daug rusų kariuomenės, o jie pasakė turį informaciją, kad tos kariuomenės Babtuose jau nebėra.

Pasibaigus šaudymui, mane iš miško dar palydėjo mano pusbrolis Antanas Kasperavičius ir Cilišauskas. Jie manęs paprašė kaip nors prasibrauti per mišką iš apsupties žiedo, nueit į namus ir sužinot, kas ten kaime dedasi. Beeinant vienu metu kaip kirto į mus - tarytum karšto oro srovė su didžiausiu trenksmu. Supratom, kad rusai į mus paleido seriją iš automatų. Tada mes metėmės į šoną, ir aš nuo jų pasimečiau. Likau viena. Visa šlapia, nei kur eit, nei kur dėtis. Ėjau ir bėgau į kitą miško kraštą, kol prasimušiau iki palaukės ir viduryje miško radau kelias sodybas. Tai buvo Girininkų kaimelis. Galvoju, kaip bus taip - užbėgsiu pas žmogų, kitos išeities nėra. Užeinu į pirmą pasitaikiusią gryčią ir ten randu iš mūsų kaimo atėjusią moteriškę Liutkuvienę, pasirodo, čia jos tėviškė. Moterys greit mane aprengė chalatu, prikrovė ant stalo indų ir liepė plaut. Jei užeis rusai, manys, kad aš tų namų šeimos narė. Tik pradėjau plaut tuos indus, matau per langą - iš miško jau lenda rusų voros. Dievo laimė į mūsų gryčią jie neužėjo.

Žinoma, tų kautynių lyg ir nebuvo, nes rusai partizanus užklupo dar gulinčius palapinėse ir kautynėms nepasiruošusius. Vyrai šoko iš guolio, kas ką sugriebęs atsišaudė, metė granatas į puolančius rusus, kiti bėgo be ginklų ir bandė slėptis.

Po šių kautynių likusieji partizanai išsiblaškė po įvairius bunkerius - po vieną, po du. Vasarą dar kurį laiką kai kurie iš jų laikėsi netoli Vilkijos Karalgirio miškuose, žiemą išėjo į Kazlų Rudą. Iš ten mūsiškis vienas jau negrįžo, žuvo.

Stasio Aniulio būrį sudarė:

1.    Jonas Vitkauskas - iš Daugužių kaimo, Vilkijos valsčiaus. Žuvo 1945 m. birželio mėn. Karalgirio miške.

2.    Matas Vasiliauskas - iš Padauguvos kaimo, Vilkijos valsčiaus. Jam rusai siūlė būti seniūnu, bet jis nesutiko, paliko mažus vaikus ir išėjo į mišką. Žuvo 1945 m. birželio mėn.

3.    Viktoras Simonaitis - 21 m. amžiaus. Iš Daugužių kaimo, Vilkijos valsčiaus. Žuvo 1945 m. birželio mėn. Karalgirio miške.

4.    Aleksas Simonaitis - iš Daugužių kaimo, Vilkijos valsčiaus. Žuvo 1945 m. birželio mėn. Karalgirio miške.

5.    Jonas Simonaitis (Alekso brolis) - iš Daugužių kaimo, Vilkijos valsčiaus.

6.    Vladas Apanavičius. - Žuvo 1945 m. birželio mėn.

7.    Stasys Kasperavičius-Karosas - iš Vareikonių kaimo, Babtų valsčiaus (išbėgo 1945 m. iš kautynių). Žuvo 1946 11 06.

8.    Simonaitis (išbėgo 1945 m. iš kautynių).

Tėvas - Jonas Žilinskas vadovavo septynių partizanų būriui. Jį sudarė: Imperatorius, Liepsnonis, Negusas - Aloyzas Dalbokas,

Kukutis - Vladas Juškevičius, Lašiukas - Jonas Gulbinas,

Tėvas - Jonas Žilinskas, Patėvis - Zenonas Alaburda.

Šis „Tėvo" būrelis daugiausia laikėsi Kėdainių rajone, apie Labūnavą.

Tėvas su savo vyrais ateidavo į mano tėviškę pas mūsų būrio partizanus, kurie prisilaikydavo irgi nedideliame miškelyje, kurį žmonės vadino Kiškyne. Apskritai visi partizanai susisiekdavo per ryšininkus. Vienas žymiausių mūsų krašto ryšininkų buvo Pranas Lošys, kuris gyveno netoli Kiškynės miško, turėjo namuose bunkerį, jame dar slapstėsi ir mano brolis Stasys.

Čekiškėje 1945 m. pavasarį atsirado vadinamasis „Margųjų" būrys.

Kartą, man būnant miške, pas partizanus, atėjo Perkūnas ir verbavo mūsų partizanus eiti į Kazlų Rūdos miškus, bet mūsiškiai atsisakė, atseit čia jų tėviškė, čia tėvai gyvena ir jie negali jų palikti. Tada jie ėmė tartis eit susitikt su „Margųjų" būriu, bet aš juos perspėjau, kad tai mums nežinomas ir neaiškus būrys, pasisiūliau pati viena nueit ir išsiaiškint. Nuėjau į Čekiškę. Ten gyveno nutekėjusi iš mūsų kaimo viena mergina - Daučenskaitė. Užėjau pas ją dėl viso pikto, papasakojau, kokiu reikalu atėjau. Tada ji man ir pasakė:

- Dukrele, ką tu galvoji? Čiagi enkavedistai... Neseniai rusai apsupo mišką, kuriame neva slapstėsi tas „Margųjų" būrys, įvyko susišaudymas. Mes matėm, kaip iš visų pusių skriejo į viršų padegamos kulkos. O kai tie „Margieji" pasitraukė, miške buvo rasti nužudyti ir išniekinti šeši tikri partizanai. Į tuos lavonus baisu buvo pažiūrėti, visi išdarkyti gulėjo kraujuose paplūdę ir išrengti. Pasirodo, anie partizanai irgi buvo tuo metu atėję į svečius iš kito būrio pas tuos „Marguosius"...

Tada aš grįžau atgal ir viską perpasakojau savo vyrams.

Vėliau tas „Margųjų" būrys įvairiais kanalais siuntė laiškus, kvietė per ryšininkus ateit mūsiškius į susitikimą. Kiek teko girdėti iš kitų ryšininkų, šitie „Margieji" ateidavo į kaimus pas gyventojus, prisistatydavo tikrais partizanais. Kai kurie ir patikėdavo, duodavo jiems valgyt, užmegzdavo ryšį su jais, apnakvindindavo, o pastarieji arba sunaikindavo tuos žmones, arba po keleto dienų ateidavo jau tikri čekistai, apkaltindavo žmogų už miškinių priglaudimą, sudarydavo bylą ir teisdavo. Kad gautų pasitikėjimą, šitie „Margieji" nušovė ir ne vieną kaimo komunistuojantį žmogelį.

Pas mus Babtuose buvo labai žiaurus stribas Žlubeckas. Jis mano nušautą brolį ant grindinio spardė ir spjaudė.

Kėdainių rajone veikė Antano Ragausko-Ragelio (iš Ažytėnų) būrys. Jis man atsiųsdavo ryšininkus Vingį - Antaną Muralį, Kregždę - Algirdą Butvilą iš Kauno. Vingis atnešdavo įvairios pogrindžio spaudos, taip pat partizanų leidžiamos. Vingį pas mus į Labūnavos bokštą prieš pat jo užpuolimą atvedė Genutė Dockaitė, prieš pat Kūčias. Jis tada aiškino, kad mums ruošiami dokumentai. Tai su tais dokumentais čekistai mus būtų sušlavę visus gyvus. O dar prieš tai ta pati Genutė šitam Vingiui vežė į Kauną laišką, kurį jai perdavė Imperatorius. Aš jos dar paklausiau, ar ji to laiško neskaitė, ji pasakė, kad neskaitė. Tai aš nusistebėjau, kaip taip galima. Ypač į Kauną važiuodama, aš niekada neturėjau prie savęs jokio popiergalio. Jeigu būčiau turėjusi, būčiau seniai įkliuvusi, viską turėjau galvoje. O ji nuvežė laišką, tas perskaitė ir atsivežė jį į Labūnavą, kur turėjo ateit dar daugiau partizanų, bet neaišku, kas jiems sutrukdė.

MGB agento Antano Muralio slapyvardis buvo Kolia. Kada pas mus jis atėjo, pasirodo, jau prieš pusę metų buvo užverbuotas. Už išdavystę vėliau Antaną Muralį^* partizanai pakorė.

*Antanas Muralis (Aidas, Vingis) - MGB agentas smogikas. Inf. šaltinis -„Laisvės kovų archyvas" Nr. 22, p. 79, 81, 198, 199, 213. - R. K.

Kaune gyveno mano pusseserė Bronė Kasperavičiūtė, pas kurią susirinkdavo visi ryšininkai. Būdavo, sueinam, pasistatom ant stalo butelį, pasileidžiam plokštelę - jeigu kas ateitų, kad nieko blogo neįtartų. Tokioj aplinkoj vykdavo mūsų pasitarimai. Kartą beeidama gatve pajutau, kad mane kažkas seka. Atsisuku atgal - gi gerai pažįstamas Vilkijos stribas Mockiukas vos nelipa ant kulnų. Tada aš jau kiek įkabindama pasileidau bėgt per kiemus ir ištrūkau jam iš akiračio.

1946 m. lapkričio mėn. apsilankiau Vareikonių kaime pas Lošį. Čia bunkeryje slėpėsi ir mano brolis Stasys, tačiau jo jau neberadau, buvo išėjęs. Dar palaukiau iki kitos dienos ryto, bet brolis neatėjo. Pasirodo, jis nuėjo į būrį miškan ir su kitu partizanu Baradu patraukė į Zatišiaus dvarą pasiklausyt, kas aplink dedasi. O tame dvare sėdėjo ar tai stribas, ar koks provokatorius, paskambino į Babtus, ir netrukus prisistatė rusai su stribais. Jiems ir atsišaudyt nebuvo kada. Jie traukėsi, jau nedaug buvo likę iki miško, kai juos nušovė. Tuomet areštavo mamą ir nuvedė atpažinti sūnaus. Kada ji grįžo į namus, buvo klaiku į ją žiūrėti - kaip ji verkė, kaip šaukė. Kai apsiramino, pasakė, jog ją paleido vien dėl to, kad ji man praneštų ateit į stribyną. Nuėjau į tą stribyną. Vienas ruskis kiek patardė ir paleido. Aš jau atsistojau eit, staiga atsidaro durys ir įeina NKVD leitenantas Jonas Jucys. Aukšto ūgio, o žiaurus, vien tik į jo snukį pasižiūrėjus nemalonu darosi. Kaip suriko jis ant manęs:

-    Sėst!

Na ir prasidėjo... Vieni šauksmai ir riksmai, penkiaaukščiai rusiški keiksmažodžiai. Apšaukęs, aprėkęs jis paduoda man popieriaus lapą ir liepia rašyt charakteristiką. Aš jam ir pasakiau:

-    Iš kur aš tau imsiu tą charakteristiką, jeigu aš jos neturiu, gyvenu pas tėvus ir karves ganau...

-    Taip ir rašyk! - atkirto jis man.

Kai parašiau, tą raštą jis perskaitė ir įsidėjo į stalčių.

-    O dabar, - jis sako, - tu pas mus dirbsi.

-    Ką dirbsiu? - nesusiorientavusi paklausiau.

-    Pagalvok gerai... Turėsi išduot 25 savus, o mūsų priešus.

-    Kad aš neturiu tų priešų, - jam paaiškinau. - Nei miške, nei kaime.

-    Duodu tau dvi savaites laiko. Apsigalvot. Jeigu ne - dešimt metų kalėjimo. O jeigu mums dirbsi, leisim tau mokytis, duosim butą, viskuo aprūpinsim, gyvensi kaip karalienė...

Ir jie mane paleido dviem savaitėm. Parėjau namo, dar padėjau sutvarkyt paskutinę kiaulę, o už trijų dienų pasiryžau eit pas partizanus. Visą kelią galvojau, kad dabar einu mirti, daugiau nieko. Tuo metu mūsų būrio vyrai jau buvo išsiblaškę, gyveno po vieną pas savus, pas pažįstamus. Užėjau Vilkėnų kaime pas tikrą savo dėdę Mykolą Čelką. Tas jokiu būdu nesutiko manęs priimt. Parodė į besivoliojančius ant grindų pametinukus ir pasakė:

-    Vaikeli, ar nematai, kiek vaikų, paskui jie žus per tave...

Užėjau pas kitą ūkininką. Pas jį irgi trys ar keturi vaikai. Pernakvot jis leido, bet ilgiau priimt nesutiko. Kaip tik tą naktį užėjo „Tėvo" būrys. Jie taip apsidžiaugė, mane pamatę. Paskui žiūriu -su jais ir Zenonas Alaburda. Aš jį klausiu:

-    Kaipgi tu čia patekai?

Juk jis buvęs fronte, grįžo su medaliais ant krūtinės, o dabar štai su partizanais kartu...

Jis man paaiškino, kad į tą būrį, kur mano brolis buvo, jo nepriėmė, tai jis susirado „Tėvo" būrį ir pas juos atėjo.

Tada Tėvas man ir sako:

-    Žinai ką, Vyturėli, einam kartu...

Taip aš kartu su „Tėvo" būriu ir išėjau. Tai buvo 1946 m. lapkričio 10 diena.

Nuėjom į Labūnavą ir apsigyvenom mūriniame bokšte, kuriame gyveno dar dvi šeimos, prie jų ir mes prisiglaudėm. Kartais naktimis iš bokšto išeidavom į kaimą atsinešt maisto. Mes konkrečiai apsistojom pas Joną Šimkūną. Tai buvo jauni žmonės, turėjo mergytę devynių mėnesių ir gyveno trečiame aukšte. Pirmame aukšte niekas negyveno, antrame aukšte gyveno Darbuto šeima: Balys su žmona ir du mažamečiai vaikai - mergaitė ir berniukas. Pas Šimkūnus buvome: Lašiukas, aš - Vyturėlis, Imperatorius, Patėvis, Kukutis ir Tėvas. Iki mus čia užklupo rusai, mes pagyvenom pusantro mėnesio. Atrodė, kad viskas taip ramu aplinkui, net neįtarėm, kad kas galėtų mus išduot. Vieną kartą prieš pat Kūčias atėjo iš to paties dvaro kažkoks valstietis, kuris, Šimkūno žodžiais, čia niekada nesilankęs. Tai aš vėliau visą laiką ir galvojau, kad jis mus išdavė. Kažkas tada iš mūsiškių dar norėjo jį sulaikyt, bet persigalvojo ir paleido. O kitą dieną mus ir užpuolė. Nors kiek teko girdėti vėliau, jie mus sekė jau gerokai anksčiau. Čia netoliese Kalnų gatvėje gyvena vienas buvęs stribas, jis yra sakęs, kad jie mus sekė tada jau prieš keletą dienų. Prieš tą užpuolimą Vingis atsivežė fotoaparatą, mus dar visus nupaveikslavo, atseit dokumentams. Mes absoliučiai nieko neįtarėm.

Penktą valandą ryte pasigirdo smarkus beldimas į duris. Nuėjo šeimininkas į pirmą aukštą atidaryt durų, paklausė kas, atsiliepė rusiškai. Tada Šimkūnas greit vėl užlipo į trečią aukštą ir pasakė mums, kad rusai. Jonas Žilinskas liepė neįsileist, kol neprašvis. Ir mes neįsileidom, ruošėmės mūšiui. O kada pradėjo brėkšt, dar smarkiau ėmė belst. Pagaliau visi nutarėm, kad duris reikia atidaryt, tegul rusai lenda, kol tamsu, gal kaip nors prasiveršim. Šimkūnas nuėjo atidaryt durų, o Žilinskas paėmė kelias granatas ir nusileido žemyn. Kai tik Šimkūnas atidarė duris, taip rusai ir pylė iš automatų. Žilinskas vietoje krito. Užvirė kautynės. Pirmiausiai mėtėm žemyn granatas, nors mes jų labai nedaug teturėjom. Taikėme, kur lauke daugiau ruskių buvo susispietę. Alaburda buvo labai geras kulkosvaidininkas, frontą perėjęs. Pradžioje sprendė, iš kurio aukšto atidengti kulkosvaidžio ugnį, manėm, kad iš antro patogiausia. Vaikus sunešėm į trečią aukštą. Kada Alaburda nusileido į antrą aukštą, pamatė, kad čia pozicija labai nepatogi. Vėl grįžo į trečią aukštą. Trečiame aukšte per langą iš automato šaudė Kukutis. Čia dviese nesutilpo. Tada Alaburda vėl grįžo į antrą aukštą. Tiesa, kada žuvo Žilinskas, vadovavimą perėmė Alaburda. Po kiek laiko atbėgo iš antro aukšto Alaburda, sušuko, kad šoviniai baigiasi, liepė po vieną pasilikt sau. Jau pavakariop užsikirto kulkosvaidis.

Pasirodo, šoviniai kažkokie perlenkti, negeri. Tada Alaburda paėmė šluotkotį, užrišo baltą paklodę ir, iškišęs pro langą, paprašė nustot šaudyt ir leist išeit moterims ir vaikams. Kartu su vaikais ir moterimis išėjo ir Derbutas. Alaburda dar perspėjo: „Visi, kas gali, kas nori, gali išeit ir pasiduot". Aš dar stoviu ir galvoju: man vis tiek mirtis. Prie manęs priėjo vyresnioji Alaburdaitė ir sako:

-    Einam kartu, moterims bus drąsiau...

Išėjo Šimkūnienės sesuo Verutė. Tik žengėm pro duris laukan, kaip trenkė iš šono seriją rusai. Šalia ėjo Šimkūnienė su mažu vaikeliu ant rankų. Kai tik išėjom, įsakė lauke gult visiems prie bokšto. Sugulėm kniūbsčiom ant žemės, ir paleido serijas iš automatų į gulinčius. Gyvos liko moterys su vaikais, man kliuvo net trys kulkos, sutrupino raktikaulį ir per strėnas peršovė. Mano paltas buvo tarytum peiliu supjaustytas - ir nugara, ir šonai. Mačiau, kad nebesikėlė Verutė, Kazys - Onutės Alaburdaitės sužadėtinis, atvažiavęs iš Kauno. Aš pasakiau Onutei, kad mane sužeidė. Ji pakėlė akis ir pamatė, kad josios sužadėtinis nebejuda. Tada ji atsistojo ir ėmė šaukt:

-    Zeneli, broleli, šauk mane!

Tuo metu į ją šovė. Tik, žinoma, ne Zenelis, o ruskis, nes tuo metu Zenelio jau nebebuvo gyvo. Antrą kartą ji dar suriko:

-    Šauk žemiau!

Pasigirdo antras šūvis, ir Onutė parkrito ant žemės. Netoliese gulėjo negyvi aukštielninki, išmetę kojas į šonus, rusų kareiviai. Prie manęs priėjo rusų karininkas - žydas, liepė keltis. Kai atsikėliau, kelis kartus ranka trenkė į galvą, iškratė kišenes, ką rado, pasiėmė sau. Liepė eit į vidų ir pasakyt vyrams, kad nesipriešintų, pasiduotų. Įėjusi į bokštą, pirmiausia sutikau Lašiuką. Jis manęs ir klausia:

-    Ką dabar darysim? Turiu tik vieną šovinį.

Tada aš jam atsakiau:

-    Žinai, brolau, šičia aš ne patarėja...

Žiūrim - Šimkūnas ir Darbutas stovi kiek toliau. Tokie nuliūdę, Dieve mano, nė žodžio neištaria. Taip man suspaudė širdį, galvoju: žmona jo su mažais vaikais lauke guli nebegyva. Paskiau aš jam sakau:

-    Žinai ką? Pasiduodam. Mirt visada suspėsim...

Ir eina jie kartu su manimi į lauką.

O Dalbokas ir Vingis - Antanas Muralis, kada aš įėjau, abu į turėklus įsitvėrę stovi šonu, net neatsisuka į mane. Aš dar Lašiuko paklausiau, kur kiti, jis man pasakė:

-    Kukutis nusišovė... Kai Alaburdos seserys Elytė ir Marytė paprašė, kad jis jas nušautų, jis atsisakė tą padaryti. Davė joms pistoletą. Ir tada jos nusišovė...

Tiesa, tuo metu dar užsidegė antram aukšte kilimai. Mes puolėm jų gesint. Kai užgesinom, tada aš jau ėjau pirma ir vedžiau paskui save likusius gyvus vyrus. Išėjusi į lauką, aš tuoj priėjau prie Šimkūnienės. Ji, pasirodo, liko gyva. Vyrai išėjo iškėlę rankas. Maciau visus labai aiškiai. Bet iškart nušovė Lašiuką ir abu šeimininkus, net nepaklausę, kas jie tokie. Tik Imperatoriaus paklausė:

-    Kas tu toks?!

-    Imperatorius, - atsakė šis.

Tada ruskis prišoko prie jo ir nuplėšė antpečius, o Vingį į šalį pastūmė. Pamačiau, kaip lavonus per langą meta. Darbutienė buvo jau nuvesta kažkur už trobesių su vaikais. Kai ji atėjo ir sūnelis jos pamatė ant žemės gulintį negyvą tėvą, lauke šalta, rankytėm patampė už drabužių, sako:

-    Tėveli, kelkis, einam namo, sušalsi...

Tuo metu man tik tamsu akyse pasidarė, ir aš jau nieko nebepamenu, kaip ten toliau įvykiai klostėsi. Pasirodo, po to atvažiavo sunkvežimis, mus sumetė į kėbulą ir išvežė į Kėdainius. Kai atgavau sąmonę, supratau, kad guliu ant žemės visa kruvina.

Su tokia aukšta papacha ant galvos prie manęs priėjo kažkoks kariškis, pakėlė nuo grindų ir nuvedė prie stalo. Ėmė klausinėt, o aš jo visai negirdžiu, mano mintys kažkur Labūnavoj prie bokšto. Tik kaip trenks kumščiu į stalą, kaip suriks:

-    Nuvežt į tą bašnią ir pakart!

Pagriebė už sutrupintos rankos, kaip pakratė, aš tik dantimis sugriežiau iš skausmo...

-    Perrišt, - pasakė ir išėjo.

Vidurnaktį iškvietė pas tardytoją Rumiancevą. Kada pradėjo tardyti, pasakiau, kad aš negaliu kalbėt, man labai bloga. Tada jis priėjo prie manęs arčiau ir paglostė mano galvą. Supratau, kad jis gal ir neblogas žmogus, kadangi buvo jau gerokai vyresnio amžiaus. Netrukus įėjo kažkoks kitas kariškis - rusas. Klausia to Rumiancevo, kaip reikalai. Šis atsakė, kad aš negaliu kalbėti. Tai tas ruskis kaip puolė mane, kaip ėmė daužyt galvą, raut plaukus. Girdžiu, kaip čeža sutrupinti rankos kaulai ir nieko negaliu pasipriešint šitam sadistui. Apkūlė, apdaužė.

-    Vot, tak nado! - parodė dar pirštu į mane, nusispjovė ir išėjo.

Bet tas Rumiancevas daugiau manęs nebetardė. Nuvedė vėl atgal ir paguldė į tą pačią vietą. Kitą rytą, kada pakėlė, po manimi buvo klanas kraujo ir dvokė iš tolo. Nusivedė tardyt, privedė prie lango. Kieme gulėjo suguldyti ratu visi mano žuvę bendražygiai. Mergaitėms nurengtos suknutės, Marytės medalikėlis įsmeigtas į krūtis, vyrai nurengti, be batų...

Po to nuvežė į Kėdainių ligoninę. Gydė daktaras a. a. Krikščiūnas. Kaip jis žiūrėjo mane, slaugė ir gydė, o aš buvau visa ištinusi, pasmirdusi nuo gendančio kraujo. Aš paprašiau tyliai daktaro, kad nepagailėtų man vienos ampulės - ir mano kančios pasibaigs. Bet daktaras pasakė: dėsim visas pastangas ranką išsaugot, kad nereikėtų amputuot. Pradžioje dar gydė žaizdas, negalėjo gipso dėt, o kada uždėjo, tada jau nuogą nuogutėlę išvežė į Kauną. O šalčiai tada buvo dideli. Aš neturėjau rūbų, visi, kuriais vilkėjau, buvo sudraskyti ir supjaustyti. Susuko į antklodes ir išgrūdo. Daktarai dar nenorėjo išleist, bet stribai pasakė, kad veža sušaudyt.

Aš nežinojau nieko apie Dalboką. Ir ačiū Dievuliui, kad jam nieko neišsipasakojau apie save. Tada prieš Šv. Kūčias nuėjau rarotų į Babtų bažnytėlę ir tiesiog naktį nutariau atlikt išpažintį. Tik priėjau išpažinties, žmonių nedaug, ir iškart paprašiau kunigo, kad jis kaip greičiau duotų man komuniją. Po to aš greit parbėgau atgal. Radau sėdintį Dalboką ir kalbantį rožančių. Baigęs rožančių, jis užvedė kalbą, pradėjo girtis. Beje, mes jį vadinom Negusu, o ne Imperatoriumi. Iki tol aš nežinojau, kad jis Imperatorius, tik to pokalbio metu jis man pasakė. Jis pasakojo, kad jį iš Vokietijos čia permetė kaip desantininką. Nuo jo tų žodžių net šiurpulys perėjo per visą kūną, pagalvojau, gal koks provokatorius. Norėjau pasišnekėt su Žilinsku, bet nedrįsau... Kaip gali žmogų dabar įtart? O pasirodo, nuojauta neapvylė. Už tai aš jam apie partizaninę veiklą nieko ir nepasakojau.

Jis priklausė šeštam partizanų rajonui, o mūsų buvo ketvirtas rajonas.

Aloyzas Dalbokas-Imperatorius vėliau įskundė Donatą Kvedarą. Kvedaras buvo ištremtas į Sibirą. Po įskundimo jį grąžino atgal iš Sibiro ir teisė. O jie abu dar mokėsi vienoj klasėj, buvo geri artimi draugai.

Pastaba. „Laisvės kovų archyve" (Nr. 12, p. 246) pažymėta, jog spec. grupės sudėtyje yra ir Aloyzas Dalbokas, agentūriniu slapyvardžiu Šarūnas, kaip „Romuvos" štabo atstovas slapyvardžiu Liepsna, buvęs vokiečių parašiutininkas, agitacijos ir propagandos skyriaus viršininkas, „Povilo Lukšio" rinktinėje, jis ir rajono viršininkas. - R. K.

1946 12 25 Labūnavos bokšte žuvo:

1.    Zenonas Alaburda    6. Onutė Alaburdaitė

2.    Jonas Gulbinas    7. Elytė Alaburdaitė

3.    Vladas Juškevičius    8. Marytė Alaburdaitė

4.    Jonas Žilinskas    9. Balys Darbutas

5.    Viktoras Žandaras    10. Jonas Šimkūnas

Partizanai, kurie žuvo Raudondvario, Kulautuvos,

Vilkijos, Babtų apylinkėse 1944-1950 m.

Adolfas Prokopas - iš Virbaliūnų kaimo, Raudondvario valsčiaus. Slapstėsi namuose. Areštuotas. Tardymo metu jam buvo nutraukti nugarkaulio nervai, buvo invalidas, teistas 10 metų lagerio, visai nebevaikščiojo. Miręs. Palaidotas Jurbarke.

Jokimas Prokopas (Adolfo brolis) - gim. 1926 m. Teistas 10 metų lagerio. Mirė tremtyje Sibire po lagerio.

Jonas Prokopas - iš Virbaliunų kaimo, Raudondvario valsčiaus. Žuvo Kulautuvos miške 1945 m. per išdavystę.

Juozas Prokopas - iš Virbaliunų kaimo, Raudondvario valsčiaus (Jono brolis). Žuvo Kulautuvos miške 1945 m. per išdavystę.

Stasys Bulota - iš Virbaliunų kaimo, Raudondvario valsčiaus. Dingęs be žinios. 24 metų amžiaus.

Antanas Bulota (Stasio brolis) - iš Virbaliunų kaimo, Raudondvario valsčiaus. Paimtas sužeistas 1945 m., atvežtas į Raudondvarį. Jo rankos buvo surištos spygliuota viela. Po to jį pririšo prie stulpo stribai ir daužė šautuvų buožėmis, iki sutrupino visus kaulus. Jis mirė kankinio mirtimi - 21 metų.

Jonas Raštikis - Vilkijos apylinkės partizanas. Susisprogdino granata Lamaukos miške.

Aleksandras Šmitas - iš Virbaliunų kaimo, Raudondvario valsčiaus. Žuvo 1945 m.

Tomas Seniunas - Vilkijos apylinkės partizanas. Areštuotas. Mirė tremtyje Sibire.

Petras Seniūnas (Tomo brolis) - Vilkijos apylinkės partizanas.

Petras Bulotas - gim. 1919 m. Suimtas ir įkalintas. Mirė Šiaurėje.

Antanas Grajauskas - 40 metų amžiaus. Gyveno Vareikonių kaime, Babtų valsčiuje. Dirbo girininkijoje žvalgu. Buvo šaulys. Gavęs šaukimą į armiją, nuėjo į Babtus, bet buvo išduotas ir suimtas. Jį išdavė žmona (šiuo metu dar gyvena). Tai sužinota iš pačių stribų.

Stasys Kasperavičius-Karosas - gim. 1922 m. Vareikonių kaime, Babtų valsčiuje. Žuvo 1946 11 06.

Baradas - žuvo kartu su Stasiu Kasperavičiumi 1946 11 06.

Antanas Kasperavičius - gim. 1925 m. Padauguvos kaime, Vilkijos valsčiuje. Karalgirio miško partizanas. Areštuotas 1945 m., kai buvo pasitraukęs į Kauną su svetimais dokumentais. Teistas 10 metų lagerio. Po metų mirė kalėjime Šiaurėje.

Stasys Aniulis - 40 metų amžiaus. Iš Vareikonių kaimo, Babtų valsčiaus. Buvęs šaulys. 14-os partizanų Karalgirio miške būrio vadas.

Jonas Liutvinas - iš Antalkių kaimo, Vilkijos valsčiaus. Žuvo 1947 m. Karalgirio miške. Su juo žuvo ir Aleksas Bulota.

Aleksas Bulota - iš Virbaliūnų kaimo, Raudondvario valsčiaus. Žuvo su Jonu Liutvinu 1947 m. Karalgirio miške.

Pranas Liutvinas - gim. 1921 m. Antalkių kaime, Vilkijos valsčiuje. Suimtas 1948 m. Kėdainiuose, valgykloje.

Kazys Staliūnas - gim. Piepalių kaime, Babtų valsčiuje. Suimtas su Pranu Liutvinu Kėdainiuose 1948 m. Tardymo metu daug išdavė. Teistas 25 m. Mirė Sibire 1968 m.

Petras Kučinskas - apie 30 m. amžiaus. Nuo Vilkijos. 1944 m. namuose paimtas ir vietoje sušaudytas be teismo.

Bronius Laurinavičius - nuo Vilkijos. Žuvo 1945 m. Karalgi-rio miške.

Vincas Laurinavičius - 22 m. amžiaus. Nuo Vilkijos. Žuvo 1945 m. Karalgirio miške.

Pranas Paleckas - 23 m. amžiaus. Iš Bernatonių kaimo, Raudondvario valsčiaus. Žuvo Karalgirio miške.

Stasys Sabaliauskas - gim. 1918 m. Naujatriobių kaime, Vilkijos valsčiuje. Žuvo 1945 m. Karalgirio miške.

Bronius Trepkus - gim. 1925 m. Vilkijos valsčiuje. Žuvo užkluptas rusų, grįžęs į namus persirengti.

Raštikis - 21 m. amžiaus. Iš Lygainių kaimo, Vilkijos valsčiaus. Žuvo 1945 m. tame pačiame kaime, naktį einant į namus maisto.

Raštikis - 24 m. amžiaus. Iš Lygainių kaimo, Vilkijos valsčiaus. Žuvo 1945 m. tame pačiame kaime, naktį einant į namus maisto. (Abu Broliai Karalgirio miško partizanai.)

Juozas Vaidelis - iš Lygainių kaimo. Nušautas prie namų 1945 m.

Juozas Makauskas - gim. 1920 m. Daugužių kaime, Vilkijos valsčiuje. Žuvo Karalgirio miške 1947m.

Povilas Zanizauskas - iš Pagirių kaimo, Vilkijos valsčiaus. Žuvo 1946 m. Karalgirio miške.

Zanizauskas - iš Pagirių kaimo (Povilo brolis). Paimtas gyvas ir nuteistas.

Antanas Raudžius - iš Virbaliūnų kaimo, Raudondvario valsčiaus. Žuvo 1947 m.

Kazys Raudžius - iš Virbaliunų kaimo, Raudondvario valsčiaus (Antano brolis). Žuvo 1947 m.

Stasys Laukaitis - iš Kauno. Žuvo 1945 06 Lamaukos miške.

Leonardas Adomaitis - iš Kauno. Žuvo 1945 06 Lamaukos miške.

Antanas Bagdonavičius - 30 m. amžiaus. Iš Raudondvario. Eigulys. Žuvo 1945 06 Lamaukos miške.

Juozas Želvys - 30 m. amžiaus. Žuvo 1945 06 Lamaukos miške.

Kazys Lozoraitis - gim. 1919 m. Jagminiškių kaime, Vilkijos valsčiuje. Po stribų sunaikinimo buvo nušautas iš keršto. Jo namus sudegino. Jį į Vilkiją nusivedė ir ten stribas nušovė visai nekaltai.

Ignas Vitkauskas - gim. 1913 m. Daugužių kaime, Vilkijos valsčiuje. Suimtas 1945 m. ir nužudytas Kauno saugume.

Justinas Vitkauskas - iš Daugužių kaimo, Vilkijos valsčiaus (Igno brolis). Suimtas, nuteistas 10 m. Gyveno Latvijoje.

Bronius Greičius - 40 m. amžiaus. Iš Padauguvos kaimo, Vilkijos valsčiaus. Areštuotas 1945 m. Dingo be žinios.

Antanas Palavinskas - gim. 1908 m. Iš Babtų valsčiaus. Nušautas 1945 m. ganant karves. Buvo kaip rėtis suvarpytas kulkų.

Kazys Grinius - 30 m. amžiaus. Iš Kauno. Slapstėsi su Aleksu Romaška pas Jokimą Rašinską Lygainių kaime, Vilkijos valsčiuje. 1946 m. išduoti nusišovė, po to sudegė klojime.

Aleksas Romaška - nuo Vilkijos. Slapstėsi bunkeryje pas Jo-kimą Rašinską Lygainių kaime su Kaziu Griniumi. 1946 m. buvo išduoti. Padegus klojimą, abu nusišovė ir sudegė. Rašinską su sūnumi areštavo ir sušaudė.

Kazys Jacevičius - gim. 1919 m. Padauguvos kaime, Vilkijos valsčiuje. Nušautas prie namų 1944 m.

Vincas Arštikis - gim. 1919 m. Didvyrių kaime, Raudondvario valsčiuje. Žuvo Raudondvary prie Nemuno su kitais dar dviem nežinomais partizanais apie 1948 m.

Juozas Bagdonavičius - gim. 1920 m. Daugužių kaime, Vilkijos valsčiuje. Žuvo 1947 m. Lamaukos miške.

Kazys Bagdonavičius (Juozo brolis) - gim. 1925 m. Daugužių kaime, Vilkijos valsčiuje. Žuvo 1948 m. Lamaukos miške bunkeryje.

Tadas Juškevičius-Medžiotojas - gim. 1923 m. Pagojuose (Kukučio brolis). Žuvo Kėdainių rajone, Ruseinių kaime, Mažeikų sodyboje.

Jonas Bagdonavičius (Juozo ir Kazio brolis) - gim. 1919 m. Daugužių kaime, Vilkijos valsčiuje. Žuvo 1946 m. Lamaukos miške.

Vilkijos valsčiuje, Lygainių kaime pas ūkininką pasitarti buvo susirinkę partizanai: Kazys Zumaras (40 m. amž.), Leonardas Daučenskas (apie 40 m. amž.), Stasys Rašinskas (20 m. amž.), Valys Bulota (22 m. amž.), Juozas Janušauskas (40 m. amž.) ir jo brolis (42 m. amž.). Besitariant pastebėjo, kad namus supa rusai. Nenorėdami, kad nukentėtų šeimininkai, šoko bėgti į skirtingas puses, bet rusų buvo labai daug, tik trys įstengė prasiveržti iš apsupimo, o septyni žuvo. Žuvusieji palaidoti Vilkijos kapinėse.

Pasakoja GENE DOCKAITĖ-GUDZINSKIENĖDOCKAITĖ-GUDZINSKIENĖ

Užrašyta Kaune
1997 10 26

Gimiau 1926 m. Pelutavos kaime, Pernaravos valsčiuje, Kėdainių rajone.

Ryšininke buvau nuo pat 1944 m. pradžios iki arešto. Jokio slapyvardžio neturėjau. Ryšį teko palaikyti su Krakių, Ruseinių, Paliepių krašto partizanais.

Mūsų kaime trumpai buvo susikūręs partizanų būrelis, kuriam vadovavo Peluta. Rugėnų kaime veikė „Rugėnų" partizanų būrys, Svilių kaime - „Svilių" partizanų būrys ir bazavosi Svilių miške, kuriam vadovavo Edvardas Žiužnys. Šitas būrys buvo vienas iš didesnių.

„Pelutos" būrys anksčiausiai legalizavosi, kadangi rusai pirmiausiai pradėjo terorizuoti šio būrio vyrų šeimas. Todėl jie ir legalizavosi 1945 m. gruodžio 25 d.

Kada legalizavosi „Rugėnų" būrio vyrai, tuo metu aš jau buvau areštuota ir tardoma Kėdainiuose. Tada čekistai išsikvietė ir Dalboką. Manęs vis klausinėjo tardytojas, kada aš turėjau susitikti su Andriumi Kalteniu. Tardymo metu mačiau per langą, kaip Dalbokas kartu su kareiviais įlipo į sunkvežimį ir išvažiavo, matyt, gaudyt Kaltenio.

Tiesa, tuo metu mūsų apylinkėse dar veikė ir nedidelis 7-ių partizanų būrelis, kuriam vadovavo Stasys Arštikis-Klevas. Jie irgi visi legalizavosi 1946 m., iš jų jau šiandien nebėra nė vieno likusio gyvo.

„Prisikėlimo" apygardos vadą Paliūną-Rytą teko matyti gal tik porą kartų.

Apskritai, kiek dirbau ryšininke, neteko nė karto patekt į kritinę padėtį, tik vieną kartą miške teko bėgt nuo stribų, kurie dažniausia pas mus ateidavo iš Pernaravos miestelio.

1951 02 01 brolį Jonas Mocka pakvietė su kitais partizanais atvažiuot į susitikimą su jų būriu prie Ariogalos Šilų kaime. Į Dubinsko sodybą. Jie ten nuvažiavo rogėmis penkiese. Tik sustojo, lipa iš rogių - ir į juos atidengė ugnį. Trys žuvo vietoje: mano brolis Aleksas Docka, vienas iš Žemaitijos, Kuisių kaimo, Sniegutis - Feliksas Jakutis ir iš Kunionių kaimo Alfonsas Malakauskas, o du pabėgo: Juozas Dzikas-Dainius ir (?)

1946 m. Pernaravos valsčiaus, Rugėnų kaimo teritorijoje miške žuvo trys Rugėnų partizanai: Vladas Baranauskas, Tadas Arštikis ir Jonas Sebeckas.

1946 m. gruodžio mėn. būrio vadas Dalbokas-Imperatorius man pavedė iš Kauno atvežt ryšininką Vingį - Antaną Muralį ir pristatyt jį į Labūnavos dvaro bokštą.

Turiu pasakyti, kad Dalbokas kartu su Kukučiu - Vladu Juškevičiumi apie 1946 m. atsiskyrė nuo „Margio" būrio ir nuėjo į Labūnavą. Visi kiti pasidarė dokumentus ir išvažiavo gyventi į

Vilnių. Tada iš Pelutavos, Svilių miškų nemažai vyrų pasitraukė, neva legalizavosi. Tarp jų: Margis - Jonas Jasinevicius, Teodoras, Jurgis Burnys-Smilga, Vacys Gudaitis-Rasas.

(Jie visi buvo išduoti Vingio, apie tai yra aprašyta knygutėje „Partizano Ryto prisiminimai" - p. 27.)

Juškevičiai partizanai buvo du broliai: Kukutis ir Medžiotojas. Pradžioje jie laikėsi Ruseinių, vėliau Čivilių miškuose. Tam būriui vadovavo Margis - Jonas Jasinevicius, po to vadovavo Antanas Ragauskas-Ragelis.

1946 m. kovo mėn. Vingis jau buvo užverbuotas MGB, nors mes to niekas nežinojome. Kada aš jį paėmiau iš Kauno, jis buvo labai nusiminęs. Iki Babtų pavažiavom sunkvežimiu, o nuo Babtų ėjom pėsciomis. Aš jo kelis kartus klausiau, kodėl jis toks nusiminęs, bet jis nieko man neatsakė. Kiek man žinoma, Vingis su Dalboku labai artimai bendravo ir turėjo kažką anam perduoti. Į Kauną aš ir anksčiau esu važiavusi keletą kartų pas Vingį. Mes susitikdavom Liepojos gatvėje, Šančiuose, bute pas mano pažįstamą moteriškę.

Vieną kartą, atvažiavusi į tą butą, radau Vingį. Padaviau jam dokumentus. O pas tą šeimininkę gyveno kažkoks rusų karininkas, Vingis man pasakė:

-    Čia gyvena toks rusų karininkas, nueisiu aš į jo kambarį ir ten paslėpsiu šituos dokumentus.

Tam kambary ant sienos kabėjo didžiulis laikrodis. Vingis atidarė jį ir įdėjo dokumentus. Aš jo klausiu, kaip tu nebijai, jis gali pažiūrėti, bet Vingis tik abejingai man atsakė:

-    Ne, jis čia nelįs...

Man tuo metu kažkaip net negera pasidarė, tiesiog kilo įtarimas, kodėl jis taip neatsakingai pasielgė.O kitą kartą aš nuvažiuoju, žiūriu - iš miesto pareina man gerai pažįstamas toks Janarauskas, buvęs Pernaravos partorgas. Mes su juo kartu į mokyklą ėjom. Jis mane gi aiškiai pažino, kaip ir aš jį, nors gyniausi iš paskutiniųjų, kad jo nepažįstu, kad esu kilusi nuo Krakių. Taip ir nesupratau tada, ar jis patikėjo. Kada patekau į lagerį, iš Žemaitijos atvežė daug merginų. Išsikalbėjom, pasirodo, ir tas merginas buvo išdavęs šitas Muralis ir Dalbokas. Žemaitijoje Muralis su kitais dviem vyrais nuėjo pas partizanus. Be abejo, anie du buvo čekistai. Kažkuris iš partizanų Muralį ten atpažino. Tada labai atsargiai paėmė juos visus tris ir pakorė. O Dalbokas, kiek esu girdėjusi, paskutiniu metu dirbo kažkur bibliotekoje, nors ėjo šnekos, kad vėliau jis KGB organuose dirbo tardytoju, bet tai gal tik gandai.

Kai paskutinį kartą 1946 m. gruodžio mėn. į Labūnavą atvedžiau Vingį, palikusi jį Labūnavos dvaro bokšte, nuėjau į Kunionių kaimą ir ten apsinakvojau pas Jablonskį. Čia mes pavalgėm kūčias, lyg ir norėjau išeit, bet šeimininkai labai prašė pasilikt, tai aš ir pasilikau. O kitą dieną šeimininkas jau anksti ryte man pasakė, kad pilnas kiemas rusų. Netrukus visi suvirto gryčion ir ėmė daryt kratą. Dalbokas man buvo įteikęs dokumentus, kuriuos turėjau nuvežt į Ruseinių mišką. Galvoju, kur man dabar slėpt tuos dokumentus. Ėmiau rengtis, už pečiaus užlindusi, lyg ir norėjau į kojinę įsidėt, bet paskui ištraukiau iš kojinės ir mečiau į ugnį. Tada stribas staigiai stvėrė man už rankos. Dalis tų dokumentų sudegė, o dalį pačiupo stribas.

Mane areštavo Josvainių stribai. Apie 30 jų atėjo. Kai varė per tokį miškelį, iš visų pusių apsupo, matyt, manė, kad aš bėgsiu. Jų viršininkas tada buvo Končius, kurį vėliau irgi areštavo ir nuteisė už ryšį su partizanais.

Atvedę į Josvainius, trumpai apklausė, o po to nuvežė į Kėdainius. Ten tardė, bet neverbavo. Tardymo metu buvo keletas akistatų. Pirmiausia atvedė Muralį. Įėjo pro duris nuleidęs galvą (panašiai, kaip vežiau jį iš Kauno). Manęs paklausė, ar pažįstu. Aš pasakiau, kad ne. O kai jo paklausė, lyg rodydamas man nuolankumą, pratęstai ištarė:

-    Gėėėne...

Kada jį vedė pro duris, jis atsisuko į mane, pakėlė galvą ir pasakė:

-    Prisipažink, suimtas Dalbokas ir viską išduoda...

O kai Dalboką atvedė, jis viską atvirai dėstė, visokius būtus ir nebūtus dalykus jis vertė ant manęs. Pasakė daug ir ko nebuvo. Keturias paras mane išlaikė tardymo kabinete, į kamerą nevedė.

Vieną parą vienam kampe laikė Dalboką, o kitam mane. Tardytojas kartais išeidavo. Tuo metu aš jo ir paklausiau, kodėl jis gyvas pasidavė. Jis man taip paaiškino:

-    Kada mus apsupo, nusišovė Kukutis, nusišovė Alaburdaitės. Čekistai liepė likusiems pasiduot gyviems. Alaburda nėjo. Tai koks man skirtumas - aš išėjau. Ir kai paklausė, kas aš, pasakiau, kad Imperatorius. Prie manęs prišoko čekistai, griebė už diržų ir paėmė. Aš norėjau išgelbėt mergaites, o paskui jie prie mano akių jas nušovė...

Be to, kada mane tardė, prie tardytojo ruso sėdėjo kažkoks vyresnis karininkas lietuvis. Ir jie tarpusavyje pradėjo kalbėtis. Po to jis atsisuko į Dalboką ir pasakė:

-    Mes kažkur buvom susitikę?

Dalbokas jam atsakė irgi klausimu:

-    Ar neprisimenat, kada vyko dideli kariuomenės siautimai Medininkų miškuose? (Tas miškas netoli Krakių.)

Pradžioje aš kiek sutrikau, bet vėliau greit susiorientavau. Dalbokas tęsė toliau:

-    Tada mes buvom ant to keliuko susitikę abu ir užsirūkėm...

Čia man kilo didelis įtarimas, nors su Dalboku lyg ir draugai

buvom, jis buvo mano simpatija...

Kartą iš Svilių kaimo atėjo mergina ir pasakė, kad Dalbokas mane kviečia ateit netoli Karalgirio miško. Dar keliuku beeinant, prieš pat mišką iššoko iš krūmų Dalbokas. Vienas, be draugų. Aš net išsigandau. O ten tuo metu vyko siautimas. Jis tik rodo man milinę - va, žiūrėk, kelios skylės, peršauta...

-Patekau į susišaudymą, bet koks aš laimingas, manęs nė viena kulka nelietė...

Ėmė raustis po kišenes, iš vienos kišenytės ištraukė mano nuotrauką ir parodė:

-    Va, ir tavo nuotrauką peršovė...

Aš sutrikau, galvoju, kaip čia dabar - nuotrauka kišenytėj jam prie krūtinės, pats sveikas, o nuotraukoj skylė, kulka perėjusi... Tiesiog stebuklas... Po to mes dar ilgokai ėjom mišku. Jis nusivedė mane į savo būrį. Nuo mūsų susitikimo vietos iki stovyklos buvo apie penkiolika kilometrų. Turiu pridurti, kad Dalbokas pastoviai vienam būry nesilaikė, niekad neidavo į operacijas, kada reikėdavo sunaikinti kokį nors čekistą arba stribą, visada atsisakydavo. Po viso to jis su čekistais ir stribais važinėjo po apylinkes, išdavinėjo likimo brolius, rajoninėj spaudoj rašė straipsnius, smerkiančius savo praeitį, ir kvietė visus likusius išeit iš miškų ir bunkerių ir „nusiplaut" savo rankas.

Iš Pelutavos kaimo Antanas Ramoška žuvo 1957 06 28. Jam į rusų kariuomenę reikėjo eit. Padarė išleistuves tėvai. O jis ne į rusų komisariatą, o į mišką nuėjo.Miegojo Grinių kaime pas Jasiukaitį daržinėje ant šieno. To Jasiukaičio žentas dirbo milicijoj, pranešė saugumui, kareiviai apsupo daržinę ir jį nušovė. Tada aš jau buvau grįžusi iš lagerio. Pas mus į namus dar buvo užėję keli ruskeliai, paprašė degtinės. Aš pasakiau, kad degtinės neturim. Po visų lagerių jau buvau drąsi ir nebevengiau šitiems valkatoms atkirst stačiai. Jie sako:

-    Tai tikriausiai Ramoška išgėrė?

Aš jiems atrėžiau:

-    Reikėjo nemiegot, būtumėt jūs išgėrę, o dabar Ramoška anksčiau atėjo ir išgėrė.

Tada jie man atnešė Ramoškos nuotraukų ir ėmė rodyt.

Versta iš rusų kalbos    Iš KGB archyvų

LYA

F. B. b. 39190/3

Iš MURALIO ANTANO apklausos protokolo*

1946 m. gruodžio 25 d.

MURALIS ANTANAS, Antano, gim. 1930 m. Klaipėdoje, išsilavinimas 4-ios gimnazijos klasės, pastovios gyvenamosios vietos ir užsiėmimo neturi.

*Rusiškame tekste visur, kur kalbama apie partizanus, vartojamas žodis „banditas". - R. K.

...Šiandien ryte Labūnavos sovchoze įvyko ginkluotas susirėmimas tarp partizanų ir kariuomenės, susišaudymo metu aš nuo partizanų pasitraukiau ir buvau sulaikytas.

Į Labūnavą aš atvykau 1946 12 20 iš Kauno partizano DALBOKO ALOYZO-„IMPERATORIAUS" kvietimu kartu su juo atšvęsti Kalėdų. Kad man reikia atvažiuoti, aš sužinojau iš ryšininkės DOCKAITĖS GENĖS, kuri man apie tai pranešė Kaune, ir mes su ja kartu nuvykom iki Babtų stoties. Iš Babtų DOCKAITĖ patraukė į savo namus, į Pelutavos kaimą Pernaravos valsčiuje, o aš į Labūnavą, kur pas gyventoją (pavardės nežinau), vardu JONAS, sutikau partizanus:

1.    „IMPERATORIŲ",

2.    „TĖVĄ",

3.    „KUKUTĮ",

4.    „LAŠĄ",

5.    „PATĖVĮ".

Ryšį su partizanais užmezgiau 1944 m. gruodžio mėnesį. Mane užverbavo PABARČIUS, nuo to laiko būryje aš atlikau ryšininko vaidmenį. Ryšį palaikiau su „IMPERATORIUMI”, „MARGIU” - JASINEVIČIUM ir „RAGELIU”, kartu palaikiau ryšį tarp „IMPERATORIAUS” ir ryšininko ŽIDELIO JONO-„TELESFORO”, kuris gyvena Kaune, Ringuvos g. 4-1, apie 25 m. amž., buvęs studentas. Tame pačiame bute gyvena studentas, vardu ALBIS, ir paskutiniu metu gyveno artistas, vardu JURONIUS, pavardės jo nežinau. ŽIDELIS visiems gyvenantiems tame bute gauna spausdintos antisovietinės literatūros ir šią literatūrą per ryšininkus siunčia į būrius. Jis man sakė, kad literatūrą gauna neva iš Marijampolės, kurią jam į ten atveža jo draugas, vardu POVILAS, gyvenantis Marijampolėje, apie 25 m. amž.

Pas ŽIDELĮ aš važiavau į Kauną antisovietinės literatūros „IMPERATORIUI”. Su ŽIDELIU mane supažindino „MARGIS” Kaune 1946 m. rugsėjo mėnesį Valančiaus g. 6-7. Anksčiau šitame bute gyveno Kauno veterinarijos akademijos studentas LIUDAS ŠLEKYS, kuris palaikė ryšį tarp „TAURO” apygardos ir mūsų būrio per ryšininką PAŠKEVICIŲ JONĄ, areštuotą š. m. pavasarį. Po to, kada šis butas, kur gyveno ŠLEKYS, buvo įtrauktas į NKVD įskaitą, ŠLEKYS pasislėpė ir daugiau aš jo nemačiau.

„IMPERATORIAUS” būrys š. m. vasarą bazavosi Rugėnų miške.

„MARGIO” būrio štabas šiuo metu yra Zumbiškio miške; š. m. vasarą jis buvo Gudžiūnų valsčiuje, Žilvigio miške. Šiuo metu pats „MAR-

GIS” yra Vilniuje, adreso nežinau, bet gyvena pas savo seserį JASINEVIČIŪTĘ MARYTĘ, kartu ten gyvena ir Pernaravos k. mokytoja KANAPINSKAITĖ OLĖ, „MARGIO” ryšininkė. Apie tai jis man papasakojo Kaune rugsėjo mėnesį, kada mes buvome susitikę.

„MARGIS” yra „RAGELIO” pavaduotojas ir kartu 1-o rajono vadas. „RAGELIS” yra Kėdainių apskrities partizaninių formuočių vadas, jo pavardė RAGAUSKAS, apie 30 m. amž., buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas. Paskutiniu metu aš jį mačiau Lapkalnio miške lapkričio pabaigoje, čia drauge buvo ir „IMPERATORIUS”. Tai buvo visai prieš pat partizanų įvykdytą sovietinio aktyvo užpuolimą Tronkinės kaime, Grinkiškio valsčiuje.

I-o rajono vadas - „MARGIS”. Rajonas apima Krakių ir Gudžiūnų valsčius. Jis turi dvi partizanų grupes:

1- oje vyriausias jis pats, grupėje 3 žmonės: „MARGIS”, „INKARAS” ir „NEGUSAS”.

2- oje vyriausias - „LOKYS” - MEŠKAUSKAS, jo grupei priklauso: „KLIERIKAS”, „SAKALAS” - MEŠKAUSKAS, „FUI-FUI”, „ALBINA” ir „NAUJALIS”.

II- o rajono vadas - „IMPERATORIUS”. Rajonas apima: Labūnavą, Rugėnus, Svilius. Turi tris grupes:

1- oje vyriausias - „IMPERATORIUS”, jo grupei priklauso: „TŪZAS”, „SAULYS”, „LAZDELĖ” - žuvęs š. m. rudenį Pernaravos valsčiuje, „KĖKŠTAS”, brolis „KĖKŠTO”, „ANDRIEJUS” ir „ČEN-KAI-ŠI”.

2- oje vyriausias - „TĖVAS” - ŽILINSKAS. Jo grupei priklauso: „LAŠAS”, „PATĖVIS”, visi jie šiandien žuvo Labūnavoje.

3- oje vyriausias - „ŪSAS”. Jo grupei priklauso partizanas, vardu BRONIUS, slapyvardžio neturi, „RANKA” ir „PAPUASAS”.

III- o rajono vadas - „RASAS” - GUDAITIS. Rajonas apima: Grinkiškio vlsč. ir Šiluvos vlsč. Raseinių apskr. Kiek jo grupių - nežinau. Iš vyresnių grupių žinau: „KUKUČIO”. Jo grupei priklauso „MEKULIS” (gal „MĖNULIS”? - R. K.), GUDONIS, du broliai LISIAI, „MALAŠOVAS”, taip pat į GUDAIČIO rajoną įeina KIELĖ-„PAUKŠTIS”. Rajono vadas - „ŽILVITIS”, rajonas išsidėstęs Vandžiogalos rajono ribose, turi vieną grupę, kurią sudaro: „KARVELIS”, „SAKALAS”, „PUŠTINAS” (gal PUTINAS ar PUŠKINAS? - R. K.), „ALKSNIS”, „LAZDYNAS”, „ARAS”, „VILKAS”. „SMILGOS” rajonas veikia Baisogalos valsčiaus teritorijoje. Rajono vadas „SMILGA”. Iš šio rajono man žinomas „MAURAS”.

Su „SMILGA” aš susipažinau š. m. rudenį Kaune, Valančiaus g. 67, kur jis buvo atvykęs su „MARGIU”.

Š. m. lapkričio pradžioje, tuoj po Spalio revoliucijos metinių, Kaune, Ringuvos g. 4-1 aš susitikau su GUDAIČIU ir man jis paaiškino, jog jis ir KIELĖ gyvena netoli Vilniaus Juodšilių kaime, Rudaminos valsčiuje, 15 km nuo Vilniaus. Jie abu dirba plytų fabrike ir gyvena šio fabriko kontoroje.

GUDAITIS dirba inžinieriumi ANTANAVIČIAUS pavarde, o KIELĖ dirba šio fabriko sargu.

Būrio ryšininkai yra: ŽIDELIS JONAS, gyvenantis Kaune, Ringuvos

g. 4-1.

ŠLEKYS LIUDAS - gyvena Kaune, palaiko ryšį su DOCKAITE GENE iš Pelutavos.

Apklausė vyr. tardytojas
eitenantas - SUSLOV.

Apklausos protokolo tęsinys:    Apklausa pradėta

apklausta 1946 12 26                      22 val.

Be antisovietinių laikraščių, aš „IMPERATORIUI” 1946 12 12 dar iš Kauno atvežiau du egzempliorius proklamacijų ir vieną eilėraščių knygą „UGNIS”. Be to, atvežiau 100 pakelių papirosų.

1946 12 25 Labūnavos sovchoze (bokšte) kartu su partizanais buvome šie žmonės:

1.    AŠ - MURALIS-„VINGIS”

2.    DALBOKAS ALOYZAS-„IMPERATORIUS”

3.    „TĖVAS” - ŽILINSKAS JONAS

4.    „KUKUTIS” - JUŠKEVIČIUS VLADAS

5.    „LAŠAS” -(„LAŠIUKAS”) - GULBINAS JONAS

6.    „PATĖVIS” - ALABURDA ZENONAS

7.    KAZIMIERAS. 25 m. amž., atvykęs iš Kauno.

8.    ALABURDAITĖ ONA, partizano „PATĖVIO” sesuo. Žuvo.

9.    ALABURDAITĖ MARYTĖ

10.    ALABURDAITĖ ELYTĖ. Žuvo.

11.    KASPERAVIČIŪTĖ ONA, Vareikonių k. gyventoja, Babtų vlsč. Jos brolis „KAROSAS” - KASPERAVIČIUS STASYS žuvo 1946 m. rudenį. Partizanų ryšininkė.

12.    ŠIMKŪNAITĖ VERONIKA. Šeimininko sesuo. Žuvo.

13.    FENIA. Šeimininkė.

14.    ŠIMKŪNAS JONAS. Šeimininkas. Žuvo.

15.    DARBUTAS BALYS. Antro buto šeimininkas. Žuvo.

16.    DARBUTIENĖ ONA. Šeimininko žmona.

17.    ŽANDARAS VIKTORAS. Žuvo.

Aš važinėjau į Kauną medikamentų partizanams, kuriuos gaudavau iš vaistininko ŽEMVIDO, gyvenančio Kaune, Žemaičių 17-3. Vaistus aš priimdavau LEONIENĖS URŠULĖS bute Kaune Rotušės aikštėje, namo Nr. 3 ar 4, bt. 12.

Artėjant šalčiams 1946 m., aš ėmiau slapstytis Josvainių valsčiuje, Pilsupių kaime pas RIBELĮ STASĮ, pas kurį dažnai susitikdavo partizanai, atėję iš Svilių ir Ruseinių miškų. Be RIBELIO STASIO, mums pagalbą teikdavo jo dukra RIBELYTĖ GENĖ.

Su JASINEVIČIUM-„MARGIU” aš pirmą kartą susitikau 1945 m. rudenį Ruseinių miške, kada jis po pabėgimo iš KPZ Kėdainiuose atėjo kartu su KARBOČIAUS būriu pas mus ir išbuvo arti dviejų savaičių, po to KARBOČIUS su savo vyrais išėjo iš Ruseinių miško į savo dislokacijos vietą, o JASINEVIČIUS pasiliko KUNEVIČIAUS būry. Tuo metu ten buvo: DALBOKAS, KIELĖ-„PAUKŠTIS”, JUŠKEVIČIUS-„KUKUTIS”, žuvęs 1946 12 25 mano sulaikymo metu, ir kiti.

1946 m. pavasarį tuomet man dar nepažįstamas „RAGELIS” - RAGAUSKAS ANTANAS iš kažkur į Ruseinių mišką atnešė rašomąją mašinėlę, kurią aš kartu su DALBOKU, BATŪRA ir GUŠČIUM-„FUI-FUI” maždaug po 2-3 dienų nunešėm į Ruseinių kaimą pas ŠTUIKĮ ADOMĄ, kur man dažnai tekdavo spausdinti antisovietinius lapelius. Tuo metu pats ŠTUIKYS jau buvo areštuotas, namuose gyveno jo dukra ŠTUIKYTĖ LEVUTĖ, kuri Angirių kaime dirbo mokytoja.

Po ŠTUIKYTĖS arešto tą mašinėlę aš GUDAIČIO nurodymu nunešiau į Pelutavos mišką, iš kur GUDAITIS ją savo nuožiūra išnešė į Grinkiškio valsčių.

1946 m. balandžio mėnesį kurį laiką Pelutavos miške laikėsi JASINEVIČIUS, KIELĖ, GUDAITIS ir kiti. Po to atėjo RAGAUSKAS-„RAGELIS”, tuo metu dar gyvenęs nelegaliai Kaune, ir, nurodęs ryšio būdus su „ŽILVIČIO” - RAIŠIO būriu, pasiūlė mums laikinai su juo susijungti, kadangi Ruseinių ir Rugėnų miškuose dažnai pasirodo rusų kariuomenė.

„ŽILVIČIO” būriui tuomet vadovavo Jonavos valsčiaus gyventojas „PELĖDA”, kuris 1946 m. rudenį žuvo. Pelutavos miške aš susipažinau su PAŠKEVIČIUM JONU, kuris prieš pat mums išeinant į „PELĖDOS” būrį atnešė nelegalios literatūros iš Kauno.

„PELĖDOS” būryje, kur tuo metu buvo iki 20 partizanų, mes išbuvom apie mėnesį. Atėję čia radome partizanų ir iš „KIUBERIO” būrio:

PILSUCKĄ VYTAUTĄ-„ŠPONĄ”,

„LIŪTĄ” -

„ŠERMUKŠNĮ” -

Iš ten aš išvykau į Kauną dėl ryšio su PAŠKEVIČIUMI, iš kurio atnešiau nacionalistinės literatūros.

DALBOKAS ir „PELĖDA” išėjo į Pelutavos mišką, kur veikė Rugėnų ir Svilių partizanų grupės. Kartu su „PELĖDA” - VACLOVU TREŠČINSKU ėjo jo būrio vyrai PRANAS RAIŠYS-„ŽILVITIS”, IGNAS BELEIŠIS-„PUTINAS”, DANIELIUS BELEIŠIS-„SAKALAS” ir kt. Po dviejų dienų „PELĖDOS” grupė išėjo į Vandžiogalos apylinkes, Pelutavos miške liko tik DALBOKAS.

Tuo metu aš iš DALBOKO sužinojau, jog visos grupės, veikiančios Kėdainių apskrityje, susivienijo į vadinamąją „POVILO LUKŠIO” rinktinę, kurios vadu paskirtas RAGAUSKAS ANTANAS-„RAGELIS”.

Kai išvykau iš „PELĖDOS” būrio į Kauną, iki paskutinės dienos Kaune aš gyvenau Valančiaus g. 6-7 kartu su PAŠKEVIČIUM JONU, kur taip pat gyveno „TAURO” apygardos ryšininkas ŠLEKYS LIUDAS. Šiame bute taip pat slėpėsi KVEDARAS BALYS-„KVAKSAS” iš Kairėnų, Grinkiškio valsčiaus (kitur „KVAKSAS” - ŠLEKYS LIUDAS? - R. K.).

Po PAŠKEVIČIAUS arešto aš persikėliau į Kęstučio g. Nr. 26a, ten pat persikėlė ir ŠLEKYS. Sužinojęs, kad šis butas atkreipė MGB-MVD organų dėmesį, 1946 m. rudenį persikėliau gyvent į Ringuvos gatvę Nr. 4, kur gyveno BURNYS JURGIS-„SMILGA”, jo brolis BURNYS BRONIUS-„MAURAS”, ŽIDELIS, kuris partizanams gamino fiktyvius dokumentus, ir partizanas SIRUSAS VYTAUTAS.

1946 m. rudens pabaigoje, prisidengdamas tamsa, aš perėjau gyventi į (LIEPOJADĖS?) gatvę Nr. 17, kur iki paskutinio laiko gyvenau su savo teta KILČIAUSKIENE OLE.

Būdamas Kaune, aš dažnai atvažiuodavau į Kėdainių apskritį, kur atveždavau partizanams nelegalios literatūros. Paskutiniu metu, DALBOKO iškviestas, į Labūnavą atvykau 1946 12 20, o 1946 12 25 buvau areštuotas.

...Daugiausia vykdžiau ryšininko ir kurjerio funkcijas gabenant nelegalią literatūrą, o kartais tekdavo dalyvauti ir partizanų operacijose. Tais atvejais aš būdavau sargyboje, nors ginklo niekada neturėjau.

Partizanų operacijose iš viso man teko dalyvauti keturis kartus.

Ryšininkai, kuriuos aš pažinau:

1. DOCKAITĖ GENĖ - iš Pelutavos k., Pernaravos vlsč. Ji palaikė ryšį su DALBOKU ir atskiromis jo vyrų grupėmis, kartu ir su manimi.

2. RIBELYTĖ GENĖ - Josvainių vlsč. gyventoja. Jos namuosesusiti-kinėja DALBOKO partizanų grupės. Jos namuose aš 1945 m. žiemą pragyvenau kelis mėnesius. Per RIBELYTĘ mane galėjo rasti visi partizanai.

3. URNIEŽYTĖ BRONĖ-„RAMUNĖ” - iš Degimų k., Krakių vlsč. GUDAIČIO ryšininkė, taip pat palaikė ryšį su DALBOKU, KIELE ir VASILIAUSKU PRANU. URNIEŽYTĖ BRONĖ partizanų teismo sprendimu išvyko iš Kėdainių apskrities 1946 m. vasarą prieš pat 5-kių partizanų žūtį Skėmių miške, Baisogalos valsčiuje.

4.  SAKALAUSKAITĖ IRENA - Meiliškių k., Grinkiškio vlsč. gyventoja, GUDAIČIO ryšininkė. Ji žino, kur yra RIBELYTĖ GENĖ.

5. PETRAUSKAS-GRUŽAS - „GUBERNATORIUS”. GUDAIČIO ryšininkas. Dalyvavo Vasiliškio k. trijų žmonių sunaikinime 1946 m. spalio mėn. ir to paties kooperatyvo apiplėšime.

6. KASPERAVIČIŪTĖ ONA - iš Vareikonių k., Babtų vlsč. Šešto partizanų rajono „LUKŠIO” rinktinės ryšininkė. Po jos brolio sunaikinimo, kada jis buvo „MATIKO” būry slapyv. „KAROSAS”, tada ir ji pati nutarė pereiti į nelegalią padėtį.

7. ŽEIKUS KAZYS - „ŽILVIČIO” būrio ryšininkas. Su juo aš buvau susitikęs 1946 m. vasarą Barsukynės miške, Žeimių valsčiuje, „ŽILVIČIO” būryje. Dirba budėtoju Žeimių gel. stotyje.

8. MAČIULIENĖ-„TETA” - gyv. Trakų k., Jonavos vlsč. Jos namuose dažnai lankosi „ŽILVITIS”. Aš pas ją buvau 5-6 kartus, ir ji mane vedė pas „ŽILVITĮ” į mišką.

9. GARŠVA STASYS - gyv. netoli Trakų k., Jonavos vlsč. 1946 m. rugpjūčio-rugsėjo mėn. jis vedė mane į Naujasalio mišką, į „ŽILVIČIO” būrį.

Be mano išvardintų ryšininkų, gyvenančių ir gyvenusių Kėdainių apskrityje, galiu nurodyti to paties kontingento asmenis, gyvenančius Kaune:

1. Šančiuose, Akelaičių g. Nr. 5 gyvena muzikantas, kurio pavardės ir vardo aš nežinau. Pas šį muzikantą slepiasi partizanas iš „KIUBERIO” būrio, slapyvardžiu „ŠPOKAS”. Šitas „ŠPOKAS” žino to paties būrio partizanų „LIŪTO” ir „GLUOSNIO” adresus. Pastarojo adresą žino ir mokyklos Nr. 6 sargas.

2.  Žaliakalnyje, Kraševskio g-je Nr. 9, bt. 2 gyvena MAZEJAUSKAS, pas kurį 1946 m. vasarą aš nešiau laiškus du kartus nuo „RAGELIO” -RAGAUSKO ANTANO, kad perduotų jo žmonai.

3. Senamiesčio g-je Nr. 2 II-am aukšte gyvena kažkoks JUSTAS (atrodo, studentas), pas jį taip pat lankosi partizanai „SMILGA” - BURNYS JURGIS, jo brolis BRONIUS ir ŽIDELIS-„TELESFORAS”.

4.  Lenčių-21, namo Nr. 6, bt. 9 gyvena ŠLEKYTĖ LIUDA, kuri Mickevičiaus g-je dirba amatų mokykloje mokytoja, taip pat yra partizanų ryšininkė.

5. as Valstybinio dramos teatro ūkvedį SADAUSKĄ BOLIŲ, gyv. Kęstučio g-je Nr. 61, bt. 1, slapstosi jo brolis KOSTAS, kuris priklauso BURNIO JURGIO partizanų būriui. Be to, tuose pačiuose namuose slapstosi dar trys partizanai: „PERKŪNAS”, „UTENIS” ir „PONIMAITKIS”.

Keletas man žinomų BURNIO būrio partizanų, kurie 1946 m. gegužės mėn. Pociūnėlių k., Gudžiūnų vlsč. sudegino stribo namus.

1.    BURNYS JURGIS-„SMILGA”

2.    BURNYS BRONIUS-„MAURAS”

3.    JASINEVIČIUS JONAS-„MARGIS”

4.    JUOZAPAVIČIUS ANTANAS-„INKARAS”

5.    PETRAUSKAS JUOZAS-„MILICININKAS”

6.    BUTKUS VACLOVAS-„KURMIS”

T 7. L. 295. ...1946 m. kovo mėn. ryšininkas ANTANAS MURALIS-„VINGIS” MGB buvo užverbuotas agentu smogiku, slapyvardžiu „AIDAS”.

Versta iš rusų kalbos    Iš KGB archyvų

B. 1804. L. 136
2-N Valdyba 
rugpjūtis

Pabaltijo karinės apygardos
Karinio prokuroro pavaduotojui 
justicijos papulkininkiui 
drg. KURATOVUI
Rygos miestas

Nr. 01926 1949 06 15

1947 m. sausio mėn. (Čia įvelta klaida, turėtų būti 1946 12 24 - R. K.), atliekant čekistinę karinę operaciją Kėdainių apskrityje, buvo sulaikyti DALBOKAS ALOYZAS, Jeronimo, ir MURALIS ANTANAS, Antano, kurie tardomi paminėjo daugelį partizanų rėmėjų, ryšininkų ir nurodė būrių slapstymosi vietas.

Jų parodymais - likviduotos dvi partizanų grupės ir areštuota beveik 30 ryšininkų.

Už aktyvų dalyvavimą likviduojant šias grupes, remiantis LSSR MGB Vadovybės sankcija, DALBOKAS ir MURALIS be medžiagos areštui apiforminimo buvo paleisti į laisvę.

Po paleidimo į laisvę buvo naudojami operatyvinėse priemonėse legalizuojant partizanus, to rezultatas - 1946-47 m. Kėdainių apskr. legalizavosi iki 50 partizanų.

1948 m. vasario mėn. MURALIS buvo partizanų sunaikintas, DALBOKAS šiuo metu naudojamas operatyvinėse priemonėse.

Lietuvos SSR Valstybės saugumo ministras
generolas majoras KAPRALOV

Iš NIJOLĖS GAŠKAITĖS-ŽEMAITIENĖS knygos
„ŽUVUSIŲJŲ PREZIDENTAS”

<...>Vasario pradžioje žuvo Tauro apygardos vadas A. BALTŪSIS. Ryšininkė ką tik buvo įteikusi jam J. ŽEMAIČIO sutikimą priklausyti BDPS prezidiumui. Vadinasi, centralizacijos procesas vėl kuriam laikui nutrūks.

Šia situacija nutarė pasinaudoti MGB. Buvo nuspręsta sulaikytą ir verbuojamą ryšininkę G. STULGAITYTĘ kartu su agentais smogikais išleisti į KĘSTUČIO apygardos veiklos rajoną ir pabandyti užmegzti ryšį su apygardos vadovybe. Pasiekus apygardos štabą, agentams buvo nurodyta pareigūnus nušauti, o jei kautynės užsitęstų - nušauti ir G. STULGAITYTĘ. Smogikų viršininkas mjr. A. SOKOLOVAS labiausiai bijojo, kad partizanai neatskleistų MGB veiklos metodų. Pagal MGB sukurtą legendą smogikai, ekipuoti partizanais, dėjosi esą Tauro apygardos atstovai, ieškantys ryšio su KĘSTUČIO apygardos vadovybe.

Kartu su G. STULGAITYTE buvo išleisti smogikai TAURAS, AIDAS ir ŠERNAS. Pastarasis buvo vienas iš besilegalizavusių P. LUKŠIO rinktinės partizanų. Ryšininkė turėjo juos nuvesti pas Viduklės valsčiaus Molavėnų kaimo gyventojus BRONĘ VELIŪNAITĘ arba JUOZĄ KIULKĮ, palaikiusius ryšį su Knygnešio rinktinės vadu E. KURTINAIČIU. Netoliese su kariuomenės pastiprinimu lūkuriavo pats smogikų provokacijų „specialistas” A. SOKOLOVAS. Lūkuriuojant operacijos rezultatų, Viduklės pusėje nuskardėjo šūviai. ”Padėtis tokia, - konstatavo A. SOKOLOVAS: - vakar pas mane ryšiui niekas neatvyko, nors mūsų sustojimo vieta jiems gerai žinoma. Vadinasi, ten kažkas įvyko”.

Iš tikrųjų smogikai kartu su ryšininke dingo kaip į vandenį, veltui čekistai kitą dieną siautė po apylinkę. Viename patvoryje rado kraujo lašų. Suaugę gyventojai išsislapstė, namuose nebebuvo ir J. KIULKIO. Moterys teigė jokių partizanų nemačiusios. Provokacija nepavyko.

Partizanai pirmą kartą suėmė gyvus smogikus. Juos tardant, paaiškėjo keli dalykai. Pirmiausia tai, kad legalizavęsi ar gyvi suimti partizanai beveik visi be išimties yra MGB verbuojami ir kai kurie iš jų tampa agentais smogikais. Antra, kad iš anksto neparuošti susitikimai su kitų apygardų atstovais visada gresia provokacija. Ir trečia, kad beveik atsakingiausia grandis partizanų veikloje yra ryšiai. Juk nuo ryšininkės tvirtumo, atsakomybės jausmo ir sugebėjimo greitai orientuotis priklauso daugelio kovotojų ir civilių žmonių gyvybė. Šį kartą G. STULGAITYTEI pavyko ryšininkus įspėti, kad ji atėjo su netikrais partizanais.

1948 m. vasario 11 d. karo lauko teismas provokatorius MYKOLĄ NAVIKĄ-TAURĄ, ANTANĄ MURALĮ-AIDĄ ir JUOZĄ STONĮ-VER-PETĄ nuteisė mirties bausme.

Nors provokacija buvo atskleista, G. STULGAITYTĖS likimas buvo tragiškas. Ji perėjo į nelegalią padėtį. 1948 m. gruodžio 3 d. kautynėse Plauginių miške buvo sunkiai sužeista į kojas. Negalinčią pajudėti mergaitę įpykę ir įniršę čekistai kankino ten pat, mūšio vietoje, jai nukirto rankų pirštus. Nieko nepasakiusi, G. STULGAITYTĖ nuvežta į Biliūnų ligoninę mirė.

1998 (p. 148-149)

Pasakoja LEONARDAS PETRAUSKAS

Užrašyta Rukloje
1993-1997

Mes gyvenome Raseinių apskrityje, Betygalos valsčiuje, rubežiavomės su Graužų dvaru, kuris priklausė Kėdainių apskričiai ir, jei atmintis nemeluoja, priklausė Grinkiškio valščiui.

Kaimynas rytinėj pusėj rubežiavosi su Krakių valsčiumi. Graužai buvo siaurinėj pusėj, o mes pietinėj. Karo ir pokario laiku buvo patogi vieta ne tik slapstytis, bet ir gintis. Dar rugpjūčio mėnesį 1944 metais prie Raseinių ėjo įnirtingi mūšiai, net langai drebėjo, o kėdainiškius jaunuolius jau gaudė į kariuomenę. Jaunuoliai, peršokę Kėdainių rubežių, atsidurdavo pas mus, raseiniškius. Čia jausdavosi ramiau. Pas ką būdavo, padėdavo ūkio darbus nudirbti, vieni kūrė ateities planus, kiti bėgo iš savo tėvynės į nežinomybę. Prasidėjo lemiama kova su penkiagalviu raudonuoju slibinu. Vieni žuvo, į jų gretas stojo naujos jėgos. Tikėjosi, kad subyrės grandinės, išsilaisvins pavergtos tautos.

Taigi rudieji okupantai patyliukais išvažiavo, pažadėdami tėveliui, kad greitai sugrįš. Artimiausiu laiku bus panaudotas naujas ginklas, viską naikinantis. Atminčiai pasiėemė gramofoną, kuris jiems labai patiko, grojo visą dieną. Pasiklausydavau ir jų lūpinės armonikėlės, bet nė kiek neįitariau, kad jie mūsų mėgstamą muziką išsiveš.

...Nugalėtojai įsiveržė su triukšmu - sulamdė tvorelę, juosusią sodą, paglemžė jauną obelaitę po tanketės vikšrais, greit surado kirvį, nukirto porą stambių vyšnaičių, kurių viršūnėse net juodavo sultingos prinokusios uogos. Pridengę jų šakomis tanketes, raškė vyšnias. Troboje pasidėjo amerikoniškų konservų, rado susenusios duonos puskepalį, po kelių minučių vienas kareivis atsinešė pilną šalmą kiaušinių, pradėjo pietauti. Išeinant tėvui iš svirno, kareivis jį pakvietė: „Ei, koziol, idi siuda, my vas osvobodili, tašči samagonku i zakurit”. Tėvukas priėjęs pasisveikino rusiškai ir atsakė, kad „samagono” nėra, o užrūkyti tai rasiąs. Išsitraukė iš kišenės pakelį, dovanotą vokiečių. Tie paėemė į rankas, apžiūrėjo ir metė po kojomis: „Ėto fašistkaja gadost!” Tėvukas atnešė naminės tabokos, kultūringai paruoštos, pakaitintos, su kvepiančiom žolelėm. Susisukę iš seno laikraščio „ožkos kojelių”, bandė pripilti, bet nesisekė. Patraukę keletą dūmelių, numetė nusispjovę. Kareiviai išsitraukė iš terbelių „machorkės” ir draugiškai užsirūkė. Tėvelis išsiėmė papirosą, prikimštą naminės tabokos, irgi užsirūkė. Iš džiaugsmo, kad jau tapo išvaduotas nuo fašistinių okupantų. Už valandos įsitikino, kad pasaulio laisvintojai nuo fašizmo laisvino ne tik ponus nuo dvarų, turtuolius nuo turto, bet ir vargšą kaimietį nuo jo ramaus gyvenimo, tikėjimo, Dievo ir bažnyčios.

Karštą 1944 m. liepos dieną vaduotojai truputį pailsėjo, pasistiprino. Bet ne raudoni, kaip kalbėjo žmonės, kad ateis raudoni bolševikai, o murzini, lyg išlindę iš anglių kasyklų. Rūbai turbūt nuo karo pradžios neskalbti. Kai kurie išsiėmė iš kišenės po gabalėlį cukraus, irgi tamsaus nuo dulkių. Kramsnodami gėrė arbatą. Pagėrę tirščius čia pat iškratė iš katiliukų, katiliukus praplovė, užsikabino už diržų. Nustebau, kad nė vienas nesiplovė nei veido, nei rankų. Išsiėmę „machorkės” užsirūkė ir pradėjo lįst į kovos mašinas. Kai liko tik vyresnis ir, matyt, adjutantas, tėvuko paklausė, kiek valandų. Tėvelis, nieko blogo nemanydamas, išsiėmė laikrodį, atidarė dangtelį ir pasakė laiką. Staiga vyresnysis čiupo už laikrodžio ir, nutraukęs su grandinėle, įsidėjo savo kišenėn: „Ėto pust budet mnie na pamiat”. Tėvelis švaria rusų kalba pradėjo aiškint, kad jam laikrodį padovanojęs dėdelis, kai jis buvo mažas, ir metai išgraviruoti dangtelyje. Tuo metu suriaumojo tanketės - tiesiai per tvorelę, traiškydamos viską, kas papuolė po jų vikšrais. Viena tanketė stabtelėjo kieme, į ją įlindo vadas, gerai nusiteikęs, patenkintas, kad ne veltui ilsėjosi... Paleidę juodų dūmų kamuolį, išdulkėjo vieškeliu.

Vieni (rudi) nubėgo, kiti (raudoni) nusivijo. Fronto linija pasistūmėjo į Vakarus, link Dubysos, prie Raseinių.

Po truputį visi nusiraminom. Ryte patikrinau gyvulius, dėl visa ko palikau kaimyno ganykloje, kuri buvo aptverta medine tvora. Arklius atvedžiau arčiau namų: gal reikės kur pavažiuot. Atėjo vidurdienis. Staiga neprašyti svečiai pasipylė kaip skėriai, kaip varnai ant šiukšlyno. Pradėjo obelis krėst. Pakrečia vieną, paragauja - neskanūs, paspardo ir prie kitos eina, ieško skanių. Paskui pradėjo žvalgytis, ką užvalgyt. Prisirinko kiaušinių, net padėlius susirinko, paliko tuščius lizdus. Kadangi mūsų na-mas stovėjo prie kelio, kareiviai suprato - čia patogiausia vieta poilsiui. Vėl sustojo nauja gurguolė. Kiekvienas buvo užsiėmęs savo reikalais. Tik luoši, apsiraišioję, nuvargę gulėjo pagrioviuose. Mūsų jauni gandriukai, tėvų prižiūrimi, bandė savo sparnelius. Jie vaikščiojo ražienoje, o seni, kalendami snapais, džiaugėsi savo įpėdiniais. Vienas ūsuotas „karžygys”, pastebėjęs gandrus, stvėrė automatą ir nusitaikė į gandriukus. Po pirmos serijos seni gandrai nuskrido prie pamiškės ir nusileidę neramiai dairėsi ton pusėn, iš kur pasigirdo šūviai. Pora jauniklių pasekė tėvų pėdomis - tai pakildami, tai bėgte, sunkiai atsiplėšdami nuo žemės. Vienas kareivis pribėgo prie vežimo, pasidėjo automatą ant lentelių ir prisitaikęs trumpom serijom paklojo likusius gandriukus...

Aš stebėjau tą šaudymą, stovėdamas po ąžuolu už keleto metrų. Norėjau šaukt, bėgt gelbėti jų, bet netekęs žado stovėjau ir tylėjau. Tuo metu mano jaunoje krūtinėje užsidegė neapykanta ir keršto ugnis „išvaduotojams”. Tos ugnies neįistengė užgesinti nei šalti karceriai, nei ilgamečiai Sibiro lageriai.

Krakėse ir Dotnuvoj jau pradėjo steigtis stribai - talkininkai okupantams. Vieni jie niekuomet neperžengdavo savo rajono ribos, bet su čekistais buvo drąsūs kaip vilkai.

Vieną tų pačių metų rugpjūčio rytą net nepastebėjau, iš kur atsirado kaime tiek čekistų. Visur lando, kažko ieško, tokie nekalbūs ir mažai klausinėja, galbūt po nakties darbų išvargę. Staiga pora čekistų pribėgo netoli tvartuko, prigulė prie supjautos malkų krūvos ir paleido keletą serijų iš automatų. Pažvelgęs ton pusėn link ganyklos, pamačiau jau netoli miškelio, vadinamo pelkute, bėgant žmogų. Aš iš karto pažinau: tai kaimyno bernelis. Pribėgęs prie miškelio, rankomis sumojavo ir dingo tankumynėje. Nutilo šaudymas. Pagalvojau, kad bėga čekistai prie miškelio ieškoti, bet visi rusai, dar valandą pauostinėję, išsinešdino. Iš karto ir aš neskubėjau prie pelkutės. Įsitikinęs, kad niekur nėra čekistų pasislėpusių, ryžausi eit - gal rasiu gyvą, gal reikia skubios pagalbos. Nepriėejęs miškelio, pastebėjau stovintį Adolfą. Jis mojo ranka, kvietė ateiti arčiau. Kai priėjau, atsisėdom ant kupsto. Žiūriu, ranka baltiniais apvyniota, o iš jos sunkiasi kraujas. Jis nieko nesakė, tik aš jo paklausiau: „Daugiau niekur?” Liepiau pasitraukt truputį toliau nuo palaukės ir, pakėlus ranką aukštyn, laukti manęs sugrįžtant. Namuose radau tvarsčių, jodo, paėemiau spiritu užpiltų topolio spurgų. Šis antpilas gerai gydo šviežias žaizdas. Nuskubėjęs pagalbon, įsitikinau, kad kaulas nepaliestas. Aprišau, padrąsinau, kad čia nieko baisaus: kulka įlindo ir išlindo, kraujo užkrėtimo nėra ko bijoti, svarbu, kad kaulai nesutrupinti, o žaizda bematant užgis, nebus nė žymės.

Nuraminęs jį, prižadėjau vakare aplankyt, atnešt maisto ir patalynės. Patariau: jei nenori eit pas šeimininkus, tai čia netoli pasirink buveinę, dabar vasara, nesušalsi. Vakare atnešiu ir kokių skarmalų pasiklot. Antroj savaitėj jau ir perrišti žaizdos nebereikėjo. Atsisveikinau. Padėkojo jis ir prižadėjo niekuomet nepamiršti manęs. Ką jis galvojo tą savaitę, gulėdamas ant samanų, žvelgdamas į mirgančias žvaigždes, aš nežinau. Tiesa, 1945 m. pavasarį jis apsilankė pas mane su draugais ir ginklu rankoje. Buvo linksmas, patenkintas. Tik aš nesidžiaugiau šituo susitikimu ir nuogąstavau. Aplankė ir buvusį šeimininką. Buvo mandagus, o man pašnibždėjo, kad nepergyvenčiau, jis nepasakysiąs niekam apie gydymą ir rūpinimąsi, atseit kitos išeities neradęs ir įstojęs į stribus, bet dievažijosi, kad nepakels šautuvo prieš brolį lietuvį. Po daugelio metų likimas mus vėl suvedė atsitiktinai viename lageryje Kazachstane. Valgykloje priėjo nepažįstamas ir paklausė, ar nebūsiu Leonardas iš Tilindžių. Gavęs teigiamą atsakymą, padavė ranką ir tarė: „Nejaugi neatsimeni, kaip išgelbėjai ir išgydei mane pelkutėje? Aš Adolfas”. Prisiminęs paklausiau: „Aš tai žinau, už ką esu čia, bet kaip tu čia patekai, juk buvai tikras patriotas?” Skubėdamas ar vengdamas ilgesnio pokalbio, tik prasitarė gavęs 25 metus už tai, kad metęs stribyną ir su ginklu nuėejęs pas miškinius. Prižadėjo dažniau susitikti, norįs pasikalbėti. Vėliau sužinojau, kad buvo teistas pagal 59 straipsnį už ginkluotą plėšikavimą. Už keleto dienų dar kartą jį mačiau, bet neteko pasikalbėti, buvo išgabentas į kitus lagerius.

Pasitraukė ir brolis iš namų pas tetą į Senkaimį, netoli Gudžiūnų. Ten buvo lyg ir ramesnis kampelis. Retkarčiais aplankydavau. Buvo jau 45-ųjų metų pavasaris. Kaimo jaunuoliai, visaip vengdami karinės tarnybos, nuėejo į miškus. Keletas stojo į stribus, tikėdami, kad bus saugiau: nieko blogo nedarys kaimynams, gyvens ramiai. Šautuvus, kas norėjo, galėjo laikyti namuose, apsigynimui nuo siautėjančių „banditų”. Neilgai ramiai gyveno: atėjo miškiniai, konfiskavo ginklus ir įspėjo, kad daugiau nesiginkluotų, mestų draugystę su tėvynės išdavikais ir netarnautų okupantams. Iš mūsų apylinkės tik vienas atsirado, kuris vėl atsinešė ginklą į namus, juokaudamas: „Ką man padarys miškiniai? Juk aš neisiu jų gaudyti ir šaudyti”. Už poros dienų užėjo vyrai ir pasikvietė laukan pasikalbėt. Motina dar pribėgusi pasakė: „Vaikeli, gal šilčiau apsirenk”. Vyrai atsakė: „Nieko, močiute, greit sugrįš, nesušals”...

Per visokius „patepimus” lašinukais ir dešrelėmis, ne tik „samane” (degtine), brolis išliko ginklo nelietęs.

Sugrįžo brolis iš tetos, nes ir ten nebuvo saugu. Surado kaimyną P. Lembertą, Antaną V. ir trise įkūrė „Rimorių artelę” (pakinktų siuvėjų). Surinko daug parašų iš aplinkinių ūkininkų, kad labai reikalingi remontininkai, kurie taisytų pakinktus. O pavasario laukų darbai jau ant nosies. Pasirašė ir apylinkės pirmininkas, kad karinis komisariatas, atsižvelgdamas į ūkininkų prašymus, atleistų nuo karinės tarnybos. Trys rimoriai nuvažiavo į Raseinių komisariatą. Du iš jų net adatos įverti siūti pleškėms nemokėjo, ką jau ten šnekėt apie „dratvos” paruošimą, kuri siuvant su švilpesiu lakstytų... Komisaras net nudžiugo, išvydęs tokius „specialistus”, ir tarė: „Nu ką, porą paliksiu kaimiečiams, gal susitvarkysite, kad sėjos darbai nevėluotų, o vieno tai reikia į karinį dalinį prie gurguolės, nes ten irgi plyšta pakinktai, o remontuoti nėra kam. Tai kas einat į karinį dalinį?” Vyrai susižvalgė, nutarė pasikviesti viršininką arbatos, paminėjo, kad turi ir kaimiškų užkandžių. Suejo visi į gretimą tuščią kambarį. Kuomet vyrai iš savo terbų nuklojo stalą užkandžiais, buteliais „smarvės”, kas netilpo, sudėjo maišan ir įteikė viršininkui. Tas mielu noru priėmė, išgėrė porą stiklinių. Kalbėjo rusiškai ir lietuviškai, garsiau kaip namuose. Nugirdę darbuotojai neiškentę kyšteldavo nosį. Viršininkas tuoj pakviesdavo ir juos pasivaišinti. Paskui įsakė atnešt tuščius popierius: tris vyrus reikia atleist nuo karinės prievolės. Dokumentus surašė dviem kalbom, uždėjo antspaudus ir įteikė, užmiršęs, kad vieną reikia išsiųst į karinį dalinį. Vyrai sugrįžo linksmi. Brolis buvo artelės pirmininkas, tvarkė dokumentus, atsiskaitinėjo su ūkininkais.

Nors namuose buvo darbų, bet kiekvieną rytą vyrai susirinkdavo, aptardavo dienos darbus. P. Lembertas gyveno šalimais, Antanas V. už kilometro. Jei nebūdavo skubaus darbo (jo ir nebūdavo), tai padėdavo pirmininkui namų ruošoje arba pasakodavo visokias istorijas. Pranas L. buvo vyresnis ir mėgo ne tik alučio išgert, bet ir paplepėti. Kai užeidavo čekistai, visi įnikdavo į savo darbą. Čekistai, įtariamai žvelgdami, tikrindavo dokumentus, žiūrėdavo, vartydavo, lyg uostydami, netikėdami, kad gali būti tikri. Ypač daug kas nesuprasdavo, kas per žodis „šornikas”, bet vis dėlto grąžindavo...

Slinko dienos, bet žmonės nepajuto jokio palengvėjimo. Rusai, nepasisotinę pergale, po truputį lėbavo, „šukavo” miškus, nors labiau jie mėgo po pamiškes gyventojus medžioti, užsidirbt neeilines atostogas ar „skardelę” ant krūtinės už „drąsą”. Nutverdavo vyrą, dar neseną, patikrindavo dokumentus: jei ne partinis, ne aktyvistas, o tik atleistas nuo karinės tarnybos, pasikviesdavo „pakalbėti”. Nusiveda už trobų, sunaikina dokumentus ir, padarę „žygdarbį”, nueina toliau ieškoti pasislėpusio „priešo”... Vieną namuose rado remontuojant stogą Ilgižių kaime, prie pat namų nušovė. Mes miegojom su broliu vienoj lovoj seklyčioj. Vieną 1945 metų ankstų rytą keletas rusų suėejo vidun, nuplėšė antklodę nuo mūsų, aš iš baimės susiriečiau į kamuoliuką, galvoju: jei būsiu lupamas, tai mažiau skaudės. Broliui liepė skubiai apsirengt, pareikalavo dokumentų, žvilgterėję liepė apsiaut ir pasakė: „Eisim pasiaiškint pas vyresnį”. Tuo metu mamytė viską stebėjo. Dar seklyčioje jie kalbėjo: „Nieko, išsiaiškinsim ir grįš jūsų sūnus”. Bet mamytė, įsikibusi į sūnų, išėjo kieman. Ten dar buvo girdėti balsai, mamytė pusiau lenkiškai, pusiau rusiškai šaukė: „Sušaudykit pirmiau mane, kad nematyčiau vaiko kraujo! Taip man lengviau bus numirti!” Jau buvo prašvitę. Iš kažkur pasirodė aukštas viršininkas. Pasidomėjo, kas čia vyksta. Mamytė puolė prie jo verkdama, aiškindama, kad veda sušaudyt jos sūnų. Šis, paėemęs dokumentus, tarė: „Mes nekaltų neliečiame, mes ne fašistai”. Sugrįžo brolis išbalęs. Jau nesigulė, nors buvo dar ankstyvas rytas. Aš tai dar nusnūdau, nusiraminau. Ryte susirinko artelės nariai, kalbėjo apie įvykius. Darbo imtis nebuvo nuotaikos. Taip artelė gyvavo. Nariai sumokėdavo iš savo kišenės valstybei dalį uždarbio, kurie nedirbo. Vėliau jau gaudavo mėnesinį planą, mokėdavo algą, nors visus planus „vykdydavo” popieriuose. Tik dabar negaliu prisiminti, kada subankrutavo tą „svarbi” įmonė.

Sulaukėm 1946 m. pavasario. Nors dažnokai pas mus užeidavo miškiniai, bet pažįstamų buvo nedaug. Vienas iš tokių geriausiai pažįstamų buvo Antanas Paliūnas-Keleivis.

Tėvelis turėjo pasisiuvęs paradinę šaulio uniformą, kurią gal tik kelis kartus jam buvo tekę apsivilkt ir nusifotografuot. Tai Keleivis paprašė tėvelio, kad jam ją padovanotų. Ta uniforma buvo paslėpta ant gonkelių lubų. Ištraukė ją iš ten ir atidavė.

Gegužės mėnesį apsilankė ir kitas kaimynas. Juozas Paliūnas-Vairas. Pasikvietė jis mane pasikalbėt į sodelį. Pasiteiravo, kokia mano savijauta, ką galvoju apie ateitį, kaip aš vertinu partizaninę kovą, gal galėčiau kuo nors prisidėt prie tos kovos, nes tėvynei reikia aukų, jeigu norime, kad ji būtų laisva. Aš nudžiugau, bet kartu ir nusiminiau, nes nežinojau, kuo galėčiau paremti laisvės kovotojus, aš nieko neturiu, nes mes labai vargingai gyvenom. Bet čia Vairas, pertraukdamas mano mintis, pridūrė:

-    Mums reikia tik tavo sveikatos ir ištikimybės, tvirtybės nepalūžti, patekus į čekistų nagus...

Dar ilgai kalbėjomės apie kaimynus. Jis domėjosi apie savo ūkį, padrąsino mane, kad ne veltui ši kova tęsiasi, greitai ją supras ir įvertins amerikonai, padės mums išsilaisvinti iš nematytai žiaurios vergijos. Paskutiniais žodžiais jis paprašė manęs niekam nesakyti, net tėvams apie šį mūsų pokalbį, paskyrė porą dienų apmąstymui ir pažadėjo vėl apsilankyti. Grįžus į kambarį, jis atsiprašė mano mamos, kad taip ilgai užtrukom. Mamytės veidas buvo pablyškęs, bet pamačiusi mus, ji tuoj pralinksmėjo ir pakvietė prie stalo. Vyrai padėkojo už kvietimą, pasiteisino, kad sotūs, ir atsisveikinę išėjo. Vėliau mamytė manęs klausė, kam buvau iškviestas laukan, gal ką negero prikrėtęs. Visi buvom susirūpinę. Aš jai paaiškinau, kad su kaimynu seniai nesimatėm, tai ir kalbos atsirado, prašė - gal nuvažiuočiau į Kauną pas jo žmoną ir vaikučius, gal lauktuvių nuvežčiau. Aš jam pažadėjau. Be to, aš ir pats ruošiausi važiuot Kaunan į polikliniką, nes Ariogalos daktaras sakė, kad reiktų tonziles išsioperuot, nuolatos skauda gerklę.

Kaip buvom sutarę, už poros dienų atėjo Vairas. Toks inteligentiškas, geros nuotaikos. Mirktelėjo man viena akim, supratau, kad kviečia pasikalbėti. Pirmiausia paklausė, ar apsisprendžiau. Pasakiau, kad taip. Tada paklausė, ar pasiruošęs priimti priesaiką. Atsakiau, kad pasiruošęs. Prieš šventus paveikslus, kabančius seklyčioje, priklaupęs pabučiavau Kristaus kojas, pasižadėjau, prisiekdamas savo jaunyste, visas jėgas ir sveikatą paaukoti Tėvynės laisvei. Nusilenkęs prieš Vytį, buvau pakrikštytas slapyvardžiu Ąžuoliukas, kuris buvo reikalingas bendraujant su nepažįstamais kovotojais, ypač dirbant ryšininko darbą. Gavau pirmą užduotį susipažint su ryšininke Onute Gudaityte-Ramune, kuri gyveno Lenčiukų kaime. Jos gautą korespondenciją turėjau pristatyt į nurodytą vietą. Vėliau Vairas pažadėjo plačiau supažindinti su mano pareigom.

Nuėejęs pas Ramunę, pasisveikinau ir paklausiau:

-    Gal turite porelę kralikų?

-    Kadaise turėjau, - atsakė Ramunė.

Tada aš jai padaviau laiškutį. Perskaičiusi padavė ji man ranką, tardama:

-    Ąžuolėli, kaip malonu žydėti tavo paunksmėje, bet man skirta tik vasarą džiaugtis gyvenimu, o tau ne tik rudens audras teks pergyventi, bet ir žiemos speigus, ateinančius iš Sibiro platybių...

Aš supratau, kad Vairas stebėjo mano elgesį, nujaučiau, kad buvau rekomenduotas dirbti partizanų gretose...

Vėliau pasiuntė ir į Kauną, į Vilijampolės Panerių gatvę. Pasirodo, tų namų šeimininkai - mano tėvelio giminaičiai. Labai atsargus, mažai kalbėjo, tik puse lūpų. Po laipteliais prieškambaryje buvo įrengta maža slėptuvėlė, kurios šeimininkai lyg ir „nežinojo”. Aš jiems pasakiau, kad ją žinau, bet jie gali būti ramūs, aš tik pažvelgsiu ir jei rasiu, kas man reikalinga, pasiimsiu. Atidaręs slėptuvėlę, be senų laikraščių ir žurnalų, radau rašomojo popieriaus ir kalkės. Po to dar nuvykau į ligoninę su įduotu rašteliu. Liepė atvykti po penkių dienų operuotis.

Kaune dar teko lankytis 1947 m. Vežiau į turgų jautieną parduot, nes partizanams reikėjo pinigų. Kartu atgabenau daug popieriaus, seną rašomąją mašinėlę, kurią mėnesį laikiau paslėpęs namuose. Tais metais teko padirbėti jau daugiau. Reikėjo nueit net iki Žaiginio miško prie Gudžiūnų į Alksnėnų kaimą. Ypač įstrigo atmintin kelias į Aleknaičius. Buvo šilta vasaros diena. Gavau nurodymą vykti pas Dieduką. Apibūdino vietovę, paaiškino, kaip atrodo sodyba, įdavė laiškelį įteikti po sutarto atsakymo, bet šeimininkų pavardės nepasakė. Gavus iš Dieduko laiškelį, jį perskaityt ir atsimint, kur reikės važiuoti. Ir vėl slaptažodis...

Atvykęs pas Dieduką, iškart su juo susipažinau. Buvo labai malonus ir iškalbingas žmogus. Jis iškart ėmė teirautis, iš kokio krašto aš atvykau, kaip gyvenu ir t. t. Kada jis pasakė: „Štai atvykote jaunas vaikinas”, aš jam atsakiau: „Nenuostabu šiais laikais, kai jaunuoliai virsta patyrusiais diedukais, o diedukai -kovotojais už laisvę...” Atsargiai atsakinėdamas į smalsius Dieduko klausimus, buvau priverstas pameluoti, nors tai man ir nebuvo malonu. Pasakiau, kad esu nuo Dubysos krantų prie

Ariogalos, labai gražioj vietoj gyvename: du broliai (aš jaunesnis) ir močiutė, tėvukas jau miręs, buvęs Lietuvos savanoris, gyvename gana skurdžiai. Diedukas, supratau, patikėjo mano žodžiais, tik dar paklausė:

-    Nejaugi ir arkliuko neturite? Toks neturtingas, o dirbi miškinių labui?

-    Jei turėčiau, tai nebūčiau tokį kelią pėsčiomis plumpinęs, būčiau bričkele atvažiavęs į „piršlius”.

Pakvietė seklyčion. Atsirado ir šeimininkė su dviem dukromis. Šeimininkas atsiprašė, nuėejo žirgo pašert prieš kelionę, o grįždamas atsinešė buteliuką antpilo, užpilto ant gyvatės. Po pietų Diedukas pakvietė susipažinti su ūkiu. Matyt, paveiktas gyvatės lašų, taip gyvai kalbėjo, tik spėk klausytis. O man knietėjo tik greičiau atlikt pavestą užduotį, bet jis nesiskubino, mačiau, kad buvo patenkintas mūsų susitikimu. Ėmė manęs klausinėt, kaip man patinka jo dvaras, jo dukros. Lyg ir pradėjo jis man jas piršt, pabėdavojo, kad senatvėj nebus kas užvaduoja, pasiūlė man artimiau su jomis susipažinti. Aš pasijutau labai nejaukiai, nes buvau kasdieniškais rūbais apsirengęs, o tos mergaitės persirengusios šventadieniškai. Tuo metu į sodelį atėjo viešnia, tamsių akių gražuolė. Ji buvo rami, beveik nekalbėjo, ne tokia, kaip tos padaužos - sesutės.

Galiausiai šeimininkas man įteikė vadeles ir perspėjo, kad neskriausčiau sarčio, palinkėjo laimingos kelionės ir greito sugrįžimo. Išvažiuojant iš kiemo, sustabdė ir paprašė pavėžėt viešnią link Ažytėnų kaimo. Man net linksmiau pasidarė. Kalbėjomės apie gražią vasarą, apie bręstantį derlių, tik apie kelionės tikslą nė žodžio. Nuo Ažytėnų kaimo išsiskyrėm, ir jau važiavau vienas. Važiavau ir galvojau, kad ne aš vienas vaikštau nežinomais takais, tūkstančiai pina laisvės vainiką, aplaistydami jį ašaromis ir krauju. Atvažiavęs į reikiamą vietą, prisidėjau maisto, paaukoto kovotojams, ir laimingai grįžau atgal.

1947 m. Zambiškio miške stovyklavę partizanai pasistatė namelį iš presuoto medžio plokščių ir pavadino jį „Kavine”. Nuo kelio Lenčiai-Leilių dvaras-Ilgižiai apie 100 metrų, iki Tilindžių kaimo ribos apie 50 metrų. Įėjimas nuo Tilindžių lauko pačiam miško kampe, kur kadaise buvo pasėtos eglaitės. Jos taip tankiai suaugo, kad šiaip pro jas pralįsti neįmanoma, reikia skintis slaptą takelį, kuris zigzagais ėjo iki pat „Kavinės”.

Kai atvykdavo žymesni svečiai, mamytė namuose privirdavo cepelinų su mėsa. Man juos tekdavo, dar neišaušus, nešti į „Kavinę”, susidėjus į kibirą, kad kaimynai nepastebėtų. O dieną grįždavau į namus jau su tuščiu kibiru, sukdamas jį ant rankos ir švilpaudamas. Žiemą buvo kiek sudėtingiau patekti į „Kavinę”. Sugrįžę kovotojai, kuriuos atveždavo Diedukas, turėdavo laukt nustatytoj vietoj kokią valandą, o kartais ir daugiau netoli mano namų, kad nereiktų man toli eiti: ar prie Graužų dvaro, ar Leilių dvare, ar „Pelėdynės” pakrašty, prie mūsų ganyklos. Pas mane atvažiuodavo tik naktį. Išvargusius kovotojus atveždavo iki slapto tankumynės „apkaso”, kur eglaičių šakos dengė kelio kraštą. Jie iššokdavo tarytum iš lėktuvo į žalią girios prieglobstį, nepalikdami jokios pėdos. Nuo kelio grįždavau neskubėdamas, kiek galima save vargindavau, žinoma, kartu ir pastotės šeimininką, tegu mano, kad toli teko važiuoti. Netaręs nė žodžio, laukiantysis atsiliepdavo į mano signalą ir artėdavo prie vežimo, o aš nutoldavau į tamsą...

Vieną rudenį jau buvo truputį pašalę. Mane iškvietė pas Dieduką netoli Lepšiškės kaimo. Nuėjau pietų metu. Čia sodyboje dienojo visi pažįstami partizanai ir stebėjo apylinkę, ypač nuo Ilgižių pusės, iš kur galėjo pasirodyti stribai. Su jais ir man teko palaukti vakaro. Ryšininkas, kuris turėjo atgabenti siuntinį, vėlavo. Partizanai pakrūmėję, maždaug už puskilometrio, pastebėjo žmogų: išlindęs iš krūmų, kiek pastovi, pasidairo ir vėl tuose krūmuose dingsta. Kilo įtarimas. Padavė ir man žiūronus, gal atpažinsiu. Partizanai nutarė, kad reiktų trauktis iš šios sodybos. Vienas iš jų nusitaikė į tą bestoviniuojantį pakrūmėje ir paleido šūvį. Tas pakėlė rankas aukštyn, dar kiek pabėgo ir sukniubo. Mes visi patraukėm į tą pusę. Saulė ką tik leidosi už horizonto, artėjo vakaras. Priėjau prie gulinčio ant žemės susi-rietusio žmogaus. Vienas nusimetė savo apsiaustą, apvertė ant jo sužeistąjį. Žaizda buvo šone, kulka perėjusi kiaurai, bet žarnų nepalietė. Pirmiausia uždengė akis sužeistajam, aptvarstė jį, liepė man pažiūrėti, ar nepažinsiu. Iškart pažinau. Tai buvo netolimas mano kaimynas Vytautas Dolkinas. Partizanai man patarė jam nesirodyt ir nunešė į saugesnę vietą gydyti. Tik vėliau paaiškėjo, kad jis stebėjo palaukę, norėjo susitikti partizanus ir stoti į jų būrį. Pasveikęs (bandomajam laikotarpiui) be ginklo vaikščiojo kurį laiką su partizanais, bet vėliau, pasirodo, jam nepatiko toks gyvenimas ir iš miško jis pasitraukė, o dar vėliau žuvo man nežinomomis aplinkybėmis.

Po sunkių ir ilgų kelionių partizanai mėgdavo pasikalbėti, pasikaitinti kaimiškoj pirty. Buvo paskirtos dienos: šeštadieniais ir sekmadieniais galėjo ateit ir nekviesti kaimynai, o partizanai turėjo tenkintis kitomis dienomis. Jei ateidavo savi, tai aš likdavau sargyboje, bet jei užklysdavo iš kitų rinktinių, tai, be manęs, dar išstatydavo sustiprintą sargybą.

Paskutinį kartą į pirtį atvažiavo 1949 m. sausio 24 d. vakare 7 partizanai. Kartu buvo Paliūnas-Baublys, vienas mano mokslo draugas Zigmas Vaitiekūnas ir kiti.

Buvo gerokai pašalę, sniego nedaug. Aš nuogąstavau, kad tokiu laiku važiuojant toli girdisi rogių girgždesys, bet vyrai buvo gerai nusiteikę, roges su arkliu paliko prie klojimo. Kol prausėsi, aš pasaugojau. Atsisveikinant pastebėjau, kad Zigmo batai prasižioję. Taip man jo pagailo, bet aš irgi geresnių neturėjau. Širdis net nenujautė, kad kitą dieną jie žus Lenčių miške, tam pačiam miške, kur prieš tris dienas žuvo 23 partizanai.

1948 m. žiemą su broliu ėjom į Zambiškio mišką pjauti malkų, nes savo normą iškirtom ir išvežėm Tytuvėnų miškuose. Iš toliau atvažiavę ūkininkai nuo Raseinių, nuo Ariogalos samdydavo kirtėjus, o mes - vietiniai - per dieną paruošdavom po 10 m³ malkų. Jie, gavę pažymas, grįždavo namo. Vieną ankstų rytą, dar buvo tamsu, ėjom į kirtavietę, nešėmės su savimi pietus, o įrankiai buvo palikti miške. Nepriėjus Graužų dvaro, pastebėjom, kad artinasi burliokai. Brolis nežinojo, kad nešuosi ir slaptą paketą, kurį dieną galvojau perduoti netoliese gyvenusiai Rumunėlei, be to, jai dar turėjau ir asmeniškai parašytą laišką. Nieko nelaukęs, greit išsitraukiau paketėlį ir, priklaupęs prie telefono stulpo, jį koja užžėriau sniegu. Netrukus priėjo burliokai, atstatę ginklus, pareikalavo pakelt rankas, apčiupinėjo nuo kojų iki galvos. Nieko neužčiuopę, nusivedė pas Juozą Kemzūrą. Jo paklausė, į mus rodydami, ar jam pažįstami šitie banditai? Išgirdę, kad tai jų kaimynai, geri žmonės, nusiramino. Tik aš negalėjau nurimti, nes kelnių kišenėje buvo laiškelis, todėl pirštais kiek galėdamas jį maliau, kad paskui, sutrintą į skutelius, galėčiau išmesti ant grindų. Praaušus burliokai mus paliko ir nuėjo link mūsų kaimo, o mes neramiai atidirbom dieną ir dar su šviesa grįžome namo. Praeidamas pro telefono stulpą, pastebėjau, kad mano užžertas paketas guli vietoje, bet aš jo neliečiau, laukiau tamsos. Grįžę į namus, sužinojom, kad rusai išvežė Keleivio motiną ir seserį, o iš Šėtkaimio kaimo išvežė dar rusų caro tremtinį Andziejų. Jo vienas sūnus tarnavo kariuomenėje ir karo pradžioje pasitraukė į Rytus, kovojo prieš vokiečius, o tėvas per vokiečių okupaciją išlaikė raudoną vėliavą ir tuo labai didžiavosi, grįžus bolševikams. Bet vieną dieną stribai apsupo jo sodybą, įsakė skubiai rengtis ir ruoštis kelionėn. Čia pat stribai išsidalino gyvulius, viską išsinešiojo. Senis, nuvežtas į Betygalą, taip įniršo, iš pykčio kratydamas barzdą, reikalavo, kad leistų pasikalbėti telefonu su sūnumi, kuris tuo metu jau tarnavo kariuomenėje Lietuvoje. Kai susiskambino, stribai gavo įsakymą nedelsiant jį paleist ir grąžint visą jo turtą, kitaip bus riesta. Stribai, išsigandę sūnaus grasinimų, Andziejų parvežė atgal į namus. Tada senis iškoneveikė stribus, išvadino juos fašistais, grasino likviduot juos - parsidavėlius, kurie tik kenkia tarybinei santvarkai, rodydami žmonėms netikrą komunizmo veidą...

1949 m. spalio 8-os dienos vakaras mano gyvenime įsiminė kaip vienas skaudžiausių. Du nususę stribai nutarė įsteigti kolchozą. Tai buvo Vabalas ir vienas paruošų agentas. Tą dieną netoliese dienojo ir du partizanai, savavališkai pasišalinę iš grupės. Apskritai tais metais radosi tokių, kuriems tas partizanavimas jau buvo atsibodęs, jie net suruošdavo spąstus likusiems kovos draugams, tikėdamiesi laisviau jaustis ir išvengt atsakomybės. Aš irgi buvau perspėtas, kad būčiau atsargesnis.

Kada šitie du partizanai sužinojo, kad čia yra stribų pašonėje ir ten dar yra partizanų rėmėjų, pritemus atėjo į tą kiemą, kur vyko susirinkimas, Šatkaimyje pas rusų tautybės pilietį Padzjejų. Pravėrė gryčios duris ir paleido seriją iš automato į sėdinčius. Iškart krito mano tėvelis, peršautas į galvą. Jis ką tik buvo išrinktas kolchozo pirmininku. Sužeidė du stribus - vienas nusišovė, o kitas vežamas pasimirė. Abu partizanai (Tarzanas ir Vanagėlis) nuo stalo pasiėemė stribų automatus ir pasišalino. (Dar yra išlikę gyvų liudininkų, kurie dalyvavo anam susirinkime, buvo sužeisti, o vėliau teisti už partizanų rėmimą.)

1949 m. spalio 24 dieną tėvelio žudikai sulaukė atpildo. Nepraėejus savaitei po laidotuvių, sodelyje ką tik paskerstam avinui lupau kailį - anksti ryte ruošiausi važiuot Kaunan į turgų parduot mėsos. Iš kažkur netikėtai atsirado partizanai. Pasisveikino, pažįstami dar padavė ranką, visi tylėjo tarytum vandens į burną prisisėmę.

Pradėjau aš pirmas. Išliejau visą pyktį ir neapykantą tėvelio žudikams, priminiau, kad tėvelis rėmė partizanus, pačioj pradžioj pakiliai atidavė savo taip brangintą ir per visas okupacijas išlaikytą šaulio uniformą ir ginklą jiems - kaip laisvės kovotojams. O ką jie padarė?..

Tada jie mane paprašė truputį atsitraukti nuo darbo ir nuošaliau trumpai pasišnekėti. Aš sutikau, bet kartu reikalavau susitikimo su Rytu. Paėejus į šoną, pirmiausia pradėjo šnekėt ir teisintis mano gerai pažįstamas ir artimas partizanas. Jis pasakė, kad jie nieko dėti dėl tos tragedijos, kad jiems irgi gresia toks pat pavojus. Vanagėlis ir Tarzanas pasitraukė iš partizanų būrio ir nuėejo nusikaltėlių keliu, todėl turi būti nubausti griežčiausia bausme. Be to, jis pasakė:

- Tikimės, kad tu neišduosi mūsų bendros kovos interesų ir neimsi kerštauti mums už žioplumą?.. Jau anksčiau nujautėm, anie jau senokai vengia susitikti su mumis, todėl ir tave buvom perspėję. Dabartiniu metu būk atsargus, pastebėjęs šituos vyrus, pasistenk kaip skubiau pranešt mums, jei reiks, pavartok ir ginklą...

1950 m. pavasarį buvau pašauktas į paruošiamuosius kursus karinei tarnybai Betygaloje ir Raseiniuose. Mankštinomės, klausėmės paskaitų apie nenugalimą raudonąją armiją, o 1950 m. balandžio 21 d. pas mane namuose susirinko kaimynai, draugai, atėjo ir mano vaikystės draugė, kelionei padovanojo rankšluostį. Supratau, kad išvykstu į nežinią. Visi buvo nusiminę. Atsisveikinau su artimaisiais ir su terbele ant pečių išvykau į Raseinius, į naujokų priėmimą. Atėjo vakaras. Taip liūdna ir graudu pasidarė, į galvą ėmė lįst visokios mintys. Gaila buvo palikt namus, draugus, artimuosius, Lietuvą. Be to, mane smarkiai buvo paveikusi užsienio propaganda: „Tik laikykitės, nepalūžkite, būsite išlaisvinti...” Kada sutemo, išėjau į lauką pasižvalgyti. Sugrįžus vienas pažįstamas nuo Betygalos priėjo prie manęs ir pasakė, kad minėjo mano pavardę. Priguliau ant grindų, bet miegas neėemė, galvoje sukosi mintys: jei kas papuolė iš ryšininkų, tai gali ir mane paliesti, be to, ir tarnyboje greit suras, jei kas prasitars apie mane. Kai visi sumigo, išsėlinau laukan ir pasukau tiesiai link namų. Paėjęs keletą kilometrų, suradau besiganantį arklį, užsėdau ant jo, atjojau iki Aleknaičių. Čia jį paleidau, o išaušus jau buvau Paliūno-Baublio sodyboje. Įlindau į šiaudus klojime, gerai išsimiegojau. Vakare nuejau į Pelkutę, pasiėmiau naganą dėl visa ko ir taip pragyvenau keletą dienų, kol turėjau maisto. Galvojau eit pas partizanus, bet pirmiausia nutariau pasitart su mamyte. Vieną vakarą, gerai išžvalgęs apylinkę, nuėjau į namus. Mamytė labai nudžiugo, kad atsiradau sveikas ir gyvas. Sakė, stribai jau buvo atėję, klausinėjo, ieškojo ir partizanai, suradę žadėjo pranešt motinai. Kitą dieną brolis išėjo į darbą, o aš ėmiau ruošt slėptuvę klojime.

Prie sienos buvo pristatyta malkinė ir pilna prikrauta malkų. Smulkiu pjūkleliu išpjoviau vieną rąstą, kad galva lįstų ir nesimatytų sudūrimų. Klojimas statytas iš senų rąstų, sienoje daug plyšių, per kuriuos galima stebėti apylinkę iš visų keturių pusių. Tuo metu mamytė stovėjo sargyboje, ruošėsi kieme. Pasidariau patogų guolį. Pradžioje sunkiau sekėsi įlįsti urvan, bet pasitreniravęs nerdavau į jį tarsi žuvis. Vėliau, kol stribai atidarydavo klojimo duris, aš suspėdavau ne tik atsidurt savo landynėje, bet ir rąstą taip įstatyti į vietą, kad ir žinantis ne iš karto pastebės. O aš, prikišęs nosį prie plyšio, viską stebėjau, kaip įniršę stribai badė šiaudus rėkdami:

-    Išlįsk, bandite!

Jie buvo taip arti manęs, kad aš galėjau juos ir už kojų nutverti.

Prailgo vasarėlė. Mažai kur išeidavau, skaičiau knygas, kitas jau ir po antrą kartą perskaičiau, pradėjau rašyt eilėraščius, nors tam potraukio nelabai turėjau.

Kartą stribai, beieškodami manęs stalčiuose ir spintose, aptiko žurnalą „Savaitė”, išleistą vokiečių okupacijos metais. Pavartę rado Stalino karikatūrą. Smarkiai įniršo, sugriebė visus mano laikraščius, žurnalus ir sumetė į pečių, keikdami mane motinos akyse:

-    Štai tavo vaikas! Nužudė tėvą, prisiskaitęs visokių knygų! Išdurnėjo ir išėjo į mišką!

Kada stribai išėjo, mamytė puolė prie pečiaus ir ten dar rado keletą nesudegusių knygų apskrudusiais kampais, užgesino ir atnešė į slėptuvę.

Susisiekiau su partizanais. Kalbino eit į būrį, atseit vienam nuobodu, bet aš atsisakiau. Ne iš baimės. Turiu kantrybės laukt amerikonų išvadavimo, be to, ir žmonėms neuždedu jokios naštos, maitinuosi iš savo ūkio. Lyg ir norėjo sužinoti mano gyvenamą vietą, bet kai pasakiau, kad tuo klausimu jau kalbėjau su Rytu, nutylėjo. Aš leidau suprasti, kad man nereikia žinoti jų paslapčių, o jiems mano... Tai ir likau gyventi savo malkose. Susitvarkiau gultą, nors vietos ir mažokai buvo, bet pripratau. Galėjau sėdėt, atsistot, nors vaikščiot nebuvo galimybės, bet tai nedidelė bėda. Atsargoje turėjau sijonėlį, ilgus plaukus, skarelę ir šlepetes. Šią aprangą laikiau savo planšetėje, kurioje dar buvo žiūronai, naganas, su kuriuo niekada nesiskirdavau. Automatinį šautuvą imdavau, kada eidavau į susitikimą su partizanais. Kai būdavo gražus oras, išeidavau rytais pasivaikščiot po aplinkinius miškelius. Su partizanais nevengiau susitikti, retkarčiais tekdavo su jais pasikalbėt įvairiausiais klausimais. Ypač vengiau pažįstamų kaimo žmonių. Nueidavau į Lygumų pelkę, rudenį ir į Žaliąją pelkę, kur lyg raudoni karoliai spindėjo prinokusios spanguolės. Pelkėje sutikdavau ir spanguoliautojų moterų, bet jos į mane nekreipdavo dėmesio, stengiausi nuo jų laikytis atokiau.

Kartą Lenčių miške labai netikėtai sutikau savo dėdę - eigulį Steponą Petrauską, buvusį Lietuvos savanorį. Dėdė turėjo vienintelį sūnų Vytautą, kuris tuo metu tarnavo tarybinėj armijoj. Sutikęs mane, jis baisiai nustebo:

-    Ar tai tu, sūnau?

Priėjęs apčiupinėjo, matyt, negalėjo patikėti savo akimis.

-    Su tavo mama kalbėjausi, ji sakė nieko nežinanti apie tave ir nebesitikinti jau pamatyti. Per tėvelio metines Paliepiuose bažnyčioje buvo laikomos mišios, tai ten ir tave paminėjo kaip mirusį. Be to, mačiau tave Krakėse pamestą turgavietėje ant grindinio su kitais žuvusiais, tik mamai nieko nesakiau. Nejaugi tai tu?..

Paskui tik po daugelio metų mes susitikome su dėde, kada aš vienų atostogų metu buvau grįžęs iš Sibiro. Aplankiau jį vasarą bakūžėj tarp miškų netoli Ažytėnų, kur jis gyveno. Bakūžės stogas kaip rėtis, ant grindų stovėjo medinės geldos, į kurias nuo lubų lašėjo vanduo. Kaip tik tuo metu buvo šienapjūtė. Aprodė savo ūkį, turėjo gražų arkliuką, karvutę, ruošėsi eit šienauti. Besišnekučiuodami prisiminėm ir aną susitikimą miške. Nors dėdei teko daug pergyventi, patirt visokių išbandymų. Jį tardė vokiečiai, vėliau raudonųjų „Barodicos” banditų gauja, kuri plėšikavo mūsų krašte. Pokario metais čekistai reikalavo išduoti jo miškuose besislapstančius partizanus.

Aš taip ir leidau dienas tame klojime tarytum Robinzonas negyvenamoje saloje, kasdien bijojau, kad kas nepastebėtų, kad netikėtai nesusitikčiau su nepageidaujamais žmonėmis.

Klojime stovėdavo traktorius. Supuvus senam tvartui, čia perkėlė ir karvutę su paršais. Kada nešdavo kibirais paršams, kartu atnešdavo ir man. Aš su žiūronais apsidairydavau, ar nematyti ko nors svetimo, pavalgydavau, laukdavau naujienų, paskaitydavau gautą spaudą.

Kartą sėdžiu klojime, staiga atsiveria durys ir pasirodo brolio bendradarbis. Jie kartu dirbo su tuo pačiu traktorium. Abu smarkiai nustebom, bet, kiek pašnekėję, gerai supratome vienas kitą, išsiskyrėm su ta mintimi, kad mes vienas kito nematėm.

1952 metų vasario 16 dieną atšvenčiau gana linksmai. Buvo labai šalta diena. Naktį net tvoros poškėjo nuo šalčio. Mamytė atnešė pusryčius. Kai pavalgiau, pakvietė ateit į trobą pasišildyt. Labai norėjosi pasėdėt prie stalo. Užvėriau slėptuvės duris, už kelnių juosmens užsikišau naganą ir nuėejau į trobą. Troboje kūrenosi židinys. Čia buvo taip šilta ir malonu, o mintys skriejo kažkur toli į miškus, pas ten gyvenančius partizanus. Galvojau, ar kada galėsiu laisvai, nesislėpdamas pasirodyt kaimynams, artimiesiems. Laikas bėgo labai greitai. Buvo jau po pietų. Sesutė ruošinėjosi po kambarį, staiga amtelėjo šuo. Žvilgterėjau pro langą - kieme stribai ir rusų kareiviai vaikšto. Akimirksniu atsidūriau prieangyje, kur buvo padėtos kopėčios į pastogę. Tik užšokau ant aukšto, girdžiu, jau kambaryje kalba. Tuoj apsipyliau spaliais, girdžiu, kad vienas stribas kopėčiomis lipa. Palypėjęs iki pusės, apsižvalgė. Palėpėj buvo šviesu, nes abiejuose namo galuose langeliai, viskas gerai matyti, todėl aukščiau jis nelipo, stovėdamas ant kopėčių, pasakė:

-    Nieko nėra!

Kambaryje dar ilgai girdėjau rusiškus balsus, čekistai mamytės vis klausinėjo:

-    Gdie tvoj prokliatyj syn?..

Gyvenant nelegalų gyvenimą, teko sutikt mergaitę, kuri turėjo seserį. Kartais mes pasikalbėdavom. Jos manęs nesiteiravo, kas aš esu, nors suprato, kad slapstausi, kvietė apsilankyt pas jas namuose. Gyveno jos Lenčiukų vienkiemyje prie miško, kur man buvo žinomas kiekvienas takelis. Pro jų sodybą man dažnai tekdavo vaikščioti. Nueidavau toli, net iki Gudžiūnų. Kitais kartais nesinešdavau nei automato, nei šautuvo, o tada (1953 m. vasarą) ėjau nelabai toli susitikti su dviem partizanais - už Lenčių, kažkur prie Ažytėnų, netoli Šušvės. Tiesa, prieš tai iš jų aš buvau gavęs laiškutį, kuriame jie manęs prašė ten ateiti. Nors labai bijojau, bet nuėejau. Iš toliau atsargiai ilgai stebėjau tą vietą, bet nieko nepamačiau, gal jiems iš anksto jau buvo pranešta, kad nebeitų į susitikimą su manimi. Tada grįžau ir užėjau į Lenčiukų vienkiemį pas Petronėlę Krasauskienę, anų mergaičių motiną, užvalgyt ir pailsėt. Mes pašnekėjom su abiem dukrom, motina išvirė kopūstų sriubos, pripylė man pilną dubenį. Aš su malonumu juos išsrėbiau ir pajutau kažkokį blogumą. Pasakiau, kad eisiu į lauką. Išėjau į lauką, o daugiau nieko nebeprisimenu. Matyt, kur nors pasislėpę čekistai jau laukė, kol užmigsiu, ir nelietė... Aš tada buvau užsiauginęs ilgus plaukus, galima buvo kasas pinti, pustrečių metų nesikirpau...

Kada pramerkiau akis, lyg miškas pradžioje pasirodė. Pradėjau žemę graibyt, jaučiu, kad jokių samanų nėra. Žiūriu - aplink balta. Žvilgterėjau į duris, pamačiau „akutę”. Tada jau supratau, kur esu. Priešingoj pusėj grotuotas langas, virš durų lemputė apgrotuota... Matyt, saugojo, kada atsibusiu. Kai pamatė, kad dairausi galvą pakėlęs, tuoj atsidarė durys ir įėjo į vidų keliese. Pirmi jų žodžiai buvo:

- Tai ką, bandite, prabudai?

Supratau, kad aš gana ilgai miegojau. Matyt, smarkiai buvau užnuodytas. Kol atvežė iki Vilniaus saugumo ministerijos, ne viena valanda praėejo. Netrukus iškvietė medicinos personalą. Ir toliau vėl neprisimenu, kaip ten kas buvo, atrodo, kad vėl buvau užmigęs, bet kai prabudau, labai skaudėjo sėklides. Ar ampules į jas leido, ar ką darė, aš nežinau.

Tada jau pradėjo tardyt. Ėmė klausinėt apie kitus partizanus. Aš dar bandžiau gintis, kad nežinau ir nepažįstu jų. Man tada iškart kaip iš rašto išpylė visų likusių gyvų miške pavardes, vardus, slapyvardžius, iš kur kilę. Supratau, kad jiems viskas žinoma, viskas išduota. Jie viską žinojo ir apie mane, tik nežinojo, kur slapsčiausi.

Tardė vyr.leitenantas Vitkauskas. Jaunas žmogus, bet žiaurus. Tardė naktimis. Po to ėmė verbuot, kad padėčiau jiems surinkt likusius gyvus partizanus. Ilgai mąstyt nebuvo kada. Kai tik pasiūlė, aš ir sutikau, turėdamas viltį kur nors gyvas ištrūkt, kai nuveš į mišką. Pasakiau, kad miške turiu slėptuvę, kurioje yra radijo aparatas, raketinis pistoletas, keletas raketų ir šovinių. Taip pat pasakiau, kad slapsčiausi savo namuose klojime esančioje slėptuvėje. Dar gerokai apspardė, prigrasino, kad nieko neslėpčiau. Kai sutikau važiuot, tada tardytojas davė adatą, siūlo, liepė prisisiūt sagas, nes viską buvo išpjaustę. Davė diržą, po to iš spintos išėmė mano „dešimtšūvį” padavė, atvedė fotografą, nufotografavo iš visų pusių. Tuo metu į kabinetą įėjo dar pora vyrukų, apsirengusių partizaniškai. Abu padavė man rankas, pasisveikino. Vienas iš jų sako:

-    Ar neprisimeni manęs? Aš - Antanas Budrys-Tigras, kartu buvom atėję su Faustu, Zaliūnu, Galinskiu ir kitais partizanais. Tuomet tu atnešei ne tik pavalgyt, bet ir porą butelių „samagono”...

Antras tylėjo ir stebėjo mane. Tardytojas tuo metu išėjo iš kabineto. Tigras ir toliau kalbino mane, pasiėmė mano šautuvą, apčiupinėjo, pasakė, kad tai puikus ginklas. Paskui man jį įdavė į rankas ir pasakė:

-    Imk, važiuosim rinkti tavo draugų. Jiems visiems atėjo galas... Aš irgi ilgai vaikščiojau miškuose, padariau nusikaltimą, bet įkliuvau kaip ir tu, viską prisipažinau. Supratęs mano klaidas, tardytojas man dovanojo. Dabar aš esu tikras pilietis, lygus su visais.

Po to Budrys liepė nusiaut dešinės kojos batą. Nusiaviau. Stebiu, ką jis dabar darys. Išvertė kelnių kišenę, praplėšė joje skylę, iš savo kišenės išsiėmė suvyniotą ritinėlį vielos, atvyniojo galą, perkišo per mano kišenėje išplėštą skylę, patraukė palei koją žemyn, po to patraukė dar daugiau ir apvyniojo apie kojos riešą, surišo keliais mazgais, likusį galą suvyniojo į ritinėlį, įdėjo man atgal į kišenę ir liepė apsiaut batą. Netrukus atėjo tardytojas Vitkauskas, pasirengęs kelionėn. Pamatęs mus bendraujant, sušuko:

-    Koks čia žaidimas!?

Budrys draugišku tonu ėmė aiškint:

-    Nieko, mes jau susidraugavom. Važiuojam kartu miškan, nes senokai buvom, pamiršom ir tas vietas, kur Ąžuoliukas mums atnešdavo skanius pietus, stipraus „samagono”... Mes juk seni pažįstami, tik jis gal neprisimena, o gal varžosi, abejoja, nesupranta, kad mes jam tik gero linkim ir sutinkam pavargt pelkėse, norim jo draugus įtikinti, kad tai betikslis slapstymasis...

Tiesiog be atsikvėpimo kalbėjo Budrys - lyg šuo pririštas prie būdos amsėjo, norėdamas įtikti savo šeimininkui...

Taip mes išsiruošėm į nepaprastą „medžioklę”. Tai buvo berods 1953 m. rugpjūtis. Nauji mano „draugai” apsirengė lietpalčiais, ant manęs užmetė tokį pat, čekistai irgi pakeitė savo kailius. Nė vieno nemačiau su antpečiais. Tardytojas Vitkauskas irgi užsivilko lietpaltį. Jokių skiriamųjų ženklų, tik stora planšetė, permesta per petį. Jis atsisėdo į kabiną prie vairuotojo, o visi kiti į kėbulą, kuris buvo dengtas brezentu. Viduje skersai sudėtos medinės lentos. Kai visi užėmė savo vietas, pakvietė ir mane. Budrys ir jo draugas kalbėjo lietuviškai. Trečiasis aukštoko ūgio, liesas vyriokas daugiau tylėjo, aš maniau, kad jis Lietuvos rusas. Atsisėdau į man nurodytą vietą - visai gale, ant paskutinio suolo. Iš abiejų pusių sėdėjo provokatoriai su automatais. Ant kiekvieno suolelio sėdėjo po penkis, buvo užimtos visos vietos. Kiek laiko važiavome, nežinau, tik labai atsibodo ir prikratė, norėjosi atsistot, bet atsistot niekas neleido, privalėjau sėdėt ir rankas laikyt ant kelių. Pagaliau mašina sustojo. Pravėrė dureles ir atidengė užpakalinį uždangalą. Tardytojas liepė visiems išlipt, leido nueit į tualetą. Mane iki tualeto durelių lydėjo sargybiniai. Kai įėjau į būdelę, durelių užsidaryt neleido. Ta būdelė, sukalta iš lentų, stovėjo kažkokiam kieme. Pasižvalgęs supratau, kad tai Dotnuva, stribų būstinės kiemas. Nuvedė į vidų, liepė stotis už stalo. Tardytojas buvo užsiėmęs. Durys į gretimą kambarį praviros. Stribai zujo lyg širšės. Kiekvienas pažvelgdavo įkyriu žvilgsniu, kiti pakraipę galvą grįždavo pas tardytoją, kažką pasakydavo. Supratau, kad bandė mane atpažint, turėjo keletą nuotraukų, bet, matyt, nė viena netiko. Atėjo ir vakaras. Visus vėl susodino į tą patį sunkvežimį. Pravažiavom Krakių miestelį ir atvažiavom prie Lenčiukų vienkiemio, prie Lenčių miško kvartalinės linijos, kuri skyrė Lenčių mišką nuo Zambiškio, netoli Barsukynės. Jau buvo sutemę. Išlaipino iš mašinos. Iš mano kišenės išėmė tą vielos ritinėlį (aš nesupratau, ar mane sujungė su savimi, ar tik galą laikė rankoje), paklausė, ar man pažįstama vietovė. Atsakiau, kad taip. Tardytojas paaiškino, jog dabar tamsoje eisime iki mūsų namų, reiks parodyt slėptuvę klojime, kur slapsčiausi. Paaiškinęs tardytojas mano ginklą padavė Budriui. Tas, kiek palaikęs, padavė jį man ir liepė užsikabint ant peties. Ėjau pirmas miško linija, kuri mus turėjo išvesti į Visockių gyvenvietę, netoli Graužų dvaro žemės. Tuo metu mano rankos buvo laisvos, o ir kalbėjosi su manimi kaip su žmogumi. Aš ėjau atsargiai, neskubėdamas. Išgirdęs pelėdos ūbavimą, tardytojas sustojo ir patyliukais paklausė, ar ne man miškiniai duoda sutartus ženklus. Paaiškinau, kad tai tikra pelėda. Tuo metu laisvąja ranka susiradau kišenėje peiliuką, atsargiai patampęs vielą, įsitikinau, kad „ryšys” nenutrūkęs. Greit perpjoviau „ryšį”, bet rankoje tvirtai laikiau abu galus, laukdamas tinkamo momento šuoliui į šoną. Mano laimei ar nelaimei, tas, kuris laikė vielos galą ir ėjo iš paskos, užkliuvo už medžio šaknų, stipriai timptelėjo laidą, laidas išsprūdo iš mano delno. Nespėjau nė žingsnio žengt, kai ant manęs užgriuvo keliese ir ant galvos užmetė brezentą. Užlaužė rankas, apžiūrėjo, kur nutrūko viela. Išskleidė žemėlapį ir ėmė studijuot, ar nenukrypo kur į šoną, ar aš jų nevedu į miškinių paspęstus spąstus. Kiek pasiaiškinę, nusiramino, atsargiai užsirūkė, nuėemė man nuo galvos „palapinę”. Pasidarė šviesiau akyse. Vietoj laido surišo storoka virve. Ką tik prašvi-tus atsiradom Pelkutėje, prie mūsų tėviškės ganyklos, kur tarp kemsų buvau paslėpęs radijo aparatą ir raketinį pistoletą. Iškart prie slėptuvės nepriėejau, kažkokia jėga neleido prisiartinti prie kadaise paslėptų man brangių daiktų. Tardytojas jau ėmė nervintis, provokatoriai neatstodami vertė rašyt laišką ryšininkams, o aš išsisukinėjau, kad jokių ryšininkų nepažįstu. Liepė rašyt Žvirbliui, žadėjo patys tą laiškelį nunešt, atseit jis juos suves su miškiniais. Žvirblį aš pažinojau gerai, jis buvo siuvėjas, ne kartą teko pas jį lankytis ryšio reikalais, partizanams jis siūdavo rūbus. Gyniausi kiek galėjau, kad jokio Žvirblio nepažįstu ir nežinau, kas jis per paukštis. Tada jie man ėmė grasint: jei nepasakysiu, veš atgal į saugumą, o ten jau privers pasakyt.

Kai radome mano „arsenalą”, ranka pažarstęs šovinius, du pasiėemiau atsargiai ir paslėpiau delne, o kai jie iš po kupsto traukė radijo aparatą, tuos šovinius įsidėjau į kišenę. Tardytojas priėjo arčiau manęs ir ėmė vėl verbuot:

-    Iki šiol niekas nežino, kur tu esi, net tavo motina. Gerai pagalvok. Jei tave paleisim, ar sutiksi mums padėt surinkt kelis likusius banditus?

Aš jam atsakiau trumpai ir aiškiai:

-    Nežinau, kur jie. Ką norite, tą darykite, aš tikrai nežinau, kur jie yra...

Dar kiek palūkuriavęs, tardytojas atsitolino nuo mūsų ir iššovė porą raudonų raketų. Už keleto minučių pasigirdo smarkus šaudymas Lenčių miško pusėje. Kareiviai sustojo aplink mane ratu su atkištais ginklais. Aš nesusigaudžiau, ką jie dabar darys, gal paprasčiausiai sunaikins mane ir paliks, pakišę kur nors po kelmu. Po neilgai trukusio šaudymo išsivarė mane į pievas, surištą virvėmis per juosmenį, o virvių galus laikė iš šonų eidami du kareiviai. Priekyje ėjo tardytojas, šalia jo anie du provokatoriai, bet jų partizaniški drabužiai jau buvo paslėpti po kareivišku lietpalčiu. Užvedė į Donato Petrausko kiemą ir pradėjo klausinėt, rodydami į mane, ar jis nepažįsta kartais šito bandito, ar aš dažnai pas jį lankydavausi su banda. Negirdėjau, ką jis sakė, tik mačiau, kad purtė galvą. Po to atvedė prie klojimo, kur aš slapsčiausi. Čia jau darbavosi kareiviai. Kieme stovėjo mašina, kuri mus atvežė iš Vilniaus ir paleido miške. Kareiviai buvo išvertę viską, ką tik galėjo. Pakvietė mamą ir vėl klausė, ar ji pažįsta šitą banditą... Mamytė išbalusi persižegnojo, paskui ištarė:

-    Oi vaikeli, tu dar gyvas?

Toliau motinai kalbėti nebeleido. Tada mamytė paklausė, ar galima atnešt man valgyt. Tardytojas jai atrėžė:

-    Na, pašerk paskutinį kartą, daugiau tau nereikės jo šerti...

Nors buvau peralkęs, maistas vėlėsi burnoje, springo gerklėje.

Kiek nusiraminęs, nurijęs kelis kąsnius, kreipiausi į motiną:

-    Atleisk man už tiek suteikto vargo ir kančių. Atlygins tau Dievas...

Gal būčiau ir daugiau ką jai pasakęs, prašęs jos palaiminimo, bet provokatoriai neleido. Motina klausė, ar negalėtų ką nors man įdėti kelionėn. Šie tik nusišaipė:

-    Nieko nereikia! Ten bus gerai maitinamas...

Įsodino mane vėl į tą patį brezentu dengtą sunkvežimį, ir palengva duobėtu keliu išvažiavom iš kiemo. Mačiau, kaip mamytė susigūžusi stovi, šluostosi ašaras, o aš jai net ranka negalėjau pamojuoti, rankos buvo surištos.

Sunkvežimis pasuko link Ilgižių. Vos išvažiavus iš Tilindžių, A. Budrys padavė mano ginklą: „Laikyk, man ir savo pakanka. Atiduosi, kai nuvažiuosi į kitą vietą”. Tuo metu buvo nuo manęs atrišę virvę. Paėemęs ginklą, pastačiau tarp kojų, vamzdis siekė smakrą. Aplink sėdintieji kas rūkė, kas plepėjo vieni su kitais, į mane beveik nekreipdami dėmesio. Gimė mintis išbandyt paskutinį kartą savo „dešimtšūvį”, nes kišenėje turėjau porą šovinių. Ilgai galvot nebuvo kada, nes mašina riedėjo gana sparčiai. Atsargiai kaire ranka pasiekiau kišenėje šovinius, atitraukiau šautuvo užraktą žemyn, nuleidau atsargos kabliuką. Pajutau - spyna spragtelėjo, jokio šūvio, pagalvojau, sudrėkęs šovinys. Tada spyną vėl atitraukiau, šovinys iškrito ant grindų. Įstačiau antrą šovinį, ir vėl nėra šūvio. Tada jau pasidarė aišku, kad sugadintas pats ginklas. Tuo metu privažiavome Paliepių bažnytkaimį, artinomės prie Ariogalos. Mašina sustojo Ariogalos miestelyje, stribų būstinės kieme. Nuvedė mane į kažkokį kabinetą. Į jį suėejo ir kareiviai, kurie mane saugojo, iš vieno galo į kitą bėgiojo tardytojai ir „draugai” provokatoriai, su kuriais pažįstamas antra diena. Visi turėjo savo reikalų, tik aš stovėjau pastatytas į kampą ir viską stebėjau.

Netrukus mane vėl išvedė, pasodino į tą patį sunkvežimį, toj pačioj vietoj. Minutės slinko, čekistai ėmė snūduriuoti, o aš jau buvau atpratęs nuo miego, dvi paras galėjau išbūti net akių nesumerkęs. Pastebėjau, kad jie pasidarė kažkokie apatiški, neapdairūs, nutariau, kad geresnės progos nebus, atėjo lemtingas momentas: arba mirt, arba gyvent. Pašokau, stvėriau automatą iš priešais mane sėdėjusio kareivio. Dar man nieko nepasakius, jie jau pakėlė rankas. Staigiai užvedžiau spyną ir paleidau seriją. Vienas kareivis iškart sukniubo, bet čia užsikirto spyna. Aš dar kartą ją atitraukiau, jau būčiau leidęs antrą seriją, bet kitas kareivis griebė už spynos, už vamzdžio. Matau, kad įsivėlęs į grumtynes nieko nelaimėsiu. Tada šokau iš kėbulo ir ėmiau bėgt, bet gal už kokių dešimt metrų gavau stiprų smūgį į nugarą ir pargriuvau ant žemės. Tik prisimenu, prie galvos pajutau šaltos geležies prisilietimą. Išgirdau: „Nenado! Turiu pristatyt gyvą...” Pajutau smūgius į šonus, į galvą ir netekau sąmonės. Atmerkiau akis, krėtė šaltis, buvau visas šlapias, išgirdau sakant: „Širdis dirba, gyvas...” Tai kalbėjo iškviestas Ariogalos gydytojas, berods Žaliauskas. Mane už plaukų atitempė atgal į sunkvežimį, surakino, už nugaros surišo virve per pusiaują. Iš abiejų pusių atsisėdo provokatoriai, daužė kumščiais, po to virvės galą permetė per lanką, kuris laikė mašinos brezentą, kitą galą užnėrė ant kaklo, pabandė pakelti nuo grindų - gaudžiau orą tarytum žuvis, ištraukta iš vandens. Ausyse lyg kas sproginėjo, akyse bėgiojo įvairiausių spalvų vaivorykštė. Po kiek laiko atleido virvę, ir aš visu svoriu žnektelėjau ant grindų. Čekistai ir provokatoriai, kiek atsikvėpę, užsirūkė, patraukė dūmą ir degančių cigarečių galais ėmė man degint rankas. Pasijuto svylančios mėsos nemalonus kvapas. Dar iki šios dienos tebenešioju ant rankų baltas dėmes...

Pavakariop atvežė į Kauną, turbūt į saugumą, nes viršininkas, kiek teko girdėti, irgi buvo Petrauskas. Nutempė į požeminę kamerą, atrišo rankas, liepė nusirengt. Nuodugniai apčiupinėjo rūbus, išplėšė pamušalą, išrovė sagas. Išgirdau kalbant čekistus:

- Pagavus banditą miške, pirmiausia reikia rankas padėt ant kelmo ir sutrint pirštus šautuvo buože, kad negalėtų šaukšto į rankas paimt... O jūs dar leidot ginklą pagriebt... Duraki!

Viską patikrinę, paliko mane tik su apatiniais rūbais, užsklendė kameros duris ir pasišalino. Likau vienas, bet jaučiau, kad per „volčioką” akylai stebi mane, seka kiekvieną mano judesį. Išaušus atidarė duris ir įmetė mano rūbus, liepė apsirengt. Labai apsidžiaugiau, iškart šilčiau pasidarė. Po pusvalandžio liepė išeit į tarpdurį - apsuko veidu į sieną, surakino rankas ir išvedė į kiemą. Mašina jau kita stovėjo paruošta, kiti sargybiniai, nebuvo provokatorių, tik tas pats tardytojas nužvelgė mane, sėdo mašinon ir man liepė lipti. Visą kelią važiavo tylėdami, nė vienas nekalbėjo ir manęs nekalbino. Grįžus į Vilnių, nuvedė į kamerą, atidavė prižiūrėtojams. Atrakino rankas, o vakare, pailsėjus, išvedė pas tardytoją. Kabinete sėdėjo vidutinio amžiaus kariškis kapitono antpečiais. Po Ariogalos įvykių dešinėj galvos pusėj jaučiau nemalonų skausmą, ausyse ūžė, akys lyg aptemę. Prie tardytojo stalo sėdėjo jauna moteris. Tardytojas kalbino rusiškai. Aš tylėjau. Tada moteris prabilo lietuviškai. Supratau, kad vertėja. Tardytojas uždegė cigaretę ir padavė man. Užsirūkiau kaip senas pypkorius. Vertėja paskaitė paskutinius mano parodymus, paklausė, ar teisingai surašyta, liepė pasirašyt. Paklausinėjo apie kelionę, dėl ko aš taip pasielgiau. Atsakiau, kad norėjau save pribaigt, bet sutrukdė kiti kareiviai, griebdami už ginklo ir nukreipdami vamzdį į tuos žuvusius. Šis tardytojas pasakė, kad Vitkauskas daugiau manęs nebetardys.

Kameroje pradėjo blogiau maitinti - vandeniu ir duonute. Tokios duonutės ir gyvulys nelabai ėstų. Žodžiu, gyvenimo sąlygos smarkiai pablogėjo. Išsirengiau ir ėmiau gaudyt velnius po kamerą. Mėčiau batus, visaip kvailiojau, iki atėjo viršininkai. Liepė apsirengt, apsiaut ir baigt kvailiot. Aš jiems ėmiau aiškint, kad kameroj su manim gyvena velnias kampe ir neleidžia man užmigt. Tada pažadėjo mane perkelt į kitą kamerą. Kai nuvedė į kitą kamerą, ten du jau radau sėdinčius ant narų. Vienas paklausė, ar šiandien paėmė, atsakiau, kad aš jau senas gyventojas. Antrasis patyliukais paklausė pirmojo: „Kam pas mus tą moterį atvedė?” Tas atsakė: „Kad tu taip neliūdėtum ir neverktum, kad tau linksmiau būtų...” - „Man nereikia jokios moters, aš namuose turiu žmoną ir vaiką...”

Tai buvo Jurgis Glaveckas nuo Marijampolės ar nuo Alytaus. Ryte susipažinome artimiau. Glaveckas buvo ramus ir nešnekus, vis stovėjo prie stalelio ir meldėsi. Antrasis jau praėjęs visus tarybinio pragaro universitetus, vilkėjo lageriškais rūbais, gerai kalbėjo rusiškai, buvo atvežtas iš Rusijos pertardyti. Trise iškart pasidarė linksmiau.

Tardymo procedūra ilgai neužsitęsė, po to - teismas. Gavau aukščiausią - mirties - bausmę. Liepė rašyt malonės prašymą. Aš atsisakiau, bet kažkas vėliau už mane parašė.

Sėdėdamas mirtininkų kameroje, neėmiau į galvą draugų pasakojimų, nes buvau įsitikinęs, kad kitame pasaulyje nieko neprisiminsiu apie paliktą ašarų žemelę. Tam ruošiausi kiekvieną dieną, vien dėl to neįsiminiau mirtininkų kameros draugų vardų. Vieno pavardės nepamenu, antrasis, sakė, paimtas irgi užmigdytas - partizanas Kregždė. (Pagal visus duomenis -tai Biržų girios partizanas Kostas Kregždė-Piršlys, paimtas užmigdytas Šilų Marytės. - R. K.) Egzistavome neblogai. Niekas nedrumstė ramybės. Miegok sau ramiai ant dėžės, kuri pripilta smėlio, o viršus užkaltas lentomis, pagalvėlė, nors ir mažytė, labai švelni, bet ne pūkinė. Gerai patyrinėję, nustatėm, kad ji prikimšta nuo vilnų karštuvų sušluotom šiukšlėm, nes radom daug surūdijusių vielos gabalėlių, atitrūkusių nuo karštuvų vielinių šepečių. Įsišnekėjom, kad Kregždė - ūkininko sūnus. Labai mylėjo gyvulius, ypač arklius, vaikas būdamas eidavęs numigt popiečio į arklių ėdžias... Kiekvieną vakarą nežinojom, ar sulauksim ryto. Iš mirtininkų kameros išvesdavo naktimis. Išeinantis dar sušukdavo: „Sudie, broliai!” Dienos metu svajojom ir kūrėm visokius planus, ką veiksim laisvėje. Kregždė svajojo apie žirgyną ir žemės ūkį. Sakė, kad iš kaimo niekur neis. O buvęs katorgininkas klausydavosi abejingas, kartais net nusikvatodavo iš mūsų planų. Jis sakydavo, kad toje laisvėje, kur mes ruošiamės išeit, nebus nei žirgų, nei išdavikų, nei šnipų, tai Amžinoji Laisvė...

Kartą jis pradėjo reikalaut, kad ateitų koks nors viršininkas pasikalbėt. Kai atėjo ir paklausė, kas norėjo pasikalbėt, katorgininkas atsakė: „Aš. Čia man nusibodo sėdėt gyvam šitam karste... Prašau pervest mane į vienutę, ten galėsiu badaut, kol neperskaitysiu galutinio nuosprendžio... Nejaugi iš Maskvos atsakymas eina keletą mėnesių?” Viršininkas įrodinėjo: „Jei būtų atsiųstas atsakymas, mes čia tavęs nelaikytume nė valandos”.

1954 m. pavasarį kaip visuomet vakare sugulę dar paplepėjom. Staiga labai atsargiai prasivėrė „volčioko” durelės ir patyliukais, prikišęs nosį prie langelio, prižiūrėtojas pasakė:

-    Na bukvu „P”!

Aš atsakiau:

-    Petrauskas.

-    Sobiraisia s viesčiami!

Atidarė duris. Įėjo pora čekistų. Apsirengiau, persimečiau dar po žodį su liekančiais, apsiaviau batus ir pradėjau rankšluostį vyniot. Liepė palikt, pasakė, kad daugiau man jo nereikės. Supratau, kad „kaput”. Draugams paspaudžiau rankas, palinkėjau ištvermės ir išėjau tylėdamas, supratau, kad jau netoli reiks keliaut... Išėjus už durų, dar paklausė pavardės, vardo. Įsitikinę, kad tas pats, kurio jiems reikia, liepė rankas sudėt už nugaros, kad eidamas neplasnočiau. Pavedė koridoriumi link durų. Prie durų pasukom laiptais į pirmą aukštą. Įvedė į kabinetą, kur sėdėjo už stalo pora kariškių. Jie irgi paklausė, kas toks esu, kur gimęs, po to pasakė, kad malonės prašymas patenkintas: mirties bausmė pakeista į 25 metus darbo kolonijoje, 3 metai tremties ir 5 be teisių. Paklausė, ar „ponial”.

Kai paklausiau, kas parašė malonės prašymą, pasakė, kad gal kas nors iš giminių. Liepė pasirašyt ir išvedė dar aukščiau nuo žemės paviršiaus. Įvedė į didelę kamerą, liepė gult. Atsiguliau, bet miegas neėmė, galvojau apie rūsyje likusius draugus. Lyg ir apsidžiaugiau, kad suteikė tokią malonę. Dabar tai tikrai išsipildys jaunystės svajonė - pamatyti platų pasaulį...

Netrukus patekau į kalėjimo ligoninę, nes smarkiai buvo pakilusi temperatūra. Čia gulėjo daug sužeistų. Susipažinau su vienu partizanu, kurį paėmė sunkiai sužeistą, be sąmonės. Kada jau galėjo vaikščioti su ramentais, išsikalbėjom, pasirodo, tai buvo Vincas Pupelis, kilęs nuo Zarasų (jo žmona Irena ir duktė Danutė).

Apie kelionę į Rusijos lagerius nematau prasmės plačiau kalbėti, nes tūkstančiams mūsų brolių ji buvo maždaug tokia pat. Patekau į Kazachstano lagerius. Čia sutikau trumpai pirmą ir paskutinį kartą ryšininkę Ramunę. Visi buvome pažymėti numeriais, pavardėmis mūsų niekas nevadino. Gyvenimo sąlygos buvo nepavydėtinos. Dirbau mangano kasyklose, buvau sužeistas krintančių uolų, o labiausiai barakuose kankino blakės, jos naudodavosi išvargusiais vergų kūnais, maitinosi jų krauju ir taip nuo jo išpampdavo, kad tik palietus sprogdavo.

1955 m. pervežė į Džezkazganą, į vario ir švino kasyklas. Ten dirbau porą savaičių. Paguldė į ligoninę. Po to dirbau medienos apdirbimo ceche. Daug man pagelbėjo mano tautiečiai, seni meistrai. Greit įsigijau keletą specialybių. Žmonės ruošėsi į laisvę. Aš gaminau užraktus, raktelius, kiti - medinius lagaminus, dėžutes. Laisvalaikiu dariau įvairius menkniekius, kuriuos kazachai mielai išpirkdavo. Netrukus mūsų brigadą pradėjo vežioti į stepes už dviejų kilometrų kast tranšėjų, kur statė naują miestelį šachtininkams. Ruošė atvirą vario rūdos kasyklą. Tame miestelyje gyveno laisvos politinės kalinės. Jos dirbo apdailos darbus - tinkavo, dažė, o mes, apstatyti sargybiniais, „kirkomis” rausėmės gilyn į gruntą. Tas miestelis vadinosi Dolinka.

Vėliau teko būti Taišeto lageriuose. Paskutinė lagerių vieta - Čiūnos stotelė. Apie Čiūnos lagerius daug rašyta Irkutsko srities spaudoje ir išleista knygelių. Ten vietinis jaunimas net netiki, kad vasarą išrengtą žmogų pririšdavo prie medžio -vakare likdavo tik švarus skeletas. Saulė, uodai ir kiti vabzdžiai viską sunaikindavo. Tuos nusikaltimus čekistai ne visuomet dirbo savo rankomis. Pokariniu laikotarpiu tarp politinių kalinių maišėsi ir kriminalinių nusikaltėlių. Vietiniams gyventojams jie keldavo siaubą. Tai tos nusikaltėlių grupės sutvarkydavo čekistų nurodytus žmones. O jei atsirasdavo, kas užstodavo nelaiminguosius, nelauk pasigailėjimo nei nuo kriminalinių, nei nuo administracijos. Pokariu Sibiro lagerius užtvindė įvairių tautybių kaliniai. Belaisviai buvo apšaukti tėvynės išdavikais. Tokioj įvairių tautų maišalynėj įsiliepsnodavo „pilietiniai karai”, kuriuose nebuvo jokio gailesčio, nieko negalėdavo padėti ir tas žudynes išprovokavę čekistai. Zonose atsirado gabių fronto dalyvių, nuo kareivių iki generolų, kurie kažkada liejo kraują už tėvynę ir Staliną, tikėdami pasauline komunizmo pergale, o po karo tapo tos pačios tėvynės „išdavikais” už tai, kad pateko į nelaisvę priešams. Vienas tankistas pasakojo:

- Užsidegė tankas. Aš degdamas iššokau iš tanko, netekau sąmonės, mane paėemė į belaisvę visą apdegusį. Kada išgijau, baigėsi karas, grįžau į tėvynę. Už tai gavau 25 metus lagerio. Teismas aiškiai pasakė, kad aš pasidaviau į nelaisvę, nejaugi negalėjau sudegti tanke...

Šitie žmonės subūrė visus politinius ir davė atkirtį čekistų pagalbininkams, jų negailėjo, jie gavo atpildą už nekaltų žmonių terorizavimą ir žudymą. Vienoj knygoj aprašomas direktorius, prie jo ir man teko dirbti. Tai žydas, labai geras žmogus, užjautė kiekvieną kalinį, jei kas į jį kreipdavosi, kiekvienam stengdavosi padėti. Tai buvo Apštein Naumovič. Jam teko dalyvaut sutvarkant vieną žmogžudį, kuris lentpjūvėj buvo perleistas per pjūklus nuo kojų iki galvos. Tai buvo jam atpildas už nekaltų žmonių žudymą. Su savo gauja jis siautėjo čekistų palaimintas. Kam akį išdurdavo, pirštus nukapodavo. Antras buvo pabėgęs į „burą” - požeminį karcerį, ten užsisklendė, galvojo išsigelbėti, bet sukilėliai nepabūgo jokių grasinimų ir šaudymų.

Apsupę „burą”, reikalavo atiduoti savo automatą arba jo galvą. Po pusvalandžio parodė jo galvą. Likusieji buvo išleisti ir išlydėti už zonos, aptalžyti dar geležinėmis lazdomis. Taip ir pasibaigė „pilietinis karas”. Aš jau nemačiau visų tų baisenybių, kurias pergyveno karo ir pokario pirmaisiais metais patekę į lagerius ramūs kaimo žmonės. Mūsų dauguma jau buvo praradę bet kokią viltį tapti laisvais, pilnaverčiais žmonėmis, todėl gal ir apie save aš norėčiau pasakyti, kad išblėso tas jaunatviškas ryžtas kovoti iki paskutinio atodūsio, nes jau atsibodo klausyt ir laukti pagalbos iš Vakarų. Susitaikiau su esančiu gyvenimu, tapau paprastu eiliniu „avinu”, nieko nesuprantančiu apie nepriklausomo žmogaus gyvenimą. Širdy ir pasąmonėj kunkuliavo skaudžios jaunystės žaizdos, o ausyse kasdien skambėjo čekistų kartojami žodžiai - „kodėl nesidžiaugiate, kad jus išvadavome...”

Versta iš rusų kalbos    

Iš KGB archyvų

Ap. 3. B. 1743 L. 73

KGB valdybos prie LSSR MT
2-o sk. viršininkui kapitonui 
drg. MARTUSEVIČIUI

Vilniaus miestas

1953 m. rugpjūčio 3 d. suporintų agenčių „VALĖS” ir „RAMUNĖS”, KRASAUSKIENĖS PETRŪNĖS, Jono, ir jos dukros KRASAUSKAITĖS ALDONOS, Jono, gyvenančių Lenčiukų kaime, Dotnuvos rajone, pagalba, panaudojus operatyvinės technikos priemones, buvo paimtas gyvas partizanas PETRAUSKAS LEONARDAS, Jono, gim. 1929 m., iki 1951 m. gyvenęs Tilindžių k., Ariogalos raj.

PETRAUSKAS buvo areštuotas ir tardomas KGB tardymo skyriuje. 1953 m. rugpjūčio 22 d. Ariogalos raj. miške buvo inscenizuotas PETRAUSKO paėemimas, turint tikslą jį legalizuoti. 1953 m. rugpjūčio 23 d. PETRAUSKAS, būdamas Ariogaloje, užmušė jį konvojavusį kareivį, bandė slėptis, bet buvo sulaikytas, o po to nuteistas.

Būdamas MVD vidaus kalėjime (dabar KGB), PETRAUSKAS 1953 m. rugsėjo 29 d. pareiškė šaltiniui kad dėl jo sulaikymo 1953 m. rugpjūčio 3 d. kalta KRASAUSKIENĖ, kad iš lagerio jis pasistengsiąs apie tai pranešti savo giminaičiams, o jie praneš partizanams, kad KRASAUSKIENĘ sunaikintų.

Š. m. rugsėjo 7 d. mes gavome informaciją, kad PETRAUSKAS parašė laišką savo broliui ADOLFUI, gyvenančiam Tilindžių k., bet apie KRASAUSKIENĘ nieko nemini.

Mes buvom įsitikinę, kad PETRAUSKAS nuteistas sušaudyti, bet, pasirodo, jis gyvas. Kur jis atlieka bausmę, mums nežinoma.

Turint omenyje, kad PETRAUSKAS laiške gali informuoti apie ag. KRASAUSKIENĘ - „VALĘ”, prašome išaiškinti, į kokį lagerį jis nukreiptas, kur jis yra ir orientuoti atitinkamus MVD organus, kad imtųsi priemonių neleisti PETRAUSKUI susirašinėti su savo giminėmis, kartu taikyti jam „P. K.” (Pašto kontrolę), perimti jo laiškus.

Jūsų žiniai pranešu, jog ag. „VALĖ” ir „RAMUNĖ” gyvena partizanų ULICKO, NOREIKOS ir LENARTAVIČIAUS veiklos rajone.

LSSR prie MT KGB įgaliotinio pavaduotojas Dotnuvos rajonui kapitonas /DEMEŠEV/

Pasakoja JONAS MACKEVIČIUS-„VYGAUDAS”

Užrašyta Raudondvaryje
1997 11 26

Gimiau 1928 m. Kėdainių apskrityje, Šėtos valsčiuje, Kirdeikių kaime. Šeimoje buvome penki vaikai: trys broliai (Vytautas, Henrikas ir aš) ir dvi seserys (Regina ir Onutė).

1949 m. brolį Henriką sušaudė partizanai. Jis buvo patekęs į rusų nelaisvę, Urale šachtose dirbo ir iš ten pabėgo su keliais kitais belaisviais, grįžo į namus, bet netrukus jį suėmė. Aš to nežinojau, bet man sakė, kad jį atseit užverbavo. Kiek man teko teirautis ir domėtis dėl Henriko užverbavimo, aš iš nieko negirdėjau, kad kas nors būtų nuo jo nukentėjęs, bet partizanai įtarė, kad jis užverbuotas, pabėgęs iš lagerio, kaip niekur nieko laisvai gyveno namuose, paėmė jį ir sušaudė.

Henrikas buvo vedęs, turėjo du vaikus. Kiek man žinoma, sušaudyme dalyvavo Paliūnas, Bakanauskas...

Brolis Vytautas turėjo didelį potraukį ginklams. Karo metu buvo prisirinkęs visokių šaudmenų. Vienas kaimynas paprašė jo susprogdinti lauke akmenį. Brolis jokio techninio išsilavinimo neturėjo. Būdavo, akmenyje iškala skylę, prideda parako, uždega „bikfordo virvutę” ir tokiu būdu sprogdina, bet tą kartą, pasirodo, ten buvo sprogstamas parakas, kaip degė, iškart ir sprogo. Tik gabalus brolio tėvas surinko ir palaidojo.

Aš į mišką išėjau 1947 m. Nuo pat pradžios buvau Juozo Paliūno ryšininkas. Mano tėvukas dirbo eiguliu. Mes gyvenome tarp miškų, o ten netoliese prisilaikė ir Paliūnas su savo būriu. Aš pas juos dažnai nueidavau, nunešdavau valgyt.

Pagaliau suėmė mane, tėvą ir jauniausią seserį Onutę. Dvi savaites išlaikė Grinkiškio stribyne. Man tada dar 18-os metų nebuvo. Gavau smarkiai į kailį. Išėjęs prisiekiau - kaip ten bus, bet į čekistų nagus gyvas jau daugiau nepasiduosiu. Po dviejų savaičių paleido ir tėvą su seserim.

Kai suėmė mūsų kaimyną Vytą Miknių iš Tautušių kaimo, jis apie mane viską papasakojo.

Praėjo kelios dienos, ir vėl nakties metu atvažiavo stribai, apsupo mūsų namus. Aš tuomet buvau išėjęs pas tokią merginą kaimynystėje. Greit sužinojau, kad vėl tėvą ir seserį suėmė ir išsivežė. Vyresnioji sesuo Regina buvo ištekėjusi ir gyveno atskirai.

Tada aš jau į namus nebegrįžau. Kurį laiką slapsčiausi vienas, bet mane susirado Bakanauskas ir nusivedė į Paliūno būrį. O tėvuką su seserim vėl paleido, liepė jiems surast ir atvest mane pas juos. Kiek jie papasakojo, supratau, kad jų stribai nemušė, nes tas Miknius apie juos nieko nepasakė, tik apie mane.

Paliūno būrys tuo metu laikėsi Grinkiškio, Betygalos valsčių teritorijoje: Aukštuoliukų, Žaiginio, Tautušių, Dzviegių kaimuose ir prie jų esančiuose miškuose. Paliūno būrys, kai aš atėjau 1947 m., buvo sudarytas iš kelių skyrių. Bakanauskas tuo metu vadovavo vienam iš tų skyrių. Skyriuje buvo apie 10 partizanų. Tuo metu tie būriai buvo dideli, aš patekau į Bakanausko skyrių.

Į mišką atėjau rudenį, artėjant žiemai. Išsiskirstėm po du, po tris žmones kaimuose. Aš išėjau su Antanu Paliūnu. Kurį laiką gyvenom pas žmones, nueidavom ir į mišką. Buvo griežtas vadovybės nurodymas laikytis savo rajono ribose ir niekur kitur nepasitraukti, nes kitam rajone jau kiti. Jei ką nors reikia veikt kitam rajone, būtinai turi pranešt savo vadovybei, jokių savavališkų operacijų kitam rajone niekas neturėjo teisės atlikinėti, tą būtinai reikėjo suderint su kito rajono vadovybe.

Mūsų apylinkėse veikė keli būriai: Bakanausko būrys, Stasio Satkaus-Šarūno, Antano Paliūno-Baublio (Ryto pusbrolis), kurio visi septyni vyrai 1949 m. žuvo Lenčių miške. Valatkėlių rusų sentikių kaime Antano Paliūno vyrai iššaudė keletą rusų, kiti tą kaimą paliko ir išbėgo. Įtarė, kad šitie išbėgę rusai užvedė garnizoną.

Stasio Satkaus-Šarūno būryje buvo maždaug 7 partizanai. Jis veikė Žaiginio, Šiluvos valsčių teritorijose.

Šaukoto valsčiuje veikė Romualdo Pracišausko-Hamuro būrys.

Antano Paliūno-Baublio, Keleivio vyrai veikė daugiausia Krakių apylinkėse.

Aš priklausiau „Povilo Lukšio” būriui.

1948 m. žiemą apsistojom Lenčių kaime pas tokį Vainauską. Matyt, kas nors atsekė ir dienos metu, jau po pietų, mus apsupo rusų garnizonas. Atsišaudydami ėmėm trauktis į mišką. Mane sužeidė į koją, vienas mūsiškis žuvo. Kiek žinau, jis buvo kilęs nuo Žaiginio.

Kartą, važiuodami arkliu, užvažiavome ant rusų pasalos. Juozą Benašą-Dešimtuką iš Dickaimio kaimo iškart vežime nušovė, o mes iššokom iš vežimo, truputį pasitraukėm atsišaudydami, bet žiūrim, kad tie pasalautojai bėga tolyn. Tada apsisukom ir grįžom atgal. Vežime radom negyvą Benašą. Mes jį atsivežėm į Aukštuoliukų kaimą. Kadangi buvo naktis, įnešėm į daržinę, ten paslėpėm, o ryte tarėmės laidoti.

Pasitraukėm prie tokio ežero. Prieš grįžtant pasiuntėm vieną į žvalgybą. Tas grįžo ir pasakė, kad rusų garnizonas mūsų pėdomis atsekė, rado nušautąjį, pasiėmė ir išsivežė.

Kartą keturiese lydėjom Paliūną-Rytą. Tik išėjom iš Lenčių miško ir - rusų garnizono pasala. Kai rusai atidengė į mus ugnį, mes kirtom atsakomąją ir vėl atgal į mišką pasitraukėm. Viskas baigėsi laimingai, net nesužeidė nė vieno, visi sveiki ir gyvi grįžom į savo teritoriją, į Žembiškių mišką.

Kitą kartą Puodžių kaime tiesiog plynu lauku važiuodami patekom į pasalą. Tada mus išgelbėjo stati nuokalnė. Nusileidom į ją, rusai kiek pašaudė, o mes sveiki išnešėm kudašių.

Vieną kartą buvom apsupti Praviršulių pelkėse netoli Šaukoto. Ten vyko mūsų sąskrydis, buvo apie 30 vyrų. Viena mergina pastebėjo rusus bėgant ir mums pranešė. Tada mes palei ežerą, šliaužte pelke iššliaužėm iš tos vietos. Tuo metu buvo atėję svečiai ir iš „Kęstučio” apygardos, nes su jais mes visą laiką palaikėme ryšį.

1949 m. turėjom slėptuvę Meiliškių kaime pas Gudaitį. Į tą slėptuvę ateidavo partizanas Petras Gadliauskas-Bijūnėlis, Viktoras Bakanauskas-Vytautas, Antanas Butkus-Debesėlis. Kada Gadliauską paėmė, jis tą slėptuvę ir išdavė.

Aš nežinau kur, bet žinau, kad jie trise slapstėsi: Bakanauskas, Stefa Martišiūtė-Dangutė ir Petras Gadliauskas. Susišaudymo metu Bakanauskas ir Martišiūtė žuvo, o Gadliauską paėmė gyvą. Gadliauskas dar išdavė ir mano seserį Reginą, kuri tuo metu slapstėsi Krakių valsčiuje, ją irgi teisė, gavo 25 metus lagerio (šiuo metu gyvena Garliavoje).

Versta iš rusų kalbos

Išrašas iš Radviliškio apskr.

MGB Bylos Nr. 38. Arch. Nr. 40/8 1950 m. (p. 64)

...JANUTYTĖ VERONIKA, Petro, gim. 1925 m. Gulbinų k. Grinkiškio vlsč., sulaikyta pasakė, kad ji buvo BAKANAUSKO VIKTORO-„VYTAUTO” ryšininkė ir turėjo slapyvardį „AUDRA”. Ji partizanų užsakymu rašė dainas ir piešė karikatūras.

1950 m. sausio 30 d. ji pasakė, kad Gulbinų k. ZAKARKOS ZIGMO daržinėje šiauduose yra partizanų bunkeris. Buvo atlikta operacija ir rasti trys partizanai, tarp jų ir viena moteris. Partizanai pasipriešino.

Žuvo:

BAKANAUSKAS VIKTORAS - „VYTAUTAS”, gim. 1920 m. Pluknių k., Žaiginio vlsč, Raseinių apskr.

MARTIŠIŪTĖ STEFA, Aleksandro, - „DANGUTĖ”, gim. 1926 m., kilusi iš Žaiginio vlsč.

Paimtas gyvas:

GADLIAUSKAS PETRAS, Prano, - „DEIMANTAS”, „EIMUTIS”, „HENRIKAS”, gim. 1927 m. Armaniukų k., Betygalos vlsč., Raseinių apskr.

(Žuvo vienas rusų kareivis ir ZAKARKOS sūnus VINCAS.)

1950 m. kovo 27 d. aš, Debesėlis, Viktoras Bakanauskas, Jūreivis ir dar trys partizanai atėjome į Lenčių mišką, susikūrėm ugnelę, pradėjom šildytis. Žiūrim - stirnos bėga. Mes susižvalgėm, aš sakau: tikriausiai medžiotojai, bet visi suklusom. Netrukus pamatėm, kad iš vienos pusės mus jau supa. Staiga pakilom ir ėmėm trauktis. Pribėgom prie kvartalinės linijos ir visi kartu šokom per ją. Tuo metu pasigirdo automato serija ir aš pargriuvau. Mane draugai tuoj griebė ir ėmė traukt gilyn už medžių, o Debesėlis kažkur dingo. Supratau, kad aš keliomis kulkomis peršautas, bet kaulai nekliudyti, todėl greit pakilau ir su vyrų pagalba galėjau eiti tolyn. Už kokio pusvalandžio ir vėl išgirdom susišaudymą. Šaudymas tęsėsi apie penkiolika minučių.

Pasirodo, kada Debesėlis pamatė, kad ta linija užstota, metėsi į kitą pusę, prie kitos linijos, bet, matyt, ir ta kita buvo užstota, ten jis ir žuvo.

Mes pasitraukėm į palaukę. Vyrai suieškojo arklį, vežimą ir mane pervežė į kitus miškus. Po to kurį laiką teko gydytis. Net keturios automato kulkos mane kliudė, kurias dar ir dabar tebenešioju savo kūne.

Išpartizanavau iki 1951 metų sausio mėnesio. Paskutiniu metu būriui vadovauti jau teko pačiam. Buvom likę: Aleksas Šniukšta-Sakalas iš Šimkaičių kaimo, Kazys Šniukšta-Aras (abu broliai), Zigmas Gružauskas-Sniegūnas, Leonas Juška-Kariūnas.

Vyko labai dideli sekimai, judėt jau beveik buvo nebeįmanoma. Leonas Juška neaiškiomis aplinkybėmis liko gyvas. Atseit savo noru išvažiavo į Rusiją ir, kiek man žinoma, ten ir šiuo metu tebegyvena. Jis irgi labai ilgai išsilaikė, kartu su Pranu Prūsaičiu-Lape. Kada Prūsaitis nušovė provokatorių Vytautą Remeiką, tada jie abu pasitraukė iš apsupimo.

Mus išdavė provokatorius Valiulis iš Guptilčių kaimo, Krakių valsčiaus. Susišaudymo metu žuvo keturi mūsiškiai. Kaip buvo sutarta su šituo Valiuliu, aš nuėjau pas Mikalajūną Zaciškių kaime, o ten jau manęs laukė čekistai. Kai tik įėjau į kambarį, taip ir užgulė mane keliese. Tuoj surišo, įmetė į sunkvežimį ir išvežė į Šiaulius.

Ką po to jie su manimi darė, aš neprisimenu, tik pačioj pradžioj dar girdėjau ruskių keiksmus ir jutau skaudžius jų smūgius po visą kūną.

Kelias savaites net pasijudinti negalėjau. Paskui nuvežė į Vilniaus saugumo ministeriją. Gavau 25 metus. Atsėdėjau 15. Teko būti Kemerovo lageriuose - Alžerase, Omsko, Taišeto ir Mordovijos lageriuose. Į Lietuvą grįžau 1966 m.

Prisimenant anuos laikus, jeigu juos man kas grąžintų, aš tikrai nebeičiau ten, kur ėjau, nes ir miške būnant buvo daug neteisybės.

Versta iš rusų kalbos    Iš KGB archyvų

Iš MACKEVIČIAUS JONO B. b. 43126/3
I-o tomo (p. 39) 1951 m.

AKTAS

1950 m. gruodžio 29 d.    Zatišiaus k.

Mes, žemiau pasirašę: 8-os kuopos vyr. leit. GORBATOVSKICH, Dotnuvos MGB raj. skyriaus, 2-N poskyrio viršininko pavaduotojas leit. ORŠVILA, 2-N skyriaus I-ojo poskyrio Šiaulių srities MGB Valdybos viršininkas leit. LIUTOV, štabo 3/25 pėstininkų bataliono viršininko pavaduotojas vyr. leit. TROFIMOV, šiandien surašėme aktą pagal šias aplinkybes:

Remdamiesi Dotnuvos MGB raj. skyriaus gautais duomenimis, 1950 m. gruodžio 28 d. 23.00 val. „ČVG” (čekistų karinė grupė - R. K.), vadovaujama 8-os kuopos vado vyr. leit. GORBATOVSKICHO ir operatyvinių darbuotojų leit. ORŠVILOS, LIUTOVO ir LAZINSKIO, Zatišiaus kaime, Dotnuvos raj. MYKOLAIČIO KAZIO (5082) viensėdyje atlikome čekistinę karinę operaciją, kad būtų surasta ir likviduota ginkluota banda.

Patikrinimo metu viensėdyje buvo aptiktas ginkluotas partizanas, kuris bandė ginklu pasipriešinti ir pasislėpti, bet buvo „ČVG” grupės kareivių suimtas.

Suimtasis pasirodė esąs „LUKŠIO” būrio vadas, kuris priklausė „MINDAUGO” rajonui, „MAIRONIO” rinktinei - MACKEVIČIUS JONAS, Andriaus, gim. 1928 m., buvęs Dotnuvos raj. Sausmiškio k. gyventojas, būryje nuo 1947 m. Slapyvardis - „VYGAUDAS”.

Iš suimtojo paimta:

1.    Užsieninės markės automatas - 1 vnt.

2.    Revolveris „NAGAN” sistemos - 1 vnt.

3.    Apkabos automatui - 4 vnt.

4.    Automato 7,65 kalibro šovinių - 130 vnt.

5.    Šoviniai revolveriui „NAGAN” 7,62 kal. - 7 -vnt.

6.    Granata F-1 - 1 vnt.

7.    Granatoms F-1 uždegimo kapsulės - 2 vnt.

8.    Susirašinėjimo dokumentai, turintys operatyvinę vertę.

Šį aktą surašė:

(Jau minėtų 4-rių MGB darbuotojų pareigos, pavardės ir parašai. -R. K.)

Versta iš rusų kalbos    Iš KGB archyvų

Iš MACKEVIČIAUS JONO B. b. 43126/3
I-mo tomo (p. 204-208) 1951 m.

PAŽYMA*

Dėl vadinamosios „MAIRONIO” rinktinės
„PRISIKĖLIMO” apygardos

1951 07 18

*Rusiškame tekste visur, kur kalbama apie partizanus, vartojamas žodis „banditas”. - R. K.

1948 m., ryšium su vadinamosios „PRISIKĖLIMO” apygardos reorganizavimu, iš likviduotos „POVILO LUKŠIO” rinktinės likučių, kuri veikė buvusiose Kėdainių bei Radviliškio apskrityse, buvo sudaryta minima „MAIRONIO” rinktinė, pavaldi „PRISIKĖLIMO” apygardai. „MAIRONIO” rinktinei šiuo metu vadovauja JUOZAS PALIŪNAS -„TAURAS”, „SAULĖ”, „STRAUSAS”, „TYLŪNAS”, „RYTAS”, „RIMGAUDAS” - ir veikia Šiaulių srities, Dotnuvos, Radviliškio, Tytuvėnų rajonų teritorijose bei Kauno srities, Ariogalos ir Kėdainių rajonų teritorijose.

Rinktinę šiuo metu sudaro trys vadinamieji rajonai (tėvūnijos), užšifruoti slapyvardžiais: „MINDAUGAS”, „KĘSTUTIS” ir „BIRUTĖ”, jų sudėtyje yra 21 partizanas.

Antisovietinė ir teroristinė rajono veikla vykdoma ir kontroliuojama vadinamojo štabo, leidžiančio savo leidinėlį „Prie rymančio rūpintojėlio”.

Šiuo metu vadinamosios rinktinės štabo sudėtyje yra tik vienas rinktinės vadas:

PALIŪNAS JUOZAS, Jurgio, slapyvardžiai: „TAURAS”, „SAULĖ”, „STRAUSAS”, „TYLŪNAS”, „RYTAS”, „RIMGAUDAS”, gim. 1911 m. Tilindžių kaime, Ariogalos rajone, Kauno srityje, lietuvis, iš buožių, praeityje buvęs buržuazinės lietuviškosios armijos seržantas, yra vadinamosios „PRISIKĖLIMO” apygardos vado pirmasis pavaduotojas, turintis leitenanto laipsnį.

Vadinamosios rinktinės štabo viršininkas, slapyvardžiais „AIDAS” ir „VAIDILA”, 1951 m. sausio mėn. buvo nušautas MGB kariškių.

Vadinamasis „MINDAUGO” rajonas (tėvūnija) veikia Radviliškio, Dotnuvos bei Tytuvėnų rajonų sandūroje, jo sudėtyje yra 11 partizanų.

1.    SANKAUSKAS VYTAUTAS, Vinco, - „GAMLETAS”, „VAIDOTAS”, „ŠALČIUS”, „AUGUSTAS”, „RODRIGAS”. Rajono vadas. Gim. 1924 m., buvęs Tytuvėnų raj., Užautų k. gyventojas. Partizaninis laipsnis - seržantas.

2.    VAŠTAKAS ANTANAS, Jono, - „BITĖ”, „VIRGIUS”, „MEDŽIOTOJAS”. Gim. 1921 m., buvęs Tytuvėnų raj., Bogušių k. gyventojas. Būryje nuo 1948 metų.

3.    SATKUS STASYS, Prano, - „DŽEKAS”, „VYTENIS”, „ŠARŪNAS”. Būrio vadas. Gim. 1920 m. Buvęs Tytuvėnų raj., Gintaučių k. gyventojas. Partizaninis laipsnis - seržantas.

4.    STOŠKUS ALBERTAS, Kazio, - „DAINOTAS”, „DUANAS”, „ULONAS”. Skyriaus vadas. Gim. 1922 m. Tytuvėnų raj., Pažabrių k. gyventojas. Atlieka ūkio dalies vedėjo pareigas. Partizaninis laipsnis -jefreitorius.

5.    KOKŠTA FELIKSAS, Viktoro, - „ŽAIBŪNAS”, „GRANITAS”. Eilinis. Gim. Tytuvėnų raj., Bardiškių k. Partizaninis laipsnis - jefreitorius.

6.    VALANTINAS JUOZAS, Stasio, - „GIRULIS”, „ŽALIŪNAS”. Eilinis. Gim. 1932 m. Buvęs Tytuvėnų raj., Žalakių k. gyventojas. Būryje nuo 1949 m. (Slapyvardis parašytas klaidingai - „ŽAIBŪNAS”. - R. K.)

7.    NOREIKA VLADAS, Juozo, - „JŪREIVIS”. Eilinis partizanas. Gim. 1931 m. Buvęs Dotnuvos raj., Zatišiaus k. gyventojas. Būryje nuo 1951 m.

8.    ŠNIUKŠTA KAZYS - „ARAS”, „MINDAUGAS”. Eilinis partizanas. Buvęs Ariogalos raj., Pikčiūnų k. gyventojas. Būryje nuo 1949 m.

9.    ŠNIUKŠTA OLESAS (ALEKSAS) - „SAKALAS”, „MAIRONIS” („ARO” brolis). Būryje nuo 1949 m.

10.    BANKAUSKAS MEČYS - „PUŠKINAS”, „AUKSONIS”, „VINGĖLA”, „AUDENIS”, „VIMANTAS”. Eilinis. Gim. 1922 m. Buvęs Tytuvėnų raj., Burbiškių k. gyventojas. Būryje nuo 1945 m.

11.    VILIMAITĖ IZABELĖ, Jono, - „STIRNA”, „ŽUVĖDRA”, „JUOZAPĖLIS”. Būrio sanitarė. Gim. 1925 m. JAV, Čikagoje. Buvusi Šeduvos raj., Vėriškių k. gyventoja. Buvusi „Prisikėlimo” apygardos vado MORKŪNO POVILO - „DRAKO”, „RIMANTO” ryšininkė.

Antras vadinamasis „BIRUTĖS” rajonas veikė Šiaulių srities, Dotnuvos raj. ir Kauno srities, Ariogalos raj. sandūroje, jo sudėtyje 4 partizanai. Personalinė šio rajono sudėtis tokia:

1.    KVEDARAS ANTANAS, Antano, - „TAUTVYDAS”. Rajono vadas. Gim. 1928 m. Buvęs Dotnuvos raj., Šmotiškių k. gyventojas. Būryje nuo 1945 m. Partizaninis laipsnis - seržantas.

2.    BARANAUSKAS VYTAUTAS, Juozo, - „DANTĖ”. Būrio vadas. Gim. 1929 m. Buvęs Ariogalos raj., Juodžių k. gyventojas. Partizaninis laipsnis - jefreitorius.

3.    KVEDARAS STASYS, Antano, - „JAUNUTIS”. Eilinis. Gim. 1933 m. („TAUTVYDO” brolis). Būryje nuo 1950 m.

4.    ŠTUIKYTĖ BIRUTĖ, Adomo. Eilinė. Gim. 1926 m. Kėdainių raj., Ruseinių k. Būryje nuo 1950 m.

Trečias vadinamasis „KĘSTUČIO” rajonas veikia Kauno srities, Kėdainių raj. ir retkarčiais Šiaulių srities, Dotnuvos raj. bei Kauno srities, Ariogalos raj. Rajono sudėtyje yra 5 partizanai:

1.    - „GINTARAS”. Rajono vadas. Būryje nuo 1947 m. Partizaninis laipsnis - seržantas.

2.    - „ŽALGIRIS”, „DUSTAS”. Būrio vadas. 26 m. amžiaus. Būryje nuo 1949 m. Partizaninis laipsnis - jaunesnysis seržantas.

3.    - „JUOZAPAVIČIUS”, „RIMAS”. Eilinis. 22 m. amžiaus. Būryje nuo 1948 m. Partizaninis laipsnis - jefreitorius.

4.    - „ŽIBURYS”, „DAINIUS”. Eilinis. Būryje nuo 1949 m.

5.    - „ŽIEDAS”, „REGIMANTAS”. Eilinis. 23 m. amžiaus. Būryje nuo 1950 m. gegužės mėn.

(Toliau išvardinta keletas teroristinių aktų, kuriuos atliko minėtų rajonų „banditai”. - R. K.)

UMGB 2-N skyriaus I-o poskyrio vyr. operatyvinis
įgaliotinis leitenantas: (parašas)/KORSAKOV/
Suderinta:
UMGB 2-N skyriaus viršininko pavaduotojas Šiaulių
sričiai majoras (parašas)/SEREBRIAKOV/

1951 m. liepos 18 d.

Versta iš rusų kalbos    Iš KGB archyvų

Iš MACKEVIČIAUS JONO B. b. 43126/3
3-čio tomo (p. 72-73) 1951 m.

PAŽYMA

„PRISIKĖLIMO” apygardos, „MAIRONIO” rinktinės ginkluoti būriai:

„MAIRONIO” rinktinės vadas PALIŪNAS JUOZAS, gim. Ariogalos raj., Tilindžių k., turi slapyvardžius: „SAULĖ”, „RYTAS”, „RIMGAUDAS”.

1 „MINDAUGO” rajono vadas - slapyvardžiais:

„VAIDOTAS”, „AUGUSTAS”, „RODRIGAS”, gim. Šiluvos vlsč., Tytuvėnų raj.

Šio būrio sudėtyje - du būriai: „LUKŠIO” ir „NEMUNO”.

1. „LUKŠIO” būrio vadas - „VYGAUDAS” - MACKEVIČIUS JONAS, Andriaus, gim. Kirdeikių k., Dotnuvos raj., gyvas paimtas 1951 04 03.

2.    „MAGELANAS” - ŽITKEVIČIUS MEČISLOVAS, gim. Aukštuoliukų k., Grinkiškio vlsč. Žuvęs 1950 m. gruodžio mėn.

3.    „ARAS” - ŠNIUKŠTA KAZYS, gim. 1929 m. Šimkaičių k., Ariogalos raj., veikia būryje.

4.    „AUDRŪNAS” - BENAŠAS JUOZAS, gim. Dickaimio k., Ariogalos raj. Žuvęs 1950 m. spalio mėn.

5.    „SKRAJŪNAS” - STAŠKEVIČIUS ANTANAS, gim. Diržionių k., Ariogalos raj. Areštuotas 1951 m.

6.    „SNIEGŪNAS” - GRUŽAUSKAS ZIGMAS, gim. Tautušių k., Ariogalos raj. Žuvęs 1951 m. sausio mėn.

„LUKŠIO” būrys veikia Ariogalos raj. Betygalos, Udinės, Šatkaimio, Ilgižių apylinkėse bei Dotnuvos raj. Ažytėnų, Šilainių apylinkėse.

„NEMUNO” būrio sudėtis:

1.    „ŠARŪNAS” - SATKUS STASYS, Žaiginio vlsč. gyventojas. Būrio vadas.

2.    „SAKALAS” - ŠNIUKŠTA OLESAS (ALEKSAS), gim. 1929 m. Šimkaičių k., Ariogalos raj.

3.    „JŪREIVIS” - NOREIKA VLADAS, Jono, gim. 1931 m. Zacičių k., Kėdainių raj.

4.    „PUTINAS” - MASIONIS VLADAS. Veikia Ariogalos raj. Saugailių, Šnipaičių, Tautušių ir kt. apylinkėse.

„KĘSTUČIO” rajono vadas - „SNIEGUTIS” - JAKUTIS FELIKSAS. Žuvęs 1951 m. sausio mėn.

„GAMLETO” - SUDIKO PETRO, gim. Geručių k., Grinkiškio valsčiuje, būrys veikia Josvainių, Pernaravos valsčių teritorijose. „GAMLETAS” žuvo 1951 m. sausio mėn.

„DANTĖS” - BARANAUSKO VYTAUTO, Juozo, gim. 1925 m. Juodžių k. (ar Jučių?), Ariogalos raj., būrys veikia Dotnuvos raj. ir Ariogalos raj. Rugėnų bei Pelutavos apylinkėse.

„BIRUTĖS” rajono sudėtis, vadovaujama „TAUTVYDO”:

1.    KVEDARAS ANTANAS, Antano, - „TAUTVYDAS”, gim. 1928 m. Krakių vlsč., Šmotiškių k.

2.    DULKINAS VYTAUTAS - „DARGIS”, gim. Ilgižių k., Ariogalos raj. Žuvęs 1950 m.

3.    JUŠKA LEONAS - „KARIŪNAS”, gim. 1928 m. Ariogalos raj., Aleknaičių k.

4.    BUTKUS ANTANAS - „DEBESĖLIS”, gim. Ariogalos raj., Bernotų k. Žuvo 1950 m.

(Toliau išvardinta keletas teroro aktų, kuriuos įvykdė minėti partizanai. - R. K.)

1951 06 06    

Ariogalos raj. MGB sk. viršininkas
majoras PEREKRESTOV

Pažymos kopija yra tardytojo byloje Nr. 576
TIKRA: Lietuvos SSR MGB viršininko pavaduotojas 
majoras (parašas) /CIBANOV/

Versta iš rusų kalbos    Iš KGB archyvų

Iš MACKEVIČIAUS JONO B. b. 43126/3
3-čio tomo (p. 74-75) 1951 m.

PAŽYMA

Dėl ginkluoto nacionalistų būrio, vadovaujamo MACKEVIČIAUS -„VYGAUDO”, kuris veikia Šiaulių srities, Dotnuvos rajono teritorijoje.

1949 m. vasarą, kada buvo sunaikinta vado NOREIKOS vadovaujama „PRISIKĖLIMO” apygardos „MAIRONIO” rinktinė, iš BAKA-NAUSKO vadovaujamo būrio buvo atskirta keletas jo narių ir sudarytas naujas „LUKŠIO” būrys, kurio vadu paskirtas MACKEVIČIUS JONAS, Antano, - „VYGAUDAS”.

Personalinė būrio sudėtis:

1.    SATKUS STASYS, Prano, - „DŽEKAS”, „ŠARŪNAS”. Šiuo metu vadovauja būriui.

2.    LUKMINAS JONAS, Prano, - „SAUSIS”

3.    BENAŠAS JUOZAS, Prano, - „DEŠIMTUKAS”, „AUDRŪNAS”

4.    MASIONIS VLADAS, Jono, - „PUTINAS”

5.    ŽITKEVIČIUS MEČISLOVAS - „MAGELANAS”

6.    RAMANAUSKAS KLEMENSAS - „BERŽELIS”

7.    ŠNIUKŠTA KAZYS - „ARAS”

8.    GRUŽAUSKAS ZIGMAS - „SNIEGŪNAS”

9.    PALIŪNAS ANTANAS - „KELEIVIS”

10.    BAKANAUSKAS VIKTORAS - „DRAGŪNAS”

11.    VALANTINAS JUOZAS - „ŽALIŪNAS”

12.    - „GABRYS”

13.    (?)

14.    - „DRUGELIS”

15.    - „SKRAJŪNAS”

16.    PATAPAS KSAVERINAS - „LAISVŪNAS”

17.    BANKAUSKAS MEČYS - „VIMANTAS”

18.    ČEKAUSKAS JONAS - „STRAZDAS”

19.    - „ŽIEDAS”

20.    KVEDARAS ANTANAS - „TAUTVYDAS”. Grupės vadas. „VY-GAUDO” vadovaujamas būrys veikė šiose apylinkėse: Meiliškių, Aukštuolių, Zatišiaus, Šilainių, Pašušvio, Digraičių, Dovydiškių, Ažytėnų, Pajieslio, Lenčių, Dotnuvos rajone.

(Pažymoje išvardinta keletas vadinamųjų teroristinių aktų, kuriuos įvykdė „VYGAUDO” vadovaujamas būrys. - R. K.)

1950    m. gruodžio mėn. ir 1951 m. sausio mėn. „VYGAUDO” būrys beveik galutinai buvo sunaikintas. Likę gyvi perėjo ir veikė „MARŪNO” ir „TAUTVYDO” būriuose. Pats būrio vadas MACKEVIČIUS - „VY-GAUDAS” 1950 m. gruodžio 28 d. paimtas gyvas ir patrauktas atsakomybėn.

1951    04 25    

Dotnuvos raj. MGB skyriaus
viršininkas leitenantas (SAGAIDAK)
(parašas)

Pastaba. Kažkodėl šiame akte išvardinti beveik visi Viktoro Bakanausko būrio partizanai. Šiuo metu J. Mackevičius neigia šį faktą, kad jis būtų vadovavęs 20-ies partizanų būriui, kaip pažymėta akte. - R. K.

Pasakoja KĘSTUTIS BERSENAS-„STIRNIUKAS”, ,,KLAJOKLIS”

Užrašyta Macenkiškių k.
1997 09 20

Gimiau 1928 m. kovo 7 d. Pernaravos valsčiuje, Kėdainių apskrityje, Macenkiškių kaime (šiuo metu kaimo pavadinimas pakeistas - Molupių kaimas).

Šeimoje buvome du vaikai: aš ir sesuo Birutė. Tėvai turėjo 12 ha žemės. Tėvelis dirbo eiguliu iki mano arešto dienos.

Vokiečių okupacijos metais mūsų apylinkėse veikė vietinių rusų banditų vadinama „Barodicos” gauja. Prie Ariogalos vietos policija su tais banditais buvo susirėmusi, žuvo trys policininkai, nukovė kelis ir banditus. Kiti „raudonieji” prie vokiečių slapstėsi. Toks Kislauskas su sūnum slapstėsi, bet jie be ginklų buvo.

Čia tas mūsų miškas prie vokiečių buvo didelė prieglauda, iš aplinkinių kaimų žmonės gyvulius suvarydavo, vokiečiai į miškus nelindo, bijojo.

Kada vokiečiai traukėsi 1944 m., tik vieną kartą pas mus užklydo ukrainiečių, vadinamų vlasovininkų, dalinys, tai tie paėmė mūsų geldą, užsidėjo ant arklio, atsisėdo ant tos geldos ir išjojo. Pilnas kiemas tada buvo jų prisirinkęs, kepė bandeles pečiuje. Tai va toks didžiausias ir „nukentėjimas” mūsų buvo nuo vokiečių.

Kada atėjo bolševikai, 1944 m. į mišką pasitraukė mano tikras pusbrolis Alfonsas Aidulis, kilęs iš Pernaravos. Baigęs gimnaziją, prie vokiečių stojo į Plechavičiaus armiją. Atbėgęs iš Marijampolės, slapstėsi, bet bolševikai buvo jį pagavę, labai kankino jo nepilnametes seseris, į jas šaudė virš galvų, pasistatę prie sienos, stribai Pernaravoj.

Tada mes padarėm slėptuvę pas kaimyną Kazimierą Bagdoną, o partizanai, sužinoję, kad Alfonsas paimtas ir tardomas Pernaravos stribyne, užpuolė miestelį ir Alfonsą išvadavo su keliais kitais areštuotais vyrais. Po to Alfonsas išėjo į Bendžiaus būrį. Bendžius tuo metu buvo pagrindinis Paliepių miškų partizanų vadas. 1944 m. gruodžio mėn. Bendžius su Aiduliu ėjo su užduotimi į Panevėžį, visai prie pat miesto užėjo ant rusų pasalos ir maždaug ties vandentiekio bokštu abu žuvo. Kiek žinoma, ten jų žuvo ir daugiau, bet iš Paliepių tai tik šitie vyrai.

Po Bendžiaus Paliepių partizanams vadovavo Vladas Pabarčius.

Mūsų kaimynas Pranas Matulevičius buvo išėjęs į mišką. Žuvo Pernaravoje. Vladas Krikščiūnas žuvo 1945 m., Sabaliauskai -Juozas ir Ignas, Bolesas Maselskis. Lesčių kaime klojime jie turėjo slėptuvę. Matyt, kas išdavė. Rusai uždegė klojimą. Broliai Sabaliauskai išbėgo, nors rusai kapojo iš kulkosvaidžių į juos, abu laimingai pasiekė mišką, o jų svainis Maselskis užduso bunkeryje.

Ignas žuvo apie 1947 m. per Kūčias Preikapės kaime pas Bagdoną, žuvo Bagdonų dukra Kazytė, partizanas Gineika, o Juozą Sabaliauską paėmė gyvą, teisė, kalėjo jis Karagandoje.

1945 12 27 Daugėliškiu miške žuvo Viktoras Nagreckas, du broliai Jaloveckai - Stasys ir Henrikas, iš Kilovos kaimo toks Antanas. Jie iš vakaro buvo kaime už Gynėvės, paryčiui grįžo, matyt, pagal pėdsakus atsekė. Žmonės kalbėjo, kad juos tokia Palmyra Banytė išdavė, irgi buvusi ryšininkė, nors jos neareštavo ir neteisė. Apsistoję jie buvo miške aikštelėje tarp tankių eglaičių. Du sargybiniai - Juozas Jackus ir dar kitas - išbėgo, o kitus miegančius sušaudė.

Mes priklausėm Pernaravos valsčiui. Už dabartinės autostrados buvo Čekiškės valsčius, o Daugėliškiu miškas priklausė Ariogalos valsčiui. Tai stribai iš šitų visų valsčių pas mus ateidavo.

Vieną naktį, pamenu, iki paryčių tratėjo kulkosvaidžiai. Pasirodo, susitiko Čekiškės stribai su Pernaravos stribais palei Gynėvės upelį. Paskiau jiems kilo įtarimas, kodėl nei vieni, nei kiti niekur nesitraukia. Tada du stribai žuvo, buvo keletas sužeistų.

Vieni, būdavo, išeina, žiūrėk - jau iš kitos pusės kiti ateina. Savo žiaurumu buvo išgarsėjęs Čekiškės stribų vadeiva Komle-vas. Ir šiaip visi iš Čekiškės buvo žiauriausi mūsų krašte.

Vasarą partizanai daugiau stovyklose būdavo, o jei bunkeryje miegodavo - dangtį atsidaro. Paskutiniu metu žiemomis išsiskirstydavo po vieną, po du pas žmones sodybose. Banga buvo apsigyvenęs pas mūsų kaimyną, Šakaliukas gyvendavo Bagdonynėj. Koridoriuje buvo išmūrytas didžiulis kaminas mėsai laikyti. Ties pakura iškastas kanalas per tą koridorių, po krosnim jis ir sėdėdavo. Šeimininkės, būdavo, išverda maistą, skardą pakelia, paduoda su visu puodu, jie pavalgo. Pavasariop pereinu per visus, kada reikdavo jau susirinkt, pranešu, kur ir kada, tada visi susirenka į vieną būrį.

1949 m. rugsėjo mėn. pas mus lankėsi „Sniegučio” būrys. Prieš saulutę sėdėjom susėdę ir šnekučiavomės. Tik pamatėm, kad vaikštinėja kokia moteriškė, renka grybus. Vyrai paprašė ją sustot, bet ji apsisuko ir šoko bėgt. O netoliese plentas, kuriuo dažnai rusų kareivių mašinos važiuodavo, todėl jie nenorėjo šaudyt ir sukelt triukšmo. Kiek pavykėję tą moterį, vyrai sugrįžo, liepė man kinkyt arklį ir vežt juos iš šios vietos. Pakinkiau porą arklių, pridėjau šiaudų į vežimą, ant viršaus užklojau brezentą. Bolesas Bartkus-Lizdeika turėjo rusų karininko uniformą. Jis apsirengė ta uniforma, atsisėdo šalia manęs, kitus keturis suguldėm ant to šieno, uždengėm brezentu ir išvažiavom. Pro Lenortos sodybą, per Voskaičių kaimą, kaime dar sustojom prie Vainausko gryčios. Išeina Vainauskas į lauką. Bolesas tuoj iššoko iš vežimo, priėjo prie jo, paklausė, kaip su prievolėm, ar jau išvežė.

-    Šiandien kūliau, rytoj vešiu, viršininke, - sako Vainauskas.

-    Gerai gerai, paskubėkit, - paragino Bolesas.

O iš po brezento Aleksas Meškauskas dar sumekeno kelis kartus avino balsu:

-    Mė-ė-ė-ė, bė-ė-ė-ė...

Kiti vyrai stovi kiek tolėliau ir šneka:

-    Matot, jie ne tik grūdus, bet jau ir baronus veža...

Išvažiavom į Žemaičių plentą. Dar kiek pavažiavom tuo plentu, žiūrim - iš kitos sodybos nuo miško gal dešimt pastočių stribų atvažiuoja. Aš greit arklius suku į šoną kelučiu, o tie stribai nuo mūsų maždaug už trijų šimtų metrų. Dar buvom numatę važiuot netoli miško į tokią Snarskio pieninę, bet iki jos nebenuvažiavom. Aš juos paleidau, o pats su arkliais grįžau pakrūmėm atgal.

Kitą dieną girininkas paprašė atvažiuot į mišką pjaut biržės. Kai nuvažiavau, susitikau ir tuos pačius vyrus. Pasakė, kad viskas gerai, laimingai perėjo mišką, anie stribai į juos net dėmesio neatkreipė.

Kada 1949 m. iš Daugių kaimo išvežė Veroniką Kuzmickienę, jos sūnus Vytautas pabėgo ir išėjo į „Sniegučio” (Felikso Jakučio) būrį, o vėliau prisijungė prie „Lizdeikos” būrio, mūsų miške išsikasė bunkerį ir jame gyveno. Ši teritorija įėjo į „Prisikėlimo” apygardos „Maironio” rinktinę. Jai priklausė Paliepių miškai, Betygalos, Šližių, Juodžių miškai.

„Sniegučio” būrys daugiausia laikėsi čia - Didmiškyje, Pelutuvos, Josvainių apylinkėse iki Kėdainių. Pas mus tame bunkeryje bent tris kartus lankėsi Žemaitijos partizanų vadas Jonas Žemaitis. Man jis paliko gana rimto, santūraus žmogaus įvaizdį. Kiek man žinoma, jis atvykdavo su palyda, nors iki pat bunkerio iš palydovų čia nė vienas neateidavo, kažkur pakelyje juos pasitikdavo mūsų vyrai ir čia atsivesdavo jį vieną. Jis visada būdavo civiliškai apsirengęs, jį pasitikdavo Aleksas Meškauskas ir Juozas Tamkus. Kartą pasitikt ėjo ir pats Leonas Grigonis.

Kada žuvo Petras Bartkus-Žadgaila, 1949 m. rugpjūčio 13-tą jis iš mūsų išėjo į vadų susitikimą prie Baisogalos, pateko į pasalą ir ten žuvo su keliais kitais partizanais. Po jo čia Daugėliškių miške pradėjo vadovauti Leonas Grigonis-Kalnius. Nuo 1948 m. šitame bunkeryje gyveno: Danila, Žadgaila - Petras Bartkus, Lokys, Montė, Polius, Alytė - Aleksas Meškauskas, Sakalas - Vytautas Kuzmickas iš Daugių kaimo, Pernaravos valsčiaus, Juozas Tamkus-Gabrys iš Pagenevių kaimo, Ariogalos valsčiaus, Juozas Zinius-Nemunėlis, Kazimieras Motiekaitis-Banga.

Kol būriui vadovavo Žadgaila (paskutiniu metu jo slapyvardis buvo Danila), jis absoliučiai niekuo nepasitikėjo ir į bunkerį buvo įsileidęs tik vieną ryšininkę Elvyrą Pliopelytę-Zitą (kilusi nuo Šiaulių). Po jos pradėjo lankytis ryšininkė Jurgiukas. Kada pirmą kartą ji pas mus apsilankė, jai buvo duotas toks slapyvardis susitikimui.

Atėjo ji pas mane su paroliu: „Ar šitam upeliuke žuvies yra?” Reikėjo atsakyti: „Tik vėžių yra”. Kai susipažinom su ja, kaip ir buvo sutarta su partizanais, aš ją nuvedžiau pas juos į sutartą vietą miške, į stovyklą. Kiti susitikimai su šita ryšininke irgi vykdavo stovyklose, kurios kiekvieną kartą buvo keičiamos. Parolius man duodavo Žadgaila.

Šiaip jau Jurgiukas buvo Ramanausko -Vanago ryšininkė, pas mus ji atvažiuodavo maždaug kas trys savaitės iš „Dainavos” apygardos štabo, atsiveždavo įvairių partizaninių leidinių.

Kada žuvo Žadgaila, Danila, į jo vietą buvo paskirtas Leonas Grigonis-Kalnius. Grigonis labai naiviai pasitikėjo šita ryšininke -Jurgiuku ir nutarė ją įsileist į bunkerį. Aš ir Aleksas Meškauskas labai tam priešinomės, vyko dideli ginčai, bet vado žodis buvo lemiamas. Įsileido vieną kartą tą ryšininkę į bunkerį, kitą kartą, paskui pats vadas susirgo plaučių uždegimu, o tuo laiku ką tik buvo atsiradęs penicilinas, jo ypač sunku buvo gauti. Ji atvežė to penicilino ir visą savaitę jį gydė. Aš čia nenorėčiau skleist kokių paskalų, bet vėliau supratau, kad Grigonis tai merginai kažkiek simpatizavo, todėl ir į bunkerį ją įsileido.

Suleido jam tuos vaistus, pagydė ir išėjo. Tiesa, dar prieš tai ji atvažiavo su partizanine spauda, tiesiog siuntinys padarytas, užrašytas adresas į Irkutsko sritį. Ji manęs klausia, ar tėvai žino, kad ten yra bunkeris. Aš pasakiau, kad nežino, geriau einam į klojimą, kad tėvai nematytų, ką čia atvežei. Nueinam į klojimą. Tas siuntinys pripiltas miltų, po jais padarytas antras dugnas, po tuo dugnu sudėti užanspauduoti paketai iš „Dainavos” apygardos. Labai gerai, kad siuntinio neatidarėm prie tėvų ir kad pasakiau, jog tėvai apie bunkerį nieko nežino, žodžiu, nuo tėvų aš nuėmiau didelę kaltę. Kita vertus, kodėl ji to siuntinio nenusinešė tiesiai į bunkerį ir ten neatidarė. Čia, matyt, ir buvo mintis užslėpta sužinot ir iššifruot dar ir mano tėvus.

Po to Grigonio gydymo 1950 m. liepos 21 d. pas mus vakare sutemus į namus atėjo Meškauskas ir Tamkus. Jie pasakė, kad sutartas susitikimas su Jurgiuku liepos 22 d. Iki pusės pirmos kalbėjomės, aplink viskas tyku, ramu. Mes turėjom tokį nediduką šunelį, kuris labai jautriai reaguodavo į bet kokį svetimą garsą, jis buvo didžiausias mūsų sargas. Jį stribai buvo apšaudę, tai stribus jis jausdavo jau už kilometro ir kažkaip keistai imdavo kiauksėti, o jei partizanai eidavo - tyli, nė balso. Priešaky visada bėgdavo, jei tik ką pajuto, iškart atbėga prie kojų ir traukia atgal arba sėdi ir niekur neina. Aš dar vyrus palydėjau į bunkerį, tada grįžau namo. Ryte tik pradėjo švist, tėtis keliasi šert gyvulių, ateina iš lauko ir sako:

-    Mus supa enkavedistai...

Aš per daug ir neišsigandau, nes tokie supimai buvo dažni. Seklyčioj miegojau - staigiai atsikėliau, ėmiau rengtis, apsiaviau batus. Tuo metu prasivėrė durys, vieni puolė į kambarį, kiti į seklyčią, mane pamatę paklausė:

-    Kęstutis?

-    Taip, - atsakiau.

-    Rankas už nugaros! - suriko. Iškart uždėjo antrankius ir išsivarė į lauką. Nespėjau tėvui nei žodžio pasakyt.

Kiek man žinoma, enkavedistai bunkerį iškart surado, bandė atidaryt angą, bet neįstengė, tada granatas metė ir sprogdino.

Kada mane vežė atviroj mašinoj, Lesčių stotelėje mašina sustojo ir čia paėmė dar iš Ariogalos stribą Adolfą Vaitkų. Jis civiliais drabužiais apsirengęs, čekistai jam taip atvirai ir padėkojo:

-    Ačiū, kad čia jūs parodėt ir pavadovavot...

Prie stotelės dar žmonių buvo, o tam Vaitkui čekistai sako:

-    Pažiūrėk, ar tik ne Zita ten stovi?

Aš galvoju: kuo čia dėta Zita? Negi ji ką nors galėjo pasakyt?

Kažkokią neaiškią mintį jie man pakišo, matyt, stebėjo, kaip aš į tai reaguosiu.

Kada iš bunkerio ištraukė žuvusius partizanus, iš tų pačių rusų kareivių atsirado smalsuolių įlįst į tą bunkerį ir pasižiūrėt, gal ras „banditų” aukso. Kadangi partizanai bunkeryje laikė benzino ir žibalo, matyt, tie kaneliai buvo peršauti, kuras išsiliejęs, jie tikriausiai degė degtuką pasišviesti. Įvyko sprogimas. Kiti puolė gelbėt, daug kareivių apdegė.

Nuvežė mane į Kauno saugumą. Ir čia prasidėjo mano vargai. Mušė, rovė plaukus nuo galvos, kažkokiu daiktu kaip trenkė į krūtinkaulį, taip aš ir išsitiesiau ant grindų. Dar ir dabar tebėra toj vietoj įmušta duobė. O koks skausmas buvo, sunku apsakyt. Mušė tokiom guminėm lazdom, pradžioje čekistas žydas Padolskis, o paskiau Zaicevas.

Juozą Zinių-Nemunėlį irgi labai kankino. Jis prisipažino, kad buvęs pas mus, kad tėvai mano jam davė valgyt. Mane muša, aš ginuosi, kad namuose pašaliniai nėra buvę, tėvai jų nematė. O kada mus su Nemunėliu suvedė į akistatą, tada aš jau ėmiau sakyt čia pat prie tardytojo:

-    Kodėl tu meluoji, kad mano tėvai tau davė valgyt? Negi neprisimeni, kaip mes tik abu buvom susitikę už klojimo prie pelkutės, kai nunešiau tau lašinių, duonos ir tu net nebuvai užėjęs į gryčią...

Tada jis pasakė:

-    Mane kankino, todėl aš taip ir sakiau...

Po akistatos viskas pasikeitė. Antrą kartą su Nemunėliu buvom susitikę, kada mus vežė į teismą 1950 m. gruodžio 26 dieną. Nemunėlis man dar pašnibždomis pasakė:

-    Jeigu liksim kuris nors gyvas, žemiau bunkerio skruzdyne yra mūsų archyvas...

Sunku dabar pasakyt, gal kas ir nugirdo. Grįžęs po šešių metų, bandžiau to archyvo ieškot, bet neradau. Aplink buvo išknista šernų, o gal ten čekistai ieškojo ir rado.

Tiesa, dar tardymo metu man darė spaudimą ir dėl „Sniegučio” būrio, atseit aš turėjau žinot to būrio vyrus. O iš kur jie visa tai išrovė? Suprantama, kad apie tai juos buvo informavusi Pranevičiūtė, kadangi vieną kartą, jai esant, jie pas mus buvo atėję į stovyklą miške. Bet aš išsigyniau, kad jokio Sniegučio nežinau ir nė vieno iš to būrio nepažįstu.

Kada atvežė į Kauno saugumą, pirmiausia nuvedė į garažą, kur buvo prie sienos susodinti visi penki nušautieji tame mūsų bunkeryje. Aš jiems pasakiau, kad 1948 m. miške vaikščiojau grybaudamas, mane sulaikė ginkluoti vyrai, tarp jų buvo ir vienas man pažįstamas - Kuzmickas, kuris mane irgi pažino, per jį aš likau gyvas, jei ne jis, būtų gal sušaudę ir mane. Aišku, tokiais mano aiškinimais jie nepatikėjo.

Tardymas užsitęsė nuo 1950 m. liepos 22 d. iki gruodžio 26 d. Tardė daugiausia Zaicevas per vertėją, kuris irgi buvo labai žiaurus.

Juozą Zinių paėmė gyvą be sąmonės. Vėliau mus teisė kartu: jį, mane ir Zitą Pliopelytę.

O tos Pranevičiūtės mes tiesiog reikalavome, kad atvestų ją į akistatą, nes daugelis kaltinimų mums buvo su ja susijusių. Tardytojas aiškina, kad jie atseit negali jos pagaut. Ir pasako tokių dalykų, kurių, be jos, niekas daugiau nežinojo.

Maždaug apie metus laiko mes bendradarbiavom su ryšininke Pranevičiūte. Pradžioje ji gal ir sąžiningai dirbo. Kauno saugumo kameroje teko sutikt Praną Rutkauską iš Butrimonių. Jį smarkiai kankino, kada paėmė, vienos žaizdos buvo ant kūno, vos galėdavo gulėt kniūbsčias. Pasirodo, kur jis vaikščiojo, su kuo susitikinėjo, visur buvo fotografuojamas, o tos nuotraukos per tą pačią Pranevičiūtę pateko į čekistų rankas. Išsigint jam jau nebebuvo galimybės.

Kada per pirmą pasimatymą atėjo mano sesuo ir paklausė, kas išdavė, aš pasakiau, kad Jurgiukas. Sesuo ėmė verkt, ir čekistai iškart pasimatymą nutraukė. Po metų areštavo ir seserį. Ji susirašinėjo su vienu kaliniu ir laiške parašė: „Kiek davė, brolis atsėdės, bet tam Stalinui galva vis tiek vieną kartą nulėks”. Ir tas laiškas pateko į saugumiečių rankas. Seserį teisė pagal RTFSR BK 58 str. 17-tą punktą - pasikėsinimas į generalisimą Staliną ir neįvykdytas teroro aktas. Gavo 25 metus lagerio.

Būdamas lageryje, gavau laišką, kuriame buvo paminėta, kad Jurgiukas sunaikintas.

Tada supratau, kad čia dar veikė partizanai. Mano dėdė Antanas Žilinskas buvo pabėgęs nuo tremties, kurį laiką slapstėsi, bet pagavo Parnaravos stribai, labai smarkiai sumušė.

Po Grigonio žūties dar apie metus laikėsi „Sniegučio” - Felikso Jakučio būrys Didmiškyje, Pelutavos, Pernaravos, Rugėnų miškuose. Žuvo jie 1951 m. Šiluose. Pasklido gandai, kad ten kažkoks suomis slapstosi ir nori susitikt su partizanais. Į susitikimą Šilų kaime Dubinsko sodyboje atvažiavo šitie partizanai ir pateko tiesiai į čekistų pasalą, tas „suomis”, pasirodo, buvo provokatorius.

Kada prieš pat teismą jau į kalėjimą buvau pervestas, pasišaukė tas pats Zaicevas, pasisodino prie stalo ir sako:

-    Tai matai, jau truputį ir rusiškai pramokai...

-    Šiek tiek pramokau, - sakau aš jam.

-    Tai kokia dabar savijauta? Ką kameroje kalba kaliniai?

Aš jam tiesiai pasakiau:

-    Ne šuo ir jums nelosiu...

Tik persisuko Zaicevui žandikaulis, ir nuo to karto daugiau niekas manęs panašia tema neužkalbino nei kalėjime, nei lageryje.

Kada po teismo nuvedė į kamerą - žmonių daug, visi susėdę, pasisveikinau, tuoj klausinėja, iš kur atvykau, o vienas ant narų guli, pasisakė, kad gydytojas, aš prisistačiau, kad eigulio sūnus. Po kiek laiko einam į tualetą, o tas „gydytojas” vis pasilieka, neva serga, pūsles karšto vandens deda ant pilvo, atseit jam kepenis skauda. Įmeta į kamerą Zenoną Sirvydą, buvusį policininką, ir Aleksą Krasauską - studentėlį, su kuriuo aš, pasirodo, buvau vienmetis. Mes greit su juo susidraugaujam, jis ir klausia manęs:

-    Kodėl jūs tą ant narų gulintį vadinat daktaru?

Aš jam pasakiau, kad jis pats taip sakė, jog daktaras.

-    Koks jis daktaras? - sako Krasauskas. - Jis Kauno 5-to milicijos skyriaus eilinis milicininkas. Kada mus su draugu areštavo, jis mums liepė nuvalyt jo batus...

Šitą mūsų pokalbį nugirdo vienas buvęs partizanas nuo Šakių, toks Dumčius, kaip griebė tą „daktarą” nuo narų, numetė ant žemės ir keliais perėjo kelis kartus. Iškart kilo triukšmas kameroje, sulėkė prižiūrėtojai ir leisgyvį išvilko tą „daktarą” iš kameros. Bet netrukus išvedė ir tą Dumčių. Vėliau Krasauskas man pasakė, kad tas apsimetęs daktaru milicininkas buvo Stasys Brilinkevičius.

Paskiau dar vienas panašus tipelis atsirado. Nedidelio ūgio, visas sprandas randuotas, matyt, pakaušis buvęs praskeltas. Toks Juozas Pašukevičius nuo Šakių, buvęs stribas. Jis prisiplakė prie manęs ir ėmė labai domėtis apie bunkerį. Ėmė girtis, kad jie yra buvę kažkada tame pačiame bunkeryje penkiese. Aš jo klausiu, kaip ten viduje buvo įrengta. Žiūriu, ką jis atsakys. Tada jis susimetęs prisipažino, kad viduje nebuvęs, stovėjęs sargyboje, o kiti partizanai buvę sulindę į vidų. Supratau, kad tai provokatorius.

Gavau 25 metus lagerio. Atsėdėt teko 6 metus Norilske.

Gyvenime turėjau tris didelius pergyvenimus. Pirmą, kai iš Krasnojarsko plukdė Jenisejaus upe dvi savaites ir išlaipino Dudinkoje, iš Dudinkos atvežė į Kajerkaną - 11 val. vakaro, saulutė dar per sprindį nuo žemės, o aplink sniegas kupstais. Rugpjūčio ketvirtoji. Tolumoje anglių kalnai didžiuliai. Toks graudumas suėmė, rodosi, jau niekada Tėvynės nebepamatysiu. Kur jie mane atvežė galvą padėt?

Kitą kartą - statėme tundroje amunicijos sandėlius. Šaltis daugiau 40 laipsnių, jokios pastogėlės, rankose „kirka”, kasam „katlavanus” pamatams, o vėjas, pusto, tiesiog vos laikomės po penkis rankomis susikabinę. Dieve Dieve, tuo metu pagalvojau, kur aš savo galvą padėjau...

Kada 1955 m. po kelis pradėjo amnestuot ir paleidinėt iš lagerių, žmonės ėmė rašyt malonės prašymus. Mes su tokiu vilkaviškiečiu Pranu Garniškiu susitarę parašėm skundą generaliniam prokurorui Rudenkai. Su mumis kartu sėdėjo ir vienas prokuroras iš Maskvos, teistas 25 metams. Patys nesugebėjom parašyt, tai to prokuroro paprašėm, kad jis mums padėtų, tiesiog prašėm, kad mus pertardytų, nes prieš tai mus smarkiai kankino tardymo metu, prisipažinom, ko ir nebuvo. Skundą išsiuntėm. Praėjo kiek laiko, gavom atsakymą, kad bausmę sumažino mums iki septynerių metų.

Mūsų „nariadčikas” buvo toks Vladas Barkauskas. Tik iš šachtos parėjęs atsiguliau, spėjau užmigt, girdžiu - budina ir juokiasi. Klausia:

-    Kęstuti, kiek atsėdėjai?

Aš jam sakau:

-    Vladai, duok man pailsėt...

-    Kiek atsėdėjai? - tiesiog jau griežtai klausia jis antrą kartą. - Ar atsėdėjai septynerius?

-    Su priskaitymais gal jau ir aštuoneri, - sakau aš jam.

Tada ištraukia jis mane nuo narų, apkabina ir sako:

-    Sveikinu su laisve! Ką tik 12-tą valandą nakties atsiuntė dokumentus, kad tave paleidžia.

Tą naktį jau nebeužmigau. Toks sutapimas: 1950 m. antrą Kalėdų dieną teisė, o 1955 m. antrą dieną Kalėdų išvažiavau į Norilską atsiimt dokumentų. Norilske įteikė „vilko bilietą” - dvejus metus iš Norilsko niekur. Ir vėl smūgis. Susiradau seną pažįstamą girkalniškį Antaną Vičiūną, apsigyvenau pas jį ir vėl rašiau skundus į Maskvą. Po poros mėnesių gavau leidimą grįžti į Lietuvą. Nuvažiuoju į Ariogalą prisiregistruoti. Pasų stalo viršininku tada dirbo toks kreivažandis Sudikas, buvęs stribas, o bjaurus! Paėmė į rankas tą mano „spravkę”, pavartė pavartė, kaip suriaumos:

-    Sdėsi v Ariogale banditam miesta nietu! - ir numetė man atgal ant stalo tą „spravkę”.

Aš su juo gražiuoju kalbu, sakau: „Viršininke, aš nežinau, kad čia taip užrašė, aš grįžau pas tėvus, į kaimą, o ne į Ariogalą...”

Paniurkė paniurkė žandą persukęs, dar kiek pavaikė ir priregistravo pas tėvus kaime.

IŠ NIJOLĖS GAŠKAITĖS-ŽEMAITIENĖS knygos
„ŽUVUSIŲJŲ PREZIDENTAS”

MGB sekė kiekvieną M. PRANEVIČIŪTĖS žingsnį. Kai tik pas ją į Kauną atvyko A. RAMANAUSKO ryšininkas PRANAS RUTKAUSKAS, 1950 m. birželio 6 d. jie abu buvo sulaikyti. MARYTĖS sumuštinyje čekistai aptiko korespondenciją, kurią ši turėjo nugabenti A. RAMANAUSKUI. Čia buvo LLKS tarybos struktūrinė schema ir L. GRIGONIO laiškas gynybos pajėgų vadui. Laiške jis informavo apie naujus ryšių punktus ir džiaugėsi po žiemos atsikuriančiu ryšiu su A. RAMANAUSKU. Kaip tik šiame laiške L. GRIGONIS informavo apie organizacinius LLKS valdymo struktūros pakeitimus: 1950 m. pradžioje J. ŽEMAITIS, dar būdamas Aukštaitijoje, kai nepavyko susisiekti su J. KIMŠTU, nutarė LLKS tarybos prezidiumą išskaidyti į tris sekcijas, vadovaujančias sritims vietose.

Pirmoji sekcija, vadovaujama A. RAMANAUSKO, turėjo bazuotis Pietų Lietuvos (Nemuno) srityje, antroji, vadovaujama J. ŠIBAILOS, -Vakarų Lietuvos (Jūros) srityje ir trečioji, vadovaujama J. KIMŠTO, -Rytų Lietuvos (Kalnų, arba Karaliaus MINDAUGO) srityje. Taip aukščiausioji vadovybė būtų buvusi išskirstyta ir apsaugota nuo visiško sunaikinimo. Veiklos gairės, kovos taktika ir organizacinė struktūra būtų reglamentuojama tų pačių bendrų norminių aktų, kuriuos įgyvendinti savo srityse ir buvo pavesta vyriausiosios vadovybės nariams.

Sulaikyta ryšininkė M. PRANEVIČIŪTĖ-VAIVA iš pradžių gynėsi nieko bendra su partizanais neturinti, tačiau netrukus buvo panaudota čekistų pamėgtoji „operatyvinė kombinacija”: vežant ją tardyti į kitą vietovę, pakeliui užpuolė ir suimtąją „išgelbėjo” vietiniai „partizanai” -iš tikrųjų partizanais persirengę MGB agentai smogikai. Nesupratusi klastos, M. PRANEVIČIŪTĖ jiems prisipažino esanti vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė. Taip išprovokuota, ji nurodė, kad L. GRIGONIO bunkeris yra ARIOGALOS rajono Priekapių apylinkėje, Daugėliškių miške, eigulio JUOZO BERSĖNO eiguvoje, ir kad ji ten buvo gegužės 20 d. Ji čekistams išaiškino, ką reiškia vienas ar kitas žymėjimas LLKS struktūrinėje schemoje, nurodė padalinių vadus ir išdavė naują ryšių punktą - Čekiškių valsčiaus Mantigailių kaime GARLIAUSKO sodyboje. Vis dėlto vesti kareivius į L. GRIGONIO bunkerį ji atsisakė.

Galutinai jai palaužti buvo panaudota kameros agentė REGINA. Be to, liepos 6 d. M. PRANEVIČIŪTEI buvo parodytos smarkiai sužalotų VYČIO apygardos štabo narių, išduotų A. STANKEVIČIAUS, nuotraukos ir įteigta, kad tie neatpažįstami žuvusiųjų lavonai yra dėl jos duotų parodymų sunaikinti partizanai. MARYTĖ pripažino: „Man pateiktoje grupinėje nuotraukoje iš kairės antrą aš atpažįstu banditą „DIEDUKĄ”, ... nors sužalota galva ir kojomis, aš atpažįstu tą patį banditą, slapyvardžiu „DIEDUKAS”, apie kurį daviau parodymus. Kad tai „DIEDUKAS”, aš pažįstu iš išorinių požymių: praplikusios galvos, pakaušio, ūgio ir pilnumo”. Taigi ji pripažino, kad dėl jos duotų parodymų žuvo LLKS Visuomeninės dalies viršininkas J. SIBAILA-DIEDUKAS, nors tuo metu jis buvo gyvas ir sveikas laisvėje. Paveikta sužalotų partizanų nuotraukų, ištikta šoko, M. PRANEVIČIŪTĖ patyrė didžiulį nervinį sukrėtimą, „plėšė plaukus nuo galvos ir šaukė: „Aš išdavikė! Va kraujas, va mėsa, aš išdaviau!” Paguldytą į kalėjimo ligoninę ryšininkę lankė jaunas ir gražus čekistas, kuris ją guodė, ramino ir įtikinėjo, kad tik šitaip įmanoma sustabdyti kraujo liejimą ir baigti partizaninį karą. Dvasiškai palaužta M. PRANEVIČIŪTĖ, kartu su bunkerį žinančiu J. BERSĖNU, nuvedė čekistus į L. GRIGONIO štabavietę. Liepos 22 d. kartu su kitais penkiais vyrais, pasipriešinęs ginklu, L. GRIGONIS žuvo.

O M. PRANEVIČIŪTĖ, „susaistyta” išdavystės, tapo MGB agente PAULINA. Ji buvo paleista iš kalėjimo ir toliau privalėjo nešioti partizanų korespondenciją, kurią duodavo persifotografuoti čekistams.

Po P. BARTKAUS žūties ir M. ORLINGIO išdavysčių ryšys su A. RAMANAUSKU buvo laikinai nutrūkęs. Kai pagaliau jis buvo atnaujintas, M. PRANEVIČIŪTĖ buvo iškviesta į A. RAMANAUSKO vadavietę Jiezno rajone. Pirmą kartą ji pateko į A. RAMANAUSKO bunkerį. Ir čia atsitiko čekistų nenumatytas dalykas. Ši mergaitė, tapusi MGB agente PAULINA, nuoširdžiai tikėjo daranti gerą darbą, tačiau patekusi pas partizanus ji vėl suabejojo, ar toks būdas sustabdyti kraujo liejimą Lietuvoje yra tinkamas. Be to, ji buvo ir liko tikinti Dievą.

Patekusi ten, kur ją siuntė čekistai, stengėsi gerai įsidėmėti priėjimą prie bunkerio, jo užmaskavimą ir partizanų ginkluotę, galvojo, kaip greičiau grįžti ir viską perduoti ją globojusiam MGB operatyvininkui. Taip bemąstant, išgirdo A. RAMANAUSKĄ su žmona kalbantis apie išdavystę, apie tai, kad provokatorius mano, jog apie jo darbus niekas nežino... Įėjęs partizanas A. RAMANAUSKUI raportavo, kad šiuo klausimu abejonių negali būti, kai tiek žuvo...

Vienu akimirksniu vėl išvydo jai tardytojų rodytas žuvusių partizanų nuotraukas ir - kas buvo išties nepakeliama - Daugėliškiu miške šalia bunkerio suguldytus lavonus. Tarp jų - L. GRIGONIS-DANYS, kuris jai buvo kaip tėvas ir kurį ji išdavė, vedė prie bunkerio, apsisiautusi palapinsiauste, kad nepamatytų, nepažintų išdavikės koks netyčiom užklydęs žmogus. Trumpas susišaudymas, iš slėptuvės iššokęs ir kulkų pakirstas partizanas, duslūs šūviai bunkeryje, jos isteriškas klyksmas, rusų leitenantas, piktai užrikęs ant jos, keiksmai, spyriai, traukiami iš bunkerio kruvini, dar šilti, gal dar ir gyvi vyrai. Vėl tardytojo kabinetas, gražus čekistas, pagailėjęs jos kaip brolis: vargše mergaite, kur tu pakliuvai! Nebijok, dabar jau viskas praeityje, dar kartą kitą nuvažiuosi ir galėsi vėl mokytis, dirbti, kaip visa Lietuva... Susidvejino, suskilo jos pasaulis: vienas - švarus, tyras, tas, kurį vaikystėje bažnyčioje kartu su gėlių žiedais žėrė iš atgniaužtų delniukų kunigui po kojom, ir kitas -kruvinas, baisus, su kankinamųjų dejonėmis, šūviais, išdavystėmis. Ir L. GRIGONIO veidas tarp jų - toks ramus, kaip ką tik užmigusio, paženklintas kraujo dėme prie plaukų. Nebesusigaudė, kur esanti, nepastebėjo bunkeryje vos rusenančios spingsulės ir nuo lubų lašančio kondensato. Atrodė, kad ausyse galingu choru sugriaudėjo visa bažnyčia ir suklupo ant kelių. Puolė ant kelių ir ji, ir springdama ašaromis ėmė prašyti Aukščiausiąjį atleidimo už baisią išdavystę... Priešais šmėkščiojo nustebę A. RAMANAUSKO ir jo žmonos veidai. Neprašė jų malonės, žinojo partizanų taisykles, pati save pasmerkė ir rengėsi atsakyti.

1998 m. (p. 204-207)

Pasakoja LIUCIJA JUREVIČIENĖ-„KOVIENĖ”, „NAŠLAITĖ”

Užrašyta Josvainių apyl.
1998 09 12

Gimiau 1918 m. Pūstelninkų kaime, Josvainių apylinkėje. Tėvai turėjo tik 5 ha žemės prieškariniais metais, šeimoje augome mes penki vaikai: keturios mergaitės ir brolis.

1944 m. rusų armijoms artėjant prie Lietuvos, apylinkėse daugelis jaunimo jau būrėsi atskiromis grupėmis ir traukė į miškus. Pas mus partizanų būrį organizavo Vladas Šulskis-Kraujalis. Būrys laikėsi Josvainių apylinkėje, Ruseinių miške. Iš mūsų kaimo į būrį išėjo: Juozas Aleksa-Pavasaris, Serapinas Aleksas (šiuo metu gyvena Šiauliuose), nuo Pajieslio į mišką buvo išėjusi visa Kavaliauskų šeima: tėvas (gim. 1900 m.), sūnus Alfonsas-Uraganas (gim. 1925 m.),sūnus Antanas (gim. 1930 m.), dukros Janina ir Vida.

Stribai per naktis sėdėdavo netoli mūsų namų pasalose. Būdavo, ateina anksti ir, jei randa jau atsikėlusius, ima stramužint, atseit jūs ką tik banditus išleidot, o jei vėliau atsikeliam, tada stramužina, kad, matyt, pernakt banditai sėdėjo, todėl ryte ilgai miegat. Niekaip jiems negalėdavom įtikt. Aš jiems ir sakau:

- Taigi jūs saugot ir matot, kas pas mus užeina, o dabar mus šokdinat be reikalo...

Iš vakaro dažnai matydavom palei pamiškę šliaužiojančius stribus ir rusų enkavedistų voreles.

Mano vyras Vytas Jurevičius-Kovas į mišką išėjo 1947 m., kadangi rusai jį jau ruošėsi paimt į savo armiją.

Kada Vytas išėjo į mišką, pas mane kiekvieną dieną ėmė lankytis stribai ir vis klausinėjo, kur vyras. Būdavo, pasiima, išsiveda iš namų, per visą dieną varinėja po mišką, o vakare paleidžia. Vėliau Josvainių stribukas Vincas Karnašauskas (miręs), buvęs mūsų kaimynas, man pasakydavo, ką daryt: laukt ar trauktis iš namų. Iš Josvainių stribas Bronius Mastaitis irgi buvo neblogas žmogus, jis visada man pranešdavo, kada darys kratas, kada reiktų saugotis rusų kariuomenės siautimų. Jis man ir paskutinį kartą pasakė, kad mane ruošiasi areštuot. Aš pasvarsčiau, vatinuką ant pečių ir išėjau miškan pas partizanus. Tai buvo jau 1947 m. ruduo. Čia man davė Kovienės slapyvardį, o vėliau - pavadino Našlaite.

Mūsų būryje buvo apie 10 partizanų. Kartais ateidavo ir svečių -partizanų iš kitų miškų. Miške buvome įsirengę stovyklą, iš eglišakių pasidarę palapines. Taip ir gyvenom, jokių bunkerių neturėjom, laužą kūrenom, kad ir viduržiemy, nešalta.

Mus labai rėmė vietiniai gyventojai. Netoli Josvainių Galulaukių kaime gyveno Dzikienė Stefanija, pas kurią dažnai užeidavome, kaimynas Dzikas mus labai palaikė.

Kartą birželio mėnesį Ruseinių miške rusų garnizonas apsupo mūsų stovyklą. Be abejo, kažkas mus išdavė. Stovykloje tuo metu buvome septyni, kiti buvo išėję į kaimą. Užpuolimas dar baigėsi laimingai, nė vienas iš mūsiškių nežuvo, tik mane sužeidė - peršovė ranką ir koją. Išsibėgiojom kas kur, po to vėl susirinkom į vieną vietą. Aš tada buvau ginkluota rusišku desantininkų automatu. Į taikinį per pratybas teko iš jo pašaudyt, o kai rusai staiga užklupo, palikau ir tą automatą, nešiau kudašių.

Kitą kartą mus užklupo irgi tam pačiam miške žiemos metu. Stovykloje laikėm arklį. Pajutome, kad ryte arklys pradėjo trepsėt kojomis ir prunkšt per šnerves. Netrukus pastebėjom, kad, užsimaskavę baltais chalatais, jau supa mus rusai. Priešintis nebebuvo prasmės, teko bėgti. Alfonsas Kavaliauskas iš kulkosvaidžio dengė mus. Kai išsiveržėm iš apsupimo, pamačiau, kad mes likom tik trise: aš, Pavasaris ir tėvas - Vladas Kavaliauskas. Bėgom per iškirstą biržę. Didžiulis ąžuolas, išvirtęs šakomis į viršų. Pavasaris kaip užsikabino automato diržu už to ąžuolo išvartos šaknų, niekaip negali atsikelti, o rusai svilina, net sniegas dulka nuo kulkų. Matyt, iš kulkosvaidžio kaip trenkė seriją ir numušė tą šaknį, už kurios buvo užsikabinęs Pavasario automato diržas. Tada jis nukrito ant žemės ir guli už to ąžuolo. Mes irgi jo nepaliekam, gulim, laukiam, kada jis pasikels. O kai pasikėlėm, bėgom nebeatsigręžda-mi. Aš bebėgdama nusirengiau viršutinius drabužius, kad tik būtų lengviau, numečiau vatinuką, nešiausi kiek turėjau jėgų. Tuo metu žuvo Kavaliauskas - tėvas. Nubėgom į Krakių mišką ir ten pasilikom ilgesniam laikui.

Einu kartą į namų pusę. Iššoko prieš mane didžiulis vilkinis šuo. Atsistojo ant užpakalinių kojų, o priekines uždėjo man ant pečių. Aš jį nustūmiau, jis vėl tą patį pakartojo. Ant kaklo jam uždėtas pasaitėlis. Tada nusirišau skarelę, pririšau už to pasaitėlio ir nusivedžiau į stovyklą. Kurį laiką taip jis pas mus ir gyveno. Naktimis, būdavo, kartais suloja. Užkūrėm kartą ugnį ir paleidom jį nuo grandinės, tai kaip nešėsi, tiek mes jį ir matėm. Neteko daugiau džiaugtis tuo pasiklydusiu čekistų šuneliu.

1950 m. aš laukiausi kūdikio. Vyras paliko mane Ąžuolaičių kaime pas Stasį Babenską. Buvo žiema. Mes rogėmis čia atvažiavom keliese, jie mane paliko, o patys išvažiavo. Nors aš labai nenorėjau pasilikt, bet, matyt, jau toks likimas buvo skirtas. Babenskas dirbo prie statybų Kėdainiuose, jo žmona viena namuose su vaikais, o prie jos ir aš.

Kitą dieną septyniese nuvažiavo į gimtąjį Lipliūnų mišką ir apsistojo. Tai buvo jau 1950 metų sausio 21 d. Ten juos apsupo rusų kariuomenės garnizonas. Ir jie visi žuvo:

1.    Vytas Jurevičius-Kovas

2.    Juozas Aleksa-Pavasaris

3.    Antanas Kavaliauskas-Dobilas

4.    Andrius Docius

5.    Jonas Pranaitis-Mindaugas

6.    Jonas Svetlauskas-Rolandas

7.    Alfonsas Ūsas-Žaibas

Po to smarkiai užsiautė kaimus rusų kariuomenė ir stribai. Buvo labai daug sniego, keliai užpustyti, man pakinkė arklį, ruošiausi išvažiuot. Kada šeimininkas grįžo iš darbo, pasakė, kad visus septynis lavonus nuvežė į Kėdainius.

Kai sužinojau, kad žuvo mano vyras, paprašiau kaimyno Juozo Dziko, kad pakinkytų arklį ir nuvežtų mane į Kėdainius. Jo sūnus Ferdinandas buvo areštuotas kaip partizanų ryšininkas, sėdėjo kalėjime (šiuo metu gyvena Vilkaviškio rajone). Nuvežė mane ir pridavė Kėdainių NKVD viršininkui. Savaitę palaikė uždarę, o kai paleido, kitą dieną pagimdžiau. Vėliau du kartus stribai buvo nuvežę net į Raseinius. Taip jie man nedavė ramybės kokius dvejus metus: tardydavo, klausinėdavo, vežiodavo kur tik jiems reikėdavo.

Kada žuvo mano vyras su kitais partizanais, čia mūsų apylinkėse jau daugiau partizanų neliko. Iš kitų būrių buvo atėję manęs ieškoti, manė, kad aš likau viena ir neturiu kur gyventi. Bet man kito kelio jau nebuvo, tik legalizuotis, nes su mažu vaikeliu miške juk nepagyvensi.

Mano vyrą su kitais partizanais išdavė Mečislovas Kišonas iš Šiukštuliškių kaimo. Tuoj po šios išdavystės jis iš namų pabėgo į Kėdainius. Tuo metu jie netoli jo namų miškelyje buvo apsistoję.

Iš partizanų archyvo
D. A. Š.
49 III 16 87
(Kalba netaisyta)

„PRISIKĖLIMO” apygarda

1949 m. vasaris

Bolševikų žiaurumų aprašymas

1944 m., kada į Lietuvą įsiveržė antru kartu raudonosios gaujos ir pradėjo mūsų jaunimo gaudymą, visi mūsų jauni vyrai stvėrėsi ginklų ir išėjo į mišką - į partizanų eiles atlikti garbingą pareigą Tėvynei. Su jais sykiu išėjo ir KRUTKIS TEODORAS, gyv. Vainutiškių k., Dotnuvos vlsč., ir buvo priimtas į „PAUKŠČIO” dalinį partizanu, kuriame išbuvo iki 1945 m. liepos mėn.

Kada bolševikai paskelbė legalizaciją ir pradėjo partizanus vilioti pas save, KRUTKIS pamiršo Tėvynės meilę, partizano pareigą, sulaužė priesaiką ir 1945 m. vasarą stojo - legalizavosi. Po legalizacijos KRUTKIS buvo priimtas į Kėdainių NKVD raštinę tarnautoju.

Po legalizacijos KRUTKIS atvyko į buvusį savo dalinį pas partizanus, pasipasakojo apie save ir savo tarnybą. Gražiais žodžiais įtikino partizanus, kad jis NKVD raštinėje dirbąs iš reikalo ir prižadėjo partizanams teikti jiems naudingų žinių, parūpinti kišeninių ginklų ir šovinių.

KRUTKIS bolševikų užverbuotas ir ruošia partizanų sunaikinimą, bet partizanai to nežino ir juo pasitiki.

Po kiek laiko KRUTKIS per tarpininkus susirišo su partizanų daliniu. Atvykus į dalinį, padovanoja nuosavą pistoletą dalinio vadui „PAUKŠČIUI”. Pakalba gražiais žodžiais, aplanko visus savo pažįstamus ir vėl išvyksta.

Už pusantro mėnesio KRUTKIS vėl atvyksta į buv. savo dalinį, atveža naują pistoletą „FN”, kurį sakosi pavogęs iš NKVD pareigūno, ir padovanoja savo buv. dalinio vadui. Taip pat padovanoja kulkosvaidžiui diską, kurį taip pat sakosi pavogęs iš NKVD. Suteikęs daliniui žinių ir prižadėjęs daugiau žinių ir pistoletą, išvyko.

Išdavikas KRUTKIS, parvykęs į Kėdainius ir pranešęs apie partizanus burliokams, su burliokais sutaria partizanus sunaikinti.

1945 m. spalio mėn. 23 d. (nesuprantama, kodėl tokia data?) išdavikas KRUTKIS su 70 burliokų ir stribų atvyko į Ruseinių k., Josvainių vlsč. Ir apsistojo miške netoli MAŽEIKOS MATO sodybos.

Išdavikas KRUTKIS gavo uždavinį išsikviesti susitikimui partizanų dalinį pas MAŽEIKĄ MATĄ ir sutartu laiku, kaip išdavikas iššaus keturius šūvius, burliokai pradės pulti sodybą.

Tą pačią dieną sutartu laiku išdavikas KRUTKIS per tarpininkus pakviečia į susitikimą partizanų dalinį pas rš. MAŽEIKĄ MATĄ, gyv. Ruseinių k., Josvainių vlsč. Bet tuo laiku dalinio vadas su dalimi partizanų atsitiktinai buvo išvykęs tarnybos reikalais, todėl į skirtą susitikimą nenuvyko.

Tuo laiku atsitiktinai ėjo pro MAŽEIKOS sodybą aukščiau paminėto partizanų dalinio keturi partizanai: MEDŽIOTOJAS, JOKERIS, BALANDIS ir LOKYS-PAULIUS. Visi užėjo pas MAŽEIKĄ į gyvenamą namą, kur rado išdaviką KRUTKĮ ir prisirinkusių svečių. Viso civilių žmonių, svečių ir savininkų buvo kambaryje dvidešimt (neskaitant partizanų ir išdaviko). KRUTKIS pasisveikino, pabučiavo partizanus, maloniai kalbino juos, teiravosi, kodėl daugiau neatvyko, sakėsi atvežęs svarbių žinių ir pistoletą perduoti dalinio vadui ir t. t.

Jiems besikalbant, apie 22 val., kieme pradėjo loti šuo, KRUTKIS bailiai ėmė dairytis pro langus. T uo laiku vienas iš ten buvusių svečių STOKIS (buv. partizanas, bet legalizavęsis) išėjo laukan pasidairyti, o paskui jį išėjo ir išdavikas. Kieme išdavikas keturiais šūviais nušovė STOKĮ, tuo duodamas ženklą burliokams pradėti puolimą. Po pasigirdusių kieme keturių šūvių tuojaus burliokai iš kulkosvaidžių ir automatų atidengė stiprią ugnį į gyvenamą namą. Prasidėjo tikras pragaras, kulkos zvimbė, sienas raižė, žmonės griuvo žemėn, sužeisti dejavo, vaikai klykė, lavonai plūdo kraujuose, namo stogas skendo liepsnoje. MEDŽIOTOJAS buvo nukautas vietoje, o kiti trys partizanai su ginklais iššliaužė ir pavyko laimingai atsipalaiduoti nuo priešo. Burliokai raketomis apšvietė kiemą ir išbėgančius iš kambario ant kiemo be pasigailėjimo šaudė civilius asmenis, moteris, vaikus, o kurie dar buvo gyvi, atskirais šūviais pribaiginėjo. Po kautynių rusai - burliokai surinko moterų ir vaikų lavonus ir sumetė į degančio gyvenamo namo ugnį, o vyrų lavonus nuvežė į Kėdainių miestą ir pametė ant gatvės. Bebėgusią JASAITYTĘ GENĘ, gyv. Paliepių k., Ariogalos vlsč., sugavo ir trumpai patardę gyvą įmetė į ugnį ir sudegino. Nuo žiauraus okupanto - sužvėrėjusių burliokų aukščiau minimo užpuolimo metu žuvo šie asmenys:

1.    P. „MEDŽIOTOJAS” 23 m. amž.

2.    MAŽEIKIENĖ 48 m. amž., gyv. Ruseinių k.

3.    MAŽEIKAITĖ GENĖ 18 m., gyv. Ruseinių k.

4.    MAŽEIKAITĖ BRONĖ 16 m. amž., gyv. Ruseinių k.

5.    MAŽEIKA VYTAUTAS 14 m. amž., gyv. Ruseinių k.

6.    MAŽEIKA ALBINAS 12 m. amž., gyv. Ruseinių k.

7.    MAŽEIKA IZIDORIUS 10 m. amž., gyv. Ruseinių k.

8.    MAŽEIKAITĖ VERONIKA 25 m. amž., gyv. Ruseinių k.

9.    KERZA VLADAS 18 metų, gyv. Ruseinių k.

10.    STOKIS JUOZAS, gyv. Krakių miest.

11.    STOKIENĖ - 30 m., gyv. Krakių miest.

12.    STOKIŲ sūnus 2 m., gyv. Krakių miest.

13.    JANKAUSKAS JURGIS, gyv. Barsukynės k.

14.    ŠARAS KAZYS 37 m., gyv. Barsukynės k.

15. JASAITYTĖ GENĖ 18 m., gyv. Paliepių k.

(Dviejų asmenų pavardės nenustatytos ir gyv. vietos nesužinotos.)

Pavyko pabėgti trims civiliams asmenims, iš kurių vienas sunkiai sužeistas.

Burliokai sudegino MAŽEIKOS visus trobesius: gyvenamą namą, tvartą, klojimą ir pirtį. Trobesius padegė iš keršto, išskyrus gyvenamą namą.

Išdavikas KRUTKIS dar ir šiandien tebėra gyvas ir padeda okupantui žudyti ir tremti į Sibiro taigas brolius ir seseris lietuvius.

DAV (dalinio vadas - R. K.)

KODĖL PERPLYŠO OBELIS?

Užrašyta Kėdainiuose
1994
Užrašė Ignas Meškauskas

Atsitiktinis keleivis, medžiotojas ar grybautojas, radęs Kėdainių rajono Josvainių apylinkės Ruseinių kaimo pamiškėje krūmais apaugusi medinį kryžių, stabteli, susimąsto. Kodėl jis čia stovi?

...Atėjo 1946 metų šarmotas ruduo. Nors metas buvo kupinas represijų baimės, netikrumo, bet į Mato Mažeikos trobą vis dar rinkdavosi tiek senimas, tiek jaunimas. Vieni pasišnekėti, kiti naujienų išgirsti. Ir tą lapkričio 4 dieną iš Barsukynės kaimo atėjo trijų vaikų tėvas Kazys Saras. Norėjo pasiimti atlyginimą už pastatytą tvartą. Pakeliui eidamas, pasikvietė Jurgį Jankauską. Iš Ruseinių kaimo atėjo Vladas Kerza. Aštuoniolikmetis atsivedė savo draugę Verutę Mažeikaitę ir Zofiją Kunevičiūtę. Tame pačiame kaime pas Pranevičių „ant kampo” gyveno Juozas Stokis su žmona. Ir jie išsiruošė į svečius. Visai atsitiktinai, pro šalį eidamas, pas dėdę užsuko Ferdinandas Dzikas. Siame kaime kurį laiką gyveno aštuoniolikmetė Genovaitė Jasaitytė iš Paliepių kaimo. Ji užsuko pas Mažeikų dukras. Kartu su gausia septynių asmenų šeima pirkioje buvo iš viso aštuoniolika įvairaus amžiaus žmonių. Kalbama, kad buvusi ir kita priežastis - esą tą dieną buvo minimos kažkurio Mažeikų giminaičio mirties metinės...

Staiga į trobą pasipylė šūviai, užgeso lempa.

-    Kai iššliaužiau į kiemą, kilo į dangų raketos, aidėjo šūviai, komandos rusų kalba, - papasakojo likęs gyvas Ferdinandas Dzi-kas. - Bėgau griovio link. Pajutau, kad peršovė koją. Kareivišku diržu užveržiau kraujo čiurkšlę. Tuo metu gerai mačiau, kaip kareiviai su šiaudų fakelais uždegė tvartą ir kluoną.

Bėgdamas lauku tolyn, jis girdėjo sodyboje pavienius šūvius. Matyt, buvo pribaigiami sužeistieji. Išsivedęs iš tvarto kaimynų arklį, jis nušuoliavo laukais.

Buvo manoma, kad gyvi liko tik Ferdinandas Dzikas ir šeimininkas Matas Mažeika, kuris esą pabėgęs į Latviją ir niekas jo daugiau nematė. Pastarasis išsigelbėjo įšokęs į čia pat esančią kūdrą. Pasislėpė po kubilu ir, pasinaudojęs dūmų priedanga, pabėgo.

Ištrūkęs iš mirties nasrų, Matas Mažeika visas šlapias, sutrikęs atbėgo pas partizanus. Sukrėstas artimųjų priešmirtinio kraupaus šauksmo, savo degančios sodybos vaizdo, jis keliais ėjo aplink laužą, rovėsi plaukus ir nepradžiūvęs, net žmoniškai neapšilęs, vėl kažkur dingo tamsoje. Rytą jis dar šlapias atbėgo pas Nataliją Šarienę, pasakė, kad visus sušaudė, o sodybą sudegino. „Ieškokite savo vyro Kėdainiuose ant grindinio”, - dar pridūrė ir išskubėjo pro duris.

-    Girdėjau tą vakarą šaudant, pati mačiau gaisro pašvaistę. Neužmigau iki ryto. Širdis jautė kažką negero. Šuo staugė visą naktį. Nesulaukęs šeimininko, neėdė dvi savaites ir nusibaigė, -skaudžiai tą naktį prisiminė Natalija Šarienė-Bujanauskienė.

Ji tą patį rytą nuskubėjo į Kėdainių turgaus aikštę.

-    Pažinau vyrą iš veido, drabužių. Plataus auksinio žiedo ant rankos nebuvo - jį kartu su pirštu nuplėšė, - šluostėsi ašaras moteris. - Jų gulėjo septyni. Pažinau dar Mažeikos Albinuką, Jurgį Jankauską...

Moteris bolševikai sudegino vietoje, o vyrų lavonus, kaip minėjome, išvežė į Kėdainių miestą.

-    Vežė mano dėdė Jonas Dzikas, - prisiminė Ferdinandas Dzikas.

-    Atvykti su vežimu buvo įsakyta ir mano sesutei, - sakė Ona Jonaitienė.

-    Vežimai dardėjo pro Grašvą, apmesti eglių šakomis, - mena Antanas Bačiliūnas.

Kalbama, kad likusias gyvas moteris, bėgančias iš degančio namo, sumetė atgal. Kaip sudegino jas - niekas nematė. Apie kruvinos puotos „mechanizmą” mirusieji nepapasakos. Gal kada nors prabils sąžinė tų, kurie įvykdė šią egzekuciją?

-    Matas Mažeika dar naktį atbėgo pas mano dėdę - Aleksą Sarą (jis mirė prieš kelerius metus) ir pasakė, kad mano brolio Kazio nebėra, sušaudė. O pirmasis žuvo jo sūnus - dvylikametis Albinukas. Pasikalbėti jį išsivedė Teodoras Krutkis ir nušovė. Po to staiga pasipylė automatų serijos, kilo gaisras. Septynetas ant grindinio gulėjo neilgai. Aleksandras Kavalenka, iš stribų sužinojęs, kad paguldyti septyni „banditai”, nuėjo jų pažiūrėti į turgaus aikštę. Žiūri - jo svainis Kazys Saras ir kiti to paties krašto žmonės, kuriuos jis gerai pažinojo, guli. Jis, būdamas karo invalidas, kaip vietinis rusas, išdrįso pakelti triukšmą - tai jokie „banditai”, o biedniokai. Nelaimingųjų kūnai tuojau dingo. Kur jie nuvežti, niekas nežino.

-    Kitą dieną nuėjau į Mažeikų sodybą ir radau tik stovinčią vieną klėtį. Viskas buvo sudeginta, - prisiminė buvusi kaimynė Stasė Dzikienė.

-    Vidury pirkios, netoli krosnies, gulėjo sudegusi motina ir aplink ją susispietę vaikai: Bronė, Vytautas, Izidorius. Vytuką atpažinau iš drabužių likučių, dryžuotų jo kelnyčių. Albinuką, tą dvylikametį, išvežė kartu su vyrais ir paguldė ant grindinio. Iš vakaro buvau kartu su Mažeikaitėmis pirtyje. Jos dainavo, dainavo. Tik labai liūdnai. Grįžtant iš pirties, pastebėjau pilnus krūmus kareivių. Negalvojau, kad jie taip pasielgs...

Atėjo ieškoti savo dukters Sofijos ir Vincas Kunevičius. Rado tik kaulelius. Surinko jos ir kitų kaulus bei lavonų likučius, padarė bendrą didelį karstą ir palaidojo Ruseinių kaimo kapinėse.

Tik vienos Genės Mažeikaitės palaikų pasigedo. Įsižiebė viltis -gal ji gyva? Deja, vėliau buvo rasta po sugriauta krosnimi, kur gulėjo, bandydama išsigelbėti.

Pirmasis ją atrado Mažeikų šunelis. Jis naktimis staugdavo, atbėgęs pas kaimynę S. Dzikienę, cypdavo. Savo šuniška kalba lyg kažką sakydavo. Pradėję vyrai ardyti krosnį, pastebėjo šunelio atkastą Genutės drabužių kraštelį. Palaidojo ją ten pat, sudegusio namo gale, jos pačios darželyje. Bijojo vežti į kapines, nes stribai domėjosi, kas laidojo palaikus. Kaimynas Antanas Dzikas kiek vėliau, aprimus, pastatė ant kapo savomis artojo rankomis padarytą kryžių, kuris dar stovi iki šių dienų. Aptvėrė kapą medine tvorele.

Mažeikų sodyba apaugo mišku, liko tik akmeniniai namo pamatai. Ir kryžius čia palaidotai Genutei atminti. Liko dar vieniša sulaukėjusi obelis, lyg nebyli tragedijos liudininkė. Iš skausmo ji plyšo pusiau iki šerdies ir savo šakomis apgaubė Genutės kapą.

Kai kurie žiauraus nusikaltimo faktai išryškėjo vėliau, kai vietinėje spaudoje buvo paskelbta apie Ruseinių tragediją. Kėdainių prokuratūra apklausė liudytojus ir nustatė, kad žuvo apie dvidešimt žmonių. Du tos tragedijos dalyviai buvo gyvi: Ferdinandas Dzikas ir Teodoras Krutkis. F. Dzikas papasakojo, kiek buvo žmonių susirinkę ir kaip jis išsigelbėjo. Teodoras Krutkis prisipažino, kad jis nuo 1945 m. buvo saugumo agentas. Jis pranešė Kėdainių saugumo viršininkui Juozui Rugieniui (vėliau ilgą laiką dirbusiam religinių kultų prie LTSR Ministrų Tarybos įgaliotiniu), kad pas Matą Mažeiką tuoj po Vėlinių pagerbti žuvusių partizanų susirinkę kaimynai. Susitarė, kad ir jis dalyvaus tame paminėjime ir duos ženklą - uždainuos, kada pradėt skerdynes. Jo žiniomis, tenai turėjo ateiti aštuoni partizanai. Jis nurodė, kad atėjo keturi. Jo nuomone, M. Mažeikos šeima buvo miškinių ryšininkai. Ir susirinkę kiti taip pat buvę „banditai” arba jų ryšininkai. „Aš uždainavau, ir, tik man uždainavus, NKVD kareiviai atidengė ugnį į Mažeikos namus”. Tokius parodymus davė T. Krutkis. Jis nuslėpė, kad, prieš uždainuodamas, į kiemą išsivedė ir pats nušovė M. Mažeikos vyriausiąjį sūnų Albinuką.

Kėdainių prokuratūros tardytojai nerado pagrindo kelti baudžiamąją bylą. Rajono prokuroras Jonas Pivoras, tvirtindamas tardytojo nutarimą, motyvavo, jog „įvykis Ruseinių k. tuo laiku buvo klasių kovos išdava ir NKVD kareivių sprendimas buvo teisingas. Kaip matyti iš Krutkio ir Dziko paaiškinimų, kurie geriausiai žino apie tai, kad pokario metais pas Ruseiniuose gyvenusį M. Mažeiką buvo padarytas nacionalistinis pogrindžio lizdas. Be to, tyrimo metu nepavyko nustatyti to NKVD dalinio... Tokiu būdu tardytojo nutarimas atsisakyti kelti baudžiamąją bylą yra teisingas ir pagrįstas”.

Byloje pridėtas Kėdainių saugumo pranešimas, kad tada buvo sunaikinta septyniolikos banditų grupė.

1992 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra tardytojo nutarimą panaikino ir iškėlė baudžiamąją bylą. Tačiau T. Krutkis, pagrindinis tragedijos kaltininkas ir organizatorius, jau buvo pakviestas į Dievo teismą. Prieš žmones jis jau neatgailaus, čia, Žemėje, jam, galvažudžiui ir sadistui -tik panieka ir pasmerkimas. O jo ir kitų bolševikinių nusikaltėlių tos nakties aukas ne tik prisimename, bet ir deramai pagerbiame. Mažeikų sodyboje stovi ne tik tas kuklus kryžius Genutei, bet ir kitas - su visų žuvusiųjų pavardėmis. Jis įamžino Ruseinių kaimo tragediją.

Versta iš rusų kalbos    

Iš KGB archyvų
1945 11 05

ag. „KIBIRKŠTIS”

priėmė: TODESAS ir RUGIENIS

LYA, Ap. 13. B. 1207 L. 131-132

AGENTŪRINIS PRANEŠIMAS
Pagal agentūrinę bylą „BANDITY”*

1945 m. lapkričio 4 d. aš nuvykau į Ruseinių kaimą Josvainių valsčiuje atlikti savo uždavinio likviduojant bandą.

Pakeliui užėjau pas Mediniškių kaimo gyventoją KANIŠAUSKĄ, pasitikrinau, ar apylinkėje ramu, ar nėra rusų. Be to, pareiškiu, kad jau trečia diena gyvenu pusiau nelegaliai, nes manęs naktį ieškojo kažkokie ginkluoti žmonės, matyt, naikintojai (stribai - R. K.).

KANIŠAUSKAS mane užtikrino, jog niekur nieko nematęs, pavaišino pusryčiais, ir aš išėjau toliau.

Miške nustatytoje vietoje aš sutikau operatyvinį darbuotoją SIMSONĄ, su kuriuo mes aptarėm tolimesnę operacijos eigą. Jis mane parodė savo kovotojams, buvo sutarta, jog jie mane praleis pagal parolį -„KARDAS”.

Iš ten aš nuėjau pas MAŽEIKĄ MATĄ, kur buvo numatytas mano susitikimas su partizanais. Pas MAŽEIKĄ radau KIELYTĘ GENĘ -KIELĖS - „PAUKŠČIO” seserį ir MAŽEIKYTĘ GENĘ, kurią anksčiau savo pranešimuose įvardindavau kaip „GENĘ” iš Paliepių kaimo, -žinomas ryšininkes, kurios partizanams ruošė vakarienę. Tai buvo dieną, apie pusę pirmos. MAŽEIKA mane pakvietė nusirengt ir ėmė vaišint alumi ir samagonu. Netrukus atėjo legalizavęsis partizanas DZIKAS STASYS, kuris prisijungė prie mūsų ir išsėdėjo iki sutemų. Po to su žmona atėjo STOKIS JUOZAS, kuris legalizavosi ir gyveno Angirių kaime, Josvainių valsčiuje, bet iš visko buvo matyti, jog palaiko tamprų ryšį su partizanais. Po to atėjo šie asmenys:

ŠARAS KAZYS iš Barsukynės kaimo (žinomo partizano ŠARO ROMUALDO-„TARZANO” brolis), vyras iš to paties kaimo, kuris man pažįstamas tik iš matymo, - turintys artimus ryšius su būriu, ir dar du legalizavęsi partizanai. Pokalbio metu MAŽEIKA MATAS pasakė, jog vakar jo sūnus miško aikštelėje sutikęs penkis vyrus, iš kurių keturi buvę apsirengę rusiškais vatinukais, o vienas civiliais drabužiais. Jie klausė kelio į Barsukynę, o po to jo dukra MAŽEIKAITĖ GENĖ nuėjusi sužinoti, kas ten dedasi.

Aš pastebėjau iš kalbų, kad iš Baltarusijos atėjo daug partizanų, galbūt jie ten ir buvo. Kiti irgi maždaug taip pat samprotavo.

MAŽEIKA pasakė, jog šeštadienį jis kūrenęs partizanams pirtį, bet po tų vyrų pasirodymo jie neatėję.

Pokalbio metu atėjo keturi partizanai iš vietinio būrio: „MEDŽIOTOJAS” - žemvaldžio sūnus iš Girkalnio valsčiaus ir „LOKYS” -MEŠKAUSKAS ALEKSAS iš Vantainių kaimo, Krakių valsčiaus. Ir du iš

*Rusiškame tekste visur, kur kalbama apie partizanus, vartojamas žodis „banditas”. - R. K.

surviliškiečių būrio, tai „JOKERIS” ir „BALANDIS”. „JOKERIS” vidutinio ūgio, plaukai rusvi, su ūsiukais. „BALANDŽIO” išvaizda irgi labai panaši, tik jis žemesnio ūgio. Aš manau, kad vieno iš jų pavardė MYKOLAITIS, kilęs iš Kalnaberžės, Surviliškio valsčiaus.

Kiek vėliau atėjo dar 11 partizanų:

1.    KIELĖ ANTANAS-„PAUKŠTIS”

2.    DALBOKAS ALOYZAS-„NEGUSAS”, „IMPERATORIUS”

3.    „ARAS” - aukštas, stambus, iš Pajieslio.

4.    „ALYTĖ” (ar „ELYTĖ”?) - buvęs policininkas prie vokiečių, inteligentiškos išvaizdos, vidutinio ūgio, liesas, akys mėlynos, plaukai rusvi, nosis aštri. Ant švarko atlapo prisisegęs trispalvę juostelę ir jaunalietuvio ženklelį.

5.    „ŠURINAS” - MAŽEIKA JONAS, buvęs policininkas prie vokiečių, vidutinio ūgio, liesas. Kilęs iš Ruseinių kaimo.

6.    ELUNAVIČIUS PRANAS-„JAUNUTIS”, mažo ūgio, tamsus, nešioja barzdą ir ūsus.

7.    Partizanas iš Seredžiaus, Kauno apskrities; vidutinio ūgio, nešioja „hitleriškus” ūsus.

8.    Partizanas aukšto ūgio, su šviesiais ilgais moteriškais plaukais.

9.    „KUKUTIS” - „MEDŽIOTOJO” brolis, vidutinio ūgio, tamsus.

10.    Partizanas nedidelio ūgio, storas, vokiška uniforma, pailgo veido, šviesiais plaukais.

11.    DIRDA - aukštas, pilnas, raudonveidis, nešioja Lietuvos armijos uniformą.

Vis buvo labai atsargūs, tai man trukdė numatyto plano vykdymą. Jie nenusirengė, visą laiką buvo pasiruošę ir net užstalėje ginklų iš rankų nepaleido. Vieno manęs iš gryčios neišleido. Nutaikęs progą, šiaip taip praslydau, prisimetęs visai girtu perėjau į savųjų (stribų - R.K.) pusę.

Buvo atidengta ugnis, ypatingai stipri ugnis, kuri turėjo pasiekti tikslą, bet dėl prastos padėties, arti esančių kitų pastatų ir krūmų daugelis partizanų iššliaužė. Matyt, pastebėję, kad aš išėjau, jie taip pat išėjo paskui mane.

Asmenys, kuriuos atpažinau po operacijos:

1.    „MEDŽIOTOJAS” - JUŠKEVIČIUS TADAS.

2.    „LABUTIS” - STOKIS JUOZAS - iš Krakių.

3.    „LAPIUKAS” - iš Ruseinių kaimo.

4.    DZIKAS FERDINANDAS - iš Grašvos kaimo, Josvainių valsčiaus. (Liko gyvas. - R. K.)

5.    ŠARAS KAZYS, „TARZANO” brolis, partizanų rėmėjas iš Barsukynės kaimo.

6.    Iš matymo pažįstamas partizanų rėmėjas iš Barsukynės kaimo.

7.    MAŽEIKA MATAS, namo šeimininkas iš Ruseinių kaimo. Partizanai MAŽEIKĄ vadino „Partizanų tėvu” (išbėgo, vėliau gyveno Latvijoje - R. K.).

8.    MAŽEIKA ALBINAS - sūnus, būrio žvalgas.

9.    MAŽEIKAITĖ GENĖ - iš Ruseinių kaimo, būrio ryšininkė.

10.    KIELYTĖ GENĖ - būrio ryšininkė, gyveno nelegaliai.

11.    JASAITYTĖ GENĖ - būrio ryšininkė iš Paliepių kaimo.

12.    MAŽEIKAITĖ VERONIKA - iš Ruseinių kaimo, būrio ryšininkė.

13.    BRONĖ - iš Ruseinių kaimo, būrio ryšininkė.

14.    Iš matymo pažįstama būrio ryšininkė iš Ruseinių kaimo.

15.    STOKIENĖ - partizano STOKIO žmona.

16.    MAŽEIKIENĖ - namų šeimininko žmona.

17.    MAŽEIKA - namų šeimininko sūnus.

Nuorašas tikras: Kėdainių NKGB viršininkas
kapitonas /RUGIENIS/ (parašas)

L. 127-130

Pastaba. Kėdainių NKGB viršininkas kapitonas RUGIENIS savo ataskaitoje, rašytoje 1945 11 04 LSSR Liaudies Komisarui generolui majorui JEFIMOVUI, išvardija daugelį agento „KIBIRKŠTIES” „garbingų” darbų, nuosekliai išdėsto visą operacijos eigą Ruseinių kaime Mažeikų sodyboje. Jis pažymi, kad 1945 m. rugsėjo mėn. pradžioje Kėdainių NKGB užverbavo agentą „KIBIRKŠTĮ” LLA vado „MARGIO” paieškai. „KIBIRKŠTIS” pateikė tikslią medžiagą, leidžiančią surasti ir areštuoti „MARGĮ”. - R. K.

...Po patikrinimo praktiniam darbe „KIBIRKŠTIS” buvo pasiųstas sekti KIELĖS-„PAUKŠCIO” būrį, prie kurio veikė LLA apylinkės štabas...

...Paskutiniosiomis spalio mėn. dienomis „KIBIRKŠTIS” per būrio ryšininkes KONTAUTAITĘ MARIJĄ, KIELYTĘ STASĘ ir MAŽEIKAITĘ GENĘ gavo kvietimą dalyvauti vakaronėje, kurioje turėtų dalyvauti KIELĖ-„PAUKŠTIS” ir LLA štabo nariai: DALBOKAS ir GUDAITIS...

Buvo sudarytas operacijos planas:

1.    „KIBIRKŠTIS” pas MAŽEIKĄ pasiunčiamas sekmadienį apie 1213 valandą.

2.    MAŽEIKOS sodybą reikiamu momentu apsupa smogiamosios grupės, ginkluotos automatiniais ginklais.

3.    „KIBIRKŠTIS” sąlyginiu signalu (daina) praneša apie vadų atvykimą. Išgėrimo metu su tam tikru pasiūlymu jis iškvies vieną iš jų (DALBOKĄ ar GUDAITĮ) į miško pakraštį, kur jį paims gyvą kareiviai. Po to, norint išvengti aukų, į tą jų lizdą atidengiama uraganinė ugnis.

4.    Tuo atveju, jeigu „KIBIRKŠTIS” negalėtų išeiti iš namo, jis turėtų pačiame name rasti priedangą ir mesti granatą, - tai irgi bus signalas atidengti ugnį.

Operacijai vykdyti iškilo rimtų sunkumų, kadangi MAŽEIKOS namas stovi vidury pelkėto miško, kur pilna partizanų agentų, be to, ten turėjo susirinkti patyrę kadriniai partizanai. Ypač sudėtingas uždavinys - slaptas kariuomenės pritraukimas, be jos operacija dar iš anksto galėjo žlugti.

1945 11 02 operatyvininkas leitenantas SIMSONAS kartu su „KIBIRKŠTIMI” ėjo pėsčiomis ir raiti jojo išžvalgyti Ruseinių miške priėjimų prie MAŽEIKOS namų ir prie partizanų stovyklos. Drg. SIMSONAS ėjo be dokumentų, jeigu susitiktų su partizanais, „KIBIRKŠTIS” turėjo jį pristatyti kaip savo pažįstamą, atkeliavusį iš panevėžiečių būrio.

Kariuomenė buvo išsiųsta šeštadienį ryte civilinėmis pastotėmis. Kareiviai buvo užmaskuoti po šienu ir maišais, vežėjas aprengtas civiliais drabužiais. Privažiavus iki tos vietos, kur Ruseinių miškas iš abiejų pusių arti prieina prie kelio, kareiviai išlipo, o vežimai kitu keliu grįžo į Kėdainius.

Kareivius išlaipinti šeštadienį buvo numatyta ne vien dėl to, kad būtų apgautas partizanų pastabumas, bet turėta galvoje ir tai, jog šeštadienį partizanai gali ir į pirtį pas MAŽEIKĄ ateit.

Leitenantas SIMSONAS, būdamas su kareiviais, nuvedė juos mišku iki reikiamos vietos, maždaug 0,75 km nuo MAŽEIKOS namų, o pats su grupės vyresniuoju leitenantu BOBILEVU ir trim kareiviais nuėjo rekognoskuoti vietovės ir pažymėti ugnies taškų.

Nors ir kaip viską darė atsargiai, leitenantai SIMSONAS ir BOBILEVAS miške neišvengė dviejų susitikimų.

1.    Ant jų užšoko du ginkluoti vyrai, kurie atsigulė ant žemės. Leitenantas SIMSONAS suriko: „Aš baltarusis!” Ginkluotieji pasislėpė, neatidengę ugnies.

2.    Netoli miško pakraščio į pietus nuo MAŽEIKOS sodybos pro juos prabėgo berniukas su šunimi. Iš šiaurinės miško dalies sodyba nebuvo patikrinta. Leitenantai ir kareiviai atsigulė, bet buvo pavojinga, kad berniukas juos pastebės grįžtančius, todėl jie pakilo ir nuėjo įkandin jo.

Leitenantas SIMSONAS berniukui pasakė, jog jį rusai vedasi kaip vertėją ir paklausė kelio į Barsukynę. Berniukas parodė kelią, ir jie nurodyta kryptimi paėjo daugiau kaip kilometrą, po to grįžo prie savo grupės. Per visą dieną leitenantas SIMSONAS stebėjo MAŽEIKOS sodybą, bet partizanai nepasirodė. Sekmadienį, po susitikimo su „KIBIRKŠTIMI”, stebima buvo toliau. Aplink sodybą visą laiką siautė berniūkščiai - „bandos” žvalgybininkai su šunimis.

Prietemoje kareiviai buvo pritraukti arčiau namo, tai sudarė didelių sunkumų, nes po šaltos nakties pelkėtos žemės paviršius ir žolė pasidengė ledo sluoksniu ir einant girdėjosi traškesys. Be to, sodybos kieme buvo du šunys. Leitenantas SIMSONAS nuo namo buvo tiek, kad girdėjo dainuojant išgėrusius partizanus. Iki 23-ios valandos „KIBIRKŠTIS” nepasirodė. Kaip vėliau išaiškėjo, jis per visą dieną buvo du kartus išėjęs iš namo, bet toliau nueit negalėjo, kadangi buvo sekamas. Vieną kartą jis išėjo su DALBOKU ir nuėjo iki rūsio, bet drg. SIMSONAS jo ten laukti negalėjo dėl pririštų šunų. Toliau nuvesti DALBOKO „KIBIRKŠTIS” negalėjo, o apsvaiginti jį ir duot signalą atidengt ugnį nesiryžo, kadangi bijojo, kad pats nepakliūtų po kulkomis.

Apie 23 valandą „KIBIRKŠTIS”, vaizduodamas stipriai išgėrusį, garsiai dainuodamas išėjo iš namo ir pasuko link miško. Tuo metu leitenantas SIMSONAS, susirūpinęs jo pasitraukimu, žvalgė pačią sodybą. Išgirdęs „KIBIRKŠTIES” dainavimą ir pastebėjęs kieme partizanų sargybinį, iššovė iš pistoleto, duodamas signalą šaudyti, o pats parkrito ant žemės, kadangi atsidūrė apšaudomoj vietoj.

Trys kulkosvaidžiai ir grupė kareivių iš automatinių šautuvų, išsidėstę ³/₄ puslankiu, į namą atidengė kertamąją ugnį. Buvo išleista daugiau kaip 1100 šovinių, 20 raketų ir 15 granatų. Sodyba buvo suvarpyta kulkomis.

Po pertraukos sodyboje buvo rasta 17 lavonų. (Čia išvardinti tik 7. - R. K.)

Susišaudymo metu kilo gaisras. Degančiam gyvenamam name, tvarte ir pirtyje smarkiai sproginėjo, tai rodė, kad ten buvo didelis kiekis šovinių ir granatų...

Būrio vadams KIELEI ir DALBOKUI pasisekė pasišalinti, kieme palikus du kulkosvaidžius ir kelis asmeninius ginklus. Iš mūsų pusės žuvusių ir sužeistų nebuvo.

Analizuojant priežastis, kodėl operacija tik iš dalies buvo įvykdyta, nes vadams pasisekė ištrūkti, galima daryti tokias išvadas:

Po to, kai berniūkštis žvalgybininkas netoli sodybos sutiko keletą kareivių, nors ir pateikus jam išgalvotą istoriją, partizanai buvo ypatingai atsargūs. Kaip parodo „KIBIRKŠTIS”, jie nekreipė dėmesio į tradicijas, sėdėjo nenusirengę ir su ginklais rankose. Jų budrumą dar turėjo užaštrinti šunų lojimas.

„KIBIRKŠTIES” išėjimas iš gryčios jiems taip pat galėjo būti įtartinas, tuo labiau, kad jis negalėjo nuslėpti savo susinervinimo, saugodamasis tiek partizanų, tiek savų ugnies, kuri turėjo netrukus prasidėti ir kuri, kaip jis pasakoja, buvo ypač intensyvi.

Po to, kada „KIBIRKŠTIS” apie 23-čią val. išėjo iš gryčios dainuodamas dainą, būrių vadai, matyt, iššliaužė paskui jį, bijodami spąstų. Jie tą galėjo padaryti nepastebėti dėka nakties tamsos ir sodybos išsidėstymo (penki pastatai nedidelėj erdvėje, apsupti mišku ir krūmais)...

Pastaba. Agentas „KIBIRKŠTIS” - TEODORAS KRUTKIS, gim. 1916 03 17. - R. K.

Iš partizanų archyvo

(Kalba netaisyta)

„PRISIKĖLIMO” apyg.

PUV    F 5

49 05 10 VAV    1949 m. balandžio mėn.

124

1.    LLKS narių moralinė būklė ir nuotaika gera.

2.    Visuomenės moralinė būklė bloga. Juo daugiau bolševikai terorizuoja kraštą, juo daugiau žmonės piktinasi jais ir jų „rojumi”. Po masinio žmonių ištrėmimo į Sibirą likusieji pradėjo verčiami rašytis į kolchozus, nes, kas nesirašo, grasina ištremti į Sibirą. Dauguma mūsų tautiečių seka politinę eigą ir tylėdami laukia karo, nes tai viena išsigelbėjimo galimybė.

3.    LLKS narių santykiai su visuomene geri.

4.    Kapinių išniekinimas

Š. m. balandžio mėn. iš 13 į 14 d. naktį vietos komunistai susirinko į didvyrio R. K. bažnyčios kapines, užsikūrė ugnį ir pradėjo laužyti medinius kryžius ir juos deginti. Nuo geležinių kryžių nulaužė Kristaus paveikslo smūtkelius, jiems nusukino rankas ir kojas ir gabalais išmėtė po kapines. Daug geležinių kryžių sulankstė, o akmeninių - sudaužė.

Mažeikų sodybos schema, sudaryta pačių NKVD-istų prieš užpuolimą.

MARD partizanų stovyklos išdavimo aprašymas / 49 01 23

1948 m. kovo mėn. MARDV užsiverbavo ryšio darbams BUDRĮ JONĄ, gyv. Deveikiškėlių k., Krakių vlsč., Kėdainių apskr., kuris mielai sutiko dirbti LLKS. Pavestas pareigas atlikdavo gerai.

1948 m. gegužės mėn. pradžioje Krakių milicija areštavo BUDRĮ JONĄ, kaltindama jį tuo, kad jis vokiečių okupacijos metu tarnavo policijoje. Pora dienų patardę, BUDRĮ paleido į namus, kaip išsiteisinusį. Už poros savaičių Krakių milicija BUDRĮ vėl areštavo, bet po trumpo tardymo paleido į namus. BUDRYS grižęs į namus MARDV pasiaiškino, kad jis milicijoje ir pas NKVD išsiteisinęs ir kaip nieko nekaltas paleistas į laisvę. DV patikėjo BUDRIO žodžiais ir toliau jį paliko ryšio darbe, kuris žinojo partizanų stovyklą ir dažnai ją lankydavo.

Š. m. sausio mėn. pradžioje MARD ribose prasidėjo areštai. Tapo areštuota MARD rš. „MIRTELĖ”, NR „DOBILAS” ir apylinkės gyventojų areštavimai ir tardymai. MARDV LANGĖ įtarė, kad rš. „VARNĖNAS” yra užverbuotas ir daro išdavimus, todėl 1949 m. sausio mėn. 20 DV LANGĖ nuvyko pas įtariamąjį BUDRĮ ir jį areštavo, atsivedė į partizanų stovyklą tardymui. BUDRYS - „VARNĖNAS” prisipažino, kad jis yra užverbuotas Krakių NKVD nuo 1946 m. ir kad jam duotas uždavinys sekti partizanus ir partizano VILUČIO seserį. Tardymo metu BUDRYS-„VARNĖNAS” neigė, kad jis nieko neišdavęs, nors jis plačiai žinojęs apie partizanus ir prašėsi, kad priimtų į partizanų eiles. Kadangi BUDRYS-„VARNĖNAS” buvo geras ryšininkas, todėl DV LANGĖ suabejojo dėl jo likimo ir pasiuntė laišką TVV atsiklausti dėl jo priėmimo į partizanų eiles.

Už poros dienų rš. „ŠERMUKŠNIS” neatsiklausęs PDV atvedė į partizanų stovyklą įtariamojo „VARNĖNO” brolį BUDRĮ ROMUALDĄ, gyv. Deveikiškėlių k., Krakių vlsč. Tuo laiku slaptai įtariamasis „VARNĖNAS” paprašė savo brolio ROMUALDO, kad jis jį gelbėtų, išliuosuotų iš partizanų - praneštų Krakių milicijai. Tą pačią dieną vakare įtariamojo brolis ROMUALDAS BUDRYS iš stovyklos išvyko į namus. Parvykęs į namus ir bijodamas pats pranešti dėl įtarimo, todėl nuvyko pas savo gimines DIRDAS JUOZĄ ir ANTANĄ, abu gyv. Deveikiškių k., Krakių vlsč., ir jų paprašė, kad praneštų milicijai apie brolio areštavimą. DIRDA JUOZAS tuojau pranešė milicijai apie partizanus ir BUDRĮ.

Tą patį vakarą apie 23 val. į Deveikiškių k. atvyko Krakių, Kėdainių garnizonai su stribais ir Josvainių stribai. DIRDA JUOZAS pagal BUDRIO ROMUALDO nurodymą burliokus ir stribus nuvedė prie 14-o kvartalo, kur buvo partizanų stovykla.

Stovykloje partizanai kūreno ugnį, virė pusryčius, o du partizanai: „SAPELIS” ir „KOVAS” buvo sargyboje. Sargybiniai pastebėjo iš rytų pusės praeinančius burliokus apie 20 asmenų, apie ką pranešė dalinio vadui. Dalinio vadas įsakė skubiai pasiruošti kautynėms. Tuojaus buvo pastebėta, kad priešas supa stovyklą. Dalinio vadas LANGĖ davė komandą vilnyje veržtis į šiaurę. Partizanams pavyko laimingai prasilaužti pro priešo supamo žiedo vartus. Įvyko kautynės: P „ATAMANAS” ir P „ŠAPELIS” stipria ugnimi pridengė dalinį, atsitraukiantį nuo priešo. Priešas į partizanus atidengė stiprią ugnį, bet tuo laiku partizanai nušovė vieną burlioką, todėl priešas truputį liovėsi ir atsiliko. Kautynių metu žuvo P „KAIMYNAS” ir P „MONTERIS” pateko priešui į nelaisvę. Kautynės tęsėsi nuo 8 val. 35 min. iki 16 val. Kautynių metu įtariamasis BUDRYS-„VARNĖNAS” pabėgo išsinešdamas su savimi P VILUČIO pistoletą „FN”, kurį buvo davęs BUDRIUI, kaip patikėtiniui.

Po kautynių burliokai areštavo keletą vietos gyventojų, kuriems Kėdainiuose tardymo metu darydavo akistatą su BUDRIU-„VAR-NĖNU”. Darant akistatą su areštuotu rš. „ŠERMUKŠNIU” ir kitais areštuotais, BUDRYS tvirtino, kad jie yra ryšininkai ir nueina į partizanų stovyklą ir t. t.

Darant akistatą su buvusiu partizanu „MONTERIU”, šis neigė ir sakė, kad jie nėra ryšininkai, nėra buvę stovykloje, ir kad jis jų nepažįstąs. Tuo pačiu buv. partizanas „MONTERIS” tvirtino, kad BUDRYS JONAS-„VARNĖNAS” buvo ryšininkas ir dažnai lankydavo stovyklą ir tiekė partizanams žinias. Nelaisvėje būdamas buv. partizanas „MONTERIS” palengvino areštuotiems asmenims, dėl ko keletas areštuotų paleista į namus, o šnipui BUDRIUI JONUI-„VARNĖNUI” padėjo sudaryti baudžiamąją bylą, dėl ko BUDRYS tapo nubaustas 25 metus. (Buvęs partizanas „MONTERIS” nubaustas 15 m.)

Paaiškėjo, kad BUDRIAI JONAS ir ROMUALDAS buvo šnipai ir tiekė priešui žinias, todėl š. m. balandžio mėn. 3 d. MARDV areštavo išdaviką BUDRĮ ROMUALDĄ, kuris tardymo metu prisipažino, kad brolis JONAS jo prašė pranešti milicijai apie įvykį, bet jis pats nepranešęs, o pranešė milicijai pagal jo nurodymus DIRDAI JUOZAS ir ANTANAS. Išdavikas BUDRYS ROMUALDAS pagal Karo Lauko Teismo sprendimą likviduotas š. m. balandžio mėn. 4 d.

Š. m. balandžio mėn. 4 d. MARDV areštavo DIRDAS JUOZĄ ir ANTANĄ, abu gyv. Deveikiškėlių k., Krakių vlsč., kurie tardymo metu pareiškė, kad „žinom, kas išdavė partizanų stovyklą, bet nesakysim, žinosim, už ką žūstame”. DIRDAI JUOZAS ir ANTANAS tą pačią dieną pagal KLT sprendimą likviduoti.

Bolševikų žiaurumų aprašymas

1944 m., kada raudonosios gaujos antrą kartą įsiveržė į Lietuvą, ir bolševikai Lietuvoje paskelbė mobilizaciją ir pradėjo mūsų jaunų vyrų gaudymą.

Beveik visi jauni vyrai kas ginklą vartoti gali suėjo į miškus ir su ginklu rankoje priešinosi - kovojo prieš priešo neteisingas užmačias - mobilizaciją.

Įsisteigus partizanų „PELĖDOS” daliniui Ruseinių, Grašvos ir Juodžių miškuose (Kėdainių apskr.), į aukščiau paminėtą dalinį atvyko VENCKUS KAZYS ir VENCKUS JONAS, abu gyv. Karmelavos vlsč., Kauno apskr., kurie buvo priimti partizanais ir pasivadino slaptavardžiais: VENCKUS KAZY S-„ĄŽUOLIUKAS”, o VENCKUS JONAS-„KLAJŪNAS”.