Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1482) GEGUŽĖ – MAY 1972 
Senos kapinės Žemaičiuose ... (viršelis)
Nr. 6 (1483) BIRŽELIS - LIEPA — JUNE 1972
K. Sragauskas— “Stasio Butkaus” šaulių kp. Detroite demonstracijose prieš sovietų žiaurumus okupuotoje Lietuvoje. Iš d.: S. Kaunelienė, V. Tamošiūnas, J. Butkus, E. Jodinskienė ir estų vėliavnešys. .... (viršelis)
T U R I N Y S
J. Paužuolis — Paskutinė Rinktinė
M. Gelžinis — Lietuvių tautos etninės sienos vakaruose
V. L. — Karo aviacijos mokyklos laida
O. Urbonas — Lietuviai sovietų koncentracijos stovyklose
J. Gediminėnas — Ant rašomojo stalo besikrapštant (II)
V. Abromaitis — Ar lietuvis buvo dvasiniai priaugęs ginti Lietuvos nepriklausomybę
S. Šetkus — Paveikslas
O. Urbonas — Lietuviai sovietų koncentracijos stovyklose
B. B. — Trys dešimtmečiai
B. Stasiulis — Kybartų įvykiai ir atsiminimai
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Skaityti daugiau: Karys 1972m. 5-6 Turinys, metrika
JUOZAPAS PAUŽUOLIS
1944 metų vasarą, vokiečiams neatsilaikant Rytų fronte, rusai vėl priartėjo prie Lietuvos rytinių sienų. Žmonės, išgyvenę pirmosios rusų okupacijos terorą ir trėmimų siaubą, bijojo pasilikti tėvynėje. Artėjant frontui, palikę savo namus, išbėgo į vakarus. Tose apystovose susidarė palankios sąlygos organizuotis ginkluotiems būriams ir didesniems vienetams. Nepaslaptis, kad stojant į Vietinę Rinktinę, ar jungiantis prie Tėvynės Apsaugos Rinktinės vyrai puoselėjo mintį sudaryti Lietuvos kariuomenės užuomazgą.
IR VĖL PRIE GINKLO
1944 m. gegužės 15 d. Lietuvos Vietinei Rinktinei dėl vokiečių klastos išsibėgiojus, prisilaikiau savo tėviškėje, Saločių valsč., Vidugirių kaime, arba — Pasvalio miestelyje. Kaip buvęs Rinktinės karininkas, dėl galimo arešto, vengiau gyventi vienoje vietoje.
Tą vasarą rusų raudonoji armija stipriai spaudė vokiečius ir sparčiai artėjo prie Lietuvos. Liepos mėn. pradžioje mūšių kanonada girdėjosi jau Pasvalyje. Imtis rimto darbo vargu ar kas nors galėjo prisiversti. Kiekvienas buvo susirūpinęs savo likimu, galvojo, ieškojo patarimų, klausėsi gąsdinančių ir raminančių gandų, kurie sklido ir gulė ant žmonių dvasios, kaip vasaros nakties migla ant laukų ir pievų.
Gražų pavakarį,saulei besimaudant Pasvalio šventoriaus liepų viršūnėse, išėjau pasivaikščioti. Gatvėje susitikau du buvusius Vietinės Rinktinės pažįstamus puskarininkius.
— Kas daryti, vade? — Jie užklausė.
— Nors kulkosvaidžių dainos dar nesigirdi, bet sunkieji čiaudo. — Nieko konkrečiai jiems negalėjau atsakyti, nes pats dar galutinai nebuvau apsisprendęs.
Susėdę ant laiptelių prie vieno tuščio žydų namo, pasikalbėję, sutarėm organizuoti iš savanorių savisaugos būrį. Mat, organizuotiems smagiau ir saugiau: galėsime apsiginti nuo komunistinių partizanų ir desantų, kurie, artėjant raudonajai armijai, darėsi vis aktyvesni ir įžūlesni.
Skaityti daugiau: PASKUTINĖ RINKTINĖ
M. GELŽINIS
1. LIETUVOS KUNIGAIKŠČIAI NURODĖ LIETUVIŲ TAUTOS ETNINES SIENAS VAKARUOSE
Lietuvos valdovų pirmosios pastangos apjungti visus lietuvių gyvenamus plotus vakaruose valstybinėmis sienomis pasireiškė 1358 metais. Tuomet Vokietijos imperatoriaus ir Algirdo/Kęs-tučio vedamose dėl krikšto derybose Lietuvos valdovai pareikalavo, kad daugumas Ordino užimtų lietuviškų žemių būtų grąžinta Lietuvai; tarp kitų, kad būtų grąžintos visos žemės anapus Nemuno iki Priegliaus ir Alnos upės.
(1. Scriptores rerum prussicarum. II, 80 p. 2. P. Šležas, Bandymai apkrikštyti Lietuvą Algirdo ir Kęstučio laikais. Tiesos Kelias, 1932, 12 nr. 3. Dundulis, Lietuvių kova dėl Žemaitijos ir Užnemunės. Vilnius, 1960. 117 p. 4. Šapoka, Lietuvos istorija. 91 p.)
Penkiasdešimt penkiems metams praslinkus, Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas nurodė, kad etniniai Lietuvos plotai vakaruose siekė Osą (Vyslos žemupio intaką iš dešinės), ir kad jis yra pasiryžęs savo tėvų palikimą, savo tėvoniją, apjungti Lietuvos valstybinėmis sienomis. 1413 m. sausio 28 d., po pasitarimo su kryžiuočiais Salyne, Vytautas pakvietė svečius pokylio, kurio metu jis Ordino maršalui Kuchmeisteriui pasakė:
“Prūsai yra taip pat mano protėvių žemė ir aš reikalausiu jų iki pat Osos. Jie yra mano tėvų palikimas.”
(1. Codex epistolaris Vitoldi, 256-257 p. 2. Lites ac res gestae inter Polones Ordinemque Cruciferorum. Poznan. 1855-1856 laidos, tomas II, 145-146 p. 3. Voigt, Geschichte Preussens, Königsberg, VII, 195 p. 4. Dundulis, ibid. 115 p. 5. Šapoka, ibid. 140 p.)
Ordino šaltiniuose atžymėti Vytauto pareiškimai nebuvo tušti žodžiai; nes kiti dokumentai parodo, kad Vokietijos imperatoriaus legato Makros misijos metu į Lietuvą (1412 m. gruodžio vidury, iki 1413 m. vasario galo), Vytautas, išeidamas iš 1398 m. Salyno sutartyje išvestosios tarp Lietuvos ir Ordino valdų sienos, reikalavo Ordino valdžion pakliuvusių Lietuvos žemių, vienur 40 mylių, kitur 20 ar 30 mylių gilyn.
(1. CEV, 261 p. 2. Dundulis, ibid. 117 p.)
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ TAUTOS ETNINĖS SIENOS VAKARUOSE
Palauk, motut! Dar nepalik gyvenimo šio juodo,
Gyvenimo paskendusio sūnų kraujuos.
Greit sužydės laukai, miškai ir sodai,
Greit naujas žiedas žemėj išbujos.
Žinau! Baisi gėla tau spaudžia iškankintą širdį,
Ir akys merkiasi nuo rūpesčio naktų;
Neliūsk, jei šiandien nieks Tavo skausmų negirdi,
Jei nieks nemato Tavo skausmo sopulių.
Išleidai tris sūnus į baisią naktį
Ir savo virpančia ranka palaiminai visus;
Manei; gyvybės jų tikrai turės pakakti,
Per jųjų kraują Lietuva atbus.
Palauk, motut, dar pakentėk šią dieną,
Nors ji sunki, tamsi be žiburių ...
Greit eisime sutikt sūnų visi iš vieno,
Ir parsinešim laisvę ant išvargintų pečių!
(Iš kūrėjo-savanorioV. L. prisiminimų)
Karo Aviacijos mokykla buvo įkurta 1919 m. kovo mėn. 12 dieną Kaune, kad paruoštų karo aviacijos karininkų pilotų ir žvalgų kadrus. Pradžioje ji buvo įkurdinta patalpose Ukmergės Plente, kur turėjo suverbavusi apie tris desėtkus mokinių-lakūnų. Balandžio mėnesį mokykla buvo iškelta į Linksmadvarį Aleksote. Ten jai buvo pavestos erdvios patalpos kaimynystėje angaro su lėktuvais (8 nauji kovos lėktuvai buvo nupirkti Vokietijoje) ir pastatų, apgyventų vokiečių lakūnų ir mechanikų, kurių keli vėliau buvo pasamdyti tarnauti mūsų aviacijoje. Čia buvo baigta organizuotis ir užvirė mokyklos darbas — mokyklos, kuri būrį drąsių jaunuolių inspiravo paklusti to laiko tėvynės šauksmui, atsisakyti turėtų patogumų ir stoti į padanges raižančių krašto gynėjų eiles.
Iš mokinių buvo sudarytos grupės kandidatų pilotų ir žvalgų. Buvo dėta pastangų mokinius kuogreičiau ore išbandyti-patikrinti ir busimuosius pilotus skridimo apmokyti. Reikėjo taipgi parūpinti skysto kuro ir kitų medžiagų, būtinų lėktuvams aptarnauti. Tuo tikslu mokyklos viršininkas su dviem mokiniais gegužės mėnesį važinėjo į Berlyną. Birželio mėnesį vokiečiams iš Kauno pasitraukiant, iš jų buvo įgyti du mokomojo tipo lėktuvai Albatros B II. Mokinių skridimo apmokymas po to galėjo būti pradėtas.
Skaityti daugiau: KARO AVIACIJOS MOKYKLOS LAIDA
O. URBONAS
(Pradžia KARIO 4 nr.)
Koncentracijos stovyklos gyvenimas visiems, bent apytikriai, yra žinomas. Du faktoriai sudaro lagerio esmę — tai darbas ir badas. Jie reguliuoja lagerio gyvenimą ir nuo jų priklauso ar kalinys išlaikys iki jam skirto laiko galo ir ar išeis gyvas iš lagerio. Tačiau, jei darbas, nepakankamai maitinant, išeikvoja kalinio paskutines jėgas, tai kokia prasmė jam iš viso dirbti? Simuliuok iš dienos į dieną, datrauk tik iki vakaro, o per naktį galėsi bent šiek tiek pasilsėti. Tačiau, bolševikų sistemos esmė glūdi tame, kad ne tik priversti kalinius dirbti iš visų jėgų, bet sudaryti dar ir tokias sąlygas, kad kaliniai vienas kitą priverstų dirbti. Tam yra sudaryta brigada! Ir ne tokia brigada, kaip laisvėje, kur Jonas dirba už save, o Petras — už save, kur Jonas gauna savo uždarbį, o Petras — savo. Čia yra taip: arba visa brigada gauna papildomą katilą, arba visa brigada gali iš bado mirti. Tu nedirbsi, padla, o aš turėsiu už tave badauti — ne, dirbk, kitaip mes tave pamokysime. Rezultate, kaliniai dirba iš visų jėgų, o paskutinėms jėgoms išsekus — miršta.
“Čia karo nebuvo”, rašo J. Margolinas (“Kelionė į Ze-Ka kraštą”, 394-395 psl.), “tačiau baisusis žudymas reikalavo savo aukų diena iš dienos ... prisižiūrėjęs tų žudynių, aš supratau, kokia baisi žudymo mašina yra paleista po Rusijos platybes ... Tačiau, nei viena mirtis nepadarė man tokio įspūdžio, kaip vieno lietuvio mirtis, kuris išgyveno mūsų korpe apie 4 mėnesius. Lietuvių, bendrai, buvo daug šitame lageryje. Čia susitiko masiško trėmimo iš Lietuvos dvi vilnys: 1941 ir 1945 metų, po pakartotino to krašto užėmimo. Visuose Kotlaso persiunčiamojo lagerio korpuose mirdavo lietuviai. Tačiau, šitas buvo geležinkelietis iš Kauno. Žmogus vidurinio amžiaus, labai tvirtas, kuris teikė ramaus miesčionio įspūdį. Buvo jis labai nekalbus ir laikėsi flegmatiškai ramiai, kaip žmogus, kuris žino savo vertę. Šio žmogaus mirtis buvo mums netikėtumas. Jis, kaip tai, iškart sutino ir per keletą dienų mirė. Mirė jis labai skausmingai. Jis šaukė aukštu vaikišku balsu, kokio niekas iš jo nesitikėjo, ir savo agonija užpildė visą baraką. Visą dieną jis garsiai šaukė ir dainavo. Jis dainavo prieš mirtį ir mirė su daina. Iki šiol aš dar girdžiu jo šauksmą: ‘Lietuva mano! Lietuva mano!’
Skaityti daugiau: LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
JURGIS GEDIMINĖNAS
II
Vėl pradedu knistis ant rašomojo stalo susirinkusioje laikraščių iškarpų krūvoje.
Štai, atrandu "Life” žurnalo iškarpas ir savo laiškų nuorašus "Life” redaktoriams dar nuo 1964 metų, kai šis žurnalas (1964.V.8) aprašydamas Žalgirio (Tannenbergo) mūšį visus nuopelnus priskyrė lenkams ir rusams, visai pamiršdamas lietuvius — pagrindinius didžiausiojo tų laikų mūšio dalyvius ir vyriausius vadus — lygiai taip pat, kaip po II Pasaulinio karo, rusai ir lenkai minėdami 550-tąsias šios pergalės metines, visai net lietuvių vardo nepaminėjo.
Nežiūrint mano griežtoko protesto ir pakartotino susirašinėjimo “Life” žurnalas šią didelę klaidą atitaisančių mano laiškų nespausdino, o aš atsisakiau nuo tolesnio šio žurnalo prenumeravimo ir per kelis mūsų laikraščius paraginau pasekti mano pavyzdžiu ir kitus tautiečius visoje Šiaurės Amerikoje.
Dabar jau 8-tieji metai slenka po mano ("Vieno” žmogelio kovos su "Life”, tokiu pavadinimu buvo staipsnis "Karyje”), bet aš visai to nesigailiu. Matau, kad dabartinis “Life” vis išsireiškia prieš karą Vietname, o prezidento Niksono užgaudinėjimui ir kritikai dar įvedęs net specialią skiltį pavadintą “Presidency”.
Nuo to laiko pradėjau prenumeruoti "Time” žurnalą, kuris kiekvienoje savaitinėje laidoje apibėga visus pasaulio įvykius ir turi daugiau ką pasiskaityti negu “Life”. Nesu patenkintas ir “Time”, irgi dėl karo Vietname, o kartu ir prezidento Niksono kritikos, o taip pat dėl šio žurnalo, gal tik man atrodančio, visokių protestuotojų, demonstruotojų ir kairiųjų liberalų, bei radikalų palaikymo. Reiks gal artimiausioje ateityje ir "Time” pakeisti kitu panašiu savaitiniu žurnalu — “Newsweek”.
Skaityti daugiau: Ant rašomojo stalo besikrapštant
VYTAUTAS ABROMAITIS
Gegužės KARYJE skaitėme Danutės Bruskytės atsakymą į klausimą “Ar galėjo Lietuva ginklu pasipriešinti sovietų okupacijai?” Čia, žemiau, dedame straipsnį, parašytą irgi jaunesnės kartos atstovo, kuriame svarstoma ar lietuviai turėjo priešintis ir ginti savo valstybės nepriklausomybę.
Plačiai užsimodamas, autorius iškelia daug, su tema betarpiai nesurištų, ginčytinų, nors ir svarstytinų klausimų. Jis duoda, tačiau, ir keletą labai aiškių ir realių atsakymų ir pasiūlymų ateičiai. Kaikur temoje išlenda prieštaravimų. Vienur, įprastai ir stereotipiškai, vyriausybės opozicijos žmonėms, jis prikiša, būk tai dideles karininkų algas (iš tiesų, jis jų didumo ir nežino), kitur—- dideles išlaidas ginklams. Jo nuomone valstybę reikėtų ginti remiantis kokybe. Jis, tačiau, neaiškina, kad kokybė ne vien dvasioje glūdi, ji yra ir geresniuose, t.y., ir brangesniuose ginkluose ir aukštesnių kvalifikacijų, t.y., brangesnio apmokymo vaduose ir specialistuose. Kitur, jam užkliūva “žvalios” karininkų uniformos, nors jis gailisi, kad jam pačiam neteko Lietuvos kario uniforma dėvėti. Dar kitur, jis nepripažįsta tautininkų (ir paskutiniąją) vyriausybę teisėta, kaip demokratiniai neįgaliotą ir kelia klausimą, kodėl karininkai jos nenuvertė? Tačiau, toliau, jis pasiryžęs tardyti (tiktai) karininkus, kodėl jie netesėjo savo priesaiką, kurią jie davė tos neįgaliotos vyriausybės įgaliotinių akivaizdoje.
Nežiūrint kaikurių nelygumų temoje, autoriaus domėjimasis pagrindiniu klausimu — Lietuvos nepriklausomybės gynimu, yra sveikintinas, taip kaip buvo sveikintinas D. Bruskytės darbas. Kol jaunosios ir priaugančios kartos domėsis ir tyrinės mūsų valstybės gynimo ir jos atstatymo reikalą, tol viltis atstatyti Lietuvos nepriklausomybę vis augs. Red.
ĮVADAS
Daugelį metų šis klausimas tūnojo kažkur pasąmonėje nerasdamas sau tinkamų rėmų. Nestudijavau nuosekliai laisvės praradimo išvakarių priežastis ir iš jų išsirutuliojusius veiksmus. Bet rasdamas pavienias nuotrupas mūsų išeivijos spaudoje — ar tai gyvųjų liudininkų ar iš toliau stebėjusiųjų — rinkau, kad atėjus laikui galėčiau iš jų sulipinti vieną plataus akiračio vaizdą, kuris man būtų lengvai apčiuopiamas.
Neteko dar užtikti istorinio veikalo, kuris Lietuvos nepriklausomybės netekimo raidą būtų gvildenęs bent nuo Didžiojo Vilniaus seimo (kur savo mintis pirmą kartą išreiškė plačioji lietuvių visuomenė) iki paskutiniųjų pasipriešinimo dienų, kuomet paskutinis miško brolis (ne partizanas, nes partizanais vadinu tuos, kurie kovojo raudonųjų engėjų eilėse!), išduotas pasaulio sąžinės, padėjo ginklą ir grįžo į savo sodybą. Tą dieną Lietuva galutinai neteko savo nepriklausomybės. Ar pasiseks kada nors sužinoti tą simbolinę dieną, nežinau. Gal ateities kartos kur nors archyvuose ją ir suras. Greičiausia, tai bus buvusi ta diena, kai vienas žymiųjų XX a. hipokritų ištarė: “Ich bin ein Berliner ..
Nesu tų dramatinių laikų tiesioginis liudininkas, nes karui prasidėjus dar varlinėjau basakom tėviškės laukuose. Mačiau, tačiau, ilgas voras išvargusių kirkizų, kalmukų, gruzinų kurių kojos kėlė vieškelio dulkes; ir tos dulkės vasaros kaitroje sėdo ant pievų vešlios žolės ir pakelės medžių lyg mirties šydas . .. Neapčiuopiau tuomet dar Tėvynės Skausmo pilnumos; tik būdamas svečioje šalyje, praradęs visa kas buvo taip brangu ir miela, pasijutau esąs mažytė dalelė to didelio Skausmo.
Ne vienas iš mūsų yra bandęs nagrinėti mūsų didžiosios nelaimės priežastis: vieni kaltę suverčia mūsų geografiniams kaimynams, antri tiesia pirštą savo artimo link, kurio pasaulėžiūra buvusi kitokia, treti — plūsdami keikia savo san-brolį nuėjusį tarnauti svetimiems dievams.
Skaityti daugiau: Ar lietuvis buvo dvasiniai priaugęs ginti Lietuvos nepriklausomybę?
Nespėjo sukrešėt dar kraujas
Ir žaizdos randais apsitraukti,
Kai vėl raudonos Kremliaus gaujos
Užpuolė laisvę mūs pasmaugti.
Tankais ir pabūklais ginkluoti:
Kariuomenė, enkavedistai,
Maskvinių budelių paruošti,
Banditai, žmogžudžiai, sadistai. ..
Jų ėjo, plūdo šiurpios gaujos,
Raudonom žvaigždėm pažymėti,
Tarsi Atilos gaujos naujos:
Pavergt, žudyt ir apiplėšti.
Kaip maras, per naktis vėlyvas
Į namus laužės, smurtu briovės,
Net senelius, vaikus,— kas gyvas
Į sunkvežimius metė, krovės...
Ir vežės, varės į vergiją
Kaip gyvulius kariai ginkluoti...
Silpnus, suklumpančius kelyje
Šaudė, kad dar ką pasigrobti...
Taip traukiniai, vergų kolonos
Riedėjo, ėjo į vergiją.
Kraujo klanai, žmonių lavonai
Garavo, mėtės pakelyje...
Ir Lietuva kančioj parymo
Maskvinio parblokšta bandito,
Krauju ir ašarom patvino
Žemė no siaubo nematyto.
Ir dūsta Lietuva užsmaugta
Vergų narve, Maskvos banditų;
Gelžinė uždanga užtraukta,
Kad šauksmas: Laisvės! neišskristų.
S. ŠETKUS
Atrodė, kad paveikslas baigtas. Neradau, kas bepridėti. Piešti sumaniau ilgai žiūrėjęs pro stovyklos langą į vienintelę sodybą, matomą plačiuose, žiemos vėjų ir audrų nuplaktuose, Pomeranijos laukuose. Laikas slinko nežmoniškai lėtai. Reikėjo ko stvertis, tai ir stvėriausi. Nukėliau nuo prausyklos sienos kokį tai seną, muilu nutaškytą paveikslą, susiradau dėžės dugne aliejinių dažų pora tūbelių ir nutapiau tą vienišą, negyvą sodybą. Stogus, lyg cukrumi, pabarsčiau baltai. Tai turėjo reikšti užsilikusį sniegą. Pridėjau du šiaudų kūgius, matomus kairėje ir dar — paraudusį dailų beržynėlį, dešinėje. Taip, kad jau nieko daugiau nebegalima buvo ir pridėti. Beliko tik parodyti bendro likimo draugams, panevėžiečiams, su kuriais dar praeitą vasarą pakliuvome į maistu užmirštą, bet blakėmis apleistą stovyklą.
Panevėžiečiai ilgai žiūrėjo į paveikslą ir tylėjo, tačiau kai prakalbėjo tai mane apėmė siaubas. Reikėjo, mat, jų nuomone, paveikslą nunešti į sodybą ir iškeisti į ką nors iš maisto. Kad ir į duonos gabalą. Stovyklos tvarka, ką ir besakyti, visiems buvo gerai žinoma, taipgi, pavojaus pakliūti netrūko, bet paveikslą nešti reikėjo. Aišku, turėjo nešti tas, kas nupiešė. Galėjau protestuoti, kiek norėjau.
Buvau šiltai aprengtas, aprištas šaliku, aprūpintas pirštinėm, davestas iki vartų, nukreiptas tiesiai į sodybą ir — paleistas sausledžiais padengtu keliuku. Žinoma, paveikslas nebuvo pamirštas pasprausti man po pažastimi. Beliko tik kulniuoti.
Skaityti daugiau: PAVEIKSLAS
O. URBONAS
(Pradžia KARIO 4 nr.)
Manau, to užteks.”
Grįšime prie lietuvių gyvenimo lageriuose.
Neišpasakytas lagerio vargas, kaip naktis, juos supo. Po kiek laiko viskas, ką jie buvo atsivežę su savimi, ar tai kokių daiktų, ar kokių smulkmenų, buvo arba parduota, arba banditų (urkų) atimta. Protingesnieji iš jų, kas tik buvo galima, pardavė lagerio administracijos personalui, prižiūrėtojams, arba progai pasitaikius, pašaliečiams, už tai gaudami šiek tiek lengvesnį darbą, duonos, arba valgiui papildomą kuponą. Visi kiti per trumpą laiką buvo apiplėšti, kai į lagerį pateko urkos, nuo kurių nieks negalėdavo apsiginti, arba kai prasidėjo etapai, t.y., suimtųjų iš vieno lagerio į kitą siuntinėjimas. (Urkomis lageriuose vadinami kriminalinių banditiškų savybių žmonės, ne pagal baudžiamojo kodekso atatinkamus straipsnius, bet psichologinėje prasmėje, kaip tam tikras lagerio tipas. Urka — žmogus plėšikas, kuriam keletas papildomų lagerio metų tai tik nusispjauti. Tai banditas ir vagis, kuris ima viską, kas jam patenka po ranka, kuris išnaudoja kito silpnybes, be mažiausio sąžinės graužimo. Urka gyvena tik esama diena, niekuomet negalvodamas apie ryt dieną. Viską, ką tik pagrobęs, arba pavogęs, jis suėda tuč tuojaus, kas nesaugiai padėta — tuojaus paims. Jis visuomet alkanas, piktas, neapkenčiantis visko ir visų, visuomet pasirengęs muštynėms ir vagystei. Lagerio administracija daug ką urkoms dovanoja, nes, iš vienos pusės, jų bijo, iš kitos, gi —nelaiko juos politiniai pavojingais. Už nedidelį atlyginimą urkos mielai užsiiminėja šnipinėjimu ir bendradarbiauja su KGB. Sovietų lageriuose, kur jie sumaišyti su politiniais kaliniais, urkos visais atžvilgiais yra privilegijuoti, nes režimas juos pavojingais nelaiko. Politinius kalinius, ypatingai pabaltiečius, urkos kolioja “prakeiktais fašistais” ir visur pabrėžia savo privilegijas. Urką galima iš karto pažinti — iš jo sudraskytų drabužių, iš jo iššaukiančios ir nachališkos laikysenos, iš jo darkytos kalbos ir iš priekabių kiekvienu momentu pradėti muštynes. Jaunuomenė, patekusi į lagerį, greitai sužvėrėja ir virsta urkomis. Šio likimo neišvengė ir mūsų jaunuomenė, nežiūrint socialinės kilmės ar auklėjimo.
Jaunuoliai 17-18 metų, patekę į lagerį, arba greit nusilpsta ir pamažu išmiršta, arba dar greisiau perima banditų laikyseną ir pasaulėžiūrą. Per palyginti trumpą laiką jie išmoksta įskaudinti, vogti, nesivaržydami paimti svetimą daiktą ir kaip tikras urka, nachališkai žiūrėti į akis: “Tik pamėgink pasakyti bent žodį!” Barake jų bijo, nes visiems yra žinoma, kad jie praneša KGB apie ką kaliniai tarpusavy kalba.
Skaityti daugiau: LIETUVIAI SOVIETŲ KONCENTRACIJOS STOVYKLOSE
B. B.
“1941 metais liepos 22 dieną pasaulis buvo nustebintas netikėto vokiečių puolimo į ano meto Sovietų Sąjungą.” Taip amerikiečių didžioji spauda rašė, trumpai paminėdama ano istorinio įvykio 30 metų sukaktį. Net ir trims dešimtmečiams praslinkus, dar vis tebėra netikrovės šešėlių, tačiau daug kas išryškėja jau tikresnėmis spalvomis; todėl būtų įdomu suglaustai peržvelgti esminius įvykius ir jų išdavas, kai prasidėjo II Pasaulinio karo paskutinioji fazė, nes anų įvykių mes buvome skaudžiai paliesti, su iki šiai dienai neatitaisyta skriauda.
1940 m. liepos mėnesį Vokietijos kancleris Hitleris, įsakė generaliniam štabui paruošti planą "Barbarossa”, 1941 m. birželio mėn. numatomoms operacijoms. Tuo metu, Hitleris nekreipė dėmesio į žvalgybos informacijas ir vadovaujančių karininkų įspėjimus apie galimą rusų ginkluotų jėgų dydį. Generalinio štabo buvo ypatingai pabrėžta, kad vokiečiai negalės kautis dviejuose priešinguose frontuose, todėl buvo nuspręsta, vakaruose stipria gynyba apsisaugoti nuo anglų ir mažųjų kaimynų (Prancūzijos imtinai) rytinių operacijų metu, prieš rusus pasiųsti gerai paruoštą armiją ir oro jėgas, staigiu smūgiu baigti operacijas prieš žiemos pradžią Rytuose, tuomet visu svoriu pulti anglus visuose jų laikomuose postuose.
Tai buvo kaž kas panašu į Napoleono šuoliavimą nuo Anglijos kanalo į Dunojaus slėnį 1805 metais, kad sumušus austrus prie Ulmo ir Austerlitzo.
Hitlerio įsitikinimu, rusai turėjo būti parblokšti pusmečio laikotarpyje dėka geresnių karinių jėgų, motorizacijos, intensyvios oro jėgų paramos, metų laiko (vasaros-rudens), žemės paviršiaus (lygumos, tinkamos tankų veiksmams), rusų jėgų išdėstymo, jų pajėgumo ir pagaliau netikėtumo (kuris buvo laikomas pagrindiniu faktorium).
Skaityti daugiau: Trys dešimtmečiai nuo 1941 m. liepos 22 dienos
Bronius Stasiulis
Kario žurnale, pasirodžius 1971 m. mano straipsniui "Delegacija Kybartuose”, kuriame suglaustai parašiau apie įvykius Kybartuose, birželio mėn. 15 d. 1940 metais, netrukus atsiliepė, slapyvarde prisidengęs “Salietis” parašydamas: “Ir dar kartą — Delegacija Kybartuose”. (9 nr. 71 m.) Po to atsiliepė ir K. Morkūnas su “Atsakymas”. (10 nr. 71 m.)
Kaip vienas, taip ir kitas nieko naujo nepasako, bet gana savotiškai bando mane kritikuoti.
Kilus “polemikai” susidomėjo ir kaikurie skaitytojai. Žinantieji mano adresą, laiškais, kiti asmeniškai klausinėja, kaip ištikrųjų ten buvo? Vienas iš jų rašo: “... tamstos straipsnis yra įdomus, bet labai trumpas, jaučiu, kad kas tai nutylima ir vengiama išsamiai papasakoti. Kodėl?” Kitas vėl rašo: “... kodėl nieko nepaminėjot apie Kauno delegacijos nuginklavimą ir internavimą? Man įdomu, kam tas buvo reikalinga; plk.V. Šliogeris savo atsiminimų aprašyme kategoriškai juos nuneigė. Kieno tiesa?”
Dar vienas rašo, savo laiško pabaigoje: "...visi mes senstam ir traukiamės amžinybėn, todėl nors kiek palikim žinių ateinančioms kartoms.”
Išvadoje, atrodo, kad mano pirmykštį straipsnį, reikalinga kiek praplėsti ir papildyti, tuo labiau, kad ir K. Morkūnas visaip stengiasi savo straipsnį piršti kaipo teisingą.
Skaityti daugiau: Kybartų įvykiai ir atsiminimai
Redaguoja — š. P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave. Racine, Wisc,
LIETUVOS ŠAULIŲ SĄJUNGA APDOVANOJA SAVO LAIKRAŠTININKUS
Šiaurės Amerikoje Lietuvos šaulių Sąjungos patriotinė - kultūrinė veikla darosi vis labiau pastebima ir reikšminga. Dar daugiau. Šaulių Sąjungos narių sąrašas vis ilgėja. Moterys ir vyrai—šauliai savo noru, savais pinigais, perkasi statute nustatyto pavyzdžio uniformas. Dažnai sumokama virš 100 dolerių. Šauliai atranda mecenatų, kurie naujai jsisteigusiom šaulių kuopom už savo pinigus perka gražias šilkines vėliavas. Šauliai puoselėja lietuvišką kultūrą. Ugdo nemirštamą meilę savo šaliai. Galimomis priemonėmis ir būdais kovoja už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Remia įvairius kultūrinius konkursus, remia knygų ir laikraščių leidimą. Ruošia įvairias meno parodas. Rengia vakarus su vaidinimais ir be jų. Didesnėse kolonijose šaulių neužmirštamos tautinės, istorinės šventės, jų sukaktys gražiai paminimos. Remiami chorai ir tautinių šokių ansambliai. Šaulių vardas dažnai užtinkamas mūsų spaudoje ir dažniausiai ten šaulys rodomas pavyzdžiu. Užtat ši, Lietuvoje turėjusi 60,000 narių pusiaukarinė organizacija, atsikūrusi Šiaurinėje Amerikoje, vis labiau auga ir bujoja, šauliai palengvėle ima megzti ryšį su lietuvišku jaunimu. Tam yra įsteigti šaudymo sporto būreliai. Jaunuolius moko šaudyti 22 kalibro šautuvais patyrę, dažniausiai jau Amerikoje ar Kanadoje baigę šaudymo kursus instruktoriai. Jau peržengta 4,000 narių riba, ir vis matosi šviesėjančių ateities pragiedrulių. *
Kodėl šauliams sekasi? Mat šauliškas prityrimas ir idėjos yra parsinešta iš laisvosios Lietuvos, šauliškoji dvasia todėl dar gyva ir svečioje šalyje, priverstinoje emigracijoje. Be to, šauliai, t.y. LŠST centro valdyba, labai rūpinasi spauda, remia radio valandėles. Žodžiu, šauliams lietuviškos propagandos varpo skambėjimas yra girdėtas ir prie širdies, kadangi tas skambėjimas yra lietuviškas, jis primena suvereninę Lietuvą, kurią pavergė raudonieji maskoliai.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Gražina Tulauskaitė
MOTINA
Ne lelijos žiedas žydi—
Veidas motinos jaunos,
Kai ji supa vaiko vygę,
Supa ir žodžius dainos.
Kai jam veda tiesų kelią
Ligi tos didžios žvaigždės,
Saulė tvindo jos pirkelę
Vidury rudens nakties.
Laumės juostos stato tiltą,
Kad nuplauktų per marias,
Josios ašarų supiltas,
Kol tą žvaigždę susiras.
Į tą žvaigždę didžią, šviesią
Per audras ir per pusnis,
Ir per tyrus ves jį tiesiai
Jos daina ir jos širdis.
(Iš rinkinio “VAKARĖ BANGA”)
“Šaulė Tremtyje” sveikina visas, Motinos Dieną švenčiančias, gyvąsias lietuves motinas. Kartu su jų vaikais, su gilia pagarba lenkia prieš jas galvą. Su ypatinga pagarba sveikina šaulių, karių ir partizanų motinas, nes jos išaugino sūnus, kurie didžiausias aukas sudėjo ant tėvynės aukuro. Linkime visoms, o ypač jaunoms motinoms, uždegti ir kurstyti savo vaikų širdelėse lietuviškumo ugnelę. Saugoti juos nuo visų, o labiausiai nuo nutautėjimo pavojų, išlaikyti jų sielas gyvenimo nuodais neapnuodytas. Įskiepyti juose gėrio ir grožio, teisės, teisingumo ir žmoniškumo troškimą. Nepalūžti gyvenimo ir rūpesčių naštos slegiamoms, bet sulaukti laisvės ryto, kad Motinos Dieną dar bent kartą galėtų atšvęsti laisvoje Lietuvoje, kur gegužės mėnuo yra toks žavus.
Gyvybes Davėja ir jos Saugotoja
Gegužės vienas sekmadienis, kai atgimusi gamta pasipuošia žaliu rūbu ir žiedais, o orą suvirpina giesmininkų paukštelių gaivalingos dainos, skiriamas motinoms pagerbti.
Nepriklausomoje Lietuvoje jau nuo 1929 metų motinoms buvo skiriamas pats gražiausias — pirmasis gegužės sekmadienis. Dar balandžio mėnesį pliki, pilki laukai, tarytum burtininko lazdele paliesti, gegužės pradžioje pasipuošdavo jauna žalia žolyte, medžiai — gležnais lapeliais, kaštonų alėjos — žiedų žvakėmis. Pašlaitėse ir pakriaušėse savo mėlynas akis atmerkdavo žibuoklės, į viršų stiebdavosi geltoni švento Petro rakteliai ir šviesiai melsvi neužmirštuolių žiedeliai. Svaigus žydinčių ievų kvapas kutendavo nosį, o ore mažieji giesmininkai motinų garbei traukdavo gražiausias melodijas.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
Serž. Jonas Platakis, kilęs iš Čikagos, baigė karo tarnybą, Japonijoje, dabar studijuoja Pramonės psichologiją Illinois u-te, Circle.
Vincas Duoba, savanoris, diplomuotas ekonomistas, Lietuvos kar. majoras mirė Čikagoje kovo 24 d., sulaukęs 74 metų amžiaus. Buvo kilęs iš Sabališkių k., Paežerėlių v., Šakių apskr.
Mjr. Eug. Šimaitis baigė SMU ir gavo filosofijos daktaro laipsnį pritaikomosios matematikos srityje. Jis yra kilęs iš Čikagos.
Henrikas Lankutis, mirė V. Vokietijoje, palaidotas Hauptstule, netoli Kaiserslauterno, buvęs 4203 LS kuopos narys Miesau mieste.
Petras Karoblis, karo veteranas, rastas negyvas Bridgeporte, Čikagoje, buvo sulaukęs 69 m. Gyveno vienas savo namuose, todėl nežinoma kada mirė.
Ltn. Povilas Norkevičius, gyv. Worcester, Mass, grįžo iš P. Vietnamo. Dabar jis priklauso skautams vyčiams, sąjūdžiui, studentų s-goms. Jis yra chemijos inžinierius, išrinktas PLJ kongreso nariu.
L. Oskielūnas, JAV laivyno atsarginis, gavo stipendiją 4 metams studijuoti jūrininkystę Illinois Technologijos institute, su praktika laivuose.
Mjr. Paukštaitis, tarnauja Kanados kariuomenėje, Winnipege, kartais dalyvauja lietuvių parengimuose.
Aviacijos mjr. Dan Savickas gavo žinią, kad Rockforde mirė jo mamytė Petronėlė Savickienė, žymi lietuvių kolonijos veikėja.
Fvt. Robertas Jeseckas, kilęs iš Čikagos, baigė jauno kareivio apmokymą Ft. Polk armijos bazėje. Pvt. Jurgis Yokšas baigė Southwest kolegijoj. specialius 9 savaičių kursus, kurie buvo reikalingi karo tarnybai.
JAV aviacijos ats. plk. Ričardas Gussenas, gyv. Čikagoje, mirė kovo mėn. 30 d. Jo tėvai išgyveno didelį skausmą netekę vienintelio sūnaus. Ričardas Gussenas buvo kartu ir kelių radio stočių žinių tvarkytojas.
Balys Petruševičius, tarnaujantis Venezuelos kariuomenėje, nesenai buvo pakeltas į leitenanto laipsnį.
Sp. 4 Walteris Zinkevičius, kilęs iš Brighton Park, Čikagoje, dabar yra P. Vietname 222 administracijos kuopoje. Algis Butkus grįžo iš ten.
Domas Velička, Pedagoginio Instituto direktorius, lektorius ir knygų autorius mirė kovo 18 d. Jis buvo baigęs Karo mokyklą Kaune aspirantu ir Vilniuje, 1941 m., veikė partizanuose, kur buvo sužeistas.
Dr. Romas Sedlickas, iš Ročesterio, nesenai grįžo iš Tolimųjų Rytų kapitono laipsniu; atlikęs karinę tarnybą, versis advokatūra.
Aviacijos mechanikas Robertas Žemaitis, kilęs iš Summit, dabar dirba JAV laivyne Patusent River, Md. Jis sukūrė šeimos židinį su Sandra New-tof, kuri yra baigusi Marijos Aukšt. mokyklą. Sėkmės jiems!
Algis Paškevičius, iš Waterburio, Conn., tarnauja JAV kariuomenėje jau 15 metų. Jis du kartu yra buvęs P. Vietname, kur ėjo įvairias ir atsakingas pareigas. Algis yra baigęs Inžinerijos mokyklą.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Algirdas Budreckas
Šauliai tėvynės patriotai,
Tai sūnūs lietuvių tautos.
Už tėvų kraštą Lietuvos,
Net ir gyvybes paaukos.
Tėvynės meilė nepranyksta
Ir būna gyva tautoje,
Tėvai anūkus jei mokina,
Gerbti prabočius šeimoje.
Šauliai prie aukuro tautos,
Budėt už laisvę pasiryžę.
O šūkis jų įrašytas:
Mirt ir aukotis už tėvynę.
Kova už laisvę jiems šventa,
Paskelbta Nepriklausomybės Akte.
Daug šaulių žuvo kare,
Kad būtų laisva Lietuva.
D. M.
Kai kelintą jau kartą
Kraštan priešai vėl brovęs,
Nesulaikė prie vartų
jų kariai— nesikovė.
Nepakėlė nūn kardo
Nei aukšti pareigūnai,
Tokie garsūs iš vardo
Ir paradų tribūnų.
Tik taurus invalidas,
Gniaužė kumštį ne vienas,
Bet. . . nei ginklo, nei skydo. ..
Žengė liūdnas per sieną
Spalio vakarą vėlų,
Kanonadai palydint. . .
O krūtinėje šėlo
Kovos geismas toks didis!
Rodos, jėgos išseko—
Lyg per ūkanas brenda. . .
O atgal— nėra tako,
Nėra žygin komandos.
Ir atkilus į kraštą,
Kur tiek laisvės auksinės,
Jo troškimas nemąžta
Grįžt vaduoti tėvynės.
Po šaknim seno uosio
Kovų kardas ten rūdi. . .
Grįš, ir vėl sušvytruos juo
Savanoris! Jis budi!
B. B.
Kartą, ispanas filosofas G. Santajana išsireiškė, kad nekreipią dėmesį į istoriją yra priversti ją kartoti. Ilgą laiką istorijos mokslas buvo laikomas išsimokslinimo branduoliu. Beveik 6000 metų laikotarpis yra užrašyta žmonijos istorijos dalis, kuri mums rodo gyvenimo būdą, problemas, žmogaus pastangas, nueitą kelią, laimėjimus ir kita. Veik visais laikais tai buvo kelrodis žmonijos rytojun. Nustatant politines ar karines gaires, visuomet žvelgiama viena akim, kaip būdavo praeityje panašiais atvejais pasielgta, kokie iš praėjusių laikų yra užsilikę nuostatai, padaryti sprendimai, kaip jie buvo vykdyti ir kokios buvo to išvados ano meto aplinkybėse. Dėl įvairių aplinkybių dažnai į praeities patyrimus neatsižvelgiama, turimi pavyzdžiai nepakankamai gvildenami, nebandoma palyginti su esamomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, Vietname amerikiečių šarvuočiai ir mechanizuotos priemonės sugniužo prieš primityvias vietkongiečių pasalas džiunglėse, taipgi nepasimokinta iš II Pas. karo patyrimų džiunglių kovose su japonais. Šiandieniniam technologijos amžiuje, kariniams štabams ir karo mintytojams, geriausią pavyzdį paliko Napoleonas Bonaparte ir Carl von Clausevitz’as. Jie tuolaikinėse aplinkybėse kūrė doktrinas ano meto veiksmams, bazuodamiesi istorija ir grįsdami žmonijai ateities pažangą, pramatė I ir II Pas. karų milžiniško masto karinių jėgų veiksmus.
Keičiantis technologijai, keitėsi ir pažiūros į praeities istorinius pavyzdžius. Po I Pas. karo, atsirado gilumon išdėstytas gynimas, kuris atrodė nebus įveikiamas ir laimėjimas buvo pramatytas ten, kur priešas būtų įviliotas į gilią gynybos sistemą, atsimuštų į stiprias pozicijas, tuo būdu puolamoji pergalė būtų sugniuždyta. Vokiečiai prie tos doktrinos nesustojo, — ieškodami naujų idėjų, jie apsistojo prie žaibinio karo idėjos, kuri vedė vokiečius į didelius laimėjimus.
Skaityti daugiau: Istorija ir patirtis
MARIJOS SIMS POEZIJA
K. MiIkovaitis
“Ant kryžkelių senų”, autorė Marija Sims-Černeckytė, eilėraščiai, antroji papildyta laida. Redagavo Vyt. Alantas. Spaudė Galinda Press, Inc., Cleveland, Ohio. Kaina nepažymėta.
Kas yra Marija Sims? Trumpai: ji yra uoli visuomenininke, ilgametė šaulė, priklausanti Detroito St. Butkaus šaulių kuopai. Už nuopelnus apdovanota Šaulių žvaigždės ordinu.
LŠST pirm. V. Tamošiūnui atkreipus mano dėmesį į nesenai pasirodžiusią knygą, su įdomumu pradėjau sklaidyti jos lapus. Knygoje apie 220 eilėraščių, vadinasi, apstu medžiagos susidaryti apytikrę nuomonę apie poetės kūrybą. Pirmą abejingumo įsįpūdį greit išsklaido netikėtumas, nes poetė, kaip laisvas padangių vyturys dainuoja savo buities dainą, be jokių ypatingų pastangų, ar pretenzijų įtikti reikalaujančiam skaitytojui.
Jei sutikti su posakiu, jog poezija yra muzika išreikšta žodžiais, tai greit įsitikini, kad M. Sims lyrikoje apstu grožinės simfonijos akordų. Kaip kiekvienam kūriny, taip ir eilėraštyje atsispindi kūrėjo-poeto siela. Kūriniui žaliavą iškasęs iš išgyvenimų pilnos sielos, savo pašaukimą bei intelektą panaudojęs kaip menininko įrankį, poetas tašo, dailina kol išbaigia kūrinį; baigtame kūrinyje atsispindi sielvartas, džiaugsmas, tikėjimas, meilė, ilgesys... M. Sims kūryboje, kaip veidrody, stipriai atsispindi tie sielos išgyvenimai. Jos kūryboje yra daugiau skausmo, nei džiaugsmo. Bet nežiūrint kokio pobūdžio tie išgyvenimai būtų, jie kone visada yra tautiniais metmenimis atausti.
Skaityti daugiau: Kronika
D. Mickutė-Mitkienė
Kas vakaras, saulė kai leidžias,
Ir Nemuno šlaituose skęsta,
Iš bokšto giesmė nusileidžia,
Varpų giesmė aidi per miestą.
Eilėj trimituodami žengia
Štai narsūs kovų invalidai.
Vytis krūtines jųjų dengia,
Dėkingu žvilgsniu minia lydi.
Sušunkama maldai komanda—
Ir skrenda dangun giesmė šviesi. . .
Lietuvis ten būdavo randa
Sau paramą, ryžtą, pavėsį...
Šventovėje apeigos baigias
Kai pagerbia vėliavą ginklu,
Ir apdengia baltos, lyg snaigės,
Ir kvepiančios gėlės paminklą.
Prie Aukuro smilkalas kyla —
Teilsisi broliai sumigę . . .
Berželiai nusilenkia tylūs
Nežinomam Kariui Karžygiui.
