Aukštaitijos Partizanų prisiminimai II dalis 1 knyga

AUKŠTAITIJOS

PARTIZANŲ

PRISIMINIMAI

„Vyčio” apygarda

II dalis

1 knyga

UDK 888.2-94 Au 54

Sudarė, nuotraukas ir
archyvinę medžiagą pateikė 
ROMAS KAUNIETIS

ISBN 5-415-01338-5 (II dalis, 1 knyga) © Pratarmė, sudarymas,
ISBN 5-415-01339-3 (bendras)                          Romas Kaunietis, 1998

Knyga PDF formatu:    Knygos fotografinė kopija PDF:        knyga WEB formatu: 

PRATARMĖ

Pirmoji „Aukštaitijos partizanų prisiminimų” knyga skaitytojus pasiekė 1996 metais. Rengiant spaudai tą knygą, susikaupė daug vertingos medžiagos, kuri netilpo į šimtus puslapių. Šitaip gimė antroji knyga, kurią irgi tenka skelti į dvi dalis. Pirmojoje dalyje stengiausi plačiai nušviesti „Vyčio” partizanų apygardą, o antrojoje, išeisiančioje atskira knyga, - „Algimanto” apygardą.

Daugelis koneveikė ir tebekoneveikia buvusius stribus. Kiekvienam doram Lietuvos piliečiui suprantama, kad nemaža mūsų žmonių dalis nuėjo tarnauti okupantams. Nors ir labai skaudu tai prisiminti, bet taip buvo, iš istorijos to neišbrauksi. Stribų laikai baigėsi, nors tęsėsi jie labai ilgai. Šiandien naudinga kartais pasikalbėt ir su vienu kitu iš jų, jie gana įdomių ir vertingų minčių pasako apie anuos, kurie paslapčiomis kuždėjo okupantams į ausį, o tokių jie nemažai žinojo ir net patys jų nemėgo.

„Stribas” mano asmeniniame gyvenime paliko siaubingą įvaizdį, bet tas įvaizdis gerokai nublanko, kada atsivėrė ypatingųjų archyvų durys. Ten pasirodė dar siaubingesnių žmonių šmėklų šešėliai, kurie turėjo ir savo vardus - pseudonimus. Tai informatoriai, įvairūs agentai, patikimieji... Tai jie tikrieji mūsų tautos vampyrai, jie tebesiurbia mūsų kraują, tyčiojasi iš mūsų laisvės ir nepriklausomybės tyliai, paslapčiomis, užsimaskavę. Ir labai blogai, kad mes daugelio jų tikrųjų vardų nežinome ir gal niekada nesužinosime. Jie žaidžia dvigubą žaidimą, daugelis užima aukštus postus valstybinėse įstaigose. Ir jiems neblogai sekasi mus mulkint, tyčiotis iš mūsų kilnių idėjų. Vien dėl jų neišpirktos kaltės mes ir šiandien dar turime murkdytis baisių nusikaltimų liūne.

Buvusių MGB agentų pranešimai, kurių apstu KGB archyvo agentūrinėse bei kitose bylose, labai akivaizdžiai nušviečia tą tamsiąją, nematomą pusę NKVD, NKGB, MGB vykdytų operacijų planų, kuriuos jie naudojo prieš Lietuvos partizanus, jų ryšininkus ir rėmėjus. MGB agentai informatoriai - tai žmonės, dėl kurių kaltės buvo išžudyta, suimta didžioji dalis mūsų partizanų, dėl jų kaltės tūkstančiai ištremta į Rusijos lagerius ir tolimąjį Sibirą, tai žmonės - judai, kuriuos reikėtų teisti, bausti be jokio pasigailėjimo, kad ateityje ta judo sėkla nesuvešėtų naujais daigais. Ar jūs įsivaizduojate žmogų, įdavusį savo tėvą, brolį, savo kaimyną niekšams į nagus susidorojimui? Juk jie žinojo, ką darė. Ar daug jų atgailavo po 1991 metų sausio 13-osios? Vienetai, daugiausia didesnės nuodėmės nepadarę, tik davę sutikimą KGB organams tarnauti. Šitie atgailavo, o kodėl neatgailavo tie, kurių sąžines slegia dešimtys gyvybių? Šitie neatgailavo. Ir nėra vilties, kad jie kada nors atgailautų. Ne taip jau daug paimtų gyvų partizanų buvo užverbuoti agentais smogikais. Archyvuose guli jų nuoširdūs prisipažinimai ir atgailos dėl nužudytų stribų, sovietinių aktyvistų, čekistų, tik nėra čia atgailos už vėlesnius metus, kada jie jau užverbuoti dirbo savo juodą darbą, už suvedžiotus ir nužudytus buvusius šventos kovos brolius ir seseris. Čia to nėra ir niekada nebus.

Jau atgavus nepriklausomybę, pas kelis tokius agentus smogikus buvo atėję žmonės, gražiai prašė atverti širdį, papasakoti atvirai, kokiomis aplinkybėmis buvo užverbuoti, kokias čekistų užduotis vykdė. Agento ,,Tomo” žmona tik duris parodė, dar pagrasino, o agentas vaidino nekaltą avinėlį su dingusia atmintimi.

Aš manau, kad objektyviausiai ir nemeluodamas žmogus šneka, kai jam žemė po kojomis dega, kaip sakoma - įvarytas į kampą. O į kampą įvaryti, atrodo, buvo visi, kurie vėliau tapo agentais smogikais. Skaitytojas šioje knygoje ras šiek tiek sutrumpintą ir apibendrintą šitų į kampą įvarytų smogikų medžiagą, paimtą iš jų apklausos protokolų, kur jie taip nuoširdžiai kalbėjo savo prievartautojams, ir atmintis tada dar jų nešlubavo. Išvardijo nereikšmingiausias smulkmenas, tarytum pasigardžiuodami dėstė, kad aš va tą ir aną dar žinau ir galiu papasakoti. Tada jiems galvos neskaudėjo, kad dėl vieno tokio, atrodo, nereikšmingo prasitarimo žmogus į Sibirą išvažiuos arba bus pasmerktas daugeliui metų kalėti Rusijos lageriuose. Apskritai visi sovietinio saugumo agentai informatoriai, kurie teikė informaciją apie rezistencijos kovotojus, rašė agentūrinius pranešimus, šiandien dar gyvi ir laimingi kikena į saują, net negalvoja atgailauti nei prieš tautą, nei prieš Dievą. Daugelio jų pavardės yra žinomos, kaip ir agentų smogikų. Jie mus įdavinėjo, mėgavosi mūsų kančiomis ir skausmais, šitie judai sėjo melo, neapykantos, įtarinėjimų ir baimės sėklą.

Mielas skaitytojau, nenorėčiau, kad, skaitydamas aprašomas išdavystes, pamanytum, jog okupantų represinėms struktūroms lengva būdavo palaužti laisvės kovotojus. Tiesa, dalis jų, patekę į enkavedistų rankas, kad išsaugotų savo gyvybę, nedvejodami pasirinko išdaviko kelią. Atrodo, kad velnias apsėdo tuos žmones. Ir tūkstančiai tokių „apsėstųjų” nepajėgia to velnio iš savęs išvaryti. Turės dar daug laiko prabėgti, ir ne visi buvę Sibiro lagerių kankiniai sužinos, per kurio artimo „malonę” jie ten atsidūrė, per kurio artimo „malonę” jų kovos bendražygis paguldė galvą, klastingai išduotas, nes buvęs NKVD, NKGB, MGB ar KGB agentas tikrai neateis ir kaip prieš šventą altorių ant kelių neatsiklaups prie savo aukos ir niekada neatsiprašys. Teatleidžia jiems Dievas už tas klaidas ir kaltes, gal jie ir nežinojo, ką darė, bet emgebistų agento ir stribo vardai turėtų būti įrašyti į mūsų Tautos gėdos ir pažeminimų knygą.

Laikas nusineša į amžinybę skausmą ir ašaras, išniekinimus ir pažeminimus, sudaužo vergijos pančius. Tauta, nesugebanti įamžinti kritusių už jos laisvę atminimo, nesugebanti patraukti atsakomybėn buvusių ir esamų išdavikų, budelių, niekada nesugebės apginti ir išsaugoti savo Laisvės ir Nepriklausomybės.

Auga nauja karta, ateina nauji žmonės, kurie kurs ir statys naują Lietuvą. Jie privalo žinoti, kokias skriaudas mums paliko okupantas, kokia kaina mes patys išlikome, kur mes gyvename, kas mūsų draugai ir priešai, ko mes turėtume šiandien atsiprašyti ir kas turėtų atsiprašyti mūsų.

Žinoma, kas praėjo, to jau nebesugrąžinsi, tų klaidų nebeištaisysi. Didelis skausmas iš praeities tebėra užgulęs tūkstančius mūsų tautiečių ir šiandien. Smurtas, žiaurumas, neapykanta. Kerštaujama, žudoma tarytum nesąmoningai, bet kai pažvelgi atgal, matai, kad vieno tėvas kaimyną Sibiran vežė, kito tėvas draugus ant grindinio guldė, trečias iš keršto anam žmoną, vaikus iššaudė, namus sudegino. Ir šitaip metų metais sukosi tas užburtas velnio ratas, o sukosi todėl, kad kažkam taip buvo patogu, naudinga. Ir klykė sovietinė spauda: „Klasių kova! Klasių kova!” Jokios klasių kovos nebuvo. Tai mes privalome žinoti visi, jog buvo okupanto pasėta neapykantos ir keršto sėkla tarpe mūsų, kuri giliai įaugo į mūsų smegenis. Gal todėl taip skaudžiai šiandien įgelia man kai kurie artimieji: „Kam ta nepriklausomybė? Kam ta laisvė, jeigu skurdas, smurtas ir neapykanta šalia mūsų? Nakčiai langus užsidangstom, kirvį šalia pasidedam...”

Galvas pakėlė įvairaus plauko padugnės, vagys, žmogžudžiai, tarytum jų nebuvo, kai valdė okupantas, o dabar, atgavus nepriklausomybę, atsirado. Visiems, garsiai šaukiantiems, kad nepriklausomybė mus palaidos, norisi pasakyti: Nepriklausomybė anksčiau ar vėliau palaidos tą blogį, palaidos visus, kas ja netikės, bet išliks Lietuva ir jos ainiai, kurie už ją kovojo, už ją aukojosi ir tikėjo ja - Lietuva be melo, be smurto, be murmančių ir burnojančių, jog Nepriklausomybė mums atnešė tik blogį ir kančias. Lietuva išliks tokia, apie kokią svajojo mūsų narsieji partizanai, paaukoję savo gyvybes už ją, niekada nepaklausę ir nesuabejoję - kam ta Laisvė, kam ta Nepriklausomybė...

Baigdamas norėčiau priminti, kad ir prie šios knygos paruošimo spaudai savo pasiaukojančiu darbu ir rūpesčiu prisidėjo ne vienas patriotiškai nusiteikęs lietuvis. Norėčiau už tai visiems nuoširdžiai padėkoti, ypač tiems, kurie drąsiai pasakojo savo sunkius pergyvenimus ir sutiko be jokių išsisukinėjimų, kad būtų užrašyti jų prisiminimai. Esu labai dėkingas gimtojo krašto partizanui Algimantui Stankūnui už jo rūpestį važinėjant ir lankantis pas buvusius partizanus ir jų ryšininkus, dėkingas Redai Zavadskienei, kuri už simbolinį užmokestį perrašinėjo visus mano rankraščius, Antaninai ir Benediktui Valeikoms, rėmusiems mane morališkai, atkakliai ieškojusiems finansinės paramos, Panevėžio rajono merui Kazimierui Jočiui, kurio vadovaujami rajono valdybos nariai vienbalsiai priėmė sprendimą skirti nors dalį reikiamų lėšų šios knygos leidybai. Taip pat dėkingas aš, dėkingi turėtų būti visi, kas skaitys šią knygą, Ministrui Pirmininkui Gediminui Vagnoriui, nuoširdžiai įvertinusiam šios knygos reikalingumą mūsų ateinančioms kartoms ir rėmusiam jos išleidimą.

ROMAS KAUNIETIS

Pateikiami archyviniai duomenys apie partizanų „VYČIO″ apygardos kūrimąsi 1944-1946 metais, pirmųjų apygardos partizanų naikinimo, sekimo, suėmimų planai ir operacijos, agentūros verbavimas ir jos veikla apygardos teritorijoje, iššifruotų partizanų, ryšininkų, rėmėjų sąrašai, kuriuos tada NKGB-MGB jau turėjo savo stalčiuose, pasinaudoję kad ir nelabai dar gausia ir veiklia agentūra.

Čia pirmieji duomenys apie „VYČIO” apygardą, kuriuos turėjo ir kuriais rėmėsi sovietų represiniai MGB organai, organizuodami čekistines karines operacijas prieš partizanus. Visa archyvinė medžiaga versta iš rusų kalbos, kur partizanai nuosekliai vadinami banditais; kai kurie neesminiai dalykai praleisti, daugelis partizanų pavardžių, kaimų pavadinimų patikslinti pagal kitus informacijos šaltinius. - R. K.

Iš KGB archyvų

Iš kontrolinės stebėjimo bylos Nr. 9
dėl „VYČIO” apygardos Vaitelio-,,Atamano” banditų 
Arch.
Nr. 20/6, tomas I

Pastaba. Šis „VYČIO” partizanų sąrašas sudarytas remiantis aukščiau pažymėta byla Nr. 9 ir byla-formuliaru (Arch. Nr. 72), kur dalį partizanų pavardžių pateikė tardymo metu KAUPAITĖ GENOVAITĖ, Motiejaus, gim. 1934 m., iš Gudelių kaimo, Pagirių valsčiaus, tardyta 1947 m. liepos 15 d. Ukmergės MGB viršininko pavaduotojo papulkininkio SLEPOV. Ta partizanų grupė susikūrė 1944 m. liepos mėn. ir veikė Siesikų, Pagirių, Panoterių valsčiuose Ukmergės apskrityje ir Kėdainių apskrityje Šėtos valsčiuje. - R. K.

1. ATKOČIŪNAS VLADAS, Broniaus. Gimęs 1917 m. Pagirių valsčiuje, Naujasodžio kaime. Žuvęs miške.

2.    ATKOČIŪNAS VLADAS, Antano. Gimęs 1920 m. Pagirių valsčiuje.

3.    BANELIS JONAS, Simono. Gimęs 1920 m. Pagirių valsčiuje.

4.    BURBULIS ANTANAS. Gimęs 1907 m. Pagirių valsčiuje, Nedervų kaime.

5.    BILEVIČIUS JUOZAS, Balio. Gimęs 1904 m. Pagirių valsčiuje, Kirkučių kaime.

6.    BAGOČIŪNAS JONAS. Iš Siesikų valsčiaus.

7.    BARANAUSKAS VACLOVAS, Juozo. Iš Pagirių valsčiaus, Dainių kaimo.

8.    BERANKIS JONAS. 50 metų amžiaus, aktyvus narys.

9.    BURBULIS ALBINAS-„GRĖBLYS”, „JOVARAS”, „RAMŪNAS”, „ŽILVINAS”, „GINTARAS”.

10.    BURBULIS VACYS-„TRUMENAS”. Iš Pagirių valsčiaus, Gudelių kaimo.

11.    CHODAKAUSKAS MIROSLAVAS. Gimęs 1914 m.

12.    ČYVAS PETRAS, Kazio. Gimęs 1912 m. Iš Pagirių valsčiaus, Leliūnų kaimo.

13.    ČYVAS JONAS. Gimęs 1913 m. Iš Pagirių valsčiaus, Leliūnų kaimo. (Buvo ištremtas, grįžęs mirė.)

14.    ČINIKAS PETRAS-,,AUGINTINIS”. 20 metų amžiaus. Iš Pagirių valsčiaus, Vaivadiškių kaimo.

15.    DAMBRAUSKAS JONAS, Petro. Gimęs 1912 m. Iš Pagirių valsčiaus, Kuronių kaimo. Žuvęs.

16.    DANYLA ANTANAS, Antano-„KIRNA”. Gimęs 1912 m. Pagirių valsčiuje. Žuvęs.

17.    DAUMANTAS MYKOLAS. Iš Pagirių valsčiaus, Simanonių kaimo.

18.    DIRSĖ VIKTORAS-„VAIDOTAS”. (Žuvo 1952 m. vasario mėn. 13 d.)

19.    DARGUŽIS ANTANAS-„KAREIVIS”. 24 metų amžiaus. (Žuvo 1950 m. Žilionių kaime.)

20.    DARGUŽIS PETRAS, Jono-„LIUBLINAS”. Paimtas gyvas 1949 m.

21.    DARGUŽIS VLADAS, Jono-„ŽVIRBLIS”.

22.    GRINYS STASYS, Antano. Gimęs 1920 m. Pagirių kaimo gyventojas. Žuvo 1949 m.

23.    GRIGAS VYTAUTAS, Domo. Gimęs 1916 m. Pagirių valsčiuje, Margių kaime. (Buvo teistas už ginklą trejiems metams.)

24.    GRIGAS ANTANAS, Domo. Gimęs 1920 m. Pagirių valsčiuje, Margių kaime (pasikorė).

25.    GANUSAUSKAS ANTANAS. Kilęs iš Jonavos rajono, Mišainių kaimo. Žuvo 1952 m.

26.    GRYBAS STASYS -„BARAVYKAS”. Nuskendo Lėno ežere.

27.    GĖGŽNA VINCAS, Alfonso-„BALANDIS”. Gimęs 1920 m. Kėdainių rajone, Būdos kaime. Būrio vadas. Žuvo 1953 m. balandžio mėn. 15 d.

28.    GERDVILA PETRAS-„BIMBA”. Gimęs 1919 m. Ramygalos rajone, Gvirdilų kaime. Žuvo 1953 m. vasario mėn. 15 d.

29.    GĖGŽNA PETRAS. Iš Kėdainių rajono, Būdos kaimo. Žuvo 1949 m.

30. GINTAUTAS VLADAS. 24 metų amžiaus. Iš Pagirių valsčiaus, Vaiškonių kaimo. (Žuvo 1945 m. gruodžio mėn. Šukionių kaime.)

31.    IVANAUSKAS HENRIKAS-BENJAMINAS, Juozo-„PAPARTIS”. Iš Kėdainių rajono, Gudžiūnų kaimo. Areštuotas 1953m. gegužės mėn. 9 d.

32.    JANKAUSKAS PETRAS, Petro. Gimęs 1923 m. Pagirių valsčiuje. Žuvo 1946 m. vasario mėn. 2 d. Buvęs aktyvus narys.

33.    JAKUČIŪNAS MATAS. Iš Ramygalos rajono, Maulių kaimo. Žuvo 1949 m. kovo 15 d.

34.    JAKAS EDVARDAS-„DAMBRAUSKAS”. Iš Ukmergės valsčiaus, Pagirių kaimo. Žuvo 1949 m.

35.    JASKONIS JONAS - ,,JONUKAS”. Žuvo 1950 m.

36.    JARMULKA BRONIUS-„ČIGONAS”. (1950 m. sunaikintas pačių partizanų.)

37.    JANULIS MYKOLAS, Juozo-„TAUTVYDAS”, „DAUMANTAS”, „STUMBRAS”. Gimęs 1911 m. Žuvo 1953 m. rugsėjo 27 d.

38.    JARMULKA JONAS-„DĖDELIS”. 1946 m. buvo skyriaus vadas.

39.    KILIJONAS JONAS, Mykolo-„MIKAS”. Gimęs 1915 m. Iš Pagirių valsčiaus, Maišymų kaimo. „VYČIO” apygardos vado pavaduotojas.

40.    KILIJONAS ANTANAS, Mykolo. Gimęs 1914 m. Iš Pagirių valsčiaus, Maišymų kaimo. Žuvo 1949 m.

41.    KULIKAUSKAS FELIKSAS. Gimęs 1920 m. Vaivadiškių kaime.

42.    KADŽYS VLADAS. Iš Pagirių valsčiaus, Vaivadiškių kaimo. Miręs.

43.    KADŽYS ALBINAS. Iš Pagirių valsčiaus, Vaivadiškių kaimo. (Išsislapstė nuo arešto. Miręs.)

44.    KADŽYS ANTANAS-„ŠEŠIAPŪDIS”.

45.    KIŠKIS JUOZAS. 40 metų amžiaus. Iš Taujėnų valsčiaus, Užulėnio kaimo.

46.    KIRDONIS KAZYS-„NEMŪRA″. Iš Ramygalos rajono, Vivonių kaimo. Žuvo 1952 m. 32 metų amžiaus.

47.    KIRDONIS PRANAS. Iš Ramygalos rajono, Vivonių kaimo. (Žuvo 1948 m. Suratgalio kaime.)

48.    KUPČIŪNAS VINCAS, Vinco-„ĄŽUOLAS”, „SAVANORIS″.

Veikė „KLEVO” būryje. Gimęs 1931 m. Kėdainių rajone, Noreikių kaime.

49.    LIUBARTAS JONAS, Jono. Gimęs 1921 m. Pagirių valsčiuje, Aleksandriškio kaime.

50.    LENICKAS STASYS. Gimęs 1918 m. Pagirių valsčiuje, Bebrikių kaime. Žuvęs.

51.    LYBERIS ALBINAS. Iš Ramygalos rajono, Maulių kaimo. Žuvo 1949 m.

52.    LINKONIS JONAS. Iš Ramygalos rajono, Steponavos kaimo. Žuvo 1948 m.

53.    LINKONIS PRANAS-,,VYRELIS”. Iš Ramygalos rajono, Steponavos kaimo. Žuvo 1952 m. vasarą.

54.    LUKŠYS STASYS, Jono-„KIŠKIS″. Gimęs 1907 m. Dotnuvos rajone, Noručių kaime.

55.    LIŠKA VLADAS. Iš Ramygalos rajono, Steponavos kaimo. Žuvo 1947 m. gruodžio mėn. 26 d.

56.    LECKAS JUOZAS - „BERŽAITIS”. 20 metų amžiaus. Iš Vivonių kaimo.

57.    MALAKAUSKAS ALFONSAS, Kosto. Gimęs 1923 m. Pagirių valsčiuje, Nedervų kaime.

58.    MIŠKINIS JUOZAS, Igno. Gimęs 1906 m. Pagirių valsčiuje, Dargužių kaime.

59.    MINCĖ ALBINAS. Gimęs 1908 m. Pagirių valsčiuje, Nedervų (Valakų) kaime. Žuvo Vaivadiškių kaime.

60.    MAROZAS ALEKSAS. 30 metų amžiaus (raišas). Iš Pagirių valsčiaus, Vaivadiškių kaimo. (Legalizavosi. Miręs.)

61.    MASYS ANTANAS-„TITNAGAS″, „ŠEŠIUKLASIUDURNIS”, 25 metų amžiaus. Iš Pagirių valsčiaus, Maulių kaimo. Žuvo 1949 m.

62.    MAROZAS PETRAS-„ŠIURNA”. Iš Ramygalos rajono, Lasongalio kaimo. Žuvęs.

63.    MACKEVIČIUS JONAS. Iš Ramygalos rajono, Maulių kaimo. Žuvo 1949 m.

64.    MIKĖNAS VYTAUTAS-„TANKISTAS”. Iš Miškinių kaimo. Žuvo 1952 m. vasario mėn. 13 d.

65.    MIŠKINIS IGNAS-„IGNASIUKAS”. Žuvo 1952 m. vasario mėn. 19 d.

66.    OKMANAS VLADAS. Iš Pagirių valsčiaus, Leliūnų kaimo.

67.    PAVASARIS STASYS, Kosto. Gimęs 1914 m. Pagirių valsčiuje, Kreivių kaime.

68.    PODŽECKAS STEPAS. 22 metų amžiaus. Iš Pagirių valsčiaus, Tulpiakiemio kaimo. Žuvęs.

69.    PAKALNIS STASYS. Gimęs 1910 m. Pagirių valsčiuje, Žilionių kaime.

70.    PABRINKIS PETRAS -„TETULYTĖ”. Iš Kėdainių rajono. Žuvo 1953 m. vasario mėn. 15 d.

71.    PALINAUSKAS PETRAS, Valentino-„VILKAS”. Gimęs 1918m. Kėdainių rajone, Liolių kaime. Paimtas gyvas 1953 m. spalio 8 d. Kėdainių MGB.

72.    PALINAUSKAS ANTANAS, Valentino-„KLEVAS”. Gimęs 1916 m. Būrio vadas iš Liolių kaimo.

73.    PODŽECKAS JONAS-„TĖVAS”. Iš Pagirių valsčiaus, Tulpiakiemio kaimo. Būrio vadas. Žuvo 1947 m. rugpjūčio mėn.

74.    PLANKIS IGNAS, Juozo. 29 metų amžiaus. Iš Pagirių valsčiaus, Plankių kaimo. Žuvo Šukionių kaime.

75.    RAILA VLADAS, Jurgio. Gimęs 1911 m. Pagirių valsčiuje, Dargužių kaime. Žuvo 1945 m. gruodžio mėn.

76.    RAILA JONAS, Jurgio. Gimęs 1892 m. Pagirių valsčiuje, Joknių kaime. Žuvęs.

77.    RAILA SIMAS, Jurgio. Gimęs 1912 m. Pagirių valsčiuje, Margių kaime. (Buvo teistas, grįžo ir gyveno Panevėžyje. Miręs.)

78.    RASTAUSKAS JONAS-„SERŽANTAS”. Iš Ramygalos rajono, Pauslajo kaimo. Žuvo 1948 m. (pas ČERNIAUSKĄ Tulpiakiemio kaime).

79.    RAILA VLADAS-„MAKLIAKAS”, „MYKOLAITIS”. Būrio vadas. Gimęs 1925 m. Pagirių valsčiuje, Vivonių kaime.

80.    RAILA STASYS-„BAKONIS”. 23 metų amžiaus. Iš Pagirių valsčiaus, Žilionių kaimo.

81.    RAILA DOMINYKAS-„KARDELIS”. 25 metų amžiaus. Iš Pagirių valsčiaus, Žilionių kaimo.

82.    SADZEVIČIUS MYKOLAS, Jono. Gimęs 1885 m. Pagirių valsčiuje, Tulpiakiemio kaime. (Areštuotas ir dingęs be žinios.)

83.    SINIAUSKAS JONAS. Iš Pagirių valsčiaus.

84.    STASIUKAITIS JONAS-„ĄŽUOLAS”. Žuvęs 1952 m. vasario mėn. 13 d.

85.    SMETONA MARIJONAS-„KOMENDANTAS”. Iš Kavarsko rajono, Užulėnio kaimo. Žuvo 1953 m. birželio mėn. 19 d.

86.    SMETONA ALFONSAS, Baltraus-,,ŽYGAUDAS”. Gimęs 1915 m. „VYČIO” apygardos vado adjutantas. Žuvo 1950 m. liepos mėn. 5 d.

87.    SIURBLYS - BANECKAS BRONIUS-„ŠPOKAS”. Iš Ramygalos rajono, Kušleikiškio kaimo. Žuvo 1953 m. gegužės mėn. 22 d.

88.    ŠIRKA STASYS. Gimęs 1921 m. Iš Pagirių valsčiaus.

89.    ŠIRKA JONAS. Iš Pagirių valsčiaus, Paguirių kaimo.

90.    ŠUKYS MEČISLOVAS. Iš Paguirių kaimo.

91.    ŠEMBERGAS (NAVICKAS ANTANAS). Gimęs 1906 m.

92.    ŠIRKA LIONGINAS-„JABLONSKAS”. Iš Pagirių valsčiaus, Paguirių kaimo. (Jį nušovė patys partizanai.)

93.    ŠEMEŽYS JUOZAS„TIKRAS BROLIS”. Iš Pagirių valsčiaus, Steponavos kaimo.

94.    ŠEMEŽYS MYKOLAS-„MYKOLAS”, „ARAS”, „PUTINAS”.

Gimęs Steponavos kaime. Vienu metu buvo „VYČIO” apygardos vadas. Žuvo 1951 m. balandžio mėn. 29 d.

95.    ŠAULYS STASYS. 30 metų amžiaus. Iš Žilionių kaimo, Pagirių valsčiaus.

96.    VAITELIS DANIELIUS, Petro-,, ATAMANAS”, „BRIEDIS”,

„SAMANIS”. Gimęs 1908 m. Pagirių valsčiuje, Aneliavos kaime. Būrio vadas ir „VYČIO” apygardos vadas. Žuvo 1948 m. gegužės mėn. 13 d.

97.    VAIČIŪNAS VLADAS, Jono-,ŽILVITIS”. Gimęs 1912 m. Pagirių valsčiuje. Žuvo 1950 m.

98.    VAIČIŪNAS DOMAS, Petro. Gimęs 1896 m. Pagirių valsčiuje, Tulpiakiemio kaime.

99.    VĖBRA ANTANAS, Petro. Gimęs 1925 m. Pagirių valsčiuje, Kezų kaime.

100.    VĖBRA JONAS, Petro. Gimęs 1922 m.

101.    BALAIŠYTĖ KOTRYNA. Iš Pagirių valsčiaus, Dainių kaimo. (Partizanų rėmėja. Išsislapstė nuo trėmimo.)

102.    VANSKAVIČIUS JONAS, Antano. Iš Čerelių kaimo. (Nušautas partizanų.)

103.    ŽUKAUSKAS STASYS, Petro-„LAPAS”. Gimęs 1918 m. Kėdainių rajone, Pašėtės kaime. Žuvo 1952 m.

104.    VITAS JULIUS. Iš Ramygalos rajono, Bitinų kaimo. Žuvo 1948 m.

105.    PAKELTIS ANTANAS-„POTIOMKIN AS”. Iš Pagirių valsčiaus, Užuraisčių kaimo. Žuvo 1945 m.

106.    ŠYVIS ANTANAS-„ŠALAPKA”. Iš Pagirių valsčiaus, Užuraisčių kaimo. Žuvo 1948 m.

107.    PODŽECKAS VYTAUTAS. Iš Pagirių valsčiaus, Tulpiakiemio kaimo. Žuvo 1945 m. sausio mėn.

108.    PLANKIS ANTANAS. Iš Plankių kaimo. Žuvo.

109.    NACEVIČIUS ANTANAS. Žuvo 1950 m. Žilionių kaime.

110.    VAIČIŪNAS ANTANAS-„RUGELIS”. Gimęs 1927 m. Siesi kuose. Žuvo 1950 m.

111.    MAROZAS JONAS. Žuvo 1948 m. Suratgalio kaime.

112.    ČIŽAUSKAS EDVARDAS - „DŽIUGAS”. Gimęs 1915 m. Bū ryje nuo 1944 m. spalio mėn. Būrio vadas.

Lietuvos SSR Vidaus reikalų liaudies komisarui
saugumo komisarui drg. BARTAŠIŪNUI

L.4    SPEC. PRANEŠIMAS

apie 23-jų Pagirių valsčiaus naikintojų būrio kareivių
pasitraukimą

Pranešu, kad š. m. balandžio mėn. 17 d. grupė Pagirių valsčiaus NKVD skyriaus naikintojų būrio karių (iš viso 23 asmenys) kartu su geriausiais ginklais bei šaudmenimis pasitraukė iš NKVD skyriaus priklausomybės ir prisijungė prie banditų būrio, veikiančio Pagirių ir Siesikų valsčiuose.

Pasitraukimo aplinkybės šios: 1945 m. balandžio 17 d. naktį bu-dinčiuoju naikintojų dalinyje buvo paskirtas naikintojas JAKAS VLADAS, Mato, gim. 1910 m. Bebrikių kaime, Pagirių valsčiuje (buvęs Lietuvos armijos seržantas). Su 23-imis naikintojais išėjo į VAITELIO būrį, su savimi pasiimdami tokius ginklus bei šaudmenis:

kulkosvaidis - 1 vnt.

PPŠ automatai - 3 vnt.

šautuvai - 14 vnt.

šoviniai šautuvams - 200 vnt.

šoviniai automatams - 240 vnt.

Pasitraukimo iniciatorius ir organizatorius JAKAS VLADAS, su juo kartu pasitraukė šie naikintojai:

1.    JAKAS VYTAUTAS, gim. 1920 m., iš Bebrikių kaimo.

2.    JAKAS EDVARDAS, gim. 1924 m., iš Bebrikių kaimo.

3.    MARKEVIČIUS VYTAS, gim. 1915, iš Aneliavos kaimo.

4.    KARANDZEVIČIUS VINCAS, gim. 1917 m., iš Pagirių valsčiaus, Paobelio (dabar - Tulpiakiemio) kaimo.

5.    GRAUŽINIS VACYS, gim. 1909 m., iš Žižmių kaimo, Pagirių valsčiaus.

6.    JANKŪNAS HENRIKAS, gim. 1922 m., iš Runeikių kaimo, Pagirių valsčiaus.

7.    GRIGAS PETRAS, gim. 1920 m., iš Maulių kaimo, Pagirių valsčiaus.

8.    ŠIRKA VINCAS, gim. 1921 m., iš Bebrikių kaimo, Pagirių valsčiaus.

9.    ŠIRKA ALEKSAS, gim. 1925 m., iš Paguirių kaimo, Pagiriųvalsčiaus.

10.    PUČINSKAS VYTAUTAS, gim. 1921 m., iš Runeikių kaimo.

11.    ŠIRKA PRANAS, gim. 1925 m., iš Bebrikių kaimo (gyvena Siesikuose).

12.    BUKLYS HENRIKAS, gim. 1924 m., iš Zapranų kaimo, Pagirių valsčiaus.

13.    VĖBRA ALBERTAS, gim. 1923 m., iš Griniškių kaimo, Pagirių valsčiaus.

14.    DUBAUSKAS JULIUS, gim. 1921 m., iš Pagirių valsčiaus, Paobelio (dabar - Tulpiakiemio) kaimo.

15.    LYBERIS ALBINAS, gim. 1912 m., iš Maulių kaimo.

16.    PAULAUSKAS STASYS, gim. 1924 m., iš Vaiškonių kaimo, Pagirių valsčiaus.

17.    DARGUŽIS ANTANAS, gim. 1925 m., iš Aukštuolių kaimo, Pagirių valsčiaus.

18.    GRINYS VLADAS, gim. 1915 m., iš Pagirių valsčiaus, Leliūnų kaimo.

19.    SINIAUSKAS PETRAS, gim. 1924 m., iš Pagirių valsčiaus, Leliūnų kaimo.

20.    MAROZAS BRONIUS, gim. 1924 m., iš Vaivadiškių kaimo, Pagirių valsčiaus.

21.    GOCHMANAS JUOZAS, gim. 1914, iš Paobelio (dabar - Tulpiakiemio) kaimo, Pagirių valsčiaus.

22.    DANILEVIČIUS STASYS, gim. 1917, iš Paobelio (dabar - Tulpiakiemio) kaimo, Pagirių valsčiaus.

Į įvykio vietą nedelsiant buvo išsiųsta 10-ies naikintojų karių grupė iš Siesikų valsčiaus NKVD skyriaus ir apskrities „OBB” (kovai su banditizmu skyrius) NKVD skyriaus oper. įgaliotinis. Vėliau tą pačią dieną pasiųsta NKVD kariuomenės kuopa, kuri dislokuota Siesikų valsčiuje.

Duotas įsakymas atlikti atitinkamą darbą su išėjusiųjų pas banditus giminėmis, kad pastarieji per tris dienas grįžtų atgailaudami ir grąžintų ginklus. Praėjus nurodytam laikui ir neatėjus su atgaila, atlikti turto bei galvijų konfiskaciją. Likusiems kariams naikintojams Pagirių valsčiaus NKVD skyriuje atlikti masinį aiškinamąjį darbą.

Ukmergės NKVD skyriaus viršininkas
saugumo kapitonas /NIKITIN/

L.12

1945 m. balandžio 25 d.

Nr. 36/653
Ukmergė

(Kitoje pažymoje nurodyta, kad JAKO VLADO būrys susideda iš 18-19 pasitraukusių iš tarnybos buvusių stribų ir veikia Ukmergės apskrityje, Pagirių, Siesikų valsčiuose. - R. K.) JAKO būrys turi savo rėmimo bazę bei ryšius ir ryšių punktus pas šiuos gyventojus:

1.    ŠIRKA STASYS, gim. 1887 m. Pagirių kaime.

2.    ŠIRKA MYKOLAS iš Pagirių kaimo.

3.    MINCĖ BALTRUS, 60 metų amžiaus, iš Nedervų kaimo.

4.    JAKUBONIS JONAS iš Giratiškių kaimo.

5.    JANKŪNAS STANISLOVAS, 55 metų amžiaus, iš Belazariškių kaimo.

6.    IVANAUSKAS VITALIJUS iš Kačėniškių kaimo.

7.    KILIJONAS KAZYS, Mykolo, iš Runeikių kaimo.

Šį būrį seka agentai: „SASNAUSKAS”, „KIŠKIS”, „ČERNOV” ir „KAZEMAT”.

PAŽYMA

Dėl EIVOS VYTAUTO būrio, kuris veikia Ukmergės
apskrityje Siesikų, Taujėnų ir Pagirių valsčiuose

1945 m. liepos 7 d.

Iki 1945 m. sausio 8 d. EIVOS būrys priklausė KRIKŠTAPONIO banditų formuotei, o po jos sunaikinimo įsijungė į VAITELIO vadovaujamą junginį.

Banditų grupę sudaro 18-20 žmonių, iš kurių nustatyti šie:

1.    EIVA VYTAUTAS iš Pagirių valsčiaus, Bitinų kaimo.

2.    TALALAS IGNAS, Petro, gim. 1910 m., iš Siesikų valsčiaus, Meilūnų kaimo.

3.    TALALAS PETRAS, Kazio, iš Siesikų valsčiaus, Meilūnų kaimo.

4.    ZIMBLYS PETRAS iš Siesikų valsčiaus, Gružų kaimo.

5.    MASKOLIŪNAS EDVARDAS iš Mikėnų kaimo.

6.    GRIGONIS JONAS iš Pagirių valsčiaus, Bitinų kaimo.

7.    VĖBRA ANTANAS iš Bitinų kaimo.

8.    ZIMBLYS IGNAS iš Siesikų valsčiaus, Gružų kaimo.

9.    VAIČIŪNAS ANTANAS iš Pagirių valsčiaus.

10.    JUCHNEVIČIUS DOMINYKAS iš Keručių kaimo.

EIVOS būrys turi du rusiškus kulkosvaidžius, šautuvus ir automatus, dalis banditų turi granatas, atsargoje - vieną dėžę rusiško šautuvo šovinių.

Būrys turi rėmimo ryšius šių gyventojų sodybose:

1.    ŠIRVYS PRANAS - Gružų kaime.

2.    TALALAS JONAS - Meilūnų kaime.

3.    JUCHNEVIČIUS - Keručių kaime.

4.    VAIČIUS JONAS - Gružų kaime.

EIVOS būrys kovoja dėl nepriklausomos Lietuvos. Slapstosi Gružų miške, veikia šiose gyvenamose vietose: Aukštuolių kaime, Keručių kaime, Naujasodžiuos, Meilūnų ir Gružų kaimuose.

Būrį seka agentai: „OLGA”, „RAZUMAS”, „OSIP” ir kiti.

SSRS Vyriausiosios NKVD valdybos
kovoje su banditizmu viršininkui 
generolui leitenantui drg. LEONTJEVUI 
Maskva

SPEC. PRANEŠIMAS

1945 m. liepos 31 d. Ukmergės apskrities teritorijoje NKVD skyriaus darbuotojų buvo sulaikytas „ŽAIBO” būrio banditas

PUKAS ALBERTAS, Kazio, gim. 1924 m. Taujėnų valsčiuje, Pramislavos kaime, lietuvis, SSSR pilietis, nepartinis, išsilavinimas 8 kl., nevedęs, neteistas.

Tardymo metu buvo nustatyta: dirbdamas Užugirių progimnazijos direktoriumi, š. m. gegužės mėn. PUKAS iš savo namų banditų buvo išvestas į mišką, kur jis įstojo į banditų būrį, jam buvo duotas slapyvardis „ALBA UČITELIS”.

Būdamas būryje, PUKAS atliko mašininkės pareigas, spausdino nacionalistinius lapelius, kuriuos per ryšininkus platino gyventojams.

Apklausos metu PUKAS papasakojo, kad „ŽAIBO” būrys įeina į „KĘSTUČIO” vardo junginį, kurio sudėtyje yra keletas banditų būrių.

Šio junginio štabe PUKAS žino šiuos banditus:

VAITELIS - buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas, yra štabo viršininkas ir save įvardija pulko vadu.

DANYLA ANTANAS -„KIRNA”, VAITELIO pavaduotojas.

EGLINSKAS BALYS, propagandos skyriaus viršininkas, turi du pavaduotojus.

SMETONA MARIJONAS-„RIPKA”, sanitarinės dalies viršininkas.

Visi banditų būriai veikia Ukmergės apskrities teritorijoje. Be to, PUKAS išvardijo keletą jam žinomų šio būrio banditų.

PUKO apklausos metu imamės priemonių, padedančių nustatyti ir sulaikyti išvardintus banditus.

Apie rezultatus pranešime papildomai.

Lietuvos SSR Vidaus reikalų liaudies komisaras
generolas majoras /BARTAŠIŪNAS/

Lietuvos SSR NKVD sk. kovai su banditizmu
viršininkas papulkininkis/BURYLIN/

1945 m. rugpjūčio 29 d. Vilnius

L. 43

PAŽYMA

Dėl VAITELIO -,,ATAMANO” banditų junginio, veikiančio Ukmergės, Panevėžio ir Kėdainių apskričių teritorijose

1946 m. gegužės 25 d.

...Vadovas ir organizatorius banditų junginio yra:

KRIKŠTAPONIS, buvęs smetoninės armijos kapitonas, turėjo savo štabą, kuriame buvo vokiečių armijos karininkų.

Banditų junginį sudaro apie 230 žmonių, jis susideda iš keturių būrių.

I- ojo būrio vadas - VAITELIS DANIELIUS, Petro. Būrį sudaro apie 80 žmonių.

II- ojo būrio vadas - ŽERUOLIS PETRAS, s. Juozo, buvęs smetoninės armijos viršila. Būrį sudaro apie 40 žmonių.

III- iojo būrio vadas - PIVORAS ALFONSAS. Būrį sudaro apie 50 žmonių.

IV- ojo būrio vadas - DOVYDAS TADAS ir KUDELIS LEONAS.

Būrį sudaro apie 45 žmonės.

KRIKŠTAPONIO junginys turėjo 10-12 vnt. kulkosvaidžių, automatų, šautuvų ir didelį kiekį šaudmenų.

1945 m. čekistinės karinės operacijos metu štabas buvo sunaikintas, užmušti 34 banditai, tarp kurių ir pats KRIKŠTAPONIS. Po šios operacijos šitas junginys iširo. Po KRIKŠTAPONIO žuvimo banditų grupių likučiams vadovauja:

VAITELIS DANIELIUS, Petro -„ATAMANAS”, gim. 1908 m. Aneliavos kaime, Pagirių valsčiuje, buvęs smetoninės armijos leitenantas. 1939 m. išėjo į atsargą ir dirbo Pagirių ir Siesikų valsčiuose eiguliu.

Per agentūrą nustatyta, kad VAITELIO junginys veikia Ukmergės apskrities Pagirių, Siesikų valsčiuose, Kėdainių apskrities Šėtos, Kėdainių ir Surviliškio valsčiuose, Panevėžio apskrities Ramygalos ir Raguvos valsčiuose.

Į VAITELIO junginį įeina 11 grupių, kuriose yra iki 260 banditų.

L.44

1.    VAITELIO būrys (štabas ir jo apsauga) iki 30-35 žmonių, veiklos zona - Leliūnų, Žižmių, Paobelio kaimai.

2.    SURVILOS-„ŠARŪNO” būrys 25-30 žmonių, veiklos zona -

Gružų, Šiliūnų kaimai Siesikų valsčiuje ir Varžų kaimas, Ringės viensėdis, Šalnų kaimas Taujėnų valsčiuje.

3.    JAKO būrys 20 žmonių, veiklos zona - Pagirių valsčiaus Gumbių, Margių, Vaiškonių kaimai.

4.    KUDELIO-„DIEDUKO” būrys 10 žmonių, veiklos zona - Padubilčių, Daugailių, Belazariškių kaimai Siesikų valsčiuje.

5.    SAULIŪNO būrys 15 žmonių, veiklos zona - Taujėnų valsčiaus Punių, Jūsiškio II-as kaimas, Pramislavos kaimai.

L. 45                  Panevėžio apskritis

1.    BLĖKOS būrys. Į jo sudėtį įeina DOBROVOLSKIO-„ČEPONIO”

grupė iki 30 žmonių, veikia Raguvos valsčiaus teritorijoje.

2.    KECIORIO būrys 24 žmonės, veiklos zona - Vadoklių valsčiaus teritorija.

3.    UŽKURAIČIO būrys, priskaičiuojama iki 30 žmonių, veiklos zona - Ramygalos valsčiaus teritorija.

4.    PAŽERSKIO-„TĖVO” būrys iki 18 žmonių, veikia Ramygalos valsčiaus teritorijoje.

L. 45              Kėdainių apskritis

1.    JUKŠTOS ANTANO būrys iki 30 žmonių, veiklos zona - Šėtos,

Kėdainių, Žeimių valsčių teritorijos.

2.    KARBOČIAUS-„BITUTĖS” būrys iki 12 žmonių, veikia Kėdainių ir Surviliškio valsčių teritorijose.

Panevėžio MVD skyriuje iš skirtingu metu areštuotų banditų PIKAUSKO JUOZO, URBONO, RIMAVIČIAUS, taip pat 1946 m. gegužės mėn. areštuoto KECIORIO būrio bandito ADOMAVIČIAUS parodymų žinoma, kad šiuo metu VAITELIS turi štabą, kurio viršininkas yra banditas DANYLA, VAITELIO pavaduotojas yra būrio vadas

BLĖKA ALFONSAS (turi būti BLĖKA PETRAS - R. K.), buvęs smetoninės kariuomenės leitenantas.

VAITELIO štabas dislokuotas Ukmergės apskrities teritorijoje, iš kur koordinuojama banditų būrių veikla Panevėžio ir Kėdainių apskrityse.

Iš aktyviausių būrių, įeinančių į VAITELIO junginį, yra SURVILOS ir BLĖKOS būriai.

Š. m. vasario 15 d. Panevėžio MVD sk. agento „VANDOS” duomenimis Raguvos miške buvo atlikta operacija, kurios metu užmušta 19 ir paimti gyvi 2 banditai iš DOBROVOLSKIO ir BALTUŠNIKO būrių.

Paimtas banditas URBONAS nurodė BALTUŠNIKO būrio likusių narių slapstymosi vietą. Vasario 18 d. atliktos operacijos metu užmušti 6 banditai ir paimti du rankiniai kulkosvaidžiai.

Š. m. sausio mėn. pagal gautus agentūrinius duomenis Girelės miško masyvo rajone šalia esančių Pagirių valsčiaus kaimų buvo atlikta čekistinė karinė operacija, kurios metu užmušta 14 banditų.

Š. m. kovo mėn. Kėdainių MVD areštavo JUŠKOS būrio 15 banditų, tarp jų buvusį būrio vadą OLBERGĄ, kuris 1945 m. vadovavo antisovietinei organizacijai ir ginkluotai grupei, turinčiai ryšį su nacionalistiniu pogrindžiu.

VAITELIO banditų junginio sekime dirba vidinis agentas „BLĖKA”, agentai: „VANDA”, „BERŽAS”,,MIŠKINIS”, „MIRTA”, „TAURAS”, „BITOS”, maršrutinis agentas „SVOJ”.

VAITELIO junginio aktyvesniam sekimui ruošiama užverbuoti vidiniu agentu iš VAITELIO štabo bandito sesuo GRAUŽINAITĖ JANINA iš Pagirių valsčiaus, Žižmių kaimo, dėl verbavimo studijuojami VAITELIO giminiški ryšiai Pagirių valsčiuje, Laumėnų kaime, kur gyvena VAITELIO brolio žmona.

Remiantis agentūriniais duomenimis, Pagirių klebonas PRANAS GAIŽAUSKAS su VAITELIU palaiko ryšį. Klebonas GAIŽAUSKAS „paimtas” į aktyvų agentūrinį sekimą.

Numatomas ir junginio dalyvių verbavimas.

Lietuvos SSR MVD „BB” I sk. viršininkas
papulkininkis /VASILJEV/

1946 m. gegužės 26 d.

Vilnius

L. 61

PAŽYMA

1946 m. birželio 1 d. duomenys

Banditų būrys, veikiantis Siesikų, Panoterių ir Deltuvos valsčiuose, Ukmergės apskrityje, įeina į VAITELIO-,,ATAMANO” junginį bei antisovietinę LLA organizaciją.

Būrys susikūrė 1944 m. rugsėjo mėn. ir jam vadovavo KUDELIS LEONAS, anksčiau buvo nurodyta, kad vadovavo ŽIŽMINSKAS-„DIEDUKAS”, Deltuvos miestelio gyventojas. Būryje buvo apie 3035 žmones.

1945 m. vasarą po eilinės operacijos būrys buvo išsklaidytas. Išsklaidyto būrio likučiai ir kitos grupės išsiskirstė į mažas grupeles ir, neturėdamos bendros vadovybės, slapstėsi sodybose ir miškuose ankstesniojo veiklos rajono ribose.

Š. m. balandžio mėn. į Viliukų mišką, kuris yra Siesikų ir Deltuvos valsčių ribose, iš „ATAMANO” štabo atėjo DAMBRAUSKAS JONAS ir NARKEVIČIUS, kurie per labai trumpą laiką suformavo banditų būrį iki 35 žmonių. Kada DAMBRAUSKAS išėjo, būriui vadovauti pasiliko NARKEVIČIUS BENEDIKTAS, 23-24 metų amžiaus, iš Siesikų valsčiaus, Šiliūnų kaimo; slapyvardis „ALGIS”.

Būrio sudėtis:

1.    NARKEVIČIUS BENEDIKTAS-,,ALGIS”, 23-24 m. amž., iš Šiliūnų kaimo. Būrio vadas.

2.    POCIŪNAS PETRAS-„RIMANTAS”, 23 m. amž., iš Veprių valsčiaus.

3.    ŽIŽMINSKAS KAZYS, Stasio-„VAIDILA”, gim. 1925 m. Deltuvos valsčiuje, Atkočių kaime.

4.    BELICKAS JULIUS, Karolio-„KLEVAS”, gim. 1923 m. Deltuvos valsčiuje, Atkočių kaime.

5.    JASIŪNAS STASYS-„GRANATAS”, 22-23 m. amž., iš Panoterių valsčiaus.

6.    ŽLIOBA PETRAS-„BARAVYKAS”, gim. 1919 m. Deltuvos vals

čiuje, Kreivių kaime.

7.    BAREIKA ADOLFAS-„HITLERIS”, gim. 1924 m. Pagirių valsčiuje.

8.    PINKEVČIUS ANTANAS-„MEŠKĖNAS”, gim. 1919 m. Siesikų valsčiuje, Kačėniškių kaime.

9.    PINKEVIČIUS VYTAUTAS-,,ŠAKĖNAS”, „POVARAS”, gim. 1924 m. Kačėniškių kaime.

10.    KLIČIUS JUOZAS-„ŠARŪNAS”, 28 m. amž, Siesikų valsčiaus, Laužupės kaimo gyventojas.

11.    ŽIŽMINSKAS KAZYS-„DIEDUKAS”, „VAIDILA”, kilęs iš Deltuvos miestelio, 21-ojo skyriaus vadas. Žuvęs 1947 m.

12.    KLIČIUS DONATAS, 24 m. amž., iš Laužupės kaimo.

13.    VITKAUSKAS STASYS-„ĖTLIS”, 23 m. amž., iš Siesikų valsčiaus, Madardiškių kaimo.

14.    REKLICKAS VYTAUTAS-„LUČYS” 23 m. amž., iš Deltuvos valsčiaus, Jakutiškių kaimo. Žuvęs 1947 09 20.

15.    REKLICKAS POVILAS-/VYTENIS”, 21-22 m. amž., iš Jakutiškių kaimo.

16.    ANDRIŪNAS JUOZAS-„ŠTURMAS”, 35 m. amž., iš Jakutiškių kaimo.

17.    VENCKUS VACYS, Mykolo-„JONAITIS”, 30 m. amž., iš Siesikų valsčiaus, Bardiškėlių kaimo.

18.    ATKOČIŪNAS ALFONSAS-„GLEMŽA”, 30 m. amž., iš Siesikų valsčiaus, Padubilčių kaimo.

19.    ZEZYS JONAS-„KRIENAS”, 27 m. amž., iš Siesikų valsčiaus, Padubilčių kaimo.

20.    KRIKŠTAPONIS JONAS-„BAUBLYS”, 30 m. amž., iš Siesikų valsčiaus, Madardiškių kaimo.

21.    VENCKUS BRONIUS, Mykolo-„MEITELIS”, gim. 1923 m. Siesikų valsčiuje, Bardiškėlių kaime.

22.    KLIČIUS STASYS-„KIAUNĖ”, 20 m. amž., iš Siesikų valsčiaus, Laužupės kaimo.

23.    MINGAILA ANTANAS, 23 m. amž., iš Siesikų valsčiaus, Šiliūnų kaimo.

24.    AUGŪNAS EDVARDAS-„KLAJŪNAS”, 22 m. amž., iš Siesikų valsčiaus, Šiliūnų kaimo.

25.    PAŠKAUSKAS VLADAS-„RAUDONIS”, 23 m. amž., iš Siesikų valsčiaus, Miliūnų kaimo.

26.    IVAŠKEVIČIUS IPOLITAS-„RICKUS”.

27.    ČIŽAUSKAS MEDARDAS-„KIELĖ”, 32 m. amž., iš Kurklių valsčiaus.

28.    JALINSKAITĖ JANĖ-„AUDRA”.

29.    VILDŽIŪNAS PETRAS-„PLIENAS”, 35 m. amž., iš Kurklių valsčiaus.

30.    KINERTAS BRONIUS-„ARMINAS”, 22 m. amž.

31.    VASILIAUSKAS PETRAS, Stasio-„ŠIMULIONIS”, gim. 1924 m. Deltuvos valsčiuje, Atkočių kaime.

32.    GŽIMAILA LEONAS-„DZIADAS”.

33.    VENCKUS STASYS, Povilo-„BERŽAS”, 24 m. amž., iš Deltuvos valsčiaus, Atkočių kaimo.

34.    BELICKAS LIUDAS-„JAUNUTIS” 17 m. amž.

35.    ŽLIOBA ALFONSAS-„KĖKŠTAS”, 23 m. amž., iš Deltuvos valsčiaus, Kreivių kaimo.

36.    ČEPONIS ALGIRDAS-,,AITVARAS”.

37.    KUODIS PETRAS-„RAGAIŠIS”, 25 m. amž., iš Deltuvos valsčiaus, Kreivių kaimo.

Š. m. gegužės mėn. iš šio būrio buvo paimtas gyvas VASILIAUSKAS PETRAS-„ŠIMULIONIS”, kuris atvirai prisipažino ir patvirtino tai, kas aukščiau išvardinta.

„ALGIO” būrys sudarytas iš trijų skyrių, turi 6 kulkosvaidžius, automatus ir šautuvus. Veiklos zona: Viliukų, Vieversių miškai bei Siesikų, Panoterių ir Deltuvos valsčių teritorija.

Sekimą, kontrolę ir bendrą vadovavimą, persekiojant „ALGIO” būrį, atlieka MVD skyriaus viršininko pavaduotojas - kapitonas MAMAJEV.

VAITELIO-„ATAMANO” banditų junginio sekimui pasiųsti agentai: „KULIKOVA”, „TIMOFEJEVA”, gyvenanti banditų rėmėjo ir ryšininko JABLONSKO namuose, ir kiti.

L. 12

1946 m. kovo mėn.

PLANAS

agentūrinių operatyvinių priemonių dėl
VAITELIO banditų junginio likvidavimo

I. Dėl VAITELIO būrio (štabo ir jo apsaugos)

1. Pagirių valsčiuje, Žižmių kaime gyvena GRAUŽINAITĖ JADZĖ, kurios brolis GRAUŽINIS VACLOVAS yra VAITELIO būrio narys ir kuri su juo palaiko ryšį. Per GRAUŽINAITĘ išvesti jos brolį GRAUŽINI į nelegalų susitikimą ir užverbuoti jį vidiniu agentu. Jeigu šioji nesutiktų, perspėti, kad jos tėvų ūkis bus konfiskuotas.

Vykdo: NKGB viršininko pavaduotojas GORSKIJ, oper. įgaliotinis KAŠIGIN.

Vykdymo laikas: 1946 03 20.

2.    Pagal gautą operatyvinę medžiagą, informatoriui „VANIA” žinoma, kad Pagirių valsčiaus teritorijoje Limonių kaime gyvena VAITELIO brolio žmona. Žmonos vyras JONAS GRINYS ir Gumbių kaimo RADZEVIČIUS taip pat VAITELIO giminaitis, kuriuos pastarasis periodiškai lanko.

Nurodytų giminystės ryšių išaiškinimui ir VAITELIO pas giminaičius apsilankymo laiko nustatymui atlikti ne mažiau kaip tris naujų agentų verbavimus iš asmenų, turinčių pasitikėjimą tarp tų giminaičių.

Vykdo: NKGB oper. įgaliotinis KAŠIGIN,

NKGB oper. įgaliotinis PRIVALOV.

Vykdymo laikas: 1946 01 15.

3.    Per informatorių „VANIA” nustatyta, kad VAITELIO giminaitis JONAS GRINYS palaiko artimą ryšį su Pagirių kunigu GAIŽAUSKU PRANU ir yra įtariama, kad kunigas asmeniškai susietas su VAITELIU.

Išstudijuoti operatyvinių agentūrinių priemonių planą dėl GAIŽAUSKO sekimo ir dėl jo galimo ryšio su VAITELIU nustatymo.

Vykdo: NKGB viršininko pavaduotojas BORSKIJ,

NKGB oper. įgaliotinis PRIVALOV.

Vykdymo laikas: 1946 03 09.

4. Iš informatoriaus „VANIOS” medžiagos pastebėta, kad Pagirių valsčiuje, Padubilčių kaime pas VAITELIO žmonos seserį (pavardė nenustatyta) yra bunkeris-ligoninė, kur šiuo metu slepiasi keletas žmonių - sužeisti banditai.

Nustatyti VAITELIO žmonos sesers pavardę ir tikslų jos adresą. Nustačius organizuoti čekistinę karinę operaciją.

Vykdo: NKVD sk. viršininkas BELIK,

NKGB oper. įgaliotinis KAŠIGIN.

Vykdymo laikas: 1946 03 15.

5.    Per agentūrą nustatyta, kad Pagirių valsčiaus, Šiliūnų kaimo gyventojas LIUBARTAS yra VAITELIO ryšininkas ir tuo pačiu aprūpina medikamentais sužeistus banditus, žino jų slapstymosi vietas. Po to, kai bus atlikta čekistinė karinė operacija ir likviduotas bunkeris pas VAITELIO žmonos seserį, būtina atlikti:

a)    sudaryti melagingą būrį iš patikrintų liaudies gynėjų, vadovaujamų oper. įgaliotinio, gerai kalbančio lietuviškai, ir pasiųsti šią grupę pas LIUBARTĄ ištirti, kokiomis aplinkybėmis buvo rastas ir sunaikintas bunkeris.

b)    tyrimo metu LIUBARTAS turi būti nuodugniai apklaustas kaip asmuo, kaltas dėl banditų, buvusių bunkery-ligoninėj, išdavimo, taip pat turėtų būti apklaustas apie kitus būrio ryšininkus ir jų elgesį. Apklausą užprotokoluoti ir, įsitikinus, kad „nuoširdžiai” prisipažįsta esąs nekaltas dėl bunkerio-ligoninės iššifravimo, gavus duomenis apie jo atsidavimą banditams, nurodžius jam tolimesnę veiklą, LIUBARTĄ paleisti.

c)    po nurodytų priemonių įvykdymo, po dviejų trijų dienų LIUBARTĄ slapta sulaiko kiti operatyviniai darbuotojai, iššifruoja mūsų gautą medžiagą - iš neva nušauto bandito paimtus jo nurodytus duomenis (apklausos protokolą), atlieka griežtą LIUBARTO apklausą; pagal apklausos rezultatus jį užverbuoti.

Vykdo: NKVD sk. viršininkas BELIK,

NKGB oper. įgaliotinis KAŠIGIN.

6.    Dėl tikslesnės VAITELIO slapstymosi vietos nustatymo duoti užduotį šaltiniui „MIRTA” organizuoti susitikimą su jam gerai pažįstamu banditu iš VAITELIO būrio JASIUKONIU JONU.

Vykdo: NKGB vyr. oper. įgaliotinis CHLYZOV.

Vykdymo laikas: 1946 03 20.

7.    Per šaltinį „MIRTA” išaiškinti asmenis, anksčiau buvusius VAITELIO būryje, bet vėliau atsiskyrusius nuo būrio ir, bijant represijų, iki šio laiko gyvenančius nelegaliai, slapta juos paimti ir užverbuoti dėl įterpimo į VAITELIO būrį.

Vykdo: Taujėnų NKVD viršininkas FOKIN,

NKGB oper. įgaliotinis CHLYZOV.

II. Dėl DAMBRAUSKO JONO būrio

a) iš medžiagos, gautos asmeniškai kalbantis su informatoriumi „ORLIONOK”, nustatyta, kad pastarasis palaiko ypatingai artimus ryšius su būrio vadu DAMBRAUSKU, banditu ŠIRKA ir kitais, kurie dažnai lankosi pas jį bute ir rengia viso būrio išgėrimus.

Panaudojant šias galimybes, atlikti tokias priemones:

la. Asmenine informatoriaus „ORLIONOK” iniciatyva pastarojo bute suorganizuoti DAMBRAUSKO grupės banditų išgėrimą.

2a. Aprūpinti informatorių „ORLIONOK” chemine priemone banditams užmigdyti - įdėjus į alkoholį. Po atliktos priemonės areštuoti visus banditus kartu su informatoriumi.

Vykdo: NKGB viršininko pavaduotojas GORSKIJ,

NKGB oper. įgaliotinis KAŠIGIN.

Vykdymo laikas: 1946 04 15.

III.    Dėl SURVILOS-,,ŠARŪNO” būrio

1.    Turint omenyje, kad agentas „MIRTA” praeityje buvo artimas SURVILOS draugas, painstruktuoti pastarąjį dėl susitikimo suorganizavimo su SURVILA, kadangi SURVILA tiki agentu „MIRTA”, pokalbio metu išaiškinti jo būrio veikimo rajono ribas, jų dislokacijos vietą ir ryšininkus. Pagal gautus duomenis planuoti kitas priemones.

Vykdo: NKGB vy. oper. įgaliotinis CHLYZOV.

Vykdymo laikas: 1946 03 20.

2.    Agento „MIRTOS” duomenimis nustatyta, kad progimnazijos moksleivis MULERSKIS ALGIRDAS iš Taujėnų valsčiaus, Užugirio kaimo palaiko įtartinus ryšius, pats nusistatęs antisovietiškai ir klijavo antisovietinius lapelius su „ŠARŪNO” parašu. Yra pagrindo manyti, kad MULERSKIS yra SURVILOS būrio ryšininkas. Tuo remiantis, duoti agentui „MIRTA” užduotį suartėti su MULERSKIU, išnagrinėti jo ryšius su banditais ir, jei juos mes išaiškinsime, slapta jį paimti ir užverbuoti.

Vykdo: NKGB vyr. oper. įgaliotinis CHLYZOV.

Vykdymo laikas: 1946 03 20.

IV.    Dėl KUDELIO-„DIEDUKO” būrio

1. Per agentūrą nustatyta, kad ATKOČIŪNIENĖ iš Siesikų valsčiaus, Padubilčių kaimo, kurios vyras ATKOČIŪNAS yra KUDELIO būryje, ir ZEZYS iš Siesikų valsčiaus, Daugailių kaimo, kurio brolis irgi yra KUDELIO būryje.

Pasiųsti informatorius „AVTOMAT” ir „DUB” dėl nurodytų giminaičių, ar jų nelanko banditai, išstudijuoti banditų nuotaikas ir per šiuos giminaičius organizuoti laiškų pasiuntimą banditams ATKOČIŪNUI ir ZEZIUI su pasiūlymu išeiti į nelegalią padėtį arba legalizuotis ir, grasinant represijomis giminaičių atžvilgiu, pastariesiems pasiūlyti, kad jie taip pat banditams padarytų savo įtaką.

Vykdo: Siesikų NKVD viršininkas RIABININ,

NKGB oper. įgaliotinis LOZEV.

Vykdymo laikas: 1946 03 25.

2.    Agento „BITĖS” duomenimis, yra žinoma, kad Padubilčių kaimo gyventojas STALIŪNAS, buvęs banditas, nešiojasi ginklą - pistoletą „TT” ir palaiko ryšį su KUDELIU ir jo būriu. KUDELIS STALIŪNUI siūlo atlikti ryšininko rolę ir, banditų pavedimu, nuvažiuoti į Vilnių ir Kauną. Turint mintyje šią aplinkybę, būtina STALIŪNĄ slapta „nuimti”, atlikti aktyvią apklausą ir po prisipažinimo užverbuoti.

STALIŪNO slapto „nuėmimo” planą išnagrinėti ypatingai.

Vykdo: NKGB viršininko pavaduotojas GORSKIJ.

Vykdymo laikas: 1946 03 15.

3.    Iš agentūrinės medžiagos matyti, kad Siesikų valsčiaus, Daugailių kaimo gyventojas PUSVAŠKIS palaiko ryšį su KUNDELIO būriu ir savo bute periodiškai rengia banditų išgertuves. Tuo remiantis, per informatorius „AVTOMAT” ir „DUB” nustatyti banditų susirinkimo laiką pas PUSVAŠKĮ ir organizuoti ilgalaikę pasalą.

Vykdo: Siesikų NKVD viršininkas RIABININ,

NKGB oper. įgaliotinis LOSEV.

Vykdymo laikas: 1946 03 26.

V. Dėl SAULIŪNO būrio (Buvo „ŽAIBO” būrys. - R. K.)

I. Pagal gautus agento „KAČKAS” (tikriausiai „KAŽKAS” - R. K.) duomenis, SAULIŪNO būryje šiuo metu yra šešiolikmetis banditas TIMINSKAS KLEOPAS iš Taujėnų valsčiaus, Balelių kaimo, kurio tėvas areštuotas NKGB organų už antisovietinę veiklą. Šiuo metu Balelių kaime gyvena bandito TIMINSKO motina ir dvi dukros, yra ūkis.

Pagal agentūrinius duomenis, TIMINSKAS dažnai būna pas motiną ir reiškia norą išeiti iš būrio, bet bijo SAULIŪNO.

Tuo remiantis, turint galvoje bandito jauną amžių, pakalbėti su jo motina, pagrasinti represijomis jai, kaip „banditų šeimai”, priversti pastarąją išvesti sūnų į nelegalų susitikimą su oper. darbuotojais ir jį užverbuoti.

Vykdo: NKGB oper. įgaliotinis CHLYZOV.

Vykdymo laikas: 1946 03 20.

2.    Agentą „KAČKAS” nuodugniai painstruktuoti dėl ryšio užmezgimo su legalizuotais banditais iš SAULIŪNO būrio: BUŠKUM ir LEIKUM iš Punių kaimo, Taujėnų valsčiaus. Pastaruosius dažnai lanko SAULIŪNAS.

Nustačius SAULIŪNO ryšį su nurodytais asmenimis, juos verbuoti ir užverbuotojo bute vėl organizuoti vakarėlį su išgertuvėmis, kur turėtų būti pakviesti ir banditai kartu su SAULIŪNU. Tuo metu organizuoti pasalą būrio sunaikinimui.

Vykdo: Taujėnų NKVD viršininkas FOKIN,

NKGB vyr. oper. įgaliotinis CHLYZOV.

Vykdymo laikas: 1946 03 25.

3.    Jei dėl kurių nors aplinkybių šią priemonę įgyvendinti nepasisektų, tada per legalizuotą banditą LEIKŲ parašyti laiškelį SAULIŪNUI su pasiūlymu išeiti į nelegalų susitikimą arba viso būrio legalizavimą, žadant jam grąžinti visą konfiskuotą turtą.

Vykdo: NKGB vyr. oper. įgaliotinis CHLYZOV.

Vykdymo laikas: 1946 04 01.

4.    Per agentą „KAČKAS” nustatyti, ar SAULIŪNAS turi ryšį su JOZAKĖNO banditų būriu. Jeigu toks ryšys yra, tada agentas „KAČ-KAS” eiliniam susitikime su JOZAKĖNU iš pastarojo turi sužinoti, koks yra SAULIŪNO veiklos rajonas, slapstymosi vietos, kur išstatyti pasalas jo likvidavimui.

Vykdo: NKGB vyr. oper. įgaliotinis CHLYZOV.

Vykdymo laikas: 1946 03 25.

Bendros priemonės

1.    Per agentūrą nustatyti būrio dalyvius, jų giminystės ryšius, lankymosi vietas ir „apstatyti” juos agentūra.

Vienu metu per gimines ir kitais kanalais pasiųsti atskiriems būriams laiškus su kvietimais į nelegalius susitikimus arba ateiti su atgaila į NKVD skyrius.

2.    Pagal būrių judėjimo maršrutus ten, kur didesnė tikimybė jiems

pasirodyti, išstatyti liaudies gynėjus ir karinio garnizono pasalas.

3. Po čekistinių karinių operacijų palikti pasalas prie nušautų banditų lavonų.

Ukmergės NKGB sk. viršininko
pavaduotojas kapitonas GORSKIJ

„Sutinku” Ukmergės NKGB sk.
viršininko pavaduotojas 
papulkininkis JERŠOV

Ukmergės NKVD sk. viršininkas
kapitonas NIKITIN

1946 03 11

L. 61

Operatyvinių priemonių planas dėl agento „VASILIJ” įterpimo į
 VAITELIO banditų junginio štabą

Pagirių MVD sk. agentas „VASILIJ” palaiko artimą ryšį su banditu GRAUŽINIU VACIU iš VAITELIO asmeninės apsaugos būrio, kuris yra agento pusbrolis, ir GRAUŽINIO motina gyvena kartu vienam name su agentu „VASILIJ”, kur užeina GRAUŽINIS.

Š. m. rugsėjo mėn. pradžioje, „šukuojant” Pagirių miestelį, informatoriaus „KIŠKIO” daržinėje buvo rasti trys banditai, kurie susišaudymo metu nušovė vieną naikintoją ir paėmė jo automatą.

Persekiojant banditus, jie automatą numetė, ir jį paėmė „KIŠKIS”, ką matė kaimynai.

Apie tai, kad paslėpė ginklą, agentas „KIŠKIS” pranešė į MVD skyrių, ir jam buvo duota užduotis išnaudoti šią aplinkybę dėl jo įterpimo į būrį per jam nurodytus banditus. Užduoties „KIŠKIS” neįvykdė, nes bijojo, kad nebūtų iššifruotas.

Agentas „VASILIJ” turi pareikalauti iš „KIŠKIO” automato, apie kurio laikymą jam yra žinoma, dėl jo perdavimo banditams.

Jeigu „KIŠKIS” apie tai praneš mums, sankcionuoti jam ginklo perdavimą ir dėl užšifruotos priemonės duoti užduotį „KIŠKIUI” pasekti „VASILIJ”. Gavęs ginklą, „VASILIJ” apie tai informuoja GRAUŽINIO motiną, su kuria kartu ir paslėps automatą perduoti GRAUŽINIUI VACIUI, kad šis dar labiau pasitikėtų.

Dėl „VASILIJ” perėjimo į nelegalią padėtį ir pastarojo įterpimo į VAITELIO asmeninę apsaugą - agento namuose, jam nesant, turi būti padaryta krata, kurios metu paimami šoviniai, mūsų anksčiau perduoti „VASILIJ”.

Po kratos „VASILIJ” ir GRAUŽINIO motinos areštuojamos, atliekama inscenizuota aktyvi „VASILIJ” apklausa, kad tokiu būdu ši priemonė įgautų nors platų atgarsį.

Pristatyta į MVD skyrių „VASILIJ” motina turi būti užverbuota agente ryšininke, dieną šiam verbavimui paruoš pats agentas.

Po verbavimo GRAUŽINAITĖ, kuri charakterizuojama teigiamai, ir jos sesuo (GRAUŽINIO motina) išleidžiamos į laisvę.

Nurodytą priemonę numatoma atlikti iki š. m. lapkričio 15 d.

Priedas: GRAUŽINAITĖS AGRIPINIJOS charakteristika.

Operatyvinės grupės viršininkas
papulkininkis VASILJEV

1946 m. spalio mėnuo.

Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministrui
generolui majorui drg. BARTAŠIŪNUI Vilniaus m.

ATASKAITA

Dėl agentūrinių operatyvinių priemonių rezultatų sekant
VAITELIO banditų junginį

Pagal 1946 m. lapkričio 1 d. duomenis

Pagal numatytą agentūrinių operatyvinių priemonių planą š. m. spalio mėn. buvo atliktas VAITELIO banditų junginio sekimas.

Pagal gautus duomenis nustatyta, kad VAITELIO štabas, kuriame personaliai išaiškinti šeši jo dalyviai, ruošiasi žiemojimui statyti bunkerius Girelės miško rajone ir Pagirių valsčiuje, Ukmergės apskrityje.

Baudžiamoji DAMBRAUSKO grupė numačiusi persikelti į Pagirių valsčiaus, Kuronių kaimo rajoną, į Garniškių mišką.

Vienas iš aktyvesnių VAITELIO junginiui priklausančių būrių -tai būrys, vadovaujamas buvusio policininko „LAMPEO”. Po mūsų suduoto smūgio jo rėmimo bazei susijungė su „KELMELIO” būriu ir šiuo metu slapstosi Panevėžio apskrityje, Žaliosios miške (43-44 kvartale).

Rokiškio apskrityje banditų grupė, vadovaujama anksčiau KUMPICKO (žuvęs), dabar - DEKSNIO PETRO, slapstosi Steponavos miške.

Per agentą „VASILIJ” ir informatorius „ČERNOV”, „ZUB” ir „LIEPAS” buvo išaiškinti šeši VAITELIO asmeninės apsaugos nariai, tai leido numatyti kombinacijas dėl agento „VASILIJ” įvedimo į tą apsaugos būrį. Š. m. spalio 10 d. „VASILIJ” pranešė, kad Girelės miške jis buvo susitikęs su banditu GRAUŽINIU VACIU. GRAUŽINIS pavedė „VASILIJ” parūpinti plonlenčių bunkerio statybai ir jas atvežti kartu su Žižmių kaimo gyventoju PLESKIU STASIU prie banditų rėmėjo DANIELIAUS namų Debikonių kaime. Š. m. spalio 14 d. Pagirių valsčiuje čekistinės karinės operacijos metu buvo sulaikyta 18 įtartinų asmenų, galinčių būti banditų rėmėjais, tarp jų buvo suimtas STASIŠKIS IGNAS, Petro, kuris parodė, kad nuo š. m. birželio mėn. jis yra VAITELIO ryšininkas ir jo žvalgas, davęs banditų priesaiką. STASIŠKIS buvo užverbuotas agentu, slapyvardžiu „DUB”.

Savo duomenimis jis „perdengė” agento „VASILIJ” duomenis, pranešdamas, kad VAITELIO nurodymu, turėdamas slapyvardį „BURTININKAS”, vidury rugsėjo jis rinko lentas bunkerio statybai. Spalio pradžioje agentas „DUB” kartu su (Kubriškių k.) gyventoju ir su vienu gyventoju iš Kievagalio kaimo trimis pastotėmis, padedami penkių banditų, lentas atvežė į Girelės mišką. Šios lentos buvo gautos iš PAUKŠTIENĖS ONOS, Išlaužų kaimo gyventojos.

Š. m. spalio mėn. pradžioje, esant kompromituojančiai medžiagai, buvo išaiškintas kaip aktyvus banditų rėmėjas ir užverbuotas agentas „KAZIMIR”, dėl ryšio su juo buvo užverbuotas jo sūnus, slapyvardžiu „MYKOLAS”.

Agento „KAZIMIR” duomenimis, š. m. spalio 16 d. pas jį atėjo du „ALGIO” būrio banditai: JANKAUSKAS PETRAS ir ŠIRKA VINCAS, kurie pareiškė, kad jie pagal DAMBRAUSKO užduotį atlieka žvalgybą Garniškių miško rajone, nes būrys numatęs persikelti ten. Banditai išreiškė pasitenkinimą tuo, kad šaltinis paleistas iš areštinės, ir pasakė, kad būtinai susiriš su juo, nes jis esąs jiems reikalingas.

„KAZIMIR” ir „MYKOLUI” duota užduotis nustatyti „ALGIO” būrio slapstymosi vietą, kad būtų smogtas operatyvinis smūgis.

Jeigu DAMBRAUSKAS („ALGIO” būrio vadas) ims lankytis agento „KAZIMIR” namuose, numatau agentą panaudoti kaip smogiką būrio vadui sunaikinti.

Iš VAITELIO asmeninės apsaugos giminaičių nustatyta KADŽYTĖ GENĖ, bandito KADŽIO ANTANO sesuo, kuri pagal kompromituojančią medžiagą užverbuota agente, slapyvardžiu „VALGINA”, ji turi KADŽĮ suvesti su mumis į nelegalų susitikimą, kad pastarasis būtų užverbuotas.

Š. m. spalio 19 d. agentei „VALGINA” įteiktas laiškas perdavimui. Šį laišką ji žadėjo perduoti š. m. lapkričio 2 d.

Remiantis minėtais nurodymais, š. m. lapkričio viduryje numatyta atlikti masinę čekistinę karinę operaciją Girelės miške.

Vienu metu ir Garniškių miško rajone, kur tariamai slepiasi DAMBRAUSKO banditų grupė. Kol kas jokių operacijų nevykdyti, sudaryti ramios padėties įspūdį, kad būtų galima netikėtai užpulti, kai būrys pereis į šį rajoną.

Lygiagrečiai su VAITELIO štabo sekimu pagrindinis dėmesys buvo skiriamas aktyvioms operatyvinėms priemonėms „LAMPEO” banditų grupei sunaikinti Panevėžio apskrityje. Šiam tikslui š. m. spalio mėn. pirmomis dienomis buvo atlikta keletas dalinių čekistinių karinių operacijų aktyviųjų „LAMPEO” būrio rėmėjų, ryšininkų, žvalgų paėmimui, kad būtų užverbuoti.

Vykdant šias priemones, buvo sulaikytas eigulys PLĖTA, kurio sūnus yra „LAMPEO” būryje, o jo žmona ir kitas sūnus išvežti į Sibirą. PLĖTA buvo užverbuotas slapyvardžiu „RAZVEDČIK” ir jo namuose miške š. m. spalio 15 d. išstatyta pasala, kurios metu buvo paimtas „LAMPEO” būrio skyriaus viršininkas banditas SMAILYS JUOZAS-„KLAJŪNAS”.

SMAILYS parodė, kad aktyviausi „LAMPEO” būrio ryšininkai, rėmėjai ir žvalgai yra šie asmenys:

1. GALIAUSKAITĖ EMILIJA, Panevėžio valsčiaus, Trakiškių kaimo gyventoja. Jos brolis yra „LAMPEO” būryje. GALIAUSKAITĖ labai dažnai ateina į mišką pas „LAMPEO”, informuoja jį apie kariuomenės dislokacijos vietas ir liaudies gynėjus, aprūpina banditus maisto produktais, neseniai ji buvo susitikusi su pačiu „LAMPEO” ir jo ryšininke iš Vilniaus, vardu ALDONA.

2.    (DAUVINAS) JONAS iš Pučekų kaimo yra banditų turto priėmėjas ir laikytojas.

3.    PLETAITĖ JADVYGA, „LAMPEO” būrio bandito sesuo, būrio žvalgė.

4.    MALINAUSKAS - Bernotų kaimo gyventojas, būrio ryšininkas ir žvalgas, kuris š. m. pavasarį į „LAMPEO” būrį atvedė 15 banditų iš „ŠULO” būrio. Dvi MALINAUSKO dukros - ADELĖ ir ONA - taip pat yra būrio ryšininkės. ONA MALINAUSKAITĖ, dirbdama Troškūnuose mokytoja, aprūpino būrį medikamentais ir nelegalia literatūra.

5.    DŪDA - fotografas, gyvenantis Raguvos valsčiuje, Raguvėlėje, palaiko ryšį su keletu banditų būrių, sistemingai lanko miškuose banditus ir juos fotografuoja dėl dokumentų.

6.    ZUBAVIČIUS - eigulys, gyvenantis Žaliosios miške ir esantis senas „LAMPEO” draugas. ZUBAVIČIUS tiesiogiai susitikinėja su „LAMPEO” ir kitu būrio vadu „KELMELIU”.

7.    „ZITA” - ryšininkė iš Žemaitijos, kuri š. m. rugsėjo mėn. pristatė kažkokį laišką „LAMPEO”. „ZITĄ” su „LAMPEO” suvedė Kaubariškio kaimo gyventoja SARGAUTIENĖ STANISLOVA-„GANDONEŠĖ”.

SMAILIO parodymais, š. m. rugpjūčio mėn. iš Vilniaus pas „LAMPEO” buvo atvažiavusios trys merginos: viena vardu ALDONA, kita KISELIAUSKAITĖ DANUTĖ-„ZIGMA”, kuri 1945 m. buvo „LAMPEO” būrio narė, o 1946 m. - „KELMELIO” būryje. Šiuos būrius aprūpino šaudmenimis. Šiuo metu neva gyvenanti Vilniuje.

Išvardijęs visus „LAMPEO” būrio dalyvius, SMAILYS parodė, kad Kaubariškio kaimo pilietės GRIŽIENĖS sodyboje nuo š. m. sausio mėn. slapstosi anksčiau buvęs „LAMPEO” būrio narys SPERSKAS JONAS.

Realizuojant šiuos parodymus, š. m. spalio mėn. 18-19 dienomis buvo išstatyta pasala - iš viso 19 - bei mesta RPG grupė ir spalio 19 dieną buvo sulaikytas ginkluotas revolveriu besislapstantis po sužeidimo pas GRIŽIENĘ bunkeryje banditas SPERSKIS JONAS ir areštuota 15 aktyvių ryšininkų ir banditų rėmėjų:

MALINAUSKAS IGNAS
MALINAUSKAITĖ ADELĖ 
MALINAUSKAITĖ ONA 
ŠUKIENĖ ELENA 
PLĖTAITĖ JADVYGA 
(GRESNYS) ANTANAS - eigulys 
PAULIUKAS ANTANAS - eigulys 
DŪDA STASYS - fotografas 
BIELEVIČIUS ANTANAS 
TAMAŠAUSKAITĖ STANISLOVA 
GRIŽIENĖ VALENTINA 
KIRDEIKIS VINCAS 
ZAKAREVIČIUS 
SVAUDENIS KAZYS
BUKAVIČIŪTĖ GENĖ - jos tėvas buvo nušautas pasaloje, kai grįžo iš miško su automatu.

Tardymo metu daugelis iš areštuotųjų davė atvirus parodymus, kurie buvo panaudoti naujai agentūrai.

Be to, areštuotųjų parodymais išaiškinti dar septyni aktyvūs „LAMPEO” būrio ryšininkai, kurie kol kas neareštuoti operatyviniais sumetimais.

Iš atliktų verbavimų operatyvinį susidomėjimą turi ši agentūra:

1. Agentas „ŽALGIRIS” - ZUBAVIČIUS, eigulys, davęs atvirus parodymus apie ryšius su „KELMELIO” ir „LAMPEO” būriais, išvardijęs jų dalyvius ir slapstymosi vietas.

Š. m. spalio 25 d. „ŽALGIRIS” pranešė, kad „KELMELIO” būrys, iki 30 vyrų, pastoviai slapstosi 43-44 kvartale Žaliosios miške.

Agentė „VALENTINA” - SARGAUTIENĖ VALENTINA, Jono, „LAMPEO” būrio ryšininkė, parodė, kad ji palaikė ryšį ne tik su „LAMPEO”, bet ir su „VASARIO” banditų grupe.

Agentė „VALENTINA” kaip aktyvią ryšininkę įvardijo Velžio kaimo gyventoją VARNAUSKIENĘ, kuri per kitus ryšininkus užmezgė kontaktą su banditų būriais, veikiančiais Tauragės apskrityje.

Agentės „VALENTINOS” pranešimu, VARNAUSKIENĖ per Tauragės apskrities, Eržvilko valsčiaus, Plėkių kaimo gyventoją NOVAKAITĘ LAIMUTĘ - „ZITĄ” palaiko ryšį su kažkokiu pogrindiniu Žemaitijos LLA centru.

Remiantis kompromituojančia medžiaga, taip pat buvo užverbuotos banditų rėmėjų žmonos - (GRESNIENĖ) VALENTINA ir bandito žmona SPERSKIENĖ STANISLOVA.

Areštuotųjų banditų SMAILIO ir SPERSKIO parodymais nustatyta, kad banditų puolimas Pumpėnų valsčiuje š. m. liepos mėn. 7 d., kurio metu žuvo 15 naikintojų, vykdytas „LAMPEO” ir „KELMELIO” būrių, kurie tam tikslui ir buvo tuo metu susijungę.

Tolimesnės agentūrinės priemonės nukreiptos ryšininkių KISELIAUSKAITĖS, ALDONOS, VARNAUSKIENĖS ir NOVAKAITĖS paieškai, kad būtų galima jas slaptai paimti ir iš gautų parodymų spręsti, kaip jas panaudoti operatyviniam darbui.

Ryšium su Rokiškio apskrityje suaktyvėjusia banditų būrio, vadovaujamo DEGSNIO PETRO, veikla, daviau užduotį agentui „GANDRUI” DEGSNĮ likviduoti.

Agentas „GANDRAS” sutiko, jis turi tam visas galimybes, kad DEGSNĮ sunaikintų, nes tas yra jo artimas draugas ir dažnai lankosi jo sodyboje.

Oper. grupės „Z” viršininkas
papulkininkis VASILJEV

1946 m. lapkričio 1 d. Nr. 29/3849

L.69

VAITELIO asmeninės apsaugos sąrašas pagal agentų
„VASILIJ”, „ČERNOV”, „ZUB” ir „LIEPAS” agentūrinius 
duomenis

Š. m. lapkričio 1 d. duomenys

1.    GRAUŽINIS VACYS, Kazio, gim. 1908 m. ir gyvenantis Ukmergės apskrityje, Pagirių valsčiuje, Žižmių kaime.

2.    KINTA KAZYS, Motiejaus, gim. 1908 m. Pagirių valsčiuje, Maulių kaime.

3.    DARGUŽIS ANTANAS, Juliaus, gim. 1925 m. Pagirių valsčiuje, Aukštuolių kaime.

4.    KADŽYS ANTANAS, Kazio, gim. 1912 m. Pagirių valsčiuje, Užuraisčių kaime.

5.    ČYVAS ANTANAS, Vytauto, gim. 1916 m. Pagirių valsčiuje, Užuraisčių kaime.

6. PODŽECKAS VYTAUTAS, Jono, gim. 1924 m. Pagirių valsčiuje, Tulpiakiemio kaime.

Oper. grupės „Z” viršininkas
papulkininkis VASILJEV

1946 11 01

L. 99

SSSR Vyriausiosios valdybos kovai su banditizmu viršininkui,

Vidaus reikalų ministerijos
generolui majorui drg. PROŠINUI 
Maskvos miestas

SPEC. PRANEŠIMAS

Dėl agentūrinės bylos „OBREČIONYJE” eigos realizavimo ir
VAITELIO banditų junginio sekimo

Agentūrinė byla „IZMENIKI”

1946 m. lapkričio 22 d. agentas „PETROV” pranešė, kad pas Pagirių valsčiaus, Plankių kaimo gyventoją PLANKĮ BRONIŲ yra ginklų sandėlis.

Realizuojant šiuos duomenis, 1946 m. lapkričio 23 d. Pagirių MVD sk. oper. karinė grupė surado ir paėmė: 
granatų - 20 vnt. 
granatoms detonatorių - 16 vnt. 
raketinių pistoletų - 1 vnt. 
raketų - 10 vnt. 
šautuvinių šovinių - 500 vnt. 
automato šovinių - 330 vnt. 
minosvaidžio minų - 3 vnt.

Ginklai buvo paslėpti inkiluose, pakabintuose medžiuose, taip pat užkasti žemėse arti pastatų.

Pagal agentūrinius duomenis ir areštuotųjų banditų ir ryšininkų parodymus nustatyta, kad į VAITELIO banditų junginį įeina šios banditų grupės: PODŽECKO, RAILOS-,,MYKOLAIČIO”, ŠEMEŽIO, DAMBRAUSKO, KECIORIO, BLĖKOS, SURVILOS, JUKŠTOS, „PRINCO” ir „LAMPEO”.

1946 m. lapkričio pabaigoje agentų „KULIKOV”, „DUB” ir „ZUB” duomenimis buvo nustatyta, kad pagrindinė VAITELIO štabo ir kai kurių jo būrių priedanga yra Girelės miškas.

Gautų duomenų patikslinimui 1946 m. lapkričio 24 d. užverbuota LUKINA LIUBOV TIMOFEJEVNA, slapyvardžiu „TIMOFEJEVA”, gyvenanti eigulio JABLONSKO namuose Girelės miške, kuri 1946 m. gruodžio 9 d. pranešė, kad JABLONSKO sodybos teritorijoje yra bunkeris, kuriame slepiasi banditai.

Remiantis šiais duomenimis, 1946 m. gruodžio 14 d. MVD pajėgomis atlikta operacija, kurios metu aptiktas bunkeris, kuriame buvo du banditai iš RAILOS būrio. Iš jų vienas sunaikintas, o kitas - MIŠKINIS JUOZAS paimtas gyvas ir pristatytas apklausai.

MIŠKINIO apklausos metu nustatytas antras bunkeris su banditais, kur atliktos operacijos metu rasti ir sunaikinti keturi banditai.

Be to, rastas ginklų sandėlis, iš kurio paimta rankinis kulkosvaidis, 8 šautuvai, 5000 šovinių ir kitos amunicijos.

Tokiu būdu RAILOS būrys, buvęs kaip žvalgybinis VAITELIO banditų junginio būrys, likviduotas kartu su jo būrio vadu RAILA VLADU, Jurgio, gim. 1910 m. Būrio likvidavimo metu paimta du kulkosvaidžiai, aštuoni šautuvai, du automatai, karabinas, mauzeris, revolveris, pistoletas, granatos, 5000 šovinių. Be to, po kelių čekistinių karinių operacijų ir agentūrinių kombinacijų, „išvedant” banditus į legalią padėtį, visiškai likviduotas „LAMPEO” būrys, įeinantis į VAITELIO banditų junginį. Per praėjusį laikotarpį iš šio būrio žuvo, areštuota ir legalizuota 18 banditų. 1946 m. gruodžio mėn. 18 d. Utenos MVD oper. grupė sulaikė būrio vadą „LAMPEO”-RUKUIŽĄ VLADĄ, Jono, gim. 1907 m., kurio parodymais SSR MVD sk. kovai su banditizmu Vilniaus mieste areštavo dar keturis jo būrio narius, gyvenančius legaliai su fiktyviais dokumentais.

„LAMPEO” parodė, kad VAITELIO banditų junginio štabo nurodymu jam pasiūlyta visą būrį pervesti į legalią padėtį, visus jo dalyvius aprūpinti fiktyviais dokumentais.

Tokiu būdu „LAMPEO” būrys, sekamas pagal agentūrinę bylą „OBREČIONYJE”, galutinai likviduotas.

1946 m. rugsėjo 25 d. pagal agento „AKMUO” duomenis buvo atlikta operacija dėl „BLĖKOS” būrio sunaikinimo. Operaciją atliko Panevėžio MVD sk., buvo sunaikinti 7 banditai, tarp jų ir pats BLĖKA ALFONSAS (jis nebuvo būrio vadas, buvo jo brolis PETRAS - R. K.).

Be to, 1946 m. spalio mėn. nušauti dar du to paties būrio banditai.

1946 m. lapkričio 9 d. operacijos metu, kurią atliko Ukmergės MVD sk. pagal agento „KAZIMIR” duomenis, Pagirių valsčiaus teritorijoje, Garniškių miške sunaikinti keturi banditai iš VAITELIO štabo „ALGIO” būrio, vadovaujamo jo adjutanto DAMBRAUSKO.

Kad būtų suaktyvintas darbas likviduojant VAITELIO štabą, SSSR MVD operatyvinė grupė kartu su Ukmergės ir Panevėžio MVD skyriais atlieka vidines agentūros verbavimo priemones iš VAITELIO ryšininkų, palaikančių ryšį su jo štabu.

Apie atliekamas priemones ir jų rezultatus pranešime papildomai.

Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos
generolas majoras KAPRALOV

1947 01 05

AGENTŪRINIS PRANEŠIMAS

Agentas - „KAZIMIR”        Priėmė: PETURSIKOV

1946 12 16

1946 m. gruodžio 10 d. aš ėjau į Garniškių mišką dėl DAMBRAUSKO būrio nustatymo. Kai buvau miške, sutikau du man nepažįstamus banditus, kurie mane iš karto pažino ir paklausė: „Nu, VACLOVAI, ko tu čia?” Aš pasakiau, kad atėjau rinktis medienos daržinės statybai. Po to banditai paprašė surasti jiems samagono. Kadangi aš samagono turėjau, tai mes susitarėm, kad jie pas mane ateis kitos dienos vakare. Kitą dieną jie pas mane atėjo į namus, ir aš juos vaišinau samagonu.

Geriant jie papasakojo, kad 1946 m. lapkričio 10 d. Garniškių miške kareiviai nušovė 4 banditus ir 2 sužeidė: ŠIRKĄ VINCĄ ir JAKĄ EDVARDĄ, kurie dar gydomi, bet kur - nepasakė. Be to, JAKAS sužeistas sunkiai ir vargu ar liks gyvas. Jie taip pat pasakė, kad VAITELIS ir DAMBRAUSKAS dažnai išgėrinėja Ramygalos valsčiuje, Kie-liugalos kaime pas pilietę, kuri turi malūną. Jos pavardė - NARSUTIENĖ, vardo nežinau.

Taip pat jie sakė, kad ji jiems varanti samagoną ir kad jie pas ją švęsią Kalėdas, t. y. 1946 m. gruodžio 24. Tuo metu ten turėtų būti ir būrio vadas PODŽECKAS.

Kito rimto pokalbio tarp mūsų nebuvo, jie greit išėjo, pažadėjo užeiti kitą kartą.

„KAZIMIR”

Užduotis - agentui „KAZIMIR”:

Pagal galimybes banditus dažniau vaišinti samagonu, pinigai tam bus duoti. Išgėrimų metu nustatinėti būrių vadų priedangos vietas. Be to, nustatyti, pas ką gydomi anksčiau sužeisti banditai.

Kopija tikra: parašas

L. 126

Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministerijos
generolui majorui drg. KAPRALOVUI 
Vilniaus m.

PAAIŠKINAMASIS RAŠTAS

dėl agentūrinių operatyvinių ir čekistinių karinių priemonių
sekant ir likviduojant VAITELIO štabą ir jo ginkluotus būrius

1947 m. sausio mėn. 1-15 d.

Per ataskaitinį laikotarpį, siekiant nustatyti ir sunaikinti VAITELIO štabą ir jo ginkluotus būrius, visas agentūrinis operatyvinis darbas buvo nukreiptas kvalifikuotos vidinės agentūros gavimui ir jos įterpimui į VAITELIO būrį ir kitus jo būrius, taip pat koncentruotai sugebančių dirbti informacijos šaltinių paieškai.

Daugiausia buvo stebimas gyvenamasis rajonas, besiglaudžiantis prie Girelės miško masyvo (44,34), Pauslavio (44...) ir Pociūnų (4834), kur nustatyta VAITELIO štabo bazavimosi vietos ir pagrindiniai būriai.

1946 m. antroje gruodžio pusėje Panevėžio apskrities pietinėje

Ramygalos valsčiaus pusėje, netoli Pauslavio miško, buvo nustatyta keletas asmenų, palaikančių artimą ryšį su VAITELIO štabu ir jo ginkluotais būriais. Vieni iš jų - tai Ančiškių klebonas ir jo vargonininkas.

Pagal MVD ir MGB patikrinimo duomenis nustatyta, kad Ančiškių vargonininkas yra Panevėžio MGB sk. agentas. Tačiau suorganizavus MGB darbuotojo susitikimą su juo, išaiškėjo, kad 1946 m. ryšys su agentu nutrauktas, kadangi iš tikro jis neteikė informacijos, o veidmainiavo. Atsargiam pokalbyje apie aplinkinius gyventojus išaiškėjo, kad Ančiškių klebonas palaiko artimą ryšį su Ančiškių gyventoju ROZENBERGU ir dažnai su juo žaidžia šachmatais. Nurodytasis ROZENBERGAS 1947 m. sausio 9 d. mūsų užverbuotas agentu, slapyvardžiu „BUKING”, ir jam pavesta užduotis toliau sekti kunigą. Tačiau aktyvesniam kunigo sekimui ruošiamas verbuoti buožė, vėjinio malūno savininkas iš Ramygalos rajono, Ramygalkos kaimo BILYS MYKOLAS, gyvenantis už puskilometrio nuo kunigo namų ir palaikantis su juo ryšį. Verbavimas numatomas atlikti remiantis kompromituojančia medžiaga dėl BILIO ryšių su banditais, remiantis sulaikytosios VAITELIO būrio žvalgės RIŠKIENĖS GENĖS parodymais.

Tuo pačiu metu, siekiant rasti kvalifikuotą agentą ir jį įterpti į VAITELIO štabą, imamasi priemonių suvesti su mumis NARSUTĮ PRANĄ, kuris yra būryje, o jo namai Ramygalos valsčiuje, Kievagalio kaime, kuriuos nuolatos lanko VAITELIS ir jo būrių vadai, kurie retsykiais susirenka į pasitarimą. Šią priemonę atliksime per seserį ir brolį NARSUTĮ PRANĄ, kurie atitinkamai ruošiami ir su mūsų laišku pasiųsti pas NARSUTĮ P. Taip pat buvo nustatyta, kad NARSUTIS P. palaiko artimą ryšį su apylinkės pirmininku ŠINKEVIČIUMI, pas kurį ateina ir per kurį rengiasi gauti dokumentus gyventi nelegaliai. Nurodytasis apylinkės pirmininkas užverbuotas slapyvardžiu „JASINSKAS” ir jam pavesta užduotis suorganizuoti mūsų susitikimą su NARSUČIU PRANU arba paimti jį gyvą. Paimtas gyvas NARSUTIS bus užverbuotas VAITELIO sekimui.

Slaptasis informatorius „JASINSKAS” gyvena kaimynystėje su NARSUTYTE ONA, kuri gali signalizuoti apie banditų pasirodymą NARSUČIŲ namuose, apie ką atitinkamai ir painstruktuotas slaptasis informatorius „JASINSKAS”. Verbavimo metu „JASINSKAS” prisipažino, kad jis palaiko ryšį su NARSUČIU PRANU ir kad pastarasis prašo jį parūpinti jam dokumentus, kad galėtų nelegaliai gyventi mieste.

Siekiant gauti kvalifikuotą agentūrą ir ją įterpti į VAITELIO štabą, 1947 01 13 per bandito žmoną buvo iškviestas į slaptą susitikimą banditas PAKĖNAS, gim. 1909 m. Surviliškio valsčiuje, Kuigalių kaime. Surviliškio valsčiaus banditų grupės banditas I. J. PAKĖNAS užverbuotas slapyvardžiu „LABUTIS”, užduotis jam - VAITELĮ ir jo būrį užvesti ant operatyvinės pasalos. Ryšys su agentu „LABUČIU” bus palaikomas per jo žmoną.

Realizuojant operatyvinius duomenis ir medžiagą, gautą tardymo metu 1946 m. gruodžio mėn.:

a) 1946 m. gruodžio mėn. nustatytas ŠEMEŽIO būrio ryšininkas PAMARNECKAS STANISLOVAS, gim. 1903 m. Runeikių kaime, gyvenantis Pagirių valsčiuje, Steponavos kaime, neturtingas, vedęs. Š. m. sausio 7 d. per savo brolį naikintoją, kuris priklausė Pagirių MVD skyriui, laikantis konspiracijos, buvo pakviestas į Pagirių MVD sk. ir nuodugniai apklaustas.

Apklausos metu PAMARNECKAS parodė, kad jis nuo 1945 m. gegužės mėn. susisaistęs su banditų būriu ir yra jų ryšininkas. Iš pradžių VAIČIŪNO (žuvęs 1945 m.), vėliau ŠEMEŽIO būrio, iš kurių gavęs užduotį savo tris brolius palenkti į savo pusę: pirmąjį - Pagirių MVD sk. naikintoją, kitus du - Ukmergės MVD sk. naikintojus, kad pereitų pas banditus, apie tai PAMARNECKAS STANISLOVAS, VAITELIO ir ŠEMEŽIO nurodymu, su broliais kalbėjosi, bet pastarieji pas banditus pereiti nesutiko.

Be to, PAMARNECKAS STANISLOVAS, banditų būrio vado ŠEMEŽIO nurodymu, rinko žvalgybinio pobūdžio duomenis apie kariuomenės pasirodymus ir per banditų žmonas STANKŪNIENĘ ONĄ ir LINKONIENĘ perdavinėjo ŠEMEŽIO būriui, esančiam Girelės miške. PAMARNECKAS STANISLOVAS po apklausos ir gautų teisingų jo parodymų užverbuotas agentu, slapyvardžiu „STEPAS”, siekiant, kad ŠEMEŽIO būrys būtų užvestas ant pasalos; dėl šito agentas „STEPAS” sutiko ir tą pačią dieną, laikantis konspiracijos, paleistas į namus.

Agento „STEPO” ryšininku užverbuotas jo brolis PAMARNECKAS VLADAS, Pagirių MVD sk. naikintojas, gim. 1911 m., gyvenantis Pagirių valsčiuje, Zapranų kaime, mažaraštis, slapyvardžiu „JONAS”.

PAMARNECKAS VLADAS, būdamas naikintoju, 1945 m. palaikė ryšį su banditais, pas jo žmoną 1945 m. žiemą buvo atėję VAITELIS ir DAMBRAUSKAS, kurie per ją siūlė jam nužudyti Pagirių MVD sk. viršininką ir Pagirių valsčiaus pirmininką, po to pasitraukti į mišką pas banditus. Be to, rinkimų kampanijos metu į aukščiausią SSSR tarybą 1946 m. vasario mėn. paliko antisovietinių lapelių ir siūlė juos išplatinti Pagirių valsčiaus centre Vaivadiškių kaime. PAMARNECKAS VLADAS lyg ir sutiko, bet banditų užduoties neįvykdė, nors apie tai MVD viršininkui nepranešė, stengėsi šituos faktus nuslėpti ir apie tai pasakė tik 1947 m. sausio 8 d. apklausos metu.

b) 1946 m. spalio 28 d. Pagirių MVD sk. buvo užverbuotas informatorius, slapyvardžiu „LESNOJ”, kad sektų netoli jo sodybos esantį Girelės mišką. Tai pilietis STANIKŪNAS MARTYNAS, gim. 1898 m. Ramygalos valsčiuje, Naujadvario kaime.

Po verbavimo su informatoriumi „LESNOJ” buvo palaikomas reguliarus ryšys, bet „LESNOJ” su mumis nebuvo atviras ir medžiagos apie banditus neteikė, nors pastarieji ir lankėsi ne kartą jo namuose.

1946 m. gruodžio 14 d. sulaikytas banditas MIŠKINIS JUOZAS apklausos metu parodė, kad STANIKŪNAS MARTYNAS yra vienas iš aktyvesnių banditų ryšininkų, kurio namuose lankosi pats VAITELIS ir kiti būrių vadai.

Eilinio susitikimo metu š. m. sausio 10 d. informatorius „LESNOJ” konspiratyviai buvo pakviestas į Pagirių MVD skyrių ir nuodugniai apklaustas. Apklausos metu „LESNOJ” visiškai pripažino savo nusikalstamą veiklą ir parodė, kad jis nuo 1945 m. liepos mėn. yra banditų susitikimų buto laikytojas ir jų ryšininkas, slapyvardžiu „TĖVAS”, kad rinko žvalgybinio pobūdžio žinias apie kariuomenės judėjimą ir apie tai tiesiogiai pranešinėjo PODŽECKO būriui. Šiuo tikslu 19451946 m. laikotarpiu vaikščiojo į Girelės ir Pociūnų miškus, į banditų būrių išsidėstymo vietas ir teikė jiems žvalgybinio pobūdžio žinias apie kariuomenės artėjimą, prieš lankydamasis būrių stovyklose visada turėjo parolį.

Be to, informatorių „LESNOJ” lankė VAITELIS, kiti būrių vadai ir atskiri banditai, iš jo, kaip iš ryšininko, sužinodavo, kur yra tas ar kitas būrys, apie tai „LESNOJ” visada žinojo, todėl jie per „LESNOJ” ir palaikydavo ryšį.

Po apklausos ir gautų teisingų parodymų bei gautos kompromituojančios medžiagos informatoriui pateikta užduotis - VAITELIUI lankantis jo namuose, nustatyti jo štabo bazavimosi vietą ir užvesti jį ant pasalos. „LESNOJ” dėl šito sutiko ir žadėjo įvykdyti mūsų pavedimą.

c)    Š. m. sausio mėn. 6 d. kartu su kitais piliečiais Pagirių valsčiuje, Išlaužų kaime už ryšį su banditais buvo sulaikytas MEŠKONIS JURGIS, gim. 1885 m. Pagirių valsčiuje, Išlaužų kaime, tarnavęs rusų caro armijoje, gerai mokantis rusų kalbą.

Jo duktė - MEŠKONYTĖ EMILIJA, gimusi 1921 m.

MEŠKONIS JURGIS 1947 m. sausio 8 d. apklausos metu parodė, kad jo sūnus MEŠKONIS ZIGMAS išėjo pas banditus ir šiuo metu yra PODŽECKO būryje. Po išėjimo į būrį jo sūnus reguliariai lankosi namuose kartu su kitais banditais, o kartais ateina ir su būrio vadu PODŽECKU, persivelka drabužius, pasiima maisto produktų.

MEŠKONIS ZIGMAS visada savo tėvui praneša, kur būna, todėl MEŠKONIS JURGIS visada informuotas apie PODŽECKO būrio buvimo vietą.

Be to, MEŠKONIS JURGIS parodė, kad jo kaimynas STASIUKAITIS POVILAS, gyvenantis Pagirių valsčiuje, Išlaužu kaime, yra PODŽECKO būrio ryšininkas ir, atvykus rusams į Išlaužu kaimą, per savo penkiolikmetį brolį STASIUKAITĮ JUOZĄ praneša būriui.

STASIUKAIČIO POVILO sesuo STASIUKAITYTĖ LIUDA, gim. 1922 m., gyvena tame pačiame name ir palaiko ryšį su VAITELIO štabo banditu KILIJONU JONU, kuris dažnai lankosi kartu su VAITELIU jos namuose.

Po apklausos ir teisingų parodymų MEŠKONIS JURGIS užverbuotas slapyvardžiu „ALEKSANDR” ir jam skirta užduotis užvesti PODŽECKO būrį ant pasalos ir suorganizuoti slaptą jo sūnaus susitikimą su mumis.

Jo duktė MEŠKONYTĖ EMILIJA taip pat visiškai prisipažino apie savo nusikalstamą veiklą - ryšį su banditais, ji užverbuota agente ryšininke, slapyvardžiu „ZOSIA”.

d)    1945 m. birželio 25 d. Pagirių MVD buvo sulaikę banditą BURBULĮ VACLOVĄ, gim. 1917 m. Pagirių valsčiuje, Gudelių kaime, kilusį iš neturtingos šeimos. Po apklausos BURBULIS VACLOVAS buvo užverbuotas vidiniu agentu, slapyvardžiu „LISICA”, ir, imitavus pabėgimą iš areštinės, įterptas į būrį. Tačiau ryšys su juo, kaip vidiniu agentu, nebuvo apgalvotas ir tas ryšys nutrūko.

1946 m. gruodžio 14 d. sulaikyto bandito MIŠKINIO JUOZO parodymais nustatyta, kad agentas „LISICA” jau seniai yra VAITELIO štabo būryje. Siekiant atnaujinti ryšį su agentu „LISICA”, pastarajam 1947 m. sausio 9 d. per jo motiną BURBULIENĘ MARIJONĄ nusiųstas laiškas su pasiūlymu per jo motiną su mumis vėl palaikyti ryšį.

e)    Areštuotoji pilietė RIŠKIENĖ GENĖ, Petro, gim. 1925 m. ir gyvenanti Ramygalos valsčiuje (Surogalos k.), apklausos metu galutinai patvirtino anksčiau sulaikyto bandito MIŠKINIO JUOZO parodymus ir parodė, kad ji nuo 1946 m. rugsėjo mėn. yra VAITELIO banditų junginio ryšininkė ir per Ramygalos valsčiaus, Kievagalio kaimo gyventoją ŠAULĮ ANTANĄ į būrį perdavinėjo žvalgybinius duomenis.

KIŠKIENĖ G. taip pat nurodė, kad artimą ryšį su banditų būriais palaiko Ramygalos valsčiaus, Ramygalkos kaimo gyventojas, turintis vėjinį malūną, BILYS MYKOLAS.

BILYS MYKOLAS gyvena už puskilometrio nuo klebono namų Ančiškiuose ir su juo palaiko artimą ryšį. Kompromituojančios medžiagos pagrindu BILYS M. numatomas slaptai „nuimti”, nuodugniai apklausti ir iš gautų rezultatų spręsti klausimą dėl jo verbavimo agentu, kad sektų Ančiškių bažnyčios kleboną.

KIŠKIENĖS GENĖS brolis RASTAUSKAS JONAS yra VAITELIO būryje, o jos vyras, kaip banditas, nuteistas 1945 m. Turint galvoje, kad KIŠKIENĖ GENĖ ir jos brolis pagal socialinę padėtį beturčiai, per jos seserį GUSTAUSKIENĘ tikimasi organizuoti slaptą susitikimą su jos broliu banditu ir susitikimo metu jį užverbuoti vidiniu agentu, pažadant jam, jei dirbs sąžiningai, jo seserį ir sesers vyrą paleisti iš arešto.

f)    Pagal anksčiau sulaikyto bandito MIŠKINIO duotus parodymus sulaikytas Ramygalos valsčiaus, Kievagalio kaimo pilietis SAKAVIČIUS IGNAS, kuris apklausos metu nuoširdžiai prisipažino rėmęs banditus.

Kievagalio kaime gyvena jo trys broliai, iš jų vienas - SAKAVIČIUS ANTANAS - gyvena po vienu stogu su NARSUTIENE ONA (VAITELIO ir jo pavaldinių - būrių vadų susitikimo vieta). Panaudojus brolio SAKAVIČIAUS ANTANO areštą, tikimasi užverbuoti jį NARSUTIENĖS ONOS sekimui pažadant: jeigu jis VAITELĮ ir kitus banditus užves ant pasalos, jo brolis bus paleistas iš areštinės.

g)    Areštuotasis pilietis iš Kievagalio kaimo ŠAULYS ANTANAS, Prano, gim. 1904 m., apklausos metu prisipažino, kad jis yra aktyvus banditų ryšininkas, bet daugiau atskleistų parodymų kol kas dar nedavė (areštuotas š. m. sausio 13 d.).

h)    Areštuotasis banditų rėmėjas MAROZAS PETRAS, Igno, gim. 1903 m. Vaivadiškių kaime, Pagirių valsčiuje, buožė, buvęs šaulys ir organizacijos „GELEŽINIS VILKAS” narys, prisipažino užsiiminėjęs banditų rėmėjiška veikla, bet atskleistų parodymų kol kas nedavė.

Atliktas darbas su banditų giminėmis per prisiregistravusio bandito ŠIRKOS PRANO, Mato, gim. 1924 m. Pagirių valsčiuje, Paguirių kaime, anksčiau tarnavusio liaudies gynėju Pagirių MVD skyriuje, tėvą.

ŠIRKA PRANAS iki 1945 m. balandžio mėn. tarnavo liaudies gynėju ir tuo pačiu metu kartu su 21-nu liaudies gynėju, išdavę tėvynę, su ginklais išėjo į DAMBRAUSKO būrį, kur išbuvo iki šio laiko, be to, paskutiniu metu slapstėsi vienas. Legalizuodamasis grąžino šautuvą ir 4 šovinius. Dėl būrių dalyvių atskleidimo ir jų legalizavimosi ŠIRKA, mūsų nurodymu, raštu kreipėsi į banditus.

Remiantis gautais agentūriniais duomenimis ir areštuotųjų parodymais apie banditų grupes Girelės, Pauslavio ir Pociūnų miškuose, š. m. sausio 10 d. įvykdyta karinė operacija 262 ir 25SP. Operacijos metu Pociūnų miške buvo aptiktas ir likviduotas JARMULKOS devynių banditų būrys, kuris priklausė VAITELIO junginiui.

Lietuvos SSR operatyvinės grupės
viršininkas papulkininkis VASILJEV

L. 143

Lietuvos SSR Vidaus reikalų ministro
pavaduotojui drg. KAPRALOVUI

Vilniaus m.

PAAIŠKINAMASIS RAŠTAS

dėl agentūrinės MVD grupės atliktų darbų per 1946 12 01-15 d.
laikotarpį

Ukmergės apskrityje

1946 m. lapkričio mėn. pabaigoje informatorių „KULAKOV”, „DUB” ir „ZUB” duomenimis nustatyta, kad Pagirių valsčiaus Girelės miškas (4534) yra pagrindinė VAITELIO štabo ir kitų jam pavaldžių smulkesnių grupių priedangos vieta.

Patikrinimui ir gautų duomenų nustatymui š. m. lapkričio 24 d. iš naujo buvo užverbuota informatore pilietė, slapyvardžiu „TIMOFEJEVA” - LUKINA TIMOFEJEVNA, gim. 1906 m. Leningrado srityje, Ostravskoj rajone, Zubovo kaime, kuri buvo atvežta vokiečių 1942 m. ir gyvenanti Pagirių valsčiuje, Girelės vienkiemyje pas eigulį JABLONSKĮ ANTANĄ.

1946 m. gruodžio 9 d. „TIMOFEJEVA” pranešė, kad būrys, apie 20 vyrų, yra Girelės miške, netoli eigulio namų, išsidėstęs dviejose stovyklose, viena nuo kitos per 100-150 metrų.

Š. m. gruodžio 13 d. būrio likvidavimui Girelės miške (4534), vadovaujant 262 šaulių pulko vadui ČIUSOVKINUI ir tiesiogiai dalyvaujant operatyvinės grupės darbuotojams kapitonui KOLESNIKOVUI ir vyr. leitenantui GRIGORIČEVUI, Ukmergės MVDsk. viršininkui majorui NIKITINUI, dviejų kuopų 353 šaulių pulko pajėgomis ir vieno 262 šaulių pulko buvo įvykdyta karinė operacija, kurios metu sunaikinti penki banditai ir vienas paimtas gyvas.

Sunaikinti buvo šie banditai:

1.    RAILA VLADAS, Jurgio, gim. 1911 m. Pagirių valsčiuje, Dargužiu kaime. Vadovavo atskirai banditų grupei, kuri tiesiogiai buvo pavaldi VAITELIUI ir turėjo užduotį stebėti Girelės miško rajoną ir aplinkinius vienkiemius, slėpėsi Girelės miške dviejuose vienas nuo kito netoli išsidėsčiusiuose bunkeriuose.

2.    NUOBARAS BRONIUS, Petro, gim. 1926 m. Pagirių valsčiuje, Dargužiu kaime.

3.    RAILA VYTAUTAS, Juozo, gim. 1925 m. Pagirių valsčiuje, Joknių kaime.

4.    KLIMAVIČIUS JONAS, Juozo, gim. 1923 m. Pagirių valsčiuje, Joknių kaime.

5.    PETRONIS JUOZAS, Jono, gim. 1923 m. Pagirių valsčiuje, Si-manonių kaime. Gyveno Kėdainių rajone, Šėtos valsčiuje, Kamėnų kaime. (Žuvęs 1946 m. gruodžio mėn. Mokytojas.)

Paimtas gyvas:

MIŠKINIS JUOZAS, Igno, gim. 1906 m. Vilniaus apskrityje, Nemenčinės valsčiuje, Bezdonių kaime. Gyveno Pagirių valsčiuje, Dargužiu kaime, buvęs Lietuvos kariuomenės jaun. puskarininkis, vokiečių okupacijos metu tarnavęs policijoje, 1945 m. birželio mėn. įstojo į būrį.

Sulaikytasis banditas MIŠKINIS parodė dar du bunkerius, kur viename iš jų sunaikinti dar keturi banditai, o kitoj patalpoj rastas ginklų sandėlis. (Čia išvardinta, kiek ir kokių ginklų rasta. - R. K.)

Karinės operacijos metu Girelės miške aptikta ir sunaikinta gerai užmaskuoti septyni gyvenami bunkeriai.

Sulaikytasis banditas MIŠKINIS parodė: VAITELIS DANIELIUS - 30 m. amžiaus, gimęs ir gyvenęs Pagirių valsčiuje, Aneliavos kaime. Prie Smetonos baigė karo mokyklą ir gavo leitenanto laipsnį, 1940 m. tarnavo sovietinėje armijoje, 1941 m. karo pradžioje iš armijos dezertyravo ir gyveno pas brolį Aneliavos kaime. Grįžus Raudonajai armijai, pradėjo veikti nelegaliai, suformavo banditų būrį, kuriam ir vadovavo.

Šiuo metu VAITELIS yra banditų junginio, kuris priklauso 6-ajai apygardai, vadas ir vadovauja būriams, veikiantiems Deltuvos, Siesikų, Pagirių, Panoterių, Taujėnų ir dalinai Kavarsko valsčių teritorijose, Kėdainių apskrityje - Žeimių, Šėtos, Surviliškio valsčiuose, Panevėžio apskrityje - Krekenavos, Ramygalos, Vadoklių ir Raguvos valsčiuose. Šiuo metu VAITELIS pakeltas pareigose ir turi vyr. leitenanto laipsnį.

(Čia suminėti devyni partizanų būriai, kurie priklauso VAITELIO junginiui. - R. K.)

VAITELIS turi būrį - apie 10 žmonių. Štabe yra rašomoji mašinėlė. Štabo darbą atlieka jo pavaduotojas, pagal tautybę vokietis - VILIS, gimęs Klaipėdoje, pabėgęs iš karo belaisvių stovyklos.

Viena iš pagrindinių VAITELIO rėmėjų ir ryšininkių yra NARSUTIENĖ ONA, Jono, 32 m. amžiaus, gyvena Ramygalos valsčiuje, Kievagalio kaime, raštinga, baigusi med. seserų mokyklą; jos vyras vokiečių okupacijos metu dirbo Panevėžio m. gestape, kur šiuo metu -neaišku. NARSUTIENĖ turi plačius ryšius Kaune ir Panevėžyje, ten dažnai važinėja, o grįžusi susitinka su VAITELIU.

VAITELIS NARSUTIENĖS namuose kiekvieną mėnesį šaukia jam pavaldžių būrių vadų pasitarimus. Lapkričio mėn. pradžioje tuose namuose vyko pasitarimas, kuriame dalyvavo atstovas iš Kauno (pavardė nenustatyta). Per Kalėdas, gruodžio 24-26 d., NARSUTIENĖS namuose vyko pokylis, kuriame dalyvavo VAITELIO apygardos būrių vadai. MIŠKINIO parodymai patvirtinti iš agento „KAZIMIR” gauta informacija.

MIŠKINIO parodymai bus perduoti 1946 m. gruodžio mėn. antroje pusėje. 1945 m. balandžio mėn. buvęs Pagirių MVD sk. naikintojų vadas JAKAS VLADAS, Mato, suorganizavo 23-jų naikintojų išėjimą į mišką, ten iš jų pačių subūrė banditų būrį ir pats jam vadovavo. Š. m. gruodžio mėn. iš agento „GUSI” tapo aišku, kad Kėdainių apskrityje, Ariogalos valsčiuje legalizavosi banditų būrio vadas JAKAS VLADAS, Mato, gim. 1914 m. Pagirių valsčiuje, Bebrikių kaime, su kuriuo taip pat legalizavosi jo brolis JAKAS VYTAUTAS, Mato, gim. 1920 m.

Patikrinti duomenų, ar jie galėtų būti panaudoti agentais smogikais, į Ariogalą buvo komandiruotas vyr. oper. įgaliotinis kapitonas PATRIKEJEV, kuris išaiškino ir smulkiai apklausė JAKĄ VYTAUTĄ.

Pastarasis prisipažino, kad priklausė banditų būriui, papasakojo apie savo veiklą ir apie brolio - JAKO VLADO - veiklą.

Pagal šią kompromituojančią medžiagą JAKAS VYTAUTAS užverbuotas agentu, slapyvardžiu „MAČINSKAS”, kuriam nurodyta nustatyti jo brolio JAKO VLADO ir kitų banditų slapstymosi vietą.

Per ataskaitinį laikotarpį iš Pagirių MVD agentūros, kuri seka VAITELIO štabą, gauta 26 pareiškimai, charakteringesnius pridedame.

Per ataskaitinį laikotarpį nustatyta:

L.147

L. 148                  Panevėžio mieste

Kad aktyviu sekimu būtų nustatyti asmenys, priklausantys pogrindžiui ir ginkluotiems būriams, Panevėžio mieste užverbuoti du agentai: DAGYS P. L, gim. 1908 m., Smetonos armijos karininkas, dabartiniu metu dirbantis miško apdirbimo gamykloje „ŠERMUKŠNIS” vyr. buhalteriu. Apklausos metu prisipažino išdavęs vieną pažymėjimą Ramygalos valsčiaus gyventojui, kurio pavardės nepamena, kad dirbo gamykloje. Už tai gavęs 6 kg lašinių, centnerį kviečių ir kitų produktų, be to, dar prisipažino, kad pas jį atvažiavę trys jam nepažįstami vyrai, taip pat iš Ramygalos valsčiaus, ir prašę išduoti jiems dokumentus. Vienam jis atsisakė išduoti, o kitus du pasiuntė pas Panevėžio gyventoją, buvusį valsčiaus raštininką MONTVILĄ STASĮ, nes DAGYS žinojo, kad jis užsiima neoficialiu dokumentų išdavimu. Apklausos metu DAGYS taip pat parodė, kad jis žinojęs apie besislapstantį MONTVILOS STASIO sūnų STASĮ, kuris buvęs vokiečių desantininkas, šiuo metu areštuotas MVD organų.

Verbavimo metu DAGYS pasižadėjo sužinoti pavardes ir gyvenamąją vietą tų piliečių, kurie pas jį buvo atėję dėl dokumentų, taip pat žadėjo susisiekti su antisovietiniais elementais, veikiančiais Panevėžio mieste.

DAGYS P. 1. buvo užverbuotas slapyvardžiu „PĖDA”.

ERELIS M. L., gim. 1901 m., buvęs Smetonos armijos medicinos tarnybos viršila ir buvęs Lietuvos armijos pulko vaistinės vedėjas. Šiuo metu dirba Panevėžio vykdomojo komiteto san. inspektoriaus pavaduotoju. Pagal savo tarnybą turi galimybę išvažiuoti į visus apskrities valsčius.

Apklausos metu ERELIS prisipažino, kad jis savo noru su vokiečiais 1944 m. išvažiavo į Vokietiją, iš kur nelegaliai norėjo prasiveržti į Lietuvą, bet Tauragėje buvo sulaikytas ir pasiųstas į lagerį valstybiniam patikrinimui.

Verbavimo metu ERELIS pažadėjo susisiekti su asmenimis iš buvusių vokiečių baudžiamųjų dalinių, taip pat su buvusiais Lietuvos armijos karininkais. Pokalbių metu - užverbuotas slapyvardžiu „KEPURĖ”.

Be šių dviejų užverbuotų agentų, verbavimui ruošiami:

1.    MERKYS A. L, gim. 1905 m., išsilavinimas aukštasis, dirba melioracijos inžinieriumi, turėjęs ryšį su gestapu ir policija.

2.    JANSONAS A. A., gim. 1887 m., buvęs sovietinės armijos pulkininkas, šiuo metu niekur nedirba.

3.    ČEPULIS P. L, gim. 1917 m., išsilavinimas vidurinis, buvęs milicininkas ir kandidatas į BKP(b), ne kartą buvo areštuotas gestapo organų, vokiečių armijos darbo bataliono savanoris.

Priemonės

1. Siekiant paimti gyvą arba fiziškai sunaikinti banditų junginio vadą VAITELĮ ir jam pavaldžius būrius ir jų vadus, nuo 1946 m. gruodžio 23 d. iki 26 d. prie NARSUTIENĖS namų išstatyti pasalą, susidedančią iš operatyvinių darbuotojų, specialiai tam parinktų karininkų ir raudonarmiečių.

2.    Tuo atveju, jeigu ši priemonė nepasisektų (VAITELIS ir jo banditai neitų j pokylį), parengti priemonių planą ir atlikti slaptą NARSUTIENĖS paėmimą ir bandyti ją verbuoti agente pagal turimą kompromituojančią medžiagą VAITELIO štabo sekimui ir jo užvedimui ant pasalos.

3.    Pagal sulaikyto bandito MIŠKINIO parodymus išaiškinus banditų ryšininkus bei rėmėjus po 1946 m. gruodžio 26 d. aktyvesniuosius perduoti teismui, o su likusiųjų pagalba sistemingai organizuoti pasalas, siekiant sunaikinti banditus.

4.    Iš sulaikyto bandito MIŠKINIO išgauti VAITELIO judėjimo maršrutą ir prie tų kelių sistemingai ruošti slaptas pasalas.

5. 1946 m. nuo gruodžio 19 iki 21 dienos, panaudojant vedliu agentą „JURGI”, atlikti karines operacijas dėl Pumpėnų valsčiuje, Karsakiškio, Margių kaimų rajone gyvenančių bunkeriuose banditų sunaikinimo.

6.    Pagal agentės „ROZA” duomenis Kupiškio taupomosios kasos kasininkės seife, baigiantis darbui, atlikti patikrinimą. Radus lapukų, KALADYTĘ smulkiai apklausti ir, priklausomai nuo jos parodymų, spręsti klausimą dėl jos verbavimo agente nacionalistinio pogrindžio sekimui.

7.    Toliau aiškintis ir suaktyvinti sekimą inteligentų, turinčių operatyvinį interesą.

1946 12 18

Lietuvos SSR
MVD oper. grupės „Z” viršininkas
papulkininkis /VASILEJV/

L. 240

Charakteringesni verbavimai

1947 m. liepos 6 d. Pagirių valsčiuje, Gudelių kaimo teritorijoje Pagirių MGB garnizono pajėgomis buvo atlikta čekistinė karinė operacija. Lėno miško aikštelėje buvo užkluptas 20-ties banditų būrys, pokyliavęs kartu su vietiniais gyventojais. Po susišaudymo buvo paimtas BUDRYS STASYS, Jono, gim. 1906 m. Pagirių valsčiuje, Gudelių kaime.

Apklausos metu BUDRYS atvirai prisipažino apie savo ryšius su VAITELIO būriu, kuriame veikė ir du jo netikri broliai, ir pareiškė, jeigu sovietiniai organai jam atleis nusikalstamą veiklą, jis stos į banditų būrį ir užves jį ant kariuomenės pasalos. Tuo remiantis, BUDRYS užverbuotas vidiniu agentu, slapyvardžiu „LANSKIJ”, ir pasiųstas sekti būrį ir užvesti jį ant operatyvinės pasalos.

Ryšiui palaikyti BUDRYS rekomendavo savo žmoną BUDRIENĘ, gim. 1919 m., kuri užverbuota agente ryšininke, slapyvardžiu „ROZA”.

Iš KGB archyvų

3-ias fondas, arch. Nr. 10/1
1946 m. Panevėžys

Iš agentūrinių operatyvinių pranešimų
1946 m. kovo 15-20 d.

Panevėžio apskrityje

MONTVILA STASYS, Stasio-„ŠERNAS”, gim. 1925 m. Panevėžyje, išsilavinimas - nebaigtas aukštasis, 1944 m. mokėsi vokiečių žvalgybos mokykloje, ją baigęs 1945 m. buvo nuleistas parašiutu Panevėžio apskrities teritorijoje su GIRDŽIŪNO STEPO-„GEGUŽIO^,/ grupe. Iki 1945 m. rugpjūčio mėn. „ŠERNAS” gyveno nelegaliai pas savo gimines Panevėžio mieste, o 1945 m. rugpjūčio mėn., „GEGUŽIO” nurodymu, išėjo į banditų būrį.

Būdamas būryje, vadovaujamam „PETRAIČIO” ir „GEGUŽIO”, slapstėsi Smilgių valsčiuje, Beinoravos kaime pas ČELKAITIENĘ STASĘ, Jono, gim. 1922 m., kuri yra aktyvi „PETRAIČIO” būrio ryšininkė ir veikia „VOVERYTĖS” slapyvardžiu.

Areštuotieji desantininkai VASILIAUSKAS, DIRSĖ ir būrio vadas „BERŽAS” tardymo metu patvirtino, kad MONTVILA ir ČELKAITIENĖ yra „PETRAIČIO” būrio dalyviai.

1945 m. gruodžio 25 d. agentas „SMERŠ”, MONTVILOS giminaitis, pranešė, kad MONTVILOS sesuo MONTVILAITĖ JULIJA gruodžio mėn. 26 d. eis į Beinoravos kaimą susitikti su savo broliu ir „VO-

VERYTE”. Tą pačią dieną MONTVILAITĖ buvo nepastebimai paimta ir užverbuota NKVD agente, slapyvardžiu „LISA” („LAPĖ”). Apklausos metu MONTVILAITĖ parodė, kad jos brolis tikrai yra banditas ir kad „VOVERYTĖ” palaiko ryšį su antisovietiniu pogrindžiu, tačiau ji tai lyg ir slepia. MONTVILAITĖ taip pat pasakė, kad ji vyks į susitikimą su broliu. MONTVILAITĖ užsiverbavo noriai ir buvo pasiųsta sekti „PETRAIČIO” būrį, išaiškinti antisovietinio pogrindžio ryšius.

1945    m. gruodžio 27 d. MONTVILAITĖ pranešė, kad jos kelionė buvo betikslė, kadangi „VOVERYTĖS” ir brolio ji nerado sutartoje vietoje. Nuo kito susitikimo MONTVILAITĖ pasišalino.

Š. m. sausio 3 d. agentė „VANDA” pranešė, kad iš pokalbio su desantininko DAMBRAUSKO seserimi DAMBRAUSKAITE STEFANIJA sužinojusi, jog MONTVILAITĖ buvo paimta NKGB organų ir apie kažką ten buvo kalbėta.

Š. m. sausio 5 d. MONTVILAITĖ buvo areštuota ir tardymo metu parodė, kad gruodžio 26 d. ji buvo susitikusi su „VOVERYTE”, bet nuo NKGB tai nuslėpė. Prisipažino apie tai savo motinai ir vienam iš giminaičių, kad buvo užverbuota. Tardymo metu MONTVILAITĖ išvardijo keletą asmenų, aktyviai padedančių banditams per „VOVERYTĖ”.

1.    GOKAITĖ STASĖ, Stasio, gim. 1923 m. Smilgių vartotojų kooperatyvo valgyklos vedėja. Kartu su „VOVERYTE” pagrobė rašomąją mašinėlę iš Smilgių kooperatyvo ir perdavė banditams.

2.    ČERKESAITĖ GENOVAITĖ, Jokūbo, gim. 1923 m. Išsilavinimas vidurinis. Panevėžio vaistinės Nr. 211 praktikantė. Per „VOVERYTĘ” banditus aprūpina medikamentais.

3.    EIDUKONIS JONAS, Jono, gim. 1902 m., Panevėžio cukraus fabriko darbininkas. Banditams remontavo ginklus.

4.    AUDICKAITĖ BRONISLAVA, Jono, gim. 1928 m., Panevėžio cukraus fabriko darbininkė, banditų ryšininkė.

5.    GIEDRIKAITĖ VERONIKA, Jono, gim. 1927 m., Panevėžio mergaičių gimnazijos 8 klasės moksleivė. Iš banditų gauna antisovietinius atsišaukimus ir platina juos tarp gimnazijos moksleivių.

1946    m. sausio 7 d. operacijos metu visi šie asmenys buvo areštuoti.

Tardymo metu GOKAITĖ prisipažino, kad banditus aprūpindavo medikamentais, užpirkinėjo jiems popierių, stengėsi aprūpinti juos šoviniais, dalyvavo rašomosios mašinėlės grobime, taip pat papasakojo apie tai, ką MONTVILAITĖ pasakojo „VOVERYTEI”, apie jos suėmimą ir patarė pastarajai slėptis ir pranešti banditams, kad keistų dislokacijos vietą. „VOVERYTĖ” tą pačią dieną perėjo pas banditus.

„Perdengdama” MONTVILAITĖS parodymus apie EIDUKONĮ ir ČERKESAITĘ, GOKAITĖ nurodė penkis asmenis, su kuriais palaiko ryšį „VOVERYTĖ”.

1.    ZULZINAS PETRAS (pavardė iškreipta). Smilgių valsčiaus Dabšionių geležinkelio stoties tarnautojas. „VOVERYTĘ” aprūpindavo antisovietinėmis proklomacijomis.

2.    BRONIUS - 27 m. amžiaus Panevėžio geležinkelio stoties tarnautojas, banditus aprūpina šaudmenimis.

3.    MONTVILAITĖ BIRUTĖ, Stasio, gim. 1923 m. Išsilavinimas vidurinis, dirba mokytoja Rozalime, kartu su „VOVERYTE” lankė banditų stovyklas, yra „ŠERNO” sesuo.

Kratos metu ČERKESAITĖS bute rastas didelis kiekis bintų, medikamentų, tarp kurių buvo ir stipriai veikiančių nuodų, taip pat paimti antisovietiniai lapeliai.

ČERKESAITĖ parodė, kad ji banditus aprūpindavo medikamentais per „VOVERYTĘ” ir GOKAITĘ, o lapukus gaudavo iš „VOVERYTĖS”.

Demaskuota GOKAITĖS parodymais, 1946 m. sausio 9 d. MONTVILAITĖ papildomai išvardijo dar 11 asmenų, turinčių ryšį su banditais, padedančių jiems.

Biržų valsčiuje

1946 m. sausio 1 d. Biržų valsčiuje buvo atlikta čekistinė karinė operacija. Apieškant Gudiškių kaimo PETRAUSKO sodybą, specialiai įrengtame bunkeryje buvo aptiktas GASIŪNAS BRONIUS, Jono, TUPĖNO būrio banditas.

Dėl vidinio agento „IKSO” įterpimo į TUPĖNO būrį, sulaikant GASlŪNĄ, buvo inscenizuotas susišaudymas, kurio metu agentas „pabėgo” iš savo namų.

Biržų apskrityje

Biržų NKVD informatorė „BELOVA” pranešė, kad Pabiržės valsčiuje Dainiūnų kaimo gyventoja PAULAUSKAITĖ slepia banditus.

Realizuojant šiuos duomenis, 1946 m. kovo 16 d. Dainiūnų kaime (rašo Baniūnų) buvo įvykdyta čekistinė karinė operacija. Banditų nerasta, tačiau PAULAUSKAITĖS bute rasta specialiai įrengta slėptuvė, kurioje buvo du maišai medikamentų ir medicinos instrumentų. Sulaikyti penki žmonės, kurie perduoti į NKGB skyrių.

Biržų apskrityje

Realizuojant Biržų NKVD sk. 1946 m. kovo 14 d. agentės „ONOS” duomenis, buvo įvykdyta čekistinė karinė operacija Pasvalio valsčiuje, Kantariškių kaime.

Operatyvinei grupei priartėjus prie kaimo, iš ten išbėgo neaiškus pilietis, bandęs slėptis, bet buvo nušautas. Tai buvo ŠIMALIONIS PETRAS, kuris vokiečių okupacijos metais gyveno Vokietijoje, o grįžęs į Biržų apskritį įstojo į ALENČIKO būrį. Jo brolis ŠIMALIONIS KAZYS 1945 m. liepos mėn. legalizavosi, bet ginklo negrąžino. ŠIMALIONIO namuose kratos metu rastas šautuvas ir 37 šoviniai. ŠIMALIONIS KAZYS areštuotas, vyksta tardymas.

Raguvos valsčiuje

1946 m. kovo 16 d. 3 vai. nenustatytas skaičius banditų Raguvos valsčiuje, Traupio miestelyje sušaudė JARIMAVIČIŲ KOSTĄ 40 m. amžiaus, JARIMAVIČIŪTĖ ZOSĘ 35 m. amžiaus ir JARIMAVIČIENĘ 80 m. amžiaus.

JARIMAVIČIUS KOSTAS buvo Raguvos NKVD sk. informatorius. Yra pagrindo manyti, kad apie tai sužinojo banditai ir dėl to tą šeimą sušaudė.

Rokiškio rajone

1946 m. kovo 7 d. Rokiškio NKGB sk. agentas „KOSA” pranešė, kad pas jį namuose specialiai įrengtame bunkeryje slapstosi banditas MIKALKĖNAS ALBERTAS.

1946 m. kovo mėn į 13 dienos naktį pagal agento duomenis buvo atlikta čekistinė karinė operacija, kurios metu MIKALKĖNAS buvo sulaikytas, pas jį buvo rasta šautuvas ir 25 šoviniai.

Apklausos metu MIKALKĖNAS parodė, kad jis 1945 m. rugpjūčio mėn. buvo MIŠKINIO BRONIAUS būryje, po to iš būrio išėjo ir slapstėsi savo tėvo namuose.

Be to, MIKALKĖNAS parodė, kad jis, slapstydamasis tėvo namuose, palaikė ryšį su kitais būrio banditais - BLIŪDŽIUM ANTANU, ŠNlŪKA JONU ir kitais.

Rokiškio rajone

Š. m. kovo 1 d. ataskaitoje buvo pranešta apie galimybę įvesti Rokiškio NKVD agentą „KELMĄ” per banditų rėmėją GRETĄ į KALPOKO būrį.

1946 m. vasario 28 d. agentas „KELMAS” pranešė, kad pagal susitarimą su GRETA vasario 25 d. jis nuvyko į jo nurodytą vietą ir susitiko su trim KALPOKO būrio banditais: BLĖKA ANTANU, TRINKŪNU VIKTORU ir INDRIŠKEVIČIUM BRONIUM.

Šie banditai agentą pasikvietė į mišką ir apie valandą jį apklausi-nėjo, domėjosi jo biografija ir dabartine slapstymosi vieta. Į agento prašymą leisti jam pasilikti kartu su jais - banditai atsakė: „Lauk pavasario, mes gyvenam pas žmones, ne miške, todėl šiuo metu priimti pas save negalim”.

Po to banditai su agentu susitarė susitikti miške netoli Jokūbiškio kaimo 1946 m. kovo mėn. 7-8 dienomis.

Agentui „KELMUI” duotas nurodymas nenutraukti ryšio su KALPOKO banditais, iki bus nustatyta jų dislokacijos vieta.

Naujamiesčio valsčiuje

Ryšium su vidinio agento „BALTRUŠAIČIO” įvedimu į „PETRAIČIO” banditų būrį, veikiantį Naujamiesčio valsčiuje, ryšiui su juo palaikyti Panevėžio NKGB užverbuota agentė -„SNIEGIR”, gim. 1916 m. Naujamiesčio valsčiuje, Rudikų kaime, dirba savo ūkyje.

Į jos namus sistemingai užeina minėto būrio banditai, kad būtų labai patogu susitikti su vidiniu agentu „BALTRUŠAIČIU”.

Agentė „SNIEGIR” užsiverbavo noriai, kadangi dar iki verbavimo ji buvo pranešusi apie banditų būrio slapstymosi vietą. Pagal jos pranešimą 1946 m. sausio mėn. buvo įvykdyta čekistinė karinė operacija Gustonių miške, Naujamiesčio valsčiuje, kurios metu nukauti trys banditai ir areštuota keletas nacionalistinio pogrindžio dalyvių.

Verbavimo metu agentė „SNIEGIR” pranešė, kad Naujamiesčio valsčiuje, Šukių kaime žemėse įrengtas bunkeris, kuriame slapstosi bunkerio šeimininkas banditas GLINSKIS, dėl jo bus vykdoma čekistinė karinė operacija.

Agentė „SNIEGIR” painstruktuota dėl agentūrinės kombinacijos.

Versta iš rusų kalbos

Iš KGB archyvų
Tomas Nr. 3 
Archyv. Nr. 20/133 
1946 m.

Informacinė santrauka

...Šaltinis „PRANAS”, turintis ryšį su banditų ryšininke VIDUGIRYTE, liepos 24-tą pateikė tokius duomenis:

„Vykdant jūsų užduotį, šaltinis „šniūrą” nunešė atgal VIDUGIRYTEI Janei - kaip netinkamą (šniūras su sprogmenimis anksčiau būrio žvalgės VIDUGIRYTĖS buvo pristatytas šaltiniui išsprogdinti pastatą, kuriame gyvena liaudies gynėjai). VIDUGIRYTĖ šniūrą paėmė ir pasakė: „Gerai. Pakeisime”. Bet liepos 21 d. ji atėjo į šaltinio butą ir atnešė tą patį šniūrą ir pasakė, kad šis šniūras geras, bet juo naudotis taip: „Jeigu šniūras suliepsnos, reikia nedelsiant liepsną užgesinti, tada degs kaip bet koks kitas šniūras”.

Liepos 22 d. VIDUGIRYTĖ atėjo pas šaltinį ir perdavė jam laišką, kurį jis privalėjo įdėti į Panevėžio MVD 1. g. GALIAUSKO kišenę ir pasekti, kaip šis elgsis ir reaguos į tą laišką.

Laiško turinys toks:

Gerbiamas pilieti!

Kaip mums žinoma, jūs, būdamas stribu, nė karto nesate prasikaltęs prieš lietuvių liaudį, nesutepęs savo rankų nekaltu lietuvių krauju.

Mums žinoma, kad jūs netikite, kiti jūsų draugai jus laiko sabo-tažniku. Todėl, brangus pilieti, mesk tą savo išdavikišką tarnybą ir dirbk lietuvių liaudies naudai. Padėk kovojantiems už laisvę šaudmenimis ir duomenimis, kad būtų galima sunaikinti keletą sužvėrėjusių stribų, pvz., BARTULĮ BRONIŲ ir JANSONĄ. Jums bus viskas atleista ir būsit priimtas į laisvės kovotojų gretas. O jei darysite priešingai, kiekviename žingsnyje jūsų lauks nelaimė. Brangus pilieti! Perspėju dar kartą. Nedaryk klaidų!

LLK”

Pagal agento „PRANO” pranešimus vykdome keletą agentūrinių priemonių. Klausimą dėl pastato išsprogdinimo imitacijos generolo leitenanto TKAČENKO nurodymu atidedame. Todėl šaltiniui dabar duotas nurodymas šią užduotį, kurią pavedė banditai, „nutempti”, o per tą laiką daugiau domėtis būrio bazavimosi vieta.

Panevėžio MVD 2-o sk. viršininkas
papulkininkis /KORČMA/

MVD sk. viršininko pavaduotojas pagal „BB”
majoras /SYČIOV/

Pastaba:

Dirbant konsultacinėje grupėje KGB veiklai tirti, atsitiktinai į rankas pateko viena 1953 m. byla Nr. 80. (Arch. Nr. 61, 3 fondas).

Tai byla su „liaudies gynėjų” ataskaitiniais dokumentais bei ataskaitomis apie jų tarnybinę operatyvinę veiklą Lietuvos teritorijoje.

Čia daug skaičių, pagyrų šauniems „liaudies gynėjams”, bet daug ir nusivylimo, apgailestavimo dėl tų žmonių žemo moralinio lygio, neišprusimo, tamsybės, jų silpnaprotystės ir bukumo. - R. K.

...1953 m. vasario 13 d. duomenimis Lietuvos SSR iš viso buvo 6000 liaudies gynėjų, o vasario 15 d. duomenimis - 4466. Iš jų: 
„komandyrų” - 842, 
politrukų - 149, 
eilinių - 3475.

1952 m. ir per š. m. pusantro mėnesio laikotarpį liaudies gynėjai 700 kartų pažeidė discipliną ir įvykdė amoralius nusižengimus, iš jų:

pažeistas sovietinis įstatymas - 88 kartus,

neįvykdyta įsakymų - 138 kartus,

užmigo poste - 85 kartus,

pametė ginklus ir šaudmenis - 30 kartų,

pravaikštos - 173 kartai,

išgertuvės ir chuliganizmas - 186 kartai.

(Pastaba. Ir toliau išvardinti disciplinos pažeidimai, kuriuos įvykdė „liaudies gynėjai”. - R. K.)

Š. m. sausio 25 d. į Priekulės raj. Veiviržėnų mokyklos jaunimo vakarėlį atvyko girti du Priekulės liaudies gynėjai - GLICAS ir ŠAULYS.

Turėdamas su savimi granatą, GLICAS ginčo metu perjungė ją į kovinę padėtį, ir, bandant jį nuginkluoti, granata sprogo. Užmušti du, sunkiai sužeisti trys ir lengvai vienuolika žmonių.

Š. m. sausio 30 d. šis klausimas buvo svarstomas Klaipėdos partijos komitete. Dėl darbo sužlugdymo liaudies gynėjų dalinyje Priekulės MGB skyriaus viršininkui drg. OLCHOVUI pareikštas griežtas papeikimas su įspėjimu, jo pavaduotojui drg. ŠEVČENKO pareikštas papeikimas, vyr. oper. įgaliotinis drg. GRIGORJEV už sistemingą girtuokliavimą dalinyje pašalintas iš KPSS narių. Drg. OLCHOV pašalintas iš darbo ir pervestas į kitą rajoną, pažeminus pareigose. Drg. ŠEVČENKO uždarytas 15 parų arešto, GRIGORJEV areštuotas 20 parų ir numatytas atleisti iš MGB organų.

Š. m. sausio 15 d. Raseinių raj. „VCHO” liaudies gynėjų inspektorius SEMIONOV, bandydamas sustabdyti keliu važiuojančią mašiną, iš pistoleto „TT” į ją šovė du kartus ir vieną kartą pataikė į mašinoje važiavusį Užvenčiu MTS-o naftos bazės vedėją ir jį nušovė.

1952 m. gruodžio 25 d. girtavimo ir moralinio pakrikimo metu Pagėgių MGB patalpose iš pistoleto „TT” nusišovė Pagėgių 1. g. LAPINSKAS.

Š. m. rugsėjo 21 d. Vilniaus srities, Daugų raj. 1. g. PLIAUGA, saugodamas kolchozą „TARYBŲ LIETUVA”, Meškuičių mokyklos patalpose smarkiai nusigėrė ir ėmė šaudyti, dėl to mirtinai sužeidė Kudariškių apylinkės pirmininką KALINAUSKĄ.

1952 m. rugsėjo mėn. Raseinių 1. g. STONYS, GAIŠYS, MICEIKA tarnybos metu nusigėrė, ėmė šaudyti, ir GAIŠYS iš šautuvo nušovė 1. g. MICEIKĄ.

1952 m. spalio 10 d. Tytuvėnų 1. g. VAIČIULIS tarnybos metu, saugodamas kolchozo sandėlį, nakties metu iš jo pagrobė 25 kg grūdų.

Tų pačių metų lapkričio 16 d. VAIČIULIS su to paties būrio 1. g. STARKUMI Papušynės kaime smarkiai nusigėrė. Būdamas girtas VAIČIULIS ėmė šaudyti ir iš šautuvo nušovė 1. g. STARKŲ ir kolchozniką ŽILINSKĄ.

1952    m. spalio 25 d. Biržų raj. 1. g. VIRBICKAS savavališkai išėjo į „TARYBINĖS ŽEMĖS” kolchozą, kur prisigėrė ir sukėlė „debošą” -ėmė siautėti, išdaužė kolchozo kontoros langus, išdaužė rėmus, sulaužė kėdes, pats iškrito iš antro aukšto ir prasiskėlė galvą.

Š. m. vasario 10 d. Šilalės raj. 1. g. SKAIVYDAS, saugodamas kolchozą, pardavė jam išduotas vatines kelnes, smarkiai pasigėrė ir iš raketinio pistoleto persišovė ranką.

Dėl nepatenkinamo MGB viršininkų čekistinių karinių priemonių organizavimo ir dėl oper. darbuotojų kaltės, dėl nepatenkinamo liaudies gynėjų paruošimo nuo 1952 metų sausio 1 d. iki vasario 15 d. per 50 nevykusių susidūrimų su banditais buvo išleista 119 banditų: Vilniaus srityje - 11, Kauno srityje - 25, Klaipėdos - 40, Šiaulių - 43. Per tą laikotarpį kovinių susidūrimų metu žuvo 16, sužeista 12 1. g.

Pagal tautybę liaudies gynėjų daliniuose yra: lietuvių - 2971, rusų - 1250, lenkų - 120, kitų tautybių - 125.

1953    m. rugpjūčio 25 d. duomenys.

...Paskutiniu metu užfiksuoti masiniai liaudies gynėjų girtavimai, lydimi „debošų”, chuliganiškų išsišokimų, neišėjimų į darbą, atsisakymų vykdyti nurodymus.

Yra užmušimo atvejų, grobimo bei ginklų pametimo, taip pat savižudybės atvejų dėl moralinio pakrikimo.

Š. m. liepos 18 d. Kupiškio MVD skyriaus 1. g. MASILIONIS ir PAULAUSKAS, pasiųsti dėl šieno, užvažiavo į Skapiškio MTS, kur rajono kooperatyvo bufete gėrė spiritinius gėrimus, po to, būdami girti, ėmė šaudyti iš šautuvų. MTS-o darbuotojai PAULAUSKĄ nuginklavo, o MASILIONIS, bandant jį nuginkluoti, pasipriešino ir kartu su PAULAUSKU pareikalavo pastarajam grąžinti šautuvą. MTS-o darbuotojai atsisakė šautuvą grąžinti, tada MASILIONIS per langą šovė į MTS-o vyr. buhalterį RAGAUSKĄ VYTAUTĄ, VLKJS narį, ir jį užmušė vietoje.

Liepos 22 d. Raseinių liaudies gynėjų vadas CHANAFEJEV, saugodamas „TARYBINĮ” kolchozą, pasigėrė, po to įsivėlė į muštynes, kada MTS-o darbininkų buvo sumuštas, paėmė automatą ir nušovė MTS-o mechaniką JAŠINAUSKĄ JONĄ.

Liepos 29 d. Raseinių raj. MVD būrio kovotojas BAKŠAITIS, saugodamas kolchozą „STALINO KELIU”, paliko postą ir kartu su pil. MALINAUSKU suorganizavo išgertuves, kurių metu BAKŠAITIS iš automato sunkiai sužeidė MALINAUSKĄ.

Liepos 21 d. Vilkijos MVD būrio l. g. AMBRAZEVIČIUS ir SAKALAS, pasiųsti saugoti apylinkės tarybos deputatą, savavališkai paliko postą ir suorganizavo išgertuves. Būdami girti, sumušė atsitiktinai sutiktą kolchozniką.

Liepos 7 d. Sedos MVD būrio kovotojas BULAUSKAS, būdamas girtas, be jokios priežasties sumušė Ščulpetrų (iškreiptas pavadinimas) kaimo gyventoją VAINUTĮ ir bandė dar sumušti Ylakių miestelio gyventoją LINGVENĮ.

Liepos 28 d. Šakių MVD būrio kovotojas LAŽAUNINKAS po dvidienių išgertuvių, būdamas girtas, sumušė Katinėlių kaimo gyventoją ŠNIPĄ.

Liepos 29 d. Zarasų MVD būrio skyriaus viršininkas ČEMAJEV, būdamas vakarėlyje Šiurpiškių kaime, smarkiai nusigėrė, ėmė šaudyti, sukėlė „ debošą”.

Liepos 18 d. Ignalinos MVD būrio kovotojas KARLOVIČ tarnybos metu, saugodamas Lietuvos SSR aukščiausiosios tarybos deputatę NOVICKIENĘ, pakviestą kartu su pirmininku į vardines pas kolchozniką ANACHEJEVĄ, prisigėrė ir bandė šaudyti į šokantį jaunimą, bet laiku buvo nuginkluotas.

Liepos 27 d. Molėtų MVD apylinkių įgaliotinis TROFIMOV kartu su 1. g. TEREŠKA, lankydamiesi Gruodžių kaime tarnybos reikalais, suorganizavo išgertuves. Būdami girti, užėjo į GIRĖNO sodybą, kur vyko vestuvės, ir pareikalavo samagono. Kada jiems buvo atsakyta, TROFIMOV ėmė šaudyti iš pistoleto. Vestuvininkai nuginklavo TROFIMOVĄ ir TEREŠKĄ, o po to muštynių metu TEREŠKĄ užmušė.

Liepos 9 d. Skaudvilės raj. MVD sk. viršininkas ŠČEPANOV ir 1. g. VALUTIS ir MAČIULIS, būdami „TAUJĖNŲ” kolchozo sargyboje, metė jiems pavestą tarnybą ir surengė kolektyvinę „pjanką”, prieš tai ieškojo samagono ir atiminėjo jį iš kolchoznikų. Pasigėrę tarpusavyje susimušė ir vieni kitiems ėmė grasinti ginklais.

Liepos 2 d. Pakruojo MVD 1. g. GAUBAS ir PUČKUS, būdami girti, nakties metu jėga bandė laužtis į Lygumų kaimo gyventojos PAŠKONAITĖS gryčią, o kada ta pakėlė triukšmą, jie išdaužė langus ir išėjo.

Birželio mėn. Jurbarko MVD sk. 1. g. VALUCKAS ir JASAITIS, būdami kolchozo sargyboje, metė tarnybą, smarkiai prisigėrė ir išėjo į kitą kaimą. Pakeliui jie sustabdė sunkvežimį ir trimis šūviais peršovė ratų padangas.

Liepos 18 ir 19 dienomis iš Plungės MVD sk. nenustatyti liaudies gynėjai pavogė 4 granatas ir 5 sprogdiklius.

Liepos mėn. iš 19 į 20 d. nakties metu Skaudvilės MVD sk. l. g. KAZRAGIS ir MYKOLAITIS, pasiųsti saugoti „TAUJĖNŲ” kolchozo, vietoj apsaugos organizavo „pjanką” ir, būdami girti, paliko postą ir ginklus. Tuo pasinaudodami, nežinomi asmenys pagrobė du šautuvus AVT, 50 šovinių, raketinį pistoletą ir 7 raketas.

Birželio mėn. Obelių MVD sk. 1. g. ŠEMIN ir NIKONOV, būdami neblaivūs, pavogė prie kultūros namų stovėjusius du dviračius, nuvažiavo į kaimą pas tėvus, kur ir buvo sulaikyti milicijos.

Birželio 27 d. Kavarsko MVD sk. 1. g. GRIGILIS iš milicijos kabineto pavogė 2 kg lašinių ir elektrinį žibintuvėlį, priklausančius sulaikytai spekuliantei.

Rugpjūčio 16 d. Kretingos MVD sk. 1. g. būrio vado pavaduotojas STONKUS kartu su kitu 1. g. miške varė samagoną.

Jurbarko MVD sk. 1. g. SILIMONAVIČIUS kartu su savo žmona pardavinėjo samagoną, kurį jie gaudavo iš savo giminaičių, gyvenančių Raseinių raj., Šimkaičių kaime.

Birželio mėn. Pasvalio MVD sk. 1. g. KVEDARAS ir BAČINSKAS sugriovė pirtį, priklausiusią pil. JARAŠIŪNUI ANTANUI. Išardytus rąstus pasiėmė sau malkoms.

Liepos 14 d. Varnių MVD sk. politrukas POCELUIKA kartu su kolchozo pirmininku RACEVIČIUMI po geros „pjankos” sugriovė paminklinę koplytėlę, už ką abu patraukti partinėn atsakomybėn.

Liepos 21 d. Pagėgių MVD sk. 1. g. ŠUGŽDA, būdamas neblaivus, pasitraukė iš posto ir keliais šūviais iš automato pribaigė save.

Liepos 21 d. Skaudvilės MVD sk. 1. g. ŠEVELIS, būdamas girtas, nusišovė iš pistoleto.

Rugpjūčio 1 d. Jurbarko raj. MVD sk. 1. g. būrio vadas SAGIMBAJEV, apimtas pavydo, iš pistoleto nušovė savo sugyventinę GROBLIAUSKAITĘ, o trečiu šūviu nusišovė pats.

Pastaba. Tai tik keletas „linksmesnių” nuotykių iš stribų gyvenimo paskutiniaisiais jų egzistavimo metais. O kiek panašių „šposelių” jie buvo prikrėtę dar anksčiau. Jų gal niekas nesuskaičiuos ir neaprašys... - R. K.

Pasakoja ALBINAS STRIUKAS

Užrašyta Kėdainiuose
1995 01 25

Gimiau 1924 m. Kušlių kaime, Rokiškio valsčiuje. Šeimoje augome keturi vaikai - du broliai ir dvi seserys. Tėvai turėjo 25 ha žemės ir auklėjo mus katalikiška dvasia.

Mes gyvenome pačiame Šimonių girios pakraštyje. Kada 1944 m. grįžo rusai, prasidėjo mobilizacija, ėmėm slapstytis, iš pradžių vis dar laikėmės netoli namų, kadangi miškas čia pat, pasislėpt yra kur, bet netrukus prasidėjo rusų kariuomenės siautimas. Jei tik užeidavo rusai arba stribai, aš lįsdavau į rūsį ant bulvių ir ten pasislėpdavau.

Maždaug prieš 1945-ius Naujuosius metus atėjo rusų garnizonas, aš įlindau į tą rūsį ir tupiu, bet kadangi ėmė daryt kratą, motina apalpo ir nugriuvo. Viskas palyginus baigėsi gerai, manęs nerado, bet ilgiau taip slapstytis nebebuvo galima, reikėjo kažkur glaustis arba eit į rusų kariuomenę. Daugelis apylinkės vyrų jau turėjo išsikasę gerus bunkerius, įsigijo ginklus ir ruošėsi kovot su atėjūnais. O mes trise - aš, Vincas Mišeika ir Jonas Dabriaga - išėjom į kariuomenę. Nuvežė prie Maskvos, ir ten prasidėjo apmokymai, kurie tęsėsi pusę sausio, vasarį ir kovą. Balandžio pabaigoje jau paruoštus išvežė į frontą. Gegužės mėnesį atvežė į Liepoją. Devynias dienas stovėjome geležinkelio stotyje ir tuo metu sužinojom, kad baigėsi karas. Tada mus prijungė prie lietuviškosios 16-os divizijos.

Čia mane vieną dieną iššaukia į štabą. Jau ir neramu pasidarė. Kas žino, gal ten namuose mano bunkerį rado, gal kas liežuvį pakišo. Kai įėjau į kabinetą, mane pasitiko karininkas rusas kapitono antpečiais. Pasisodino ir ėmė klausinėt - kur gimęs, kiek žemės turi tėvai, o aš, lyg ir nenorėdamas išsiduot, kad tėvai turi daug žemės, pasakiau, kad 12 hektarų. Dar kai ko paklausinėjo ir paleido. Po kelių dienų gavau nurodymą viską grąžint į „kaptiorką”, o kai grąžinau, nuvežė į Vilnių, į MVD mokyklą, kuri buvo netoli Lukiškių aikštės. Atvažiavo sesuo aplankyt, papasakojo, kas namuose dedasi, kad visi laukia amerikonų. Pagalvojau - jie laukia ten, o aš galiu palaukti čia.

Prasidėjo mano mokslai. Dėstė įvairias disciplinas, tarp jų -lietuvių kalbą, rusų kalbą, operatyvinio darbo pagrindus, vyko šaudymo pratybos ir t. t.

Mokėmės gerą pusmetį, o kitų metų sausio mėnesį visus išskirstė po Lietuvą į atskirus rajonus. Mane paskyrė į Kėdainių rajoną, į Surviliškio MVD skyrių, gavau jaunesniojo leitenanto laipsnį ir operatyvinio įgaliotinio pareigas.

Galiu pasakyti, kad tuo metu ir tarp tų vadinamų „liaudies gynėjų” buvo įvairių žmonių. Žinau, kad kai kurie iš jų netgi palaikė kokį nors ryšį su partizanais ir jiems kažkiek padėjo, buvo tarp jų ir „chuliganavotų”, ir kada su jais vaikščiojau, reikėdavo labai žiūrėti, kad jie tik neiškrėstų kokios šunybės.

Pas vieną ūkininką padarėm kratą. Išeina šeimininkas ir skundžiasi man, kad dingo 100 rublių. Tada aš visus tuos savo stribus atgal, daviau komandą pakartot kratą, ir kad pinigai „atsirastų”. Taip ir padarėm. Sugrįžom atgal, viską pakartojom iš naujo, ir dingę pinigai „atsirado”. Mūsų skyriuje pusė buvo padorių, kita pusė - plėšikų. Mano tarnybos metu Surviliškio stribyne nebuvo taip jau labai baisių žmonių. Dar va dabar tebegyvena toks Girdeika Aleksiukas, nežinau, ar kas galėtų ant jo ką nors labai blogo pasakyti. Kad skrebas, tai skrebas buvo, tą mes visi žinom, bet nei jis vogė, nei žmonių terorizavo. Ko nepasakytum apie tokį stribą Bogušą, kuris, žinoma, ir gavo tą, ko nusipelnė.

Teko dalyvauti žmonių trėmime į Sibirą, o daugiausia užsiiminėjom partizanų persekiojimu. Vaikščiodavom naktimis po kaimus ir lodydavom šunis. Tai va tokia mūsų taktika ir buvo. Jeigu sugebi gerai išlodyt šunis, tada nieko nesusitiksi, su partizanais susidūrimo tikimybė mažiausia, o jei šunų nelodysi, be abejo, arba tu, arba partizanai ant tavęs užšoks, o tada jau susišaudymas neišvengiamas, mirti niekas nenori.

Vieną kartą visgi teko susikibt su partizanais. Tada Šlapaberžėje buvo atlaidai, apie 1947 metus, o Naujųjų Bakainių kaime pakermošėj Karbočiaus būrio aštuoni partizanai vienoj sodyboj gerai prisigėrė. Tuo pasinaudodama, iš to pokylio ištrūko viena moteris, kiek pamenu, tai buvo Urbonienė, kuri pranešė mums, kad tame kaime prisigėrę partizanai linksminasi. Viršininkas mane su dešimt stribų pasiuntė padaryti ten tvarką. Pasirodo, partizanai buvo palikę lauke sargybą, bet tie sargybiniai suėjo į atskirą kambarį ir puotauja. Kai atėjom į sodybą, prie lango priėjo vienas iš mūsiškių ir viduje pamatė sėdinčius už stalo ginkluotus vyrus. Jis pašaukė mane. Aš priėjau arčiau, žiūriu - Karbočius sėdi. Ką daryti? Susišaudymas neišvengiamas. Tada aš pasirinkau porą geresnių vyrų ir daviau nurodymą įeit į vidų ir įsitikint, kas ten tokie sėdi, liepiau nešaudyt viduje. Tie įėjo gryčion, bet kai juos pamatė sėdintys už stalo partizanai, šoko iš užstalės, apvertė ir tuos mūsų du stribus ir visi išbėgo be jokio šūvio.

Kai grįžom atgal, man pasiteisint buvo jau labai sunku, kodėl mes tų „banditų” nesunaikinom. Aš ėmiau aiškint, kad mano signalinis pistoletas užsikirto, negalėjau duot signalo pradėt kautynes. Viršininkas kapitonas Kirilenko ėmė priekaištaut, kodėl per langus į vidų granatų nemėtėm, kodėl į bėgančius ugnies neatidengėm. Mane dar labiau pradėjo įtarinėt nelojalumu organams.

Aš žinojau, kad mes, lietuviai, dažnai buvome tikrinami, apie mus ir mūsų šeimas buvo renkami operatyviniai duomenys, o mano sesuo tuo metu jau buvo suimta ir pasodinta kaip partizanų ryšininkė.

Apie 1947 metus prie Šventybrasčio vaikščiojom po kaimus. Prie vienos sodybos radę šieno kupetą, susėdom ant jos pailsėti. Jau buvo tamsoka, žiūriu - ateina keli ginkluoti vyrai. Supratau, kad reikia kaip nors suktis iš padėties. Surikau: „Kas eina?” Tie suprato, kad čia nebesavi, tik pasipylė į šonus, kelis kartus iššovė ir dingo.

Sunku buvo ir mums. Aš tėviškėje palaikiau ryšį su partizanais, o čia, nors ir neakivaizdžiai, kiek galėjau, kiek leido aplinkybės, visada stengiausi savo grupės neįvelt į kautynes su partizanais, tuo pačiu gelbėdamas ir partizanų gyvybes. Bet reikėjo neužmiršt, kad didžioji dalis stribų buvo užverbuoti, ir negalėjai atėjęs pas žinomą partizanų rėmėją ar ryšininką elgtis švelniai, gražiai. Kartais gal ir griežčiau reikėjo surikt, pareikalaut, kad tik neatkreiptum anųjų dėmesio. Aš, kaip operatyvinis darbutojas, labai gerai žinojau ir supratau, kad apie mane informacija yra renkama, todėl reikia būti labai atsargiam - nepašnekėt su kuo nereikia ir ko nereikia, neprasitart, nesukelt bereikalingų kalbų.

Žinoma, turėjau ir aš keletą savo agentų, kurie man suteikdavo šiokią tokią informaciją apie partizanus: kur jie prisilaiko, pas ką dažnai lankosi ir t. t. Turiu pasakyti, kad ir tie mano informatoriai nepersistengdavo, labai nenoriai jie man tą informaciją teikdavo ir labai negausią.

Vienas labai aktyvus MGB agentas nešdavo informaciją man ir mano viršininkui, aš jį pasistengiau iššifruot. Paprastai susitikimus su savo informatoriais paskirdavau kur nors nuošalesnėj vietoj, o su šituo vieną kartą paskyriau susitikimą prie Surviliškio tokioj vietoj, kur daugiau žmonių, o pačiam miestely ir partizanai turėjo savų informatorių, kurie mus stebėdavo ir apie tai juos informuodavo. Taip buvo ir šį sykį. Kam reikia, tas ir pamatė, kad pas mus į susitikimą atėjo šitas pilietis. Tai buvo Vaitkevičius iš Naujųjų Bakainių kaimo. Žinoma, apie tai buvo pranešta partizanams, kurie jį labai greit sutvarkė.

Rusai labai stengėsi verbuoti kaimuose lietuvius, tas jiems sekėsi gana sunkiai. Retas kuris tapdavo jų informatoriumi.

Pamenu, vieną tokį ūkininką areštavo, kad neišvežė pyliavų, ir bandė jį verbuot, bet nieko neišėjo, tada pasodino.

Taip pat prisimenu vieną surviliškietę - Širmulytę, kuri mokėsi Kėdainių gimnazijoje. Ją visgi buvo užverbavę. Ji susitikinėjo su rusų MGB majoru. Vieną kartą aš jį dar lydėjau į tokį susitikimą, nes vienas, kaip supratau, jis bijojo eit, tada tą informatorę aš ir mačiau. Susitikimas įvyko netoli Surviliškio, buvo kalbama apie kažkokią antitarybinę organizaciją, kuri veikė Kėdainių vidurinėj mokykloj.

Su savo agentais susitikdavome įvairiose vietose, kas tik kur sugalvodavo. Būdavo, atvažiuoji į kaimą, pereini per visas gryčias, o kartu užeini ir pas agentą. Šitaip niekas neįtars ir nesužinos, iš ko tu gavai informaciją. Dėl kokios nors antitarybinės agitacijos mes bylų nesudarinėjom ir į tai nekreipėm dėmesio. Tuo užsiiminėjo atskiras skyrius, esantis Kėdainių MGB. Mes užsiiminėjom daugiausia tik partizanų persekiojimu. Girdėjau ir apie tas vadinamas smogikų grupes, kurios būdavo sudaromos iš paimtų gyvų partizanų, bet su jomis man jokių ryšių neteko turėti. Girdėdavau giriantis viršininkus, kad tai į vieną, tai į kitą partizanų grupę jie įterpė savo vidinius agentus.

Rusų rankose buvo svarbiausia agentūra, svarbiausi informatoriai, mumis - stribais - jie nelabai pasitikėjo, jų tikslas buvo parodyti visuomenei, kad va patys lietuviai kovoja su „banditų” gaujomis, o rusai jiems tik labai nedaug padeda. Lietuvių į atsakingesnius postus rusai neskirdavo.

Per tuos tarnybos metus man nė karto nepasitaikė, kad va eini per kaimą, lankaisi sodžiuose ir kas nors ima nei iš šio, nei iš to ir pradeda pasakoti apie partizanus, kur jie slapstosi, pas ką lankosi ir pan. Kad ir tamsūs, be išsilavinimo kaimo žmonės partizanus labai slėpė ir kiek galėdami stengėsi jų neišduot. Labai mažai buvo tokių, kurie mums pritarė.

Pažinojau vieną tokią moteriškaitę - Janiną Petrilaitytę, kuri palaikė ryšį su Bronium Karbočium-Bite. Sužinoję rusai, kad ji artimai bendrauja su juo, bandė ją verbuot, bet nepasisekė jiems. Survilišky prie stribų būstinės buvo toks pastatas su šiferiu dengta pastoge. Rusai, supykę ant jos, vieną sekmadienį ją paėmė ir uždarė toj pastogėj, o šalčio jau keli laipsniai buvo. Aš jai atnešiau malkų, ji pasikūrė pečių, kad nebūtų taip šalta, pasielgiau kaip priklauso doram žmogui. Po kurio laiko ją vėl pagavo Kėdainių MGB, ir tardymo metu ji prasitarė, kad Striukas esąs jų žmogus, o aniems to ir tereikėjo, taip jie ir užrašė jos apklausos protokole.

Žinoma, man čia vietoje viršininkas apie tai nė žodžiu neprasitarė, tik pasakė:

- Važiuok į Kėdainius, ten tokias bylas reikia susiūt.

Nuvažiuoju į Kėdainius, paduoda man padrikus popierius, aš imu juos dėliot į vietą paskaitinėdamas, žiūriu - ir tos Petrilaitytės paaiškinimai, kad aš esu jų žmogus.

Kiek žinau, vėliau ta Janina išėjo į mišką pas partizanus į Karbočiaus būrį, ją paėmė gyvą su jau oficialiu jos vyru partizanu Vladu Mataičiu žiemos metu.

Su Surviliškio partizanais aš ryšio nepalaikiau, nors jaučiau, kad jie per Janinos Petrilaitytės seserį su manimi bandė susisiekti, su ta mergaite mes truputį net padraugavom, bet vėliau ji nuo manęs nutolo, užsibaigė ir mūsų draugystė.

Kada baigiau mokslus Vilniuje ir pradėjau dirbt Surviliškyje, pirmą kartą leido parvažiuot į namus. Namuose vieną vakarą atėjo trys partizanai, tarp jų ir mano jaunystės draugas La-pienis. Įsišnekėjom, papasakojau jiems apie save, kur dirbu, nutarėm palaikyt ryšį.

Į mišką buvo išėję mano kaimynai Lapienis iš Galvydžių kaimo, Aleksas Matelis -Audenis iš Vikonių kaimo, Repšys, kurio vienkiemis buvo miške, ir dar keletas kitų. Ryšį aš palaikiau tik su Lapienių, reikėjo juk laikytis ir tam tikros konspiracijos, su visais bendraudamas galėjai greit įkliūti. Į tėviškę parvažiuodavau per metus porą kartų, nes dažniau niekas neišleisdavo. Ir šiaip mus labai kontroliuodavo - kur einam, su kuo kalbamės. Surviliškyje su vienu ūkininkėliu išgėrėm, paskui jis mane dar pas save pasikvietė. Kai užgėrėm gerai, aš ir likau pas jį nakvoti. Nuo miestelio apie pora kilometrų, palyginus tai visai netoli, bet velnių tai jau gavau nuo savo viršininkų kitą dieną. Reikėjo rašyt pasiaiškinimą, kodėl aš pas tą ūkininką nakvojau, ar jis manęs neverbavo, gal aš jau su partizanais bandau susitikti, į visus panašius klausimus turėjau atsakyti raštu.

Aš gerai sugyvenau su milicijos viršininku, iš kurio buvau gavęs keletą pasų blankų su visais antspaudais. Juos parvežiau į tėviškę ir atidaviau partizanams. Ne kartą į tėviškę partizanams vežiau šovinių, ypač jiems reikalingi buvo automato šoviniai. Pas mus skyriuje nebuvo galima taip jau tais šoviniais švaistytis, bet per keletą kartų surinkdavom jų ir didesnį kiekį. Visada buvo daroma apskaita, kažkiek ir nurašydavo.

Kai dirbau Surviliškyje, jaučiau ten porą iš mūsų skyriaus, kurie su partizanais palaikė ryšį, toks Aleksas Gedeika iš Berželės kaimo (šiuo metu dar tebegyvena tam pačiam Berželės kaime), taip pat Viktoras Gedeika iš Kalnaberžės kaimo, Kasputis, šiuo metu gyvena Kėdainiuose. Taigi kažkoks procentas lietuvių ir stribynėje nebuvo gryni tarybiniai žmonės. Buvo ir neblogų vyrų pas mus, su kuriais galima buvo ir nuoširdžiai pasišnekėti, kurie labai gerai suprato ir pačius partizanus, tai Antanas Novikas, Boleslovas Bajarūnas ir dar keletas.

Gal ir nekorektiška būtų man kritikuot arba už ką nors smerkt partizanus, bet kartais jie irgi pasielgdavo požiauriai. Žinoma, aš gal ir būčiau nutylėjęs, bet jei jūs prašote manęs apie tai pareikšt savo nuomonę, šį tą galėčiau pasakyt. Va kad ir apie tą puskvaišę moterį Lepšynėj, kuriai partizanai užrišo duris ir uždegė, kitoj vietoj tėvus su visais vaikais sušaudė. Žinoma, taip nereikėjo elgtis, bet kai žmogus pagyvena miške keletą metų -gal jau ir smerkt dėl tokių veiksmų per daug nebegalima. Jeigu pragyventum zuikio gyvenimą tiek metų, manau, kad padarytum panašių kvailysčių.

O dėl stribų (turiu minty tuos, su kuriais dirbau Surviliškyje) - pasitaikydavo ir negražių dalykų, ne kartą man asmeniškai skundėsi žmonės, kad mano stribai kaiman nuėję su šautuvais grasino ir reikalavo „samagono” ir lašinių. Tas stribams buvo būdinga ne tik Surviliškyje, o kad būtų ką nors primušę arba nukankinę, prie manęs to nepasitaikė. Nemanykit, kad iš jų nebuvo reikalaujama tvarkos ir paklusnumo. Na, pas mus stribais dirbo du broliai Rozenbergai, kurie labiau pasižymėjo žiaurumu, bet juos iš dalies gal šiek tiek reiktų pateisinti, kadangi jų tėvą partizanai buvo sušaudę, todėl jie visur ėjo pilni keršto ir didelės neapykantos partizanams ir jų rėmėjams.

Paprastai už partizano nušovimą valdžia skirdavo kažkiek pinigų. Eilinis stribas gaudavo per mėnesį apie 300 červoncų. Pamenu, kai Žvykas nušovė partizaną Mataitį, gavo kelis červoncus premijos.

Visi veiksmai prieš partizanus pas mus buvo derinami su rusų MGB garnizonais. Kadangi rusai vietovių tai nežino, po apylinkes juos vedžiodavo stribai ir rodydavo jiems kelius, kaimuose - sodybas, kuriose galėjo slėptis partizanai.

Tiek tegaliu pasakyti: pokaris buvo didelė mūsų tautos tragedija. Nežinau, ar liko bent vienas lietuvis, vienaip ar kitaip nepaliestas to žiauraus uragano, kuris tiek daug mūsų tautiečių gyvybių nusinešė su savimi į aną pasaulį. Nemanykit, kad tas mano darbas man buvo labai malonus, kada daugelis mano jaunystės draugų, mano artimų žmonių slapstėsi miškuose ir bunkeriuose, o aš kartu su okupantais ėjau, gaudžiau savuosius, kad išvežtų juos į Sibirą arba uždarytų į kalėjimą. Iš prigimties aš jaučiau savyje patriotiškumą savo tautai, savo žmonėms, tėvai mane auklėjo katalikiška dvasia ir buvo giliai tikintys. Nors aš ir buvau likimo permestas per bortą į kitą pusę, gal vien dėl to manyje labai greit susiformavo toks būdas, kad ir kitoj barikados pusėj stengiausi tarnaut Lietuvai ir išlikt doru lietuviu. Tuo labiau kad aš buvau paprastas kaimo bernas, šeimoje vyriausias vaikas, niekada negalvojau, kad man teks tokia dalia. Taip traukė žemė, tėvų ūkis buvo nemažas, sakau, atitarnausiu armijoje, grįšiu ir dirbsiu sau ramiai žemelę, o va kaip išėjo.

Mano tėvas, motina, sesuo ir brolis taip pat buvo išvežti į Sibirą, į Irkutsko sritį. O vyresnioji sesuo Zosė pateko į Pečioros lagerius. Šiuo metu gyvena viena tėviškėje.

Iš Kėdainių buvom gavę informaciją, kad Vaclovas Malakauskas iš Kūjėnų kaimo bendrauja su partizanais, kartu su jais vaikšto; Lepšynės kaime partizanai sudegino vienos moters namus, kur neva dalyvavęs ir tas pats Malakauskas. Tada atvažiavo vienas darbuotojas iš Kėdainių MGB ir jį areštavo. Tardymo metu jis kažką prisipažino, vedėsi į namus, sakė, kad turįs žemėse užkastą šautuvą, bet to šautuvo, kiek žinau, nerado, po to jį vėl parsivedė į Surviliškį. Lauke stovėjo tualetas, jis pasiprašė į jį, įėjęs uždarė duris ir išlindo į kitą pusę per apačią. Kai išlindęs pasileido bėgti per lauką, sargybinis pastebėjo ir pakėlė triukšmą. Vyr. oper. įgaliotinis rusas, išgirdęs triukšmą, šoko į lauką ir ėmė vytis tą bėglį. Aš buvau ką tik grįžęs po pietų. Kai pamačiau, kad tas rusas išbėgo, supratau, kad blogai bus, tas rusas tikrai jį nušaus. Tada ir aš pasileidau bėgti iš paskos ir bandžiau tą rusą pasivyt, bet jie jau buvo tolokai nubėgę, apie tris kilometrus, ir vijosi jau nebe tas vienas rusas, o visas pulkas stribų. Aš irgi jau buvau nebetoli to vienkiemio, iššoviau aukštyn, bet Malakauskas pasidavė į kitą pusę ir kaip tik užbėgo ant to ruso, išgirdau tik automato seriją, ir viskas nutilo. Aš net negaliu tvirtint, kad būtent tas rusas jį nušovė, kadangi vijosi visas pulkas ir visi šaudė, kieno kulka pakirto tą žmogų, kas dabar pasakys, bet kadangi ir aš dalyvavau tose gaudynėse, dabar kaltė dėl to žmogaus nušovimo tenka ir man. Ir tardymo metu, kai mane areštavo, tą kaltę bandė ant manęs suverst ir čekistai, jie norėjo kuo daugiau mane sumaišyt su tais purvais, kuriuose patys buvo išsivolioję, bet jiems tai padaryt nepasisekė, tik kažkaip pasisekė įtikint to žuvusio jaunuolio seserį, kad jos brolį aš nušoviau. Dar ir šiandien ji karia ant manęs visus šunis, kad aš jos brolio žudikas; atėmė iš manęs politkalinio pažymėjimą ir bando kažką įrodyt. Aš nesuprantu, jeigu visai nekaltai ant manęs kraunamas tas mėšlas, tai kodėl tylima ir neįvardinami konkrečiai vardais ir pavardėmis tie stribai, kurie tyčia su pasimėgavimu kankino ir žudė nekaltus žmones, kurių dėka ne vienas panašus jaunuolis buvo pakištas po velėna. Gal todėl, kad aš tyliu ir nebėgu į teismus ieškot teisybės ir nesistengiu apgint nei savo garbės, nei orumo. Aš žinau, kiek aš esu kaltas, ir dėl to mano sąžinė rami. Kas mane gerai pažįsta, į žmogų aš niekada nešoviau ir nešausiu.

Teko man dalyvaut žmonių trėmime. Kadangi dirbau tokį darbą, nuo to neišsisuksi. Aš visada stengiausi, kad žmogus galėtų daugiau pasiimt maisto, drabužių, niekada nenustatinėjau laiko, o kiek buvo atvejų, kai žmonės skundėsi, kad pasiimt maisto neleido, drabužių, davė valandą laiko - ir viskas. O tokiu atveju žmogus juk blaškosi, čia vieną griebia, čia kitą, nežino už ko stvert. Bet kai jam patari iš šalies, jis visai kitaip reaguoja.

Ant gatvės partizanus guldydavo todėl, kad galėtų iššifruot jiems prijaučiančius. Kiek žinau, Surviliškyje ant grindinio jų niekas nepaveiksluodavo, nebent aš nepastebėjau. Paveiksluodavo Kėdainiuose.

Vieną kartą ir man nepasisekė. Tai buvo jau 1949 metų lapkričio mėnesį. Į čekistų nagus pateko Šimonių krašto partizanas Stasys Gimbutis-Tarzanas ir tardymo metu prasitarė apie mane. Skaudžiausia buvo tai, kad per akistatą jis atvirai išdėjo, jog mano motina jiems duoną kepdavo, sesuo buvo jų ryšininkė. Dėl savęs aš mažiausiai pergyvenau, nes žinojau, kad anksčiau ar vėliau vis tiek įkliūsiu. Tuo metu mano tėvai jau buvo išvežti į Sibirą. O jis, ką žinojo apie mano ryšius su partizanais, viską išklojo: kad aš šovinių jiems pristatydavau, kad praneš-davau, kada bus vežama į Sibirą, papasakojo dar apie vieną mano susitikimą su partizanais, kai mūsų kaime į šokius buvo atėję jie ir mes kalbėjomės, tą paliudijo ir iškviesta tardymui to namo šeimininkė, pas kurią vyko vakaruškos.

Prieš suėmimą dar gerokai anksčiau aš pajutau, kad manimi jau nebe taip pasitiki. Vieną dieną iškvietė į Vilnių saugumo ministerijon. Tuo metu, t. y. 1949 m., Žeimių gimnazijos direktoriumi dirbo MGB užverbuotas žmogus. Nuvažiavęs į Vilnių, aš pastebėjau jį geležinkelio stotyje. Prisistatė jis prie manęs, pasisveikino, tada aš supratau, kad čia ne be tikslo jis iškviestas, nes žinojau, kad jis mūsų informatorius. Nuėjau iš ryto į saugumo ministeriją, prisistačiau, pasakė, kad jie dabar neturi laiko, paprašė ateit po pietų. Nuėjau į valgyklą papietaut, pastebėjau, kad aš jau sekamas. Pavalgiau, grįžau į budinčio kabinetą, tik pravėriau duris - ir mane dviese griebė, užlaužė rankas ir nusivedė į kabinetą. Pradžioje kalba buvo labai korektiška ir dalykiška. Pasiūlė viską išklot atvirai, ką tik žinau apie partizanus, tokiu atveju žadėjo paleist ir leist dirbt toliau savo darbą. Aš kategoriškai tų pasiūlymų atsisakiau, paaiškinau, kad žmonių pardavinėjimu neužsiimsiu. Tada jau, nieko nelaukę, išgrūdo į Kauną, kadangi Kaune sėdėjo paimti Tarzanas ir kiti keli Šimonių partizanai.

Uždarė kameroje su vienu buvusiu partizanu, vardu Albinas (nuo Troškūnų). Jį Kaune draugas pasikvietė pas save į namus ir užgirdė degtine su migdomaisiais, matyt, tas draugas buvo užverbuotas. Vėliau aš jį dar buvau susitikęs Vorkutoj, 40-oje šachtoje.

Gerokai pakankino tardymo metu. Reikia tik įsivaizduoti, juk aš buvau jų žmogus, jie manimi patikėjo, aš persekiojau partizanus, o iš tiesų pasirodė, kad aš slaptai dirbau prieš juos. Kiekvieną dieną grasino sušaudymu, gerokai paplūkė, tardė naktimis. Kai baigė tardymą, 1950 m. gegužės mėnesį išvežė atgal į Vilnių. Gavau 10 metų lagerio ir 5 metus be teisių. Teisė pagal BK 58 str. I b. - tai buvo kariškas straipsnis.

Sėdint Kaune, po kameras sklandė gandai, kad Gimbutis pardavinėja žmones, bet kaip ten iš tiesų buvo, aš nežinau, nes jį visgi nuteisė mirties bausme.

Kada po teismo iš Lukiškių vežė į Vorkutą, trejus metus su artimaisiais neleido susirašinėt, galvojo, kad aš ir iš lagerio ką nors galiu perduot partizanams. Tik po trijų metų, kai mus išvedė už zonos ir ten statėm šiltnamį, sutikau pažįstamą iš savo krašto, laisvą žmogų - Trumpauską, jo žmona tada važiavo į Lietuvą ir tokiu būdu parvežė mano laišką. Tuomet aš gavau iš Lietuvos atsakymą. Ir nuo tada pradėjo leist susirašinėt. O kaip sunku buvo tuos trejus metus, jokio siuntinio, kiti tai gauna, o tu - nieko. Duonos kepaliukas tik juokas buvo sukirst, bet kad jo nėr. Pamenu, vienas nemenkas vyriokas eidavo virtuvės pečiaus kūrent, tai jam paduoda tokį kibiriuką aštuonių litrų košės, gal dar kokį „noperską” aliejaus užpila, tai jis tą kibiriuką iškart sušlamščia ir dar apsilaižo.

Pasakoja POVILAS KAŽUKAUSKAS

Užrašyta
1991 02 11

Mūsų apylinkėse 1944 m. pirmasis partizanų būrio organizatorius buvo Bronius Karbočius-Bitė. Į būrį rinkosi vyrai iš Bakainių ir kitų kaimų: Antanas Morkūnas-Plechavičius, Ipolitas Morkūnas, Vacys Jonaitis, Stasys Štaras, Vincas Štaras, Vincas Sereika-Jokeris, Kazys Kažukauskas ir kt. Pas mus būryje buvo 40-50 vyrų, nevienodai: vienu metu mažiau, kitu - daugiau. Būrys buvo apsistojęs Socių miške. Aš gyvenau prie Zacišės miško. Čia susirinkdavo ir iš kitų apylinkių partizanai, iki 100 ir daugiau, iš Krakių ateidavo.

Pradžioje ir aš buvau išėjęs į būrį, būryje išbuvau apie dvejus metus. Vėliau man vadas Bitė įsakė eit dirbt į mišką ir būti jo ryšininku, ką aš ir padariau.

Kartą pas mane atėjo Bitė ir paprašė išrinkt miške vietą, kur būtų galima įrengti štabą. Aš jam pažadėjau. Tokią vietą suradau Zacišės miške. Atėjo čia Bitė, Stasys Lukšys-Kiškis iš anapus Nevėžio, nuo Šventybrasčio, vieta jiems patiko. Aptarėme, kaip statysim „namą”. Paskui kirtom medžius, dejom medį prie medžio, aplink apsodinom eglutėmis. Iš dviejų pusių ėjo miško keliai, kuriais būtų galima atvežti ir perduoti maistą. Pastatę „namą”, apdėjom samanomis, sumūrijom pečių, išvedėm kaminą virš medžių, kad dūmus trauktų aukštyn, kad nesėstų ant žemės miške.

Pasnigus prie keliuko jau neprieisi, liks pėdos. Kai atvažiuoju, tai ant medžių šakų jie deda kartis ir kartimis eina link keliuko pasiimti maisto, o grįždami kartis vėl su savimi nusineša.

Šlapaberžės kolūko pirmininkas Bložė jiems pristatydavo batų, „Pakeltos velėnos” kolūkio pirmininkas visada, kada tik reikdavo, papjaudavo kiaulę, o aš jau mėsą nuveždavau. Vežant stribai kratydavo vežimus. Tai padarydavau vežėčias arba roges dvigubu dugnu. Ant vieno sudedu tą mėsą, kitu uždengiu, pelų maišą įsimetu ir važiuoju.

Kalnaberžės kolūkio pirmininkas duodavo miltų.

Mūsų apylinkėse partizanai daugiau rengė viršum žemės slėptuves, nors turėjo vieną kitą bunkerį ir po žemėmis. Savo partizanų nuotraukų aš nesu matęs, žinau, kad jie vengė fotografuotis.

Per vieną žmogų iš Panevėžio gavau rašomąją mašinėlę. Atvežė naują, kubile miltuose paslėptą. Aš ją nugabenau Bitei. Tuo metu stovykloje buvo Dėdė (manau, kad tai buvo Žalgiris-Jonas Kimštas, nes jis, eidamas per Lietuvą, įvairiuose kraštuose vadinosi skirtingomis slapyvardėmis, pvz., apie Raguvą jis taip pat vadinosi Dėde, Dėde jis vadinosi ir pas Žaliosios girios partizanus ties Panevėžiu), Bitė ir Kiškis, trise. Dėdė pas mus lankėsi apie 1950 metus. Tą žiemą aš juos visus tris ir išlaikiau. Bitės žmoną aš nuvežiau į Dotnuvą pas savo švogerį Antaną Župerką. Dėdę (apie 40 metų vyrą) iš Panevėžio atlydėjo partizanai. Pirmiausia tuo keliu praėjo žvalgai, patikrino, ar nėra kokių nors kliūčių. Žinau, kad jį labai saugojo ir žiūrėjo. Kada jie atėjo, buvo jau žiema. Įvedė į tą mūsų pastatytą „namą”. Čia jis rašė įvairius atsišaukimus. Supratau, kad jie laukė ir tikėjosi ateisiant amerikonus. Pavasariop jis tuos dokumentus atnešė pas mane. Viskas buvo supakuota. Liepė kur nors paslėpti, kad tik nežūtų. O pas mane skrebai lankosi, kratas daro. Tada aš paėmiau storesnę kaladę, perskėliau pusiau, abiejose pusėse iškapojau lovelius ir tuos dokumentus ten sudėjau, suvožiau, sukaliau vinimis ir numečiau ant šiukšlyno. Skrebai ateina, vaikšto aplink ir net nenujaučia, kad ten tokie slapti popieriai paslėpti guli. Po kurio laiko atėjo Bitė ir klausia, kur tie dokumentai. Aš sakau - einam, va, šiukšlyne guli, pasiimkite. Bitė net žado neteko, sako: „Tai ką, išmetei į šiukšlyną?” Padaviau aš jam kirvį, sakau - skelk tą medį. Perskėlė, nusišypsojo: „Net mes nesugalvotume taip paslėpti”. Tuos dokumentus partizanai suvyniojo į sviestinį popierių, sudėjo į bidoną, ištepė tepalu, kad nesurūdytų, ir nutarė jį pakasti kur nors arčiau kelio, kad būtų galima rasti. Tą bidoną jie išsinešė ir paslėpė, man nerodė tos vietos.

Dėdė pas mus išbuvo visą tą žiemą. Per žiemą iš ten jie niekur neišeidavo, aš jiems viską pristatydavau į vietą.

Mane pradėjo skrebai persekioti. Netoli savo namų radau skrebų „pamestą” siųstuvą. O skrebai, pasirodo, sėdėjo daržinėje ir sekė, kas tą siųstuvą paims. Jeigu aš jį būčiau parsinešęs į namus, jie tada būtų mane sutvarkę. Aš naktį nuėjau prie to siųstuvo, paėmiau jį ir paslėpiau krūme. Ryte skrebai, neradę siųstuvo, ėmė krėsti visus ir ieškoti jo. Po kelių dienų, kai skrebai apsiramino, aš jį nunešiau partizanams į stovyklą. Bitė apžiūrėjo ir pasakė, kad šitas „rusiškas chlamas” - tik į šiukšlyną išmesti.

Jau vasaros metu iš tos stovyklos miške Bitė išsikėlė, išsivedė ir Dėdę, tą „namą” panaikinome.

Partizanai gyventojui Vytautui Batūrai (gyvena Kėdainiuose) iš Naujųjų Lažų kaimo davė 500 rublių ir pasakė: kada reiks, atsiimsim. Taip ir buvo. Batūra nunešė partizanams valgyti, ir jie paprašė tų 500 rublių. Batūra, grįždamas namo, vis laužė šakas, kad, reikalui esant, rastų kelią atgal. Tik išėjo iš stovyklos, ir netrukus prisistatė rusų kariuomenė, apsupo visą mišką. Miške tuo metu buvo Liudas Augiukas ir kiti, iš kitur atėję, iš viso apie aštuonis partizanus. Pastebėjus, kad juos supa rusai, Bitė nusirengė drabužius, jais aptaisė eglutę ir pabėgo, o rusai duoda iš kulkosvaidžių į tą „eglutę” ir šaukia: „Bite, pasiduok!” Iš apsupimo išlėkė tik Bitė ir Kiškis, 4 žuvo. Kiškis atėjo pas mane ir pasakė, kad juos Batūra išdavė. Ir iš tikrųjų. Po viso to enkavedistai ir Batūra, pasiėmęs vilkšunį, ieškojo Bitės ir Kiškio. Bitė žuvo kažkur prie Panevėžio. Jie kartu su Kiškiu ten išsikėlė. Liko dviese, daugiau čia partizanų nebuvo. Kiek teko girdėti, Bitei per susišaudymą nutraukė kojas. Bitė buvo labai doras žmogus, būryje palaikė griežtą tvarką. Ypač sėkmingai jis kovojo su skundikais, kurie įskųsdavo žmones, kad juos išvežtų į Sibirą.

Iš Krakių su savo vyrais buvo atėjęs Lapė. Bitė su Lape, žinau, sueidavo ir dažniau.

Partizanams aš ryšininkavau maždaug penkerius metus.

Bakainiuose buvo vakaruška. Į vakarušką atėjo partizanai ir atėjo stribai, apie dvylika. Stribus atsivedė jų vadas Grinys, bet jis dirbo partizanams. Jam partizanai mokėjo algą 300 rublių mėnesiui.

Partizanai vienam gale šoka, o jis su stribais - kitam gale. Sako vienam: nueik, pažiūrėk, kas kitam gale yra. Stribas nueina pasižiūrėti, o partizanai jam mauzeriu sprandan, ir tas guli ištiestas. Tada siunčia Grinys kitą. Nueina kitas, tam irgi sprandan. Gal pusę jų taip išguldė, bet kai pajuto jau kiti, kad čia kažkas nebe taip, šoko per langus ir išsilakstė. Partizanai irgi išėjo ir pasislėpė miške. Grinys vėliau buvo iššifruotas ir gavo 25 metus lagerio. Geras žmogus buvo, savas. Iš lagerio grįžęs gyveno Josvainiuose. Mirė apie 1989 m.

Partizanas Antanas Morkūnas ėjo iš miško į Lažų kaimą. Važiavo žmogus, ir jis jo paprašė pavėžėti. Žmogus sako: „Sėsk, pavešiu”. Nuvažiavo iki Sereikos, užėjo pasišildyti, o tas žmogus nuvažiavo į Surviliškį ir pranešė stribams. Stribai atlėkė, jis išbėgo iš gryčios, pasislėpė už šulinio rentinio, o stribai į jį ėmė šaudyti. Nė vienas nepataiko, bet stribas Žvykas nusitaikė gerai ir nušovė Morkūną. Sereika Morkūną vežė į Surviliškį, tik pakelyje jis mirė. Surviliškyje Žvykas parėjo į namus ir sako: „Užmušiau banditą”. Žmona nuėjo su dukra, žiūri - jos krikšto tėvas guli. Grįžusi ir sako: „Ką tu padarei? Tu ne banditą, o mano krikšto tėvą užmušei”. Dukra ėmė verkti. Žvykas dar dabar tebegyvena Surviliškyje.

Pas mus vis ateidavo stribai ir reikalaudavo, kad pasakyčiau, kur yra miškiniai. Aš jiems atsakydavau: „Jeigu jie jums reikalingi, gaudykite juos patys, aš ne stribas esu”.

Kartą atėjo eigulys, atėjo mano bendradarbis ir sako man: „Žinai, bunkerį radome miške”. Aš jų klausiu - kur. Jie sako: „Va čia, už kalniuko”. Aš atsinešiau butelį „samagono”. Išgerkim, sakau, butelį ir einam to bunkerio žiūrėti. Pasiėmiau tokį nedidelį kirvuką. Jiems sakau: „Jūs laukite viršuje su kirviais, jei kas lįs - duokite, o aš įšoksiu į vidų ir visus ten iškaposiu”. Atėjome prie bunkerio, jiems liepiau stovėti atokiau, o pats nutraukiau nuo bunkerio angos eglutę ir įšokau į vidų. Jeigu būčiau ką radęs, tikrai būčiau visus iškapojęs, kadangi aš jau turėjau žinių iš partizanų, kad tame bunkeryje slėpėsi stribai, apsimetę partizanais, ir jie gaudė mane. Gaila, kad nieko viduje neradau, tik lašinių bryzą ir duonos kriaukšlę. Išlindau iš bunkerio, liepiau eiguliui kinkyti arklį ir važiuoti į Dotnuvos NKVD. Nuvažiuojam į NKVD būstinę, viršininkas liepia sakyti, ką ten radome. Eigulys viską pasakė apie tą bunkerį, kaip aš su kirviu į jį įšokau, pasiryžęs ten visus „banditus” iškapoti. Viršininkas klausia, ar aš tikrai būčiau taip padaręs. Nedvejodamas patvirtinau: būčiau iškapojęs ir atvežęs čia lavonus. Tada nuvažiavo į tą vietą patys enkavedistai, viską išdraskė, į vidų dar pašaudė ir pasakė man: „Dabar tamsta esi tikras tarybinis mūsų žmogus”. Žodžiu, pagyrė mane už tokį „didvyriškumą”.

Buvo ir tokių, kurie, apsimetę partizanais, plėšikavo, šaudė visai niekuo nekaltus žmones. Tai buvo tikri plėšikai. O pas mus tai daugiausia stribai eidavo plėšikaudami miškinių vardu. Ir pas mane ne kartą tokie „liaudės gynėjai” buvo atėję. Po spintas naršė, stalčius išvertė. Tai ar stalčiuje sėdi „banditas”?

Šlapaberžėje stribai, atvažiavę pas Staugos Kazį plėšikauti, nušovė jo žmoną, apiplėšė ir išvažiavo.

Stribai atėję sušaudė Gudžinsko šeimą Šlapaberžėje - vyrą, žmoną ir du vaikus. Viena mergytė tik gyva liko. Mūsų apylinkėse vienas aršiausių stribų buvo Jakštys iš Aristavo, vėliau jis dirbo „Antano Sniečkaus” kolūkio pirmininku. Silvis Kačerauskas buvo stribų leitenantas Surviliškio miestelyje. Atėjo jis pas mane ir sako: „Kiek tu banditų išlaikai? Kiek tau banditai moka?” Aš jam ir sakau: „Tiek, kiek tavo tėvas moka ir kiek tu moki. Tiek ir aš moku”, jis klausia - kaip? Va taip, sakau, tavo tėvas spekuliantas, kiek jam priklauso, tiek jis ir moka, o aš savo procia užsidirbdamas tiek pat moku.

Jo tėvas per mėnesį mokėdavo partizanams po 300 rublių, be to, jis ir šito Silvio algą atiduodavo. Vien dėl to, kad norėjo čia gyventi. Jei nebūtų mokėję tos duoklės, būtų negyvenę. Po to nustojo duoklę mokėti, bet ir tėvą išsivežė į Surviliškį.

Apie tos kovos prasmę tiek galiu pasakyti: jeigu nebūtų buvę partizanų, nežinau, kas čia būtų daręsi. Kadangi stribai bijojo partizanų, vengė susidūrimų su jais, jie ir su kaimų gyventojais elgėsi atsargiau, švelniau. Be reikalo, be priežasties mūsų apylinkėse partizanai tikrai nenužudė nė vieno nekalto žmogaus. Jei ką nužudė, tai, žinok, tas jau ir buvo „užsitarnavęs”. Jeigu kas pradėjo įskundinėti, ėsti žmones, padėjo vežti į Sibirą, už tuos darbelius jiems ir buvo atseikėta. Pas mus už padarytus nusikaltimus partizanai nusikaltėlius teisdavo. Bausmė buvo įvairi: perspėjimas, fizinės bausmės arba sušaudymas. O kai kas pasako, kad partizanai, ką sumanė, tą nušovė. Ne. Taip nebuvo.

JANINOS VALENTINAVIČIŪTĖS-KARBOČIENĖS prisiminimai

Užrašyta Panevėžyje
1989

Mūsų šeimos ir artimųjų tragedija buvo tokia, kad po daugelio metų jau mano galvelei prisimint ir surašyt sunku - tai tik dalelė tų skausmų ir pergyvenimų.

Kadangi tėtis buvo 1918-ųjų metų savanoris, bolševikų nekentė kaip maro, tai kitokie ir mes negalėjome būti. Kada 1940-aisiais bolševikai okupavo Lietuvą, labai pergyvenom. Nors dar vaikai buvome, bet iš suaugusiųjų girdėjome, kaip žudė, kankino, trėmė. Tada mes išvengėme tų baisybių, bet mūsų širdelės buvo pilnos neapykantos, nerimo ir baimės.

1941-aisiais atėjo vokiečiai. Vėl šlavė aruodus, ėjo per tvartus, rekvizavo gyvulius. Ir vėl nuoskauda kaupėsi mūsų širdyse.

1945-aisiais nelauktai sugrįžo tie patys okupantai, kurių žiaurumus iš praeities žinojome. Ir vėl prasidėjo sekimai, skundimai, trėmimai. Ir mūsų gimtinę aplankė tas siaubas. Kadangi gyvenome pamiškėje, dar buvome apšaukti buožėmis, nes darbą ir Tėvynę mylėjome, todėl kitokio likimo ir nesitikėjome iš savo „išvaduotojų”. Nuo jų visi slėpėsi: ir kaimynai, ir giminės.

Pas mus tarnavo Valerijonas Stasevičius, kilęs iš Krekenavos. Nors jis ir beturtis buvo, bet nuo bolševikų slėpėsi, vėliau paėmė ginklą ir išėjo į mišką. Miško brolius mes globojom, maitinom ir geibėjom nuo pavojų.

Jei kuris nenorėjo ginklo imti, tą privertė atėjūnai. Žmonės namuose nebegalėjo jų išsaugoti dėl to, kad juos išdavikai ir provokatoriai sekė, kurių pas mus netrūko.

Daugiausia mus persekiojo tie, kuriems mes žemės davėm ir duonos negailėjom, kada jie jos neturėjo. Matyt, dar to jiems buvo mažai, reikėjo kitokio turto ir aukų.

1946 m. mūsų miške apsistojo partizanai. Kitą rytą iš Vidulaukių Bronius Lukšys pranešė (jis dirbo pieninėje), kad privažiavo daug rusų ir sups mišką. Nieko nelaukusi, pasiėmiau krepšį, peiliuką ir išskubėjau grybauti. Tėvai iš tvarto išvarė gyvulių bandą, juos piemuo varė, kad pėdas užmindžiotų, o aš spėjau pranešti partizanams, kad pasitrauktų. Eidama atgal, sutikau rusus. Krepšelyje turėjau keletą grybų, čia ir galvijų banda po vieną vaikščiojo. Rusai mane sulaikė, kažko paklausinėjo rusiškai ir paleido, o patys nuėjo tiesiai stovyklos link. Aš bandžiau dar grybauti, bet nesisekė, be to, ir grybų nebuvo. Kiek pavaikštinėjau ir grįžau į namus. Neradę partizanų, o tik jų dar šiltą šakų guolį, grįždami vėl užėjo pas mus. Už tai jie mūsų nepagyrė, nors mes ir gynėmės, kad nieko nežinome, nieko negirdėjome. Daug tokių panašių dalykų buvo, bet visada laimingai baigdavosi.

1946 m. Skilvionių miške žuvo 22 partizanai, tarp jų ir tėvo pusbrolis Vytautas Valentinavičius. Jo brolis Antanas Valentinavičius žuvo prie namų kartu su Vaičiūnu, o vėliau žuvo ir Bronislovas Valentinavičius Bučionių kaime. Kada rusai apsupo, jis pats susisprogdino, gyvas nenorėjo pasiduoti.

Kokių tų išdavysčių buvo, baisu net pagalvoti. 1946 m. Truskavos apylinkėje, Vidulaukių kaime rusai sudegino Tauginų sodybą, kurioje žuvo trys partizanai. Kiškių šeima iš Vidulaukių kaimo irgi buvo areštuota. Kiškienę su dukra stribai vežėsi. Jos bandė bėgti, Kiškienei koją peršovė, pagavo, nuvežė į Kėdainius, numetė ant gatvės su peršauta koja ir šaukė, kad tai banditų motina, o iš Kiškių šeimos nė vienas nebuvo miške, tik sūnus buvo Amerikon išvažiavęs, visi kiti namuose gyveno.

Taip ir tęsėsi tas baisus teroras. Vieną rytą atėjo kaimynas ir sako: „Už Šetenių kaimo prie Šventybrasčio peršovė jauną partizaną Kisieliuką, pririšo už kojų ir vilko važiuodami link Kėdainių, kol nukankino”.

Nors aš tada gyvenau dar namuose pas mamą, bet dažnai galvodavau: „Dieve, kada gi bus galas tiems žiaurumams”. Bet kad aš pati tapsiu jų auka - netikėjau, kad šitoks bus mano kelias - nė nesapnavau. Atrodė, už ką mus gali skriausti, juk mes visiems tik gera darėm, visus užjautėm: baltus, rudus ir raudonus.

1948 m. gegužės 22-osios ryte rusai apsupo ir mūsų sodybą. Perskaitė tokį rusišką raštą ir dar pridūrė: „Vy kulaky - bandposobniki! Duodam pasiruošt vieną valandą...”

Kaip dabar ruoštis į tokią kelionę? Nuo ko pradėti? Tėtis prašo nušauti vietoje, sako:

- Nieko nesiruošiu ir niekur nevažiuosiu...

Tik mes su mama atsikvošėję pradėjom į maišą dėtis daiktus. Vieną dedam, kitą išimam, nes perspėjo, kad svorio normos neviršytume. Mama man davė pinigų, bet aš neėmiau, sako: „Imk, nes išskirs, kaip išskyrė 41-aisiais, išskyrė šeimas vienus nuo kitų”. Man dingtelėjo mintis: gal, sakau, bėgti? Mama tik pasakė: „Žiūrėk, kad nenušautų”. Iš sandėliuko pasiėmiau krepšį ir einu į klojimą. Jei sulaikys, pasakysiu, kad einu bulvių, nes klojime jos buvo supiltos. Per kiemą perėjau laimingai, atidariau vienas duris, paskui kitas, persižegnojau ir - duok Dieve kojas. Kaip aš ten bėgau - nežinau, ar greitai, ar ne, bet rusai mane pastebėjo, kai buvau jau maždaug už kilometro. Netoli augo krūmai, tarytum lyg ir šovė, bet iš to išgąsčio nesupratau, tik pastebėjau, kad vejasi. Pribėgau Rutkūno sodybą, nusimoviau batus, numečiau ant dirvono ir bėgu toliau. Girdžiu - šunys loja; pribėgau Lukšių sodybą, tik spėjau įeit į vidų, man sako: „Gali atsivyti...” Nuslinkau į miškelį, vėl šuo loja, išgirdau kalbant rusiškai. Tada jau mišku pasileidau iki Šemežio sodybos. Toliau nebesivijo.

Tą visą dieną ašarom laisčiau Norušių miškelį. Pavakariop, dar su šviesute, Lukšys palydėjo mane. Nors ėjom atskirai, bet jaučiausi daug drąsiau. Ėjau pro savo sodybą, atrodė - širdis plyš, kai paskutinį kartą mačiau tuščius savo gimtus namus. Tada pagalvojau: ką aš padariau, ko aš bėgau ir koks likimas manęs laukia. Žinojau aš tokių žmonių likimus, nes pas mus ne viena moteris buvo prisiglaudusi, slėpėsi nuo atėjūnų persekiojimo.

Tą vakarą nuėjau pas Krištanavičius Padvaminkų kaime, man jie buvo patikimi žmonės. Pabuvau savaitę pas juos, o iš jų vieną vakarą išėjau į Pašilius pas pusseserę Jadvygą Butienę. Iš čia po savaitės norėjau eiti registruotis, bet laimei ar nelaimei -per Grincevičius iš Kėdainių man pranešė buvęs tarybinis valdininkas Černiauskas, kad manęs nepaleis, nes namuose stribai rado partizanų nuotraukų, įvairių ženklų, Vyčio kryžių. Taip aš ir susilaikiau nuo tos registracijos, likau toliau slapstytis.

Kai gyveno namuose tėtis, tuos visus valdininkus, pirmininkus, dešimtininkus vaišindavo miežiniu alumi. Kiek tas Zakarevičius pas mus ateidavo, tėvelis visada jį pagirdydavo, pripenėdavo, dar ir kelionei įdėdavo. Kai rydavo, tai vis sakydavo: „Kai tik bus vežimai į Sibirą, aš tau, Valentinavičiau, tikrai pranešiu”. Tiesa, pranešė, bet tik ne mums ir ne mūsų naudai. Dar prieš trėmimą partizanai apie Zakarevičių atsiliepdavo blogai, bet tėtis jį vis užtarė, sakydavo: „Vyrai, nežudykit, gal dar netiesa, gal ne jis skundžia”. Partizanai jį tik perspėjo užėję, bet ir tiek užteko... Išsigabendamas į Kėdainius, Zakarevičius dar pagrasino iškėlęs ranką ir pasakė:

- Aš išvažiuoju, bet paskui mane visa apylinkė išvažiuos!

Taip ir buvo. Iš apylinkės į Sibirą rusai išgrūdo daugiau kaip aštuoniolika šeimų. Po šitų baisių vežimų aš ėmiau rimtai slapstytis. Pirmus metus dar ėjau per žmones, siuvom kartu su Antute Garuckaite, bet mus kažkas įskundė. Antutę suėmė ir tardė Truskavos stribai, viršininkas Janavičius. Po to aš vėl sugrįžau į Pašilius, čia nemažai laiko praleidau, iki suuodė. Vieną kartą atėjo ramygaliečiai, bet šiaip taip išsisukau. Kitą kartą, po savaitės, girdim - šuo loja, žiūriu - nuo kaimo pusės per lauką ateina pulkas. Ką dabar daryti? Gal tie patys? Antrą kartą jau nebepameluosi. Pusseserė man ir sako: „Lįsk po pečium...” Aš šmurkšt papečin, puodais užstatė, angą uždengė. Tuoj su triukšmu įvirsta į vidų visas būrys stribų. Gerai, kad ilgiau neužsibuvo, kad pečius buvo jau pravėsęs, kitaip būčiau iškepusi. Kai išlindau, abi ir verkėm, ir džiaugėmės apsikabinę. Buvo ir linksma, ir griaudu. Naktį miegoti eidavau ant tvarto, kopėčias užsitraukdavau. Taip ir slinko jaunystės dienos.

Nors mano dėdė buvo atėjęs, prašė, kad eičiau pas juos, -partizanai žadėję surasti saugesnę vietą, bet aš neskubėjau, kažkodėl neviliojo manęs tos nepažįstamos naujos vietos, nors ir pas gerus žmones.

Pas kaimynus buvo prasidėjęs kūlimas. Eidami pro šalį, užėjo stribai su rusais. Vienas ruselis prisiderino prie pusseserės vyro Juozo ir sako: „Jei pas jus dar yra ta mergaitė, pasakyk jai, kad kuo greičiau išeitų, nes ją areštuos...” Kai tik taip pasakė, aš išėjau pas kaimynus, o kitą rytą rusai apsupo sodybą ir klausė, kur ta mergaitė, kur ką tik čia gyveno. Turėjom vieną negerą kaimyną, jis mėgo pasekt ir pranešt, kur reikia. Tai buvo Ruzas iš Pašilių kaimo.

Netrukus pradėjo tardyti gimines. Pirmiausia pasikvietė pusseserę Čimolonskaitę iš Daukšynos kaimo. Ją irgi Truskavoje Janavičius tardė, rodė jai mano nuotraukas.

Dabar, galvoju, mano likimas jau aiškus, su Ramygalos ir Truskavos apylinkėmis reiktų atsisveikinti, nors ir labai nesinori grįžti į savo kraštą. O gal važiuoti į miestą? Nors mieste buvo giminių ir pažįstamų, bet kas ten laukia... Neturėjau paso, neturėjau pinigų, o mieste milicija eidavo per butus ir tikrindavo dokumentus. Mano pasą tėvai išsivežė į Sibirą... Taip beklaidžiojant, apie mane sužinojo mano busimasis vyras Bronius Karbočius. Atsiuntė ryšininkę ir pasakė, kad ateis manęs pasiimti ir parūpins man saugesnę vietą, nors aš jau žinojau apie tų vietų saugumą, iki suuodžia blogas kaimynas. Sužinojau, kad areštavo dvi mano likimo drauges, laukiau, kada ateis ta baisioji minutė ir man. Laukiu ir mąstau: jei paimtų ir vežtų į Sibirą, tai dar ne taip baisu, bet jei paėmę kankins, reikalaus, kad kitus išduočiau - kažin ar išlaikysiu.

Kitą vakarą atėjo partizanai. Nors aš jų ir laukiau, bet tuo metu jie manęs nenudžiugino. Rytojaus dieną susitarėm susitikti girioje. Paskutinę naktį pernakvojau pas savo pusseserę, ryte dar pusseserė mane palydėjo. Atsisveikinant ji ir sako: „Gal vėliau apsiramins tie stribai, vėl atvažiuok”. Bronius pajuokavo ir pažadėjo atvežti. Taip mes su ja ir išsiskyrėm.

Tęsėsi mano nerimo ir nemigo naktys. Tai pas vienus, tai pas kitus glausdavausi. Išrūpino pasą. Svetima pavarde bijojau, užrašė tikrąją pavardę ir vardą. Galvoju, jei įkliūsiu, o dar svetima pavarde, tai dar viena kilpa ant kaklo.

Atėjo 1949-ieji. Aš tada buvau, atrodo, tokioj neįtariamoj saugioj vietoj Šventybrasčio apylinkėje pas Malakauskus. Čia praleidau nemažai laiko, bet ir vėl - kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė.

Vieną rytą išgirdome triukšmą kieme. Beldžiasi į namo duris. Mes miegojome klėtelėje: aš, mano sesuo ir Malakauskaitės - Veronika ir Janina. Ilgai laukti nereikėjo, į klėtelės duris irgi pradėjo belstis.

Visi išėjo į kiemą. Aš likau klėtelėje, nors joje ir nebuvo kur slėptis. Paėmiau rožančių į rankas, kalbu maldą, o mintys laksto visai kitur. Radau kailinukus, išverčiau vilnas į viršų, užsiglaudžiau kamputyje ir tupiu. Susigrūdo su triukšmu į klėtelę, kaip velniai jaujon, patalus išvertė, išmėtė iš lovų ir iš gretimo aruodo, kur aš ką tik gulėjau. Girdžiu, kaip stribas lipa ant aruodo krašto, o aš tupiu tam aruode, širdis taip plaka, taip plaka, atrodo - tuoj iššoks iš krūtinės, tuoj, tuoj suras mane. Badė stogą durtuvais, ieškojo ginklų, šiaudai byrėjo ant mano kailinių, bet manęs taip ir nerado. Po kratos suėmė namų savininką Vacį Malakauską, išvežė į Surviliškį, ten labai kankino, atsivarė atgal į namus ieškoti ginklo, neradę vėl išsivarė į Surviliškį. Iš ten jis bėgo, tada stribas raitas ant arklio jį pasivijo ir nušovė.

Per pirmą kratą stribas Striukis rado mano pasą, ant rankšluostinės maldaknygėje įdėtą. Tuo pačiu metu areštavo mano dėdę, tėvelio brolį Antaną Valentinavičių. Pas jį irgi ginklo ieškojo, kurio jis tikrai neturėjo, klausinėjo, kur aš esu. Jį taip sumušė, kad galvoje trys didžiulės žaizdos žiojėjo. Kada jį vežėsi stribai tardyti, matė Padvilykis iš Bakainių kaimo, sakė, vos gyvas ėjo. Po to ant diržo už durų rankenos skrebynėj pakabino ir paleido gandus, kad pats pasikorė. Kaip jis galėjo pats pasikarti, juk kameroje iš visų atima diržus, net batraiščius išvarsto. Iš kur tokia Surviliškio stribų mielaširdystė, kad diržo neatėmė? Žinoma, kai pamatė, kad žmogus nebeatsigaus, stribas savo diržu pakorė.

Tai buvo ketvirtoji auka Valentinavičių giminėje. Viską galiu atleisti sau, bet šito baisaus žvėriškumo negaliu pamiršti, tegu Dievas juos teisia. Kada nuvažiuoju į Surviliškio kapines aplankyti mirusių ir nukankintųjų ir sutinku kokį pijoką, valkatą, taip ir matau akyse tuos šlykštūnus stribus. Gerai prisimenu du vietinius stribus brolius Rozenbergus, labai žiaurūs buvo, stribas Žvykas išklišusiom kojom tempdavo rusišką PPŠ, jų viršininkas Lapuchinas, stribas Morkuckis ir kiti. Pagyveno jie keletą metų, atsigėrė sočiai žmonių kraujo ir ašarų.

1949-aisiais aš ir vėl be paso, vėl netekau mielos žmonių šilumos ir pastogės, kuri man buvo taip brangi. Kur eiti? Kur slėptis? Nors ir į pasaulio galą, bet ir ten ras bolševikų šnipeliai su savo šuniška uosle. Nors Malakauskaitės manęs nevarė, prašė būti kartu, labai gera buvo jų motina Malakauskienė, tikra motina mums visiems. Veronika buvo partizanų ryšininkė, taip pat ir Janina, visos jos buvo nuoširdžios, mums daug padėjo, bet likimas lėmė skirtis, nes čia jau buvo nesaugu. Atėjo partizanai manęs gelbėti. Liko du keliai: ar į mišką, ar bandyt dar pas žmones slėptis. Čia buvo kartu atėjęs ir mano busimasis vyras Bronius, su kuriuo anksčiau susitikę pasikalbėdavome, o jis man primindavo: „Kai būsim laisvi, tada vestuves atšvęsi-me...” Bet kad tas vestuves teks švęsti tokiomis sąlygomis, tai nė sapne nesapnavau. Tada išvis apie tai negalvodavau, nes mano visa jaunystė tokia, neramūs laikai buvo. Matyt, tokia jau Dievo valia: kada gimsti, Dievas tau paskiria tokį likimą, ir nuo jo niekur nepabėgsi.

Kadangi jau taip skirta buvo, likimas mus suvedė su Bronium. 1949 m. spalio 28 d. Šventybrasčio kunigas Švambaris mus sutuokė. Dalyvavo du partizanai kaip liudininkai - Vincas Sereika ir Liudas Auga. Nors kunigas labai bijojo mus tuokti, bet šiaip taip prikalbėjom ir sutiko. Prisiekėm neišduoti vienas kito, tuo pačiu ir kunigo.

Nuo tada aš pasitraukiau iš to krašto. Tie pirmieji metai man buvo labai „dosnūs”: kur tik pasisukdavau, ten vis kokį pokštą iškrėsdavo mano priešai, nors aš jiems nieko blogo nepadariau. Gyvenimas bėgo, bėgom ir mes nuo nepriteklių tolyn. Bronius surado man ramesnį kampelį netoli Gudžiūnų, Vypalų kaime. Kas ėjo daugiau miškais, laukais, o mane vedė geresniais keliais, nes naktis tamsi. Beeinant prieš Sočių mišką, netoli Paberžės kryžkelės, pasalavo stribai ir apšaudė. Mes ėjom keturiese: Jokeris - Vincas Sereika, Pavasaris, Bronius ir aš. Tuojau visi sugulėm į griovį. Jie nenukentėjo, tik man dešinės rankos didįjį pirštą truputį kliudė, bet laimingai, baimės tai užteko. Vėliau partizanai juokavo, kad mane „prirašė” į partizanų eiles su krauju. Bronius sakė, kad prisiminsim visą gyvenimą, žinoma, jei gyvensim, šitą priverstinę kelionę.

Iš tų šešių slapstymosi metų 1949-ieji man paliko skaudžiausius prisiminimus. Laikas bėgo, skriaudas palikdamas užmaršty, bet ateitis irgi nieko gero nežadėjo.

Ilgiausiai pragyvenau Gudžiūnų apylinkėse pas gerus žmones, kurių pavardžių jau dabar gerai ir nebepamenu. Trumpai gyvenau pas Ledzinskus Vypalų kaime, juos 1949 m. trėmė į Sibirą, vėliau kaimynystėje susipažinau su Stasio Juchnevičiaus šeima, kuri gyveno labai neturtingai, bet buvo labai mieli žmonės, ypač Bronytė, su kuria miegodavom siauroj lovelėj. Visiems čia vietos užteko, o Bronytė man sakydavo: „Genute (taip mane vadino), tu niekur neik, būk pas mus, aš tave apginsiu nuo stribų”. Bet ilgiau pas juos pabūti irgi neteko, kažkas iš pašalinių pastebėjo, reikėjo keltis kitur, nes nežinai, kada gali apsilankyti stribai. Taip ir keliavau kaip Palangos Juzė per kiemus.

Nors tada buvau ir ne bailė, jauna, energinga, partizanai siūlė imti ginklą į rankas, bet aš atsisakiau, mano didžiausias ginklas buvo rožančius ir malda: „Tavo apgynimo šaukiamės, gelbėk mus nuo visokių pavojų, švenčiausioji Marija”.

Kartą Bronius su kitais trimis partizanais apsistojo netoli Vypalų kaimo, miškelyje. Keletui dienų. Tai buvo liepos mėnuo, sekmadienis, pats mišių laikas. Partizanai išsiskirstė po vieną maldai, susėdom ant kelmų, Bronius man ir sako: „Sutariam kalbėti rožančių, tu už mane, aš už tave...”

Kada jis žuvo, vis prisimindavau: jis už mane išmeldė Dievą, aš likau gyva, o aš neišmeldžiau... Kartais pagalvodavau: Dieve, už ką mane baudi? Čia vėl prisimindavau Vidulaukių Kiškelienę. Kai juos kankino atėjūnai ir stribai, jei kas paklausdavo - už ką, ji atsakydavo: „Ką Dievas myli, tam kryželį duoda”. Kai dar gyvenom namuose, per gegužines pamaldas, būdavo, ateina ir partizanai, suklupdavom maldai prie alyvom papuošto altoriaus, visi melsdavomės. O kada tėvus ištrėmė į Sibirą, tuos šventus paveikslus stribai sušaudė.

Nors mus likimas labai skriaudė, nors žinojau ir įtariau ne vieną, kuris mus skundė, sekė, bet mano sąžinė rami - nė vienas mano priešas nuo manęs nenukentėjo. Tegu už tokius niekšingus darbus juos Dievas teisia, tegu velniai po pragarą tampo. Gal ir aš ten kartu būsiu, bet jų jau tikriausiai nebebijosiu ir nebereikės man nuo jų slapstytis.

1949-ųjų rudenį netikėjau, kad dar tik pradžia mano vargelio. Rugsėjo aštuntą su kitom dviem mergaitėm ėjau pėsčiomis į Šiluvą. Sunki buvo ta kelionė, paduose primušiau pūsles, nors eik keliais, bet iki Šiluvos buvo likę apie dešimt kilometrų. Nakvojom Pažagienyje. Kitą rytą baigėm kelionę Šiluvoje, nors labai bijojau, kad nesutikčiau pažįstamų, bet ten blogi žmonės, matyt, ir neidavo.

Tada bolševikai varžė tikinčiuosius, kunigai slaptai klausė išpažinčių, apsirengę civiliais drabužiais. Iš karto nesupratau, sėdi ant suolo, ne klausykloje, žmonės prieina, pasikalba ir nueina... Vėliau kiekvienais metais važiuodavau į Šiluvą, kol sveikata leido. Nors tie žiaurūs laikai ir stūmė mane į bedugnę, bet šiandien galiu džiaugtis, kad Aukščiausiasis saugojo, gyvenau viltimi, jog bolševikai neamžini.

Tą 1949-ųjų rudenį per Broniaus draugus susipažinau su Dotnuvos girininkijos darbuotojais. Su girininko pavaduotojo žmona pradėjom važinėti į Šiaulius laimės ieškoti - ji dėl namo, o aš dėl paso. Ji man tarpininkavo per Šiaulių milicijos darbuotojus. Tas milicininkas, kuris tvarkė mano dokumentus, vardu buvo Vytautas. Na ir „tvarkė” jis tuos dokumentus, apsaugok Dieve. Tik vėliau pastebėjom, kad šitie „tvarkytojai” labai nerimti kadrai, tikri tarybiniai darbuotojai. Per didelius vargus pagaliau jie sutvarkė mums tuos dokumentus ir liepė atvažiuoti dar po dviejų savaičių. Kai grįžusi viską papasakojau, vyras daugiau ten manęs nebeleido, bet aš, niekam nieko nesakiusi, nuvažiavau, nors supratau, kad per tą laiką rinks žinias apie mane, todėl netikėjau, kad lengvai gausiu pasą.

Milicijos skyriuje liepė eit pas viršininką. Nuėjau iki viršininko durų. Šalia, pasirodo, yra kitas - saugumiečių kabinetas. Pastovėjau koridoriuje ir išgirdau piktą balsą viduje. Tada jau nieko nelaukiau, apsisukau ir moviau lauk. Iš to pastato išėjau ne savomis kojomis, na ir... sudiev Šiauliams. Taip ir nesupratau - ar gerai, ar blogai tada aš pasielgiau, kad atsisakiau vilties gauti antrą pasą. Matyt, pati būčiau įkišusi galvą į kilpą.

Iš Šiaulių grįžau į Dotnuvos rajoną, Šlapaberžės, Bakainių kaimus, pas savo gimines Padvilykius. Čia vėl sutikau tuos nelemtus stribus ir rusus, kuriuos pamačius net šiurpas per nugarą nubėga.

Žiūrim vieną dieną - nuo Bakainių link Šlapaberžės pagrioviu ateina stribų pulkas, tiesiai į Zalieckio sodybą, kur aš slapsčiausi. Nieko nelaukusi, įsispyriau į guminukus, nes buvo labai šlapia, užsivilkau šimtasiūlę ir drožiu į Šlapaberžę. Iki kaimo buvo apie vieną kilometrą. Kiek paėjusi, pastebėjau, kad mane vejasi. Ėjau greit ir neatsisukdama, kad neįtartų, jog aš juos mačiau. Girdžiu šaukia „Stoj!”, bet aš nesustojau. Pavijo mane tik įėjus į Šlapaberžės kaimą vienas stribokas, įpykęs, sušilęs, kiti laukė, o šitas šaukė ant manęs, ko nestojau. Aš jam paaiškinau, kad negirdėjau. Klausia: „Ko bėgai?” Niekur, sakau, aš nebėgau, tik skubėjau pas veterinarą, nes kiaulė susirgo, ir dar pas pirmininką Bložę yra reikalų, - kad tik patikėtų. Kas tokia būsianti? Pasakiau, kad Šukytė iš Bakainių kaimo. Nors aš jos nepažinau, bet žinojau, kad tokia gyvena Bakainiuose. Pažiūrėjo jis į mano didelius guminius batus, aš dar be kojinių, nuogais keliais, nors ir pavasaris, bet oras nešiltas buvo. Tą kartą niekas nenukentėjo ir neišaiškėjo, kas aš tokia. Nuėjau pas pirmininką Bložę. Susitarėm: jei klaustų, sakys, kad buvau atnešusi batus taisyti, nes jis taisė batus ir partizanams. Vakare grįžau pas Zalieckius. Bet čia jau neberamu. Jei tuos pačius sutiksiu, gali liūdnai bagtis. Ir vėl suku galvą, kur eiti?

Daug gerų žmonių sutikau tais laikais, baisiais pokario metais. Su daugeliu jų supažindino partizanai, su daugeliu ir pati susipažinau. Ėjau aš tais pačiais partizanų takais pas gerus žmones. Kartais aš jiems gelbėdavau, perspėdavau, kurioje pusėje vaikšto stribai arba rusų emgebistai (tą sužinodavau per ryšininkus ir per kitus žmones). Mes jau žinodavom: jei eina vieni stribai, bus daromos kratos, jei privažiuoja rusų kareivių, tada sups miškus. Kai tik ateidavo stribai į kaimą, aš tuoj pasišalindavau. Būdavo ir gera, ir graudu, kai žmogus pasakydavo: „Ateik vėl, gal aprims tie „kandalninkai”... Kaime mažai kas juos gerbdavo, visokiais vardais vadindavo. Kur tik jie pasirodydavo, ypač naktimis, kaimo šunys juos iškart atpažindavo ir mums išduodavo savo įkyriu lojimu bei staugimu, prikeldavo iš miego visą kaimą. Žmonės sakydavo, kad šuo šuns neliečia... Eidavo jie su didžiausiu triukšmu, žmones ir šunis gąsdindavo, daužydavo į langus ir duris, šaukdavo, kad greičiau įleistų į vidų. Kai gyvenau Pašiliuose pas pusseserę Butienę, šuo, vardu Stribukas, buvo mums kaip pranašas. Vakare, kada nepririštas, išgirdęs ateinant stribus, jis puldavo ant langų, lodavo ir staugdavo.

Atėjo 1950-ųjų pavasaris. Saulutei švystelėjus, lengviau atsikvėpėme. Ačiū Dievui, prabėgo dar viena žiema, miškuose ir laukuose ištirpo sniegas, ištirpo ir partizanų pėdos. Vieną rytą pranešė, kad vaikšto stribai po kaimus. Aš tada buvau pas ryšininką Liudą Augą Lažų kaime. Tuo metu partizanų arti nebuvo, Liudas nuvedė mane į buvusią seną slėptuvę miške, kol praeis kratos. Slėptuvėje buvo vandens ir šlapio šieno. Įlindau, iš lauko pusės mane uždarė. Buvau pasiėmusi žadintuvą, bet degtukus pamiršau, taip ir nežinojau, kuri valanda. Čia pat suokė lakštingala, bet ji manęs nelinksmino. Ir nesupratau, kodėl taip ilgai neateina manęs išleisti.

Ta diena atrodė labai ilga, atsibodo vartytis ant to šlapio šieno: vienas šonas permirksta, verčiuosi ant kito, bandžiau nukelt dangtį, bet vos pajudinau. Kadangi žadėjo ateit išleisti, nesulaukus pradėjo visokios mintys į galvą lįsti, nes baimės akys didelės. Gal jį areštavo? Kas dabar bus? Vėl bandžiau judinti dangtį - nė krust. Nutirpo rankos ir kojos. Sėdžiu ir galvoju: nejaugi reikės čia iš bado mirti? Augienė žinojo, kur išėjau, bet kur ta slėptuvė - ji nežinojo. Liko tik Dievo pagalbos šauktis. Pajutau, kad naktis. Ir staiga išgirdau žingsnius. Pagaliau atsidarė dangtis, ir mane tyliai pašaukė Liudas. Jis irgi buvo įtariamas, kadangi Broniaus giminaitis, be to, dar ir ryšininkas, todėl ir jis buvo suimtas ir išvežtas į Kėdainius, namo grįžo vėlai vakare.

Liudo mama taip pat buvo labai gera moteris. Ji man buvo tarytum motina. Skaudu, kad tokie žmonės per išdavikų liežuvius vietos savo namuose neturėjo. Jos sūnus Liudas irgi turėjo išeiti į mišką. Augienė taip pat slapstėsi. Vienu metu abi slapstėmės Kaune pas gimines, vėliau išsiskyrėme. Taip mes gyvenom savo gimtojoj žemelėj... Aš ir dar daug tokių, kurie galėtų savo ašarose paskęsti. Tik gerų žmonių dėka neišprotėjau, nes jie mane guodė, ramino, glaudė, kukliu rūbu gaubė ir tuo pačiu kąsniu dalinosi, nes žinojo, kad ne savo noru mes ėjom, kur negandos vedė, mums reikėjo slėptis. Tokia jau buvo mūsų dalia, juk mes taip pat buvome gyvi žmonės, kalbėdavome ir apie gyvenimą, apie ateitį, apie laisvę, nors mažai tikėjomės jos sulaukti.

Tais pačiais metais pas mus buvo atvykęs Šiaurės Rytų Lietuvos Srities vadas Žygūnas - Jonas Kimštas. Teko keletą dienų praleisti kartu, nes ruošiausi važiuoti į Kauną gydytis. Tai, žinoma, irgi nebuvo linksmos kalbos. Vyras man pasakė: jei gyventi, tai abiem, o jei žūti, tai irgi kartu, - šitiek išvargta ir iškentėta. Žygūnas mane išbarė už tokias liūdnas kalbas. Taip ir išsiskyrėme.

Virš mano galvos kaupėsi juodi debesys. Dar, matyt, mažai vargo buvo man skirta. Dievas dar vieną bausmę uždėjo. Sutikau šaltai tą savo likimo tragediją. Aš buvau labai jautri, ašarose skęsdavau, bet šį kartą jų pritrūko, reikėjo tik galvoti, kaip apsiginti nuo savų bėdų, ligų ir apsisaugoti nuo priešų. Užpuolė ligos, kurių galėjau tikėtis iš tokio įtempto gyvenimo, pilno pavojų. Skaudėjo nugarą, kojas, gydžiausi nervus. Išsirūpinau siuntimą gydytis į Kauno klinikas. Čia staiga ištiria ir guldo į ligoninę, nes pripažįsta piktybinį auglį. Šis smūgis man buvo per didelis, bet čia nebepasipriešinsi, į mišką nepabėgsi. Sudiev, gyvenimėli! Ir dar bijau, kad nesužinotų, jog aš su svetimu pasu. Atėjo ir operacijos diena. Operavo keturias valandas. Kadangi jaunas organizmas, žaizda gijo gerai. Po to švitino, nes tada taip reikėjo. Bet čia dar vieną bėdą man įtaisė - švitinimo metu sukietėjo raumenys. Kurį laiką praleidau Kaune, susipažinau su viena ligoninės darbuotoja p. Gumauskiene. Jos vyras buvo teistas, matyt, todėl jautėm palankumą viena kitai, nors savo pergyvenimų atvirai ir nesipasakojome. Mano laimė, kad aš mėgau dirbti kai kuriuos dailės darbelius, kurie man nervus ramino: ausdavau raštus, siuvinėjau, mezgiau, tik gaila, kad ne vienoj vietoj teko juos palikti nebaigtus, nes reikėjo slėptis ir nuo žmonių. Būdavo, ateina kokia plepė moterėlė, jei nespėju pasislėpti - lipu ant pečiaus, ateina stribai, reikia gelbėtis - karpau medžiagą, nors rankos ir dreba. Besislapstant Gudžiūnų apylinkėse, kartą pastebėjome visai arti ateinant stribus. Šeimininkė greit padavė gabalą medžiagos, ir kerpu. Bekirpdama sugadinau, iš suknelės išėjo baltiniai... Kai stribai išsinešdino, džiaugėmės abi laimingos, nekviestus svečius išleidusios... Bet po savaitės tuos namus turėjau apleisti. Būdavo - ateina stribai kaip žvėrys. Kas tokia? Iš kur? Gerai, kad žmonės nenukenčia, nes susitardavom iš anksto, ką sakyti. Jei dar kaimynų neišduota, tai gali meluoti, suktis kaip išmanydama. Einant dienos metu ne kartą teko juos susitikti. Jei ne prie miško, tai dar nieko. Kartą važiavau dviračiu per Žibartonius, ir sulaikė, pareikalavo paso, patikrino, paklausė, kur važiuoju. Regis, vien žvilgsniais jie mane užmušdavo. Nors ir išsigąsdavau, bet laikydavausi, visada vaidindavau vargšę, paliegusią, nors ir tikrai buvau panaši į tokią. Dažnai galvodavau, kada baigsis tas mano artistiškas gyvenimas.

Prisimenu, dar tėviškėj gyvenau. Tėvai laikė ir slaugė sužeistą partizaną Užkuraitį peršauta koja. Kaip aš tada bijojau, kad tik stribai jo neužtiktų. Kai pagijo, išeidamas dėkojo, sujaudino mus visus iki ašarų. Matyt, tą jautrumą mes atsinešėm iš savo sugriautos vaikystės ir jaunystės laikų, jis dar ir šiandien gyvas mumyse.

Visko matėm, viską iškentėjom, visko tikėjomės iš tos vagių valdžios, bet tik vieno nesitikėjom, kad mums teks tokia sunki ir žiauri dalia.

Kiekvieni ateinantys metai buvo vis sunkesni ir pavojingesni, mūsų brolių gretos retėjo. Aš dar tuo džiaugiausi, kad mes netapom išdavikais, kaip kad ne vienas taip padarė, net ir iš tų pačių mūsų likimo draugų, kaip buvęs partizanas Šnekutis.

1950-ųjų žiemą mano sveikata ne per blogiausia buvo, gyvenau netoli Dotnuvos stoties pas Kažukauskienės motiną Župerkienę. Tuo metu Bronius, Vincas Sereika ir Lukšys gyveno Bakainiuose pas Povilą Kažukauską. Tik vieną kartą teko susitikti, nes buvo pavojinga vaikščioti. Tą žiemą praleidau laimingai, laukėm pavasario, susirašinėjom laiškais. Atėjus vasarai, pasijutom laisvesni, nors neilgam. Partizanai išėjo į slėptuves, į miškus, nes žeminėse irgi ne gyvenimas. O sekliai ir šnipai dirbo išsijuosę: iš rugių stebėdavo, pas ką ateina partizanai vakarieniauti, o jei partizanai kokį šnipą sunaikina, tada šaukdavo visa gerkle, kad nekaltą nušovė. Jei tokie stribai būtų buvę vietoj partizanų, nežinau kas būtų atsitikę, jie būtų visus žmones iššaudę ir apiplėšę, ir batų būtų turėję tikrai geresnių, ne tokių, kokius nuaudavo nuo nužudytųjų partizanų.

1951-ųjų liepos 2 dieną aš dar turėjau važiuoti į Kauną tęsti savo gydymo. Tik pradėjus gydymą Kaune, sužinojau, kad prie Bakainių Socių miške vyko kautynės. Miškas nedidelis, o jį supo rusų NKVD garnizonas, kareivis nuo kareivio per du metrus. Aš žinojau, kad miške buvo „Bitės” būrys. Žmonės girdėjo šaudant visą dieną. Niekas netikėjo, kad iš to katilo kas gyvas išbėgs. Tada ten žuvo Liudas Auga, Vincas Sereika-Jokeris, Valerijonas Rabačiauskas-Pavasarėlis. Gyvą paėmė Antaną Jocių-Darių, o Stasys Lukšys-Kiškis ir Bitė prasiveržė iš apsupimo ir pabėgo.

Aš jau mažai vilties beturėjau, kad Bronius liko gyvas. Jis daug kur kovėsi, bet vis išbėgdavo laimingai, tai ir šį kartą gyvenau maža viltimi, o gal...

Aš greit grįžau atgal į kaimą. Atėjo ryšininkė ir pranešė, kad Bitė gyvas ir net nesužeistas. Tada dar daugiau pasiuto stribai ir jų šnipai, labiausiai, kad pabėgo tas, už kurį daugiausia pinigų pažadėta. Įtariamas išdavikas buvo Vytautas Batūra iš Lažų kaimo. Gaila, kad nebėra gyvos Augienės, tai ji jam dabar į akis pasakytų, nes ji ir anksčiau, nors ir bijodama, visiems pasakojo, kas jos sūnų pražudė.

Kadangi paėmė gyvą Jocių, tai tas privirė košės sočiai. Prasidėjo žmonių areštai, suėmė Zaleckienę iš Šlapaberžės, ten rado slėptuvę. Tardoma Zaleckienė prisipažino, kad aš pas juos gyvenau. Ji išdavė ir ryšininkę V. Malakauskaitę. Nuo tada ją kas savaitę šaukė tardyti į Dotnuvą, rodė jai mano nuotraukas, nors ji mane pažino ir be nuotraukų. Siuntė ją pas mano seserį į Berčiūnus, sesuo ten mokėsi, siuntinėjo ir kitur, bet Malakaus-kaitė manęs neišdavė, nors ir žinojo mano takus. Malakauskų šeimą jau antrą kartą sukrėtė nemalonūs įvykiai. Prieš dvejus metus Surviliškio stribai nušovė jų brolį Vincą Malakauską. Po tų visų išdavysčių į mišką turėjo išeiti Socių eigulys Mataušas Povilaitis, kadangi ir jis buvo išduotas, todėl jam kito kelio jau nebuvo. Mes su Povilaitiene per vasarą kartu slėpėmės Ėriškių apylinkėse. Jos vyrą ir kitus partizanus vėliau išdavė provokatorius Šnekutis.

Po tų kautynių Socių miške Bitė liko vienas, nes žuvo paskutinieji jo būrio partizanai. Tada mes persikėlėm į Panevėžio rajoną, nors čia jau irgi mažai bebuvo likę gyvų partizanų. Čia sutikome partizanus: Štarolį-Plieną, Janionį-Šnekutį, Vaitelį-Rimtutį, Mažeiką-Vanagą, Trakimavičių-Anūką, Salagubą-Faiforą.

Ėriškių apylinkėse surado ir man gerų žmonių, o svarbiausia, kad čia manęs niekas nepažino, neskundė, nors žinojo ir pašaliniai žmonės, pas kuriuos mes nesilankydavome. Šičia praleidau nemažai laiko, teko gyventi pas Vaznonienę. Tuo metu kaimynystėje pas kitą Vaznonienę įvyko susišaudymas, sudegino sodybą, žuvo partizanas Vytautas Vepštas, sužeidė Stasę Vaznonytę. Šį kartą aš nelaimės išvengiau.

Po kiek laiko įsidrąsinusi pradėjau atvažiuoti į Panevėžį, nes čia irgi turėjau vieną kitą pažįstamą.

Tai buvo vasarą. Vieną kartą Klaipėdos gatvėje užėjau į tuo metu garsią užkandinę „Karaimką” atsigerti. Nespėjau apsidairyti, kai išgirdau apgirtusio žmogaus balsą:

- Na, jei Janevičiai neišgers, tai kas išgers!?

Žiūriu - prie sienos už staliuko sėdi du storuliai įraudę. Vieną iš jų atpažinau. Tai buvo stribas Janevičius. Kojos tik nutirpo, nieko nelaukusi apsisukau ir išėjau. Iš „Karaimkos” pasukau link Katedros. Einu ir galvoju: kaip jis manęs nepažino, prieš trejetą metų jis dar ir nuotraukas visiems rodė.

Netoli Katedros gyveno Snieškai. Snieškienės brolis ką tik neseniai buvo žuvęs, pas ją aš ir nuėjau.

Ilgiau mieste nepabūsi, nes milicija dažnai lanko butus ir tikrina dokumentus, ką randa neregistruotą, tam jau blogai.

Bronius per ryšininkus ar partizanus atsiųsdavo raminančius laiškus. Dar tuo metu ir aš buvau optimistė, stengiausi nepalūžti, nors sveikata ne per geriausia, išdavikų pilna, seka kiekvieną žingsnį. Apėjau visus gimines, apvažinėjau miestus, pramyniau takus į miškus ir kaimus. Atsibodo tą baisų vardą nešioti: banditka ir banditka. Žinoma, iš gerų žmonių tai negirdėjau, tik iš tų, kurie mus į Sibirą vežė, kurie plėšė mūsų sodybas, naikino mūsų tautą. Kas nuplaus nuo mūsų tą purvą, kuriuo mus apdrabstė prakeiktieji tautos išgamos stribai, jų šnipai ir provokatoriai. Buvo daug tokių, kurie mus juodino, primetinė-jo savo juodus darbus niekuo nekaltiems žmonėms. Aš pati gerai pažinojau Šlapaberžės apylinkėje Gudžinskų šeimą, pas juos užeidavo partizanai, teko ir man pačiai ten pabūti. Tai tikrai dori ir geri žmonės buvo, partizanai gerai žinojo šituos žmones, bet vieną kartą čia atėjo partizanais apsimetę visai nežinomi banditai ir išžudė visą šeimą. Aš su visais apylinkės partizanais palaikiau ryšį. Mūsų vyrams tai buvo baisi tragedija, kaip perkūnas iš giedro dangaus. Savaime suprantama, kad tai buvo stribų ir jų pakalikų darbas.

Po daugelio metų, dar neseniai, teko kalbėtis su gera pažįstama. Ji man ir sako:

- Taigi Gudžinskus banditai nužudė!

Nors tą žodį „banditai” mažai jau kas kartoja, bet jai jis, matyt, taip patinka, kad ir daugeliui metų praėjus nuo tų dienų negali jo pamiršti ir pakeisti kitu. Nors teisingai žmonės sako: kalbų ir vėjų nesugaudysi, o kiek mes jų prisiklausėm, Dieve saugok...

Ne rojus buvo tas partizaninis gyvenimas, o ypač sąžiningam ir doram žmogui. Žiūrėdavau aš į tuos vyrus ir galvodavau, iš kur tiek kantrybės, dar ir daineles niūniuoja, nors ir negarsiai. Per visus bendravimo metus aš jų nemačiau nei piktų, nei labai nusiminusių.

Kai dar gyvenome tėviškėje, daug visokių praeidavo. Kai kurie gyventojai būdavo nepatenkinti, kad lašinių prašė, kad kumpį nukabino. Mano tėvai pjaudavo 4-5 bekonus ir sau mėsos pritrūkdavo, bet nelaukdavo, kol paprašys, patys duodavo. Sakydavo: geriau duoti negu prašyti. Žinoma, pradžioje buvo visokių prisiplakėlių, tokius patys partizanai bausdavo, net ir sušaudydavo. Partizanauti nėjo nei pijokas, nei vagis, todėl juos žmonės mylėjo ir dainas apie juos sukūrė gražiausias. O apie stribus aš nenoriu ir kalbėti, nesuprantu, kas tai per žmonės, iš kur tokie išsigimėliai mūsų tautoje atsirado. Gavo žemės, bet dar mažai. Eina ieškot miškinių. Užeis gryčion, tai tik, žiūrėk, vienas nuo aukšto dešrą nusikabinęs kiša po skvernu, kitas po spintas naršo, trečias po stalčius landžioja, ieško ką pavogti. Todėl ir dainos jiems buvo „gražiausios” sudėtos:

Tie stribai pasiutę nieko neišmano...

Darinėja stalčius, ieško partizano...

Nors tada jiems kurti dainų niekas nedraudė, bet vietoj dainų jie pasirinko „riebiausius” rusiškus keiksmažodžius.

Žinojom mes labai gerai tų sužvėrėjusių stribų darbelius, dažnai papasakodavo nukentėjusieji, kaip sužeistus kankino -krauju sienos aptaškytos, padus, antakius degino, adatom panages badė. Tada ir aš galvodavau, kad ir man ateis ta baisioji diena. Jau pasiekė kalbos, kad kažkas domisi, koks kunigas mus sutuokė, teiravosi pas Augienę, bet jiems nepavyko susitikti to kunigo. Atrodė, ko čia bijoti ar rūpintis - juk kunigas mums ne automatą davė, bet jų pasiutęs kraujas reikalavo naujų aukų. Nuo jų ypač kentėjo mūsų ryšininkai. Ryšininkę Malakauskaitę vis kviesdavo ir kviesdavo tardyti į MGB ir reikalaudavo pasakyti, kur aš slapstausi. Kad palengvinčiau jos dalią, aš ir laišką tardytojui siunčiau, parašiau, jog vyras ir kiti partizanai jau manęs išsižadėjo, su jais nutraukiau visus ryšius.

1951-ųjų rudenį teko slapstytis apie Jotainius ir Vadoklius. Vienu metu buvau apsistojusi Jotainiuose pas Katinus. Čia irgi neaplenkė stribai. Čia pirmą kartą išgirdau, kad žmonės juos vadina „kandalninkais” (žmogus, kuris vaikšto medinukais apsiavęs).

Kartą man pranešė, kad nuo Vadoklių ateina pulkas stribų. Ką daryti? Susitikti su jais nesinori. Norėjau išeit, bet girdžiu -kieme šuo jau loja. Įbėgo vaikai iš lauko ir pasakė, kad jau ateina link mūsų. Šeimininkė sako: „Šiauduose yra slėptuvė, ten ir pasislėpsi”. Taip ir padariau. Įlindau į tą slėptuvę, šiaudų pėdu užkišo kietai, ir sėdžiu. Ilgai laukti nereikėjo. Žiūriu per lentų plyšį sienoje - ateina per kiemą, pirma nuėjo į trobą, po to į daržinę. Matau, kaip ant šautuvų uždėti durtuvai. Nutirpau visa, prisiglaudžiau prie sienos ir laukiu. Kaip visada, griebiausi savo didžiausio ginklo - maldos. Virš manęs buvo sukrautas vasarojus, čia mažai badė, viršininkas liepė gerai išbadyt šieną, kuris buvo sukrautas kitam gale daržinės. Kartais, matyt, ir velniui protas susisuka. Išbadė, išvartė šalinę ir išlėkė visi kaip pasiutę. Taip ir likau nerasta. Išlindau iš tos skylės - nebegaliu paeiti, galvojau, kad kojas paralyžiavo iš baimės, bet po kiek laiko atsigavau.

Kuo tolyn, tuo sunkiau buvo slapstytis, nes jau ir žmonės buvo nusivylę, pavargę, baimės iškankinti, niekas nebetikėjo

Amerikos pažadais, nors per radiją ji vis dar žadėjo ir žadėjo išvaduoti. Kartais pagalvodavau, kad gal ir gerai, kad tokie gandai sklinda, vis tiek mums kito kelio nebuvo, nors tai šiek tiek nervus ramino.

Taip ir slinko ilgos, pilkos nerimo dienos. Tą rudenį, kaip visada, rugsėjo 8-ąją vėl važiavau į Šiluvą, nors partizanai nelabai norėjo manęs išleisti, bijojo, kad neįkliūčiau. Bet aš buvau įsitikinusi, kad mane Marija saugo. Prisidengusi veidą tamsiais akiniais, iškeliavau. Kelionė sekėsi gerai, grįžau laimingai.

Ir vėl atėjo nauja žiema, baigėsi 1951-ieji. Pas žmones buvo baisoka ir nebesaugu gyventi, nes apylinkėje plačiai žinojo, kad mes dar gyvi. Kažkada anksčiau Dotnuvos stribai buvo sakę Augienei, kad Karbočiaus negalim nušauti ir tos jo bobos negalim pagauti.

- Padėk, - sakė, - Augien, mums. Aprūpinsim visam amželiui, nereikės tau daugiau nei bijot, nei vargt.

Bet iš Augienės jie nieko nepešė, ne tam žmogus buvo.

Tą žiemą apsigyvenom netoli Vadoklių pas Aleksiūną trise: aš, Bronius ir Aleksas Vaitelis. Gyvenimas nepavydėtinas, slėptuvė buvo žemėse po klėtim. Būdavo, vištos užkapsto vėdinimo angas, ir dusk. Aš dar naktimis miegodavau kambaryje, o jie nei dieną, nei naktį neišlįsdavo iš tos slėptuvės. Bronius rašydavo mašinėle naktimis, nes dieną bijodavo tarškėti, kad neišgirstų kas pašalinis, eidamas per kiemą. Rašydavo apie partizanų praeities kovas ir apdovanojimų laipsnius. Daug buvo dokumentų, bet per tiek metų nieko nebeliko. Jei ir rado, viskas sugedę, neišskaitoma.

Pats Bronius keitė vietas, keitė slapyvardžius. Kėdainių rajone partizanaudamas, vadinosi Bite, vėliau - Skrajūnu, o kada buvo paskirtas „Vyčio” apygardos vadu, dokumentus pasirašinėdavo Algimanto vardu.

1951-1952-ųjų metų žiema prabėgo laimingai. Sulaukėm pavasario, nors jis mums nieko gero nežadėjo. Kai išėjau iš tų požeminių „namų”, bijojau stipresnio vėjo, kad nepargriautų. Kojos linko, galva svaigo nuo dienos šviesos. Vėliau po truputį kaip vabalai atsigavom.

Ėjo 1952-ieji. Penktoji mano baimės ir nerimo vasara. Tą vasarą praleidau laimingai netoli Panevėžio. Vyrai Molainių miške turėjo slėptuvę, kurioje po keletą dienų praleisdavo, nors čia ir nebuvo saugi vieta - dienos metu nesirodyk, nes pilnas miškas uogautojų ir grybautojų. Man tai patiko tas miškas, grybauti ir uogauti buvo nebaisu, be to, čia ramus kraštas, per vasarą nemačiau nė vieno stribo. Nors ir laisviau tą vasarą gyvenau, bet kartais būdavo labai liūdnos dienos. Kai tik susitikdavau su Bronium, jis vis ramindavo mane:

- Tu nenusimink... Ar nematai, kad mes nemirtingi žmonės? Šitiek pavojų praėjom, o vis dar gyvi. Ir gyvensim, kol kacapai užmuš...

Bronius visada buvo optimistas, rasdavo kaip nuraminti save ir kitus.

Atėjo ir 1952-ųjų ruduo. Vyrai parūpino dvi naujas vietas pas žmones, nes požemy man jau sveikata neleido gyventi. Vieną Lepšių kaime, kitą prie Upytės pas Matiukaitį. O sau žiemojimui slėptuves jie pasiruošė Šilagalyje pas Dambrauskus. Ruošėsi gyventi visi trys: Česlovas Salagubas, Viktoras Mažeika ir Bronius Karbočius.

Netikėjau aš, netikėjo ir jie, kad šituos „namus” jie stato paskutinius.

Paskutinį kartą su jais buvau susitikusi po Naujųjų metų Molainiuose pas Onutę Vilčinskaitę. Pirmą kartą Broniaus veide mačiau tokį liūdesį, sakė, kad truputį neramu, nes pastebėję pro kluoną praeinant įtartiną asmenį, man irgi liepė pas Onutę nebūti, nes čia nesaugu. Paliko man vestuvinį žiedą, kurį jis taip brangino, sakė, gal aš neišgyvensiu, tegu tau lieka prisiminimas. Aš dar nenorėjau to žiedo imti, atsikalbinėjau, bet paskui paėmiau. Kaip niekada išsiskyrėm - su skausmu širdyse. Tą paskutinį atsisveikinimą ir šiandien akyse vis dar matau, nors tada netikėjau, kad atsisveikinam amžinai. Gal po savaitės gavau iš Broniaus laišką, atnešė Viktoras. Ir čia netikėjau, kad tai paskutinis jo laiškas. Laiške jis rašė, kad ateičiau į susitikimą vasario 3 dieną. Laiškas rašytas sausio 24-ąją.

Iš Vilčinskų neskubėjau išeiti, nes čia tokia invalidų šeima, negalvojau, kad kas ateis.

Sausio 26-osios vakare 11-tą valandą užbėgo Česlovas, ištrūkęs iš įvykio vietos. Jis pasakė, kad vakarieniaujant apsupo Dambrauskų sodybą. Bronius, pastebėjęs rusus, sušuko:

- Vyrai! Bėkim! Pavojus!

Apie kokį nors žuvimą Česlovas nežinojo, nes vyko smarkus susišaudymas. O mano širdis jautė, kad kažkas baisaus atsitiko, nes prie plento, be to, žiemos metas - nei kur bėgt, nei kur slėptis. Būdavo, po bet kokių kautynių Bronius man kuo skubiausiai praneša apie save. Laukiau ir tuo kartu, per naktį nemiegojau, gal kuris užbėgs, bet tylu ramu.

Taip man belaukiant, 27-osios rytą žiūriu pro langą - iš tolo rusų kareiviai ateina. Supratau, kad išdavystė, tik nežinau kokia. Ką dabar daryti? Žinojau, kad sandėliuke yra maža slėptuvėlė vienam žmogui. Ten buvo paslėpta sena spausdinimo mašinėlė ir dokumentai. Norėjau lįst į tą slėptuvę, bet pamaniau, kad nespėsiu. Onytei pasakiau, kad sakytų, jog aš sava, gal nežino kiek šeimos, dar šovė galvon viena mintis apsimesti nenormalia. Močiutei liepiau gulti į lovą, apmečiau ją skudurais. Kitoj lovoj gulėjo dar viena nesveika. Na ir griebiausi darbo, nes reikėjo gelbėtis. Pati apsiskarmalavau, įsistojau į medines klumpes ir laukiu. Ruskiai pirmiausia puolė prie Onytės, po to pradėjo visur versti, kasti, daužyti. Rado tą slėptuvėlę su dokumentais ir mašinėlę. Vedė ir mane prie tos slėptuvės, bet aš žiūrėjau nieko nesuprasdama. Kol jie darbavosi, aš užkūriau krosnį, atsinešiau baisų juodą puodą su lankeliais ir dirbau savo kvailą darbą. Pripyliau vandens, kažką reikia virti, bet, matyt, išsigandusi nieko protingo nesugalvojau. Netyčia po ranka papuolė kitas pelenų pripiltas puodas. Pilu tuos pelenus į šitą puodą, maišau mediniu šaukštu ir verdu, o kareiviai visur verčia, žemę kasa. Priėjo vienas prie manęs ir klausia, ką čia verdu. Pasėmiau šaukštą to balzgano skystimo, pati paragavau, papūčiau ir daviau ruskeliui paragaut. Paragavo, kaip spjovė jis man tiesiai į veidą. Teko apsilaižyt ir eit šalin. Visa laimė, kad visi buvo rusai, jei stribai, tai būtų iššifravę tą mano spektaklį. Neužteko, ką gryčioj rado, puolė į klojimą. Ten rado dar vieną nuo karo likusią slėptuvę. Atbėgo įsiutę į gryčią ir liepė eit pažiūrėt į klojimą, ką jie ten radę. Nepalikau aš ir to puodo su pelenų koše. Pasiėmiau už rankenos ir einu iš paskos. Kaip tyčia užkliuvo koja už slenksčio, griuvau tiesiai ruskeliui ant kulnų. Na ir supyko jie tada ant manęs, vienas iš priekio, kitas iš užpakalio spyrė negailėdami, nors aš per tuos kailinius nelabai jaučiau. Visa laimė, kad ruskio nenuplikiau, tik pati sau ranką nusideginau. Keltis iš tos balos neskubėjau. Taip jie mane ir paliko purve besivoliojančią, nebevedė nei to bunkerio rodyti, tik banditka išvadino. Surado jie ten mano uogienes, ragavo ir spjaudėsi, taškė ir keikėsi, nes jos buvo visai be cukraus. Tik per apsirikimą jie manęs nelietė, Onytę išsivedė ir teisė. Vėliau sužinojo visą tiesą ir apie mane, atėję ieškojo, bet čia jau manęs neberado.

Ilgai nelaukusi, persirengiau ir išėjau pas Motiekaitį į Stultiškių kaimą. Beeidama apžiūrėjau savo rankinę, žiūriu - nebėra to žiedelio, kurį man Bronius paliko, buvo keli rubliai, ir tų nebėra. Už pamušalo buvo užkištas tas paskutinis Broniaus laiškas, jo nerado, jį iki šios dienos tebeturiu. Nuėjusi pas Motiekaitį, sužinojau, kad du partizanai žuvo. Tada jau man buvo aišku, kas žuvo, nes jie buvo trise, o išbėgo tik vienas Česlovas.

Tos dvi 53-iųjų metų dienos man buvo pačios liūdniausios, liko visam gyvenimui nepamirštamos. Nebesinorėjo ir gyventi. Netekau artimo žmogaus, nebebuvo su kuo nesėkmėmis ir skausmu pasidalinti. Tik tada supratau, kad teisingai 51-aisiais vyras sakė: jei žūti, tai abiem kartu. Dabar aš likau viena - su savo mintimis ir skausmu širdyje.

Visus metus dar ėjau partizanų pramintais takais. Tie patys žmonės mane dar labiau užjautė, šelpė, bet aš gyvenau tik todėl, kad reikėjo gyventi, gyvas žemėn nelįsi. Sako - laikas gydo žaizdas. Bet ši žaizda liko nepagydoma, nors po kurio laiko susitaikiau su likimu. Labai sunku apie tai rašyt, sunku kalbėt, bet dar sunkiau tylėti.

Per tiek metų patyrėm daug skriaudų, nepelnytų nuoskaudų, buvom paniekinti ir apspjaudyti, kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką lydėjo nuolatinė baimė, rizika, mirtis. Nepaminėjau čia visų kasdieninių vargų, kuriuos teko patirti per tuos metus be namų, be savo pastogės. Tai buvo siaubo metai. Dieną ir naktį bijojai, kad tave suras, nukankins, nužudys, ypač miške visų ausys būdavo įtemptos: lapas nukrito - krūpteli, šakelė trakštelėjo - akis išpūtęs dairaisi, ar kur už medžio enkavedistas netyko, kaime šunys loja - vėl klausaisi su nerimu. O kur slėptis? Įlindai į šieną - durtuvais bado, žemėse po grindimis -šautuvų buožėmis daužo, tikrina ar neskamba, važiuoji į miestą - ten dokumentus tikrina, irgi ilgai neužsibūsi, o gal dar kokios negeros akys pamatys. Bijojom mes, o dar labiau bijojo mūsų gerieji rėmėjai, drebėjo iš baimės...

Po 1953-iųjų Stalino „saulė” jau nebešvietė. Bet aš vis dar bijojau eit registruotis. Pasijutusi laisvesnė, važiavau į Kauną pasitikrint sveikatos. Nuvažiavau laimingai, tą pačią dieną grįžau į Panevėžį. Kadangi buvo Biržų autobusas, ilgai stovėjo aikštelėje, žadėjo sesuo pasitikt, aš neskubėjau išlipti. Bet kai tik išlipo Panevėžio keleiviai, dar man neišlipus, prisistatė milicija. Salia manęs sėdėjusius tris keleivius su vilnų maišais areštavo, nepaleido ir manęs, nes manė, kad ir aš iš tos pačios kompanijos. Dar to betrūko. Ėjom visi į miliciją. Sesuo irgi ėjo kartu, nors jos ir nekvietė, bet ji manęs nepaliko. Ten įrodinėjau, kad aš tų spekuliantų su vilnom nepažįstu. Nors patikėjo, bet reikalavo paso. Rodžiau receptus, visokius popiergalius, kur gydžiausi, niekas nepadėjo, tik kur pasas? Tada ir prisipažinau, kad paso neturiu. Liepė rašyt pareiškimą, kur buvau, ko buvau ir t. t. Prisimenu dar ir šiandien, kaip rašiau tą pareiškimą. Tai buvo ne raštas, o baisi teplionė. Rankos ir kojos drebėjo. Daugiausia rašiau apie ligas, kurios buvo ir kurių nebuvo, bet apie savo praeitį - nė žodžio. Tik džiaugiausi, kad dar neklausia. Kai pasakiau, kad paso seniai neturiu, tai sako: „Kur tu buvai, gal miške?” Aš nieko neatsakiau, tik patylėjau kaip vandens į bumą prisisėmusi. Tada seserį paklausinėjo, užsirašė jos adresą ir paleido. Liepė kuo greičiau susitvarkyti dokumentus.

Per naktį negalėjau miegoti. Galva virė kaip puodas, pilna visokių minčių. Ryte važiavau į Ramygalą, nes priklausė registruotis toje apylinkėje, iš kurios trėmė į Sibirą, t. y. iš Truskavos apylinkės. Pasų stalo viršininkas buvo Stasiūnas, apie kurį buvau neblogos nuomonės, nes žmonės atsiliepdavo apie jį teigiamai. Manęs daug neklausinėjo, tik pasakė tą patį: gerai, kad neišėjai į mišką, būtų nušovę. Liepė pristatyti metrikus, visas pažymas iš apylinkės. Na ir vėl nauji rūpesčiai, nauji nemalonumai. Galvojau, kur mane dės tokią invalidę, gal taip nebekankins, kaip anksčiau, nes jau nebėra ką išduoti. Na, kur nori, ten tegu deda, kito kelio nebėra.

Po keleto dienų pristačiau visus dokumentus. Tada pasakė ateit po savaitės. Kai Šiauliuose tvarkiausi dokumentus, tai liepė po dviejų savaičių ateit, kol surinko žinias, o čia - po savaitės. Truputį baugino tas laukimas, nors žinojau, kad jau nebe tie laikai, kad „sušvelnėję” viršininkai, nebe tokie žiaurūs. Raminau save: kam aš jiems reikalinga be sveikatos, be turto. Partizanų irgi jau nebėra. Ta savaitė man buvo labai nerami, nes dar tebesisprendė mano likimas.

Po savaitės važiuoju vėl į Ramygalą. Pasų skyriuje - eilutė prie langelio. Laukiu ir aš. Pamatęs mane, viršininkas pakvietė į vidų. Širdis sudrebėjo iš baimės: kodėl ne taip kaip visus iš eilutės. Bet aš ir buvau ne tokia kaip visi, matyt, atrodžiau apgailėtinai. Ėjau virpėdama iš baimės. Paklausė, kur aš padėjau tą pasą, kurį Šiauliuose išdavė. Pasakiau visą tiesą: vieną Surviliškio stribai paėmė, o kito iš Šiaulių pati nepasiėmiau. Supratau, kad tik pradžia. Ir jau surinko dalį mano „griekų”. O kas bus toliau? Bet tuo ir baigėsi mūsų pokalbis. Išdavė naują pasą. Po šešerių nuolatinės baimės ir nerimo metų išėjau į laisvę. Tik, žinoma, ne į tokią laisvę, kurios tiek metų laukėm.

Taigi, išėjus į tą vadinamąją laisvę, nebuvau aš laiminga. Teko dar ilgus golgotos kelius nueiti.

Kaip minėjau, mane operavo 1950 m., po to spinduliais gydė, o dabar vėl naujos bėdos prasidėjo: palaipsniui toj vietoj kietėjo audiniai, jau ir žaizdos pradėjo atsirasti. Užgydyti nei Kaunas, nei Vilnius nesugebėjo. Gydytojai sakydavo: „Moteris kaip iš Japonijos karo grįžusi”. Ne aš viena buvau tų metų tokia auka. Norėjau, kad operuotų, bet niekas nepatarė. Taip ir laukiau, kas bus toliau.

Kadangi tikėjausi, kad ateityje bus dar blogiau, nes čia rimtas spindulinis susirgimas, tai dar norėjau su tėvais pasimatyti, kol sveikata kiek leidžia.

Mano laimei, iš Sibiro 1956 m. paviešėti atvažiavo pusbrolis Vytautas Slivka. Kai jis grįžo atgal, važiavau ir aš kartu su juo. Nors iš Sibiro jau po vieną leisdavo grįžti, bet tėvai dar nebuvo paleisti. Prieš išvažiuojant aplankiau savo gerus draugus, gimines, pasidžiaugiau, kad aš laisva, važiuoju pas tėvus. Sušelpė jie mane kelionei. Kai nuvažiavau į Maskvą, iš stoties vedė ekskursijon į Lenino mauzoliejų. Važiavau ir aš, norėjau pamatyti Staliną ir „padėkoti” už Lietuvai atsiųstą „saulę” ir už mano „laimingą” jaunystę. Bet tuo metu buvo uždaryta, taip man ir neteko pamatyti tų mūsų „išvaduotojų”.

Kelionė į Sibirą, nors ir savo noru, mano sveikatai nebuvo lengva. Važiavau žiemos metu. Teko nuo vieno „učiastko” iki kito ir rogėmis važiuoti, ir eiti pėsčiomis. Ėjau į kalvą gal daugiau kaip kilometrą. Sniego virš kelių, galvojau, kad nebeužkopsiu, o paskui nuo kalno žemyn dar sunkiau, verčia iš kojų, vos nušliaužiau.

Mano tėvai gyveno Beriozovoje. Tą dieną Beriozovos nepasiekiau, apsistojau Labarnoje pas buvusius kaimynus Rankeles. Čia susirgau, pakilo aukšta temperatūra, teko praleisti keletą dienų lovoje. Sužinoję savieji parsivežė pas save. Kai susitikom visi, buvo labai daug džiaugsmo, ašarų. Sibire išbuvau devynis mėnesius. Miškuose šienaujant teko susipažinti su „moške” ir „makriecais”.

Ištrūkus iš tokio Lietuvos pragaro, buvo labai linksma. Čia aš nieko nebijojau. Visi vieno likimo. Sekmadieniais per mišias melsdavomės, giedodavom, po pietų eidavome prie Sisimo upės, dainuodavom kartu jauni ir seni.

Per vasaros atostogas atvažiavo ir sesuo iš Lietuvos. Pabuvom dar abi, vėliau kartu grįžom atgal.

Gera buvo būti kartu visiems, nors ir Sibire. Bet kai reikėjo išvažiuoti, tai neduok Dieve... Išleisdama mama taip verkė ant upės kranto, atrodė, kad gyvos laidotuvės. Sulipom ant plausto ir nuplaukėm pasroviui Sisimo upe. Ilgai dar akyse mačiau seserį ir mamą ašaras braukiančias. Jie dar nebuvo laisvi, bet jau tikėjosi grįžti, nes po vieną kitą jau pradėjo išleisti. Taigi palikau tą baisųjį Sibirą ir su viltimi grįžau į Lietuvą, tikėdamasi čia pasimatyti su savais.

Važiuodamos atgal, parsivežėm mamos brolį Julių Slivką. Jis buvo labai silpnos sveikatos, todėl bijojo ten numirti ir prašėsi į Lietuvą.

P. S.

Teko skaityti 1989 metų laikraštį „Kėdainių garsas”. Ten rašė Vitalija Sipavičiūtė, buvusi komunistų partijos rajono komiteto sekretorė. Straipsnis vadinosi: „Neteiskite ir nebūsite teisiami”. Moteris, matyt, prasilavinusi, stebino, kad net šv. Luko evangeliją gerai žino. Tik gaila, kad labai netiko ji šitam straipsniui, ypač žodžiai - „neteiskite ir atleiskite” - visai ne vietoje. Įdomu, už ką mus teisė 1941-aisiais, už ką mus teisė 1945-ai-siais?..

Neteisėm ir nekeršijom mes nei tada, nei dabar, tegul juos Aukščiausiasis teisia.

Sipavičiūtė rašo, kad reikia statyti bendrą paminklą visiems. Mielosios tarybinės moterys, kur jūs buvote anksčiau? Daug metų tęsėsi tie kruvini laikai. Galima buvo ir iš aukso nulieti paminklus su penkiakampėm. Šitie mūsų kryžiai ir skulptūros stribams nepatiko, nes jie į juos šaudė ir šunis korė ant jų.

Gal ir reiktų stribams ir visiems šnipams komunistų, išdavikams, provokatoriams pastatyti paminklą - atsidėkoti už tai, kad atėmė iš mūsų vaikystę, sugriovė jaunystę ir visą gyvenimą, nes mes tik buvom pradėję gyventi. Galima būtų užrašyti ant to paminklo, kiek aukų Lietuvoje nuo jų rankos žuvo, kiek į Sibirą pakliuvo ir iš ten negrįžo. Prie tokio paminklo statybos ir aš kiek galėdama iš savo kuklios pensijos tikrai prisidėčiau.

Pasakoja VLADAS DARGUŽIS-ŽVIRBLIS”

Užrašyta Kėdainiuose
1991 11 24

Gimiau 1914 m. Panevėžio apskrityje, Lasongalio kaime, Ančiškių parapijoj. Šeimoje augome trys broliai ir viena sesuo. Tėvai žemės visai neturėjo, buvo bežemiai, visą amžių tarnavo pas ponus. Aš tarnavau pas kunigą Dabašinską Pagiriuose. Man neteko eilinio žmogaus sutikti tokio kaip Dabašinskas. Jis žiemos metu mane su šeima norėjo išmesti iš kambario. Tada aš nuvažiavau į Ukmergę pas nuovados viršininką. Jis manęs paklausė:

-    Buvai komunistas?

Aš pasakiau, kad ne.

-    Tai ir sėdėk, neišvarys tavęs.

Mes buvom sutarę kaip su kunigu, nerašėm jokių dokumentų, mama dar paklausė, ar surašiau kokią sutartį. Tada aš jai pasakiau: „Mama, jeigu su kunigu reikia sutartį surašyt, tai kaip su žmonėm?” Bet mamos žodžiai pasitvirtino.

Kada 1940 m. rusai atėjo į Lietuvą, man pasmirdo jais visa Lietuva, aš žiūrėt negalėjau į juos.

1945 m. išėjau į mišką su ginklu kovoti prieš atėjūnus. Iš pradžių dar slapstėmės su broliu Petru (šiuo metu miręs, lageryje išsėdėjo 16 metų). Pas ūkininką Vincą Putiną Žižmelių kaime po mėšlu išsikasėm bunkerį ir ten keletą mėnesių gyvenom.

Atėjo buvę pažįstami partizanai ir išsivedė mus į Vaitelio vadovaujamą būrį. Savo tai nieko neturėjom, nė kur glaustis, o gaspadorius sako:

- Jūs čia vis dar maišotės, jau seniai galėjot išeit į būrį...

Pas Vaitelį tuo metu buvo jau labai daug vyrų. Jei kur praeinam, lieka žemė juoda. Tada Vaitelis pradėjo skirstyt mažesniais būriais, kiekvienam būriui nurodė veikimo zoną. Kada Kuronių kaime žuvo partizanų būrio vadas Dambrauskas, tada aš perėjau į jo būrį. Būryje buvome 8 vyrai, vėliau būrys padidėjo, paskiau vėl sumažėjo. Kiek leis atmintis, galėčiau suminėt savo būrio vyrus:

1.    Karanzevičius Vincas

2.    Matas Jakučiūnas - iš Maulių k., Ramygalos raj. Žuvęs 1949 m.

3.    Petras Dargužis-Liublinas. Paimtas gyvas 1949 m.

4.    Edvardas ]akas-Dambrauskas - iš Bebrikių kaimo.

5.    Pranas Linkonas-Vyrelis - iš Steponavos k., Ramygalos raj. Žuvęs 1952 m. vasarą.

6.    Marijonas Smetona-Ripka, Komendantas - iš Užulėnio kaimo. Žuvo 1953 m. birželio 19 d.

7.    Antanas Haneckas - iš Mimainių kaimo.

8.    Vladas Dargužis-Žvirblis. Paimtas gyvas 1953 m. birželio 19 d.

Visi žuvo. Buvom likę tik su Marijonu Smetona. Ir mano žmona Petrutė Čiplytė.

Mano arešto metu 1953 m. birželio 19 d. „Vyčio” apygardos vadas buvo Albinas Burbulis.

Medinių kaime pas Vladą Railą jis mane iškvietė į susitikimą. Vladas Raila buvo mūsų ryšininkas (šiuo metu gyvena Panevėžyje, atsėdėjo 10 metų). Kiek žinau, Vladas Raila netikėjo, gal ir dabar dar netiki, kad Albinas Burbulis galėjo taip padaryt - apygardos vadas ir dar jo artimiausias kaimynas. Kadangi aš buvau tik eilinis partizanėlis, todėl manim jis jau ne taip pasitikėjo. Kada enkavedistai nuvažiavo imt bunkerio pas jį, jis į mane kreivai žiūrėjo, o kad Burbulį dar prieš mėnesį paėmė ir kad jis viską išdavė, tai jam buvo neįtikėtina.

Kai mus iškvietė į susitikimą, mes trise nuėjome: aš, mano žmona ir Marijonas Smetona. O Albinas Burbulis į susitikimą atėjo su saugumiečiais iš Vilniaus.

Marijonas Smetona prieš tai dar pas Railą nuėjo pataisyt batų. Burbulis atėjo su nepažįstamais labai gerai nusiteikęs, su tais pačiais ginklais, o aš jau buvau girdėjęs, kad Burbulis paimtas gyvas. Bet jei taip, tai gal tik gandai buvo skrebų paleisti. Apie mane taip gal dešimt kartų skrebai skleidė gandus, kad paimtas, - apgaudinėjo žmones, specialiai klaidino.

Nueinam pas Antaną Spurgį, pakrūmėje apsistojom, iki Railos buvo apie puskilometrį. Sugrįžta Marijonas Smetona iš Railos ir sako:

-    Vlado, būtinai reikia Vlado, - reikalauja Burbulis.

Žmona man sako:

-    Gal neikim.

Bet kaip dabar neit? Apygardos vadas kviečia. Ateinam netoli Railos namų - sėdi prie kelio ant griovio krašto susėdę. Tą kelią dar Smetona, prezidentas, sukasė į Užulėnį. Prieinam arčiau, ginklai mūsų su Marijonu savo vietose, jų mes net negalvojam pakelt, o jų ginklai ant kelių, pasirengę juos tik spaust.

Tiesa, prieš einant į susitikimą, man žmona sako:

-    Kai nueisi, paklausk Burbulio: „Taigi tu, Albinai, sakė, gyvas paimtas?”

Aš jai sakau:

-    Kai nueisiu, tada jau bus vėlu.

Priėjęs arčiau, aš ir sakau Burbuliui: „Albinai, kelkis, einam pasišnekėti. Aš turiu žodį pasakyt”. Jis pasikelia, nuo jų apie du žingsnius pasitraukia; mano ginklas ant peties užkabintas, aš jam ir sakau tyliai: „Girdėjau, kad tu gyvas paimtas”. Jis man paukšt per petį ranka, kaip senam pažįstamui:

-    Vladai! Ką tu, tiki skrebais?! Aš „dešimt kartų” ir tu „dešimt kartų” buvom paimti gyvi ir vis dar čia vaikštom!

Tiesiog balsu rėkia, kad tik anie jo draugai girdėtų. Matau, kad čia jau kažkas nebeaišku.

Žmoną jis man liepia palikt pas Railą, „eisim į mišką, moteriškai bėgt labai sunku, o mes skubinam, kai ateisi už dienos kitos, eisit, kur jums reikės”. Žmona tik atsitraukė, prie manęs tuoj prisistatė trys, tuoj ėmė klausinėt, kaip čia kas, Smetona liko už nugaros. Kiek paėjus, užpakaly einantis man kirto per kojas, o du griebė už rankų, ir tuo kartu šovė į Smetoną. Jėgos tada turėjau nemažai, tiesiog žemę išdraskiau gindamasis, pistoletą dar išsiėmiau iš kišenės, bet jau nebeteko paspaust nei sau, nei jiems. Užlaužė rankas, visas purvinas, gerklė, akys pilnos žemių, nieko nebematau, nes grumtynės buvo įnirtingos. Tik girdžiu, kaip čekistai sako:

-    Ko tu, Albinai, lauki? Matai, kad negalim sutvarkyt! Padėk.

Burbulis dar paspaudė, ant nugaros užšokęs, surišo rankas, nuvedė toliau ir pasodino ant žemės. Davė ženklą raketomis. Žiūriu, atvažiuoja kareiviai su šunimis. Priėjo ruskis majoro antpečiais. Tuojau jam atraportavo, kad Marijonas Smetona nušautas, o Vladas Dargužis gyvas paimtas.

Priėjo prie manęs tas majoras, liepė atrišt rankas, o buvo taip užveržta, kad net rankos pajuodavo.

Pristūmė mašiną, pirmiausia įmetė į kėbulą mane, po to Smetoną už kojų atitempė, jau be batų, įsiūbavę taip pat įmetė į kėbulą. Kėbulas pilnas kraujo pribėgo, mano batai susikruvino, ir tų čekistų liko kruvini. Ką tik išaušus nuvežė į Ukmergę. Privažiavo prie parduotuvės, nusipirko degtinės, vietoje išgėrė ir tada nuvažiavo į paupį, iškasė duobę palei krūmelį, įmetė Smetoną į tą duobę, užkasė, dar pervažiavo mašina, o mane nuvežė į saugumą.

Aš tik gerokai vėliau sužinojau, kodėl Smetoną nušovė, o mane paliko. Jau Vilniuje saugumo ministerijoje buvo sutarta su Burbuliu, kad mane, seną, reiktų gyvą paimti, o Smetoną nušauti vietoje, kadangi jis jaunas, neseniai dar išėjęs buvo į mišką, mažai ką žino, o aš nuo pirmų metų miške - daug ką jiems galėčiau pasakyti ir, be to, dar galėtų padaryti tokiu pat išdaviku kaip Burbulis.

Todėl man teko pabūt ir operatyviniam kalėjime. Galiu pasakyti, kad labai mažai kas žino šitą kalėjimą. Operatyviniam kalėjime ruošė išdavikus ir provokatorius.

Marijonas Smetona visą laiką buvo mūsų ryšininkas, mums daug padėjo, ypač Burbuliui. Kada jam reikėjo eit į armiją, jis pasitraukė iš namų ir Burbuliui pasakė:

-    Jeigu nepriimsi manęs į būrį, tada aš vienas vaikščiosiu.

Burbulis jį priėmė. Vėliau Burbulis išsikviečia mane ir sako:

-    Smetonioką aš tau atiduodu, jis man kažkoks neaiškus.

O kaipgi aš jį prižiūrėsiu, jeigu kartu gulim, kartu valgom, - kada norės, tada paspaus. Bet Marijonas man viską vėliau pasakė:

-    Tiek metų aš išdirbau ryšininku jam, o kai paprašiau, kad priimtų į mišką pas save, jis jau nebepasitiki manim.

Bet, pasirodo, žmogus buvo patikimas iki galo.

Tais pačiais 1953 metais, kada mane paėmė, dar prieš tai pas mane atėjo Burbulis su Henriku Ivanausku-Benjaminu, Paparčiu į bunkerį pas Railą (H. Ivanauskas iš Gaižiūnų kaimo, Šėtos valsčiaus). Kad Raila mano ryšininkas, Burbulis žinojo, bet kad pas Railą yra mūsų bunkeris, to jie nežinojo. Tik prašė labai Railos, kad jam reikia Vlado - manęs. Atėjęs Raila man ir sako:

-    Jeigu tu sutinki, mes įleisim pas tave Burbulį.

Aš pasakiau Railai, kad bunkerio aš negaliu niekam rodyti, net ir saviesiems. Taip jau visur partizanai daro. Bet Raila sako:

-    Mes sutinkam, kad čia ateitų Burbulis.

Tada ir aš sutikau ir liepiau atvest Burbulį.

O Smetoniokas Marijonas visą laiką su manim buvo ir atnešė svečiams pavaišint degtinės butelį. Aš negėriau, kadangi degtinės aš visai negerdavau. Kai išgėrė tą butelį, kažką Burbulis pasakė, o Smetoniokas sako:

-    Aš turiu vieną vadą ir man užtenka.

Burbulis iškart nutilo, suglumo visai.

Ką jie ten šnekėjo, aš negirdėjau, bet kada mes patekom į vieną kamerą su Burbuliu, jis man papasakojo, kad jis tada pas

Railą Smetoniokui pasakęs, jog reikia nušauti Henriką Ivanauską, nes jis dirba rusams. Smetoniokas tą padaryti atsisakė.

Taip išeina, kad Burbulis jau nebepasitikėjo nei Ivanausku, nei Smetonioku. Jie jam jau pasidarė priešai. O Smetoniokas labai teisingai jam atsakė, kad jam daugiau vadų nereikia, jis vieną vadą turi.

Kada iš mūsų pagalbos egzekucijai Burbulis negavo, tada jis rašė laiškus Ramygalos partizanams, kad anie ateitų sušaudyt Ivanausko. Bet „partizanai” atėjo iš Vilniaus saugumo ir surišo abiem rankas. Iš tikrųjų tai Burbulis žinojo, kad prie Ramygalos dar yra du gyvi partizanai, todėl jis juos ir kvietėsi. Atėjo po kurio laiko neva Ivanausko sutvarkyt. Atėję surišo Ivanauską, o paskiau ir Burbulį. Laiškai Burbulio, matyt, pateko per ryšininką į saugumą.

Paskutiniais metais, kai visai sumažėjo partizanų miškuose, ar nuo Ukmergės, ar nuo Vilniaus į Vaitelio vietą atėjo kažkoks karininkas. Aš Mykolo Šemežio klausiu:

-    Kas tai per karininkas? Kas jį žino arba pažįsta? Iš kur jis?

Šemežys sako:

-    Aš jo nepažįstu, nežinau. Jį pristatė ryšininkė Birutė Vėži-kauskaitė.

Nueinu į svečius Lėno girioj pas Mykolą. Žiūriu - ir tas karininkas yra. Aš tada pas juos nuėjau iš Gaižiūnų kaimo. Mes keliese nuėjom, tas karininkas tik žiūri žvairom. Mūsų vyrai jauni, juokauja, linksmai nusiteikę, apie mergas šneka. O tas karininkas priėjo prie Mykolo ir sako, rodydamas į mane:

-    Tas gudrus labai.

Juk visi išgėrę, o aš blaivus.

Šitas karininkas toks storas, jam geležiniai dantys. Aš pamačiau geležinius dantis, man net per širdį perėjo. Pasivedžiau Mykolą į šalį ir sakau jam tyliai:

-    Mykolai, ko jis čia ėjo? Vienas. Nieks jo nepažįsta. Ar nebus tik provokacija? Matyt, jį čia atsiuntė Markulis?

-    Visko gali būti, Vladai, - atsiduso Mykolas.

Dvi planšetes visokių popierių prisigrūdęs, dvi savaites prabuvo. Mes einam į kaimą pas žmones, o jis niekur neina, nė pas vieną žmogų, lauke stovi ir laukia, kada mes išeisim. Ir vis su tom dviem planšetėm. Turi du pistoletus, turi tokį pat rusišką „dešimtuką” kaip mano, o tie metaliniai dantys man taip ne prie širdies.

Po kurio laiko Mykolas man ir sako:

-    Karininkas jau išeina į Žemaitiją.

O kada atėjo, jis įvedė tokią tvarką: užėjai pas žmogų - užrašyk, pas ką buvai, davė lašinių - užrašyk, kas davė, davė duonos - rašyk. Rašyk ir rašyk viską, kas ką davė, kas ką darė. Mykolas ir mane perspėjo, kad dabar toks įstatymas, reikia, kad ir aš taip daryčiau.

-    Eik tu, Mykolai! Ką tu šneki! Pokšt, mane nušauna, kišenėje randa šitą sąrašą ir žmones į Sibirą nieko nelaukę grūda.

-    Et! Daryk, kaip nori, - numojo ranka Šemežys.

Iš pradžių dar kelis užrašiau, bet vėliau jau neberašiau. Pas Smetonioką buvo visi tie dokumentai. Kai jį nušovė, viską rado ir paėmė. Gerai, kad ten nebuvo nurodytos pavardės žmonių. Tai visa laimė, taip ir nesužinojo čekistai tų, kurie mus rėmė.

Po to karininko išėjimo ir prasidėjo partizanų paėmimai, išdavystės.

Birutė Vėžikauskaitė buvo pagrindinė Vaitelio ryšininkė. Tiesioginį ryšį ji palaikė su J. Markuliu-Ereliu. Vaitelis ja pasitikėjo ir sakydavo: „Kuri karvė bliauna, ta pieno mažai duoda, ir visur taip yra, ir visada”.

Birutę Vėžikauskaitę gana gerai pažinojau. Apygardos vadas Vaitelis, žinau, tikrai Birute absoliučiai pasitikėjo, dažnai ją siųsdavo į Vilnių. Aš įsitikinęs, kad paskutiniu metu Birutę čekistai buvo užverbavę. Apie tai pas mus miške visi žinojo, kadangi ji pati prisipažino tuo metu ėjusiam „Vyčio” apygardos vado pareigas Mykolui Šemežiui-Arui-Putinui. Po Šemežio apygardos vadu liko Albinas Burbulis.

Šemežys pas Vėžikauskaitę Birutę gyveno bunkeryje, o Dė-delis-]onas Jarmulka (buvęs skrebas iš Vadoklių) buvo kartu su Šemežiu.

Kad Šemežys davė nurodymą sušaudyti Birutę ir tą Dėdelį, man sakė Petras Grybas, kuriam Šemežys buvo davęs įsakymą juos sušaudyti.

Birutės motiną ir Dėdelį sušaudė ir sudegino su visu namu.

Nuostabi ryšininkė buvo ta Birutė. Dieną ir naktį ji dirbo partizanams be poilsio - tai į Vilnių, tai į Panevėžį lėkė vis su partizanų užduotimis.

Šemežiui ji prisipažino, kad Vilniuje ją čekistai buvo areštavę ir uždarę, kažkiek palaikė ir užverbavo.

Dėdelis, kur pas Vėžikauskienę gyveno, ir Bronius Jarmulka-Čigonas buvo broliai. Dėdelis - buvęs skrebas Vadokliuose, neaiškiom aplinkybėm išėjęs vėliau į mišką.

Iš pradžių Dėdelis buvo vadokliečių būryje, kada ten visi žuvo, atsikėlė į Pagirių pusę. Kaip ten jie su Mykolu Šemežiu suėjo, aš nežinau.

Kada per išdavystę (1948 m. vasarą) Pauslos miške žuvo partizanai Pranas Kirdonis, Jonas Marozas ir Juozas Macijauskas iš Šemežio būrio, ten teko ir man būti. Mes su savo būriu tada nuėjome į Pauslos mišką. Šemežio būrys ir kiti vyrai buvo apsistoję netoli Gipsų vienkiemio Suratgalio kaime ties Ančiškiais. Jų buvo apie 20, mūsiškių, kurie atėjome, apie 10 vyrų. Mykolas Šemežys ir sako:

-    Aš nueisiu pas Gipsą, gal išvirs arbatos.

Nueina jis pas tą Gipsą. Matyt, kai nuėjo, pasakė jis tam Gipsui, kur mes apsistojome.

Vos tik prašvitus, matome - keliu važiuoja sunkvežimiai. Atbėga Marozaitė pasakyt, kad rusai supa jau didįjį mišką. O mes apsistoję nedideliuose krūmuose.

Šemežys tuomet jau buvo „Vyčio” apygardos vadas. Aš Mykolui ir sakau: „Traukiam į didįjį mišką”. Jis sako:

-    Ne. Ten jau apsupta.

Mes persikėlėm per kelią į kitą pusę, o ant kelio jau buvo postai išstatyti. Kai tik persikėlėm, iškart rusai ir puolė. Bet mes, išsirikiavę eile, jiems kaip davėm, tai tik lapai krito, nematėm, kiek ten tų maskolių paklojom.

Atsiskyrėm keturiese ir pribėgom rusų postą, o Kirdonis, Macijauskas, Marozas per lauką metėsi į didįjį mišką. Mes stovim prie to rusų posto ir niekur nesitraukiam. Girdim, kaip jie šneka. Netrukus atėjo jų labai daug. Jie net neįtarė, kad mes čia visai šalia jų už krūmų stovime. Na ir pasitraukė nuo mūsų į priešingą pusę ir tiesiog užlipo ant Kazio Kirdonio. Vieną rusą jis nupyškino, pabėgėjo ir vėl pasislėpė. Sugrįžo rusai atgal ir vėl iš naujo bando eit į tuos krūmus. Praėjo, nieko nerado, paskui trečią kartą ėjo, galvojo, kad kur nors bunkeris krūmuose yra. Kol jie „šukavo” tuos krūmus, ir sutemo. Matom, kad rusai jau traukia į miško pakraštį. Iš vidurio miško jau nuėmė postus. O laukuose buvo išstatyti komjaunuoliai su šautuvais ant virvučių.

Šemežys man ir sako:

- Vladai, tu eisi su Juozu (Mykolo broliu). Ten turi būti rusų postai. Kai jūs susišaudysit, mes jus kulkosvaidžių ugnimi pa-laikysim.

Priėjom prie rusų posto. Medis išvirtęs, o už išvartos rusas guli. Kaip davė iš automato ir Juozui peršovė šlaunį. Tada aš kirtau iš savo „dešimtuko”, rusas iškart nutilo, o iš šonų mus pradėjo kapot: į viršų raketomis, iš kulkosvaidžių, iš automatų. Kiek pabėgau, užsiglaudžiau už kelmo. Nieko nesimato -dūmų pilna nuo raketų. Dar pašaukiau kelis kartus: „Mykolai! Mykolai!” Bet niekas neatsakė.

Pasirodo, Mykolas perrišo Juozui koją ir patraukė į kitą pusę, o aš per dūmus nemačiau, kur jie nuėjo. Likau vienas. Jie keturiese išėjo į Laukagalio kaimą, aš per krūmus - į didįjį mišką. Kai kėliausi per kelią, postai jau buvo nuimti.

Ryte pasiekiau Pauslavio kaimą. Išeinu iš miško - saulė teka, o ant kalnelio matyti Jono Bliuvo namai. Iš krūmų tai man reikia išeit, nes dieną čia vėl „šukuos”. Tris dienas rusai tą vietą buvo apsupę.

Matau, po Bliuvo kiemą vaikšto sargybinis. Per žiūronus gerai matosi. Įšliaužiau į rugius, nusiėmiau diržą, šautuvą palikau rugiuose, pistoletas kišenėje. Netoliese pririštas arklys. Priėjau prie to arklio, ištraukiau kuolą, o rusas nuo kiemo žiūri į mane, matyt, galvoja, kad šeimininkas atėjo arklio perkelt. Pavedžiau arklį į kitą vietą, kuolą įspaudžiau koja. Rusas vis žiūri į mane. Neskubėdamas apsisukau ir einu tolyn. Taip ir nuėjau laukais net į Juodžio mišką.

Prie Juodžio miško pas Sakavičių išbuvau tris dienas. Kai rusai pasitraukė, grįžau atgal, susiradau savo šautuvą rugiuose. Paskiau susirinkome visi į vieną vietą.

Kitą kartą į mūsų stovyklą miške užėjo iš Žižmelių kaimo kažkoks miško darbininkas, rodos, malkų pasipjaut atvažiavęs. Mes nepasitraukėme. Ryte žiūriu - vienas rusas jau prie pat stovyklos atėjęs. Greit pakėliau vyrus, bet nė vienas neiššovėme, kadangi negalima buvo duot ženklo, kur mūsų stovykla. Rusas, priėjęs prie stovyklos, nežino ką daryt, o jo „istrebiteliai” dar nebuvo priartėję. Mes greit iš stovyklos, per tokią aikštę ir - į didįjį mišką, o tam miške kvartalinė visa apstota. Supratome, kad jau iš tolo mus buvo apsupę gana plačiu ruožu. Prieinam prie tos kvartalinės linijos - visur postai. Sugulėm, kaip davėm ugnį, tai tik lapai ir šakos krito. Tada staigiai šokom pirmyn. Ir nė vienas nežuvom. Mūsiškių buvo apie 20.

Būriui vadovavo Mykolas Šemežys. Labai protingas, gabus. Jis sakydavo:

- Aš turiu tik du patikimus kareivius: brolį ir Vladą Dargužį.

Pamenu, buvo atlaidai. Pas Mykolą visas būrys nuėjome į svečius. Kaip paprastai per atlaidus, susirinko daug žmonių, svečių. Atėjo mergaitės, atnešė mums valgyt. Stovėjom prie griovio Gudelių kaime. Susėdom ant to griovio krašto, užvalgėm, vyrai dar degtinės po stikliuką išgėrė.

Matyt, buvo pasakyta, kad skrebai dieną nepastebėti atėjo prie Lėno miško. Už griovio augo alksnynas. Ten sulindo ir laukė. Jie matė tas mergaites, kada jos pas mus atėjo. Jau vakaras, mergaitės nori grįžti į namus. Mūsiškiai po vieną nutarė jas palydėt. Einant per lieptą, - aš jau buvau perėjęs, kiti dar ant liepto buvo, kai kurie dar anapus liepto stovėjo, - kaip kirto, kad nesupratau, kas iš kur. Saulė tik nusileidusi. O ginklus tai mes buvom palikę ant griovio krašto. Per lieptą jau buvom perėję aš, mano brolis Petras ir Mykolas Šemežys. Mudu su broliu likom dviese. Kai tik ima pyškint iš to alksnyno, mes prisiglaudžiam prie žemės ir stebim, iš kur čia šaudo. Prieinam prie griovio, žiūrim, guli ant kriaušio mano automatas, brolio kulkosvaidis, bet kaip paimt? Mes pagulėjom pagulėjom, skrebai, matyt, pagalvojo, kad pabėgom. Tada su broliu šokom prie ginklų. Aš iš automato, brolis iš kulkosvaidžio - kaip davėm atgal į alksnyną. Brolis visą kulkosvaidžio diską išvarė, aš automato diską išvariau. Ir atbuli, atbuli atgal į stovyklą. O vyrai jau mūsų laukia. Ateinam, tie galvoja, kad rusai. Pasileido bėgt. Šaukiam - nebėkit, mes savi, pamešėm ginklus. Tada jie sugrįžo, o Mykolas ir sako:

-    Tai dabar tik supratau, kurie tikri kareiviai.

Tuo metu maždaug už kilometro Kaupas ėjo arklio pririšt, tai tą arklį sužeidė ir jam koją peršovė.

Kartą su vyrais ėjom iš Lėno miško, iš Mykolo Šemežio stovyklos, ir užėjom į Aneliavos dvarą pas Karalevičių. Einam per to dvaro kiemą, o dvare skrebai surengę vakarušką. Čia buvo atėjęs ir skrebas Vladas Jasiūnas, bet be didesnio ginklo. Kažkas, mus pamatęs, ten viduje pasakė, kad apsupta visa Aneliava partizanų. O tas skrebas Jasiūnas, išėjęs į lauką, palei kumetyno tvorą dairosi, kur tie „banditai”, kaip jam dabar išbėgti. Tupi ant kelio ir žiūri tolyn per tvorą. Mes jam už nugaros:

-    Rankas aukštyn!

Jis pakelia rankas. Bet mes jo nė vienas nepažinom, o jis mus, pasirodo, visus pažino. Klausiam pavardės, jis sako: „Aš iš Ukmergės, agronomas, atvažiavau į Pagirius žemės ūkio reikalais”. Klausiam, ar turi ginklą, jis ginasi, kad ginklo neturi. Iškratė jį vyrai, nieko nerado. Aš dar įkišau ranką į kelnių kišenę, jaučiu, kad jam kojos tirta. Atbėga mano pažįstamas Dėdela Alfonsas ir sako: „Vladai!..” O šitas „agronomas” tuo metu: „Nebegaliu, nebegaliu, labai gert noriu”. Vyrai jį ir paleido. Tik atsisuku, žiūriu, jau jo nėra. Klausiu, kur tas agronomas, sako, paleidom atsigert. Mes į vieną kambarį, į kitą - nėra. Dar į vieną įbėgu, žiūriu - palovy palindęs guli. Perspėjau: jeigu neišlįs, šausiu. Išlindo. Vyrai tuoj jį surišo. Kai surišo, jis man ir sako:

-    Vladai, tu mane šausi?

-    Aš tave karsiu, ne šausiu, - atsakiau jam.

Pasirodo, mes kartu į mokyklą ėjom, bet kaip mes jo nepažinome, tai aš nežinau.

Edvardas Jakas pavedėjo kiek lauku ir paleido porą serijų... Su tautos išgamom tada mes negalėjom ir neturėjom teisės taikstytis, nes jie mus kaip šunelius gainiojo ir šaudė be jokio pasigailėjimo.

Tiesa, pas Vaitelį net keli skrebai buvo būryje ir gana narsiai kovojo iki galo, o keletas jų grįžo atgal į skrebyną.

Jakas Edvardas taip pat buvęs skrebas, partizanas Liberis Albinas irgi buvęs skrebas iš Maulių kaimo. Vaitelis jiems paskelbė ultimatumą. Ir tie, kurie liko pas partizanus, kovojo iki pabaigos.

Mums pranešė žmonės, kad po Šambališkių kaimą vaikšto kažkokie su maišais, neva spekuliantai, bet nieko neparduoda, aiškina, kad jų artimieji badu Rusijoj miršta, neturi ko valgyt, renka maistą ir t.t. Išsidėstėm pamiškėje ir gulim. Žiūrim - tiesiai į mišką ateina. Mes juos sustabdėm, vieno drabužiuose radom įsiūtą NKVD leitenanto pažymėjimą, kito - viršilos pažymėjimą. O kiek tokių buvo...

Noriu papasakoti apie Petrą Činiką iš Vaivadiškių kaimo. Činikas buvo mūsų būryje.

Kiek žinau, Činikas mokėsi dantų techniku. Ir ką jis ten padarė, nežinau, bet jį neva būtų jau teisę komunistai.

Jis atbėga pas mus, t. y. pas Vaitelį, ir prašosi, kad jį priimtų į būrį. Kaipgi nepriimsi Činiko - iš tokios turtuolių, didžiažemių šeimos.

Priėmė jį Vaitelis be jokių ceremonijų. Na, ir gyvena tas Činikas Vaitelio būry: metus, kitus. Jaunas, vikrus, gražus buvo. Pasirodo, ten, kur mes užeinam, jis nieko nedarė, o kur toliau nuėjęs - duoda į galvą žmogui ir reikalauja degtinės. Sužinojo Vaitelis ir perspėjo jį už šitokias šunybes vieną kartą, nesiliovė - tada kitą kartą, bet Činikas vis vien tą patį daro. Jei ką reikdavo sušaudyt, Činikas pirmas eidavo savanoriu. Trečią kartą Vaitelis atėjo jau jo sušaudyt. Bet gudrus, velniokas. Pamatęs Vaitelį, neva į tualetą nuėjo, bet tiesiai per mišką su pistoletu pas skrebo brolį ir - vežk į Pagirius. Tas nuvežė jį į Pagirius. Na ir prasidėjo: kur buvo užėję, kur bunkeris, kur šoviniai, kur ginklai - viską atidavė, viską pasakė. Pats skrebus vedžiojo po kaimus, žmones išdavinėjo. Atleido jam visas nuodėmes. Ir vėl jis išėjo dirbt dantų techniku Ukmergėje. Kai Ukmergėje pasidarė nebesaugu, persikėlė į Ariogalą. Turėjo medžioklinį šautuvą, medžiodavo kartu su skrebais. Jei medžioklėj nepasiseka nieko nušaut, tai eidamas pakelėje žmogaus kiaulę ar avį, ar šunį -būtinai ką nors nušaus.

Grįžta vieną kartą jis iš medžioklės. Žmona jo buvo gydytoja. Kitą dieną turėjo būti kažkoks gydytojų susirinkimas, tai vienas gydytojas atėjo pas jo žmoną pasitarti dėl to susirinkimo. Činikas ir randa šitą gydytoją. Gydytoją išvarė, žmoną nušovė ir pats nusišovė.

Netoli Truskavos iš Šukionių kaimo Jankevičius plėšikavo partizanų vardu. Gaila buvo žmogaus, bet ką darysi, teko sunaikint. Buvo gana gabus poetas. Pavyzdžiui, pamatė žmogų ir iškart apie jį sukurs dainą. Kiekvienam žuvusiam partizanui jis sukurdavo dainą. Iš pradžių buvo partizanų ryšininkas, o vėliau pradėjo plėšikauti.

Bebrikių kaime gyveno turtingas ir, atrodo, ne toks jau blogas ūkininkas. Tas žmogus, lipdamas kopėčiomis, krito ir susimušė akį. Nuėjo į Pagirius su kažkokiu reikalu, pamatė skrebai ir klausia jo:

-    Kas tau pamuše akį?

Jis, matyt, norėdamas patikimiau jiems pasiteisinti, pasakė:

-    Atėjo banditai, nedaviau valgyt ir gavau į akį.

Kai taip, atėjo skrebai su rusų kareiviais, atsisėdo kambary ir laukia, gal dar ateis tie „banditai”. Kaip tyčia kitą dieną ateina Dambrauskas iš Kuronių kaimo su Jonu Grybu. Rusai, pamatę partizanus, tiesiai ir kirto jiems. Grybas išbėgo, o Dambrauskas žuvo vietoje. Po šio incidento partizanai tą ūkininką sušaudė.

Buvo Kalėdos. Šlapia, sniego nėra, lietus lyja, tamsu. Mes, apie 10 vyrų, nuo Pauslavio einam link Ramygalos. Ateinam iki Gudelių kaimo. Ant kalnelio stovi gryčia, užuolaidų ant langų nėra, po vidų iš vieno galo į kitą vaikšto žmogus. Aš vyrams liepiau palaukti, o pats nuėjau ton gryčion pažiūrėt. Įeinu į vidų, žiūriu, tas žmogus nuleido rankas kaip nesavas ir sako:

-    Vladai, Vladai, tik išėjo...

Kai tik jis taip pasakė, aš greit per duris, grįžtu pas vyrus, sakau - rusai ką tik išėjo, labai tyliai eikim. Tik nusileidom kelis žingsnius, ir ėmė į mus tratint: raketomis, iš automatų, šautuvų. Raketos skrenda, šviesu kaip dieną, o mes nešam kudašių kiek kojos įkabina. Visi laimingai išbėgome.

Mano brolį Petrą paėmė sužeistą. Lageryje išsėdėjo 16 metų, grįžęs mirė. Trumpai paaiškinsiu aplinkybes, kaip paėmė mano brolį.

Mes važiavome į Gumbių kaimą. Pakely pas vieną žmogų užvažiavę dienojom, Paguirių pamiškėje. Čia užėjo pašalinis žmogus. Aš tai buvau nusiteikęs jo neišleist visai, bet mūsiškiai sutiko išleist, atseit pažįstamas, geras žmogus. Na ir išleido. Kai gerai sutemo, išvažiavom į Gumbių kaimą. Privažiuojam dvaro sodybvietę, palei kelią apsodintą medžiais iš abiejų pusių. Vienas mūsiškis pamatė, kad kažkas arti namo prabėgo. Važiavom dviem pastotėm. Sustojom, sakom, pažiūrėsim, kas čia bus. Apsukom atgal arklius, ir tuo metu skrebai pradėjo šaudyti į mus. Kiek ten mūsų buvo, dabar nebegaliu pasakyti, tik mačiau, kaip mano brolis atsišaudė, dar kitas ramygalietis šaudė, aš šaudžiau, o kiti kažkodėl nešaudė. Broliui sužeidė kairę ranką, o ramygaliečiui peršovė delną. Brolis kažkaip, lipdamas per kelmą, parvirto, jį prisivijo ir užgriuvo skrebas Miškinis. O tą ramygalietį sužeistą įkėlėm į vežimą ir pasitraukėm. Per kalvą dar skrebai šaudė į mus, bet pabėgom.

Paėmę gyvą brolį Petrą, Pagiriuose jį du kartus buvo sumušę iki sąmonės netekimo, po to pila vandens ir vėl atgaivina.

Po kelių dienų išvežė į Ukmergę. Ukmergėje taip pat mušė, kankino, reikalavo išduoti partizanus, ryšininkus. Vilniuje jį teisė Maskvos „osoboje soveščianije”. Gavo 25 metus.

Pamenu, kad pas Vaitelį iš Vilniaus buvo kažkas atvažiavę ir liepė sušaukti visus partizanus, atseit atvažiuos kunigas, klausys išpažinčių. Vaitelis mums pasakė:

- Jei norit, galit ateit, bet išpažinties neikit.

Kai atvažiavo iš Vilniaus tas „kunigas”, išpažinties nieks nėjo, kadangi jau žinojom, kad „kunigas” - tai Markulio šnipas. Atėjo „kunigėlis”, pastypinėjo, nieko nepešė ir vėl išėjo.

Aš jau tada žinojau, Vaitelis žinojo ir visa apygarda, kad Markulis išdavikas.

Danielių Vaitelį aš gana seniai pažinojau. Kaip vadas ir kaip žmogus buvo tvarkingas, sumanus, bet tik negerai, kad paskutiniu metu truputį jau per daug pradėjo išgėrinėti. Žinoma, išgerdavo visi, kadangi buvo jauni vyrai, pačiame smagume.

Kiek žinau, Vaitelis žuvo per atsitiktinumą, o ne dėl išdavystės.

Mykolas Šemežys-Aras-Putinas, atėjęs nuo Lėno girios, užėjo į Maulių kaimą pas ryšininkus, pasakė, kur jis apsistos, ir man ryšininkas atnešė laišką, kuriame jis rašė:

„Vladai, kai sniego visai nebebus, ateisi pas mane į svečius, dabar daug ko nerašau, apsistosiu Amerikos vienkiemy pas Ja-nulevičių...”

Perskaičiau šį laišką, o kitą dieną gavau žinią, kad Šemežys žuvo.

Nuėjo jis į tą Amerikos vienkiemį (ten aš gyvenau anksčiau) ir rado Stasį Galinį, atėjusį pas Janulevičiūtę. O Jonas ir Stasys Galiniai buvo dideli enkavedistų šnipai, jų švogeris Pamerneckas Vladas buvo skrebas, žodžiu, ten jų visa šutvė tokia.

Šemežys pasisakė, kad jis netoli namų nakvos. Kai išėjo, Stasys Galinis nubėgo į Pagirius, pranešė skrebams. Tik pradėjo aušti, ir tą vietą apsupo rusų NKVD garnizonas. Ten buvo Vacys Burbulis, Ivanauskas ir dar keletas. Kiti išbėgo iš apsupimo, o Mykolas Šemežys (jis turėjo „elektrinį” - priešlėktuvinį kulkosvaidį) kažkaip atsiskyrė nuo visų, ir jį nušovė.

Po Šemežio žuvimo Janulevičius taip pat išbėgo iš namų (senas šlubas senis, anksčiau tarnavo pas eigulį). Aš tikrai galiu paliudyti, kad šią išdavystę padarė Stasys Galinis ir Janulevičius, kadangi tų, kurie tada buvo pas Janulevičių užėję, jau neliko gyvų, o tada tai jie man pasakė.

Jonas Galinis, kuris rengėsi mane sunaikinti, šiuo metu gyvena Žižmių kaime. Kada gyvenau pas Railą bunkery su žmona ir Marijonu Smetona, atėjo senutė Railienė į bunkerį ir išsikvietė mano žmoną, sako:

- Eikš, vaikei, padarysim ką nors valgyt vyrams, aš viena negaliu.

Žmona išėjo į kambarį ir darbuojasi, ruošia valgyti. Iš kur buvęs, iš kur nebuvęs, užeina Jonas Galinis. Pasveikina žmoną, pasveikina Railas ir klausia Vlado Railos:

-    Iš kur čia ta pana?

Žmoną tai jis labai gerai pažino, bet apsimetė, kad jos nepažįsta. O Raila atsakė jam:

-    Nuo Šilų pusseserė.

Po kiek laiko atėjusi žmona man ir sako:

-    Buvo atėjęs Jonas Galinis...

Aš tuoj sakau jai: greit ruošiamės ir bėgam iš čia.

Žmona sako:

-    Vladai, jis gi manęs nepažino.

Kaip jis galėjo nepažint? Jis gerai pažino, bet tik vaidino, kad nepažįsta. Vos įtikinau žmoną, kad iš bunkerio reikia kuo greičiau pasišalint. Sutemus mes išėjome, o už dienos šiuos namus apsupo kariuomenė.

Apie tai reiktų paklausti Railų - Vlado, Petro, Antano. Jie labai gerai žino apie šią išdavystę. Tuo labiau kad dar tebėra gyvi ir išdavikai Galiniai - Jonas ir Stasys.

Rusai su skrebais krėtė visą sodybą, badė, ieškojo mūsų, bet bunkerio nesurado, kadangi labai gerai jis buvo užmaskuotas.

Povilas Dranseika iš Žižmių kaimo ir Mykolas Čiplys iš Gaigalų kaimo ėjo Trakų mišku (prie Pagirių) medžiodami ir užėjo partizanų stovyklą. Žinoma, partizanams reikėjo išeit iš tos stovyklos po šitų medžiotojų apsilankymo, bet jie patikėjo jų nuoširdumu ir pasiliko. Netrukus stovyklą apsupo rusų kariuomenė. Tai iš Trakų miško tuomet išbėgo tik Henrikas Ivanauskas-Benjaminas-Papartis. Jis pasakojo tada:

-    Matau, per griovį šoka vyrai ir krenta, bet šokau ir aš, į mane nepataikė.

Matote, ką padarė naivus pasitikėjimas.

Tuo metu žuvo Vacys Burbulis, Juozas Šemežys ir du ramygaliečiai.

Vaclovą Burbulį, Juozą Šemežį ir dar keletą išdavė Čiplys ir Dranseika.

Prisimenu, net iš Žemaitijos buvo atėję kažkokie šeši partizanai, tokie labai mandagūs, poniški. Mes tai tokie paprasti bu-vome. Su jais susitikom Lėno miške. Iš jų dar kiek pasijuokėm, kad jie tokius ponus vaidino, labai švariai apsirengę, išsičiustinę, batai blizga. Man jie labai ne prie širdies buvo - ar tik ne kokie enkavedistų pasiųsti šnipeliai. Bet ką gali eilinis žmogus pasakyti, juk buvo vadai, jiems turėjo būti aiškiau.

Kada Albiną Burbulį paėmė gyvą ir tardė, jis prisipažino, kad buvęs pas Railą bunkery su Henriku Ivanausku, kad buvo Dargužio žmona, Dargužis, Marijonas Smetona, čia jie pernakvoję ir išėję. Tai aš sužinojau, kada baigė mano bylą ir leido man pačiam perskaityti visus mano liudininkų parodymus. Ten buvo taip parodyta Burbulio.

O kada Burbulis pamatė, kad mus visus teis, tada jis jau pakeitė parodymus ir teigė, kad jis nepažinęs Dargužio.

Iki teismo per tardymus Burbulis davė parodymus septyniasdešimčiai žmonių, pas kuriuos jis lankėsi, kas jam padėjo, kas jį rėmė, o per teismą ėmė keist parodymus. Jis taip pradėjo aiškint, kad tas, kuris jį šelpė, - tas rusų šnipas, o kuris nedavė, tas jo žmogus. Atseit jis to jau nebeišduoda, nori teismui parodyt, kad tie, kurie jam padėjo, visi rusų šnipai. Betgi tas padėties nebekeitė, reikėjo pradžioje taip šnekėt, teisme jau vėlu buvo.

Burbulis su savo būriu laikėsi Lėno girioj, jo veiklos zonoje buvo šie kaimai: Gudeliai, Užuraisčiai, Lėnas, Taujėnų giria.

Aš laikiausi Pagirių apylinkėse, Kuronių, Bebrikių, Gaižūnų, Gamiškių kaimų ribose.

Vladas Raila labai jau pasitikėjo Albinu Burbuliu, galvojo, kad jokiu būdu jis negali taip padaryti.

Po kiek laiko, kada mane areštavo, rišdami rankas čekistai paklausė:

-    Tai pas Railą bunkeris yra?

Aš pasakiau, kad nėra.

-    Tegu nebūna, mums dabar jo ir nereikia, kai reiks - pasiimsim.

O kai mane surištom rankom atvežė iš Vilniaus, atvedė pas Railą ir liepė parodyt bunkerį, aš priėjęs prie bunkerio parodžiau, čekistai ir tada dar nesuprato, kaip įlįst į tą bunkerį.

Lukiškėse mirtininkų kameroje teko būti su Antanaičiu (rodosi, kad Antanas buvo jo vardas), bet jis išprotėjo, ir iš kameros jį išvedė.

Kada iš Vorkutos vienas lietuvis į Vilnių važiavo pertardymui, sakė, dar po Naujųjų metų sėdėjo Lukiškėse Burbulis ir Ivanauskas.

Kai įkišo mane į operatyvinio kalėjimo kamerą saugumo ministerijos požemiuose, labai gerai davė valgyt, kurį laiką sėdėjau vienas. Kartą klausia, ar nenuobodu vienam. Pasakiau, kad nuobodu. Paprašiau atvesti kitą, bet kito kažkodėl jie nevedė.

Ko paklausia, aš vis - „nežinau”, „nežinau”; kiek supratau, jie nori ištirt mano nuomonę.

Paskiau atėjo ir klausia:

-    Na, jeigu Burbulį tau atvešim?.. Nieko prieš?

Nepasakiau jiems nei taip, nei ne.

Įmeta Burbulį. Burbulis man tiesiai ir sako:

-    Vladai, dirbk jiems. Aš va greit į Palangą važiuoju.

Aš jam sakau: „Tau grabas ant nugaros, o ne į Palangą”.

-    Eik tu! Durnas! Dirbk jiems, pasakyk, išduok, kur ginklai, kur ryšininkai.

Aš jau ne juokais supykau: „Perkūnai griebtų! Tave žmonės saugojo, žiūrėjo, o dabar tu siūlai juos išduoti. Pats stipk vienas, o ne žmones išdavinėk!”

Jis man sako:

-    Jeigu durnas, tai ir žūk!

Vieną dieną jis mane kalbina, kitą dieną, klausinėja - kur tas, kur anas, o aš ginuosi - nieko nežinau, ir baigta.

Jis čekistams pasakė, kad aš paėmęs skrebą Vladą Jasiūną iš Pagirių skrebyno. Mes buvome jį į nelaisvę paėmę, o Burbulis man visą kaltę suvertė ir vis klausia:

-    Kiek tu nušovei? Kiek tu gyvų paėmei?

To paties manęs klausia ir tardytojas. Aš pasakiau, kad du Pagirių skrebus gyvus paėmėm į nelaisvę, o nušovė Jakas Edvardas (iš Bebrikių kaimo). Rodė man daug nuotraukų Jako, Meškausko. Su manimi kameroje Burbulį išlaikė dvi savaites. Vieną dieną atėjo čekistai, išvedė iš kameros ir į Lukiškes nugrūdo. Pradėjo tardyt. O Ivanauskas nežino, kad aš paimtas, galvoja, kad aš laisvėje. Visus parodymus jis verčia ant manęs. Kai mus suvedė akistaton, tada jis jau pamatė, kad ir aš paimtas.

Turiu pasakyti, kad Ivanauskas nė vieno žmogaus neįdavė, liko tyras kaip krištolas prieš visus.

Mane tardė jaunesnysis leitenantas Vitkauskas.

Tuo metu, kai mane areštavo, žmona buvo pas Railą, taip Albinas Burbulis liepė. Iš Railos naktį ji išėjo į Kuronių kaimą, viena miške nakvodavo, kojas nušalo žiemos laike, slapstėsi pas žmones, o kai po Stalino mirties žmonės jau pradėjo grįžt iš lagerių, užsiregistravo ir ji.

Partizanai šėtiškiai (Šėtos apylinkių) ją nuvedė pas žmogų, kuris ne visai buvo aiškus, prie Gaižiūnų kaimo. Jo žmona pyko, kam vyras laiko šitą moterį. Ilgai ji taip vargo. Kuomet prisiregistravo, atvažiavo pas mane į Vorkutą su dukra.

Į Kuronių kaimą pas Šediškienę mane iš Vilniaus atvežė čekistai, persirengę partizanais, perrengtas buvau ir aš, su visa ginkluote. Kai išlipom iš mašinos ant Siesikų kelio, mane perspėjo, kad nebandyčiau duot ženklo, pažįstamą sutikęs.

Vėliau sužinojom, kad mano dukrą Janytę tuo metu atvažiavę skrebai paėmė iš mokyklos, nuvežė į Pagirius ir tardė. Klausinėjo, ar buvo tėvas atėjęs. Ji nieko nepasakė, gynėsi. Atėjo pas skrebus vieno milicininko žmona ir pasakė:

-    Kam jūs tą vaiką kamuojat? Duokit, pas mane pernakvos. Negi nematot, kad karščiuoja.

Atidavė dukrą to milicininko žmonai, kuri jai patarė:

-    Vaikeli, kad ir matei tėvą, sakyk, kad nematei. Jei pasakysi, kad matei, jie tave dar daugiau pradės kankinti.

O žmonėms čekistai norėjo parodyt, kad aš vis dar po mišką tebevaikštau nesuimtas.

Kai tik įėjom pas šitą Šediškienę, ji ir sako:

-    Žinai, Vladai! Tavo mergaitę paėmė iš mokyklos skrebai ir nusivežė į Pagirius. Tardė, klausė, ji nieko nepasakė. Matai, kokia didvyrė ta tavo dukra...

Aš jai nespėjau nė ženklo duot, kad tylėtų. Tie čekistai tik žiūri į ją, bet nieko jai nesakė.

O kada nuėjom pas kitą žmogų, tam padaviau ranką ir pirštu krapštelėjau delną, daviau ženklą, kad tylėtų. Čekistai pastebėjo. Kai išėjom, visaip grasino, kad galvą atsuksią į kitą pusę, kad liežuvį ištrauksią...

Tiesa, prieš išvežant į kaimą, mane perrengė, bet nurodymų jokių nedavė. Tik kai iš mašinos išlaipino, tada pasakė, kad eisim pas žmones ir kad nuėjęs vaidinčiau vis dar tokį pat, nesuimtą.

Jie taip du kartus buvo mane išvežę apgaudinėt žmonių.

Nuvedė Nemaniūnų kaime naktį pas man pažįstamą žmogų, liepia, kad aš prašyčiau įleist į vidų. Bet žmogus jau žinojo, kad aš paimtas gyvas, ir į vidų neįsileido. Į langą pabarškinau, langas neužkabintas. Aš strykt ir įšokau vidun, norėjau dar moteriškei pasakyt, kad tylėtų, bet paskui mane įšoko ir čekistas. O moteris stovi prie spintos ir nieko nešneka.

Mūsų jau seniai buvo sutarta: jei eisim pro langą - su mumis nepatikimi žmonės. Taip buvo ir šį kartą. Kai išėjom, tie čekistai klausia, kodėl aš lipau per langą. Aš jiems pasakiau, kad visur taip darau. Jei per duris neleidžia, lipu per langą.

Burbulį irgi lygiai taip pat perrengę vežė į kitus miškus, bet ten jau nieko neberado. Rašė kelis laiškus, į susitikimą kvietė, bet niekas neatėjo.

Teisė mus keturis: mane, Vladą Railą, Albiną Burbulį ir Henriką Ivanauską.

Mums trims skyrė mirties bausmę, o Railai 10 metų lagerio.

Teismo metu Burbulis visaip gynėsi, keitė parodymus, bet jį vis vien nuteisė sušaudyti, kadangi prieš pat jo paėmimą jis sušaudė Gružų kolchozo pirmininką, o Ivanauskas pribaigė, todėl juos ir nuteisė aukščiausia bausme.

Pasakoja JUOZAS BARAUSKAS

Užrašyta Stebeikių kaime
1991 03 10

Aš dar nežinojau, kad Albinas Burbulis paimtas gyvas, kai mane pašaukė į Vilnių saugumas su kolūkio pirmininku Tranavičiumi.

Įveda į kabinetą. Burbulis sėdi nesuvarstytomis čeverykomis, kariškais drabužiais. Jo klausia tardytojas, ar aš jo ryšininkas esu, ar atnešiau jam kelis šimtus rublių kada nors. Burbulis sako: „Buvo atnešęs”... O aš pasakau, kad jo visai nepažįstu, pirmą kartą matau. Po manęs pakvietė Tranavičių. Aš jam pašnibždėjau į ausį, kad Burbulis paimtas. O Tranavičiaus Burbulis jau išsigynė, sakė, kad nepažįstąs.

Tiesa, kada dar Burbulis nebuvo paimtas, mane į Šiaulius vis kviesdavo ir tardydavo, mušdavo, reikalaudavo pasakyt, kur Burbulis.

Kiek patardę, mus iš Vilniaus paleido. Maždaug už mėnesio mane vėl šaukia į Vilnių, tada MTS-e jau traktoristu dirbau. Pakvietė į teismą mane. Teisiamieji keturi sėdi. Iš Rygos atvažiavęs karinis tribunolas. Toks žilas su barzda ruskis, du su šautuvais iš šonų stovi. Manęs paklausė, ar aš pažįstu iš jų bent vieną. Aš pasakiau, kad nepažįstu. Tada Burbulio klausia, ar jis mane pažįsta. Burbulis irgi atkirto, kad manęs nepažįsta ir matąs mane pirmą kartą. Kada jo paklausė, kas jam tiekė maistą, jis atsakė, kad visi jo būrio vyrai.

Tranavičių pašaukė, su juo irgi tas pats - nei vienas, nei kitas neprisipažino, kad pažįsta. Teismas vyko dvi dienas. Pirmą dieną buvo 30 liudininkų ir antrą dieną 30.

Aš žinau, kad partizanai sunaikino Vėžikauskaitę Birutę, įtarę ją išdavyste. Kada nužudė jos motiną ir sudegino namus, po tų žudynių aš buvau atėjęs pas juos į Lėno mišką. Miške jie kūreno ugnį. Pastebėjau, kad visi nei šiokie, nei tokie. Ten tada buvo ir Albinas Burbulis. Kiek pašnekėjom, ir aš greit grįžau atgal į namus. Vėliau buvo paėmę tokį Griaužinį, taip pat iš Burbulio būrio. Jis mane parodė, kad aš jam padėjau, nors jo parodymų aš irgi išsigyniau.

Burbulio būrys veikė apie Lėną, Pagirius. Prie Vaitelio aš dar nebuvau ryšininkas, tik Burbuliui ryšininkavau.

Kiek žinau, po Vėžikauskienės ir jos dukters sunaikinimo Burbulio vyrai buvo visai sutrikę.

Mums partizanai stoti į kolchozą nekliudė. Pradžioje aš pats buvau brigadininku, Augustinas - pirmininku. Mes juos, jie mus gerai žinojo, todėl mes kuo tik galėdami padėjome partizanams, iš žmonių jie duoklės neimdavo.

Kiek žinau, nuo Ukmergės į susitikimą atėjo neva partizanai ir Burbulį su dviem kitais paėmė gyvus.

Pasakoja ANTANINA LINKONAITĖ-DALECKIENĖ

Užrašyta Jakutiškių kaime
1994 02 15

Gimiau 1923 m. rugpjūčio 18 d. Steponavos kaime. Tėvai turėjo 21 ha žemės. Šeimoje augome šeši vaikai - trys broliai ir trys seserys.

1940-ųjų metų rusų okupaciją sutikome labai nusiminę. Jie tuoj čia ėmė daryt „tvarką”, gaudyt mūsų žmones. Mano tėvelis taip pat turėjo nuo jų slapstytis, namuose nemiegodavo, kadangi jį, kaip gyvenusį Amerikoje, norėjo išvežt į Sibirą. Okupantams rusams tada entuziastingai talkino ir broliai Burbuliai, kurie po karo išėjo į miškus ir tapo Lietuvos partizanais. 1940-aisiais jie buvo komjaunuoliai. Kai tik Pagiriuose rusai surengdavo kokius mitingus, Burbuliai ten - pirmieji. Kada pas mus po karo iš miško atėjo Mykolas Šemežys, tai aš jo ir paklausiau, kaip jis juos priėmė, juk jie 1940-aisiais mitingavo už rusus. Šemežys pasakė:

- Matai, dabar jie jau suaugę vyrai, susiprato...

Mano tėvai į tuos Burbulius žiūrėjo nepatikliai, tiesiog jų nemėgo, bet kadangi jie kartu ateidavo su kitais partizanais, nerodė jiems neapykantos.

Brolis Jonas (partizaninis slapyvardis Vyrelis) buvo gimęs 1925 m. Ką tik grįžę rusai bandė jį paimt į kariuomenę, o mama norėjo, kad jis stotų į kunigų seminariją. Surinko dokumentus iš kunigų, kad jis gali stot į seminariją. Bet atėjo Albinas Mincė ir sako:

- Jonai, tu užaugai pas tėvus kaip ąžuolas, nieko blogo nematei, o kai tave paims iš seminarijos, kai pradės mušt, per ausis ir per gerklę ims kraujas bėgt. Jonai, nekvailiok, nestok į šitą seminariją.

Taip ir pasiliko brolis miške. Buvo aukšto ūgio, tvirtas vyras. Iš pradžių jis vaikščiojo su Vaiteliu, paskui perėjo pas Šemežį ir iki pat žuvimo buvo jo grupėje.

Jonas kiekvieną šeštadienį pareidavo namo persirengt apatinių drabužių. Taip vieną sykį jis parėjo, pavalgė, dar pasiėmė maisto ir grįžo atgal į mišką. Pas eigulį Jablonską, pasirodo, tuo metu pasalavo skrebai. O už to eigulio namų miške buvo partizanų stovykla. Jau visai prietemoje stribokai pamatė jį einant ir pašovė, bet jo lavono nerado. O mano broliai su Jablonsko vaikais labai draugavo. Ir tuo metu jie buvo nuėję pas Jablonskus, bet jų stribai neišleido į namus. Jie matė, kaip Jonas bėgo, o stribai jį vijosi.

Sekmadienį iš to būrio ateina partizanai ir klausia, kas čia yra, kad Jonas negrįžo. Jie pagalvojo, kad brolis legalizavosi ir išdavė juos. Tada mama ir abu broliai nuėjo į mišką ir rado Joną negyvą. Broliai nuėjo pas partizanus, pasakė, kad Joną rado. Partizanai jį paslėpė po eglės šakomis, o kitą naktį padarė karstą ir palaidojo Ančiškių kapinėse.

Eigulys Jablonskas, pasirodo, dirbo enkavedistams, sekė partizanus ir išdavinėjo juos. Jis išdavė ir mano brolį Joną. Partizanai jį išvijo iš čia. Tada jis persikraustė į Truskavą, bet ir ten toliau dirbo juodą darbą. Jis ne vietinis žmogus buvo, jį, matyt, rusai iš kažkur buvo atkėlę. Kada partizanai jį sušaudė, aš jau buvau Sibire.

Didžiausias išdavikas mūsų krašte, matyt, buvo Činikas. Ateidavo jis ir pas mus. Kai buvo partizanu, dar lyg ir su mano seserimi, ta, kuri mokinosi, padraugaudavo. Ateidavo ir Činiko sesuo Bronė pas mus, nuvesdavom ją į mišką pas partizanus. Labai aktyvi partizanų rėmėja buvo Liucija Grigaitė. Visos mes kiek galėdamos jiems padėdavom ir gelbėdavom nuo pavojų. Namuose dažnai vakaruškas rengdavom, pašokdavom. Ir to Činiko mes visai neįtarėm. Žinau, jis kartą susipyko su Mykolu Šemežiu ir jam pasakė:

-    Kam aš kiekvieno snargliaus turiu klausyt?

Suprantama, Šemežys buvo vadas, ir partizanai privalėjo jo klausyt. O Činikas nemėgo kariškos tvarkos, ėmė atsikalbinėt, neklausyt. Atėjo jis pas Pamamecką. Tas Činiką nuvežė į Vaivadiškių dvarą pas stribus ir užregistravo. Tuo metu aš slapsčiausi. Man mama pasakojo, kad po Činiko užregistravimo rusai ir stribai eidavo ir eidavo per kaimą, nes Činikas buvo išdavęs partizanų šaudmenų sandėlius, kur tik ką žinojo - viską pasakė.

Brolis Julius gimė 1934 m., o Pranas - 1932 m. Abu išbėgo iš namų, kada rusai atvažiavo mūsų vežt į Sibirą. Tą ankstų 1948 m. rytą rusai apsupo mūsų namus. Pakėlė mane iš miego - aš miegojau kitame kambaryje. Tėtė su sūnais apsiruošę buvo priemenėje, o ruskiai stovi prie durų ir saugo, kad nepabėgtume. Tada tėtė atėjo į mano kambarį, kur miegojau, atidarė langą ir liepė broliams bėgt. Jie šoko pro langą ir išbėgo, o už sodybos čia pat miškas. Kai tik broliai išbėgo, ruskiai supuolė vidun, ėmė tėvelį mušt šautuvų buožėmis per nugarą, kodėl jis sūnus išleido. Tada tėvelis kaip šoko ant tų ruskių:

-    Kaip aš jums trenksiu, tai man ir buožės nereikės, iškart vietoj atsigulsit! Mūsų pareiga bėgt, o jūsų dabot...

Tada jų vyresnysis įsiterpė ir liepė nustot mušti. Išvarė mus iš namų nuogus basus, kaip stovim. Nieko paimt nedavė, tik rėkė: „Skorej! Skorej! Skorej!” Matyt, bijojo, kad sūnai partizanų neatvėstų.

Kada Pranui reikėjo eit į kariuomenę, jis, sutikęs Vaičiūną, savo bendraamžį, pasakė:

-    Jums gerai ir į kariuomenę eit, o mano tėvai išvežti, sesuo kalėjime, brolis užmuštas... Už ką aš eisiu į kariuomenę?

Tada ir jis išėjo į mišką. Nežinau, kiek Pranas partizanavo, bet mes Sibire gavom žinią, kad žuvo.

Mums pasakojo, kad juos kažkokioj sodyboj apsupo. Jis šoko pro langą, ir tuo metu jį peršovė. Vėliau Aneliavos kaime rugiuose arkliaganiai rado negyvą. Apie tai sužinojo skrebai, jo palaikus pasiėmė. Ir iki šios dienos mes nežinom, kur jo kauleliai ilsisi.

Nedaug man teko bendraut su partizanais. Retkarčiais perduodavau kokią nors informaciją, vaistų atnešdavau, tekdavo nueit į Vaivadiškių dvarą sužinot, ar nėra rusų garnizono. Žinias perduodavau broliui arba Šemežiui. O kada su jais negalėdavau pati susitikti, tada mažiesiems broliukams pasakydavau. Jie nubėgdavo į stovyklą ir pranešdavo. Tie mano broliukai žinojo visas partizanų stovyklas, jie buvo partizanų sargai. Partizanai jais labai pasitikėjo. Kai tik mus išvežė, broliukai iš karto nubėgo pas juos ir ėmė prašyt Šemežio, kad priimtų į mišką. Šemežys su ašaromis akyse sakęs:

-    Vaikai, na kur aš jus dėsiu? Jūs matot, kad ir mes su šia diena gyvenam...

Dar prieš trėmimą mano tėvai labai padėdavo partizanams, veždavo maistą į mišką, viskuo rūpindavosi. Jei žiemą miške jie kur praeidavo, tėvelis tuoj kinko arklį, prisideda į roges žabų ir užvažinėja jų pėdas.

Labai gilus buvo mūsų šulinys ir aukšta svirtis. Buvom sutarę: jei svirtis užkabinta ant šulinio rentinio - pavojus. Ir išėję į pamiškę mato, kada galima, o kada negalima pas mus ateit.

Turėjom labai gerus šunis. Jei partizanai eina, tai šuneliai sukiauksi retai kelis kartus ir nutyla, o jei tik rusai ar stribai -tankiai ir ištisai loja. Todėl gal pas mus ir jokių susidūrimų nebūdavo. O juk dažnai ateidavo ir kareivių garnizonas - nakvoja, pilna gryčia prigula, išstato sargybą.

Vaitelis pas mus dažnai ateidavo. Labai draugavo su mūsų tėveliu, o susitikę dviese ilgai kalbėdavosi. Tėvelis turėjo labai gerus žiūronus, likusius nuo fronto. Atidavė jis juos Vaiteliui. Sis padėkojo ir įsidėjo į planšetę. Tėvelis tada dar pasakė jam:

-    Vyrai, jūs visi prapulsit... Kaip jūs atsiginsit prieš tokią masę? Jūsų gi tik maža saujytė. Ką jūs padarysit?

O Vaitelis tėveliui padaužė ranka per petį ir pasakė:

-    Nenusimink, Adomai, mes tai visi prapulsim, bet mūsų išlietas kraujas neprapuls.

Kiek žinau, Vaitelis buvo labai drausmingas, jo žodis buvo įsakymas, ir visi jo klausė.

Stribai eidavo ir eidavo kratydami, ieškodami miškinių po stalčius ir komodas. Kartą papjovėm kiaulę. O stale mūsų buvo įrengta tokia slėptuvė: stalo lentos taip susineria, jog ne bet kas ir supras, kad ten galima būtų ką nors paslėpti. Rusai tada atėjo, mato - lovy tik kiaulės kojos, o mėsos nėr. Ėmė šaukt:

-    Kur mėsa!? Kur mėsa!?

Mamai kaip šėrė per veidą, iškart visas veidas sutino. Mama atidarė stalčių ir parodė:

-    Va mėsa.

-    Per vėlai parodei, reikėjo anksčiau rodyt...

Jie, matyt, galvojo, kad mėsą partizanams atidavėm, sau tik kojas pasilikom.

Nemažai kliūdavo ir tėveliui. Ateis stribai, kaip ims keikt visokiais žodžiais, daužyt per galvą:

-    Tu padla, tau žemės maža, tu dar pirkai, iš Amerikos pinigų parsivežei. Einam, mes tau žemės už dyką duosim, buože tu prakeiktas...

Iš visur čia jų susirinkdavo: iš Pagirių ateidavo, iš Siesikų. Stribai buvo tokie keturi broliai Pamarneckai. Ir jų draugas Vladas Jasiūnas. Atėjo kartą visi, nušovė mūsų keturis bekonus, pasikinkė kumelaitę, susidėjo tuos bekonus ir išsivežė į Vaivadiškių dvarą. Visą savaitę, sakė žmonės, jie ten baliavojo. Juozą Pamamecką neseniai dar teko sutikt Ukmergėje šliaužiojantį.

Vienu metu buvo apsuptas mūsų miškas - Girelė. Jau pavakarys, mama man ir sako:

-    Visur apsupta, nueik pas kaimynus Šemežius ir pabūk, kol viskas nurims.

Beeinant mane rusai areštavo ir nuvarė į Vaivadiškių dvarą, kur išlaikė apie savaitę. Vaivadiškių dvare tuo metu stovėjo rusų NKVD garnizonas, buvo stribynas, ten buvo visas jų štabas. Po savaitės paleido į namus, o kitos dienos ryte atėjo ir vėl suėmė. Nusivedė Girelės miškan ir varinėja. Kiek pavedžioję po mišką, vėl nusivarė į dvarą ir vėl paleido. Trečią kartą gavau šaukimą vėl nueit pas juos. Nuėjau. Ir nebepaleidžia, ėmė mušt ir reikalaut, kad pasakyčiau, kur partizanai slepiasi, atseit jie mano kavalieriai, aš viską apie juos žinau. Man tada buvo vos 18 metų. Ypač žiauriai elgėsi leitenantas Dambrauskas ir rusas Misniukovas. Labai primušė jie mane šį kartą ir paleido, visą sumuštą. Tada aš jau namuose nebenakvojau. Bet čia pat Kalėdos, parėjau kūčių valgyt. Ir vėl tie šėtonai prisistatė ir vėl paėmė. Nusivarė į dvarą. Tas Dambrauskas pasisodino už stalo, padavė man tuščią popieriaus lapą ir liepė rašyt pareiškimą, kad sutinku dirbt jų informatore. Davė tuščią degtukų dėžutę - ten atseit įdėsi raštelį, kur kam ateit į susitikimą, o dėžutę paslėpsi sutartoj vietoj. Aš vis dar bandau išsisukinėt, bet matau, kad kitos išeities nėra. Parašiau aš tą sutikimą dirbt informatore. Suteikė slapyvardį Gervė, įkišo man tą dėžutę. Po kurio laiko nueinu pas juos. Dambrauskas vėl prispyręs klausinėja apie miškinius, o pamatęs, kad nieko nepeš, ėmė mušti. Tada aš jam grąžinau tą dėžutę ir pasakiau:

-    Pasiimkit ją, nes apie partizanus aš nieko nežinau.

Kaip jis šoks ant manęs, net apsiputojęs, visaip išvadino, bet paleido. Po savaitės vėl suėmė. Ir vėl ėmė mušt, dūmus į akis pučia, visaip tyčiojasi, atsikrenkštęs kaip spjaus į veidą. Liepia nusisukt į sieną. Kai tik nusisuku, ima šaudyt už nugaros. Kankino kankino ir paleido. Parėjau namo ir pasakiau, kad namuose daugiau nebebūsiu, ir viskas. Ir išėjau. Nuėjau pas seserį Ramygalon, ten pagyvenau, po to pas kitą seserį, kuri mokinosi ir samdė butą, pas tą pagyvenau. Po kurio laiko mane areštavo, nuvežė į Panevėžį ir ėmė tardyt, kodėl negyvenu namuose, kur valgiau... Aš pasakiau: „Pas ką dirbau, pas tą ir valgiau. Kam drabužius išskalbiau, kam vaikus pasaugojau, ėjau per žmones - va taip ir gyvenau”.

-    Tai ko namuose negyvenai?

-    O kaip namuose gyvent? Ateinu - areštuoja, išveda iš namų, muša, o dabar manęs niekas net pirštu nepaliečia.

Iš Panevėžio nuvežė į Ukmergę. Bet Ukmergėje jau nebemušė, paleido į namus, o po kelių dienų išvežė į Sibirą.

Pasakoja STASĖ ŠEMEŽYTĖ

Užrašyta Šėtoje
1991 11 02

Tėvai turėjo 30 ha žemės. Tik 2 ha miško, likusi dirbama. Šeimoje augome penkiese: trys sūnūs - Mykolas, Juozas Antanas - ir dvi dukterys - Ona ir aš.

Mano broliai buvo atitarnavę kariuomenėje, jau suaugę vyrai. 1944 m. grįžus raudonajai armijai, nutarė visi trys, kad rusams neis nė vienas tarnauti. Jie taip pasakė:

-    Ką sovietų valdžiai eit tarnaut, tai jau geriau mirt.

O tėvelis pasakė:

-    Jeigu jūs, vaikai, einat į mišką, mūsų likimas tada irgi aiškus.

Du broliai, Mykolas ir Juozas, išėjo į mišką. Tuo metu leitenantas Vaitelis jau organizavo partizanų būrį Lėno miške. Pamenu, Vaitelis buvo labai narsus vyras, agitavo jaunimą, organizavo kuo daugiau vyrų į miškus, visiems sakydamas, kad Lietuva greit bus laisva ir tą laisvę reiks ginklu atkovoti.

Broliai retkarčiais ateidavo iš miško į namus. Ateidavo ir Vaitelis. Mūsų tėvelis buvo labai didelis bailys, sakydavo:

-    Vyrai, vyrai, dabar tai pražūsit...

Kartą Vaitelis iškart sureagavo:

-    Vyrai, man net ranka sudrebėjo, kai Šemežys taip pasakė... Kad kitas būtų taip pasakęs, aš būčiau jį vietoj nušovęs.

Tėvelis tada dar pridūrė:

-    Danieliau, aš nieko blogo negalvodamas taip pasakiau... Aš matau, kiek jūsų jau iššaudė maskoliai.

Partizanams mes daug padėjome. Aš dažnai jiems drabužius skalbdavau. Kiek skrebai neišnešė, tiek davėm jiems.

Vaitelis kaip vadas buvo gana griežtas. Aš nežinau, ar ką jis sušaudė, ar ne, tik brolis Mykolas yra sakęs, kad jam Vaitelis liepęs sušaudyti kai ką, bet Mykolas rado išeitį iš padėties ir tuos žmones paliko, už ką vėliau tie žmonės jam liko labai dėkingi.

Vaitelį aš gerai pažinojau dar nuo vaikystės metų. Nepriklausomybės metais mokiausi Ramygalos mokykloj. Kai eidamos iš mokyklos sutikdavom Vaitelį Pauslos miške, jis mūsų paklausdavo:

-    Ar jūs šaligatviais vaikštot?

-    Žinoma, šaligatviais, - mes jam atsakydavom.

-    Aš tai tik tvorom, - sakydavo jis mums.

Kai tik broliai išėjo į mišką, į namus pradėjo ateidinėti iš Pagirių skrebai. Ateidavo kasdien. Ir dažnai net po du kartus.

Ką rado, viską vogė ir nešėsi: šaukštus, šakutes, peilius, net mūsų sijonus išnešė. Daugiausia pas mus lankydavosi skrebai Pamerneckai, Kiela ir Graužiniai. (Šiuo metu vienas Pamerneckas gyvena netoli Pagirių, o kitas Ukmergėje.) Atėję jie pas mus elgdavosi labai žiauriai. Tėvelį stramužindavo išvertę gerkles: „Kur vaikai?! Kur sūnai?!”

Tėvelis sako: „Ką aš žinau, kur jie yra...”

-    Žinai! Nesigink! Dabar gerai gyvenat, pažiūrėsim, kaip jūs gyvensit! Šemežiai, Šemežiai, amerikonai buvot, bus čia jum dabar Amerika!..

Jie visi buvo labai neturtingi, neturėjo savo žemės ir labai pavydėjo tiems, kas jos turėjo. Ruskiai jiems davė sėklos pasi-sėt, bet jie ją suvalgė ir vėl pliki liko.

Kartą papečkin padėjo granatą Vladas Pamerneckas ir kalba, kad ten yra įlindęs banditas. Išvarė visus iš gryčios ir susprogdino ją. Visus kibirus išdaužė, vandens priliejo.

Mano sesuo Onutė dažnai verkdavo nuo tų skrebų, - atėję ne tik keikdavo, plūsdavo, bet dar ir apspardydavo.

Paršiukus užsiauginam 30-40 kg, ateina šitie valkatos Pamerneckai, Graužiniai, nusišauna, pažastin ir nešasi.

Bulvių kapčius buvo užkastas. Atvažiavo skrebai su arkliu, pramušė tą kapčių ir vežasi bulves, net nepaklausę. Tėvelis priėjęs paprašė: „Nors kiek dar ir mums palikit”.

-    Tau nebereiks! - atrėžė Pamerneckas.

Aš tiesiog negaliu apsakyt, kas tai per žmonės buvo.

Seserį net užverbuot bandė. Kvietinėjo, kvietinėjo į skreby-ną, kol pagaliau areštavo, neva tardymui paėmė. Paliko vieni namai. O tada tai jau stribeliai pauliavojo, išsivedė net ir karves. Areštavo tėvelį, mamą, brolį Antaną, seserį Onytę. Aš tuo metu ėjau gimnazijon Ramygaloje, namuose negyvenau. Būdavo, tik šeštadieniais parbėgu namo ir vėl išeinu. Tuokart jiems nepasisekė paimt manęs.

Tėvus, brolį ir seserį apie metus tardė Pagiriuose, po to Ukmergėje. Bet iš jų nė vienas neprisipažino. Palaikė juos iki vežimo Sibiran, o tada jau atvažiavo į Ramygalą skrebai ir manęs ieškoti.

Išlaikiusi matematikos egzaminą, išėjau pas draugę, bet gavau žinią iš Ramygalos, kad atgal nebegrįžčiau, nes ten manęs skrebai jau ieško. Tai aš atgal į Ramygalą ir nebėjau, nebelaikiau ir egzaminų. Mokytoja man be egzaminų išvedė galutinius rezultatus. O aš tada nusikrausčiau pas tokią senutę Šemežienę į Vakagalių kaimą ir slapsčiausi apie 4 metus. Šemežienė buvo tėvelio tolima giminaitė.

Ten kartais ateidavo Ramygalos skrebai, bet manęs jau nebelietė. Tarp jų buvo keletas pažįstamų, su kuriais mokiausi vidurinėje mokykloje. Ramygalos skrebai nežinojo, kas aš tokia ir iš kur aš, mane jie laikė lyg ir sava, pažįstama, bet vėliau vis vien iššifravo.

Su broliais Mykolu ir Juozu susitikdavau. Nueidavau aš pas juos į mišką. Vieną kartą ir jie buvo atėję į Ramygalą, šeimininkų prašė bintų ir kažkokių vaistų. Kada nueidavau į mišką, pirmiausia užeidavau pas ryšininkę. Ji nueidavo pas juos ir pašaukdavo, manęs liepdavo ten nevesti. Žinoma, aš ir pati vengiau žinoti, kur jie gyvena ir slapstosi.

Paskutiniu metu šitų vyrų jau nebedaug buvo likę: Burbuliai du, Dargužis, mano broliai ir dar keli - du ar trys. Dargužį paėmė paskutinį.

1952 m. gruodžio mėnesį, matyt, jau sužinojo ir Pagirių skrebai, kad aš gyvenu pas senutę Šemežienę. O man taip atsibodo slapstytis, tiesiog nebegalėjau daugiau taip gyventi. Grįžau į namus, atsiguliau, manau, pamiegosiu. Tik užsnūdau, girdžiu, į langus beldžiasi. Supratau, kad jau viskas. Suvirto gryčion didžiausias būrys. Vienas Ramygalos skrebas dar gerokai apkūlė, nes aš bandžiau sakyt ne savo pavardę. Tuoj spintą ėmė jaukti. O ten mano portfelis, knygos. Ir rado ant sąsiuvinio užrašytą pavardę. Namas dviejų galų, vienam senutė gyveno, kitam aš. Įsivarė pas tą senutę. Skrebų pilna, mane paguldė ant vienos lovos, senutę ant kitos, o patys kas kur suvirto. Tamsu, tylim, nieko nešnekam. Galvoju, ką čia daryt? Reikia bėgt. Atsikėliau, pasakiau, kad noriu į lauką. O basa, su viena suknute. Išeinu į lauką - stovi vienas skrebas prie durų. Tamsu, nors į akį durk. Lauke gerokai pašalę, nors sniego nebuvo. Miškas čia pat.

Skrebas po kiemą vaikšto. Aš pasikėliau suknutę, tarytum susigėsdamas skrebas nusisuko. Tada pro kampą namo ir - bėgt. Bėgu, griūnu, atsikeliu ir vėl bėgu. Visa nusibrozdojau, laukiu, kada pradės į mane šaudyt. Bet šūvio jokio, nieks nešaudo. Tylu, ramu. Aš pašokau tarytum zuikis, sausledis tik lūžta po kojomis, į krūmus tolyn, o ten jau Panevėžio rajonas. Išbėgau vieškelin. Netoli gyveno pažįstamas žmogus, užėjau, pasibeldžiau, įsileido į vidų, davė kaliošus, sako:

-    Eik gult.

-    Ne, - sakau, - gult tai aš jau neisiu.

Išbuvau pas juos iki ryto, o ryte paprašiau, kad nueitų pas tą Šemežienę ir pažiūrėtų, kas ten yra.

Jis nuėjo. Laukiu laukiu, laukiu laukiu, jo kaip nėr, taip nėr. Galvoju, čia kažkas nebegerai. Tik žiūriu - iš krūmų čia pat jau išlenda skrebai. Aš per kitas duris ir vėl į kojas. Tiesa, čia buvo dar dvi mano draugės Janiūnaitės iš Vakagalių kaimo.

Bebėgdama pamečiau ir kaliošus. Girdžiu, kaip už nugaros jau šaudo. Jaučiu, jog čia pat atlapsi ir skrebas. Kaip griebė už nugaros, sako:

-    Kuda bežiš?

Sakau: „V les”. Atsivarė atgal. Pagavo ir vieną Janiūnaitę, kita pabėgo.

Žiūriu, kad ir tas kaimynas čia yra. Aš jam mirktelėjau, sakau: „Kam tu vedei čia juos?” Jis sako:

-    Stase, Stase, jie man liepė tiesiai per krūmus eit... Kai aš nuėjau, jie sako - tu seklys, atėjai pažiūrėt, ar mes čia tebesam.

Žinoma, tie skrebai suprato, ko tas žmogus pas Šemežienę nuėjo.

Vieną skrebą nusiuntė pas tą mano močiutę. Atnešė batus, duonos, rankšluostį, drabužius. Apsivilkau, ir išvarė į Ramygalą. Ramygaloj vieną naktį palaikė ir išvežė į Panevėžį.

Panevėžyje tardė Gusevas. Klausinėjo klausinėjo:

-    Ko tu bėgai? Ko tu nesimokei? Pasakyk mums kokį nors bunkerį. Nors mažytį, nors tuščią. Mes tave išmokysim, tu pasieksi didelį mokslą. Tik pasakyk.

Vis gražiuoju, gražiuoju. Nei muša. Aš viską prižadėjau. Ką jie man sakė, su viskuo sutikau. Paklausiau, kur pranešt.

-    Kur nori, - sako. - Gali Ramygalai... Arba į Panevėžį atvažiuok.

O apie brolius nieko neklausia. Taip jis mane „užverbavęs” ir paleido. Grįžtu aš pas tą pačią Šemežienę. Šemežienė sako:

-    Kaip jie čia viską išvertė, viską išpurtė. Ir vis klausia: „Kam tu čia ją laikai, ji banditka”.

Šemežienei pasakiau, kad mane užverbavo. Ir namuose jau nuo pirmos nakties nebemiegojau: tai pas kaimyną, tai krūmuose, tai pas draugę. O skrebai ateina ir klausia, kur Šemežytė. Slapsčiausi, slapsčiausi, atsibodo, nebegaliu. Ir vėl parėjau namo pas Šemežienę.

Buvo metai praėję, kai jie mane paleido. Kai tik pradėjau nakvot namuose, atėjo vieną naktį ir paėmė: „Ruoškis, renkis ir važiuojam!” Nuvežė į Ramygalą, iš Ramygalos į Panevėžį, iš Panevėžio į Šiaulius, į saugumo požemį, ir devynis mėnesius tardė.

Tardytojas kalbėjo rusiškai. Vertėjas buvo labai žiaurus, kai tik išeina tardytojas, jis kumščiais ir mala mano nosį, už plaukų gerai patampo ir vis:

-    Banditka! Ty skažeš čto nibudj ili ne skažeš?!

Ir rusiškai, ir lietuviškai. Kad jo tėvus banditai sušaudė, jis man skundžiasi, gerai paspardydamas.

Tardytojas reikalavo išduot brolius ir jų bunkerį, o labiausiai - su kokia drauge ir su kokiu vyru kartą aš buvau atėjusi į mišką. Jiems buvo labai įdomu, koks ten vyras buvo. O tas vyras buvo mano pusbrolis Stasys Galiauskas. Pasakiau, kad Albinas nuo Vadoklių. Kiek žinau, vėliau jis išėjęs į mišką. O ta draugė buvo Linkūnaitė-Kaupienė. Mus įdavė Kinta.

Brolis Juozas buvo sužeistas. Jis pasakojo, kaip jis stovyklavo netoli Gudelių kaimo, 30 ha miškelyje. Kažkas apskundė, pamatė tik - rusų kareiviai užplūdo.

-    Viena ryšininkė eina mišku ir rėkia: „Ką jūs čia darot?! Jokių čia miškinių nėra!” Rėkia smarkiai, kad mes girdėtume ir pasitrauktume, nes miškas visai nedidelis. Vieną dieną taip siautė, išvargom. Ir vis traukia daugiau kariuomenės. Žiūriu, ruskis eina galvą užvertęs. Aš tik pykšt, ir ruskis nugriuvo. Išeinam prie krašto, ruskiai į mus žiūri, mes į juos žiūrim. Ką daryt? Visi šlapi, alkani. Susibūrėm į vieną krūvą: aš iš vieno kulkosvaidžio, Burbuliai iš kito, o likusieji pasileido bėgt. Keli žuvo, sužeidė per kojas.

Tai pirmas Juozo sužeidimas buvo.

Broliai miške išbuvo apie 8 metus. Kai žuvo, aš buvau Šiaulių kalėjime. Abu žuvo tais pačiais metais.

Būriui paskutiniu metu vadovavo Mykolas. Pradėjo vadovauti dar prie Vaitelio. Jo būrys veikė Lėno miške, Gudelių kaime, Amerikos miške, mūsų - Steponavos miške.

Vėliau, kada žuvo Vaitelis, iš būrio pasitraukė partizanas Petras Činikas-Augintinis ir ėmė plėšikauti. Buvo ką tik baigęs vidurinę mokyklą. Kai Mykolas jį pavarė, pietų metu jis pasiėmė ginklą ir išėjo iš stovyklos. Vyrai nieko net neįtarė, o jis registravosi. Ką tik žinojo, visus skundė, persekiojo, rodė bunkerius, šaudmenis, drabužius, kur kokius buvom paslėpę, viską išpurtė iš krūmų, iš karklynų. O vėliau mokėsi dantų techniku, bet pagal tą specialybę ilgai nedirbo, - nušovė žmoną ir pats nusišovė. Tuo metu jis gyveno Ukmergėje. Tiek žmonių įskundęs, pardavęs okupantams, matyt, sąžinė jį pradėjo graužt...

Į gimnaziją aš ėjau tik antrus metus. Būdavo, koridoriais pertraukų metu vaikščiojam. Ateidavo komsorgas, toks mažiukas, kerziniais batais, nieko nemokantis, o dirbo apylinkėje. Viena mano pažįstama mergaitė Julė buvo vienuoliktoke. Jis priėjo kartą prie Julės ir paprašė, kad ji po pamokų ateitų pas jį į apylinkę. Julė pasakė: „Jei dabar, tai galiu nueit, o po pamokų tikrai neisiu”. Tada jis pagrasino:

- Gerai gerai, atsiminsi tu mane...

Ramygaloje buvo šv. Mykolo atlaidai. Iš Vadoklių atvažiavo vargonininkas ir atvažiavo viena mokytoja. O pas Julės tėvus buvo kažkoks suėjimas. Mano šeimininkės sūnus irgi ten nuėjo.

Vakare, aš jau miegojau, kaip trenkė kažkas. Pasirodo, buvo taip: vargonininkas su ta mokytoja iš Vadoklių sėdėjo už stalo, o Julytė šalia buvo. Atėjo tas komsorgas, kaip paleido seriją iš automato, tai taip juos visus tris ir paguldė. Kada pranešė į NKVD būstinę, kareiviai ėjo į visų skrebų butus ir žadino. Visus skrebus rado namuose, nerado tik šito komsorgo nei jo automato. Bet tuo viskas ir pasibaigė. Jokio teismo nebuvo, prokuratūra jokios bylos neužvedė.

Netoli Pakščių kaimo tokia Galiauskienė gyveno ir turėjo sūnų. Tėvas buvo miręs. Žemės jie turėjo 12 ha, gyveno pasiturinčiai. Išėjo tas sūnus rugių pjaut. Atėjo skrebai iš Pagirių ir sako jam:

-    Einam, Juliau, mes tavęs truputį norim paklaust.

O motina jo nenori leist, ėmė derėtis su tais skrebais. Julius buvo jau senbernis, nei į sovietų kariuomenę ėjo, nei į mišką.

Išsivedė skrebai šitą Julių. Motina kitą dieną su ryšulėliu atlėkė į Pagirius.

-    Noriu priduot vaikui valgyt, - ėmė prašyt skrebų.

O skrebai aiškina, kad čia tokio visai nėra. Grįžo motina verkdama. Kitą dieną su tuo pačiu ryšulėliu - į Ukmergę. Ten irgi nerado. Iš Ukmergės davėsi į Vilnių, bet ir ten nerado. Dingo žmogus kaip į vandenį. Nei laiško iš lagerio, nei jokios žinelės iš niekur.

Motina verkė verkė, o skrebai viską pradėjo tampyti išvedė karves, arklius, išsivežė bites, stirtas išdraskę išsivežė.

Brolis Mykolas pasakojo:

-    Kartą, kai atvažiavo skrebai vežt Galiauskienės turto, pasaugojom ir kaip kirtom mes jiems į skudurus, tai bėgo kas kur, keli dūšias velniui atidavė ir arklius su priplėštu turtu paliko.

O ta motina, vargšė, visur ieškojo sūnaus, akis praverkė, sugrįžtant laukė, apako beverkdama ir numirė, nesulaukusi savo brangiausio sūnaus. Tai va kokie buvo tie „liaudies gynėjai”.

Pasakoja BRONĖ KRIAUPIENĖ

Užrašyta Užuraisčių kaime
1995 01 28

1945 m. tokia Mačiulienė apskundė tada. Visus mūsų kaimo vyrus rusai surinko ir Vaivadiškiuose visą savaitę išlaikė uždarytus. Aš bėgau bėgau pas stribus, jie vis prašė manęs arielkos atnešt, žadėjo paleist vyrą. Abu mano broliai Šyviai - Jonas ir Antanas - buvo uždaryti.

Ten pateko ir mano pirmasis vyras Antanas Pakeltis. Jį areštavo ir kartu su kitais trisdešimt trim vyrais, surikiavę po keturis, trise varėsi į Ukmergę. Bevarydami tie varytojai susiginčijo: vienas už tai, kad paleist tuos vyrus, o du, kad nepaleist. Na ir paleido, matyt, susitarė. Parbėgo vyras namo, visas dreba, o naktis. Aš irgi persigandau, klausinėju, kodėl jie nakties metu grįžo. Nuo to karto vyras namuose jau nebenakvojo, su kitais slapstėsi kas kur. Atėjo po kelių dienų Vaitelis ir ėmė juos agituot eit kartu, bet jie su Vaiteliu nėjo. Peržiem slapstėsi kaimynų pirkiose. Nakvodavo pas Joną Kriaupą ant aukšto.

Mano brolis Jonas prikalbino Antaną registruotis. Nuvažiavo jis su maišu vilnų į Panevėžį - kyšį gi reikėjo duot kažkam, kitaip neregistruos. Taigi už tas vilnas gavo dokumentus, grįžo atgal į namus ir vis dar slapstėsi. Vieną dieną atėjo Vaitelis su dvidešimt dviem vyrais, o mes ką tik kiaulę buvom papjovę. Paprašė valgyt. Išvirėm mėsos, paruošėm vakarienę kaip reikiant. Vaitelis nieko nesakė, kol valgė, o kai pavalgė, pasiėmė ginklus ir klausia, kur vyras. O vyras gryčioj, nulipęs nuo gurbo, žaidžia su sūneliu.

Vaitelis ir sako:

-    Dabar nušausim tavo vyrą.

Aš klausiu už ką.

-    Ogi todėl, kad užsiregistravo, - sako Vaitelis.

Aš labai persigandau, griebiau Vaitelio rankas bučiuot, atsiklaupiau ant žemės, ėmiau kojas bučiuot, pagriebiau iš vyro rankų mūsų Broniuką, atsistojau šalia vyro prie pečiaus ir pasakiau:

-    Ponas vade, šauk visus tris...

Vaitelis tada kažkaip suglumo ir sako:

-    Jei taip, tada renkis, Antanai, eisi kartu su mumis.

Taip vyrą ir išsivedė.

Vaitelį gerai pažinojau, dažnai užeidavo pas mus, bet mums nieko nesakydavo. Vieną kartą prašė, kad duonos iškepčiau, žadėjo miltų atvežt, bet vyras mane atkalbėjo, sako, dar užeis skrebai, tada bus blogai.

O su Burbuliais mes kartu į mokyklą ėjome. Bet kai jie partizanavo, pas mus neateidavo.

Vyras per vasarą gyveno ežero saloje. Pareidavo į namus maisto, drabužių pasikeist. Kartais aš ir pati jiems maistą nunešdavau.

Mano vyro brolis Julius Kriaupa-Šlamesiukas dar visai vaikigalis būdamas daug padėjo partizanams, artimai bendravo su jais. Jis palaikė ryšį su Vaiteliu ir jo būrio vyrais, ypač kada mano brolis Antanas-Šalapka, vyras Antanas-Potiomkinas, Sakaitis, Burbuliai atsiskirdavo nuo pagrindinio Vaitelio būrio. Jis palaikė ryšį su Birute Vėžikauskaite, kuri pas jį atjodavo ant arklio prašyt, kad jis parūpintų kokių nors ginklų. O ginklų čia apylinkėse vokiečiai buvo palikę labai daug. Julius jų turėjo prisislėpęs, kai reikdavo, juos dalindavo partizanams.

Atėjęs su kitu partizanu, vyras užėjo pas kaimynus Daugvilus. Ten gėrinėjo su tokiu seniu iš Pagirių ir pamatė, kad ateina didelis pulkas rusų. Tada jie per duris, šoko bėgt. Ir čia visai netoli kalnelio iš kulkosvaidžio nušovė juos abu. Nuėjau paskiau, radau dar maldaknygę jo iškritusią kruviną. Prisisėmiau žemės, krauju permirkusios, nunešiau į kapines ir išbėriau. O vyro palaikus įsidėjo skrebai į ratus ir išsivežė į Pagirius, užkasė kažkur už tos raudonos koplyčios. Dabar ten žmonės namus išsistatė.

Brolis Jonas buvo labai graudulingo būdo. Būdavo, verkia ir verkia. Antanas liko partizanų būry pas Vaitelį, nes Vaitelis pyko, kam brolis registravosi, grasino visą šeimą iššaudyt. Brolis Antanas žuvo kartu su Vaiteliu. Aš tik žinau, kad jie trise -Antanas-Šalapka, Vaitelis ir Kilijonas kažkur Girioj atsigulė ant griovio krašto pailsėti, prieš tai pasiprašė tokio Petkevičiaus, kad juos perspėtų, jei pamatys ateinant rusus. Bet tas žmogus, matyt, nebespėjo jų perspėt. Rusai labai netikėtai ten gulinčius pagriovy užklupo, nušovė Vaitelį, Kilijoną, o broliui Antanui peršovė vidurius. Nors jis dar griebėsi už kulkosvaidžio, bet rusai spėjo užgult, sužeistą įdėjo į ratus ir nuvežė į Taujėnus. Galvojo, kad dar atsigaus. Bet kai pamatė, kad miręs, numetė ant grindinio.

O kai pradėjo vežt žmones į Sibirą, stribai ieškojo jau ir manęs. Su vaiku slapsčiausi, kur tik galėjau. Mano bobutė 90-ties metų buvo likusi. Tai tą bobutę visaip gąsdino, indus išdaužė, pečių išvertė, kaminą nuvertė. Manęs nepagavo, o mamą pagavę uždarė Vaivadiškiuose stribyne. Visa sutino, inkstų uždegimą gavo. Čia labai žiaurūs buvo vietiniai stribokai.

Kartą pas motiną palikau vaikelį, tai tą vaikelį stribai radę išsivežė į Vaivadiškius ir uždarė. Nusivarė ten kaimynę Genutę Kadžienę ir jai atidavė mano sūnelį. Parnešė į namus, pasiėmiau aš jį ir išvažiavau į Panevėžį.

Kitą kartą rado namuose irgi su vaiku. Paprašė dokumentų, aš ir nualpau. Pasodino jie mane ant lovos, vaiką paguldė, bet manęs jau nebelietė, matyt, pagalvojo, kad aš sunkiai sergu.

Pasakoja VILIUS ŠIRKA

Užrašyta Pagiriuose
1995 01 28

Vaiškonių kaime 1946 m. kovo 3 dieną Kazimiero Serapino namuose šokių metu partizanai nušovė penkis jaunuolius: Vytautą Širką, Praną Serapiną, Vladą Urbonaitę, Vladą Serapinaitę, Adelę Širkaitę. Taip pat septynis sužeidė. O šokiuose buvę du rusų kareiviai liko gyvi. Vienas iš jų iš automato sunkiai sužeidė į vidų įėjusį partizaną Stasį Širką, kuris vėliau mirė. Partizanai pradėjo šaudyti per langus ir per sienas padrikai. Prieš tai jie buvo perspėję jaunimą, kad kaimuose nerengtų šokių. O kai per langą pamatė viduje dar besilinksminančius rusų kariškius, tada jie, matyt, jau nebeišlaikė ir ėmė šaudyt.

Be abejo, galima buvo išvengt šitų aukų. Po to mes visaip svarstėm, juk tiek žmonių žuvo. Bet kaltas šiek tiek buvo ir jaunimas. Jeigu jau partizanai perspėjo, kad šokių nevalia ruošt, gal ir reikėjo paklausyt. Juk jie nejuokavo tada. O partizanai pasielgė labai žiauriai, tokių jų veiksmų pateisint negalima. Jie gi žinojo, kad čia šokiuose susirinkę jų artimi draugai, visi tokie pat jauni ir naivūs.

Pagal žmonių kalbas, tas žudynes įvykdė Dambrausko būrio vyrai. Aš asmeniškai jų per daug nesmerkiu, nors ten žuvo ir mano sesuo. Matyt, tokia situacija buvo. Vėliau jie patys pas mus užeidavo, atsiprašinėjo ir apgailestavo dėl to.

Ukmergės rajono laikraštyje „Gimtoji žemė” 1963 m. liepos 21 d. buvo išspausdinta plati apybraiža apie tą įvykį. Žinomas faktas čia buvo išpūstas. Ir partizanai padaryti pagrindiniais šio įvykio kaltininkais.

Pasakoja PETRAS PALINAUSKAS-„VILKAS”

Užrašyta Kėdainių rajone
1992 07 04

Gimiau 1918 m. Liolių kaime, Šėtos valsčiuje. Šeimoje augome keturi broliai ir dvi seserys. 1941 m. tarnavau Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje. Prasidėjus karui, Dubingių poligone sukilome ir sušaudėme rusų štabą. Karas tik ką buvo prasidėjęs. Mes, keturiasdešimt du lietuviai, sėdome ant arklių ir išsiskirstėme kas kur.

Kada rusai grįžo į Lietuvą, 1944 m. pirmiausia mano brolis Antanas išėjo pas partizanus į mišką, o po jo ir aš. Būrio stovykla buvo įsikūrusi Kamėnų miške, Šėtos valsčiuje, Kamėnų kaimo teritorijoje. Tikro vado tuo metu ten dar nebuvo, tik po kurio laiko vadu buvo išrinktas Antanas Jukšta. Pradžioje susirinko apie 80 partizanų, bet greit dauguma išsiskirstė, registravosi. Žmonės buvo susirinkę iš Kamėnų, Sangailų, Papurvių, Girdvilų, Liolių, Okainių, Paežerio, Milžemio kaimų.

Man tuo metu buvo 27 metai. Susidūrimų su rusų NKVD garnizonais vengdavome. Turėjome nemažai ryšininkų, kurie apie rusų kariuomenės siautimus mums dažnai pranešdavo.

Antanas jukšta žuvo apie 1947 m., po jo būriui vadovauti pradėjo Vincas Gėgžna-Balandis.

Daug teko iškentėt miško prieglobstyje. Bunkeriuose gyvenom ir miške prie laužo, važiuoti arkliais važinėdavome žiemos metu. Nuo drėgmės net ausys buvo užpūliavę, teko pasidaryt dokumentus ir važiuot Kaunan į ligoninę. Grįžęs vėl išėjau į mišką, apie legalizavimąsi net minties nebuvo, buvau pasišventęs kovoti iki mirties.

Mūsų būryje buvo nemažai vyrų, aš noriu, kad istorija prisimintų jų vardus:

1.    Antanas Palinauskas-Klevas - iš Liolių kaimo. Būrio vadas.

2.    Petras Palinauskas-Vilkas - iš Liolių kaimo. Paimtas gyvas 1953 m. spalio 8 d.

3.    Jeronimas Mieliauskas - iš Liolių kaimo.

4.    Kazys Mieliauskas - iš Liolių kaimo.

5.    Jonas Pabrinkis-Kazakevičius - iš Sangailų kaimo.

6.    Petras Pabrinkis-Virėjas, Tetulytė - iš Sangailų kaimo.

7.    Jonas Blusys - iš Papurvių kaimo.

8.    Petras Rozenbergas - iš Paežerio kaimo.

9.    Petras Gerdvila-Bimba - iš Girdvilų kaimo. Žuvo 1953 m. vasario 15 d.

10.    Gerdvila - iš Girdvilų kaimo.

11.    Povilas Kuly ta - iš Kamėnų kaimo.

12............ Viršila - kilęs nuo Rokiškio (Viršila slapstydavosi su Povilu Kulyta, abu žuvę).

13.    Antanas Jukšta - iš Laukagalio kaimo.

14.    Jonas Karalius - iš Pašėtės kaimo.

15.    Olesius Karalius - iš Pašėtės kaimo.

16.    Blusys - iš Pašėtės kaimo.

17.    Bronius Baneckas-Špokas.

18.    Vincas Gėgžna-Balandis - iš Būdos kaimo, Kėdainių raj.

Žuvęs 1953 m. balandžio 15 d.

19.    Bronius Siurblys-Špokas - iš Kušleikiškio kaimo, Ramygalos raj. Žuvęs 1953 m. gegužės 22 d.

20.    Vytautas Zakaras-Povas.

21.    Vincas Kupčinskas-Savanoris, Ąžuolas. Gimęs 1931 m. Noreikių kaime.

Šėtoje, Taujankos dvare, stovėjo NKVD garnizonas. Pačioje Šėtoje dar buvo apie 30 skrebų.

1953 m. rudenį išėjome pamaistaut ir užėjome pas Vytą Vaškevičių Piliakalnio kaime. Ėmėm baladot į langus, bet nieks neatidaro durų, nieks neatsiliepia. Tik vienu metu suriko viduje: - Vyrai! Pas mane skrebai!

Tuo metu aš pradėjau eit link klojimo, o skrebai, matyt, buvo klojime. Iškart ir pasipylė šūviai iš tos pusės. Pajutau, kad mano koja jau tabaluoja. Kaipmat išsitiesiau ant žemės. Įlindau į burokus. Netoliese arkliai ganėsi, maniau, pašliaušiu iki arklių ir kaip nors pabėgsiu.

Mes keturiese buvome: mano brolis Antanas, Zakaras, Vincas Kupčinskas ir aš. Jie gyvi sveiki pasitraukė, o mane paliko.

Iki arklių aš nebepajėgiau nušliaužt. Raketas leidžia, šviesu kaip dieną. Bandžiau nusišauti, šoviniai sudrėkę, nepavyko. Taip mane ir pačiupo burokienoj. Nuvežė į Kėdainius, įtverė koją ir nakčia tiesiai į Kauną išgrūdo. Kaune dar ligoninėje pradėjo tardyti, į tardymą su neštuvais nešdavo. Pirmiausia buvo atvažiavęs tardytojas iš Kėdainių. Gerokai pamuše, paspardė, po grobais pirštus varydavo, reikalavo pasakyt, kur brolis, kur kiti slapstosi, kur ginklų sandėliai, kas šelpė, kas laikė, kur bunkeriai...

Po to tardė jau Kauno NKVD tardytojas gruzinas Masašvili.

Prieš teismą išvežė Vilniun į Lukiškių kalėjimą. Gavau 25, o atsėdėjau 15 metų „nuo skambučio iki skambučio”.

Apie likusių miške gyvųjų partizanų likimą po mano arešto aš jau nieko nebežinau. Brolis Antanas pasakojo, kad registravosi. Kupčinskas taip pat vėliau registravosi, bandė išvažiuot į Lenkiją, kadangi jo tėvai gyveno Lenkijoje. Tolimesnio jo likimo nežinau. Vienu metu jis gyveno Vilniuje.

Brolis Antanas, atrodo, legalizavosi 1954 m. Jie tik trise bebuvo likę.

Brolis pradžioje dar buvo užsiminęs, kad jam po legalizacijos MGB buvo davę pistoletą „TT”, neva apsigynimui. Kažkoks ruskis iš Vilniaus pas jį atvažiuodavęs... Tuo metu brolis Antanas gyveno savo namuose.

Versta iš rusų kalbos

PAŽYMA*

1953 m.

Apie ginkluotą antisovietinę PALINAUSKO ANTANO grupę

Antisovietinė ginkluota PALINAUSKO ANTANO, Valentino-„KLEVO” grupė buvo suorganizuota 1944 m. buvusiame Šėtos valsčiaus, Kėdainių rajono ir Pagirių valsčiaus, Ramygalos rajono ribose.

Palinausko grupė priklausė „BALANDŽIO”-GĖGŽNOS VINCO būriui, „VYČIO” apygardai. Grupės vado pareigas Palinauskas užėmė 1951 m. rudenį, tuo metu, kada žuvo jo pirmtakas ŽUKAUSKAS-„LAPAS”.

Palinausko grupė veikia Ramygalos, Kėdainių ir Ukmergės rajonų sandūroje ir aktyviai kovoja prieš sovietinę valdžią, vykdo terorą prieš sovietinį partinį, kolchozinį aktyvą, naikina kolchozų ir kolchoznikų turtą.

Minima grupė ginkluota pistoletais, automatiniais šautuvais, granatomis ir kitais ginklais.

Antisovietinė „KLEVO” grupė vadovauja nacionalistinėms organizacijoms, spausdina ir platina tarp gyventojų antisovietinius lapelius, kuriuose kviečia į ginkluotą kovą prieš sovietų valdžią Lietuvoje. Atskirus kolchoznikus bei kolchozus apmokestina piniginiais mokesčiais ir maisto produktais.

Savo veiklos rajone „KLEVO” grupė turi nemažai rėmėjų bei ryšininkų, kurių dalis jau areštuota.

„KLEVO” grupė kai kada turėjo iki 15-os kovotojų. Šiuo metu iš tų kovotojų liko tik trys žmonės:

1.    PALINAUSKAS ANTANAS-„KLEVAS”.

2.    ZAKARAS VYTAUTAS-„POVAS”.

3.    KUPČINSKAS VINCAS-„SAVANORIS”.

Aktyviausi „KLEVO” grupės kovotojai buvo šie:

1. ŽUKAUSKAS STASYS-„LAPAS”. Būryje nuo 1945 m. Žuvęs 1951 m. rudenį.

*Kopija gauta iš buvusio „liaudies gynėjo” .-R. K.

2.    IVANAUSKAS HENRIKAS-„PAPARTIS”. Būryje nuo 1951 m. Areštuotas 1953 m.

3.    BANECKAS BRONIUS-„ŠPOKAS”. Būryje nuo 1948 m. Žuvęs 1953 m. gegužės mėn.

4.    PALINAUSKAS PETRAS-,,VILKAS”. Būryje nuo 1945 m. Areštuotas 1953 m. spalio mėn.

(Pastaba. Toliau 17-oje punktų išvardinta smulkiai, kokius „teroristinius” aktus per savo egzistavimą atliko „KLEVO” grupė: sušaudyti skrebai, sunaikinti KPSS aktyvistai, apylinkių pirmininkai ir t. t. Apie buvusio būrio vado Antano Palinausko-Klevo išdavystes, padarytas po registravimosi, yra paliktas AKTAS, surašytas 1956 05 29 d. partizano Vytauto Zakaro-Povo. - R. K.)

Ramygalos raj. MVD skyriaus
viršininko pavaduotojas 
pulkininkas SADČIKOV

Pasakoja JUZĖ KIŠKYTĖ-AMBRAZEVIČIENĖ

Užrašyta Žemųjų Kaplių kaime
1992 07 04

Šeimoje augome trys seserys ir brolis. Brolis Edvardas, gimęs 1936 m., žuvęs.

Iš mūsų kaimo pokario metais į partizanus nebuvo nė vienas išėjęs. Iš Liolių kaimo į mišką buvo išėję Mieliauskai - Romas ir Kazys. Abu žuvę.

Pokario metais, kadangi gyvenome visai netoli Panoterių, kaime garsiai dainuoti mums skrebai neleisdavo, o jie patys gerkles išvertę bliaudavo: „Vychodila na bereg Katiuša...” - net laukai skambėdavo nuo jų bliovimo. Mes padainuodavome retkarčiais gryčioje tyliai. Arba klojime vasarą, ant šieno gulėdami.

Mūsų apylinkėse veikė Palinausko būrys. Šis būrys veikė Pūščios miško teritorijoje: Panoterių, Mugenių, Bukonių, Gudonių kaimuose, nueidavo iki Šemetiškių kaimo už Panoterių pas Mačiulius.

Aš tik apie 1951 m. sužinojau, kad šitam būriui vadovavo Antanas Palinauskas-Klevas Jo būryje buvo Vincas Kupčinskas-Savanoris, Vytautas Zakaras-Povas, Pupkis, Stasys Žukauskas-Lapas ir Petras Palinauskas-Vilkas.

Šiuo metu Antanas Palinauskas gyvena Piliakalnio kaime, o Petras - Apytalaukio kaime. Antanas po dvylikos partizanavimo metų registravosi ir liko gyvas sveikas, o Petrą paėmė gyvą ir teko jam Rusijos lageriuose atsėdėti 15 metų.

Jau buvo susikūrę kolūkiai. Einu kartą pamiške ir matau -stovi išsidėstę ginkluoti palei mišką. Nelabai malonus jausmas. Galvoju, kad tik nesulaikytų, tikriausiai ruskiai... Kaimyno kieme taip pat, matau, dar du vaikšto. Jau prietema, sunku atpa-žint, kokie čia žmonės. Kiek paėjus - nebetoli ir mūsų klojimas - girdžiu: „Stok!” Atsisuku atgal, matau: stovi vyras, automato vamzdis į mane atsuktas. Ėmė klausinėt, iš kur einu, kas tokia esu. Kalba lietuviškai. Viską pasakiau atvirai. Šitas vyras nusiėmė kepurę, ir tik tada pažinau, kad tai partizanas Lapas - Stasys Žukauskas.

Tuo metu partizanai pas mūsų kaimyną Bronių Šakelę buvo atėję duoklės. Per jį duoklę pristatydavo kolūkio sandėlininkas.

Po šio susitikimo Lapas ateidavo retkarčiais ir paprašydavo perduoti laiškus (Lapas žuvo išduotas apie 1952 m.). Tokiu būdu aš tapau partizanų ryšininke.

Mūsų namuose Vytautas Zakaras ant aukšto virš kamarytės įsirengė bunkerį ir čia gyveno tris žiemas. (Zakaras kilęs iš Šėtos miestelio.) Ant lubų jis pasidarė dar kitas lubas, užpylė žemėmis, tarpas tarp lubų buvo apie 60 cm, čia jis slėpdavosi ir miegodavo, tik pavalgyti išlįsdavo. Šitą bunkerį pats Vytautas pasidarė. Jį žinojo ir du jo bendražygiai partizanai - Antanas Palinauskas ir Vincas Kupčinskas, kadangi mūsų krašte jie trise ir bebuvo likę gyvi.

Vytautas Zakaras buvo labai didelis patriotas, pasiryžęs žūti už Tėvynę Lietuvą. Kai ateidavo į kambarį valgyti iš slėptuvės, dažnai kalbėdavo: „Jeigu sulauksim laisvės, nepaprastai laimingi būsime, ir jūs, ir mes...” Deja, jam nebuvo lemta sulaukti tos laisvės.

Pas mus nieks iš pašalinių neateidavo ir nieks juo nesidomėjo. Pirmaisiais metais Antanas Palinauskas su Kupčinsku ateidavo ir pasiimdavo jį. Paskutinį pavasarį kartą Vytautas ir sako:

-    Bala žino, ko tas Antanas nebeateina, ar tik jis neužsiregistravo? Man jis nelabai „cekavas” žmogus. Jau miškai sužaliavo, o jų vis dar nėra...

Buvo jau apie gegužės vidurį, atėjo ir išsivedė Vytautą. O grįžęs jis vėl liko gyventi pas mus tam bunkeryje.

Kartą anksti ryte prieš pat Sekmines atsikeliu apie 4-tą valandą, ruošiausi eit į Veprius, matau, ateina Antanas - vienas, uždusęs, pavargęs. Klausiu, kas yra, jis man sako:

-    Jūs nežinot, kas yra... Jūs nežinot, kas yra... Oje, kas darosi! Pilnas miškas rusų!..

-    O pas mus visai ramu, - sakau aš jam. - Tu ten neik į mišką, eik į kambarį ir sėdėk.

-    Oje, ne! Miške tai miške, miškan bėgu...

Jis klausia:

-    O kur Vytas?

Vytas tą naktį su broliu Edvardu miegojo klojime ant šieno. Aš ir pasakiau, kad jie su broliu miega ant šieno klojime. Antanas apsisuko ir nubėgo tekinom link miško. Aš nueinu į klojimą ir pasakau, kokia padėtis, o Vytas su Edvardu jau girdėjo, kai mes su Antanu kalbėjom. Jie šoko iš klojimo, Vytas atėjo į kambarį ir įlindo į slėptuvę. Man kažkaip keista pasidarė: miškas pilnas rusų, o jis bėga į mišką, ne į kambarį eina, - per dieną pasėdėtų, o vakare išeitų.

Vytas ir sako:

-    A, viskas aišku, jis jau užsiregistravęs.

Aš apsirengiau, eisiu pas kaimynę. Ir eisim į Veprius. Girdžiu: „Stoj!” Atsigręžiu - už mėšlo krūvos ruskis stovi, automatą atkišęs. Liepia gult ant žemės, aš jam sakau - gerais drabužiais apsirengusi, išsitepsiu, o ruskis - gulk, ir gana. Dar ėmiau rėkauti ant jo, kad išgirstų esantys gryčioje. Išeidama Vytautą palikau kambaryje, ne slėptuvėje, galvoju, gal išgirs gi. Ruskis jau rėkia ant manęs: „Ne kriči!” Aš vis tiek rėkauju.

Pasirodo, Vytautas išgirdo, kai aš rėkavau, ir nieko nelaukęs įlindo į slėptuvę.

Tik pradėjus tekėti saulutei, matau, mūsų namus jau rusai apsupo. Man liepė eit į kambarį. Pirmiausia iškrėtė klojimą, -buvo dar nesušerta šieno, dobilų, visą prėslą pernešė į kitą vietą, po šapelį iškasinėjo, aukštyn kojom viską apvertė.

Atėję į kambarį, broliui padavė kastuvą, šakes ir, užvarę ant aukšto, liepė kasti. Palinauskas tai žinojo gerai, kur ta slėptuvė. Sesuo jau mano ėmė verkšlenti, kad dabar tai baigta, tikrai ras. O ruskiai ir aukštyn, ir žemyn tik vaikšto. Atkasė lentas iki viršaus, užkišo geležį, atplėšė viršų, pamakalavo į vidų įkišę šakes, bet nieko nerado. Mes tik laukiam, kad prasidės šaudymas. Ačiū Dievui, tąkart viskas baigėsi laimingai. Ruskiai išėjo. Maždaug po dviejų valandų iš slėptuvės išlindo ir Vytautas. Išlindęs pasakė:

- Dabar įsitikinote, kad mus išdavė Antanas Palinauskas?.. Po to jis surašė šitos išdavystės aktą:

(Tekstas neredaguotas)

56 05 29

AKTAS

1956 m. gegužės mėn. pradžioje partizanas Palinauskas Antanas, slapyvardis - „Klevas” išdavikiškai užsiregistravo Šėtos miest. Kėdainių apskr. į vietinę NKVD ir šių metų 20 d. gegužės mėn. kartu su Kėdainių NKVD ieškojo partizano Zakaro Vytauto, slapyvardis „Povas”, norėdami part. „Povą” kaip nors nužudyti, kad jam, tai yra buvusiam partizanui Palinauskui Antanui, negrėstų joks pavojus gyvenant komunistinėj laisvėje ir t. t.

Žinodamas, kur gyvena partiz. „Povas”, t. y. pas Kiškytę Juzę, d. Juozo gyvenančią Ukmergės apskr. Panoterių valsč. Gudonių k. išdavikas kartu su Kėdainių NKVD naktį į gegužės 20 d. atėjo pas Kiškytę Juzę ir klausė ar yra pas ją partizanas „Povas”, o Kiškytė Juzė jam atsakė, kad partiz. „Povas” yra ir miega jos klojime ir taip pat Kiškytė Juzė prašė, kad jis liktų pas ją per dieną namuose kartu su partiz. „Povu”, o jis jai atsakė, kad negali nei minutės užsilikti, nes visur pilna rusų, nes jis yra rusus matęs ir bijo kambaryje likti, nes miške jam daug saugiau ir greit išėjo žadėdamas vakare ateiti ir su partiz. „Povu” pasimatyti ir taip toliau.

Nežinodama, kad išdavikas „Klevas” užsiregistravęs, Kiškytė Juzė pranešė partiz. „Povui”, kad buvo atėjęs „Klevas” ir ką su ja kalbėjo ir taip pat partiz. „Povas” nežinojo, kad „Klevas” išdavikas. „Povui” „Klevo” kalba buvo įtartina, tai jis pasislėpė slėptuvėje ir laukė, kas toliau bus. O išaušus rytui buvo padaryta pas Kiškytę Juzę smulki krata ir buvo rasta slėptuvė, bet dideliam nustebimui partizano „Povo” iš slėptuvės neištraukė, atplėšė slėptuvę, šakėmis pabadė ir paliko...

Mirtis Tėvynės išdavikui!

LLK part. Vyt. Zakaras

Šį aktą su kitais dokumentais ir 30-čia nuotraukų Vytautas sudėjo į butelį ir užkasė gryčioje po grindimis.

Po dešimties metų, kada melioratoriai nugriovė mūsų namus, traktoristas, ardamas lauką, tą butelį išarė. Tuo metu aš gyvenau jau Kaulių kaime ištekėjusi. Per daugelio žmonių rankas perėjo šis partizano Vytauto Zakaro laiškas, kiti dokumentai, nuotraukos ir tiesiog stebuklingai vėl sugrįžo pas mane.

Panoteriuose jie pateko pas Jadvygą Kiškienę. Atėjo jos kaimynė ir liepė eit pasiimt tų dokumentų. Pasiimt tai pasiimt, juk daug kas jau žino... Rizikavau, bet ėjau vis tiek. Ir šiuos dokumentus man grąžino.

Vėliau man pasakojo, kad gretimo kaimo vietinė rusė Vorobjovienė, sužinojusi, kad po apylinkę pasklido partizanų nuotraukos ir dokumentai, atėjo pas vieną žmogų ir reikalavo atiduoti juos, žadėjo mane „patvarkyti”, bet tas žmogus tų nuotraukų jai nedavė.

Tą vasarą Vytautas Zakaras pas mus jau vengė ilgiau būti, tik retkarčiais užsukdavo. Brolis išvežė jį pas mūsų dėdę Petruševičių.

Pabrinkio kaime už Šėtos Vincas Kupčinskas -Savanoris nuėjo pas eigulį Pabrinkį į namus, numetė ginklą ir paprašė, kad jį nuvežtų į miliciją pasiduoti.

Vytautas liko vienas. Panoterių valsčiaus Reniūnų kaime jis užsisakė pinigų pas eigulį Bolių Jasiūną. Iš šito eigulio jie ir anksčiau ėmė pinigus. Vakare jis paprašė mano brolį, kad jį palydėtų iki to eigulio. Tiesiai per mišką ne taip jau toli, apie pustrečio kilometro. Aš dar bandžiau jį atkalbėti, kad neitų, bet jis pasakė:

-    Ar anksčiau, ar vėliau - žūti vis vien reikės. Žinosiu, kad žuvau už Lietuvą, - ir išėjo.

Gal už trijų valandų grįžta brolis, klausia, ar nėra Vytauto. Pasakiau, kad nėra. Tada brolis pasakė:

-    Jei nebuvo, jau nebebus turbūt...

Eigulio Boliaus Jasiūno namas stovėjo arti keliuko. Brolis liko pasargaut, į griovį pasitraukęs. Maždaug po valandos išgirdo šūvį - tik kibirai subarškėjo, ir viskas nutilo.

Žmonės pasakojo, kad išaušus iš Ukmergės atvažiavo rusų garnizono kareiviai ir kažką iš eigulio Jasiūno namų išsivežė.

Po to Vytauto gimines Sinkevičius iš Kuronių kaimo šaukė į Ukmergės MGB lavono atpažinimui.

Partizano Vytauto Zakaro-Povo paliktų dokumentų kopijos, kurios buvo rastos paslėptos butelyje apie 1965 m. Gudonių k., Kiškių sodybos vietoje.

(Kalba netaisyta)

LLKS

VYDV                            RAPORTAI

53 07 15

Nr. 1

Slapuko išdavystė

1953 m. sausio ... d. gyvenantis pilietis Skinulis Vincas, s. Mato Kamėnų kaime Šėtos valsč. Kėdainių apskr. Visos šeimos kombinacijoj išduoti Mato sūnų slapuką Skinulį Stasį slapt. VIJŪNAS NKVD tikėdamiesi jiems nieko nebūsią ir slapukas galįs laisvai gyventi, kaip laisvas šeimos narys.

1953 m. sausio 1 d. slapuko brolis Vincas atvyko pas LK-jų ryšininką Maršalką Bronį gyvenantį Būdų kaime, Kėdainių valsčiuje, Kėdainių apskrityje ir prašėsi slapuko brolis ryšininką ar nežino kur randasi partizanai, nes jo brolis slapukas negali namuose slapstytis dėl smarkių kratų ir nori eiti kartu su partizanais į mišką. Ryšininkas jam atsakė, kad anksčiau matėsi su partizanais, o dabar kol kas nežinąs kur randasi partizanai.

Tai slapuko brolis Vincas dar prigirdęs ryšininką Maršalką Bronį prašė, kad jis kartu vyktų pas jį į namus ir su savim pasiimtų Pažymėjimo liudijimą, kad jo brolis slapukas pasitikėtų kaipo tikru ryšininku, nes turi svarbų reikalą su juo asmeniškai pakalbėti. Grįžus į slapuko namus ryšininkui su Vincu dar ir namuose puikiai jį priėmė kaipo savo bičiulį. O NKVD jau jo laukė užsimaskavusi priemenėje ir ant aukšto ir jiems begeriant priešas ryšininką sučiupo ir nakties metu su slapuku išvežė į Kėdainius. Bet nieko ryšininkas neišdavė, jį išvežė į Kauną ir Kaune priešas nieko nepešė, vežė jį tolyn į Vilnių.

Pakelyje priešai miške suvaidino rolę žiūrėdami ką ryšininkas darys. Buktai kiti NKVD užsimaskavę miške vietoj partizanų apšaudė važiuojančią mašiną. Per įvykusį susišaudymą ryšininkas paspruko pas vadinamuosius partizanus. Vadinamieji partizanai ryšininką nuvedė į stovyklą, puikiai priėmė, dar ir degtine pavaišino ir išklausė, kaip jo krašte ar yra daug partizanų ir kokie partizanai gyvena.

Ryšininkas, nieko blogo negalvodamas, viską smulkiai išpasakojo, kaip partizanams ir t. t.

Ištardęs priešas vėl ryšininką grąžino atgal į Kėdainius. Ir per dideles kančias ryšininkas išdavė 12 asmenų, bet po tardymo buvo paleisti 7 asmenys.

Iš tų 12-os asmenų priešui pateko partizano žmona NAVARAUSKIENĖ STEFA, kuri išdavė savo vyrą NAVARAUSKĄ VINCĄ-„DOBILĄ”, gyvenantį pas žmogų bunkeryje.

Nr. 2

Eil. partizanas Navarauskas Vincas-„Dobilas” 1953 m. sausio 9 d. gyvenantis pas žmogų bunkeryje ir jo žmonos žinioje, žmona išdavė jo bunkerį NKVD ir partizanas „Dobilas” pasidavė priešui gyvas.

Nr. 3

Per didelį sekimą 1953 m. vasario 11 d. Dovydų miške Kėdainių valse, bunkeryje žuvo du broliai partizanai (iš aukštesnės vadovybės). Vieno slapyvardis „Klevas” ir dar vienas mums nežinomas asmuo.

Nr. 4

Per didelį sekimą Girelkos vienkiemyje Šėtos valsč. Kėdainių apskr. dienos metu kambario kautynėse žuvo trys broliai partizanai 1953 m. vasario 15 d.

Būrio vadas viršila GĖGŽNA VINCAS-„BALANDIS”

Būrio ūkvadis GIRDVILA PETRAS-„BIMBA”

Jaun. puskarininkis PABRINKIS PETRAS-„VIRĖJAS”

Nr. 5

Eil. part. Navarauskas Vincas-„Dobilas” patekęs NKVD gyvas priešui išdavė 12 asmenų, 9 asmenys nuteisti, o likusieji 3 asmenys paleisti.

Nr. 6

Žuvusių dviejų brolių partizanų Dovydų miške bunkeryje Kėdainių valse, (iš aukštesnės vadovybės) jų gyvenimo bunkeryje nuostoliai:

1.    Bunkerio paruošimas ................... 650 rub.

2.    Maistas ............................... 1400 rub.

3.    Radija ................................ 600 rub.

4.    Gyvenimo aprūpinimas.................. 1300 rub.

5.    Dvi rašomosios mašinėlės.............. 2400 rub.

6.    Rašomos medžiagos ..................... 1500 rub.

                      Viso........ 7850 rub.

Nr. 7

Puskarininkis partizanas Siurbys Bronius-„Špokas” vykęs duoklės reikalais į Okainių kaimą Šėtos valsč. Kėdainių apskr. pas agronomą Astrauską Praną ir jo išdavimu pasaloje žuvo brolis partizanas „Špokas” 1953 m. gegužės 22 d.

Pastaba:

Agronomas Astrauskas Pranas (iš kur kilęs mums nežinoma) nuo 1953 m. buvo atkeltas į Okainių kaimą, į „Okainių” kolūkį agronomu ir jo sesuo Jane Astrauskaitė mokytojavo Okainių kaime pradžios mokykloje.

Išdavus brolį partizaną „Špoką” šių metų liepos mėn. 16 d. pasitraukė į Krekenavos miestelį su visa šeima.

Aidas VYD partiz.

Nr. 8

Būrio vadas jaun. puskarininkis partiz. Dargužis Vladas-„Žvirblis” 1953 m. gegužės 17 d. vykęs ant susitikimo su TRV pateko priešui gyvas ir antras partizanas „Komendantas” per susišaudymą žuvo.

Pastaba:

1953 m. ankstyvą pavasarį (data nežinoma) TRV taip pat pateko priešui gyvas (kokiu būdu nežinoma), o vėliau skyrė su broliais pasimatymus.

Vykęs Būrio vadas „Žvirblis” su partizanu „Komendantu” nieko nežinodamas, kad TRV priešo rankose, vyko ant susitikimo ir per apgaulę partiz. „Žvirblis” pateko priešui gyvas, o partizanas „Komendantas”, nukovęs du rusus, žuvo.

Nr. 9

Eilinis partiz. Palinauskas Petras-„Vilkas” vykęs duoklės reikalais su kitais partizanais į Sangailų kaimą Šėtos valse, mokytojos Vaškevičienės išdavimu per susišaudymą pateko priešui gyvas, būdamas sunkiai sužeistas 1953 m. spalio 7 d. nakties metu.

Aidas

Pastaba. Visi šie raportai, surašyti partizano Vytauto Zakaro, yra autentiški, nors kai kurie išsireiškimai juose gana painūs ir sunkiai suvokiami; tai leidžia spręsti apie paties rašiusiojo menką mokslingumą. - R. K.

Pasakoja VYTAUTAS KAZIUKAITIS

Užrašyta Kėdainiuose
1993 07 16

Gimiau 1935 m. Žilionių kaime, Pagirių valsčiuje. Pas mus dažnai užeidavo partizanai iš Kirdonio būrio. Tėvas, ko reikėdavo, jiems padėdavo, paveždavo, kur pasiųsdavo, motina duonos iškepdavo. Iš mūsų kaimo į mišką buvo išėję Dominykas Raila, Stasys Raila-Bakonis, Vladas Raila-Mergaitė, Jukšta, Kazys Kirdonis iš gretimo Vivonių kaimo, Vladas Liška-Perkūno Arkliukas.

Nors aš dar jaunas buvau, bet mane tiesiog traukte traukė padėt partizanams. Čia šovinius rinkom, čia kokius nors trofėjinius ginklus dalims ir t. t.

Netoli mūsų gyveno Arieškai. Tėvas Jonas ir sūnus Kazys.

Jie gyveno prie pat miško, Žilionių kaime. Kaziu Arieška partizanai daugiau pasitikėjo negu manimi. Kazys už mane buvo metais jaunesnis, bet jis visą laiką vaidino „kietą” vyrą. Aš jutau, jeigu ką nors sako mums vyrai, tai jau daugiau kreipiasi į Kazį. Mes tuoj ir nulekiam per kaimą pasižvalgyt, ar kur nėra stribų, rusų kareivių. Grįžę pranešam visas naujienas, ką matėm, ką girdėjom.

Mes žinojom Kirdonio bunkerį pas mano tetą, mamos seserį Railienę (jos vyras Donatas Raila miręs). Ten ir valgyt nunešdavome, ir pasakydavome, kokią jų užduotį įvykdėme.

1951    m. apie kovo mėnesį vieną vakarą mes su Kaziu lošiam šaškėm prie stalo susėdę, tik staiga į gryčią suguža skrebai. Iškart padaro tokią paviršutinišką kratą, prieina prie Kazio ir sako:

- Arieška, renkis, mes tave pasiimam.

Aš galvoju, kas čia yra, Kazį ima, vadinasi, čia kažkas negerai. Nors jis, matau, absoliučiai nesijaudina, ramiai sau iš lėto rengiasi, šnekučiuoja, persimeta vienu kitu žodžiu su manim. Galop prieina prie stalo, atsidaro stalčių, sako, reikia laikrodį pasiimt. O aš jam ant kojos minu ir žvilgsniu rodau: Kazy, laikykis, dar smarkiau paspaudžiu koją. Jis jokio dėmesio nekreipia. Ne, čia jau kažkas ne taip. Kazys, vadinasi, manęs neklauso ir net nežiūri į mane.

Pagaliau jie išeina. Už valandėlės, girdžiu, jau šaudo. Buvę kaimo vyrai dar nesusigaudė, kas, kur šaudo, o aš jau viską supratau. Man labai neramu pasidarė. Supratau, kad Arieška išdavė bunkerį. Čia dar keli likę stribai mūsų nė vieno neišleido į namus.

Kirdonis su Nacevičiumi ir Dargužiu tada slapstėsi pas mano mamos seserį ant tvarto. Tvartas medinis, viršuje buvo padarytas antras skliautas, ten ir slapstėsi.

Kiek žinau, rusai uždegė tvarto stogą. Tada vyrai nusileido žemėn. Mamos sesuo sakė, kad Kirdonį nušovė paskutinį, jis tiesiog sniegu kasėsi ir baigė prisikasti jau visai prie Ringės griovio, gal būtų ir išbėgęs, bet rusai pastebėjo ir nušovė. Kirdonis buvo labai šaltakraujiškas ir drąsus vyras.

1952    m. vasario 20 d. bunkeryje tada žuvo: Kazys Kirdonis-Žilvitis, Antanas Nacevičius (iš Laukagalių kaimo), Antanas Dargužis- Kareivis.

Ryte paleido. Vakarop tvarkiausi tvarte. Ir ateina į tvartą stribai. Aš dar pasidomėjau, kur eisim, jie mane nuramino: va čia, trumpai į Pagirius pavažiuosim ir paleisim. Dar nuėjau į kambarį, mama pasiūlė įsidėt valgyt, o jie: ne, nieko čia nereikia, mes labai greitai. Nusiveda mane į Pagirius, įveda į kabinetą stribynėj. Už stalo sėdi kariškis rusiška uniforma, paprašo mane sėstis ir pradeda klausinėt lietuviškai, bet labai prastai. Pirmi klausimai: „Ar pažinai Kirdonį? Ar žinojai jo bunkerį?” Aš ginuosi ir viską neigiu. Kai šitaip, tada pasiūlė atvest Ariešką akistatom Man nieko kito nebeliko, turėjau sutikti. Atveda Kazį Ariešką. Jis atsistojęs ir beria man: kaip mus prašydavo, kaip pranešdavom, kaip šovinius tiekdavom, ginklus rinkdavom - kerta man viską į akis. Aš jam ir sakau: „Kazy, tu iš proto turbūt išsikraustei? Vaizdavai tokį didelį lietuvių patriotą, o dabar pasidavei šitiems. Argi neprisimeni, kaip nuo degtukų dėžučių draskei etiketes su raudona vėliava ir sakei, kad į ją negali žiūrėt kaip į kruviną?” Jis man sako:

-    Aš dabar jau tarybinis žmogus. Aš persigalvojau.

Jis viską taip išguldė, kad man jau daugiau neliko ką jam sakyt. Jį išvedė. Tardytojas ir klausia:

-    Na, tai ką dabar pasakysi?

Aš ir toliau viską neigiu. Tardytojas vėl man sako:

-    Jeigu tu nepasakysi gražiuoju, mes tave priversime, tu mums turėsi pasakyti.

Ėmė vėl klausinėt. Aš ir vėl viską neigiu, ginuosi, kad nieko nežinau. Liepė išsirengt nuogai. Nesirengiau. Tada dviese griebė, nuplėšė drabužius, paspyrė po sofa, nuo vinies nukabino stirnos koją ir ėmė velėt per pečius, dar liniuote prideda. Taip mušė, kol praradau sąmonę. Šalimais buvo koklinis pečius, prie jo primesta malkų. Tai prikūrena jį ir gąsdina, kad užsodinsią mane ant to pečiaus. Bet nesodino, paėmė pūzrą nuo pečiaus, kaip trenkė galvon, aš ir nukritau. Tik pajutau prie lūpų šaltą puoduką su vandeniu. Kažkaip nevalingai sumojau, kad reikia negerti, kad nebūtų ko įdėta, kad nepaveiktų smegeninės.

Ir taip, būdavo, išsiveda naktimis ir duoda. Po tardymo atveda nei gyvą, nei mirusį, kameron įmeta, galva sukasi. Praeina kokia valanda, atsiranda kažkoks baimės jausmas. Tada vėl ateina ir vėl vedasi. Visas kūnas ima drebėt. Mane nusiveda, atsiveda ir Kazį. Tas viską pasako. Mane ir vėl spiria prisipažinti, vėl iš naujo daužo.

Kartą į kamerą atėjo stribas Galinis, uždėjo ranką ant peties ir sako:

-    Kaziukaiti, jau tiek iškentėjai, kentėk ir toliau, tave paleis, bet tu tik neprisipažink.

Aš jam sakau:

-    Jeigu aš tik ką nors žinočiau, tikrai pasakyčiau.

Jie manė, kad aš pasakysiu „laikysiuos”, o tada velniai žino, ką jie iš manęs būtų padarę. Mama dar buvo atnešusi dešros. Išvedė tardyt, grįžtu - dešros nė kvapo nelikę. Galinis sulapnojo.

Paleidimo dieną dar liepė pasirašyt. Tada aš tardytojui pasiūliau atvest tris liudininkus, perskaityt prie jų tą raštą, tada aš pasirašysiu. O Jėzau, kaip jie šoko ant manęs, ėmė rankas laužt, parkerį bruka į rankas ir rėkia:

-    Rašykis tu, bandite! Jei nesirašysi, mes tave čia vietoje nušausimi

Atsinešė ilgą kreivą ylą, visą kruviną. Matyt, kad nusigąsčiau. Ima už rankos ir jau ruošiasi panages badyt, bet susilaikė, nebadė. Nors į kailį gavau kaip reikiant - ir su liniuote mušė, ir diržais kapojo, nukritusį spardė. Įsivarė į kampą - klausia ir duoda, klausia ir duoda. Vieną sykį atėjo girtas skrebas Jakaitis, išsiėmė šampalą ir duria į pilvą.

Ėmiau galvot apie pabėgimą. Su manimi buvo paimta ir tardoma Valė Burbaitė, nors aš nežinojau, už ką ją buvo suėmę. Aš net nepagalvojau, kad Arieška būtų galėjęs taip pasielgt, toks patriotas buvo. Po viso to Arieškai labai staigiai išsigrūdo į miestelį, ten jiems davė butą, o Kazys, kiek teko girdėti, vėliau išsikraustė į Šiaulius. Tolimesnio jo likimo aš ir nežinau.

PAŽYMA^*

Dėl KIRDONIO KAZIO būrio

Nacionalistinė banditų būrio vado KIRDONIO KAZIO-„KAZIMIERO” ir „ŽILVIČIO” grupė buvo organizuota 1944 m. iš asmenų, nusiteikusių prieš sovietų valdžią, ir įėjo į apygardos sudėtį, kurios vadovybėje buvo ŠEMEŽYS MYKOLAS iš Steponavos k., Pagirių apylinkės.

1946 m. vasarą KIRDONIO grupė nuo ŠEMEŽIO vadovaujamo būrio atsiskyrė ir ėmė veikti savarankiškai, tiesiogiai būdama pavaldi „VYČIO” apygardos štabui, kuriam vadovavo VAITELIS DANIELIUS-„BRIEDIS”.

KIRDONIO KAZIO būrys veikė daugiausia Ramygalos raj. ribose, turėdamas užduotį kovoti prieš sovietų valdžią ir atskirus sovietų valdžios piliečius. Būrys buvo ginkluotas rankiniais kulkosvaidžiais, automatais, šautuvais, pistoletais ir granatomis.

Aktyviausi KIRDONIO KAZIO būrio nariai:

1.    KIRDONIS KAZYS, Povilo - „KAZIMIERAS”, „ŽILVITIS”. Gimęs 1910 m. Vivonių k., Pagirių valsč. Būryje nuo 1944 m. Žuvęs 1952 02 20.

2.    VAIČIŪNAS ANTANAS, Petro - iš Mairiškių k. Būryje nuo 1944 m. Žuvęs. Eilinis.

3.    KIRDONIS PRANAS, Povilo (Kirdonio Kazio brolis) - iš Vivonių k., Pagirių valsč. Būryje nuo 1944 m. Žuvęs. Eilinis.

4.    RAILA STASYS, Jurgio - „BAKONIS”. Gimęs 1928 m. Būryje nuo 1945 m. Žuvęs 1948 m. vasarą.

4. DARGUŽIS ANTANAS, Jono - „KAREIVIS”. Gimęs 1925 m.

Aukštuolių k.Būryje nuo 1945 m. Žuvęs 1952 02 20.

6. NACEVIČIUS ANTANAS, Juozo. Gimęs 1922 m. Laukagalių k.

Būryje nuo 1950 m. Žuvo 1952 02 20.

KIRDONIO būrys per savo veiklos periodą įvykdė keletą užpuolimų.

Pastaba. Čia suminėti septyni punktai, kuriuose nurodyta, kokius užpuolimus įvykdė Kirdonio vadovaujami partizanai prieš sovietinius MGB kariuomenės dalinius, skrebus, kolchozus ir t.t. - R.K.

*Kopija gauta iš buvusio „liaudies gynėjo” R. M. - R. K.

Pasakoja BRONIUS RAILA

Užrašyta Pagiriuose
1995 01 28

Gimiau Plankių kaime, Pagirių valsčiuje. Iš mūsų kaimo į mišką pokario metais buvo išėję du jaunuoliai - Ignas Plankis ir Antanas Plankis. Abu žuvo. Vienas žuvo 1945 metais sausio mėnesį Pauslajo miške. Vyko didelis rusų kariuomenės siautimas, buvo apsupę visą mišką. Miške žiemos stovykloje stovėjo Vaitelio būrys. Iš eglišakių buvo pasistatę palapines. Netikėtai užklupti partizanai labai narsiai gynėsi, visą dieną šaudėsi iki sutemų. Rusų buvo neišpasakytai daug. Buvo atvažiavęs net vienas šarvuotis iki miško, matyt, kažkas iš aukštų kariuomenės vadų iš to šarvuočio vadovavo kautynėms. Nors rusai partizanus ir kietai buvo suspaudę iš visų pusių, bet partizanai prasiveržė iš apsupimo. Žuvo aštuoni mūsų vyrai, o iš viso jų buvo apie šešiasdešimt. Kai kuriuos ir aš pažinojau: Vytautą Podžecką (iš Tulpiakiemio kaimo), Stasiukaitį (iš Užuraisčių kaimo), Antaną Plankį (iš Plankių kaimo). Šukionių kaime žuvo: Ignas Plankis (iš Plankių kaimo), Vladas Gintautas (iš Vaiškonėlių kaimo), Vladas Raila (iš Vivonių kaimo).

Šitie partizanai pas tokį Sviderską valgė kūčias. Išėjo iš tos sodybos, užėjo ant rusų garnizono pasalos ir visi trys žuvo. O po to kitoj sodyboj kitą naktį žuvo Vladas Liška iš Vivonių kaimo. Buvo Kalėdos, vyko pasilinksminimas. Kažkas atėjęs iš lauko pasakė, kad jau rusai kieme. Liška turėjo vokišką kulkosvaidį, išbėgo į kiemą su tuo kulkosvaidžiu, dar paleido kelias serijas, bet iš apsupimo jau nebeprasiveržė. Nušovė jį vietoje kieme. Liška priklausė Vlado Railos būriui, kuris daugiausia laikėsi Pauslajo miške, Būdų miške, šone Truskavos, Lančiūnavos miške.

Prie Ančiškių Piktagalio kaime gyveno toks Kazys Šaulys su šeima. Vieną kartą Vladas Raila-Pakapinis ir Kazys Kirdonis girti atėjo pas Šaulį ir pareikalavo degtinės. Šaulys pamatė, kad partizanai labai pikti, čia kažkas ne taip, geruoju nesibaigs. Atnešė jis degtinės. Tada tas Pakapinis liepė atiduot batus, kuriuos ką tik neseniai buvo pasisiuvęs. Atsisėdo, savus nusiavė, ėmė šituos matuotis. O Kirdoniui Šaulys pripylė „samagono” stiklinę, krūtinėn davė niuksą ir šoko bėgti, nes žmogus pamatė, kad blogai, gali nušauti. Kol Kirdonis iš už stalo išlindo, o anas pusiau batan koją įkišęs, negali ištrūkti. Šaulys jau toli buvo nubėgęs, kai tie pradėjo į jį šaudyti. Kirdonis dar bandė užsėst ant kaimyno arklio ir vytis, bet tas arklys spardosi, neprisileidžia. Taip Šaulys ir pabėgo nuo jų. Tada, pasirodo, jie abu sugrįžo kambarin, o Šaulio sesuo ravėjo darželį. Tai Pakapinis išėjo laukan ir darželyje seserį nušovė. Tėvai, pamatę, kad blogai, sulindo į dilgynes ir pasislėpė.

Vėliau tas Šaulys pasitraukė iš namų į Panevėžį ir dirbo antrinių žaliavų supirkimo punkte. Supirkinėdamas skudurus atvažiuodavo ir į tėviškę. Vieną kartą buvo atvažiavęs pas tą patį Railą Donatą, kur slapstėsi tie partizanai, susitikdavo su jais, bet jie jam nieko nebesakė, net nebeklausė, kodėl jis tada nuo jų pabėgo, dėl ko seserį nušovė. Matyt, kas nors prigirdė juos ir priskundė, o nukentėjo visai nekalti žmonės.

Kažkas partizanams skųsdavo, kad mūsų kaimynas Dranseika eina pas savo gimines į Vaivadiškius, tuo pačiu neša žinias garnizonui ir skundžia partizanus. Vieną kartą atėjo Vaitelio vyrai ir įspėjo jį, kad jis baigtų tuos skundimus. Dranseika išsigynė, sakė, kad jis neturįs jokio tikslo skųst partizanus. Kiek aš pažinojau, tas Dranseika buvo doras, geros širdies žmogus. Jei paprašai padėt, jis niekada neatsisakys. Turėjo keturis mažus vaikelius, žmona dar nėščia buvo. Kitą sykį vėl atėjo Vaitelio vyrai, prisikėlė jį, išsivedė laukan ir nušovė. Nežinau, tuo tarpu tai tikrai jis nieko nebuvo padaręs, nei kas suimtas, nei kas nušautas buvo. Gal tokiu atveju reikėjo žmogų išvaryt iš namų ar kaip, o dabar keturis vaikus paliko našlaičiais, neduok Dieve.

Tulpiakiemio kaime 1947 metų žiemą buvo iššaudyta Bubinų šeima, bet taip ir liko neaišku, kas ją iššaudė. Vieni aiškino, kad tai partizanų darbas, kiti - kad skrebų. Nušovė tėvą, motiną, dukterį ir sūnų. Atseit ta Bubinaitė buvo ištekėjusi už milicininko, kuris dirbo Šėtoje, tai įtarė, kad dėl to partizanai juos nušovė. Atvažiavo rogėmis, visus iššaudė ir vėl išvažiavo. Taip ir neišaiškėjo, kodėl tie žmonės buvo išžudyti.

Mūsų kaime tokiam Plankiui vaikigaliai išskynė sode obuolius. O jo brolis Ignas Plankis buvo partizanas. Priskundė partizanams, kad atseit kaimynas Povilas Gustaitis tuos obuolius išskynė. O pasirodo, jis net nebuvo nuėjęs į tą sodą. Atėjo partizanai ir ėmė žmogelį kūtavot. Tas keliais vaikščiojo ir rankas partizanams bučiavo, kad tik paliktų gyvą. Žmogų gerai dar pamuše, bet ar daug trūko, galėjo ir liūdniau baigtis.

Iš Valakų kaimo į mišką buvo išėjęs Albinas Mincė, neramios sielos žmogus. Kartą iš Joknių kaimo 1945 m. važiavo garnizonas, du pilni vežimai rusų. Tai jis vienas pasiėmė šautuvą ir nuo savo namų iš sodelio ėmė pleškint į tuos rusus. Rusai iššokinėjo iš vežimų ir išsilakstė kas kur. Labai drąsus vyras buvo. Jokniuose buvo pieninė, išseparuotą grietinę arba sviestą veždavo į Siesikus. Tai irgi šitas Albinas vidury kelio iššoko prieš vežimą, paėmė arklį už kamanų ir liepė vežikui sukt į šoną. Taip ir nuvežė tą sviestą į mišką, vežiką išlaipino, o arklį vėliau paleido. Kartą jis netoli Vaivadiškių nuėjo pas siuvėją, pro kurio namus garnizonas iš pasalos grįžo. Pamatė, kad lange dega šviesa, sumanė užeit, ėmė baladotis - Mincė, matydamas, kad kitos išeities nėra, iš automato paleido seriją į duris ir šoko per langą. Tuo metu jis peršovė stribą Vasiliauską ir to garnizono leitenantą nušovė. Per langą iššoko į darželį, netoli buvo griovys, metėsi link griovio ir gal būtų pabėgęs, bet užšoko ant apverstų akėčių ir sugriuvo, o kai sugriuvo - rusai su stribais čia pat vietoje jį ir nušovė.

Pažinojau du brolius partizanus Kirdonius. Suratgalio kaime žuvo Pranas Kirdonis, Jonas Marozas ir vienas partizanas, nuo Šėtos kilęs. Jie buvo išduoti. Kurį laiką jie bazavosi Suratgalio kaimo krūmuose. Tai buvo Mykolo Šemežio būrelis. Jam priklausė dar Juozas Šemežys, Mykolo brolis, Vacys Burbulis, Albinas Burbulis...

Suratgalio kaime gyveno vietinis rusas Tipcovas. Pas jį buvo atvažiavęs iš Vadoklių kaimo jo brolio sūnus. Pabuvo jis čia kiek pas savo dėdę, pasisvečiavo, o partizanai, manydami, kad tai lyg ir savi žmonės, jų nevengdavo, ateidavo dienos metu iš miško. Pasirodo, tas sūnėnas buvo užverbuotas ir pranešė rusų garnizonui. Tuose krūmuose ir apsupo partizanus. Jie dar bandė per kelią persikelt į didesnį mišką, reikėjo perbėgt maždaug 200 metrų pločio dirvoną. Pirmas išbėgo Pranas Kirdonis. Jau beveik perbėgo tą dirvoną, už jo bėgo Jonas Marozas ir trečias - šėtiškis. Tuo metu rusai atidengė kulkosvaidžių ugnį iš kelių taškų ir visus tris nukirto. Rusai, matyt, laukė, kad kuo daugiau išbėgtų į tą aikštelę. Tie, kurie nebėgo, liko gyvi. Išlaukė tuose krūmuose iki nakties. Rusai bandė lįst į tuos krūmus. Partizanai nušovė jų šunį, vieną kareivį, daugiau jie į krūmus nebelindo. Sulaukę nakties, partizanai pasitraukė iš apsupimo. Ryte rusai jau nė vieno nerado tuose krūmuose.

Kada susikūrė kolchozai, aš tuo metu dirbau sąskaitininku. Suprantama, vyrai nevalgę nebus. Tai, būdavo, ateina ir užsako kaip prievolę - tiek ir tiek grūdų, tiek pinigų. Paskiausias tokią prievolę buvo užsakęs partizanas Vladas Dargužis-Žvirblis. 3000 rublių ir kažkiek grūdų. O man, kaip sąskaitininkui, reikėjo šitas partizanų uždėtas prievoles nurašinėt. Ir nurašinėt taip, kad neįkliūtum. Sandėlininkas, būdavo, išduoda grūdus, nuvežam į turgų, parduodam, sudarom reikiamą kiekį pinigų. Taip ir versdavomės. O neduok Dieve, jei kas pašalinis sužinotų, jei pasiektų valdžios ausis, - Sibiran tą pačią dieną išgrūstų.

Tiesa, po Dargužio dar buvo užsakęs prievolę Kirdonis. Užėjo tada Kazys Kirdonis ir sako: „Reikia pinigų, nes nebeturim aprangos, maisto, surinkit kokius tris tūkstančius rublių, gal dar kelis maišiokus kviečių...” Tada mes nuvežėm į Jonavą parduot grūdų, sudarėm tuos tris tūkstančius, o kitą naktį atšliaužė slidėmis Kazys Kirdonis, Antanas Nacevičius ir Antanas Dargužis. Jie tuo metu bazavosi Žilionių kaime pas Donatą Railą. Tvarte ant lubų palėpėje. Žinoma, tuo metu mes nieko nežinojome, kad jie pas Railą gyvena.

Nors vyrai buvo ir patyrę, bet jie labai blogai padarė, kad pradėjo pasitikėt vaikigaliais. Atspausdina kokį atsišaukimą ir paduoda jiems nunešt į Vaiškonius, maždaug už kilometro nuo jų bazavimosi vietos, kad tuos atsišaukimus iškabintų kur nors ar kam į kišenę įdėtų. Sekmadieniais Vaiškonių dvare būdavo vakaruškos. Tai toks Arieškiukas ir Kaziukaitis atsinešę atsišaukimus įkiša į kišenes šokėjams, prie kalvės kur nors dar pakabina. Garnizonui kilo įtarimas, kodėl dabar čia tie atsišaukimai vis pasirodo.

Jau gerokai vėliau, po daugelio metų, man teko įsišnekėt su vienu buvusiu stribu, tokiu Ivanausku, kuris ir papasakojo, kad rusų garnizono viršininkas pradėjo įtart - atsišaukimai iškabinti ant kalvės ir nė vienas net neperlenktas. Kaip atspausdinta, taip ir atnešta. Vadinasi, spausdinama kažkur visai netoli. Pasirodo, pasišaukė tuos šešiolikmečius vaikigalius, gerai juos prigrasė, tie ir pasakė, kur partizanai, tiksliau - Arieška pasakė. Vėliau tas Arieška iš čia išbėgo, nebegyveno, pasijuto esąs kaltas.

Kai sužinojo vietiniai stribai, kur slepiasi partizanai, iškvietė Ramygalos garnizoną ir apsupo Railos namus. Kaip jau minėjau, prieš dieną jie iš manęs buvo pasiėmę pinigus. Kaip šiandien pamenu: Kirdonis paėmė tuos pinigus, įsidėjo į planšetę, dar atsisėdo prie stalo, pasišnekėjom. Tada jau plačiai sklido kalbos apie atominę bombą. Kirdonis ir sako:

- Pamatysi, Broniau, tas atomas bus panaudotas net maistui gaminti...

Taip nuoširdžiai pasišnekėjom, ir jie visi trys iščiuožė, o kitą dieną žuvo.

Be abejo, jie žinojo, kad įskųsta. Tam tvarte stovėjo kolchozo arkliai, o jie buvo viduje. Rusai, apsupę tvartą, parašė raštelį, kad išeitų ir pasiduotų. Tą raštelį padavė namų savininkui Railai. Jis nunešė. Sako, Kirdonis perskaitė, išsiėmė pieštuką ir ant kitos pusės užrašė: „Nelaukit, mes gyvi nepasiduosim”. Ir padavė atgal tą raštelį. Tada pasiuntė rusai vieną kareivį, kad uždegtų tvartą. Kai tik kareivis priartėjo prie tvarto, partizanai kirto iš automato, - kareivį vietoje paklojo. Rusai dar ilgai laukė, matyt, galvojo, kad anie pasiduos. Jau saulė nusileido. Tada pradėjo raketas leist ant stogo. O žiemos metas, sniego sluoksnis storas, šiaip taip padegė. Kai jau pradėjo griūt stogas, partizanai šoko į lauką ir bandė trauktis. Vieną ten pat vietoje prie tvoros nušovė, kitą kiek toliau pabėgusį, o Kirdonį jau visai netoli svirno prišliaužusį. Svirnas nuo tvarto buvo už kokių 50 metrų. Šitų partizanų kūnus nuvežė į Ramygalą ir paguldė ant grindinio. Kur juos užkasė, dar iki šios dienos nežinoma.

Tulpiakiemio kaime pas Černiauską 1948 m. vyko vakarėlis, buvo Černiauskaitės vardadienis, o partizanas Jonas Rastauskas dienos metu buvo atėjęs į tą vardadienį. Tuo metu iš Siesikų traukė Pagirių garnizono kareiviai. Išgirdo grojant ir užsuko pažiūrėt. Užėję į vidų, pastebėjo nepažįstamą žmogų.

Garnizono viršininkas leitenantas Makaveckas (pagal kilmę totorius) priėjo prie Rastausko ir paprašė dokumentų. Rastauskas, pamatęs, kad gražiuoju nebeišsisuks, tą Makavecką griebė glėbin, gal norėjo pistoletą ištraukti. Leitenantas buvo nedidelio ūgio, persigando nejuokais ir ėmė rėkt tiems savo stribams, kad šautų. Vienas stribas iš šono ir nušovė Rastauską. Rastauskas buvo kilęs iš Šnipiškio kaimo, priklausė Vaitelio būriui.

O Paguirių kaime kartą iššaudė visą Širkų šeimą. Tokie Venckavičiai Vaiškonių kaime gyveno. Atėjo iš miško partizanai ir du brolius Venckavičius nušovė. Vienas Venckavičius dirbo milicijoj. Vaivadiškių stribyne buvo labai žiaurus stribas Vladas Jasiūnas, tai jis su keliais stribais kitą dieną nuvažiavo į Paguirius pas Sirkus ir tiesiog valgant už stalo motiną ir dukrą nušovė. Sirkienės sūnus buvo partizanas.

Stribas Jasiūnas irgi greit galą gavo. Aneliavoj vyko vakarėlis, atėjęs buvo ir tas Jasiūnas. Tuo metu atvažiavo trys partizanai dienos metu. Pasiėmė iš gryčios jį, pasivedė kiek toliau iš kiemo ir nušovė, o patys sėdo į ratus ir išvažiavo.

1945 m. pavasarį, tuoj po Velykų, ėjo šeši stribiteliai. Ir juos iš pasalų užklupo Vaitelio vyrai, norėjo gyvus paimt, bet jie nepasidavė. Tada du nušovė - Pabrinkį nuo Šėtos ir Stasį Lideiką iš Vaiškonių kaimo, o likusius keturis paėmė gyvus: Juozą Usonį, Antaną Kisielių, Dargužį (Vlado-Žvirblio pusbrolį) ir Stasį Sinkevičių iš Vaiškonių kaimo. Suimtuosius pasivarė porą kilometrų, pas tokį Kondrotaitį kieme gerai patardė, pamuše, pasivedė į krūmus visus, sušaudė ir užkasė vietoje.

Apskritai mūsų apylinkėse partizanai stribus gerokai pašaudė, žuvo jų nemažai. Tokių, kurie būtų įdavinėję partizanus, mūsų apylinkėje aš nežinojau, nes visgi labai daug iš mūsų jaunimo buvo išėję į mišką, - jei ne visai savas šeimos narys, tai giminė. Nebent ką rusai suėmę mušimu išpešė, tai išpešė, o šiaip skundikų nebuvo.

1945 m. vasarą šienavom su draugu ir radom šovinių priešlėktuvinių „orlekono”. Aš vieną šovinį pakrapščiau, ir sprogo, nunešė pirštą, išdraskė visą ranką. Nuvežė mane į Ukmergės ligoninę, operavo, ištraukė skeveldras. Begulint ligoninėj, iš Pagirių atvežė Vaivadiškių garnizono viršininką Liepinį sužeistą, o piktas, rėkia, keikiasi, baisus komunistas, susiima už kojos ir dejuoja: „O Jėzus, o Jėzus...” Ligoninėj padėtis jo ėmė komplikuotis, kuo tolyn, tuo blogyn su ta koja. Ir, matyt, jį būtų pribaigę Ukmergėj, nes didžioji dalis gydytojų čia buvo lietuviai patriotai. Sujudo Ukmergės garnizono viršininkai jį vežt į Kauną. Ryte atvažiavo sunkvežimis, išnešė iš palatos, paguldė į tą sunkvežimį ir išvežė.

Apie pietus knygą skaitau prie lango atsisėdęs, ateina trys rusų karininkai šaligatviu. Sustojo prie lango ir klausia:

-    Sdiesi gospitali?

Aš sakau:

-    Sdiesi.

-    A gdie Liepinis?

-    Nėra, - sakau aš jiems.

Žiūri jie į mane ir juokiasi. Įėjo į ligoninės pastatą, dar seselės pasiklausė, kur Liepinis. Ta pasakė, kad šiandien išvežė į Kauną. Apsisuko ir išėjo. Ateina pas mane kaimynas pagirietis ir klausia:

-    Tai pažinai tuos karininkus?

-    Iš kur aš galiu juos pažint, - sakau aš jam.

Jis nusišypsojo ir sako:

-    Taigi Antanas Vaičiūnas, Antanas Kilijonas ir Lelijavas.

Kai pasakė, akyse viskas apsivertė, ir tik tada prisiminiau jųveidus.

Liepinis vokiečių okupacijos metais buvo raudonasis partizanas. Prie mūsų netoli Aleksandriškių kaimo gyveno toks Juozas Kairys. Prie vokiečių buvo veiklus žmogus, gaudydavo rusų belaisvius ir pristatinėdavo policijai, tarnavo Eišiškėse policijoj, bet ten jį kontūzijo, tai grįžo į namus. Namuose laikė kulkosvaidį, šautuvus bent kelis, pistoletus, ginkluotas buvo kaip reikiant. Šitie raudonieji nutarė jį sunaikinti. Buvo ruduo. Atėjo vakare, žinojo, kur jis guli, šovė į tą vietą, bet jam nepataikė. Kiti prišliaužė prie kampo ir padegė gryčią. Tada jis už kulkosvaidžio, pradarė langą, žmoną išstūmė pro duris, į žmoną niekas nešovė, o pats per langą iššoko, iš kulkosvaidžio aplink „apsiuvo”. Na, ir tuo baigėsi, namas sudegė, raudonasis nė vienas nežuvo, matyt, išbėgo. Tada man ligoninėj Liepinis gyrėsi, kad jie Kairį padegė, o Kairys iš kulkosvaidžio jį buvo sužeidęs į galvą.

Pasakoja POVILAS BITINAS, BITINIENĖ ir VLADA BITINAITĖ-LIPNEVIČIENĖ

Užrašyta Šiluose
1990 07

Povilas Bitinas

Kada aš registravausi, Vaitelis man pasakė: „Būsi mūsų ryšininkas”.

Supratau, jus domina Kecioris ir jo būrys. Pranas Kecioris buvo vokiečių fronte. Grįžo iš fronto nuo Vištyčio ežero, kur tarnavo vokiečių vermachte. Prie Vadoklių, Miknaičių kaime, buvo didelis jo tėvų ūkis, bet ūkyje jis nedirbo, o iškart iš vietinių vyrų organizavo partizanų būrį. Tai buvo pats pirmas partizanų būrys Vadoklių apylinkėse, apie 45 vyrus. Net penki iš jų buvę frontininkai, ką tik grįžę iš pirmų linijų. Tarp jų buvo -Brungus žmogus, Žiogas ir kt. Sako: „Ėst neduoda, spardo kojomis, mes už juos kariaujam, perkūnai jų nematę, nusispjovėm ir pabėgom”.

Pranas Kecioris buvo labai šaunus kovotojas. Jo pavaduotojas buvo Bolius (Boleslovas) Eglinskas.

Kada dvejus metus aš vaikščiojau Keciorio būryje, būrys laikėsi Giedraitynėje, Taujėnų, Užulėnio, Raguvos miškuose. Šitas apylinkes apvaikščiodavom, siekdavom Pagirius, susitikdavom ir su Vaiteliu.

Vaitelis laikėsi Liudvisynėje, Pagiriuose, Šiluose, Užulėnio miškuose.

Daugiausia Vaitelis laikėsi Žaliam pušyne, vadinamojoj Žaliojoj - Lėno miškuose. Ten, kur nuo Lėno kelias į Taujėnus, palei didžiąją liniją einant į Pylimus. „Žaibo” būrys laikėsi čia irgi, tik daugiau į Varlėnų pusę, o Vaitelis į kitą pusę. Žalioji -miškas - nuo Lėno siekia Taujėnus.

Kecioris bunkerių nemėgo: „Jeigu bunkerį išsikasei, druskos nusinešk maišelį, pasipilk, nes gyvas supūsi”. Į bunkerį nelindo nė vienas jo partizanas. Kecioris bunkerių išvis nepripažino. Jis sakydavo: „Jeigu mane bunkery ras, taip kaip šešką spąstuose, pasiims - ir manęs nebėra”. Vaitelis taip pat nemėgo bunkerių. O Smetona-Žygaudas mėgo bunkerius, jis ne vieną jų turėjo ir juose gyvendavo.

Vlada Bitinaitė

Pranas Kecioris žuvo apie 1946 m. rudenį Briedžvalkio kaime.

Keciorio ir Eglinsko palaikus skrebai išvežė į Taujėnus, o Baltys atėjo visas purvinas. Mes jį aprengėm ir pavalgyt davėm, bet jis jau nieko nevalgė, tik rankos drebėjo. Jis mums ir pasakė, kad Kecioris su Eglinsku žuvo. Prieš tai jie buvo nuėję pas Bujoką ir mane prašė, kad aš ateičiau prie Storosios eglės. Kadangi buvo daug rusų, aš nenuėjau, o jie nežinojo, kad vyksta miškų valymas. Nesulaukę manęs, atėjo prie mūsų žemės ribų linijos ir susėdo. Tik išgirdo, kad rusai susišvilpė. Kecioris šoko ir iškart krito vietoje, o Baltys įlindo į kažkokį dumblyną ir liko gyvas. Eglinskas Boleslovas buvo peršautas ir gulėjo ant žemės. Du rusai priėjo ir bandė jį kratyt, bet jis išsitraukė pistoletą ir abu tuos rusus nušovė, o pats patraukė granatos žiedelį ir susisprogdino.

Povilas Bitinas

Lene gyveno tokia Irena Smetonaitė. Ją partizanai kiek patardė. Ir kada ant gatvės numetė Keciorį ir Eglinską, ta Smetonaitė vaikšto ir keiksnojasi:

- O, tas Kecioris, banditas prakeiktas! Mane tardė, norėjo užmušti, liepė pasitaisyti. Gerai, kad jį ir nušovė.

Kai nuėjau registruotis į Vadoklius, Ivanovas pareikalavo, kad ginklą atneščiau, bet aš pasakiau, kad jokio ginklo neturiu - po prieklėčiu duobę buvau išsikasęs ir ten slapsčiausi. Ivanovas visiems taip paaiškino: „Jeigu ir turėjot kas kokį ginklą, meskit, užkaskit, kad nieks nežinotų”. Išdavė „spravką” ir paleido į namus. Tuo viskas ir baigėsi. Reikėdavo kas dešimt dienų registruotis. Tik tas vaikščiojimas atsipyko. Nors miške aš jau nebedalyvavau, bet su partizanais kasdien susitikdavau. Veikiau kaip ryšininkas. Kur pasiunčia, ir važiuoju. Raguvos būryje gal tris kartus buvau, pas Antaną Vaičekonį-Šermukšnį lankiausi; su Kaziu Riauba-Kazoku mes kartu tarnavome pas gaspadorius prie Smetonai Raguvytėje. Aš pas vieną Vėžį, o jis pas kitą Vėžį.

Bitinienė

Mano brolis Vladas Kartanas nebuvo miške, tik šiaip slapstėsi. Kartą atėjo keli vyrai, apsikarstę rusiškom drapanom, ir ėmė klausinėt, kur brolis Vladas. O jis buvo išvažiavęs į svečius. Aš šitų nepažinau. Greit per duris įėjo Vadoklių Tumšiukas. Supratau, kad partizanai.

Tada Motiejų Bujoką gerai apkūlė, Vladą Bujoką, būtų gavęs ir mūsiškis vien dėl to, kad registravosi, su niekuo nepasitaręs.

Danielius Vaitelis -Briedis tada pasakė:

- Reikėjo penkis-šešis nušauti ant Vadoklių vieškelio, nė vienas nebūtų ėjęs registruotis.

Povilas Bitinas

Vaitelis buvo griežtas, veiklus, o Alfonsas Smetona-Žygaudas buvo lėtokas. Iš mūsų buvusių partizanų vadų man labiausiai patiko Kecioris. Kas pas jį ateis, tuoj pasiūlo užrūkyt, degtinėlės šimtgramį, - daugiau neduos. Palyginimui galiu pasakyt, kad partizanai kiekvieną dieną užeidavo pas žmones, ir žmogus, ką beturėtų, kaip besiverstų, stengiasi partizanus visada pavaišint ir suteikt jiems reikalingą pagalbą, tik nemanykite, kad kiekvieną kartą vaišinant ant stalo būdavo statomas degtinės butelis.

Kartą iš Vadoklių atėjo rusų NKVD garnizono kareiviai, su jais ir leitenantas Loginas. Rodo į kubilą ir klausia: „Bitinai, kam čia dvi skyly yra kubily?” Sakau, vandenį veždavau, greičiau išleist. O jis tik galvą palingavo.

-    Tu durniau durniau... Tu Vaitely varai ir Žygaudui ruginy arielkų vaaarai, užtat čia dvi skyly tam broginy. O mum neduodi...

-    Ne, - sakau, - vandenį aš vežu tuo kubilu.

-    Negalvok, kad aš toks durnas, - pridūrė Loginas.

Kitą kartą Riabalas užėjo prieš pat javų kūlimą, „samagonas” užraugtas pirty iš centnerio rugių.

Nusivedė jis mane į pirtį ir sako:

-    Va, Bitinai, matai?

O ką, kūlimas ateis, javų tai daug, kuo aš pavaišinsiu kūlėjus? Už dyką tai jie nedirbs, reiks duot ir išgert.

-    Ale žinai, kū aš tau pasakysiu? Tu man du tris puslitrius, o jei ne, va tuoj tos brogos neliks.

Aš prašau, kad neverstų, ir daviau du puslitrius. Žygaudas atėjo ir pasakiau, kad ruskiai buvo ir vos brogos neišvertė, daviau du puslitrius. O ką darysi? Žygaudas sako: „Jei reikia, tai reikia”.

Vlada Bitinaitė

Žygaudas buvo 1914 m. gimimo, nevedęs. Ilgą laiką dirbo policijos nuovadoje, truputį mėgėjas pajuokaut.

„Vyčio” partizanų apygardos vadą Danielių Vaitelį-Briedį aš gerai pažinojau. Kaip apie žmogų galiu pasakyti: tai buvo doras, geras žmogus.

Povilas Bitinas

Tikrai mes nežinome, kada ir kokiomis aplinkybėmis žuvo Žygaudas, nes niekas jo žuvusio nematė.

Tik viena aišku: kas iškasė, tas ir išdavė jį - Š. M., už pinigus išdavė. Jis iškasė bunkerį Žygaudui krūmuose ant kelio. Trejus metus jie ten laikėsi. Š. M. šiuo metu gyvena Lene, buvęs partizanų ryšininkas.

Bunkeris buvo labai gudriai užmaskuotas, kad niekam net mintis į galvą neateidavo, nes įrengtas buvo po keliu, viršuje ėjo ir važiavo žmonės.

Keciorio būryje vaikščiojau kartu su Simonu Tumšiuku, dviem broliais Nemeikšiais - Mykolu ir Petru - Alančiu. Keciorio būrys visą laiką toks didelis ir buvo, nesiskirstė į mažesnes grupes.

Kecioris prisilaikydavo Bieliaučynėj, pas eigulį Bielevičių, kuris priklausė Balelių girininkijai.

Šiuo metu toj eigulynėj gyvena mano sesuo, o tada ten gyveno net trys šeimos.

1946 m. prieš Kalėdas vežam sienojus iš miško su broliu, ir prie linijos mus sustabdo rusų kareiviai. Prašo dokumentų, o iki Bielevičių namų gal koks 30 m. Mes paduodam dokumentus, ir tuo metu - tarrr-tarrr-tarrr - iš automatų ėmė terkšt. Prie tvarto pririšti penki ar šeši partizanų arkliai, stovi rogės sustatytos. Pasirodo, rusai pagalvojo, kad pas eigulį privažiavę žmonių, atidarė duris ir suėjo į vidų keturi enkavedistai. Partizanas Danyla griebė rusų leitenantą už krūtinės, kiti taip pat susikibo... Iš kito galo gryčios partizanai atidarė duris ir kirto iš automatų į besiveliančius. Danylai irgi kliuvo kelios kulkos netyčia, per neatsargumą. Kada mus įšaukė į vidų, ant grindų pamatėme gulinčius nušautus du rusų kapitonus, ginklai paimti, kepurės nuimtos.

Vlada Bitinaitė

Šeimininkė išėjo priemenėn, o į priemenę jau keturi rusai suėję. Ji persigandusi suriko:

- Vyrai! Jau rusai!

Rusai puolė į kambarį, o partizanai iš kambario. Ir susiėmė. Iš partizanų nė vienas nežuvo, tik Antaną Danylą-Kirną peršovė, kiti išsilakstė, o rusus tris nušovė. Ten buvo ir mano sesuo Monika Bitinaitė-Bielevičienė, brolio žmona Bitinienė. Juos suėmė, vaikus paliko, nors visas šešias mergaites išmėtė per langus už kojų į sniegą. Vaikai pusantrų, dvejų metukų, rankos vargšeliams nušalo. Dvi Bitinaitės, Bielevičiūtė ir Karbočienės trys maži vaikiukai. Karbočienė vaikus susirinko ir susikrovus vežiman atsivežė pas mus, o Bielevičių namus rusai sudegino.

Povilas Bitinas

Po šito susišaudymo mane ir mano brolį Maniuką paėmė vežti tų nušautųjų enkavedistų. Vežam per Briedžvalkį, privažiavom prie Balelių kaimo, žiūrim, laukia kažkokie aukšti rusų karininkai su lengvom mašinom. Tik išvažiavom į kelią, girdim, vienas rėkia, rankomis skeryčiodamas, ir rodo, kad grįžtume atgal, dar vieno ruso trūksta.

Vėliau pasakojo Žaibas, kad jis tuo metu su šituo rusu susitikęs akis į akį per kelis metrus ir paklojęs jį vietoje.

Mus sugrąžino, paėmėm tą ketvirtą, bet dar gyvas buvo, tik prašo: „Voda”.

Pasitiko mus tie karininkai prie Balelių, o vežimas prikrautas dar ir dešrų, kelios dėžės Bielevičiaus tabokos, - jiems tai neišpasakytas džiaugsmas. Pulkininkas tik atidengė vieną, kitą, pažiūrėjo - tas paskutinis dar gyvas buvo - ir ėmė koneveikti šituos kareivėlius:

-    Tai kurgi lindot?! Žabali buvot? Kur banditai?! Nė vieno nėra.

Peršautasis Kirna - Danyla iš Pagirių - nuėjo pas mano dėdę ir pasiėmė arklį, nujojo pas Karčinską ir numetė automatą nuo pečių.

-    Karčinskai, - sako, - manęs nebėra.

Praplėšė marškinius, viduriai išėję į lauką.

-    Vežk pas žmoną, - sako.

Nuvežė pas žmoną, gal po valandos ir mirė.

Mat kaip buvo. Kada visi partizanai išbėgo iš tos gryčios, nubėgo prie pirties, ten pasistatė kulkosvaidį ir prie gryčios neleidžia rusams prieit. Rusai tik rėkia mums „ložys!” Sakos eglių krinta ant žemės nukirstos. Kiek pabus - ir vėl ruskiai „Ura!” prie tos gryčios. Aš maniau, kad ten jau nieko nebeliko gyvų. Daržinę sudegino. Kada iš vidaus nešėme nušautus enkavedistus, iš kulkosvaidžių net durų staktos buvo pusiau perkirstos, spintos kaip rėčiai sušaudytos.

Į susišaudymą čia pateko „Žaibo” būrys. Tarp jų pamenu Bareiką, Vincą Vanagą iš Kartanų kaimo. Vanagas palindo po lova ir guli. Moterys ėmė šaukt:

-    Bėk greitai! Ateis rusai, tave subadys!

Tada jis per užpakalinį langą iššoko ir išbėgo laimingai.

Apie 1946 m. prie Pagirių įvyko Vaitelio partizanų susirėmimas su rusų kariuomene. Per visą dieną Taujėnų miške mes, 16-17 vyrų, traukiamės ir traukiamės. Prie pat Pagirių lauko Vaitelis sako:

-    Dabar paskutinė išeitis. Saulė jau sėda, prisileisim rusus kaip arčiau ir duosim lemiamą smūgį. Jeigu išvarys į laukus, tada baigta, žūsim visi.

Surikiavo mus skyrininkas, išstatėm kulkosvaidžius ir pasiruošėm mūšiui. Kai tik priėjo rusai, tai taip iš visų ginklų ir atidengėm į juos ugnį. Jie krito kaip lapai, o mes pasikėlėm ir per jų lavonus - atgal. Laimingai pasiekėm Taujėnų miškus, iš mūsų nė vienas nekrito, net nebuvo sužeistų.

Mokytojas Budnikas nuo Taujėnų žuvo kartu su žmona. Žmona jam atnešė valgyti, o pasaloje laukė rusai. Rusai paėmė žmoną, tada jis sumanė žmoną išvaduoti - iš automato paleido kelias serijas į rusus, bet ir pats žuvo.

Paskutiniu metu Budnikas daugiausia atskirai laikėsi nuo būrio: tai bunkeryje, tai pas žmogų kur užeidavo. Lyg ir sveikata buvo sušlubavusi, atrodo, nervai buvo paveikti.

Vienas mokytojas iš Alančių pats nusišovė. Tiesiog neištvėrė tokio gyvenimo. Būdavo, miške mykia ir mykia sukandęs dantis. Ir vis kalba: „Nebėr mūsų, nė vieno nebėra”. Kecioris dar pajuokaudavo:

-    Matai, mokytam žmogui sunku miške. Kai aš prastesnio mokslo, tai man visai nieko...

Pabuvo kiek miške tas mokytojas, parėjo į namus ir nusišovė.

Tuoj po karo apylinkėse siautėjo ir plėšikėliai. Pas mus tokie du atsirado: Alkauskas iš Traupio ir Augustas Gailiušis iš Sodeliškių kaimo. Kelias savaites paplėšikavo neva partizanams, o iš tiesų veždavo į miestą ir parduodavo. Neilgai jiems teko taip karaliauti. Partizanai juos greit sutvarkė.

Kartą nueinam prezidento A. Smetonos dvaran, - Žygaudas, Vaitelis ir kiti, - dėl maisto. Randame ūkvedį, kuris mums sako: „Jūs geri vyrai, tuoj bus”. Atvarė keturias pastotes, prikrovė grūdų, nuvežė Kulviečio malūnan, Zizeliauskas sumalė, išdalinom šeimininkėms - kam duonos iškepti, kam ragaišio, ir gyvenam toliau.

Ūkvedys ir sako: „Žinote, vyrai, atėjo trys plėšikai, save partizanais pasivadinę, - Bitinas (mano tikras pusbrolis), Kabošius ir toks Simonas iš Lėno - vaikų drabužius, dešras, grūdus, viską susikrovė ir išsivežė”.

Mums reikia grąžint arklius. Išaušo rytas. Žygaudas sako: „Aš va pakelsiu „Žyžes” ir parvarys tuos arklius”. Taip ir padarė.

Mes dabar galvojam: juk tie plėšikai vis tiek grįš, tada juos ir pasigausime. Mano pusbrolis nuo manęs gyveno netoli. Pylime Žygaudas pastatė sargybą. Ir laukiam. Žiūrim, ateina trys „didvyriai” pėsti nuo Lėno pusės. Mes sustoję iš šonų, Žygaudas suriko: „Rankas aukštyn!” Kabošius ir Simonas nuo Lėno pakėlė rankas, o mano pusbrolis griebėsi už automato ir stovi, sako:

-    Mirsite visi, kas tik mus palies.

Mano svainis Petras priėjo prie jo, - aukšto ūgio, stambus vyras. Tinkšt per galvą, švyst - ir guli Bitinas, o šitiems įsakė atiduoti ginklus. Simonas atidavė „afeną”, o Kabošius taip pat pistoletą atidavė. Kur dabar juos dėt?

-    Sušaudyt! - sako Kecioris. - Čiagi plėšikai.

Nutarėm važiuot pas juos ir pažiūrėt, kiek jie dar namuose turi prisiplėšę. Nuvažiuojam. Kad juos perkūnėliai nutrenktų, kiek prinešta: drabužių, dešrų, lašinių. Vežimą prikrovėm.

Pusbrolis į mane tiesiog žiūrėt negali, dreba visas. Kad jį perkūnai, tokį pusbrolį... Dabar ėmėm derėtis dėl jo. Vieni -kad išvest ir sušaudyt, o Kecioris ir Žygaudas - kad palikt, gal dar pasitaisys. Žygaudas dar pridūrė:

-    Jeigu Krikštaponis būtų buvęs, jiems visiems būtų amen. Tvarka buvo, o dabar va kas pasidarė.

Netrukus tą Simoną rusai nušovė. Liko vienas Antanas Kabošius. Mus vėl pasiekė žinia, kad Kabošius tai pas vieną, tai pas kitą moterėlę užsuka, apiplėšia ir išeina.

-    Blogai, - sako Žygaudas.

Atėjo nuo Traupio Danyla su 30 vyrų, gerai ginkluoti. Jis ir pasakė jiems, kad čia toks yra. Tie mielai sutiko. Sako: „Duokit. Mes jį išauklėsim”. Žygaudas taip ir padarė. O iš jų jis išbėgo ir ėmė vogt, plėšt tų partizanų žmonas, tėvus. Kas tik po ranka, viską šlavė.

Briedžvalkyje gyveno Ambraziejus Kabošius, Antano brolis. Jam, ką privogęs, sudeda ir liepia vežt. „Jei neveši, grabas tau bus”. Tas ir veža. Antaną jau ir skrebai ėmė gaudyt. Gaudo ir partizanai, ir skrebai, bet ne taip paprasta plėšiką pagaut, gudrus kaip velnias.

Kartą partizanai vienoj sodyboj sėdi ir valgo. Atsidaro durys, ir įeina jis.

-    O, sveikas gyvas, Antaniuk! Kur tu pasidėjai?

Visas dreba, pajuto, kad čia jau nebe kas. Vienas partizanas atsistojo užstalėje, perskaitė nuosprendį, iš pistoleto tiesiai į kaktą, ir viskas, Kabošiaus žygdarbiai baigėsi. Šeimininkui pasakė:

-    Nuvilk už tvarto ir užkask šitą šunį.

Einam kartą mes aštuoniese, ką tik prisiregistravę, ir susitinkame Žaibo vyrus Ažubalių kaimo miškelyje. Jie sako: „Eikit, tik greičiau, nes mes čia ruošiam skrebams pirtį”. Gal du šimtus metrų paėjom ir ties Ažubaliais susitinkam važiuojant skrebus. Gal dar šimtą metrų paėjom, ir prasidėjo. Tik laukai skamba nuo kulkosvaidžių salvių. Skrebų tada 10 ar 12 paklojo. Tas viršaitis Rimavičius, kuris mus registravo, ir tas žuvo.

O skrebe Atkočiūnienė ištrūko ir pabėgo. Būdavo, nešiojasi automatą pasikabinusi. Kaimo bobos klausia jos: „Kas čia yra, kam tą geležį tampai?” Ji atkirsdavo:

- Čia mano rožančius.

O po šito sušaudymo nulėkė į Naujasodę, numetė automatą ir atsiklaupusi ėmė melstis: „Sveika, Marija... nė vieno iš mūsų gyvo nebeliko, visi po griovius plauko...”

Į Šilus atvažiavę skrebai atgal retai gyvi begrįždavo. Sodeliškių kaime pas Adomonį partizanai tris dienas laukė skrebų. Kai atvažiavo 14 ar 15, taip visi ir liko gulėti kieme. Nušovė tris arklius. Saldanavičiukas gailėjo skrebams duot arklį, pats važiavo. Irgi žuvo.

Gal už 200 m nuo mūsų sodybos vyko susišaudymas, o pas mus rusų garnizonas buvo užėjęs. Tik dairosi per langus, kaip iš dangaus iškritę, ir vis klausinėja patys savęs: „Kas čia taip šaudo? Kas čia taip šaudo?” Jie net negalvoja skubėt skrebams į pagalbą. Užėjo dar pas Karčinską, gal už kokių dviejų valandų nuėjo pas Adomonį. O partizanai pasikinkė arklius, susėdo į ratus ir išvažiavo dainuodami.

Vienas skrebas liko gyvas, bet jį vis vien išmetė iš skrebų. Apsimetęs negyvu, parkrito ant žemės ir gulėjo. Nuauti batai, ginklas paimtas. Pas Ignasių Vanagą atbėgo ir prašo, kad tas į Vadoklius vežtų. Vėliau skrebai užsipuolė jį: tave banditai paleido, tu jų šnipas.

Skrebai mūsų apylinkėse beveik ir nesirodydavo. Jei ateidavo, tai tik kartu su rusų kariuomenės garnizonu. Žygaudas sakydavo: „Jei ne ruskių kariuomenė, tai su skrebais mums tik iki dvylikės tektų dorotis”.

Vlada Bitinaitė

Į partizanų ryšininkės veiklą aš įsijungiau turėdama 18 metų. Kada areštavo, ėjo 22-ieji.

Viskas kažkaip savaime prasidėjo. Čia Smetona-Žygaudas veikė, mano brolis buvo partizanas, kapitonas Krikštaponis ir kiti. Su visais teko sueiti, bendrauti. Ir sąžinė diktavo padėt saviesiems, kovojantiems prieš okupantą. Pradžioje pasiųsdavo ką nors atnešti ar nunešti į kitas apylinkes, - jie patys negi eis.

Kokių labai rizikingų atvejų mano toje veikloje nepasitaikė. Kartą buvo apsuptas visas miškas, kuriame laikėsi Smetonos-Žygaudo būrys. Rusų kariuomenė žiedu juosė tą mišką keturias dienas, o valgyti žmonėms tai reikia. Nuvedžiau arklį į raistelį miške neva pagirdyt, o kartu nusinešiau ir maisto. Atgal jau ta pačia vieta negrįžau, perėjau mišką ir grįžau kita puse, o miške nepastebimai perdaviau partizanams maistą.

Jei kada partizanai patekdavo į apsupimą ir negalėdavo išeiti, kieme pakabindavom kokį nors baltą skudurą, ir tada jie jau žinodavo, ką jis reiškia.

Miške augo stora, aukšta eglė. Ten dažniausiai vykdavo mūsų susitikimai.

Areštavo mane labai netikėtai. Prieš tai pas mus buvo prasidėjęs kūlimas. Atėjo skrebas Riabovas iš Vadoklių ir pasakė: „Aš noriu su tavim pasikalbėti”. Jis ir papasakojo, kad gerai žinąs, jog aš susitinku su Žygaudu, žinau, kur jis yra, žinau bunkerį, visokias žinias jam perduodu, esu jo ryšininkė.

Aš jam pasakiau, kad taip nėra. Tada jis prakalbo užuominomis: „Žinai, man tavęs labai gaila, tave gali areštuoti. Jei nori išlikti sveika ir nepaliesta, atvažiuok į Panevėžį pas mane, susituoksim, ir viskas bus gerai”. Žodžiu, jis man pasipiršo. Aš jam atsakiau: „Mane jauną nori suviliot. Aš tėtę namuose turiu, kito man nereikia, man dar 20 nėra”. Mat jis buvo gerokai vyresnis už mane. Ir baisios fizionomijos.

Raguvoje buvo Ražancavos atlaidai. Pas mus užėjo Žygaudas su savo būriu - devyni vyrai, ir šventėm.

Tarp jų, pamenu, buvo Simonas Tumšys, du broliai Nemeikšiai, Maselis Dominykas. Kitų nebepamenu. Buvo atėjęs brolis Aleksas, Alfonsas Žilys. Per naktį linksminomės. Žygaudas sako: „Raguvoje Ražancava, čia ruskių nebus”. O brolis Aleksas sako: „Vyrai, būkit žmonės, važiuokit, nežinai, kas gali...” Pakinkė arklį, nuvežė vyrus į mišką, o lietus duoda - net švilpia. Grįžo atgal, visi stalai dar nenurinkti, na ir Riabovas su visa gauja žiūbt ir suvirsta. Mes ant šieno gulėjom. Prikėlė. Riabovas sako: „Duosim po tris tūkstančius, išduokit tuos banditus”. Rodo pinigus. „Po tiltu padėkit laiškelį, ir kvit”.

Aleksas sako, kad mes su jais sueitume, gal ir išduotume, bet mes jų nematome.

Riabovas tik mykia: „Mmmmm, čia pernakt gerta jų, bet mes truputį pavėlinom”. Supratome, kad jiems buvo pranešta. Matyt, kažkuris iš tų devynių buvo išdavikas. Jeigu jie nebūtų išvardinę, kas buvo, būtume dar abejoję, bet kada pasakė tiksliai, kas buvo ir ką mes tuo metu veikėme, - kad mama sirgo ir gulėjo lovoje, tėvukas ant pečiaus sėdėjo, aš šeimininkavau, -jokių abejonių nebeliko.

Kada mane areštavo ir nuvežė į pamiškę, kur laikėsi partizanai, kai tik skrebai puola mušt, aš rėkiu kiek galiu. Jie mane varo gilyn į mišką, reikalauja parodyt, kur Smetonos bunkeris. Aš berželį apsikabinau ir pasakiau, kad daugiau nieko nežinau ir niekur toliau neisiu.

Kadangi buvo ankstus rytas, žmonės vedė karves į ganyklas. O aš rėkiu kaip pjaunama. Jiems gal ir nebepatogu buvo ilgiau ten mane rikdyt, atvežė į Šilus ir nuvežė į Panevėžį.

Panevėžyje pirmąją naktį tardė ir verbavo. Tardė labai mandagiai, gražiai, bet aš jiems tiesiai atsakiau: „Jūs mane anksčiau ar vėliau vis vien paimsit, be to, aš nieko nežinau, kur kas slapstosi, tokiom mergšėm jie nepasisako, kur laikosi”. Po gražių kalbų, matydami, kad nieko iš manęs neišpeš, ėmė kankint. Be sąmonės parkrentu nuo mušimo, aplieja šaltu vandeniu, kai tik atsigaunu - vėl klausinėja.

Nedavė miegot, pastatė prie sienos, rankos pakeltos aukštyn. Dažnai per sprandą daužė. Parkrentu, pakelia ir vėl šeria.

Paskyrė akistatą su Viktoru Taručiu. Pas Tarutį buvo Žygaudo bunkeris. Tik atveda Tarutį ir klausia jo, ar pažįsta mane. Jis sako: „Pažįstu”. Bet taip žmogus iškankintas, kad man į jį baisu buvo jau žiūrėti. Aš net pašokau: „Ką?! Tu mane pažįsti?! Aš tavęs visai nežinau, pirmą kartą matau!” Jis greit susigriebė, nutilo, daugiau nė žodžio. Ir jį išvedė iš kambario.

Pas Tarutį buvo bunkeris, kurį kažkas išdavė. Įvyko susišaudymas, kurio metu žuvo trys ar keturi partizanai. Tarutį su motina areštavo ir abu teisė. Tėvą buvo sušaudę partizanai kaip išdaviką. O visa šeima laikė ir šelpė partizanus. Tokia likimo ironija.

Kada buvau partizanų ryšininkė, einant į susitikimą, laiškus ar paketus perduodant, naudodavomės sutartiniais žodžiais, vadinamais „paroliais”.

Mano „parolis”, susitikus su nepažįstamais partizanais, buvo: „Ar nežinote, kur tas kelias eina?” „Parolius” keisdavo kas mėnesį.

Be manęs, ryšininkė dar buvo Smetonaitė. Dabar Šiauliuose gyvena. Kada mane areštavo, jos taip pat ieškojo, bet ji pasislapstė kurį laiką ir taip liko.

Tekdavo eit į Danieliaus Vaitelio-Briedžio būrį, Vienuolio būrį, Šermukšnio.

Vaitelio ryšininkę Birutę Vėžikauskaitę gerai pažinojau. Žinau, kad ji buvo geriausia Vaitelio ryšininkė, labai graži ir protinga mergaitė. Ją patys partizanai sunaikino. Kodėl, dar ir šiandien neaišku. Teko girdėti, kad Birutė su tuo partizanu, kuris pas juos slėpėsi, ruošėsi gauti dokumentus ir pasitraukt iš tų apylinkių. Bet kol dar buvo gyvas Vaitelis, Birutė buvo viena iš patikimiausių ryšininkių.

Mes su Paulina Mikonyte buvom vienoje byloje. Tai kunigo Mikonio sesuo. Kiek žinau, ji draugavo su Smetona-Žygaudu. Kada mus areštavo, su Mikonyte kartu nebuvom vienoje kameroje, bet kai išvarė iš Panevėžio kalėjimo ir varė į vagonus, į geležinkelio stotį, tada susitikome. Ji taip verkė. Pasirodo, kad bunkerį ji išdavė per neapdairumą. Į kamerą jai įmetė šnipę, kuriai ji viską išsipasakojo. Todėl jos byloje buvo pateikta smulki medžiaga: su kuo suėjai, kas pas tave ateidavo, su kuo susitikdavai. Buvo areštuoti du mokytojai, kadangi Šilų mokykloje buvo įrengtas Žygaudo bunkeris, kuriame ilgesnį laiką jis slapstėsi. Per žioplumą Mikonyte apie tai išsipasakojo anai šnipei. Ji vis verkė ir guodėsi man, kokia ji esanti nelaiminga, kad taip atsitiko, bet dabar jau nieko nebepakeisi. Ne savo valia ir noru ji išdavė tą bunkerį.

Teisė mane Vilniuje, Lukiškių kalėjime, Maskvos ypatingo pasitarimo tribunolas. Išsikvietė į koridorių, atėjo vienas čekistas, atsivertė knygą, paskaitė - atseit už tėvynės išdavimą 10 metų. Aš dar suburbėjau: „Kokią gi aš tėvynę galėjau išduoti, aš lietuvė ir Lietuvoje gyvenu”. Liepė pasirašyt. Aš atsisakiau, tik padėkojau jam už 10 metų. Čekistas net nusišypsojo už tą „dėkingumą”.

Teko būti Karagandoje, Džezkazgano lageriuose, po kalinių sukilimo išvežė į Irkutsko sritį - Taišetan. Kalinės rūbą nešiojau 6 metus su keliais mėnesiais.

Pasakoja ALEKSANDRAS BITINAS-„UOSIS”

Užrašyta Klaipėdoje
1995 12 13

Gimiau 1922 m. Briedžvalkio kaime, Vadoklių valsčiuje, Panevėžio apskrityje. Tėvai turėjo 12 ha žemės. Šeimoje augome devyni vaikai: šeši broliai ir trys seserys.

Kada 1940 m. rusų bolševikai įžengė į Lietuvą, aš tada tarnavau pas Krikštopaitį, Alančių kaime. Mes su juo važiavom Panevėžin senu keliu ir ties Velykiais pamatėm atplūstančią juodą masę žmonių, arklių, vežimų. Kai prislinko arčiau, mums keliu važiuot jau nebebuvo kur, pasitraukėm šalikelėn ir sustojom. Žiūrim - jų arkliukai maži, tik puki puki puki puki mina tankiai, kareivėliai irgi nedidelio ūgio, visi apdulkėję, murzini. Kaip šiandien pamenu, tarytum durklu kas tada dūrė į širdį man: nebėr mūsų Lietuvėlės, - pagalvojau.

Nuvažiavom Panevėžin. Triukšmas baisiausias, kariuomenė rusų eina, tankai važiuoja gatvėmis aukščio sulig trobų stogais, žiūrim - mūsų lietuviai kareiviai vaikšto po tris, po keturis, durtuvai uždėti ant šautuvų; jei tik pastebi didesnį sambūrį, iškart įsiterpia ir liepia skirstytis, kad tik nesusidarytų didesnės grupės. O rusai irgi vaikšto po vieną, po du. Blogučiukai tie kareivėliai, kakliukas kaip degtukas, dairosi nedrąsiai, tarytum iš kokio narvo paleisti. Tankas kaip lėkė, aš prie namo sienos stovėjau, akmenį vikšras pagavo, kaip trenkė į tą sieną visai šalia manęs - iškart pasitraukiau į šoną. Paskiau virš galvos pasirodė ir lėktuvai. O radijos tokios didžiulės pritvirtintos prie telegrafo stulpų rėkia, kad negalima apsiklausyt. Minioje matosi keletas moterų, merginų šluostosi nosinaitėmis ašaras nuo skruostų, kiti žiūri į tuos vaizdus tarytum išprotėję, išplėstomis akimis, kaip stabo ištikti. Buvo ir tokių, kurie okupantams ir gėles ant tankų mėtė. Savo akimis mačiau, kaip jaunos žydaitės kažką šaukė žydiškai ar rusiškai, man nesuprantama kalba, ir mėtė į juos gėles. Šiaip visi buvo pašiurpę nuo tos svetimšalių gausybės, kaip „sūdną” dieną.

O pačioj tėviškėj, kaime, tikrai nei pats mačiau, nei iš kitų girdėjau, kad kas būtų šitiems driskiams po kojomis gėles mėtę.

Vos spėję apšilt kojas Lietuvoj, maskoliai nieko nelaukę ėmė rinkt mūsų jaunimą į savo armiją. Šaukimus gavome ir mes su broliu Povilu. Nuvažiavom Raguvon į priėmimo komisiją. Suvarė salėn, politrukas rusiškai perskaitė paskaitą, vertėjas išvertė į lietuvių kalbą, aiškino, kaip reiks tarnaut tarybinėj armijoj. O kad paskaitos tema išliktų kiek giliau mūsų sąmonėje, dar ir pagrasino: „Jei tarnybos metu rasim vieną kartą parūdijusį šautuvą, dar dovanosim, o jei antrą kartą rasim, tada išvesim viešai ant aikštės, teisę mes tam turime, vietoj sušaudysim už ginklo neprižiūrėjimą...” Ė, matom, prasti popieriai... Jei taip, nėr ko čia ir lįst į tą tarybinę armiją. Kol tarnyba baigsis, visus iššaudys. Bet birželio mėnesį vokietis kaip trenkė šitiems maskoliams, tai mes taip ir likom nepaimti.

Tiesa, vokiečių okupacijos laikotarpiu teko sutikt tų raudonųjų partizanų, kurie už Krikštaponio sodybos, už Užulėnio, buvo įsirengę bunkerį ir ten gyveno. Teko net būt tam bunkery. Tiesiog bunkerių labirintai buvo iškasti, bet vokiečiai kažkodėl į juos nelindo ir jų nelietė, nors ir žinojo, kad tokie ten tikrai yra. Apskritai tie raudonieji per visą vokiečių okupaciją laikėsi gana ramiai, jie ten tupėjo ramūs, niekam nieko blogo nedarė. Tik jau 1944-aisiais, artėjant frontui, pradėjo reikštis - Lene iš vieno ūkininko atėmė medžioklinį šautuvą. Ateidavo pas mano pusbrolį. Paskutiniu metu prie vokiečių aš jau irgi slapsčiausi, nes vokiečiai buvo įteikę šaukimą į jų kariuomenę. Nuėjau į Pabalių kaimą pas tokį „šlubio” Joną. Abu pasitarėm ir nutarėm neit, nes jau žinojom, kas fronte dedasi. Pradėjom slapstytis nuo vokiečių žandarų. Kada jie atvažiuoja į kaimą, mes tada viską metam ir išbėgam miškan. Nueinam pas tą mano pusbrolį, o pas jį ateidavo ir tie raudonieji. Atėjo kartą vienas ir sako:

- Svoločiai lietuviai, ateis laikas, mes jiems atkeršysim... Mane su žydais šaudė, nuo duobės pabėgau. Liepė rengtis. Žydai rengiasi nuogai, vokiečiai stovi, rūko ir laukia, kada nusirengsim. Mes keletas lietuvių buvom. Susitarėm ir kaip šokom į visas puses, vokiečiai ėmė šaudyt, vieną kitą nušovė, o aš pabėgau...

Kitas susitikimas su tais raudonaisiais buvo pas mano tėvus. Ruošiamės vakaruškon, žiūrim - ateina keturiese per kiemą. Suėjo kambarin, pasisveikino lietuviškai, tėvo klausia ar neturėtų ko nors užvalgyt. Tėvas atnešė pieno, duonos. Pavalgė, padėkojo, atsikėlė ir išėjo. Mūsų dar paklausė, kur mes ruošiamės, pasakėm, kad vakaruškon. Pažadėjo ir jie vėliau ateit, bet mes daugiau jų nebematėm.

1944 m. jau labai greit ėmė artėt frontas. Nuo Troškūnų, Traupio pusės aiškiai girdėjosi patrankų kanonados.

Tuo metu mes buvome pas tokį Tarulį, gryčioj sėdėjom, tik pamatėm - penki vokiečiai tiesiai pro trobos galą skubiai vorele eina link miško. Tarp jų vienas karininkas. Su automatais, vienas kulkosvaidį nešėsi. Perlipo per tvorą ir tiesiai miškan.

Praėjo kelios dienos. Visur ramu. Vieną rytą atsikeliu, mama išėjo karvių melžt, tėvuko nebuvo namie, mūsų langai į Šilų pusę, žiūriu per langą - pilnas kelias žmonių: vyrai, moterys su baltom skarelėm, pagalvojau, varo žmones vokiečiai. Nuo jų du atsiskyrė ir ėmė bėgt į mūsų namų pusę, pasilenkę, šautuvus ištiesę į priekį. Aš greitai priesienin, iš priesienio kamaron, iš kamaros per kitą namo šoną iššokau per langą ir atsiguliau miežiuose. Truputį pagulėjau, pakėliau galvą, žiūriu - du rusų kareiviai bėga tiesiai į mišką. Tada atsikėliau, įėjau gryčion. Kiek pabuvęs, nuėjau pas švogerį Sniešką, nunešiau šiaudų kūlį apdengt apkasui, ten visos mūsų moterys, vaikai buvo pasislėpę. Grįžtu atgal, matau, tėvukas sėdi ant prieklėčio su rusu ir šnekasi. O rusas, ką sakęs, ko nesakęs, vis žvilgčioja miško pusėn. Tėvukui sako, kad su vokiečiu buvo susitikęs ir vos spėjęs pirmas jį nušaut, kad kiek vokietis jį būtų nušovęs.

Įeinu gryčion, žiūriu, priesieny kitas rusas atsidaręs spintelę, užsivertęs puodynę geria pieną, duonos kepalą jau po pažastim pasikišęs. Tik žvilgterėjo į mane, nusisuko ir geria toliau, net dėmesio nekreipia.

Netrukus Lėno pusėje pasigirdo šaudymas. Tik po kelių dienų, kai teko man pro ten praeit, mačiau iškastus vokiečių apkasus palei mišką. Vienas užmuštas vokietis, kitą vyrai rado mirusį nuo žaizdų pušyne. Kada rusai keliais užėjo, vokiečiai jų jau palei miškus, išsikasę apkasus, laukė. Ir taip uždavė, kad tie rėkė, šaukė, net laukai skambėjo nuo jų keiksmų... Mums -jauniems - labai įdomu, kas ten per vokiečiai užmušti. Su Tarulio Alfonsu nutarėm nueit ir iš arčiau apžiūrėt. Einam einam miško taku, žiūrim - guli vyras skersai kelio. Kniūpsčias, galva į žolę įkišta. O vyras atrodo toks tvirtas, plaukai tamsūs, garbiniuoti, su frenčium nauju. Mums įdomu, kur jam pataikyta. Alfonsas paėmė jį už kojų ir bandė paverst, bet kur tau, vyras sunkus, tai aš tada apsižergiau tą vokietį, paėmiau už peties, pasukau šonu, galva iš tų žolių pasitraukė, nosis suplota, pošalmis prie krūtinės, baltiniai šilkiniai, per visą pilvą kraujo latakas nubėgęs. Paleidom atgal. Apsiavęs tokiais pusbačiais, basnirčias, šalia jo markės - tos tikrosios, baltais galais - išmėtytos, pypkė guli išmesta, kišenės išverstos. Supratom, kad tai rusų darbas. Vadinasi, jau iškratytas. Taip mes jį ir palikom. Paskiau eigulys Bielevičius atėjo su savo svainiu, atsinešė šiaudų kūlį, praskleidė, įdėjo į tą kūlį, surišo grįžtėm, pritraukė prie apkasų, paguldė į tuos apkasus ir užkasė.

O apie tą antrą vokietį jau vėliau pasakojo moterys. Rugpjūčio mėnesį jos uogavo. Tokia Žižienė rado dar gyvą, jis rusiškai prašė: „Matka, daj voda”, bet ta Žižienė persigando, parlėkė į namus ir niekam apie tai net neprasitarė. Pasakė tik kitą dieną. Vyrai nuėjo pažiūrėt, bet rado jau mirusį.

Mano brolis Jonas Užulėny Liudvisynės girininkijoje dirbo eiguliu. Jis turėjo pievos gabalą miško laukymėj. Mes padėjom jam išpjaut šieną toj pievoj. Ateina mama verkdama ir atneša raštą mums keturiems broliams į rusų kariuomenę: Jonui, Povilui, Petrui ir Aleksandrui. Susėdom visi ir kalbam: ką daryti? Išeit tai reikia jau rytoj, pasiimt šaukštą, rankšluostį. O Ukmergės pusėj vis dar girdėt sunkiosios artilerijos kanonada, jaučiasi net žemė dreba. Ką daryt? Berlynas tai dar toli... Išėjęs gali ir nebegrįžt. Nutarėm neit. Perkūnai juos trenkia, tegul be mūsų kariauja.

Mama grįžo namo, o mes iki vakaro išpjovėm šieną ir taip pat parėjom. Pabuvom savaitę. Ateina raštas - visiems prisistatyt į miliciją. Mes vėl galvas sukam: ką daryt? Į miliciją irgi nutariam neit. Praėjo kiek laiko, išgirdom, kad tai vienur, tai kitur jau ieško rusai besislapstančių nuo kariuomenės. Tada jau ir mes pradėjom saugotis, nutarėm kast bunkerį. Kamaroj išplėšėm grindis, iškasėm palei sieną duobę. O už kelių metrų nuo kamaros sienos stovėjo klėtis. Klėties pamatas buvo aukštai iškeltas. Tuo metu mano brolio švogeris Jonas Kuliavas pas mus dėjo langus. Jis buvo geras stalius, įrengė bunkerį kaip turi būti, šešiems vyrams. Dar atėjo mano švogeris Petras Snieška, buvęs policininkas Ukmergėje, kilęs iš Liudvisynės kaimo. Didysis bunkeris buvo po klėtim. Įlendam į tą bunkerį, dangtį uždaro, užkrato šiukšlių ant to dangčio ir dar bulvių maišą užpila. Žiemą buvo atėję tris kartus stribai su rusais kratyt. Keikiasi, burnojasi: tiek vyrų kieme ir nė vieno nėra.

Tada vietoj Riabalo Vadoklių stribams vadovavo Namikis (vėliau jį partizanai nušovė).

Dienos metu sėdim gryčioj ir žiūrim per langus. Jei kas, spėsim sulįst. O naktį tupim bunkery. Vidur bunkerio dega lemputė žibalinė, lošiam kortom. Balandžio mėnesį jau šalta pasidarė ir bunkery. Kiek pabuvus, lemputė ima gest, oro trūksta. Kartą atėjo stribai, viską verčia, krato. Tariamės ką daryt, jeigu rastų. Mano švogeris sako:

- Aš nepasiduosiu.

Išsiėmė pistoletą, užsitaisė, pasiruošė neva mirt. O mes vis abejojam. Kaip padarysim, tai čia jau mūsų reikalas, nors pasiduot noro irgi nėra. Girdim - klausia tėvų, kur vyrai. Tie sako, kad pas gimines išvažiavo, o kur, nežino. Pakratę išėjo.

Vieną kartą nusivarė į Vadoklius paimtus mūsų kaimo keturis vyrus, užrakino kažkokioj būdoj. Iš ten jie striboko padėjimu išsilaužė ir pabėgo.

Kadangi mano brolio žmona buvo kilusi nuo Užulėnio, pavasarį brolis išėjo pas žmoną gyvent.

Brolis Petras irgi dirbo eiguliu Bieliaučynėj, o mes su broliu Povilu išėjom į mišką. Pradžioje dar pavieniui penkiese vaikščiojom. Kada žuvo kapitonas Krikštaponis, iš jo būrio liko tik pusė vyrų. Aš ir mano pusbrolis Vladas turėjom kulkosvaidžius, kiti turėjo automatus, dešimtšūvius šautuvus. Rizika buvo mums vienas malonumas. Eidavom pasaugot stribų pakelėse. Mūsų būrelio vadas tada buvo Simonas. Vienas buvęs desantininkas Riomelis, apsiavęs tokiom basutėm vokiškom. Nueinam kartą pas Kartaną (jį dar Kokošnyku vadino) Praną. Jis mums pranešė, kad atvažiuos stribai kaiman, tą jam pasakęs jo buvęs nuomininkas, kuris išėjo į stribus. Atseit jis atvažiuosiąs šieno išsivežt.

Nutarėm išeit per mišką ir nueit į tą sodybą palaukt pasaloj tų stribų. Nuėjom į sodybą, sulindom klojiman, įsitvirtinom už tokių lentų, pasistatėm kulkosvaidžius ir laukiam. Visą dieną išlaukėm iki pat pavakarės, bet niekas neatvažiavo. Kada sutemo, persikėlėm į didesnį mišką netoli Taujėnų.

Tuo metu mūsų būrelį sudarė: aš, Vladas Bitinas (mano tėvuko brolio sūnus), Juozas Maceika (buvęs siuvėjas nuo Taujėnų), Simonas (iš Lėno), Četkauskas-Riomelis.

Po kiek laiko nutarėm, kad po du, po tris vaikščioti pavojinga, reikėtų įsiterpt į kokį nors didesnį būrį. Tada aš susipažinau su Smetona-Žygaudu. Na ir perėjau su visu kulkosvaidžiu į jo būrį, o likusieji dar vieni vaikščiojo. Netrukus pas Žygaudą atėjo ir Riomelis.

Vieną rytą sėdim miške, išgirdom kažkur pamiškėje kalenant kulkosvaidį, kelias automatų papliūpas. Ir nutilo. Dar kiek pabuvom, galvojam, kas čia dabar pamiškėje šaudo, gal rusai mišką siaučia. Ne visas čia būrys mūsų buvo, gal kokių 20 vyrų. Pamatėm, ateina mano pusbrolis Kazys Bitinas verkdamas. Ašaras šluosto, priėjo ir sako:

-    Nebėra mano brolio Viaduko, nušovė rusai pamiškėj...

Žygaudas sako:

-    Neraudok, ašaros nieko nepadės...

-    Eisiu vienas, atsistosiu ir užmušiu tuos visus prakeiktus maskolius, - sako Kazys.

Žygaudas jį ėmė ramint:

-    Niekur neik, Kazimierai, nieko jiems nepadarysi, jų ten ne vienas...

Jei būčiau neišėjęs, gal ir aš ten būčiau žuvęs. Kadangi buvo pavasaris, orai drungni, naktimis dar stipriai pašaldavo, miške šalta, tai jie išėjo visi iš miško Lėno palaukėj pas žmogų sušilt. Ryte ruošiasi grįžt miškan, žiūri - kieme rusas vaikščioja. Ką daryt? Bandė ant aukšto lipt, bet šeimininkė neleido, kadangi ten jau jos sūnus buvo užlipęs, bijojo, kad greičiau suras, gali sušaudyt. Ir kaip tyčia tas mano pusbrolis Vladas jokio ginklo su savim nebuvo pasiėmęs tuo metu, viską miške paliko. Kada šeimininkė jį už kojos nutraukė, lipant ant aukšto, tada jis išbėgo per kiemą už tvarto. Ruskis, pamatęs jį, puolė per kitą galą tvarto, tas vėl atgal, Vladas jam metė po kojom granatą, granata sprogo, ruskis pargriuvo, tada Vladas šoko bėgt, bet, pasirodo, jo tik apsimesta negyvu. Pamatęs, kad partizanas nubėga, iš kulkosvaidžio paleido kelias serijas. Vladas sukniubo, vėl kėlėsi ant rankų, tada dar kartą paleido seriją, ir Vladas jau nebeatsikėlė.

O Maceika irgi be ginklo metėsi į kitą pusę. Netoli ėjo griovys, bet iki griovio nebespėjo, tas pats ruskis, nušovęs Vladą, atsuko kulkosvaidį į Maceikos pusę ir į jį paleido kelias serijas. Maceika dar tris kartus pašoko ir parkrito.

Abu žuvusiuosius nuvežė į Taujėnus. O trečias - Simonas -išėjo į Lėno pusę pasižiūrėt, kur yra rusų. Nuėjo netoli to kaimo. Javai tada jau buvo paaugę, juose sėdėjo rusas ir saugojo apylinkę. Liepė stot Simonui, o kadangi jis turėjo pistoletą, mato, kad blogai. Čia pat priėjo jam pažįstama moteris. Ruskis rėkia, kad moteris pasitrauktų. Kai ta moteris pasitraukė, tada jis trenkė iš kulkosvaidžio ir nunešė Simonui apatinį žandikaulį. Simonas šoko bėgt palei kapines link savo namų. Įlėkė tvartan, žmona pamatė, kad vyras visas kruvinas atbėgo. Greit atsinešė paklodę, apsupo ja vyrą, pistoletą ištraukė jam iš rankų ir kažkur numetė. O kiti rusai, išėję iš miško, matė, kaip į tą sodybą atbėgo vyras. Atėjo ir rado tvarte kampe stovintį. Paklodę tuoj nuplėšė, nusivedė iki Lėno, nuo Lėno į Užulėnį, po to - į tokį miškelį aikštutėn, netoli mano brolio uošvijos namų, partrenkė ant žemės ir pribaigė. Vėliau savieji rado jo lavoną: akys išbadytos, ausys nupjautos, atlupta oda nuo kojų, nuo rankų, nuo nugaros, išpjauti didžiuliai mėsos gabalai. Kurie buvo nuėję jo palaikų parsivežt, krūtinėje dar suskaičiavo šešiolika durklo skylių. Taip žiauriai žmogus buvo nukankintas, kad sunku žodžiais apsakyt. Tie penki rusų kareiviai, kurie jį nukankino, po to nuėjo į miško pusę, bet lavono jau nebeėmė ir nebevežė miestelin išniekint ant gatvės. Vyrai padarė karstą, nuvežė ir palaidojo Lėno kapinėse. Liko žmona ir trys vaikai.

Per tas kautynes 1945 m. sausio mėn., kada žuvo kapitonas Krikštaponis, aš sėdėjau bunkeryje namuose, o apie kautynes mums pasakojo Žygaudas, ten ir jam teko dalyvauti.

1944 m. prieš šv. Kalėdas kapitonas Krikštaponis susirgo gripu ir išėjo į kaimą pas žmogų pasigydyt. Sugijęs grįžo atgal į mišką, į tuos pačius bunkerius, kuriuose buvo įsitvirtinusi didelė grupė partizanų. Antžeminė stovykla buvo įrengta tarp Taujėnų ir Užulėnio kaimo. Stovyklos ilgis apie 30 metrų, šakomis išpintas šulinys, tualetas, arkliams pašiūrė, aplink stovyklą iškasti apkasai, viskas labai gerai užmaskuota.

Krikštaponis atėjo iš vakaro, pasitaisė guolį, pasiklausė radijo ir atsigulė. Sugulė ir visi vyrai. Nuo Šilų toks Zalagėnas Steponas -Ripka pasakojo:

-    Aš išėjau iš to bunkerio tik praaušus išpilt iš dubenio vandens, ir kažkas suriko: „Halt!” Numečiau dubenį ir pats ėmiau rėkt, puldamas atgal į bunkerį: „Vyrai, rusai!” Visi griebė, kas ką spėjo - vieni kojas aunasi, kiti švarkus velkasi, treti už ginklų, ir tuo metu į duris iš kulkosvaidžio ėmė genėt įžambiai, kad net skeveldros eina. Buvo dar ir atsarginės durys į kitą pusę. Per šitas jau išeit nebėra laimės, kulkosvaidis į jas kala be sustojimo. Išvertėm atsargines duris, žiūrim - apkasuose rusai sušokę palei bunkerį. Griebėm vieni kitus, į darbą paleidom durtuvus ir peilius. Išmušėm tuos rusus iš apkasų, prasidėjo įnirtingas susišaudymas. Apkasai ruskių lavonų privirtę, jie trukdo mums kautis. Tada tuos lavonus išmetėm iš apkasų, kulkosvaidžius pasidėjom ant apkasų krašto ir trenkėm mes jiems, o ruskiai masiškai puolė ant pačios kulkosvaidžių ugnies. Kiek mums žinoma, į tas kautynes ruskiai buvo sutraukę apie tris tūkstančius kareivių, o Krikštaponio tik 30 vyrų.

Nuo ryto kaip prasidėjo šaudymas, tai tęsėsi su pertraukom iki vakaro...

Toliau pasakojo Žygaudas:

-    Mes atmušam, kareiviai sužeisti voliojasi miške, tik aptyla, karininkai vėl švilpia. Ir vėl puolimas iš naujo. Ir vėl mes juos genėjam. Kiti vienmarškiniai, viena koja apauta, kita basa. Kelis puolimus atrėmėm. Vakarop Krikštaponis iššoko iš apkaso, kulkosvaidį pasistatė prie drebulės ir kirto be atsikvėpimo, o ruskiai krito kaip lapai. Partizanai tada turėjo daug kulkosvaidžių. Ir rusiškų, ir vokiškų. Vieno šoviniai baigiasi, kitą griebia. Toks Perkūnas labai narsus vyras buvo. Persiverčia per tran-šėjos viršų, įšoka į bunkerį ir vėl su dėže šovinių atgal apkasan. Matau - vienas atsisėdęs ant apkaso krašto, atsiplėšęs marškinius dar bando sulaikyt iš krūtinės besiveržiantį kraują ir rėkia: „Pasakykit mano artimiesiems, kad aš jau mirštu”. Tuo metu pamatėm, kaip Krikštaponis prie kulkosvaidžio ištiesė rankas ir padėjo galvą ant žemės. Kažkas sukomandavo: „Vyrai, šokime iš apkasų ir traukimės, nes visus mus čia išmuš!” Tada visi ir šoko. Netoliese ėjo gilus griovys. Vyrai metėsi į tą pusę. Aš tik galvą iškišau pro eglutes, žiūriu - už jų kulkosvaidis pastatytas ir du rusai guli prie kulkosvaidžio, supratau, kad laukia, kada mūsiškiai išbėgs į tą griovį. Tada aš atgal, išsitraukiau granatą iš už diržo ir paleidau į tuos ruskius. Tik dulkės ir skudurai pasipylė. Mes tada per griovį ir bėgte gilyn į mišką...

Stovykloje žuvo 13 mūsiškių. Išbėgom per visą mišką. O nuo prezidento Smetonos dvaro miškas buvo atkirstas į Taujėnus. Žiūrim, šitam kirtime palei kelią metrinių rąstų pristatyta. Kai tik mus pastebėjo, tai kaip kirto į tuos rąstus, kad net pliauskos ėmė skraidyt. Supratom, kad ir čia iš visų pusių apsupta. Tada tas pats Perkūnas užmetė kulkosvaidį ant tų metrinių rąstų ir -tiesiai tiems rusams, kurie šaudė į rąstus. Net dulkės parūko, ir kulkosvaidis jų iškart nutilo. Tuomet mes griovio atšlaite išbėgom, perlipom per griovį, per pylimą, įbėgom miškan, žiūrim - šarvuotis atlekia. Jei būtų užkirtęs kelią, mums būtų buvę baigta.

Tik įbėgę į mišką pamatėm, kaip mes atrodom. Visi kruvini, paišini, vienas apsiavęs, kitas basas, vienas su švarku, kitas tik su baltiniais, be batų. O virš galvų kautynių metu lėktuvas suko ir suko per visą dieną. Sutemo. Brendam per sniegą į kitą mišką. Po to užėjom pas žmones, gavom apsirengt, apsiaut, pavalgėm. O mūsų žuvusių partizanų lavonus išvilko į vieną vietą ant griovio krašto.

Kada pavasariop aplankėm tą mūšio vietą, aš radau dar geras pirštines, į šulinį buvo sumesti duonos kepalai, apdegę rūbų likučiai. O iš stovyklos likusi tik nuodėgulių krūva. Tuos partizanų lavonus išvilkę ant griovio krašto, drabužius nuo jų rusai nuplėšė, sumetė ant galvų ir uždegė, matyt, kad savieji neatpažintų.

O Krikštaponio brolį kartu su jo lavonu nuvežė į Užulėnį, abu išmetė ant sniego. Tą dar gyvą pasodino šalia brolio lavono, jis sniegą ima rankom ir valgo, plaučiai jam per šoną išlindę. Kiek palaikę, įmetė kapitono lavoną, kartu ir brolį į sunkvežimį ir išvežė Ukmergėn. Ukmergėj nuvežė į ligoninę, prie jo palatoj pastatė sargybinį. Karininkai atėję paklausė, ar jis dar gyvens. Daktaras pasakė, kad vargu ar kas iš jo bebus. Tada atvažiavo vėl su sunkvežimiu, įmetė jį atgal į kėbulą ir išsivežė. Po to dingo žmogus kaip į vandenį.

Kitas kapitono Krikštaponio brolis Simonas buvo kartu su manim „Žygaudo” būry.

Po kautynių kitą rytą išvarė kaimo žmones su pastotėm vežt žuvusių rusų lavonų. Tie rinko juos po mišką ir vežė prie kelio, o nuo kelio sunkvežimiais grūdo į Taujėnus.

Kai atvedė Žygaudas mus į tą kautynių vietą, jis daug mums pasakojo, kaip šios kautynės vyko. Ir jis buvo kažkaip nusiteikęs tą kovą laimėt, pamatyt Lietuvą laisvą. Jis pasakė:

-    Čia paminklą pastatysim, nuvalysim tuos takelius, tegul žmonės lanko ir žino, kaip mūsų partizanai gynė savo Tėvynę.

Visus žuvusiuosius su karstais palaidojo Lėno kapinėse. Tada dar ant gatvių neguldė ir neniekino lavonų.

Krikštaponio trobos liko tuščios, niekas jose nebegyveno. Po tų kautynių ir sesuo iš namų pasitraukė. O namai buvo gražūs pastatyti, daržinės dar pilnos šieno, javų prikrauta. Kada atėjo pavasaris, iš Taujėnų atjojo raiti rusai ant arklių, uždegė pastatus su visais javais, sudegino. Gražus sodas buvo užveistas, jaunos obelaitės. Tą sodą kirviais iškapojo, kiekvieną medelį, tuščią lauką paliko.

Atvažiavo kartą į Šilus stribų bent dvi pastotės, o su jais ir dvi stribės. Vaikšto po Šilus ir giriasi visiems:

-    Visas Pašiles išvaikščiojom ir nematėm nė vieno bandičiuko.

Grįžtant iš Šilų į Vadoklius, mes juos pakely kaip užkaitinom, visi į griovius išsivartaliojo. Buvom pasirinkę labai geras pozicijas. Čia posūkis staigus, iš šonų grioviai, alksnynas, o pavasaris, tie grioviai pilni vandens. Kai tik išlindo iš už posūkio, vyrai kaip rovė iš kulkosvaidžių, tai iš stribų tik „laskūtai” pasipylė. Likę gyvieji, kurie suvirto į griovius arba ant kelio, ėmė atsišaudyt, visų iškart neužmuši, o išilgai griovio su kulkosvaidžiais buvo pastatyti du mūsiškiai. Kai tik pamatė jie šituos stribus, suvirtusius į griovį, taip ir ėmė genėt išilgai griovio į juos, o kur tu dėsies - šoksi iš griovio, skersai kerta. Žuvo visi stribai.

Kartą mums pranešė, kad į Šilus atvažiavo stribai iš Vadoklių ir plėšia žmones. Nuėjom prie Vadoklių kelio, kaip žmonės sakydavo, „ant palaukimo”. Manėm, kad tuo keliu grįš visas jų būrys, bet tuo keliu grįžo tik du, o kiti 15 nuėjo kitu. Tai tuos du mes ir pa tiesėm.

Kartą mes trise - aš, toks Mykolas Baltrus, Kartanas, Saturnas, jie su šautuvais, aš su kulkosvaidžiu - netoli mano namų tokiuose krūmuose sugulėm ir laukėm stribų grįžtant iš kaimo gal kokias penkias valandas. Buvom suplanavę juos paspirgint truputį. Vadinasi, jeigu jie eis į savo tėvų namus iš kaimyno, prisėlinsim iki tokios lygumos ir kirsim. Jaunas žmogus, be patirties kartais gali padaryt nepataisomų klaidų. Taip galėjo atsitikt ir šį kartą. O jeigu būtų užėjęs koks garnizonas 30 vyrų, taigi aš su kulkosvaidžiu visų nenušausiu, kelis nutarkuosiu, kiti ims atsišaudyt, kur tada dingt.

(Šiuo metu Mykolas Baltrus dirba skulptoriumi Panevėžyje.)

Sužinojom, kad raguviečiai kovėsi su rusais. Aš, Žygaudas ir dar vienas, mes trise, nutarėm nueit jų aplankyt, sužinot, kaip jiems sekėsi. Einam pagal griovį, jau nebetoli jų buvome, tik išgirdom:

- Parolė!

Pasakėm parolę. Priėjo prie mūsų sargybinis, paklausėm, kur būrys. Parodė mums į kairę pusę eit. Nueinam į stovyklą - apsėdę aplink laužus, eglių šakų primesta, ant tų šakų prigulę vyrų, nuvargę ilsisi, kiti rūko, įspūdžiais dalinasi. Visi su pistoletais, kulkosvaidžiai jų sunkieji, iš tankų išimti, storom „petelnėm”.

Jie jau iš anksčiau sužinojo, kad rusai eis miško „valyt”. Išsidėstė pamiškėje ir mato - atjoja du raiti, iš paskos didžiausias būrys rusų ir stribų. Atėjo netoli pamiškės, sustojo, karininkai išsiėmė žemėlapius, žiūri į tuos žemėlapius, nurodinėja kareiviams, kaip reiks pult. Tuo metu partizanas Blauzdys davė komandą „Ugnis!” Ir vyrai trenkė iš visų ginklų į tuos rusus. Rusai pakriko, pulkas jų didelis, ėmė bėgt į visas puses kas kur. Netoliese buvo žvyrduobės, daugelis supuolė į jas. Tada - granatomis į tas žvyrduobes. Rusai šoko iš žvyrduobių ir pasileido bėgt, o partizanai į juos pleškina. 70 rusų žuvo tose kautynėse.

Vadas Blauzdys mums ir sako:

-    Kitą kartą aš užeisiu Raguvon, išpjausiu visus likusius stribus ir jų bobas, nė vieno gyvo nepaliksiu.

Špokas buvo vedęs mano mamos seserį, turėjo tris vaikus: Alfonsą, Stasį ir Juozą. Gyveno netoli Taujėnų, labai bendravom. Jo sūnus Juozas-Plienas partizanaut išėjo, kada mes registravomės. Buvo atkaklus žmogus.

Kartą išėjo ant vieškelio ties Balelių kaimu. Važiavo „palutarka”, jis ją sustabdė ir paprašė, kad pavežtų iki Ukmergės. Vairuotojas sutiko jį pavežėt, bet bevažiuojant jis ėmė vairuotojui nurodinėt:

-    Privažiuosi Taujėnus, aš tau pasakysiu, kur sukt ir kur kokiu greičiu važiuot.

Vairuotojas dar bandė išsisukinėt, kad ta mašina negali greit važiuot. Privažiavo Taujėnus, sustojo vidury miestelio, mato, kad ruskis kariška uniforma ateina paštan. Špokas išsitraukė pistoletą, taikosi šaut, tas ruskis šmurkšt ir įėjo paštan, Špokas nespėjo net prisitaikyt.

Važiuoja toliau. Taujėnuose stribų viršininku buvo toks Karvelis, bjaurus stribas. Privažiuoja stribų būstinę, ogi per langą tas Karvelis vėpso. Špokas tik pakėlė pistoletą, terkšt, ir Karvelis susmuko.

Labai smarkus partizanas tas Juozas buvo. Gal būtų ir nežuvęs, bet vieną kartą išėjo ant kelio mano brolio Petro eiguvoj, vyrai arkliu važiavo, atsisėdo šalia jų vežiman. Pamatė, kad stribai su „palutarka” atvažiuoja, šoko iš ratų ir tiesiai Balelių miškan bėgt. Tie pamatė, kad su automatu rankose žmogus bėga, ėmė vytis. Jis dar atsišaudė, bet, matyt, šovinių pristigo, o stribas, nusiavęs batus, basas, ėmė vytis šaudydamas ir nušovė. Paėmė, nuvežė į Taujėnus ir numetė ant gatvės grindinio.

Taip ir žuvo 1948 m. liepos 10 dieną netoli Nugarų sodybos Menturių kaime prie Juodgirio miško.

Rusai paskutiniu metu laikėsi tokios kovos su partizanais taktikos: ateina garnizonas, išsidėsto palei miškus, šovinių sočiai, valgyt įsidėję ir guli kelias dienas, laukia, gal kas praeis. O partizanų jau mažai bebuvo. 1946 m. liepos 30 d. Balys Eglinskas-Saulius, būrio vadas Pranas Kecioris ir trečias, pavardės nepamenu, ėjo mišku tokia siaura linija, gale linijos - ežiaženklis ir toks alksnynas, ten jų praėjimas būdavo. O rusai, išsidėstę pagal tą liniją, laukė.

Nuo mūsų visai netoli, girdėjom, kai šaudė. Eglinskas turėjo tokį didelį vokišką pistoletą, girdėjom, kaip iš to pistoleto kelis kartus iššovė. Kuriam laikui aptilo, paskiau kaip davė granata, toks sausas garsas per mišką nuaidėjo. Kaip vėliau sužinojom, tada Eglinskiukas susisprogdino. O trečias tam pačiam karklyne, kur man teko tris paras pragulėt, iššliaužė ir liko gyvas. Eglinskiuką ir Keciorį rusai nuvežė į Taujėnus ir numetė ant grindinio. Mano brolis Jonas buvo nuvažiavęs pasižiūrėt, tai matė: Eglinskiukas guli, rankos atkištos, rankų kaulai balti išlindę, krūtinė išplėšta, o Kecioris per pečius peršautas.

Po to į mūsų kaimą rusų kareivis atbėgo arklio, keikiasi rusiškai, sako:

- Svoločius, granata dar du kareivius užmušė.

Jie buvo įpratę pult prie žuvusio partizano ir kraustyt kišenes. Matyt, ir dabar taip buvo, tikėjosi ką nors rasti.

Eglinskas buvo kilęs iš Stieprų kaimo. Jo tėvas buvo eigulys, turėjo daug vaikų.

Mano brolis Petras Bitinas tuoj po karo irgi slapstėsi, bet į mišką jis nebuvo išėjęs. Pamenu, rusai užėjo, įlipo jis į eglę ir taip išsigelbėjo tuo kartu nuo jų. Apskritai jis buvo drąsus vyras, vėliau dirbo eiguliu. Jo uošvį Bielevičių rusai paėmė tardyt, tai jis jo eiguvą perėmė.

Kartą pas tą Bielevičių užvažiavo „Žaibo” būrys ir apsistojo. Atsivežė alaus, degtinės ir gėrė ten. Matyt, pristigo gėrimo, kad mano brolis išvažiavo parvežt dar. Gerai, kad jis negrįžo greit, būtų gal žuvęs. O kiti du mano broliai buvo išvažiavę miškan parsivežt eglės rąsto. Jie pasakojo:

-    Netoli eiguvos baigiam privažiuot, žiūrim - kariuomenės pilnas miškas. Partizanai laukia, kol brolis Petras parvažiuos, o tų „žaibokų” kelios pastotės ten buvo, arkliai pririšti prie tvoros. Rusai tuo metu mišką „valė”. Išėję pakraštin pamatė, kad prie tvoros arkliai pririšti stovi. Tai jie trise nutarė nueit pažiūrėt, kieno tie arkliai. Sako, kad karininkai anie buvo. Priėjo jie prie gryčios, partizanas vienas išėjo nusišlapint, duris prasidarė, mato - ateina trys rusai. Tada greit šoko atgal šaukdamas:

-    Vyrai! Rusai!

Visi griebė už ginklų ir šoko prie durų. Tie daro duris ir rusai daro, na ir susiėmė už krūtinių. Mano sesuo Monė mato: durys praviros, rusai jau žengia į vidų, partizanai kaip kirto į juos iš automatų, tie ir suklupo tarpdury. Kitas dar bėgo, per tvorą bandė peršokt, tam irgi paleido seriją, tas irgi suklupo. O vienas partizanas išlėkė su kulkosvaidžiu į lauką, pasistatė šalia tokio sklepelio gale namo ir ėmė pilt į rusus.

Tie mano broliai atvažiavo prie pat Bielevičiaus namų, rusai juos sustabdė ir tikrina dokumentus, o nuo to namo tiesiai į juos pasipylė kulkosvaidžio serijos. Rusai kaip sujudo, sukrito visi ant žemės, atsigulė ir mano broliai kartu. O kulkosvaidis kalena be sustojimo, net sniegas dulka aplink. Pradžioje rusai buvo ant aikštės išėję, bet kai nuo namo ėmė genėt iš kulkosvaidžio, tada jie sukritę ant žemės atšliaužė atgal, užsiglaudė už medžių ir pradėjo atsišaudyt.

Kai partizanai išbėgo, tada rusai uždegė klojimą, pirtį, vienas kareivis dar bandė partizanams pastot kelią, tai tam irgi kaip kirto per vidurius, tas rėkia: „Matku! Davaj matku!” Rusai prišoko prie mano brolių ir duoda buožėm per galvas, manė, kad gyvų jau jų nebepaliks.

Užmuštuosius sukrovė į roges, lašinių palčių prisikrovė, abu mano brolius įsisodino, vaikus išmėtė ant sniego ir paliko. Netoli miško gyveno mano tėvai, tai pas tėvus tie vaikai atbrido per sniegą, o Bielevičienę, mano seserį, Bielevičienės dukterį Zosę išsivarė irgi.

Brolis Petras grįžo su ta degtine atgal. Atvažiavo iki kaimy-

no, tas jį perspėjo, kad į namus nebevažiuotų, nes namuose girdėjosi didelis šaudymas.

Vėliau pats nuėjo į Taujėnus. Iš Taujėnų juos visus tris paleido: Povilą, Maniuką ir Petrą. Po to vėl buvo paimtas Petras, sėdėjo kalėjime Ukmergėje apie 2-3 mėnesius, bet paskiau paleido.

Namų šeimininkė Bielevičienė gavo 7 metus lagerio, o mano sesuo ir kitos moterys gavo po 5 metus.

Kada Petro žmoną areštavo, tada jis jau atsikėlė į namus atgal. Jo abi dukterys gyveno (šiuo metu jos gyvena Panevėžyje, viena ištekėjusi, kita ne) kartu, Bielevičius, sugrįžęs iš tardymo, iš prezidento dvaro, irgi kartu pas mus gyveno.

Brolis ir toliau dirbo eiguliu, bet po to greit jį iškėlė Balelių miškan. Dirbdamas Balelių miške, gyveno eiguvoje, netoli nuo kelio. Netoli jo gyveno eigulys Gvozdas.

Vėliau jis pradėjo smarkiai gert. Kokia to gėrimo priežastis buvo, aš tiksliai nežinau, bet manau dėl to, kad liko vienas, neteko žmonos.

Kada šventė savo penkiasdešimtmetį, nuėjo prie Kulviečio ežero paplaukyt su valtimi, beišdykaujant tyčia virto iš valties ir prigėrė. Gal sušilęs buvo, suparalyžiavo? Namuose už gaspadinę laikė Mulevičienę. Jos sūnus buvo partizanas, žuvo tam pačiam miške, kur brolis Petras eiguliu dirbo, netoli jo trobų.

Tuo metu, kai brolis Petras prigėrė, kartu su juo valtyje plaukė ir dar keli jo pažįstami, kurie prieš tai buvo atėję jo pasveikint su jubiliejumi. Skrodimo metu gydytojai jo plaučiuose vandens nerado, atseit staigiai buvo paralyžiuotas, todėl vandens nepritraukė.

Pastaba. Labai didelė tikimybė, kad Petras Bitinas taip netikėtai ir taip keistai, be gurkšnio vandens plaučiuose iš šio pasaulio pasitraukė su paslaptingosios KGB „palaiminimu”. Kadangi savo juodą darbą jis jau buvo padaręs, nenorėta palikti gyvo liudininko. Tai, žinoma, čia tik mano viena iš keleto versijų. Yra nustatyta, jog Petras Bitinas buvo MGB agentas - „STALAS”. - R.K.

Danielių Vaitelį aš du ar tris kartus vedžiau iš eigulio Bielevičiaus į savo būrį. Einam kvartaline linija nakties metu, tamsu, nors miškas man gerai žinomas. Aš šakos užkliuvau, jis išsitraukė degtuką, brūkšt uždegė pasišviest. Sakau: „Karininke, nedekit degtukų, dar kas pamatys, naktį toli matosi”. Jis sako:

- Nei rusų, nei stribų dabar miškan varu neįvarysi.

Priėjom keliuką, tuo keliuku patraukėm į mūsų stovyklą, tiesa, su juo dar ėjo kartu dešimt vyrų, visa jo apsauga. Atėję į stovyklą, prisirovėm žolių ir ruošėmės miegot, o Vaitelis nuėjo į palapinę pas vadus. Žolių prisidedi, o kad jos neišsiskirstytų, dar apkaišiojam šakutėm iš šonų. Mes gulėdavom su Petru Juknevičium. (Jis vėliau irgi registravosi. Miręs.)

Kartą būrys išėjo į žygį. Likau vienas bunkeryje. Vasara šilta, naktį miegojau bunkeryje, o dieną, kad būtų saugiau, išslinkau į lauką, užsimaskavau netoli bunkerio ir laukiu grįžtant vyrų.

Praėjo diena, naktis, o vyrai negrįžta. Aplink tylu, ramu, tik paukšteliai retkarčiais sučiulba.

Gal už kokio kilometro buvo tėvų namai. Negirdėt nei mašinų ūžimo, jokio įtartino garso. Atsikėliau, sermėgą užsimečiau ant pečių, galvoju, nueisiu į namus, pavalgysiu, gal dar padėsiu tėvui ką nors namuose padirbėt, kol grįš vyrai.

Paeinu į vieną miško pakraštį - tylu, ramu, nieko nematyt, paeinu į kitą pakraštį - irgi ramu. Pasirodo pirmieji saulės spinduliai. Einu tokiu siauru keliuku, baigiu išeit iš miško, grįžteliu atgal - burliokas paskui mane susikūprinęs sėlina. Aš tik mečiau sermėgą ant žemės ir kiek įkertu atgal į mišką. Į vieną šoną puolu, į kitą ir laukiu, kada duos į mane seriją iš automato, tiesiog jaučiu, kad greitai krisiu, bet nepaleido nė vieno šūvio. Paskiau viską permąsčiau: matyt, dėl vieno nenorėjo sukelt triukšmo ir parodyt, kad apgultas miškas, tikėjosi visą būrį paimt.

Tai jau ne pirmas kartas, kai miške būnant atrodo tylu, ramu, o iš tikro visas miškas apsiaustas. Tokia buvo jų taktika: dėl vieno nepaleist šūvio, kad kitų neišbaidytų.

Pribėgau griovį, peršliaužiau per jį alkūnėmis atsiremdamas, nes įtariau, kad jau visur apstota. Ėmiau trauktis. Per vieną kvartalinę peršliaužiau, per kitą, pasukau į šoną, įlindau į tokią karklynę - dumblas, pamenu, ten didžiausi gyvatynai būdavo. Pasimečiau, nesigaudau, kur aš esu, ar pakrašty, ar kur giliau miške. Ir bijau arti linijos prieit. Besibraudamas per tuos karklynus, pamačiau du kelmus šalia vienas kito. Tuoj tarp tų kelmų, išroviau samanas, nusipjoviau eglutę, atsiguliau, apsidėjau samanomis kiek galėjau, prie galvos pasistačiau eglutę ir guliu. Turėjau maldaknygę, maldą paskaitau ir vis šaukiuosi šv. Marijos užtarimo, kad tik nepatekčiau gyvas. Granatą pasidėjau šalia. Man čia begulint saulė atsisuko jau į pietus. Taip praleidau dieną ir naktį. Naktį truputį išlindau iš tos savo slėptuvės, nes nugara ėmė drėkti. Prieš rytą kiek pasitaisiau ir vėl įlindau atgal. Pasidarė šalta, nevalgęs, galvoju, nejaugi čia reiks ir numirt, nors aplink visai ramu.

Tik kaip trenkė vienu metu iš kulkosvaidžių, iš automatų, gal už kokių dviejų šimtų metrų nuo manęs. Greit pasistačiau eglutę, pasitaisiau virš savęs samanas. Pašaudė gal penkiolika minučių, jaučiu - virš manęs skrenda kulkos, supratau, kad šaudo į mano pusę. Dabar jau laukiu, kada partizanai užbėgs, tada šoksiu ir kartu su jais mausiu.

Pagaliau šaudymas nutilo. Atėjo vakaras, naktis. Išlindau iš to guolio, atsirėmiau rankomis ir galvoju, kaip čia dabar yra. Pradėjo lietus lyti. Mintys netikusios po galvą vaikšto, įsivaizduoju, kad mano draugus dabar užmušė ir lietus jų kraują nuplauna. Buvo apie pirmą valandą nakties, kai išgirdau šūvius mūsų kaimo pusėje. Praėjo kelios minutės. Visai netoli manęs, kur per kvartalinę eina griovys, irgi tris kartus iššovė. Supratau, kad rusų slapukai duoda vieni kitiems signalus. O pasirodo, tas smarkus šaudymas vyko irgi iš to griovio. Ten toks tiltelis buvo ir kryžkelė, tai ant to tiltelio rusai buvo pasistatę kulkosvaidį.

Po tų trijų paskutinių šūvių išgirdau jau šnekant rusiškai. Ir pulkelis palei griovį nuėjo į Briedžvalkio kaimo pusę. Tada ir aš išlindau iš po samanų, prabuvau per naktį, o ryte vėl įlindau atgal. Vėl praėjo diena ir vėl naktis. Jau trys paros praėjo, valgyt norisi, diržą paveržiau, kad kelnės nesmuktų. Kai pernakvojau trečią naktį, pagalvojau: jei man čia blogumas užeis, nebegalėsiu paeit, taip ir nusigaluosiu tarp tų kelmų. Atėjo vakaras, nutariau ką nors daryt. Perėjau per tą karklynę, išlindau prie linijos, bijau per liniją žengt, o gal saugo. Tada šliaužte peršliaužiau tą liniją, kitą, išėjau per tokį tankumyną į palaukę, kur mano pusbrolis gyveno. Matau, mūsų kaimynas grėbia šieną pabaly, du jo vaikai laksto. Priėjau prie jo ir klausiu:

-    Ar rusai pasitraukė?

-    Ką tik išvažiavo iš kaimo, - sako jis man.

Einu namo. Pamačiau, mama ateina. Žadėjau pareit, o ji, manęs nesulaukusi, eina ieškot. Jau iš tolo matau, skarute ašaras šluosto. Priėjo prie manęs, verkia.

-    Neverk, - sakau, - mama. Aš dar gyvas.

Parėjau į namus. Ji tuoj man valgyt padėjo, bet pajutau, kad valgyt aš nenoriu, tik miegas ima. Truputį užvalgiau, atsisveikinau ir vėl išėjau. Grįžtu į stovyklą, ką tik parėję vyrai. Jie manęs klausia, kur aš buvau. Aš jiems viską papasakojau. Visų nuotaika buvo puikiausia, kalbam, juokaujam... Tuo metu žuvo vienas raguviečių partizanas, o mūsų gyvenimas bėgo toliau ta pačia vaga.

Vadokliuose stribais buvo du broliai Serdikevičiai. Apie 1947 m. iš jų vienas išbėgo iš to stribyno. Tuo metu aš buvau „Žygaudo” būry. Prie tokio eigulio namų sėdim abu prie medžio atsirėmę, kalbamės, aš klausiu, koks naujokas atsirado būry. Jis man sako:

-    Taigi čia stribas, atbėgęs iš Vadoklių. Jo brolis Julius Serdikevičius liko stribyne, o šitas pabėgo ir atbėgo į Keciorio būrį, jį Kecioris priėmė. Ginklą ar jis atsinešė, ar ne, aš nežinau.

Mano brolis Povilas buvo Keciorio būry. Tai ir aš dažnai pas juos nueidavau.

Užėjom kartą Kartanų kaime pas Atkočiūnus keliese, padau-žėm langą. Klausia, kas čia, pasakėm, kad savi. Atidarė duris, įeinam į vidų, pereinam per kambarį, vado pavaduotojas Balys Eglinskas priėjo prie Atkočiūno, tas guli lovoje užsiklojęs, ir sako jam:

-    Gal tamsta mums paaukotumėt kokio maisto?

O Atkočiūnas pakeltu tonu atsako:

-    Aš neturiu maisto! Eikit, kitam gale gyvena komunistas, tegul jum ir duoda maisto...

Eglinskas patylėjo ir kaip suriks:

-    Tu manęs nepamokysi, kur eit ir ko prašyt! - Matau, kad smarkiai supykęs.

O Atkočiūnienė stovi prie vyro galvos. Aš pamačiau, Eglinskas atsisegė dėklą ir traukia iš jo pistoletą. Kadangi jis buvo vado pavaduotojas, turėjo teisę daryt ekstremalius sprendimus, ko mes eiliniai negalėjome. Aš jam tik dunkst per alkūnę:

-    Nereikia, - sakau. - Baly, nereikia...

O Atkočiūnas, kai tik pamatė, kad Eglinskas traukia pistoletą iš dėklo, tuoj antklodę užsimetė ant galvos ir guli. Žmona ėmė gražiuoju prašyt:

-    Vyrai, čiagi jis nieko blogo nepadarė, kad ką pasakė. Dovanokit...

Tas atleido ranką nuo pistoleto, užsisegė dėklą ir - pro duris. Aš apsisukau, sakau, užeisiu pas tą žmogų, kurį skundė Atkočiūnas. Pabeldžiau į duris, iškart atidarė. Įeinu, pasakau labas vakaras.

-    La-la-la-labas v-v-v-vakaras, - vos pralemeno vyras.

Matau, jis jau žodžio nebeištaria. Ką jis žino, ko aš atėjau.

Žmona jo sėdi ant lovos krašto, žiūri pro langą ir verkia pasirėmusi ranka, o vaikai šaukia įsikibę į ją:

-    Mamyte! Mamyte! Mamyte!

-    Kas yra? - klausiu aš jos. - Gal susibarėt, ar kas atsitiko?

-    Ne, nieko neatsitiko, mus tik skundžia, mes bijom. Jei tik kas kur praeina, tuoj mus skundžia partizanams, kad mes pranešam stribams.

-    Kas skundžia? - paklausiau.

-    Tenai, anam gale, - parodė ranka.

Pasirodo, šitie vargšai buvo jų pusininkai, dirbo jų žemę, aniems, žinoma, tas nepatiko, todėl juos ir ėmė skųsti. Priėjo arčiau ir tas vyras, ėmė guostis:

-    Kuo mes kalti, kad mus taip skundžia?

Tai ar daug reikėjo? Būtume išpleškinę tą šeimą ir išėję patenkinti, kad viena komunistų šeima mažiau liko.

Kada grįžom į mišką, Balys ir sako:

-    Matot, kokių žmonių pas mus yra, kokie Atkočiūnai. Ką jie daro? Kaip jie gali taip skųsti žmones tokiam laike? Gerai, kad mes pasitaikėm, kiti gal nebūtų terliojęsi...

Buvo gegužės mėnuo. Mano brolis kartą nuėjo pas Tarulį

Ignasių, pakūrė pirtį, nutarė išsimaudyti. Tarulis turėjo suaugusį sūnų, keletą mažesnių vaikų, kadangi gyveno su antra žmona.

Į pirtį nuėjau ir aš. Atėjo dar du kaimynai. Priėjęs prie tvarto, radau stovintį ten šeimininką, pasisveikinom. Jis man pasiūlė sulos atsigert. Aš geriu tą sulą, šnekam, tik dunkst man nugaron buože, atsigręžiu - ruskis stovi.

-    Pošli! Pošli! - stumia pripuolęs mane ir tą šeimininką kartu prie pirties, o pirtis visai pamiškėj. Nustūmė mus prie pirties, žiūrim - Riabalas ir dar keli kareiviai.

-    Labas, - sako.

-    Labas, - atsakau.

-    Ko čia atėjai? - klausia Riabalas.

-    Pirtin atėjau.

-    Tai renkitės ir maudykitės! - paragino jis mus.

Mes nusirengėm priepirtyje, pradėjom praustis, nors koks ten prausimasis, pusiau išsimuilinę, pusiau nesiprausę vėl greit apsirengėm, nes pajutom, kad čia kažkas negerai. Nors iki namų visai netoli, tik per sklypą pereit, bet Riabalas iškart davė komandą:

-    Į namus neit! Eikit čia, į kambarį!

Su juo, matau, tik keli kareiviai. Supratau, kad kiti išsislapstę po mišką. Sueinam trobon, Riabalas atsisėdo gale stalo, šalia jo trys kareiviai, mes atsisėdom ir sėdim. Mano sesuo dar buvo atėjusi į pirtį. Ji priėjo prie lango, tai kaip suriks Riabalas:

-    Atsitrauk nuo lango!

O per langą matosi aikštė, toliau miškas. Ji nuėjo prie lovos, atsisėdo. Aš supratau, kad sesuo kažką jaučia. Pradėjo temt. Tarytum viskas ramu aplink, gryčios durys atviros. Mes kalbamės, ir tik kaip davė iš automato vieną seriją, kitą, trečią. Riabalas su tais kareiviais pasilenkę puolė į lauką. Ėmė šaudyt raketas, lauke šviesu kaip dieną pasidarė. Kai šovė, mes suvirtom tarp lovos ir krosnies. Atsikėlėm, žiūrim per langus - rusai kieme du lavonus varto: vienas truputį arčiau prie trobos, kitas toliau. Varto ir vis šviečia su „batareikom”, po to eina į kambarį - Riabalas pirmas, kareiviai iš paskos. Įėjo, du vokiškus šautuvus laiko. Ant stalo padėjo vieną šautuvą, iš kitos rankos kitą padėjo, pistoletą vieną padėjo, kitą padėjo, dvi granatas. Rankos jo kruvinos, paprašė užpilt vandens puoduką. Sesuo užpylė vandens. Nusimazgojo rankas, atsisuko į mus ir sako:

-    Jūs sakot, kad banditų nėr. Tai iš kur šitie atsirado?

-    O ką mes žinom?

-    Kaip nežinot? Pas jus jie ėjo.

-    Ką mes žinom, kas kur eina?

-    Jūs viską žinot, jūs man nesakykit, kad nieko nežinot, -perkreipęs žandikaulį iš padilbų ėmė aiškint Riabalas. - Eik arklį atvaryk, - sako jis mano broliui Povilui.

Nuėjo Povilas į namus, atvažiavo su arkliu, sumetė tuos lavonus į vežimą ir išvežė į Vadoklius.

Mano brolis dar prieš tai sakė, kad pro kaimyną praėjo visas būrys partizanų, apie 50-60 vyrų, o šitie užėjo pas Tarulį pasiimt degtinės, kurios buvo užsisakę. O jeigu būtų užėję visi, kas tada?

Kareivis rodo Riabalui ir aiškina, kad jis stovėjęs užsiglaudęs už kampo, kai pamatęs ateinant „banditus”. Kai surikęs kelt rankas, jie rankų nekėlė, o griebėsi už ginklų, tada jis jau nieko nelaukęs šovė į juos.

Su savimi išsivarė ir Tarulytes: Emiliją ir Oliesią (Aleksandrą).

Kada brolis nuvežė nušautus partizanus Vincą Vanagą-Ilgį ir Gvozdą-Lapelį į Vadoklius, stribai juos ištraukė iš vežėčių, numetė ant grindinio ir liepė jam važiuot atgal.

Mes nėjom į namus, pernakt prastovėjom kieme. Kai pradėjo aušt, tada grįžom. Prie pat gryčios, kur Lapelį nušovė, didžiulis kraujo klanas ant žolės, o pieva nuo kulkų tiesiog tokiais brūkšniais nuraižyta.

Buvo įtariama, kad šituos partizanus išdavė tokia Atkočiūnienė (šiuo metu ji mirusi). O buvo taip.

Partizanai Vincas Vanagas ir Lapelis Briežvalkio kaime iš vakaro atėjo pas Tarulį ir paprašė degtinės. Jis degtinės neturėjo, pasiuntė savo mažametę dukterį Oliesią pas Atkočiūnienę, kad ta nueitų nupirkt ir parneštų iš Vadoklių. Atkočiūnienė buvo stambi ūkininkė. Jos vyras - buvęs viršaitis, bet jau miręs. Atkočiūnienė išklausinėjo mergaitę, kam jai ta degtinė reikalinga. Vaikas, nieko blogo neįtardama, ėmė ir pasakė, kad partizanai prašė. O žmonės apylinkėje kalbėjo, kad Atkočiūnienė buvo sutarusi neva su Riabalu pranešt apie partizanus su ta sąlyga, kad jis jai iš anksto praneš, kada atvažiuos jos vežt į Sibirą.

Kai žuvo Vanagas ir Lapelis, netrukus ir prisistatė Riabalas su savo stribais pas Atkočiūnienę išvežt jos į Sibirą. Tada ji Riabalui ir sako:

-    Juk tu žadėjai pasakyt, kai veš į Sibirą...

Riabalas jai atsakė:

-    Tai aš ir sakau tau, kad jau vežu...

Partizanai manė, kad Taruliai pranešė apie tai, norėjo eit ir sušaudyt, bet mano sesuo Vlada juos sulaikė nuo to žingsnio, įrodė jiems Tarulių nekaltumą. Jeigu ne ji, tikrai būtų buvusi nekaltai sušaudyta visa Tarulių šeima.

P a s t a b a. šis kaltinimas Atkočiūnienei gali būti ir visai nepagrįstas. Reikėtų nuosekliai peržiūrėti to meto Vadoklių MGB ataskaitines arba operatyvines bylas, esančias KGB archyvuose. Žinant anų laikų buvusių MGB operatyvinių darbuotojų klastą ir jų sukurtas operatyvines legendas, jokiu būdu negalima apkaltint žmogaus išdavyste, kad ir kokie dideli įtarimai kiltų. Nereikia užmiršti, kad tada visi tikrieji išdavikai turėjo savo tikras ir netikras legendas protui apdumti ne tik kvailiams, bet ir labai protingiems, didelę gyvenimo patirtį turintiems žmonėms. - R.K.

Registravausi aš 1948 metais. Tai buvo paskutinė amnestija. Susitarėm su Žygaudu, kad, išėjęs iš miško, padėsiu jiems, būsiu ryšininku.

Nuėjau į Vadoklius, klausiu, ar yra tas, kuris registruoja. Pasakė, kad nėra. Atėjo kitas stribas, toks Rimavičius (jį prie Šilų nušovė), su tokia nugenėta lazda, maniau, kad jau mane muš. Pakviečia į kabinetą. Įeinu, ruskis sėdi juodais plaukais, toks Tvoragas, pasiūlė atsisėst. Jis man kažką sako rusiškai, aš jam rodau, kad rusiškai nesuprantu. Pakviečia vertėją. Tada per tą vertėją klausia:

-    Kur buvai ligi šiolei?

-    Pas tėvą dirbau, - sakau aš jam.

-    O kur tu buvai, kai kareiviai gaudė po miškus?

-    Aš miške nebuvau, - teisinuosi.

-    Kaip tai? Tiek laiko nesiregistravai ir dar sakai, kad nebuvai miške...

-    Nebuvau, - ginuosi. - Namuose po klėtim turėjau išsikasęs bunkerį, kai kareiviai užeidavo, įlįsdavau į jį.

-    Ar tikrai? O ginklo kodėl neatnešei?

-    Taigi sakau, kad aš jo neturėjau...

-    Na, gerai...

Išrašė pažymėlę, uždėjo antspaudą, sako:

-    Gali eit namo.

Aš atsikėliau, dėduosi kepurę ant galvos, o tas Tvoragas man ir sako:

-    Ginklą turėtą paslėpk, kad nei pats, nei mes nerastume. Jei turi brolių, pasakyk, kad jie registruotųsi. Matai, kad šaudo, iššaudys visus, kas iš to... Draugų gal turėjai miške, jiems pasakyk, kad eitų registruotis...

Taip ir išėjau. Bet po to jau kas dešimt dienų reikėdavo eit į Vadoklius ir registruotis.

Verbuot neverbavo, bet kai nueidavau, tai Riabalas vis pakalbindavo:

-    Kodėl tu tiek laiko laukei? - Ir žiūri į mane. Kartą išsiėmė nuotrauką, rodo ir klausia: „Ar pažįsti tą mergaitę?”

(Tą nuotrauką rodė ir broliui Povilui.)

-    Nepažįstu. Kaip aš ją pažinsiu iš užpakalio, - bet matau, kad tai mano sesuo Vlada.

Kur jie rado tą jos nuotrauką - nesuprantu, gal kur nors bunkery pas partizanus. Kai mato, kad aš ginuosi, tada jau ima įrodinėt:

-    Taigi tavo sesuo... Tu gerai įsižiūrėk.

Aš dar pažiūriu.

-    Nepažįstu, - sakau aš jam.

-    Tu pažįsti, tik nesakai. - Atidarė stalčių ir įmetė atgal. Po to jis vėl klausia:

-    Tai kodėl nėjai rusų kariuomenėn?

-    Bijojau, - sakau aš jam.

-    Matai, ant svetimo by... norėjai rojun nujot, - atšovė man Riabalas.

Daugiau jis manęs ir nebeklausinėjo, paleido į namus.

Apie Riabalą aš žinojau ir daugiau kai ką, žinojau, kad jis ir pas mano tėvus užeidavo, mūsų namus labai sekė. Žiūrėk, tamsi naktis, lietus lyja, šalta, o čia - kaip perkūnas iš giedro dangaus kariuomenė su stribais užgriūna sodybą.

Mama iš rankų rožančiaus nepaleisdavo, meldė Dievą ir prašė jo palaimos. Kartą toks atsitikimas buvo, gal ir čia jos maldos išgelbėjo.

Atėjo septyni partizanai. Aš turėjau išsivaręs gero ruginio „samagono”. O buvo ruduo, žemė pažliugusi nuo drėgmės. Užėjo jie visi sulyti, tuoj susėdo už stalo, aš atnešiau „samagono”. Buvo sesuo Vlada, ji valgyt paruošė, iš Miškinių kaimo buvo atėję du kaimynai: Bujokas Maniukas ir Alfonsas Smetona. Mes su broliu pasikeisdami vis išeinam į lauką pasaugot, kad kas neužeitų, nors ką tu pastebėsi tokią tamsią naktį, jei ir prieis arti trobos. O man tokia nerami nuojauta, kad čia gali kažkas negero atsitikti. Paprašiau Žygaudo išeit į lauką ir trumpai pasikalbėt. Išėjom į kiemą, aš jam ir sakau:

-    Žygaudai, mūsų namai labai sekami, būkit geri, neužtrukit ilgai. Mes tai mes, bet gaila tėvų senų.

-    Gerai, Aleksai, - pasakė Žygaudas. - Nebūsim ilgai.

Grįžom į vidų, aš dar atnešiau pusę litro, jie susipilstė į stikliukus, išgėrė, atsistojo visi, brolis mano dar sermėgą jiems davė, ir išėjo link Bielevičiaus namų į mišką. Mes juos dar palydejom iki miško, grįžom ir nuėjom prie klojimo į pastogę ant šieno. Atsigulėm, lietus lynoja, atbėga sesuo Vlada ir sako:

-    Kelkitės, garnizonas apstojo namus.

Tik nušliaužėm nuo šieno žemyn, o čia jau ir kareiviai, automatus į mus atkišę. Nuvarė gryčion. Lempa dega, už stalo Riabalas sėdi ant suolo, į mane pažiūrėjo, aš su baltiniais, dar pasirąžiau, šalta, kaip suriks:

-    Tu bandite! Svolač!

Brolis ant suolo irgi atsisėdo. O Riabalas sėdėjo sėdėjo, žiūrėjo žiūrėjo, Vlada pasiūlė alaus.

-    Nenoriu, - atrėžė Riabalas. - Banditai čia gėrė, o tu siūlai man gert iš tos pačios stiklinės.

Tai va koks sekimas buvo. Po to, kai nueidavom į Vadoklius registruotis, Riabalas vis pagrasindavo:

-    Mes žinom, kad pas jus banditai užeina. Atsiminkit! Rasim, neliks jūsų, neliks nieko... Iš jūsų ir jūsų namų liks tik dulkės ir pelenai. Jūs nesakot, ginatės, bet mes viską žinom.

Per visus partizanavimo metus nė karto neteko nueit į jokį jaunimo pasilinksminimo vakarėlį. Išėję vakarais į miško palaukę, girdėdavom jaunimą dainuojant, armoniką grojant. Per tuos metus aš ir degtinės nė stiklelio neišgėriau. Ir žiemą, ir vasarą miegodavom lauke. Vasarą pasirenkam kokį eglynėlį, nors miške visur vabalai pjauna. Pavasarį, jeigu sulai prasigręži, išsikapoji medy griovelius, kad greičiau pribėgtų, tai vieną kartą atsigersi, o kitą kartą bijok prie to medžio ir prieit, gal jau rado čekistai. Patykos ir nukeps vietoj.

Nors mes jokių mokslų ir nebuvom baigę, bet partizaninės kovos patirtį turėjom didelę. Rusai buvo gudrūs, bet mes juos dažnai pergudraudavom. Gyvenimas neduok Dieve koks sunkus buvo. Dieną būrys pačiam kvartale stovėdavo, o sargybiniai po du ant linijos. Nemanykit, kad taip va paprastai ant linijos atsistoji ir stovi. Užsimaskuoji, kad tik pro eglutes kur galvą galėtum iškišt, per žiūronus pažiūrėt į vieną pusę, į kitą, pasižvalgai ir vėl lauki ausis ištempęs, ar kas kur nesušlamės.

Kartą taip bestovint prie kvartalinės, pasigirdo serija pamiškėje. Tuoj visi sustojo, pasiruošė ginklus. Vadas sako:

-    Vyrai, pasiruoškite, gali būti miško „valymas”. Sunaikinkit laužavietę, surinkit popierius. Nežinai, kada užklups.

Pasikėlėm ir einam. Išėjom per kvartalinę, priėjom liniją. Vadas davė nurodymą man ir kitam partizanui išžvalgyt miško pakraštį. Paėjom abu, priėjom arčiau linijos, suklaupėm, alkūnėmis atsiremdami prišliaužėm per žoles, vieną pusę patikrinom, kitą - jokio įtarimo, kad kas būtų. Sugrįžom atgal, pasakėm, kad viskas ramu, nieko nesimato. Tada visas būrys priėjom prie tos pačios linijos, išsiskleidėm plačiai, sustojom, vadas ramiai sukomandavo: „Dabar visi koja kojon staigiai pereisim liniją”. Taip pagal vado komandą tik ženkt ženkt ženkt ir perėjom. Mat jeigu bėgsi arba būriu eisi, matysis, kiek pereina, o kada vienoj linijoj ir žengi koja kojon, iš šono žiūrint atrodo tarytum vienas žmogus eitų, priešui sunkiau suskaičiuoti, kiek vyrų peržengė liniją.

Perėję liniją, pasisukom į šoną, dar kiek paėję sustojom. Vadas iškart davė nurodymus:

-    Jeigu užeis rusai, išsidėstysim ir lauksim. Prisėlinsim kiek galima arčiau, visi trenksim į juos, kelsimės ir - pirmyn. Su jais mes nesikausim, nes neturim tiek šaudmenų. Jei pradėsim kautynes, jie mus tuoj apsups. Jiems nesvarbu, kiek jų kareivių žus, jiems svarbu mus sunaikint, tokia jų taktika. Dabar visi pakentėkit, nerūkykit, būkim pasiruošę. Prasiveržę pro vieną jų bangą, kiek paeisim ir lauksim kitos, prasimušę pro antrą, galim laukt trečios. Šitaip mes jų daugiau išmušim nei jie mūsų. Svarbu sulaukt vakaro, o tada galėsim „duoti fugą” 10-20 kilometrų, tegul tada jie mums papučia į subinę.

Tokia buvo partizanų taktika. Su rusais tada taip ir neteko susidurt, nors pasiruošę mes jau buvom viskam.

Sugulę partizanai aplink laužą, laužas išblėsęs. Guli vyrai susirietę, rankas tarp kojų susikišę, žiemos metas, šaltis 25 laipsniai, danguje žvaigždės mirga. Po vieną sargyboje vaikšto aplink, pastovi, klausosi, o žiemą tokiam šalty medžiai sproginėja - pokšt pokšt, kartais pasigirsta, kaip vilkai sukaukia. Vienas vienam miško gale, kitas kitam atsiliepia. Vyrai miega, šalta, kiti atsikėlę trepsi vietoje, daužo kojas, nes kojos tirpsta nuo šalčio. Va koks buvo gyvenimas.

Nebuvo man skirta mirti. Šitaip kovojo basakojai Lietuvos artojai, mokyti ir nemokyti už Tėvynės ir savo laisvę. Jų nebaugino nei prastas apdaras marškonis, nei juoda duona. Jie nepaisė pavojų, aukojo savo gyvybes už gimtą žodį, už sesių rūtų darželius, dargi ir už tuos, kurie traukė nuo šakutės sūrio ar mėsos gabaliuką iš alpstančio piemenėlio burnelės.

Ne kartą buvom užėję su draugais pas tą stambų ūkininką, kuris kažkada nerado vietos kambario kampe man pamiegot piemenaujant ir maitino kaip šunelį. Aš išlaikiau savyje jo kietaširdiškumą, nepasakiau savo bendražygiams, kad kartais jo nenuskriaustų, duodamas jam suprast, koks turi būti lietuvis, kaip turi mylėti savo artimą.

Užaugau gausioje, Dievą mylinčioje šeimoje. Nuo pat vaikystės patyriau daug vargo, išmokau dar jaunas būdamas atskirti blogį nuo gėrio, labai mylėjau tėvus, mamos vardą dar ir dabar tariu su ašaromis akyse, prisimenu jos nemigo naktim suverptus linus, išaustas gražiausias drobes, pasiūtus baltinius...

Kada išėjau iš miško ir prisiregistravau, nė vienos nakties namuose nemiegojau, kad neišvežtų į Sibirą, palaikiau ryšį su „Žygaudo” būriu. Nebuvo ramybės nei miške, nei namuose, nes nežinai, kas tavęs laukia: Sibiras ar stribo kulka.

Vienas mano draugas išvažiavo į Klaipėdą. Šiaip taip per tokį komunistėlį gavau pažymą iš kolūkio, pamėginau savo laimę. Pirmą kartą gyvenime išvažiavau traukiniu, pinigų turėjau tik kelionei, nes tėvai irgi neturėjo iš ko duot - dvi seserys kalėjime, marti, reikėjo siųsti siuntinius, anūkus išlaikyt. Pasiėmęs kilogramą lašinių, išvažiavau į nežinomybę. Tai buvo 1950 metais.

Klaipėdoje kur eisi, visur vien rusai, niekas neregistruoja, liepia dingt „banditui” iš akių. Kol neregistruotas, darbo negausi. Bevaikštant nuplyšo pusbatis, negi reiks basam vaikščioti. Ačiū Dievui tą pačią dieną radau panešiotą kaliošą, kaip tik ant tos kojos. Ir vėl laimingas einu toliau, bet apie grįžimą net negalvoju. Dirbau atsitiktinius darbus, kad prasimaitinčiau. Galiausiai už kyšį priregistravo. Įsidarbinau statyboje. Glėbelį malkų, eidamas į namus, parduodavau, nusipirkdavau duonos. Eilėje reikėdavo išstovėt po tris valandas, ne visiems jos ir užtekdavo. Vaikai verkdavo eilėse, negavę duonos, buvo graudu žiūrėt. Supratau, kad, smarkiai dirbdamas ir valgydamas tik sausą duoną, ilgai negyvensi. Įstojau į vairuotojų kursus. Juos baigęs, įsidarbinau Lietkoopsąjungos prekybinėj bazėj, kurioje išdirbau 26 metus. Vien dėl to, kad buvęs miške, iš darbovietės negavau jokių lengvatų, net talono šaldytuvui pirkti neskyrė profsąjunga. Kai Klaipėdos bažnyčios klebonas su pareiškimu nuėjo į vykdomąjį komitetą, kad Bitiną patvirtintų Klaipėdos katalikų bažnyčios tikinčiųjų bendruomenės pirmininku, vykdomojo komiteto pirmininkas pasakė:

- To bandito tikrai netvirtinsiu!

Taip komunistai man keršijo už tai, kad aš, paprastas basakojis kaimo bernas, nesusiviliojau jų siūlomais šėtoniškais pažadais, likau ištikimas Dievui ir Tėvynei.

Pasakoja HENRIKAS VANAGAS-„PAPARTIS”

Užrašyta Šiluose
1990 09 03

Gimiau 1930 m. Sodeliškių kaime, Šilų parapijoje, Panevėžio rajone.

1945 m. sausio 18 d. nuo Ukmergės atėjo sužeistas Riomelis-Četkauskas iš „Žaibo” būrio. Jis visą žiemą pas mus išgyveno. Iškasėm bunkerį ir laikėme jį paslėpę. Riomelis buvo desantininkas, iš Vakarų.

1945 m. sausio 19 d. Juodgiryje rusų kariuomenė apsupo ir užpuolė Žaibo vyrus. Žuvo apie 40 partizanų. Sauliūnas-Saturnas ir Plienas išbėgo iš apsupimo į Pienių kaimo pusę. Čia rusų nebuvo. Abu pasiėmė arklį ir su kulkosvaidžiais - atgal į mišką, pralaužė apsupimo žiedą iš užnugario, tada partizanai ir išsiveržė iš apsupimo.

Netoli ežero Šapio kaime stovėjo daržinėlė. Tą vietą vadino Meškaverte. Čia taip pat rusai apsupo partizanus juodgiriečius. Žuvo Vaclovas Baniulis iš Balelių kaimo ir Kostas Rimavičius iš Kastantinavos kaimo. Nuo Šilų Bučinskas iš Užubalių kaimo ir Juozas Bujokas pasidavė gyvi, bet rusai juos vietoje sušaudė.

Tą 1945 m. žiemą su Riomeliu pas mus bunkeryje slėpėsi dar du partizanai. Pavasarį jie išėjo į mišką, tada jau Žaibas vadovavo.

Vincas Vanagas iš Šilų, Vladas Bitinas iš Briedžvalkio kaimo, broliai Dominykas, Mykolas, Jokūbas, Antanas Maseliai -šitie visi vyrai išėjo į partizanus ir susirinko 1945 m. balandžio mėnesį. Birželio mėnesį „Žaibo” būryje buvo jau per 40 vyrų. Šitam būriui tuo metu priklausė Taujėnų miškas - Juodgiris -už Traupio Girelės miškas ir Šilagalis iki Šapio. O pusė Šilų -jau Keciorio būriui.

Ne vieną kartą teko sutikti skrebus. Ir visados apkumščiuodavo. Kartą Vadoklių skrebai Riabalas, Didenka ir Loginas sutiko mane ir nei iš šio, nei iš to ėmė mušt.

Miške man neteko slapstytis, visą laiką aš buvau partizanų ryšininkas ir gyvenau legaliai.

Mano brolis Antanas Vanagas-Papartis, gimęs 1927 m., buvo partizanas, žuvo 1946 m. sausio 18 d.

Pas Bujokus Kartanų kaime buvo apsistojęs visas „Žaibo” būrys. Naktį nuo Raguvos link Vadoklių ėmė važiuoti sunkvežimiai. Partizanai suprato, kad kažkas bus, bet nesislėpė.

Ryte, vos pradėjus aušti, pamatė, kad jau laukai rusais nutvinę, nuo Lėno jau užstota. Tada jie pasitraukė į Kakošniko raistą prie Šilų. Rusai tuo metu jų nepastebėjo. Šalčio nebuvo, ežeras buvo neužšalęs. Vyrai brido iki juosmens per upę, o brolis sumanė eit per tiltą. Ant tilto stovėjo rusai. Prisileido kiek arčiau ir atidengė ugnį iš kulkosvaidžių. Peršovė jam vidurius. Atlėkė „Žaibo” vyrai ir pasiėmė su savimi. Kiek pasinešė, paguldė po eglutėmis, paliko dar jam granatą vieną. Žaibas nusivilko kailinukus, užklojo. Perbridę per upę, vyrai išgirdo granatos sprogimą.

Kada rusai brolio kūną atvežė į Lėną ir pametė ant žemės, skrebai lakstė ir keikė jį, kad jis dar penkis rusus ir skrebus užmušė susisprogdindamas. Kai brolis žuvo, jo slapyvardį Žaibas man davė, todėl toliau aš vadinausi Paparčiu.

Kartą pagal pylimą (kur buvo tiesiama geležinkelio linija) Žaibas eina mišku į Dimblio pusę. Dimbly (pelkėje) partizanai turėjo pasidarę statines ir įsileidę jas į dumblą, ten slėpdavosi nuo rusų.

Prieina liniją kvartalinę, mato, guli rusai su kulkosvaidžiu. Vienas rusas atsistojo ir ėmė moti ranka, kad partizanai nebijotų ir drąsiai eitų per liniją. Taip jie tą liniją ir perėjo, visi sveiki ir laimingi.

Visokių tų rusų buvo, bet žiauriausi ir baisiausi buvo tai vietiniai - skrebai.

Mūsų apylinkėse geras partizanų ryšininkas buvo Vaclovas Adomonis iš Sodeliškių kaimo, partizanės Vincės Adomonytės-Kunigaikštytės brolis.

Jos brolį Antaną Adomonį (g. 1923 m.) paėmė enkavedistai Vadokliuose, bet jis iš jų pabėgo ir išėjo į mišką, į „Žaibo” būrį. Žuvo Varlėnų kaime.

Šiuo metu dar tebegyvena Juozapas Adomonis už Traupio miške, o kitas - prie Ukmergės.

1949 m., kada buvo sunaikintas „Žaibo” būrys, jo likučiams vadovauti pradėjo Petras Sinkevičius-Ąžuolas. Tai jau po Stasio Bareikos-Krieno ir po Vermachto žuvimo.

Visa tai įvyko po susirėmimo su enkavedistais Kvyriškėse. Tada žuvo Stasys Bareika-Krienas ir susisprogdino Vingrys.

(Pastaba. Tai viena iš Žaibo žuvimo versijų. -R.K.)

1949 m. gegužės 15 d. žaibiečiai miške stovykloje šventė Zofijos vardadienį. Buvo numatę eiti į Šalnų kaimą ir visi išėjo, o Žaibas karščiavo ir liko stovyklos palapinėje. Anksčiau ten buvo 15-tas kvartalas. Su Žaibu liko Kostas Bareika, Stasio Bareikos-Krieno brolis. Jis nebuvo partizanas, tik paprasčiausiai buvo išbėgęs iš namų ir slapstėsi. Ginklo jis neturėjo. Kada visi kėlėsi į Šalnas, Kostas prašė brolio Stasio, kad tas jam paliktų pistoletą. Ar Stasys jam tą pistoletą paliko, ar ne, - šito aš nežinau. Tai girdėjo partizanai Jonas Bernatavičius-Rasputinas, Miknevičius.

Kada žuvo Žaibas, kitą dieną atbėgo skrebai iš Taujėnų. Visur ieško, verčia ir šneka, kad turi būti Žaibas nušautas. Iš kur jie sužinojo apie tai?

Po Žaibo būrio vadu paskyrė Vermachtą, o kai šis žuvo, vadovavo Krienas.

Kvyriškių vienkiemyje buvo padaryta alaus, sukviesti partizanai. Kvietė ten ir mane nueit. Purlys, kur be rankos, pasikinkė arklį ir ten nuvežė alų kartu su Kostu Bareika iš Adomonytės tėviškės, kur gyveno tie Purliai. O Adomoniai buvo išvežti į Sibirą.

Susirinko partizanai, geria alų, kalbasi, o Kostas kažkaip įtartinai vis žiūri ir žiūri į laikrodį, vadinasi, kažko laukia. Apsimetė, kad girtas, nelipo ant aukšto, o atsigulė ant žemės. Arklys nukinkytas, vaikšto po kiemą Bareikienė-Kunigaikštytė, Anelė Juzukėnienė-Liūtė, dar kelios moterys.

Rusams, matyt, kilo įtarimas, kad čia tik vienos moterys, nė vieno vyro. Tada vienas ruskis ar skrebas ėjo gryčion pažiūrėt, kas ten viduje. Tik kišo nosį, o Sinkevičius iš kulkosvaidžio - ir paklojo vietoje. Užvirė mūšis. Tada Kostas pašoko ir suriko:

- Stasiuk, broliuk, nebėk, tau blogai nebus.

Bet kai sujudo, per stogą granatos tik skrenda ant kiemo.

Šiuos Kosto žodžius visi gryčioj buvusieji partizanai girdėjo. Bet Stasys nepasiliko, bėgo kartu su visais. Stasys nebuvo parsidavęs rusams, kovojo nuoširdžiai ir teisingai, todėl brolio Kosto nepaklausė. Maždaug už 50 metrų nuo gryčios krito Stasys, o Kostą paėmė gyvą. Kitą dieną, sekmadienį, Vienuolį bunkeryje sunaikino. Manoma, kad ten taip pat Kosto išdavystė.

Tiesa, per susišaudymą pas Bareikas žuvo ir tas be rankos aludaris, jo gyvo neėmė, nušovė vietoje.

Rusai atsivedė Karolį Bitiną (miręs) ir liepė jam eit į daržinę ir pasakyt likusiems gyviems partizanams, kad pasiduotų. Bitinas ėmė atsikalbinėt ir spyriotis: „O gal kas yra, dar nušaus...” Tada jį per prievartą įstūmė daržinėn skrebas. Tik įėjęs, jis pasakė: „Kas gyvas, pasiduokite”. Purlys gulėjo ant šieno ir pakėlė galvą, o skrebas, nieko nelaukęs, paleido seriją į jį iš automato.

Sekmadienį prie Šilų Vienuolio bunkerį sunaikino, o pirmadienį Nibragalio vienkiemy du partizanus bunkeryje užmušė.

Tada dar kelis vyrus areštavo. Šiuo metu dar tebegyvena Petras Juodis prie Vadoklių kelio Šiluose (Krikštaponytės vyras). Jis buvo suvestas į akistatą su Kostu. Juodis ginasi, o Kostas aiškina savo - taip, kaip iš tikrųjų buvo.

Vėliau Kostą išvežė į Sibirą.

Ten, kur žuvo Vienuolis, Rugelis, buvo sanitarinis bunkeris sužeistiesiems.

Pečiukėną iš Vėjeliškių ir Rašalą iš Pagirių sušaudė patys žaibiečiai. Abu jie buvo Žaibo ryšininkai, parūpindavo maisto, bet tas jiems, matyt, greit įgriso, pasinaudodami padėtimi, pradėjo užpuldinėti nekaltus žmones, ėmė plėšikauti. To Žaibas nepakentė ir už tokius darbelius abu sušaudė. Žaibas iš viso nepakentė savivalės, o ypač kada partizanai arba ryšininkai imdavo savivaliauti.

Kiek žinau, su Stasiu Bareika-Krienu jis gerai sugyveno. Va Kostas tai jau buvo truputį įtartinas.

Už Žaibo galvą rusai skelbė premiją 40 tūkstančių. Už Vladą Spurgį-Šaltį žadėjo taip pat premiją 10 tūkstančių.

O būdavo taip: tie, kurie tikėdavosi gauti daug pinigų už partizano išdavimą, išduodavo, o kad nereiktų išdavikui išmo-keti žadėtosios sumos, ateidavo naktį patys skrebai ir nugalabydavo „laureatą”.

Per mane partizanai palaikydavo ryšius, tekdavo nešioti laiškus.

Kartą per Varlėnų kaimą iš Tautvydo nešiau laiškus Sinkevičiui -Ąžuolui, nes Žaibas jau buvo žuvęs. Žiūriu, atlekia skrebai.

-    Ei! Kur eini?!

-    Einu pas Vincą Bitiną arklio, - atsakiau.

-    Tai kaip pavardė?

-    Vanagas, - atsakiau.

-    Na, tai eik!

Ir nuėjau. O su savimi turėjau tris laiškus, kuriuos nešiau paslėpęs batuose. Įsivaizduokite, kokį „kepsnį” šitie skrebai iš manęs būtų padarę, jeigu būtų radę tuos laiškus.

Tada atėjo Vladas Spurgis-Šaltis iš Alančių, Mykolas Spurgis-Širšilas ir Tautvydas-Mykolas Janulis.

Su Spurgiais mes buvome pažįstami, o Tautvydą aš tik gal porą kartų buvau matęs miške, nežinojau, kas jis per žmogus. Tik prisės ir iš karto pradeda melstis.

1949 m. pabaigoje lauke prie gryčios iškasėme bunkerį, įlindimą padarėme iš vidaus. Po kiek laiko Tautvydas ir sako:

-    Važiuosiu štaban, pas Žygaudą į Lėną.

Ir išvažiavo. Grįžta, atsiveža kažkokį karininko uniforma vyrą ir pristato jį kaip visos Lietuvos partizanų vadą: Lukšys, su dviem slapyvardžiais: Tėvas ir Žalias Velnias, šviesiaplaukis.

Tik įėjęs į gryčią, šitas karininkas klausia mano mamos:

-    Ar klauso mano kareiviai? Negeria? Niekur nevaikšto?

Motina sako: „Klauso, niekur neina...”

Iš tiesų šitie „kareiviai” ir išgėrinėdavo, ir pavaikštinėdavo po apylinkes, bet kai mama patvirtino, kad jie taip nedaro, tada jau nieko nesakė.

Lukšys pas mus pabuvo tris savaites. Tautvydas vėl pasiėmė arklį ir išvežė šitą „vadą”, pasilikusiems abiem Spurgiams įsakė iš namų niekur nekelti kojos. O šitie - kai tik išvažiavo - iš karto išlėkė į savo tėviškę.

Kitą rytą ir apsupa mūsų namus. Atlekia rusų garnizonas iš Ramygalos ir iš Vadoklių garnizonas su skrebais.

Aš dar pasikinkiau arklį, norėjau važiuoti vežt iškirstų medžių iš Alančių miško, matau, jau pilna rusų. Man tik: „Stoj! Stoj!” Supratau, kad čia jau nebe juokai.

Iš karto ėmė klausinėt, ar yra banditų. Aš sakau, kad nėra. Ėmė daryt gryčioj kratą. Vertė, vertė viską aukštyn kojom, net dulka. Ateina vienas skrebas ir liepia man arklį varyt kieman. Įvažiavau į kiemą. Liepė nukinkyt. Nukinkiau, įvedžiau gurban. Ėmė klojimą krėst. Visus šiaudus per rankas išvarė laukan, bet bunkerio nerado. Po šaline grindinys buvo akmenim išklotas. Tai kaip beda, durtuvai ir atsitrenkia į akmenis. Nutarė, kad toj vietoj yra bunkeris. Ėmė lupt akmenis. Vienas skrebas pradėjo mušt mane, paskui ir kojomis spardyt. Ir vis klausia:

-    Kur banditai?!

-    Nežinau, - sakau aš jam.

Kai gerai apkūlė šitas skrebas, atlėkė leitenantas, čiupo grėblį ir - grėbliu man. Daužo ir vis klausia, kur banditai. O aš nieko daugiau nekalbu, tik „nežinau”, ir gana.

Kadangi jau buvo pavakarys, man tokia mintis sukasi galvoje: ar tik jie nesušaudys manęs. Leitenantas taip ir pagrasino:

-    Sušaudysim.

Aš jam atrėžiau:

-    Šaudykit!

Nusivarė į Taujėnų mišką. Apsupo iš visų pusių ir liepia bėgti, o aš stoviu kaip įbestas. Jie stumia mane, bet aš vis vien stoviu. Tada vėl ėmė mušti, daužyti, spardyti. Vos ant kojų bepastovintį varo vėl į namus, iš visų pusių kumščiuodami. Parvarę į namus, uždarė klėtyje. Per plyšį žiūriu ir matau, kaip rusai su skrebais iš gryčios tempia lašinius, dešras. Ateina skrebas ir sako:

-    Einam gryčion.

Ateinam gryčion. Stalas rusų apsėstas. Ir vėl tas pats klausimas:

-    Kur banditai?

Aš vėl tą patį: „Nežinau”.

Riabalas sako (jis buvo Vadoklių skrebų viršininkas):

-    Eik čionai!

Rodo jis man įlindimą iš virtuvės į bunkerį:

-    O kas čia?

Aš jam ir sakau:

-    Tai jeigu jūs žinot, kur bunkeris, kam tada mane mušat?

Bunkeris buvo tuščias, tik patalynė. Ir šautuvą rado. Surašė kažkokį protokolą, bet manęs daugiau jau nebemušė. Vėliau už tą šautuvą mane rusai nuteisė mirties bausme, kadangi pagal numerį nustatė, kad tas šautuvas priklausęs Rimavičiui, skrebui. Jie teigė, kad tą skrebą aš nušoviau. Tuo metu žaibiečiai nušovė septynis skrebus, tarp jų žuvo ir Rimavičius. Supratau, rusai žinojo, kad mūsų namuose yra bunkeris, tik nežinojo, kurioj vietoj.

Aš tik vėliau sužinojau, kad tada Mykolas Janulis paėmė Stasio Grigo arklį ir vežė tą karininką. Ar čia tik ne Grigo buvo išduota, kad pas mus slapstosi partizanai. Visa apylinkė jo privengė, žinojo, kad jis mėgsta pašnipinėti. (Grigas jau miręs.) Kita vertus, tą galėjo pasakyt ir Janulis arba pasiųst specialiai Grigą, kad ant jo nekristų įtarimas. Man dar nesuprantama, kodėl Janulis, išveždamas Lukšį, neėmė mūsų arklio, o nuėjo ir Grigo paėmė. Gal tuo metu jis ir pasakė Grigui?

Vėliau girdėjau žmones kalbant, kad tas karininkas Lukšys buvęs atsiųstas iš užsienio, po to vėl grįžęs į Vakarus. Greičiau tai tik akių apdūmimui visa ši versija buvo sugalvota pačių enkavedistų.

Janulis Mykolas-Tautvydas pas mus bunkeryje gyveno nuo 1949 m. lapkričio iki 1950 m. kovo. Dažnai meldėsi, poteriavo.

Kartą iš Taujėnų atbėga Petras Sinkevičius-Ąžuolas sužeistas. Tautvydas pasisodino jį už stalo, pasiūlė išgert degtinės, bet Ąžuolas negėrė, tik pasakė:

-    Čia pas jus atsirado kažkokia „Šluotos” partija. Jeigu jūs jų nesutvarkysit, mes ateisim ir sutvarkysim. Tada ir jums čia neliks vietos.

Tautvydas sako:

-    Tada mes patys susitvarkysim.

Kitą dieną Tautvydas su abiem Spurgiais ir išėjo. Nuėjo ir apkūlė Mulevičiuką, Narbučiuką, Zakarauskiuką. Tai „Šluotos” partijai priklausė dar Žanas Vaičiūnas (gyvena Širvintose, dirbo eiguliu kolūky, buvo teistas).

Nors jau buvo pranešta apie šitą Vaičiūną ir skrebams, bet jie jo vis dar nelietė, galvojo, kad jį dar priims partizanai, o ten jis galės juos išdavinėti; jie pažadėjo, kad jam už tuos plėšikavimus bus dovanota.

Nuėjo Vaičiūnas pas Rudzienę ir klausinėja, kur čia jam suradus partizanus, o Rudzienė sako: „Kaipgi aš jam sakysiu, kur partizanai, nes partizanai patys jau jo ieško, o jis tai to nežino”.

Rudzienė gyveno Briedžvalkio kaime ir buvo partizanų ryšininkė.

Janulis Mykolas-Tautvydas į jokias kalbas apie partizanus nesileido, tik daineles niūnuodavo ir maldaknygę skaitydavo.

Spurgiai jį vadino „ponas vade”, tai maniau, kad jis ir buvo jų vadas.

Kiek teko girdėti, su žmonėmis kaip nors žiauriai nesielgė, visur stengėsi būti mandagus.

Pas Motiejų Šviežiką buvo bunkeris, kur slėpėsi Burbulis. Ten nuėjo Tautvydas ir sako:

- Yra atėję į svečius nauji partizanai, nori susitikti su apygardos vadu.

Atsivedė jis tuos „partizanus”. Šviežikas su jais kalbėjosi. Jis man sakė, kad tie „partizanai” jam buvę labai įtartini - rausvais veideliais, putliom rankutėm, uniformos ir ginklai žvilga.

Jie pašnekėjo su Šviežiku ir kartu su Tautvydu nuėjo prie bunkerio. Netrukus Šviežikas išgirdo automatų serijas, - pasirodo, ne partizanų, o provokatorių būta. Ir Burbulį paėmė gyvą.

Po šio incidento 1950 m. partizanai Ipolis Mulevičius iš Šilų, Kazys Mackevičius iš Raguvos, Žalkauskas iš Balelių, Daniūnas, Čeberekas iš Balelių pradėjo ieškoti Tautvydo.

Kitas atvejis buvo, kai dar gyveno Žaibas, kai dar Tautvydas nebuvo paskirtas vadu, dar Vienuolis buvo gyvas.

Alantėse pas Mikalajūną užėjo skrebai, o gryčioj buvo partizanai. Jie išlakstė per langus, o Tautvydas niekur nebėgo, tik po serbentų krūmu palindo ir tupėjo. Po to aiškinosi, kad jo nematę. Kaip galėjo nematyti, jei ne tik gryčioj, bet ir lauke enkavedistai visus pašalius iškratė ir išbadė...

Sodeliškių kaime žaibiečiai sušaudė Krikščiūnienę ir jos sūnų Maniuką. Kadangi partizanai jau įtarė, kad jie dirba rusams, atėjo persirengę rusiškai ir ėmė jų prašyti, kad padėtų miškinių ieškot. Krikščiūnas ir sako:

-    Taigi mes padedam, bet labai mažai moka.

Tada šitie sako:

-    Mums padėkit, mes daugiau mokėsim.

-    Ar tu vienas padedi? - klausia atėjusieji.

-    Ne, mes abu su mama, - pasigyrė Maniukas.

O buvo dar Maniuko brolis ir sesuo. Partizanai klausia:

-    O brolis su seserim taip pat padeda?

-    Ne, - sako Maniukas, - jie nepadeda.

Išėjo šitie persirengėliai ir atėjo kiti, jau nebepersirengę, ir sušaudė vietoje Maniuką su motina. Neretai žaibiečiai taip patikrindavo pamiškių gyventojus: ateina persirengę ir klausinėja, kas „banditus” matė, kas žino, kur jie yra, kur slapstosi. Daugelis gindavosi, kad nematė, nežino, bet pasitaikydavo keli, kurie, stengdamiesi įtikti atėjūnams, kai ką ir išplepėdavo. Po to pas šiuos žmones ateidavo jau partizanai ir įkrėsdavo į kailį, kad kitą kartą laikytų liežuvį už dantų.

Kartanas Petriukas iš Šilų pas Žygaudą rašydavo rašomąja mašinėle.

Partizanams kilo įtarimas, kad tas Kartaniukas kažkoks neaiškus. Kartą partizanai kėlėsi iš Šilų Raguvos girion. Nepriėjus žydų kapų Raguvoje, Kartaniukas sako: „Aš noriu užeit pas savo gimines”. Partizanai išleido pas tuos gimines. Žygaudas pasakė, kad jie būsią miške, ir nurodė kvartalinės numerį. Tada partizanai priėjo mišką, išsidėstė pamiškėje ir laukia, kas bus toliau. Netrukus mašinos su kariuomene iš Raguvos ėmė važiuot. Ir tiesiog į tą kvartalą.

Viskas aišku - Kartaniuko išdavystė. Tada nuėjo partizanai pas Kartanus į Šilus ir visą jų šeimą sunaikino, sudegino su namais. Buvo nužudyti abu tėvai ir sūnus išdavikas, liko tik seserys gyvos. Egzekucijoje dalyvavo ir Kartaniuko pusbrolis partizanas, taip pat Petras Kartanas. Jis pats savo ranka nušovė pusbrolį.

Pamiškėje prie Bujoko namų rusai pagavo gyvą partizaną Dzedziunią nuo Troškūnų. Jis dievadirbys buvo. Butelyje iš pagaliukų sudėliodavo Kristaus kančią, mėgo drožinėti. Dzedziunia buvo „Žaibo” būryje.

Iš vakaro užskrido du lėktuvai AN-2, žaibiečiai iš kulkosvaidžio apšaudė tuos lėktuvus. Tie tik pažeme - ir nuskrido.

Kitą dieną visas būrys išėjo, liko tik Dzedziunia ir Kuokas-Edvardas Vingrys iš Pienių kaimo. Juos ir apsupo rusai.

Besėdintį bunkery Kuokq prispyrė gamtiniai reikalai. Išlindo jis iš bunkerio, paėjo toliau, atsitūpė, o rusai neliečia, mano, kad čia jų daugiau yra. Bet kai Kuokas, pastebėjęs rusus, nėrė į mišką tolyn ir išbėgo, tada rusai priėjo prie bunkerio ir liepė išlįst esantiems bunkeryje. Ką gi, vienas Dzedziunia išlindo ir pasidavė. Tada jį surišo ir vedė pro Sodeliškius, Bareikinę ir reikalavo parodyt bunkerius. Parodė jis bunkerį Bareikinėje, kur nieko nebuvo, po to kitą pamiškėje, seną. Ir nusivarė jį į Taujėnus.

Dzedziunia atsėdėjo daug metų Rusijos lageriuose, grįžo, dabar jau miręs.

Lapelį nušovė Briedžvalkyje taip pat po išdavystės.

1949 m. gegužės 1 d. Žaibas paprašė Tarulytės iš Briedžvalkio kaimo, kad atvežtų cukraus. Atvežė tą cukrų ir užsikūrė pirtį. Žmonės atėjo pas Tarulius. O čia skrebai suėję. Ir kas tik ateina, nė vieno nebeišleidžia nei pirtin, nei į namus.

Kai tik sutemo, Lapelis ir Vincas Vanagas atėjo pasiimt cukraus. Na ir prasidėjo susišaudymas, kadangi pas Tarulius partizanų jau laukė pasaloje skrebai.

Iš kur jie sužinojo, kad partizanai ateis pasiimt cukraus?

Eremičienė - Valė Tarulytė šiuo metu tebegyvena Šiluose.

Kas ten gali žinoti, gal iš tų pačių partizanų kas nors pranešė, nors tokių „Žaibo” būryje, atrodo, nebuvo.

Kleopas Timinskas-Maras „Žaibo” būryje turėjo „Bmo” kulkosvaidį, bet jis per kautynes pateko skrebams, o kada ties Levaniškiais partizanai sušaudė skrebų būrį, tą patį kulkosvaidį vėl atsiėmė, o po Timinsko tą kulkosvaidį perėmė Sinkevičius.

„Brno” kulkosvaidis turėjo daug privalumų: 75 šoviniai diske, metalinė buožė, čekoslovakų gamybos.

Paskutiniu metu „Žaibo” būryje buvo Stasiukaitis ir Verikas-Riceris. Stasiukaitis žuvo 1950 m. Jie tada žuvo penkiese Šilų miške, Kokošniko raiste, dėl Stasio Porciko ir Vaclovo Kietos išdavystės. Porcikas buvo apylinkės pirmininkas, o Kiela -sekretorius. Juos paeiliui visą laiką saugojo šeši skrebai. Kartu žuvo Bujokas iš Lėno. Jis tik buvo išėjęs į mišką, trečią dieną ir žuvo. Karininkas Antanas Danyla, artilerijos leitenantas nuo Pagirių, į „Žaibo” būrį buvo atsiųstas Vaitelio iš štabo. Žuvo 1946 m. vasario mėnesį Bieliaučynėje (sodyboje miške).

Šilų kapinėse palaidoti šie partizanai iš „Žaibo” būrio:

Antanas Vanagas -Papartis.

Antanas Danyla-Kirna.

Jonas Pukas-Šlėga.

Kostas Pupelis-Parolis.

Kostas Rimavičius-Kvietkas (žuvęs pirmasis partizanas -1945 06 13).

Antanas Žilys -Žaibas.

Iš Keciorio būrio:

Du broliai Poviliūnai (iš Šilų k.).

Tvaska (iš Šilų k.).

Jonas Tumšys-Kytras (iš Miliešiškių k.).

„Pavasario” būryje buvo šie partizanai:

Ipolitas Mulevičius-Pavasaris, būrio vadas (iš Sodeliškių k.).

Antanas Mačiulis (nuo Traupio).

Kazys Mickevičius-Kaziukas (nuo Traupio).

Vladas Vingrys-]ustinas (iš Užubalių k.).

Jurgis Dailidėnas (iš Girelės k.).

Antanas Urbonas (iš Traupio).

Būrys veikė šioje teritorijoje: Levaniškiai-Juodgiris-Šilai-Lėnas. Tai vieni iš paskutiniųjų šio krašto partizanų.

Tuo metu Alančių miške taip pat žuvo paskutinieji partizanai: Spurgis, Petras Kartanas, Jonas Krikštaponis, Alfonsas Augulys ir Bronius Čibiras-Jokeris (iš Balelių k.).

Paskui dar likę gyvi partizanai išsiblaškė mažesniais būreliais ir gyveno jau išsikasę bunkerius.

Teisė mane Pabaltijo karinis tribunolas Panevėžyje. Tardė du mėnesius tardytojas rusas. Tardymo metu smarkiai mušė, ypač vertėjas Kaukėnas. Būdavo, kai tik pakviečia, ir duoda jis man į kailį, net tardytojas, tas rusas, jį kartą apšaukė už tokį jo žiaurumą. Matyt, Kaukėnas prieš „vyresnį brolį” norėjo pasirodyt.

Kameroje teko sėdėti su provokatoriumi ir išdaviku Mykolu Ukinsku. Tai buvęs partizanas nuo Krekenavos. Jis vedžiojo ir rodė rusams paslėptus ginklus, bunkerius, ką žinojo, visus išdavė. Apie jį man papasakojo kartu su manimi sėdėjęs partizanų ryšininkas Morkūnas, irgi kilęs nuo Krekenavos.

Mykolas Graužinis iš Pagirių, buvęs partizanas, taip pat kartu sėdėjo su manimi. Jam buvo „paskirta” mirties bausmė, bet jos vykdyti oficialiai niekas nevykdė, jį dar iki teismo tardymo metu užmušė, teismą tik inscenizavo, kad buvo nuteistas sušaudyti.

Kada mane Panevėžyje pervedė į kalėjimą (kur dabartinis moterų kalėjimas), ten radau neva buvusį Lietuvos kariuomenės karininką Mečionį, kuris ruošė pabėgimą iš kalėjimo. Atseit jis užverbavęs vieną prižiūrėtoją - korpusinį. O jie sėdėjo antrame aukšte, 50 vyrų. Buvo sutarta: kada vakare, dalinant cukrų, atidarys duris, visiems šokt ir bėgt. Nuo bokštelio turėtų būti pašalintas kareivis. Bet kai tik duris atidarė, tas Mečioms šoko už durų, o korpusinis su raktais tuoj užrakino duris, ir visus, kurie kartu, Mečionio vadovaujami, ruošė pabėgimą, vėl atidavė tardymui.

Pasakoja VERONIKA KRIKŠTAPONYTĖ-JUODIENĖ

Užrašyta Šiluose 1990 m. liepos mėn.

Dar 1940 m. atėję rusai mūsų šeimą ėmė persekioti kaip prezidento Antano Smetonos gimines. Kada 1941 m. tetą Juliją vežė į Sibirą, mama nubėgo pas ją. Toks Kavaliauskas ir Jonas Daraškevičius, Smetonienės augintinis, neleido prieit prie tetos ir grasino, kad ir ją išveš kartu.

Tada mes ir namuose nebenakvodavome, o kur nors ant dirvono, į kailinius susisukę. Kartą guliu dirvoje prie akmens ir jaučiu, kad kažkas uosto. Pakeliu akis - ogi didžiulis vilkas. Kaip suspiegsiu, tas tik atbulas atbulas ir nukiceno miško link.

Turėjau brolius Antaną, Juozą ir Simoną. Juozas buvo Nepriklausomos Lietuvos karininkas, turėjo kapitono laipsnį.

Antanas su Simonu laikėsi apie namus, jų žmonos buvo iš Jurgelioniu kaimo, tai jie visą laiką eidavo į Jurgelionis.

Kartą juos taip beeinant apsupo rusai. Simonas pabėgo, o Antaną nušovė pas uošvius. Simonas nebeturėjo kur dėtis, tada jis nuėjo į būrį pas Juozą, pabuvo apie savaitę, o ten, taip pat apsupimo metu, pateko į rusų nagus.

Juozas, iš bunkerio išlindęs, bėgo pirmas ir žuvo. Bunkeryje buvo apie 30 vyrų. Iš būrio laikinai buvo pasitraukęs toks Mikoliūnas, tai jį ir įtarė išdavyste.

Partizanas Antanas Miškinis stovėjo sargyboje, tik spėjo pranešti buvusiems bunkeryje, kad jau apsupti.

Šiuo metu Antanas Miškinis, kilęs iš Lėno, gyvena Panevėžyje.

Brolis Juozas, gimęs 1912 m., buvo baigęs karo mokyklą ir Kaune, Šančiuose, tarnavo pėstininkų pulke. Vokiečių okupacijos metu sėdėjo kalėjime už vokiečio sumušimą. Jis vis važiuodavo į Ukmergę „taškų” reikalais, o ten turėjo gerus pažįstamus - Juozą Barzdą, karo gydytoją Mikalauską. Jeigu nori ką gauti, reikdavo degtinės vežtis.

Kartą jis nuėjo į restoraną civiliškai apsirengęs. Atėjo du vokiečiai ir atsisėdo šalia jo, o netrukus atėjo kaimo diedukas ir, nieko neklausęs, atsisėdo prie to paties staliuko. Juozas vokiečių kalbą mokėjo. Vokiečiai tą dieduką pavadino lietuviška kiaule. Tada Juozas tą vokietį pakėlė su visa kėde ir trenkė ant žemės. Dar du puolė, bet ir tuos partrenkė. Kada išbėgo į lauką, ten jau ir daugiau vokiečių atsirado. Juozą suėmė ir tiesiai į kalėjimą Kaunan nuvežė.

Nežinia, kuo būtų viskas pasibaigę, bet ir Kaune jis turėjo gerų draugų. Dar Raštikis tebebuvo, o Raštikis buvo vedęs mūsų pusseserę Eleną Smetonaitę.

Kitą dieną, matom, atvažiuoja mūsų arkliu kažkoks žmogus, o Juozo nėra. Išbėgom į lauką, ėmėm klausinėt, kur Juozas, tai jis ir pasakė, kad Juozą vokiečiai paėmė. Paprašė jis tik maisto paruošti. Mes prikimšome maišą kumpio, lašinių. Vėliau jau iš Juozo pradėjome gauti laiškelius - parašė, kad kartu su komunistais sėdi. Pradžioje tie galvojo, kad jį kaip šnipą įmetė, bet kai pamatė, kad taip smarkiai sumuštas, suprato, kad ne savo noru pateko.

Po keleto mėnesių jį draugai ištraukė iš kalėjimo. Grįžo į tėviškę, Užulėnio vienkiemį - Pabarninį, kur gyveno mūsų šeima. Namuose visą vokiečių okupacijos laikotarpį slapstėsi, dieną niekur viešai nesirodydavo. Kartais išeidavo į mišką pamedžioti. Vieną kartą žiūrim, rankos jam už galvos, atsiveda į namus jau nuginkluotą raudonieji partizanai. Pasirodo, užlipo ant jų bemedžiodamas. Mes išsigandome. Įėję paklausė, ar tas žmogus iš šitų namų. Mes pasakėme, kad taip. Visi kalbėjo rusiškai. Kadangi vyriausias brolis Antanas gerai mokėjo rusų kalbą, todėl laisvai susikalbėjo.

Mums visiems liepė išeit iš gryčios, o jie, įsivedę į vidų Juozą, apie kažką ilgai šnekėjosi. Išvirėm jiems vakarienę, iškūrenom pirtį, kad tik greičiau išsinešdintų. Gerai prisiputę ir išsimazgoję, jie pareikalavo, kad juos Antanas nuvežtų į Pagirius.

Vėliau Antanas pasakojo, kad viduje tada įsivedę Juozą tie ruskeliai kalbino primygtinai eit su jais kartu į mišką partizanaut, bet Juozas atsisakė to „malonumo” ir pradėjo slapstytis ne tik nuo vokiečių, bet jau ir nuo šitų - raudonųjų banditų. Vėliau vis dar užsukdavo į mūsų namus tie raudonieji, bet jau kiti. Tarp jų lietuviškai kalbančio nė vieno nebuvo. Broliui Anta-nui paliko raštą, kuriame buvo parašyta, kad ši šeima rėmė raudonuosius partizanus, bet Antanas iš karto tą raštą sudegino.

Netoli prezidento buvusio dvaro krūmuose gyveno šitie raudonieji. Ten žmonės labai skųsdavosi, kad su jais jie elgėsi žiauriai, apiplėšinėjo, vogė, nešėsi iš namų, kas tik jiems patiko. Ypač nukentėjo mūsų pusbrolis Jonas Smetona, prezidento brolio sūnus.

Joną vėliau, 1944 m., jie sutvarkė tokiu būdu: pavarė vežti malkų į Taujėnus iš miško; nuvežė jis malkas ir negrįžo. Taujėnuose jau stovėjo NKVD garnizonas. Namiškiams tik pranešė, kad jis susirgo ir mirė kalėjime. Ir žmona, ir vaikai tuo patikėjo, o iš tiesų jį tie enkavedistai, buvę raudonieji partizanai, nužudė.

Žmonės matė, kai jį vedėsi, apsirengęs buvo juodo milo frenčiumi...

Lygiai taip pat jie norėjo padaryti ir su mano broliais, bet aš jų neleidau, pati važiavau. Nuvažiavau į tą sandėlį, prisikroviau malkų ir važiuoju į Taujėnus. Pasikinkiau geresnį arklį. Mums tie komjaunuoliai pasakė:

- Nuvešit malkas ir važiuokit namo.

Nuvežę išmetėm malkas, jau važiuosim namo, o ant kelio stovi enkavedistai ir liepia važiuoti Taujėnų dvaran. Supratau, kad ta pati versija, kaip su Smetonos Jonu. Aš važiuoju ir žinau, kad Čebatoriškiuose yra toks keliukas į šoną. Vienas enkavedistas mus praleidžia į priekį, kiek pavažiavau ir - tuo keliuku namo. Paskui mane dar toks apskuręs diedukas, taip pat į Čebatoriškių kaimą... Girdžiu tik užpakalyje rėkia: „Stoj! Stoji” Bet aš arklį užraginau gerai ir taip laimingai grįžau į namus.

Žinoma, kad mus taip pat būtų ten pribaigę, kaip ir Smetonos Joną. Kam gi jie mus varė dar į tą dvarą?

Brolis Juozas besislapstydamas sulaukė rusų. Kada pamatė, kad jie jau visai arti, sukvietė į vieną vietą apylinkių vyrus: Antaną Smetoną, Joną Bujoką, Bronių Miškinį, - apie 100 vyrų. Dar prie vokiečių jis slapta susitikinėjo su buvusiais Lietuvos kariuomenės karininkais, tarnavusiais armijoje vyrais ir jau organizavo ginkluotą pasipriešinimą prieš bolševikus.

Vyrų tai daug susirinko, o kovot ir išsilaikyt tokiai masei ne taip jau paprasta, visgi ir maitintis, apsirengt reikia. Tada Juozas pasiūlė tiems, kurių neliečia armija, grįžti į namus ir registruotis. Tokiu būdu jo būryje liko tik 30 vyrų.

Juozas, žinau, palaikė ryšį ir su Žaliu Velniu per ryšininką Vladą Pranį, kurį greit sugavo rusai ir išvežė į frontą. Iš ten jis jau nebegrįžo.

Juozo bunkeris buvo netoli eigulio Juškos namų. Daugelis įtarė Jušką išdavyste. Kadangi jis buvo eigulys, gerai žinojo tą taką į bunkerį, be to, pas Jušką visą laiką slapstėsi anie raudonieji banditai. Kartą mes su Čeponyte nusinešėm pas jį lašinių ir norėjom gauti muilo akmens. Tai kaip pradėjo lįst iš visų kampų visokie tipai pažiūrėt, kas per „žvėrys” tuos lašinius atnešė. Čeponytei dar davė gabaliuką to akmens, o aš džiaugiausi, kad sveika kudašių išnešiau.

Po brolio Juozo žuvimo nedaug jau beliko vyrų būryje, tada vadovavimą perėmė leitenantas Danielius Vaitelis -Briedis.

Pas Vaitelį nuėjo Lelijavas ir Vilis (vokietis nuo Klaipėdos).

Kodėl tą partizaną pavadino Lelijavu? Jis ėjo per patį frontą ir čia, pas mus, į Šilus atbėgo net pamėlynavęs, labai pavargęs, dėl to jį ir pavadino - Lelijavas. Kilęs nuo Kėdainių, bet pasiliko mūsų krašte su partizanais.

1948 m. žiemos metu pas Juodį į Šilus užėjo Vilis, Lelijavas, Vaitelis ir paprašė pakinkyt arklį. Staiga pakilo raudona raketa, po to pasipylė baltos. Vilis su Lelijavu link kaimyno pabėgo apie 100 m ir krito, o Vaitelis per kitą namo pusę išbėgo. Nubėgo pas Kartaną, ten pasikinkė arklį ir nuvažiavo pas Vaičiūną.

...Šeimoje mes buvome devyni vaikai: keturi maži mirė, likome penki patys stipriausi.

Jau paūgėjusį Juozuką pasiėmė pusseserė Dvilaitienė, progimnazijos mokytoja, į Raguvą ir laikė jį. Dvilaitienė mokytojavo Kaišiadoryse, Jonavoje.

Dvilaitienė augino dukrą Lilę. Nepasidomėjo, su kuo dukra susipažino - su partizanu ar su vagim. Labai graži mergaitė buvo. Buvo pradėjusi mokytis balerina, nes Lilės sesuo buvo ištekėjusi už Imbraso, baleto šokėjo. Tas pastebėjo Lilės gabumus šokiui ir buvo pasiėmęs ją į baleto mokyklą. Kada prasidėjo karas, Lilės sesuo mirė vėžiu, o Imbrasas pasitraukė su vokiečiais.

Lilė susidraugavo su kažkokiu Gintuku nuo Taujėnų. Gražus berniukas, mokėsi gerai, bet va - susidėjo su tokiais draugais, įviliojo į tą būrelį ir Lilę, ėjo per žmones ir plėšikavo, save pasivadinę „Šluotos” partija, apsimetę partizanais.

Dabar suprask, kas ten iš jų kaltas. Lilės motina keikė Gintuką, o Gintuko motina keikė Lilę.

Aš Lilę palikau dar visai mažą. Tik pamenu, kai pas Dvilaitienę užeidavo skrebai, Lilė, užlipusi ant spintos, dainuodavo: „Sužydėjo visas kraštas šūdinai...”

Pas Petrą Belevičių slėptuvėje buvome sulindę kartu su sesers vaikais. Mama grįžo pas seserį į Raguvą su anūkais, aš galvoju taip: jeigu manęs nepaims, kaip nors išliksiu gyva. Vyriausias brolis Antanas buvo jau areštuotas. Enkavedistai reikalavo, kad jis išduotų brolį Juozą, o jei neišduos - visą šeimyną išveš. Kada brolis Antanas grįžo į namus, mes jau buvome iš namų pasitraukę ir pas Petrą Belevičių išbuvome iki spalio keturioliktosios. Jis dirbo eiguliu ir gyveno Miškinių vienkiemyje, miške tarp Lėno ir Briedžvalkio.

Naktį aš išgirdau, kad kažkas šliaužioja apie sienas. Jei iš miško, galvoju, - įeis, bet pašliaužiojo pašliaužiojo ir dingo. Po kiek laiko sekmadienį, per Visų šventų dieną, atėjo trys rusai. Aš jų kalbos nė kiek nesupratau, nė vieno žodžio, ar jie ten mane gražiai vadino, ar ne, aš nežinau. Ne per daug ėmiau į galvą, nes žinojau, kad nuo likimo nepabėgsiu, kitaip nebus. Liepė man neišeit. Krūmuose, matosi, dūmai rūksta, - supratau, kad kažkas saugo. Nutariau: lauku eisiu į bažnyčią. Apsirengiau. Ir vėl prisistatė tie „piršliai”. Pavedė iki kryžkelės, kur susikryžiuoja vienas kelias nuo Užulėnio, o kitas į Taujėnus nuo Lėno. Pamačiau, kad prie kryžkelės sėdi dar apie 20 vyrų. Visi kaimynai surinkti, kai kurie iš jų buvę komunistėliai ir šitie, toks Kriaučiūnas, Čeponiai, Pranys, kitas Pranys. Nuvedė mus į Taujėnus. Juos patardė ir paleido. Kai juos tardė, mane tik prakaitas pylė: girdėjosi spardymas tarytum arklidėje. Tardymo kambarys buvo toks siaurutis kaip koridoriukas. Daužo, daužo, - iki parkrinta, apipila vandeniu ir išvelka. Kitos dienos ryte atėjo vienų žmonos, kitų seserys, ir juos paleido, o mane paliko iki ketvirtadienio. Savieji man davė kas megztinį, kas sijoną, nes jautė, kad manęs nebepaleis.

Tas keturias dienas mane vis šaukėsi į tą „koridoriuką”, daužė šautuvų buožėmis. O sienos vinių prikalinėtos. Kai aš atsitrenkiu į sienas, tai ir į tas vinis. Jaučiu, kad nuo kraujo drabužiai jau sudrėko. Aš nesuprantu, kam jie mane daužo, kalba tai rusiškai. Po to vienas iš jų, civiliniais drabužiais, klausia:

-    Ar žinai, kas aš esu?

-    Nežinau, nepažįstu, - atsakiau.

-    Aš esu Subatis. Tavo brolis mano telyčią nušovė ir žmoną.

Jis ėmė jau lietuviškai plūsti mane ir klausinėti, ką aš žinau apie partizanus. Aš gyniausi, bet jis pagrasino, kad rytoj bus dar kitaip.

Kitą dieną jau nešaukė, pašaukė trečiadienį. Pastatė kampe, o jie sėdi ir šneka. Jau ketvirta diena nei valgiusi, nei gėrusi. Stovėjau stovėjau ir pargriuvau. Tik kada duris atidarė, tada atsipeikėjau. Žiūriu, jau kareiviai stovi, pasiruošę mane ištempt už kojų, bet aš atsikėliau ir pati išėjau.

Į galą savaitės jie paėmė iš Balelių Kartaną, invalidą, be kojų, buvusį Lietuvos savanorį, jį mušė, kankino ir vandeniu liejo. Aš viską girdėjau.

Po to mudu su Kartanu įsodino į sunkvežimį. Du kareiviai atsisėdo iš šonų. Mes tik spėjome susipažint, toliau mums kalbėtis uždraudė. Nuvežė į Ukmergę, jį į saugumą, o mane į miliciją. Aš buvau apsiavusi gerais batais, Smetonienė (prezidento žmona) man juos buvo dovanojusi. Milicininkai vis pasižiūri, pasižiūri į tuos batus. Supratau, kad jie labai jiems patinka.

Vieną vakarą įvaro mane į kitą kambarį ir liepia gult. Prieš pat daboklės langus, matau, bažnyčia, žmonės eina melstis, o man taip skauda širdį, taip gelia krūtinę, - aš negulu, bet milicininkas griežtai perspėja, kad gulčiau. Nusiaviau batus, tada išvarė į koridorių, pastatė prie sienos, po keleto minučių vėl įvarė atgal į tą pačią kamerą. Dairausi - batų gi mano nebėra! Turėjau pasiėmusi tokius prastus tėvo veltinius, tai tais apsiaviau, nors ir be kaliošų, o ruduo, lauke šlapia. Įveda pas mane aukšto ūgio gražią moterį su dešimties mėnesių vaikeliu ant rankų. Supratau, kad ji rusų kalbą gerai moka. Netrukus atvažiuoja su geležine būda mašina, kur kalinius vežioja, įgrūda mus į ją ir veža. Aš nesiorientuoju, kur veža, o ji pradėjo dejuoti:

-    Dieve, kur mus veža? Į žydų kapus sušaudyti.

Aš sakau - tegu šaudo. Žinoma, jos motiniškų jausmų aš gi nesupratau. Ji sako:

-    Mano dar du vaikai saugumo kalėjime.

Atvežė mus į saugumo kalėjimą Ukmergėje. Čia radome uždarytų dar daugiau moterų, maždaug septynias.

Ta moteris su vaikeliu ant rankų buvo Ona Misiūnienė, garsiojo partizanų vado Žalio Velnio žmona. Jos sūnelis Vytukas visas geltonas, sulysęs. Maistas motinai ir jam - ta pati juoda pamazginė sriuba.

Jos dar du vaikučiai buvo atvežti ir uždaryti į kalėjimą, bet kitoj kameroj. Kartą tas senis, kuris kaliniams vežiojo sriubą, pasakė Misiūnienei, kad jos vaikus išves pasivaikščioti, tai mes viena atsistojom prie durų, kad per „vilkiuką” „nadziratelius” nepastebėtų, o ji stovi prie lango ir laukia, kada vaikus išves. Kai tik pamatė, ėmė verkt ir parkrito ant žemės. Mačiau ir aš, kokių 6-7 metukų du vaikiukai. Žiema, šaltis, o jie su plonyčiais kostiumukais. Pavedžiojo tuos vaikelius, paskiau pradėjo ją vest į tardymą. Po to uždarė į karcerį su vaiku ir prigrasino: „mes iš tavo vaikų padarysim enkavedistus”.

Po kurio laiko paleido ją su sąlyga, kad ateis vyras.

Prie Misiūno namų, matyt, visą laiką buvo išstatytos pasalos, enkavedistai laukė ateinant paties Misiūno - Žalio Velnio. Po kurio laiko ir atėjo Žalias Velnias su savo vyrais, įvyko susišaudymas. Misiūnienė žuvo, o Misiūnas pabėgo.

Visa tai mums papasakojo Elena Paulauskaitė iš Musninkų. Ji taip pat buvo areštuota ir įmesta pas mus į kamerą. Vėliau iš Musninkų buvo areštuota Kupčiūnaitė, ir ta tą patį pasakojo. Matyt, kad tikrai taip ir buvo.

Kai sėdėjome Ukmergės kalėjime, išleisdavo mus tai kiemo pašluoti, tai į skalbyklą. Vieną kartą atėjo merginos ir pasakė, kad „šiandien bus baisus tardymas, nes į zoną atėjo Lenskis (žydas)”.

Mes po „otbojaus” sugulėm, jau ir sumigom, tik girdim, kad spynas su didžiausiu triukšmu rakina. Visos kaip ant adatų, pakilom ir sėdim ant narų. Įeina ir pašaukia mane. Merginos kaip seserys prišoko - viena milo sijoną, kita vėl ką, - mane apmuturiavo kuo storiau. Ir pati apsirengiau, ką turėjau. Veda, veda, o trečias korpusas Ukmergėje buvo mirtininkų. Atvedė į šitą korpusą. Baimės nė kiek nejaučiu, nė trupinėlio. Galvoju, kaip bus, taip, kad ir užmuš, visai nebaisu.

Atvedė į tardymo kabinetą; sėdi vertėjas - Lietuvos ruskelis, o kitas - grynas rusas.

- Žinai, aš su tavo broliu Juozu mokinausi, - sako šitas vertėjas.

Man jis labai panašus į žydą. Galvoju: negi Marijonų gimnazijoje žydas mokinosi? Bet vis tiek aš su juo kalbu švelniai, kad tik neįžeisčiau. Daugiau apie brolį jis nieko manęs neklausinėjo, ėmė kalbėti bendrom temom. Rusiškai vertėjas vis verčia. Su broliu tas tarytum visai nesisieja. Šnekėjo šnekėjo ir nutilo. Aš vis stoviu, sėstis manęs neprašo. Gal valandą taip. Tik kaip šoks tas tardytojas kaip gyvatės įgeltas ir kaip ims mane daužyt gumine lazda - kur tik pakliuvo. Davė davė, taip sudaužė, bet aš dar šiaip taip savo kojomis grįžau į kamerą. Likimo draugės supuolė, ėmė guosti mane. Bandau nusirengti, - ką gi benusirengsi, kad aš visa sutinusi ir išpampusi kaip obuolys. Draugės ėmė ardyt drabužius. Kada nurengė, baisu pačiai buvo į save pasižiūrėt, visa mėlyna. Galva ištinusi, krūtinė net juoda. Ir už ką jis mane mušė? Kalbos aš jo nesupratau. Kas jam nepatiko? Tik vėliau sužinojau, kad tas vertėjas žydas jam vertė taip, kaip jiems reikalinga buvo.

Kitą dieną net pajudėti nebegalėjau, kaip sukaustyta. Odą taip tempia, taip tempia, rodosi, kad neišlaikys ir trūks. Kalinės paprašė, kad prižiūrėtojas pakviestų gydytoją. Nekviečia. Tada jos ėmė reikalauti, kad ateitų korpusinis. Tai buvo jau trečia diena po mano ketvirčiavimo. Korpusinis atsiuntė gydytoją. Tas atėjęs tik žiūri į mane ir čepsi. Ėmė karpyt sumuštas vietas, ten, kur jau pradėjo gest mėsa, į žaizdas ėmė kišti vatą, kadangi sumušimo vietos pradėjo pūliuoti.

Išgijau, taip ir nesupratusi, ko jiems iš manęs reikėjo, ko jie klausinėjo...

Dar Ukmergės kalėjime tardymo metu ant tardytojo ruso rankos pastebėjau brolio Juozo laikrodį. Supratau, kad brolis tikrai žuvęs, o tardytojas, matyt, norėjo pasižiūrėti, kaip aš į tai reaguosiu. Man prieš tai buvo pranešę, kad brolis žuvo. Labai verkiau.

Kada žuvo brolis Juozas, tuo metu žuvo 14 partizanų, o 16 pabėgo. Tuo metu sugavo gyvus Bronių Kuliavą, Joną Šlevą nuo Pagirių, ir mus kartu teisė.

Mano byloje jokių liudininkų nebuvo. Teisė Pabaltijo karinis tribunolas. Gavau 10 metų kalėjimo. Kada perskaitė nuosprendį, aš net nusikvatojau, nes visą laiką maniau, kad sušaudys, kadangi byloje visur buvo parašyta, kad aš su šautuvu po miškus vaikštinėjau, ko net svajoti neteko. Aš teisėjo paklausiau: „Kas ten miške gyvena, jei po tą mišką su šautuvu vaikščiojau?”

Po teismo metus išbuvau Šilutėje, po to atvežė vėl į Vilnių. Tiesa, Rasų persiuntimo punkte teko susitikti su Šakmanu, prezidento Antano Smetonos adjutantu. Po to išvežė į Krasnojarsko kraštą, Kemerovo sritį. Dirbau miškuose. Atsėdėjau visus 10 metų.

Pasakoja STASYS GRITĖNAS

Užrašyta Genetinių kaime 1989 07 16

Buvęs partizanų būrio vadas Pranas Kecioris kilęs iš Plačkelio kaimo nuo Vadoklių. Jo tėvų sodyba prie pat Vadoklių ežero. Kecioris buvęs Nepriklausomos Lietuvos policininkas, tuo metu turėjo daugiau nei 30 metų.

Keciorio būrio veikimo teritorija apėmė Alančių, Miliešiškių, Mikėnų kaimus. Būryje buvo apie 30 partizanų, daugiausia vadokliečiai: Petras Nemeikšis-Alantis (iš Alančių k.), Mykolas Nemeikšis (iš Alančių k.), Vladas Spurgis-Šaltis, Viktoras

Tumšys, Jonas Tumšys-Kytras (iš Miliešiškių k.), Povilas Spurgis, Marijonas Gritėnas (iš Mikėnų k.), Kazys Gritėnas (Gritėnai žuvo 1945 m. žiemą, dar tebeeinant karui), Dominykas Maselis-Niurna (žuvo 1948 m.), Antanas Maselis-Žarna, Jonas Naujokas, Stasys Gritėnas, Simas Tumšys-Zimanas (žuvo 1948 03 16), Pranas Kecioris (būrio vadas), Alfonsas Bagdonas, Jonas Jarmulka-Dėdelis, Bronius Jarmulka-Čigonas, Jonas Poviliūnas, Steponas Vanagas, Vincas Vanagas-Ilgis.

Kartą Keciorio būrio partizanai paėmė vieną merginą, kuri prisipažino, kad ji užverbuota, ir, gelbėdama savo kailį, pažadėjo Kecioriui padėti, gauti kažkokių žinių. Kurį laiką tas žinias ji perdavinėjo. Ir Kecioris ja, matyt, pasitikėjo. Vienąkart sutartoje vietoje miške buvo numatyta susitikti. Beeidamas į susitikimą, jis pateko į rusų pasalą.

Kada žuvo Kecioris, aš jau buvau legalizavęsis. Po jo žuvimo 1947 m. būriui pradėjo vadovauti Žygaudas.

Alančių kaime partizanai iššaudė Tamošaičio, Šeštoko šeimas už tai, kad jie apie partizanus pranešinėjo enkavedistams.

Mūsų kaimas ypatingai buvo sekamas, kadangi mano brolis dar buvo batsiuvys, siuvo partizanams batus.

Po šių šeimų sušaudymo mudu su broliu areštavo, nuvežė į Vadoklius, tardė, mušė, daužė, kankino. Paskui nuvežė į Panevėžį. Panevėžyje mane tardė ir mušė Riabalas ir Didenka. Riabalas vėliau dirbo turgaus direktoriumi.

Jie mušė mane ir reikalavo, kad aš jiems dirbčiau, žadėjo už tai paleisti, nors aš tuo metu buvau jau legalizavęsis. Supratau, kad prasti popieriai. Jeigu nesutiksiu jiems tarnauti, nepaleis, bet jei paleis, pagalvojau, tada gaudyk vėją laukuose - grįšiu į mišką, kito kelio nėra. Povilą Spurgį irgi taip pat buvo „užverbavę”. Tik spėjo ištrūkt iš jų nagų ir tiesiai į mišką.

Panevėžyje vienas ruskis atsivedė mane į savo butą Kranto gatvėje, prieš konservų fabriką, ir ėmė „auklėti”, kaip jiems turėčiau dirbti, o jei nesutiksiu, žadėjo kankint: degint padus, į panages varyt adatas ir t.t.

Grįžęs į namus, nuėjau pas partizanus ir pasakiau, kad mane užverbavo, kad pažadėjau jiems dirbt. Kadangi kito kelio nebuvo, o dirbt aš jiems, žinoma, nedirbsiu, reiks grįžt atgal į mišką.

Tai buvo jau apie 1949 metus, partizanų gretos gerokai praretėjo. Į mišką nėjau, bet namuose irgi nebenakvodavau.

Atėjo vieną kartą rusų garnizonas, tėvą prigrasė, kad aš prisistatyčiau į Panevėžio NKVD. Matau - blogai, nutariau pasitraukti iš tėviškės. Išvažiavau į Kauną. Ten kiek slapsčiausi, bet be dokumentų nei gyvent, nei darbo gausi, irgi ne pyragai. Teko vėl grįžt į tėviškę.

Pasakoja partizanas JUOZAS PIKAUSKAS-„PELUDNIKAS”, „SKYRININKAS”

Užrašyta Daniūnų kaime 1995 01 11

Gimiau 1920 m. kovo mėn. 18 d. Alančių kaime. Pas tėvus buvome devyni vaikai, užaugome šeši: trys mergaitės ir trys berniukai. Tėvai turėjo 7 ha žemės ir 1 ha miško. Nors mes ir buvome neturtingi, bet tėvai buvo dideli Lietuvos patriotai. Tėvas buvo šaulys, Smetonos laikais gyvenome gana neblogai. Su prezidentu Smetona man yra tekę net už vieno stalo sėdėti.

Nepamenu, kurie tai buvo metai. Mes su tėvais nuvažiavome į Lėną, prezidentas Smetona tada šventė savo vardadienį, man buvo apie 16 metų. Prie mano tėvo priėjo Smetona, pasisveikino ir paklausė:

-    Ar nepažįsti Baltraus Miškinio iš Užugojų?

-    Aš labai gerai jį pažįstu, - sako tėvas.

Tada Smetona jam ir sako:

-    Tai tu atvesk jį man.

Tėvas suieškojo ir atvedė tą senioką - Baltrų Miškinį. Smetona tuoj pribėgo prie jo, pasisveikino ir sako:

-    Tai ar pažįsti mane?

Miškinis sako:

-    Kaipgi tavi, Untaniuk, nepažinsi... Ar tu atmeni, kai aš pokšt, o tu pirs...?

Visi ėmė juoktis, o prezidentas labiausiai.

Pačioj Smetonos gimtinėj Užulėnyje tada buvo sode paruošti stalai, daug valgių, gėrimų, tik be alkoholio. Tam pokyly ir aš su tėvais buvau. Nors tada dar jaunas bemiokiokas buvau, bet viską gerai prisimenu. Smetona labai gerbė šaulius, pokylio metu sakė jiems kalbas, šauliai irgi prezidentą sveikino su vardadieniu.

Kada 1940 m. į Lietuvą atėjo rusai, man buvo jau dvidešimt metų. Pirmą kartą aš juos pamačiau Raguvos valsčiuje, Genetinių kaime. Tada aš dirbau dėdės Skapo žemę, kadangi jis pats buvo paralyžiuotas ir žemės darbų dirbti nebegalėjo. Tai ten aš pamačiau ir pirmą rusišką tanką su sovietiniais kariais, smarkiai apiplyšusiais, iš tolo dvokiančiais benzinu. Baisu buvo žiūrėt į juos. Susirinkę vyresni kaimiečiai kalbėjo:

- Tokių kareivių mes pasaulyje nematėm...

Karininkai irgi nedaug skyrėsi nuo kareivių, tokiom ilgom iki kelių „rubaškom”... Visi buvo labai nusiminę, kad nabagai užvaldo Lietuvą. Gal koks komunistėlis ir buvo jais patenkintas, gal jis ir džiaugėsi. Aš tuo laiku tokiais nesidomėjau, tik jaučiau ir supratau, kad atėjo barbarai, kad mes jau pražuvome. Nors į Sibirą iš mūsų apylinkės tada nieko neišvežė, bet mes žinojom, kad iš kitų apylinkių ir iš visos Lietuvos bolševikai vežė žmones į Sibiro platybes, vežė mokslo žmones, inteligentus, kariškius, kunigus. Nervai mūsų buvo įtempti, teko net slapstytis ir man pačiam.

Nors vokiečiai 1941 m. mus, galima sakyti, išvadavo nuo bolševikų ir buvo daug kartų padoresni už juos, bet greit ir jie suįžūlėjo, mūsų jaunimą ėmė gaudyti ir vežti į Vokietiją darbams, uždėjo didelius mokesčius ūkininkams. Nebuvo mums ir šie draugai.

Kada bolševikai atėjo į Lietuvą antrą kartą, t.y. 1944 m., tuoj pradėjo gaudyt jaunus vyrus ir siųst į frontą. O kas nori eit į priešo kariuomenę ir už kažką guldyt galvą. Tie, kurie pagal metus turėjo eit į kariuomenę, daugelis ėmė slapstytis. Pradėjau ir aš slapstytis. Užeidavau kur nors, įlįsdavau ar į šiaudų stirtą, ar į šieną daržinėje. O kai pradėjo per kaimus eit ginkluoti stribai, rusų NKVD daliniai ir šaudyt mūsų žmones, kito pasirinkimo jau nebebuvo, tik į mišką. Manėm, kad ten bus saugiau, kad ten galėsim geriau pasislėpt nuo persekiotojų. O kadangi įsigijom ir ginklus, galima sakyt, net labai gerai apsiginklavom, tada jau galvojom ir apie ginkluotą pasipriešinimą.

Mūsų apylinkėse pagrindinis ginkluotų būrių pasipriešinimo organizatorius buvo Krikštaponis. Jis ir buvo pirmasis Lėno miškų partizanų vadas.

Kada vyko tos pirmos didžiosios kautynės su rusų NKVD kariuomene, kurių metu žuvo ir pats Krikštaponis, tuo metu aš buvau dar namuose.

Tada Prano Keciorio vadovaujamas partizanų būrys atėjo į Stebeikius. Nuėjom ten ir mes, pašnekėjom su Kecioriu. Tuomet aš ir įstojau į jo būrį. Tai buvo 1944 metais, per šv. Kalėdas. Su Kecioriu aš jau iš anksčiau buvau pažįstamas. Būry buvo apie 40 vyrų. Iš mūsų kaimo tuo laiku tik aš vienas buvau išėjęs į mišką. Pradžioje neturėjau jokio slapyvardžio, o paskiau pats pasirinkau slapyvardį Peludnikas, o dar vėliau man davė Skyrininko slapyvardį.

Bunkerių mes neturėjom, vaikščiojom iš vieno miško į kitą. Taip partizanavau apie pusantrų metų.

Kiek žinau, Keciorio tėviškė buvo visai prie Vadoklių ežero. Ten gyveno keli stambesni ūkininkai: Kecioris, Miknaitis, Jablonskas ir Varnas. Kecioris, kiek žinau, tarnavo vokiečių armijoje. Kažkur būdamas Baltarusijos fronte nušalo kojų pirštus ir iš fronto grįžo į namus. Kada 1944 m. į Lietuvą atėjo bolševikai, jis ėmė organizuot partizanų būrį ir buvo to būrio vadas.

Kiek pamenu, Keciorio būryje buvo šie partizanai iš Stebeikių kaimo: Alfonsas Bagdonas, Jonas Jarmulka, Bronius Jarmulka, Jonas Šimanskas, Petras Šimanskas. Povilas Linkonas - iš Butėnų kaimo.

Kai žuvo Krikštaponis, partizanų apygardos vadovavimą perėmė Vaitelis. Aš jį labai gerai pažinojau, ne kartą su juo yra tekę kalbėtis. Mes jį vadinom partizanų tėvu. Save jis buvo pašventęs Lietuvai. Savo ausimis girdėjau jį sakant:

- Jeigu mes laimėsim kovą, Lietuvoj nebus nė vieno kapitalisto, nė vieno dvarininko, nes, kai Lietuvą ištiko pavojus, jie visi išbėgiojo po užsienius, išsislapstė, o mes buvom priversti eit į miškus ir guldyt savo galvas...

Didesnių kautynių man asmeniškai neteko patirti, vieną kitą kartą su stribais tik teko susitikti.

1944 m. Debikonių kaime slapsčiausi pas gimines daržinėje ir išgirdau, kad kažkas pašale vaikšto. Ėjo ir praėjo, o aš guliu toliau. Po kiek laiko atėjo ryšininkė Alytė-Salomėja Spurgienė ir pasakė, kad pas juos partizanai. O netrukus atėjo ir pats šeimininkas:

-    Kelkis, atėjo Vaitelis su vyrais.

Jeigu Vaitelis atėjo, ką gi... Aš atsikėliau, suėjom gryčion, pasišnekėjom, tai buvo dieną prieš Kūčias. Vaitelis sako:

-    Einam kartu. Tu čia guli vienas, ras stribai ir nušaus.

Tada mes atėjom netoli Pauslos miško. Apylinkėj gyveno,

atrodo, neblogi žmonės, aplink buvo krūmynai, nedideli miškeliai. Atėję pas žmones, pavalgėm kūčias, atšventėm pirmą dieną Kalėdų. Ir čia mums pranešė, kad iš Pagirių į Ančiškių pusę traukia stribų būrys. Vaitelis iš karto pasiūlė suruošti pasalą tiems stribams. Mūsiškių buvo apie 50 vyrų. Kada iš Ančiškių stribai grįžo atgal, mes jiems suruošėm pasalą. Septyni stribai krito vietoje, trys pakėlė rankas ir pasidavė. Du likvidavom, o vieną paėmėm, nors vėliau, gerai ištardę, partizanai ir tą likvidavo.

Po tų septynių stribų žuvimo aš ir toliau dar du mėnesius vaikščiojau Vaitelio būryje. Labai daug kur teko lankytis. Kadangi tuo metu Vaiteliui priklausė 20 būrių, teko lankytis Žaliojoj, Šimonių miške, už Krekenavos, nors susidurt su rusų garnizonais, su stribais tada neteko. Dažniausia vaikščiojom naktimis, dieną ilsėdavomės, nes dieną vaikščioti buvo nesaugu, ypač kai net po kelis kilometrus reikdavo pereit plikais laukais be priedangos iš vieno miško į kitą. Keliaudavom daugiausia aštuoniese. Vaitelis mane buvo pasirinkęs apsaugai su kitais jam patikimais vyrais. Kartu eidavo Vilis, Lelijavas, Kilijonas ir kiti. Vilis čia pas mus buvo atklydęs net iš Klaipėdos krašto. Jis buvo vokietis, bet šnekėjo gana gerai lietuviškai. Jo pavardės aš nežinojau, nes tuo laiku nė vienas nenorėjo pasisakyti savo pavardės, paprastai stengdavosi vadinti vieni kitus vardais arba slapyvardžiais.

Vienu metu vyko didelis rusų kariuomenės garnizonų siautimas. Kecioris mums nurodė išsiskirstyt.

Mes dviese su vienu želviečiu, buvusiu policininku, atėjom netoli Vadoklių į Meškių kaimą ir apsigyvenom pas tokį Mikėną. Prieš tai buvom sutarę, kad išsiskirstę pagyvensim pas ūkininkus keletą dienų, o po to susirinksim sutartoj vietoj. Pas tą Mikėną mes išgyvenom apie dvi savaites. Šeštadienį šeimininkas iškūreno pirtį, išsimaudėm mes toj pirty. Kadangi aprimo siautimas, ėjom susitikt su kitais būrio vyrais į sutartą vietą. Beeinant kažkodėl visur aplink lojo šunys. Į juos mes labai dėmesio ir nekreipėm. Mums reikėjo traukt išilgai Vadoklių ežero ir kitam gale sodyboje pas vieną valstietį susitikt. Atėjom. Šeimininkės pradėjo ruošti maistą, apie 30 čia jau buvo susirinkę. Ant grindų paklojo patalus, sugulėm. Kecioris atsigulė į lovą, po kiek laiko jis sako man:

-    Juozai, eikš ir tu prie manęs gult.

Aš atsikėliau ir nuėjau pas jį. Guliu ranką po galva pasidėjęs, ir kažkaip užėjo toks noras parūkyt. Atsikėliau, prieinu prie stalo, tabokos ant stalo pripjaustyta, susisukau „bankrutką”. Sargyboje tuo metu stovėjo partizanas Jonas Šimanskas. Tik išgirdau jo balsą:

-    Kas eina!?

Tada aš pro virtuvės duris ir laukan iš gryčios. Paklausiu jo, kas čia darosi. Bet kai tik bėgau pro virtuvės duris, taip ir trenkė šūvis į akis. Išbėgęs į lauką, puoliau į kairę pusę, prie sargybinio, sužinot, kas čia dabar dedasi. Tuo pačiu metu pasigirdo kitas šūvis. O aš kaip bėgau, pamaniau, kad kojos už akmens užkliuvo: iš kur čia tas akmuo atsirado, kad taip trenkiau koją į jį. Bėgu artyn prie sargybinio, dar vienas šūvis. Taip aš prie jo ir nepribėgau. Netoli gryčios buvo šulinys, pasukau ten. Jaučiu, kad nebegaliu pabėgt, einu žingsniais. Už nugaros jau girdisi smarkus šaudymas. Galvoju, nueisiu iki Katelės namų ir ten gal pasislėpsiu. Matau, dar du atlekia man iš paskos. Iškart aš juos sustabdau ir klausiu, kas eina. Atsiliepė slapyvardžiais. Supratau, kad mūsiškiai. Prieina jie arčiau. Pasakiau, kad esu sužeistas, nebegaliu paeit. O Katelės namai visai jau čia pat, gal už šimto metrų. Aš juos prašau panešt mano ginklą ir mane pavest. Priėjom prie Katelės namų, jie sako:

-    Reikia eit link Jablonsko ežero...

Matau, kad jie mane palieka ir nueina. Užsitaisiau šautuvą ir jau norėjau į juos šaut. Vienas - tas pats iš Veprių buvęs policijos nuovados viršininkas, o kito vardas buvo Jonas, irgi nuo Veprių. Kiek sužinojau, jie atsidūrė Išlaužų kaime pas mano būsimą žmoną ir pasakė, kad toks Juozas iš Stebeikių kaimo sužeistas.

O aš tada pas tą Katelę atėjau iki tvarto galo, atsisėdau, matau, kad gryčia, iš kurios išbėgom, jau dega, pašvaistė didžiulė, šviesu kaip dieną. Apsičiupinėjau sužeistą kairę koją, beveik ties kulkšnimi pirštai sulindo į žaizdą. Kišenėj dar turėjau tvarsčių, šiek tiek aprišau. O dešinės kojos visa pėda išdraskyta. Et, pagalvojau, bala jų nematę, kad jie pabėgo, išsigelbėsiu kaip nors ir be jų. Eisiu į tvartą, pasiimsiu arklį, vis tiek kaip nors išjosiu. Užugojų kaime pakrūmėj gyveno man gerai žinomas žmogus, toks Ulys. Jo duktė buvo žuvusi. Pas jį, galvoju, nujosiu ir pasislėpsiu. Bandau keltis, bet matau, kad aš jau kojos nebevaldau. Tada šliaužte įšliaužiau į tvartą ieškot arklio. Tvarte tamsu, už kurio gyvulio galvos imu - vis su ragais ir su ragais. Arklio neradau, tik prišliaužiau kažkokią tvorą, bandžiau lipt per tą tvorą. Ir kai verčiausi per ją, pamačiau, kad kažkas labai išsigandęs pašoko, o man taip lengva, šilta pasidarė. Matyt, tuo metu netekau sąmonės.

Ryte atėjo stribai su enkavedistais ir rado mane ten gulintį. Apipylė vandeniu, pradėjau atsitokėt. Taip jie mane ir suėmė. Dar kažkuris šovė į mane gulintį, bet ar nepataikė, ar tik pagąsdinti norėjo. Nelabai beprisiminiau, kaip mane išvilko iš to tvarto į diendaržį. Pajutau, kad pradėjo mušti, spardyt kojomis. Diendaržis buvo aptvertas tokiais aukštais „štankietais”, tai išsitraukę vieną ėmė velėt per rankas, per šonus, kol sutrupėjo į šipulius, matyt, patręšęs buvo. Paskiau susirado stipresnių, tai kaip tvoja, net skamba. Ypač stengėsi stribas Maniukas Mingaila iš Vadoklių. Ne vietinis gyventojas, kažkoks perėjūnas. O keikėsi, o keikėsi... Tik akys ant kaktos iššokusios, kaip bulius įsiutęs. Negana to, čiupo dar mano dešimtšūvį ir trenkė man į šoną, net šautuvo buožė nuskrido, stribo rankoje liko tik vamzdis. O tas šautuvas buvo paimtas iš Vadoklių stribų viršininko, pagal numerį jie lengvai galėjo nustatyti, kam jis priklausė. Tai dar mano laimė, kad šis stribas tą šautuvą sudaužė. Gal ir savo valdžiai nepriduos, išmes. Atsimenu, kaip kiti stribai, toliau stovėdami, nusikeikė:

- Och k...! Tokį gerą šautuvą sulaužė...

Atsivarė iš kito ūkininko arklį pasikinkę, įmetė į roges ir nuvežė į Vadoklius. Vadokliuose paguldė ant grindų skrebynėj. Visas kraujuose permirkęs. Atėjo toks ruskis ir ėmė spardyt į šoną batu. Ir vis: „sakyk, sakyk...” O ką gi aš jam sakysiu, kad ir pats nieko nežinau, kaip čia kas vyko. Mano brolis Jonas, sužinojęs, kad aš paimtas ir guliu Vadoklių skrebynėj ant grindų, pasikinkė arklį ir atvežė „samagono” to ruskio, kuris mane spardė, žmonai. O ta jo žmona buvo lietuvė. Ji atėjo, išsivedė jį ir, matyt, paprašė, kad manęs nebekankintų. Tai po to tas ruskis daugiau jau manęs nebespardė.

Gal už dviejų parų atvažiavo septynios pastotės. Išnešė ir paguldė mane į roges, o iš tos gryčios, iš kurios aš išbėgau, brolį, seserį ir motiną Miškinius susodino. Jų brolis Jonas Miškinis buvo stribas Vadokliuose. Išėjo stribynan, kad kariuomenėn nereikėtų, o šiaip nebuvo visai parsidavęs komunistams.

Tam stribui Jonui įdavė vadeles. Jis sėdi priekyje, aš guliu, o Anelė (sesuo) ir motina sėdi šalia. Susitarėm, kaip šnekėt, laikytis vienos linijos, kad tik neišsiduotume, kas ten buvo atėję, kokie partizanai ir t.t.

Panevėžy mes laikėmės vieningai, kaip ir buvom sutarę. Kadangi mūsų parodymai nesiskyrė, juos paleido namo, o mane teisė.

Ligoninėj išlaikė apie 10 dienų. Kartu su manim gulėjo Adolfas Skačkauskas iš Rozalimo, taip pat buvęs partizanas, sužeistas į ranką ir paimtas gyvas. Kadangi jam tos rankos tuoj negydė, tai ėmė gest kaulas ir teko ranką nupjauti. Iš Daniūnų kaimo dar gulėjo toks Kostas Karalius, kuriam buvo peršauti viduriai. Išsikapstė ir jis šiaip taip.

O man irgi nupjovė koją. Apie kokį nors gydymą nebuvo nė kalbos, nupjauti visų lengviausia.

Po to mane teisė Panevėžyje karo tribunolas, gavau 10 metų lagerio. Teismo metu jokių liudininkų nebuvo.

Lageryje iškentėjau 10 metų. Grįžęs vedžiau, į žmonas paėmiau partizano Zenono Mikšionio seserį. Mikšionis partizanavo Vaitelio būryje. Žuvo apie 1948 metus prie Panevėžio. Kiek man žinoma, ten jis pas kažkokį kaimietį slapstėsi, kuris jį vėliau išdavė. Mikšionis buvo kilęs iš Išlaužų kaimo, Pagirių valsčiaus.

Kaip vėliau teko sužinoti, pas Miškinius mus tada išdavė mūsų kaimo gyventojas Zaura Boguslovas. Pradžioje jis, kiek žinau, buvo kalėjime, tarnavo rusų armijoje, bet kai grįžo, matyt, buvo jau užverbuotas.

Po mano arešto netrukus jį partizanų karo lauko teismas nuteisė sušaudyti. Ir mirties nuosprendis buvo įvykdytas. Tada jis mums jau labai aiškus buvo.

Buvo čia ir daugiau išdavysčių. Stebeikių kaimo gyventojas Lionginas Kancė išdavė du partizanus, kurie slėpėsi pas jį namuose. Nuvažiavo į Ramygalą ir pranešė. Greit prisistatė Ramygalos NKVD garnizonas, apsupo Kancės namus ir tuos partizanus sunaikino. Žuvo Maniukas Jasiūnas ir Albertas Kisielius. Tai įvyko 1945 metais. Aš tuo metu slėpiausi visai netoli pas vieną žmogų daržinėje. Už šią išdavystę taip pat ir Kancė buvo partizanų sušaudytas.

Versta iš rusų kalbos

Iš NKGB-NKVD-MVD-MGB agentų veiklos*

Ramygalos rajonas

1946 m. kovo 9 d. Vadoklių 1. g. ir kareivių būrys, vadovaujamas NKVD sk. leitenanto ZAICEVO, Miliešiškių kaimo teritorijoje „šukavo” vietovę. Buvo aptiktas ir nušautas KECIORIO būrio banditas TUMŠYS VIKTORAS 24 m. amžiaus, kilęs iš Miliešiškių kaimo.

Tą pačią dieną leitenanto ZAICEVO nurodymu buvo areštuotas nušautojo bandito tėvas TUMŠYS, kuris Vadoklių NKVD būstinėje tardymo metu parodė, kad KECIORIO grupės dalis, 4 kovotojai, slapstosi Užugojų kaimo teritorijoje (5030).

Remiantis TUMŠIO parodymais, š.m. kovo 10 d. 12 val. 30 min. Užugojų kaimo teritorijoje buvo 13 1. g. grupė. Priartėjusi prie kaimo, oper. grupė susidūrė su 17-os banditų būriu ir stojo su juo į kovą.

Susišaudymo metu žuvo vienas banditas ir vienas paimtas gyvas - PIKAUSKAS JUOZAS, kiti, sudarę vientisą grupę, pasislėpė miške, su savimi pasiėmę ir du sužeistus banditus.

* Kopija gauta iš buvusio „liaudies gynėjo” R. M. - R. K.

Žuvęs banditas vietinių gyventojų neatpažintas.

Suimtasis PIKAUSKAS JUOZAS yra KECIORIO būrio ryšininkas, tardymo metu parodė, kad 1946 m. kovo 10 d. viena iš banditų grupių, įeinančių į VAITELIO junginį, iš viso 13 kovotojų, ėjo į pasitarimą su keturiais KECIORIO būrio banditais Stebeikių kaime, Ramygalos valsčiuje.

Banditų susitikimas vyko Užugojų kaime, kur ir įvyko minėtas susišaudymas.

Pasakoja JUOZAS MEIŠTAS

Brolis Antanas po karo dirbo miško darbininku. Kai pasibaigė pažymėjimo galiojimo laikas, liepė jam važiuot į frontą, o tarnauti jis nenorėjo nei vieniems, nei kitiems okupantams. Ir išėjo į „Kuprio” būrį. Su Kuprio broliu jie buvo didžiausi draugai, vienmečiai. Už mane brolis buvo 7 metais vyresnis. Į namus pareidavo maždaug kas dvi savaitės, kol mes gyvenome, pasikeisdavo apatinius drabužius, pasiimdavo maisto, kartais batus pasikeisdavo. Žuvo brolis 1946 m. vasario 18 d. Buvo labai didelė pūga. Aš į Vadoklius ėjau dėl paso ir išgirdau Lukšių-Šilų miške kalenant sunkiuosius kulkosvaidžius. Vadokliuose man pasakė, kad į tą mišką nuvažiavo 18 amerikoniškų „študbekerių”, pilni NKVD kareivių. Tame miške buvo šešios palapinės, iš viso 30 vyrų. Sargyboje stovėjo Marijonas Tvaska su automatu. Jis pats pirmas ir susitiko su enkavedistų voromis. Kada pradėjo šaudyti, kiti palapinėse dar miegojo, - ginklai ant šakų sukabinti, kelnes maunasi, nesiseka. Apsupta buvo pasagos formos pusžiedžiu. Tie, kurie bėgo į tarpą, visi išbėgo. Brolis buvo kulkosvaidininkas. Jį sužeidė, bėgti nebegalėjo, liepė kitiems trauktis, o pats gulė prie kulkosvaidžio ir ėmė dengti bėgančius. Stasiui Jakimavičiui pasakė: „Kiek šovinių turėsiu, aš jus pridengsiu, o paskiau granata susisprogdinsiu”. Tuo metu žuvo šeši partizanai:

Kazys Baltušnikas-Jupiteris, Vienuolio brolis.

Antanas Meištas-Robinzonas.

Marijonas Tvaska-Papartis (iš Kirmėlių k.).

Antanas Jakimavičius-Baravykas (iš Kirmėlių k.).

Bronius Vareika-Kūmas (iš Limeikių k.).

Kazys Janionis-Derešis (nuo Vadoklių, Miliešiškių k.).

Iš Sodeliškių kaimo buvo du partizanai Vanagai: Vincas ir Steponas. Steponas užsiregistravo, o po to su broliu Vincu ir dar keliais partizanais nuvažiavo į Praščiūnų kaimą netoli Raguvos pas rusus ir ėmė juos plėšt. Tie rusai ištrūko, nubėgo į Raguvą ir pranešė skrebams. Atvažiavo skrebai su NKVD kariuomene, apsupo. Kiti pabėgo, o Steponą pagavo besemiantį iš aruodo grūdus. Tai jau nelabai gražu buvo, kai žmonės sužinojo.

Nors šiaip šio būrio vyrai buvo gana smarkūs. Skrebus jie pliekė be pasigailėjimo.

1945 m. per Alukėnus važiavo dvylika skrebų, o Kuprio vyrai, taip pat dvylika, išsidėstę pasaloje prie Nevėžio jų laukė. Kai tik pastotės su skrebais privažiavo, taip į juos ir pradėjo šveist partizanai. Tuo metu jie nukovė septynis skrebus. Iš tų septynių - Alfonsas Navašinskas iš Krityžės kaimo užbėgo į mūsų sodybą, motina dar pasisiūlė paslėpt, bet jis pasakė, kad gyvas nepasiduosiąs ir nusišovė. Partizanai, kad ir būtų jį radę, kažin ar būtų sušaudę, nes iš jo jie nemažai ir šovinių buvo gavę.

1945 m. birželio 2 d. Aliukas Jonas (Kuprio brolis) ėjo būrio sargybą miške ir išėjo į aikštelę. Tuo metu pasirodė skrebai, ir skrebas Bočiuliokas iš automato jį nukirto. Vėliau partizanai nušovė ir tą Bočiulioką.

Kuprį-Aliuką Antaną asmeniškai aš labai gerai pažinojau. Prie vokiečių jis dirbo valsčiuje. Kai tik vokiečiai susiruošdavo važiuot į kaimus rinkt prievolių, Aliukas kaimiečiams visada pranešdavo. Aliukas taip pat pasakydavo, kada vokiečiai atvažiuos gaudyti naujokų, konfiskuoti gyvulių ir t.t. Aliukas buvo labai geras žmogus, savus jis gelbėjo ir gynė nuo visų okupantų. Būdavo, vokiečiai dar nespėja išvažiuot iš Panevėžio, kaimuose jau visi žino ir slepiasi. Tai ne taip, kaip skrebai, kurie vedžiojo rusų enkavedistus po kaimus ir pardavinėjo be jokios sąžinės mūsų jaunimą, ne tik pirštu rodė, bet dar ir patys padėjo ieškoti besislapstančių. Tai jie ir buvo tikrieji Tėvynės išdavikai.

Baltušnikai, Jonas ir Liudas, kiek man žinoma, buvo smarkūs vyrai, tik jų brolis Kazys niekur nesidėjo. Man keturiolika metų buvo, bet girdėjau žmones kalbant: „per Baltušniko klojimo stogą žydauskos kėdės išlindę”... Šmeižti aš jo nenoriu, žinau, jis daug prisidėjo prie šventos partizaninės kovos, bet teisybės nutylėti irgi negaliu.

1945 m. per Velykas važiavo apie trylika pastočių, pilnos prisėdę skrebų - iš Troškūnų, Raguvos. O 20 „Kuprio” būrio partizanų jų laukė Užuraisčių krūmuose (nuo Raguvos 5 km). Prie pat Alukėnų ir Užuraisčių kaimų buvo pats šlapumas, grioviai pilni vandens. Kai tik skrebai suvažiavo į krūmus, partizanai ir atidengė ugnį iš trijų kulkosvaidžių, iš automatų. Deja, visi trys kulkosvaidžiai užspringo. Prancūziškam kulkosvaidžiui, iš kurio šaudė Varnas-Stasys Keraitis, tuoj sudaužė disko ragą, kol jį pakeitė, vokiškam kulkosvaidžiui pateko prancūziškas šovinių kaspinas, dar vienam vėl kažkas nutiko. Skrebai kaip žiurkės iš rogių pasipylė į visas puses: vieni į krūmus puolė, kiti į pilnus vandens griovius. Šlapi, be batų, be ginklų. Žuvo vienas leitenantas iš Raguvos skrebyno, visi kiti iš Troškūnų, iš viso 18 buvo paklota. Tas leitenantas atsisėdo ant kelmo ir komanduoja: „kairėn - dešinėn, kairėn - dešinėn”. Matyt, protas jam pasimaišė. Vienas iš partizanų priėjo ir nušovė jį. O Raguvoje, žmonės pasakojo, skrebų žmonos, išgirdusios šaudant, rankas trynė ir džiaugėsi: „Ot, dabar tai priklos mūsiškiai banditų!”

Netrukus skrebai atsikeršijo partizanams už aną skriaudą. Visai netoli tos pačios vietos Alukėnų kaime, Abraškevičiaus daržinėje, šešis to būrio partizanus nušovė. Žuvo ir paties šeimininko Abraškevičiaus sūnus. Tuo metu jie iš kažkur ėjo ir pavargę sulindo į daržinę pailsėti. Sargyboje stovėjo Stasys Blauzdys. Pastebėjęs, kad skrebai supa, iš kulkosvaidžio pradėjo šaudyti, bet visi žuvo. Mano brolis Antanas tuo metu irgi buvo netoli tos daržinės vienkiemyje. Jie pastebėjo, kad palei Alukėnų mišką išsidėstė rusų kariuomenė. Nieko nelaukdami, tiesiog šokte peršoko per tuos kareivius, bet jie kažkodėl į juos nešaudė.

Apie 1952 m. Kazys Riauba-Kazokas ir Šermukšnis laikėsi kartu, matyt, taip buvo nurodyta Kazokui NKVD vadovybės. Vienu metu jie buvo apsistoję pas Kaminskus Narbutų kaime. Ruošėsi skustis barzdas, o namų šeimininkė Kaminskienė išėjo į lauką. Kai grįžo į kambarį, Kazokas jai ir sako: „Šermukšnis pasipjovė, matyt, protas pasimaišė. Va ir raštelį dar paliko”. Kaminskienė negi žinojo, kas tą raštelį parašė - Kazokas ar Šermukšnis. Šis dar pridūrė: „Kad nesužinotų saugumas, reikia jį sudeginti”. Tą raštelį jis uždegė ir sudegino. O Šermukšnis guli ant grindų, kriokia, kraujas švirkščia. Po to jie padarė karstą ir Šermukšnį palaidojo miške.

Vėliau, kada 1961 m. Riauba buvo suimtas, tuos žmones, kurie karstą dirbo, kurie laidojo Šermukšnį, saugumas kvietėsi į Vilnių ir tardė. Riaubos viskas buvo išpasakota smulkiai: kas lentas davė, kas karstą darė, kas vežė...

Kada Butkūnuose žuvo šeši partizanai, buvo pasakojama, kad Kazokas bėgo kartu su sužeistu Jonu Vaičekoniu ir slėpėsi bulvių lauke. Kazokas išbėgo, o Jonas žuvo. Manoma, kad Kazokas jį ten pribaigė.

Apie Antaną Vaičekonį-Šermukšnį galiu tiek pasakyti, kad jis vokiečių okupacijos metu dirbo seniūnu, prie žydų šaudymo tikrai nebuvo prisidėjęs, bet jo partizaninėje veikloje buvo ir juodų dėmių, nors teisti jį iš šalies jokiu būdu negalima, nes labai neaišku, kokiais sumetimais tos juodos dėmės atsirado.

Pavažiavus 3 km už Miežiškių kapinių, dešinėje pusėje yra Čekatauskų sodyba. Jų žemėje netoli tos sodybos stovėjo maža gryčelė, kurioje gyveno vokiečių okupacijos metu atvežti rusai - moteris su keturiais vaikais. Vėliau grįžo iš fronto demobilizuotas ir jos vyras. Aš negirdėjau, kad jie būtų skundę partizanus, pas žmones jie sąžiningu darbu duoną užsidirbdavo: malkas pjaudavo, žabus kapodavo. Kartu su jais gyveno ir nepilnaprotis lietuvis (jis buvo išvažiavęs į Ameriką, užsidirbo pinigų, pasidėjo juos į banką, bankas bankrutavo, jo pinigai dingo, o jis pats išprotėjo).

Kitam Jackagalių kaime gyveno šito nepilnapročio brolis ir dvi jo dukterys. Dukros, matyt, buvo labai „honoravos”, jos manė, kad tas nepilnaprotis dėdė žemina jų autoritetą, kad joms negarbė.

Pas juos užsukdavo partizanai Antanas Vaičekonis-Šermukšnis, Juozas Skeiveris-Spekuliantas ir Liudas Baltušnikas. Apie 1948 m. dukterėčios nugirdė partizanus ir prikalbino, kad jie nušautų rusus ir tą jų dėdę. Jie nuėjo pas tuos rusus, visus suvarė ant pečiaus, o tada Liudas Baltušnikas iš kulkosvaidžio paleido seriją ir visus sušaudė. O kad jie girti buvo, patvirtina ir šis faktas: sušaudę visus ir uždegę gryčią, jie nespruko į mišką, o išėjo ant kelio ir ėmė stabdyti važiuojančius iš turgaus valstiečius. Netoliese stovėjo sugedęs rusų sunkvežimis. Šitie partizanai susistabdė Zigmą Skrebę ir paprašė, kad juos pravežtų pro tuos rusų kareivius. Skrebe sako: „Mano prastas arklys, va atvažiuoja žmonos tėvas Pranas Skrebe (iš Gitėnų), jo geras arklys, jis paveš”. Zigmą jie paleido, susistabdė Praną Skrebę, kulkosvaidį įsimetė į ratus, arklį gerai užragino ir pralėkė, o mašina buvo pilna kareivių. Nors jau buvo prietema, ruskiai įtarė, kad čia kažkas ne taip, iš automatų pradėjo šaudyti, bet nepataikė, tik galinę vežėčių lentelę kelis kartus peršovė.

1961 m. liepos 2 d. Riauba-Kazokas iš Vilniaus atvažiavo pas gimines į Miežiškius. Buvo atlaidai, o pas tuos gimines ir pokylis, kuriame dalyvavo ir Kazokas. Jį atpažino seserys Šiškaitės nuo Velykių, kurių tėvus Kazokas iššaudė. Pranešė į saugumą, ir Kazoką areštavo. Yra žinoma, kad tais jo partizanavimo metais, kada jį enkavedistai užverbavo, kad įgytų partizanų pasitikėjimą, jam buvo patarta nušauti kelis žmones, simpatizavusius tarybų valdžiai. Neaišku, kas per žmonės buvo tie Šiškai, bet tada pasitaikydavo, kad kaimynas kaimyną sunaikindavo už butelį „samagono” prikalbinęs partizanus. Buvo ir kaltų, kurie pranešinėjo enkavedistams apie partizanus, bet buvo ir nekaltų. Aš kažkodėl įsitikinęs, kad tas Riaubos teismas irgi buvo tik saugumo surežisuotas spektaklis. Šiandien gal Riauba kur nors Rusijoj gyvena, ordinais apkarstytas, ir tebetarnauja savo šeimininkams.

Paskutiniu metu Janulis kažkokiu būdu tapo partizanų rinktinės vadu, o iš pačių partizanų bebuvo likę tik vienetai. Pamenu, dar gyvi vaikščiojo Ipolis Mulevičius iš Sodeliškių, Petras Kartanas iš Kieliugalos ir dar keletas. Vieną žiemos naktį su partizanais ateina Marijonas Kartanas. Už mane jis buvo keleriais metais jaunesnis, į armiją jam nereikėjo, todėl ir slapstytis neturėjo. Aš galvoju, kaip čia yra: jis anksčiau niekur nepriklausė, o dabar kartu vaikšto su Tautvydu. Marijonas ginkluotas šautuvu, Janulis - vokišku „šmaiseriu”.

Po kurio laiko, pavasariop, išgirstame iš žmonių, kad Marijonas Kartanas jau su Raguvos skrebais ginkluotas vaikšto, o Marijono tėvas Petras Kartanas kažkodėl kiekvieną pirmadienį arkliu ėmė važinėt į Ramygalą. Gal porą savaičių tas Marijonas pavaikščiojo su skrebais, po to nuo skrebų pabėgo, Šilagalyje krūmuose, savo žemėje už trobų, susirentė tokią būdą ir ėmė joje slapstytis su pusbroliu Benium. Jie vaikščiojo ir po mišką, bet kitų partizanų prie savęs neprisileido. Manoma, kad NKVD davė nurodymą sušaudyti Kartano šeimą, sukelti pasipiktinimą: va, „banditai” šaudo vaikus ir pan.

Keturi partizanai atėjo dienos metu, iš jų vienas tų Kartanų pusbrolis Petras (ne tėvas) nuėjo tiesiai į tą būdą, savo pusbrolius Marijoną ir Benių nušovė, po to atėjo gryčion, nušovė dėdę Petrą, tetą, dvylikos metų savo pusseserę, iš viso penkis žmones, trobas uždegė ir išėjo.

Tuo metu Šiluose aš dirbau spaudos kioske. Tą vakarą dar truputį užtrukau, laukiau, kol žmonės išeis iš bažnyčios po mišparų. Matau, netoliese gaisro pašvaistė. Žmonės pasakė, kad dega Kartanų namai. Pamačiau, kad vyresnioji Kartanaitė verkdama bėga į Vadoklių pusę. Vadokliuose ji pranešė NKVD garnizonui apie išžudytus tėvus. Tačiau nei enkavedistai, nei skrebai nesiskubino važiuot gaudyt „banditų”. Tik rytojaus dieną apie 12 val. atvažiavo. Leitenantas Riabovas priėjo prie manęs ir paklausė pašnibždom: „Ar nežinai, kas iššaudė Kartano šeimą?” Aš supratau, kad jiems jau viskas buvo žinoma seniai, tik kvaileliais prisimetę jie čia ieškojo kaltininkų.

Po trijų dienų areštavo ir mane. Taip ir liko neaišku man, kodėl tas Kartaniokas atėjo į mišką, po to pas skrebus, o iš skrebų vėl pabėgo.

Aš priklausiau pogrindinei ginkluotai organizacijai „Kovai prieš tarybų valdžią”. Organizacijos sukūrimui komanda buvo gauta iš miško. Mūsų organizacijos grandžiai vadovavo Elegijus Smetona. Paskui raportus Smetona perduodavo partizanų rinktinės vadui Januliui -Tautvydui, o per jį kažkokiu „tamsiu” keliu jie patekdavo enkavedistams Ramygaloje. Vėliau, kada mus tardė ir smarkiai mušė, liepė viską prisipažint, o mes neprisipažinome, tai mus durniais išvadino ir parodė tuos pačius mūsų raportus. Mūsų grandį sudarė: Vladas Vingrys (iš Užubalių k.), Vladas Vingrys (kito Vingrio), Kazimieras Vingrys, Albertas Vingrys, Aloyzas Bujokas (iš Kunigiškių k.), Juozas Meištas-Gailutis (gimęs 1927 m.), Vincas Blaževičius, Vytautas Juozėnas, Elegijus Smetona.

El. Smetonai partizanai buvo suteikę puskarininkio laipsnį. Laipsnį suteikė apygardos vadas Žygaudas.

Mūsų grandies štabas buvo Užubalių, Kunigiškių kaimuose. Turėjome saugoti partizanus. Kai jie ateidavo, pranešinėjome jiems visokias žinias. Kartą pas mus atėjo partizanai nuo Vadoklių - Albinas Burbulis, Viktoras Dirsė, Marijonas Smetona. Jie maudėsi pirtyje, o mes išsidėstę ėjome sargybą, kad kas neužpultų. Mums buvo po 18-20 metų. Gyvenome legaliai, ginklus turėjome, bet su jais nevaikščiojom, laukėm atitinkamo signalo. Be to, iš miško mes gaudavome proklamacijų, laikraštėlių, kuriuos pristatydavome į reikiamą vietą, išklijuodavome kaimuose.

Iš mūsų grupės jauniausias Vladas Vingrys, vengdamas pakliūti į NKVD nagus, išėjo į mišką ir po 3 mėn. žuvo. Eidamas atsinešti maisto, pakliuvo į pasalą.

Kada mane areštavo Ramygalos skrebai, surišo virvėmis, -vienas už vieno virvės galo laiko, kitas už kito. Atvežė amerikonišku „študbekeriu” į namus pas krikštatėvį, užvarė kopėčiomis ant tvarto, pasakiau jiems, kur šautuvas.

Kai mane areštavo, aš neprisipažinau, kad turiu šautuvą, bet mano krikštatėvį gerai papurtė enkavedistai ir išprovokavo jį. Jie pasakė jam, kad aš neva jau prisipažinęs. Taip ir išgavo. O mane mušė, kankino, aš vis gyniausi, bet kai krikštatėvis pasakė, kad turiu šautuvą, suvedė į akistatą, man irgi nebebuvo prasmės gintis. Tardė Ramygaloje saugumo viršininkas - rusas. Vėliau jis dirbo saugumo viršininku Anykščiuose. Būdavo, atveda į tardymą, paguldo vidury kambario ir lieja per nugarą lazdynine lazda. Tokias lazdas Ramygaloje teko matyti visuose kabinetuose, į kuriuos tik buvo mane įvedę. Tardė skrebas Ja-nauskas, jis net leitenanto laipsnį turėjo. Ne tik man, ypač Smetonai tardymo metu net kiaurai sukapota nugara buvo. Su visais tardomaisiais jie panašiai elgėsi. Ateini į kamerą, per galvą perbrauki pirštais, tiesiog kuokštomis plaukai krenta, nes tardymo metu ne tik lazda mušdavo, bet dar ir už plaukų po kabinetą tampydavo, kumščiais per veidą daužydavo. Taip Ramygaloje mus kankino dvi savaites. Po to atvežė į Panevėžį ir įmetė į saugumo rūsį (kur dabar rajono autoinspekcija). Čia išlaikė apie 6 mėnesius, tardė vien ruskiai karininkai. Tik pakenčiama, kad čia jau nebemušė. Tardydavo naktimis. Kai tik naktis - ir girdisi raktų žvangesys, trankomos durys. Man tada ėjo 24-ieji metai. Teisė 1952 m. vasario 4 d. rusų Pabaltijo karinis tribunolas, lakūnai iš aerodromo buvo pakviesti tarėjais, pats teisėjas turėjo generolo laipsnį. Liudininkų jokių nebuvo, išskyrus Čekanauską, kuris paliudijo, kad mes saugojome miškinius, kai pirtyje maudėsi.

Visi gavome po pilną „čerpoką” - 25-rius metus ir dar po 5 tremties.

Po teismo nuvežė į Vilniaus persiuntimo punktą, po mėnesio - į Maskvą, iš Maskvos - į Kuibyševą, Sverdlovską, Novosibirską, Taišetą, iš Taišeto - į taigą (Šitkinskij raj.). Čia patekau į 35-tą lagerį, po to - į pirmą. Po mėnesio patikrino gydytojų komisija, suformavo etapą ir ešelonu mūsų 1000 - į Vakarų Sibirą, į Omską. Atsėdėjau 5 metus ir 3 mėnesius. Į Lietuvą grįžau 1956 m. rugpjūčio 19 d.

Versta iš rusų kalbos

PAŽYMA

Pagal archyvinę tardymo bylą Nr. 23659/3

1951 m. birželio mėn. Ramygalos raj. MGB skyrius likvidavo antisovietinę nacionalistinę organizaciją, kuriai vadovavo LLKS pogrindinės organizacijos narys SMETONA ELEGIJUS, Kazio.

Į LLKS (Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjunga) SMETONĄ E. K. užverbavo ir įtraukė 1949 m. gruodžio mėn. banditų „VYČIO” apygardos vadas SMETONA ALFONSAS. Tuo metu jam buvo suteiktas slapyvardis „STRAZDAS” ir buvo įpareigotas sukurti vietinę LLKS organizaciją.

Vykdydamas banditų būrio vado įsakymą, 1950 m. sausio - vasario mėn. SMETONA ELEGIJUS sukūrė pogrindinę nacionalistinę organizaciją, į kurią įtraukė Meištą Juozą, Juozėną Vytautą, Bujoką Aloyzą, Vingrį Albertą, Vingrį Vladą, Vingrį Kazį, Čekanauską Vaclovą.

Organizacijos nariai parūpindavo ginklus ir šovinius, rengė bunkerius, platino antisovietinius lapelius ir teikė banditams materialinę pagalbą, maisto produktus.

1951 m. birželio mėn. buvo areštuoti šie organizacijos nariai:

1.    SMETONA ELEGIJUS, Kazio, gim. 1924 m. Justinavos kaime, Ramygalos raj., lietuvis, kilęs iš valstiečių vidutiniokų, mažo išsilavinimo, dirba kol. „Žalgiris” sąskaitininku. Pogrindinės organizacijos organizatorius ir įkūrėjas. Laikė karinį ginklą (paimta du šautuvai). Teistas pagal RSFSR BK str. 58-P, 58-10 I d., 58-11 ir 182-1 d. Bausmę atliko Vorkutoje.

2.    MEIŠTAS JUOZAS, Antano, gim. 1927 m. Žiurlių kaime, Troškūnų raj., gyvenantis Kunigiškių kaime, Ramygalos raj. Mažo išsilavinimo, Šilų kaimo parduotuvės pardavėjas. Į organizaciją įstojo 1950 m. sausio mėn., turėjo slapyvardį „GAILUTIS”, teikė banditams materialinę pagalbą, laikė šaunamuosius ginklus bei šaudmenis. Nuteistas pagal RSFSR BK str. 58-P, 58-10 d., 58-11 ir 182-1 d. 25-riems metams.

3.    BUJOKAS ALOYZAS, Jono, gim. 1930 m. Justinavos kaime, Ramygalos raj. Kilęs iš valstiečių vidutiniokų, mažo išsilavinimo, iki arešto - eilinis „Žalgirio” kol. kolūkietis. Į organizaciją įstojo 1950 m. sausio mėn. slapyvardžiu „PUTINAS”. Parūpindavo ir perduodavo banditams ginklus, lankė banditų slėpimosi vietas. Teistas pagal RSFSR BK str. 58-P, 58-11, 182-1 d. 25-riems metams pataisos darbų kolonijoje. Bausmę atliko Karlage. Peržiūrėjus bylą, bausmės laikas sumažintas iki faktiškai atbūto laiko, už gerą elgesį ir darbą teistumas panaikintas.

4.    VINGRYS VLADAS, Mykolo, gim. 1913 m. Užubalių kaime, Ramygalos raj. Kilęs iš valstiečių vidutiniokų, mažo išsilavinimo, eilinis „Žalgirio” kol. kolūkietis, palaikė ryšį su banditais nuo 1949 m. rudens. 1950 m. įstojo į pogrindinę organizaciją, turėjo slapyvardį „GENYS”, laikė šaunamąjį ginklą. Nuteistas pagal RSFSR BK str. 58-P, 58-11 ir 182-1 d. 25-riems metams pataisos darbų kolonijoje.

5.    VINGRYS ALBERTAS, Mykolo, gim. 1929 m. Užubalių kaime, Ramygalos raj. Kilęs iš valstiečių vidutiniokų, lietuvis, mažo išsilavinimo. 1950 m. sausio mėn. įstojo į pogrindinę organizaciją, turėjo slapyvardį „BERŽELIS”, platino antisovietinius lapelius. 1951 m. rugpjūčio mėn. dezertyravo iš sovietinės armijos. Teistas pagal RSFSR BK 58-P, 58-10 I d., 58-11 ir 193-10* 25-riems metams. Bausmę atliko Mineralnyj pataisos darbų kolonijoje. Peržiūrėjus bylą, bausmės laikas sumažintas iki faktiškai atbūto laiko ir paleistas į laisvę.

6.    JUOZĖNAS VYTAUTAS, Juozo, gim. 1918 m. Kunigiškių kaime, Ramygalos raj. Kilęs iš buožių šeimos, mažo išsilavinimo, miško ūkio darbininkas. Nuo 1950 m. rudens ne kartą susitikinėjo su banditais, aprūpindavo juos spiritiniais gėrimais, skolindavo savo arklį, kartu su jais išgėrinėjo. Buvo verbuojamas į pogrindinę organizaciją, bet atsisakė. Teistas pagal RSFSR BK str. 17-58-P 25-riems metams lagerio. Bausmę atliko Molotovo srityje Nyrob kaime P/d. 320. Paleistas 1956 m. panaikinus bausmę.

7.    BLAŽEVIČIUS VINCAS, Benedikto, gim. 1894 m. Jankiškių kaime, Švenčionių raj. Kilęs iš valstiečių vidutiniokų, mažo išsilavinimo, gyveno Ramygalos raj., Kunigiškių kaime, dirbo „Žalgirio” kol. Nuo 1945 m. banditus aprūpindavo maisto produktais, laikė ginklą. Nuteistas pagal RSFSR BK str. 17-58-P, 58-11 ir 182-1 d. 25-riems metams lagerio. Bausmę atliko pagal adresą: Archangelsko sritis, Kanošskij raj., stancija Jercevo, P/d. 233.

Pasirašo: Panevėžio KGB vyresnysis
operatyvinis įgaliotinis majoras 
/BESPALOV/

1961 m. vasario 3 d.

Pasakoja SALOMĖJA VAIČIUKĖNIENĖ

Užrašyta
1989 08 14

Gimiau 1911 m. Raguvoje. Pokario metais gyvenau Šiluose. Tuo metu partizanų būrio vadas Alfonsas Smetona-Žygaudas pas mus dažnai atsilankydavo; jis paprašė manęs, kad padėčiau jiems palaikyti ryšius. Įsijungus į tą darbą, man neblogai sekėsi. Ne kartą teko apgauti enkavedistus, už nosies pavedžioti stribus, po to visiems susirinkus gražiai pasijuokti, nors aš gerai žinojau, kas manęs laukia: sušaudymas arba 25 metai katorgos.

Smetonos brolis Vladas, motina, švogeris vėliau buvo areštuoti ir atkentėjo Sibiro kančias.

Turėjau aš ir slapyvardį, kurio dar iki šios dienos saugumas nežino. Tai buvo didelė paslaptis. Net teisti manęs negalėjo vien dėl to, kad nežinojo slapyvardžio. Šį kartą aš būsiu atvira, tegu žino enkavedistai, kad mano slapyvardis buvo Salemutė.

Po Smetonos dingimo („dingimo” sakau todėl, kad jis ne žuvo, kaip tvirtina oficialiai kai kas, o liko gyvas) galvojome, kad Viktoras Tarutis išdavė, bet po to mane pasiuntė į tą vietą, kur buvo paslėpti bidonai, aš nuėjau ir viską radau.

Vėliau tie bidonai buvo išvežti iš Šilų, bet kur - nežinau. Žmogus, kuris tą archyvą perkėlė, prieš 2 metus mirė.

Mūsų namuose po žeme buvo iškastas bunkeris specialiai Žaibo ateinantiems svečiams. Vieną žiemą jame laikėsi Danielius Vaitelis, „Vyčio” apygardos vadas. Kitas bunkeris buvo padarytas Žygaudo, šiene daržinėje, jame laikėsi Simaniukas. Danielius Vaitelis visą laiką buvo su Viliumi ir Lelijavu.

Su kitais Žygaudo partizanais ryšio nepalaikiau, tik su pačiu Žygaudu - konspiracijos sumetimais.

Šilų mokykloje Žygaudas palėpėje įsirengė bunkerį. Ten mokytoja Paulina Mikonytė jį slėpė, o mane, kaip patikimą, paprašė padirbėti už šlavėją. Kartą jie tik atėjo, žiūri - garnizonas atvažiuoja. Ir apsistojo toj pačioj mokykloj prieš balsavimus. Enkavedistai mokykloje gyveno visą savaitę, o Žygaudas su vyrais - už sienos...

(Mokytojos Paulinos Mikonytės brolis buvo kunigas Antanas Mikonis. Visi mirę, palaidoti Šiluose.)

Vieną dieną nueinu pas Tarutį ir randu partizaną Petrą Nemeikšį - labai girtą, atvažiavusį iš Alančių dviračiu. Tarutytės jo nenorėjo išleist, o jis užsimanė važiuot, ir gana. Tik išvažiavęs iš kiemo, nugriuvo nuo dviračio. Kai atsikėlė, Tarutytės jam ir sako: „Apvažiuok kieme ratą, jei negriūsi, tada leisim važiuot”. Jis vėl užsėdo, apvažiavo ratą ir negriuvo. Išvažiavo į kelią, kelyje vėl griuvo. Aš jau norėjau eit pakelt, tik žiūriu -per sodą atlenda enkavedistai. Surikau jam: „Petrai, pavojus!” Priėjau visai arti, jis atsikėlė, ir einam abu kalbėdami, priėjom prie kapelių, atsisveikinom, aš dar specialiai jį pabučiavau, nes matėm, kad enkavedistai mus seka. Išsiskyrėm. Aš einu į enkavedistų pusę atgal, o Petras užsėdo ant dviračio ir važiuoja. Bevažiuodamas sutiko kaimyną Bronių Kielą. Tas jam sako: „Kur tu leki, aplink visur rusai”. Petras nei iš šio, nei iš to metė į rugius dviratį ir pasileido bėgti per lauką. Tubis, skrebas, nusiavė batus ir keliu ėmė Petrą vytis, o Petras - per dirvoną, kojos klimpsta, jau prie pat krūmų pribėgo. Tubis pakėlė automatą ir paleido kelias serijas į jį. Petras taip ir krito vietoje.

Mane enkavedistai paėmė, išlaikė visą savaitę Vadokliuose, labai mušė. Vis tardė, su kokiu „banditu” aš bučiavausi. Petrą paguldė skrebynėje ant kiemo. Kitą dieną mane nuvedė, liepė nupraust jį, kad nebūtų kruvinas. Aš nuprausiau. Liepė pasakyt, kas čia toks, bet aš neprisipažinau, kad pažįstu. Ką jie man sakė, aš viską neigiau. Tardė ir mušė lietuviai. Tiesa, kai suėmė, nusivarė pas Kartaną ir ten smarkiai daužė galvą, spardė ir vis šaukė: „Bliat! Banditka!” Labiausiai keikė ir mušė Tubis. Šiuo metu jis gyvena Panevėžyje, dirba mėsos kombinate.

Kai nuvežė skrebynan Vadokliuose, atidarė rūsį ir stačia galva įgrūdo. Atsigavau, sėdžiu ir galvoju, viena aš ar ne, o tamsu, jokios šviesos, nieko nesimato. Apgraibiau apgraibiau aplink, gal kas guli šalia, bet nieko. Supratau, kad viena.

Kai grįžau į namus, aš ir vėl savo dariau, kas man reikia. Tą pačią dieną susitikau su Žygaudu. Dar jį apibariau, sakau, ką jūs galvojat, aplink enkavedistai siaučia, o jūs leidžiat girtuok-liaut savo vyrams. Jis sako: „Aš žinau, tu vis vien neišduosi, mes jau gavom apie tave žinių iš skrebyno”. Aš jam sakau: „O jei išduočiau, kuo jūs garantuojat? Taip mušė, kankino, žmogus - ne akmuo, gal ne kiekvienas ir išlaikytų tokias kančias”.

Kitą kartą mane paėmė su laišku. Jau buvo žuvęs Vaitelis. Mano laiškas pakliuvo į Vadoklių NKVD. Atsiuntė Vaitelienė (Vaitelio žmona) laišką ir paklausė, kaip „Danutė” - (Danielius), kas nors atjaučia jį ar ne. Aš jai ir parašiau, kad visi jį atjaučia ir gaili. Gaunu šaukimą prisistatyti į Vadoklių NKVD. Galvoju, kas man dabar daryt. Nueinu pas Žygaudą ir prašau jo patarimo. Jis pasakė: „Mėgink eiti. Jeigu neisi, reiks slapstytis. O kur dėtis? Visgi šeima”. Taip ir padariau. Nueinu - ir uždarė, po to uždarė ir sūnų. Rašyt tai aš gerai nemokėjau. Sūnui buvo 12 metų, jo ir buvo rašyta, bet aš išsigyniau. Kai buvau rūsyje, matau per langelį, kad sūnų atvaro su močiute. Aš jam šūktelėjau, kad pakeistų raštą. O kai manęs paklausė, kam aš rašau laiškus ir kas man juos parašo, aš pasakiau, kad rašo sūnus mano seseriai Kartanienei į Sibirą. Jį, vaiką, vertė enkavedistai prisipažinti rašius laišką Vaitelienei, bet kada mus suvedė akistaton, aš gana griežtai pasakiau: „Edmuntuli, neprisipažink! Tu niekam daugiau laiškų nerašei, tik Kartanienei! Supratai?” Sūnus neprisipažino. Enkavedistai griebė laiškanešį Guzevičių, manė, kad jis parašė, be to, dar pridūrė: „Čia ne vaiko rašyta, o gero raštininko”. Tik tada enkavedistai suglumo ir mūsų daugiau nebepuolė. Po savaitės ir mane paleido.

Aš labai gerai pažinojau Vaitelio ryšininkę Birutę. Ji buvo pirma, aš antra, mano sesuo trečia.

Devynis mėnesius slapsčiausi Vilniuje. Vaitelis man sakydavo: „Nebijok, jeigu pakliūsi, mes tave išpirksim”. Čia, suprantama, jis turėjo Markulį omenyje - „išpirkėją”.

Vilniuje, kada mes su sesers dukra pamatėme, kad esam tikrai NKVD rankose, nutarėm bėgti. Gyvenom 5-ame aukšte. Viską susikrovę, kartą surizikavom. Sėkmingai pasiekėm namus. Tada aš nuėjau pas Žygaudą ir pasakiau jam, kad niekur nebeisiu iš jų. Taip aš prie jų ir pasilikau bunkeryje.

Birutė gyveno Stieprių vienkiemyje (krūmyne). Netoli jos gyveno taip pat partizanų ryšininkė. Kartą tai ryšininkei Birutė ir sako: „Ką mes čia gaunam, kad dirbam? Nieko. O kas NKVD dirba - visko gauna...”

Tarp kitko, viena mūsų iš ligoninės nešdavo vaistus partizanams. Ten buvo dvi patikimos seselės, kurios tais vaistais aprūpindavo. Jos pranešė, kad Birutė, apsimetusi sergančia, atsigula į ligoninę, o naktį atvažiuoja iš NKVD „Viliukas” ir išsiveža ją.

Birutės motina draugavo su vienu partizanu ir jau norėjo iš namų pasitraukti, bet kažkas iš ryšininkų apie tai pranešė partizanams. Tada atėjo partizanai, jos motiną su tuo partizanu nušovė ir su visu namu sudegino, o Birutę išsivedė ir pakorė miške. Nuosprendį vykdė kitas būrys. Birutės aš labai gailėjau, kai sužinojau.

Į Vilnių mane nusiuntė Žygaudas. Jis pasakė: „Jeigu aš žūsiu, jus tuoj pat paims, nes jūs gyvensit NKVD rankose”.

Žygaudas „žuvo” tokiomis aplinkybėmis: iš jo būrio vienas partizanas išvyko gydytis į Kauną (Alfonsas Stankevičius-Fakyras). Ten jis kažkaip pateko į enkavedistų nagus. Žygaudas jį buvo perspėjęs: „Jeigu tave paims, tris dienas neišduok, kad mes spėtume pasislėpti”. Netrukus gavome žinią, kad Fakyras paimtas. Aš ir sakau Žygaudui: „Ką jūs galvojat? Ko jūs dar sėdit? Žmogus tai paimtas”. Žygaudas optimistiškai buvo nusiteikęs, sako: „Jis neišduos, o ryt pasitrauksim”. Ryte aš atsikėliau, tas žmogus, pas kurį slapsčiausi, paruošė valgyt, susidėjau viską į pintinę ir ruošiausi nešt partizanams. Susėdę visi šnekam ir staiga išgirdom šūvius. Aš išbėgau, parlėkiau į namus, po to nubėgau į Traupį pas Tautvydą-Mykolą Janulį. Jam pasakiau: „Jūs neikit dabar, nes aplink siaučia enkavedistai”. Pas jį dar buvo kažkoks karininkas atvažiavęs. Tautvydas tada laikėsi Alukėnų miške Putriškiuose, turėjo bunkerį. Tada aš juos radau keturis. Vienas iš jų buvo Juozas Mačiulis, kitas - Kazys.

Aš bėgu į namus link Šilų ir vis girdžiu šūvius be perstojo. Viena Žygaudo ryšininkė pamatė, kad važiuoja dvi mašinos, pilnos enkavedistų, ir uždengtą žmogų veža. Tada ji atbėgo pas Žygaudą ir pranešė jam apie tai. Dar nutraukė radijo vielas, išraizgytas ant medžių, sumetė į bunkerį, uždarė dangtį, užmaskavo ir kaip niekur nieko nuėjo taku. Beeidama sutiko enkavedistus, kurie ją iš karto suėmė. Tarp enkavedistų ji pamatė tą Stankevičių. Enkavedistai jam liepė gult ir ėmė duot lazdomis, kad šis visas net juodas pasidarė. Jis, matyt, atvedė juos į mišką, bet bunkerio nerodė. Nuodugniai apieškoję, enkavedistai rado išpurentų žemių. Partizanai, pasirodo, bunkeryje ėmė dusti, matyt, vėdinimas buvo blogas. Tada jie surišo kelias granatas, atidarė dangtį ir metė į viršų. Iš karto granatos užmušė du kareivius, o jie visi šoko ir bėgo. Ten kartu buvo Bronė Tarutytė, Žygaudas, Jonas Šibaila-Diedukas - LLKS tarybos narys ir Alfonsas Gritėnas-Skalikas, Gusaras.

Enkavedistai atsivarė iš pamiškės gyventoją su arkliu ir krovė nušautuosius, bet tam žmogui žiūrėti į juos neleido, liepė nusisukt. Suprantama, jeigu Žygaudą būtų nušovę, būtų specialiai liepę žiūrėti. Lavonus nuvežė pas eigulį užkloję. Iš po užkloto matėsi išlindę trijų žmonių rankos - moters ir dviejų vyrų. Žy-gaudas iš vakaro buvo nusiskutęs barzdą, mane jis dar palydėjo iš miško. Vežant nušautuosius, ant visų rankų matėsi laikrodžiai. Žygaudas turėjo tik kišeninį laikrodį, rankinio neturėjo. Kada mane areštavo, tardytojas pasakė: „Jis gyvena ir gyvens, o jūsų nebėra...” Aš girdėjau iš enkavedistų, kad ir Bronė būtų išbėgusi, jeigu būtų tiesiai bėgusi, bet ji labai blaškėsi į šonus.

Mano vyrą areštavo 1949 m. Namuose aš jau nebegalėjau gyventi, slapsčiausi.

Po Žygaudo žuvimo (jei taip galima pasakyti) nuėjau pas Tautvydą- Mykolą Janulį. Tada laikiausi pas jį kartu bunkeryje, Lėno miškuose, Briedžvalkio miške. Janulis melsdavosi ir melsdavosi, jokiu būdu aš neįtariau, kad jis būtų koks nors šnipas ar provokatorius. Rudeniop jis kažkur išėjo gyvent į kitą bunkerį, o man pasakė: kur nori, ten dėkis. Aš grįžau į namus, namuose pasidariau bunkerį ir gyvenau. Nežinau kas, bet mane visgi įskundė - atėjo NKVD garnizonas ir liepė lįst iš bunkerio. Taip mane ir paėmė. Prieš tai buvau pasidariusi bunkerį gretimos sodybos daržinėje. Ten buvo apvožti ratai ir apmesti šienu, tai po tais ratais aš įsitaisiau slėptuvę ir kurį laiką slapsčiausi. Kartą pasiėmiau dukrą Irutę (11 metų) ir nusivedžiau ten. Tik atsigulėm - užėjo NKVD kariuomenė. Badė, ieškojo, bet nerado.

Mane išdavė, atrodo, Marijonas Kartanas, kuris buvo išėjęs į mišką, po to iš ten pabėgo. Jų, Kartanų, namus partizanai vėliau sudegino.

Namuose slėptuvė buvo šalia pečiaus: užmūryta sienutė, įlindimas per pečiaus viršų, o ant pečiaus užpilti grūdai, neva džiovinimui. Tuo kartu skrebai kaip atidarė duris - tiesiai ant pečiaus, nubraukė grūdus. Aš dar sėdžiu. Turėjau jau ir pasą, būčiau netrukus išvažiavusi. Liepė pakelt rankas ir lįst į lauką. Tai buvo 1951 m. vasario 13 d. Kai išlindau, pasodino kampe ant suolo ir nieko prie manęs arčiau nebeprileido, nei mamos, nei dukros. Suėmime dalyvavo Riabovas ir Didenka. Nuvežė į Vadoklius, o ten mušė, daužė kiek norėjo, spardė kojomis. Gerai pamušę, išvežė į Ramygalą, po poros savaičių nugabeno į Panevėžį. Likau be dantų, Vadoklių skrebai visus išdaužė. Panevėžyje po trijų dienų išvedė iš kameros, matau, kieme stovi mašina, aplink ją ginkluoti enkavedistai. Įkėlė mane į tą mašiną, o kartu ir Stankevičių-Fakyrą. Panevėžyje jis jau buvo išsėdėjęs pusantrų metų. Taip jie mus išgrūdo į geležinkelio stotį. Stankevičius tvirtai nusiteikęs, suvaidino, kad manęs nepažįsta. Nuvežė į Vilnių sauguman. Iki tol vis vyliausi, kad mane kas nors išpirks ar išvaduos, bet kai atsidūriau ties Vilniaus saugumo vartais, visos viltys žlugo. Įmetė į kamerą, kurioje radau taip pat buvusią partizanų ryšininkę septyniolikmetę Anelę Laurinaitytę iš Šakių rajono. Ją dažnai kviesdavo į tardymą, labai kankino, sakė pati 70 žmonių išdavusi. Kada neprisipažįsta, įmeta į mašiną ir veža į mišką. Miške neva sugenda mašina, užklumpa „miškiniai”, įvyksta susišaudymas, „miškiniai” ją suriša, įmeta į vežimą ir užrištomis akimis nuveža į bunkerį. Bunkeryje sėdi gražiai lietuviškomis uniformomis apsirengę ginkluoti vyrai, ant sienos kryželis kabo. Pareikalauja nurodyti savo patikimą žmogų, kuris turi ryšį su partizanais, kad tas už ją laiduotų, nes ja nepasitiki, aiškina, kad ji esanti išdavikė, apšaukia komjaunuole, komuniste ir neva jau veda sušaudyti. Ji nesuprato ir neįsivaizdavo tokių klastingų suktybių, išdavė ne vieną ryšininką, net tėvą su motina.

Tam bunkeryje valgyti jiems atnešdavęs kažkoks „eigulys”. Ten būdama, ji jiems nemažai dainų partizaniškų prirašiusi, daug pavardžių suminėjusi tų žmonių, kurie rėmė partizanus arba ryšininkai jų buvo. Pagaliau, kai taip viską išsipasakojo, ja jau „patikėję” ir užrišę akis išvedė pas savus. Bevedant vėl „susišaudymas”. Ir vėl ji patenka į enkavedistų rankas, vėl nuvežama Kaunan. Mato, kad ten tie patys „partizanai”, kurie bunkeryje sėdėjo. Laurinaitytę, būdavo, iš vakaro išveda į tardymą, paryčiui atveda, o šeštą valandą vėl „padjom”. Gaila man buvo į ją žiūrėti.

Kartu su mumis dar sėdėjo taip pat partizanų ryšininkė Žemaitienė, irgi iš Šakių rajono.

Teisė mane Maskvos „osoboje sovieščianije”. Gavau 10 metų. Teko sėdėti Krasnojarske, Taškente, Vorkutoje. Po 6 metų, kada mirė Stalinas, iš lagerio paleido. Tai buvo 1956 m. liepos 16 diena.

Versta iš rusų kalbos      Iš KGB archyvų

                                          Ag. b. Nr. 18
                                             Arch. Nr. 312 
                                             L. 215

AKTAS

1950 m. liepos mėn. 5 d.

Mes, žemiau pasirašę: Kauno MGB tardymo poskyrio viršininkas majoras SOLODOVNIKOV, Kauno MGB Valdybos 5-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis FIODOROV, Kauno MGB Valdybos vyr. tardytojas leitenantas KARPOV, MGB 3-iojo bataliono 298 Šaulių pulko MGB kapitonas PELEVIN, to paties bataliono seržantai ROMANOV ir KUZNECOV, dalyvaujant areštuotam banditų „VYČIO” apygardos štabo banditui STANKEVIČIUI ALFONSUI - „Fakyras” ir „Tėvas” - surašėme šį aktą.

Pagal gautą medžiagą Kauno MGB Valdyboje iš areštuoto bandito STANKEVIČIAUS A. A., Panevėžio ir Ukmergės apskričių teritorijoje, Taujėnų valsčiuje buvo atlikta čekistinė karinė operacija „VYČIO” apygardos, Šiaurės Rytų Lietuvos srities štabo bunkerių paieškai ir likvidavimui.

Panevėžio apskrities, Vadoklių valsčiaus Kačmiškio miške už 5 metrų nuo miško tako, vedančio į Šilų miško pusę, surastas stropiai užmaskuotas banditų bunkeris, virš kurio buvo užmaskuota radijo antena.

Čia pat buvo surasta landa įėjimui į bunkerį. Bandant atidaryti landą, viduje buvę banditai patys atidarė ją, išmetė dvi granatas ir atidengė ugnį iš automatų ir kulkosvaidžių. Susišaudymo metu susprogdinus bunkerį, nukauti keturi jame buvę banditai.

Atpažinimo metu buvo nustatytos šių žuvusiųjų asmenybės:

1.    ŠIBAILA JONAS, Tomo -„DIEDUKAS” ir „MIERAINIS”, gimęs 1905 metais, būryje nuo 1944 m. Pogrindyje buvo LLKS organizacijos prezidiumo narys ir LLKS pogrindinės spaudos, laikraščio „Prie rymančio Rūpintojėlio” redaktorius.

2.    SMETONA ALFONSAS-„RAMŪNAS” ir „ŽYGAUDAS”, „VYČIO” apygardos vadas. Gimęs 1913 metais.

3.    TARUTYTĖ BRONĖ-„BERNIUKAS”, „VYČIO” apygardos štabo sekretorė mašininkė. Gimusi 1931 metais.

4.    GRITĖNAS ALFONSAS-„SKALIKAS” ir „GUSARAS”, „VYČIO” apygardos ūkio dalies vedėjas. Gimęs 1917 metais.

(Pastaba. Toliau išvardinti daiktai, ginklai, šoviniai, kurie po partizanų sunaikinimo buvo rasti bunkeryje. - R.K.)

Miške, Miško kaimo ribose Vadoklių valsčiuje, netoli GAILIUŠYTĖS BRONĖS, Igno, sodybos, rasti du užmaskuoti bunkeriai, kurie patikrinimo metu buvo tušti.

To paties miško rajone rasta banditų stovyklavietė su ką tik užgesinto laužo likučiais, nuorūkomis ir šienu, bet banditų nurodytoj stovyklavietėj nerasta.

Keriogalos kaime, Vadoklių valsčiaus teritorijoje, anksčiau areštuoto TARUČIO VIKTORO tuščiame ūkyje po rusišku pečiumi aptiktas banditų bunkeris su stropiai užmaskuota įlindimo anga pačiame pečiuje; patikrinimo metu bunkeris buvo tuščias.

To paties valsčiaus Šilų miške, už kilometro nuo TARUČIO VIKTORO namų, rastas penktas bunkeris. Patikrinimo metu jis buvo tuščias.

Liepų kaime, Taujėnų valsčiuje, tuščioje SMETONAITĖS TEODOROS sodyboje namo pastogėje rastas šeštas bunkeris, kuris patikrinimo metu buvo išardytas.

Nukautų banditų lavonai, jų ginklai, sprogstamos medžiagos, dokumentai, rašomoji mašinėlė, radijo imtuvas ir kita amunicija pristatyta į Kauno MGB Valdybą.

(Pastaba. Apačioje pasirašo visi aukščiau paminėti MGB karininkai ir kareiviai, tarp jų ir areštuotasis STANKEVIČIUS. - R.K.)

Pasakoja VINCAS KAZABUTSKAS

Gimiau ir augau Šambališkių kaime, Vadoklių valsčiuje. Maždaug už kilometro nuo mūsų namų gyveno Vėžikauskų šeima. Jų šeimoje augo keturi vaikai. Sūnus Vytautas, gimęs 1930 m., šiuo metu gyvena Telšiuose, Zita - Aleliūnienė, Irena - Mikaitienė gyvena Kuršėnuose ir Birutė, gimusi 1928 m. (žuvusi). Tėvą rusai 1944 m. gruodžio mėnesį paėmė be ginklo, todėl nuteisė 10 metų, - ne kaip partizaną, o kaip ryšininką. Labai neilgai jis buvo Danieliaus Vaitelio -Briedžio būryje. Kada jis pamatė, kad rusai apsupo mišką, ginklą numetė ir eina. Rusai sutikę jį klausia: „Kuda idioš, starik?” Jis pasakė, kad vaikus į mokyklą palydėjęs. Taip jį ir praleido. Bet skrebas Mingaila (dar gimine Vėžikauskams statėsi) pakėlė triukšmą: „Kam jūs jį praleidote? Tai banditų vadas!” Vėžikausko brolį Kazį sužeidė, brolis Vladas, per vidurius peršautas, po kelių valandų mirė, o Marijoną, Birutės tėvą, skrebo Mingailos įskųstą, suėmė.

Vėžikauskai labai artimai bendravo su partizanais, namuose po grindimis turėjo iškasę bunkerį, kuriame slėpė partizanus.

1948 m. gegužės 22 d. su mumis kartu į Sibirą vežė ir Birutę Vėžikauskaitę, bet ji iš Panevėžio pabėgo. Kartu su Birute buvo paėmę ir jos mažas (po 14-15 metukų) sesutes Zitą ir Ireną.

Birutė pabėgo kartu su Meškaite-Kintiene, taip pat mūsų kaimyne. Šiuo metu Ona Kintienė gyvena Ramygaloje. Kiek man žinoma, Birutė buvo Vaitelio ryšininkė. Kada Vaitelis žuvo, ji dar dirbo ryšininke Albino Burbulio būryje. Labai neaiškiomis aplinkybėmis Birutę sunaikino patys partizanai. Ėjo kalbos, kad neva ji buvusi užverbuota enkavedistų. Tai buvo jau 1951 m. Man dar teko girdėti, kad Vėžikauskienė su Vaitelio pavaduotoju Dėdeliu-Jonu Jarmulka (pradžioje jis buvo skrebas, bet vėliau perėjo pas Vaitelį), kuris pas ją slapstėsi, ruošėsi bėgti, tačiau partizanai juos sušaudė ir sudegino su visais namais.

Po gaisro vietinė valdžia iškvietė med. ekspertus, kurie pagal rastas dviejų žmonių palaikų liekanas nustatė, kad tai vyro ir moters griaučiai, o Birutės palaikų niekur nerado. Vadoklių kapinėse prie koplyčios yra Vėžikauskų šeimos paminklas.

Negalėčiau pasakyti, kad Vėžikauskienė bloga buvo, kaiminka kaip kaiminka. Atėjo kartą viena jos dukrytė ir prašo paskolint pinigų - kunigas kalendravos. Tėvas sako: „Aš tokių neturiu, kokių jums reikia, mano visi stambūs, gal iškeisti reiktų kur nors...” Taip ir išėjo ta mergaitė.

Tėvas buvo paskirtas seniūnu. Kartą Lelijavas sutiko jį raitą, sustabdė ir perspėjo, kad nuo seniūnystės atsisakytų, o jei ne -bus nušautas. Taip tėvas ir atsisakė tų pareigų.

Vytautas Vėžikauskas buvo paimtas iš mokyklos. Kiek atsėdėjęs, atvažiavo pas mus. Mes sueidavome ir vėliau su juo. Kai grįžo tėvas - Marijonas Vėžikauskas - taip pat užsuko pas mus. Mes su juo, tiesa, buvome susitikę ir Sibire, kadangi pradžioje jis kalėjo Magadane. Mirė Vėžikauskas apie 1970 m.

Prisimindamas anuos laikus, galėčiau papasakoti keletą epizodų iš susitikimų su partizanais. Kartą vežu mėšlą pūdymui Vėžikauskienei, apie 17 metų tada turėjau. Kvepia skaniai verdanti mėsytė... Į tvartą įvažiavau, šeimininkė sako: „Paduok arkliui ėsti ir ateik į kambarį”. Aš jai sakau: „Ką aš čia dabar... Visas mėšlinas, molinas”. Ji sako: „Karininkas Vaitelis kviečia”. Ką darysi, jeigu jau Vaitelis kviečia, reikia eiti. Nusiprausiau, įeinu į kambarį, - už stalo sėdi Vaitelis, dar keli partizanai. Vaitelis sako: „Tai ką, veži mėšlą?” „Vežu”, - sakau. „Reikia padėti, - nusišaipė Vaitelis. - Reikia, reikia gyvanašlei padėti”. Kiek pasėdėjau, pavalgiau. Išeinant Vaitelis priminė: „Tik niekam nesakyk, kad mes čia”. Lyg kokį priekaištą. Aš būčiau jų ir nematęs. Kam visa tai? Nereikėjo manęs ir kviesti. Lyg aš koks šnipas būčiau. Vienu žodžiu, Vaitelis prie manęs kažko kibo. Kodėl? Už ką? Šito aš nežinau. Tik vėliau jau girdėjau nuo kitų: Kazabutskas sakė taip, Kazabutskas sakė anaip, o kad Kazabutskas Sibirą pamatė, tai jiems nieko.

Kartą atėjo vyrai iš miško ginkluoti ir įsakė atiduoti visus skanius daiktus: kumpius, skilandžius, dešras, - neva mano tėvas kažkam kažką ant jų pasakęs.

Kitą sykį ir vėl teko su Vaiteliu pasikalbėt nemaloniai. Mes buvome su tėvu Ukmergėje. Atėjo Vaitelis su vyrais ir klausia, kur mes. Motina pasakė, kad į Ukmergę išvažiavome. Tai Vaitelis sako: „Matote, slapstosi”. Žodžiu, kažkas paskundęs. Motina jiems pasakė, kad mes nesislapstome, kad su reikalais išvažiavome. Kitą dieną malkas miške kertam, aš veržiu vežimą, žiūrim - Vaitelis ir Jonas Kilijonas-Mikas nuo Pagirių. Pirmiausia ėmė tardyt tėvą. Žuvo partizanas Lelijavas, ir Vaitelis tėvui sako, kad jis neva spardęs Lelijavo kūną ant grindinio. Tėvas ėmė aiškintis, kad jis ir būt nebuvęs miestelyje. Tėvas klausia, kas taip sakė. Vaitelis sako: „Aš nesakysiu, kas sakė”. Tada tėvas jau rimtai supyko, nusiėmė kepurę, jo žila galva atrodė dar baltesnė negu iš tikro, persižegnojo, ir Vaitelio pakeltas šautuvo vamzdis taip ir nusileido žemyn. Tai buvo paskutinis kartas, kada aš mačiau Vaitelį. Jį nušovė apie gegužės 11-tą.

Dažnai užeidavo pas mus tai vieni, tai kiti. Vieną žiemą tai kaip susitarę: vieną naktį vieni, kitą kiti.

Atvažiavo kartą rusai, paėmė tėvo pasą ir pasakė: „Dabar prisistatyt turėsi į Panevėžį, Respublikos gatvėn”. O buvo paimtas gyvas partizanas Činikas (apie Gudelius buvo ir tokių pavardžių). Partizanai tėvą jau buvo perspėję, kad būtų atsargus, nes Činikas bailys, gali ką nors išplepėti. Nuvykom abu į Panevėžį. Kaip nuėjo tėvas Respublikos gatvėn, tai iš ten visas šlapias išėjo. O aš, jo nesulaukęs, einu ieškoti. Sutinku tėvą, visas išbalęs, jis man ir sako: „Gąsdino grasino ir šaukė jie man: „Kas pas Vėžikauskienę gyvena?! Ar ten yra Vaitelis?! Ar yra bunkeris?! Sakyk! O jei nesakysi, atsidursi kur baltos meškos!” Bet tėvas, kiek supratau, jiems nieko nepasakė, ir apie tą bunkerį pas Vėžikauskienę enkavedistai nieko, matyt, ir nežinojo. Po savaitės vėl atėjo. Ant pečiaus stovi maišas džiūvėsių. Klausia: „Kam čia?” Tėvas sako: „Sakėte, kad vešite pas baltas meškas, kelionei prisidžiovinau”. Rusas sako: „Nu da, kto tebia, starik, paveziot, eto nepravda”.

Pas mus į Šambališkių kaimą buvo atėjęs Survila-Šarūnas su keliais partizanais, atsinešė kumpį, dar vieno paprašė. Motina sako: „Tai gal man ir išvirti?” Survila mamos pasiūlymą atmetė: „Mes turim savo virėją, patys išsivirsime”. Malkų buvo sočiai, užkūrė pečių, tą mėsą sukapojo, sudėjo šaltan vandenin ir užkaitė puodus. Kadangi mėsa virė pečiuje, ten ji iškilo, paviršius apdegė ir apkartino sriubą. Kai padavė valgyti, kiti tik pasivaipė - sriuba karti, nenori jos valgyti. Tėvas sėdi su motina ant lovos, Survila (nuo Siesikų) atsistojo iš užstalės, priėjo prie motinos, kaip davė ranka per galvą ir sako: „P...da, duok tokius pietus, kaip davei kunigui!” Man net negera pasidarė. Tikrai, kad būtų už ką. Ko prašė, tą davė, patys virė... Kalendravodamas kunigas pas mus valgydavo, bet ar tai čia partizanų reikalas. Jeigu mes laikomės tos tikybos, einam už tiesą su ginklu rankoje, tai 60-ies metų moteriai taip sakyt ir šitaip per veidą ranka - tikrai ne tik negražu, bet nežmoniška ir nekatalikiška.

Buvo visokių. Žygaudas iš mūsų paėmė telyčią, jautį, tėvo kailinius, mano kostiumą. Kai nuvedžiau tuos gyvulius, pas Kintą sargyboje paliko vieną partizaną, žiūriu - jis su mano kostiumu apsivilkęs, pasisakė, kad skrebu buvęs Vaivadiškiuose. Jis ir sako: „Man nepatiko ta santvarka... Pas Vaitelį - o, tai santvarka...”

Kartą nakties metu atėjo partizanai ir reikalauja įleisti. Plėšia langą, o visai neseniai buvo atėję rusai. Tėvas neleido pro duris, tai langą išplėšė ir įlindo. Įlindę šėrė tėvui per veidą.

Kai atėjo Vaitelis, tėvas jam ir pasiskundė, kad atėję iš Žaibo „partijos” išplėšė langą, įsibrovė į vidų, apkūlė dar. Vaitelis pasakė, kad daugiau tokie dalykai nepasikartos, ne jų čia rajonas, jiems čia ne vieta. Po kurio laiko atėjo pats Žaibas ir atsiprašė: „Dovanok, tėvai, daugiau taip nebus”.

Pasakoja ANTANAS SERDIKAUSKAS ir ALGIRDAS TAMOŠIŪNAS

Užrašyta Jurgelionių kaime
1990 06 13

Antanas Serdikauskas

Prie Miliūnų kaimo Ukmergės rajone yra toks miškelis, kuris vadinasi Biržyte, karklyne.

1945 m. rugsėjo mėnesį aplinkinių kaimų - Jurgelionių, Mikėnų, Česonių, Petronių - vyrai, iš anksto sutarę, susirinko Biržytės miškelyje ir ruošėsi pulti Siesikų miestelį. Atsinešė kas kokį ginklą turėjo, iš viso apie 80 vyrų.

Žiliai buvo trys broliai: Antanas, Medardas ir Juozas.

Visi dalyvavo Biržytės mūšyje. Kada nuo miško pusės užėjo rusai ir susijungė du garnizonai su ateinančiais iš kitos pusės, kareivių buvo apie 100. Nuo durpyno pusės skyrė griovys, o iš lauko pusės užvažiavo į ratus sugulę du rusų kareiviai, užmaskuoti maišais, su kulkosvaidžiu, o karininkas - ant balto arklio. Jie su kulkosvaidžiu turėjo atkirsti nuo miško bėgančius partizanus. Mato vyrai - karininkas atsiskyrė ir atjoja. Antanas Žilys (vėliau Žaibas) jo kažko paklausė, o tas jam ir pylė. Tada Antanas jam atgal, ir jie susišaudė. Žilys, šaudytas kareivis, krito į šoną ir nusivoliojo tolyn. Karininkui peršovė ranką, bet jis vis vien rėkia: „Vperiod!” Tuo metu, kada partizanai šoko per griovį, anie du ruskiai išsitraukė kulkosvaidį ir kerta, o nuo Miliūnų kaimo didžiulė kareivių masė mūsiškius spaudžia prie griovio; kulkosvaidis mūsų vyrus atkirto ties grioviu nuo miško. Tame griovyje šeši partizanai krito vietoje negyvi, kitus sužeidė. Žilys šaukia vyrams, kad ten nebėgtų. Jonas Stoškūnas vyrams aiškina, kad laikytųsi iki sutems, o Antanas Žilys su broliu Medardu nušliaužė iki to kulkosvaidžio ir abu rusų kulkosvaidininkus sunaikino. Medardas ant vieno kelio atsiklaupęs šaudė.

Kautynėse dalyvavo Rudokas, Juozas Mažeika, buvęs Lietuvos kariuomenės viršila, Jonas Stoškūnas, Medardas Nugaras, kuris metė kulkosvaidį ir pabėgo.

Biržytės kautynėse žuvo apie 7-8 partizanus, o kiek kareivių žuvo, tiksliai nežinoma, tik faktas, kad jų žuvo irgi keletas. Po mūšio likę gyvi partizanai nubėgo iki Siesikų, ten persigrupavo ir dar ketino pulti rusus iš naujo, bet suprato, kad jėgos nelygios.

Tai buvo pirmas partizanų krikštas, daugeliui ir paskutinis. Kai kurie metė partizanavimą ir registravosi, daugiau į mišką ir nosies nekišo, o kiti, galutinai apsisprendę, išėjo kovoti toliau, pasiskirstę į atskirus partizanų būrius, kurie buvo naujai formuojami.

Albertas Maskoliūnas iš Libišonių vienkiemio pats pirmas krito Biržytės mūšyje, kulka jam tiesiai į kaktą pataikė.

Jurgelionių kaimo apylinkėse po karo rusai nušovė 11 civilių gyventojų: Čekauską, du Čižauskus, Kaminską, Umiežą, Pakulnį, Bundonį, Kielą, Šiminską, Vytautą Žilį, Medardą Žilį (Žai-bo brolį). Medardą Žilį rusai sunaikino vien dėl to, kad per jo kiemą perėjo desantininkai. 12 žmonių paėmė į kalėjimą. Per kieno kiemus tie desantininkai perėjo, visus suėmė.

Vieną sužeistą desantininką enkavedistai paėmė gyvą. Jis vėliau visus išdavinėjo. Suprantama, ne savo noru, o priverstas, kankinimų neišlaikė. Jį vežiojo po apylinkes, žmonėms rodė, o jis aiškino, pas ką buvo jie užėję.

Antanas Masiulis trejus metus išsėdėjo kalėjime, paskiau pasakė, kad jis nekaltas ir paleido.

Kiela tarnavo trejus metus rusų armijoje. Grįžus namo, jį išvarė skrebai su pastote, vežė rusų NKVD garnizono kareivius ir su jais pasiginčijo, jautėsi drąsiai, nes buvo atitarnavęs rusų kariuomenėj. Simonas Žudys matė, kaip Kielą nušovė. Po metų žmona reikalavo, kad vyras būtų atkastas ir nustatyti kaltininkai. Lavoną ekshumavo, žinoma, tik dėl akių, o kaltininkai taip ir liko neišaiškinti.

Algirdas Tamošiūnas

Pagiriuose dar vokiečių okupacijos laikotarpiu kartą ryte Žaibas-Antanas Žilys išėjo iš kambario, žiūri - už kampo su šautuvu stovi rusas. Tada jis išsitraukė pistoletą, tam kaukšt, ir sudribo ruskelis.

Kitą kartą važiuoja jis dviračiu per Klikūnų mišką. Jam bumbt iš automato, jis apsimetė negyvu ir nugriuvo. Ateina du, o jis ir vėl iš pistoleto vienam, kitam, pasiėmė ginklus ir atvažiavo į Jurgelionis. Tada jis iš Pagirių persikėlė į Taujėnus, nes per mišką buvo pavojinga važinėti, miške siautėjo raudonieji.

Kitą sykį jam kelią pastojo raudonasis banditas Subatis, bet ten irgi laimingai baigėsi.

Tokie gandai ir kalbos mūsų kaime ilgai dar sklido apie narsųjį partizanų vadą Žaibą.

Antanas Serdikauskas

Pas mus plačiai kalbėjo, kaip Žaibas tik pistoletu ginkluotas paėmė dvi rusų tanketes: iš krūmų vienam vairuotojui, kitam, ir tie negyvi prie vairų sukniubo, o likusieji pakėlė rankas aukštyn ir pasidavė.

Iš Taujėnų skrebai vežė sviestą. Žaibas nutarė tą sviestą paimti. Pasiuntė savo brolį Juozą ir dar vieną, o priešakyje - vežimas skrebų važiuoja. Skrebai užvažiavo ant kalnelio, šiek tiek nusileido žemyn, o kada jau kalnelio viršūnė uždengė vežimą su sviestu, iš krūmų išlindo ginkluoti partizanai ir greit arklį į šoną. Kiek pavažiavę, skrebai pasigedo vežimo su sviestu, grįžta atgal, - sviestas kaip dūmas išgaravęs.

Žilio pusbrolis Juozas Stasevičius (dabar gyvena Siesikų miestelyje) buvo skrebas. Juo nebuvo galima skųstis. Kada Žaibo brolį Juozą suimtą jis vežė į kalėjimą, Juozas jam primygtinai sakė: „Atsiversk, pusbroli, atsiversk, būk žmogum!” Tada šitas skrebas buvo su šautuvu.

Juozas mano sūnui padavė „benzinką” ir peiliuką, kad perduotų svainiui. Vaikystėje abu žaidė kartu, drugelius po pievas vaikė, o kaip likimas skirtingais keliais juos nuvedė: vienas į mišką, kitas į skrebyną nuėjo.

Žaibas iš ligoninės dviračiu vežė Lapelį-Gvozdą ir sutiko rusų kareivius, grįžtančius iš miškų „valymo”. Jis pistoletą rankoje prie vairo laikė pasiruošęs. Jau prievakaris buvo. Gal šiek tiek susijaudino, - dviratis susvyravo, ir nukrito abu. Kareiviai juokiasi, sako: „S devuškoj parenj upal”. Taip laimingai ir pravažiavo abu.

Ateina kartą Žaibas pas mus sušalęs, sako: „Dvi paras nevalgiau, labai noriu valgyti. Patekau miške į apsupimą ir niekaip negalėjau ištrūkti”. Įlipęs į medį, visą parą ten išsėdėjęs. Pas mus jis pavalgė, pernakvojo ir kitą dieną vėl išėjo.

Kitą kartą žaibiečiai ruošė pasalą. Važiavo apie 30 rusų kareivių. Į atskirus vežimus buvo susėdę po du, po tris kareivius. Pasaloje žuvo pirmieji du kareiviai ir vežikas. Toj pasaloj žuvo du nekalti vežikai ir daug rusų kareivių.

Jurgelionių kaime pradėjo plėšikauti rusų kareiviai. Nugaro bites išdegino, Katliorių apiplėšė, Juozo Žilio taukus išsivežė. Du vyrai nutarė nubausti tuos burliokus. Juozas Žilys pasiėmė šautuvą, o Juozas Maziliauskas pistoletą, nuėjo Padembėn prie beržo. Važiuoja trys rusų pastotės. Juozas Žilys šoko iš krūmų, šovė, bet šautuvas užsikirto. Rusai atidengė ugnį iš automatų į jį. Tas įkrito į griovį, o Juozas Maziliauskas iš pistoleto pila pakrūmėj per keletą metrų. Burliokai kiek įkabindami pasileido šuoliais. Reikia tik pagalvoti: du vyrai maždaug prieš dvidešimtį gerai ginkluotų kareivių. Koks pasišventimas ir pasiaukojimas buvo mūsų žmonių.

Kartą Jurgelioniu kaime enkavedistai krėtė visas sodybas, o pas mus ant aukšto pasislėpė Kleopas Timinskas-Maras ir Juozas Žilys. Abu ginkluoti. Namas ne visai dar buvo įrengtas, prieangyje tik lentos sudėtos. Jie pasiruošė granatas, - jeigu kas, mes, nieko nelauks. Vienas ruskelis užsikabino už balkio, bet fiziškai, matyt, buvo silpnas, traukėsi, tačiau iki balkio viršaus neįstengė prisitraukti, nušoko atgal ir pasakė, kad nieko nėra. O kitas pasistatė kulkosvaidį, nusimovė kelnes ir atlieka savo reikalą. Ant aukšto prislėgt lentoms buvo užkeltas akmuo. Timinskas šliaužia prie to akmens ir siekia jį paimt, o Juozas nutvėrė jam už kojos ir neleidžia. Tas net inkščia, prašo leist. Sako: „Aš tam burliokui kaip dėsiu akmeniu, už kulkosvaidžio ir - į kojas...”

Algirdas Tamošiūnas

Džiuveniai kilę iš Miliūnų kaimo, Ukmergės rajono. Bronius Džiuvenys buvo tikras prisiplakėlis. Jo pusbrolis Džiuvenys-Jaunutis buvo partizanas. Kai mirė Broniaus tėvas 1949 m., nė vienas žmogus neatėjo lankyti, tai rodė, kad jie visam kaimui buvo nemieli žmonės. Po tų visų suiručių visas kaimas, 60 žmonių, pasirašė tokią peticiją, kad Bronius Džiuvenys dalyvavo žmonių šaudyme, o dabar laisvas gyvena Kaune. Atvažiuoja, būdavo, iš Kauno „kapeliušį” užsidėjęs, vaikšto po kaimą baisiai išdidus.

Pasirodo, visas žinias jis perduodavo pusbroliui. O Žaibas, kada stojo vadovauti būriui, tada jau uždraudė visokį nepagrįstą terorą. Štai Baleliuose Ignacas Retys per tas paskalas turėjo išbėgti iš namų. Žodžiu, Bronius Džiuvenys savo pusbroliui į mišką nešdavo visokias apkalbas, o tas su savo šutve šaudydavo, daug nesiaiškindavo. Taip Džiuvenių gauja sušaudė Miliūnų kaime du Stoškūnus, du Masionius, mokinę iš Petronių kaimo, nepilnametę, dvi mergaites ir motiną, pas kurias ta mokinukė mokėsi amato.

O priežastys būdavo paprasčiausios: vienas ne taip žodį pasakė, kitas „samagono” nedavė... Džiuvenių gaujai priklausė 6-8 vyrai. Ėjo kalbos, kad Bronius Džiuvenys visa tai darė enkavedistų nurodymu.

Po viso šito žmonės parašė raštą rusų saugumui ir reikalavo, kad šitas Bronius atsakytų ir būtų atitinkamai nubaustas už tas žudynes. Raštą iš Kauno atsiuntė atgal su rezoliucija: „Kur jūs anksčiau buvote? Dabar jau jis mums yra nusipelnęs”. Koks čia „nusipelnymas”? Kad nekaltus žmones pardavinėjo ir žudė?

Ėjo šnekos, kad Kaušų kaime, visai prie Ukmergės, jis išdavė „Tankisto” būrį.

Kartą buvau išsiųstas su pastote tais metais. Bronius Džiuvenys tik viską tvarko, agituoja, kad greičiau reikia vežti ir t.t. Be to, jis ir vadovavo tam banditų būriui.

Po to, kai Žaibas Rečiui liepė grįžt atgal ir ramiai gyventi savo namuose, Džiuvenius jis rimtai perspėjo.

Kada žuvo Stoškūno tėvai, sūnus Broniui Džiuveniui pasakė: „Tu pražudei mano tėvą ir motiną, laikei duris užrėmęs”. Džiuvenys šoko kaip įgeltas.

Šluotą man teko matyti vieną kartą. Mažo ūgio, jaunas. Ginklus jis nešiodavosi įvyniojęs į vytelių ryšulį. Enkavedistai vis paklausdavo, ar neužeina Šluota, ir sakydavo: „Kai tik ateis, duokit jam kirviu galvon”.

Kartą iš Jurgelioniu kaimo šitas Šluota paėmė arklį. Ir arklys atsidūrė Ukmergės MGB. Šluota vaikščiojo 1951-52 m. Ateina, būdavo, dviese su tokia mergička, mokytojos Dvilaitienės dukra. Atsigula abu ant pečiaus ir guli. Jų šautuvai nauji, šoviniai net blizga. Jie save vadino „šluotomis”. „Mes „šluotelas”, viską šluojami” - sakydavo.

Netoli kapinių Keručių kaime šienavo senukas Jonas Varnas, tai tam kepurę peršovė, pagalves atėmė.

Antanas Serdikauskas

Kartą užėjo jie pas mus. Šautuvus taip drąsiai sustatė kampe, prausiasi kaip niekur nieko. Pas žmones jie vengdavo nakvoti, paprastai nakvodavo miške, o ten turėjo ir rūbų šiltesnių, ir antklodžių, pagalvių. Jei koks kermošius - ateina, alaus išgeria, vieną kitą „samagono” stikliuką išlenkia.

Nei milicija, nei enkavedistai, nei skrebai jų negaudė. O kai jie dingo, tada jau ėmė ieškoti.

Algirdas Tamošiūnas

Neretai jie žmones klausinėdavo, kur čia partizanai apsistoję, ar neateina kartais, neatsilanko.

Matyt, jie buvo užverbuoti ir dirbo enkavedistams.

Tiesa, jie kai kur dar ir stalčius apkraustydavo. Kai juos partizanai sušaudė, rado auksinius mokytojos Stimburytės žiedus.

Antanas Serdikauskas

Šienapjūtės metu skrebai šienavo pievas ir pajuto, kad dvokia kažkas. Paleido šunis, ir šunys žagarų krūvoje surado to Šluotos-Gintuko ir Lilės Dvilaitytės lavonus. Žodžiu, jie buvo nužudyti, bet neapiplėšti. Labai panašu, kad tai buvo partizanų darbas.

Algirdas Tamošiūnas

Manoma, šitie „šluotos” buvo enkavedistų pasiųsti į kaimą ieškoti, pas ką glaudžiasi partizanai, tarp gyventojų kelti baimę, kad žmonės neturėtų ramybės.

Jie patys laikė save partizanais, vaidino, kad rusų bijo, buvo apsirengę lietuviška kariška uniforma. Vienam ant rankovės trispalvė vėliavytė išsiuvinėta, kitam vėl koks lietuviškas ženklas.

O kai dingo, tada net milicija važinėjo po kaimą ir klausinėjo žmones, kas matė vyrą su moteriške ginkluotus vaikštant.

Antanas Serdikauskas

Lukoševičiaus-Klajūno motina, tėvas ir sesuo Kaziunia gyveno Keručių kaime. Jį sušaudė patys partizanai. Vokiečių okupacijos metu jis tarnavo vermachte, bet kai grįžo į namus atostogų, daugiau nebėjo. Atėjus rusams, 1944 m. išėjo į mišką. Pasižymėjo žiaurumu. Obelių ar Kurėnų kaime su būriu partizanų užėjo pas gerą pažįstamą, išeidamas pasakė: „Dabar aš uždėsiu gedulingą maršą”. Ir pakeitė gramofono plokštelę. Išėję vėl grįžo atgal ir nušovė tą gaspadorių, visai be jokios kaltės.

Kitą kartą jis jojo raitas per Miliūnų kaimą. Rusai jį bandė sulaikyti, bet jis du ruskius nušovė ir pabėgo.

Dar kitą kartą jį, važiuojantį ratais, taip pat rusai užstojo, bandė sulaikyt, jis ir vėl tris nušovė ir pabėgo.

Jis, būdavo, su rusais susitinka akis į akį, pila iš automato seriją ir pabėga. Buvo nepaprastai šaltų nervų, drąsus, bet ir žiaurus: nepatiko kas - ir šauna.

Kai partizanai atėjo jį sušaudyti, labai gailėjo, bet toks nuosprendis buvo partizanų karo lauko teismo. Ir reikėjo jį vykdyti.

Kartą Lukoševičius atėjo pas mus ir liepė man prisirišt šunį. Aš įvariau į tvartą šunį ir uždariau. Praėjo mėnuo. Lukoševičius vis neateina, aš ir vėl išvedžiau į lauką tą šunį. Kai tik išvedžiau - ir prisistatė jis. Tik bar bar bar į langą nakties metu.

-    Klajūnas! Leisk!

Maniškė, daug girdėjusi apie jį, kaip epušės lapas ėmė drebėti. Įleidau į vidų, o jis iš karto:

-    Tau buvo įsakyta uždaryt šunį! Kodėl nevykdai?!

-    Dovanok, - sakau. - Tik va šiandien išleidau, laikiau visą mėnesį...

Kaip tik pabaigiau tais žodžiais, jis iškart:

-    O rūkomo popieriaus turi?

-    Turiu, - sakau. Ir padaviau jam gerą saują to popieriaus. Taip mes ir išsiskyrėme.

Su partizanais jis jau nebesueidavo, vienas savivaliavo.

Kiek teko girdėti, Klajūnas nušovė ir Kulaitienę su dukra, o kiti sakė, kad partizanas K.S. iš Keručių kaimo, kuris šiuo metu gyvena Ukmergėje, dėl kažkokių obuolių. K.S. taip pat vienas valkiojosi.

Algirdas Tamošiūnas

Maždaug prieš 40 metų valgau aš va čia, namuose, vakarienę. Motina melžia karvę tvarte. Atbarška kažkas. Žiūriu - linų kuokštą užsidėjęs ant galvos ir sako:

-    Labas vakaras.

-    Labas vakaras, - atsakiau.

Jis ištiesė ranką ir patrynęs pirštus sako:

-    Ar neturi tų ... šlamančių?

Aš iš karto padėjau šaukštą. Sakau:

-    Na ir kaselės...

Jis atkišo į mane šautuvą, bet matau, kad netikras, medinis. Kažkokių gelžgalių terbą prisidėjęs, kad barškėtų.

Aš jam sakau, kad neturiu anų... O jis kaip niekur nieko:

-    Jei neturi... - apsisuko ir eina pro duris.

Aš už tų kasų pagriebiau ir nuroviau žemėn. Tada jis ėmė aiškint, kad jis esąs partizanas, kad čia jų daug kaime susirinkę.

Iš mūsų išėjęs, jis nuėjo pas kaimyną, ten išgąsdino. Pas kitus dar buvo užėjęs, kai kurie žmonės davė ir pinigų jam. Pasirodo, kad kažkoks tipas iš Meilūnų kaimo.

Iš Šalnų kaimo ateidavo toks Čekauskas-Kirvis. Jis vis sakydavo: „Mes tą su mediniu šautuvu dar klupdysim, jis negąsdins daugiau žmonių ir nebeplėšikaus po kaimus”.

Pradžioje Jurgelionių kaime veikė Žaibo-Antano Žilio būrys, vėliau - Tankisto, o po to Danielius Vaitelis-Briedis veikė. Čia apylinkėje Vaitelio partizanai sušaudė Kiškį, Ragauską ir kitus. Vėliau Vaitelis sakė, kad tai padarė Čivilienės liežuvis, pirma ją reikėjo nušauti, nebūtų reikėję daugiau nieko šaudyti.

Antanas Serdikauskas

Jurgelionių kaime partizanai sušaudė vyrą ir žmoną Talalus. Apskritai tas Jonas Talalas daug kalbėdavo. Pirmą kartą Talalas su partizanais susipyko dėl snapso, po to jį apskundė vienas kaimynas partizanams. Partizanai Talalą įspėjo. Šis nesiliovė. Tada partizanai pavartojo represines priemones: atėmė drabužius, įvairius rakandus. Kai vis tiek savo varė, trečią kartą atėjo ir sušaudė.

Povilas Nugaras iš Padembės kaimo buvo karštoko būdo žmogus, ypač pagėręs mėgo daugiau pašnekėti (jau miręs). Partizanams vietiniams kažkas nepatiko, ir jie nutarė jį sunaikinti, bet eidami vykdyti nuosprendžio susitiko Žaibą. Žaibas Nugarą užstojo ir perspėjo vyrus, kad nebandytų šaudyti nekalto žmogaus. Tokiu būdu Povilas Nugaras liko gyvas.

Po poros savaičių atėjo pas mane partizanai ir pasakė, kad Jonas Talalas nekaltai žuvo. Po mėnesio atėję pasakė, kad ir Talalo žmona nekalta buvo. Aš jau nieko jiems nebesakiau, nes vis vien jų jau nebėra.

Talalų sušaudyme dalyvavo Ridikas-Oliesius Auglys iš Ungurių kaimo. Vėliau jis liepė savo broliui Viktorui, kad Talalaitę paimtų į žmonas ir užaugintų mažylį broliuką Antaną. Viktoras brolio prašymą įvykdė: Talalaitę vedė.

Algirdas Tamošiūnas

Aukštuolių kaime į mišką buvo išėję penki broliai Katlioriai: Nikodemas, Apolinaras, Saturnas, Valentinas ir Evaristas. Keturi žuvo, vienas dar ir šiandien tebegyvena. Su Katlioriais kartu į mokyklą ėjau.

Mūsų apylinkėse siautėjo toks skrebas Vitkauskas, raišas. Apie jį dainą jaunimas dainuodavo:

Parėjęs namo, pasakyk mamai,

Kad sviesto trūksta dviejų kilogramų.

Mūsų Vitkauskas - šlubas šėtonas:

Mėlynos kelnės, juodas žiponas.

Su juo tik eina valsčiaus panytė

Užregistruoti prievolės kvito.

Parėjęs namo, pasakyk mamai,

Kad sviesto trūksta dviejų kilogramų.

Atėjus rusams, buvo renkamos prievolės iš gyventojų. Kiekvienas ūkininkas privalėjo okupantui atiduoti nustatytą kiekį sviesto, mėsos, kiaušinių, vilnų. O Vitkauskas ir buvo vienas iš tų skrebų, kuris surinkinėjo iš žmonių tas gėrybes. Su juo eidavo mergina iš valsčiaus, registruodavo prievolės kvitus. Vitkauskas dar tebegyvena ir šiuo metu.

Taip pat mūsų apylinkėse savo aršumu garsėjo skrebas Sakalauskas. Vaikščiodavo po kaimus, medaliais apsikabinėjęs.

Antanas Serdikauskas

Sakalauskas Smetonos laikais buvo nusipelnęs rusams proto ubagas. Prie vokiečių jis spardė, daužė žydus, grobė jų skarmalus. Atėjus rusams, jiems puolė į glėbį pirmas. Vežant vieną šeimą į Sibirą, pabėgo mergaitė, tai Sakalauskas nusiavė batus ir vijosi basas tą mergaitę.

Prof. Juozas Markulis - mano pusseserės Bugenaitės-Markulienės sūnus. Kiek teko girdėti iš jo buvusių studentų, visi sakė, kad Markulis buvo labai įdomus žmogus.

Ne vieną kartą esu iš jo gavęs vaistų, kuriuos perduodavau partizanams. Bet mane jis vis perspėdavo, kad nesakyčiau jiems, jog jis davęs, nors partizanai nujausdavo. Vaistus jis man perdavinėjo 1946-1947 m. Šitam krašte, t.y. Jurgelionių kaime, jis pats nesilankydavo.

Vėliau, kai išgirdau ir per „Amerikos balsą”, kad Markulis tapo tokiu baisiu išdaviku, aš labai nustebau. Stebiuosi ir šiandien. Žinau, kad vokiečių okupacijos laikotarpiu jis parašė knygą prieš rusus, o po to, kada atėjo rusai antrą kartą, jis labai pašlijo.

Su Markuliais mes bendraujame ir giminiuojamės, ypač su profesoriaus Juozo žmona, nors jos sūnus apsimeta dabar, kad apie tėvą jis nieko nežino. Suprantama, kad jam jis tėvas, nesvarbu, koks jis buvo. Markulis kilęs iš Tatkūnų kaimo.

Kaip žinoma, Markulis vienu metu buvo suimtas NKVD ir tardomas už tai, kad jo organizuotas Lietuvos partizanų vadų susitikimas neįvyko. Po viso to mėnesį laiko prof. Markulis nebuvo paskaitose, o kai atėjo po mėnesio, dar aiškiai buvo išlikę ant veido mėlynės, mušimo žymės. Markulis baigė kunigų seminariją, jau buvo diakonas, beliko tik įsišventint, bet, matyt, boba koją pakišo.

Po visų anų išdavysčių Markulis ilgą laiką gyveno Rusijoje. Kada, jau grįžęs iš Rusijos, Markulis atvažiuodavo čia, į kaimą, tekdavo ne kartą su juo apie politiką pakalbėti. Iš jo kalbos nepasakysi, kad jis nebūtų buvęs savo tautos patriotas.

1946 m. Markulis ir su Žaibu Vilpišių miškelyje buvo susitikęs, aptarinėjo partizaninės veiklos perspektyvas.

Algirdas Tamošiūnas

Iš Gružų kaimo buvo kilęs Lakštingala. Jų būrį sudarė šeši vyrai. Per Markulį jie visi gavo dokumentus ir gyveno jau į Vilnių išvykę, neva legaliai. Deja... Visus susėmė gražiai ir pasodino, o kai ką gal dar ir užverbavo.

Pasakoja GENOVAITĖ VANAGAITĖ-ZIZELIAUSKIENĖ

Užrašyta Panevėžyje
1990 08 29

Dar tik po karo mačiau, kaip ruskiai vijosi du neginkluotus mūsų berniokus iš Balelių. Jie, matyt, jau slapstėsi. Žinote, kaip būdavo: jauni vyrai rusų bijodavo, ir ne tik vyrai, - mes pamatydavome, kad ruskis eina, jau ir drebame. Žinome, kad ateis, vis tiek kas nors bus. Užtat gal daugelis ir į miškus išėjo. Nebuvo turtingų mūsų krašte. Mano tėvai tik 9 ha žemės turėjo, du broliai buvo miške: jaunylis Steponas Vanagas -Čigonas ir Vincas Vanagas-Ilgis.

Jie vaikščiojo trise: Jonas Poviliūnas iš Užubalių ar Kunigiškių kaimo (jis pirmutinis žuvo), su juo dar vaikščiojo Marijonas Tvaska, - jie buvo Keciorio būryje. Ateidavo iki Maženių, iki Velykių, Alančių. Ateidavo partizanas Nemeikšis (be pirštų).

Norėjau pasakyti, kodėl jaunylis Steponas išėjo į mišką. Kartą sekmadienį brolis eina pas kaimyną nusikirpt, o netoliese buvę rusai jį pamatė ir ėmė šaukti. Jis sustojo, palaukė. Priėjo kareivėlis, nedidelio ūgio, bet ginkluotas. Brolis tai rusiškai nemoka, jie, matyt, nesusišnekėjo. O mes per langą matome, kad jį kareivis sulaikė. Pridaužė šautuvo buože, batais prispardė. Parėjo tas namo primuštas nei iš šio, nei iš to. Nuo to karto pradėjome rusų bijoti. Apskritai mes jų nemėgome. Ilgai nelaukęs, Steponas išėjo į mišką.

Brolis Vincas buvo tarnavęs Plechavičiaus armijoje. Jis visą laiką slapstėsi, bijojo būti namuose, nes galėjo dar kas įskųsti. Išėjo ir jis.

Taujėnuose miške veikė „Perkūno” būrys. Jie šitame būryje prisilaikydavo.

Vyko Taujėnų miško „valymas”. Brolis Čigonas buvo sargyboje ant linijos. Jį peršovė iš automato per plaučius. Partizanai jį nunešė į balą ir tarp eglučių paliko, o patys pabėgo. Tik trečią dieną Žaibas, eidamas su savo vyrais, išgirdo kažką švilpaujant. Atėjo pažiūrėti į tą pusę ir pamatė baloje žmogų gulintį. Granata padėta šalia, bet kad jis tos granatos nebegali paimti. Jį vyrai pasiėmė ir Žaibo žmona Klajūnė jį gydė, - tiesiog kirminais žaizda buvo apgulta. Kadangi jo plaučiai buvo peršauti, nors jis ir išgijo, bet artėjo ruduo, tai nutarė registruotis. Gyveno namuose, pasistatė gryčią, kada reikdavo, partizanai jį pasikviesdavo. Kartą jį taip pasikvietė, reikėjo iš vieno ruso paimt ginklą. Jie atsiuntė žmogų, kuris liepė pasikinkyt arklį ir atvažiuot. Važiavo jie keturiese: Steponas, Vincas, Vermachtas-Jakubonis ir Jokūbas Maselis. Dabar sunku pasakyti, kaip ten buvo. Vieni sako, kad tas rusas turėjo bunkerį su išėjimu į lauką, kiti sako, kad rusai arti pasalavo ir išgirdo juos ten esant. Rusai juos apsupo. Tada partizanai į vežimą ir - į Šapio pusę. O mano brolis galvoja: turiu dokumentus, galiu eiti namo. Bet jį pasigavo. Smarkiai sumušė ir visą kruviną atvežė į Raguvą. Uždarė rūsyje su vienu švarkeliu. Rūsys po namu, be jokių stiklų langai, tik grotos, o šaltis tada, sausio mėnesį, buvo didelis. Tardė, mušė, kankino, bet jis partizanų neišdavė, pasakė, kad buvęs Raguvoje pirkt grūdų su mama, arklys, pabaidytas šaudymo, pasileido bėgt, o jis iškritęs iš ratų ir likęs.

Mes visi išsikraustėme iš namų, nes nežinome, ką jis ten sako jiems.

Iš Raguvos pas mus iš karto prisistatė kariuomenės garnizonas, viską apvertė aukštyn kojomis, iškratė, išrausė.

Į Raguvą atėjo Antanas Pečiukėnas iš Vėjeliškių kaimo, įlindo per lentų aptvarą prie to rūsio ir per langą Steponui įmetė raštelį, kuriame prašė parašyti, ką jis sako per tardymą. Steponas surašė, ką jis sako, o tas Pečiukėnas, kai tik sargybinis užėjo už kampo, vėl šmurkšt per lentas ir atvežė brolio raštelį į namus. Kai žinojome, kaip kalbėti tardymo metu, parėjome į namus ir laukėme. Paėmė mamą, - viskas atitinka, laukiam, kada jį išteisins, bet stojo ta moteris, pas kurios vyrą jie buvo ginklo nuvažiavę. Ji pasakė: „Jeigu jūs jį išteisinate, jūs banditų niekada neišgaudysite!”

Teisė 1947 m. birželio 13 d. net iš Maskvos atvažiavę teisėjai. Steponas gavo 10 metų. Vincas dar miške buvo, gyvas. 1948 m. gegužės 21 d. žuvo Vincas Briedžvalky prie Taujėnų miško su Lapeliu, o 22-ą gegužės mamą išvežė Sibiran. Mes su tėveliu nebuvom namuose.

Trys seserys Turulytės nuėjo į mišką rinkt pataisų ir sutiko partizanus. Jie pasišnekėjo, prašė iškūrent pirtį ir pažadėjo vakare ateiti. Tas vienkiemis beveik miške buvo. Sutarė: jeigu ateis rusai, ant tvoros bus užmesta balta paklodė. Jos visos trys grįžo iš miško. Emilija, vidurinioji, atėjo pas mūsų kaimyną Juozą Porciką ir sako: „Duokit degtinės, Vincas žadėjo vakare ateit su draugais”. Tas pasakė, kad neturįs, pasiuntė pas Zosę Atkočiūnienę į Kartanų kaimą. Pasakojo, kad šita mergaitė išėjo ten ir labai ilgai užtruko. Dabar jai meta kaltę, kad ji išdavė partizanus, nors nelabai norėtųsi tikėti, nes ji irgi buvo išvežta į Sibirą. Galėjo pranešti ir Porcikas, nes jis pritarė sovietų tvarkai ir buvo labai patenkintas tuo gyvenimu. O Turulytės meta bėdą Atkočiūnienei.

... Taigi temstant, kaip buvo sutarę, jie atėjo pas Turulius. Paklodės jokios ant tvoros nebuvo, - kas ten ją pakabins, jeigu garnizonas namus apsupo ir iš gryčios nieko neišleido nė per žingsnį. Aišku, kad laukė ateinant partizanų, kad pranešta buvo.

Kada partizanai įėjo į kiemą, pirmas nuo enkavedistų kulkų krito Lapelis, o Vincas dar apsisuko ir bėgo, bet ir jį kiek tolėliau pakirto. Vincą pribaigė šautuvų buožėmis. Mama buvo nuėjusi į tą vietą, - žemė buvo ištrypta, pilna kraujo, rado dar rožantėlį iškritusį ir nosinaitę.

Vinco ir Lapelio palaikus rusai išsivežė į Vadoklius.

Brolis Vincas labai mylėjo gyvulius ir namus, mums labai geras buvo, nei girtuoklis, nei chuliganas, rimtas žmogus. Kada paskutinį kartą Vincas lankėsi namuose, nuėjęs į tvartą apžiūrėjo avytes, dvi jauniklės buvo. Maitina jis jas duona, tos šokinėja aplink, net jam ašaros iš akių ištryško. Jis ir sako:

- Kaip gera laisvėje gyventi, tos avytės net pažįsta, kad aš savas esu... Mama, jeigu išgirsi, kad aš nušautas, neik, neprisipažink, man vis tiek jau nieko nepadėsi, žiūrėk tik savęs. Labai nenoriu, kad jūs už mane kentėtumėt.

O brolis Steponas, atsėdėjęs 6 metus, negalėjo grįžti į Lietuvą, nuvažiavo į Irkutską pas mamą. Ten apsigyveno, vedė ir sugrįžo tik 1958 m. su mama, susirado tokius namelius, nusipirko, apsigyveno Uliūnuose. Žuvo avarijoje.

Man Sibiro neteko matyt, neteko ir tardyme būti, nes mama mane iš namų vis išsiųsdavo, kad tik neįkliūčiau tiems niekšams į nagus.

Kada baigė gyti brolis Steponas, pas mane atsiunčia dar vieną sužeistą partizaną - Joną Puką - Šlėgą nuo Taujėnų. Kas dabar žiūrės? Man jau prie saviškio atsibodo sėdėti. Mama ėmė maldauti: „Vaikeli, dėl Dievo, kaip dabar sužeistą žmogų paliksi?” Ir aš sėdau prie kito ligonio. Paguldė ant šieno daržinėje, vaitoja dieną naktį. Mama jam tarkuoja morkas, duoda visokių skysčių, buljonus verda, - viskas per tas žaizdas eina. Jis manęs nebepaleidžia nė per žingsnį: „Būk prie manęs, būk. Man kiekvieną minutę reikia žmogaus”, - per sukąstus dantis maldauja. Paverčiu jį tai į vieną, tai į kitą pusę. Sėdžiu prie jo dieną naktį. Apie baimę jau nebesinori ir kalbėti, bet rusai nė karto nebuvo užėję, jokių kratų nedarė, taip laimingai viskas praėjo. O ligonis geryn neina. Matom, kad jis gali mirti. Partizanai gavo pažymą iš Jono Kavaliausko, paėmėm ligonį ir vežam į Panevėžį - kas bus, tas bus. Mes dviese su tokia sena panele vežam. Atvažiavome į Šilus, užsukom klebonijon, jis priėjo išpažinties, ir iškeliavom į Panevėžį. Čia jį paguldėm į ligoninę. Daktarui paaiškinome, kad jis šieną pjovė, įvyko susišaudymas ir va, sužeidė. Daktaras sako:

-    Ilgokai laukėte, reikėjo nedelsiant vežt.

O kaip paaiškinsi, kodėl laukėme?

Po kurio laiko atvažiuojam aplankyti. Daktaras pasako, kad jo neoperavo, nes labai nusilpęs, vis tiek mirs. Nutarėm vežtis namo. Išrašė iš ligoninės, atidavė mums tą pažymą, ir mes su ligoniu - atgal į namus. O jis jau vaitoja. Išvažiuojam ant Velžio kelio: vienas kelias į Pajuostę, kitas į Raguvą. Čia mediniam name gyveno dvi moterėlės. Mes pas jas atsivežėm, paguldėm kambaryje, bet ligonis jau ėmė blaškytis, nuo jo mes jau nebeatsitraukėm nė minutės. Ryte be penkiolikos septynios jis mirė. Palaidojom Šilų kapinėse.

Mano pusseserė Pučinskaitė-Margelienė aiškina, kad pas juos Traupyje partizanai Maras-Kleopas Timinskas ir Saulėgrąža-Albinas Sauliūnas užėjo ir paskiau vėl išėjo, bet aš prisimenu, kad jie niekur nebeišėjo atėję.

Aš gerai prisimenu: mes visos ant šieno miegojom, jie atėjo ir pasakė:

-    Savininkės, atsikeikite.

Atsikėlė savininkės mergaitės, nuėjo gryčiom Girdim, kaip jie šneka, nes daržinytė, kurioje gulėjom, čia pat. Ir girdim, kad šlama burokai aplink. Tai buvo jau paryčiais. Mes galvojom, kad daug partizanų atėjo, gal ir mus pakels, - tai pavakaruosim. Netrukus išgirdome kieme rėkaujant ir rusiškai kalbant.

O buvo taip: partizanai suėjo į vidų, viduje dar užvalgė, išgėrė alaus, kadangi Traupyje buvo atlaidai. Teta išėjo į lauką pasižiūrėti, kadangi viduje partizanai, reikia pasargauti. Mato, palapinėmis apsidėję jau supa rusai. Ji išsigando ir suriko:

-    Vaikai, žiūrėkit, čia kažkas su ilgom uodegom vaikšto palei namus!

Partizanai pagalvojo, kad ta moterėlė bijo ir gąsdina juos. Kažkuris iš jų dar nusijuokė:

-    Tai gal ir su ragais?

Kartu su partizanais buvo atėję dar trys berniokai. Jie visi puolė į lauką pasižiūrėt ir su rusais susidūrė kieme. Juos vietoje paėmė ir įsakė, kas viduje yra, kad tuoj pat išeitų.

Ant šieno mes gulėjome šešios: dvi Pociūnaitės, dvi Bujokaitės, aš ir Ferensienė (to ministro Ferenso žmona vėliau). Netrukus prasidėjo šaudymas. Mes jau norim nulipt nuo prėslo, bet žemai pririšti svečių arkliai. Tie net ant sienų lipa. Nusileisim žemėn - dar sumindys, o aukštai gali nušauti. Susiglaudėm visos krūvytėn ir gulim - kas bus, tas bus. Vienos poteriauja, kitos tyliai dreba iš baimės. Taip persigandom, kad nebežinojom, ar gyvos, ar mirę esam.

Kada prasidėjo šaudymas, partizanai suprato, kad jie apsupti ir taip paprastai nebeišeis. Tada Kleopas Timinskas metė granatą, vieną ruskį sužeidė ir pats šoko bėgti. O raketų taip apšviesta buvo, kaip dieną. Ir jį vietoje kieme pakirto. Išgirdome, kaip jis dejuoja, iš balso pažinome, paskui ėmė gargaliuot. Subėgę ruskiai jį pribaigė kojomis ir šautuvų buožėmis.

O Albinas Sauliūnas mano pusseserei Angelei Pučinskaitei sako:

-    Tu visai iš čia išeik.

Ji dar nenorėjo eit, bet jis ją pagriebė už rankos ir išstūmė iš kambario. Netrukus pasigirdo granatos sprogimas. Jis susisprogdino.

Kada partizanai žuvo, tų namų tėvą paėmė su viena dukterimi, į kalėjimą pasodino, po 10 metų davė, o kitą dukterį su motina į Sibirą išvežė. Šituos žmones visai be jokios kaltės rusai taip smarkiai nubaudė, jie jokio ryšio su partizanais neturėjo, nebent gal tik kada valgyt padavė kartą kitą.

Kiek aš girdėjau, juos iki Traupio rusai atsekė nuo Klaibūnų kaimo. Jie pas vienus, pas kitus buvo užėję, bet rusai jų vis dar nelietė. Kada atėjo čia, į paskutinį namą prie kapų, juos ir apsupo. Kai partizanus nušovė, nutilo ir šaudymas. Jie, matyt, gerai žinojo, kad čia tik du ir tebuvo. Kada rusai juos pasiėmė, jau aušo. Dar norėjo uždegti namus, bet dėdė Pučinskas ėmė prašyti, kad nedegtų, ant šieno miega mergaitės - viešnios. Tada atėjo rusai, įėjo daržinytėn ir liepė mums lipti žemėn. Nušokom, nušokom nuo balkio visos šešios, išvarė iš miestelio ant tokios pievutės, ir sėdim sutūpę. Išvadino mus visokiais žodžiais šitie ruskiai. Priėjo - už plaukų visas ir apvertė ant žemės, liepė gult, po to liepė eit į namus ir niekam nieko apie tai nesakyti.

Maro ir Saulėgrąžos kūnus išvežė į Raguvą.

Kai mes įėjome į vidų pasiimt batelių, čia tiesiog siaubas buvo. Toks parako ir kraujo kvapas. Ant lovų kabėjo mėsos gabalai, kraujo pilni mūsų bateliai, sienos kraujais ir mėsgaliais aptaškytos.

Pas mano pusbrolį Albertą Narbutą buvo bunkeris, o partizanas Dominykas Maselis karščiavo, sirgo ir gulėjo tam bunkery. Dieną išlipa ir guli ant lovos, mes saugom, kad rusai neateitų. Kartą žiūrim - rusų pilnas kiemas. Mes jį tik į tą bunkerį, o įlindimas per aslą. Uždedi dugnelį medinį, užpili žemių ir net nežymu, kas ten yra. Ateina rusai ir klausia:

-    Bandytov niet?

-    Niet.

-    Oružyja niet?

-    Niet, - sakom.

Įlindimo anga palei lovą, o kareivis eina ir duoda su buože po aslą visur. Kai tik priėjo prie tos vietos, mes net apmirėm su pusbroliu. Bet buože sudavė visai šalia, į dugną nepataikė. Tiesiog per atsitiktinumą nerado.

Pas Bielevičius kaime įvyko susišaudymas. Juozas Kirka-Plienas buvo sužeistas į veidą. Jį atvežė apibintuotą pas Mulevičių. Kaimo gryčioje miegamasis lentom atitvertas, jį paguldė ant lovos. O tada vyko balsavimai. Ta šeimininkė kūrena pečių, žiūri - jau ruskiai lauke su šautuvais, eina palei langus, o Plienas guli užpečky... Ji taip persigando, kad iš baimės vidurius net susuko. Kai bėgo per gryčią Plienui pasakyti, kad rusai ateina, tik piept piept piept per visą kambarį. Rusai pasibeldė, įėjo, ji tuoj pelenų iš pečiaus, užbarstė ant tų „blynų”, šluoja, o gryčia visa smirdi, ruskiai net nosis suka ir toliau nuo slenksčio nė per žingsnį. Apsisuko ir išėjo.

Pasakoja GENOVAITĖ MASELIENĖ

Užrašyta Šiluose
1990 09

Mano vyras Antanas Maselis turėjo tris brolius: Mykolą, Dominyką ir Jokūbą.

Jaunėlis Jokūbas 18-os metų žuvo netoli Balelių 1947 m. gruodžio mėnesį.

Antanas žuvo 1948 m. per Naujuosius metus. Ėjo iš vieno kiemo į kitą su svečiais ir sutiko tris rusų kareivius. Šitie jų paprašė dokumentų. Tada mano vyras išsitraukė pistoletą ir šovė, bet užspringo pistoletas. Vyras šoko skersai kelio ir už 10 metrų jį iš automatų nukirto. O kitus du - Kielą ir Pūką - užmušė buožėmis Sodeliškiuose netoli savo namų. Juos visus tris susidėjo į roges ir išsivežė į Vadoklius. Pūkas iš Taujėnų buvo ką tik grįžęs iš kariuomenės.

Mykolas žuvo 1948 m. balandžio 12 d.

Dominykas žuvo 1949 m. sausio 7 d. pas Kielą Dudelėnų kaime bunkeryje. Jie buvo dviese - Tarzanas (kilęs nuo Kauno) buvo išėjęs į pirtį. Per metus žuvo visi keturi broliai Maseliai.

Po vyro žuvimo skrebai ėmė mus plėšti, išvežė visus gyvulius, net siuvamąją mašiną, paslėptą po grindimis, rado ir išsivežė.

Tarp jaunimo buvo gerų jaunuolių, kurie nenorėjo eiti į kariuomenę pradžioje, todėl stojo į skrebus. Ateidavo, pasakydavo mums, kada atvažiuos mūsų kratyt. Liko paskutinė karvutė, apsikabinau aš ją ir verkiu, o tas skrebukas man ir sako:

- Mesk viską ir eik iš namų, nes ir tave su vaikais pasiims ir išveš Sibiran.

Pasakoja APOLONIJA VAREIKAITĖ-ABRAŠKEVIČIENĖ-„NAŠLAITĖ”

Užrašyta Alukėnų kaime 1989 11 18

Jau pirmaisiais pokario metais aš įsijungiau į partizaninę veiklą. Man tada buvo tik aštuoniolika, gyvenome Levaniškių kaime. Mano brolis Stasys Vareika išėjo į mišką ir ten išbuvo pusę metų, po to mes jam už auksą išpirkome dokumentus pas seniūną Savicką, ir jis legalizavosi. Iš mūsų kaimynų į mišką išėjo Antanas Mincė-Lietus. Jaunimo Levaniškiuose buvo nemažai, bet dauguma slapstėsi namuose išsikasę bunkerius, kad nereikėtų eit į okupacinę raudonąją armiją.

Nesuprantu kodėl, bet manimi partizanai pasitikėjo, gal todėl jau nuo pat pirmųjų rusų okupacijos dienų jie skirdavo man užduotis, kurias aš sąžiningai atlikdavau. Pradžioje partizanams pranešinėjau žinias apie apylinkėje besibastančius skrebus arba enkavedistus. Pirmasis toks mano pranešimas buvo, kada aš nuėjau pas Mincaites - Lapaites ir ten esantiems partizanams pranešiau, kad slėptųsi, nes apylinkėje siaučia enkavedistai.

Juodgirio pamiškėje gyveno Povilas Šniukšta, pas kurį dažnai lankydavosi partizanai. Tuo metu netoli Šniukštų raiste mes grėbėm šieną ir pamatėm, kad artėja tiesiog juoda masė rusų NKVD kariuomenės nuo Striogų kaimo pusės. Mes buvom trise: aš, sesuo ir brolis. Sesuo Anelė-Sedulėlė taip pat buvo partizanų ryšininkė. Aš pasakiau seseriai ir broliui, kad bėgsiu pas Šniukštas pranešt partizanams. Brolis sako: „Ką tu galvoji? Nušaus enkavedistai...” Jie tik praėjo pro mus, aš tuoj į krūmus, užsiglaudžiau už kelmo, atsikėliau ir - bėgte pirmyn. Gal dešimt kartų griuvau, kojos už pagalių užkliūva, visa peršilau, išsirengiau, bet šiaip taip pasiekiau Šniukštų namus. Įpuoliau gryčion, žiūriu, partizanai ginklus išsiardę valo, tepa kaip niekur nieko. Aš vos beištardama žodžius, uždususi surikau: „Vyrai, blogai! Ateina rusai!” Vienas sako: „Gal čia neužeis”. O jeigu užeis, - aš jiems sakau. Ką jūs galvojat? Bet Žaibas pasakė: „Žinot ką, vyrai, einam gal dėl visa ko”. Tada kas ką turėjo -vienas paklodėn, kitas švarkan - susidėję išardytus ginklus greit pasišalino iš gryčios. Gal net dešimt minučių nepraėjo ir apsupo trobas. Pas Šniukštą tuo metu buvo Žaibas, Lietus, Erdvė, Judas ir vienas nuo Šilų, toks mažutis, postoris, jo pavardės nei slapyvardžio nebeatmenu.

Šituos pranešimus Žaibas man dažnai primindavo, ranka paglostydamas petį:

- Tu, vaikeli, išgelbėjai mums gyvybes...

Iš partizanų apygardos štabo aš buvau gavusi raštą ir padėką už tai.

Žaibas buvo kultūringas, mandagus, santūrus vyras. Partizanas Lietus jam kartą išgelbėjo gyvybę, išvadavo jį iš enkavedistų nagų, todėl Lietui jis gal truputį per daug nuolaidžiavo, o šitam to ir reikėjo. Lietus ne vieną kaimietį yra paklupdęs ir pamušęs kad ir už nereikšmingą nusižengimą. Atėjęs Lietus perspėdavo žmogų: „Tu jau truputį smirdi, žiūrėk, kad kitą kartą nereiktų ateiti”. Po Lietaus perspėjimo ne vienas žinodavo, kad su enkavedistais ar skrebais tolimesnis jo bendravimas geruoju nesibaigs. Jis sakydavo: „Jau tam reikia nulieti”. Nuo to jam ir prigijo slapyvardis Lietus.

Marijonas Kazlauskas dirbo saugume, o jo draugas buvo skrebas - Pučinskiokas. Lietus nutarė šitą skrebuką sunaikint. Pasislėpė Traupio kapinėse ir laukė jo ateinant, bet vietoję Pučinskioko atėjo Marijonas, ir tą Marijoną jis nušovė. Po to labai gailėjosi, nes Marijonas, nors ir dirbo saugume, daug padėdavo partizanams: išrūpindavo jiems dokumentus, parūpindavo šovinių ir t.t.

Girelės kaimo miške gyveno tokia Kvieskienė su dukra ir sūnumi. Pas ją aš mokiausi siūti. Žiūrim kartą per langą - ateina pulkas rusų. O iš ryto žinojau, kad pas Kvieskienę yra partizanai. Aš greit apsirengiau, iš gryčios, pro klojimą, per tvorą, krūmais ir tiesiai pas tą Kvieskienę. „Vyrai, ateina rusai”, - pasakiau. Aš pasilikau, o partizanai išbėgo. Rusai iškratė pas Šniukštą ir tiesiai čia, bet partizanų jau nerado, jie spėjo sulįsti į mišką.

Pas Devenį Levaniškių kaime gydėsi sužeistas Lapelis. Ir jį ten suėmė rusai. Devenis pradžioje glaudė partizanus, o vėliau susidraugavo su skrebais. Partizanai jį net palupo kartą už tai. Devenį per prievartą užverbavo enkavedistai. Netoli Devenio žuvo Plienas, Petriukas -Trenksmas ir Erdvė. Čia juos kažkas išdavė. Dabar sunku pasakyti - kas, bet tas įtarimas krinta ir ant Devenio (dabar miręs). Po to Devenis persikėlė gyventi į Balelius.

Su Mincaitėmis - Lapaitėmis mes artimai bendravome. Man atrodo, kad jos iš visos sielos padėdavo partizanams. Drabužius jiems plaudavo, bunkeris ten buvo, kuriame gyveno partizanai. Ėjo kalbos, kad kažkuri iš jų dirba enkavedistams, bet tuo niekas netikėjo. Aš girdėjau, kad Emilija Mincaitė pranešinėjo žinias į Raguvą enkavedistams, bet teigt, kad tai buvo tiesa, aš negaliu, kaip negaliu tikėt ir žmonių kalbomis. Angelė per savo nelaimę padarė kriminalinį nusikaltimą. Sužinoję enkavedistai, matyt, pagrasino, kad pasodins už tai, dėl to turbūt ir prasidėjo tas jų bendradarbiavimas. Žodžiu, vieni grasino, kiti, jų bijodami, tapo išdavikais.

Ryšininke dirbau maždaug iki 1952 m., kada mūsų šeimą išvežė į Sibirą. Tuo metu aš buvau pas pusseserę Ukmergėje ir šitaip trėmimo išvengiau. Iš mūsų šeimos išvežė mamą, seserį, du brolius ir brolienę į Irkutsko sritį.

Kai tik motiną išvežė, man jau vietos niekur nebuvo, pernakvoti niekas nebepriėmė, net savi žmonės, banditka vadino. Dieną, būdavo, dar vaikštau, o naktį kieno nors klojiman įlendu ir miegu, į šiaudus įsiraususi, nėr kur dėtis, neduok Dieve. Kada tik šunys suloja, taip ir pradeda purtyt visą. Nueinu pas kaimyną Plėtą pernakvot, žiūriu - visas mano patalas: paklodė, antklodė, pagalvė. Ir paguldė, aš gi viską pažinau. Ką aš sakysiu, aš gi nieko negaliu sakyti, vietos man čia nebebuvo, turėjau kur nors išvažiuot. Visus rūbus mūsų išsinešė, o geriausios draugės buvome su Vale Plėtaite, vakaruodavom kartu. Va ką geri draugai padaro. Valė Plėtaitė dabar ištekėjusi ir gyvena Raguvoje. Mūsų turto dalį pasisavino ir kaimynas Topilis Kizys, kuris šiuo metu irgi dar tebegyvena Levaniškių kaime.

Tada išvažiavau į Subačių ir ten Pelyšių kaime pas Zlatkų pagyvenau pusę metų. Visai svetimas žmogus, bet jis priglaudė mane prie savo šeimos.

Kažkoks bukagalvis mane primokino, ir aš, nuėjusi į Raguvą, po pusmečio ėmiau reikalauti iš skrebų savo dalios, kad man grąžintų, nes manęs tai neišvežė. Jie labai kultūringai pašnekėjo su manimi ir pažadėjo mano dalį grąžinti, paskyrė datą, kada vėl ateiti į Raguvą. O tą dieną, kaip aš vėliau sužinojau, buvo ruošiamas dar vienas naujas vežimas. Tada jau į Raguvą nebenuėjau, o pasislėpiau. Nebesulaukę manęs ateinant „atsiimt turto dalies”, skrebai atlėkė ieškot į Levaniškius, o aš tada pas tetą gurbe gulėjau, į šieną įsikasusi.

Dar pamenu, namuose mūrijom pečių, atėjo Žaibas ir paprašė, kad leistume įsirengt bunkerį. Mes sutikome. Tada jie atsivedė savo meistrą, tas po pečium iškasė bunkerį, išbetonavo, angai uždengti padarė keturkampę geležį, ant jos uždėdavo plytas, tas plytas užbarstome pelenais - net nežymu, kad ten kas yra. Tame bunkeryje tilpo 3-4 vyrai su ginklais. Vėliau mus labai ėmė sekti, matyt, įtarė, kad yra bunkeris, - vis krata po kratos. Tik praeis kelios dienos - ir vėl krata, metaliniais virbais bado visur, ne tik viduje, bet ir lauke palei sieną. Klojimą visą išbadė, gurbe mėšlą vertė, bet to bunkerio nerado. Tada partizanai suprato, kad čia būti jiems pavojinga, pasiėmė ginklus ir iškeliavo, o bunkerį mes užmėtėme žemėmis.

Mus labai sekė Levaniškių kaimo gyventojas Tijūnėlis (dar gyvas). Būdavo, naktimis ateina ir saugo mūsų sodybą, ar neateis partizanai. Ateina partizanai, kiek pabūna, išeina, o už pusės valandos jau rusai prisistato. Ir taip diena po dienos, jau nebeįmanoma buvo gyventi, visus nervus ištampė.

Dažniausiai ateidavo Lietus, Erdvė, Judas; Žaibas ateidavo rečiau.

Kiek galėjau, tikrai visada padėjau vyrams. Tam rašte, kurio mes ieškojome ir neradome, buvo pažymėta, kad man už tris kartus išgelbėtas partizanų gyvybes ateityje bus atlyginta. Apačioje pasirašė Lietuvos Partizanų Štabo Viršininkas.

Pas mus, tiesa, užeidavo ir Danielius Vaitelis, apygardos vadas, kada eidavo iš Šilų miško Troškūnų miškan. Jų persikėlimo kelias vedė pro mus. Ne vieną kartą aš juos esu lydėjusi per tiltą. Būdavo, pereinu, patikrinu, ar nėra kokios pasalos, tada grįžtu atgal ir pervedu partizanus.

Apsimesdavome, kad serga mama, o aš pas tetą einu vaistų. Kartą mane ant to tilto ir sulaikė enkavedistai, bet tarp jų buvo man gerai pažįstamas skrebas, kurio dėka mane paleido. Turiu pasakyti, nors ir buvau pažįstama su keliais skrebais, bet jie buvo kilę ne iš padorių šeimų, mėgėjai paplėšikaut, pasiautėt po kaimus.

Suprantama, labai nemalonūs dalykai, bet reiktų paminėti ir tas žudynes-egzekucijas, kurias paskutiniu metu atliko partizanai. Šapio kaime buvo išžudyta Juospaičių šeima: motina, sūnus ir dukra. Tai turėtų gulėti ant D. sąžinės. Supykę kažko ant Juospaičių, nugirdė partizanus ir pakurstė Juospaičius sunaikinti kaip enkavedistų šnipus. Prie to, matyt, buvo prisidėjusi ir D. J. Labai graži ir gera mergaitė buvo Vlada Juospaitytė, partizanams siūdavo drabužius, buvo siuvėja. Juospaičius sušaudė Baltušniko-Vienuolio būrio partizanai.

Sušaudė Šniukštą ir Šniukštienę, vaikus paliko.

1952 m. sušaudė Šilaikos šeimą Alukėnų kaime: vyrą, žmoną, senelį ir tris vaikus. Šilaika dirbo kolūkio pirmininku.

Sušaudė Radzevičių šeimą: vyrą ir žmoną, vaikus paliko. Juos sušaudė Bolis Kryvičius iš Kamisaravos kaimo, o kaltė buvo verčiama miškiniams. Kryvičius už tai 15 metų atsėdėjo.

Buvo nemažai ir keršto. Pavyzdžiui, Misiukonį, buvusio Vidaus reikalų ministro tėvą, sušaudė 1941 m. Likusi gyva jo žmona Misiukonienė, kuri paskutiniu metu gyveno Raguvoje, keršijo visiems, skundė. Kaltas nekaltas nuo jos kentėjo.

Rusų NKVD garnizono kareiviai nušovė mano brolį ir Juozą Mincę (Lapaičių brolį), visai niekuo dėtus vyrus. Jie ir dokumentus turėjo. Po to, nuvežę į Raguvą, ant grindinio paguldė. Atlėkė pas mus į namus pulkas Raguvos skrebų, namus apipylė benzinu, o mane ir seserį pastatė prie sienos, liepė prisipažint, kad mūsų brolis buvo „banditas”. Tuo metu užėjo kažkokie kiti skrebai ir mus paleido, o patys išsinešdino.

Pasakoja ALBERTAS PUKAS-„ALBA”

Užrašyta Levaniškiuose
1989 07

Gimiau 1924 m. netoli Traupio, Pramislavos kaime. Mokiausi Raguvos pradžios mokykloje iki 6 skyrių, po to Ukmergėje prezidento A. Smetonos gimnazijoje ir Ukmergės mokytojų seminarijoje, kurios nebaigiau. Seminarijoje tuo metu dėstė įžymus pedagogas Vokietaitis.

Jau nuo vaikystės dienų ypač mėgau piešti. Piešiau viską, kas tik po ranka pakliuvo. Tam pradžią man davė vienas alkoholikas, kurį pamačiau Kauno gatvėje piešiantį praeivių portretus vienu pieštuko apvedimu. Tada aš ir pagalvojau: va, čia tai profesija, gali keliauti per pasaulį ir duonos niekada netrūks.

Piešti pradėjau pieštuku, būdamas Rusijoje lageryje, piešiau aliejiniais dažais.

Vokiečių okupacijos laikotarpiu buvau smarkiai įsitraukęs į lietuvių kultūrinį gyvenimą, ruošiau su jaunimu įvairias vakarones, gegužines, vaidinimus. Pats parašiau veikaliuką „Nukryžiuota Lietuva”, kurį kaime pastatėme ir parodėme žmonėms. Vaidinimas atspindėjo 1940 m. vežimą į Sibirą. Kadangi mes šitą „Nukryžiuotą Lietuvą” pastatėme tuoj vokiečiams atėjus, kai žmonėms dar tebekraujavo nesenos žaizdos, tą mūsų veikaliuką jie priėmė labai nuoširdžiai. Aš dar pamenu Milašiaus žodžius: „Jeigu vaidinimas juokina arba virkdo, vadinasi, vaidinimas pavyko”.

Jei kada neturėdavome ką veikti, susėsdavome pagriovyje jaunimo pulkas ir prašnekėdavome iki ryto. Aš labai mėgau pasakoti, o jauniems tas labai patikdavo.

Turėdamas 21 metus atvažiavau mokytojauti į Užugirį, ir čia mane netrukus paskyrė šios mokyklos vedėju. Kadangi ką tik praūžė frontas, vėl užėjo rusai, daugelis vietinių manė, kad aš čia sovietinės valdžios paskirtas ir esu „raudonas”. Prieš mane dirbusį vedėją Leišį rusai jau buvo pasodinę. Pradėjęs dirbti, vien tik ir tegalvojau, kad manęs laukia lygiai toks pat likimas. Daugumas mokytojų buvo vyresnio amžiaus, mokytojavę dar ir nepriklausomybės laikotarpiu. Keletas iš jų čia glaudėsi slapstydamiesi nuo sovietų saugumo persekiojimo. Nors Užugiryje dažnai vyko gaudynės, siautė NKVD garnizonai, vietiniai skrebai, mokytojai per siautimus išsislapstydavo. Tada aš visus mokyklos mokinius susivarau į vieną klasę ir vedu pamoką. Užugiris - tokia vieta, kur pokario metu niekada ir niekam nebuvo ramu. Žmonės čia buvo nusiteikę labai patriotiškai, netoliese prezidento A. Smetonos gimtinė.

Užugiryje pirmuosius partizanų būrius organizavo Juozas Krikštaponis (kapitonas). Krikštaponiai buvo du broliai. Kada areštavo jų seserį, smarkiai ją kankino, bet ji išliko gyva.

Kartą mane patėvis arkliu 1945 m. žiemą vežė į Užugirį iš tėviškės. Netoli Užugirio mus sustabdė enkavedistai, liepė kelt rankas aukštyn. Kada pakėliau rankas, prie mūsų prišoko du rusai ir ėmė mušti. Man daužė kumščiais per galvą, o patėvį dar ir apspardė. Tai va kaip tie atėjūnai elgėsi su manim - mokyklos vedėju, mokytoju.

1945 m. per Naujuosius metus Užulėnio miške Krikštaponio būrį apsupo didžiulė enkavedistų armija. Krikštaponio būryje buvo apie 70 vyrų, bet apsupimo metu stovykloje buvo tik apie 50. Keletas mažų grupelių iš apsupimo prasimušė. Tarp jų buvo Žygaudas - Alfonsas Smetona, Ripka, kurie vėliau tapo jau kitų partizanų būrių vadais. Krikštaponis taip pat iš apsupimo buvo išėjęs, bet grįžo ir žuvo. Besitraukdami stovykloje jie paliko daug minų ir kitos amunicijos, nenorėjo, kad visa tai patektų rusams, galvojo, kad dar sugebės nors kiek to turto išsigabenti, bet, deja... Pagal kitų pasakojimą, Krikštaponis dar ilgai atsišaudė, už eglės miške užsiglaudęs, ir ne vieną enkavedistą iš kulkosvaidžio patiesė, bet pats neišsigelbėjo. Partizanų tuo metu žuvo apie 30. Šiuo metu, kur tada buvo įrengta Krikštaponio būrio stovykla, miškas iškirstas ir atsodintas naujai, bet dar išlikę daugybė akmenų, kuriuos stovyklos įtvirtinimui buvo sunešę partizanai. Mūšis tęsėsi visą parą, enkavedistai buvo gerai informuoti, žinojo visus slaptus išėjimus, todėl per tokią baisią išdavystę žuvo daug partizanų.

Einu kartą iš Užugirio į namus mišku ir ant kvartalinės linijos sutinku Ripką, kuris taip šaltai užklausė:

- Ar tu ne „raudonas” esi? Čia gal tu „raudonuoti” atvažiavęs?

Aš irgi šaltai atsakiau, kad atvažiavau ne „raudonuoti”, o mokytojauti. Ir žiūrėjau jiems į veidus, stebėjau, kaip jie reaguoja, kadangi iš tų sutiktųjų nė vieno nepažinau.

1945 m. mano pusbrolis Romas Launikas-Šturmas atbėgo pas mus į namus iš miško, kadangi jų būrį enkavedistai sunaikino ir vadą Miškinį sušaudė prie Traupio duobėse. Tos kautynės jam buvo pirmos ir paskutinės. Šturmas pasikvietė mane į bunkerį, kad suremontuočiau jiems lauko siųstuvėlį „Telefunken”, kurį jie vadino „Maryte”. Aš atėjau į tą bunkerį ir ėmiau Šturmą ir jo berniokus kalbinti, kad pereitų į Užugirio miškus, kurie daug didesni. Jie su mano pasiūlymu sutiko ir atėjo pas mane į Užugirį. Šturmas vokiečių okupacijos metu buvo paimtas į Vermachtą, bet iš ten net tris kartus pabėgo. Vaikinukas smarkus, kariškos išvaizdos, maniau, kad jis bus ir būrio vadu, bet kada aš su jais susitikau maždaug už poros savaičių, jų būrio vadu jau buvo Žaibas - Žilys. Pradžioje „Žaibo” būryje buvo apie 30 vyrų, vėliau jau per 40.

„Žaibo” būryje partizanai turėjo tokius slapyvardžius: Audra, Šturmas, Griausmas, Vėtra, Vėjelis, Jupiteris, Marsas, Saturnas.

„Liūto” - Antano Juzukėno būryje partizanai turėjo slapyvardžius Šernas, Kurmis, Kirstukas.

„Briedžio” - Danieliaus Vaitelio būryje turėjo slapyvardžius Ąžuolas, Beržas, Klevas, Juodalksnis.

Vaitelis pas mus atėjo apygardos vadu jau iš kito būrio.

Jūs pastebėjote, kad partizanų slapyvardžiai buvo parenkami pagal vado slapyvardį. Jei vadas vadinosi kokio nors gyvūno vardu, tai ir jo vyrai turėjo daugiausia gyvūnų vardus. Jei vadas „medis”, tai ir jo partizanai turėjo medžių vardus, kadangi pas mus taip jau buvo sutarta. Vėliau būriuose įsimaišė ir iš įvairių svetimų būrių. Kadangi reikėjo palaikyti ryšį tarp būrių, kas parą keisdavome „parolį”, vien dėl to buvo reikalingi ir svetimų būrių atstovai - ryšio palaikymui. Juk toks ryšys ėjo per visą Lietuvą. Aš, pavyzdžiui, kelis kartus esu keliavęs į Kauną. Pranešu, kad grįšiu po trijų dienų miškais, tada jau, eilės tvarka eidamas iš būrio į būrį, aš sužinau naują „parolį”.

„Žaibo” būrys laikėsi Juodgirio miškuose. „Liūto” būrys daugiausia Troškūnų miškuose, Kavarsko pusėje. Liūtas - Antanas Juzukėnas kilęs iš Il-ojo Jūsiškio vienkiemio, Kavarsko valsčiaus. Miškuose pas mus kaimų nebuvo, tik vienkiemiai. „Liūto” būryje visą laiką buvo 12-15 vyrų. Jei, pavyzdžiui, „žaibiečiai” pareina į namus, atgal tą pačią dieną negrįžta, pernakvoja pas Liūto vyrus. Liūtas buvo dragūnas, turėjo gerą arklį ir lengvąjį kulkosvaidį „Bmo”. Mes tai žinojome, su Žaibu nuėjome pas jį to kulkosvaidžio, bet Liūtas pasakė, kad jis irgi išeina į mišką ir kulkosvaidis bus jam pačiam reikalingas.

1944 m. nuo Troškūnų pas mus buvo atėję trys broliai - karininkai Paršeliai su būriu. Jie ėjo per Klaibūnų kaimą, o Klaibūnuose buvo pilna rusų. Rusai pasislėpė trobesiuose, o Paršeliai, atėję į vieną kiemą ir pastebėję moterį semiant vandenį, priėjo prie jos paklausti, ar kaime nėra rusų. Moteris balta kaip drobė pasidarė iš baimės, kadangi rusai tai sėdi gryčioje ir viską mato, kas kieme dedasi. Taip Paršeliai su būriu pateko į apsupimą, tuo metu jų žuvo apie 18 vyrų. Bet žuvo daug ir rusų kareivių, daug trobesių sudegė, net ir civilių žmonių sudegė, kadangi rusai į gryčias po to šaudė padegamosiomis kulkomis, žmonėms iš degančių pastatų neleido išeiti.

Ryšius mes palaikydavome tik būrys su būriu, o tarp būrių atstumas buvo 7-10 kilometrų, tai labai jau toli. Čia va mūsų miške laikėsi Žaibas, už kelių kvartalų Aras - Vildžiūnas, už Aro - Liūtas, į Kavarsko pusę laikėsi Atila - Brigackas.

Aras šiuo metu tebegyvena Latvijoje. Čia jo žmonės privengė vien dėl to, kad jis mėgo paplėšikauti, buvo įtariamas dirbęs rusams.

Vaitelio ir Žaibo būriuose panašių plėšikavimų nepasitaikė, nes tai buvo laikoma dideliu nusikaltimu. Šiuose būriuose buvo griežta tvarka. Jei reikia, pavyzdžiui, pinigų kelionei, gali paprašyt iš valstiečio tik tiek, kiek reikia tai kelionei, jokiu būdu ne daugiau. Jei suplyšo batai ar autkojai, gali pas žmogų užėjęs paprašyt pasikeist į nesuplyšusius, tik jokiu būdu neimt kokių nors išeiginių. Už nepaklusnumą būryje partizanai buvo baudžiami net rykštėmis, pririšus prie medžio. Aras iš žmonių plėšė viską, ką tik galėjo: žiedus, laikrodžius, pinigus, drabužius. Bet kada susikūrė Vaitelio vadovaujama „Vyčio” partizanų apygarda, partizanai įsivedė savus įstatymus, tokiems kaip Aras ir jo bendrams čia vietos jau nebuvo.

Vadokliuose tuoj po karo veikė 119-os strebitelių batalionas. Tų skrebų vadas buvo Vaitelio draugas. Prieš vieną mūšį jis susitarė, jog tuos skrebus jis įvilios į pasalą, kad partizanai galėtų juos sunaikinti. Taip ir buvo. Vaitelis skrebus su savo vyrais apsupo, o skrebų vadas suriko: „Vyručiai, nieko nebus, pasiduokim!” Skrebai pasidavė. Dalis tų skrebų vėliau išbėgiojo, dalis tapo partizanais.

Tuo metu aš dar buvau jaunas kaimo mokytojas, palaikiau ryšį su partizanais. Padėjau jiems leisti laikraštėlį „Mūsų dienos ir mes”. Mane labai rėmė Vaitelis, taip pat ir Žaibas, jie mane laikė humanistu. Tą laikraštėlį spausdindavau mašinėle aš pats, leisdavome jį kartą arba du kartus per savaitę. Laikraštėlyje visada paskelbdavome įvairius skundus, nušviesdavome naujausius įvykius, demaskuodavome plėšikus. Du iš tokių buvo atsiradę „Liūto” būryje. Vienas - Vėjelis, mano sesers vyras. Jis tik kartą su savo draugu Saturnu - Sauliūnu išgėrę nuėjo pas vieną turtingesnį ūkininką ir pareikalavo to, ko jiems reikėjo. Ūkininkas pasiskundė Liūtui. Mes ateiname pas Liūtą į būrį, o jis paklupdęs šituos žaliūkus ir jau skaito nuosprendį - sušaudyti. Pasivedėm Liūtą į šoną ir klausiame, ar tikrai jis juos šaudys. Liūtas sako: „O ką? Jeigu jie vagiliaus taip ir toliau? Ką su jais daryti?” Bet mūsų dėka visgi Liūtas nusileido, abu nusikaltėliai prisiekė, kad taip daugiau niekada nebedarys. Ir šitie vyrukai tapo narsiais sąžiningais partizanais. Vėjelis, Saturnas išsilaikė gana ilgai, vėliau buvo „Žaibo” būryje, po to „Rasputi-no” būryje, bet kai Rasputinas žuvo, tada jie liko dviese, į pabaigą žmonės jau skundėsi jų žiaurumu.

Žaibas žuvo 1949 m. gegužės 16 d.

1945 m. gegužės 13 d. daugeliui iš mūsų apylinkių liko atmintina diena. Apie 3000 rusų NKVD kariuomenės apsiautė kaimus ir miškus. Važiavo sunkvežimiai amerikoniški, pilni prisėdę enkavedistų, tarp jų buvo ir vieno aukšto NKVD pulkininko duktė. „Žaibo” būrio partizanas Vaclovas Juospaitis, pastebėjęs tą „študbekerį”, paleido iš kulkosvaidžio seriją ir smarkiai sužeidė ją, vėliau ji Ukmergėje mirė.

Apylinkių žvalgyboje dalyvavo net ir lėktuvai, o kareiviai „košė” miškus, vienkiemius, darė kratas, badė žemes, šieną prėsluose, šiaudus.

Žaibas laikėsi tokios partizaninės kovos taktikos: traukdamasis su būriu, jis visada iš paskos palikdavo du partizanus, kurie stengdavosi persekiotojus nukreipti jiems reikiama kryptimi. Jeigu rusai eina į mišką, Žaibas stengiasi kaip nors atsidurti jų užnugaryje. Rusai priekyje, o jis - iš paskos. Jis padarydavo taip, kad, žiūrėk, iki rusai pereina mišką, mes jau atsiduriame jų užnugary. Jis labai sumaniai būrį ramiai pravesdavo kaip nors šonu, surasdavo tokį tarpelį rusų vorose, kuriuo ir pasinaudodavo. Nežinau, iš kur jis ėmėsi tokios taktikos, bet visa tai atlikdavo talentingai.

Per Juodgirį į Raguvos pusę eina pylimas, ten buvo paruošta tiesti geležinkelį. Kartą mes eidami pastebėjome, kad ant to pylimo stovi enkavedistų būrelis, toliau - dar ir kiti jų postai. Vienas enkavedistas mostelėjo, supratome, kad grioviu mums reikia per tą pylimą kažkaip pereiti. Pamatėme, kad rusai nusigręžė nuo mūsų. Tai jau ne pirmas atvejis, kai rusai, pastebėję partizanus, mostelėja ranka ir nusigręžia. Jie tokiu būdu išvengia tiesioginio susidūrimo su partizanais, kuris, aišku, nei vieniems, nei kitiems nieko gero nežada. Taip mes per tą pylimą laimingai perėjom ir pasitraukėme. Supratome, kad rusai buvo visai nepasiruošę kovai, jų ginklai arba ant žemės buvo padėti, arba ant pečių, o mes ginklus laikėme rankose paruoštus.

Vaitelio grupėje buvo Klevas, kuris iš kulkosvaidžio šaudė į taikinį atsisukęs nugara, ir šaudė be klaidų. Ypač jis gudriai mokėjo iškapoti rusus, stovinčius miške sargybose ant kvartalinių linijų. Kas patikės, kad žmogus, nusisukęs visai į kitą pusę, galėtų šaudyti priešinga kryptimi. Taip daugelį kartų jis gelbėjo savuosius prasiveržiant per kvartalines linijas.

Dar teko pastebėti, - vyresnio amžiaus partizanai prieš mūšį imdavo drebėti, bet mūšio metu tas jau praeidavo.

1945 m. liepos 12 d. mes su būriu stovėjome Punių raiste. Pušaitės nedidelės, retos ir iš aukščiau viskas labai gerai matosi. Tik sėdome pietauti ir užskrido lėktuvas. Šturmas griebė anglišką priešlėktuvinį šautuvą, kelis kartus iššovė, bet, matyt, nepataikė. Girdime, per garsiakalbį šaukia: „Krugom! Krugom!” Iš kaimo atbėgo ryšininkė ir pranešė, kad nuo Kavarsko atplūsta rusų kariuomenė. Mes ėmėm trauktis. Kad ir persekiojo labai jie mus, bet visgi išsigelbėjome nuo jų. Mašinų tiek privažiavo, kad benzinu dvokė net ir miškas. Tik labai keista, kodėl rusai iš lėktuvų partizanų neapšaudydavo, juk taip labai patogu būtų, matyt, gal tokių kulkosvaidžių neturėjo ar kitais sumetimais. Galėjo nors granatėlėmis apmėtyti, bet ir jų nenaudojo, lėktuvai atliko tik žvalgybą.

Kai grįžome į raistą prie buvusių paruoštų pietų, ruskių jau viskas buvo suėsta. Jie visą išvirtą kiaulę mūsų sukirto, bandė sudeginti paliktus drabužius, į krūvą buvo sumesti, bet šlapi nedegė.

1945 m. vasarą „Žaibo” būrys prie Šilų netikėtai užklupo didelį skrebų būrį. Skrebai bėgo kur tik galėjo, palikę savo ginklus ir visą su savimi neštą amuniciją. Tai buvo akivaizdus partizanų laimėjimas. Dar neaišku, kuo viskas būtų baigęsi, jei partizanui Saturnui - Sauliūnui nebūtų iššovęs anksčiau šautuvas. Taip atsitiko, kad partizanai kovai dar nebuvo pasiruošę, tai skrebai atsišaudydami spėjo išnešt kudašių. Tame skrebų būryje tada buvo ir buvęs Panevėžio VRS pasų stalo viršininkas Miškys. Tada jį sužeidė. Tuo metu žuvo 9 skrebai, o Miškys sėdėjo ratuose peršautas ir drebėjo iš baimės, automatą išmetęs: „Vyručiai, aš ne skrebas, aš pavarytas vežt skrebus, aš nekaltas”. Kai kurie iš partizanų norėjo jį nušauti, bet kada jie kreipėsi į mane, ką daryti, su jų sprendimu nesutikau. Aš tuo metu miške dar nebuvau, į tą operaciją patekau atsitiktinai. Kadangi partizanai laikė mane savo ideologiniu vadovu, jie specialiai pasikvietė pažiūrėti, kaip be šūvių skrebai pasiduos ir ką jie paimti kalbės. Tas mane labai domino - jų orientacija esamoj padėty bei įsitikinimai.

Skrebai buvo apsistoję Sodeliškių kaime, Bitino vienkiemyje (šiuo metu tame vienkiemyje gyvena Bitino sūnus), o partizanams apie juos buvo iš anksto pranešta. „Žaibo” būryje tuo metu buvo apie 30 partizanų. Skrebai buvo atėję iš Vadoklių. Labai jau drąsiai ėmė siausti po apylinkes ir terorizuoti gyventojus. Žaibas nutarė juos pamokyti, kad jie apsiramintų, ir pamokė.

Taujėnuose dirbo labai aršus komunistas - partorgas Subatis. Jis vokiečių okupacijos metu buvo nuleistas kaip desantininkas iš Maskvos. Kadangi jis žinojo, kad aš šiek tiek prie meno, pareikalavo ką nors gražaus parašyti apie tarybinę valdžią. Kai aš atsisakiau, jis man pagrasino, kodėl aš prie vokiečių galėjau rašyt, o dabar atsisakau. Tada jis pasakė: „Būsi komjaunimo sekretoriumi!” Įteikė man keletą blankų, kuriuos turėjau nuvežt į mokyklą, kad juos užpildytų ir kiti mokytojai. Žodžiu, tokiu keliu Subatis mus, mokytojus, prievartavo stoti į komjaunimą. Kada nunešiau į mokyklą tuos blankus, iš mokytojų neatsirado nė vieno, kuris būtų juos užpildęs. Tada Subatis taip įsiuto ir už „Nukryžiuotą Lietuvą” jis man pasiūlė Sibirą.

Kartą ateina Lėno apylinkės pirmininkas ir praneša, kad mane ruošiasi skrebai suimti. Man liko tik pasitraukt iš namų ir glaustis prie partizanų.

Norėjau priminti, kad mūsų apylinkėse tuo metu jau nuo 5 valandos vakaro, kad ir vasaros metu, veikė partizanų „valdžia”, o rusų NKVD kariuomenė pasitraukdavo į savo bazavimosi vietas.

1945 m. tik išleidau savo mokinių pirmąją laidą ir išėjau į mišką. Tuo metu su manimi į mišką išėjo 30 mano mokinių. Dalis jų pasiliko būriuose, kiti išsislapstė po įvairius kampelius. Su manim būryje kartu pasiliko Timinskas Mariukas-Maras, keturiolikmetis iš 4 klasės (susisprogdino Traupyje per šv. Oną). Jis buvo Smetonos sesers sūnus. Apie jį yra ir daina sudėta: „Šventos Onos naktį į Traupio kapines žiauri atkeliavo nelaukta mirtis”... Šio eilėraščio autorė Janulytė gyvena Panevėžyje. Į mišką išėjo ir dvylikametis Kutaras-Ladauskas, jo motiną nukankino, tėvą nužudė enkavedistai. Žaibas labai nenorėjo jo priimti, varė iš būrio, bet jis tvirtai pareiškė: „Aš vis tiek turiu iš ruskių atsiimti nors tėvo kulkosvaidį”. Šiuo metu jis miręs, buvęs paimtas gyvas, atkalėjo lageryje. Kutaras, būdamas „Žaibo” būryje, susirado dar tokį pat vaikigalį ir be būrio vado žinios nuėjo abu nušaut to partorgo Subačio. Subatis, nusisukęs nuo durų, skutosi barzdą kambaryje, o jo žmona, kepdama blynus, veidrodyje pamatė, kad per duris įslinko kažkas, atkišęs pistoletą. Ji griebė tam berniokui už rankos, bet jis visgi dar spėjo kelis kartus iššaut. Subatis buvo sužeistas, o „teroristai” sulaikyti.

Su šešiais partizanais rinkome maistą pas žmones. Grįždami atgal, nutarėme užsukt pas Valę Kabušytę, kad ji iškeptų mums blynų. Užėję randame vieną nepažįstamą partizaną ne iš mūsų krašto, - gerai ginkluotas, labai girtas, nežino nei parolio, nieko jis mums neatsako. Mes jį kiek patampėm, bet nenuginklavom ir taip išėjom palikę. Tik išėjom - ir į mus kažkas iš lauko pusės paleido šūvius. Iki miško buvo apie 300 m. Įeinam į mišką, visas „Žaibo” būrys jau išsidėstęs, mus pastebėję rodo ženklus, mes jiems taip pat parodėme, kad savi. Prieinam arčiau, klausia, kas mus apšaudė. Aš sakau - tikriausiai skrebai, nedaug ir šūvių paleido. Žaibas sako: „Mes suduosim jiems į sprandą, o jūs eikit ir ilsėkitės”. Su mumis kartu ėjo ir Riomelis. Atbėga Vampyras-Vanagas (iš „Aro” būrio atėjęs pas Žaibą) ir praneša, kad rusai supa jau miškus nuo Raguvos. Kiek paėję, sutinkam keturis rusus. Riomelis jų paklausė, ar turi užrūkyti (buvo tokia nerašyta taisyklė, kurią žinojo tiek partizanai, tiek rusai: jei kuris pirmas paprašė užrūkyti, turi žinoti, kad šūvių iš jų pusės nebus). Suėjome mes su tais rusais, jie mums pasakė, kad čia stovi sargyboje. Sako: „Paleiskit tik mus gyvus, mes čia saviškių tikrai neatvesime”. Jie mums dar šovinių davė, tik šautuvus pasiliko. Taip mes juos paleidome. Ir tikrai, į tą vietą kariuomenė neatėjo. Tiesa, su jais mes užmezgėm dar tokį ryšį: vėliau jie pilną mašiną ginklų mums atvežė, o mes jiems parūpinome lašinių ir „samagono”. Tai buvo ne NKVD, o reguliariosios kariuomenės kariškiai. Jie tada mums dar pasakė: „Mes karą atkariavom, dabar norime gyventi, gyvenkite ir jūs”.

Liūto-Antano Juzukėno būrys veikė daugiau į Kavarsko pusę, Sudeikių miškuose. Jo būryje buvo iki 19 vyrų. Iš jų dar išlikę ir gyvų. Vilniuje gyvena buvęs partizanas Janickas (jis mano pusseserę vedęs). Liūtas žuvo 1951 m. prie Taujėnų, Sudeikių kaime, Mackonių sodyboje. Tuo metu Liūtas su būriu, 19 vyrų, buvo apsistojęs pas Mackonį. Mackonio motina ėjo vandens, pamatė, kad ateina skrebai ir enkavedistai ir ėmė balsu rėkti: „Dievuliukau! Kas dabar bus?!” Vieni partizanai jau buvo atsikėlę ir prausėsi, o Liūtas dar miegojo. Išgirdęs šūvius, jis pašoko iš miego, stvėrė automatą ir išbėgęs iš gryčios puolė į tą pusę, iš kur šaudė rusų kulkosvaidis. Pribėgęs prie ąžuolo, kuris augo netoli namų, Liūtas krito ant žemės. Ši sodyba dar ir šiandien tebestovi, bet joje gyvena Mackonio brolis, o pats išdavikas nesirodo, gyvena kažkur apie Jurbarką, sako, dideliu valdininku dirba.

Juzukėnienė gerai žinojo tą ąžuolą, prie kurio žuvo jos vyras. Ir kada ją enkavedistai paėmė gyvą, jie reikalavo parodyti slėptuves. Tada ji nutarė gyva nepasiduoti, kadangi prieš tai jau anksčiau buvo suimta, kankinta, pabėgusi iš kalėjimo, žinojo, kad su enkavedistais kalba trumpa. Už liemenuko ji nešiojosi pasislėpusi brauningą, enkavedistus atviliojo prie to paties ąžuolo, kur jos vyras žuvo, ir paprašė enkavedisto užrūkyti. NKVD kapitonas Kišonas sako: „Rūkyk”.

- Tai kad aš degtukų neturiu, - pasakė Juzukėnienė.

Kapitonas išsiėmė iš kišenės degtukus ir, priėjęs arčiau, norėjo jai paduoti, o ji išsitraukė pistoletą ir šovė į Kišoną, bet jam tik kepurė nuo galvos nulėkė, susijaudinusi nepataikė. Šalia stovėję rusai į ją iš kulkosvaidžių paleido serijas, visą suvarpė kulkomis, smegenis net ištaškė.

Šiuo metu tas ąžuolas dar tebestovi, primindamas mums skaudžius anų dienų prisiminimus.

Dzedziunia-Benjaminas Jakševičius į NKVD nagus papuolė gana vėlai, atsėdėjo 25 metus ir grįžo jau senukas, dabar miręs. Kilęs iš Šiaulių miesto, buvęs savanoris, Kavarske turėjęs namus. Jo brolis buvo garsus bolševikas, kovojęs Ukrainoje prieš baltagvardiečius. Dzedziunės du sūnai buvo komjaunuoliai. Jiems enkavedistai davė ginklus ir pasakė: „Žinome, kad jūsų tėvas miške, jeigu nori dirbti buhalteriu, nueik ir nušauk, ką mes paliepsim”. Algis Jakševičius dar ir dabar tebėra gyvas. Jie sakosi, kad taip nedarę, bet tokių provokacijų visgi buvo.

Žaibas-Antanas Žilys mūsų apylinkėse buvo vienas iš geriausių strategų partizaniniame kare. Jeigu, pavyzdžiui, prasidėdavo didesni rusų NKVD kariuomenės siautimai, Vaitelis - apygardos vadas - visada prisidėdavo su savo grupe prie Žaibo. Jis jam buvo patikimiausias.

Žaibas taip sakydavo: „Atminkit, ką darote, viskas turi būti dokumentuota. Grįš nepriklausomybė, vis tiek iš mūsų pareikalaus žmonės ataskaitos, ir mes turėsime parodyti, dėl ko, kas, kodėl taip, o ne kitaip buvo padaryta". Jeigu kas apskusdavo ką nors, bet, partizanams patikrinus, faktai nepasitvirtindavo, tas jau tada nukentėdavo nuo Žaibo.

Žaibas kelis kartus buvo suimtas, bet vis laimingai ištrūkdavo. Labai gerai valdė pistoletą, be klaidų šaudė per petį.

Riomelis, Vilis ir Lelijavas - buvę desantininkai, nuleisti parašiutais iš Vokietijos.

Riomelis - Četkauskas. Tai vienas iš tų garsiųjų Četkauskų muzikų. Jo sūnus garsus akordeonistas. Riomelis buvęs Ukmergės I-ojo pėstininkų pulko kapelmeisteris.

Vaitelio „Vyčio" partizanų apygardai priklausė ir dalis Utenos rajono. Kadangi Vaitelis mane laikė idėjos skelbėju, humanistu, tai paskyrė kontroliuoti jo apygardos būrius, kad nepasitaikytų kokių plėšikavimų ar kitokių nusikalstamų veiksmų, labai daug kur teko lankytis būriuose su tokia misija. Nueinu kartą į „Atilos" būrį, randu atvarytą iš Dabužių mergaitę. Partizanai ją jau tardė, atseit ji išdavusi kelis partizanus, kurie žuvo per susišaudymą. Į tardymą įsiterpiau ir aš. Ji ėmė pasakoti: „Per vakarušką pasakiau savo pažįstamam skrebui, kad pas mus ateina miškiniai". Situacija buvo tokia, kad visgi aš tą mergaitę užtariau, ir Atilos vyrai ją paleido.

Kada mane areštavo ir Ukmergėje pasodino ant grindinio tarp nušautų 13-os miškinių atpažinimui, ta pati mergaitė man atnešė vyšnių krepšelyje. Saugojęs skrebas jos klausia, ar ji mane pažįsta, ji atsakė, kad ne. Žmonės eina pro šalį su gailesčiu veide, tik viena kažkokia jonavietė, kur aš visai nesu ir buvęs tam krašte, atsikrenkštė ir spjovė į mane, ėmė plūsti visokiais žodžiais, kad aš esu banditas, žmogžudys. Matyt, kokio skrebo giminietė.

O toji mergaitė su anuo skrebu taip pasišnekėjusi tada šokiuose: „Tu išėjai skrebu tarnaut ir žūsi kaip šuva, o va tavo draugai sėdi po stirta ir liks gyvi. Aš nemaniau, kad jis tuoj lėks į garnizoną ir apskųs savo buvusius kaimo draugus. Juk jie augo ir gyveno kartu”.

Kada Amerikos prezidentu išrinko Trumeną, „Tiesoje” radome vieną sakinį: „Jei Dievas padės, aš sutvarkysiu visą pasaulį”. Tada nusinešiau pas partizanus šitą laikraštį, perskaičiau, vyrai ant kelmų šoko laimingi, rėkė: „Valio, nebereiks bastytis po miškus, mes būsime išlaisvinti nuo raudonojo maro”. Žmonės turėjo didelę viltį, kad išliks gyvi. Ir labai tikėjo Amerika. O ką ji su mumis padarė?

Po to aš vykau į Kauną dar aiškesnių žinių rinkti. Buvo ką tik įvykęs pasaulio didžiųjų valstybių pasitarimas. Sužinojau, kad tame pasitarime buvo nutarta bendromis jėgomis sumušti Japoniją. Grįžt į būrį ir pasakyt savo kovos broliams, kad nieko gero, man buvo labai sunku. Galvoje sukosi įvairios mintys. Ar patikės jie manimi? Ar nepagalvos, kad mane rusai užverbavo? Kaune mes turėjome patikimų žmonių. Tuo metu buvau užėjęs ir pas rašytoją Borutą, pas profesorių Purėną (jis buvo teistas vėliau).

Boruta sakė:

-    Vyreli, žinai, tik anksčiau aš jais tikėjau, dabar ir aš kaip ant žarijų sėdžiu, aš jums nieko padėti negaliu.

Aš klausiau jo patarimo, kaip mes toliau turėtume elgtis.

O Purėnas pasakė taip:

-    Kol susitvarkys tas tarptautinis reikalas, jūs visi žūsite. Vis dėlto tiems, kurie jaučiasi mažiau prasikaltę, reikia eit ir registruotis, ir reikia stebėti, ką su jais darys. Pirkite dokumentus ir važiuokite į Prūsiją, kas tik galite.

Jis pasiūlė į kažkokį žuvies perdirbimo fabriką Karaliaučiuje įsidarbinti. Sako, ten trūksta darbininkų, mielai priima visus, kas tik atvyksta, kad ir iš svetur.

Po kurio laiko Žaibas ir Vaitelis ragina mane įsigyt dokumentus ir legalizuotis, kad legaliai galėčiau pasirodyti Kaune, Vilniuje ir kitur.

Pas partizanus ryšių reikalu mane lydėdavo mano sesuo ir Erdvės sesuo Pociūnaitė.

Kitą kartą nuvykstu į Kauną. Ten viena moteris, kuri dirbo fotodirbtuvėj „Saturnas”, papirko už tam tikrą sumą enkavedistus, iš kurių aš gavau dokumentus ir į būrį grįžau su dokumentais. Tuo tarpu „Liūto” būryje jau veikė įsiterpęs enkavedistų šnipas Imbrasas. į būrį šitas Imbrasas atėjo labai sumuštas, sakėsi, kad iš kalėjimo pabėgęs, ir Dzedziunia-Jakševičius už jį laidavo: „Aš nuo jaunystės jį pažįstu, kavarskietis”. Paskiau Dzedziunia visgi persigalvojo ir pasakė Vaiteliui ir Žaibui, kad revoliucijos metu jis buvęs Rusijoje, taigi velniai žino, kas jis toks yra. Tada šis persikėlė pas Liūtą. Liūtas juo patikėjo, pas jį tas Imbrasas tapo virėju ir dar tokiu patarėju. Kai grįžau su dokumentais iš Kauno, namuose jau laukė enkavedistai pasaloje. Kaip vilkai puolė jie mane, sutrankė gerai, kad nebe viską ir pamenu. Aš dar šokau į rugius, bandžiau gelbėtis, bet kur tau... Mano dokumentuose buvo įrašyta, kad ką tik grįžau iš Vokietijos, kur neva buvau išvežtas darbams.

Arešto metu prie manęs pribėgo partorgas Subatis ir pistoletu kaip dūrė į kaklą, kad net vamzdis įlindo. Gal būtų ir nušovęs, bet iš karto mane perėmė kitas NKVD kapitonas. Tas prieš Subatį atkišo automatą ir pasakė: „Nelzia”. Subatis iškart nuleido rankas. Atvežę į Taujėnus, labai kankino. Moteris, kuri po mano kankinimų plovė kameros sienas, sakė, kad kraujais aptaškyta kamera dar ilgai jai vaidenosi naktimis.

Vilniuje man teko keliauti pas Kiškį, o Kiškis, pasirodo, buvo užverbuotas, buvęs mano muzikos mokytojas (jis miręs, jo sūnus tebėra).

„Liūto” būryje buvo partizanas Albertas Stankelis, kilęs iš Vičiūnų kaimo. Spėjama, kad partizanų vardu jis su savo draugeliais net dvi šeimas išžudęs. Viena iš jų - Morkūnų šeima, 57 žmonės. Be vietos partizanų žinios to daryti niekas neturėjo teisės, o čia buvo padaryta. Taip pat buvo išžudyta Burniūno šeima. Šitie žmonės buvo artimi ir patikimi partizanams. Partizanai pas juos guldavo ir keldavosi, šelpė jie partizanus ir palaikė juos. O nužudyti jie buvo partizanų vardu, sukapoti kirviais. Dar ir šiandien tebėra gyva Jadvyga Podolskienė, buvusi skrebo žmona, kuri tada, laidojant Burniūnų ir Morkūnų šei-mas, sakė ugningą kalbą ir visokiais žodžiais koneveikė miškinius.

Tardė mane Ukmergėje visiems labai gerai žinomas žydas -NKVD tardytojas Lenskis. Tardė toks raupuoto veido rusas, labai mušė jis mane. Po visų tardymų atėjo ginkluoti vyrai, išsivedė, pasodino į mašiną ir atvežė prie Taujėnų. Mačiau, kaip 30-40 sunkvežimių su kariuomene pasuko link Ramygalos. Mane atvežė kažkur iki Kraupėnų, ir į mišką ėjome per Barnėnų raistą. Ėmė klausti, kokiuose kvartaluose mes laikėmės. Aš pasakiau, kad nežinau, nes kvartalų numeriai buvo nutašyti. Nuvarė ant tokio kalnelio. Sodyba sudegusi. Man atrodo, kad ten buvo Smalsčio sodyba. Ten jie kažko ilgai laukė, po to vedė dar kažkur į šoną, palupo šiek tiek ir tada vėl grąžino į Ukmergę. Aš į tą jų pavežiojimą neatkreipiau ir dėmesio, tik kai grįžau iš Rusijos lagerių, man pasakė, kad tuo laiku, kai mane ten varė, nušovė mano pusbrolį Joną Puką (prie vokiečių jis dirbęs seniūnu, buvęs sužeistas į žandą). Jis kilęs iš Radžiūnų kaimo, Taujėnų valsčiaus.

Suprantama, kad į mišką mane vežėsi jie vien dėl to, kad pamatytų kas nors kaime, o po to partizanai sunaikintų mūsų, kaip išdavikų, šeimą. Mano sesuo tuo metu taip pat buvo suimta, ją labai mušė ir kankino. Kada vedė į tualetą, ji visgi pabėgo peršauta, metus dar pasislapstė ir pateko vėl enkavedistams į nagus, jai teko Vorkutoje atsėdėti ilgus metus.

Pasakoja JONAS BIRBILAS

Užrašyta Repšėnuose
1989 10 22

Pas mus Levaniškių kaime Mincaites vadino „Lapaitėmis”. Jų brolį, be ginklo besislapstantį, enkavedistai sušaudė miške. Tada juos nušovė šešis: Juozą Mincę, Joną Vareiką, Kostą Adomonį, Kostą Dailidėną, Joną Rišką ir Stasį Janulį iš Mickūniškių kaimo. Visi buvo beginkliai.

1949 m. gegužės 9 d. nuo Poežerio kaimo enkavedistai apsiautė visą mišką. Pas Striogas virš saikutės kulkosvaidį pasistatė, ant mūsų pirties kulkosvaidį pasistatė. Suvažiavo enkavedistų vadai, pasistatė radijo stotį. Apie pietus ir prasidėjo šaudymai. Enkavedistai per raistą ėjo į Juodgirį, o iš to raisto bėgo partizanai: Plienas - Juozas Kirka, Erdvė - Marijonas Pociūnas ir Trenksmas - Petras Šimkus. Juos visus tris nušovė ant kelio, dar neišėjus iš miško. Matyt, buvo pranešta, nes enkavedistai per radiją skelbė „trys nukauti, ketvirto nėra”. Visus tris partizanus atvežė pas mus į kiemą ir suguldė. Tada rusai su šunimis nuėjo pas Mincaites ir ten pradėjo kratyti, verst visur. Pas juos palei pečių buvo išmūrytas bunkeris prie gryčios, įlindimas per patį pečių, nukėlus rinkes iš vidaus. Bunkerį tą vis dėlto surado, suėmė ir išsivežė į Taujėnus visas tris Mincaites: Emiliją, Angelę ir Oną. Jų brolio Jono tuo metu nebuvo namuose. Buvo gegužės mėnuo. Išsivežė šeštadienį, grįžo pirmadienį apie pietus. Jos eina pro mus, ir matom, kad verkia, šluosto ašaras, kadangi žuvo jų artimi partizanai. Ketvirtas partizanas liko gyvas - Zofija Žilienė. Kadangi raistas gilus, o ypač pavasarį, ji palindo po kelmu, užsimaskavo ir taip išliko gyva.

Kada Mincaites grįžo į namus, pas jas labai dažnai ėmė lankytis enkavedistai bei skrebai iš Taujėnų, Raguvos, Ramygalos. Mes kaimynystėje viską matėm.

Kartą atvažiavo pilnas sunkvežimis enkavedistų ir ties Mincaičių namais sustojo. Vieni laukė ant kelio, kiti nuėjo į sodybą. Visi greitai grįžo, bet tarp jų atsirado jau vienas, apgaubtas iki žemės karišku apsiaustu. Jis, matėsi, neturėjo jokio ginklo. O kaimynas sakė, kad tikrai pažinęs M. A. Neva ji prie bunkerio ir nuvedusi enkavedistus, kur slėpėsi trys partizanai ir dvi merginos, nuėjusios iš vakaro jų aplankyti. Netrukus A. enkavedistai vėl atvedė atgal į namus, apsiautę kareivišku apsiaustu. Visa tai matė kaimynas Šniukšta.

Kitą kartą, kada aš jau dirbau kolūkio brigadininku, anksti rytą iš Raguvos į Traupį išėjo enkavedistų garnizonas kartu su skrebais. Man reikėjo į Traupį paštan. Nuvažiuoju į Traupį, pašte prie telefono suėję visi tie Raguvos enkavedistai. Man pašto tarnautojos liepė palaukt, kol paskambins šitie ruskiai. Kada jie pradėjo kalbėti, aš girdėjau, kaip sakė, kad kuo greičiau atvažiuotų mašina, - „lauksime Traupy, duokit dar kareivių, šunį ir t.t.” Važiuoju namo paskambinęs, matau, jie jau laukia susėdę prie Traupio kapinių ant Troškūnų kelio.

Netoli Levaniškių mane pavijo mašina, pilna rusų, užsuko į Šapio keliuką ir nuvažiavo Praščiūnų pusėn. Privažiavę Prašaunu kapelius, visi išlipo iš sunkvežimio ir apsupo kapelius iš visų pusių. Kiti ėmė ieškoti. Durtuvais badė žemę, antkapius, darbavosi net iki pietų, bet nieko nerado. Vėliau sužinojome, kad ieškojo Tautvydo - Mykolo Janulio, kadangi jis iš jų tada jau buvo pabėgęs. Tiesa, ten buvo bunkeris, o bunkeryje sėdėjo ir pats Tautvydas.

Pas mano brolį gyveno tuo metu partizano Vienuolio sesuo Elena Baltušnikaitė. Ji viską pasakė Tautvydui, kaip enkavedistai išėjo iš „Lapaičių”, kaip skambino į Raguvą ir t. t. Tą aš buvau pasakęs broliui, o brolis jai persakė. Atėjęs pas mane Tautvydas iš karto man ir sako:

-    Aš matau, kad jūs manęs bijosit. Dabar visi kalba, kad aš užverbuotas, mane paleido tyčia... Bet tu manęs nebijok. Laikyk tokiu pat, kaip ir anksčiau pažinai. Aš atėjau pasiklausti, kaip ten buvo, kai manęs ieškojo.

Aš jam ir pasakiau, kaip buvo. Jis viską susirašė, perskaitė ir liepė man pasirašyti. Aš pasirašiau, bet ne sava pavarde, o Juodgirio, taip jis man liepė. Po to jis ir sako:

-    Tai matai. Čia „Lapaičių” darbai. Tuos tris nušovė, nuvedė į bunkerį, reikia sulikviduoti. Vienas likau. Aš greit juos sulikviduočiau, bet to padaryti vienas negaliu. Reikia, kad iš jų nė vieno neliktų. Jei liks, bus blogai apylinkei, ims skųsti visus. (Minčių buvo penki žmonės: motina, sūnus ir trys dukros.) Dar bus aptarimas, yra surinkti tikri įrodymai apie juos. Tą bunkerį sunaikino tik su M. pagalba. Tą aš tikrai žinau. Jūs matėt, kaip ją apgaubtą apsiaustu vedžiojo enkavedistai, yra ir kitų, kurie matė, kaip ją išvedė iš namų ir vėl parvedė.

Taip pakalbėjęs, Tautvydas iš manęs išėjo. Rugsėjo pabaigoje, per Mykolo vardadienį, jį užsikvietė Dailidėnai. Sako, kad jis su Dailidėnaite draugavo, bet, kai jį nušovė, man atrodo, kad ji jau ištekėjusi buvo. Ėjo kalbos, kad tėvas Dailidėnas Jonas dirbo enkavedistams ir apie Tautvydo apsilankymą pranešė jiems iš anksto. Taip Tautvydas pas Dailidėnus ir žuvo.

Tiesa, kada jis buvo pas mane atėjęs, jis man dar sakė:

- Jūs netikėsit, kokias aš kančias perkentėjau, aš to jums nepasakosiu, kaip mane kankino. Dabar aš einu ant vieno. Geriau tegu mane nušauna negu kad vėl kankins. Raguvos girioje enkavedistus specialiai užvedžiau per tokias pelkes, jie virš kelių brido, o takelis buvo siauras, aš kaip šokau tuo takeliu, šliaužte ir pabėgau.

Tai paties Tautvydo žodžiai. Aš netikiu, kad jis būtų buvęs išdavikas. Jis dar paminėjo, kad tuo metu, kai rusai krėtė kapelius, jis buvęs tuose kapeliuose bunkeryje, viską girdėjęs, bet buvęs gerai užmaskuotas antkapiu.

Mes taip pat buvome išsikasę bunkerį šone šulinio. Šalia bunkerio buvo rasoda pasėta, virš įlindimo angos pastatytas kubilas, ir dar vandens pripiltas.

Galiu pasakyti, kaip suėmė „Žaibienę”.

Ji ėjo Sapio kaimo keliuku. Netoli Mincaičių namų ją sustabdė enkavedistai ir paprašė dokumentų. Kadangi ji turėjo pasą Daračiūnaitės pavarde, tie patikrino, viskas gerai, - ir paleido. (Mergautinė jos pavardė buvo Striogaitė.) Ją tikrinę enkavedistai sustojo pas Mincaites. Kai „Žaibienė” buvo jau visai netoli mūsų namų, enkavedistai, išėję iš Mincaičių gryčios, ėmė ją šaukti atgal. Švilpia, rėkia, o „Žaibienė” kaip ėjo, taip eina. Bet kai vienas iš enkavedistų šovė iš šautuvo, tada ji sustojo. Ruskiai ėmė moti rankomis, ji kiek pastovėjo ir ėmė eiti atgal. Taip ją ir pasiėmė. Suėmę nusivedė pas Mincaites.

Kada 1951 m. dirbau kolūkyje brigadininku, visoms trims Mincaitėms paskyriau po normą burokų, dar ir motinai kliuvo, kadangi tada buvo toks įstatymas: kiekvienam darbingam priklauso viena norma. Kaip man buvo įsakyta, taip aš tuos burokus ir išdalinau. Tai Ona Mincaitė man pasiūlė tik 5 minutes gyvenimo.

Kartą su seserim abu netoli namų pjovėm avižas. Išgirdom, kad kieme kažkas švilpia. Mes nuduodam, kad negirdim ir nematom. Tada tie šovė kartą. Ką bedarysi. Matome, jau rusai moja rankomis, reikia eit. Pareinam namo, paprašo dokumentų. Mūsų „spravkės” tik iki liepos mėnesio, o dabar jau rugpjūtis. Pjaunant, tiesa, girdėjome, kaip granata sprogo netoli kaimyno Šniukštos sodybos. Man liepė imt kastuvą ir eit su jais. Mano dokumentus pasiėmė. Ką darysi, reikia eit. Sesuo irgi nelieka. Jai 12 metų, liepia neit, bet ji vis tiek eina manęs įsikibusi. Nuėjome į tokį alksnyną, man liepė kast. Aš kasu, kotas triokšt ir nulūžo. Kaip ėmė keiktis ruskiai, tik šautuvais ir automatais mosuoja, - bėk, ir viskas. Sesuo įsitvėrė manęs ir rėkia, nepaleidžia manęs. Didžiausias skandalas pasikėlė. Atlekia daugiau rusų, kažkas iš „načialnykų”. Aš jiems ir sakau, kad mano dokumentus pasiėmė, o man va liepė kast žemę, bet nulūžo kotas, ir man liepia dabar bėgti. Šitie eiliniai iš karto nutilo. Tuoj iš jų paėmė dokumentus ir liepė vest juos į namus. Atėję į namus, gerai dar visur iškratė, išvertė spintas, stalčius, ant aukšto užlipo. Atidavė dokumentus tada, nors duobę sau jau buvau beveik išsikasęs...

Iš partizanų archyvo

Partizanų vado „TAUTVYDO” - JANULIO MYKOLO
tyrimo medžiaga dėl išdavysčių ir kiti pareiškimai

Nuorašai tikri

1950 05 20

P. TAUTVYDUI

Bukite pasveikintas!

Gavome laišką. ŠNEKUTIS skundžiasi, kad po jo rajoną vaikšto AUGLYS ALFONSAS, ŠIRŠILAS ir IPOLIS (rašo, kad jie IPOLIO nepažįsta). Dienos metu vaikšto, girtuokliauja, pridirba šunybių ir pasitraukia. Tuo tarpu ŠNEKUTIS ir kiti nieko nežino, o rusai tuojau puola tą kraštą, todėl lengvai gali žūti anie vyrai. Jiems atrodo, kad nieko ten įtartino nebuvo, o iš tikrųjų būta tokių, kurie sukelia audrą.

Todėl paklauskite, ką jie ten daro, ir kad susitvarkytų, nes gali būti blogiau.

Laimės Jums.

B..........

PRANEŠIMAS

1952 m. birželio mėn. 8 d. grįžtant iš bažnyčios į namus su SAVICKU IPOLIU ir kitais, apylinkės jaunimu, atėjus į Užunavėžių kaimą, staiga visai netikėtai, visai nepažįstama moteris, kuri, kaip vėliau sužinojau, buvo JANULIENĖ ONA iš Užunavėžių kaimo, sulaikė ir pradėjo kolioti visokiais žodžiais blaškydama mėšlą, kurį buvo iš anksto pasiėmusi, primesdama man, kad aš jos vytą vilioju. Jos vyras LK-jas partizanas „TAUTVYDAS”.

Po to greit sužinojo ir okupacinės valdžios pareigūnai. Tuojau buvo šaukiami plačios apylinkės gyventojai ir aš šioje byloje tardymui. Kitos apylinkės gyventojus labai greitai apklausinėjo ir paleido, o mane iškamantinėjo visą parą, norėdami ką nors išgauti apie LK-ją part. „TAUTVYDĄ”.

Teko skaudžiai nukentėti nuo šitos šeimos ir nuo bolševikų.

Savo pranešimą tvirtinu savo parašu

1952 m. rugpjūčio mėn. 18 d.

MINČIŲ šeimos byloje
kaltinimo dėl išdavimo priešui RADVILOS būrio

Paklaustas LK-jas partizanas ŠNIUKŠTA parodė:

1952 m. gegužės mėn. iš 21-os į 22-ą naktį MINCYTĖS ANGELĖS pas mane visai nebuvo.

Šis mano parodymas man perskaitytas, kurį tvirtinu savo parašu.

(parašas) P. ŠNIUKŠTA Liudininkas

1952 m. rugpjūčio mėn. 11 d.

MINČIŲ šeimos byloje kaltinimo dėl išdavimo priešui
RADVILOS būrio

Apklaustas LK-jas partizanas slapyvardžiu „LIZDEIKA” parodė:

1952 m. birželio mėn. 12 d. pas mane atėjo MINCIENĖ ELENA, kuri man pareiškė: „Jeigu mus partizanai sušaudys, tai žinosim, kad už jūsų kaltes, kad jūs partizanams skundžiat, kad mus sušaudytų”. Aš jos klausiu, kas čia yra, ko tu plūsti, kad aš visai nieko nežinau. Tikrumoje aš žinojau, kad pas MINCIENĘ 1952 06 11 buvo užėję partizanai ir tuo laiku visos šeimos nerado namuose. Dabar MINCIŲ šeima susidarė tokią nuomonę, jeigu partizanai būtų radę juos namuose, tai tikriausiai būtų sušaudę, tai tuo reikalu MINCIENĖ atėjo manęs įspėti.

Tai kodėl gi anksčiau to nebuvo, juk taip pat užeidavo ir gyvendavo partizanai ir niekada jų nebijojo, o dabar kažin ką galvoja, kad užėję partizanai tučtuojau sušaudys.

Iš visų tokių MINCIENĖS išsireiškimų atrodo, kad tikrai MINCĖS išdavė priešui RADVILOS būrį.

Savo parodymą tvirtinu parašu,
(parašo nėra)
Liudininkai

1952 m. rugpjūčio mėn.

MINCIŲ šeimos byloje kaltinimo dėl išdavimo priešui
RADVILOS būrio

Paklaustas liudininkas LK-jas „JUODGIRIS” parodė:

1952 m. kovo mėn. pabaigoje okupanto saugumiečio areštuota tardymui MINCYTĖ ONA, kurią einančią iš tardymo aš susitikau, ir ji susinervinusi pradėjo sakyti: „Dabar manęs nebėra, pražuvus...” Aš jai atsakiau: „Ką tu dabar pergyveni, dabar laisva, paleista, tai ko čia pergyvent”. „Tai kas, kad aš dabar laisva, - sako ONA. - Bet kad aš turiu užduotį partizanus išduot. Jeigu aš partizanų neišduosiu, tai man bus 15 metų kalėjimo... Taigi jau manęs nebėra, ar aš išduosiu partizanus, ar ne”.

1952 m. gegužės mėn. 22 d. rytą apie 10-tą val., t. y., RADVILOS būrio žuvimo dienoje, pas mane atėjo MINCYTĖ ONA verkdama ir sako: „Šią naktį dingo mūsų ANGELĖ, dabar jau kuris laikas ir nieko nežinom, kur ji galėtų būti”. Aš jai atsakiau, kad nevaikščiok, ne dabar laikas ANGELĖS ieškoti, kada visoj apylinkėj pilna rusų. Tartum nieko nežinanti apie rusų buvimą mūsų apylinkėje, nustebusi, „nejaugi yra...”

Aš tada jai parodžiau, štai, žiūrėk, visur pilna, visa pamiškė nugulta. Tada pamačius rusus, nieko daugiau nesakydama išėjo iš kambario ir parėjo namų link. Vėliau paklausta, kurgi radot ANGELĘ, sakė, kad pas ŠNIUKŠTĄ PETRĄ buvo išėjusi.

1952 m. liepos mėn. iš 2-os į 3-ią dieną nakties metu atėjo rusai pas mane, padarė kratą, po kratos visai vienas rusas išėjo pas MINCYTES, išbuvęs visą naktį, ryte atėjęs pas savo kovotojus, rusiška kalba savo kariams davė informacijos ir, atrodo, ką tai ypatingo sužinojęs pas MINCYTES, kad savo karius ragino skubiai išvykti. Anksčiau būdavo atėję prausiasi, šukuojasi, o dabar, kaip tik atėjo iš MINCAIČIŲ, tai tik „skarej skarej” ir išėjo Traupio link.

Iš manęs rusams išėjus, gal už kokio pusvalandžio atėjo MINCIENĖ ELENA klausti ar išėjo rusai, aš pasakiau, kad jau išėjo. MINCIENĖ sako: „Matai, sakė varysis mūsų ANGELYTĘ, o dabar paliko ir išėjo...”

MINCIENEI išėjus, aš savo reikalais nuvažiavau į Traupį, nuėjus man į pašto agentūrą, radau tuos visus rusus, kurių leitenantas skambino į Troškūnus ir reikalavo daugiau didesnės jėgos ir ne mažiau kaip dviejų kulkosvaidžių paimti vykstant į nurodytą vietą. Man grįžtant iš Traupio, mane pasivijo pilna rusų mašina, kurie sulaikė mane ir ėmė klausti, kur čia yra kapai, kurie būtų netoli Nevėžio upės. Aš atsakiau, kad tokių kapų nežinau, kurie būtų netoli Nevėžio upės.

Rusams nuvažiavus, iš kitų gyventojų sužinojau, kad staiga puolė (Čia keli žodžiai neišskaitomi. - R. K.) ... priešakines linijas ir netoli gyvenantį gyventoją KIZĮ P. Iš visko atrodo, kad čia MINCIŲ šeimos išdavimas.

Susidariau tokią nuomonę, kad MINCIŲ šeima išdavė RADVILOS būrį, greičiau taip pat ir gyventojus. Ir kad jų šeima dirba priešo naudai bendrai susitarę su visa šeima.

Dabar jau kiek laiko praėjo ir okupantas visai nieko nedaro, nei

areštuoja ir nebegresia penkiolika metų kalėjimo MINCYTEI ONAI, ANGELEI ir kitiems.

Šį savo parodymą tvirtinu savo parašu.
(Parašas) JUODGIRIS 
Liudininkas

1952 m. rugpjūčio mėn. 11d.

MINČIŲ šeimos byloje kaltinimo dėl išdavimo priešui
RADVILOS būrio

Apklausta LK-ja partizanų talkininkė „UŽMIRŠTUOLĖ” parodė:

Po RADVILOS būrio žuvimo gal už kokių poros savaičių atėjo pas mane MINCAITĖ EMILIJA ir kaip tik tuo laiku pas mane buvo rusai. Ji rusams pareiškė: „Jūs pas mus daugiau neateikite, nes mus žmonės laiko šnipais, kad mes dirbam jūsų naudai”.

Aš tokios nuomonės, kad jie tikrai išdavinėja partizanus, nes pas MINCES rasta priešo du partizanų bunkeriai. Taip priešas įtarė nuo anksčiau, kad jos turi ryšį su „banditais”. MINCAITĖ ONA taip pat buvo kaltinama už partizanus, nes buvo rastos pas MINCES partizanų nuotraukos, ir priešas nieko nebaudžia. Kodėl gi mano vyrą tiktai pastebėjo, kad su partizanais ir davė penkiolika metų, o čia tikrai žino, kad su partizanais gyveno ir visai nieko nedarė. Aš susidariau tokią nuomonę, kad MINCIŲ šeima išdavinėja priešui LK-jus partizanus ir kad jie dirba sąmoningai susitarę visa šeima.

Šį parodymą tvirtinu savo parašu
(parašo nėra) 
liudininkė

1952 m. rugpjūčio mėn. 18 d.

MINČIŲ šeimos byloje kaltinimo dėl išdavimo priešui
RADVILOS būrio

Paklausta LK-ja partizanų talkininkė „LIETUVAITĖ" parodė:

1952 m. gegužės mėn. 20 d. susitikus MINCYTĘ ONĄ aš paklausiau: „Girdėjau, kad buvai areštuota, tai kaip tave paleido, juk girdėjau, kad priešo buvai didžiai apkaltinta".

„Nagi, taip paleido. Jeigu aš padarysiu, ką bolševikai įsakė, tai nieko nebus, o jei ne, tai man gresia penkiolika metų kalėjimo".

Dabar aš jai sakau: „Tu netapk Judu, neišdavinėk partizanų bei gyventojų". Tada ji man sako: „Na tai kas čia, kad kokie trys vaikšto, tai čia menkniekis".

Savo parodymą tvirtinu savo parašu
(Parašas) LIETUVAITĖ 
Liudininkė

Pastaba dėl partizanų vado „TAUTVYDO” tyrimo rezultatų po
„RADVILOS” būrio sunaikinimo

„RADVILOS” būrys - tai IPOLITO MULEVIČIAUS-„PAVASA-RIO” būrys, kuris buvo išduotas provokatoriaus ir MGB agento „STALO” ir sunaikintas bunkeryje 1952 m. gegužės mėn. iš 21-os į 22-ą nakties metu. Tuo metu žuvo: IPOLITAS MULEVIČIUS-„PAVASARIS”, KAZYS MICKEVIČIUS, JURGIS DAILIDĖNAS, ANTANAS URBONAS, APOLONIJA DAILIDĖNAITĖ.

Pagal KGB archyvuose esamą informaciją, šį būrį daugiausia sekė ir visą informaciją apie jį teikė MGB agentas „STALAS”. Šiuo metu su liudininkų pagalba jau yra nustatyta, kas buvo tas agentas „STALAS”. (Jau miręs.)

Taigi dar kartą pasitvirtina faktas, kaip gudriai buvo sąmoningai klaidinami paprasti kaimo žmonės, kaip suktai veikė MGB agentai, pasikliaudami eilinių kaimiečių naivumu. Savaime suprantama, kad MINČIŲ šeima MGB-istams tarnavo kaip priedanga tikrajam „RADVILOS” būrio išdavikui pridengti. Žinoma, negalima tvirtinti, kad kas

nors iš MINCIŲ šeimos nebuvo užverbuotas, kaip ir negalima teigti, kad buvo užverbuotas. Tačiau tokios medžiagos, kuri leistų MINCAITES apkaltinti išdavus „RADVILOS” būrį, KGB archyvuose nerasta.

Laisvės Kovotojų rašytuose pranešimuose dėl MINCIŲ šeimos apkaltinimo išdavimu nė viename nėra tvirtesnio argumento ar bent rimtesnio fakto, kad šiuos žmones būtų galima įtarti išdavyste, juk rašiusiojo nuomonė - tai dar toli gražu ne argumentas.

Garbė „TAUTVYDUI”, kad jis rado savyje jėgų ir pasišventimo užsiimt šios išdavystės tyrimu, apklausinėjo žmones, domėjosi jų parodymais, o pats, matyt, darė išvadas, neskubėjo vykdyt nuosprendžio, nes, be abejo, tų žmonių parodymuose jis neįžiūrėjo MINCIŲ kaltės dėl anų partizanų išdavimo. Likę MINCIŲ šeimos nariai šiandien turėtų dėkoti tik tam įžvalgiam partizanui „TAUTVYDUI”, kad šiandien jie sveiki ir gyvi vaikšto žeme, tarti amžiną atilsį narsiam kovotojui, kuris paaukojo save už Tėvynės laisvę ir Nepriklausomybę, nors jo vardas šiandien neįrašytas anų garbingų vyrų sąraše Raguvos paminklinėje lentoje. Matyt, dar neatėjo laikas, nes kai kurioms Raguvos krašto moterėlėms vis dar vaidenasi anas „baisusis išdavikas” JANULIS. Ir nežinia, kada jos supras, jog tai MGB provokatorių paleista melo antis, tebesklandanti virš Raguvos apylinkių ir šlykščiai klykianti: „JANULIS išdavikas!”

Neretai aš pamąstau, kaip anie gudriai mokėjo apmulkint mūsų žmones, jei net šiandien pykčio ir neapykantos pagauta moterėlė grasina partizano „TAUTVYDO” pavardę iš akmens kirviu iškapoti, jeigu tik ji būtų ten įrašyta. Kokie pikti mūsų žmonės, suvedžioti, išniekinti, išjuokti, apjuodinti. Jie ir patys nebesusigaudo, kur diena, o kur naktis, nes tas raudonasis NKVD velnias juos apsėdo: melas jiems tapo tiesa, o tiesa melu pavirto. Todėl dar kartą norisi priminti, kokia bereikšmė buvo žmogaus gyvybė žiauraus okupanto rankose, kaip gerai reikėjo orientuotis tokiose situacijose mūsų partizanams, kai mirtis kas minutę žvelgė į akis, reikėjo mąstyti, galvoti, daryti atsakingus sprendimus. O kiek daug buvo ir klaidų padaryta, juk protingų, išsilavinusių žmonių taip trūko laisvės sąjūdžio gretose. Taigi tesusimąsto tie, kurie visai be logiškos minties šiandien vis dar kėsinasi kirviu iškapot ne vieno narsaus didvyrio vardą. Ir noriu pridurti: jeigu partizanas MYKOLAS JANULIS-„TAUTVYDAS” būtų buvęs išdavikas, tai MGB nebūtų jau 1951 m. įteikę agentui „STALUI” pistoleto „TT” jam nušauti. - R. K.

Pasakoja JONAS KERAITIS

Užrašyta Repšėnuose
1989 10 22

Gimiau 1917 m. Repšėnų kaime, Traupio parapijoje, Kavarsko valsčiuje. Mes buvome mažažemiai, vengėme stoti į rusų bolševikų armiją, nenorėjome tarnauti atėjūnams, todėl išėjome į mišką partizanauti. Manęs, pavyzdžiui, niekas neagitavo, aš pats, sužinojęs, kad kuriasi partizanų būrys, savo noru stojau į tą būrį.

Mano tėvai žemės visai neturėjo. Šeimoje mes buvome dviese su seserimi, vėliau, kada tėvas mirė ir motina išėjo už kito, mano netikrų brolių atsirado daugiau. Savo tėvo aš neatmenu, mane jis paliko vienerių metukų.

Išėjau į Antano Jagėlos - Ąžuolo būrį. Būrys laikėsi Repšėnų miške stovykloje, vėliau išsikasėme du bunkerius Repšėnų miške, žiemą juose ir slėpėmės, trečią bunkerį įsirengėme Mackeliškių miške. Tuose bunkeriuose tilpdavo 20-30 žmonių. Bunkeriai buvo iškasti žemėse, viršuje lygus paviršius, užsodinta medžiais. Repšėnų bunkeriuose dar buvo padaryti išėjimai maždaug už 50 m tam atvejui, jeigu įvyktų bunkerio išdavystė.

Miške išbuvau dvejus metus. Būrio vadą Jagėlą paprastai vadino Ąžuoliuku. Jis buvo mano kaimynas, jį aš pažinojau nuo pat vaikystės dienų. Svarbiausia, kad jis buvo giliai tikintis, sąžiningas, patikimas žmogus. Kaip kaimynai, žmonių geresnių negalėjo būti, su Jagėlom mes labai sutikome. 1944 m. pradžioje į būrį susirinko apie 20 vyrų. Kartais ateidavo partizanai iš kitų apylinkių.

Kada Dabužiuose vyko kautynės su rusų NKVD kariuomene, mūsų buvo susirinkę jau per šimtą. Nuo Andrioniškio buvo atėjęs Gaidelio būrys, nuo Traupio - Dailidėnų grupė, jai vadodavo Pranas Šeštokas iš Degionių kaimo. Dailidėnų grupėje buvo nedaug vyrų, 6-7, jie taip pat prisilaikė Repšėnų miške, tik šiek tiek tolėliau. Šiam mūšiui vadovavo Troškūnų grupė, vadovaujama Slučkų. Jie per ryšininkus mums davė žinią, kad visi sueitume į mišką. Atėjo būrys nuo Užuožerių. Atrodo, iš

Slučkų grupės vadovavo vienas kažkoks buvęs karininkas, kuris pasakė: kas nori - eina, kas nenori - gali neiti. Ginklų gerų daug neturėjome. Vieną kitą automatą, kulkosvaidį, trūko šovinių. Kada ėjome į Dabužius, sakė, kad būryje buvo apie 20 kulkosvaidžių.

Buvo žinoma, kad Dabužiuose skrebai rengia kažkokį mitingą. Nutarėm mes jiems truputį įkrėsti. Buvo vasaros metas, šv. Antano išvakarėse. Mūsų būrys išsidėstė netoli mokyklos ir kryžkelės dar iš nakties. Mitingas turėjo vykti po pietų, todėl pozicijose mes turėjome dar ilgokai palaukt, kol skrebai atvažiuos. Bet iki pietų žmonės, matyt, pastebėjo, kad čia kažkas jau nebe taip, matyt, tą žinią nunešė ir skrebams. Todėl mūsų planas iširo, nes skrebai į Dabužius vieškeliu atvažiavo visai iš kitos pusės, o nuo Kavarsko pusės pasirodė rusų NKVD garnizonas. Tuo metu žuvo tik vienas partizanas Binkys, Ąžuoliuką sužeidė į šlaunį. Garnizonas atvažiavo nuo Kavarsko vieškeliu, o skrebai - nuo Naujokų kaimo. Ąžuoliuko grupė buvo arčiausiai kryžkelės. Mums buvo nurodyta: kai tik skrebai užvažiuos ant kryžkelės, atidengti į juos ugnį. Buvo numatyta net granatomis juos apmėtyti. O „Gaidelio” būriui buvo duotas nurodymas pribaigti tuos skrebus, kurie bėgs link Kavarsko. Bet kai rusų garnizonas viską sužinojo, pirmiausia „Gaidelio” būrį jie ir užklupo. Būrys iš griovio pasikėlė, o į tą patį griovį sukrito rusų garnizonas. Mums prie kryžkelės jau nebebuvo ką veikti, nes situacija pasikeitė. Rusų enkavedistų tuo metu žuvo apie dešimt, o kada pjovė rugius, dar rugiuose žmonės tris rado negyvus. Tuokart į ilgą mūšį nesivėlėme, greit atsitraukėme į mišką. O Binkys žuvo per žioplumą. Mes visi ėjome grioviu, o jis -kriaušiumi, atseit nėra čia ko bijoti.

Jagėlos būryje buvo tvarka ir drausmė. Kur nori neišeisi, miške statydavo sargybas. Kol aš buvau būryje, jokių išdavysčių nepasitaikė, o vėliau patį Ąžuoliuką išdavė Darelė.

Mes visą laiką galvojome, kad taip ilgai tęstis negali. Tai 15-tą, tai 30-tą vis laukėme išvadavimo iš Amerikos, kurio taip ir nesulaukėme.

Kartą Ąžuoliukas išėjo į Alukėnų mišką su Juozu Šilaika-Ving-riu. Ten juos užklupo rusų NKVD garnizonas. Ąžuoliukas grįžęs pasakojo:

- Skrebai ir enkavedistai, suvažiavę į žvyrduobę netoli Alukėnų miško, tariasi, kaip apsupti tą mišką ir sunaikinti ten besislapstančius partizanus. Mes nieko nelaukę, kol jie stovėjo ant tos žvyrduobės, iš miško kaip pasijojom, ne vienas skrebas užvertė kojas. Kiti metėsi net į mišką, ten buvo raistas, tai po tą raistą ir jie, ir mes šliaužiojom, jau vos beatskirdami vieni kitus. Skrebų ir enkavedistų nemažai paklojom. Po to suėjom į tas žvyrduobes ir tariamės. Matom, vienas atbėga (skrebas Maldai-kis iš Baraišių kaimo). Jis pamanė, kad čia jų kompanionai, bet kai pribėgo, pamatė, kad partizanai. Mes tada jį gyvą paėmėm.

Kartą Repšėnų miške ryšininkai (Ąžuoliuko brolis Stasys) pranešė, kad po kaimą siaučia skrebai. Ką gi, reikia juos „pavaišinti”. Ąžuoliukas ir sako: „Alukėnuos gerai pasisekė, tai ir čia va kaip krėsim jiems...” Prie ugniakuro palikome sunkesnius drabužius, nusirengėm. Dabar net juokas ima, rodos, kaip vaikigaliai: nueisim, sutratinsim tuos skrebus, grįšim atgal ir vėl ugnį kūrensim sau ramiai miške.

Atėjom į pakraštį, išsidėstėm, matom - ateina. Buvo jau iš anksto sutarta, kam pradėti. Įvyko susišaudymas netoli Butkaus namų. Sudegė jo klojimas, iš mūsiškių žuvo partizanas Šukevičius, kilęs nuo Mackeliškių kaimo. Mūšio metu mes arti vienas kito buvome, iš skrebų nieko nesimatė arčiau, jam, matyt, paklydusi kulka pataikė. Nukovėme ir kelis skrebus. Bet, pasirodo, priežastis buvo rimtesnė. Skrebus enkavedistai pasiuntė per kaimą tik mūsų paerzinimui, o patys siautė mišką -kareivis prie kareivio.

Tuo metu, kai mes šaudėmės su skrebais, į tą mūsų stovyklą prie laužų atėjo keli šiaip besislapstantys jaunuoliai. Besišildydami jie iš kitos pusės išgirdo traškant medžių šakas ir rusiškas kalbas. Tada jie pašoko ir pasileido bėgt į ten, kur mes šaudėmės su skrebais. Mes greit perpratome enkavedistų gudrybes. Ten buvo tokia siaura proskyna miške, tai mes per ją visi spėjome išbėgti.

Bunkeris, kuriame slėpėsi ir žuvo Ąžuoliukas, buvo Repšėnų miške. Dėl atsargos tą bunkerį mes iškasėme netoli vieno senojo. Vieną rytą žiūrime, kad miškas jau apstotas rusų NKVD kariuomenės. Tada Ąžuoliukas pasakė, kad iš senojo mums reiktų persikelt į naująjį bunkerį. Nuo to naujojo, kai žinai, senąjį gali gerai matyti. Žiūrim, apstojo jau tą bunkerį, metė granatas, uždegė, po to lindo į vidų, išmetė mūsų degančius patalus. O mes stebime per žiūroną ir viską matome, kas ten dedasi. Pro tą bunkerį per mišką ėjo takas. Ąžuoliukas išlaužė eglutę ir įbedė ant tako. Matom, tuo taku eina vienas paskui kitą enkavedistai. Partizanas Juozas Mitašiūnas nuo Traupio sako: „Bėkim, ko gero, dar mus suras”, o Ąžuoliukas sako: „Tylėkim ir sėdėkim vietoje”. Sniego buvo gilu, dar tokia lijundra. Matom, ateina šeši kareiviai ir karininkas. Ties ta įbesta eglute karininkas sukomandavo: „Stok!”, ir visi sustojo. Mes jau pasiruošėm ir laukiam, iš bunkerio išėję, tupim po eglutėmis. Karininkas kiek pastovėjo, pasidairė, sukomandavo: „Vperiot!”. Ir visi nuėjo. Vėliau, kada atėjom prie šitos įbestos eglutės, ji buvo iškelta ir kitur pastatyta. Suprantama, tas karininkas, matyt, jautė, kad čia kažkas užmaskuota. Bet turbūt stengėsi išvengt su mumis susidūrimo.

Tuo metu iš Kirmėlių kaimo į svečius pas Ąžuoliuką į bunkerį buvo atėjęs partizanas Gintaras su kažkokia Danute. Kalbėjo, kad jis kažkur nuo Subačiaus. Bunkerį apsupo enkavedistai, ir Ąžuoliukas, Danutė ir Gintaras žuvo. Jų kūnai buvo numesti Kavarske gatvėje. Kada aš ėjau pro šalį, jie visi buvo sustatyti prie tokios medinės tvoros - vyrai iš šonų, Danutė viduryje, juos enkavedistai paveikslavo.

Kada buvo paskelbta amnestija, aš legalizavausi, prisiregistravau, bet vėliau mane vis vien areštavo. Jie mane tuomet palaikė partizanų ryšininku. Iš tiesų taip ir buvo. Kai mane areštavo 1953 m., Ąžuoliukas jau buvo žuvęs, aš dirbau Jono Kadžionio-Bėdos ryšininku. Jo būryje buvo gal tik 4 žmonės: jis su žmona ir dar vienas ar du. Velanis tuo metu irgi buvo suimtas.

Su Kadžioniu, žinau, buvo kažkoks Jovaiša nuo Traupio. Kadžionį su žmona Malvina paėmė gyvus Putriškių kaime.

Po suėmimo mane tardė Anykščių saugume rusai, po to išvežė į Vilnių. Pradžioje tardė Kavarske Zviaginas. Iš Girelės kaimo (prie Kavarsko) vietinis ruskelis Kirilą buvo mano vertėjas. Jis man dar kelis kartus į nosį uždavė beversdamas. Lukiškių kalėjime išbuvau devynis mėnesius. Atsėdėjau 3 metus. Rusijoje kalėjau Omsko lageriuose. Teistas buvau 25-iems metams.

Jei kalbėtume apie išėjimą į mišką, aš manau, kad mes teisingai pasielgėm, ir jokios čia klaidos nebuvo. Ką eit į kariuomenę ir tarnauti okupantams, verčiau jau savam krašte galvą padėt.

Ėjo kalbos, kad miške ilgai būti neteks, ateis amerikonai ir mus išvaduos. Tai va, kaip mes tų amerikonų sulaukėme... Bet kada pamatėme, kad su tuo išvadavimu nieko neišeina, kas galėjome, pradėjome registruotis. Kurie buvo nevedę, tiems buvo paprasčiau, o man visgi jau šeima buvo.

Likimas lėmė, kad tie, kurie užsiregistravo, mūsų krašte visi gyvi liko, o kas ne - žuvo.

Pasakoja KAZIMIERAS KIZYS ir
STASĖ BIRBILAITĖ-KIZIENĖ

Užrašyta Levaniškiuose, Poežeryje
1989 08

Kazimieras Kizys

1948-49 žuvo šeši partizanai. Juodgirio, Lėno miškuose tuo metu labai siautė rusų NKVD kariuomenė. Ėjo tiesiog tūkstančiais. Kaip vedliai kartu su šia kariuomene ėjo ir skrebai. Mums ryte anksti pranešė, kad aplink siaučia rusų garnizonai. Nuėjau pas kaimyną Juozą Mincę ir pasakiau, kad privažiavę daug rusų ir ruošiasi siausti miškus. Jis sako - reikia eit kur nors į kaimus ir slėptis pas žmones, nes gali būti blogai. Pas save aš jo negalėjau vadinti, kadangi pas mus buvo padarytas bunkeris tik dėl brolių Broniaus ir Juliaus (Birbilų). Jie buvo beginkliai ir į mišką nėjo.

Tik grįžtu į namus - ir pradėjo eit rusai. Eina voromis kareiviai per laukus į mišką. Atėjo pas mus, pasistatė kulkosvaidį kaip tik ant bunkerio durelių, o patys iš šulinio išsitraukė pieno bidoną ir pripylė šunims, kad tik tie neskalytų. Šunis lakino pienu, o patys gėrė vandenį. Tik vakare išgirdome, kad enkavedistai iššaudė nemažai mūsų kaimo vyrų.

Juozas Mincė su Jonu Vareika bėgo per melioracijos griovį slapstydamiesi, juos šitame griovyje ir nušovė. Abu buvo 1925 m. gimimo. Kostą Adomonį sugavo einant keliu į Raguvą registruotis, jis turėjo dokumentus. Jį ir kitą tokį, Janį Matą, suėmė ir laikė Šapio kapeliuose. Adomonis ir sako Janiui:

-    Bėkim. Matai, dabar mus sušaudys.

Matas sako:

-    Nebėk, Kostai, - ir merkia akį. Bet Kostas nepaklausė, šoko bėgti. Aplink buvo rugiai, puolė tiesiai į rugius. Enkavedistai iš kulkosvaidžių ėmė šaudyti, bet tuo metu jo nerado, rado jį savieji jau negyvą, apsidėjusį rugių varpomis, - smarkiai sužeistas dar, matyt, bandė slėptis, bet mirė.

Janį Matą gerai pamuše ir paleido, liepė eit į Raguvą registruotis.

Alfonsą ir Kostą Dailidėnus paėmė iš namų su dokumentais, nusivarė ant Šapio kapelių, ten buvo ir daugiau suvarytų kaimiečių, ir varė miško pusėn, į Vėjeliškių raistą sušaudyti. Čia enkavedistai užsivedė ginklus, pasigirdus pirmiems šūviams, Alfonsas Dailidėnas šoko į šoną ir pabėgo. Kostą nušovė ir dar tris.

Marijonas Kartanas nuo Šilų iš Kieliugalos kaimo buvo miške. Pabuvęs apie metus miške, 1951 m. su būrio vadu Mykolu Januliu-Tautvydu Užunevėžių kaime, netoli Raguvos, užėjo pas vieną gyventoją. Jo pusbrolis Petras Kartanas taip pat buvo miške, irgi „Tautvydo” būryje.

Tautvydas užėjo į kambarį, o Marijonas liko lauke sargyboje. Po kiek laiko Tautvydas išeina į lauką, mato - planšetė su dokumentais palikta, o Marijono nėra. Greit sužinota, kad Marijonas atsidūrė pas Raguvos stribus. Po kurio laiko Tautvydas gavo laišką iš Marijono, kad jis vėl nori susitikti su partizanais. Marijonas, nepastebimai saugomas stribų, atėjo į sutartą vietą ir laukė dešimt dienų. Matydami, kad laukimas beprasmiškas, skrebai pasitraukė. O partizanai visgi nutarė žūtbūt Marijoną paimti gyvą, jo pusbroliui Petrui buvo duotas nurodymas tai padaryti. Skrebams pasitraukus, Petras atėjo į susitikimo vietą, pusbrolį paėmė ir sušaudė, sudegino jo namus su visa šeima.

Petras Kartanas žuvo 1952 m. vasario 16 dieną Alančių kaime kartu su Jonu Krikštaponiu iš Balelių kaimo.

Teko girdėti, kad Kostą Bareiką (jo brolis buvo partizanas Krienas) vežiojosi mašinoje enkavedistai, ir jis parodė, kur slepiasi Žygaudas.

Krieną nušovė prieš šv. Oną iš vakaro, o brolį paėmė gyvą. Ten nušovė ir paprastą žmogelį Purlį, kuris partizanams tuo metu buvo nuvežęs maisto. Atseit tą Kostą Bareiką vežiojosi apsuktą antklode, o kitą dieną sunaikino Žygaudą bunkeryje.

Kartą apie 1947 metus pas mus buvo „Žaibo” būrys - dvi dienas ir dvi naktis. Apie 20 vyrų namuose ir apie 20 vyrų pas kaimyną Kežį.

Lietus stovėjo visą parą sargyboje. (Lietus - Antanas Mincė iš Levaniškių kaimo.) Jam Žaibas buvo paskyręs tokią bausmę, kadangi prieš tai jis savavališkai kažkur išgėrė. Buvo prieš pat Velykas, pats polaidis. Atlekia iš sargybos Lietus ir sako:

- Vade, pavojus, siaučia rusai. Iš kaimyno gavau ženklą, skubiai traukiamės.

Buvo ankstus rytas. Vieni jau buvo atsikėlę, kiti dar gulėjo, visi šoko, griebėsi už ginklų ir - į mišką. Kada paskutiniai ėjo į mišką, rusai jau buvo mūsų lauke. Atėję klausia tėvo, kas ten ėjo, o tėvas per kiemą nešė šiaudus, sako: „Nemačiau, nes aš gyvulius šeriu”. Kadangi šiaudų buvo prinešta pilna gryčia iš vakaro, ant jų gulėjo partizanai, tai dabar reikėjo viską kuo skubiau išnešti atgal į tvartą. Mes nešėme visi, bet tėvelis tą glėbį jau nešė paskutinį, kada jį užkalbino rusai. Rusai neatlyžo. Sako:

-    Mes žinome, kad pas jus banditai buvo. Į kurią pusę nuėjo?

Tėvelis ginasi, kad nieko nematė ir nieko nežino, jokių „banditų”. Tada rusai sako:

-    O kodėl kaimynas prisipažino, kad pas jį buvo? Ir pas jus, sakė, buvo.

Tada vienas ruskis, ant kiemo pamatęs gulinčią vyžą, pagriebė ją ir tėvui, man, broliui, motinai su ta vyža per veidą ėmė talžyti. Brolį Jurgį įsivedė priesienin, pastatė ir pasakė:

-    Nepasakysi - sušaudysim.

Taip jį patardė patardė ir išsivarė į Taujėnus. Kadangi jis buvo šaukiamojo amžiaus, tai jį dažnokai kviesdavosi ir vis tardydavo. Aš buvau daug jaunesnis, manęs neliesdavo. Tuokart viskas laimingai baigėsi. Bet dar minutė - jei būtų tada susitikę, geriausiu atveju būtume pamatę Sibirą.

1948 m. birželio 1 d. mes su kaimynų bernioku Vytu Rimavičium ežero pakraščiuose gaudėme karosus. Prisigaudėme pilnas terbas ir jau ruošėmės baigti žvejybą. Ateina partizanai ir paprašo žuvies. Aš nesipriešinau, o Rimavičiokas (iš Poežerio kaimo), parėjęs namo ir niekam nieko nesakęs, pėsčias patraukė į Taujėnus ir ten pranešė rusų garnizonui, kad čia yra partizanų, kurie tuo metu pas kitą kaimyną, Jovaišą, kepė tą mūsų žuvį. Saulei leidžiantis jis iš Taujėnų atvedė rusus pas tą žmogų, kur partizanai buvo apsistoję. Įvyko susišaudymas. Žuvo partizanas Leonas Vanagas netoli Ančios ežero. Jis jau buvo perbėgęs į Panevėžio rajono pusę. Peršovė Gvozdą-Lapelį (per koją). Kitą dieną garnizonas jo visur ieškojo ir nesurado, o sužeistasis slėpėsi visai ežero pakrantėje. Ryte padėjome jį nugabenti į mišką, o iš miško - pas Devenį Levaniškių kaime. Maždaug už mėnesio jį gyvą paėmė Taujėnų garnizonas, dar neišgijusį, kadangi buvo permuštas kaulas. Aišku, kas apie tai pranešė enkavedistams. Jį paguldė į ligoninę ir ten gydė. Po kurio laiko partizanai nutarė jį pagrobti. Operacijoje dalyvavo, pamenu, Juozas Žilys, Žaibo brolis (jis nebuvo partizanas). Su dviračiu jį išvežė iš Ukmergės ligoninės (per langą iškėlė), ir Lapelis vėl grįžo kovoti į mišką. Lapelis po šio įvykio žuvo maždaug praėjus porai metų. Briedžvalkių kaime, einant iš pirties, apsupo rusų garnizonas ir sušaudė.

Mūsų kaimas ir visa artimiausia apylinkė buvo „Žaibo” būrio veikimo zona. Apie Šilus veikė „Žygaudo” būrys.

1952 m. gegužės 23 d. netoli mūsų namų buvo sunaikintas partizanų bunkeris. Prieš tai partizanai pasikvietė mane pas save. Bunkeryje tada buvo Paliutė Dailidėnaitė, jos tėvas Kazimieras Dailidėnas iš Šapio kaimo, buvęs eigulys Petras Bitinas (miręs) iš Briedžvalkių kaimo, Povilas Žižys (šiuo metu gyvena Klaipėdoje). Pas Žižį partizanai ir gyvendavo, pas juos slėpėsi ir Tautvydas-Mykolas Janulis. Į mišką mus pasikvietė Ipolis Mulevičius-Pavasaris (kilęs iš Sodeliškių kaimo).

Penkiese partizanai nuėjo nakvoti į bunkerį. Tarp jų buvo Pavasaris, Kazimieras Mickevičius-Kaziukas nuo Traupio, Jurgis Dailidėnas iš Girelės kaimo, jis tik naujai buvo atėjęs į būrį, Antanas iš Traupio ir Apolonija Dailidėnaitė. Urbonas ir Dailidėnas, atrodo, slapyvardžių dar neturėjo, jiems buvo dar tik teikiami kokie ten lietuviški pasai.

Mes juos palydėjome iki bunkerio, jie sulindo į vidų, užsidarė, o mes apie 12 val. grįžome į namus.

Atsiguliau trečios dešimt minučių. Pasigirdo šūviai, plykstelėjo raketos. Tėvas su motina atsikėlė, ėmė vaikščioti po kambarį, dirsčioti per langus. Aš supratau, kad čia kažkas negerai, kadangi šaudė toj pusėj, kur buvo mūsų vyrų bunkeris, Balelių miške šalia Ančios ežero, už 700 m rytinėje pusėje. Bunkeris buvo įrengtas žemėse, iš viršaus - dangtis, užmaskuotas žole bei samanomis.

Per langą pastebėjome atbėgant tris rusus. Pribėgę prie gryčios, jie ėmė šaukti: „Otkrojte dveri!” Mano tėveliui buvo jau per 80 metų. Įėję į vidų, klausia: „Kto choziain?” Tėvelis sako: „Aš”. Enkavedistas atsakė: „Ne nada”. Ant kitos lovos gulėjau aš. Tada šis paklausė: „A kto zdiesj ležit?” Tėvas pasakė: „Sūnus”. - „Nu, syn, podymaisia!” - suriko ruskis.

Aš maniau, kad darys kratą, bet kratos nedarė. Apsirengiau, mane išvedė į kiemą ir - tiesiai miškan. Ėmiau spyriotis neit, bet ruskiai mane ėmė mušti. Šautuvų buožėmis daužė per pečius, nugarą. Aš parkrentu ant žemės, jie mane pakelia, duoda iš užpakalio su buože ir varo. Tarp enkavedistų buvo kalbančių ir lietuviškai. Manau, kad tai buvo skrebai. Nuvarė mane į mišką prie to bunkerio, bunkerį apstoję septyni ar aštuoni ir šaudo į žemes, o iš vidaus irgi šūviai, su žemėmis kulkos zvimbia į viršų. Užvirtę du ar trys nukirsti medžiai. Man enkavedistai ir sako: „Va po tuo alksniu yra dangtis, atidaryk, pasakyk savo vardą ir pavardę, tavo čia broliai, tavęs jie nešaus, tegu gyvi pasiduoda”. Aš nesutikau to daryti, kadangi per dangtį be perstojo šaudė iš vidaus, žinojau, kad mane tikrai nušaus, pargriuvau ant žemės. Tada jie sugriebė mane už rankų ir kojų ir metė ant to bunkerio. Po žemėmis girdėjosi nesuprantami šauksmai, vaitojimas. Per bunkerį aš perropojau ir atsiguliau kitoj pusėj. Enkavedistai vėl mane griebė ir vėl užmetė ant bunkerio, aš ir vėl nušokau į šoną. Tada jie man liepė pasitraukti toliau ir pradėjo mesti granatas. Gal kokias devynias sumetė, kol pramušė bunkerio dangtį. Per žiojėjančią skylę įmetė dar vieną granatą. Vienas enkavedistas prišliaužė arčiau, paklausė, man liepė keltis, sugriebė ir per tą skylę įkišo į vidų. Viduje pilna dūmų, degė drabužiai. Iš viršaus pasakė: „Kas ten yra, viską iškelk į viršų”. Ginklai, lavonai išdraskytais viduriais, nutrauktos rankos, kojos, vienam dar keliant vėliau į mašiną nutrūko ranka. Dailidėnaitės galva peršauta, smegenys ištiškę, buvo su bateliais, be kojinių, blauzdos sudraskytos. Enkavedistai man padavė diržą, liepė užnert už kaklo, o kitą diržo galą paduoti jiems. Aš taip ir dariau. Užneriu už kaklo, paduodu jiems laisvąjį diržo galą, o jie ištraukia į viršų. Kai visi penki lavonai buvo ištraukti, suguldė juos į eilę ir su batais trypė, spardė, pagaliais badė bumas pasikeisdami ir vis keikėsi kaip šlykščiau. Mane du enkavedistai pasiėmė ir liepė vesti pas ūkininką, kuris turi arklį ir ratus. Netoliese gyveno Jonas Bujokas. Prigrasė, kad nuėjęs nesakyčiau, kam tas arklys reikalingas. Bujokas klausia, kas ten šaudė, aš pasakiau, kad nieko nežinau. Bujokas turėjo arklį, bet neturėjo ratų. Tada nuėjome pas kitą kaimyną - Šniukštą. Ten jie patys surado arklį ir ratus. Nuvažiavome į mišką nušautųjų paimti. Privažiavę prie bunkerio, į ratus sudėjome žuvusius ir grįžtant sutikome labai daug rusų kariuomenės. Nušautuosius atvežėme prie plento, iškėlėme iš vežimo ir suguldėme ant griovio krašto (netoli dabartinės Puko sodybos). Šalia plento buvo pristatyta daug sunkvežimių, o kariuomenės - gal apie tūkstantį. Po to partizanų kūnus sukėlė į vieną sunkvežimį, o man liepė šeimininkui parvažiuoti arklį. Aš parvažiavau tą arklį. Mano drabužiai buvo permirkę krauju, net visas kūnas kraujuotas. Grįžęs į namus, persirengiau ir išėjau į Sodeliškius pas brolį.

Kitą dieną atvažiavo iš Kavarsko NKVD garnizonas ir ėmė manęs ieškoti. Motinos klausia, kur sūnus. Motina pasakė, kad nežinanti, kur išėjęs. Tada motiną paguldė į geldą ir ėmė mušti. Mušė, kankino, sakė, kad ji laikiusi „banditus”, kad jos duoną atpažino ten nuneštą, rūbus, nors viskas tikrai ten buvo ne mūsų. Kada manęs nerado, sumušę ir sudaužę motiną iki sąmonės netekimo MGB-istai ir skrebai išėjo.

Maždaug po dviejų savaičių Baleliuose milicijos įgaliotinis pasišaukė mane į kolūkio kontorą. Ten buvo rūkoma, aš užsidegiau cigaretę ir užsirūkiau. Jis man kirto kumščiu per veidą, išmušė iš rankų cigaretę, ėmė šaukti:

- Tu esi banditų ryšininkas, išlaikai banditus!

Paskui jis įsivedė mane į kitą kambarėlį, kaip supratau, tai buvo rūbinė. Ten jis užsimojo automato buože, bet automatą nuleido ir tuščia ranka kelis kartus taip uždavė man per ausis iš vienos ir iš kitos pusės, kad ausyse ėmė spengti, o akyse lakstė žaibai.

Tada to kolūkio partijos sekretoriumi dirbo Adomas Bujokas. Jis mane pamokino, kad parašyčiau skundą ant to įgaliotinio. Skundą aš parašiau. Kavarske mane išsikvietė į miliciją tardytojas, apklausinėjo, tuo viskas ir baigėsi.

Galiu pasakyti, kad tuo metu, kaip bunkeryje partizanai apsigyveno, buvo praėję trys dienos. Anksčiau jie irgi ten gyveno, bet kurį laiką buvo išsikėlę. Tą naktį, kada mes nuėjome į bunkerį, Kaziukas Mackevičius pašvietė žiebtuvėliu, kažką patikrino ir paklausė manęs, ar aš nebuvau prieš tai čia atėjęs. Aš pasakiau, kad nebuvau. Tada jis pasakė, kad kažkieno būta, palikta jau nebe taip, kaip buvo. Šitam būriui vadovavo Mykolas Janulis-Tautvydas. Tuo metu jis buvo paimtas gyvas. Bunkerį kasė pats Janulis ir jis jį labai gerai žinojo. Po bunkerio sunaikinimo, maždaug už 10 dienų, sužinojau, kad Janulis iš MGB pabėgo.

Kartą naktį aš einu per mišką pas mergaites ir netikėtai sutinku Janulį. Tada Janulis buvo likęs jau paskutinis iš to būrio. Iš Šarkėnų kaimo, tiesa, dar buvo likę Čerkauskas-Nevėzis ir Antanas Bujokas. Jie kartu žuvo Juodgirio miške maždaug po metų. Jie irgi priklausė Janulio būriui, bet kartu nesilaikė, dviese vaikščiojo. Kada mes susitikome su Januliu, jis manęs paklausė, kur einu. Pasakiau, kad pas mergaites. Jis sako: „Man reiktų su tavimi susitikti, aš einu pas tave. Ar greit pareisi?” Pasakiau, kad netrukus. Tada jis sako: „Aš užeisiu”.

Grįžtu į namus, randu patamsyje kambaryje sėdintį Janulį ir bešnekantį su tėvais. Jis man ir sako: „Tau reiktų eit į armiją, bet armijon tu neik, eik pas mus. Mums reikia žmonių. Žūsta visi, nebėra, kas dirba...” Tada tėtė su mama pradėjo raudoti ir pasakė, kad į mišką manęs neleis. „Niekas jūsų neklaus”, - pasakė Janulis. „Jeigu tu išeini armijon, atsakys šeima”. Į mane atsisuko ir pridūrė: „Apsispręsk pats”. Aš jam pasakiau: „Ponas vade, į mišką aš neisiu”. O jis vis tiek savo: „Vienas likau, man reikia padėt”.

Po keleto dienų atėjo kaimynas Petras Šniukšta (dabar Raguvoje gyvena) ir pasakė, kad yra atėję partizanai, tarp jų ir Janulis, ir prašė, kad aš nueičiau pas juos. Šniukšta mane nuvedė į mišką, ten buvo septynetas vyrų. Ir Janulis kartu. Išskyrus Janulį, visi man buvo nepažįstami. Jauni, augaloti, gražiai nuaugę, smagūs, linksmi. Jie taip ratu išsidėstę, lyg pasiruošę gynybai. Ką tik atėjus, mane ėmė klausinėti Janulis apie bunkerio sunaikinimą, kaip ten viskas įvyko, ir jo bendrai tik klausėsi. Šnekėjomės apie valandą. Tie jaunuoliai tada man atrodė labai įtartini, ar tik ne enkavedistai jie buvo. Šito aš, žinoma, teigt negaliu, bet kažkas labai įtartina.

Kartą pas mus į kiemą iš „Žaibo” būrio ateina partizanas Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis. O garnizono kareiviai kieme iš-sidžiaustę rūbus, autus, batus, guli sugulę ant žemės ir miega. Sargybinis saulės atokaitoje irgi snaudžia. Atėjo Pauliukonis prie šulinio, atsigėrė vandens ir jau eina gryčion. Baltiniai jam išsipešę, už diržo pistoletas, bet staiga pastebėjo begulinčius ant kiemo kareivius. Atsargiai pasisuko ir neskubėdamas vėl atgal per kiemą grįžo į mišką.

Pas mus taip dažnai būdavo: vieni išeina, kiti ateina. Bet tokių susidūrimų nė karto nepasitaikė.

Stasė Birbilaitė-Kizienė

Pamenu, buvo Kūčių vakaras. Mes pasiruošėme kūčiavoti, ir mama pasikvietė partizanus. Atėjo du būriai čia į Traupio pusę, „Žaibo” ir „Liūto”. Jie suėjo į vidų, nesėdo, tik stačiomis paprašė alaus atsigert. Sargybinis iš lauko pranešė, kad plentu eina du rusų kareiviai. Kažkas tuoj pasiūlė juos nušauti, bet atsirado protingesnių, kurie pasakė, kad neliestų. Žaibas tuoj pirmas už automato, laukan, už sodo obelų, už medžių užsiglausdamas prisiartino netoli plento ir klausia, kas eina. Pasirodo, kad tai irgi partizanai iš kito būrio. Susišnekėjo pagal slaptažodžius, susitiko. Pas mus priėjo pilna gryčia partizanų. Netrukus visi pakilo ir išėjo į Traupio pusę, o netoliese iš kaimynų Bujokų pajudėjo didžiausias pulkas skrebų ir rusų. Kiek nedaug reikėjo, kad būtų susidūrę su partizanais.

Kiek pamenu, „Žaibo” būryje vyrai ir gulė, ir kėlėsi su malda. Čia taip jau buvo įprasta: pavargę nepavargę - turite melstis, ir viskas. Jie turėjo ir savo maldaknyges, specialiai išleistas savilaidos būdu partizanams. Kiek žinau, beveik visi partizanai buvo dideli pasiryžėliai ir ėjo ant vieno: gyvent arba mirt. Jie tiesiog aukojosi už Tėvynę.

Apie 1948-49 metų žiemą Levaniškių kaime buvo sušaudyti Šniukštai - vyras ir žmona, liko vieni vaikai.

Kiek žinau, Šniukšta turėjo ryšį su partizanais, bet tuo pačiu palaikė ryšį ir su rusais. Partizanams jis parūpindavo šaudmenų, ginklų. Kažkas pasidarė įtartina. Sunku dabar pasakyti, kieno tai darbas - ar partizanų, ar rusų, bet atrodo, kad jis ir vieniems, ir kitiems dirbo. Šniukšta turėjo nemažai įvairaus plauko pažįstamų, draugų, mėgo pabizniauti. Jis partizanams pristatinėjo fronte vartotus ginklus, kurie jau buvo nebepavojingi.

Vieną žiemos pavakarę netoliese mūsų namų Levaniškių kaime sustojo pilna mašina rusų kareivių ir skrebų iš Taujėnų. Visi tik šautuvus atstatė ir - tiesiai į mūsų kiemą. Įlėkė į vidų pergedę.

-    Banditų yra?!

Sakom, kad nėra.

-    Bunkeris yra?!

Irgi nėra. Vienas klausia rusiškai, kitas lietuviškai. Mes, vaikai, sustoję stovime vidur aslos ir žiūrime į juos. Užsimovė ant šautuvų durtuvus, ėmė badyti pečelį, po to lubas, sienas. Mes nesupratome, ko jie tada norėjo iš mūsų. Aišku, kad buvo kieno nors įskųsta.

Prieš tai po kaimą vaikštinėjo nepažįstama moteriškė, kuri pardavinėjo rožančius, įvairias devocionalijas. Aš ją kartais matydavau Ukmergėje, sėdinčią prie bažnyčios. Vėliau teko girdėti, kad kažkas matė ją Taujėnuose, sėdinčią kartu su skrebais.

Kada ji pas mus pasibeldė, aš buvau ką tik išsiplovusi galvą ir, išgirdusi daužant į duris, pasislėpiau už pečiaus, nes buvau iki pusiau nuoga. Ji įėjo ir klausia:

-    Kas čia pas jus kavojasi?

Motina sako:

-    Niekas nesikavoja. Mergiotė galvą plovė, pamanė, kad kavalieriai ateina, išsigando ir pasislėpė už pečinyko.

Kartą pas mus atėjo Raguvos skrebai, pradėjo viską surašinėti ir „konfiskuoti”. Mes turėjome dvi karves, iš kurių vieną taip pat reikėjo atiduoti į kolūkį. Skrebai pasiėmė gražiąją karvę. Motina pasiūlė kitą karvę, bet skrebai net nenori klausyti.

Prisikrovė vežimą, kiek pareina, pasikinkė arklį ir važiuoja jau iš kiemo. Aš tik prilėkiau prie vežimo, griebiau už karvės, sakau: „Aš šitos karvės neduosiu, pasiimkit aną”. Partorgas Točka suriko:

- Atsitrauk! Ko čia lendi?!

Aš pagriebiau už pavadžio ir jau baigiu atsirišt tą karvę. Točka vėl mane nustūmė, aš pribėgusi vėl rišu pavadį nuo ratų. Tai tas Točka kaip patraukė mane už rankovės, ta rankovė, pamačiau, jau jo rankose atsidūrė, o aš stoviu su švarkeliu be rankovės. Točka arklį paragino ir taip išvažiavo su karve ir ta mano rankove.

Jakševičius-Dzedziunia buvo didelis kaimo menininkas. Gražiai piešė, drožinėjo, turėjo auksines rankas vyras. Iš Menturių kaimo važiavo toks Gvozdas ir sužinojo, kad siaučia rusų garnizonas. Jis užvažiavo pas Jurgį Šniukštą pasakyt, kad pasisaugotų tų rusų. Jie grįžta atgal iš Jurgio, aš bulves kasu sode. Pamačiau, kad greitai važiuoja žmogus, ragina arklį. Tik pokšt -pakalnėj pasigirsta šūvis. Girdžiu, rusiškai šaukia: „Stoj! Stoj!” Matau, sustabdo tą vežimą ir, girdžiu, sako: „Ko ten buvote užvažiavę?” Anie atsako: „Mums sakė, kad karvę turi parduoti. Šeimininko neradome, važiuojam į Raguvą turgun. Nesusikalbėjome”.

O tą Šniukštą Jurgį einant iš miško su patalyne sutiko (ėjo iš Dzedziunės slėptuvės). Kai pasakė, kad siaučia rusai, Šniukšta bėgo pranešti. Kad jis tos patalynės nors būtų neėmęs. Prie Dzedziunės buvo Žaibas ir jo žmona. Kartu dar buvo Erdvė-Marijonas Pociūnas, Petriukas -Trenksmas (kavarskietis) ir Plienas-Juozas Kirka. Rusai iš karto suėmė Šniukštą, mašinon ir niekur nebepaleidžia. Dzedziunia vis dėlto nespėjo pabėgti, o visi kiti pabėgo. Dzedziunią surišo ir įmetė į mašiną. Prie Šniukštos namų rado bunkerį, bet tuščią. Šniukštienė Emilija su vaiku ir bobute, pamatę ateinant rusus, pabėgo iš namų.

Netrukus tie rusai ir skrebai pasuka pas mus. Brolis Jonas gulėjo ant lovos ir sako: „Einam kviečių pjauti, gal neateis, duris užrakink” (šiuo metu jis gyvena Repšėnų kaime). Mes nuėjome į lauką ir pradėjome pjauti kviečius. Kiemas jau pilnas kareivių, šunys jų loja, jie per šautuvų vamzdžius triūbija, baisus triukšmas. Mus tuoj suėmė ir vedasi į klojimą. Klojime liepė iš prėslo mesti rugių kūlius. Aš pasakiau, kad nemesiu, aš jauna, nepakeliu tų kūlių. Verkiu su ašaromis ir šaukiu, ko jūs čia lendate. Galvoju, ką gi jie man padarys, aš tik trylikos metų. O brolis metė metė tuos rugius iš prėslo, beveik pusę išmetė. Tada supuolė keliese ir ėmė likusius kūlius badyt durtuvais. Badė badė, nieko neranda. Gal dvidešimt ar daugiau metų šalia klojimo stovėjo į rietuvę gražiai sukrauti sienojai, stogas šiaudinis uždengtas. Per kelias minutes ruskiai paleido ant kiemo tuos sienojus. Išdraskė, išardė ir vis rėkia, kur bunkeris. Įsakė atrakint gryčią. Kai atrakinau, tai maisto ant stalo prisidėjo, ką tik rado. Tėvelio brolio iš Amerikos buvo atsiųstas su nuotraukomis albumas. Tas brolis nuotraukoje sėdėjo tarp kareivių, kad atpažintų jį, save buvo pažymėjęs, rašalu paženklinęs. Tą albumą jie pasiėmė. Paskui užlipo ant aukšto, ten viską išvertė, sujaukė. Pagaliau broliui liepė paimt kastuvą ir pasakė, kad eisim ieškot bunkerio. Brolis pasakė: „Aš niekur neisiu iš namų”. Tada vienas ruskis užsitaisė automatą ir jau taikosi šauti. Aš kaip griebiau tą ruskį, kaip ėmiau rėkti. Vėliau pasakojo kaimynai, kad už kilometro girdėję mano balsą. Tą ruskį aš ėmiau traukt į šoną, jis nepasiduoda, o aš vis tiek tempiu. Jonas man pamerkė akį ir pasakė: „Tu neatsilik nuo manęs”. O brolį jau vedasi pro duris. Aš vėl prie brolio puolu. Mane tie ruskiai stumia tolyn, o aš rėkiu, sakau, aš maža, bijau, nuo brolio niekur nesitrauksiu. Įsikibau jo ir einu. Brolis pasiėmė kastuvą. Nuvedė mus į Jurgio Šniukštos krūmus. Ten toks molingas kalniukas, rusai liepia broliui kasti, atseit ten yra bunkeris. Brolis užkabino kartą kastuvu perdžiūvusios žemės, kitą, trečią gal dar smarkiau užkabino, tik kotas triokšt ir guli. O-o-o ėmė keiktis ruskiai: „Tu banditas! Tu bliadė! Tu lopetą tyčia sulaužei!” Tas pats ruskis vėl nuo pečių nusiima automatą ir liepia broliui bėgti. Aš vėl klykt, rėkt. Bet brolis nebėga, stovi vietoje. Sako: „Ką aš bloga padariau, kad turėčiau bėgti?” Tai ruskiai pasidraskė, pastumdė jį, pastumdė va taip po krūmus ir vėl atgal liepė eit į namus. Grįžome namo, o ruskiai su skrebais - iš paskos. Atrakinau gryčią. Ir vėl jie ėmė kniaustis, viską daužyt viduje. Išvertė, išdaužė, ištrupino, kas tik po ranka pakliuvo. Ir nieko nepešę išėjo.

Viskas aprimo. Į namus grįžo ir Šniukštienė, o Dzedziunią ir Jurgį išsivežė. Jau pavakarys, atėjo mano brolienė (dabar gyvena Levaniškiuose), sako: „Atėjo „Žaibienė”, prašė nueit pasižiūrėti, ką ten padarė rusai pas Šniukštą” („Žaibienė” - Zosė Žilienė). Mano mama nueina pas Šniukštą - pilna gryčia rusų. Iš karto liepė jai sėstis ir sėdėti. O mano brolis Alfukas (jam buvo apie 7-8 metus) sako: „Na, ir užsišnekėjo ta mama”. Nulekia jis pašaukt mamos, ir jo nebepaleidžia. Tada sakau, na, jau kai aš nueisiu, tai parvarysiu juos greitai. Išbėgu iš gryčios, tiesiai per linus link Šniukštų namų lekiu. Palekiu iki vidurio lauko, matau, netoli Šniukštos namų ruskiai bulves kasa, pakrūmė, matosi, irgi pilna jų. Aš tik išsiroviau saują linų, pasukau apie galvą ir vėl atgal į namus. Tik kaip ėmė man triūbyt vamzdžiais ir rėkt: „Stoj! Stoj!” Pabijojau ir sustojau.

-    Ko reikia? - rėkiu iš tolo.

-    Chodi siuda! - man sako.

Aš sakau jiems - einu mamos ieškoti, aš neisiu pas jus. O jie vis tiek sako:

-    Idi siuda, idi. Eikš eikš, - rusiškai ir lietuviškai šaukia jie mane į krūmus. Ką darysi, aš ir einu. O brolis Jonas rišė arklį ir sako man: „Nebūk durna, neik!” Jam, žiūriu, nieko nesako. Nueinu aš pas tuos rusus ir vis klausiu, kur mama. Sako: „Eik, nuvesim”. Nuveda mane pas Šniukštą, o ten gryčioje jau pilna panašiai sulaikytų žmonių. Aš jau buvau dešimta. Vakarop atvažiavo Minturių Laskauskienė, kuri vežė Jurgį su Dzedziunią, skrebai jai liepė parvažiuoti arklį. Ji keikia skrebus visokiais žodžiais. Skrebai liepia eit bulvių skusti, tai Laskauskienė kaip pakėlė bulvių kašikę, kaip trenkė į žemę, bulvės išbyrėjo ant kiemo. Sako:

-    Mat peremat, jūs man liepsit bulves skusti! Namuose karvės nemelžtos, neliuobti gyvuliai...

Skrebai gąsdina:

-    Žiūrėkit, kaip nuvarysim į Taujėnus, uždarysim, pačios tada prašysitės bulvių skusti.

Jie vėl patys renkasi tas bulves ir dabar jau gražiai prašo, kad mes skustume jas. Ką darysi, suskutėm, išvirėm košę, pridėjome gerai taukų. Skrebai rodo į mano broliuką Alfuką ir liepia jam duot pavalgyt, o mums sako: „Galite jūs pabūti ir nevalgę”. Mes jų net neprašėme valgyti. Visi sėdim ir laukiam, o vienas skrebas užsivilkęs Jurgio, to, kur skrebai išvežė, švarką, užsidėjęs kepurę, plaukus užsileidęs ant akių - tikras Jurgis, vaikšto po lauką su kibiru, karves šeria, neva ruošiasi. Pagaliau gryčion atėjo skrebas Bražiūnas ir liepė visiems iš eilės sakyti vardus ir pavardes ir ko čia mes suėjome. Suregistravę skrebai paleido, bet Jurgio žmona tai žino, kad ją dabar suims, tada ji susisuko drabužius, apsimetė, kad svetima, ir eina kartu su visais. Skrebams galvos apsisuko, ją ir išleido. Tik po kurio laiko jie atbėgo pas mus ir ėmė rėkauti: „Gdie babuška?! Gdie ba-buška?!”

- Ką mes žinome, kur ta „babuška”.

Taip ji ir liko neištremta, išsislapstė pas žmones.

Šniukšta gavo 10 metų kalėjimo.

Pasakoja POVILAS DAILIDĖNAS

Užrašyta Levaniškiuose
1989 07

Mykolas Janulis-Tautvydas, Stumbras, Dzedziunia žuvo mūsų namuose apie 1953 m. Šapio kaime. Tai buvo vienas iš paskutinių partizanų apylinkėje.

Maždaug prieš porą dienų jis buvo užėjęs vakare pas mus ir pasakė, kad pas Stasiukaitį Praščiūnų kaime dienosiąs. Pas jį turįs ateiti Vytas Kirsnys su žiniomis iš Alančių miško. Pas mus Janulis atėjo šv. Mykolo vakarą. Mes su jaunyle seserimi išėjome į šokius pas kaimynus. Namuose tuo metu buvo tik kaimynas ir mama su tėte. (Povilas kažkodėl nemini, kad dar buvo ir jo sesuo. - R. K.) Tėvas gulėjo klėtyje, o motina buvo gryčioje. Atėjo Janulis ir paklausė, ar nebuvo atėjęs Kirsnys. Motina pasakė, kad nebuvo.

Jau buvo prietema, jis atsisėdo už stalo ir nutarė palaukti. Po keleto minučių atsidarė durys ir į vidų įvirto Raguvos skrebai. Pirmas skrebas Sologubovas pakėlė automatą ir kirto tiesiai į Janulį. Kiek žinau, Janulis buvo „Vienuolio” būryje. Anksčiau Janulis užeidavo pas mus, kartais ir su visu būriu. Kai žuvo Vienuolis, Janulis sudarė savo būrį, kuriame veikė Griausmas iš Putiliškių kaimo ir dar keli, jų pavardžių jau nebepamenu. Kartais net 9-12 vyrų užeidavo pas mus.

Išgirdę vakaruškoje šūvius ir pamatę, kad iš mūsų sodybos kyla raketos, grįžome iš šokių į namus. Jau aušo. Kai įėjom į kiemą, skrebai mus iš karto apipuolė, susodino ant suolelio, į kambarį neleido. Apie 11 val. dienos atvažiavo sunkvežimis iš Troškūnų, kartu atvažiavo ir Troškūnų NKVD ar skrebų viršininkas Čepas. Liepė mums su pusbroliu eiti į vidų ir išnešti Janulį iš gryčios. Aš pasakiau, kad aš nešoviau ir aš nenešiu, man širdis neleidžia. Vienas dar atstatė automatą, aš jam sakau: šauk vietoje, bet aš nenešiu. Tada jie patys išnešė, jiems dar padėjo Aloyzas Laurenčikas ir Vytas Dailidėnas, mano draugai. Janulį nuvežė į Raguvą, prie Povilonio namo pasodino, o šalia visą mūsų šeimą nupaveikslavo. Po to mus išvežė į Troškūnus, o Janulio lavoną kažkur pušynėlyje už Raguvos, kur dabar žvyrduobės, užkasė.

Man teko girdėti, kad Janulis išdavinėjo partizanus, bet aš nesuprantu tada, kam jį nušovė patys skrebai.

Mama pasakojo, kad Tautvydas atėjo pas mus ir atsisėdęs už stalo ėmė kalbėti, - atseit toks vakaras, nesaugu, gali skrebai užeiti, lyg norėjo keltis, bet staiga atsidarė durys ir su atkištu automatu gryčion įvirto skrebas. Tik suriko: „Mykolai, kelk rankas aukštyn!” Bet Mykolas dar stvėrėsi už pistoleto, šoko iš užstalės, dar du kartus šovė į skrebą, bet tik į staktą pataikė, skrebui nekliuvo. Skrebas tik pakėlė automatą, pasipylė šūviai, ir Janulis krito vietoje.

Janulis buvo išsikasęs bunkerį Levaniškiuose ant kalniuko pas Šniukštą, lauke po guoba, per mūsų gryčios langą matydavosi. Bunkerį prižiūrėjo Povilas Mincė, kuris ir šiandien dar tebegyvena.

Pasakoja EDVARDAS MINCĖ

Užrašyta Levaniškiuose
1989 07

Gimiau 1927 m. Levaniškių kaime. Mano brolis Antanas Mincė-Lietus, gimęs 1925 m., buvo partizanas.

Tą tamsią naktį Lietus su trim draugais, išėję iš Traupio mokyklos, užėjo pas Šakėną Klaibūnų kaime. Bebūdami gryčioje, išgirdo lauke lojant šunį. Motina ir sako: „Vaikai, ar tik ne rusai siaučia?” Jo trys draugai išbėgo į kiemą, o Lietus dar liko. Netrukus pasigirdo šūviai. Tada jis griebėsi už ginklo ir bėgo pro duris. Jį, žinoma, enkavedistai pastebėjo. Lietus bėgo į Nevėžio pusę. Nevėžis visas buvo užlietas, pats polaidis. Numetė milinę ir paniro į vandenį. Nevėžį perplaukė, o rusai vis duoda raketas. Rusai pribėgo prie Nevėžio, mato, kad neperbris, tada jie nubėgo aplink per tiltą, o Lietus nubėgo jau iki Traupio Gontauto II-ojo dvaro. Dvare jis paprašė arklio. Arklio nerado, tada pas tą gyventoją užlipo ant pečiaus, visas dreba sušalęs, bet netrukus su šunimis atbėgo ir enkavedistai. Lietus kaire ranka dar šovė iš pistoleto ir šoko per langą, įbėgo į jazminų krūmą, jį smarkiai sušaudė, paskiau enkavedistai paleido šunis, kurie jį draskė be pasigailėjimo. Kitą dieną Lietaus kūną nuvežė rusai pas Šakėną į kiemą ir numetė, pakvietė jo dukteris ir liepė atpažinti, kas toks yra. Jos neatpažino. Po to jį nuvežė į Raguvą ir paguldė milicijos kieme. Buvo sekmadienis. Aš buvau išėjęs į Traupį. Jaučiau, kad skrebai atlėks pas mus. Taip ir buvo. Motiną paėmė ir nuvežė atpažinimui į Raguvą. Enkavedistas Tichomirovas veda motiną aplink sūnaus lavoną ir sako: „Prisipažink”. Nors ji ir atpažino sūnų, bet enkavedistui neišsidavė. Tada ją paleido į namus. Dar ir brolį buvo nusivežę, tas irgi neprisipažino. O aš paprašiau draugą, kad tas nueitų pažiūrėti, ar tikrai mano brolis ten guli. Draugas nuėjo ir sugrįžęs man patvirtino, kad tikrai ten mano brolis. Prieš žuvimą Tichomirovas mane šaukė ir prašė, kad atvesčiau brolį, net du kartus šaukė, o trečią kartą kai nukvietė, pasakė, kad brolio lavonas jau pas juos.

Vėliau sužinojau, kad brolį Lietų pakasė skrebai kartu su Ma-sėliu iš „Žaibo” būrio (iš Šilų). Maselį išsikasė, o mano brolis liko. Po trijų mėnesių aš su kitu broliu dienos laike nuvažiavom, išsikasėm ir atsivežę palaidojom Traupio kapinėse.

„Žaibo” būryje brolis Lietus išbuvo puspenktų metų. Žuvo 1949 m. vasario 16 d.

Brolis dažnai ateidavo į namus. Susitikdavom, kalbėdavome. Vis tikėjo laisve. Ryt, poryt ateis amerikonai, išvaduos... Kada jis išėjo į mišką, maždaug po pusmečio atėjo su Stasiu Vareika ir Kiziu ir jau žadėjo eit registruotis, pasiėmė mokyklos pažymėjimą. Ryte vėl persigalvojo: „Mane kankins, muš, per kalėjimus varys, nebeisiu...” Vėliau aš jam buvau padaręs ir dokumentus, suradau žmogų, kuris tuo pasirūpino, bet brolis visko atsisakė: „Jeigu jau išėjau tokiu keliu, juo ir baigsiu eit”. Kažkaip pasišventęs jis buvo tam reikalui.

Pasakoja GENĖ JANULYTĖ-KARPAVIČIENĖ

Užrašyta Panevėžyje
1995 03 31

Mickūniškių kaime dar 1944 m. Stasys Janulis (mano pusbrolis) išėjo iš namų pas seserį į Levaniškius, iš jos su trim draugais patraukė pas Dailidėną. O tuo metu užėjo rusai. Visus paėmė, nusivarė prie miškelio ir sušaudė, tik vienas iš jų šoko ir pabėgo. Mano pusbrolis buvo apsivilkęs tokiu žalsvu švarkeliu, tai tam švarkely vienos skylės, matyt, iš automato sukapojo. Jo motina visą gyvenimą sunkiai sūnaus žūtį pergyveno ir iki pat mirties nešiojo juodą skarelę.

Kada mokiausi Taujėnuose, prie mokyklos guldydavo nušautus partizanus. Mokyklos komsorgas buvo toks šlubis. Būdavo, pats eina ir mus varo pasižiūrėti. Nuėjęs atsistoja ant lavono ir šoka.

Vigelys buvo mokyklos direktorius, o jo žmona - lietuvių kalbos mokytoja. Kartą man davė tokią užduotį: parašyt draugei „slaptą” laišką. O man įkrito į galvą viena mintis, aš ir parašiau: „...Kambary šokiai ir posmai dainos, o už sienos guli tie, kuriems reikalingi žodžiai maldos...” Parašiau aš tą laišką klasiokei Angelei Aleksiūnaitei ir padaviau mokytojai. Po pertraukos mane jau šaukia direktorius, kartu šaukia ir tokį Kuliavą. Jis sako:

-    Ar jūs žinot, ką parašėt?

Aš jam sakau, kad tai lietuvių kalbos mokytojos paslaptis. Jis ir vėl sako:

-    Paslaptis tai paslaptis, bet už tokį raštą mažiausiai dešimt metelių... Žiūrėkit, daugiau tokių dalykų neberašykit.

Kažkaip savyje pagalvojau, kad direktorius visgi neblogas žmogus, neišdavė mūsų.

Pas Puodžiūną nušovė Bronių Juospaitį ir dar vieną, o Šukevičių paėmė gyvą. Tų dviejų lavonus irgi atvežė ir numetė ant grindinio.

Mes gyvenom visai netoli kelio, nuo sodybos buvo keli metrai. Partizanai labai norėjo pas mus pasidaryt bunkerį po klėtim, bet nesugalvojo kaip iškast. Tada Juzukėnas-Liūtas paprašė tėvelio, kad jis padarytų bunkerį klojime, kada neš vasarojų. Nelabai žinojo tėvelis, kaip tą bunkerį padaryt, ir nepadarė.

Kartą ateina naktį keturiese, visi sulyti, ir prašo tėvelio, kad priimtų juos į bunkerį. O kur priims, jeigu to bunkerio išvis nėra. Pamenu, Juzukėnas labai barėsi ant tėvelio, sakė: „Jei nors kiek raudoni būtumėt, tai nė vieno gyvo nepaliktume...”

Tai tas vienas toks incidentas ir tebuvo su partizanais, o šiaip mes su jais sugyvenom gana gerai. Kada mane buvo įskundę ir paėmę stribai, kai grįžau, partizanai teiravosi, kas mane įskundė. Bet aš nepasakiau, nes žinojau, kuo tokie pasakymai baigdavosi. Vėliau skundikas gavo galą - girtas įkrito į Nevėžį ir prigėrė.

Mano tėvelis buvo labai didelis bailys. Būdavo, ateina partizanai šlapiom kojom, prisėmę batus, nusiauna kojines, mama kiša jas į pečių, kad greičiau išdžiūtų. O patys partizanai atsineša šiaudų gryčion, sugula ant žemės. Tėvelis jau ir nebemiega, vaikščioja aplink namus lauke iki pat ryto.

Kartą anksti ryte atvažiavo rusų garnizonas, o pas mus nakvojo vienas Kizys, kuris buvo iš traukinio pabėgęs trėmimo metu. Pakelėm mes jį, tai jis basas išbėgo per langą į kitą pusę. Suvirto rusų ir stribų pulkas gryčion:

-    Ruoškitės! Atvažiavom Sibiran išvežt!

Nors Sibiran ir nevežė, bet tokiais būdais jie mus gąsdindavo. Prie sodybos išsikasė apkasus ir ten išsėdėjo tris paras. Aš klausiu, ko jūs čia sėdit, tai jie pasakė, kad iš Panevėžio ligoninės pabėgo sesutės su „banditais”.

Kitą kartą irgi darė didelę kratą. Mums sakė, kad jie gavę laišką, jog pas mus esąs bunkeris. Išbadė net pečių, bet nieko nerado.

Mickūniškių kaime pas Antaną Mikešką partizanai dažnai surengdavo vakaruškas, prisirinkdavo daug jaunimo. Kadangi jo sodyba buvo gerokai nuošaliau, Adolfas Radzevičius su armonika pagrodavo. Ten nueidavom ir mes pasišokt. Per dieną „pavakaruodavom”, o vakare išsiskirstydavom. Dar prisimenu partizano Bernatavičiaus pasakytus žodžius: „Kada mes žūsim už Tėvynę, apie mus jaunimas dainuos dainas”. O kitas iš jų pačių nusikvatojo: „Žiūrėk, kad tau dar velėną ant pilvo užverstų, nuogas negulėtum ir šunys mėsragalių netampytų”. Taip tada „juokavo” mūsų kartos jaunimas, kuris narsiai ir drąsiai kovėsi miškuose su atėjūnais. Daugiausia čia rinkdavosi Žaibo vyrai, Ąžuoliuko, Liūto.

Mūsų pirtis stovėjo labai viešoj vietoj. Prie jos palei skliautą pastatyta nužievinta kartis, - ją iškeldami duodavom žinią partizanams, kad kaime yra rusų. Taip buvo mūsų sutarta.

Pas Juozą Aleksiūną pirtyje buvo bunkeris, kuriame daugiausia laikėsi Vermachtas, Bernatavičius, mūsų giminaitis Vladas Žemaitis. Bunkeris buvo įrengtas po krosnim - tokią skardą atkeldavo ir sulįsdavo į vidų. Netoli pirties ėjo griovys, iš bunkerio buvo jie išsikasę tunelį iki to griovio, jei reiktų trauktis. Vėliau tam bunkery gyveno tokie Kiziai, kurių šeima buvo išvežta į Sibirą.

Mickūniškių kaime prie Mikeškų sodybos buvo pelkė ir nedidelis beržynėlis. Tam beržynėly dažnai apsistodavo keturi penki partizanai: Žemaitis, Bernatavičius, Vermachtas, Pauliukonis. Mes jiems nešdavom maisto. Būdavo, pasiimam kibirą, į jį prisidedam lašinių, dešros, duonos ir einam. Dažnai eidavom su seserimi Jadvyga. Kartą tam beržynėly šventėm Sekmines, nusinešėm alaus bidoną, buvo ir daugiau jaunimo atėję.

Stribas Rasimavičius su kitu striboku pas mus darė kratą. Ta krata, manau, nebūtų geruoju pasibaigusi, jei mano mama nebūtų spėjusi sąsiuvinių su dainomis apie partizanus išnešt tvartan ir pakišt po mėšlais. Namuose tuo metu aš nebuvau, buvau kolchozo susirinkime. Atvažiavo tie stribai į susirinkimą, išsikvietė mane, įsodino bričkon ir nuvežė į Troškūnus. Ten prie milicijos būstinės jau sutemus paliko vieną sėdėt, o patys, matyt, kur nors pasislėpę saugojo ir žiūrėjo, ką aš darysiu. Paskui atėjo milicijos viršininkas girtas, pradėjo kabinėtis ir klausinėt, kur mane veža. Pastebėjau, kad kiek toliau kažkas uždegė degtuką, į tai jis atkreipė dėmesį ir paprašė eit kartu su juo. Priėjęs prie durų, jis visu ūgiu atsistojo tarpduryje ir ėmė dairytis po vidų. Aš tuo metu prasmukau pro jį vidun ir ten esantiems pasakiau: „Jei vežat, tai vežkit, o nepalikinėkit manęs ir negąsdinkit, aš niekur nesiruošiu bėgt”. Tada Rasimavičius su kitu stribu nuvežė mane stribynan, kuriame išlaikė kelias dienas. Čia man pasakė, kad jie yra gavę skundą, jog aš draugauju su vienu iš partizanų. Iš tiesų mane vakaruškoje dažnai pakalbindavo partizanas Bernatavičius. Kitą kartą po kūlimo jis mane palydėjo į namus, nors kiti neleido jo. Apie tai mane daugiausia ir klausinėjo. Nors mušt nemušė, bet tardė maždaug po dvi valandas su trumpom pertraukom, siūlė pereit į jų pusę, gražiuoju prašė jiems padėt, bet aš kiek galėdama gyniausi ir vis sakiau, kad nieko nežinau. Kameroje suėdė blakės, pakilo temperatūra. Po dviejų dienų tėvelis atnešė kailinius, nes grasino išvežt į šaltus kraštus - į Šiaurę. Aš ėmiau dejuot, kad labai negera. Po to mane greit išleido, bet nakties metu. Beeinant keliu pasivijo važiuoti žmonės, taip ir parvažiavau į namus. Po viso to stengiausi namuose būti kuo mažiau. Susiradau darbą Kavarske, iš namų išsiregistravau ir įsidarbinau statistike pas įgaliotinį rusą, reikėdavo registruoti išvežtų prievolių kvitus. Ten išdirbau nuo 1952 m. iki 1954 m., kur susipažinau su dabartiniu savo vyru; ten ir susituokėm gegužės mėnesį, o liepos mėnesį buvom abu išmesti iš darbo.

Pasirodo, kažkoks agentas atėjo į mūsų kaimą pas mano dėdę Vincą Janulį, kuris jo paklausė:

- Kaip jūs ten laikot tokią banditką?

To ir užteko. Mane su didžiausiu triukšmu ruskis įgaliotinis išgrūdo iš darbo.

Persikėlėm į Taujėnus, o 1956 m. atsikėlėm į Mickūniškių kaimą, kur išgyvenom iki 1958 m.

Tas mano pusbrolis Viadukas Žemaitis kartą žiemą atėjo pas mus dienos metu. Tėvelis buvo miške, bet greit grįžo. Kai tik tėvelis įvažiavo į kiemą, Vladas man sako:

-    Pasakyk, kad tėvas nenukinkytų arklio, tu mane pavėžėsi...

Aš išėjau į lauką ir pasakiau tėveliui, kad nenukinkytų arklio, nes yra Viadukas, prašė, kad aš jį pavėžėčiau.

Kai tėvelis įėjo į kambarį, Vladas jam ir sako:

-    Ai dėde, diedai manęs nekenčia, likau vienas, visi išsiblaškėm, šeima Rusijon ištremta...

Dar kiek pabuvo, po to sėdom abu į roges. Pažiūrėjo jis savo sodybos pusėn ir tyliai uždainavo:

Šis mano gimtinės kampelis brangus,

Kur tyliai ošia žali beržai...

Pervažiavom kaimą, pasukom pro tokį miškelį. Vladas pasakė, važiuoja į Vičiūnų kaimą pas Stankelį. Privažiavom Laurinavičių sodybą. Tuo metu Laurinavičiai jau buvo išvežti į Sibirą. Čia arklys įklimpo pusnin, kelias užpustytas. Jis man ir sako:

-    Tu grįžk atgal, aš nubrisiu vienas...

Apgręžė jis man dar arklį, atsisveikino. Aš kiek pavažiavau atgal, atsigręžiau, matau, jis vis dar man mojuoja ranka. Nespėjau privažiuot keliuko - išgirdau šaudymą. Pasirodo, pas tą Stankelį tuo metu gryčioj sėdėjo stribai. Kai tik Vladas įėjo į vidų, į jį ir šovė. Nedaug trūko, kad ir aš būčiau patekusi į tą ugnį. Matyt, toks jau man likimas buvo skirtas.

Vlado palaikus stribai nuvežė į Traupį ir numetė vidury miestelio prie bažnyčios. Į rankas įdėjo žabą, ant jo užkabino rožančių. Bet kitą naktį jo palaikus pavogė savieji ir palaidojo kapinėse. Jo žmona grįžusi iš Sibiro, šiuo metu gyvena Budrių kaime, yra likę vaikai.

Prie pat Taujėnų Užupušių kaime gyveno mano mamos brolis Pranys. Kada aš mokiausi progimnazijoje Taujėnuose, gyvenau pas tą dėdę, kur lankydavosi ir partizanai. Dėdė buvo labai geros dūšios, maitino ir vienus, ir kitus.

Atėjo kartą pas jį partizanai: Pranas Dirsė-Kraštelis, Berna-tavicius, Pauliukonis, Sinkevičius... Ten vyko patalkė, mynė linus. Vėliau man pusbrolis pasakojo, kad stribams kažkas pranešė, jog pas tą dėdę yra partizanai. Sakė, Taujėnuose stribai žiūrėjo kino filmą. Kai jiems pasakė, - jie visi vidury kino išbėgo iš salės.

Partizanai buvo susirinkę vienam gale gryčios ir vaišinosi, vienas pavargęs gulėjo ant lovos. O šuo loja kaip pasiutęs. Dėdina dar juos perspėjo, kad kas neateitų, bet jie nuramino ją ir vaišinosi toliau. Kada pradėjo daužyt duris, partizanai jas atidarė ir visi išbėgo laukan. Bet kai pamatė, kad niekas į juos nešaudo, sugrįžo atgal prie namo. Žiūri - kažkas stovi patamsyje prie durų. Pauliukonis dar paklausė: „Benai, ar čia tu?” Tuo metu ten stovėjęs stribas šovė į jį. Ir Pauliukonis nusirito sužeistas į serbentų krūmus. Kitoj pusėj keliuko nušovė Vermachtą, o Bernatavičių sužeidė į alkūnę. Suėję į vidų stribai labai primušė dėdę, viską vertė aukštyn kojom, darė kratą. O Pranas Dirsė ir Sinkevičius išbėgo net nesužeisti.

Po to juos prisikalbino Pauliukonienė iš Mažeikių kaimo. Ji turėjo įsirengus bunkerį, vyrai ir nuėjo, nors žmonės įtarė, kad ji galėjo būti susitarusi su stribais, nes kai tik nuėjo į tą bunkerį sužeistas Bernatavičius, iškart prisistatė skrebai, atidarė bunkerį, liepė jam lįst lauk, bet jis nelindo, nusišovė.

Po susišaudymo mano dėdę nuteisė dvidešimčiai metų katorgos.

Per vienas šv. Kūčias subildėjo gryčion pulkas stribų. Visi nustebę, kad viskas taip gražiai sutvarkyta, papuošta, sienos naujais popieriais išklijuotos. Vienas sako:

- Jūs sližikų prisikepę, jum šventė, o mes kada pareisim į Troškūnus...

Mama juos dar pavaišino, jie kiek patripinėjo ir išėjo. O mes nuėjom į pirtį, grįžę pavalgėm kūčias. Ryte atsikėlę anksti ruošiamės eit į bažnyčią. Prasiveria durys, ir sugarma gryčion tie patys stribai, visi šiauduoti. Supratom, kad daržinėj nakvojo, matyt, laukė, kas ateis kūčių valgyt.

Paskutiniu metu jau ir mes patys pastebėdavom, kad mus naktimis seka. Palangėj augo aukšti jurginai. Kartą su seserim vėliau grįžom iš kaimynų, priėjom prie darželio - ogi du skrebai kaip šoko iš tų jurginų, matyt, klausėsi, ką gryčioj šneka. Kitais kartais girdėdavom, kaip naktimis tiesiog šnarėdavo po langais. Supratome, kad buvom smarkiai sekami. Partizanų jau nebedaug buvo likę, nors ir tuos buvom perspėję, kad saugotųsi.

Kadangi Vladas Žemaitis buvo mūsų giminaitis, tai jei tik ką nušaudavo iš partizanų, tuoj tėvelį kviesdavo atpažinimui. O kai jį nušovė, tie kvietimai baigėsi.

Vieną kartą atėjo gerokai pagėrę keturi partizanai kruvinom rankom, nusiplovė ir pasakė, kad jie nužudė mums pažįstamą jaunuolį. Man liepė nueit į beržynėlį ir pažiūrėt, kaip ten užkasta. Mes nuėjom su seserim, radom nupjautą eglutę, o po ja ką tik iškasinėtą žemę. Labai skaudu buvo. Motina ieško, o pasakyt tai negalim.

Nesuprantu, kodėl jie tą piemenėlį nušovė. Matyt, buvo priežastis. Taip jau be tikslo partizanai nežudė.

Arba, pavyzdžiui, atėję pas mus šneka: „Atvažiuos nuo Kavarsko pas Abraškevičių toks ir toks...” Įsivaizduokite, kaip reikia jaustis girdint tokias šnekas, juk Abraškevičius buvo mūsų kaimynas. Nors nei kas atvažiavo, nei jo nušovė, o mus, būdavo, pastato į tokią keblią padėtį. Nei pranešt, nei nepranešt. O gal specialiai bando, žiūri, ką darysi.

Ypač paskutiniu metu partizanus pas mus buvo galima labai lengvai papirkt. Butelį pastatė - padarys ką nori. Pradžioje žmonės kaip žmonės, o į pabaigą tapo iškamuoti, išvarginti. Jie patys jautė, kad jų gyvenimas baigiasi, ir atvirai kalbėjo: „Mes žūsim, kitos išeities jau nebėra”. Aš gerai žinau: jei tada, kai mane apskundė, aš būčiau jiems pasakiusi, tą žmogelį jie tikrai būtų sutvarkę. Jau gerokai po Žalio Velnio žuvimo vyrai išsiskirstė kas kur, susikūrė savo nedidelius būrelius. Būdavo, vienas eina, kitas neleidžia, susibara tarpusavyje. Kai tik kūlimai rudenį prasideda, tai ir jie paskui mašiną: padeda, talkauja, o paskui švenčia nuobaigas. Ir taip prisigeria, kad pakliūna stribų taikiklin. Kartą pas mus stribai darė kratą, o pas tokį Aleksiūną partizanai girti atsidarę langus baliavoja, ant palangių pasidėję automatus laukia stribų. Visa laimė, kad tie į tą sodybą nenuėjo.

Pasakoja PRANAS DIRSĖ-„KRAŠTELIS”

Užrašyta Levaniškiuose, Janapolyje
1989 10 22

1949 m., kada mano tėvus išvežė į Sibirą, aš išėjau į mišką.

Pas mane tada atėjo Plienas, toks Kaziukas (labai jaunas berniukas), Bronius Kizys ir pasakė, kad jie važiuoja į Traupį, gal ir aš kartu su jais norėčiau. Aš sutikau, ir mes išvažiavom. Nuvažiavom į Traupį, iš Traupio į Klaibūnus, per Vičiūnus - į Balelius. Žiūrim, pas Bujoką stovi mašina, sako, atvažiavęs ministras iš Vilniaus, Bujoko brolis. Parūpo pažiūrėti, kas ten per „ministras”, turi ir šoferį. Mes to šoferio ir paprašėm, kad jis mus pavėžėtų. Susėdom visi „viliukan”. Ministras sako: „Vyrai, būkit žmonės, neužlaikykit mums šoferio”. Ne, ne, sakom, greit paleisim. Dar išgėrėm postipriai, na ir... Kurgi? Raguvon. Kaziukas turi kulkosvaidį, o Plienas automatą. Raguvoje prie skrebyno dažnai vis stovi skrebų pulkelis. Pravažiuodami, sakom, mes juos truputį pagenėsim. Atvažiuojam į Raguvą, kaip tyčia jokio skrebelio nesutikom, pavažiavom iki Varnašilio miško, apsisukom ir vėl atgal. Atvažiavom į Traupį. Raguvos NKVD mus pastebėjo, matyt, ir mašinomis ėmė vytis. Tada mes iš Traupio - į Troškūnus. Atvažiavę į Traupį, enkavedistai pametė, kur mes nuvažiavom. Jų viršininkas, iššokęs iš mašinos, ėmė žmones klausinėti:

-    Kur nuvažiavo „Viliukas”? Čia mūsų viršininkai važiuoja, norim pasivyt, kad neužmuštų banditai.

Žmonės pasakė, kad į Troškūnus nuvažiavom. Tada jie taip pat į Troškūnus pasuko. O mes privažiavom iki Montvilo miško, „Viliukas” įvažiavo į griovį ir užgeso. Mes jį ir palikom. Plienas Kiziui liepė nueit pas žmogų, paimt arklį ir atvažiuot. Sėdėdami ant griovio, pastebėjom nuo Traupio atvažiuojant mašiną. Privažiuoja arčiau, žiūrim - ruskių pilna prisėdusi. Aš Plienui sakau:

-    Juozai, keliamės, va ruskiai atvažiuoja.

Čia pat jau ir Kizys su arkliu prisistatė. Mes tuoj į vežimą ir laukais lėkt. O ruskiai vieni iš mašinos pila, kiti šoka ir vejasi. Laimingai tuo metu pabėgome, tik vieną Kaziuką į šlaunį sužeidė lengvai. O Kiziokas į avižas numetė automatą ir atsitūpė. Enkavedistai jį apsupo ir paėmė gyvą. Vėliau jį teisė, gavo 25 metus. Po šio pabėgimo, žiūriu, jau ir manęs ėmė ieškoti. Kizys, matyt, pasakė, kas buvo. Kur dėtis? Teko išeit į mišką.

Kada 1948 m. atėjau į būrį pas Žaibą, būryje buvo daugiau nei 10 vyrų. Būrys daugiausia laikėsi miške stovyklavietėse, pas žmones buvo padaryta šiene įvairių slėptuvių, žemėse prikasta bunkerių. Žiemą slapstydavomės po du, po tris.

Kartą Žaibas man ir sako:

- Žinai, Praniuk, pagyvenkim šią žiemą kartu čia va, pas Kielas Kamisaravos kaime. Vieta saugi, žmonės patikimi.

Taip mes ir apsigyvenom tą žiemą Simono Kielos sodyboje. Turėjom gerą bunkerį gryčioje, šiene buvo kitas. Gryčioje buvo iškastas po pamatu, įlindimas iš vidaus. Žaibas mane dar išmokė, kaip angą padaryt: sukalėm keturkampę dėžutę, tokią, kad žmogus įlįstų, o virš jos sukalėm irgi keturkampę dėžę, piltuvo formos, kuria, kada įlendam, uždengiam įlindimo angą. Tą „piltuvą” pridedam akmenų, kad, badydami žemes, nerastų angos. Grindų gryčioje nebuvo, įlindamas padarytas kambario kampe, smėliu išbarstyta. Taigi surast, o dar nežinant, tiesiog neįmanoma.

Tą žiemą mes taip ir praleidom. Išvažiuojam, būdavo, su arkliu, pavažinėjam po apylinkes, pasirenkam maisto, aplankom kitus partizanus.

1947 metų pavasarį savo klojime variau „samagoną”. Nuo Raguvos į Traupį pro namus ėjo apie 10 skrebų. Kaip tyčia užėjo į mūsų sodybą, tiesiai klojiman, ir rado mane „samagoną” bevarantį. Tuoj puolė gert keikdamiesi. Vieni jau norėjo sušaudyt „bravorą”, kiti sako - nešaudykim, dar kitą kartą rasim. Skrebai nusigėrė smagiai. Levaniškiuose „Žaibo” būrys išsidėstė pasaloje ir jau laukė skrebų grįžtant. O tie skrebai nuėjo į Traupį, po to per Nociūnus, pro Alukėnus, pro Padambį ir grįžo Raguvon.

Žaibiečiams belaukiant pasaloje, užvažiavo sunkvežimis, kažkokie žydai spekuliantai. Jie tą sunkvežimį sulaikė. Susėdo visi ir važiuoja. Sako, Žaibas žydui pešt už nosies: „Ot, tu man patinki, tu man gražus”, - ir juokiasi visi. O žydas: „Ui, aš su lietuviais visą laiką gerai sugyvenau ir šauliu buvau”.

Aš tada stovėjau kieme ir mačiau, kaip pilnas sunkvežimis stačių partizanų pravažiavo Traupio pusėn. Visi dainuodami tik rankomis pamosavo.

Degionių kaime Kavarsko skrebai rinko iš žmonių paskolas. Tarp jų buvo partorgas ir keturi skrebai. Lietus pasakojo: „Skrebai eina kaip niekur nieko, Žaibas išlipo ir ėmė šaukt ant jų: „Jūs, banditai, čia vaikščiosit. O skrebai rėkia, kad „mes ne banditai”. Jie manė, kad sunkvežimiu Raguvos skrebai važiuoja. Žaibas priėjo prie vieno, tuoj šautuvą nukabino ir dar supykęs užriko: „Ar tu žinai, kad šautuvo negalima atiduoti?!” Partorgas lyg ir atsitokėjo, griebėsi už ginklo, bet nespėjo. Visus ten juos sutratino žaibiečiai. O po to nuo Traupio atvažiavo gal keturios ar penkios mašinos enkavedistų, visi pėsti per laukus išsidėstę voromis patraukė į tą vietą. Iš tolo vis per žiūronus žiūrėjo”.

Levaniškiuose pas Antaną Rišką tada nakvojo apie 10-12 Žaibo vyrų. Buvo ir pats Žaibas. Aplink namus krūmai, namai labai patogioj vietoj slapstymuisi. Ryte susikėlė, tik staiga skrebas virst duris ir atidarė, o už jo stovi kitas ir žiūri per petį pirmojo. Žaibas nieko nelaukęs ir pylė tiesiai į tuos skrebus. Pirmam nekliuvo, antrasis krito. Partizanai manė, kad čia jų daug, tai vieni per duris, kiti per langus iššokinėjo į lauką. Skrebai irgi nusigando. Vieni pasislėpė, o tas, kuris buvo su kulkosvaidžiu ir galėjo košę iš partizanų padaryti, išsigandęs įsmuko į tvartą ir ten pasislėpė. Atsipeikėję skrebai ėmė vytis atsilikusį Vladą Žemaitį-Audrą link Juodgirio. Jie taip duoda, taip duoda, o tas kicena palengva, net neskubėdamas. Kliuvo viena kulka į šlaunį, bet pataikė į apkabą, nesmarkiai sužeidė. Skrebai labai pergyveno, kad savąjį prakišo, o iš partizanų nė vienas nežuvo.

Daračiovas gyveno Kavarske ir tarnavo NKVD garnizone leitenantu. Jį Žaibas 1947 m. nušovė. Paėmė iš jo automatą ir pistoletą.

Netoli Kavarsko gyveno našlė moteris, o Žaibas sužinojo, kad pas ją lankosi Daračiovas. Žaibas nutarė jį paimti. Pulkas eis, ko gero, dar kas pastebės. Tada jis vienas apsirengė civiliniais rūbais, pasiėmė pistoletą, nuėjo pas tą bobą ir laukia. Boba ėmė nerimauti, nes jautė, kad greit ateis Daračiovas. Žaibas, pamenu, pasakojo, kad pradžioje su ta moterėle gražiai kalbėjosi, bet kai atėjo vakaras, ji ėmusi spurdėti, kad jai tai ten, tai ten reikia nueit, o Žaibas jos neišleidžia, ir gana. Tik sutemo - ir ateina Daračiovas. Moterėlė puolė prie durų, bet Žaibas jos neleido, pats duris atidarė ir nieko nelaukęs kirto jam tiesiai į kaktą.

Traupyje partizanai sušaudė Vildžiūnienę. Pučinskienės du sūnai ir vyras buvo skrebai. O šitos dvi bobos, jeigu tik pamatydavo partizanus kur, iš karto paleisdavo liežuvius. Pučinskienė ir Mariuką su Sauliūnioku išdavė.

Vildžiūnų namuose tada buvo visa šeimyna, bet daugiau nė vieno nelietė. Ryte atsikėlusi Vildžiūnienė pečių kūreno. Atėjo kažkoks juoda barzdele, aukšto ūgio, Vildžiūnienė sėdėjo prie pečiaus, nieko nesakęs užsirūkė, po to pasakė: „Nors nemalonu toks darbas dirbt, bet kad reikia”. Išsitraukė pistoletą ir paleido šūvį į Vildžiūnienę. Vildžiūnienė nuvirto, o šis neskubėdamas pro duris ir išėjo.

Vildžiūnienę sušaudė ne „Žaibo” būrio partizanai.

Žaibas buvo davęs įsakymą sušaudyti Kazį Veriką. 1940 m. jis dirbo viršaičiu Raguvoje, senas komunistas. O kitas būrys, atrodo, „Kuprio”, kur buvo Melagis-Jonas Bernatonis, jį užstodavo. Žodžiu, vieni užstojo, kiti ragino sunaikinti tą Veriką. Kartą netoli jo namų Mociūnuose vyko vakaruška. Tada dar buvo ir Lietus, Judas, Jonas Bernatavičius, - daug jų tada buvo. Šoko, šnekėjo, o kitą dieną garnizonas kaip čiupo visas mergaites, ėmė tardyti, kuri su kuo šoko, ką kalbėjo. Šokių metu buvo atėjęs ir tas Verikas, jis viską matė. Žaibas tada pasakė savo vyrams:

- Jeigu jis jiems labai geras, tegu jie jį ir turi, o jūs nueikit nupūskit jį ir palikit.

Taip jie ir padarė.

Aš manau, kad „Žaibo” būryje tvarka buvo gera. Žaibas nebuvo griežtas kaip vadas ir kaip žmogus. Su eiliniais partizanais jis sugyveno labai draugiškai.

Žaibas buvo sumanus ir geras kovotojas. Iš jo pasakojimų dar kai ką ir aš prisimenu. Jis pasakojo: „Mane suėmė trys ruskiai ir varėsi. Atsivarė iki Poežerio, užėjo į vieną sodybą, o su savimi aš turėjau pistoletą. Matau, patogus momentas. Tik išsitraukiau - vienam, kitam, trečiam, visi išgriuvo, susirinkau jų ginklus ir grįžau į būrį”.

Partizanai matė, kai Žaibą areštavo. Grįžo visi į mišką. Atėjo vakaras, Žaibo nėra. Žiūri - grįžta Žaibas ir dar tris automatus atsineša su savimi. Tai kovotojas buvo.

1950 metų sausio mėnesį nuo Taujėnų į Sodeliškių kaimą atvažiavome septyniese: Girėnas - Vaclovas Pauliukonis, Ąžuolas - Petras Sinkevičius, Alijošius - Povilas Kapčinskas, Rugelis -Povilas Vaičiūnas, Kraštelis - Pranas Dirsė, Verpetas - Jeronimas Mulevičius iš Pivorų kaimo, Tėvas-Antanas Tvaska (daugiausia Meškavartės raiste jis sėdėdavo).

Užsukome pas Adomonį ir apsistojome. Naktį mūsų sargyba pastebėjo, kad už šimto metrų keliu eina rusų garnizonas. Po tris, po keturis, gal apie dvidešimt iš viso. Sargybinis Girėnas nutarė mūsų nekelt, laikytis ramiai, be triukšmo. Taip tie rusai ir praėjo. Maždaug už dviejų kilometrų jie nuėjo į Šilus ir ten apsistojo. Mes sau ramiausiai ryte susikėlėm, apsitvarkėm visi, pavalgėm, nutarėm dar kortomis palošti. Žiūrim - atvažiuoja du vežimai skrebų nuo Vadoklių. Dar ginčijomės: liesti juos ar neliest. Išbėgsi laukan, jie mus išguldys nieko nelaukę. Vadovavo mums Rugelis. Nutarėm neliesti, jei neužsuks. Bet jau pasiruošę laukėm. Jie labai drąsiai važiavo, garnizonas naktį ką tik buvo praėjęs, ko čia bebijoti. Visgi pagaliau sutarėm, kad reikia skrebus mušt. Žiūrim, tik viena pastotė kieman, kita irgi kieman. Mes sustojom prie langų, prie durų su paruoštais ginklais. Kai tik įvažiavo į kiemą, tai taip kirtome, jie neiššovė nė vienas. Iš viso buvo penki skrebai ir vežikas. Gaila tik vežiko buvo (Saldanavičius iš Šilų), juk jis taigi nekaltas žuvo.

Vežikas dar gulėjo peršautas, baltais kailiniais, kepurė skrebo nukritusi šalia jo, o jis be kepurės, kepurė su žvaigžde. Matau, Alijošius jau taikosi į bekepurį. Aš jam šaukiu:

- Povilai, nešauk, čia, atrodo, vežikas.

O jis man atkirto:

-    Ką tu man kalbi, negi nematai, žvaigždė ant kepurės.

Alijošius nieko nelaukęs dar seriją paleido iš automato. Gaila buvo, visai nekaltas žmogus.

Susirinkom du automatus, tris šautuvus. Jau apsitvarkėm su nukautaisiais, žiūrim - vienas gyvas pribėga prie mūsų žaliais kailinukais.

-    Vyrai, kas čia dabar pasidarė?! Mane pavarė vežiku, taip nekaltai papuoliau...

Vienas iš mūsų ir sako:

-    Tai ko tu čia maklinėji? Eik namo.

-    Ne, aš eisiu su jumis, - sako jis.

Ką gi, jeigu eisi, tai einam. Mūsų arkliai stovėjo daržinėje, mes pagalvojom - vežikas bijo pareiti pėsčias, tegu važiuoja. Kiek pavažiavus, jau miške, šitas „vežikas” ėmė mus auklėti:

-    Kaip jūs taip darote? Per kelias sekundes šitiek žmonių supyškinot.

Mes tada ir klausiam:

-    Tai keli čia skrebai buvo, kai tu vežei?

-    Keturi.

-    Tai iš kur tie penki ginklai? Stop!

Tuoj sustojom.

-    Išlipk!

Pakratom, žiūrim, kišenė pilna šovinių, po kailiniais naganas. Tada mes jam diržą ant rankų. Iškratom dar smulkiau, randame dokumentus, kad tai Kulikauskas Stasys, atrodo, partijos instruktorius, atsiųstas iš Panevėžio tikrinti gyventojų, kaip jie vykdo prievoles, rusų uždėtas. Vežam jį per mišką, žmonės kerta malkas. Jie ir klausia: „Tai ką čia tokį vežatės?” Sakom - va, skrebą pagavom. Diedas tik prilėkė ir ėmė su botagu jam liet per ausis. Aš ir galvoju: o kas būtų tam diedui, jeigu tas skrebas iš mūsų ištrūktų? Pavažiavom už Žekštienės. Dirvonai, raistas, ten pasivedėjom ir pasiuntėm į aną pasaulį. Vedant jis tik pasakė: „Ką mano mama pasakys, kai manęs nebesulauks?” O mes jam atrėžėm: „O ką mūsų mamos pasako, kad jūs mus žudot be pasigailėjimo?”

Vičiūnų kaime netoli Kubilienės gyveno Žvaigždutės - Bernatonytės. Jas enkavedistai užverbavo. Partizanai apie tai buvo informuoti ir planavo jas sunaikinti, kadangi jos, kaip žinia, išdavė ir Vladą Žemaitį-Audrą, kurį enkavedistai sušaudė.

Iš vakaro prie Kubilienės sodybos prislinko enkavedistai, o Audra atėjo gerokai vėliau, jau sutemus. Sargybinis nieko nelaukęs kieme ir šovė į jį. Audra krito vietoje. Iš kambario iššokęs enkavedistų vadas Tichomirovas smarkiai barė sargybinį, kad tas šovė, sakė, reikėjo pasislėpt ir įleisti jį į vidų, būtume paėmę gyvą. Sargybinis, matyt, pamatęs ginkluotą žmogų, išsigando ir kirto.

Kartą Žaibas sako:

-    Važiuojam pas Žygaudą pašnekėt.

Vermachtas, aš ir Žaibas paėmėm iš Dūkšto arklį ir išvažiavom. Per Pageldonį, per Poežerį. Žaibas paaiškino:

-    Čia, Poežerio kaime, gyvena mūsų bobutė - „Karalienė”.

Aš jos tada dar nepažinojau, todėl ir klausiu Žaibo, kodėl ji

tokia „karalienė”. Žaibas ir sako:

-    Žinai, vasarą ji žino penkis bunkerius čia aplink. Kai tik pavojus, mes sėdim bunkeriuose, o ji karves kiloja ir duoda mums sutartinius ženklus, kaip kas kur yra. Todėl mes ją ir pavadinom „Karaliene”.

Netoli Lėno nuvažiavome pas tokias merginas Tarutytes, partizanų ryšininkes, slapyvardžiu Spirgės. Čia turėjo atvažiuoti ir Žygaudas. Žygaudas atvažiavo vienas, Lietuvos policininko uniforma apsirengęs, su barzda. Jis kažką su Žaibu dviese pašnekėjo, po to atėjo arčiau prie mūsų. Žygaudas ir sako:

-    Žaibai, kodėl nesurašai išvežtų į Sibirą žmonių savo apylinkėse? Mes privalome tą registruoti.

O Žaibas jam atsakė:

-    Žinai, Žygaudai, pats supranti, dabar žiema, sėdim sulindę į bunkerius, tamsu, kai sušils, pavasarį, tada miške ant kelmo atsisėdęs galėsiu surašyti.

Taip mes ir išsiskyrėm. Žygaudas sau, o mes nuvažiavom pas Julių Daračiūną Varlėnų kaime. Ten prėsle buvo toks urvas, įlindę pernakvojom, ryte atsikėlėm, pavalgėm. Žaibas sako:

-    Važiuojam pas „Uršę”, tau dar neteko ten būti.

Per Varlėnus, per Lėno mišką nuvažiavom į Mažeikių kaimą pas tą „Uršę”. Ten pašnekėjom, Žaibas pajuokino dar mus visus, bet greit vėl grįžom per Balelius, atidavėm Dukštui arklį ir tuo mūsų kelionė baigėsi. „Uršė”-Pauliukonienė užjautė ir glaudė partizanus. Pas ją glaudėsi ir vėliau žuvo partizanas Bernatavičius.

Tada mes nuėjome pas Pranį Užupušių kaime: aš, Vermachtas, Jonas Bernatavičius, Pauliukonis ir Kapčinskas-Alijošius iš Mažeikių. Suėjom gryčion. Jau buvo tamsu, gruodžio mėnuo. Mus šeimininkas nuvedė atskirai į tokį kambariuką. Atnešė alaus, truputį išgėrėme. Pauliukonis labai gražiai dainuodavo. Pranys ir sako:

-    Jūs gražiai dainuojat, padainuokit.

Tik sudainavom vieną dainą, Pranienė pradaro duris ir sako:

-    Kas čia yra, per langus batareikom šviečia.

Mes griebėmės už ginklų, pro duris į lauką pirmas puolė Pauliukonis. Lauke suterškė kelios automato serijos, ir Pauliukonis krito vietoje. Mes vis vien iš paskos per tas pačias duris, atsišaudydami ir į sodelį. Čia krito ir Vermachtas, o trise pabėgome. Bernatavičiui tik alkūnę peršovė, jį išsiuntėme pas „Uršę” gydytis.

Buvome perspėti, kad apie Subačių vaikšto kažkokie „chach-lai”, atseit skrebai, persirengę ir apsimetę partizanais. Sako, užėję kaiman partizaniškas dainas dainuoja, žmonių klausinėja, kur rast partizanus, neva jie su partizanais norį užmegzt ryšį. Dar, pamenu, Vermachtas mus perspėjo, jog gali ir pas mus užeiti, su tokiais susitikus, „kalbėti” tik automatais.

Mūsų būryje provokatorių nebuvo, bet jeigu tik pavaikštai po apylinkes, žiūrėk, už dienos ir garnizonas jau atvažiuoja. Buvo įtarimas, kad ta „Uršė”-Pauliukonienė išdavė Joną Bernatavičių. Tuo metu pas ją slėpėsi jis po grindimis. Jų taip jau buvo sutarta: jei kas užeis - ji kojomis mindžios grindis. Užėjo skrebai, ta „Uršė” atsistojo kampe ir ėmė mindžioti.

Mes tą naktį netoli „Uršės” miškelyje slėpėmės. Ryte dar gulime, atbėga „Uršės” dukra ir klausia:

-    Tai jūs dar čia? Naktį atėjo skrebai ir nušovė Joną. Išsivežė.

Mes pradėjom jos klausinėti, kaip ten buvo. Ji papasakojo:

-    Atėjo skrebai ir klausia, ar yra banditų. Mama pasakė, kad nėra. Tada skrebai pasakė: „Mes tuoj rasim”. Už kirvio ir ėmė grindis plėšti...

Iš tikrųjų buvo taip: atėjo skrebai, gal ir paklausė, ar yra banditų, bet kai šeimininkė pasakė, kad nėra, susėdo už stalo ir sėdėjo, o „Uršė”, kaip jų buvo sutarta, ėmė kampe mindžioti. Ji mindžiojo ir mindžiojo. Žinoma, toks mindžiojimas skrebams iš karto sukėlė įtarimą. Ji, matyt, persistengė. Po Bernatavičiaus žuvimo „Uršė” labai pergyveno, ateidavo pas partizanus ir verkdavo, dievagodavosi, kad ji nekalta. Tiksliai nebuvo nustatyta, kad „Uršė” išdavikė, todėl partizanų teismas ją paliko gyvą, nors jau buvo ir tokių, kurie ragino ją sunaikinti.

Pradžioje Liūtas buvo „Žaibo” būryje, tik vėliau jis atsiskyrė ir sudarė naują būrį. Vermachtas buvo pagrindinis Žaibo patarėjas. Jie abu kažkaip gerai sutarė. Alfonsas Pauliukonis-Pažaislis taip pat buvo gana protingas žmogus, jo patarimais irgi dažnai rėmėsi vadas. O buvo ir tokių, kurie nelabai norėjo klausyti vado patarimų. Pavyzdžiui, kai per šv. Oną Traupyje žuvo Albinas Sauliūnas - Saulėgrąža ir „Mariukas”, jis jiems sakė, kad neitų į Traupį: šv. Ona, atlaidai, gali visko būti, o jie Žaibui atkirto:

-    Jei bijai, tai sėdėk čia raiste, o mes nebijom.

Ir jie išėjo į Traupį „pagastroliuot”. Šventė, pas žmones pritaisyta vaišių, alaus. Dieną pavaikštinėjo po Traupį, o vakare užėjo pas Pučinską. Enkavedistai to ir telaukė. Apsupo Pučinsko sodybą, įvyko susišaudymas, bet du partizanai prieš masę kariuomenės buvo bejėgiai.

Skrebai atvažiavo pas Liūto svainį Vytą Sinkevičių. Tuo metu kaip tyčia kieme buvo pats Liūtas ir Viesulas. Pamatę enkavedistus, šoko bėgti, bet pabėgt jiems nepasisekė, abu nušovė vietoje.

Antanas Juzukėnas-Liūtas žuvo 1947 m. gegužės mėnesį Jūsiškio kaime, Taujėnų valsčiuje.

Taujėnų miestelyje ant grindinio tuo metu gulėjo nušautas vyras, labai panašus į Liūtą, bet dabar Sinkevičius paliudijo, kad šitas tai jau tikrai Juzukėnas.

1949 m. gegužės 9 d. žuvo trys „Žaibo” būrio partizanai: Juozas Kirkus-Plienas (iš Sudeikių kaimo, gimęs 1923 m.), Marijonas Pociūnas-Erdvė, Petriukas Šimkus -Trenksmas (nuo Kavarsko). Visus apsupo miške, raiste. Ten kartu buvo ir „Žaibienė”. Juos atvarė garnizonas nuo Poežerio, ten buvo siauras keliukas į Juodgirio mišką. Ant to keliuko enkavedistai gulėjo su kulkosvaidžiu, tai jie kai tik išlėkė į aikštutę, taip visus ir nukirto.

Romas Launikas-Šturmas kilęs iš Sudeikių kaimo, Traupio parapijos. Žuvo 1946 m. vasarą. Jį nuvežė Kavarskan ir numetė ant grindinio. Žuvo Kavarsko valsčiaus ribose, apsuptas rusų NKVD garnizono.

Mūsų būryje buvo jaunas 18 metų partizanas Šermukšnis-Jonas Sinkevičius. Kadangi jis buvo jaunas, kovos metu dar prastai valdė ginklą, tai Bernatavičius-Rasputinas ir Pauliukonis sakydavo jam: „Tavo geriausias ginklas - kojos”. O mums tada visiems juoko būdavo.

Apie moteris partizanes galiu pasakyti tiek, kad, pavyzdžiui, „Liūtienė”, „Krienienė” į mišką ėjo kartu su vyrais. Tiesa, „Krienienė” ištekėjo jau būdama miške. Gal ir ne per daug malonus dalykas moterims partizanauti su vyrais miškuose, bet jos visos buvo pasišventusios savo vyrams.

Būryje partizanai vieni kitus vadindavo vardais, slapyvardžius vartodavome tik tarp svetimų.

Daugiausia sueidavome su Stiklo - Broniaus Jakubonio būriu. Jo būrys veikė už Taujėnų, Ukmergės pusėje, o dar toliau apie Ukmergę veikė Tankisto - Antano Stimburio būrys. Teko trumpai pabuvot ir tuose būriuose.

„Stiklo” būryje buvo dar toks Jokeris. Mažo ūgio, kuprotas, šleivas, nosis metrinė. O liežuvis! O balsas! Labai mėgo juokauti. Jis sakydavo: „Ot tai ačiū tėveliams. Užaugino mane didelį, gražų, na, bet už nosį tai nedovanosiu...” Visi kvatodavosi iš to

Jokerio. Apskritai per daugumą būryje nebuvo liūdna. Pajuokaudavome, pasijuokdavome, padainuodavome, visko buvo...

Aleksą Velanį-Tigrą iš „Ąžuolo” būrio paėmė gyvą Tumėjos kaime. Iš Panevėžio atvežtą Lukiškių kalėjime teko sutikti Kugienį, kuris buvęs kartu kameroje su Velaniu. Tai jis pasakojo, kad jį į Lukiškes atvežė iš Raguvos labai sumuštą, be sveikatos. Neaišku, ar jis išliko gyvas, ar ne. (Liko gyvas. - R. K.)

Iš to būrio pažinojau dar Butkų-Karklą. Jo būryje buvo ir viena mergaitė, vardu Danutė, kilusi kažkur nuo Subačiaus. Varlėnų kaime slapstėsi jos sesuo.

Penki broliai Sauliūnai buvo partizanai. Vienas žuvo Sapio kaime, kitas Traupyje, trečias - vyriausias - Pienių kaime pas Griciūną, pats jauniausias 13 metų žuvo. Jie, vaikai, besitrindami tarp ruskių, kurie kaime statė „majaką”, nudžiovė iš jų automatą. Į mišką jie visi išėjo. Vieną nušauna, tada eina kitas. Juozas ir Albinas jau vyrai buvo, o jaunesnieji tai dar visai vaikiukai.

Mūsų fotografuoti ateidavo Spurgis-Šaltis iš Vadoklių (miręs). Taip pat dar fotografuodavo ir Bujokas. Šiuo metu jis gyvena Druskininkuose. Fotografuotis, kad ir su ginklais, partizanai nevengė.

Nežinau, kur dingo tos nuotraukos, jau po Žaibo žuvimo, kurias darė dėl partizaninių pasų. Tas nuotraukas nunešė į „Vyčio” apygardos štabą pas Žygaudą. Maždaug po dviejų savaičių mums tada pranešė, kad pasai jau padaryti, reikia eit atsiimt, bet mes kažkaip uždelsėm, tai taip ir nebeteko tų pasų atsiimti.

1949 m. gegužės 16 dieną būrio vadas Žaibas buvo rastas negyvas miške stovykloje.

Tą rytą mes ėjome trise: aš, Ąžuolas ir Justinas Vingrys. Susitikome Vermachtą, pradėjome jį klausinėti, kaip ten buvo. Vermachtas sako: „Prasti reikalai, atrodo, kad Žaibas nusišovė”. Mes priėjome prie Žaibo lavono, matom, guli nebegyvas, ties pašir-de šautinė žaizda, aplink apdeginta, lyg iš arti būtų šauta. Vėliau buvo visokių kalbų. Vieni sakė, kad „Žaibienė” nušovė, kiti - kad Krienas-Bareika, treti, kad Sauliūnas, o kaip ten iš tikro buvo, labai neaišku. Versiją, kad ką nors enkavedistai pasiuntė sunaikint Žaibą, aš kategoriškai atmetu. Na, kad ir iš savų... Nesinori tikėti, kad kas būtų šovęs. Šalia lavono palapinėje gulėjo automatas, pistoletas, o jis pats ant šono pavirtęs.

Su žmona Žaibas dažnai susibardavo. Žaibas mėgo pajuokauti, o „Žaibienei” tas nepatikdavo: „A, tai tau reikia k..., jūs jau pas k... išvažiuojat” - pyksta ir barasi. Būdavo, nueinam ant šieno trise, sugulam, o jie abu kaip susiginčija, aš tyliu ir nieko nesakau. Žaibas buvo linksmas žmogus ir nenervingas, o jo žmona turėjo nemažai kaprizų.

Kada mane suėmė, tardymo metu apie Žaibą ir jo žuvimo aplinkybes neklausinėjo.

Mano nuomone, jei kas jį ir nušovė, bet tik ne „Žaibienė”.

Tai įvyko 1950 m. kovo 2 d. Mes apsistojome pas Morkūną ūkyje netoli Taujėnų dvaro: aš, Petras Sinkevičius-Ąžuolas, Jonas Sinkevičius-Šermukšnis, Vincė Adomonytė-Kunigaikštytė („Krienienė”), Povilas Kapčinskas-Alijošius (kilęs iš Mažeikių kaimo). Po nakties, apie 10 valandą ryto, iš daržinės visi suėjome į kambarį. Kažkas, aišku, įskundė. Būtų gerai gal buvę, jei būtų mūsų paklausęs Ąžuolas. Su šunimis už 50 metrų pasirodė apie 15 kareivių, o mes penkiese. Povilas Kapčinskas sako: