_files/I-Laisve-1994-119(156)-1.jpg)
T U R I N Y S
Vedamieji .......................................................... 2
Skaldyk ir valdyk!
Damoklo kardas dar tebekabo
Savais reikalais
Skaitytojų žodis ................................................... 5
Juozas Baužys, Atsisveikinant su Česlovu Grincevičium .............. 6
Kazys Ambrazaitis, Dr. Juozas Girnius išėjo amžinybėn .............. 8
Bronius Kuzmickas, Vieneri Lietuvos metai ......................... 10
Kęstutis Girnius, Konfrontacija dėl principų išsižadėjimo ......... 16
Nijolė Gaškaitė, Nepriklausoma Lietuva: partizanų vizija ir tikrovė 26
Egidijus Vareikis, Valdžia ir opozicija Vakarų Europoje
ir pokomunistinėse šalyse .................................. 35
Virgis Valentinavičius, Lietuviškosios opozicijos spektras ........ 40
E. Šarūnas, Nepavėluokime į paskutinį traukinį! ................... 48
Liuda Rugienienė, Šaltasis karas dar nepasibaigė .................. 51
Eduardas Pašakinskas, Povilas Malinauskas (1910-1957) ............. 56
Juozas Gražys, Prisiminimai apie pogrindinės „Į laisvę" leidimą ... 59
Kazimiero Palčiausko atsiminimai: vokiečių okupacija .............. 61
Juozas Baužys, Trečioji Į laisvę fondo studijų savaitė Lietuvoje .. 65
Jonas Kairevičius, Žodis pradedant studijų savaitę ................ 69
Juozas Baužys, Lietuviškosios problemos — žvilgsnis iš Dainavos ... 74
Atsiųsta paminėti ................................................. 79
Ar tie, kurie prieš 50 metų pradėjo pogrindyje leisti rezistencinį Į laisvę žurnalą, sulaukė tokios Lietuvos, kokios jie, o taip pat ir partizanai savo vizijoje tikėjosi? Nejaugi dar dešimtmečiais reikės laukti, kol žmogus galės pasitikėti žmogumi, kol nuo veidų galutinai nukris prisitaikančios ir lengvai principus keičiančios kaukės?
— Tuos klausimus kelia šio numerio straipsniai, bet atsakymus į juos teatranda pats skaitytojas, skaitytoja savo širdyje.
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1994 119(156)
VEDAMIEJI
Su nostalgija prisimename įvykius, kai prieš penkerius metus (tiktai!), dar prieš nepriklausomybės atstatymą, visa lietuvių tauta, susikabinusi rankomis Baltijos kelyje, atrodė taip vieninga ir taip stipriai siekianti laisvės. Ir ne tik tauta Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje išsisklaidę lietuviai anomis dienomis jautė tą pačią nuostabią vienybę, pajudinusią iš pamatų sovietinę imperiją ir atnešusią laisvę.
Tačiau tai buvo tada... O dabar ir tos entuziastingai ištiestos vienų kitiems rankos atsikabino, ir tas kelias kažkur nusisuko, ir tos nuostabios, stebuklus darančios vienybės nebeliko. Vietoj jos tautoje atsirado susiskaldymas, susipriešinimas, o Lietuvoje didėja dar ir didelė dozė apatijos, stabu sukausčiusios tautos entuziazmą, ką parodė ir neseniai įvykęs (ar neįvykęs) referendumas.
Susiskaldymo žymės, pastaruoju laiku lyg ir pranykusios, pradeda vis labiau atgyti ir išeivijos lietuviuose. Sakoma, kad lietuvis perdėm esąs individualistas, ir tuo kartais norima bet kokį skaldymąsi pateisinti. Tačiau, atrodo, kad šį kartą ne individualumas kaltas, o greičiau kažkokios rankos, kurią visi nujaučiame, interesai galimai labiau lietuvių tautą, jos žmones ir ypač užsieniuose gyvenančią tautos dalį suskaldyti, vienus su kitais supriešinti.
Skaityti daugiau: SKALDYK IR VALDYK!
Kai valstybės suverenai savo aukščiausiosios valdžios teises patiki ir perduoda tautai, tada gimsta demokratija, o be jos nėra ir demokratinės valstybės.
Lietuvių tauta savo valstybingumo supratimą turėjo jau prieš 800 metų. Istorikai Mindaugą laiko pirmuoju valstybininku, kuris savo suverenines galias palaipsniui perdavė kunigaikščiams, bajorams ir Seimui. Vėliau Rusijos carai ilgiems metams buvo užgniaužę Lietuvos valstybę, tačiau nepajėgė sunaikinti tautiškumo.
Po Pirmojo pasaulinio karo tautiškai susipratusi inteligentija vėl atgaivino valstybės idėją, pabudino tautą ir išvedė ją į nepriklausomybę. Demokratiškai buvo sukurta ir priimta konstitucija, kuri, nors vėliau ir papildyta autoritetinėmis idėjomis, buvo Lietuvos valstybės valdymosi pagrindas. Sovietinė okupacija pirmiausia ėmėsi naikinti tautiškai nusiteikusią inteligentiją, patriotus bei valstybininkus. Šio žiauraus genocido pasireiškimai privedė lietuvių tautą prie apsisprendimo sukilti prieš okupantą. Proga sukilti atsirado 1941 metais. Tautos sukilimas sėkmingai vėl paskelbė nepriklausomybę ir sudarė Laikinąjį vyriausybę. Lietuva jau turėjo išsiauginusi daug stiprių valstybininkų bei kultūrininkų, todėl nenuostabu, kad sukilėliai buvo pajėgūs sudaryti plačią koalicinę vyriausybę, kuri galėjo gauti tautos pasitikėjimą net ir gresiant dideliam pavojui. Gaila, kad šiandien kartais mūsų liberalūs istorikai bando to sukilimo faktus neigti, juos dirbtinai menkinti, panašiai kaip nesenos sovietinės mokyklos auklėtiniai, nepajėgdami įsigyventi į ano laiko dvasią ir pavojus.
Skaityti daugiau: DAMOKLO KARDAS DAR TEBEKABO
Turbūt prieš porą metų kėlėme mintį mūsų žurnalą Į laisvę perspausdinti Lietuvoje ir ten jį plačiau paskleisti. Idėja visiems patiko, tik vykdymas nebuvo lengvas. Atsirado kliūčių: savos spaustuvės nebuvimas, valstybinio monopolio valdomas spaudos platinimas ir kt. Pamažu tos kliūtys šalinamos: spaustuvė ,,Morkūnas ir Fondas" jau veikia: atrodo, atsiranda ir nauji keliai platinti katalikiškų leidyklų leidinius. Tad artimiausiu laiku ir vėl planuojame Į laisvę Lietuvoje perspausdinti bent 1000 egz. tiražu, kurio didžiausia dalis bus paskleista bibliotekose, mokyklose ir skaityklose.
Skaityti daugiau: SAVAIS REIKALAIS
Istorinė tiesa
Į laisvęNr. 118 ir vėl labai įdomus leidinys. Skelbkite įvykius ir pavardes kovotojų už laisvę, jei jos tik žinomos. Kiekviena proga atskleiskime mūsų okupacinę istoriją — istorinę tiesą. Ji padės atsverti tą baisų melą, skleidžiamą „Lietuvos kovų ir kančių istorijos" knygos, kurios jau nesustabdysime.
Kitu klausimu — prieš porą metų buvo planuota Į laisvę paruošti čia, Amerikoje, o tada Lietuvoje perspausdinti ir ten platinti. Tada nereikėtų gal ir to jūsų prašomo „bent 20 dolerių, kad padengtų labai dideles pašto išlaidas" persiuntimui. Todėl nepavyko to plano įvykdyti?
Renata Alinskienė
Ridgewood, NY
Į Jūsų klausimą, kodėl iki šiol nepavyko planas perspausdinti Į laisvę žurnalą Lietuvoje ir kokios dabar to plano perspektyvos, bandome atsakyti šio numerio 4 psl. (Red.)
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
_files/7-1.jpg)
Česlovas Grincevičius mirė 1994 m. birželio 28 d. Čikagoje. Mirė rašytojas, redaktorius, bibliografas, mokytojas, veiklus ateitininkas, Lietuvių Fronto bičiulis ir, svarbiausia, — žmogus, kurio pėdos buvo giliai įsirėžusios lietuviškoje Čikagoje. Gimė 1913 m. sausio 17 d. Vilkijoje, mokėsi Kėdainių ir Kauno Jėzuitų gimnazijose. Vytauto Didžiojo universitete studijavo literatūros ir pedagogikos mokslus, dirbo universiteto bibliotekoje vedėju ir direktoriaus pavaduotoju. Vėliau Austrijoje nuo 1944 m. mokytojavo V. Krėvės lietuvių gimnazijoje. 1949 m. atvyko į JAV, daug rašė ir bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, daugelį metų buvo Draugo dienraščio pirmojo puslapio redaktorius, dažnai pavadavęs ir vyriausiąjį redaktorių.
Skaityti daugiau: ATSISVEIKINANT SU ČESLOVU GRINCEVIČIUM
DR. JUOZAS GIRNIUS IŠĖJO AMŽINYBĖN
Keletą metų kamuotas ištikusio širdies smūgio, dr.Juozas Girnius baigė žemišką kelionę rugsėjo 13 dieną, 8 vai. ryto Bostone. Netekome šio šimtmečio vieno iš iškiliausių lietuvių filosofų. Netekome ideologo, literatūros vertintojo, visuomenininko, rašytojo, redaktoriaus.
_files/9-1.jpg)
Dr. Juozas Girnius gimė 1915 m. gegužės 25 d. Sudeikiuose, Utenos apskr. Baigė Utenos gimnaziją 1932 m. Studijavo VDU Kaune, 1936 m. gavo filosofijos licenciato laipsnį. Studijas gilino Louvaine, Freiburge, Sorbonoje. Dėstė filosofiją, psichologiją ir mokslinio darbo metodiką VDU Kaune. Į JAV atvyko 1949 m. Montrealio u-te 1951 m. gavo daktaro laipsnį. Kviečiamas atsisakė dėstyti JAV kolegijose, bet apsisprendė dirbti mažai apmokamą lietuvišką kultūrinį darbą. 1953 metais buvo pakviestas Lietuvių Enciklopedijos redaktorium, o 1965 m. Aidų žurnalo redaktorium. Tuo pačiu metu rašė knygas, spausdino savo darbus daugelyje žurnalų. Buvo aktyvus Lietuvių Katalikų Mokslo Akademijos narys. Suredagavo tris tomus Stasio Šalkauskio filosofijos raštų, parašė plačią monografiją „Pranas Dovydaitis", tokius veikalus kaip „Tauta ir tautinė ištikimybė", „Žmogus be Dievo", „Idealas ir laikas" ir kt. Rašė estetikos ir literatūros klausimais, pagarsėjo kaip „žemininkas".
Skaityti daugiau: Dr. Juozas Girnius išėjo amžinybėn
1993 vasara — 1994 vasara
BRONIUS KUZMICKAS
Pranešimas, skaitytas Į laisvę fondo studijų dienose 1994 m. liepos 20-24, Mastaičiuose.
Per metus, praėjusius nuo praeitos Į laisvę fondo studijų savaitės, Lietuva gyvavo, demonstruodama svarbius nepriklausomos valstybės požymius. Reguliariai dirbo visos valdžios — prezidentas, seimas, vyriausybė, teismai; plėtėsi tarptautinis Lietuvos atstovavimas; valstybės vadovai važinėjo su oficialiais vizitais į kitas šalis ir patys priiminėjo su visom ceremonijom kitų valstybių atstovus; buvo kaitaliojami ministrai, atšaukiami ir skiriami ambasadoriai; pasirašinėjami tarptautiniai susitarimai.
Tačiau dauguma žmonių jautė, kad ne viskas, kas oficialiai daroma, atitinka nepriklausomos valstybės reikmes, todėl kai kam pritarė, kai kuo stebėjosi, dažnai piktinosi ir protestavo. Didėjo atstumas tarp valdžios ir visuomenės.
Reikšmingiausias nepriklausomybę įtvirtinantis įvykis buvo užbaigtas Rusijos kariuomenės išvedimas, laikantis nustatyto termino, parengtas V. Landsbergio - G.Vagnoriaus vyriausybės. Juo Lietuvai galutinai baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir daug metų trukusi okupacija. Reikšmingu faktu laikytina Lietuvos-Lenkijos sutartis, prisimenant skaudžią (Lietuvai) šių dviejų valstybių santykių padėtį. Nors ta sutartis ne be priekaištų, nors ji dar neratifikuota ir neaiškios jos pasekmės, vis dėlto ta sutartimi yra pirmą kartą šiame amžiuje normalizuojami abiejų valstybių santykiai. Visiškai nauja ir daug žadanti tarptautinių ryšių kryptis yra įsijungimo į Vakarų struktūras (NATO, Europos sąjunga) pradžia.
Skaityti daugiau: VIENERI LIETUVOS METAI
_files/I-Laisve-1994-119(156)-3.jpg)
KĘSTUTIS GIRNIUS
Dr. Kęstutis Girnius, kurio paskaita apie principų išsižadėjimą buvo perskaityta Į laisvę fondo savaitėje, Mastaičiuose. Nuotr. V. Maželio.
PER septynerius metus radikaliai pakito Lietuvos politikos žemėlapis. Dar 1987 m. vasarą viešpatavo tarybinė santvarka, visos tautos vardu kalbėjo komunistai, savo partiją pavadinę šimtmečio sąžine ir garbe. Į pirmuosius Sąjūdžio mitingus Algirdas Brazauskas atėjo kaip LKP CK sekretorius ir išdidžiai kalbėjo partijos vardu. Dabar gi, šią vasarą amerikiečių savaitraščio Newsweek reklamos priede prezidentas Brazauskas teigė, kad jis niekada nebuvęs tikras komunistas. Prezidentas taip pat įsijungė į chorą kritikų, smerkiančių knygą „Lietuvos kovų ir kančių istorija", nes ji esą perdėm rožinėmis spalvomis vaizduoja masinius trėmimus. įsidėmėtina: buvęs LKP pirmasis sekretorius nepatenkintas, kad nepakankamai atskleidžiamas komunistų žiaurumas. Prezidentas nėra vienintelis buvęs komunistų aktyvistas, kurio įsitikinimai, arba bent vieša jų išraiška, radikaliai pakito. Dabartinė opozicija dažnai primena LDDP veikėjams, kad jie buvę patys uoliausi priešai to tariamojo buržuazinio nacionalizmo', tuo tarpu dabar sakosi ilgai nešioję jam meilę savo širdyse. Bet LDDP šalininkai šiuo atžvilgiu nelieka skolingi, pasišaipydami iš buvusių partijos aktyvistų, tapusių superpatriotais. Esą LDDP nariai bent visiškai neišsižadėjo savo ankstesnių įsitikinimų, savo praeities.
Skaityti daugiau: KONFRONTACIJA DĖL PRINCIPŲ IŠSIŽADĖJIMO
NIJOLĖ GAŠKAITĖ
NIJOLĖ GAŠKAITĖ, gimusi 1938 m., dar besimokydama Pandėlio vidurinėje mokykloje įsitraukė į rezistencinę veiklą, platindama atsišaukimus, rašydama į pogrindžio laikraštėlį. Kauno Politechnikos institute dalyvavo pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai" eilėse. Buvo suimta 1958 m. nuteista 7 metams, kalėjo griežto režimo lageriuose Sibire. 1965 m. grįžo į Lietuvą, baigė Politechnikos institutą įgydama inžinerijos kvalifikacijas. 1991 m., atsivėrus KGB archyvams, dirbo Lietuvos Aukščiausios Tarybos komisijoje KGB veiklai tirti. Paskelbė virš 20 savo darbų KGB veiklos metodų, genocido ir rezistencijos temomis įvairiuose Lietuvos leidiniuose. Bendradarbiauja „Laisvės kovų archyve" ir šiuo metu yra jo redakcinėje kolegijoje.
Nijolei Gaškaitei šiemet buvo paskirta Į Laisvę fondo 4,000 litų premija už lietuviškosios rezistencijos istorijos tyrimus ir paskelbtus darbus. Premija buvo įteikta Mastaičiuose įvykusios JLF studijų savaitės metu. Ten Nijolė Gaškaitė skaitė ir šią paskaitą.
Artėdami prie trečiojo tūkstantmečio, būdami atrofuoto istorijos poreikio visuomene, paskendę luošoje kasdienybėje, nedažnai susimąstome: kas buvo istorijos tapsme partizaninių kovų dešimtmetis? Trumpas žybsnis į amžinybę nueinančiame laike, skausmo lašas įkaitusiame tautos egzistencijos žaizdre ar sprangi ašaka, kurią jaučiame iki šiol kaip sąžinės priekaištą dėl savo pačių nusilenkimo istoriniam determinizmui?
Nepaliko šis laikotarpis karalių pilių, miestų ar kitokių ženklų mūsų žemėje; buvo tai nebyliai iškentėtas, nuslopintas, ištrintas, užmirštas laikas. Vienok jis tyliai maudė pasąmonėje, kol pratrūko, prasiveržė perlaidojimų procesijomis, pageltusiomis nuotraukomis, dienoraščiais ir tartum vakarykščiai nužudytų savo brolių apraudojimu.
Tačiau istorikų auditorijose ar politikų diskusijose vėl ir vėl kyla retorinis klausimas: ar pasiteisino 1940 metų nesipriešinimas? Ar prasminga buvo 1944 m. pradėta ginkluota kova su daug kartų pranašesniu okupantu? Pirmuoju atveju sprendimą padarė vyriausybė, antruoju tai buvo spontaniškas iš tautos gelmių kilęs ryžtas. Ir to ryžto galia buvo nepalyginama su nesuskaičiuojamomis baudėjų divizijomis.
„Kiekvienas lietuvis šiandien turi būti tautinių idealų karys. Niekas mūsų negali turėti asmeninių pirmenybių prieš visos tautos tikslus ir reikalavimus. Mūsų visų reikalai ir ambicijos turi nusilenkti tautos siekimams. Kas šiuo metu mėgintų savo asmeninius smulkius reikalus iškišti prieš visos tautos didžiuosius reikalus, tas lengvai susilauktų išgamos ir išdaviko vardo, jis būtų paniekintas ir išguitas iš lietuvių tautos tarpo (...) Kadangi asmeninis, tautinis, valstybinis ir visuomeninis gyvenimas niekados nebuvo ir šiandien nėra tobulai sutvarkytas, tai mes savo darbu ir kova, savo dvasia ir išmintim turime prisidėti prie jo tvarkymo ir tobulinimo", — taip buvo rašoma 1950 m. Kęstučio apygardos biuletenyje.
Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: partizanų vizija ir tikrovė
EGIDIJUS VAREIKIS
_files/I-Laisve-1994-119(156)-4.jpg)
DR. EGIDIJUS VAREIKIS, 1981 m. baigęs VU Chemijos fakultetą, o 1989 m. gavęs biologijos mokslų daktaro laipsnį, vėliau studijas gilinęs Saint Paul universitete Ottawoje, Kanadoje, Marquette universitete Milwaukee, JAV, ir Tarptautinių studijų institute Ženevoje, Šveicarija, dirba ne tik savo specialybės srityje, bet aktyviai dalyvauja žurnalistinėje bei politinėje veikloje. Nuo 1989 m. dalyvavo LKDP atkūrimo darbe, buvo renkamas jos valdybos ir tarybos nariu. Kurį laiką dirbo LR Aukščiausioje Taryboje ir Užsienio reikalų ministerijoje patarėju gynybos ir tarptautinio saugumo klausimais. Daug rašo į katalikišką ir Sąjūdžio krypties spaudą. Šis straipsnis yra dr. Egidijaus Vareikio paskaita, skaityta liepos 22 d. Mastaičiuose, Į laisvę fondo studijų savaitėje.
Nuotr. K. Ambrozaičio.
Šio pranešimo tikslas yra peržvelgti ir panagrinėti priežastis, kurios verčia politines partijas ir judėjimus sudarinėti grupuotes ir galiausiai pasiskirstyti į opoziciją ir vadinamąją poziciją — valdančiąją grupuotę, o taip pat palyginti, kaip valdantieji ir politinė opozicija sugyvena tarpusavyje tradicinėse demokratijose, vadinamose naujosiose demokratijose ir posovietinėse šalyse.
Skaityti daugiau: VALDŽIA IR OPOZICIJA Vakarų Europoje ir pokomunistinėse šalyse
VIRGIS VALENTINAVIČIUS
Lietuvos politinės vasaros dominantė neabejotinai yra referendumas dėl indėlių kompensavimo ir neteisėtos privatizacijos. Tam tikras valdančios daugumos nervingumas ir nenoras net svarstyti referendumo keliamus klausimus liudytų šiokią tokią valdžios krizę. Nujaučiama valdžios krizė jau sukėlė kalbų apie pirmalaikius rinkimus, tačiau yra ir antra medalio pusė — vis aktualesnis darosi klausimas, kas pakeis dabartinę daugumą, kitaip sakant, ar opozicija pasiruošusi perimti valdžios vairą? Todėl verta panagrinėti opozicijos reikalus pasiruošimo rinkimams ir valdžiai aspektu.
Lietuvoje esama tam tikrų nesutarimų, ką laikyti opozicija. Šiose pastabose opozicija laikysiu partijas, kurios vienaip ar kitaip nesutinka su valdančiosios Lietuvos Demokratinės Darbo Partijos politika ir nuostatomis. Tai reiškia, kad opozicija gali būti ne tik dešiniosios partijos, kaip kai kurioms iš jų atrodo.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOSIOS OPOZICIJOS SPEKTRAS
E. ŠARŪNAS
Visos imperijos per šimtmečius visada troško svetimų žemių, vergų ir kraujo. Tačiau iš jų raudonoji komunistų ir rudoji nacių imperijos pralenkė visas kitas. Kompartijos vadovaujama Sovietų Sąjunga, okupavusi ir aneksavusi Lietuvą, ne tik 1940 — 1953 m. iš Lietuvos ištrėmė, sušaudė, įkalino 400 — 550 tūkstančių jos gyventojų, daugiausia lietuvių (Kauno diena, 1994.V1.15, nr. 138), bet ir prievarta, klastos metodais sistemingai nuodijo Lietuvos žmones — jų dvasinį gyvenimą ir moralę. Okupantas įtvirtino dar ir šiandien tebeklestint} šūkį „nevogsi — negyvensi", suniekino Tėvynės meilės jausmus.
Susiklosčius SSSR imperijos irimo aplinkybėms, lietuvių tauta pasuko atgimimo keliu. Susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurios gretose buvo apie 20 procentų komunistų. Sąjūdis ir į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą rekomendavo atsakingus ir vadovaujančius kompartijos darbuotojus. Tuo buvo sustiprintos pozicijos vėliau į LDDP persikrikštijusių buvusių partiečių, dar ir dabar savo rankose tebeturinčių visas valstybinio mechanizmo struktūras. Tauta patikėjo vienybės geranoriškumu, ji galvojo, kad visi laikysis Vinco Kudirkos minties „Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu..."
Skaityti daugiau: NEPAVĖLUOKIME Į PASKUTINĮ TRAUKINĮ!
_files/I-Laisve-1994-119(156)-5.jpg)
Čia išspausdintos Liūdos Rugienienės, aktyvios J.A.V. Lietuvių Bendruomenės veikėjos, mintys yra paimtos iš jos paskaitos Dainavoje šią vasarą įvykusios 38-tosios Lietuvių Fronto bičiulių studijų savaitės metu.
LIŪDA RUGIENIENĖ
Mūsų lietuviškosios išeivijos visuomenė šiandien verda emocijomis kaip kaitinamas puode vanduo dėl įvairiausių negerovių Lietuvoje, o ir čia pat — išeivijoje. Kartais atrodo, kad tos emocijos yra dilginamos net sąmoningai, kad, užsiėmę savitarpio ginčais, nematytume, kas iš tiesų darosi, neskirtume didesnio dėmesio dabartiniam Rusijos elgesiui buvusių Sovietų Sąjungos kraštų atžvilgiu. Neretai ir Lietuvių Bendruomenei yra siūloma nebesirūpinti politiniais reikalais, o užsiimti vien švietimu bei labdara.
O vis dėlto rūpintis politiniais reikalais yra būtina. Rusija vėl nori atkurti savo buvusią imperiją. Apie tai jau pernai rudenį, Mokslo ir kūrybos simpoziumo Lemonte 0AV) metu, kalbėjo Lietuvos Respublikos Seimo opozicijos vadas Vytautas Landsbergis. Išklausėme jo mintis su giliu dėmesiu, tačiau jos mūsų visuomenėje, atrodo, neįstrigo. Nesigirdi daugiau šia tema diskusijų, paskaitų, spaudoje nesimato straipsnių, vedamųjų, nors pirmuose laikraščių puslapiuose pasirodančios trumpos žinutės iš Lietuvos apie tai informuoja ir perspėja, kad budėti reikia.
Skaityti daugiau: ŠALTASIS KARAS DAR NEPASIBAIGĖ
(1910-1957)
_files/I-Laisve-1994-119(156)-6.jpg)
Povilas Malinauskas.
1940 metais Lietuvai netekus Nepriklausomybės, lietuvių tauta pradėjo visokiais būdais priešintis okupantams. Į tą kovą pirmiausiai įsijungė jaunimas — idealistai, kurie buvo jau gimę ar užaugę Nepriklausomoje Lietuvoje ir ją visa savo esybe brangino ir jos ateitimi rūpinosi. Vienas iš tokių daugelio idealistų, paaukojęs savo gyvenimą kovoje prieš sovietų ir nacių okupantus, buvo pasižymėjęs pogrindžio veikėjas Povilas Malinauskas. Jis prieš karą gyveno Kaune ir dirbo Eltoje: iš pradžių raštinėje prie informacinių biuletenių spausdinimo darbų, vėliau — ūkio vedėju. Mėgo visuomeninį darbą ir dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje — priklausė Katalikų jaunimo organizacijai „Pavasaris" ir Krikščionių darbininkų sąjungai, kuriai vadovavo prof. dr. Pr. Dovydaitis, Lietuvos Darbo Federaciją perorganizavęs į tą sąjungą. Su P. Malinausku, kun. K. Rankele ir adv. J. Katilium ir man ne kartą teko dalyvauti tos Krikščionių darbininkų organizacijos susirinkimuose Kaune.
Lietuvą okupavus rusams, P. Malinauskas tuojau įsijungė į pasipriešinimo jiems sąjūdį ir veikė Lietuvių Aktyvistų Fronto (LAF) eilėse. 1940 m. spalio mėn. suimtas ir pirmąją karo dieną išėjęs į laisvę, jis aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio 22-25 d. lietuvių sukilime, išlaisvinant Kauną iš rusų okupantų ir skelbiant Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Vokiečiams 1941 m. rugpjūčio 5 d. sustabdžius Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veikimą ir 1941 m. rugsėjo 22 d. uždarius LAF, P. Malinauskas įsitraukė į dešiniosios krypties Lietuvių Fronto (LF) pogrindinės organizacijos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos priešus.
Skaityti daugiau: Atsiminimų žiupsnelis: POVILAS MALINAUSKAS
(1943.I-1944.VI)
JUOZAS GRAŽYS
Juozas Gražys, dabar 80 m. amžiaus, buvęs spaudos darbuotojas, veikęs su Krikščionių darbininkų sąjunga.
Vos kelioms dienoms praslinkus nuo 1941 m. birželio 22 d. Aktyvistų frontas pradėjo leisti dienraštį „Į laisve". Jis buvo labai vokiečių cenzūruojamas ir pagaliau 1942 m. gale uždarytas. Jo vietoje išleista vokiečiams patikima „Ateitis", kurios leidėju tapo Daunoras.
Vokiečiams 1942 m. pabaigoje pralaimėjus Stalingrado mūši, mažai kas tikėjo vokiečių pergale ir, žinoma, vargu kas tikėjo, kad bus toks pralaimėjimas. Mūsų tautą neramino jos likimas.
Tokiomis sąlygomis reikėjo tautą teisingai informuoti ir orientuoti. O tai padaryti buvo galima tik turint savo nelegalų leidinį, nepriklausanti nuo jokios cenzūros. Ir juo tapo „Į laisvę", ėjęs nuo 1943 m. pradžios iki 1944 m. vidurio, t.y., iki naujos Sovietų okupacijos.
Skaityti daugiau: PRISIMINIMAI APIE POGRINDINĖS „Į LAISVĘ” LEIDIMĄ
Spausdiname kelias ištraukas iš šiomis dienomis pasirodysiančios knygos „Kazimieras Palčiauskas 1941-1944 Kaune". Knyga spaudai paruošė Antanas Dundzila. Leidėjas — Vydūno fondas. Spausdinama M. Morkūno spaustuvėje, Čikagoje. Šias ištraukas pateikiame su p. V. Palčiauskienės sutikimu. Pastabos skliausteliuose yra knygos redaktoriaus Antano Dundzilos.
SAVIVALDYBĖJE
Antrą vokiečių-sovietų karo dieną, pirmadienį, 1941 m. birželio 23 d., Kaune sutikau iš bolševikų kalėjimo išėjusį plk. Juozą Naraką, kurį pažinau iš prieškarinių laikų, kai dirbome Prekybos ir Pramonės rūmuose. Plk. J. Narakas buvo Laikinosios Lietuvos vyriausybės vidaus reikalų viceministras, kuris pakvietė mane laikinai užimti Kauno miesto burmistro vietą.
Sukilimo vyriausybei skubiai komplektuojant miesto administraciją, turbūt niekas iš amžiumi vyresniųjų mūsų žmonių tos vietos nenorėjo. Pradėti eiti pareigas nuvažiavau į savivaldybe kartu su Vidaus reikalų ministru plk. Jonu Šlepečiu.
Pakviestas burmistro pareigoms, negavau jokių smulkesnių nurodymų. Buvo pasakyta, kad reikia vadovautis nepriklausomos Lietuvos savivaldybių įstatymu, kurį sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė grąžino. Bendroji kryptis buvo tęsti nepriklausomoje Lietuvoje įprastą, tradicinį savivaldybės darbą. Tas darbas buvo aiškus net ir karo sąlygose.
Skaityti daugiau: KAZIMIERO PALČIAUSKO ATSIMINIMAI: VOKIEČIŲ OKUPACIJA
Į laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti Lietuvos filialas surengė jau trečiąją studijų savaitę. Šiemet ji buvo nedidelėje vietovėje — Mastaičiuose, netoli Kauno ir Garliavos liepos 20-24 d. Arti šimto dalyvių buvo jaukiai įsikūrę Aukštesniosios Žemės ūkio mokyklos patalpose; netoliese yra Pabartupio kaimas ir Pažėrų miškas, kur 1951 metais išduotas žuvo Juozas Lukša-Daumantas, o už poros kilometrų — Garliavoje yra Daumanto vardu pavadinta gimnazija. Pagrindinė šių studijų dienų tema — Lietuvos politinė kultūra. Buvo atvirai žvelgiama į Lietuvos politinio gyvenimo, ekonomikos ir kitų sričių sunkumus, stoką moralinių nuostatų, opozicinių grupių vienybės problemas ir visuomenės apatiją. Buvo taip pat laiko skirta lietuvių tautos rezistencinės kovos prieš komunistus bei nacius klausimams, paminėta Į laisvę žurnalo 50 metų sukaktis. Visi prelegentai, kalbėtojai, diskusijų dalyviai į Šiuos klausimus žvelgė realiai ir objektyviai, nebijodami dažnai iškelti ir opozicijos ar apskritai savųjų daromas klaidas.
_files/I-Laisve-1994-119(156)-7.jpg)
Ekskursijos į Juozo Lukšos-Daumanto žuvimo vietą dalyviai. Nuotr. K. Ambrozaičio.
Skaityti daugiau: TREČIOJI Į LAISVĘ FONDO STUDIJŲ SAVAITĖ LIETUVOJE
_files/I-Laisve-1994-119(156)-12.jpg)
Įžangos žodis, pasakytas 1994 liepos 20 d. Mastaičiuose (Kauno rajone, prie Garliavos), atidarant Į laisvę fondo studijų savaitę Lietuvoje.
JONAS KAIREVIČIUS
Šiandien pradedame trečiąją studijų savaitę Lietuvoje. Pirmoji įvyko 1992 metais Vilniuje ir Nidoje, o antroji — praėjusiais metais Birštone. Kiekviena studijų savaitė tampa savita ne tik dėl skirtingų nagrinėjamųjų temų, bet ir dėl sparčiai besikeičiančių gyvenimo Lietuvoje kultūrinių, politinių bei ekonominių sąlygų.
Dr. Kazys Ambrozaitis 1993 metais JLF filialo tarybos posėdyje Birštono studijų savaitės metu šitaip kalbėjo: „Į laisvę fondas yra kultūrinis Lietuvių fronto bičiulių padalinys... Mes norime išlikti dirbą kultūrinėj, ne vien politinėj srity. Mes galim domėtis politikos kultūra ar kultūros politika. Politikoje gali atskiri žmonės dalyvauti. Tai yra jų laisvas reikalas, ką jie darys. Tačiau filialo tikslas tegu palieka tas pats, kokį turėjome ir mes. Prieš mus ėjusi generacija dėjo viltis į mus: tai Brazaitis, Ivinskis, Damušis, Maceina ir kiti. Mes visi buvome kaip ir jų mokiniai ir mėginome ką nors daryti pagal jų nurodymus. Pagrindas buvo rezistencija. Tik tokiu būdu galėjome rasti paskatinimą idealistiniam, tautiniam ir kultūriniam darbui. Lietuva buvo okupuota ir rezistencija mums buvo tikras paskatinimas. Ateidami dabar pas jus šio filialo pavidalu, turime mintį, kad visi darbai užsienyje jau nebetenka turėtos reikšmės. Tačiau Lietuvoje tam tikros rezistencijos prieš tautinį, kultūrinį nuosmukį dar reikia...”
_files/I-Laisve-1994-119(156)-13.jpg)
Juozo Lukšos-Daumanto vardo gimnazijos Garliavoje dedikacijos iškilmių dalyviai prie naujai pašventinto paminklo 1994 birželio 25 d.
Skaityti daugiau: Jonas Kairevičius, Žodis pradedant studijų savaitę
A P I B E N D R I N I M A S
ĮLF Lietuvoje surengtoje trečiojoje studijų savaitėje dalyvavo 60-90 asmenų iš Lietums, JAV, Švedijos, Vokietijos. Dalyvių pranešimuose (7), diskusijose, apvalių stalų (2) ir kituose pokalbiuose mėginta bešališkai atskleisti Lietuvos politinį peizažų, jo stipriąsias ir silpnąsias vietas, vertinti užsienio lietuvių veiklą bei jų santykius su Tėvyne, taip pat prisiminti ar įvertinti JLF tiesioginės veiklos ar susidomėjimų sferos dalykus.
Žvilgtelėjus į Lietuvą jos vienerių 1993-4 metų fone ir artimiausioje perspektyvoje, pastebėtas tolydžiai gilėjantis politinių jėgų poliarizavimasis (ypač tarp vad. kairės ir vad. dešinės), kurį lemia santykiai su Rytais, smunkantis krašto ūkis ir kitos aplinkybės. Lietuvai, kaip ir kitoms pokomunistinėms valstybėms, būdingas ne politinių partijų ir grupių sutarimas, sveika konkurencija, o nuolatinis karas, kurį visuomenė (bent didžioji jos dalis) vis labiau ima vertinti kaip nuogą valdžios siekimą ar kuo ilgesni jos išlaikymą. Visuomenės pasirinkimą ypač rinkimų ar referendumų atvejais, atrodo, lems šiandieninės valdžios ekonomikos, kitų sričių politikos nuosmukis ir efektyvių opozicjos pasiūlymų sutapimas.
Skaityti daugiau: Į LAISVĘ FONDO LIETUVIŠKAI KULTŪRAI UGDYTI STUDIJŲ SAVAITĖS - LIEPOS 20-24
_files/I-Laisve-1994-119(156)-16.jpg)
Į gražiąją Michigano Dainavą š.m. rugpjūčio 21-27 d. vėl suvažiavo JAV ir Kanados Lietuvių Fronto bičiuliai ir draugai į savo 38-tąją lietuviškų studijų savaitę. Šiemet ji nebuvo labai gausi, gal dėlto, kad daugelis nuolatinių dalyvių šią vasarą vyko į Lietuvą, į Dainų ir šokių šventę, Ateitininkų kongresą, į Į laisvę fondo studijų dienas. Tačiau savaitės programa, kuria rūpinosi Vytautas Volertas, buvo įdomi, paskaitos aktualios, diskusijos ir posėdžiai gyvi.
Juozas Kojelis savo paskaitoje „Iš LFB praeities į ateitį” pažvelgė į pranašiškas dr. Antano Maceinos mintis, išsakytas viename laiške bičiuliams dar 1953 metais, ir palygino jas su dabartine tikrove. Beveik prieš 40 metų dr. Maceina sakė, kad ir laisvę Lietuvai atgavus, reikės iš naujo kurti valstybės idealą, jį skelbti, už jį kovoti. Savo paskaitoje Juozas Kojelis iškėlė ir dabarties grėsmę Lietuvai iš Rusijos pusės dėl karinio tranzito per Lietuvos teritoriją ir apskritai Karaliaučiaus srities klausimais.
Dr. Valdas Samonis, Toronto universiteto profesorius, Rusijos ir Rytų Europos studijų centro bendradarbis, savo paskaitoje nagrinėjo Lietuvos nueitą kelią į rinkos ekonomiką, kur Lietuva juo nuėjo ir kur jis nuves ją ateity. Dar 1991 m. pradėtas valstybinio turto privatizavimas, LDDP valdžiai paėmus į savo rankas valstybės vairą, buvo pradėtas stabdyti. Atsirado piktnaudžiavimas, juo pasinaudojo buvę komunistai, kuriems suteikiamos ypatingos lengvatos. Tuo būdu atsirado nomenklatūrinė privatizacija, daranti valstybei didelę žalą, kai nesugebama naudotis vakarietiškais ekonomikos metodais, kai į valstybės iždą nebemokami mokesčiai. Ateitis neaiški. Neatrodo, kad senasis raugas sukurtų geresnį gyvenimo lygį. Sukama į korporacinį modelį, panašų į Lotynų Amerikos kraštus. Lietuvoje atsiranda maža, viską valdančių turtingųjų grupė ir didelė dauguma beturčių, o viduriniosios klasės kaip ir nebėra. Tad Lietuvos ekonominės ateities perspektyvos nėra geros.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOSIOS PROBLEMOS — žvilgsnis iš studijų savaitės Dainavoje
_files/I-Laisve-1994-119(156)-22.jpg)
Lietuvoje šią vasarą susitikę 1941 metų sukilimo Kauno štabo nariai: iš k.— dr. Kazys Ambrozaitis, Vytautas Stonis, Juozas Prapuolenis.
Mankurtų apsupty
... Esu labai susijaudinusi, tad tegu nors šie žodeliai išreiškia tai, ka jaučiu savo dūšioj, nors ji šiandien ir labai sujaukta. Supraskit, kad be galo sunku gyvent mankurtų apsupty: juk vakarykštis referendumas vėl parodė ant kiek žmonelių protas senom bacilom apnuodytas. Šaukia, rėkia, kad baisu melo ir apgaulės pasauly gyvent, kur tik gal 10% žmonių viskuo pertekę, o rezultatas —esam patenkinti ir laimingi. Dabar viskas iš anksto buvo daroma, kad tik pakenkti — ir laikas buvo parinktas, kad kuo mažiau būtų dalyvaujančių, ir „mirusių sielų" kad būt daugiau. Išsipildė jų žodžiai: „viską darysim, kad laukiamų rezultatų nebūtų" — taip ir įvyko. Matyt mūsų kaltė Dievui be galo didelė, kad taip baudžia. Neseniai perskaičiau Juozo Lukšos-Daumanto „Laiškai mylimosioms", ir atmintin įstrigo Jo žodžiai laiške mylimajai Nijolei — „Kada gi patiks Viešpačiui užbaigti ant kryžiaus kalamas lietuvių tautos kančias?" Matyt kalta ir išskidusi mūsų tauta?! Baisu, siaubinga, bet ką tu, vargšas sraigteli, toj mankurtų minioj gali padaryt?!...
St. J. — Vilnius
Skaityti daugiau: Laiškas iš Lietuvos
Birutė Pečiokaitė-Adomėnienė, PENKTAS: NEŽUDYK. Istorinis romanas, laimėjęs pirmąją premiją Į Laisvę fondo rezistencinio romano konkurse. Tai suliteratūrinta autentiška lietuviškosios rezistencijos istorijos iškarpa, prasidedanti dar 18-tame amžiuje ir užsibaigianti lemtingais partizanų žūties epizodais. Knyga 269 psl., viršelis ir iliustracijos Justo Tolvaišio. Išleido 1994 m. Į Laisvę fondas Kaune. Spausdinta Morkūno ir Ko. spaustuvėje
Vytautas Vaitiekūnas, VIDURNAKČIO SARGYBOJE II. Rinktinių raštų antrasis tomas, redaguotas Antano Sabalio. šioje 375 psl. knygoje ir vėl daug įdomių Vytauto Vaitiekūno straipsnių: metinės politinio gyvenimo apžvalgos, mintys krikščioniškosios socialinės etikos klausimais, Lietuvos valstybinio gyvenimo vaizdai. Ištisas skyrius ryškina Lukšos, Stulginskio, Dovydaičio, Krupavičiaus ir Brazaičio asmenybes. Išleista Čikagoje 1994 m. Į Laisvę fondo 27-tuoju leidiniu.
Antanina Garmutė, RUGIAI PO LEDU. Eilėraščiai. Kišeninio formato 134 psl. knygelė, kurioje poezijos posmais atsiveria amžinojo įšalo žemės vaizdai, tėvynės nostalgija ir pelenais pražydusi Sausio 13-tosios dabartis. Išleista 1994 m. „Gabijos" spaustuvėje, Kaune.
Skaityti daugiau: ATSIŲSTA PAMINĖTI
Fotografinė kopija 
BOX 
