Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybes kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Ameri kos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 1 (1328) SAUSIS—JANUARY 1957 
V. Augustinas—Lietuvos kariai Trakų griuvėsiuose 1943 m. Viršelis
Nr. 2 (1329) VASARIS—FEBRUARY 1957
J. Bulika — “Karžygiams, žuvusiems už Lietuvos laisvę ties Giedraičiais, 1920 m.” — paminklas Giedraičiuose Viršelis
TURINYS
J. Skardis—Krauju nusidažė mėlynasis Dunojus *
Dr. V. Sruogienė—Gediminaitės vestuvės Bavarijoje *
T. Papartis— Šis tas apie “Prezidento Smetonos” laivą *
O. Urbonas—Parakas ir jo išradimas *
A. Kasakaitis—Apie Rytprūsių mozūrus *
J. Bulika—Kaunas, nuotrauka *
Nelė Mazalaite—Kiškių lanka, novelė *
E. Čekienė — Stiprinkime viltį ir ryžtą *
P. Dirkis — Dvi reikšmingos sukaktys *
A. Bernotas — Kariai ir kariniai įvykiai pašto ženkluose ...
A. Rėklaitis — Sovietų strategija *
J. Bertulis — Žvilgsnis į netolimą praeitį *
V. Augustinas — Vasario 16 d. Kaune, nuotrauka *
J. Almis Jūragis — Vasario šešioliktoji *
J. Tumas — Bolševikų kalėjimuose ir Červenės žudynėse *
K. Stalšans — Apie lietuvius ir latvius Polocko krašte *
B. Vrublevičius — Patekome į Prancūziją *
Istorinės nuotrupos *
Tremties Trimitas *
Kariai ir Jaunimas *
Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje *
Kuprinės Pabiros *
Skaityti daugiau: Karys 1957 m. 1-2 Turinys, metrika
J. SKARDIS
Neramiai banguoja Vysla. Kraujais nusidažė, lietuviškose dainose apdainuotas, mėlynasis Dunojus. Kruvinų Kremliaus batų prispaustų pavergtųjų žmonių nesustabdomas ir vis augantis laisvės troškimas prasiveržė ir virto didžiule neramumų banga, riedančia vidurine ir rytine Europa. Ir sunku ją nugalėti net masiškai sutelktiems komunistų tankams ir mongolų durtuvams...
Nepaprastai susijaudinę ir susidomėję sekame žinias ir stebime šių didvyriškų išsilaisvinimo bandymų eigą. Ne vienas mūsų širdyse ar atvirai koliojame ir smerkiame savo laiku vakariečių — pasaulio vadų — padarytas klaidas, jų nuolaidas komunistams ir prieš Antrąjį Pas. karą buvusių laisvų Europos tautų, jų tarpe ir mūsų Tėvynės, išdavimą nelemtojo atminimo Stalinui.
Apgailestaujame ir kartu priekaištaujame kai kuriems dabartiniams vakarinių demokratijų vadams už dar visai neseniai padarytus, tačiau nepildomus tautų išlaisvinimo pažadus, už jų neryžtingumą. Esame nusivylę visai ne vietoje ir ne laiku padaryta ir pasaulio akyse sutepusia vakariečių veidą, intervencija Egipte.
Kodėl britai su prancūzais vieton Egipte, neįsikišo, nepadarė ginkluotos intervencijos Vengrijoje?
Už tokių minčių atvirą pareiškimą britiškuose kraštuose tave, pabėgėlį nuo komunizmo, jei ir neapšauks komunistu, tai gali apkaltinti prieš britus nusistačiusiu, arba palaikys paprastu išsišokėliu. Vienas kitas gudresnis vietinis gyventojas, gal ir nieko bloga nemanydamas, bet neturėdamas ką atsakyti į vakariečiams daromus priekaištus, gali paklausti apie mūsų pavergtą kraštą. Sako, skaitome, kad lenkai bruzda, kad vengrai sukilo ir kovoja, bet nieko negirdėti ir spaudoje nematyti apie Pabaltijo kraštus, apie Lietuvą?!
Gal taip yra, kaip sovietai stengiasi pasaulį įtikinti, kad mūsų kraštas pats įsijungė į Sovietų Sąjungą? O žmonės ten dabar yra patenkinti gyvenimu. Nebereikalo, esą, apie tai pasakojo ir Kanados Royal banko prezidentas, praėjusią vasarą lankęs Sovietų Sąjungą. Ir ne jis vienas tokios nuomonės buvo! O gal lietuviai pabėgėliai yra fašistai, krašto išnaudotojai, būdami mažuma, negarbingai paliko savo kraštą prieš raudonajai armijai įvedant “demokratinę” santvarką?
Skaityti daugiau: KRAUJU NUSIDAŽĖ MĖLYNASIS DUNOJUS
DR. V. SRUOGIENĖ
Lenkams nusavinus iš mūsų beveik visus žymiausius Lietuvos praeities asmenis, dažnai nežinome ir nesidomime, kur ir kada reiškėsi mūsų kraujo žmonės, kur toli Europoje įvairių valdovų pilyse skambėjo garsių Gediminaičių vardai...
Štai nedideliame Bavarijos Landshuto mieste (apie kurį esame patyrę ne tiek iš geografijos pamokų, kiek tremties metu per buvusią ten lietuvių tremtinių stovyklą) bent iki Antrojo Pasaulinio karo kasmet vykdavo karnavalinio pobūdžio vaidinimai, triukšmingai atkuriantieji “1475 m. Landshuto vestuves”. Maža kas iš mūsų įsisąmonina, kad per tuos masinius vaidinimus atvirame danguje, istorinėje Trausnitzo pilyje ir senamiesčio gatvėse, kuriuose dalyvaudavo apie 900 dalyvių, trimitų garsams lydint, paradavusių spalvingais viduramžių drabužiais ir vaizdavusių kunigaikščius, riterius, damas, miestiečius ir valstiečius, kad per tuos masinius vaidinimus, sutraukdavusius minių minias žiūrovų, turistų — pagrindiniai asmenys buvo jaunavedžiai: Bavarijos hercogas Jurgis Turtingasis ir Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio duktė Jadvyga — Gediminaitė. Taip, toji “Liebreizende Tochter des Koenigs von Polen” buvo Jogailos anūkė, Lietuvos Patrono, Šventojo Kazimiero sesuo.
Čia tenka truputį įžengti į kaikam nuoboduliu dvelkiančią geneologijcs sritį ir susipažinti su mūsų Gediminaitės šeima. Jos tėvas buvo Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir drauge Lenkijos karalius Kazimieras Jogailaitis, Algirdo anūkas ir Gedimino proanūkis, kuris kieta ranka valdė Lietuvą per ištisus 52 metus (1440 — 1492), o jos motina — Elzbieta, Šventosios Romos Imperijos vokiečių tautybės imperatoriaus Albrechto II Habsburgo duktė. Ši karališkoji pora turėjo 12 vaikų — šešis sūnus ir šešias dukteris. Tai buvo: 1. Vladislovas (Čekijos ir Vengrijos karalius), 2. Kazimieras (šventasis), 3. Jonas Albrechtas (Lenkijos karalius), 4. Aleksandras (Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius), 5. Žygimantas (Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos karalius, žinomas “Senojo” vardu), 6. Fridrichas (kardinolas), 7. Jadvyga (Bavarijos kunigaikštienė, apie kurią čia kalbama), 8. Ona (Pomeranijos kunigaikštienė), 9. Sofija (Brandenburgo kunigaikštienė, paskutinio Kryžiuočių ordino magistro Albrechto motina), 10. Elzbieta (Lignico kunigaikštienė), 11. Barbora (Saksonijos kunigaikštienė) ir Elzbieta II (anksti mirusi).
Kaip matome, visi sūnūs buvo labai iškilę, vieni žemės, kiti dangaus karalystėje, o dukterys, kurių auklėjimu rūpinosi pati motina vokietė, ištekintos už vokiečių sritinių valdovų.
Skaityti daugiau: GEDIMINAITĖS VESTUVĖS BAVARIJOJE 15-ME AMŽIUJE
TEODORAS PAPARTIS
Jeigu būtų kam nors naudinga arba patarnautų mūsų karo laivyno kūrimosi istorijai, tai mielai sutinku pasidalinti mintimis, kurios dar yra užsilikusios atmintyje. Daug mūsų laivyno kūrimosi istorijos žinių jau nuėjo užuomaršin. Mano šios žinios, žinoma, bus nevisai pilnos, nes užrašai ir dienoraštis žuvo II Pasaulinio karo metu. Labai būtų malonu, kad, perskaitęs šį mane rašinėlį, atsirastų asmuo, kuris mano šias žinias papildytų arba patikslintų, jeigu berašydamas būsiu kur nors suklydęs.
Atvadavus Klaipėdos kraštą ir prijungus jį prie Lietuvos, mūsų kraštas pasidarė jūrų valstybė, todėl buvo svarbu turėti savo tautinį, nors ir nedidelį, prekybos ir jūrų sienos apsaugos laivyną. Labai dažnai tuometinėje mūsų spaudoje šis klausimas karts nuo karto buvo keliamas ir gvildenamas. Bet Lietuvos vyriausybė, besvarstydama augščiau minimą klausimą, matyt, susidurdavo su kai kuriais sunkumais ir patį klausimą nudelsdavo spręsti ateičiai. Tačiau Lietuvos teritorijos jūrų siena reikalavo turėti stipresnę apsaugą, todėl ir kilo gyvas reikalas įsigyti nors ir nedidelį jūrų sienos apsaugos laivyną. Neturint atitinkamos jūros sienos apsaugos laivyno, kitokiomis priemonėmis nebuvo galima užkirsti kelio iš jūros gabenamai kontrabandai. Iš atviros jūros į mūsų krašto gilumą patekdavo kontrabandinių prekių, ypač alkoholinių gėrimų. Su šia negerove kovoti Klaipėdos Krašto Pasienio Policijos turimi laiveliai buvo per silpni ir pasenę. Buvo skubus reikalas pirmoje vietoje aprūpinti Klaipėdos Krašto Pasienio Policijos jūros sienos apsaugą nors vienu pajėgesniu karo laivu, kuris galėtų sėkmingai bet kuriuo laiku išplaukti į jūrą ir užkirsti kelią gabenamai į mūsų kraštą kontrabandai.
Skaityti daugiau: ŠIS TAS APIE “PREZIDENTO SMETONOS” LAIVĄ
PLK. O. URBONAS
Daug kas, tur būt, dar iš mokyklos vadovėlio atsimena legendą apie parako atradimą, kai alchimikas vienuolis Bertholdas Švarcas, bandydamas paversti nekilniuosius metalus į auksą, maišydavo visokias medžiagas. Pripuolamai sumaišius salietrą, sierą ir anglį, įvyko sprogimas, dangtis, kuriuo jo mėgintuvas (kolba) buvo pridengtas, buvo numestas ir tokiu būdu buvo išrastas parakas ir nustatyta jo svarbi ypatybė — sviedžiamoji jėga.
Šita legenda, kaip ir kiekviena kita, pasirodė be galo gaji: vieną kartą patekus į vadovėlį, ji, be kritiško patikrinimo, buvo perimta kitų vadovėlių autorių ir dar šiandien ją galima mokyklų vadovėliuose užtikti.
Patikrinus šios legendos tikrumą istoriniais dokumentais, tenka pasakyti, kad šioji versija niekur nepatvirtinta, ir sukurta Bertholdui Švarcui garbė, kaip parako atradėjui, neturi jokio pagrindo.
Vienintelis istorinis dokumentas, kuris kalba apie Bertholdą Švarcą, yra Prancūzijos karaliaus Jono Gerojo (1350—1364) potvarkis iš 1354 metų gegužės 17 d., kuris sako, kad karalius gavo žinią, jog Vokietijoje Bertholdas Švarcas padarė artilerijos srityje (reiškia artilerija jau buvo) išradimą (invention de faire artillerie). Toliau tame potvarkyje karalius įsako išaiškinti, kiek Prancūzijoje yra vario ir įsako imtis priemonių, kad šitas varis iš Prancūzijos nebūtų išvežtas.
Skaityti daugiau: PARAKAS IR JO IŠRADIMAS
ANT. KASAKAITIS
“Aš tikiu krauju,
šventu tėvų krauju,
kuris svetimųjų pavergtas ir sukaustytas
dar šiandien jų dievams tebesimeldžia.
bet kuris kadanors išgelbės mums tėvynę!”
(Iš nelegalių lapukų vokiečių kalba, lietuvių skleistų Prūsuose)
I. BALTŲ KOVOS SU KAIMYNAIS
Tauta, kuri neturi natūralinių apsigynimo sienų, kaip štai mes, tegali išsilaikyti etnografinėse savo ribose vien tik nenuilstama savo energija bei savo tautinės kultūros kūrimo ir jos gynimo darbu. Stiprėdama ir tarsi spinduliuodama, ji gali pastūmėti tąsias sienas tolyn prieš save. Tačiau silpnėdama, nusileisdama, leidžia tas sienas atstumti atgal, siaurinti.
Pernelyg ramios baltų tautos, patekusios į grobuoniškųjų tautų kaimynystę, priblokštos prie Baltijos jūros, begindamos savo laisvę nuo priešų antpuolių, lyg ir sustingo senovinėje savo kultūroje. Lietuvių tauta keletu šimtmečių vėliau yra įsijungusi į krikščioniškąją visuomenę. Krikščioniškosios tautos, jau pasimokiusios melu pagrįstos diplomatijos, kaip žinome, niekieno nevaržomos, dar Bažnyčių skatinamos, visais plotais veržte veržėsi į pagonių žemes — niekieno žemes. Galima įsivaizduoti, kiek per tuos kelis šimtmečius bendrai yra pdarę ramioms baltų tautoms žalos tie grobikai. Visų pirma, nuo jų per tą laiką yra žuvę jotvingai lenkų bei rusų spąstuose, o prūsai — vokiečių bei lenkų replėse. Lietuviai irgi nemaža yra savo kraujo ištekinę ir savo sričių praradę. Pasivėlinę apsikrikštyti, pasivėlinome sukurti ir savo tautinę raštiją. O gėda! Ligi 1795 m. — vadinasi, ligi nepriklausomybę prarandant, savo diplomatijoje vartojome svetimas, lotynų, vokiečių, senovinę slavų kalbas. Kitos tautos jau kūrė literatūros veikalus, o mes?..
Skaityti daugiau: APIE RYTPRŪSIŲ MOZŪRUS
Kaunas žiūrint nuo Žaliakalnio
J. Bulikos nuotrauka
Iliustravo B. Vilkutaitytč-Gedvilienė
Per stiprų miegą girdi eigulis Andriekus, kad kieme kerta medį, o jo žmona sapnuoja juodvarnį, kuris nukrito nuo stogo ir snapu kapoja lango stiklą. Netrukus ji visai pabunda ir, nežadindama vyro, klausosi: tyliai, bet nesustodamas kažkas pirštų krumpliais daužo į langą. Per stiklą eina šiurpus virpėjimas ir taip pat pradeda virpėti jos kūnas. Ir ūmai baimė suspaudžia jos širdį.
— Neik, — šnibžda ji vyrui, kuris, tylėdamas lipa iš lovos, ir greitai valkstosi, — neik.
— Nebijok, Morta, — sako jis garsiai ir nuo jo balso ji pasidaro ramesnė: šitaip yra visą jų gyvenimą, pagalvoja ji, kad tiki jo žodžiais ir darbais. Ji mato, kaip jis išima iš po pagalvės brauningą, ir, suspaudusi rankas, seka jį išeinantį per pilką aslą — ir tyli.
Andriekus laiko ginklą rankoje, atsargiai atšaudamas duris, tačiau niekas nepuola į vidų, ir ant slenksčio jis žvalgosi. Prie lango stovi augštas vyras ir dabar eina į durų pusę — ir eigulis eina pora žingsnių į jį.
Yra gegužės naktis, yra šviesi naktis, pusiau išaušusi, ir žmonių veidai gerai matomi. — Gal but, užtektų mažesnės šviesos, kad pažinčiau tave, — galvoja eigulis ir žiūri į savo sūnų.
Abu yra sustoję prieš vienas kitą ir žiūrisi — ir dabar tėvui vėl atrodo, kad jis girdi atsitrenkiant kirvį į medį — bet tai kažkas beldžiasi jo širdyje. Jam atrodo, kad jis netenka minčių ir regėjimo — ir praeina daug sekundžių, kol jis atsikvepia ir pasidaro toks, kaip visada.
Tada jis pastebi, jog jo sūnus stovi įkritusiomis akimis, ir jo žandų kaulai atsikišę. Jo kelnės purvinos ir švarko petys praplėštas — tėvo veidą perpila kraujas — nieko nesakydamas, jis eina į vidų ir duris palieka atidaras. Sūnus įeidamas jas uždaro.
Skaityti daugiau: Nelė Mazalaite—Kiškių lanka, novelė
EMILIJA ČEKIENĖS
Tauta, kuri nuolat ir ryžtingai veda žūtbūtinę kovą su didžiuoju laisvojo pasaulio priešu komunizmu, nebus likimo pasmerkta išnykti.
Mūsų tautos branduolys, esąs už geležinės uždangos ir dabar, per kelioliką metų neprarado laisvės vilties, bet vis atkakliai laikosi prieš krašto okupantus, nepasiduodamas priešo terorui nei jo klastingoms vilionėms bei žiaurioms žudynėms.
Tik mes, gyvendami laisvam pasaulyje, kartais imame bijoti, kad patogumai, svetimos įtakos ir didis nuotolis nuo savo krašto neužslopintų tėvynės meilės bei jos išlaisvinimo vilties.
Krauju palaistę žemę, amžiais protėvių purentą,
narsieji savanoriai
parašė mūsų Nepriklausomybės Dokumentą.
Šio pavojaus išvengti tvirtą pagrindą sudaro giliai prasminga, garbinga, istorinė, mūsų kasmet iškilmingai švenčiama Vasario 16-oji diena, kuri Lietuvos nepriklausomybės laikais buvo kiekvienam lietuviui džiaugsmo bei išdidumo šventė, nes kiekvienas juto tvirtai stovis savo tėvynės žemėje, jautėsi lygus su kitų tautų piliečiais ir kad jis, o ne svetimas kas nors, iš kažkur atkeliavęs, yra to krašto šeimininkas, kuriąs savus įstatymus, savą kultūrą, laisvą lietuvišką spaudą, dėl kurios tiek aukų nepagailėjo. Lietuvis tą dieną nepaprastu džiaugsmu išgyveno, nes tikėjo į šviesią Lietuvos, o kartu ir savo ateitį.
Skaityti daugiau: STIPRINKIM VILTĮ IR RYŽTĄ
POV. DIRKIS
Praeitais metais sukako 70 metų nuo “Aušros” atsiradimo, o šiais metais susina 30 m. nuo jos leidėjo Dr. J. Basanavičiaus mirties. Mano manymu, vienas ryškiausių pilietinio susipratimo žymių yra prisiminimas savo tautos ar jos garbingų sūnų sukakčių. Dar nėra tos dienos, kad neskaitytume panašių nekrologų, tačiau užverčiami gyvenimo lapai nebūna vien tik prisiminimai, jei paliekami nepamirštami darbai ar pavyzdžiai, kurie niekad iš tautos istorijos neišbraukiami. Dr. J. Basanavičiaus nuveikti darbai, savo tautos iškėlimas bei prikėlimas, paliko gilius pėdsakus lietuvių tautos judėjime. Jis su savo “Aušra” suvaidino labai didelį ir svarbų vaidmenį laisvos Lietuvos iškilime.
1795 m. Lietuva prarado valstybinį savarankiškumą, tauta paskendo glūdžios nakties tamsoje. Pirmas mūsų tautos išniekinimas įvyko 1796 m., kai rusų care Kotryna davė parėdymą Lietuvos teritoriją padalyti į gubernijas ir vieton Lietuvos vardo vartoti: “Severo-Zapadny Kraj”, o tautą pakrikštyti į “svetlovolosi-goluboglazi narod litovski”. Tačiau lietuvių širdims tie nauji pavadinimai buvo svetimi, tolimi ir nesuprantami ir jokia jėga, jokia priespauda neprigydė jų širdyse. Tauta savo simboliškų, garbingų vardų — Lietuva, lietuvis — neišsižadėjo.
Nežiūrint beviltiškos padėties, troškimas nusikratyti pavergėjų — rusų diena iš dienos augo ir stiprėjo. Pirmiausia tas troškimas iššaukė 1831 ir 1863 m. ginkluotus sukilimus, kuriuose tūkstančiai jaunų patriotų nuėjo į pražūtį, nepasiekę tikslo. Tačiau tų kovų kančios, vargas, ašaros ir kraujo klanai tautos laisvės troškimą užgrūdino.
Skaityti daugiau: DVI REIKŠMINGOS SUKAKTYS
ANT. BERNOTAS
Kiekviena tauta ir valstybė gerbia ir brangina savo karius, atkovojusius arba apgynusius jos laisvę ir nepriklausomybę; jiems pagerbti ir atminti stato paminklus, muzėjus, jų vardais pavadina miestus, gatves ir aikštes, taip pat atskirus kariuomenės dalinius.
Jau kelios dešimtys metų, kai atsirado paprotys savo karius bei atskirus karinius įvykius pagerbti pašto ženkluose.
Pašto ženklas tėra tik pakvitavimas, rodantis, kad pirkėjas įmokėjo paštui tam tikrų sumą pinigų ir turi teisę, užlipinęs šį pakvitavimą, siųsti laišką arta kitokį siuntinį į bet kurią jo norimą vietą ir paštas jį pristatys adresatui. Jeigu šame pašto pakvitavime tebūtų tik pažymėjimai apie įmokėtą pinigų sumą, tai toks pakvitavimas ir liktų pakvitavimu ir niekas juo toliau nesidomėtų, kaip niekas nesidomi ir nerenka kino ar tramvajaus bilietų. Tačiau pašto ženkluose yra piešiniai, kurie, be savo meninės vertės, dar turi daugybę kitokios vertės.
Iš piešinių pašto ženkluose galima viską sužinoti: kiekvienos tautos ir valstybės istoriją, geografiją, gamtą, pažinti pačią tautą, žinoti jos turtus, papročius, ką ji brangina, ką vertina, kuo domisi ir t.t. Taip pat galima rasti, kokius savo karius, arba kitus svarbius karinius vykius, arba karus ši tauta ar valstybė labiausiai prisimena ir brangina.
Skaityti daugiau: KARIAI IR KARINIAI ĮVYKIAI PABALTIJO VALSTYBIŲ PAŠTO ŽENKLUOSE
A. RĖKLAITIS
Visa Sovietų politika ir strategija yra nukreipta į likusių laisvų kraštų pavergimą. Įkvėptas pasaulio užvaldymo idėja, Kremlius dabartiniais žygiais yra pasišovęs paimti savo kontrolėn Vidurio Rytus, ekonomiškai pasmaugti Europą, dominuoti Aziją, izoliuoti JAV.
Subversyvi penktos kolonos veikla laisvuose kraštuose ir vietiniai, arba mažieji karai pasaulinės reikšmės strateginėse vietose, yra raudonųjų politikų ir strategų veiksmingiausios priemonės, siekiant išplėsti savo įtaką visuose pasaulio žemynuose.
Vakarų atsakingi asmenys mano, kad Sovietų stiliaus III Pasaulinis karas vyksta jau dabar pavidale vietinių karų įvairiuose pasaulio kraštuose. Toki karai yra Kremliaus politikos ir strategijos išdava. Tokių karų pagalba komunizmas yra daug laimėjęs. Tiesioginiai Sovietai bijo į tokius karus įsivelti. Jų tikslas yra sudaryti tokias sąlygas, kad kiti kariautų, ir kovų rezultatais pasinaudoti. Tokių karų metu Kremlius visada stengiasi Sovietus vaizduoti JAV sąjungininkais, arba bent pajėgiais draugais.
Dabar vykstąs įvairiuose kraštuose Sovietų stiliaus III Pas. karas grąso laisvajam pasauliui mirtimi. Tūkstančiai laisvės kovotojų žūsta nuo Sovietų ginklų. Amerikos ir kitų laisvų kraštų kariai, Korėjos karo metu, buvo žudomi Sovietų gamybos ginklų. Rytų Europos laisvi kraštai buvo pavergti komunizmo diktatūron taip pat Sovietų ginklų pagalba. Laisvės kovotojų sukilimai prieš okupantus Lietuvoje, Rytų Vokietijoje, Lenkijoje ir, pastaruoju metu, Vengrijoje buvo žiauriausiu būdu numalšinti Sovietų ginklų.
Skaityti daugiau: SOVIETŲ STRATEGIJA
JUOZAS BERTULIS
Jau 38-is kartus, išgirdę kariuomenės trimitą, mes renkamės. 1918 m. vasario 16 d. Lietuva pasiskelbė nepriklausoma. Kai kas galvojo, jog betrūksta, kad mus pripažintų užsienis ir jau visi užmegs santykius kaip su nepriklausoma valstybe. Bet aplinkybių realūs faktai tokiems optimistams pratrynė akis. Patys pamatė, kad naiviai buvo galvota. Juk Lietuvoje dar tebeviešpatavo okupacinė vokiečių valdžia, kuri apie Lietuvos nepriklausomybę ir užsiminti neleido. O čia dar iš visų pusių ir bermontininkai, ir bolševikai, ir lenkai tarsi vilkai tykojo tą jauną, bet apetitingą valstybėlę praryti. Negana to, krašto viduje siautė lietuviai bolševikai ir POW-iakai, kurie ruošėsi Lietuvą išsprogdinti iš vidaus. Pagaliau ir tie, kurie manė, kad Lietuvai kariuomenė išvis nėra reikalinga, kad užteks vien milicijos ir pasienio policijos, pamatė, jog labai klydo. Laisvė turi būti iškovota savo tautiečių jėga. Už šitą mintį ypač griežtai kovojo karininkai lietuviai, kurie buvo susigrupavę Vilniuje ir kurie valstybės saugumo reikalą ir frontą buvo gerai pažinę. Dėka jų spaudimo, 1918 m. lapkričio 23 d. buvo paskelbtas antrasis Nepriklausomybės svarbusis aktas, tai Pirmasis Lietuvos Kariuomenei Įsakymas. Juo buvo šaukiami savanoriai prie ginklo.
Nė didžiausias optimistas nesitikėjo tokio jaunuolių antplūdžio į nurodytus susirinkimų punktus. Nevienas užsienietis pradžioje vien su ironinga šypsena galvą kinknodamas pro pusiau sučiauptas lūpas pratardavo žodį: “Gerai, bandyti galima”. O tuo tarpu patys, kaip žemaičiai sakydavo, biesą manė. Ir tie tautinės dvasios įžiebti, basi, klumpėti, naginėti vyrai, savo drąsa mums laisvę iškovojo. Ir tiktai tada užsienis jau nebegalėjo mus nepripažinti de jure. Humaniškiausia buvo Amerika: ji mus pirmutinė pripažino be jokių sąlygų. Giliausia mūsų pagarba jai.
Skaityti daugiau: ŽVILGSNIS Į NETOLIMĄ PRAEITĮ
Vasario 16 d. Nepriklausomoje Lietuvoje Kaune Karo Muzėjaus Sodelyje. Kariuomenės vadovybė su svetimųjų valstybių kariniais atstovais prie Nežinomo Kareivio paminklo. Nuotr. V. Augustino
KARIO REDAKCIJAI,
J. R. A. Kudirka — Australia
JUOZAS ALMIS JŪRAGIS
Ne popiery, ne pergamente,
ne rašalu buvo rašyti
mūsų krašto
laisvės raštai.
Kovos ugny
tarp šūvių salvių,
trenkiant šrapneliams ir granatoms,
ryžtingoje atakoje
krūtinėmis užtverę priešo gaujoms taką,
krauju palaistę žemę, amžiais protėvių purentą,
narsieji savanoriai
parašė mūsų LAISVĖS DOKUMENTĄ.
Tas žodis. Mirties ir kraujo žodis
plačiai pasauly suskambėjo.
Laisvės idėja
per kraują kūnu tapo—
Lietuva kėlėsi iš kapo . . . . . . . . . .
Skaityti daugiau: VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI
J. TUMAS
SOVIETŲ RUSIJOS KARIUOMENĖ UŽIMA KAUNĄ
1940 m. birželio 15 d. aš buvau 2 pest. D.L.K. Algirdo pulko vadu Kaune-Šančiuose.
Tą rytą, neatmenu kurią valandą, gavau iš divizijos štabo žinią, kad Sovietų Rusijos kariuomene dar tą pačią dieną peržengs Lietuvos sieną ir žygiuos krašto vidun ir, kad mūsų vyriausybė nutarusi rusams nesipriešinti.
Kaip žinoma, rusų tankų ir motorizuotų pėstininkų daliniai buvo įsikūrę netoli Kauno, Gaižiūnų poligone. Aš pagalvojau, kad šiems rusų kariuomenės daliniams, greičiausiai, bus įsakyta užimti Kauną. Kadangi 2 pėst. pulko 5-ji kuopa su būriu sunkiųjų kulkosvaidžių buvo laikoma Jonavoje, netoli Gaižiūnų poligono, tai aš telefonu įsakiau šios kuopos vadui sekti Gaižiūnuose buvusią rusų kariuomenę ir, pastebėjus jos žygį, tuojau pranešti man.
Plk. Juozas Tumas,
2 p. D. L. K. Algirdo pulko vadas, 1940 m.
Apie 2 ar 3 val. popiet 5 kuopos vadas pranešė, kad nemaža rusų tankų vora iš Gaižiūnų žygiuoja pro Jonavą plentu Kauno kryptimi, šią žinią aš tuojau pranešiau divizijos vadui.
Apie 6 val. paskambino man iš kariuomenės štabo ir pranešė, kad rusų tankai jau Kaune ir kad keli jų vyksta Šančių kryptimi. Be to, štabo karininkas perdavė man kariuomenės vado įsakymą atvykstančius rusų tankus Šančiuose asmeniškai pasitikti. Susijaudinęs aš atsakiau šio įsakymo nevykdysiąs ir pasikalbėjimą nutraukiau. Buvusiems pulko štabe karininkams įsakiau tuojau vykti į kareivines prie savų dalinių.
Skaityti daugiau: BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE
Mag. hist. K. Stalšans
Polocko miestas buvo įkurtas 862 metais, kada jį kronikos mini pirmą kartą. Įkurtas skandinavų-vikingų. Skandinavų šaltiniai miesto vardą rašo Palteskja arba Paltiska.1) Minimas legendinio kunigaikščio Palto vardas, šitie vardai saistosi su latvių žodžiais palce, palte, latgaliečių tarmėje — polte, arba polote, kas reiškia srovę, rodo, jog Polocko miestas guli prie Polotės (rusiškai Polotj) upės įtakos į Dauguvą. Tie skandinavų šaltiniai verčia manyti, kad prieš jų įsitvirtinimą Polockas vadinosi Paltpilis-Pallteskju borg ir ten valdė greičiausiai latvių, turbūt ir lietuvių kunigaikštis Paltas, arba Palts. Dabartinė Latgalija, kur latvių kalba gyva, rubežiuojasi su Polocko kraštu rytuose.
Rusų istorikas I. D. Beljajevas, kuris savo veikale naudodamas kronikas ir kitokius istorinius šaltinius, sako, kad Polockas atsirado lietuvių gyvename plote. (Reikia pridurti, kad tais laikais visas baltų tautas mokslininkai vadindavo lietuviais. Ten esą buvusi sena rusų kolonija, vadinasi, tiktai kolonija tarp vietinių lietuvių). Apie 980 metus Polocko mieste jau buvo tiek daug rusų, kad jį galima buvę vadinti rusų miestu. Toliau Beljajevas pasakoja, kaip rusai Polocko apylinkėse pasielgė su “laukiniais” lietuviais, kaip mokindavo juos “augštos slavų kultūros”, kaip tie laukiniai virto rusų žmonėmis. (I. D. Beljajev “Očerk istoriji Sievero-Zapadnogo kraja Rossiji”, 5—6 pusli. Vilna, 1867). Mums nenuostabu, kad rusai jau tais laikais pradėjo mūsų žmonių rusinimą, nes tas pats Beljajevas toliau rašo, kad Rusijos istorija — tai svetimų kraštų kolonizacija, bet čia klausimas tiktai, kurie jų buvo laukiniai, taikingieji žemdirbiai baltai, ar įsibrovėliai slavai?
Skaityti daugiau: RUSŲ, LENKŲ, IR VOKIEČIŲ MOKSLININKŲ TYRINĖJIMAI APIE LIETUVIUS IR LATVIUS POLOCKO KRAŠTE
B. VRUBLEVIČIUS
Čia noriu nors trumpais bruožais atpasakoti vieno tautiečio, V. G., per pastaruosius karo metus patirtus vargus. Rašau, ką jis man yra pasakojęs.
1943 m. Kaune. Vasarą apie rugpjūčio mėn. gyvenimas pasidarė nesaugus ir pavojingas, nes vokiečiai pradėjo gaudyti jaunus vyrus į darbus. Visi nusiminę turėjome slapstytis, o tai nelengva buvo. Visur rudieji žandarai mus medžiodavo. Na, po 6-rių mėn. t.y., 1944 m. vasario 16 d. mus sugavo (tuo metu ruošėmės slaptai švęsti Žaliakalnyje). Netikėtai užklupę mūsų nemažą grupę, kurioje buvo net augštų pareigūnų, inteligentų ir visokios profesijos tautiečių, tučtuojau mus nuvarė į kalėjimą, surakintomis rankomis. Prasidėjo žiaurūs tardymai dieną ir naktį. Jie tęsėsi tris savaites. Ir vieną ankstų rytą iššaukė visus, išrikiavo. Jau mūs laukė sunkvežimiai su palydovais. Sargyba buvo sudaryta iš žiauriųjų mongolų S. D. ir ukrainiečių. Mus nuvežė į Pravieniškių stovyklą, kurioje buvo apie keturi tūkstančiai to pat likimo draugų: latvių, estų ir kitokios tautybės sumedžiotų nelaimingųjų.
Ten prasidėjo mūsų kryžiaus keliai. Kas rytą įvykdavo “reguliarinis krikštas”... Vietoj pusryčių kiekvienam po 20 smūgių lazdų. Po to varė į darbus miško kirsti. Dirbti reikėjo sunkiai. Jeigu vienas iš trijų pabėgtų (pranešdavo mums “angelai sargai”), tai du likusieji bus nušauti vietoje. Nelaimei, vieną dieną pabėgo lietuvis. Tuojau patikrino visus ir pradėjo mus krikštyti. Daužė visus. Pririšdavo tam tikras medines kalades prie kojų, kad nepabėgtų. Stovyklos komendantu buvo žiaurus vokietis, kurį vadindavom “Bombonešis”.
Skaityti daugiau: PATEKOME Į PRANCŪZIJĄ
KUO VARDU BUVO KARALIAUS MINDAUGO SŪNŪS?
Istorinėje literatūroje minimi trys Lietuvos karaliaus Mindaugo sūnūs: Vaišvilkas, vyriausiasis, priėmęs stačiatikių tikėjimą, tapęs vienuoliu ir po tėvo mirties kovojęs dėl jo palikimo, bet pats buvęs kitų varžovų dėl sosto auka ir Ruklys su Rupeikiu, jaunesnieji, priėmę su tėvais katalikų tikėjimą ir kartu su Mindaugu nužudyti 1263 m.
Dėl Vaišvilko vardo ir jo lietuviškos formos niekad jokios abejonės nebūta (kronikose jis vadinamas Woiszelk), bet Ruklio ir Rupeikio vardai daugeliui atrodo keisti, lyg nevietoje, net Lietuvos gimnazijų mokiniai jų kažkodėl niekad neatsimindavo. Pagaliau dėl jų kilo klausimų. Antrojo Pasaulinio karo įvykiams mus visus išblaškius, kažkaip liko nepastebėtas (bent literatūroje neatsižvelgtas) istoriko J. Puzynos straipsnis, tilpęs Ateneum Wileńskie 1938 m., kuriame jis tiesiai stato klausimą, ar mes teisingai vadiname jaunesniuosius Mindaugo sūnus Rupeikį ir Ruklį? Puzyna atkreipia dėmesį į tai, kad H. Paškevičiaus išleistose Regesta Lithuaniae tie vardai randami tiktai raštuose, rašytuose mūsų kaimynų, svetimtaučių ne Lietuvoje, o iš paties Mindaugo raštinės išėjusiuose aktuose jie figūruoja kaip Replen ir Gerstuchen, Gherstutten.
Turėdama rankose tą labai svarbią Lietuvos istorikams knygą, tikrai galiu tatai patvirtinti. Viename dokumente, rašytame 1254 m. kovo 12 d., Mindaugas, dovanodamas žemes Lietuvos vyskupui Kristijonui, daro tai sutikus jo sūnums Replen ir Gerstuchen:
“285. 1254 Martii 12. Mindowe, rex Lithuaniae (Lettowiae), episcopum Christianum consensu filio-rum Replen et Gerstuchen atųue praesente fideli Parbsen medietate Rassegene, medietate Betegallen, medietate Lokowe munerat. Bunge, I N 263 p. 345”.
Kitame rašte, iš 1261 m. rugpjūčio 7 d., kuriuo Mindaugas užrašo žemes kryžiuočiams, minimi jo sūnūs Replen ir Gherstutten: “385 Littera per nonnullos declarata sicut falsa. 1261 Augusti 7. Mindowe, rex Lithuaniae (Littowiae) consentientibus fillis Replen et Gherstutten fines terrae Selen ordini Theut. Livon. concedere constituit.” Bunge, I N 363 p. 461-464.
(Abu raštai cituoti iš Regesta Lithuaniae ab ori-gine usque ad Magni Ducatus cum regno poloniae Unionem. Tomus primus... recensuit Henricus Paszkiewicz, Varsoviae 1930. Pirmasis raštas iš 57 psl., antrasis — iš 77 psl.).
Lietuvinant raštuose minimus Replen ir Gherstu-chen arba Gherstutten, gaunami Replys ir Gerstutis.
Įdomu būtų, kad mūsų istorikai, kurie specialiai tyrinėja minimą laikotarpį, pasisakytų šiuo klausimu.
*
LIETUVIO IŠDIDUMAS
Lietuvių ir lenkų santykiai, nepaisant visų unijų ir mūsų diduomenės prisisavintos lenkų kalbos, niekad praeity nebuvo sklandus. Lenkai žiūrėjo į turtingesnius ir plačiau gyvenusius, bet mažiau salionuose apšlifuotus lietuvius su pavydu ir pašaipa, o lietuviai — su išdidumu ir neslepiama panieka. Lietuvos didikai visad laikė save augštesniais už Lenkijos karalius.
Skaityti daugiau: Istorinės nuotrupos
Redaguoja Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
LIETUVIŲ TAUTOS IDĖJA MAN BUVO LYG TA AMERIKA"
VLADAS PUTVINSKIS-PUTVYS
Lietuviškai, kaip ir kiti dvarininkai, kalbėti nemokėjau. Apie prasidėjusį tautišką lietuvių sambrūzdį negirdėjau. Lietuvių tautos idėja buvo man lyg ta Amerika, kol ji dar nebuvo atrasta. Man pačiam teko tą idėją atrasti, dedant nemaža vargo, nė žinote nežinant, kad ji jau seniai yra atrasta. Prie to privedė ilgas, kartais net tragingas vidaus gyvenimas.
Idėjos sugeba plaukti, plėstis, pasiekti savo tikslą kartais be žodžio, be rašto. Netikiu burtais, bet pats savo akimis esu matęs, kaip idėja žadino žmogų dideliu atstumu, be matomojo ryšio. Tat atsitinka, jei idėja yra tikra, gyva ir plaukia iš tvirtos, veiklios dvasios. Kartais tai vadinama “laiko dvasia”. Dabar tik suprantu, kad tokia idėja mane buvo palietusi dar vaiko metais.
Mano šeimoje yra ilgos eilės protėvių, kovotojų dėl tėvynės ir laisvės, atsiminimai ir tradicija. Jie kovojo lenkmečiais. Jų patriotiškumas buvo lenkiškas, šeimos dvasia anksti uždegė mano širdį, įrašė jausmą mano sieloje, kaip laišką popieriuje, bet lenkiškas to laiško adresas man buvo nepriimtinas. Motinos įkvėptas man demokratiškumas traukte traukė prie liaudies. Širdis juto brukamajame man lenkiškume kažkokį melą. Ji troško švento, kilnaus tikslo, gyvenimo prasmės, bet kartu bodėjosi ir purtėsi lenkiškumo.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
MINI KARIUOMENĖS ŠVENTĘ
Daugelyje vietovių skautų ir skaučių vienetai iškilmingai paminėjo Kariuomenės šventę. Lapkr. 1 d. Buenos Aires (Argentinoje) buvo pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. Gedulingų pamaldų metu parap. bažnyčioje prie katafalko budėjo skautų ir atsargos karių s-gos garbės sargyba. Po pamaldų iškilminga eisena nužygiavo parapijos sodelin. Ten buvo atkalbėtos maldos už žuvusius ir jų atminčiai pagerbti padėti atsargos karių, skautų ir mergaičių Birutės dr-jos vainikai. Iškilmėse kalbėjo ats. karių s-gos pirm. kpt. Diminskas, sktn. gen. T. Daukantas, Liet. Susivienijimo Argentinoje vardu — Kaributas ir LB vardu — Ig. Pad-valskis. Lapkr. 25 d. New Yorko skautai ir skautės iškilmingoje sueigoje paminėjo Liet. Kariuomenės šventę, šia proga kalbėjo “Vienybės” red. J. Tysliava. Karių vardu sveikino “Kario” red. Z. Raulinaitis, o sk. tėvų vardu — dr. E. Noakas. Sueiga buvo užbaigta jaukiu lauželiu ir pasilinksminimu. Sueigoje dalyvavo apie 100 skautų ir skaučių.
MŪSŲ ŠEIMOJE
Lapkr. 19 d. didis skausmas ištiko Clevelando skautiškąją Karalių šeimą. Jauniausias Karalių sūnus Mykolas tą dieną sunegalavo ir, greitąja pagalba vežamas į ligoninę, mirė ant motinos rankų. Velionies karstą nešė Stp. Dariaus laivo jūrų skautai. Clevelando skautai — skautės ir vadovai užjaučia Karalių šeimą ir kartu liūdi.
Lapkr. 2—3 d. Argentinos liet. skautų dr-vės draugininkas S. Barbonis aplankė Montevideo lietuvių koloniją Uragvajuje. Jis ištyrė skautų vaidintojų gastrolių galimybes, susipažino su ten veikiančiomis or-joms ir pramynė pirmuosius takus skautų vienetui ten įkurti. Draugininką šioje kelionėjelydėjo sk. vytis Z. Jaunius, kuris yra sporto klubo “Kovas” pirmininkas. Viešėjimo metu jiedu turėjo progos radio bangomis iš Montevideo prabilti į visus Uragvajaus lietuvius, kviesdamas į platesnį abiejų kraštų lietuvių bendradarbiavimą ir jėgų telkimą vieningam Tėvynės laisvės žygiui.
Lapkr. 23-24 d. Čikagoje įvyko Liet. Stud. S-gos JAV-se šeštasis visuotinis suvažiavimas, sutraukęs apie 150 dalyvių. Šis skaičius yra stebėtinai mažas, žinant, kad vien Čikagoje yra apie 200 S-gos narių. Paskaitas skaitė S. Šimoliūnas — “Stud. S-ga penkerių metų perspektyvoje”, J. Šoliūnas — “Skyrių veikla ir jaunųjų narių įtraukimas į tą veiklą” ir A. Laucius “Studentas politinėje veikloje”. Buvo dis-
Vitalio Žukausko vadovaujama Brooklyno Vaidintojų Trupe, dalyvavusi Lietuvos kariuomenės šventėje, lapkričio 17 d. Iš kairės į dešinę (apačioje): dail. J. Juodis, trupės dekoratorius, V. Žukauskas, režiso-rius. Antroje eilėje: L. Karmazinas, Vida Gintautaitė, Z. Zubrys, J. Lapurka, L. Kašiūbaitė, P. Nekrošius, V. Dėdinienė, A. Paulauskas. Trečioje eilėje: E. Juzumas, E. Licgys, R. Kezys.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
Algis Alksninis,Lietuvos kariuomenės kapitono V. Alksninio jaunesnysis sūnus, gyvenęs Maspeth,N. Y., spalio 15 d. išvyko į Amerikos JV kariuomenę karinės prievolės atlikti. Jo vyresnysis brolis jau anksčiau yra atitarnavęs AJV kariuomenėje ir dalyvavęs Korėjos kare.
Skaudi nelaimė. Ltn. Edmundas Rudis spalio 17 d. sprausminiu lėktuvu naktį, esant dideliam rūkui, leidosi Bostono Logan aerodrome. Jo pagalbininkas ltn. William Fan-del sekė radarą. Deja, radaras netiksliai nurodė nusileidimo vietą ir jų lėktuvas, atsimušęs į žemę, įčiuožė į aerodromą supančią įlanką. Abu lakūnai išliko gyvi, paguldyti ligoninėn. Ltn. Edmundas Rudis gyvena So. Bostone ir yra veiklus vyčių narys.
Ramovėnų gegužinė. Rugsėjo 9 d. O. ir Ed. Karnėnų ūkyje įvyko L. S. Ramovės Clevelando skyriaus gegužinė, kurios pelnas 100 dol. paskirtas “Kario” žurnalui.
Ramovės skyriaus pirm. padėkojo Karnėnams, J. Gulbinienei, O. Karnėnienei, Eidimtienei, Grigaliūnienei, šulcienei, Jokubaičiams, Margevičiui, K. Morkūnui, Kaklauskui ir Grikaliūnui už įvairų talkininkavimą ir prisidėjimą darbu prie gegužinės pasisekimo.
Ramovėnų ir birutininkių posėdis.Rugsėjo 13 d. lietuvių svetainėje įvyko L. S. Ramovės Clevelando skyriaus ir birutininkių posėdis ir prieita vieninga mintis, kad ramovėnai ir birutininkės veikia atskirai, bet, esant reikalui, vieni kitiems padeda.
Lapkričio 24 d. lietuvių salėje Lietuvos kariuomenės šventės minėjimą rengė ramovėnai, o birutininkės talkininkavo.
Buvę 7 pėst. Ž. K. B. pulko kariai,vietoj vainiko ant a.a. Jono Petrulio kapo, suaukojo 60 dol. ir už juos pasiuntė siuntinį jo seseriai, esančiai už geležinės uždangos.
D.L. Kunigaikštienės Birutėsdr-jos naujai ištaisytuose ir pritaikytuose tremties reikalavimams įstatuose dr-jos nariais gali būti JAV kariuomenėj tarnaujančių karių ar veteranų motinos ir žmonos. Nario mokestis 1 dol. metams. Birutininkės nuoširdžiai kviečia moteris įsijungti ir sustiprinti draugijos veiklą kultūrinėje, o ypač šalpos srityje.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
GARDI VIŠTIENA
1940 m. į Žem. Šančius (Kaune) atvažiavo vieno sovietinio karininko žmona ir apsigyveno namuose, kuriuose iš anksčiau gyveno lietuvio mokytojo V. B. šeima.
Dienomis vyrai išeina į tarnybas ir namuose likusios vienos moterys greit susipažino. Rusė kasdien užeidavo pas lietuvę.
Kartą lietuvė išsikepė vištienos ir pavaišino rusę. Jai patiko vištiena ir nutarė pati išsikepti ir atsilyginti lietuvei. Ją pavaišinti.
Rinkoje nusipirko vištą, parsinešė, nupešė ir į pečių... Vidurių neišvalė, nes ir lietuvė ją vaišino vištiena “su viduriais”.
Grįžo vyras iš tarnybos. “Katiuša” padėjo ant stalo keptą vištą, pavaišino vyrą ir pati sau atsipjovė. Deja, nei vienas, nei kitas negalėjo kąsnio nuryti. Mėsa labai dvokė ir bjaurų skonį turėjo.
— Na, kokie nekultūringi ir laukiniai tie lietuviai, jeigu gali vištieną valgyti. Tokia bjauri mėsa, tur būt, ir šunes jos neėstų, — supykęs nusikeikė sovietų karininkas ir metė kąsnį į kampą.
Kitą dieną rusė vėl užeina pas lietuvę ir skundžiasi:
— Drauge, jūsų iškepta vištiena buvo tokia gardi, kad imk ir apsilaižyk. Išsikepiau ir aš, bet manoji tokia neskani ir labai dvokia. Negalima nė į burną paimti.
Lietuvė greit suvokė ir paklausė:
— Turbūt, vištos vidurius neišvalei?
— Kaip tai? — nustebo rusė, — juk ir draugės višta buvo nevalytais viduriais, o tie viduriai tokie gardūs.
Lietuvė rusei paaiškino keptos vištos vidurių paslaptį. Apsiverkė ruse ir nuoširdžiai prisipažino lietuvei:
— Žinai, drauge, mes Sovietų Sąjungoje nieko geresnio nematėme. Tik čia jūsų Lietuvoje pamatėme, kaip žmonės gerai gyvena. J. R.
ZINGERIO KOMPANIJA
Dar 1921 m. mūsų kęstutėnų (5 p. p.) pulke buvo sudaryta atsargos kuopa. Ir visokio gaivalo ten buvo: padoraus ir abejotino. Buvo ir gana linksmų vyrukų.
Linksmieji vyrai susispietė į krūvą ir save pasivadino “Zingerio kompanija”. Taip sau dėl juoko.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
