Skiriamas Pranciškui Asyžiečiui
Jonas Paulius II. Žmogus negali gyventi be meilės ......................... 761
ASYŽIAUS NETURTĖLIS
Pranciškus Asyžietis. Saulės giesmė ....................................... 762
[Ada Urbonaitė]. Šventasis Pranciškus Asyžietis ........................... 763
Stasys Yla. Malda į šv. Pranciškų Asyžietį, Katalikų akcijos Globėją ...... 774
Vynmedžio Šakelė. Tu praėjai su Saulės giesme ............................. 775
Giesmė šventam Pranciškui ................................................. 775
Robertas Zaičikas. Šventasis, apie kurį verta mąstyti ir šiandien ......... 776
Antanas Maceina. Iš knygos „Saulės giesmė" ................................ 786
Pranciškaus Asyžiečio 800 metų jubiliejui (Diptikas) .......................794
PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO DVASIOS ŽMONĖS
Motina Teresė iš Kalkutos ................................................. 795
Motinos Teresės dvasiniai tekstai ......................................... 797
Iš meilės yra taika ....................................................... 800
JAUNIMO PROBLEMOS
[Kun. Jonas Danyla SJ]. Kas iš tikrųjų lemia žmoniškumą ................... 802
Kaip mes meldžiamės ....................................................... 807
KAS MAN YRA KRISTUS
Aleksandra [Bubelytė] ..................................................... 810
Stasė [Belickienė] ........................................................ 810
Marytė [Mėlinauskaitė] .................................................... 811
Ada [Urbonaitė] ........................................................... 811
ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS. Ylių k., Alsėdžių vls., Telšių aps. (Kn. Lietuvių liaudies menas. Skulptūra. Vilnius, 1963. T.l)
ŠVENTASIS PRANCIŠKAU,
viso pasaulio savastie, pažadink ir mūsų Tėvynę naujam kilnesniam gyvenimui. Išskaidrink mūsų dvasią, padėk mums įveikti traukos jėgą ir pakilti virš juodos žemelės. Saugok, kad nepaglemžtų mūsų tamsa ir dvasios skurdas, parenk mus skrydžiui aukštyn. Mokyk mus mylėti Kristų, kaip tu Jį mylėjai. Tegul meilė Kristui iškelia mus virš žmogiškųjų aistrų siūbavimo ir išmoko pakęsti, atleisti, mylėti.
Tegul padaro mus viena Kristuje.
Jonas Paulius II
Žmogus pats sau pasidaro nesuvokiama esybe ir jo gyvenimas netenka prasmės, jeigu jo neapima meilė, jei jis nesutinka, nepajunta jos ir kaip nors nepadaro jos savastimi, jei negali būti jos gyvas dalyvis. Ir būtent todėl Kristus - Atpirkėjas <...> tobulai išreiškia žmogų pačiam žmogui. Tai yra toji, sakytume, Atpirkimo paslapties vertė žmogui. Žmogus atranda joje savo tikrąją didybę, kilnumą ir savo kaip žmogaus vertę. Atpirkimo paslaptyje žmogus naujai patvirtinamas, tarsi naujai išreiškiamas - naujai sukuriamas!
Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje!
Skaityti daugiau: ŽMOGUS NEGALI GYVENTI BE MEILĖS
ASYŽIAUS NETURTĖLIS
Aukščiausias, kilniausiasis Viešpatie, geriausiasis Tėve!
Dėkingų širdžių mūs lai skamba galingai
Tau garbės ir meilės giesmės.
Taip. Tau priklauso mūsų giesmės, Aukščiausiasis!
Nors niekas ant žemės neįstengia
Tau vertai dėkot ir giedot Tavo šlovę.
Pagirtas būk, Viešpatie, visų sutvėrimų:
ir meilaus spindėjimo seselės Saulutės -
kasdien ji mums šviečia linksmai ant dangaus.
Kaip puikiai galingai ji siunčia
savo spindulius į neišmatuojamą Visatą, -
tikrai, mano Dieve, ji - Tavo paveikslas!
Pagirtas būk, Viešpatie, Mėnulio mūs brolio,
žvaigždžių legionų, kur žiba,
mirgėdamos nakčia ant dangaus
taip aiškiai, gražiai.
Skaityti daugiau: Pranciškus Asyžietis SAULĖS GIESMĖ
[Ada Urbonaitė]
ŠVENTASIS PRANCIŠKUS ASYŽIETIS
(1182-1226)
Šiais metais katalikiškasis pasaulis plačiai mini šv. Pranciškaus Asyžiečio gimimo 800 metų jubiliejų. Ne tik savo laikais, bet ir vėlesniais amžiais šv. Pranciškus buvo stiprus impulsas kovai su blogiu, siekti gėrio. Toks jis yra ir šiandien. Jis teikia naujos vilties, jėgų ir drąsos.
Pranciškus gimė 1182 m. (spėjama, rugsėjo mėnesį) mažame Asyžiaus miestelyje Apeninų kalnų atšlaitėje, 120 km į šiaurę nuo Romos. Jo tėvas Pjetro Morikonis, pagal savo tėvą Bernardą pavadintas Bernardone, buvo pirklys, vienas turtingiausių Asyžiaus gyventojų; motina Pika de Burlemont buvo prancūzė, kilusi iš kilmingos Provanso šeimos.
Pasakojama, kad Pranciškaus motina, nors prižiūrima geriausių gydytojų, kentė didelius skausmus ir ilgai negalėjo pagimdyti. Staiga prie namų pasirodė nepažįstamas keleivis ir paragino nunešti gimdyvę į tvartą, paguldyti ant šieno, - tada ji pagimdysianti. Nors tai atrodė labai keista ir beprasmiška, bet artimieji, kad sąžinė nepriekaištautų, jog ko nors nepadarė gresiant mirtinam pavojui, nunešė ją į tvartą ir paguldė ant šieno.
Keistas dalykas, - pasakoja Vadingas apie šį atsitikimą, - tuojau be jokios pagalbos ir be jokių skausmų, gulėdama ant šieno Pika pagimdė šią ryškiąją Žvaigždę! O palaimintas Vaikeli, kuris nuo pirmojo gyvenimo momento buvai panašus į savo Išganytoją!
Ši legenda mums tarsi sako, kad šv. Pranciškus buvo pašauktas gyventi paprastai ir kad bet koks turtas jam buvo kliūtis vykdyti šį pašaukimą, net kliūtis ateiti į pasaulį.
Skaityti daugiau: ŠVENTASIS PRANCIŠKUS ASYŽIETIS
Serąfiškas Šventasis, apaštale iš pasauliečių! Išmelsk mums dvasinio veiklumo ugnies, mums, kurie esame skirti atnaujinti savo laikų dvasią. Duok, kad būtume atsižadėję savęs ir ieškotume sielų didesnei Dievo garbei. Savo pavyzdžio galia ir užtarimu išprašyk mums malonės būti paprastiems, kai norime kalbėti į brolius, būti nuolankiems ir kantriems, kai sutiksime kliūtis ir pažeminimus, būti pasiaukojusiems, kai mums reikės pakelti bandymų smūgius.
Laikyk mus visada savo globoje, mus, kurie norime, kaip tu, savo pečiais paremti griaunamos Bažnyčios mūrus, kurie stengiamės sulaikyti seserį audrą, negailestingai bloškiančią iš tikrojo kelio jaunimą ir šeimas. Leisk, kad, dirbdami sielų gerovei, visada prieš akis turėtume tavo šūkį: Mano Dievas ir mano viskas!
Nes iš tikrųjų, kam mes norime tarnauti savo apaštalavimu, jei ne tam pačiam Viešpačiui, kuris gyvena ir viešpatauja, myli mus ir skatina. Amen. (Kun. Stasys Yla)
* * *
Jūsų elgesys tarp pagonių tebūna pavyzdingas, kad, nors dabar jie šmeižia jus kaip piktadarius, pažinę jūsų gerus darbus, imtų šlovinti Dievą aplankymo dieną(1 Pt 2, 12).
Vynmedžio Šakelė
Tu praėjai su Saulės giesme Tyrosios
Meilės spinduliais.
Pamynęs žemės vylių grėsmę,
Žengei su Kristum Jo keliais.
Gražioji žemė tau - gimtinė,
Bet ne Tėvynė amžina.
Veržies į Saulę begalinę,
Žaviesi jos tylia gražna.
Ir kas pasotins tyrą širdį,
Jei ji Aukščiausio alkana,
Jei Vieną Jį mylėti skirta,
Jei dega Jo šventa liepsna?!
Skaityti daugiau: TU PRAĖJAI SU SAULĖS GIESME
Šventasis Pranciškau, dar jaunas, kilnus
Tu žemiškus gėrius, kaip dulkes metei! -
Tau Kristus prabilo, iš Kryžiaus pamojo, -
Beturtis tu laisvas, kaip aras skraidei!
Tik Meilei iš meilės sukurta širdis
Prikaltajai Meilei liepsnojo visa!
Ji troško mylėti, kaip Jis mus mylėjo, -
Pats Kristaus paveikslu meilingai švietei.
O meilė - besotė, vis trokšta mylėti,
Uždegti pasaulį ugnim dieviška.
Su Kristum iš meilės viską iškentėti, -
Kad visa Jam būtų Jo meilės auka.
Skaityti daugiau: GIESMĖ ŠVENTAM PRANCIŠKUI
Robertas Zaičikas
Pranciškus Asyžietis ateina į pasaulį Dievo apdovanotas, bet kol jis iškyla į dvasines aukštumas, turi ne vieną kovą laimėti ir ne vieną vidinę krizę išgyventi. Tos dvasinės kovos jį ugdo. Pažinimas, kurį jis toje kovoje įgyja, suteikia jam galimybę suvokti pasaulio esmę. Jis gali kuriam laikui grįžti į vidutiniškumo būseną, bet jau niekada nebepamirš to, ką išgyveno dvasios pakilimo akimirkomis, kai slėpiningas balsas kvietė jį į kitą pasaulį. Skirtumą tarp Dievo balso ir viso to, kas žemiška, jis suvokia ne samprotavimais, o savo patyrimu.
Kai kuriuos charakterio savumus Pranciškui buvo sunku nugalėti, nes jie kildavo iš jo meniškos prigimties. Lengvabūdiškoms vilionėms Pranciškus nuo pat jaunystės buvo abejingas. Tačiau, pradėjęs veržtis į tobulumą, pirmiausia turėjo sutvarkyti savo vaizduotę, - jos gebėjimą fantazuoti jungti su tikrove. Gyvenimo tikrovę jis nuspalvino žaviomis spalvomis, pasaulį ir žmones matė tarsi pro švelnų įspūdžių šydą. Jaunystėje jį žavėjo prabanga ir puošnumas. Grožio ir linksmo nerūpestingumo atmosfera supo jį, ir kurį laiką jis skendo joje visa savo meniška prigimtimi. Jį džiugino paviršutiniškas gyvenimas: bendravimas su linksmais draugais, pokyliai ir puotos, muzika ir šokiai, poetinės trubadūrų dainos. Jis vilkėjo rafinuotai skoningai, labai mėgo prašmatnumą. Pinigų nemėgo ir juos švaistė puotoms ir tiems, kurie buvo jų reikalingi. Draugai mylėjo jį ir leidosi jo vadovaujami triukšmingose Asyžiaus turtuolių sueigose. Dažnai traukdavo su draugais Asyžiaus gatvėmis dainuodami ir išdykaudami. Pranciškus savo natūralumu bei svajingumu, įgimtu palankumu, draugiškumu ir širdingu mandagumu patraukdavo visus. Atrodo, kad šias savybes jis paveldėjo iš savo kilmingos ir kilnios motinos.
Skaityti daugiau: ŠVENTASIS, APIE KURĮ VERTA MĄSTYTI IR ŠIANDIEN
Elgetavimas
Kokiu tad būdu šv. Pranciškus pragyveno? Nė vienas iš mūsų naudojamų apsirūpinimo būdų Asyžiaus Neturtėliui netinka: nei darbas, nes jis nesiejo jo su atlygiu; nei santaupos, nes jis gyveno tik šia diena, nieko nepasilikdamas ateičiai; nei prekyba, nes jis pinigo neėmė. Visi tie būdai yra profaniniai, visi jie atsiremia ne į Dieviškąją Apvaizdą, bet į paties žmogaus veiklą ir į daikto bei pinigo galią. Tačiau kadangi šv. Pranciškus pasitikėjo tiktai dangiškuoju Tėvu, todėl jis nepasirinko nė vieno iš čia paminėtų būdų.
Asyžiaus Neturtėlio kelias apsirūpinti medžiaginiams reikalams buvo grynai religinis. Tai buvo tas pats kelias, kuriuo esti aprūpinami dangaus paukščiai ir laukų lelijos. Jie patys šiam reikalui juk nieko nedaro: nei sėja, nei pjauna, nei verpia, nei audžia. Jie viską gauna iš kito: iš dirvos, kurioje auga, iš oro, kuriuo kvėpuoja, iš saulės, kurios spindulius suima į save, iš vandens, kurį geria. Jie gyvena anuo bendru gamtos turtu, kuris yra paties Dievo paruoštas. Tai yra Jo dovana savo kūriniams. Kodėl tad negalėtų tokiu pat keliu eiti ir žmogus? Kodėl ir jis negalėtų savo artimo pergyventi kaip dieviškos Apvaizdos įrankio, siųsto jam šį tą duoti jo pragyvenimui? Kodėl jis negalėtų žiūrėti į visuomenę kaip į dirvą, kurioje rastų maisto ir apdaro? Šitoks apsirūpinimo būdas vadinasi elgetavimu.
<...> Šitokį apsirūpinimo būdą šv. Pranciškus norėjo įkūnyti ir savo brolių bendruomenėje. Ne darbas, ne žemė ir miškai, ne santaupos ar prekyba, bet elgetavimas turėjo būti pagrindinė naujosios vienuolijos pragyvenimo forma. Pirmoje savo reguloje šventasis įrašė:
Jei reikia, jie [broliai] turi eiti ir prašyti išmaldos. Ir jie neturi gėdytis, bet atsiminti, kad mūsų Viešpats Jėzus Kristus, amžinojo ir visagalio Dievo Sūnus, sukietijo savo veidą kaip akmenį ir nesigėdijo. Jis buvo vargšas ir gyveno išmalda, kaip ir Švč. Mergelė ir Jo mokiniai. O jeigu žmonės brolius sugėdins ir išmaldos neduos, jie turi už tai dėkoti Dievui ir nepamiršti, kad gėda kris ne ant jų, bet ant tų, kurie juos atstūmė. Išmalda yra paveldėjimas ir teisingumas, kuriuos žmonės yra skolingi vargšams, ir kuriuos Kristus mums yra uždirbęs (cap. 10).
Skaityti daugiau: Antanas Maceina IŠ KNYGOS „SAULĖS GIESMĖ"
Šventasis Pranciškau, mus nuo Tavęs skiria 800 metų!
Ne, jie neskiria - per Tave suartina su Dangumi.
LAUKŲ GĖLYNAI,jūs ramiai šlamėkit,
jūs, jūros ir upeliai, bėkit tyliai.
Ateina jis, kad Dievą garbinti galėtų, -
Tą, kurs mus visus atpirko ir pamilo.
Čiulbėkit, paukščiai, kilkit į padangę,
Visais balsais skambėkit dieną naktį.
Tai jis, sukūręs Saulės giesmę brangią,
Visiems laikams žvaigžde mums liko degti.
Nurimkit, girios ir didingi medžiai,
Klausykit žodžių jo, visi klausykit!
Jis nušvietė pasauliui naują pradžią,
Į dangų rodo kelią tiems, kas tiki.
Skaityti daugiau: PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO 800 METŲ JUBILIEJUI (Diptikas)
PRANCIŠKAUS ASYŽIEČIO DVASIOS ŽMONĖS
Motina Teresė (Agnes Gonzha Bojaxhiu) gimė 1910 m. Jugoslavijoje (dabartinėje Makedonijoje), Skoplės mieste. Jos tėvai albanai. Augo neturtingoje valstiečių šeimoje ir jau ankstyvoje jaunystėje sunkiai dirbo ir patyrė daug vargo. Aš buvau tik dvylikos metų. <... > Tada pirmą kartą supratau, kad mano pašaukimas - būti misioniere.
Būdama 18-os, įstojo į vienuolyną Loreto seserų airių, kurios darbavosi Bengalijos misijose ir vadovavo mokyklai Kalkutoje. Dirbo Švč. Marijos aukštesniojoje mokykloje mokytoja, o kurį laiką net direktore.
1946 m. rugsėjo 10 d. išvažiavau į Dardžilingą dvasinių pratybų. Vykdama traukiniu išgirdau kvietimą atsisakyti visko ir sekti paskui Jį į lūšnas.
Gavusi vienuolyno vyresnybės, o vėliau - ir pop. Pijaus XII sutikimą, ji išstojo iš Loreto seserų vienuolijos, bet pasiliko vienuole, kad galėtų, vien remdamasi Kristumi kaip savo Viešpačiu ir Mokytoju, tarnauti vargšams lūšnose. Visiškai viena ji išėjo prieš siaubingą skurdą klaikiame Kalkutos mieste, turinčiame 10 milijonų gyventojų, iš kurių beveik 2 milijonai neturi pastogės, gyvena skurdžiose lūšnose arba miesto gatvėse, kur nusibaigia kaip vargšai gyvuliai. Po trumpo pasirengimo slaugyti ligonius, ji pradėjo savo pasiaukojamą veiklą lūšnynuose. Apsirengė paprastu baltu sariu su mėlynu apvadu, indų vargingos našlės rūbu. Nuo dabar ji yra ne sesuo Teresė, bet motina Teresė, nes trokšta dovanoti savo motinišką meilę visiems vargstantiesiems ir apleistiesiems. Ji turėjo begalinį pasitikėjimą Dievu ir aiškią programą:
Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40).
Šie žodžiai buvo Teresės užduotis:
Jo meilę turi visi patirti per jos meilę.
Skaityti daugiau: MOTINA TERESĖ IŠ KALKUTOS
Meilė prasideda namuose
Meilė prasideda namuose, meilė gyvena, kur yra žmonių. O šiandien pasaulyje kaip tik tiek daug kančios, nelaimių ir skurdo. Jeigu mes pasiklaustume Viešpatį Jėzų, Jis ir mums pakartotų tai, ką sakė savo mokiniams: Mylėkite vienas kitą, kaip Aš jus mylėjau. Šią meilę Jis mums įrodė savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus. Taigi jei norime vienas kitą mylėti ir šią meilę savo gyvenime padaryti veiksmingą, turime tai pradėti namuose.
Šiandien visame pasaulyje viešpatauja netvarka ir painiava, o kur tik pažvelgsi, pamatysi daug kančios. Viena iš priežasčių yra ta, kad tiek maža yra meilės, pradedant šeimos gyvenimu ir mūsų artimųjų aplinka. Mes nebeturime laiko savo vaikams ir vieni kitiems; nebeturime laiko sau džiaugsmui susikurti. Jei kasdieniniame gyvenime truputį daugiau mokytumės iš Jėzaus, Marijos ir Juozapo gyvenimo Nazarete, jei mes savo namams leistume tapti antruoju Nazaretu, tai iš tiesų greitai turėtų atsirasti daugiau taikos ir džiaugsmo pasaulyje.
Mano didžiausias noras, kad jūs savo šeimų židinius paverstumėte antruoju Nazaretu, kur viešpatautų taika, meilė, džiaugsmas ir laimė. Jūs esate Kristaus bendradarbiai, o kaip bendradarbiai sutiksite ir mylėsite Jį savo šeimoje, nes meilė turi prasidėti namų židinyje. Jūs turite atlikti misiją, meilės misiją, o ji turi prasidėti jūsų namuose. Pirmiausia turite skirti laiko sau, o po to pasidarysite veiklūs kitiems. Padarykite savo namų židinius gailestingumo centrais ir vis iš naujo atleiskite vieni kitiems.
Skaityti daugiau: MOTINOS TERESĖS DVASINIAI TEKSTAI
(Motinos Teresės kalba, pasakyta įteikiant 1979 m. Nobelio taikos premiją.
Oslas, 1979 12 10)
Mes susirinkome, kad visi padėkotume Dievui už džiaugsmą, galėdami skleisti taiką visame pasaulyje; už džiaugsmą vienas kitą mylėti, kada nelaimingiausieji vargšai pripažįstami kaip mūsų artimieji. Ir susirinkome pasimelsti už taiką. Jūs visi gavote Maldą už taiką, ir aš šiandien norėčiau kartu su jumis melstis:
Viešpatie, padaryk mane Tavo taikos tarpininku, kad atneščiau meilę ten, kur yra neapykanta, kad nuneščiau atleidimo dvasią ten, kur yra neteisybė, kad įneščiau harmonijos ten, kur viešpatauja nesantaika. Leisk man nešti tiesą, kur yra klaida, tikėjimą, kur yra abejonių. Leisk man nešti viltį ten, kur yra nusivylimo; šviesą, kur yra šešėlių, leisk man nešti džiaugsmą ten, kur yra nuliūdusių žmonių. Viešpatie, leisk, kad aš mažiau norėčiau būti slaugomas, negu slaugyčiau; mažiau būti suprastas, negu suprasčiau; mažiau būti mylimas, negu mylėčiau. Tik tada mes atrandame patys save, kai save pamirštame, tik tada pajėgiame atleisti ir tik per mirtį pabundame amžinam gyvenimui. Amen.
Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų, atidavė Jį Mergelei Marijai, Švč. Mergelei Marijai. Nuo to momento, kai Jis atėjo į Jos gyvenimą, žemėje atsirado džiaugsmas ir meilė, - džiaugsmas mylėti jus, džiaugsmas mylėti mane.
O Kristus atidavė savo gyvybę už mus. Ir dar to Jam negana, Jis ir toliau mums sako: Mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau, kaip ir dabar jus myliu. Jis atidavė savo gyvybę už mus ir vis dar atiduoda dabar ir čia, mūsų ir kitų žmonių gyvenime. Jam nepakako numirti už mus: Jis norėjo, kad mes vieni kitus mylėtume, kad meile taptume panašūs į Jį.
Skaityti daugiau: IŠ MEILĖS YRA TAIKA
Jaunimo problemos
[Kun. Jonas Danyla SJ ]
Molėtų rajono laikraštyje „Pirmyn“ 1982 03 16 numeryje išspausdintas Giedraičių apylinkės pirmininko R. Koževnikovo straipsnis „Kas nulemia žmoniškumą“, kur minimos skaudžios dabartinio mūsų gyvenimo žaizdos, bet iš to daromos klaidingos išvados. Autorius kaltina kunigus, esą jie tvirtina, jog besaikis girtavimas, paleistuvystė, godumas ir pyktis, nenoras padėti savo artimui keroja ir auga mūsų širdyse todėl, kad žmonės tolsta nuo Dievo. Su tokiu tvirtinimu autorius sako nesutinkąs, nes, pasak jo, „ne nuo tikėjimo ar netikėjimo į dievą sprendžiama apie žmogaus sąžinę, jo žmoniškumą“.
Čia noriu autorių paklausti: o kas gi sąžinę padaro jautrią? Kas žmogui teikia jėgų gyventi pagal sąžinę? Nori ar nenori, bet visi nešališki stebėtojai vieningai pripažįsta, kad daugiau jėgų žmogui gyventi pagal sąžinę teikia tikėjimas į Dievą. Gyvenimas yra šimtus kartų patvirtinęs faktą, kad ten, kur yra gilesnis ir sąmoningesnis religingumas, ten mažiau nusikaltimų; kur žmonės daugiau meldžiasi, ten mažiau keikiasi; kur daugiau žmonių bažnyčiose, ten mažiau jų kalėjimuose.
Tiesa, neretai pasitaiko, kad gerai išauklėti, nuosaikaus būdo atskiri asmenys gali ir be religijos būti aukštos moralės ir žmoniškumo, bet masės be tikėjimo į Dievą dar niekada nėra buvusios didžiai humaniškos.
Skaityti daugiau: KAS IŠ TIKRŲJŲ LEMIA ŽMONIŠKUMĄ
(Vienoje mažoje Telšių vyskupijos bažnytėlėje)
Upeliais nuplaukė paskutinis žiemos ženklas. Ant šakos skleidžiasi pirmutinis pumpuras. Pakrantėse stiepiasi gležni žolės lapeliai. Į žemę atėjo pavasaris, ir visa gamta garbina savo Kūrėją. Gražiausias pavasario mėnuo skiriamas Dievo Motinos garbei. Mūsų protėviai ypač pasižymėjo Marijos garbinimu gegužės mėnesį. Visuose namuose skambėdavo litanijos ir giesmės. Šiose gražiose pamaldose aktyviai dalyvaudavo ir jaunimas.
Šiandien, kai virš mūsų galvų kabo neutroniniai, raketiniai, branduoliniai ginklai, grasindami viską nušluoti nuo žemės paviršiaus, kai juodos moralinio smukimo bangos mėgina užlieti žmonių gyvenimą, mes jaučiame, kad malda yra ne mažiau reikalinga kaip anuomet.
Melsdamiesi bendraujame su tuo, kas yra už žemę aukščiau, kas dangiška ir šventa. Mes atsiprašome, dėkojame ir garbiname Aukščiausiąjį. Todėl norime, kad ne tik mūsų siela, bet ir kūnas rodytų pagarbą ir meilę Išganytojui. Aukščiausios pagarbos ženklan laikome sudėtas rankas, nesisukinėjame ir nesidairome, kad neatitrauktume savo ir kitų dėmesio nuo maldos.
Skaityti daugiau: KAIP MES MELDŽIAMĖS
UGNIMI IŠDEGINTI ŽODŽIAI
Kartą manęs paklausė sutiktas keleivis:
Sakyk, kas yra Kristus tau?
Tada ir aš savęs paklausiau apsidairęs:
Tikrai, kas gi JIS man?
Apsidairiau tada gyvenimo miškuos, -
tuose dienų brūzgynuos,
ir klausinėjau paukščių ir žvėrelių,
ir spindinčių žvaigždynų,
ir upių neramiųjų, tekančių pro šalį,
ir žemės lygumų, daubų, kalnynų,
uolų, įsmigusių dangaus skliaute giliam,
bangų mūšos, nakties tylos, -
kas Jis yra? Jis - man?
Skaityti daugiau: Aleksandra [Bubelytė] KAS MAN YRA KRISTUS
KRISTUS MAN - DIDŽIAUSIOS SVAJONĖS APIE LAIMĘ IŠSIPILDYMAS
Žmonės labai nori būti laimingi, labai skirtingai supranta laimę ir skirtingais keliais į ją eina. Ir dažniausiai jos neranda. Žiūrėk, rodos, jau pasiekei tai, ko norėjai, o pamatai, kad visa tai nepatenkina tavo sielos troškimų. Tai nėra laimė, apie kurią svajojai.
Tik tada, kai pabūni su Kristum Alyvų darželyje, kai pasiryžti eiti su Juo Kryžiaus keliu, pajunti Taboro stebuklą.
Kristus man - Didžioji Aukštuma, į kurią kopiame visą gyvenimą siekdami tobulumo.
GERASIS DIEVE,
kai man linksma,
aš apie Tave negalvoju.
Kai turiu daug draugų,
jie yra man patys artimiausi.
Kai esu sveikas,
sukuosi pasaulio verpetuose,
apie Tave nė minutės nepamąstydamas.
Mano Dieve,
aš tada kasdienę maldą
vos besukalbu.
Nepabendrauju su Tavimi vienas,
nepagarbinu Tavęs,
Mano Dieve, aš Tave visai užmirštu.
Skaityti daugiau: Marytė [Mėlinauskaitė] KAS MAN YRA KRISTUS
TU - MANO BEGALYBĖ,-
Tu - veiklioji meilė. Dėkoju Tau, kad didžiausią vienišiaus skausmo valandą visada atėjai, pasakei, įrodei, kad Dievas yra Meilė.
Tu mano namų šiluma, kai daugelis uždarė man savo namų duris. Tu mano Dinamika, kai stingdo širdį įtarumo ir atstūmimo šaltis.
Tu mano širdies nuolatos trykštanti Džiaugsmo srovė, kurios neužterš joks žemės dumblas.
Tu mano Aiškumas, kai negaliu suprasti Tavo Meilės ženklų.
Tu mano Ištvermė, kai dėl savo silpnybių kasdien pradedu iš naujo.
Tu mano vienintelė didžiausioji Viltis aną paskutinį tylų vakarą.
Tu mano visa apimančioji Meilė, kai tuos, kuriuos reikėtų laikyti priešais, laikau taip arti širdies maldoj.
Tu mano Meilė, kai trokštu mylėti nors ir nemylima.
Tu mano Užuovėja, kai iš visų pusių pučia vien tik šiaurūs vėjai.
Skaityti daugiau: Ada [Urbonaitė] KAS MAN YRA KRISTUS
