KĘSTUČIO APYGARDOS PARTIZANAI
Žmogus gali tikrai būti laisvas ir tauta gali būti laisva tik tada, kada sugebama laisvę branginti labiau už gyvybę. Tačiau tas sugebėjimas sunkiai įgyjamas, o gal ir išvis neįgyjamas - gal tai tiesiog būna Dievo dovana.
Simonas Daukantas, mokydamas Tėvynės meilės, įtikinėjo, jog senovės lietuviai neapkentė jokios vergijos, labiausiai brangino laisvę, kurios už viso pasaulio auksą nebūtų pardavę. Tačiau S. Daukanto amžininkas Adomas Mickevičius įrodinėjo, jog tas senovės lietuvio laisvės siekimas buvęs egoistinis: senovės lietuvių kunigaikščiai buvę negailestingi ir žiaurūs, jie nesutapę su savo žeme, su savo tauta, jiems nerūpėję savo tautos interesai, jie siekę tiktai demonstruoti savo galią ir įgyvendinti savo užkariavimų idėjas. O jas įgyvendinę, jie, patekę į aukštesnės civilizacijos aplinką, patys nutausdavo, susiliedavo su kita tauta. Taigi, asmens laisvė ir tautos laisvė — tai vėl nauja problema.
S. Daukantas buvo įsitikinęs, kad negali būti laisvo žmogaus ne laisvoje tautoje, kad tautos laisvė yra ir žmogaus laisvės pagrindinė sąlyga. Ir jis, be abejo, buvo teisus. Toji daukantiškoji laisvės samprata įkvėpė lietuvius visose jų tolimesnėse kovose dėl laisvės. Lietuviai kovojo pirmiausia dėl tautos laisvės, įsitikinę, kad tik laisvoje tautoje jie ir patys galės būti laisvi. O būdami laisvi, jie galės visiškai realizuoti savo žmogiškąsias galimybes — galės būti pilnaverčiai žmonės. Tik laisvoje tautoje gali bręsti pilnavertis žmogus. Taigi tas tautos laisvės ir žmogaus laisvės vienybės supratimas, žmogaus pilnavertiškumo siekimas ir vedė lietuvius į kovą už savo tautos laisvę.
Knygą galite atsisiųsti arba atsiversti kitame lange sekančiais formatais:
| Web - html |
 |
 |
|
| PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams) |
 |
Knyga taip pat publikuojama scribd.com svetainėje: 
