ŠIAME NUMERYJE:
DR. VLADAS VILIAMAS Spalio nuotaikomis atsigręžus į Lietuvą
TOMAS ŽIŪRAITIS Mūsų didysis rūpestis
JURGIS LENGVENIS Faktų ir idėjų pakopomis
VL. VRUBLEVIČIUS Septyneri kovų ir vargo metai
DR. KAZYS SRUOGA-VERŽIKAS Didžiųjų diplomatija ir mažųjų kova
DOM. PENIKAS JAV tarptautinės politikos lūžiai
PLK. O. URBONAS Lietuvos Vietinė Rinktinė 1944 m.
DR. INŽ. J. VĖBRA Atominė energija ir jos panaudojimas
SIMAS URBONAS Vestuvės (apysakos fragmentas)
RED. JON. PR. PALUKAITIS Akiratis (literatūra, tėvynės prisiminimas, karyba, mokslas, politinės aktualijos ir kt.)
*
VIRŠELYJE: Lietuvos raitininkai joja pro Vilniaus Katedrą 1939. X. 28 (fotomontažas) KARIO klišė.
Žurnalo fotografinė kopija PDF: 
Skaityti daugiau: Karys 12 1951m. Turinys, metrika
DR. VLADAS VILIAMAS
Kai Lietuva nustojo būti miškų šalimi, būdingiausias jos augalas, greičiausia, buvo linas. Lietuvos dukros, linų rovejelės, verpėjėlės, audėjėlės drobių raštuose išaudė nepaprastai turtingą ir originališką tautos meną ir didelį kraitį ne tik sau, bet ir Lietuvai. Trinyčiai ir drobės ilgai buvo lietuvio pagrindinis apdaras. Prie lino sugaišti, ir tai ne tik moterų, bet ir vyrų, ilgi rudens vakarai, išdainuotos giesmės ir dainos, išsakytos pasakos, padavimai, užmintos ir atspėtos mįslės, praleistos intymiausios talkos.
Vienas didžiųjų ir universalinių mūsų poetų O. V. L. Milašius yra gražiai sustilizavęs mūsų vieną lietuvių tautos pasaką apie lino kančias. Ten papasakojama, kaip Onytė, patekusi tarp savo mylimo Jonelio vėlės ir kito nepažįstamo lavono šmėklos tik todėl išvengia mirties, kad, savo skurdžioje pirkelėje priglaudusi, senelė nepaž:stamo lavono šmėklai (norėjusiai pagrobti Onytę) kiaurą naktį pasakoja apie lino apdirbimą ir jo išgyventas kančias, kol paryčiais pragydęs gaidys nepažįstamą lavoną grąžina į savo guolį, o Onytės Jonuko vėlė sugrįžta į kapus. Pasakojimas lino istorijos ir pragydęs gaidys išgelbsti Onytę.
Spalio mėnuo skirtas linui atžymėti. Krintančių lapų irmėlynojo lino spalių pabiros surištos su elegiškomis rudenio reminiscencijomis.
Skaityti daugiau: SPALIO NUOTAIKOMIS ATSIGRĘŽUS Į LIETUVĄ
Jonas Minelga
Lankoj neramūs juodbėriai žvengia,—
Kurgi ulonai, narsūs kariai?
Vakaro šydui gaubiant padangę
Nebeprajoja jie Paneriais.
Žvengia, nerimsta, — į balnus, vyrai!
Argi rūdyti leisit kardams?
Viesulu skrisim laukais ir giriom,
Davę valužę dainų aidams.
Skaityti daugiau: JUODBĖRIAI ŽVENGIA...
TOMAS ŽIŪRAITIS, O. P.
Kaip čia seniai? Rodos, tik vakar buvome laisvi savajame krašte. Dirbome, kūrėme dėl Lietuvos. Jokie užjūriai, jokios emigracijos mūs neviliojo. Rodos, tik vakar visa tai buvo...
Pakartotinai įsibrovė raudonieji plėšikai į mūsų kraštą. Tačiau jie nepajėgia užgniaužti tėvynės ilgesio. Gaudžia laisvės kova partizanų miškuose. Galingas jos aidas atsiliepia stovyklų blokuose, svetimuose kraštuose — tremtinių dienose. Vienų ir kitų krūtinėse tas pats rūpestis ir pasiryžimas — drąsiai pirmyn už tėvų žemės laisvę, visos žmonijos gerovę! Žinome, kad teisė, laisvė ir žmoniškumas, nors ir gali būti kuriam laikui paminti, išniekinti, bet jie niekada nebus palaidoti, jei kovose beviltiškai nepalūšime, jei būsime vieningi, jei tėvynė bus gyva mūsų žygiuose ir mirtyje... Tai mes gerai žinome, tik nuolat prisimename, kaip šventą priesaiką nuolat atnaujiname: mūsų didysis rūpestis tremtyje — būti laisvės varpo aidu svetimojoje. Taigi!
I. Įkūnysime savo rūpestį —
Lietuva kelsis nauja ir užgrūdinta, kada būsime tos pergalės verti. Jei tremties gyvenimas turės daugiau kūrybinės meilės, vienybės ir žmoniškumo už aną paskutiniųjų metų laisvės gyvenimą, dėl kurio gal esame Dievo nubausti ir išsklaidyti, tik tada .. . Juk esame dabar panašūs į anuos biblinius izraelitus, kurie žygiavo į savo Pažadėtąją žemę. Keturiasdešimt metų jie keliavo, vargo, kovojo. O buvo išėję iš derlingos žemės — Dievas juos išvedė iš savojo palaiminto krašto, padarė juos klajokliais net 40 metų. Už ką, kodėl taip ilgai? Todėl, kad izraelitai, kokie jie buvo savo krašte, nebuvo verti savosios žemės, jos laisvės ir gėrybių. Buvo perdaug išlepę, ištižę, kūrybinį gyvenimą pamiršę. Reikėjo, kad išaugtų nauja karta, atsirastų nauji žmonės, verti Pažadėtosios Žemės . . . Tai mūsų didžiojo rūpesčio psichologinė, socialinė ir pagaliau moralinė sąlyga. Ginklai bežadžiai, atomai nesiskaldo, kada dvasia išblėsus, kada trūksta tikėjimo ir pasitikėjimo siekiamam tikslui. Todėl ir pats izraelitų tautos vadas Mozė nepriėjo Pažadėtosios Žemės, nes suabejojo, peranksti nuleido rankas ... Visi kiti įėjo į savo žemę, bet jis ne! Mūsų rūpestis dar daugiau reikalauja.
Skaityti daugiau: MŪSŲ DIDYSIS RŪPESTIS
JURGIS LENGVENIS
VLIKo ir Lietuvos Diplomatijos atstovai Vakarų Vokietijoje, š. m. rugsėjo 14 d. pasirašius susitarimą, apjungiantį Lietuvos vadavimo darbus (ELTA)Šių metų rugsėjo ir spalio mėnesiai parodė, kad gerokai netikėtu būdu sunkią vidaus krizę išgyvena užsienyje esančių Lietuvos laisvinimo pajėgų organizacija. Patriotas lietuvis to neturėtų slėpti, bet turėtų mėginti suprasti ir surasti išeitį.
Kelis metus po karo padėtis atrodė lyg ir stabilizavusis. Visuomeninės rezistencinės pajėgos reiškėsi per VLIKą arba šalia jo, turėdamos bendrą tikslą — įvairiais būdais stiprinti Lietuvos atvadavime akciją. Iš kitos pusės konstituciniai likučiai, Lietuvos Respublikos diplomatai užsieniuose veikė per turimus pripažintus diplomatinius postus ar bent jų pakaitalus. Praktinis bendradarbiavimas buvo daugiau ar mažiau sklandus.
Bet prasidėjusios VLIKo ir Lietuvos Diplomatų šefo derybos dėl formalaus to darbo suderinimo netikėtai parodė, kiek užkulisyje būta nepasitikėjimo ir principinių nesutarimų. Šalia to, pasireiškė neatsakinga kampanija spaudoje (daugiausia Šiaurės Amerikos lietuvių laikraščiuose) su pasityčiojimais, savo partnerių žeminimais ar jokios realistinės kritikos neatlaikančiais “juridiniais samprotavimais”. Nieko tai nedavė, kaip tik žalą Lietuvos reikalui, ir pradėtus pirmuosius susipratimo ieškojimus dar labiau aptemdė.
Skaityti daugiau: FAKTŲ IR IDĖJŲ PAKOPOMIS
ELTA išleido savo biuletenio ekstra laidą nr. 19 (106), 1951m. spalio 5 d. Apie dabartinį gyvenimą bolševikų žudomoje Lietuvoje duodamas žodis žmonėms, tik ką iš ten dideliu vargu pasiekusiems Vakarų Europą. Jų pasakojimai dar dvelkia pavergtos Tėvynės vėju, jų akyse dar tebespindi kryžiuojamos mūsų tautos kančia ir besąlyginis ryžtas iškovoti Lietuvai laisvę.
Visame pasaulyje išblaškytiems mūsų skaitytojams čia pateikiame nors labai suglaustą santrauką. Plačiau apie tai rašo visa pasaulio lietuvių spauda.
Tebeveža įSibirą ... Trėmimai ir dabar nesibaigia, tačiau stengiamasi slapčiau, tyliau, paskirais atvejais. Masinių trėmimų, ypač kaip 1948-49 m., tuo tarpu nesą. Tuomet žmones vežė ištisomis kolonijomis. Išvežimai baisiai palietė visą kraštą. Jie tęsėsi ne vieną dieną. Daugiausia buvo surinkti vadinamieji “buožės”. Tokiais laikė visus, turinčius nors 19 ha. žemės. Tačiau neaplenkė nemaža ir turėjusių vos po du tris ha. Paprastai išveža visą šeimą. Daug žmonių išvežta į Krasnojarską, Irkutską, Kazachstaną, ypač 1949-50 m. Tuojau už Minsko atkaldavo šių transportų langus, leisdavo tremtiniams atsigerti, o vietos gyventojams skelbė, jog tai esą “darbo savanoriai į plačiąją tėvynę”.
Dėl tų išvežimų dar ir dabar galima rasti ištisus ruožus, kaip pvz., apie Šiaulius, Gustonis, kur buv. ūkininkų sodybos stovi tuščios, langai, durys apkalti lentomis, o buvę derlingi laukai apaugę karklais ir usnimis . ..
Skaityti daugiau: GYVI ŽODŽIAI IŠ PAVERGTOS TĖVYNĖS
Nuo Lietuvos iki Indokinijos. Rašo vienas iš daugelio mūsų vyrų, II-jo Pasaulinio karo audros blaškytų po tolimąsias pašvietęs.
Buv. legionierius VLADAS VRUBLEVIČIUS
Oran, Alžyras, š. Afrika, 1951 m. liepos mėnuo.
Malonūs KARIO skaitytojai,
Aš čia noriu nors trumpai prisiminti eilę savo įspūdžių ir išgyvenimų, kuriuos man su keletu likimo draugų teko patirti per pastaruosius septynerius metus. Karo audrų blaškomiems, kovų ir vargo lydimiems, mums teko apkeliauti beveik pusę žemės rutulio. Rašau taip, kaip sugebu ir kiek prisimenu.
1943 m. žiemą dar gyvenau mūsų mielame Vilniuje. Dirbau kooperacinėje “Maisto” bendrovėje. Būdamas meno ir muzikos mėgėjas, dalyvavau Čiurlionies ansamblyje, kuriam tuo metu vadovavo muzikas Alfonsas Mikulskis. Tačiau neilgai mums teko džiaugtis ta laime savajame krašte.
Tų metų žiemai baigiantis, vokiečiai mėgino prievarta mobilizuoti jaunus vyrus pagelbinėn jų kariuomenėn. Visi sujudome. Klausinėjome, teiravomės, kas ir kaip daryti. Nutarėme geruoju nepasiduoti, slapstytis. Nelaimei po kokio mėnesio buvome vokiečių sumedžioti ir išsiųsti į Kauną. Čia mus paskubomis aprengė vokiškom uniformom, kiek apmokė ir tų pačių metų balandžio mėn. išgabeno į rytų frontą. Pasiekėme Pskovą. Ten mus išskirstė į vokiečių dalinius. Aš vienas patekau į priešlėktuvinės artilerijos bateriją, prie 37 mm pabūklų. Apsistojome Dno miestelyje, aerodromo apsaugai nuo rusų lėktuvų.
Skaityti daugiau: SEPTYNERI KOVŲ IR VARGO METAI
DR. KAZYS SRUOGA-VERŽIKAS
* Kada traukia ir kada atstumia mažuosius
* Mažųjų tautų nauji metodai
* Problema didiesiems
Cicero, Illinois. — Artėja du sprendimai. Pirmas. Didž. tautų tarpusavio santykių sutvarkymas. Tie santykiai dabar yra labai įtempti. Ir įtempimas vis didėja. Ir apsiginklavimas taip pat. Taigi, išsiaiškinimas turi ateiti. Tas išsiaiškinimas gali būti atliktas ir taikos būdu. Sovietai gali pamėginti padaryti “dideles nuolaidas”, kurios reikštų pavergtųjų tautų vergijos prailginimą, bet didžiųjų — santykių atslūgimas. Gali būti ir karas.
Vienu ir kitu atveju mažųjų tautų laisvės ir nepriklausomybės reikalas bus sprendžiamas ilgesniam laikui. Taigi, ir šitas sprendimas artėja. Mums įdomiausias klausimas, kas gi turėtų būti padaryta, kad neatsitiktų taip, kaip per Antrąjį pasaulinį karą atsitiko?
Skaityti daugiau: DIDŽIŲJŲ DIPLOMATIJA IR MAŽŲJŲ KOVA
DOMAS PENIKAS
Jungtinių Amerikos Valstybių politika, tiek vidaus tiek užsienių, visada pasižymėdavo atvirumu, teisingumu, griežtu laikymusi tarptautinių sutarčių. Ta gera savybė, išplaukianti iš gilaus demokratinio supratimo, nėra ir ligi šiol išnykusi. Betgi šis girtinas Amerikos privalumas daug jai kaštavo praeityje, o dabartis gula visu svoriu kančių, kurios ateityje gali tik didėti.
Kur to viso priežastis?
Yra girtinas JAV gilus demokratinis išsiauklėjimas su visomis vidaus ir užsienių politikos dorybėmis, bet užtat papeiktina jų buvusį nesistengimą pažinti kitų didžiųjų kraštų politinių kėslu. Tad šis neapdairumas Ameriką ir bus nuvedęs į dabartines politines klampynes, iš kurių išbristi reikės daug pastangų ir aukų.
Apžvelgę tik stambmenomis šios šalies paskutiniojo dešimtmečio doleriu ir ginklu ramstomą tarptautinę politiką, pamatysime joje daug kontrastinių lūžių: prieš kelerius metus buvęs draugas, kuriam pagelbeti buvo atdari Amerikos resursai, šiandieną yra tapęs minimi priešu, o iš anuometinio priešo, beveik totališkai prieš šešeris metus sunaikinto, šiandieną norima pasidaryti patikimą sąjungininką. Štai tų JAV tarptautinės politikos lūžių tragiškoji eilė:
1940 m. JAV ir Japonijos tarpusavio santykiai buvo įsitempę ligi tiek, jog greitai tarp jųjų kilo karas. Tiesa, užpuolike buvo Japonija, o pastaroji agresorė pasidarė labiausia tik dėl to, kad JAV griežtai stojo ginti Kinijos interesus prieš į šios žemę įsiveržusią Japoniją. Vadinasi, anuomet Amerika visomis priemonėmis gelbėjo Kiniją, o šiandieną toji pati prieš šešerius metus apgintoji Kinija (tik tapusi raudona) duria peiliu į pašonį jos gelbėtojai.
Skaityti daugiau: JAV TARPTAUTINĖS POLITIKOS LŪŽIAI
PLK. O. URBONAS
NAUJI SUSIDŪRIMAI SU VOKIEČIAIS
Jei iki šiol mūsų santykiai su vokiečiais ir nepasižymėdavo draugiškumu, tai buvo bent pakenčiami. Rimtesnis susidūrimas įvyko 306 batalionui išvykstant į Vilnių, nors tas išsiuntimas buvo drauge su vokiečiais aptartas ir jų aprobuotas.
Laikydamiesi turimo su jais susitarimo, parengėm batalionui reikalingus operatyvinius įsakymus ir susitarėm su vokiečiais dėl ešelono. Paskirtą dieną ir valandą batalionas išvyko į Marijampolės geležinkelio stotį pasikrauti. Buvo apie 9 valanda ryto. Gen. Plechavičius tuo metu buvo generalkomisariate, posėdyje, o aš štabe. Ir štai skambina man iš Marijampolės geležinkelio stoties bataliono vadas ir praneša, kad gen. Harm ryšio karininkas vokietis įteikęs jam Harmo įsakymą batalionui vykti ne į Vilnių, bet į Ašmeną, ir kad toks pat įsakymas duotas ir ešelonui, kuris nukreiptas į Ašmeną. Štai tau ir susitarimas! Vadinas, vokiečiai pradeda rodyti tikrąjį savo veidą. Bręsta konfliktas. Tačiau ir mums naudinga “pastatyti taškus ant i”. Net nemėgindamas pasiekti generolo (tai man, turbūt, visvien nebūtų pavykę), čia pat prie telefono įsakiau bataliono vadui užsirašyti šią telefonogramą: “Rinktinės Vadas įsakė Tamstai žinoti, kad batalionui išimtinai privalomi tiktai Rinktinės Vado arba jo štabo duoti įsakymai. Visi kiti įsakymai batalionui nėra privalomi. Batalionui vykdyti operatyvinį įsakymą Nr. ________ iš ........ dienos. Atitinkamas parašas”.
— Aišku?
— Aišku!
Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 M
DR. INŽ. J. VĖBRA
2. Dirbtinės radioaktyvios medžiagos
Atominis reaktorius, kuriame ura-nijus paverčiamas plutonijum, yra gausus įvairaus greičio neutronų šaltinis. Šie neutronai gali prasiskverbti į daugumos elementų branduolius, paversdami juos naujais tų elementų izotopais. Naujieji izotopai dažniausiai būna nelabai pastovūs, taigi radioaktyvūs: kiekvieną, sekundę jų atomų tam tikra nedidelė dalis suirsta, pavirsdami kitais, pastovesniais, elementais. Irstantieji atomai skleidžia įvairius spindulius: vieni sunkius helioninius alfa spindulius (pvz. polonijus), kiti tik labai lengvus ir skvarbius gamma spindulius (pvz. radioaktyvusis kobaltas Co-60), treti tik negatyviuosius beta spindulius (pvz. fosforas P-32), dar kiti — dvi ar visas tris spindulių rūšis kartu. Tokiu būdu, duotame radioaktyvaus izotopo pavyzdyje nepastoviųjų atomų nuošimtis, laikui bėgant, mažėja ir spinduliavimas silpnėja. Laikotarpis, per kurį radioaktyvaus izotopo spinduliavimo intensyvumas sumažėja pusiau, vadinamas šio izotopo pusamžiu. Vienų radioaktyvių izotopų pusamžis trunka tik vieną akimirką, kitų ilgesnį laiką (valandas, dienas, savaites)...), dar kitų — tūkstančius metų. Kuo radioaktyvaus izotopo pusamžis trumpesnis, tuo jo spinduliavimas intensyvesnis.
Skaityti daugiau: ATOMINĖ ENERGIJA IR JOS PANAUDOJIMAS
UŽ KALNŲ KARALIŲ TAKAS, VILNIUS VĖL PRIGLAUS PULKUS ...
SERŽANTAS JONAS BUDRIKAS
JAV tankistai Korėjos fronte. Jų tarpe yra ir lietuvis minosvaidininkasSfc. Algis Zenkus
Jie kovėsi prie Monte Casino ...
II-jo pasaulinio karo veteranas ir garsiųjų Monte Casino kautynių dalyvis, serž. Jonas Budrikas, gimęs 1912 m. JAV, į armiją, buvo pašauktas 1942 m. Po apmokymo, kaipo tankistas, su tankų daliniu išvyko į Š. Afriką. Sutriuškinę Rommelio armijas, dalyvavo invazijoje į Italiją ir atžygiavo iki Monte Casino. Čia, sutikus vokiečių stiprų pasipriešinimą, po 30 dienų užsitęsusių kautynių dalinys buvo sumuštas, o jo likučiai atitraukti.
— Gaila, — sako serž. J. Budrikas. — Nebeteko mums užimti Monte Casino, dėl kurio tiek aukų sudėjome. Tuo metu, kada kiti daliniai galutinai sulaužė Monte Casino gynybą, mes jau ruošėmės invazijai į Prancūziją.
Skaityti daugiau: ... VĖLIAVOS IŠKELTOS PLAKAS, RENKAS VYRAI, ŽYGIS BUS!...
SIMAS URBONAS
Iš apysakos “SAVANORIŲ ŽEMĖ”
NULIŪDĘ topoliai, liauni pakeles berželiai, senų sodų vyšnynai nykiai mojavo rudens vėjuje savo plikų stagarų rankomis. Jie barstė žemėn paskučiausius auksinius rudens varsų likučius. Drėgnas lapų varis byrėjo į molėto vieškelio provėžas, krito į drumzliną griovių vandenį, sagstėsi į banguojantį rugių želmens kilimą. Tyliai mirštanti vasaros gyvybė jungėsi su naująja, plačiai bekylančia iš pilkųjų arimų gelmių.
Taurioji motinų motina — Gimtoji Žemė — galingai alsavo jon įaugusių žmonių meile, amžina ištikimybe, gausiais rudens gėrybių ir džiaugsmų žadėjimais.
Kai aną apsiblaususį lapkričio popietį žmonės vieškelyje vieni kitus užklausdavo, kur eini ar važiuoji — kurčiame rudens dvelkime klegėjo smagūs atsakymai, gili kaimo išmintis, ar net vaizdūs keiksmažodžiai:
— Į Urbos Kazio vestuves!
— Į Zenkaus Aneliukės vainiko pakasynas!
Skaityti daugiau: Vestuvės
DVIGUBA PLUNKSNOS VYRO IR KARIO SUKAKTIS
Mūsų kariuomenės kūrėjui-savanoriui, Lietuvos Skautų Sąjungos kūrėjui-pirmūnui, darbščiam ir gausiam plunksnos vyrui — kapitonui Petrui Jurgėlai-Jurgelevičiui šiemet sukako 50 metų amžiaus ir 35-ri metai bendradarbiavimo spaudoje (Dar Rusijoje, 1915 m., ŽVAIGŽDUTĖ ir VADAS įdėjo pirmuosius rašinius). Apie jubiliato plunksnos darbus geriausiai kalba pats gyvenimas.
“Petras Jurgėla yra gimęs Amerikoje 1901 m. rugsėjo 30 d. Jo išverstas veikalas Baden-Powell’io “Skautybė berniukams” žuvo 1918 m. Rusijoje, o stambaus veikalo “Skauto mokykla” vertimas iš lenkų k. žuvo Vilniuje 1919 m. pavasarį. Lietuvoje kelis šimtus jo rašinių įvairiais tautiniais, kariuomenės ir skautų reikalais dėjo daugiausia KARYS, SKAUTAS, LIETUVA, RYTAS, KARDAS, LIETUVOS AIDAS, MŪSŲ ŽINYNAS, SKAUTŲ AIDAS ir kt. laikraščiai bei žurnalai, o taip pat sukaktuviniai kariuomenės, šaulių, skautų ir karo invalidų leidiniai. Nuo 1931 m. rašinėja JAV liet. spaudoje.
Išspausdintos šios jo knygelės skautijai: “Pirmieji skauto žingsneliai” ir “Piliečių auklėjimo mokykla — skautybė” 1920 m., “Lietuvos ateitis” 1926 m., “Skautų tarnavimas Tėvynei” ir “Skautystė” 1927 m. ir “Skautų vadovas” I dalis 1929 m. Išvertė 3 tomų romaną “Raupsuotoji”, o su broliu Konstantinu — karinę apysaką “Dieve, pasigailėk mūsų!” 1935 m. išėjo jo veikalas “Sparnuoti Lietuviai Darius ir Girėnas”.
Skaityti daugiau: RANKA RANKON SU RAMOVĖNAIS IR LEGIONIERIAIS
AKIRATIS -Redaguoja JON. PR. PALUKAITIS
ALEXANDER MARAI
Mielas Eumajau, pagaliau radau progą pasiųsti Tau laišką per vieną apsukrų ir patikimą žmogų. Tik aš nežinau, ar Tu, mielas seni, beįskaitysi mano raštą. Tačiau, jeigu Tavo akys bus jau persilpnos iššifruoti mano braižą, Tu juk dar rasi įtakoje raštingą keliaujantį dainių, kuris Tau mano laišką perskaitys. Skaitykit jį vakare, kada atėjūnai ir kiaules suminga, Penelopė verpia linus, o Tu, mielasis kiaulių ganytojau, prie saldaus vyno ir liepsnojančios ugnies nugrimsti į atsiminimus.
Taip, tai aš esu, Eumajau; aš dar tebegyvenu, nors ir nepergeriausiai. Daug pergyvenau nuo tada, kai palikau įtaką. Mačiau nuostabių dalykų, sutikau nepaprastų žmonių. Dievai mane vedė pavojingais keliais; Tu, Eumajau, juk turi žinoti, kad yra du dideli dalykai, kurie grasina net išradingiausiam žmogui: vienas jų yra tėvynė, kitas — pasaulis. Ir aš gyvenau tokiais laikais, kada buvo pasakyti, kuris iš tų pavojų yra didesnis.
Skaityti daugiau: ODISĖJAS RAŠO SLAPTĄ LAIŠKĄ Į ITAKĄ
GIMTOS ŽEMĖS SAUJA
Prieš daugel amžių visas dabartinis Kuršių Neringos pusiasalis buvo derlingų dirvų ir sodriai žaliuojančių pievų plotai. Ten, kur lekiančiame kopų smėlyje paskendęs užpustytasis Karvaičių kaimas, tada stovėjo stipri pilis, suręsta iš didžiulių pušų. Pilis buvo nepaprastai puošni, aplink ją stovėjo didžiulės klėtys su ištaigingomis menėmis, žaliavo gražūs sodai, o netoli pilies, ant iškilios kalvos, stūksojo aukuras, pašvęstas deivei Laimai.
Gražiąją pilį ir pusiasalį tuomet valdė Didysis Karvaitis, augšto ūgio stipruolis, garsus karo vadas ir drąsus jūrininkas. Jis turėjo gražią žmoną, tačiau jiedu nebuvo laimingi: neturėjo vaikų, kuriems galėtų palikti savo garbę ir turtus. Vieną kartą Didysis Karvaitis nukovė milžinišką briedį ir paaukojo jį deivei Laimai, kad ši jam suteiktų vaikų. Deivė išklausė jo maldų ir po metų valdovą apdovanojo gražia dukrele. Džiaugėsi Didysis Karvaitis ir jo žmona, juokas skambėjo valdovo pily. Atsidėkodami deivei, valdovai suruošė didžiulę puotą ir po plačiašake liepa pastatė dar puošnesnį aukurą. Karvaičių duktė buvo tikrai nepaprasta: ji kasdieną sparčiai augo ir gražėjo. Metų nesulaukusi, ji jau buvo graži mergina, kuri turėjo ilgas nuostabias kasas.
Tai matydami, žmonės kalbėjo:
— Tai piktosios laumės padaras. Ji tikrąją valdovo dukrelę pavogė, jos vietoje palikdama šitą didžiąją.
Skaityti daugiau: PADAVIMAS APIE NERINGĄ
Jon Pr. PALUKAITIS
1951 m. rugsėjo pabaiga
“Iranas gali tapti antrąja Kinija! Nuo Vakarų atitrūkęs, jis nuriedės į Rusijos glėbį!” — susirūpinusi Vakarų spauda, kalbėdama apie628.000 kv. mylių kraštą, kuris:
Rusijai — vartai į Viduriniuosius Rytus (apsupant Turkiją), šiltų vandenų uostai ir — didžiuliai naftos rezervai;
Vakarų demokratijoms— svarbi karinė bazė Sovietų Sąjungos pašonėje (lengvai neutralizuojama sovietų pramonė Vidurinėje Azijoje bei gyvybiniai rusų naftos laukai Kaukaze) ir — didžiuliai naftos rezervai.
Žaislas varžybose dėl naftos
Nafta — Irano turtas ir tragedija. Dabartinė pasaulinių jėgų žaismo istorija prasidėjo 1941 metais. Rusija tada kovojo dėl savo gyvybės. Didžioji Britanija ir Jungt. Amerikos Valstybės ieškojo kelių pagalbos siuntoms į Rusiją. Iranas atrodė vienas tinkamiausių koridorių. Bet jis buvo paskelbęs neutralumą.
Skaityti daugiau: ABADANO GRIAUSTINIAI
1950 spalio mėn. Batume įvyko slapta konferencija, kuriai vadovavo Mikalojus Suskovas, Kremliaus Artimųjų Rytų specialistas. Toje konferencijoje Maskvos agentai, veikią įvairiuose kraštuose tarp Maroko ir Pakistano, gavo nurodymus kurstyti mahometoninių tautų nacionalizmą ir kaitinti jų religinį fanatizmą, kad aštrėtų jų neapykanta netikėliams ir pranašo priešams.
Keisti sąjungininkai
Šie nurodymai buvo ištikimai išpildyti. Komunistų partijos Artimuosiuose ir Viduriniuosiuose Rytuose užmezgė ryšius su nacionalistinėmis dešiniųjų ir fanatikų mahometonų grupėmis, stengdamosios įsigyti jų pasitikėjimą. Rezultatai gana būdingi. Persijoje kraštutiniai dešinieji aštrina naftos konfliktą, o jų atkaklumas kai kuriais atvejais yra Maskvos skatinamas. Jau prieš metus sovietų pasiuntinys Teherane pasiūlė Irano vyriausybei Maskvos pagalbą nugalėti ūkiniams sunkumams, kurie kiltų, suvalstybinus naftos produkciją. Ir šitas žinojimas, kad jie pritariami didelės valstybės, persų ekstremistuose skatina vis didesnį atkaklumą. Komunistiškai nusiteikusi Tudeh partija energingai rėmė ir remia Mossadegho reikalavimus. Keista, bet raudonieji ir reakcija veikia drauge.
Skaityti daugiau: STALINAS — ISLAMO "DRAUGAS"
Vakarų Europoje vykstančių manevrų proga
“AIKĖ” TIKRINA SAVO MYLIMŲJŲ DYGLELIUS
Yra sakoma, kad pirmosios JAV fronto linijos esančios ne kuriame nors pasaulio krašte, bet Nebraskos miestelyje Omahoje, kur yra įsikūrusi Strategie Air Command, kuriai pavojaus atveju reikėtų nugabenti atomines bombas į atitinkamus taikinius.
Šios SAC viršininkas yra 44 metų gen. ltn. Curtis E. LeMay — nekalbus, bet nepaprastai gabus aviacijos veteranas, kuris yra atlikęs daugiau strateginių bombardavimų, negu bet kuris kitas žmogus pasaulyje. Ir šiandien, jei prireikia kur keliauti, jis visada pats sėdasi prie savo lėktuvo vairo ir sakosi, pats vestų savo eskadriles į Rusiją, jei kada prireiktų ten skristi, kaip jau yra atsitikę II Pasaulinio karo metu, kada jo lėktuvas vedė bombonešių eskadriles į Japoniją, Italiją, Vokietiją. Nenuostabu todėl, kad jis yra didelis preventyvinio karo priešas; ir sakoma, kad jį peranksti pražildžiusi sunki milžiniškos atsakomybės našta.
Generolo LeMay štabas, kaip minėta, įsikūręs Omahoje. Iš čia jis komanduoja apie 80.000 vyrų, kurie išskirstyti įvairiuose JAV aerodromuose. Jo arsenalą sudaro keli tūkstančiai mašinų, kurių didžioji dalis yra B-29 tipo bombonešiai. Toliau SAC turi eilę B-50 tipo bombonešių (patobulinti B-29) ir sprausminių B-17 bei B-45. Tačiau didžioji korta yra B-36 — didžiausi, brangiausi ir galingiausi lėktuvai visam pasauly.
Skaityti daugiau: B-36
Švarut švarutėliam fabrike, stovinčiame prie Pearl River, N. Y., lėtai sukasi 1,5X3 m dydžio būgnas, džiovindamas keistai atrodančią, bet nuostabiai veikiančią tešlą.
“Kiekvienas būgno apsisukimas grąžina sveikatą šimtui žmonių”, sako vienas fabriko technikų. Iš tos tešlos gaunamas aureomycinas, nuostabiausias vaistas iš visų, pasirodžiusių po penicilino.
Jis veikia prieš daugelį ligų, pvz., gripą ir skarlatiną, kurias sukelia mikroskopinės, į virusus panašios bakterijos, kurių penicilinas nepajėgia įveikti. Tačiau toje pačioje tešloje pastebėta ir kita įdomi substancija. Sušerta gyvuliui, ji paskatina nuostabiai greitą to gyvulio augimą; pvz., kiaulės, į kurių pašarą įmaišoma šios substancijos, per tam tikrą laiką priauga 50% daugiau, negu normaliai.
Brangesnis už auksą
Aureomycinas (aureus =, auksinis), dažnai vadinamas tiesiog “aukso dulkėmis” (gold dust), leidžiamas rinkon kapsulių pavidale, ir spalva yra labai panašus į taurųjį metalą. Tačiau iš tikrųjų šis vaistas yra tris kartus brangesnis už auksą. Viena jo uncija detalinėje prekyboje kaštuoja apie 107 dolerius, o aukso uncijos kaina JAV vyriausybės yra nustatyta 35 dol.
Skaityti daugiau: VEIKSMINGESNIS UŽ PENICILINĄ
KARINĖS ŽINIOS
Tarptautinė karo mokykla
Gen. Eisenhowerio būstinės pranešimu, Europoje įsteigiama tarptautinė mokykla, kurioje bus lavinami Atlanto Pakto Sąjungos ginkluotoms jėgoms priklausą karininkai ir kiti aukštieji pareigūnai. Pirmuoju tos mokylos viršininku būsiąs paskirtas prancūzų admirolas Lemonnier.
Nauja JAV laivyno raketa
White Sands, Naujosios Mexicos valstijoj, Amerikos laivyno bandymų laukuose neseniai buvo išmėginta nauja raketa, pasiekusi 135 mylių (217 km.) aukštį. Raketa turinti automatinius instrumentus atmosferinėms sąlygoms perduoti iki šiol tyrinėtuose aukščiuose. Ši raketa išbuvo ore apie dešimtį minučių, pasiekdama 5.600 mylių (beveik 9.000 km) greitį į valandą. Ji nukrito apie 60 km. į šiaurę nuo paleidimo vietos.
Amerikiečių pėstininko žygio krūvis
JAV pėstininko lauko krūvis sudaro 67,35 svarų. Lengvasis žygio krūvis — 40,57 svarų, o minimalinis kautynių krūvis — 34,51 svarų.
Atominiai varikliai povandeniniams laivams
Pov. laivams atominis variklis pradėtas gaminti 1948 m. Dabar jau sakoma, kad esanti padaryta didelė pažanga, kad atominis variklis įgalins povandeninius laivus pasiekti fantastinius nuotolius, plaukiant visiškai nepastebimiems. Westinghouse E. C. ir General Electric Co. stato po vieną atomine energija varomą variklį pov. laivams. Darbą manoma baigti 1952 m.
Skaityti daugiau: Įvairios žinios, laiškai
VYRAI, PAJUDINKIME BUTELĮ!
— Tai kodėl gi ne žemę? — paklausė vienas iš trejeto neatskiriamų draugų.
— Todėl, kad kai pajudini tą krokodilo ašarą, tai žemė jau savaime pradeda judėti, — buvo atsakymas.
— Taip sakant, viskas sukasi, sukasi ratu ... — įsiterpia tretysis vyras.
— Ne tiktai ratu, bet viskas gali eiti pirmyn, visa mūsų spauda, lietuviška knyga, visas kultūrinis gyvenimas.
— Gerai, gerai! Užteks tų tavo pamokslų. Pradėkime!
— Tai, sakote, užteks pamokslų... — prabilo dienraščio lapus vartaliojąs vienas iš trejeto vyrų. — O aš pasakysiu, ne! Nepatogu, vyručiai, visą laiką šeimininko laikraščiais naudotis.
— Gerai, tai pats užsisakyk, tada visiems trims pakaks. Nėr čia ko pinigą be reikalo leisti.
— Sakai, pinigą leisti. O jeigu taip mes tiktai du šeštadienius, iš 52-jų, metuose skirtume spaudai, tai dideli dalykai pasidarytų. Jau tikiš mūsų spaudai tektų nemažiau 30 “žaliukų”, o kur visi vyrai Amerikoje, Kanadoje, kitur! . . . Pagaliau, mūsų viešnagėm dar lieka 50 savaitgalių. Nėra ko nusiminti. Tad, draugai, nesijuokime iš butelio — jis galingas. Tiktai pajudinkime jų keletą — ir gerą darbą atliksime, ir malonume nenustosime. Tad kiekvienas užsisakome po skirtingą savo pažiūrų laikraštį ir po KARĮ.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
