Į Laisvę 1993 116(153)

PDF Fotografinė kopija BOX

Skaityti daugiau: Į Laisvę 1993 116(153)

Liepos 6-toji Lietuvoje pradėta švęsti kaip Valstybės diena, prisimenant karaliaus Mindaugo karūnaciją, ir jos pasekmėje kaip Lietuvos valstybės pradžią. Tai reikšminga ir reikalinga šventė. Sugestijos tokią šventę švęsti jau senokai buvo keliamos ir išeivijos lietuvių tarpe.

Valstybę ir nepriklausomybę atstatėme, tačiau kiek jos abi bus stiprios, — priklausys nuo mūsų pačių, nuo visos tautos nusiteikimo, nuo pasiryžimo gyventi laisvėje, vadovautis idealizmo, rezistencijos, lygybės ir broliškumo principais. Šie principai sudaro pilnutinės demokratijos pagrindą, sutvirtintą tarpusavio tolerancija bei sugyvenimu. Tokioje valstybėje, kurios pagrindinė valdymosi forma yra demokratija, patys piliečiai atsakingai rūpinasi valstybės gerove.

Tikra demokratija nelengvai pasiekiama. Juk net Jungtinės Amerikos Valstybės po 217 metų negali pasigirti, kad to krašto valdžia, institucijos ar žmonės visada elgiasi demokratiškai. Tad ką bekalbėti apie Lietuvą, kur 50-ties metų komunistinis režimas įspaudė savo destruktyvius ženklus į žmonių galvojimą, suniekino vertybių sistemą, krikščioniškosios moralės principus. Visa tai reikia iš naujo atgaivinti, reikia prieiti prie žmogaus širdies ir proto ir iš naujo parodyti krikščioniškos minties, demokratinės krypties kelią, kuriuo į šviesesnę ateitį eitų visa Lietuva — nuo eilinio žmogaus iki prezidento.

Skaityti daugiau: KELIAS Į ŠVIESESNĘ ATEITĮ

ATVIRAS DIALOGAS PRADĖTAS

JAV Lietuvių Bendruomenė, bandydama ieškoti būdų, kaip pristabdyti tarp dabartinės Lietuvos valdžios ir mūsų išeivijos atsiradusį plyšį, birželio 19-20 d. Detroite surengė įdomią politinę-visuomeninę konferenciją. Joje buvo nagrinėjama abipusių santykių padėtis ir jų pagerinimo galimybės. Gausi konferencija (apie 200 dalyvių) buvo savotiškai įdomus bandymas kalbėtis tarp oficialumo plotmėje nevienodų partnerių: Lietuvai atstovavo pats min. pirm. Adolfas Šleževičius ir 3 Seimo nariai, o išeivijai — eiliniai, nors ir iškilūs, LB nariai. Konferencija praėjo atviroje, beveik nuoširdžioje ir korektiškoje nuotaikoje, nors kai kurios pokalbių temos buvo gana aštrios. Kritika iš išeivijos pusės Lietuvos valdžiai ir jos veiksmams buvo gerai apgalvota ir taikli. Trys Seimo nariai (R. Ozolas, A. Sakalas, S.Šaltenis) daugiau ar mažiau sutiko su iškeltais klausimais, kalbėjo ir diskutavo nuoširdžiai, šiltai ir atvirai. Kiek kitokį įspūdį padarė premjeras Šleževičius — vietomis perdėm oficialus, vietomis lankstus, lyg pataikaujantis išeivijai, žinąs visus atsakymus. Tai turbūt išeitos partinės mokyklos žymė.

Kas gero iš tos konferencijos, ir iš dar ateity numatytų kitų, išeis— sunku spręsti. Ar virs tikrove ir bent kai kurie premjero padaryti pažadai? Ar padės tokie pokalbiai sukurti tikrai nuoširdžią atmosferą tarp Lietuvos ir išeivijos? Tai vis klausimai, į kuriuos atsakymų kaip tik ir reikia ieškoti per nuolatinį dialogą.

J. B.

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Tai — istorija

Leiskite pareikšti kupinus dėkingumo žodžius už prisiųstus Į laisvę numerius. Aš net nepagalvojau (nebuvau iki šiol matęs), kad jis toks puikus, didelis, labai įdomus leidinys. Labai patrauklus turinys, daug istorinės, faktinės medžiagos.

Didelį ir kilnų bei svarbų darbų atliekate. Tai — istorija. Gaila tik, kad mes litų dar neturime, o talonai menkaverčiai ir atsilyginti nepajėgūs.

Tegu jūsų darbus lydi Aukščiausiojo palaima!

Petras Žvirgždys,
Klaipėda

Medžiaga mokyklų vadovėliams

Jūsų žurnalas geras, prasmingas. Įdomu, kiek jo numerių dabar nueina į Lietuvą? 1992 m. nr. 113 išspausdintas Jonelienės straipsnis ,,Išėjo sūnūs keturi tėvynės ginti" turėtų būti mokyklų vadovėliuose. Reikėtų dabartiniam jaunimui papasakoti apie Tautos tragediją.

Tikiuosi, kad Juozo Lukšos-Daumanto laiškai greitu laiku bus išspausdinti ir pateks į Lietuvos mokyklų bibliotekas. Sėkmės?

Dr. Marija Arštikaitytė-Uleckienė
Toronto, Canada

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

LAIŠKAI IŠ LIETUVOS - APIE LIETUVĄ

Viename laiške rašoma: „Padėtis Lietuvoje yra daug sudėtingesnė, negu galima ją perduoti laiške". Panašiai rašo ne vienas, bet beveik visi, norėdami išlieti susikaupusį rūpestį dėl Lietuvos ateities. Kadangi šie laiškai yra asmeniški, dedame po jais tik inicialus. Ir laukiame jų daugiau!

Tauta gyvens, ir ji gyvens Lietuvoje

...(Jaučiame, kad) išeivijos lietuviai yra gerokai nusivylę politinėmis permainomis pas mus. Skauda širdį mums visiems. O gal ne visiems Lietuvoje? Per pastaruosius dešimtmečius Maskva išsiauklėjo daug gabių ir sau palankių žmonių. Nemanykime, kad buvusis gyvenimo būdas, mokyklos, propaganda nepakeitė žmonių. Nemaža dalis jų kalba lietuviškai, bet lietuviškai nebejaučia. Ir pats prezidentas kalba lietuviškais žodžiais, tačiau jo sakinio konstrukcija yra rusiška.

Žinoma, kad krikščioniškai reikia atleisti. Žinome apie atsivertimo vertę. Tačiau — niekas neatgailauja. Ir svarbiausi čia yra ne materialūs dalykai, o dvasinių vertybių naikinimas arba supainiojimas. Kaip paaiškinti vaikui, kas dora ir kilnu, jei pokario partizanas ir KGB darbuotojas dedami į vieną eilę... Būtina ramiai, atsidėjus, be rėksmingumo dirbti, kad išsaugotume tautos Amžinąją ugnį. Toks ugnies gesinimas dabar vykdomas labai subtiliai. Tai pavojingiau už priešo ginklo smūgius ir okupaciją. Kai neteksime dvasios, Lietuvos liks tik vardas...

LDDP sugrįžimo į valdžią nereikėtų dramatizuoti. Valdžia ar partija — tai ne Lietuva ir ne lietuvių tauta. Turime suprasti, kad buvome ir esame Rusijos įtakoje. Pasaulis vėl dalijamas iš naujo. Rusija suinteresuota turėti kuo laisvesnį susisiekimą su Karaliaučiaus-Tvankstos sritimi. Tai jai svarbu ne tik ekonomiškai, bet ir kariškai: ten dabar sukaupiama išvedamoji iš Baltijos šalių kariuomenė. Rusija viską darė, kad nuverstų Landsbergio-Vagnoriaus vadovybę... Argi buvo galima normaliai valdyti šalį, jei vyriausybė nebuvo net įsileidžiama į Lietuvos Banką ir negalėjo tvarkyti pinigų išleidimo? O naftos terminalo Klaipėdoje statyba? Juk buvo trukdoma visais būdais. Tik naivuoliai galvoja, kad Landsbergis turėjo realią valdžią...

Skaityti daugiau: LAIŠKAI IŠ LIETUVOS - APIE LIETUVĄ

LAISVĖS IR PAGARBOS LAIKAI DAR NEATĖJO

Keli pagalvojimai apie dabarties Lietuvą

JULIUS KELERAS

Curzio Malaparte, garsus italų rašytojas, savo knygos ,,Kaputt" įžangoje rašė:Naujieji laikai tebūnie laisvės ir pagarbos laikai visiems, neišskyrus nė rašytojų. Tik laisvė ir pagarba kultūrai tegalės išgelbėti Italiją ir Europą nuo tų žiaurių dienų, apie kurias kalba Montesquieu savo ,įstatymų dvasioje': , Šitaip kadaise, pasakų laikais, po liūčių ir tvanų iš žemės gimė ginkluoti žmonės ir išnaikino vieni kitus' ".Taip baigiasi romano įžanga ir atsiveria knygos tekstas, kupinas žiauraus negailestingumo, kurį normaliam gyvenimui primeta karas, tekstas, be abejonės, parašytas „nedrausminga genijaus ranka", perfrazuojant garsųjį R. Aldington'o posakį apie J. Joyce romaną „Ulysses".

Tačiau šiuo atveju kalba ne apie literatūrą. Literatūra, kaip ir daugelis kultūros dėmenų dabarties Lietuvoje, lieka kelkraštyje, už borto — jos nesiekiama kaip paskutinės viltingos išsigelbėjimo priemonės, kaip universalaus vaisto, gebančio gydyti visokeriopos infliacijos pažeistą dvasią. Minėtą citatą pateikiau tik dėl to, kad nūdienė mūsų situacija yra labai artima tam pavojui, apie kurį minėjo garbusis prancūzų filosofas ir teisininkas. Šiais skurdo ir nepagarbos, nevilties laikais lietuvių kalba ir tautinė sąmonė yra išsaugota, tačiau mes, daug žinodami apie save, beveik nesistengiam nieko sužinoti apie pasaulį. Lietuvybės ašis, aplink kurią sukasi kasdieniškasis gyvenimas, neretai neperžengia provincializmo perspektyvos. Esame nuosmukio zonoje: trūksta sveiko kriticizmo, pragmatizmo, leidžiančio įžvelgti ir koreguoti valstybės politinę, ekonominę, kultūrinę, socialinę raidos kryptį. Trūksta atsakomybės, pasiaukojimo ir kantrybės. Ir savigarbos: kai kurie žmonės, dirbę Landsbergiui ir, atrodo, mąstę landsbergiškai, radikaliai pasikeitus valdžiai, pasiliko savo aukštose kėdėse, nors ir suvokdami savo situacijos beprasmiškumą.

Skaityti daugiau: LAISVĖS IR PAGARBOS LAIKAI DAR NEATĖJO

LIETUVOS POLITINĖ KULTŪRA IR LAIKO REIKALAVIMAI

VYTAUTAS VARDYS

DR. VYTAUTAS VARDYS, Oklaho-mos universiteto politinių mokslų profesorius, palyginamosios valstybinės santvarkos specialistas, sovietologas, 1983-88 vadovavęs ir administravęs to universiteto politinių mokslų departamentą. Vardys yra penkių knygų autorius ar redaktorius. Jo šeštąją knygą, pavadintą „Lithuania: The Rebel Nation” leidžia Westview leidykla. Yra išspausdinęs daugiau kaip 60 mokslinių studijų Vakarų Europos ir Amerikos žurnaluose ar knygose. Lietuviškoje veikloje: buvo JAV LB Tarybos nariu, redagavo Ateitį ir Į laisvę,šiuo metu yra Į laisvę fondo tarybos pirmininku.

Nuotr. Vytauto Maželio.

Paskaita, skaityta 1993.VI.20 LB politi-nėje-visuomeninėje konferencijoje, Southfield, Michigan.

Moderniojoje pokomunistinėje epochoje ekonominis tautinės bendruomenės ar valstybės progresas, kultūrinė pažanga bei tautos saugumas neįmanomas be demokratiškai organizuotos ir disciplinuotos politinės santvarkos. Toji tačiau negalima be ją išlaikančios ir ją maitinančios atitinkamos politinės kultūros. O kultūra surišta su politiniu žmogumi, jo vertybėmis ir jo politinio proceso dinamika. Čia keliame klausimą: ar naujoji Lietuva turi tokią ateitį žadančią ir dabartį palaikančią kultūrą? — kokia jinai? — kokios galimybės progresyvaus demokratinio proceso?

Mokslinėje politinės sistemos analizėje politinės kultūros sąvoka nėra sena, tačiau jos esmė ir svarba buvo suprasta jau seniausiais laikais. Toji esmė ir svarba glūdi socialinėje tiesoje, patyrime, — kad valstybinė santvarka ir politinė sistema glaudžiai rišasi su piliečių ir visuomenės charakteriu. Platonas, pirmasis žymus Vakarų mintytojas valstybės ir visuomenės santykių temomis, o po jo Aristotelis ir kiti valstybės idėjos filosofai, ypač pabrėžė politinės sistemos priklausomumą nuo žmonių elgesio ir įsitikinimų, nuo jų charakterio ir vertybių sistemos. Politinė kultūra — tiek seniau, tiek dabar — iš tikrųjų nurodo priežastinį ryšį tarp pilietinės visuomenės kokybės ir politinio elgesio bei valstybinės santvarkos pobūdžio. Ji tiek pat svarbi politinei veiklai suprasti, kiek „tautinio charakterio" sąvoka būtina tarptautinės politikos elgesiui iššifruoti.

Skaityti daugiau: LIETUVOS POLITINĖ KULTŪRA IR LAIKO REIKALAVIMAI

Norėjau, KAD JIE GYVENTŲ ŽMONIŲ ATMINTY

Pasikalbėjimas su konkurso laureate
Birute Pečiokaite-Adomėniene

Į Laisvę fondo lietuviškai kultūrai ugdyti rezistencinio romano premijos buvo iškilmingai įteiktos 1933 vasario 15 d. Rašytojų sąjungos klubo salėje, Vilniuje. Dvi didžiosios premijos po tūkstantį dolerių ir laureatų vardai atiteko Jonui Mikelinskui už romaną ,,Nors nešvietė laimėjimo viltis” ir Birutei Pečiokaitei-Adomėnienei už romaną „Penktas: nežudyk”. Buvo taip pat paskirtos ir dvi paskatinamosios premijos po 500 dolerių. Jonas Mikelinskas yra jau gerai žinomas rašytojas — tiek Lietuvoje, tiek ir išeivijoje. Tačiau Birutė Pečiokaitė-Adomėnienė konkurso laureatės vardą gavo už savo patį pirmąjį romaną, tad kaip rašytoja ji dar nėra pažįstama. Su laureate kalbėjosi mūsų žurnalo redakcijos narys Vidmantas Valiušaitis. Šį pasikalbėjimą skaitytojams čia ir pateikiame.

— Pirmiausia prašyčiau papasakoti ką nors apie save.

— Esu suvalkietė, kapse nuo Skriaudžių. Mokiausi pradžios mokykloje, Veiverių progimnazijoje, vėliau — Kauno prekybos mokykloje. 1941 metais baigiau prekybos mokyklą ir tais pačiais metais ištekėjau už Vinco Adomėno. Išsikėlėm į Vilnių. Vilniuje įstojau į humanitarinį fakultetą. Pasirinkau germanistiką, bet universitetą netrukus uždarė.

Vilniuje gimė dukra. Užėjo frontas, turėjome bėgt iš Vilniaus į mano tėviškę. Frontui praūžus su visa šeima iš kaimo atsikėlėm gyventi į Kauną, kur aš studijavau anglų kalbą.

1947 metų vasarą saugumas susidomėjo mūsų šeima. Konkrečiai — vyru, nes dar Vilniuje buvo parašęs keletą pjesių, statytų „Vaidilos” teatre. Vieną iš jų pripažino „antitarybine”, ir saugumas pradėjo domėtis. Metėm viską ir vėl išsikėlėm į kaimą.

Gyvendami kaime susirišom su partizanais. Vyras rašė partizaninei spaudai. Vėliau už tai buvo apdovanotas „Laisvės kovų kryžiumi”. Keturis su puse metų truko tas bendradarbiavimas.

O paskui — areštavo ryšininkę ir pagal jos parodymus sudarė dešimties žmonių bylą. Vyras buvo nuteistas 25-eriems metams. Mane tuojau atleido iš mokyklos (tuo metu dirbau Skriaudžių septynmetėje mokykloje).

Prisikėlimo apygardos, Maironio rinktinės, Mindaugo tėvūnijos kovotojų už laisvę— Lietuvos partizanų būrys, veikęs Raseinių-Radviliškio ribose. Nuotrauka daryta 1949 m. spalio mėn., iš negatyvo išryškinta 1992 metais. Visi nuotraukoje matomi partizanai žuvę.

Skaityti daugiau: Norėjau, KAD JIE GYVENTŲ ŽMONIŲ ATMINTY

Paulius Jurkus, Inguara, Klevai prie vartų

INGUARA

ATSKRENDI tu vėl, legendų Inguara,
Šiaurės mėnesienos nušviestom naktim,
O po slidėm šerkšnas sidabrinis šnera,
Daubos ir kalneliai bėga su tavim

Šermuonėliai purūs ant pečių plevena, —
Išdidi gražuole, ką dabar lankai? —
Ir staiga suki į mano sodą seną,—
Ir nušvinta ledo pridengti langai.

Buvo man tarp knygų vieniša ir gera,
Žibalinė lempa degė naktimi...
Ir tada svajoji, miela Inguara,
Ir tada eiles naujas rašyt imi.

Kai tave pamatė mano senos knygos,
Kai tave išgirdo mano vienuma,
Ėmė ir pravirko gruodžio naktys nykios,
Žibalinė lempa smilko degdama — — —

Ilgesį man dovanojai, Inguara, —
pasidarė šiaurė artima, sava,
Ir keliaut ir veržtis pasidarė gera,
Kad per mus gyventų mūsų Lietuva!

Inguara miela, vėl skrendi pašliūžom,
Šermuonėlį baltą mato Lietuva!
Tu visiem kalbėki, — niekad nepalūžom,
Ir sena legenda visada gyva---

1990.

Skaityti daugiau: Paulius Jurkus, Inguara, Klevai prie vartų

1940 METŲ BIRŽELIS

PROFESORIAUS ZENONO IVINSKIO
DIENORAŠČIO IŠTRAUKOJE

Zenonas Ivinskis 1965 metais Vokietijoje.

Čia spausdiname trumpą, dar niekur neskelbtą ištrauką iš profesoriaus Zenono Ivinskio dienoraščio. Šioje ištraukoje užrašyti istoriniai įvykiai nuo 1940 birželio 10 iki 18 dienos, atsispindėję asmeniškuose profesoriaus įspūdžiuose. Dienoraščio originalas yra saugojamas M. Mažvydo nacionalinėje bibliotekoje, Vilniuje, rankraščiu skyriuje F29-14/2.

Dienoraštis buvo rašytas ranka, juodu rašalu. Mašinėle iš originalo perrašė Valentinas Markevičius. Perrašymas buvo atliktas griežtai pagal originalą, paliekant stiliaus ir pasitaikiusias gramatines klaidas. Šalia teksto duodama dviguba puslapių numeracija — Z. Ivinskio ir bibliotekos.

Atrodo, kad Z. Ivinskio dienoraščiu kadaise buvo susidomėjęs sovietinis saugumas. Valentinas Markevičius, prisiųsdamas mums šią ištrauką, rašo: "1961 m. Švyturio žurnale Nr. 2 buvo skelbtos Z. Ivinskio dienoraščio (1938 m. kovo-balandžio mėn.) ištraukos tokiu pavadinimu — 'Jis dienoraščio nerašytų, jei žinotų, kad pateks į mūsų rankas'... Ištraukų sudarytojas, be abejo, nepasirašė. Svarbiausia saugumo organams rūpėjo supjudyti žmones".

Valentinui Markevičiui už prisiųstą ištrauką esame bičiuliškai dėkingi.

Red.

Birželio mėn. 10 d. (pirmadienis). Pasaulį vėl sudrebino nauja sensacija. Italija stojo karan. Šiandien 7 1/2 v.v. man tą žinią pranešė A. Salys. Daugeliui iš mūsų ji buvo nelaukta, nes manėme, kad Italija nestos kariauti. O buvo tokiu net, kurie galvojo, kad Italija greičiau stosianti sąjungininkų pusėje. Bet mes „politikai"... Prancūzai dabar turi atlaikyti milžinišką vokiečių spaudimą.

Jie kolkas dar laikosi, nors vokiečiai jau sakosi esą pasiekę Seinės upę. Daugelio mūsų simpatijos prancūzų pusėje, bet daugelis su pesimizmu žiūri į jų perspektyvas.

Skaityti daugiau: 1940 METŲ BIRŽELIS

PRISIMENANT AREŠTUS PRIEŠ 50 METŲ

Vaizdelis iš mirusiųjų,,laidotuvių” Stutthofo kacete.

Piktos vokiečių nacių užmačios prieš Lietuvą išryškėjo 1943 m. kovo 16-17 dienomis prasidėjusiais areštais. Per pirmąją suėmimų bangą „įkaitais” buvo paimti 46 Lietuvos inteligentai: profesoriai, visuomenininkai, rašytojai, spaudos darbuotojai, inžinieriai, kunigai, studentai ir kt. Tai buvo nacių smūgis Lietuvai už tautos atsisakymą jungtis į bandomus suformuoti lietuviškus SS dalinius ir apskritai už antinacinę rezistenciją. Visi suimtieji buvo išvežti į Stutthofo koncentracijos stovyklą. Daugelis ten prarado sveikatą, kiti buvo iki mirties nukankinti. Prisimindami tuos žiaurius įvykius ir jų paleistus žmones, čia rašo du Stutthofo kaceto kaliniai: Pilypas Narutis, suimtas ir į Stutthofą išvežtas su pirmąja „įkaitų” grupe, ir Vladislovas Telksnys, ten patekęs su paskutine, taip vadinama spaudos darbuotojų grupe.

NACIŲ SMŪGIS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIAI

PILYPAS NARUTIS

Į Stutthofą

Keistokas buvo šį kartą mano areštas. Po Lietuvių Aktyvistų Fronto uždarymo jau du kartu buvau Gestapo areštuotas. Gestapo buvo uždėjęs man naminį areštą: buvau, ištikrųjų, Gestapo „apsaugoje".

Šio straipsnio autorius inž. Pilypas Narutis, buvęs Stutthofo KZ kalinys, dabar Lietuvių politinių kalinių sąjungos pirmininkas. Nuotr. jono Kuprio.

Dabar, 1943 m. kovo 16 rytą, į mano butą Kaune, Valančiaus g. 3, vėl staiga įsiveržė Gestapo. Areštuotojas Šveicorius su griežta, oficialia laikysena paprašė: „Prašome atiduoti ginklą!" Prašau!" — atsakiau, ir parodžiau jam ant mano stalo gulėjusias knygas, ir dar pridėjau, kad lietuviai niekad nepakęs, kad Kaune yra steigiami vokiečiams kareiviams bordeliai ir naudojamos lietuvaitės, šveicorius nusišypsojo.

Ir paskutinį kartą areštuotojas buvo tas pats gestapininkas — Šveicorius. šveicorių pažinojau. Tai Lietuvos vokietis. Buvo baigės berods Šančių gimnaziją, lietuviškai gerai kalbėjo, lietuviškąjį gyvenimą ir veiklą gerai pažinojo. Kai man Kaune Gestapo uždėjo naminį areštą, šveicorius man aiškino, ką reiškia namų areštas: negalima iš Kauno išvažiuoti; turiu kas savaite registruotis Gestapo būstinėje; Gestapo daro malone, kad galiu lankyti paskaitas.

Kambaryje buvo studentas Bronius Stasiukaitis. Susigriebiau. Gestapo valdininkui šveicoriui tuojau pasakiau: „Čia — studentas, atėjės pas mane studijų reikalais, skuba į paskaitas. Ar galima jį išleisti?" Šveicoriui pasakius, „Taip!", Bronius išspruko. Džiaugiausi, kad Bronius praneš mano artimiesiems ir draugams apie mano areštą...

Skaityti daugiau: NACIŲ SMŪGIS LIETUVOS KATALIKŲ BAŽNYČIAI

GILTINĖS DUOBĖJE

VLADISLOVAS TELKSNYS

Palaukite, draugai, nebėkite
Man sunkiasi iš kojų kraujas—
Į veidą smūgis, vienas antras,
Po jo ir vėl — skaudesnis naujas.

Jonas Rimašauskas

VLADISLOVAS TELKSNYS - dviejų okupacijų rezistentas: pirmąjį bolševikmetį NKVD tardytas ir kalėjęs Kauno kalėjime, vėliau nacių Gestapo vėl suimtas ir išvežtas į Stutthofo koncentracijos lagerį. Iš lagerio laimingai grįžęs, antrojoje sovietinę okupacijoje turėjo gyventi slapstydamasis. 1990 metais V. Telksnys išleido savo gyvenimo Stutthofe atsiminimų knygą, pavadintą ,,Kamino šešėlyje". Šiemet Lietuvoje išėjo jo antroji knyga ,,33-eji metai svetima pavarde". Šios knygos įvade pats autorius rašo: „Joje pasakoju apie savo šeimos gyvenimą, kai pokario laikotarpiu gyvenau kita pavarde, vengdamas pakliūti į sovietų kalėjimą, kuriame teko kalėti pirmosios jų okupacijos metais ir kurį bei lagerius perėjo tūkstančiai tautiečių, o daugybė jų paliko kaulus svetimoje žemėje".

Čia spausdiname trumpa V. Telksnio apibraižą, specialiai jo mums prisiųstą 50 metų sukakties proga nuo 1943 m. kovo mėnesį nacių pradėtų Lietuvos inteligentijos suiminėjimų. Joje jis prisimena anas šiurpias dienas Stutthofe, kurios vėl iš naujo atgyja jo sąmonėje, 1990 metais aplankius šio ,,Kamino šešėlio" liekanas.

Penkiasdešimt metų praėjo nuo tų šiurpių dienų, kai Lietuvą, dar neatsigavusią nuo raudonosios okupacijos, patyrusią nekaltų žmonių trėmimą, kankinimus kalėjimuose ir žudymus, užgriuvo nacistinė okupacija.

Pirmomis karo dienomis pasirodžiusi vokiečių kariuomenė Lietuvos žmonėms atrodė ne tik išgelbėtoja nuo raudonojo teroro, bet buvo ir vilties kibirkštėlė, kad atgausime nepriklausomybę. Deja, greit suvokėme, kad rudieji okupantai tik pakeitė raudonuosius. Pašiurpome, pamatę ginkluotų esesininkų gatvėmis varomas ilgas Lietuvos piliečių — žydų kolonas, o netrukus išvydome ir fašistinio sadizmo viršūnę — žydų naikinimą. Diena iš dienos viešai ir slaptai hitlerinės kariaunos batai mindžiojo lietuvių tautos orumą, ir kai visos patriotinės organizacijos, spauda, net universitetas buvo uždaryta, o Laikinoji Lietuvos vyriausybė išvaikyta, rudojo okupanto siekiai pasirodė visiškai aiškūs, ir svajoti apie nepriklausomybę rodėsi beprasmiška.

Skaityti daugiau: GILTINĖS DUOBĖJE

MIŠKAS - MANO APSISPRENDIMAS

Skaitytojams čia pateikiame trumpį ištrauka iš 1992 metais Vilniuje išleisto romano ,,ŽALIOS SŪPUOKLĖS", kurio autorius yra istorikas ir rašytojas VYTAUTAS BUBNYS. Šiame romane rašytojas nepaprastai gražiu žodžiu ir sodriais vaizdais, jungdamas praeitį ir dabartį, meistriškai piešia vienos šeimos kryžiaus kelius Lietuvoje, — tuomet, kai ji buvo uždaryta lyg kokiam narve. Tai buvo 1948-tieji. Ūkininkas Baltramiejus Aglinskas priverstas jungtis į kolchozą; sūnus Adolis, septyniolikmetis gimnazistas, nori likti laisvu, pasirenka rezistencinį kelią ir išeina į mišką. Ištraukoje — tėvo ir sūnaus paskutinis pokalbis.

VYTAUTAS BUBNYS

Ištrauka iš romano „Žalios sūpuoklės”

Naktį kartais suinkšdavo šuva, subarbėdavo lango stiklas, ir Baltramiejus Aglinskas, paskubom užsitraukęs kelnes, vienmarškinis atidarydavo duris. Vyrai būdavo pavargę, alkani, pilni nerimo ir vilties. Iš kamarikės išlįsdavo Adolis, ir jie pasisveikindavo su juo lyg su sau lygiu, paskui pavalgę, paprašydavo, kad jis palydėtų. Grįždavo Adolis paryčiais, ir tėvas, ir motina juto sėlinančią nelaime. Ta baisi nelaimė slankiojo diena iš dienos, glaustėsi apie grinčios sąsparas, vėrė duris, stovėjo ant slenksčio ir jokios maldos ar padūsavimai negalėjo jos atstumti, nuginti šalin.

Antrądien po Žolinių — ta diena akyse stovi — tik papusryčiavęs Baltramiejus Aglinskas išsivarė ražienos versti. Nors orai dar laikėsi šilti, bet jau dvelkė rudeniu. Vos sumetė sąvartą, kai atėjo Adolis ir uždėjo ranką tėvui ant rankos, laikančios žagre.

„Brigadininkas paliepė art?” — keistai paklausė.

„Visai ne".

„Tai kodėl ariat?"

„Juk čia mano žemė".

„Kolchozo".

Skaityti daugiau: MIŠKAS - MANO APSISPRENDIMAS

DĖL NIEKO NEATGAILAUJU - sako generolas Eismuntas

Lietuvoje plataus atgarsio rado 1993 balandžio 9 d. Lietuvos ryte išspausdintas pokalbis su buvusiu LTSR saugumo komiteto pirmininku Eduardu Eismuntu. Dar prieš metus laikraščio korespondentės pradėtas kalbinti ir pagaliau sutikęs duoti interviu dimisijos generolas Eismuntas viliasi, kad jo atsakymai padėsią žmonėms suprasti, jog sovietinis saugumas anuomet nebuvęs visagalis. Bet kas gi tuomet totalistinėje imperijoje tą galią turėjo?

Šį pokalbį ir jame keliamas mintis komentavo Vidmantas Valiušaitis per „Laisvosios Europos" radiją, balandžio 13 d.

Interviu prasideda beveik tartiufišku vaizdeliu: KGB generolas — pensininkas, nepriklausomoje Lietuvoje patogiai leisdamas gyvenimo saulėlydžio dienas, skaito Maironį, Kudirką, sakosi mėgstąs istorinę literatūrą, bet sielojasi, kad nesama lietuviško istorinio romano... Svetimos valstybės represinio padalinio, dar taip neseniai kontroliavusio bibliotekų specfondus, kuriuose nuo visuomenės buvo slepiami tie patys Maironio, Kudirkos raštai, visa Lietuvos istorinė literatūra, vadovas šiandien kremtasi dėl lietuviško istorinio romano nesėkmių...

Skaityti daugiau: DĖL NIEKO NEATGAILAUJU - sako generolas Eismuntas

GINTĖ DAMUŠYTĖ -IŠKILIAUSIA METŲ MOTERIS

Nuotr. Vytauto Maželio

Gintė Damušytė — metų lietuvė moteris, labiausiai pasižymėjusi krikščioniškų idealų tarnyboje. Tokį žymenį ir kartu prelato Juozo Prunskio paskirtą 2,000 dolerių premiją 1993 kovo 21 dieną Lemonte Gintei DamuŠytei įteikė ateitininkių Korp! Giedra atstovės.

Gintė Damušytė, gimusi Clevelande, politikos ir istorijos mokslus baigusi Detroito Wayne universitete, daug savo gyvenimo energijos ir idealizmo paaukojo nenuilstamu darbu Lietuvių Religinės šalpos įstaigoje ir Lietuvių Informacijos Centre. Ji dalyvavo daugelyje tarptautinių konferencijų, visur atstovaudama Lietuvos ir žmogaus teisių reikalus, o šiuo metu dirba Lietuvos Misijoje Jungtinėse Tautose kaip tos misijos patarėja humanitariniams, socialiniams ir informaciniams klausimams. Šių metų birželio mėnesį Gintė Damušytė dalyvavo su Lietuvos delegacija Žmogaus teisių konferencijoje, Vienoje.

Nuo pat mažų dienų, kurias Gintė Damušytė dažnai praleisdavo lietuviškoje Dainavos stovyklavietės aplinkoje, ji įaugo labai giliai į lietuvišką veiklą. Dainava įvedė ją į ateitininkų organizaciją, o vėliau ji įsijungė ir į Lietuvių Fronto bičiulių sąjūdį, buvo išrinkta į LFB Tarybą.

Skaityti daugiau: GINTĖ DAMUŠYTĖ -IŠKILIAUSIA METŲ MOTERIS

JUBILIEJINIS POLITINIŲ STUDIJŲ SAVAITGALIS

Los Angeles Lietuvių Fronto bičiuliai 1993 sausio 30-31 dienomis surengė jau 25-tąjį politinių studijų savaitgalį. Šeštadienio rytą jį atidarė LFB sambūrio pirmininkas Juozas Pupius, o pirmosioms svarstytoms vadovavo dr. Ričardas Kontrimas. Svarstybų tema: „Vyriausybės pasikeitimas ir tolimesnis politinio ir ekonominio gyvenimo vystymasis Lietuvoje". įžanginę paskaitą, kurioje buvo padaryta platesnė dabarties Lietuvos gyvenimo analizė, skaitė buvęs Lietuvos Aukščiausiosios Tarytos pirmininko pavaduotojas ir valstybinės komisijos deryboms su Rusija delegacijos pirmininkas ambasadorius Česlovas Stankevičius. (Jo paskaita buvo išspaudinta praeitame Į laisvę numeryje). Kiti svarstybų dalyviai: Jadvyga Bieliauskienė, Milda Lenkauskienė, dr. Emanuelis Jarašūnas, Amandas Ragauskas ir Juozas Kojelis.

Antrojo tos dienos simpoziumo temą „Kritikuoti, ar padėti?" svarstė Violeta Gedgaudienė, Angelė Nelsienė, Zita Rahbar, dr. Zigmas Brinkis ir Edmundas Kulikauskas. Vadovavo Vytautas Vidugiris. Vakare LFB sambūrio valdyba suruošė priėmimą svečiams iš Lietuvos — Jadvygai Bieliauskienei ir Česlovui Stankevičiui — programos atlikėjams, svečiams ir sambūrio nariams.

Skaityti daugiau: JUBILIEJINIS POLITINIŲ STUDIJŲ SAVAITGALIS

POZITYVI KRITIKA GALI IŠSPRĘSTI PROBLEMAS

ZIGMAS BRINKIS

Pirmiausiai reikėtų pažvelgti, koks yra santykis tarp kritikos ir pagalbos. Jos nebūtinai turi viena antrai prieštarauti. Tiesa, yra žmonių, kurie dažnai kitus kritikuoja, norėdami tik save pateisinti ir tuo pačiu atsipalaiduoti nuo moralinės pareigos kam nors pagelbėti, šitokios rūšies kritika smerktina. Tačiau kritiškas žvilgsnis yra būtinai reikalingas įvertinti problemoms, kad paskui būtų galima daryti logiškus sprendimus ir ieškoti pagalbos...

Los Angeles LFB sambūrio valdyba su svečiais iš Lietuvos. Iš d.— Juozas Pupius, pirm., Jadvyga Bieliauskienė, Česlovas Stankevičius, Salomėja Šakienė, Zigmas Brinkis, Kazys Šakys, Trūksta valdybos nario Algio Raulinaičio. Nuotr. J. Kojelio.

Ir Lietuvių Fronto bičiulių politinių studijų savaitgaliuose per tuos 25-rius metus buvo pasakyta gana aštrios kritikos žodžių mūsų centrinėms laisvinimo organizacijoms. Bet tie žodžiai nebuvo vien tik dėl kritikos: paprastai po diskusijų padarytos išvados buvo siūlomos ne vien tik kitiems, bet jos įpareigodavo ir pačius LFB narius. Iš laiko perspektyvos jau galime matyti, kiek ši kritika buvo teisi, ir kiek iš jos išplaukusios išvadinės mintys rado atgarsio mūsų gyvenimo tikrovėje.

Skaityti daugiau: POZITYVI KRITIKA GALI IŠSPRĘSTI PROBLEMAS

IŠTIESKIME RANKĄ BENDRAM DARBUI

VIOLETA GEDGAUDIENĖ

...Esu nuomonės, kad pirmoj eilėj reikia padėti. Bet ir padėti galima dvejopai: teikiant pagalbą vien daiktais, siuntiniais, pinigais, arba dalintis savimi. Dalintis reiškia atverti, parodyti save ir pamatyti kitą. Tai ne fariziejiškas davimas, smaguriaujant savo taurumu, tai palietimas pavargusio tautiečio. Taip bendrauti — dalintis galėtume visi. Tam nereikia didelio talento ar išteklių. Duodu porą pavyzdžių:

Šiauliuose, Pedagoginio instituto bendrabuty antri metai gyvena Leoną ir Al Gustaff. Ji lietuvių kilmės, abu daugiau kaip 70 m. amžiaus. Abu buvę mokytojai JAV-bėse. Dar jauna angliakasio duktė Pennsylvanijoje ji buvo sušelpta lietuvio kunigo ir galėjo baigti muzikos studijas universitete. Kunigas nereikalavo grąžinti skolos, bet paprašė, kad ji bent porai metų kada nors nuvyktų į Lietuvą ir ten dirbtų su Lietuvos jaunimu. Tik dabar Leoną tą skolą galėjo atmokėti. Ji su vyru Lietuvoje dėsto anglų kalbą.

Skaityti daugiau: IŠTIESKIME RANKĄ BENDRAM DARBUI

RŪPESTIS IR MEILĖ PRIEŠ BIUROKRATIJĄ

ANGELĖ NELSIENĖ

...Vos tik atsiradus galimybei, daugelis išeivių skubėjo į Lietuvą aplankyti, susipažinti ir padėti. įvairių sričių specialistai, palikę čia savo karjeras ir šeimas, tikėjosi galėsią ten padėti atstatyti demokratinę Lietuvą. Didelį entuziazmą palaipsniui pakeitė nuomonė, jog ten neįmanoma ką nors padaryti dėl didelės biurokratijos ir vis dar tebeesančios sovietinės sistemos. Pamatėme, kad daugiau kaip 50 metų jėga brukamas marksizmas žymiai paveikė Lietuvos viduriniąją kartą ir paliko joje savo neigiamas žymes...

Tačiau kritikuodami prisiminkime, kad ne savo noru mūsų gimtasis kraštas toks tapo, o didelio smurto, jėgos ir klastos priverstas. Suprantame, kad dažni mūsų priekaištai juos giliai užgauna ir įskaudina... tad su kantrybe tik reikėtų juos įtaigoti, kad patys darytų reikiamus pakeitimus. Ne viskas gerai ir kas yra amerikietiška. Yra daug negerovių ir čia, tad nesiūlykim jų Lietuvai. Dažniau klausykimės, analizuokime, konkrečiau veikime ir nebijokime jiems būti atvirais, nes dažnai ir mes jiems sunkiai suprantami...

Skaityti daugiau: RŪPESTIS IR MEILĖ PRIEŠ BIUROKRATIJĄ

LAIKAS PRADĖTI VEIKTI KARTU

Juozo Kojelio žodis, uždarant politinių
studijų savaitgalį

Mūsų svečias iš Lietuvos, ambasadorius Česlovas Stankevičius vakar padarė nostalginį jausmą sukeliantį pareiškimą. Jis kalbėjo: „Išrinkus seimą ir dabartinę Lietuvos valdžią, baigėsi ir nugrimsta istorijon ištisas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo laikotarpis". Pasakęs, kad tam laikotarpiui „buvo būdingi tam tikri politikos principai, politinės kultūros ir raiškos būdai... ir visa tai nebepasikartos", jis taip charakterizavo tą laikotarpį: „Mano nuomone, būdingiausias ir reikšmingiausias praėjusio laikotarpio bruožas — tai idealistinė politinės veiklos ir pilietinio aktyvumo motyvacija".

Norėtųsi pasakyti, kad ir Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių veikloje, mažoje skalėje, pirmasis politinių studijų šimtmečio ketvirtis tarsi irgi yra tam tikro istorinio laikotarpio pabaiga. Prieš dvidešimt penkerius metus ir vėliau LF bičiulių ir apskritai išeivijos daugumos lietuvišką veiklą motyvavo drumzlių nepaliesta meilė paliktai Žemei ir troškimas padėti tos paliktos žemės žmonėms, kuriuos okupantas, jei dar nebuvo spėjęs atimti gyvybių, kančioms ir dvasinei bei fizinei mirčiai buvo išdrabstęs milžiniškuose plotuose nuo Baltijos iki Didžiojo vandenyno. Anksčiau ir mūsų veikloje buvo nemaža idealistinės motyvacijos. Vėliau, kad ir nesėkmingai, tam tikros jėgos tą idealistinę motyvaciją stengėsi slopinti, o šiais metais negausi bet agresyvi grupelė idealistinę politinę veiklą ir pilietinio aktyvumo motyvaciją bandė pakeisti nepagirtinu pragmatinės destrukcijos žaidimu.

Reagano bibliotekoje eksponatus apžiūri Česlovas Stankevičius ir Juozas Kojelis. Nuotr. E. Arbo.

Skaityti daugiau: LAIKAS PRADĖTI VEIKTI KARTU

Kronika, atsiųsta paminėti ir kt.

NAUJA LFB VADOVYBĖ

Lietuvių Fronto bičiuliai neseniai korespondenciniu balsavimu išsirinko naują Tarybą ir Kontrolės komisiją ateinantiems dvejiems metams. Rinkimų komisija, kurią sudarė Jonas Vasaris, pirm., ir nariai Ona Šilėnienė ir Vytautas Brizgys, praneša, kad į LFB Tarybą išrinkti šie bičiuliai: Petras Kisielius, Vytautas Volertas, Zigmas Brinkis, Algis Raulinaitis, Juozas Ardys, Vytautas Majauskas, Vytautas Petrulis, Vladas Sinkus ir Jonas Urbonas. Į naują LFB Kontrolės komisiją išrinkti: Vaclovas Šaulys, Jonas Kavaliūnas ir Pilypas Narutis.

Bičiulės ir bičiuliai kviečiami dalyvauti vasaros studijų savaitėje, kuri įvyks rugpjūčio 1-8 dienomis Dainavoje.

Skaityti daugiau: Kronika, atsiųsta paminėti ir kt.

Partizanai: Istorija ir dabartis

Navigacijos peržiūros paieška

Navigacija

Ieškoti