Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais
Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 9 (1456) LAPKRITYS – NOVEMBER 1969 
Lietuvos Karo Mokyklos baigimo ženklas ... (viršelis)
Nr. 10 (1457) GRUODIS - DECEMBER 1969
A. Budrys — L. Karo Mokyklos 50 metu sukakties minėjimo Australijoje (Adelaidėje) organizatoriai, iš k.: K. Taparas, Iz. Lapšys, A. Levickis, C. Zamoiskis ir V. Šimkus, prie paminklo Žuvusiems už Lietuvą, pastatyto pernai, ramovėnii darbu ir lėšomis.. (viršelis)
T U R I N Y S
J. Miškinis — Lietuvos kariuomenę prisiminus
J. V. Sūduvas — 30 metų XX kadro laidai
Bal. Brazdžionis — Ten kur mirtis gresia kiekvieną minutę
Kalpas Uogintus — Spalio Antrosios proga
L. Virbickas — Laisvės Varpas ir Mylimai Žemei
D. Jasaitis — Sopulingą dabartį seka didinga ateitis
K. Ališauskas — Kovos su bermontininkais
B. Karo Talkininkas — Jaunas žemaitis Rytų ir Vakarų frontuose
Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Kronika
Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriaus pavaduotojas JONAS RŪTENIS
Skaityti daugiau: Karys 1969m. 9-10 Turinys, metrika
JONAS MIŠKINIS
Lietuvos nepriklausomybės metais be kitų bendrų tautos švenčių bei pramogų, kariuomenė su visuomene minėdavo jos istorijos reikšmingiausi momentą, tai atgijusios kariuomenės kūrimosi pradžią, 1918 m. lapkričio 23 dieną. Dideliu ir reikšmingu ženklu įsispaudė lietuvių tautos sąmonėje tas 1918 m. įvykis. Tą dieną atgijusi Lietuvos valstybė įgijo realią savo valios reiškėją — kariuomenę.
Kelis amžius lietuvių tauta vergavo. Kai kitos tautos kūrė sau gražesnį gyvenimą, ji buvo verčiama dirbti svetimiems. Bet koks jos savarankiškumo pasireiškimas buvo slopinamas pačiu žiauriausiu būdu. Aišku, tokiose sąlygose ji negalėjo nieko naujo kurti. Jai rūpėjo išlaikyti savo senolių kilnią dvasią, atsispirti prieš gausius ir labai skaudžius mėginimus. Tatai jai pavyko. Todėl ji ir nežuvo, o prisikėlė laisva, nepriklausoma ir pradėjo naują gyvenimą.
Lietuvių tauta, bekurdama naują ateitį, susidurdavo su naujais mėginimais bei pavojais. Kartais tokie mėginimai baigdavosi džiaugsmu, kartais — liūdesiu. Tas labai ryškiai atsispindi mūsų patriotinėje poezijoje. Va, kaip dainius Maironis sako:
Jauna, laisva, pati savęs valdovė,
Tautų eilėn įstojo Lietuva.
Savu krauju vergijos nusiplovė,
Sutraukius pančius ištverme sava!
Lietuva globėjų neturėjo. Turėjo išorėj ir viduje daug atvirų ir užsislėpusių priešų. Tuo brutalių jėgų viešpatavimo metu garbingų tautos veteranų buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tada atėjo laikas ir lietuvių tautai parodyti savo jėgą, susipratimą ir subrendimą, atgijusios valstybės vėliavai išlaikyti, sutraukyti paskutinius vergovės likučių pančius.
Skaityti daugiau: Lietuvos kariuomenę prisiminus
XX kadro karininkų laidos priesaika
1939 m. rugsėjo 16 d. P.L.P. Karo Mokykla, A. Panemunėje, išleido XX kadro karininkų laidą, vadovaujant mokyklos viršininkui gen. Musteikiui. Neeilines mokyklos gyvenimo išleistuves temdė tik ką prasidėjęs II Pasaulinis karas. Žaibiškas vokiečių armijos triuškinimas kaimyninės Lenkijos, karo gaisrai Lietuvos pasienyje ir Sovietų Rusijos armijos žygis Vilniaus link nelinksmai nuteikė XX laidos auklėtinius, taip laukusius savo mokslo baigimo dienos — išleistuvių šventės. Karo grėsmės Tėvynei akivaizdoje buvo atsisakyta ir iškilmingo tradicinio išleistuvių baliaus. Daugumas jaunųjų leitenantų, tuoj po oficialių pakėlimo iškilmių, dar tą pat dieną, jau buvo pasiųsti į skirtus kariuomenės dalinius — pasienių pulkus. Ten jų laukė darbas naujai mobilizuotuose daliniuose, krašto vadovybei paskelbus dalinę karinių jėgų mobilizaciją prieš jaučiamą grobuoniškų kaimynų grėsmę Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei.
Tai buvo paskutinė kadro karininkų laida, išleista nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, išbuvusi karo mokykloje tris metus ir išklausiusi reformuotą mokymo kursą. (Ankstybesnės laidos mokėsi du metus.)
Šiandien, praėjus 30-čiai metų, dar gyvi likę XX laidos auklėtiniai, pasklidę po laisvojo pasaulio kraštus, su pagarba ir skaidria nuotaika prisimena anas žvalias, kupinas jaunystės, ryžto ir idealų dienas, praleistas senosios Alma Mater kazematuose. Prisimena dienas A. Panemunės laukų pratimuose, Šilosėdų augštumoje, Gaižūnuose prie sunkaus kulkosvaidžio, ar patrankos, paskaitų klasėse, ar iškilmės parado maršą, tvirtu žingsniu žengiant pro estradą, palydint maršo garsams, baltų pirštinių ritminguose mostuose, šypsenose veiduose.
Drauge prisimenami ir savo laidos kankiniai rusų kalėjimuose, Sibire: Antanas Naikelis, Sagėnas, Vismantas, Levinskas. Prisimenami žuvusieji didvyrių mirtimi Tėvynės miškuose, beviltiškose partizanų kovose prieš rusišką okupantą.
Skaityti daugiau: 30 metų sukaktis PLP Karo mokyklos XX kadro karininkų laidai
(Lietuvio kario išgyvenimai P. Vietname)
BAL. BRAZDŽIONIS
Mes negalime įsivaizduoti, koks šiurpulingas karas vyksta Pietų Vietname. Televizija, radio, spauda, tik mažą dalelę teparodo. Todėl gyvas žodis, išgirstas iš ką tik parvykusio kario, darosi juo vaizdingesnis. Čia trumpai patieksiu pasikalbėjimą su korp. Juozu Kepalu, kurio tėveliai gyvena Stone Park. Jis pats išbuvo net 13 mėn; Vietname, pavojingose pareigose, kur mirtis grėsė kiekvieną minutę.
Korporalas Juozas Kepalas
— Sveikinam, Brangus Kary, kad laimingai sveikas grįžai iš fronto. Tėveliai apie tave kalbėjo ir nuolat tave minėjo, nes esi vienturtis sūnus. Pasakyk mums, kaip įstojai į JAV kariuomenę.
— Įstojau savanoriu į marinų korpą, nes į jį įstojo daug mano draugų. Iš namų išvykau į Kaliforniją, kur karinėje bazėje paruošė specialią komandą — būrį ypatingiems uždaviniams. Mokymosi programa buvo sudėtinga, o tarnyba pavojinga — būti visą laiką priešo užnugary slapukais. Per 5 mėnesius baigėme žvalgybos mokyklą, tada jau išsiuntė į Okinavą ir vėliau — į P. Vietnamą. O tenai, tiesiog į Dang-Nang bazę, kuri yra prie Š. Vietnamo rubežiaus. Nauji vaizdai, nauji miestų gyventojai. Mus patalpino į atskirą pastatą ir buvome atskirti nuo reguliarios kariuomenės.
— Kaip JAV kariai jaučiasi nuvykę į P. Vietnamą?
— Žinoma, nėra taip jauku ir gera. Mačiau karius dirbant aerodrome, statant naujus namus-būstines, rengiant įsitvirtinimus. Mačiau karinėse įstaigose dirbančių daug P. Vietnamo civilių. Klimatas neįprastas — šiltas, drėgnas. Iš miesto mus išvežė į kaimą, mažesnėn bazėn ir ten visą laiką praleidau.
— Kokius išgyvenimus teko išgyventi veikiant žvalgyboj?
— Pirma žvalgyba į priešų tarpą buvo labai baisi: nežinai, kur esi, ar jo ten daug. Nuleido mus helikopteriu, 8 dienom ir tupėk ten,
Dažniausia vykdavome naktimis, nors tas irgi pavojinga, nes nežinodavome, kur priešas mus pasitiks. Maisto, reikalingų žinių ir instrumentų krovinys ant nugaros, net iki 80 svarų. Kadangi mes turėdavome palaikyti nuolatinį ryšį su savo centrine, tai priešas kartais susekdavo iš mūsų radio pranešimų, pajusdavo, kur mes esame. Todėl turėdavome nuolatos kaitalioti vietovę. Prasiskinti kelią pro džiungles būdavo labai sunku, nes negalėjome sukelti triukšmo.
— Džiunglėse, juk, pilna visokių žvėrių, gyvačių?
— Matydavome tigrų, įvairių gyvačių, bet nei kartą mūsų neužpuolė, nes mes miegodavome tankiuose krūmuose, kur nei žvėrys nekiša nosies. Jei priešas mestų granatą, ji pasiliktų krūmuose kaboti nepavojinga.
— Ar teko su priešu iš arti susikauti?
— Teko labai daug kartų, nors mes vengdavome kovų. Kartą, vadinamoje, “Happy Valley” apylinkėje mus nuleido su uždaviniu, kad būtinai turime parvesti nors vieną gyvą belaisvį. Vos buvo belikę trys dienos, o belaisvio vis nėra. Mūsų tik saujelė, o jų gal tūkstančiai. Priešas aplink mus sukinėjosi, girdėjome jų šnekas, dundėjimą, bet negalėjome prie jo prieiti. Vietovė buvo labai kalnuota. Kalnuose laipiojimas sunkus, kartais tarpeklius tik virvės pagalba galėdavome pereiti. Tie kalnai ne tiek pavojingi, o labiausiai reikėdavo saugotis įvairių priešo padarytų spąstų: paslėptų duobių, minų, Einant kalnais, vienas mūsų karys į duobę įkrito ir susižeidė. Aš turėjau perimti vadovavimą. Sužeistajam perrišome koją ir pamažu slinkome kalno viršūne. Palikęs savo dalinį saugioje vietoje, ėjau jieškoti vietos, kur helikopteris galėtų nusileisti. Užtikau daug priešo buvimo liekanų, todėl nutariau, sugrįžęs prie dalinio, trauktis kita kryptimi. Nors buvo jau naktis, tačiau pajutome apšaudymą ir sviediniai pradėjo kristi mums po kojomis. Pasislėpėme džiunglėse. Vienas priešo patrulis praslinko tik kokios dvi pėdos nuo mūsų. Galėjome jį pasigrobti, bet kai girdėjome iš visų pusių didžiulį priešo slinkimą, palikome jį ramybėje.
Skaityti daugiau: Ten, kur mirtis gresia kiekvieną minutę
KALPAS UOGINIUS
Spalio antroji — Angelų Sargų diena — buvusios nepriklausomos Lietuvos policijos šventė. Šia proga spaudoje nekartą buvo minėta buv. mūsų policijos organizacija bendrai, bet niekas dar, berods, neminėjo specifinių policijos darbo savybių, nuo kurių dažnai priklausė net jos pareigūnų karjera. Mūsų policijos (turiu omenyje viešąją policiją) darbo dirva labai plati. Be bendrų — piliečio asmens ir turto nepavojumo apsaugos srityje įsipareigojimų, nebuvo gyvenimo srities, kurioje policija nebūtų turėjusi ką veikti. Todėl jos pareigūnai (be netarpinių tiesioginių) turėjo ir daug tarpinių, netiesioginių viršininkų, o dėl darbo komplikuotumo, neretai tekdavo susidurti ir su prokuratūra. Neveltui tad sakyta, jog policininkas visada stovi viena koja karste, kita — kalėjime. Tai nereiškia, jog policijos tarnautojas būtinai būtų linkęs nusikalsti. Ne, tik darbo gausumas ir jo pobūdis nuolat laikydavo jį, nelyginant, po kabančiu Damoklo kardu. Mūsų policija buvo tvarkoma karinės drausmės pagrindais. Politiniai ji buvo neutrali. Savo pareigų kelyje susidurdavo dažniausiai su žmonėmis linkusiais nusikalsti, su nukentėjusiais nuo nusikaltėlių, arba šiaip kokion bėdon ar nelaimėn patekusiais. Tokie “klijentai” visada įsijautrinę, nervuoti, siekią tik savo reikalų patenkinimo, neobjektyvūs, iš policijos pareigūno reikalaują padaryti daugiau negu jo teisės jam leidžia. Teoriniai — policija veik jokių teisių, — vien tik pareigas teturėjo. Todėl nė visų patenkinti, nė visiems įtikti ji negalėjo. Gi, jos darbu arba atskirais jos veiksmais nepatenkintieji, dažnai keršydavo, provokuodavo, skųsdavo. Kad būtų aiškiau, labai suglaustai čia apibrėšiu porą, policijos darbo keblumų aptarimui, būdingų epizodų.
Aš, šių eilučių autorius, 1926 m. tarnavau Šiaulių apskrities policijos VIII nuovados viršininku. Atsimenam, tais metais buvo renkamas III Lietuvos Seimas. Šiaulių apskrityje buvo skaitlingos ir veiklios krikščionių demokratų ir socialdemokratų partijų organizacijos, kurios, rinkimų įkarščio metu, smarkiai kirtosi. O pagal patarlę: kur kertama ten ir skiedros byra. Balandžio 23 d. socialdemokratų veikėjai pranešė man, kad rytoj 13 val., Šaukėnuose, rengiamas jų mitingas; kalbės šiaulietis advokatas Venclauskis ir kt. Deja, pranešimas neatitiko susirinkimų įstatymo sąlygoms ir tuojau, su reikiamais paaiškinimais, buvo grąžintas įteikėjui.
Skaityti daugiau: SPALIO ANTROSIOS PROGA
LEONAS VIRBICKAS
LAISVĖS VARPAS
Iš už jūrų - marių, žemės pavergtos,
Girdžiu varpo garsą— Varpą Lietuvos.
Dūžis paskui dūžį, griaudams baisią tylą
Laisvės varpas tautos aimanoms prabyla.
Ten, iš tėvų žemės, neša šiurpų gandą:
Pavergtoji žemė plieno pančiuose žvanga!
Aimanos, dejonės, smurtas, kančia, kraujas . . .
Parblokšta tėvynė — bet gyva dar. . . kaujas!
Ir galingais dūžiais: virpa, dreba, šaukia:
Kovą, kovą tęskit — tauta laisvės laukia!
Į visus žemynus, už vandenų plotų,
Išblaškytus sūnus šaukdams, kad kovotų.
Kad už bočių žemę, už jos laisvę brangią,
Kovotų ir žygiams būtų pasirengę.
Kas tautai atšalo, laisvės kovų vengia,
Amžių prakeikimas jų vardus tedengia!
Dūžis paskui dūžį . . . lyg širdies plakimą
Girdžiu laisvės varpo amžiną šaukimą . . .
Ten... už jūrų, marių . . . Žemėj pavergtoj
Laisvės varpas šaukia: Laisvė tik kovoj!
Skaityti daugiau: Laisvės Varpas ir Mylimai Žemei
(Pasakyta kalba Lietuvos Kariuomenės atkūrimo sukaktį minint Brooklyne)
DOMAS JASAITIS
Dr. Domas Jasaitis kalba Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjime Brooklyne, lapkričio 22 d. L. Tamošaičio nuotr.
Mes čia susirinkome paminėti atgaivinimą Lietuvos ginkluotųjų pajėgų, kurių pagrindinis uždavinys yra valstybės suverenumą ginti ir vidinei, įstatymais nustatytai, tvarkai apsaugoti.
Sakoma, kad grįžimas į praeitį yra senatvės apraiška. Su tuo aš nesutinku. Gal tasai teigimas dalinai, ribotai, sietinas pavieniam asmeniui. Tačiau, jis niekad netaikytinas gyvai tautai, draskomai, žudomai tautai. Ji apima bent trejas generacijas. Visuomenė, prisimindama savo praeitį, apjungia visų tų kartų žmones, išugdo juose etninę tapatybę, tautinės sąmonės antlaikinį integralumą. Vyresnės generacijos santykiauja istoriniame procese su jaunesnėmis generacijomis, taip kaip seno medžio senos šaknys perduoda amžinos žemės gaivinančias sultis naujoms šakoms, žiedams ir lapams. Basanavičius “Aušros” motto paėmė lotynų patarlę — “Tautos nežinančios savo praeities yra kaip vaikai” ... O, dabartiniai istorijos išprievartautojaiir klastotojai vaduojasi dėsniu “kas valdo praeitį — tas valdo ateitį”. Tik todėl jie, kaip termitai, naikina, klastoja, keičia mūsų senųjų amžių istoriją ir nepriklausomybės laikotarpio gyvenimą — kovą už atstatytos valstybės laisvę, dvasinės kultūros medžiaginio gerbūvio laimėjimus. Tą mano teigimą įrodo, ne tik okupuotos Lietuvos eilinė spauda, bet ir tarybinių pseudomokslininkų parašyta Lietuvos istorija, Mažoji Tarybinė Enciklopedija ir kt.
Dar niekuomet praeityje Lietuva nebuvo taip apiplėšiama kaip šiandien. Praeityje okupantai grobdavo žmones, plėšdavo maistą, turtus, brangenybes, o šiandieniniai okupantai, ne tik tai daro, bet smurtiškai vagia mūsų tautos praeitį ir tuo vykdo jos egzistencinės ateities genocidą.
XIX šimtmetyje įsigalėjęs visoje Europoje ir Pietų Amerikoje nacionalizmas, skelbiantis tautų išlaisvinimą, rado derlingą dirvą Rusų okupuotoje Lietuvoje. Kitaip ir būti negalėjo. Lietuva buvo netekusi laisvės. Tik 1795 m. laisvės židinys buvo okupantų sugriautas ir suardytas. Tačiau, jo žarijos ir žiežirbos žairavo jos šviesuomenės sąmonėje ir širdyse ir smilko liaudies sąmonėje. “Idėjos, jei didžios, nežūsta kaip žmonės . . . Jos mėto žaibus”. Užtekėjo Aušra. Pradėjo gausti Varpas. Tėvynės Sargas akyliai budėjo. Lietuvos žemėje vis drąsiau ir iškiliau buvo giedama “Jau slavai sukilo nuo juodmario krašto. Pavasaris eina Karpatų kalnais . . . Lietuvoje gi žiema. Nė žodžio nė rašto neleidžia erelis suspaudęs sparnais. Petys gi į petį, na vyrai,. kas gali. . . prikelkime Lietuvą mūsų”.
Pirmojo Pasaulinio karo padariniai sudarė palankias sąlygas toms maištaujančioms ir laisvinančioms nuotaikoms įsigalėti, o 1917 ir 1918 m. revoliucijos sudarė apčiuopiamas sąlygas joms įkūnyti. Lietuvos Taryba valingai paskelbė pasauliui sutraukanti jai užkartus vergijos pančius ir tampanti nepriklausoma demokratiška valstybė!
Tai įvyko prieš penkiasdešimt vienerius metus. Daugis mūsų yra vyresni už Nepriklausomybę. Daugis mūsų supo nepriklausomybės lopšį,, buvo jos gynėjai, statytojai, talkininkai. . .
Skaityti daugiau: SOPULINGĄ DABARTĮ SEKS DIDINGA ATEITIS
(Istorinė apžvalga 50 metų sukakčiai paminėti)
KAZYS ALIŠAUSKAS
Lietuvos kariuomenei intensyviai kariaujant su rusais bolševikais, 1919 metų vasarą, šiaurės Lietuvoje ir Latvijos Kurše, susitelkė kitas Lietuvos ir bendrai Pabaltijo valstybių priešas — bermontininkai. Tai buvo rusų monarchistai — carinės Rusijos šalininkai ir vokiečių kariai -savanoriai. Jie veikė bendrai, nepripažindami Pabaltijo valstybių, kurias laikė neatskiriama Rusijos dalimi. Jų vadu buvo caristinės rusų armijos pulkininkas P. Bermondt - Avalovas, kurį rėmė vokiečiai. Lietuviai juos praminė “bermontininkais”.
Rimčiausią jėgą P. Bermondto armijoje sudarė vokiečiai, suorganizuoti generolo R. Goltzo. Jie sudarė VI korpą, kuriame buvo apie 40,000 vyrų. Štabas buvo Mintaujoje.
Į Mintaują, 1919 m. birželio 12 d., atvyko pats P. Bermondt - Avalovas. Liepos 26 d., į Kuršėnus, atvyko pulkininkas Virgolič. Rusų buvo mažuma, apie 12,000 karių. Politiniais sumetimais, armijos vadu, 1919 m. rudenį oficialiai tapo P. Bermondt - Avalovas. Armija buvo gerai techniškai aprūpinta, tad sudarė rimtą jėgą.
Bermontininkai buvo užėmę Lietuvoje šią ribą: Biržai, Saločiai, Kyburiai, Pašvitinys, Lygumai, Šiauliai, Radviliškis, Tytuvėnai, Lyduvėnai, Viduklė, Raseiniai (protarpiais), Šimkaičiai, Eržvilkas, Jurbarkas (protarpiais), Tauragė.
P. BERMONDTO PUOLIMAS IR LINKAIČIŲ KAUTYNĖS
Spalio 5 d. Virgolič persikėlė iš Kuršėnų į Šiaulius ir pradėjo tetorizuoti vietos lietuvių įstaigas (žiūr. 1968 m. Karys, Nr. 9, Bermontininkų įsiviešpatavimas Šiauliuose ir šiaurės Lietuvoje). Užėmė Šilėnus ir Radviliškį. Sutriko traukinių judėjimas tarp Kauno ir bolševikų fronte esančios mūsų kariuomenės. Kariai ir geležinkelio tarnautojai buvo suimami ir traukiniai nebuvo praleidžiami.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ KOVOS SU BERMONTININKAIS
BUVĘS KARO TALKININKAS
(Pradžia Karys Nr. 5)
Puolimą praleidome laimingai, nors bombos krito aplinkui visai arti. Visur tik ugnis ir dūmai. Neberandame savo grupės. Kas daryti? Sakome, traukiam, gal rasime. Po antrojo puolimo mūsų patrankų visai nebeliko. Traukiame vėl visi kartu, vorele. Priėjus pirmą kryžkelę, sulendame į pusiau apgriuvusį tarpdurį, dairomės. Staiga balsas: “Halt, nejudėti!” Žiūrime — karo policija. Vienas jūreivio, o kitas žandarmerijos uniformoje — abu atstatę automatus, klausia, kur traukiam. “Nežinome. Pasiklydę”.
Jūreivis klausia, kas tokie esame. “Lietuviai”, o lietuviai! Ar mokate kas rusiškai?” — “Taip”, vienas atsiliepia. Patikėjo mūsų pasiaiškinimu: “Sekite paskui mane!” pasakė. Pakeliui sugraibė daugiau pasimetusių karių. Susidarė visai nemaža grupė.
Po kiek laiko prieinam didžiulį pastatą, visai netoli Zoologijos sodo. Čia pilna kariuomenės. Matosi pastatyti trys ar keturi tankai; tankistai susėdę ant tankų; taip pat keli šarvuočiai ir prieštankinės patrankos, o karių, tai visokio plauko ir visokių uniformų. Čia, atrodo, tvarka visai griežta. Didžiulėje salėje karių prigulę, prikimštinai. Radome vietelę, kritome ant grindų ir mes. Taip pat, stengėmės laikytis drauge. Kariuomenės, pavieniais būreliais, visplaukia į tą didžiulį surinkimo punktą. Čia laiko visai negaišina. Tuoj pat suformuoja naujus dalinius, naują vadovybę, apginkluoja ir vėl traukia į frontą. Prie mūsų prisistato Luftwaffe uniformoje karys. Pasirodo, lietuvis. Sako, jo dalinį rusai prie Tempelhofo aerodromo sumušė, tai dabar jis atsidūrė čia. Sako, ėjo smarkios kautynės, buvo net vieną ruselį į nelaisvę paėmę. Kalbinam pasilikti prie mūsų, bet, matyt, mes jam atrodome per jauni.
Staiga visas pastatas sujudėjo. Dar kažinkas suriko: “Aliarm!” Bėga visi, vienas per kitą, grūdasi, kad patekus į rūsį. Bombos, atrodo, krinta tiesiog ant galvų. Girdėti didžiausi sprogimai.
Sugulame rūsyje ant anglių ir laukiame kada užgrius.
Puolimui praėjus lendame lauk. Visi dulkini, dūmais atsiduodu. Koridoriuje guli vienas užmuštas, visas pasruvusiame kraujo klane. Uniforma primena Lietuvoje matytus žandarmerijos karius: žalia, rudu kalnierium ir rudais rankogaliais. Kas žino, gal ir lietuvis. Po puolimo mūsų sutikto lietuvio daugiau nebematėme.
Atėjo ir mūsų eilė — gavome šilto maisto, priedui — sausą davinį: gabaliuką sviesto ir duonos.
Kaip minėjome, bandėme laikytis kiek galint krūvoje. Dabar priskiria mums jauną viršilą ir du jaunu vokietuku. Sudarome grupę: dešimts karių ir viršila. Vokietukai paima lengvą kulkosvaidį, mes — kelis panzerfaustus, o šovinių diržais, kiek paneši. Aš ir draugužis, paimam dar ir po pistoletą. Prieš išeinant, Raudonojo Kryžiaus seserys dalina šokoladą, cigaretes, išbučiuoja, linki kuo geriausios sėkmės. Kitoje didžiulėje salėje, matosi, kaip moterys ir mergaitės papildo šovinių juostas, išpakuoja rankines granatas. Visi įkinkyti ginti Berlyną.
Taip vokiečiai, ant greitųjų, sudarydavo mažus dalinėlius ir tuoj mesdavo frontan. Bent taip bandė užkišti skyles.
Gauname dozes ir propagandos. Drožia kalbą augštesnio rango karininkas. Sako: “Mus bolševikai spaudžia, mūsų gretos retėja, žūsta kariai už tėvynę, bet šiandien vokiečių karys dar nenugalėtas. Vakar, vykdytas mūsų Wehrmachto puolimas prie Schoeneberg, bolševikus atstūmė. Atmušime mes juos visur”. Ploja rankomis, šaukia “Ura!”, visi džiaugiasi. “Ateina Venko armija, padės mums galutinai Berlyną išvalyti nuo bolševikų!”
Tokios kalbos pakelia nuotaiką. Kiek teisybės — niekas neklausia, bet ateinant Venko armijos visi laukėme, net valandomis.
Vos tik įžengus į gatvę, netenkame žado. Atrodo, kaip pragare. Tankai dega, tankistai nespėjo net išlipti. Vienas guli visai be galvos, kitas persisvėręs per tanką, sudegęs. Negyvų karių priguldyta visur. Viena tanketė, apversta augštyn vikšrais, dar rusena. Nemanom, kad iš jos spėjo kas iššokti. Bolševikai gerai nutaikė. Guli paklotas arklys. Puolimas vos tik praėjo, o civiliai jau darinėja tą arklį. Atsipjauna gabaliuką mėsos, odą užverčia ir bėga slėptuvėn.
Slenkame Kurfuerstendamm gatve. Gatvė labai plati ir graži, bet jau gerokai apdaužyta. Slenkame pro sudaužytas mašinas, patrankas. Pasimetę kariai, būreliais ir po vieną, traukia į surinkimo punktą. Prieš akis išdygsta didieji Brandenburgo Vartai. Tie garsieji Brandenburgo Vartai jau labai nukentėję. Visi skylėti. Virš vartų, į bėgančių arklių statulą, pataikyta artilerijos. Du vokiečių Tigrai, prisispaudę prie vartų kolonų, spiaudo ugnimi.
Manėme čia bus mūsų naujos pozicijos. Bet, aplinkiniais keliais ir vėl pro surinkimo punktą, traukiame link Kurfuerstendamm. Seku iš paskos viršilos. Jis dar gerai atrodo. Per petį persimetęs automatą, šešias apkabas ir žiūroną. Praeiname pro vieną didesnę kryžkelę. Atrodo labai gerai įtvirtinta. Tankas įleistas į žemę, matosi tik šaudymo bokštelis, toliau pastatytos prieštankinės patrankėlės. Daugumas SS kariai, bet maišosi ir Wehrmachto. Mes traukiame toliau. Darosi sunku eiti: apsikrovę šoviniais, priedui dar panzerfaustas, tai svoris nemažas. Praleidome kelis oro puolimus, taigi buvo progos trupučiuką atsipūsti.
Po kiek laiko dasikapstėme paskyrimo vietos, Kurfuerstendamm ir Bahnhof Hallensee, maždaug 3-4 km. nuo Zoologijos Sodo. Geležinkelio stotis dar nesudaužyta, apylinkės namai irgi dar visai mažai paliesti bombardavimo. Stoties rūsyje įsitaisome būstinę. Čia pat didelis tiltas, užblokuotas gera barikada. Apačioje natūrali dauba. Pristatyta daugybė vagonų. Mes papildėme čia jau įsitaisiusį mažą dalinėlį. Jie klausia, ar mes būsime iš Venko armijos. “O, ne!” — “Bet”, sakome, “mes laukiame Venko nemažiau už jus. Visi gyvename ta viltimi, kad būsime išlaisvinti iš apsupimo”.
Skaityti daugiau: JAUNAS ŽEMAITIS RYTŲ IR VAKARŲ FRONTE
Mirtis išplėšė iš mūsų tarpo šiuos lietuvius karius: žurn. VI. Barčiauskas, II Pas. karo veteranas, buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, mirė liepos mėn. 3 d., Woodhaven, N.Y. Pietų Vietname, ties Hamburger kalnu, nuo komunistų kulkų, kartu su pašautu helikopteriu, žuvo Povilas Kupchinskas. Vladas Jankins-Jankauskas, liepos mėn. žuvo Pietų Vietname, taip pat su helikopteriu; jis buvo kilęs iš Čikagos. Liepos 19 d. Čikagoje mirė plk. ltn. Vincas Sakalas. Liepos mėn. 15 d. Detroite mirė Alfonsas Putna,tarnavęs Lietuvos kavalerijoje. Rugpjūčio 24 d. Baltimorėje mirė dr. A. Laskauskas; jis ilgų laiką tarnavo kariuomenėje karo gydytoju. Rugp. 16 d. prie Notinghamo, Anglijoje, mirė aviacijos viršila Petras Čeponis,biržietis. Rugsėjo 28 d. Edimburghe, Anglijoje, mirė gen. štabo plk. B. Jakutis.Liepos mėn. 1 d. Bradforde buvo palaidotas Petras Mončiunskas, tarnavęs ilgą laiką Karo technikos štabe Kaune, buvo žymus šachmatininkas. Lenkijoje, Lodzės mieste mirė plk. L. Šilingas, inžinerijos pulko vadas, lektorius. Rugp. 20 d. Kalifornijoje staiga mirė Stasys Grebliauskas, buv. kariūnas. Mirusiųjų šeimoms tariame giliausią užuojautą.
— Pfc Jonas Klimas, kilęs iš Čikagos, rašo iš Vietnamo karo fronto, kad jis ir jo draugai yra labai dėkingi artimiesiems ir nepažįstamiems už atsiunčiamas įvairias dovanas; jie džiaugiasi, kad Amerikoje dar yra žmonių, kurie gerbia savo karius.
— Ged. Juška iš Čikagos, trejus metus tarnavo savanoriu JAV armijoj, dabar jau grįžo į Čikagą, o dirbti persikels į Washingtoną.
Serž. Ronaldas Rubas, iš Čikagos, rugpjūčio 12 d. buvo sužeistas Vietname, prie Quan Loc, 65 mylios nuo Saigono. Dabar jis gydosi Japonijoje.
Jam suteiktas “Purpurinės širdies” medalis. Linkime jam pasveikti.
— W. Noreika ištarnavęs 7 metus Filipinuose ir Vietname aviacijos seržantu, grįžo į Čikagą ir įstojo į kolegiją.
— Kpt. Algirdas Makaitis, kurio tėveliai gyvena Norwood, Mass., buvo apdovanotas “Bronzos žvaigždės” medaliu už pasižymėjimą Vietname, kautynėse.
— M. Bernodas, iš Čikagos, metus išbuvęs Vietname, grįžo į namus sveikas.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
Redaguoja — š.P. Petrušaitis 1561 Holmes Ave Racine, Wisc.
ŠAUDYMO VARŽYBOS DAINAVOJE
Š.m. rugpjūčio mėn. 30-31 dienomis Dainavos stovykloje įvyko antrosios tarpkuopinės šaulių sportinio šaudymo varžybos. Jose dalyvavo Toronto VI. Pūtvio š. kp., Stasio Butkaus Detroito š. kp., Švyturio j.š. kp. Detroite ir Klaipėdos j.š. kp. Cicero šaudymo ekipos bei pavieniai šauliai.
Šaudyta iš 22 kalibro šautuvų, 50 jardų atstume, po 20 šūvių iš gulom, klūpom ir stačiom padėčių. Viso galimų taškų — 600. Kuops ekipą sudarė keturi šaudytojai.
Komandinėse varžybose I vietą ir kartu LŠST pereinamąją taurę jau antrą kartą iš eilės, laimėjo Toronto Pūtvio š. kp. ekipa, surinkusi 2001 taškų iš 2400 galimų ir palikusi St. Butkaus kuopos šaudytojus su 1875 taškais.
Geriausiai sušaudė ir gavo asmenines dovanas—taures: š. Eugenijus Sičiūnas — 536 t., š. Algirdas Girdvainis — 515 t. ir š. Gediminas Daugėla — 512 t. (visi iš Toronto Pūtvio š. kp.). Jie teisėjų komisijos pristatyti LŠST CV apdovanojimui “Geram šauliui” bronzos ženklu. “Geram šauliui” ženklai yra trijų rūšių: aukso, sidabro ir bronzos. Pirmąjį gali gauti šaudytojas surinkęs 555 taškus iš 600 galimų, antrąjį — 543 t. ir tretįjį — 510 taškų.
Kiti paminėtini rezultatai: š. Vyt. Keturakis — 499 t., š. Jonas Šostakas — 482 t., š. Vitalis Šeputa — 485 t., š. Adas Ivanauskas — 470 t., š. Matas Baukys — 438 t., š. Jurgis Astrauskas — 438 t., š. Jonas Kavaliauskas 428 t. ir j.š. Stasys Bernatavičius — 412 taškų.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
Em. Petrauskaitė
Kai aš išeisiu:
duslūs durų staktai užsivers
ir pirma žemių sauja
užguls mano būstą—
prašau — neverkite manęs!
Čia žemėje buvau
viešnia tolimųjų kraštų.
Čia žingsniai mano buvo —
nelygios įspaudos smėly.
Jas greit pakels audra —
jų būta, lyg nebūta.
(1961 m.)
A.a. Seses Emilijos Petrauskaitės netekus
“Kai aš išeisiu, — neverkite manęs!” O taip sunku buvo susilaikyti brangiosios sesės netekus. Ilgai šauliškoji šeima gedės, negalės užmiršti taip staigaus sesės Emilijos netekimo, o ypač Čikagos sesės, broliai, visi kurie tik arčiau-ją pažino.
Josios svajonė kartu pastovyklauti gražiojoje Dainavoje neišsipildė. . . Kaip tik tuo metu jai teko ilgesniam laikui atsigulti ligoninėn, ir jau nebeatsikelti po atrastos vėžio ligos.
Sesę Emiliją teko pažinti dar Lietuvoje, kaip idealistinę, pavyzdingą šaulę ir bendradarbę, rašančią straipsnius į moterų šaulių žurnalą “Šaulę”. Teko susitikti ją Vokietijos stovyklose ir vėliau čia. Rami, kukli, labai nuoširdi, šilta asmenybė su kuria visada miela susitikti, pabendrauti, rasti gilios minties kalbos.
Emilija, gimusi 1905 m. Žagarėje, Šiaulių apskr., 1926 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Vėliau ilgesnį metą dirbo Žemės Ūkio Rūmuose. 1944 m., kartu su kitais, pasitraukė Vokietijon. 1948 m. išvyko Kolumbijon, iš kur 1958 m. persikėlė Čikagon ir dirbo Šv. Kryžiaus ligoninėje, kur buvo labai vertinama ir visų mylima.
Nuo pat jaunystės ji reiškėsi visuomeniniam darbe ir beletristikoje, pasirašinėdama E. Pasalantės vardu. Rašė į N. Vaidilutę, moterų žurnalus ir kt. spaudą Lietuvoje ir čia. Kolumbijojerašė ir kartu buvo redakcinių komisijų narė ten leidžiamų “Columbijos Lietuvio” ir “Tėviškės Aidų”.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
NETEKOME PLK. PETRO GENIO
A.a. kūrėjas-savanoris, pulkininkas Petras Genys mirė 1969 m. spalio 15 d., sulaukęs 75 metų amžiaus; palaidotas Čikagoje Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.
Velionis buvo gimęs 1894 m. rugsėjo mėn. 27 d. Gailionių k. Joniškėlio v. Biržų apskrities. Baigė Panevėžio miesto 4 klasių mokyklą ir privačiai gilino mokslą iki pašaukimo į rusų caro kariuomenę. 1916 m. jis baigė Maskvoje Aleksiejevo vardo karo mokyklą ir karininku būdamas dalyvavo I Pasaulinio karo veiksmuose. 1917-18 metais buvo įsijungęs į suorganizuotą lietuvių batalioną Rusijoje.
Grįžęs Lietuvon jis savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, Vilniuje 1918 m. lapkričio mėn. 10 d, ir buvo paskirtas į I pėstininkų pulką karininku. Vadovaudamas savanorių daliniui, 1919 m. dalyvavo kautynėse su bolševikais prie Alytaus, Daugų ir Varėnos, o vėliau, nuo Ukmergės iki pat Dauguvos upės, mūšiuose prie Kurklių, Anykščių, Andrioniškio, Užpalių, Antalieptės, Zarasų ir Kalkūnų. Su bermontininkais — prie Radviliškio ir 1920 m. su lenkais prie Varėnos, Nočios, Semeliškių ir Trakų.
Už nuopelnus Tėvynei Lietuvos Vyriausybė plk. P. Genį apdovanojo Vyčio Kryžiaus 5-to laipsnio su kardais ordinu, Vytauto Didžiojo ir Gedimino 3-čio laipsnio ordinais, Kūrėjų-Savanorių ir Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų medaliais. Be to, buvo atžymėtas Latvijos 10 m. Neprikl. medaliu, Šaulių žvaigžde ir Skautų Svastika. Baigė Augštuosius karininkų ir Augštesniųjų Viršininkų kursus. Buvo ilgametis 7-jo pėstininkų Žemaičių Kunigaikščio Butegeidžio pulko vadas.
1940 m. bolševikams Lietuvą okupavus, iš kariuomenės buvo atleistas rugpjūčio 1 d. ir gyveno savo ūkyje. Antrosios bolševikų okupacijos pavojaus akivaizdoje 1944 m., su šeima pasitraukė į Vakarus ir po vokiečių kapituliacijos gyveno Kaselio lietuvių tremtinių stovykloje.
Skaityti daugiau: Kronika
