Marijos metai
Kard. Vincentas Sladkevičius. Dėl Bažnyčios padėties ir uždavinių
šiandieninių permainų akivaizdoje ...................................... 985
A. Kalnėnas [Antanas Patackas]. Žvelgiant į ateitį ..................... 989
MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE
Trakų Dievo Motinos šventovė ........................................... 992
O. Valienė [Olga Kazlienė]. Meditacijos Marijos skausmų tema ........... 994
Vynmedžio Šakelė. Švč. Motina prie Sūnaus kryžiaus ..................... 999
[Kun. Romualdas Dulskis]. Gyvenimiškas Švč. Mergelės Marijos garbinimas 1000
KRIKŠČIONIS ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE
Vyskupų Sinodo pranešimas Dievo tautai. (Susirinkimo pėdomis) ......... 1002
GYVENTI TIKĖJIMU
Kard. Alfredas Bengšas. Apie dieviškąją meilės dorybę ................. 1006
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI Vladas Nasevičius. Žiupsnis prisiminimų
iš kunigo Stanislovo Pupaleigio gyvenimo .............................. 1010
LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA
A. Kazimieraitis [Aleksandras Žarskus] Rūta ........................... 1015
JAUNŲJŲ KŪRYBA
G. Saulius [ Gintaras Pluščiauskas]. Lietuva .......................... 1027
Statikos prakeikimas .................................................. 1029
Ses. Aistė [Olga Kazlienė]. Bažnyčia .................................. 1030
Virginija [Virginija Juciūnaitė]. Quo vadis?........................... 1030
Atriškit sparnus ...................................................... 1032
Credo ................................................................. 1032
BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE ....................................... 1033
PIETA. (Adolfas Viluckis)
TAU, ŽMONIŲ IR TAUTŲ MOTINA,
pavedame visą žmoniją su jos vargais ir viltimis.
Suteik mums tikros išminties bei šviesos,
vesk laisvės ir teisingumo keliais.
Kreipk visą žmoniją į vienybę ir taiką.
Padaryk, kad visi atrastų Kristų - Kelią, Tiesą ir Gyvenimą!
Padėk mums, Mergele Marija,
gyventi tikėjimu ir pasiekti amžinojo gyvenimo laimę.
O Geroji, o Malonioji, o Mieliausioji
Dievo ir mūsų Motina Marija! Amen.
(Popiežius Jonas Paulius II)
Kard. Vincentas Sladkevičius
Viltingos permainos ir skaudūs pėdsakai.Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikėjimų išpažinėjai mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo, apriboti bažnyčios sienomis, šventoriaus bei kapinių ribomis. Dabar vykstantys visuomenės gyvenimo pasikeitimai kviečia bei ragina mus - hierarchiją, kunigiją, tikinčiuosius - naujai pažvelgti į savo vietą šiandieninėje Tautos istorijoje. Per kelis mėnesius nukrito daug žodžio varžtų, buvo atšaukta daugelis tabu. Pasirodė, jog nėra tiesa, kad visuomenė bemaž ištisai tapusi ateistiška ir kad krikščioniškosios vertybės jau nebereikalingos.
Per porą pastarųjų metų kai kurie žymūs įvairių kitų tarybinių tautų kultūros darbuotojai, o per šiuos - ir mūsų šalies žymūs kūrėjai garsiai prabilo apie religinio tikėjimo reikšmę tautos dvasiai, jos moralei. Jau yra viešai pripažinta, kad labai sužalojo mūsų tautos sielą ne tik prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija, nepalanki urbanizacija, bet ir beatodairiška ateizacija. Sužalotos žmonių sąžinės, kai jie turėjo kalbėti ne tai, ką manė, ir daryti ne tai, ką sakė; kai turėjo niekinti, kas jų tėvams, o gal ir jiems patiems buvo šventa.
Skaityti daugiau: DĖL BAŽNYČIOS PADĖTIES IR UŽDAVINIŲ ŠIANDIENINIŲ PERMAINŲ AKIVAIZDOJE
A. Kalnėnas[Antanas Patackas]
Pradžioje buvo Žodis(Jn 1, 1)
Prieš 77 metus, kai Rusijoje mokslus einančios inteligentijos dauguma nusisukusi nuo savo tėvų tikėjimo garbino svetimus dievus ir, skelbdama liberalizmą bei ateizmą, silpnino Lietuvos žmonių tikėjimą, kartu silpnindama ir lietuvių kovą su rusifikacija, su carų politikos pastangomis nutautinti ir surusinti Lietuvą, Maskvos universiteto teisių fakulteto IV kurso studentui Pranui Dovydaičiui kilo idėja leisti katalikišką laikraštį. Pradžioje prie Kaune leidžiamo Aleksandro Dambrausko (Adomo Jakšto) žurnalo „Draugija“ kaip priedas pradėjo eiti laikraštis „Ateitis“. „Ateities“ atsakomasis redaktorius buvo A. Dambrauskas-Jakštas, o faktiškasis - Pranas Dovydaitis (taip buvo iki 1911-1912 m., nuo 1913 m. „Ateitis“ pradėjo eiti skyrium kaip mėnesinis laikraštis).
„Ateities“ tikslus ir kryptį Pr. Dovydaitis išdėstė pirmame numeryje, straipsnyje „Trys pamatiniai klausimai“. Jis išreiškė tokias mintis:
Matome žmogaus tragediją be Dievo, bedvasės kultūros grėsmę. <...> Nenorėdamas nusilenkti prieš Dievą, žmogus „visas susikūprino“ prieš susikurtus stabus, „mados kvailybes ir laiko prietarus". <...> Kadangi tikrą laisvę gali suteikti tik tiesa, „iš dvasiško ir doriško puvimo balos" žmoniją gali išgelbėti tik jos atsinaujinimas Kristuje. Pasilikę Kristaus Bažnyčioje, mes prieš visą pasaulį ištariame: „ Viską atnaujinti Kristuje, tai daugiau negu teoriškai skelbti Kristų, įrodant Jo istoriškumą ir dieviškumą“. Teorijoje galima daug ginčytis ir prie nieko neprieiti. Reikia padaryti Dievo tiesą savo gyvenimo faktu. Kai bus galima su apaštalu tarti, jog ne aš gyvenu, bet manyje gyvena Kristus, tada ir mes patys sau neprieštarausime, ir prieš mūsų Kristų neturės jėgos jokie argumentai. (Cit. iš J. Girniaus veikalo Pranas Dovydaitis. Čikaga. 1975, p. 354).
Skaityti daugiau: ŽVELGIANT Į ATEITĮ
MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE
1409 m. Vytautas Didysis savo tėviškėje Trakuose pastatydino Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią, kuri išgarsėjo stebuklingu Marijos paveikslu, kaip tradicija sako, padovanotu paties Vytauto. Šį paveikslą Vytautas buvo gavęs dovanų iš Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Paleologo (1391-1425) savo krikšto proga. Manoma, kad tai yra tas pats paveikslas, kurį Bizantijos imperatorius Jonas Komnenas (1118-1143), nugalėjęs persus bei hunus ir savo pergales priskyręs Marijos užtarimui, grįždamas į Konstantinopolį, iškilmingai įvežęs į miestą ant sidabrinio triumfo vežimo, traukiamo keturių baltų žirgų.
Trakų bažnyčioje paveikslas tuoj ėmęs garsėti stebuklais. Vos 40 metų praslinkus, paveikslas jau buvo gausiai apkabinėtas votais, paliktais dėkingų žmonių už gautas malones. Stebuklų garsas plačiai plito ne tik Lietuvos, bet ir gudų, ukrainiečių ir prūsų žemėse. Iš tolimų vietų pradėjo keliauti maldininkų būriai į Trakus, ieškodami sielai ir kūnui sveikatos. O kai kraštą ištikdavo didelės nelaimės - karai, badas, maras - visų akys nukrypdavo į Trakus, imdavo šauktis Dievo Motinos užtarimo, maldauti atitolinti nelaimes. Taip Dievo Motina imta laikyti ypatinga Lietuvos Globėja ir Užtarėja. Kai vyko karas su Maskva dėl Smolensko, 1611 04 12 į Trakus atvyko karalienė Konstancija, lydima jėzuito Skargos, prašyti Marijos globos karaliui Zigmantui Vazai ir išmelsti sėkmės karaliaus žygiui. Ir tikrai, Smolenskas, kurį kariuomenė laikė apgulusi dvejus metus, po trijų mėnesių buvo paimtas.
Skaityti daugiau: TRAKŲ DIEVO MOTINOS ŠVENTOVĖ
O. Valienė[Olga Kazlienė]
Kas mena Kristaus kančią, tas prisimins ir Motinos skausmus. Kaip apmąstant Kristaus kančią mūsų tikslas nėra kentėti Jo skausmus (tai ir neįmanoma), o tik suprasti ir dėkoti už Dievo meilę mums (tuo mes pasiryžtame gyventi Kristui, sekdami Juo, kad Jis savo dieviška šviesa pačiu Savimi perkeistų, patobulintų ir išgražintų mus), taip ir apmąstydami Marijos, Motinos Mergelės, skausmus, stengiamės suprasti Jos dieviškas dorybes, kurios padarė Mariją tobuliausia Dievo valios vykdytoja.
Jau laikas, jau laikas -
o šito laiko tik minutė -
po to juk Amžinybė -
arba mirtis ledinė.
Iš tiesų mums jau laikas dvasiškai bręsti ir tobulėti, kas su Dievo pagalba visiškai įmanoma tam, kad įeitume į Dievo džiaugsmą - į Amžinybę. O mes turime tokią viltį, nes esame gyvi pačiu Dievu. Šitai gyvai pajuntame, kai meldžiamės. Kas yra malda? Tai žmogaus sielos pastangos pažinti save ir savo vietą paslaptingoje Dievo kūryboje, malda - tai dvasios atsivėrimas gėriui ir pastangos suprasti ir tobulai vykdyti Dievo valią. Malda mus stiprina nugalint visokį blogį gyvenime, nes ji padeda mums sukoncentruoti proto ir jausmų galias, siekti užsibrėžtų tikslų. O tokia maldingumo praktika, kaip Kryžiaus kelio ėjimas ir Marijos skausmų apmąstymas, žmogaus protui yra didžiausios Išminties pamokos.
Skaityti daugiau: MEDITACIJOS MARIJOS SKAUSMŲ TEMA
Vynmedžio Šakelė
Motina Sūnaus Aukščiausio,
Skausmų jūra Tu lydėjai
Sūnų savo Mylimiausią
Mirt ant kryžiaus Atpirkėju.
Į Jį merdintį žiūrėjai,
Su Juo merdėjai - kentėjai,
Kęsdama Sūnaus skausmuose
Visa Jo Širdies liepsnose...
Meilė Sūnaus Visagalė
Mato Tavo Meilės galią, -
Kaip save. Tau duoda žmonės,
Kelki, puošk visus malone...
O Motina šventa, padėki
Pakilt žmonijai iš kalčių!
Per Jį atgimt, tikėt, mylėti,
Dėl Jo nebot skaudžių kančių.
(Iš kn.: Švč. Dievo Motinos Septyni skausmai. Kaunas. 1988. [Mašinraštis])
[Kun. Romualdas Dulskis]
Marijos metai eina į pabaigą. Daugybė nuostabių dalykų, netikėtų ir džiuginančių permainų, Apvaizdos dovanų aplankė mūsų kraštą šiais palaimingais metais. Nors Marijos metai netrukus pasibaigs, nenuliūskime, nes išganymo istorija tęsiasi ir mus guodžia Jėzaus žodžiai: Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. O mes, baigdami šiuos su Marija gyventus metus, išsineškime nuodugnesnį Marijos garbinimo suvokimą. Apie tai ir bus šis mąstymas. Marijos garbinimas tepaskatina mus apmąstyti Jos dvasinę būseną: kaip Ji mąstė, kaip Ji atjautė pasaulį, ką matome Joje.
Broliai, jei tikrai mylime, tai sekime. Mes negalime geriau parodyti savo meilės kaip sekdami Mylimuoju (Šv. Augustinas).
Šie žodžiai tinka ir Marijos garbinimui. Jei norime Ją pagarbinti, tai sekime Ja. Aukščiausias Marijos pagarbinimas - tai garbinimas savo gyvenimu, kad Marija galėtų pasakyti: Štai šis mano vaikas stengiasi būti panašus į mane. Kitaip sakant, stengiasi būti šventas. Ir tai būtų didžiausias Marijos pagarbinimas. Marijos garbinimo neišsemia kalbėjimas įvairių maldų, skirtų Marijai. Mariją garbina ne tas, kuris sukalba daug maldų Marijai, bet tas, kuris stengiasi Ja sekti.
Skaityti daugiau: GYVENIMIŠKAS ŠVČ. MERGELĖS MARIJOS GARBINIMAS
KRIKŠČIONIS ŠIUOLAIKINIAME PASAULYJE
(Susirinkimo pėdomis)
1. Įvadas. Baigdami Sinodą, mes - jo tėvai - būdami vienybėje su Petro įpėdiniu, norime su visais pasidalyti tų dienų patirtimi.
Svarstymų tema buvo Pasauliečių pašaukimas ir misija Bažnyčioje ir pasaulyje 20 metų laikotarpyje po Vatikano II Susirinkimo. Mes leidomės Jėzaus Dvasios vadovaujami ir kartu tyrėme bažnytinės bendruomenės nuotaikas. Katalikų pasaulio balsas buvo girdimas ne tik iš Sinodo tėvų, bet ir iš Šventojo Tėvo skirtų pasauliečių. Jų liudijimai ir siūlymai buvo visų pasauliečių aidas. Taip mes išgirdome visų bažnyčių dabartį su jų kančia ir baime, su gyvastingumu ir viltimi. Mes pajutome Prisikėlusiojo Viešpaties buvimą, kuris šią reikšmingą istorijos valandą lydi savo Bažnyčią.
2. Susirinkimo pėdomis. Vatikano 11 Susirinkimas giliau mus įvedė į Bažnyčios slėpinį. Jis pažadino naują dinamiką ir iš Dievo tautos pareikalavo nauju būdu prisidėti ir dalyvauti misijų darbe. Taip radosi įvairios grupės ir sąjūdžiai vesti dialogui ir bendradarbiauti. Sunkiomis sąlygomis (tikėjimo laisvės varžymas) krikščionys išlaikė tikėjimą ir jį perdavė toliau, net savo gyvybės kaina. Pirmojo evangelizavimo šalyse katechetai ir kiti pasauliečiai skelbė tikėjimą ir kūrė bendruomenes. Staigiai ir smarkiai besikeičiantis pasaulis kėlė vis naujus reikalavimus, o pasauliečių tikėjimas neatleido jų nuo darbo. Vyrai ir moterys, kaip krikščionys, leidosi į kultūros, mokslo, technikos, darbo ir politikos sritis, norėdami pateisinti jiems patikėtą valdžią. Laukiant atsakymo ant jų kelio Bažnyčiai atsivėrė nauji horizontai su savo reikalavimais. Visiems, kuriems skirta ta Bažnyčios atsakomybė, priklauso padėka, pasitikėjimas ir pagarba.
Skaityti daugiau: VYSKUPŲ SINODO PRANEŠIMAS DIEVO TAUTAI
GYVENTI TIKĖJIMU
Kard. Alfredas Bengšas prieš mirtį paklaustas: Pasakykite, koks buvo gražiausias momentas Jūsų gyvenime?, nedvejodamas atsakė: Neužmirštamas ir pats gražiausias momentas mano gyvenime - tai dienos, kurias praleidau Lietuvoje. Šie žodžiai leidžia mums tikėti, kad mes Amžinybėje įgijome rūpestingą Užtarėją ir prie to, kad kardinoliškoji Lietuva turi savo Kardinolą, tikriausiai iš dangiškų aukštybių jo nemažai prisidėta.
Paskaitykime pamokslą, kurį kardinolas Bengšas pasakė Berlyno tikintiesiems.
Kard. Alfredas Bengšas
Įsakyta meilė.Mylėti neįsakysi - ir ačiū Dievui! Nes kartais susidaro įspūdis, jog viskas, netgi įsitikinimai, laukia komandos! Tačiau niekas neapsijuokdamas netvirtins galįs įsakyti mylėti. Šis laisvas mūsų širdies taip neklauso jokios prievartos.
Bet kaipgi tada su pagrindiniu įsakymu: Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi? Šitaip keliant klausimą, galima užmiršti dar svarbesnį dalyką, o būtent: kaip iš viso įmanoma meilė tarp Dievo ir mūsų? Juk ori meilė turi būti ir lygiavertiška. O mus nuo Dievo skiria dviguba bedugnė: bedugnė tarp Kūrėjo ir kūrinio, bedugnė tarp Šventojo ir nusidėjėlio. Mes taip dažnai kartojame žodžius: Dievas myli pasaulį, jog jie atrodo lyg ir savaime suprantami.
Savaime suprantamas galėtų būti įsakymas bijoti Dievo ir Jį gerbti, o ne mylėti. Savaime suprantama gali atrodyti tiktai žmogui, kuris Dievą laiko panašiu į mielą gerą senelį, bet ne tam, kuris nors kiek jaučia Jo didybę ir baugumą.
Skaityti daugiau: APIE DIEVIŠKĄJĄ MEILĖS DORYBĘ
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
Vladas Nasevičius
Pažinojau kun. Stanislovą nuo 1930 - Vytauto Didžiojo - metų. Ėjo jis Kaune, senamiesčio gatve su kan. Tumu-Vaižgantu. Abu nedidukai: kan. Tumas apvalaus veido ir kūno, baltutėliais pražilusiais plaukais, su sutana, lydėdamas savo kalbą gyvais gestais, o šalia jo - kun. Pupaleigis, tokio pat ūgio, tik sausas, išblyškusio veido, susikaupęs, susimąstęs ir vos retkarčiais nusišypsantis. Asmeniškai su kun. Pupaleigiu susipažinau vėliau. O buvo taip.
Areštuotas 1951 m. birželio 21 d., stumdomas iš lagerio į lagerį, iš kalėjimo į kalėjimą, atsidūriau Abezėje (pakely į Vorkutą, užpoliarės zonoje). Čia, kalinių žydų marksistų padedamas, buvau priimtas dirbti vyriausiojo buhalterio pavaduotoju. Turėjau progą pažinti visus lietuvius kalinius. Jų čia buvo viršum trijų šimtų. Tai buvo Abezės lageris Nr. 1 (jų iš viso buvo 6). Kalinių jame buvo per 3000. Šis lageris turėjo centrinę ligoninę, ir čia buvo kalinių traukiamomis rogėmis atgabenami kaliniai ligoniai iš kitų lagerių.
1951 m. lapkričio ar gruodžio mėn. atvarė kalinių etapą iš Leningrado kalėjimo. Peržiūrėjęs etapo maisto tiekimo dokumentus (prodatestat), valdiškų nuosavų rūbų sąrašus (armaturnaja knižka), radau lietuvišką pavardę - Pupaleigis Stanislovas. Buvo skaudu ir sunku lageryje sužinojus, kad ir šis šviesus lietuvis kunigas atsidūrė šiose sąlygose. Per buhalterijos langą akimis ieškojau kun. Stanislovo. Pamačiau: atsisėdęs ant suolo - su ryšulėliu, sutinusiu kaklu, sužvarbęs, aptinusiu veidu -žvalgėsi...
Skaityti daugiau: ŽIUPSNIS PRISIMINIMŲ IŠ KUNIGO STANISLOVO PUPALEIGIO GYVENIMO
LIETUVIŲ DORINĖ KULTŪRA
A. Kazimieraitis[Aleksandras Žarskus]
O nemari tavo žalių šakelių, rūta,
Gležnuos lapeliuos slypinti galia.
Dėl to sesutės pasirinko tavo žalį
Pasidabint kasas, pagražinti darželį,
Kad tu gyvybės ženklas- kas tik būtų,
Ar šalnos kanda, sniegas dengia - vis žalia!
(J. Aistis)
Nagrinėjant lietuviškumo esmę, lietuvišką savimonę, dorinę baltų kultūrą, anksčiau ar vėliau iškyla rūtos įvaizdis, kaip mūsų gyvastingumo šaknis, versmė, iš kurios amžiais mūsų protėviai sėmėsi gyvybės vandenį. Nepaprasta pagarba rūtai ir išskirtinė jos paskirtis mūsų tautosakoje daug ką pasako. Rūta vienaip ar kitaip minima kas trečioje liaudies dainoje (17, p. 241).
Dar šio amžiaus pirmojoje pusėje rūtoms būdavo skiriama garbingiausia darželio vieta: Rūtų viena lovelė būdavusi pačiame darželio vidutyje (16, p. 306). Mergelės, eidamos į bažnyčią, būtinai nešdavosi gėlių puokštę, kurioje pagrindinė gėlė, ypač iš kvietko pakraščių, būdavusi rūta (17, p. 307).
Ką reiškia lietuvio savimonei rūta? Kur slypi gležno rūtos lapelio nemarumas?
Skaityti daugiau: RŪTA
JAUNŲJŲ KŪRYBA
G. Saulius[Gintaras Pluščiauskas]
Liūdesys tebevirpa ant pirštų
Ir viltis tebevysta delne.
Kur ėjau, kur buvau - tuoj užmiršiu,
Tik palik amžinybei šalia.
Tavo lietūs ir vėjo rudenio šiaurumas,
Sniego marškos ir pusnys žiemos vidury
Begalinis pavasario žalis ir vasaros lėtas vaiskumas - - -
Pajautimas, jog Tu negali
Mus palikt, pasimetusius laikmečių šėlsmo aidėjime,
Daugkart klydusius ir išdavusius daugkart Tave;
Abejingus, beprasmybėn įspraustam skubėjime
Ir žiaurius nuo mirčių kelyje.
Gal dar leis pasiimti Tave visą visą
Su mirčių gimimu ir gimimų mirtims,
Su viltim, jog šviesa nugalės
Ir mūs meilės jau tamsa užslopint nepajėgs.
Skaityti daugiau: LIETUVA
G. Saulius[Gintaras Pluščiauskas]
Skiriu tyroms akims
nekenčiančioms apgaulės.
Kada gi baigsis šis laukimas?
Kada gi pagaliau ateis
Tas ilgai lauktas pabudimas
Ir viską mumyse pakeis?
Kada mūs lūpos nemeluos
Ir akys mūsų neapgaus?
Kada bus galima be baimės
Prie nepažįstamo priglaust
Nuvargusias svajas ir liūdesio vaiskumą,
Paklydusius džiaugsmus ir skausmą netekties?
Kartu pajusti glaudime lengvumą,
Sukeltą virpesio minties,
Skaityti daugiau: STATIKOS PRAKEIKIMAS
Ses. Aistė [Olga Kazlienė]
Ateikit tie, kurie nebuvot niekad,
ateikit, kurie smerkiat,
ateikit, kurie buvot,
bet lankėtės tiktai iš pareigos -
ateikite suprast, ką reiškia
Jos Linksma Naujiena -
ateikite išmokt gyventi Amžinybei,
nes per šmeižtų ir paskalų daugybę
nežinom apie ją teisybės...
Ką žinom apie Kristų? -
Skaityti daugiau: BAŽNYČIA
Virginija [Virginija Juciūnaitė]
Užgesinkite
rampos šviesas! -
Pasiilgau tylos.
Už lango tamsu...
Tegu liūtys
nuplauna man grimą...
Aplinkui tvyros dykuma,
tiktai vėjas dainuos...
Tavęs išskubėsiu ieškoti
vargšu piligrimu.
Skaityti daugiau: QUO VADIS?
Virginija[Virginija Juciūnaitė]
Išleiskit mane į tyrus!
Išleiskit išlaisvinti širdį!
Išleiskit tylos atsigerti,
sugrįžti prie medžio Vilties!
Tik vieną minutę - maldauju -
norėčiau pažvelgti iš naujo
į dangiškų tolių zenitą,
į pėdsaką savo žvaigždės.
Atverkite vartus į tyrus -
suprasti, ko žemė vaitoja,
iš naujo širdim išmatuoti
gyvenimo džiaugsmo vertės.
Skaityti daugiau: ATRIŠKIT SPARNUS!
Virginija [Virginija Juciūnaitė]
Juk reikia ugnies,
kad užgrūdintų plieną liepsna,
ir reikia širdies,
užsidegusios meile kilnia.
Juk reikia lietaus,
kad atgytų žolelė sausa,
ir - kartais - tamsos,
kad labiau išryškėtų šviesa...
Nauja diena - nauja pradžia,
tarytum naujas atgimimas.
Taisau sparnus, senas klaidas
į MEILĖS gelmę paskandinus.
Skaityti daugiau: CREDO
Kardinolo Vincento Sladkevičiaus vizitacija Kauno Katedroje.1988 m. rugsėjo 25 d. įvyko iškilminga vizitacija Kauno Katedroje. Kardinolas celebravo šv. Mišias ir pasakė pamokslą. Tai pirmas atvejis Kauno Katedros istorijoje, kai ją aplanko kardinolas lietuvis. Po pamaldų Kardinolas aplankė Kauno kunigų seminariją.
„Rūpintojėlio“ krikštatėvio ir didžiojo globotojo netekus.1988 m. rugsėjo 25 d. (sekmadienį), vos rytui brėkštant, mirė jubiliatas kun. Juozas Šalčius. Velionis buvo gimęs 1900 01 13 d. Prieš 64 metus (1924) čia, Marijampolėje, vysk. Antano Karoso jis buvo įšventintas kunigu. Šiandien (09. 28, trečiadienį) prie to paties altoriaus aukščiausieji hierarchai - kard. V. Sladkevičius ir arkivysk. L. Povilonis su kitais hierarchais bei kunigais celebravo šv. Mišias jo laidotuvėms. Tikinčiųjų prisirinko pilna bažnyčia, bet būtų buvę dar daugiau, jei būtų buvusi reikiamu laiku ir tiksli informacija tiek Kauno Katedroje, tiek per Vatikano radiją. Velionis palaidotas Marijampolės kapinėse šalia kitų kunigų. (Apie velionio asmenį ir kūrybą bus kitame numeryje.)
Marijampolėje šv. Mišios spalio 25 d. 12 val., minint 30-ą dieną po mirties.
Garliavoje, gimtojoje velionio parapijoje, šv. Mišios spalio 26 d. 19 val., minint 64-ąsias Kunigystės šventimą metines.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIA LIETUVOJE IR PASAULYJE
