Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 5 (1342) GEGUŽIS - MAY 1958 
V. AUGUSTINAS — Liet. Aps. Dalių vyrai geležinkeliųsargyboje 1943 m... Viršelis
Nr. 6 (1343) BIRŽELIS - LIEPA — JUNE – JULY 1958
V. AUGUSTINAS — Minosvaidis pozicijoje, Lietuvos poligone 1938 m. ... Viršelis
TURINYS
P. DIRKIS — Prisiminkime motinas *
A. RĖKLAITIS — Sovietų naujoji doktrina *
A. IMPULEVIčIUS — Mus nuginklavo *
J. VĖGĖLIS — Pasikalbėjimai prie Dauguvos *
Z. R. — Lenkijos rytinė siena ir Lietuva *
DR. V. SRUOGIENĖ — Dėl str. “Lietuvių-Lenkų karas su švedais 1600-1611 m.” *
P. DIRKIS — Liūdnoji sukaktis *
A. ŽYGMANTAS — Varis ir karas, mitai ir istorija *
D. GRAŽULIS — Smarkuoliai *
Tremties Trimitas *
Šaulės Tremtyje *
Poezija *
Kariai ir Jaunimas *
Lietuviai kariai laisv. pasaulyje *
Veteranų veikla *
Skaityti daugiau: Karys 1958 m. 5-6 Turinys, metrika
POV. DIRKIS
Viena svarbiausiųjų prisimintinų ir minėtinų dienų, kurią kasmet pavasaris ant žydinčių savo sparnų atneša — tai Motinos diena. Jos minėjimas turi gilią prasmę. Ne tik mes lietuviai, bet ir visas kultūringas pasaulis Motinos dieną mini. Tą dieną minėdami, mes iškeliame motinas i tą augštumą, kuri joms priklauso mūsų visuomenėje ir pastatome į dėmesio centrą bei išreiškiame joms savo pagarbą, meilę ir padėką. Tada prisimename ir mūsų tėvų šalies — Lietuvos motinas, jų nueitą kryžiaus kelią praeityje ir dabar nešamą sunkiausią naštą raudonųjų vergijoje.
Su atgimstančiu pavasario grožiu, su besipuošiančia žalia gamta sutinkame Motinos dienos didingą šventę — šventę, kuriai nėra lygios, taip kaip nėra pasaulyje brangesnio asmens už motiną. Atrodo, toks kuklus, paprastas žodis — motina, bet kiek daug jame meilės, supratimo, jausmo ir pasiaukojimo. Tai gražiausias vardas pasaulyje, gražiausias žodis žmonių kalboje — motina.
Ar yra pasaulyje kuri kita būtybė, kuri būtų mums tiek atsidavusi? Juk tai žmogaus pradžia ir šaltinis. Jai yra Augščiausiojo skirta kilniausia ir garbingiausia pareiga: atnaujinti pasauli, gaivinti naują gyvybę. Motina yra ne tik naujos gyvybės nešėja, bet ji yra naujo žmogaus pirmoji maitintoja, augintoja ir auklėtoja. Motina taip pat yra pirmoji, kuri įkvepia vaikui savo tautos, savo tėvų kalbą ir tikėjimą.
Šiąja prasme motina turi nepaprastą svarbą kiekvienos tautos ateičiai. Nes be motinos nebūtų šeimos, o be šeimos nebūtų žmonijos. Jau senovės dainose motina buvo lyginama saulei. Užgesus saulei, tuojau numirtų visokia gyvybė žemėje, taip žemiškajai motinai “mirus” sugriūtų šeimos, sunyktų tautos, subyrėtų valstybės.
Motina duoda pasauliui žymius mokslininkus, kultūrininkus ir įvairius genijus. Poetai, rašytojai, dailininkai, muzikai, mokslininkai motinos garbei, meilei, pasiaukojimui ir kančioms atvaizduoti rašė gražiausius eilėraščius, įdomiausius veikalus, piešė puikiausius paveikslus, sukūrė skambiausias operas ir dainas.
Skaityti daugiau: PRISIMINKIME MOTINAS
A. RĖKLAITIS
ĮŽANGA
Pradedame gyventi atominio amžiaus kūdikystės dienas. Jau iki šiol atomo srity pasiekti laimėjimai, tarpkontinentinių raketų atsiradimas, sputniku, explorerių ir vangardų skriejimas aplink žemę žada žmonijai arba laimingesnį rytojų arba jos sunaikinimą. Šiandien dar neturime davinių teigimui, kad dabartiniai pasaulio galiūnai sugebės savo skirtingumus išlyginti ir pasukti Įvykių eigą laimingesnio rytojaus,
O ne sunaikinimo keliu. Komunizmas ir Vakarų demokratija yra esmėje nesuderinamos, kaip ugnis ir vanduo, kaip melas ir tiesa. Kompromisinė taika ar susitaikinimas neįmanomas. Todėl dabartinė tarp tų dviejų ideologijų vykstanti kova šaltojo karo pavidale gali būti užbaigta tik vienos kovojančios pusės pralaimėjimu, o kitos laimėjimu. Šaltasis karas gali užsitęsti ilgus, ilgus metus. “Jis gali tęstis 10 generacijų”, — pasakė ambasadorius Lacey, kuris JAV-bių Valstybės Departamento vardu pastaruoju metu pasirašė kultūrinio bendradarbiavimo sutartį su Sovietais.
Kai kurie padėties žinovai sako, kad 3-čias Pasaulinis karas jau senokai prasidėjęs šaltojo karo pavidale, kuris, laikas nuo laiko, paįvairinamas vietinio pobūdžio “karštais” karais. Didelio, pasaulinio karo ir Rytai ir Vakarai vengia, nes jis gali būti mirtinas ir vienai ir kitai pusei. Tačiau niekas negali būti 100% tikras, kad didysis 3-čias Pasaulinis karas niekados neįvyks, nors atomo ir vandenilio bombų siaubas ir vieną ir kitą pusę veikia taip, kad jos nedrįsta tuo tarpu to ginklo griebtis. Ir nė viena pusė, nežiūrint dėtų ir dar dedamų pastangų, nesutinka tų baisiųjų ginklų atsisakyti arba juos išjungti būsimuose konfliktuose. Priešingai, tie ginklai tobulinami ir jų atsargos didinamos.
Dabar yra puoselėjama mintis, kad, girdi, pasaulinio karo negali būti, nes Sovietai ir J.A.V-bės yra pasiekę vienodo lygio tų baisiųjų ginklų srity ir tas jas atbaido nuo karo, kuris atneštu ne laimėjimą kuriai nors pusei, bet civilizacijos ir žmonijos sunaikinimą. Tai tik spėliojimas, bet ne garantija. Tik laikas parodys, kuria linkme pasaulis riedės.
Skaityti daugiau: SOVIETŲ NAUJOJI DOKTRINA
ATSIMINIMŲ ŽIUPSNYS IŠ VIETINES RINKTINES KŪRIMOSI
A. IMPULEVIČIUS
Šiuos atsiminimus skiriu:
pulkininkui Tomui VIDUGIRIUI, nešusiam sunkiausią Kauno pulko vado naštą; kapitonui Vytautui NARKEVIČIUI ir jo vadovavimo grupei, lenkų partizanų sušaudytiems, atminti; 308 bataliono 21 kariui žuvusiam prie Graužiškių; kapitonui Edvardui POČEBUTUI ir kariams žuvusiems kautynėse Mūro-Ašmenoje atminti; jaun. puskarininkiui RUSECKUI sušaudytam Strėvos upės rajone atminti; 310 bataliono 12-kai kareivių Geštapo sušaudytų Paneriuose ir visiems kovos draugams dalyvavusiems Kauno pulko veiksmų žygiuose.
Metai po metų slenka praeitin. Išgyventi įvykiai ima blėsti atmintyje. Ir jaunoji karta nebežinos ir nebesupras, kuo senesniosios kartos gyveno, rūpinosi, ką kūrė, kad Lietuvos ateitis būtų šviesesnė. Jau praėjo 14 metų, kai viskas tas įvyko, tačiau tų istorinių įvykių negalima užmiršti. Vienas tokių įvykių, tai generolo Plechavičiaus sukurta Vietinė Rinktinė.
“VYRUČIAI JAU LAIKAS”
1944 m. vasario mėn. (dienos nebeprisimenu) į Panevėžį buvo sušaukti Panevėžio apskrityje gyvenę karininkai. Niekas nežinojo kokiam reikalui šaukiami. Susirinkome Miesto valdybos viename didesnių kambarių ir jis prisipildė. Laukiame. Ateina gen. P. Plechavičius ir plk. O. Urbonas. Gen. Plechavičius pasiskundė, kad negalįs kalbėti, nes gerklė visiškai užimta ir prataręs vos keletą žodžių, pavedė kalbėti plk. Urbonui. Plk.Urbonas ažpvelgė tų dienų įvykius ir bekalbėdamas priėjo išvados, kad dabar pats laikas kurti savuosius lietuviškus dalinius, kurie kovotų krašto viduje su vis besiplečiančiu banditizmu. O jei reikėtų savo dalinius kur kitur siųsti, tai būtų siunčiami tik gen. Plechavičiui įsakius. Plk. Urbono kalba buvo ilga ir nuoširdi.
Po tokios kalbos visų nuotaika kilo kaip barometras. Jau ir senųjų, Nepriklausomybės kovų dalyvių, veiduose rodėsi mažytė šypsena ir pragiedruliai, o mes jaunesnieji kilome kaip ant mielių. Po plk. Urbono kalbos, augštesnių laipsnių karmininkai buvo paskirstyti komendantais į apskričių miestus, o mums jaunesniems buvo pavesta vesti propagandą valsčiuose ir susirišti su apskričių komendantais ir pagal jų nurodymus verbuoti savanorius.
Į Panevėžio miestą ir apskritį komendantu buvo paskirtas plk. Tomas Vidugiris.
Iš susirinkimo išsiskirstėme lyg sparnuoti ir namo vykome su geriausiomis viltimis.
Skaityti daugiau: MUS NUGINKLAVO
J. VĖGĖLIS
Buvo tai 1916 metų pradžioje. Beveik visa Lietuva jau buvo užimta vokiečių ir jų frontas su rusais vietomis sieke Dauguvos upę. Atvykęs iš Petrogrado į Krėstlaukę, sužinojau, kad 495 Kauno pulkas, išsidėstęs šios apylinkės kaimuose, pasipildo žmonėmis ir reikmenimis; išlygina savo turėtus nuostolius kautynėse su vokiečiais. Pulko štabą suradau padauguvy, netolimam Kuoplaukės miestely. Mane sutiko pulko vado adjutantas Nagel, su kuriuo, prieš porą metų, Kelmės apylinkėje, skirstėme kaimus į vienkiemius Pristatytas pulko vadui, gavau paskyrimą į to pulko 2 kuopą.
Sekančią naktį pulkas išvyko į Pleskovą, o iš ten į Ogrės pozicijas ties Ryga. Prasidėjo sunkios ir vargingos fronto kario dienos. Mus nuo vokiečių skyrė Dauguvos upė, per kurią priešai nuolat siųsdavo vienas antram mirtį nešančius artilerijos sviedinius ir kulkosvaidžių bei šautuvų kulkas. Retkarčiais tekdavo atmušti priešo puolimus. O nuolat reikėdavo ilgai išbūti slėptuvėse.
Ten karių tarpe vykdavo daug neužbaigiamų, tylių kalbų... 2-os kuopos vadas buvo latvis Ganiberzin, o jo padėjėjas — ukrainietis Bindiuk. Su jais daugiausia pasikalbėjimus aš ir turėjau. Ganiberzin buvonuo Bauskės. Prieš karą jis dirbęs, rodos, miškų žinyboje. Buvo, matyt, daug skaitęs, matęs ir labai mėgdavo kalbėti istorijos temomis. Vis darydavo išvadas apie savo tautos žmonių ir krašto ateities likimą. Jis kalbėdavo, kad karą užbaigus, koks jo galas bebūtų, latviai ir lietuviai turime būti laisvi nuo priklausymo rusams ir turime sudaryti jungtinę Latvijos-Lietuvos valstybę, arba atskiras tas dvi valstybes. Pasakodavo kaip savo specialybės pirmus praktikos darbus atlikinėjęs Baltstogės ir Šilučio (Slucko) giriose, kad tuos kraštus gerai pažinęs ir laiko juos lietuviškomis sritimis. O vadinamieji gudai esą tai rusų valdžios pastangomis surusinti lietuviai, panašiai kaip Palaukės (Polocko) ir Vytėnų (Vitebsko) krašte latviai. Jis labai nemėgo rusų ir nuoširdžiai pasikalbėdavome tik būdami vieni du. Jis mokėjo daug latviškų ir lietuviškų dainelių, kurias mėgdavo, vienas būdamas, dainuoti ir švilpauti.
Skaityti daugiau: PASIKALBĖJIMAI PRIE DAUGUVOS
(Pradžia balandžio men. KARYJE)
Totoriams vykdant antrą didelį puolimą į Lenkiją 1258-59 m. buvo vėl prieš juos skelbiamas Kryžiaus karas. Popiežius net liepė Vokiečių Ordinui teikti pagalbą Lenkijai. Tačiau kryžiuočiai, būdami patys sunkioje būklėje dėl kovų su prūsais, darė viską, kad naujai šauk amas Kryžiaus karas nepaveiktų neigiamai jų kovas Prūsuose ir Livonijoje. Ordino įtakos dėka pasirodė eilė popiežiaus bulų (1260 m.), kuriomis uždrausta šaukiant į Kryžiaus karą prieš totorius, kliudyti tokiam pat karui, jau vykstančiam Prūsuose Livonijoje. ‘1261 m. balandžio 8 d. Aleksandras net pavedė Kujavijos vyskupams, surinktus kryžininkus 1ries totorius perduoti Vokiečių Ordino žinion, kai buvo sužinota apie totorių pasitraukimą; tokį pat paliepimą 1262 m. sausio 3d. Urbonas IV perdavė Ermlandijos (Prūsijos sritis Varmė) vyskupui Anzelmui”.
Kiek tokių kryžininkų prieš totorius buvo sutelkta nėra žinių. Tačiau žinoma, jog 1255-57 m. toki kryžininkai dalyvavo kovose su jotvingais. Atrodo, jog Vokiečių Ordino konkurencija neleido Lenkijai suorganizuoti tikro Kryžiaus karo prieš savo šiaurės-rytų kaimynus. “Vokiečių Ordino susirūpinimas, kad Kryžiaus karas prieš totorius gali pakenkti jam, darosi suprantamas, žinant tuos sunkumus, į kuriuos jis buvo patekęs, kai pralaimėjo Žemaitijoje 1261 m. liepos 13 d. (Durbės mūšis, pagal Liet. Enciklopediją įvykęs 1260 m. liepos 13 d.) ir dėl tais pačiais metais vykusio Didžiojo Prūsų Sukilimo, kurio pradžia jau buvo juntama 1260 m.”
Po bendro lietuvių ir rusinu karo žygio į Mozūriją, įvykusio 1262 m., kurio metu žuvo mozūrų Ziemovitas I, lenkai vėl kreipusi į popiežių su skundu. Tada Urbonas IV, 1264 m. birželio 4 d. laišku kreipėsi į Bohemijos karalių Otokarą II: “Accepimus enim, quod Rutheni scismatici et Lituani ac alii habitantes in eorum confinibus, qui deum non colunt, sed blasphemant polius nomen eius, una eum Tataris eorum complicibus, quibus sunt federe dampnato conjuncti, Poloniam ostiliter frequenter invadunt, eis nemine resistente”. (Sužinojome, mat, kad rusai atskalūnai ir lietuviai ir kiti gyvenantieji jų ribose, kurie Dievo negerbia, bet piktžodžiauja veikiau jo vardą, kartu su totoriais jų draugais, su kuriais yra prakeikta sąjunga susijungę, Lenkiją priešiškai dažnai užpuola, jiems niekam nesipriešinant.)
Skaityti daugiau: LENKIJOS RYTINĖ SIENA IR LIETUVA
DR. V. SRUOGIENĖ
Pulkininko O. Urbono straipsnis “Lietuvių-lenkų karas su švedais 1600—1611 m.”, tilpęs 1957 m. “Kario” 7, 8 ir 9-me numeriuose, yra didelis įnašas į mūsų istorinę literatūrą. Retas praeities tyrinėtojas mūsuose moka švedų kalbą ir gali naudotis jų istorinėmis studijomis bei archyvais. O plk. O. Urbonas, gyvendamas Švedijoje, išmokęs švedų kalbą, priėjo ne tik prie jų literatūros, bet ir prie istorinių šaltinių. Be to, būdamas patyręs karys ir karo dalykų žinovas, galėjo įsigilinti į minėtą laikotarpį, kuris lietuvių istorikų iki šiol nebuvo savarankiškai plačiau tyrinėtas.
Rusų, lenkų ir vokiečiu istorikai, iš kurių veikalų mes susidarome karų su švedais vaizdą, nedaug tenaudojo švedų archyvus, o rėmėsi savais šaltiniais, lygiai, kaip švedai daugiausia pasitikėjo sava medžiaga. Visi jie žiūrėjo į Lietuvą liečiančius įvykius savo kraštų žmonių akimis, rūpindamiesi jų, o ne mūsų, žmonėmis bei reikalais. Todėl mūsų iki šiol turėtas švedų karų istorijos vaizdas yra gana vienpusiškas.
Taip pat didelis plk. O. Urbono nuopelnas ir jo surastieji Švedijoje reti paveikslai, brėžiniai, kuriais jis talkininkauja “Kario” redaktoriui P. Z. Raulinaičiui, taip nuoširdžiai visą savo laisvalaikį atiduodančiam rausimuisi po bibliotekas ir taip turtingai puošiančiam “Kario” puslapius, dažnai dar visai nematytais, puikiais Lietuvos istorijos vaizdais.
Tačiau, didžiai vertindama plk. O. Urbono pastangas, esu nustebusi straipsnio pradžioje taip griežtu pasmerkimu mano “Lietuvos Istorijoje” duoto 1600—1611 m. karo aprašymo, kada P. O. Urbonas kategoriškai tvirtina: “Tikrumoje taip nebuvo”.
Tebūnie man leista čia reikalą kiek plačiau paaiškinti. Visų pirma, savo knygoje kalbamo karo istorijai paskyrusi tik keletą puslapių, negalėjau duoti taip smulkaus dalykų dėstymo, kaip tai daro plk. O. Urbonas savo ilgame straipsnyje. Antra vertus, man rūpėjo pirmoje eilėje iškelti mūsų valdovo, Žygimanto III Vazos, o ne Švedijos karaliaus Karolio IX vaidmenį, nors trumpai atvaizduoti mūsų, bet ne švedų kariuomenės žygius. Pagaliau, palyginusi pagrindinius P. Urbono ir mano tvirtinimus, — prieštaravimo nematau. Mano pasakyta, kad Švedijos karalius Karolis IX su didele kariuomene užėmė Suomiją, Narvą, Taliną ir press Lietuvai priklausiusiai Livoniįai. Ar tai nėra tas pats, ką teigia O. Urbonas, kad “karas prasidėjo... Karoliui puolant Pernavą”, t.y. Karoliui parodžius agresyvumą? Mano pasakyta: “Mūsų seimas karui nepritarė ir pinigų jam vesti nepaskyrė”. O plk. O. Urbonas taip pat teigia: “...Švedija turėjo tikrų davinių, kad lenkų lietuvių seimai Žygimanto restauracijos planus atsisakė palaikyt ir kad nei Lenkijoje, nei Lietuvoje nebuvo daromi jokie kariniai parengimai”. Nors Karolis IX buvo tikras agresorius, bet tai netrukdė ir Žygimantui taip pat šokti į karą (prieš abiejų valstybių senatorių ir seimo nusistatymą). Gal apie tai švedų šaltiniai tyli, bet šiapus Baltijos Žygimanto ekscentriškumas yra plačiai žinomas.
Skaityti daugiau: DĖL PLK. O. URBONO STRAIPSNIO “LIETUVIŲ-LENKŲ KARAS SU ŠVEDAIS 1600-1611 METAIS”
Komunistų kruvino valdymo Lietuvoje liudininkai.
Kiekvienais metais birželio mėnuo mums atneša vieną iš liūdniausių sukakčių, kurią minime susimąstę su dideliu liūdesiu ir neišpasakytu širdies skausmu. Jis mums sukelia itin liūdnus, netolimos praeities, neišdildomus prisiminimus. Pro mūsų akis prabėga Rainiai, Pravieniškiai, Panevėžys, Zarasai, ilgi gyvulinių vagonų ešelonai, motinų bei kūdikių kruvinos ašaros, didelė baimė ir neapsakyta kančia. Tai “Baisiojo Birželio” 13 diena ir naktis, atnešusi lietuvių tautai didžiausią smūgį.
Naktis, kuri prieš 17 metų aptemdė laisvą ir gražiai žydintį Lietuvos krašto gyvenimą, nesiblaivo, bet diena iš dienos vis tamsėja ir tamsėja. Nuo tos valandos, kada kruvini bolševiko batai palietė mūsų tėvų žemę, buvusi joje laisvė, sotus ir gražus gyvenimas virto vergija ir visų gėrybių bei vertybių žlugimu. Visi paslėpti ir dar iki tos dienos ir nakties lietuviui nežinomi komunizmo planai bei užmačios visu baisumu ir žiaurumu paaiškėjo iš 12 į 13 birželio 1941 m. Komunistai, smurtu užvaldę kraštą, parodė savo teroro meną. Bijodami dienos šviesos ir patys savęs, terorą vykdė naktį, kada nekalti ir ramūs krašto gyventojai ilsėjosi. Suiminėjo žmones lyg didžiausius piktadarius. Vežė ir kimšo į gyvulinius vagonus, kaip pirkliai veža gyvulius į skerdyklas. Buvo suimami ir vežami geriausi lietuviai su šeimomis, pavieniai, vienų tėvai, kitų motinos, broliai, seneliai, ligoniai, nėščios moterys, mokyti ir paprasti kaimų ir miestelių vyrai, ūkininkai, amatininkai, kunigai įvairių tikybų, daktarai, įvairių tarnybų bei įstaigų tarnautojai ir pagaliau net kumečiai su sargais. Niekas nežinojo savo nusikaltimo, niekam nebuvo padarytas ir paskelbtas teismo nutarimas. Jie visi buvo sugrūsti į vagonus, atskirti tėvai nuo vaikų, vyrai nuo žmonų, trokšdami be vandens lašo, užkaltais langais vagonuose ir saugomi rusų komunistų kruvinų durtuvų, keliavo į tolimą, šaltą Sibirą, į Altajų ir į kitas šiaurines vietoves.
Taip vyko pirmoji deportacija 1941 m. Gi tokio pat plataus masto deportacija vyko dar ir 1948 ir 1949 m., kai Lietuvoje vyko nuosavų žemių bei turto atėmimas ir priverstinas varymas į kolchozus. Vežė neva už pasipriešinimą.
Dabar irgi nesiliauja kratos, areštai, kalėjimas, žudymas ir tylūs dingimai. Tokie reiškiniai lydi diena iš dienos kiekvieną Lietuvos gyventoją. Niekas netikras dėl savo laisvės, savo gyvybės.
Skaityti daugiau: LIŪDNOJI SUKAKTIS
A. ŽYGMANTAS
I. METALAI — NAUJA KARINĖ MEDŽIAGA
Žmonijos kultūros priešistorinius amžius įvairiais laikais tyrinėti mėgo mokslininkai ir poetai, rašytojai ir kariai. Poetas Ovidius dar prieš Kristaus gimimą, rašydamas savo Metamorfozes, aprašė ir senuosius amžius. Anot jo, pradžioje buvęs Aukso amžius, tada žmonės patys tarpusavy susitarę, be bausmės baimės, be įstatymų, pasitikėjo vieni kitais, darė kas buvo teisinga. Tada nebuvo ko bijoti bausmės. Tada dar niekas neišstatydavo žalvarinių lentelių grasinančių teisingumo vykdymu (kaip kad Romoje būdavo daroma), nebuvo nusikaltėlių minios, maldaujančios pasigailėjimo ir drebančios savo teisėjų akivaizdoje. Tada dar iš viso nebuvo teisėjų. Žmonės ir be jų gyvenę saugūs. Tada dar niekas nebuvo kirtęs jokios pušies savo tėviškės kalnuose, kad nuleistų ją laivu į okeano bangas, svetimųjų kraštų lankyti. Žmonės žinojo tik savo pačių pajūrio krantus.
Jų miestai tada dar nebuvo supami gilių griovių ir jie neturėjo tiesių žalvarinių trimitų, nei riestų žalvario ragų, nei šalmų, nei kardų. Poeto nuomone, tada žmonės visame plačiame pasaulyje, jokios baimės netrukdomi, džiaugėsi poilsiu ir taikingu gyvenimu ir tada iš viso dar nebuvę karių.
Po Aukso amžiaus sekęs Sidabro amžius, neramesnis ir šiurkštesnis, žmonės kūrėsi namuose ir pradėję dirbti žemę.
Sekantis — Žalvario amžius, buvęs visai kitoks. Tada žmonės pasidarę žiaurūs, nuolat pasiruošę karui, bet dar vis buvę dori ir tiesūs. Tik prasidėjus ketvirtajam — prasčiausios rūdos rūšies — Geležies amžiui, kilę visų rūšių nusikaltimai. Tada dingo kuklumas, tiesa ir ištikimybė. Išdavystė ir suktumas užėmė jų vietą, įsigalėjo apgaulė, prievarta, nusikaltimas ir gobšumas. Tais laikais jūromis plaukiodavo buriniai laivai, žmonės kasėsi žemėn, jieškodami turto. Geležis buvusi atrasta žmonių nenaudai, bet tada ir auksas buvęs dar žalingesnis žmonijai. Abu tuos metalus panaudodamas, atsirado karas, žvangindamas ginklus savo kruvinose rankose. Teisybė paliko kraujo prisunktą žemę, o karas net persimetė į dievų gyvenamas dausas.
Taip Ovidius trumpai pavaizdavo ilgą žmonijos istoriją, šiais laikais į tuos tolimus senuosius amžius žiūrima kitaip — mokslo ir istorijos akimis. Karo atsiradimas neprimetamas vien tik geležies ir aukso atsiradimui.
Skaityti daugiau: VARIS IR KARAS, MITAI IR ISTORIJA
BALYS GRAŽULIS
Senis Cijūnas jautėsi lyg tarp kūjo ir priekalo patekęs. Iš vienos pusės marti ėda, o iš kitos leitenantas bara. Ir abudu teisybę sako.
— Tėvai, — ėmė marti, — ko tyli, kaip liežuvį nusilaužęs. Tu čia šeimininkas, sakyk, kad neisim — ir galas! Tegul jie ką nori daro — neisim! Dievuli mano, koks vargas su tokiais vyrais. O jau toks smarkus, kai nereikia: vis kad duosiu, kad dėsiu...
— Urše, turėk gi protą moteriške, ką aš jiems padarysiu. Žinai, kareivius, daro kas jiems liepta ir nors tu čia žemę rėžyk, kitaip nebus. — O atsisukęs į leitenantą: — Ką aš jai padarysiu, ponas.
Ir jaunutis leitenantas negeriau už senį jautėsi. Kariška išmintis reikalavo šeimininkus iš vienkiemio iškraustyti, o moters užsispyrimas kėlė užuojautą ir pagarbą. Leisi pasilikti — gali nekaltas per kautynes žūti. Išvarysi... Ir kaip išvaryti, jei neina. Juk ir prašė ir grąsino, o vis tiek neina.
— Tėvuk, — mėgino iš naujo, — paskutinį kartą sakau, pasiimk šeimyną ir vesk kur nors toliau nuo namų už kalnelio pasislėpti. Kiekvieną minutę čia gali prasidėti kautynės. Gelbėkitės, kol laiko yra.
Tačiau seniui net prasižioti nespėjus, marti ir vėl įsikišo. Šį kartą leitenantą užpuolė.
— Kas jūs per savi, ponas, jei negeriau už ruski darot. Ar negalit iš kur kitur šaudyt? Ne, tik iš mūsų kiemo, kad tik mus pražudyt. Argi nematot, kad aš našlė su mažu vaiku ir su paliegusiu seniu ant rankų. Ar jau nei širdies neturit...
— Šeimininke, supraskit, mes gi jums tik gero norim. Apsaugoti norim. Išeikit kuriam laikui. Praeis kautynės — ir grįšit. Ir supraskit, kad tik iš jūsų kiemo matosi tiltas ir visas slėnis. Tik čia apsikasę mes galim lenkus sulaikyti. Pasiliksit — ir žūsit.
— Nežūsim, ponas, nepirmas karas, nenaujiena mums kulkos.
Skaityti daugiau: SMARKUOLIAI
Redaguoja Lietuvos Šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
LIETUVOS ŠAULIAI, KAIP KARIAI
BALYS BRAZDŽIONIS
Laisvam pasauly išsiblaškę buvę Lietuvos šauliai pradeda atsikurti. Jau įregistruoti keli šaulių klubai. Jie jau turi savo vėliavas, ženklus ir eina prie uniformų įsigijimo.
Šiuo trumpu straipsniu noriu kiek paliesti praeitį. Šauliai, kaip žinom, oficialiai įsikūrė Lietuvoj 1919 m. birželio 22 d., tačiau šauliškoji idėja jau gimė kartu su nepriklausomybės paskelbimu, šauliškos idėjos vykdytojai buvo pirmieji partizanai, kurie, niekieno neverčiami, stojo kovon su vos atgimusią Lietuvą puolančiais priešais. Visą šaulių sąjungos praeitį puošia eilės narių garbingų žygių virtinė. Štai vienas šaulys, dalyvavęs kovose 1920 m. pasakoja: “Kai lenkų raitininkai grobuoniškais tikslais įsilaužė Lietuvos gilumon, 5 Troškūnų miestelio šauliai užkirto jiems kelią, norėdami apsaugoti ramius gyventojus nuo žiaurių plėšimų ir persekiojimų. Raitininkų buvo žymiai daugiau ir jie labai įniršę kovėsi; kai šauliams pritrūko šovinių, juos suėmė ir kardais sukapojo”. Daug aukų sudėta ant Tėvynės aukuro, daug šaulių ir karių savanorių paguldė galvas dėl laisvės. Vaikai nebesulaukė savo tėvų, žmonos vyrų, mergelės mylimųjų. Lietuva, atgavusi laisvę, šauliams ir kariams statė paminklus. Kažin kiek jų beliko šiandien Lietuvoj, kur raudonojo okupanto mindžiojama ir teriojama žemė neša jungą jau beveik 20 metų?
Kasgi sudarė šaulių gretas laisvoj Lietuvoj? Daug Lietuvos kariuomenės atsargos karių, jaunuoliai ir jaunuolės, moterys, karių ar šaulių šeimos narės ir šiaip kurios pamilo šaulių organizaciją. Organizacija buvo kaip kariuomene, beveik kaip Amerikoj esanti National Guard, kuri drausmės ir tvarkos požiūriu tvarkėsi pagal kariuomenės nuostatus. Jos tikslas buvo: karinis mokymas bei sportas ir plati tautinė bei kultūrinė veikla. Uniforma ta pati, tik ženklai skirtingi, nuo reguliarios kariuomenės. Tūkstančiai mūsų tautos sūnų ir dukrų perėjo šauliškas eiles ir daug jų veikloje pasireiškė. Užimant Lietuvą 1940 m., daugelis šaulių nenešė ginklų atiduoti, o paslėpė giliai, kur kas išmanė ir, kai tauta sukilo 1941 m., tų ginklų reikalingumas buvo gyvybės klausimas, todėl šaulių daugiausia ir krito kautynėse Kaune, ir kitose Lietuvos vietose.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
LIETUVĖ MOTINA
K. KODATIENĖ
O, Motina, tas brangus vardas —
Pasauly skirtas tau vienai.
Vėjo sparnais teskrenda aidas...
Kai lūpos taria jį šventai.
Tūkstančiai organizacijų, milijonai vaikų širdžių gegužės mėnesį visame pasaulyje su didžiausia meile reiškia pagarbą motinai.
Jau gilioje senovėje mūsų močiutė sielojosi dėl savo vaikų, augino ir auklėjo neatitraukdamos žvilgsnio nuo lietuviškų reikalų. Senovės motina verčiau pakęsdavo medžiaginius nedateklius, kad tik nebėgti iš namų į darbą ir nepalikti vienų vaikų. O, jei ką vargas spyrė kartu nešdavos, vesdavos ir vaikus, kad savo budrią akį ir laike darbo užmesti galėtų.
Vargo mokykloje, šiaudinėje pastogėje prie ratelio išmokė jos vaikus lietuviško rašto. Spaudžiamos ir persekiojamos, sugebėjo duoti vaikui religinį ir tautinį pagrindą, tinkamai juos paruošė atgimstančiam laikotarpiui. Ant kuklių motinų rankų ilsėjosi ir išaugo mūsų mokslininkai, menininkai, valstybės galvos, narsūs kariai, anų laikų tautos žadintojai: Basanavičius, Kudirka, Maironis ir kt.
Motinos davė mūsų tautai didvyrius,pačios dažniausiai pasilikdamos nežinomos — nuošalyje. Šiame kuklume ir glūdi lietuvės motinos spindinti didybė.
Savame krašte pasilikusi motina, ar tolimame Sibire išvežta ir dabar — didvyrė. Persekiojama, gainiojama savo principuose tvirta, kaip uola.
O, mes sesės šaulės, kurios esame užsigrūdinusių motinų dukros, ar mes galėtume susvyruoti, suklupti lietuviškumo sargyboje? Jei sunkiausiais sutemų laikais Lietuvos vaikai išliko lietuviais, tai didžiausias nusikaltimas būtų dabar juos prarasti gyvenant laisvės krašte. Ar turėtume sąžinės palikti juos aklus lietuviškam raštui, kai nieks jo nedraudžia, o pelyjanti knygynų lentynose lietuviška knyga prašyte prašosi būti perkama.
Nėra didesnės pareigos dabartinei lietuvei motinai, kaip išauginti savo vaikus gerais lietuviais, dorais žmonėmis.
Skaityti daugiau: Šaulės Tremtyje
A. Šulgaitė
VASAROS NAKTĮ
Užsnūdo po lietaus apsunkusios alyvos,
Vėjelis pievų smilgose vos vos šiurena.
Mėnesienoj atgyja ūkanos negyvos,
Tyliai tarpusavyje kuždas obels senos.
Pro mėnesieną, pro alyvas tylumoje
Artėja ilgesys ir žada sielai šventę .. .
Tylu. Ramu. Toli giria tamsuoja.
Vos girdimi rasos lašeliai krenta.
Juozas Mikštas
LIETUVOS GINTARĖLIUI
Gintarėli skaistus, gintarėli geltonas,
Gintarėli pakrančių šventos Lietuvos,
Pasakyki, ar mano buities kapitonas
Ilgesy su savim vis prie vairo kovos? .. .
Gintarėli brangus, gintarėli tėvynės,
Aš tave, kaip relikviją, pirštais imu .. .
Vandenynais, kalnais, dykumom kelią skynęs,
Suradai tu mane, ir širdy taip ramu . ..
Skaityti daugiau: Poezija
Džiugo ilgesys. J. Juodžio pav.
DŽIUGO KALNAS TELŠIUOSE
(IŠ MŪSŲ SENOVĖS PADAVIMŲ)
Senų senovėje, sako padavimas, toje vietoje, kur dabar Telšių miestas pastatydintas, gyveno narsus medžiotojas Džiugas. Kartą iš tolimos šiaurės, perplaukę Baltijos jūrą, į Žemaitiją buvo atplaukę iš Skandinavijos, greičiausia iš Švedijos, narsūs kariai. Žemaičiai tuoj susibūrė į karinius dalinius ir narsiai kovojo su užpuolikais visą dieną ir naktį. Kraujo daug išlieta. Sužeistų ir užmuštų — kalnai! Bet visgi žemaičiai savo narsumu toli pralenkė žuvėdus ir jų gausius, gerai ginkluotus pulkus išblaškė. Gyvi likę bėgo į ten, iš kur jie buvo čia atkeliavę: prie Baltijos jūros, prie laivų, Žemaičiai paėmė be galo daug karinio grobio, daug belaisvių. Nežinia kuriuo būdu į nelaisvę pateko ir žuvėdų mergelė: ji buvusi žuvėdų vado duktė. Jos grožio nei aprašyti, nei apsakyti neįmanoma: ir saulė šviesiau nešvietė, kaip jos akys mėlynosios; ir nakties metu dangaus žydruma, su mirksinčioms žvaigždėm, nebuvo tiek žavinga ir viliojanti, kaip tos mergelės akys...
Narsusis medžiotojas Džiugas vos tik pamatė šią žemiškąją deivę, tiesiog apstulbo, apsvaigo. Jis pamilo šią svetimųjų atėjūnų žuvėdų dukrą. Jo meilei nebuvo jokių ribų. Taip karštai ir audringai Džiugas pamilo šią svetimą mergelę, kad nebodamas tautiečių nepasitenkinimo, tą pačią dieną iš nelaisvės pagrobė mergelę ir išsivežė į savo namus. Jis apsivedė ir svaigo laimės džiaugsme. Bet neilgai jis gyveno su savo deive — ir už saulę šviesesne, ir už nakties žydrumą žavingesne — jaunąja žmona. Žemaičiai nebojo meilės burtų. Jiem nesuprantama buvo, kaip gali jų narsiausias karys ir vadas vesti svetimtautę? Juo labiau nelaisvėn patekusi mergelė buvo laikoma verge... O su verge juk nevalia savo likimo surišti... Išvykus kartą Džiugui medžioklėn, įnirtę žemaičiai, visu būriu užpuolė Džiugo sodybą, kur gyveno jo jaunoji gražuolė žmona... įpykę užpuolėjai negailestingai ją nužudė. Grįžęs Džiugas rado savo mylimą — negyvą ir šaltą.
Skaityti daugiau: Kariai ir jaunimas
ČIKAGOS VYRAI KARINĖJ TARNYBOJ
Pvt. M. V. Vaišvila ir Pvt. Rimas Izokaitis pabaigė marinų apmokymą San Diego, Calif. Abu kartu buvo parvažiavę namo atostogom.
SP3 Antanas Jarunas, US Army, neseniai grįžo iš Tolimųjų Rytų; buvo Korėjoj ir Japonijoj. Jis buvo paskirtas prie US Army Far East Garbės Sargybos. Dabar randasi Camp Polk, La.
Cpl. Rimvydas J. Rapšys, US Marines, grįžo į civilinį gyvenimą, Marinuose ištarnavęs virš 4 metų. Dar anksčiau yra buvęs Korėjoj, Japonijoj ir Okinawoje. Neseniai buvo grįžęs iš Š. Afrikos — Maroko, kur išbuvo 20 mėnesių, ir ten matė vietinius neramumus. Aplankė Londoną, Ispaniją ir kitas šalis Europoje.
A 12 C Leonardas Angeleika, USAir Force. Dabar tarnauja Vokietijoj. Yra buvęs Prancūzijoj, kuria labai nusiskundė.
Jonas Tarvenis, staff sergeant, šiomis dienomis grįžo iš Vakarų Vokietijos, ištarnavęs Dėdės Samo karinėse pajėgose 30 metų ir tris mėnesius.
Sveikatos sumetimais jis nusprendė pasitraukti iš tarnybos ir pailsėti ilgesniam laikui. Neseniai jam buvo padaryta akių operacija.
Jonas Tarvenis gimė Vyduklės valsčiuje, Raseinių apskrity, gruodžio 10 dieną, 1900 metais. Jis atvyko į šią šalį būdamas dvylikos metų amžiaus. Išaugęs jis įstojo į
SP 3 Antanas Jarunas Korėjoje, kur ėjo sargybos pareigas pasienio demilitarizuotoje zonoje.
karo tarnybą ir 19 metų praleido užjūryje.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
KĄ ČIKAGOS RAMOVĖNAI NUTARĖ?
š. m. kovo 2 d. Jaunimo namuose įvyko L.V.S. Ramovės Čikagos skyriaus narių susirinkimas. Susirinkimą atidarė skyriaus p-kas Pov. Dirkis, kuris Valdybos vardu pasveikino skyriaus narius, turinčius Kazimiero vardus, jų vardadienio proga, būtent: Ališauską,Dobilą, Jasėną, Leknicką, Martinkų, Musteikį, Oželį sn., Oželį jn., Šleinį, Šidlauską ir Zubrą. Susirinkimą vesti pakvietė P. Žilį ir sekretoriauti kolegą Vl. Garbenį.
Pirmuoju dienotvarkės punktu ėjo gen. M. Rėklaičio paskaita: “Pėstininkų Divizijos Reorganizacija Atominiame Kare”. Prelegentas paaiškino, kad šiai temai medžiagos mažoka — todėl paskaita nebus studija, bet tik tuo reikalu pranešimas. Pranešime jis palietė divizijos sudėtį, ginklavimą, judrumą ir bendrais bruožais taktiką. Žinoma, pranešimas buvo įdomus ir be abejo klausytojus sudomino kai kurie klausimai, todėl netrūko ir paklausimų.
Po paskaitos aptarta skyriausorganizaciniai reikalai. P-kas Dirkis pristatė naujos valdybos pareigūnus, referavo 1958 m. kadencijai darbo ir veiklos planą, kuris buvo priimtas be pataisų, centro organų rinkimo klausimą ir žurnalo KARYS rėmimo reikalą bei savišalpos kasos padėtį.
1) Centro organų rinkimo klausimą referavo p-kas Dirkis ir pasiūlė centro organus rinkti korespondenciniu būdu ir kad valdyba būtų renkama iš Čikagos skyriaus narių su Rev. Komisija, o teismas iš kitų skyrių. Kiek padiskutavus, skyriaus v-bos pasiūlymas dauguma balsų buvo priimtas.
2) P-kas Dirkis iškėlė žurnalo KARYS egzistencijos ir finansinės paramos klausimus. Išryškinęs KARIO kaip organizacijos oficiozo reikšmę, kreipėsi į susirinkimo da-ylvius, kad jie visomis išgalėmis ir visokiais būdais remtų KARĮ pinigais ir raštais. Jam pritarė: M. Rėklaitis, K. Ališauskas, J. Butėnas ir kt. Išnagrinėjus įvairius paramos būdus bei priemones, patikimiausias būdas paramai rastas buvo aukos. Pirm. Dirkis nusiskundė, kad nekartą kreipėsi raštu į skyriaus narius, prašydamas, kad jie nors ir mažiausia auka, prisidėtų prie KARIO paramos. Tačiau atsiliepė tik 30% narių, o 70% liko kurti ir nebyliai. Pagaliau p-kas Dirkis prašė rinkti aukas paskirus narius arba jų grupes. Iš dalyvių tarpo pasisiūlė parinkti aukų tik du: J. Gradinskas ir M. Maksvytis.
Skaityti daugiau: Veteranų veikla
