_files/I-Laisve-1971-52(89)-1.jpg)
T U R I N Y S
Skaitytojų žodis ................................................. 2
Stasys Lozoraitis, jr.: 1941 metų sukilimas ...................... 5
Jurgis Gliauda: Tylioji rezistencija ............................. 8
Stasys Žymantas: Birželio testamentas ........................... 13
Vytautas Volertas: Lietuvių Bendruomenė Lietuvos laisvinimo darbe 25
K. Petkus: Informacijos problema Lietuvos laisvinime ............ 30
Dr. Stephen Horn: Lietuvos septynių šimtmečių kova dėl laisvės .. 41
Anatolijus Kairys: Hosanna mano žemė ............................ 45
Solidarumas su tauta ............................................ 50
Laisvinimo veiksniuose .......................................... 55
Lietuvių Fronto Bičiulių gretose ................................ 70
Spauda, radijas, knygos ......................................... 75
“Į Laisvę” vedamieji ............................................ 79
PDF 
Fotografinė kopija 
BOX 
Skaityti daugiau: Į Laisvę 1971 52(89)
Paminėti žuvusius rezistentus
Manyčiau, kad sekančiuose numeriuose būtų naudinga paminėti kai kuriuos žuvusius rezistentus, šiais metais sueina 25 metai nuo jų žuvimo. Mūsų spaudoje, net ir toje, kuri. mano manymu, kartais laikosi itin konservatyvios linijos, apie juos nemačiau straipsnių.
Stasys Lozoraitis, jr.
Italija
Pasigendu įtarpų atsigaivinimui
1971 m. gegužės mėn. “Į Laisvę” numerį atsidėjęs perskaičiau. Įdomūs straipsniai politinėm temom, kondensuoti vedamieji. Linkiu dar labiau praturtinti žurnalą idėjine laisvinimo tematika.
Pasigedau įtarpų poetiniam ir vaizdiniam atsigaivinimui.
Edmundas Arbas
Santa Monica, Calif.
Atverkite langus
“Į Laisvę” yra geras žurnalas. Linkėčiau tik plačiau praverti duris ir langus kitoms nuomonėms, kurios nebūtinai sutinka su žurnalo kryptimi.
Bronius Nainys
Chicago, Ill.
Tokio straipsnio laukiau
Tokio principinio straipsnio, kaip prof. A. Maceinos “Nuo ko mes bė-gome?”, labai laukiau. Jis šiandien yra vertas žymiai platesnio dėmesio.
Mykolas Naujokaitis taip pat davė reikšmingą straipsnį iš savo asmeniškos ir tada labai pavojingos veiklos. Jis dabar, jubiliejiniais metais, galėtų duoti visai konkrečių atsiminimų, kurie neturėtų likti neužfiksuoti.
Zenonas Ivinskis
Vokietija
Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS
STASYS LOZORAITIS, JR.
Lietuvių tautos istorija teka paslaptinga ir vingiuota vaga. Jos darbai ir kovos dažnai vyksta sunkesnėmis sąlygomis negu kitų tautų. Jos laimėjimai, nedidelių jėgų tačiau atkaklių pastangų vaisius, yra dažnai apgaubti tylos. Jos aukos, proporcingai nepaprastai aukštos, nepakankamai suprastos ir įvertintos. Daugelis jos gyvenimo svarbesnių valandų dar nėra reikiamai apšviestos, kad naujosios kartos galėtų jas pažinti, apmąstyti ir suprasti, kokios pareigos joms yra istorijos pavestos.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, jo metu ir pokario laikais Lietuvos vardas retai tebuvo minimas tarptautinėje plotmėje. Tačiau ir tuo metu ji ne tiktai su dideliu pasiryžimu gynė savo teises, bet kai kuriais savo aktais net išsiskyrė iš kitų Europos tautų tarpo. Kas šiandien atsimena, kad Lietuva atsisakė sudaryti sąjungą su galinga nacių Vokietija ir pulti Lenkiją? Kuriame Europos rezistencijos istorijos puslapyje yra paminėta, kad lietuvių tauta, atsispirdama didžiuliam vokiečių spaudimui, niekad nesudarė SS dalinių? Ir pagaliau kas šiandien mena, kad lietuviai yra vienintelė tauta Europoje, kuri net aštuonis metus ginklu priešinosi Rytų okupantui? Atrodo, lyg lietuvių tauta gyventų užuovėjoje nuo didžiųjų įvykių ir jos žemėje istorija būtų jau nuo senų laikų sustojusi. Štai kodėl šiandien mes turime prisiminti ir kitiems priminti, kad 1941 metais lietuvių tauta sukilo prieš savo krašto pavergėją, tuo būdu išreikšdama valią būt laisva ir nepriklausoma.
Skaityti daugiau: 1941 METŲ SUKILIMAS
JURGIS GLIAUDA
Kai komunistų partijos suvažiavimo delegatai rinkosi į Kremlių posėdžiui, skelbia gauta informacija iš Maskvos, prie įėjimo buvo dalinami lapeliai. Kadangi ant lapelių buvo užrašyta “Ačiū tau, partija!”, tai visi manė, jog tai bus naujas partijos pagarbinimas, panašiai kaip kad visokie paliaupsinimai, telpą “Pravdoje”. Tačiau kaip visi nustebo, paskaitę šią poemą: “Ačiū tau, partija, už viską, ką mums davei ir duodi. . . už visas melagystes, falsifikatus, vadų portretus, slaptus pranešėjus ir šūvius Prahos aikštėje ir už apgaules, kurios dar bus. Ačiū tau, partija, už neviltį ir kančias, už mūsų gėdingą nutildymą, ačiū tau, partija.. .”.
Dalinanti lapelius moteris buvo suimta. Šio įvykio oficialioji sovietų spauda “nepastebėjo”. Bet užsienio korespondentai lapelių dalinimo įvykį smulkiai atpasakojo, kad žinotų laisvasis pasaulis.
Kaip kvalifikuoti tokį reiškinį už geležinės uždangos? Stalino metais su tokiais disidentais, aiškina užsienio spaudos korespondentas, elgtasi trumpai ir drūtai: kulka nutildydavo kukliausią opoziciją. Dabar tokie prasiveržimai jau dažni. Ir jeigu šis tapo pastebėtas ir pasiekė užsienį, tūkstančiai kitų lieka nepastebėti; jie vyksta vietovėse, kur nėra užsienio žmonių, tad lieka nepastebėti ir nesuregistruoti. Tiktai vietos teismuose po visą Sovietiją tokių bylų prokurorai svaidosi prikergiamais teisiamajam terminais: imperializmo pakalikai, smulkiaburžuazinės ideologijos apsėstieji, nacionalistinės emigracijos paveiktieji, klerikalizmo išliekos, obskurantizmo atgyvenos . ..
Šito disidentizmo reiškinio jau nebegali nuneigti sovietinė realybė.
Kaip kvalifikuoti visa tai? Kaip suprasti, kad kelios ar keliolika policinio režimo dekadų, kada buvo ir yra toks brutalus savo piliečių ir pavergtųjų prievartavimas mąstyti, spręsti ir elgtis tiktai režimui pageidaujama linkme, neatnešė norimo efekto, neprivertė žmonių tapti šimtaprocentiniais savo režimo adeptais ir vergais? Kur glūdi tokio reiškinio šaknys? Kuriais ūgiais ir daigais, kad ir labai dar kukliais, toks disidentizmo reiškinys atsiskleidžia stebėtojui iš tolimo, niekinamo ir užginto užsienio?
Skaityti daugiau: TYLIOJI REZISTENCIJA
STASYS ŽYMANTAS
Jūs kritote kniūpsti ir kaip pakliuvo,
Gimtinės žemę kūnais dengdami.
Tai įsikūnijo šventa lietuvio
Svajonė, amžių amžiais nerami.
J. Aistis
Ryžtas mirti
Anomis kovingomis ir lemtingomis 1941 metų birželio dienomis Kauno kapinėse prie Vytauto prospekto buvo supilti 85 Birželio sukilime žuvusių laisvės kovotojų kapai. Atsisveikindamas su jais Laikinosios vyriausybės vardu ministro pirmininko pareigas ėjęs švietimo ministras prof. J. Ambrazevičius - Brazaitis kalbėjo apie tą nuostabiai stiprią tėvynės meilę, išaugusią jos vaikų širdyse, kad “ištisi būriai, šimtai, tūkstančiai — savo noru ryžtasi mirti, bet ne vergauti”.
Tų naujai supiltų kapų tarpe buvo vieno man artimo, visad mielo ir guvaus bičiulio, “Aušros” gimnazijos 1927 m. laidos bendraklasio, Belgijoje aukštuosius mokslus baigusio inžinieriaus Kazio Matulio kapas. O kažkur Dzūkijos panemunėj išdygo kitas laisvės kovotojo kapas — Vilniaus universiteto teisės mokslų fakulteto 8 semestro studento neolituano Antano Blekaičio. Karštas dzūkas patriotas, veiklus Lietuvių Aktyvistų Fronto narys, su kuriuo ypač suartėjau bendram pogrindžio darbe, NKVD areštui gresiant, man patarus, kuriam laikui iš Vilniaus buvo išvykęs tėviškėn. Kilus sukilimui, tuoj į jį įsijungė ir krito kovoj su raudonarmiečių raitelių būriu.
Kažin ar kas šiandien begalėtų nurodyti dar vieno laisvės kovotojo kapą, —tai vilniečio Mykolo Gudėno, nuoširdaus ir ramaus, bet ryžtingo patrioto lietuvio.
Skaityti daugiau: BIRŽELIO TESTAMENTAS
VYTAUTAS VOLERTAS
Gairės ir aplinka
Yra dvasinių principų, kurių žmogus vertai laikosi ir juos keičia tik ypatingų lūžių atvejais. Tačiau su gyvenimo tikrove rišami nusistatymai silpniau įpareigoja.
Lietuvių Bendruomenė yra tikrovės padarinys. Ji skirta žemei. Nors pagrindinio tikslo — tautinio išlikimo — atsisakymas ją tuojau sunaikintų, bet metodai gali įvairuoti. Jos kryptis duota, tačiau kelionės priemones renkamės laisvai.
Statybai reikia plano, darbui — gairių. Atsiradus neišvengiamai būtinybei, pirmąjį atitinkamose ribose leistina modifikuoti, antrąsias — perkeldinėti, laikantis visuomenės nuomonių. Tuo būdu pirmuoju LB cv uždaviniu yra tų nuomonių sužinojimas.
Lietuvių Bendruomenė siekia visuotinumo. Taip ji apsisprendė pradžioje, taip jai pritarė pagrindiniai mūsų visuomeniniai, kultūriniai ir politiniai vienetai. Šis principas yra beveik pilnai įgyvendintas visuose kraštuose, išskyrus Jungtines Amerikos Valstybes.
Ji nekreipia dėmesio į asmens pasaulėžvalgą, išskyrus jo požiūrį į tautinę gyvybę, kuriai be valstybinės laisvės išlikti yra beveik neįmanoma. Kas sava valia nutarė lietuvių visuomenei mirti bei sąmoningai numarinti vaikus ir kol šio nutarimo laikosi, nekreipdamas dėmesio į pastangas jį atgaivinti, pasidaro neįdomus. Privačiam gyvenime, kaip žmogus, gali žavėti savo kūrybiniu pajėgumu, išsimokslinimu, džentelmeniškumu, inteligencija, širdies jautrumu, tačiau Bendruomenei šios geros savybės neturi poveikio.
Skaityti daugiau: LIETUVIŲ BENDRUOMENĖ LIETUVOS LAISVINIMO DARBE
K. PETKUS
Mūsų priemonės veikloj už Lietuvos laisvę yra gana ribotos. Nedaug galim pasiekti diplomatiniais keliais. Karinės ar ekonominės priemonės yra visai neprieinamos. Viena svarbesnių likusių priemonių yra informacija. Su ja glaudžiai susiję yra asmeniniai kontaktai, mūsų veiksnių memorandumai bei protestai, mūsų kultūriniai laimėjimai bei pasirodymai ir visokios demonstracijos bei eisenos. Žodžiu, visa mūsų Lietuvos laisvinimo veikla. Dėlto kai kas visą Lietuvos laisvinimo veiklą ir suveda į informaciją, ir Lietuvos laisvinimo veiksnius norėtų laikyti “tikraisiais ir didžiausiais informacijos centrais”: “Jei VLIK-as ir ALT-a būtų pakankamai judrūs ir pilnai savo darbą atliktų, nereikėtų jokių informacijos centrų”. (L. Valiukas, “Lietuvos by los kėlimas ir gynimas laisvųjų tarpe”, “Į Laisvę”, 1970 spalis, 4 p.).
Mūsų informacijos pagrindinis uždavinys, be abejo, yra skleisti žinias apie Lietuvos padėtį bei pastangas ją išlaisvinti, siekiant sukelti kitų susidomėjimą ir paramą. Šiam reikalui pasitaiko įvairiausių progų, tik reikia jas tinkamai išnaudoti. Vienos jų gali būti mūsų pačių sukurtos, o kitos gali kilti nepriklausomai nuo mūsų.
Sukakčių minėjimai
Viena tokių progų yra minėjimai įvairių sukakčių, kaip Vasario 16, birželio trėmimų ir pan. Tačiau reikia apgailestauti, kad šie minėjimai daugely vietų yra savitarpio veikla. Susirinkimas, veikėjo ar kongresmano kalba ir rezoliucijos sudaro tokio minėjimo esmę. Tiesa, didesnėse lietuvių vietovėse dar išsirūpinami gubernatorių ar burmistrų pareiškimai. Tačiau apskritai tiek parengimai, tiek ir šių pareiškimai nedaug plačiau išgarsinami už lietuvių spaudos ribų ir todėl jie pilnai neatsiekia savo tikslo. Parengimų rengėjai turėtų pasirūpinti, kad amerikiečių spaudoj, radijo bei televizijos programose būtų paskelbta ar bent paminėta ypač valstybės sekretoriaus laiškas Lietuvos atstovui Washingtone Vasario 16 proga, gubernatorių bei burmistrų deklaracijos ar tos srities kongreso narių kalbos. Jei nepavyksta paskelbti nemokamai, tai reikėtų dėti kaip apmokamus skelbimus. Išlaidos galėtų būti padengtos iš surinktų aukų. Toks pagarsinimas ne tik pagelbėtų Lietuvos bylai, bet sudarytų paskatinimą ir Amerikos politikams paremti Lietuvos reikalą, nes jie matytų, kad jų žodis pasiekia platesnes mases.
Skaityti daugiau: INFORMACIJOS PROBLEMA LIETUVOS LAISVINIME
DR. STEPHEN HORN
Politinių studijų savaitgalio, įvykusio 1971 metų balandžio mėnesio 24 ir 25 dienomis Los Angeles mieste, proga buvo pagerbtas Kalifornijos valstybinės kolegijos (Long Beach) prezidentas dr. Stephen Horn. Jo pagerbimas įvyko iškilmingos vakarienės metu balandžio 24 Los Angeles Hilton viešbutyje. Ta proga dr. Stephen Horn pasakė kalbą. Čia duodame tos kalbos santraukos vertimą. Dr. Stephen Horn politinių mokslų daktaro laipsnį įgijo 1958 metais Stanfordo universitete. Rezoliucijų žygio įkarščio metu jis buvo senatoriaus Thomas H. Kuchel padėjėjas legislatūri-niams reikalams. Jo talka H. Con. Res. 416 rezoliucijos pravedame JAV-bių Kongrese buvo tikrai didelė.
Redakcija
Man šis pagerbimas yra nepaprastai reikšmingas, nes panašiai esate atžymėję praeityje porą pasišventusių visuomenei pareigūnų, su kuriais man yra tekę artimai bendradarbiauti ir kartu dirbti. Tur būt Atstovų rūmai nėra niekad turėję darbštesnio kongresmano, kaip kad buvo neseniai miręs kongresmanas Glenard P. Lipscomb. Jo žinioje man teko dirbti 1959 metais. Po poros metų pradėjau dirbti senatoriaus Thomas H. Kuchel padėjėju legislatūriniams reikalams. Čia ir prasidėjo mano įsijungimas į Baltijos valstybių reikalus. 1961 metų vasario 6 dieną senatorius Thomas H. Kuchel pasakė JAV-bių senate kalbą, pavadindamas ją — “Karžygiškoji Lietuva — jos septynių šimtmečių kova dėl laisvės”. (Ta proga senatorius įnešė pirmąją rezoliuciją Baltijos valstybių bylos reikalu — S. Con. Res. 12. Dr. S. Horn pagerbimo proga užsiminė, kad jis padėjęs senatoriui tą kalbą paruošti. — Red.).
Skaityti daugiau: LIETUVOS SEPTYNIŲ ŠIMTŲ KOVA DĖL LAISVĖS
_files/I-Laisve-1971-52(89)-13.jpg)
RAŠYTOJAS ANATOLIJUS KAIRYS už partizanine tema parašytą romaną “Ištikimoji žolė” Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio skelbtame konkurse laimėjo premiją. A. Kairio įnašas į lietuvių literatūrą yra gausus: 2 scenos veikalai vaikams, 2 eilėraščių rinkiniai, 5 komedijos, 4 dramos, libretas operetei (muzika komp. B. Budriūno), romanas; literatūrines premijas taip pat yra laimėjęs už 2 komedijas ir 2 dramas. Komedijos “Diagnozė” ir “Viščiukų ūkis” ir drama “Palikimas” išverstos į latvių kalbą, o komedija “Curriculum vitae” jau pasirodė angliškai.
Anatolijus Kairys yra JAV LB Kultūros Fondo pirmininkas.
Ištrauka iš Anatolijaus Kairio premijuoto romano “Ištikimoji žolė”
— Karas!
Vieną sekmadienio rytą pasirodė lėktuvai. Greiti ir nematyti. Laukimo pranašai pirmieji! Vilties ir išsipildymų paukščiai mėlynieji!
Kristalinį Tylėnų dangų raižė vokiečių lėktuvai. Eskadrilės, tarsi kregždžių pulkai, nardė mėlyname aukštyje arba tirštais debesų klodais. Pakėlę galvas žiūrėjo ir nebijojo. Ak, nebijojo . . . nešė mirtį taip pat, skrodė beribį mėlį svetimi, bet nebijojo. Kodėl? Po to, kas įvyko, bijoti nebebuvo ko — blogiau nebus!
Grįžo žmonės į namus. Iš miškų, raistų, laukų ir slėptuvių. Laisviau atsikvėpė, drąsiau pasijuto. Žaizdos pradėjo gyti, kančios atsileisti, vargai užsimiršti. Ką sužeidė nepagydomai, kaip Gintautus, tie prašė Dievą kantrybės — iškęsti golgotos kančias iki galo.
Kūno žaizdos greit užgyja. Užmirštami skauduliai ir jų vietos. Bet kaip užmiršti pažeminimą, paniekinimą, pasityčiojimą ar teisybės pasisavinimą? Užmiršti nekaltai pralietą kraują? Ne, tai nemįnoma, tai virš mirtingojo žmogaus jėgų.
Skaityti daugiau: HOSANNA MANO ŽEMĖ
SOLIDARUMAS SU TAUTA
• Lietuva komunistinama ir rusinama
• Lietuvos etnografinės sienos
• “Akiračiai” apie prof. J. Kazlausko mirtį
LAISVINIMO VEIKSNIUOSE
• Ką veikia veiksniai?
• Bendruomenė kalbasi su Valstybės departamentu
• Baltijos valstybių bylos kelias į Jungtines Tautas
• PLB valdyba ir vienašališki susitarimai
• Nemaža atsiekta, daugiau siektina
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
• Antrasis politiniu studijų savaitgalis Los Angelese
• Moterys lietuviškoje veikloje
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
• Ar Sovietų Sąjunga išsilaikys iki 1984?
• Bažnyčios tautėjimas — dviašmenis kardas
“Į LAISVĘ” VEDAMIEJI
SOLIDARUMAS SU TAUTA
_files/I-Laisve-1971-52(89)-14.jpg)
VILNIAUS UNIVERSITETO BIBLIOTEKOS 400 METŲ SUKAKČIAI ATŽYMĖTI IŠLEISTAS RUSIŠKAS PAŠTO ŽENKLAS. Vilniaus universiteto istorija su rusais jokių ryšių neturi. Jį įkūrė jėzuitai, o bibliotekai pradžią davė karalius Žygimantas Augustas, savo testamente įrašęs šiuos žodžius: “Taip pat visos knygos, kurios šiuo metu saugomos Lukošiaus Gurnickio, o be to ir kitos, kurios bus pas ką nors, teatiduoda jūsų mylistos į jėzuitų kolegiją Vilniuje”.
SUMASKOLINTA LUKIŠKIŲ AIKŠTĖ VILNIUJE. Aikštės viduryje įkrauta komunistų stabo Lenino statula. Nuo šv. Jokūbo ligoninės nuimtos religinės insignijos. Savo charakteriu Lukiškių (dabar perkrikštyta į Lenino) aikštė labiau primena Maskvą, negu Lietuvos sostinę.
_files/I-Laisve-1971-52(89)-15.jpg)
Skaityti daugiau: LIETUVA KOMUNISTINAMA IR RUSINAMA
Laisvojo pasaulio, ypač JAV lietuviuose pasitaiko entuziastų Lietuvos etnografinių sienų svarstymams. Kartais atrodo, kad norima būtinai iš naujo atrasti “Ameriką”, kuri, po I pasaulinio karo atstatant nepriklausomą Lietuvos valstybę, jau buvo atrasta ir dokumentuota. Tam patvirtinti “Į Laisvę” perspausdina Vasario 16-sios akto signataro istoriko Petro Klimo vieną trumpą, bet dalykišką tuo klausimu pasisakymą. Jis rašo:
“Lietuvos plotą visų pirma čia mes suprantame etnografinėse ribose, tai yra, kur dabar iš senų senovės buvo lietuvių tautos gyvenama. (Pabraukta mūsų - Red ). Todėl čia nebus žvelgiama į santykius, kurie buvo susidarę buvusios Lietuvos valstybės dalyse, bet nelietuvių padermės gyvenamose, kaip antai, Baltarusijoje ir Ukrainos krašte. Tie lietuvių valdovų apimti kraštai turėjo savo atskirą praeitį ir po Lietuvos valdžia ar šiaip ar taip išlaikė savo atskirą pobūdį visuomenės santykiuose. Rasi, tiek pat, artimiausios lietuvių etnografinei sričiai dabar baltarusių žemės, kurios būtent ilgą laiką buvo įtrauktos į vadinamos “tikrosios” Lietuvos administracines vienatas (Vilniaus ir Trakų vaivadynes), istorijos bėgyje daugiau prišlijo prie Lietuvos branduolio ir čia daugeliu žvilgsnių suvienodėjo. Tas suvienodėjimas dažnai buvo, tariant, Abipusės įtakos išdavinys, ir todėl kraštinės etnografinės linijos — lietuvių ir baltarusių — ilgainiui nustojo savo ryškumo.
Skaityti daugiau: LIETUVOS ETNOGRAFINĖS SIENOS
Paskendimas ir ekspertizė
1970 m. gruodžio 4 d. Tiesa paskelbė savo vienintelį pranešimą apie prof. Kazlausko mirtį. Valstybinės ekspertų komisijos pranešimas tarė taip:
1970 m. spalio 8 d. Vilniaus universiteto profesorius J. Kazlauskas, išėjęs apie 13 val. iš Lietuvos TSR Mokslų Akademijos bibliotekos, dingo. Ryšium su tuo prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla ir atliktas tardymas. Lapkr. 17 d. J. Kazlausko lavonas buvo rastas Neries upėje, Vingio parko rajone. Tardymas nustatė, kad J. Kazlauskas mirė nuo mechaninės asfiksijos, prigerda-mas vandenyje.
Ekspertizė kelia eilę klausimų. Lavonas buvo rastas Neryje Vingio rajone, atseit netoli nuo tos vietos, kur prof. Kazlauskas buvo paskutinį kartą matytas. Žinant Neries sraunumą, sunku įsivaizduoti, kad lavonas per šešias savaites būtų beveik nenuneštas. Bet dar nuostabiau, kad lavonas nebuvo taip ilgai pastebėtas iš tirštai apgyvendintų Neries krantų. Juk lavonas, pradėjęs pūti, iškyla į paviršių po savaitės ar kitos. Tad daug kam ir kyla abejonių, ar prof. Kazlauskas, iš tikro, prigėrė Neryje.
Skaityti daugiau: “AKIRAČIAI” APIE PROF. J. KAZLAUSKO MIRTĮ
LAISVINIMO VEIKSNIUOSE
Dažnai parodoma bent žodinis rūpestis Lietuvos klausimu informuoti svetimuosius, kad Lietuvos pavergimo faktas nebūtų išimtas iš neišspręstų pasaulio problemų sąrašo. Tas žodinis rūpestis, JAV LB informacijos komisijos pastangomis, jau pradeda įgauti konkrečias formas — Baltijos valstybių vardai vis dažniau imama minėti amerikiečių didžiojoje spaudoje ir kitose komunikacijos tinkluose. “Eltos” biuleteniai, bent Amerikoje, nelietuviškos spaudos beveik nenaudojami, tačiau jie randa atgarsį lietuviškoje spaudoje. “Eltos” informacija pagrindinai ribojasi įvykių okupuotoje Lietuvoje ir VLIK-o veiklos pristatymu. Kiti veiksniai apie savo veiklą lietuvišką visuomenę informuoja patys. Ką toje informacijoje galime išskaityti?
VLIK-as koncentruojasi į Bražinskų bylą
Iš spaudai pateiktų “Eltos” informacijų matyti, kad VLIK-as šiuo metu pagrindinai koncentruojasi į Bražinskų bylos Turkijoje laimėjimą: parūpina Bražinskų
advokatams dokumentus, telkia lėšas. Nors ir lėtai, tačiau pirmyn varomas ir dokumentų rinkimas ir ruošimas leidiniui, nacių ir komunistų sąmokslui prieš Lietuvą pavaizduoti. Leidinį redaguoja dr. B. Kasias. Asmenišku judrumu reiškiasi VLIK-o pirmininkas dr. J. K. Valiūnas: gegužės 16 vizitavo Valstybės departamentą, birželio 14 tarėsi su Liberijos atstovu prie Jungtinių Tautų, kelis kartus lankėsi Europoje, aplankė Bražinskus Turkijoje ir tarėsi su jų advokatais. Tačiau “Eltos” informacijose apie VLIK-o veiklą randame ir daug banalybių, kurios skaitytojo neįtikina, pav.: “lankėsi daugelio valstybių sostinėse” (kuriose?), “tarėsi su aukštais valdžios pareigūnais” (su kokiais?), “susilaukta daug palankumo Lietuvos reikalu” (kokio?) ir t.t. Konkretumas yra didžioji informacijos stiprybė. Išimk konkretumą, liks tuščiažodžiavimas.
Skaityti daugiau: KĄ VEIKIA VEIKSNIAI?
Apie JAV Lietuvių Bendruomenės vizitą Valstybės departamente ir ten patirtas nuotaikas buvo rašyta praėjusio “Į Laisvę” numerio straipsnyje “Teisė vadovauti ir pareiga dirbti”. Ten taip pat buvo pažymėta, kad Bendruomenės atstovai prašę ir Valstybės departamento pareigūnai pažadėję į delegacijos iškeltus klausimus atsakyti raštu.
Žodžiu ir raštu po to ne vienas reiškė nuomonę, kad Bendruomenės atstovai savo reikalavimais pademonstravę politinį nepatyrimą, todėl atsakymo iš Valstybės departamento nesusilauksią. Ypatingai aštriai bendruomenininkus dėl “nepasiruošimo laisvinimo darbui” gegužės mėn. gale atakavo buv. ALT-os pirmininkas E. Bartkus Amerikos Lietuvių Tautinės Sąjungos seime Pliiladelphijoje.
Tačiau Valstybės departamentas atsakė. Ir atsakė ilgu, detalizuotu raštu, daugiau negu dvigubai ilgesniu už LB delegacijos įteiktą memorandumą. Taigi mūsų išvados minėtame straipsnyje, kad Valstybės departamento pareigūnai pasijuto susidūrę su kito tipo lietuvių delegacija — racionalia, tvirta, jaučiančia savo svorį ir atramą tam tikrame Amerikos visuomenės sektoriuje, pasitvirtino. Valstybės departamento atsakymas, kurį pasirašo R. T. Davies, Europos sk. viršininko pavaduotojas, taip pat patvirtina delegacijos pajustas Lietuvos atžvilgiu Valstybės departamente nuotaikas, kurios artėja į Piloto nusistatymą: už jūsų bėdas nesame kalti, linkime jums sėkmės jūsų reikale, tačiau net žodžiais viešuose forumuose jūsų neužstojame, nors tai ir reikėtų daryti.
Skaityti daugiau: BENDRUOMENĖ KALBASI SU VALSTYBĖS DEPARTAMENTU
Ne kartą mūsų veiksnių žmonės yra teigę, kad jie pirmieji kėlę ir diskutavę Pabaltijo kraštų bylos perkėlimo reikalą į Jungtines Tautas. Kad to ir neneigiant, turime sutikti, kad Rezoliucijoms Remti Komitetas pats pirmasis ėmėsi tuo klausimu konkrečių žygių.
_files/I-Laisve-1971-52(89)-24.jpg)
AMERIKIEČIO TALKA LIETUVOS LAISVĖS ŽYGYJE — Dr. Stephen Horn, Kalifornijos valstybinės kolegijos (Long Beach) prezidentas, buvo pagerbtas politinių studijų savaitgalio proga suruoštoje iškilmingoje vakarienėje, jvykusioje 1971 metų balandžio mėnesio 24 dieną Los Angeles Hilton viešbutyje. Dr. Stephen Horn nepaprastai daug talkino pravedant JAV-bių Kongrese H. Con. Res. 416 rezoliuciją Lietuvos laisvinimo reikalu. Nuotraukoje (iš kairės dešinėn): Rezoliucijoms Remti Komiteto pirm. L. Valukas, dr. J. Kazickas, Mrs. S. Horn, dr. S. Horn, dr. V. Vardys ir JAV-bių LB centro valdybos pirm. V. Volertas. L. Kanto nuotrauka
Skaityti daugiau: BALTIJOS VALSTYBIŲ BYLOS KELIAS Į JUNGTINES TAUTAS
Savaitę prieš JAV LB VI Tarybos antrąją sesiją Amerikos Lietuvių Tarybos vadovai atvyko į New Yorką, ieškodami VLIK-o talkos sulaikyti JAV Lietuvių Bendruomenės galimą išėjimą į aktyvią Lietuvos laisvinimo veiklą, šiame iš anksto neplanuotame pasitarime skubiai buvo surašytas ir abiejų organizacijų pirmininkų pasirašytas komunikatas ir labai skubiai išsiuntinėtas spaudai, kad LB tarybos nariai iki suvažiavimo Philadelphijoje spėtų jį paskaityti. Susitarimo tekstas toks:
Š. m. sausio 9 d. New Yorke įvyko Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto ir Amerikos Lietuvių Tarybos atstovų pasitarimas, kuriame buvo aptarti aktualieji Lietuvos laisvinimo klausimai, apžvelgta Bražinskų bei Simo Kudirkos bylų eiga ir aptartas koordinuoto, suderinto darbo reikalas.
Vlikas, būdamas tarptautinio pobūdžio politinės veiklos organizacija, seka tarptautinių įvykių raidą, palaiko ryšius su daugelio kraštų vyriausybėmis, įtraukdamas į Lietuvos laisvinimo darbą laisvojo pasaulio lietuvius. Vlikas planuoja Lietuvos laisvinimo darbą ir jam vadovauja. Jungtinėse Amerikos Valstybėse lietuvių politinei veiklai vadovauja Amerikos Lietuvių Taryba. Veikdami J. Valstybėse, Vlikas ir Altas derina savo veiklą, o atsiradus ypatingai svarbiems reikalams, veikia drauge. Darbui koordinuoti abiejų organizacijų pirmininkai palaiko nuolatinį kontaktą.
Skaityti daugiau: PLB VALDYBA IR VIENAŠALIŠKI SUSITARIMAI
Pašnekesys su LEONARDU VALIUKU, JAV LB informacijos komisijos pirmininku
— Nesigilinant į detales, kaip galėtumėt trumpai apibudinti JAV-bių LB informacijos komisijos laimėjimus, informuojant svetimuosius lietuvių ir Lietuvos bylos reikalu?
— Laimėjimai dideli. Informacijos komisija atsiekė šiame darbe šimteriopai daugiau, negu kad VLIK-as ir ALT-ba kartu, žinoma, tuo negalima pasitenkinti. Tas darbas plėstinas, didintinas ir tobulintinas.
— Ar ir toliau vadovausite JAV-bių LB centro informacijos komisijai?
— Turiu eilę savo žygių ir darbų. To darbo nenorėjau ir jo visomis išgalėmis kračiausi. Prieš porą metų Bronius Nainys, tuometinis JAV-bių LB centro valdybos pirmininkas, davė "įsakymą” to darbo imtis. Sunku buvo geram savo bičiuliui duoti neigiamą atsakymą. Naujuoju JAV-bių LB centro valdybos pirmininku buvo išrinktas informacijos komisijos narys ir taip pat artimas mano bičiulis Vytautas Volertas. Sutikau jam ir jo bendradarbiams talkinti vienerius metus. Savo pažadą ištęsėjau. Jau prieš kiek laiko siūliau JAV-bių LB centro valdybos pirmininkui žvalgytis tam darbui kito asmens. Ar pavyks man to darbo atsikratyti, parodys netolima ateitis.
Skaityti daugiau: NEMAŽA ATSIEKTA, DAUGIAU SIEKTINA
LIETUVIŲ FRONTO BIČIULIŲ GRETOSE
Lietuvių Fronto Bičiulių Los Angeles sambūris 1971 m. balandžio 24 - 25 suorganizavo antrą politinių studijų savaitgalį Los Angeles Hilton viešbutyje. (Pirmasis įvyko 1969.1.25-26). Šis savaitgalis, kaip ir pirmą kartą, buvo suderintas su Rezoliucijom Remti Komiteto ruošiamu žymaus amerikiečio pagerbimu. 1969 m. buvo pagerbtas Los Angeles burmistras Samuel Wm, Yorty, šiais metais — Kalifornijos kolegijos (Long Beach) prezidentas dr. Stephen Horn.
Prieš dvejus metus įvykęs studijų savaitgalis turėjo aptartą bendrinę temą: “Jėgų ir priemonių mobilizacija kovai už Lietuvos laisvę”. Šiuokart visus pasikalbėjimus apjungianti tema nebuvo formuluota, tačiau pagrindinai buvo bandoma išryškinti dabartines mūsų tautos gyvybę liečiančias problemas, žvelgiant į jas iš 30 metų perspektyvos nuo 1941 metų sukilimo.
Diskusines paskaitas - referatus studijų savaitgalyje skaitė rašytojas Jurgis Gliauda — “Tylioji rezistencija” (spausdinama šiame "Į Laisvę” numeryje), JAV LB centro valdybos pirmininkas rašytojas Vytautas Volertas — “Lietuvių Bendruomenė Lietuvos laisvinimo darbe” (spausdinama šiame nr-je), prof. Stasys Žymantas — “Birželio testamentas” (spausdinama šiame nr-je); Dr. Vytautas Vardys, Oklahomos u-to profesorius, savo paskaitoje “Lietuva 1971 metais: padėtis krašte ir išeivija” nagrinėjo lietuvių tautos okupacijoje socialinę, politinę, ekonominę ir psichologinę kaitą bei išeivijos reakcijas į tuos pasikeitimus, o dr. Juozas Kazickas paskaitoje “Bendravimas su kraštu” ryškino sąlyčio su kraštu okupacijoje reikalingumą, naudą ir pavojus. Apie būdus ir priemones Lietuvos klausimui į pasaulio viešąją opiniją išnešti kalbėjo Los Angeles jaunimo darbuotojas inž. Uogintas Kubilius, o vietos jaunesnės kartos bendruomenininkai — inž. Edigijus Radvenis ir inž. Rimtautas Dabšys — kritiškam įvertinimui pateikė LB Los Angeles apylinkės veiklos planą.
Skaityti daugiau: ANTRASIS POLITINIŲ STUDIJŲ SAVAITGALIS LOS ANGELESE
Lietuvių Fronto Bičiulių sambūriuose dažnai diskutuojami klausimai, kaip sustiprinti organizacijos veiklų, kaip jon įtraukti daugiau jaunimo. Tas rūpestis suprantamas ir reikalingas, nors apčiuopiamesnių rezultatų iki šiol ir nėra atnešęs. Neužmirštant ano rūpesčio, ar nereikėtų iškelti ir LFB sąjūdžiui atsakyti į klausimą, kur yra LFB moterys, kokia jų vieta šio sąjūdžio organizacinėje struktūroje.
Visos statistikos rodo, kad moterų pasaulyje yra dauguma. Gi LFB sąjūdyje susispietę daugelis intelektualiai ir kūrybiškai pajėgių ir išsilavinusių vyrų. Ne paslaptis, kad tie vyrai daugumoje ne viengungiai, o turi taip pat protingas ir išsilavinusias žmonas. Tad kur jų pačių žmonos ? Tas klausimas statytinas ne kuriam vienam sambūriui, bet visai LFB organizacijai.
Mūsų organizacijoje pastebimas toks įdomus, bet kartu ir keistas reiškinys: dalis moterų reguliariai lankosi sambūrių susirinkimuose, dalyvauja įvairiuose sambūrių organizuojamuose parengimuose, bet savęs nelaiko sambūrių narėmis ir nedalyvauja rinkimuose. Į susirinkimus atvyksta “vyrams draugystės palaikyti” ir susirinkimuose pilnai nedalyvauja. Sąjūdžio vadovaujančiose pozicijose moterų iki šiol nėra buvę, jei neskaityti vienur kitur išrinktas į sambūrių valdybas dažniausia sekretorių pareigoms. Tarsi per stebuklą viena yra buvus išrinkta i centro valdybą ir tarybą. Susidaro įspūdis, kad LFB nesugeba ar nenori išnaudoti savo veikloje moterų potencialo ir tarsi lieka pusiau uždara moterims.
Skaityti daugiau: MOTERYS LIETUVIŠKOJE VEIKLOJE
SPAUDA, RADIJAS, KNYGOS
Atsakymo autorius — Andrius Amalrikas, gimęs 1938, dėl savo istorinio essay apie Kijevo Rusią (ne Rusiją) pašalintas iš Maskvos universiteto, parašęs penkias satyras, bet kaip “antisovietinės ir por-nografiškos” nė viena nebuvusi išspausdinta ar vaidinta. Uždarbiavęs laiškanešiu, spaudos korektorium, vertėju, statybos darbininku, braižytoju ir kitais atsitiktiniais užsiėmimais. 1965 dėl vadinamo parazitinio gyvenimo būdo, atseit, dėl neturėjimo “visuomenei naudingo darbo”, nubaustas pustrečių metų pataisos darbų Sibire. Bet jau 1966 gale atgavęs laisvę ir parašęs knygą apie savo kalinimą, kurios išleidimą atidavęs užsienio leidyklai.
Bet daugiausia dėmesio atkreipė 1970 Herzeno fondo Olandijoj rusų kalba išleista jo 64 p. knygelė “Ar Sovietų Sąjunga išgyvens iki 1984?” Lygiagrečiai ją, papildytą buv. New York Times korespondento Maskvoje Henry Kamm įvadu ir Texas universiteto Slavų kalbų departamento vedėjo prof. Sydney Monas komentaru bei redakcijos pastabomis, anglų kalba išleido New Yorko Harper and Row ir Toronto Fitzhenry and White-side leidyklos. Knyga 112 p., kaina $4.95.
Skaityti daugiau: AR SOVIETŲ SĄJUNGA IŠGYVENS IKI 1984 METŲ?
(Iš Antano Maceinos “Bažnyčia ir pasaulis”)
Prieš keletą metų prof. J. Kuprionis rašė: “Pakeitimas lotynų kalbos vietine kalba yra gana palankus didžiosiom, plačiai dominuojančiom tautom. .. Kitokioje padėtyje atsiduria mažosios tautos, kuriom tenka pakelti sunki kova dėl išsilaikymo. Atrodo, kad gali susidaryti sunkumų ir mūsų lietuviškom parapijom čia Amerikoje”. Spėjimas ne tik pasitvirtino visu plotu, bet kartu atskleidė ir savotišką, lig šiol nebūtą dalyką, būtent: Bažnyčios įjungimą į tautinimo ar nutautinimo veiksnių eilę. Aš turiu išlaikyti parapiją ne dėl to, kad esu katalikas, bet todėl, kad esu lietuvis. Ir atvirkščiai, aš spaudžiu parapiją ne todėl, kad ji darosi nekatalikiška, bet todėl, kad ji nori būti lietuviška, o aš — vyskupas ar klebonas — esu amerikietis. Iš politinės srities tautybių rungtynės pereina į religinę sritį ir gali Bažnyčiai būti tik žalingos. Šauksmas, esą lietuviškų parapijų išlaikymas priklauso nuo mūsų tautinės sąmonės, yra toks pat religiją žeminantis, kaip žinomas teiginys, esą pasninkas penktadieniais vykdytinas sveikatos dėliai.
Skaityti daugiau: BAŽNYČIOS TAUTĖJIMAS — DVIAŠMENIS KARDAS
_files/I-Laisve-1971-52(89)-35.jpg)
KVIETIMAS Į VIENYBĘ
Kovojančiam už savo krašto laisvę lietuviui apeliuoti į lietuviškų jėgų vienybę yra tiek pat natūralu, kaip ir geram krikščioniui šauktis Viešpaties vardo. Bet šventosios Knygos įspėja, kad ne tas įeis į dangaus karalystę, kurs šaukia “Viešpatie, Viešpatie!”, bet kurs pildo Tėvo valią. Yra žmonių, kurie užsimerkę šaukia vienybės vardą, nesismulkindami su atsakymais kad ir į tokius klausimus: su kuo eiti į vienybę? Kokios yra tikrosios nesutarimo priežastys ir ar reikia jas pašalinti? Ar ta tariamoji vienybė kartais nesupančios iniciatyvos žingsnių ir nesuriš darbo rankų? Ar ji duos geresnių rezultatų kelyje į tikslą?
Jei kas nenori ir nebando į tuos klausimus atsakyti, kvietimas į vienybę yra tik tušti žodžiai. Tačiau apgaulingos vienybės pagunda iki šiol tebėra pati pavojingiausia, nes labiausia patraukli ir pajėgi suklaidinti daug geros valios lietuvių.
Yra matas tikrosios vienybės intensyvumui matuoti. Tai asmeninė auka: kiek kvietėjas pats pajėgus vienybei aukotis. Mes turime pavyzdžių, kurie 1941 metų lietuvių tautos sukilimą šviesiai tebereprezentuoja ir po trisdešimties metų, bet turime ir tokių, kurie patys mažesniu ar didesniu laipsniu nuo tų tikslų, kuriems telkiama tautinė vienybė, yra nusisukę. Yra pavyzdžių, rodančių, kad kvietėjai vienybėn moka ir patys jai aukotis, yra ir priešingų— kurių kvietimą vienybėn reikia suprasti kaip nusilenkimą jų valiai.
Skaityti daugiau: VEDAMIEJI
