PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų— metais
Atgaivintas Jungt. Amerikos Valstybėse 1950 metais
Nr. 3 (1330) KOVAS—MARCH 1957 
V. Augustinas — Lietuvos raiteliai ...... Viršelis
Nr. 4 (1331) BALANDIS—APRIL 1957
Steponas Batoras, Didysis Lietuvos Kunigaikštis ir Lenkijos Karalius... Viršelis
TURINYS
P. Alšėnas — Lietuvos kovotojų ryžtingumas *
O. S. — Esame taip arti tėvynės *
Dr. V. Sruogienė — Lietuva ir Vengrija *
Sibiro brolių gyvenimas, daina ir mirtis, eilėraščiai ir nuotraukos *
Augas — Taip buvo sulikviduota karinė spauda *
Dr. V. Sruogienė — Istorinės nuotrupos *
J. Apyrutis — Klaipėdos Sporto Sąjunga *
V. Augustinas — Klaipėdos uostas (nuotrauka) *
A. Žygmantas — Kovos kirvio laikai *
J. Tumas — Bolševikų kalėjimuose ir Červenės žudynėse *
K. T. Dubysa — Vaidinimo belaukiant *
Bern-o-tas — Atsitikimas geležinkelio stotyje *
Tremties Trimitas *
Kariai ir Jaunimas *
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje *
Kuprinės Pabiros *
Skaityti daugiau: Karys 1957 m. 3-4 Turinys, metrika
PRANYS ALŠĖNAS
Nuo pat pirmųjų bolševikinės okupacijos dienų Lietuvos šventoje žemelėje vyko ir dabar dar tebevyksta ryžtingas pasipriešinimas okupantams. Ypatingai kietas partizaninis judėjimas vyko Lietuvos miškuose pirmuosius 2—3 metus, 2-rą kartą raudonajai lavai užliejus mūsų Tėvynę. Tuomet mūsų žaliųjų girių kovotojai turėjo itin artimus ir glaudžius ryšius su partizaniniais judėjimais Ukrainoj, Lenkijoj, Baltgudijoj ir kituose bolševikų okupuotuose kraštuose.
Okupuotos Lietuvos partizanų pagrindinį branduolį, be abejonės, sudarė Nepriklausomos Lietuvos kariuomenėj išlavinti karininkai, puskarininkiai ir eiliniai atsargos kariai. Į partizaninius dalinius plūdo ir nauji savanoriai — jaunuoliai, dar netarnavę kariuomenėj. Juos išmokė ir parengė kovoms su krašto pavergėjais prityrę karininkai ir kariai. Visas Tėvynėje besireiškiąs partizaninis judėjimas buvo pavadintas Lietuvos Laisvės Armija (sutrumpintai — LLA). Kiekvienam įstojančiam į LLA reikėjo pakartoti ir pasirašyti šitokį priesaikos tekstą:
“įstodamas į Lietuvos Laisvės Armiją, akivaizdoj Dievo ir visų kritusiųjų už Lietuvos laisvę, prisiekiu visomis jėgomis dėl Lietuvos Nepriklausomybes ir tolimesnės jos gerovės kovoti, pasiduodamas organizacijos drausmei, ištikimai pildydamas vadovybės pavestas pareigas ir švenčiausiai laikydamas patikėtas paslaptis.
“Gerai žinau, kad už sąmoningą vadovybės pavestų uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą gresia mirties bausmė.
“Tai, ką pasižadu, tegu Dievas laikyti man padeda”. (Priesaikos tekstas paimtas iš brošiūros “A Look Behind the Iron Curtain”, išleistos 1951 m.).
LIETUVOS KOVOTOJŲ DAINOS
Mūsų Tėvynės Žaliųjų girių kovotojų ryžtingumas, pasiaukojimas ir didi Gimtosios Žemės meilė atsispindi ne tik jų kovos žygiuose, ne tik kietame priesaikos tekste, bet ir jų dainuojamose dainose. Štai, Lietuvos partizanų kūrybos keletas dainų tekstų prieš mano akis. štai, posmelis iš “Upės bėgs į melsvą tolį”:
“Upės bėgs į melsvą tolį,
Gervės lėks ir vėl sugrįš.
Nežinau tik aš, motule,
Ar pabelsiu į duris”.
Kaip matome, tai graudus atsisveikinimas Lietuvos kario, paliekančio savo motulę, išeinančio kovoti dėl Lietuvos laisvės ir kasdien žvelgti mirčiai į akis.
O čia, vėl posmelis — iš “Bolševikai tegu žino”:
“Bolševikai tegu žino,
Kad dar kartą žygis bus.
Iš miškų ir iš beržynų
Vyrai jiems paruoš kapus”.
Skaityti daugiau: LIETUVOS KOVOTOJŲ RYŽTINGUMAS
2-JO ULONŲ D.L.K. BIRUTES PULKO BUVUSI BIRUTIETĖ. O. Š.
Jau ne pirmą kartą dėl svetimųjų persekiojimų arba kitokių sukrėtimų, daugeliui lietuvių prisieidavo palikti savo kraštą. Paskutiniojo karo metu net šimtai tūkstančių buvo priversti išvykti iš savo tėvynės laikinai, arba visiems laikams.
Visur, kur tik lietuviai neapsigyventų, nors jiems ir puikiausiai sektųsi, savo širdyse visuomet jaus didžiausią tėvynės ilgesį ir visuomet išlaikys viltį kada nors į ją sugrįžti.
Dauguma mūsų, po visą pasaulį išsiskirsčiusių, nuo kruvinojo komunistinio slibino bėgdami, 1944 m. rudenį palikome savo šeimas, artimuosius, namus ir kitokį turtą ir pradėjome keliauninkų gyvenimą. Dešimtimis tūkstančių lietuvių liko su skausmo perpildytomis širdimis, o kai kurie, atsisveikindami su tėvyne, taip tragiškai išgyveno būklę, kad vienos dienos bėgyje pražilo.
Nors ir didžiausiame nusiminime esant, 1945 m. gražusis pavasaris nešė daug vilčių, kad artėjanti karo pabaiga visiems atneš laimę ir kad teisingumas nugalės neteisybę.
Besitęsiant grumtynėms daugelis mūsų jaunimo buvo įvilkti į svetimų valstybių kariuomenių uniformas. Jiems teko nugalėti tūkstančius įvairių kliūčių ir ten, svetimuose laukuose, kalnuose ar dykumose iš jaunuolių krūtinių skambėjo lietuviškos dainos, o jų garsas kilo į padangę, kuri visai žmonijai yra tik viena.
Puikūs tie kraštai, lygumos, kalnai ir miškai, kuriais mums prisiėjo žygiuoti arba šiaip keliauti. Mes matėm įvairius, tiesiog pasakiškus gamtos surėdymus, arba statybas, į kurias buvo sudėta ne vienos, bet daugelio žmonijos kartų protas ir įgudusių rankų darbas. Prisižiūrėjome daug visokių svetimų darbų, kančių ir linksmybių, kurios kartais buvo labai panašios į mūsiškes, o kartais visai skirtingos — svetimos.
Svetimoji jūra yra visai skirtinga nuo mūsų Baltijos — gintarų jūros — nėra tų švarutėlių smėlių kopų ir tų švelnių bangų. Tūkstančių kilometrų kelionėse mes matėme didžiausius miškų plotus, amžinai snieguotus kalnus, upes, krioklius ir kt.
Nors jie yra gražūs ir stebėtini, bet kodėl jie mums nėra tokie mieli?
Skaityti daugiau: ESAME TAIP ARTI TĖVYNĖS!
M. MUNKACSY, IX amžiuje nukariauti Padunojaus slavai nusilenkia Arpadui
DR. V .SRUOGIENĖ
Jie kovoja už savo ir už mūsų laisvę...
Tragiški mūsų dienų įvykiai Vengrijoje, sukrėtę kiekvieną galvojantį žmogų, savaime verčia prisiminti to krašto ir Lietuvos santykius praeityje.
Nors Vengrija ir Lietuva yra toli viena nuo kitos, nors lietuvių ir vengrų kilmė bei kalba yra visiškai skirtingos (vengrai priklauso suomių ugrų tautų grupei — jų vieninteliai giminaičiai Europoje yra estai ir suomiai), nors kiekviena iš tų šalių ėjo savais istorijos keliais, yra tačiau keletas momentų praeityje, kurie mažiau ar daugiau jas jungė.
LIETUVOS GINTARAS PROISTORĖS LAIKAIS KELIAVO Į ROMĄ PRO VENGRIJĄ
Derlingasis Dunojaus slėnis arba Panonii a, kaip jis vadinamas viduramžiais, lietuviams turėjo būti žinomas dar prieš šios eros pradžią. Archeologijos mokslas mums atskleidžia, kad Romos imperijos žydėjimo metu, kada ir Lietuvoje būta didelio kultūrinio pakilimo, Baltijos pajūrio gintaras keliavęs į Veneciją ir dar toliau — per Panoniją. Kas buvo tie pirkliai, kurie iš Lietuvos vežiodavo romėnams gintarą — lietuviai ar kurios kitos tautos tarpininkai — šiandien nežinome. Tačiau tuo būdu užčiuopiame Lietuvos saitus su Vengrija jau tada, kada ten dar vengrai nė gyvente negyveno, o dabartinio Budapešto vietoje stovėjo romėnų tvirtovė, išdidžiai grūmodama rytų barbarams ir nuo jų saugodama Romos imperijos sienas, jos limes.
MADJARAI ĮSIKURIA PADUNOJUJE 9-ME ŠIMTM.
Tuo tarpu, kai lietuviai savo žemėje gyveno jau bene keletą tūkstančių metų, vengrai arba madjarai, kaip jie patys save vadina, tik 895 m. atėjo iš Azijos į Europą. Savo vado Arpado vedami, jie perėjo Uralo ir Karpatų kalnus, ir, radę platų ir turtingą slėnį, čia pastoviai įsikūrė. Netrukus jie pagarsėjo kaip narsūs, kieti kovotojai, tiesūs ir išdidūs savo naujos žemės gynėjai ir — kaip nepalyginami jojikai.
Skaityti daugiau: LIETUVA IR VENGRIJA
Gimtinian lizdan
Baigias šilas. Dar liko kalnelis,
O nuo jo bus matyt ir namai.
Dar pro beržą, pro epušę žalią— — —
Virpa, daužos širdis neramiai.
Šimtas žingsnių tiktai bepaliko
Lig svajoto kampelio brangaus—
O, jei visa išdegę, išnykę,
Anei aido, kad būta žmogaus?— — —
Pasakyki man, egle augštoji,
Vyturėli, giedąs debesy—
Jums matyt, ar stogeliai pilkuoja,
Ar gyvi mylimieji visi?— — —
Taip arti! Tik kalnelis pakilti,
Tik— — —O jeigu? Kaip, Dieve, baisu!
Bet greičiau— gal plunksnelę dar šiltą
Išdraskytam lizde surasiu.
Skaityti daugiau: SIBIRO BROLIŲ GYVENIMAS, DAINA IR MIRTIS
AUGAS
Raudonajai armijai okupavus Lietuvą, mūsų karinė periodinė spauda tuoj buvo uždaryta ir jos vietoje pradėta leisti “Karių Tiesa”, turėjusi atstoti visus prieš okupaciją ėjusius karinius laikraščius. Taip pat buvo sustabdytas ir neperiodinių karinių leidinių spausdinimas, bet leidinių sandėlis kurį laiką dar buvo nepaliestas ir nekliudomai galėjome aprūpinti mūsų dalinius kariniais statutais ir karinio auklėjimo knygomis. Bet po kiek laiko griuvo ir paskutinis atsparos punktas.
Vieną dieną į Kariuomenės Štabo Spaudos ir Švietimo Skyrių atėjo raudonosios armijos politinis vadovas majoro laipsnyje, lydimas lietuviškai kalbančio, tik iš Maskvos grįžusio raudonarmiečio, kuris prisistatė esąs vyresnysis inspektorius.
— Kur jūs laikote karinius leidinius? — paklausė jis administratoriaus, kuris kartu ėjo ir sandėlio vedėjo pareigas.
— Sandėlyje, — atsakė administratorius.
— Gal mes galime matyti sandėlį?
Sandėlininkas buvo užimtas, todėl jis man padavė raktus ir paprašė raudonarmiečius palydėti į sandėlį, kuris buvo įrengtas Miško gatvės kieme, nenaudojamose Asimakis ir Co. tabako fabriko patalpose.
Raudonarmiečiai, įėję į sandėlį, pradėjo slankioti tarp lentynose tvarkingai išstatytų knygų. O jų buvo tiek daug ir visos gražiai išleistos.
Majoras greitai pagriebė nuo lentynos knygą.
— Ir čia karinio turinio knyga? — paklausė jis.
Jis rankoje laikė Liudo Jakavičiaus “Lietuvos Dievai”, kur viršelyje buvo nupieštas autorius, besimeldžiąs prie pakelėje stovinčio kryžiaus ir bedėkojąs Dievui už jam suteiktas jėgas, kovojant prieš caro valdžią.
— Ir kaip ši knyga pateko į sandėlį, kur turi būti laikomi vien tik kariniai statutai?
Aš jam paaiškinau, kad sandėlyje laikomos ir dar tos, įvairių leidėjų padovanotos dalinių bibliotekoms. O kadangi “Lietuvos Dievai”, dėl labai silpno turinio buvo pripažinta kariuomenės bibliotekoms netinkama, todėl ji laikoma sandėlyje neišsiuntinėta.
Skaityti daugiau: TAIP BUVO SULIKVIDUOTA KARINĖ SPAUDA
DR. V. SRUOGIENĖ
LYGIAI PRIEŠ 600 METU LIETUVĄ NIOKOJO KRYŽIUOČIU ORDINAS, ANGLIJOS, PRANCŪZIJOS IR VOKIETIJOS RITERIAI
1357 metais maršalas Zigfridas iš Danefeldo su žemių valdytojais ir daugeliu kitų kilmingų svetimšalių, kurie buvo atvykę į Prūsiją broliams (kryžiuočiams) padėti, būtent su prancūzais, tarp kurių buvo kilmingasis ponas de Barcun, su anglais, vokiečiais, tarp kurių atžymėtinas Niurnbergo markgrafas, staiga įžengė į lietuvių žemę ir atvyko prie upės, vietinių žmonių kalba vadinamos Mituva, ir po to perėjo į Vaikių žemę, kurią nuniokojo, ir naktį joje pasiliko su galinga kariuomene. Kitą dieną anksti rytą nuskubo į žemę, vietinių žmonių kalba vadinamą Raseiniais, kurioje pasiliko kitą naktį, kur pagonis ugnimi ir kalaviju su žeme sulygino. O minėtasis maršalas tuojau jojo į Subnos žemę ir Galnės žemę, kuriose pasiliko 3 naktis, jas nuniokodami, kaip ir anksčiau (kitas). Išvykę iš Peštvėnų, norėdami Veliuoną apsupti, ten broliai ir augščiau minėtieji kilmingieji ponai pastatė savo palapines. Bet ir pagonys neleido jiems apsirūpinti valgiu, gėrimu ir visokiu maistu, jų vežimus sulaužė arba suskaldė, išžudė daugiau kaip 150, jų audeklinius maišus ir kuprines su daugybe indų išsigabeno pas save, tarp savęs pasidalijo ir pridarė krikščionims daugybę nuostolių...
(Scriptores Rerum Prussicarum, 2 t. 523 psl., iš Lietuvos TSR Istorijos šaltinių I t.)
VYTAUTO DIDŽIOJO VEIKLUMAS
Didysis Lietuvos Kunigaikštis Vytautas priklausė prie tos rūšies nepaprastai gabių žmonių, kurie turėjo greitą orientaciją ir mokėjo tinkamu metu naudoti laiką, “kalti geležį, kol ji karšta”. Atmintinas yra jo autentiškas posakis, kurs niekad nepasens:
“Laiko nustoja tas, kuris jo laukia”.
Vytautas Didysis priklauso prie labiausiai veiklių žmonių istorijoje. Didelis šachmatų mėgėjas, gyvendamas tada, kada rašto menas net valdovams buvo tiek teįprastas, kaip mūsų technikos laikais, sakysim, stenografija, jis sugebėdavo savo raštininkams diktuoti po kelis laiškus iš karto. Ta savybe didžiavosi Napoleonas!
Skaityti daugiau: ISTORINĖS NUOTRUPOS
J. APYRUBIS
1957 m. vasario 25 d. sueina lygiai 31 metai, kai Klaipėdoje buvo įsteigta ir pradėjo oficialiai veikti Klaipėdos Įgulos ir Krašto Lietuvių Sporto Sąjunga, sutrumpintai — KSS.
Prijungus Klaipėdos Kraštą prie Lietuvos, tame gražiame mūsų pajūrio kampelyje, atgijo ir suspartėjo lietuviškoji veikla visose srityse. Neatsiliko ir sportininkai. Pirmiausiai, dėka E. Simonaičio ir J. Saugos, iš vietinių lietuvninkų buvo Įkurta Klaipėdoje sporto sąjunga “ŠARŪNAS”. Klaipėdos Įgulos karių tarpe irgi atsirado gana gražus skaičius neblogų sportininkų. Todėl ir kilo mintis Įkurti vieną bendrą ir pajėgią sporto sąjungą, sujungiant sporto sąjungos “ŠARŪNAS” sportininkus su Klaipėdos įgulos sportininkais Tokiu būdu ir buvo Įkurta Klaipėdoje KSS.
Pirmuoju KSS valdybos pirmininku buvo plk. ltn. J. Vidugiris, o nariais: V. Bajoras kpt. J. Černius, ltn. A. Saunoris ir ltn. K. Vygontas.
Kiekviena pradžia yra nelengva. Nelengva buvo ir KSS pirmaisiais metais. Trūkumas lėšų, sportinės aprangos, įvairių sporto reikmenų, — neleido sąjungai plačiau pasireikšti, išskyrus pavienias sporto šakas. Laikui bėgant, turėti pradžioje įvairūs sunkumai, buvo nugalėti pačių sportininkų ir pagalba tekių žmonių, kuriems KSS reikalai labai rūpėjo. Prie tokių didelių KSS rėmėjų, pirmoj eilėj, reikėtų priskirti tuometinį Klaipėdos įgulos viršininką plk. P. Genį. Per visą jo buvimo laiką Klaipėdos įgulos viršininku KSS buvo gavusi iš jo vadovaujamo pulko nesuskaitomą skaičių futbolo kamuolių, batų futbolininkams, įvairių sporto įrankių, bei reikmenų. Toji parama, tas didelis rūpestis visais KSS reikalais, buvo nors tuo atžymėtas ir atsidėkota, kad pik. Genys buvo išrinktas KSS garbės nariu. Nė kiek nemažiau rūpesčių dėl KSS buvo parodęs ir sekantis Klaipėdos įgulos viršininkas gen. štabo plk. Lanskoronskis. Beveik kiekvieną KSS futbolo komandos išvykimą rungtynėms į Kauną, pats lydėdavo ir vykdavo kartu. Visur mėgdavo pabrėžti, kad tai “mūsų KSS”, ir net buvo sakoma, kad yra “įsimylėjęs į KSS”. Daug pasidarbavo dėl KSS ir kiti asmenys, būtent: karininkai J. Černius, St. Šaulys, Bartkus, A. Saunoris, K. Vygontas, mokytojas A. Bajoras, 7 pėst. pulko civ. tarnautojas A. Dzecevičius-Rainys ir visa eilė kitų. Visiems jiems KSS reikalai buvo arti širdies ir kiekvienas iš jų padėjo nemažai pastangų, kad sąjunga plėstųsi, tobulėtų ir stiprėtų.
Skaityti daugiau: KLAIPĖDOS SPORTO SĄJUNGA
Lietuvos vartai į pasaulį — Klaipėdos uostas
V. Augustino nuotr.
A. ŽYGMANTAS
KARO PLĖTOTĖ NAUJAJAME AKMENS AMŽIUJE
Senojo akmens amžiaus žmogus naudojosi pasauliu tokiu, kokį jis tada rado, maža pastangų dėjo pakeisti jį. Rastus akmenis jis apskaldydavo, pasigamindamas gana primityvius įrankius ir ginklus. Tik vėliau įrankių gamyba pasidarė sudėtingesnė, imta gaminti juos įvairiems specialiems darbams. Drabužiai taip pat yra buvę nesudėtingi, dažniausiai pasigaminti iš sumedžiotų žvėrių odos ar kailio. Prisijaukintų naminių gyvulių dar jis neturėjo, mirusį laidodavo dažniausiai iškasęs duobę čia pat gyvenamame urve. Neturėjo ir pastovių trobesių, gyveno laikinose palapinėse. Apskritai to meto žmonių gyvensena buvo panaši į kai kurių dabartinių pirmykštės kultūros žmonių gyvenimą Sibiro taigose, šiaurinėje ir pietinėje Amerikoje, pietų Afrikoje ir Australijoje (žiūr. KARYS Nr. 5, 6 ir 7 — 1956 m.).
Naujasis akmens amžius, kuris, spėjama, prasidėjo prieš 7000 metų, nuo pat jo pradžios išreiškia visai kitas žmogaus pažiūras į gamtą. Išlikę įrankiai liudija apie žmogaus pastangas jieškoti, sugebėjimą atrinkti tinkamą medžiagą darbo įrankiams ir ginklams, įrankiai tobulinami.
Naudodamas gana aštrų titnaginį kirvį, žmogus apvaldė medį, tuo praskindamas kelius statybai. Imta statydinti pastovesni trobesiai, kurtis sodybomis ir net ištisais kaimais. Gamtos teikiamos lanksčios šakos, žievės, žolės ar kitos atliekamos medžiagos vis gausiau naudojamos kam nors surišti, išpinti. Greitai surandamas būdas ištepti pintines moliu ir apdeginti ugnyje; — čia ir prasidėjo molinių puodų gamyba, išsivysčiusi net į keramikos meną. Pynimo menas perėjo į audimo, atsirado pirmosios tekstilės pramonės daigai.
Pagaliau klajoklis medžiotojas darosi sėslus, ima auginti gyvulius ir dirbti žemę. Spėjama, kad žemes ūkio pradmenų reikia jieškoti tarp Kaspijos pietinių pakraščių ir Elburso kalnų, kur riebus juodžemis, gausus lietus ir švelnus klimatas sudarė palankias sąlygas naujai kultūrai.10
Skaityti daugiau: KOVOS KIRVIO LAIKAI
J. TUMAS
(Pradžia vasario mėn. KARYJE)
Daboklėje mane pasodino į nedidelį kambarį, kurio vienas, prie lubų buvęs, langas buvo iš lauko pusės užkaltas medine dėže, kuri beveik nepraleido saulės šviesos į vidų. Nors jau buvo rytas ir saulė patekėjusi, bet kambaryje buvo tamsu ir nieko nesimatė. Pradėjau rankomis grabalioti ir apčiuopiau narus. Ant jų atsisėdęs klausiausi ir greit pajutau, kad kambaryje, be manęs, dar kažkas yra. Paklausęs keletą minučių, išgirdau, kažką patylomis kalbantis. Netrukus vienas jų paklausė, kas aš esu ir už ką suimtas. Pasisakiau savo pavardę, bet už ką suimtas, nežinojau. Besikalbant paaiškėjo, kad mano nelaimės draugai buvo praeitą naktį suimti du vyrai, vienas Mažeikiuose, kitas, rodos, Sedoje. Abu jie buvo man nepažįstami, todėl nuo atviresnio pasikalbėjimo su jais susilaikiau, pasiteisindamas norįs miego ir atsiguliau ant plikų lentų.
Apie pirmą valandą daboklės sargybinis išvedė mane iš kambario ir perdavė dviem enkavedistam. Jie nuvedė į automobilį ir nuvežė į apskrities saugumo viršininko įstaigą. Įvedę į jo kabinetą, vienas kareivis išėjo, antras pasiliko viduje. Jis buvo ginkluotas šautuvu su užmautu durtuvu. Įsakęs man sėstis ant kertėje prie durų buvusios kėdės, jis pats atsisėdo ant kitos, priešais mane viduryje kambario. Aš dirstelėjau į buvusį ant sienos laikrodį, buvo lygiai 1,30 val. p.p.
Po kelių minučių į kambarį įėjo leitenantas Muchin, jo padėjėjas, vienas NKVD majoras ir vienas apyjaunis žydas su nedidele barzda. Jis buvo taip labai panašus į buvusį žydų karo kapelioną, rabiną Sniegą, kad aš ilgesnį laiką abejojau ar tik nebus jis pats. Vėliau paaiškėjo, kad NKVD majoras ir žydas buvo atvykę iš Kauno.
Leitenantas Muchin atsisėdo prie rašomojo stalo, išsiėmė iš stalčiaus pistoletą, patikrino ar užtaisytas, pasidėjo jį ant stalo ir įsakė kareiviui išeiti. Kiti pasiliko stovėti ar vaikščiojo po kambarį. Prasidėjo tardymas.
— Štai kaip tu atrodai, — kreipėsi į mane Muchin. — Aš esu daug apie tave girdėjęs ir tik iš blogos pusės. Dabar paklausysime, ką tu pats apie save mums papasakosi. Tik žiūrėk, nemeluok, klausiamas atsakinėk tik gryną teisybę. Jei bandysi meluoti, bus blogai.
— Drauge leitenante... — buvau pradėjęs.
— Koks aš tau draugas, tu kalės vaike, tavo draugai — dykumų šakalai, bet ne aš, — suriko Muchin.
Skaityti daugiau: BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE IR ČERVENĖS ŽUDYNĖSE
Jurgis Baltrušaitis
VILTIES GIESMĖ
Be liepsnospats laužas rūksta —
Rožės graznai saulės trūksta—
Viešių taurei stinga vyno—
Stinga būrei vandenyno . . .
Pūskit ugnį, žemės vėjai!
Sodriai žels, ką žemė sėja . . .
Riskit vyno saulę naują—
Šiąnakt čia drąsa puotauja!
Verda jūroj audros putos,
Traukia laivą būręs drūtos—
Būk drąsi, žmogaus širduže,
Tavo troškiui marios ūžia.
Skaityti daugiau: Poezija
K. T. DUBYSA
Kremliaus mūruose vaidinimai vyksta be pertraukos. Ne visi vaidinimų atgarsiai pasiekia viešumą. Tai pareina nuo režisorių. Ypatingai nemėgo reklamuotis buvęs vyr. režisorius Josifas. Jam mirus prieš tris metus, vaidinimų atskiri aktai — paveikslai, nors ir trupiniais, pasiekė viešumą ir suįdomino laisvąjį pasaulį. O suįdomino dėl to, kad buvo įprasta apie tuos vaidinimus remtis spėliojimais, gandais, prileidimais. šiandien naujieji Kremliaus vadai jau atidengė daugiau sensacijų. Pati didžioji, kartu ir paslaptingoji — Chruščevo režisuojama komedija apie Stalino nudievinimą. Apie 30 metų komunizmo dievo garbinimas, laikymas jo augščiausiu partijos vadu, pasaulinio masto ideologijos strategu, staigus apkaltinimas ir laikymas pamišėliu, psichopatu, sulaužo daug tradicijų, prašoka visus iki šiol praktikuotus jų veiksmus. Vaidinimas įdomus, bet paslaptingas. Ko siekiama, Kas vyksta šioje komedijoje? Kam to reikėjo, kas verčia, kas bendrai paskatino komunistų vadus pasirinkti šį, o ne kitą kelią? Galvosūkis — politinė mįslė yra rafinuota. Jos atspėjimas — politikams ir diplomatams, komentatoriams ir “ekspertams” — sudaro plačią dirvą aiškinimų, pramatymų, bet neleidžia atidengti paslaptį, pagrindinį “žygio” tikslą. Visi žino, kad komunistai be tikslo nedaro staigmenų, ypatingai tokios neįprastos staigmenos. Daug jau yra prikalbėta, dar daugiau bus: vieni pramato Rusijos santvarkos lėtą pakitimą, kiti silpnumą, treti viduje besiformuojančių priešingų komunistinei santvarkai jėgų stiprėjimą, ketvirti mato tik paprastą taktikos pasikeitimą, bet ne pasikeitimą tikslų.
Tuo tarpu vaidinimas ruošiamas, Chruščevas su kompanija sumaniai režisuoja, išlaikydamas didžiausioje paslaptyje veikalo turinį ir pačius vyriausius vaidintojus. Viskas vyksta pagal planą: ir užsienio komunistai, satelitiniai kraštai, vis garsiau įsijungia į paslaptingą komediją, pasiduoda režisoriaus drausmei, drasko Stalino garbės laurus, meta kaltinimus ir jį smerkia.
Yra planas, yra jo sumanytojas, pasirinktas objektas, bet kas paslėpta tame veiksme, po kauke, palikta sumani tuštuma, paslaptingas klaustukas.
20 partijos kongrese ne atsitiktinai buvo pradėtas vaidinimas. Atstovų tyla tai komedijai buvo pritarimas. Tas reikštų, kad suvažiavusieji atstovai iš kalno žinojo komedijos paruošą. Jei ne visi, tai parinktieji buvo painformuoti. Gal paslapties neatspėsime, gal galvosime klaidingai, bet nenusidėsime, jei žengsime keletą metų atgal. Keliolikos metų atgal sugrįžimas — Stalino kelias į viršūnes — tegul neduos atsakymą, bet bent suksis apie paslaptį.
Skaityti daugiau: VAIDINIMO BELAUKIANT
BERN-O-TAS
Tai atsitiko vieno miesto geležinkelio stotyje 1944 m. sausio 12 dieną. Paprastas ir labai kasdieniškas atsitikimas, kokių nuolat pasitaiko geležinkelių stotyse. Nevertėtų apie jį nė rašyti. O rašome todėl, kad paprastas atsitikimas virto labai nepaprastu.
Buvo labai tamsi ir vėjuota naktis. Stoties rajonas aptemdytas ir niekur nė žiburėlio. Stiprus pietų vėjas bloškia šlapią sniegą ir jį lipdo aplinkui. Ant akių, ant bėgių ir ant vagonų. Nuo vėjo pusės bėgiai aplipdyti stora sniego pluta. Tik pabėgiai kai kur juoduoja, lyg kokie griaučiai.
Ant šalutinių bėgių stovi ilgas karinis traukinys. Traukinys eina į frontą. Atvažiavo į stotį jau vidurnaktį. Traukinys čia pasiliks iki ryto, tik praaušus važiuos toliau.
Ant traukinio platformų pristatyta prieštankinių pabūklų. Kad pabūklai nesivažinėtų, jų ratai iš visų pusių apkalti apvaliai išlenktomis kaladėmis. Kaladės prikaltos prie platformų. Pabūklų vamzdžiai iš abiejų pusių pritvirtinti prie platformų plieniniais lynais.
Vagonų sukabinėtojas Jonaitis stovi užsiglaudęs už vagono ir laukia atvažiuojančio garvežio. Garvežys turėtų būti kur nors aname gale. Tolumoje vos girdėti jo trinksėjimas. Šalta ir Jonaitis įtraukia galvą į pastatytą milinės apikaklę.
Staiga Jonaitis pastebi prie karinio traukinio kažkokį žmogų. Žmogus išniro iš tamsos visai netikėtai. Atrodo, kad jis išlindo iš po traukinio apačios. Jonaitis dar mato, kaip jis susilenkęs kažko krapštosi prie bėgio. Atrodo, lyg jam būtų atsirišęs batų šniūrelis ir jis norėtų jį susirišti.
— Matyt, kad tai vagono palydovas kareivis, — mąsto sau Jonaitis. — Sušalo būdelėje besėdėdamas žmogus ir išlipo pavaikščioti, šalta ir jam. Su kiekvienu kariniu traukiniu važiuoja keletas palydovų. Jie sėdi vagonų būdelėse, bet kartais išlipa ir pasivaikščioja šalia traukinio.
— O gal tai traukinių derintojas? Su kokiu nors reikalu jieško manęs. — Ir Jonaitis artėja prie žmogaus.
Skaityti daugiau: ATSITIKIMAS GELEŽINKELIO STOTYJE
Redaguoja Lietuvos šaulių Sąjungos Tremtyje Laikin. Centro Vald. Darbo Prezidiumas.
KOVO 5-JĄ MININT
Šio mėnesio 5 dieną sueina 28 metai nuo mūsų Sąjungos Įkūrėjo mirties. Šiai sukakčiai paminėti žemiau dedame jo paties minčių pluoštelį ir taip pat jaunimui skirtą žodį “BŪK STIPRESNIS UŽ LAIMĘ’’, rašytą dvi dienas prieš mirtį. Tam tikra prasme “BŪK STIPRESNIS UŽ LAIMĘ” gali būti laikomas VI. Putvio dvasiniu testamentu jauniesiems, ne vien dėl to, kad tai pats paskutinis jo rašinys, bet ir todėl, kad tenai labai ryškiai atsispindi jojo pažiūra į jaunąją kartą. VI. Putvys, nuo pat mažens jieškojęs naujų kelių, atkakliai kovojęs už savo idealus, — net kalėjime ir Sibiro tremtyje, — negalėjo pakęsti ir net įsivaizduoti jauno žmogaus be augštų polėkių ir tvirtos valios jiems įgyvendinti. Jaunuolis, besivaikąs smagumėlius ir blizgučius, nededąs rimto darbo ir pastangų savo charakterio auklėjimui ir keliui augštyn, buvo jo akyse jaunas senis, be naudos ir be ateities. Tikros jaunystės pažymys jam buvo ne tam tikras metų skaičius, bet jauna, stipri, pasiryžusi valia ir kantrus, bet pilnas ugnies ir pasišventimo darbas. Ir jis mirė tvirtai tikėdamas, jog jaunoji Lietuvos karta neapsigaus tariamos laimės deive, bet pasirinks idėją, pareigą ir darbą, ir per tai atkels vartus į tikrą laimę ir sau, ir visai mūsų Tautai.
BŪK STIPRESNIS UŽ LAIMĘ
Laimė nekenčia silpnųjų.
Nešunuodegauk prieš ją.
Tik stipriųjų priklauso pasaulis.
Jei sunkios sąlygos neleidžia tapti galingu valdovu, tai bent būk valdovu viso to pasaulio, kurs yra tavo sieloje.
Užvaldęs sielos pasaulį, pasieksi ir išorinę jėgą.
Būk stipresnis už laimę.
Vadinasi, surask savyje ką nors, kas yra augštesnio, brangesnio, negu laimė.
Skaityti daugiau: Tremties trimitas
MŪSŲ TARPE
Lietuvos Skautų Brolijos Vyriausias Skautininkas Stp. Kairys, šešis metus išbuvęs Skautų Aido vyriausiuoju redaktoriumi, vasario 16 proga buvo apdovanotas Geležinio Vilko Ordinu.
• Skt. Šernaitė, 1955 m. vasarą išgelbėjo skęstančią, pati statydama savo gyvybę į pavojų. Už šį žygdarbį ji buvo apdovanota Gyvybės Gelbėjimo Ordinu.
• Vasario 2 d. Liet. Stud. S-gos Hartfordo skyrius surengė šaunų žiemos linksmavakarį. Dalyvavo nemažai jaunimo iš New Yorko, Waterburio, Worcesterio ir kitur. Programą vedė skyriaus pirmininkas E. Užpurvis. Dainavo Hartfordo skaučių chorelis, vadovaujant muz. J. Petkaičiui. Programoje dar dalyvavo B. Empakerytė, A. Stanaityte, D. Papievytė, E. Jankauskaitė ir M. Plečkaitytė.
• Jubilėjinių Skautybės metų proga Lietuvos Skautų Broliją sveikina Lady Baden-Powell, Lichtenšteino Kunigaikštis Emanuelis, Liuksemburgo Skautų S-ga, Prancūzų Skautų S-ga, Vokietijos BDP, Italijos, Danijos, Kubos, Anglijos, Vengrų, Estų, Latvių ir Lenkų Skautų S-gos.
• Lietuvos Skautų S-gos Pirmija patvirtino jūrų skautų trečio ir pirmo patyrimo laipsnių programas. Taip pat patvirtinti ir jūrų budžių nuostatai. Pirmija primena apie šį rudenį įvyksiančius Liet. Skautų S-gos organų rinkimus, šiemet vienu metu bus renkami Sąjunginiai, Seserijos ir Brolijos organai.
Skaityti daugiau: Kariai ir Jaunimas
Plk. ltn. Aleksandras Andriušaitis, Stutthofo vokiečių kaceto polit. kalinys, šiuo metu profesoriaująs Syracuse u-te, dėstydamas rusų kalbą, buvo atvykęs į Čikagą dalyvauti savo dukters Aleksandros sutuoktuvėse su inž. Eug. Likanderiu.
A. ir K. Grinai, neseniai susilaukė pirmagimio sūnaus, kurį pakrikštijo Jono Antano vardais. Ant. Grina yra neseniai atitarnavęs kariuomenėj, kur beveik visą laiką išbuvo Europoje. Šiuo metu jis studijuoja
J. Vedegys Argentinoje, Buenos Aires, per Liet. kariuomenės minėjimą buvo surengęs turtingą parodą, kurioje pavaizdavo lietuvių kariuomenę, partizanus ir senuosius laikus.
A. ir K. Petrulių sūnus Alfonsas tarnauja JAV kariuomenėje, Vokietijoje, netoli Frankfurto.
Dr. Kaunas Ciceroje turi nuosavą rezidenciją ir gražų pastatą, kuriame įrengtas moderniškas daktaro kabinetas. Prieš porą metų daktaras buvo pašauktas į JAV kariuomenę.
Pvt. Vainius Sparkevičius, Philadelphia, Pa., atliko 8 savaičių karinį apmokymą Ft. Knox, Ky. Ta proga jo atvaizdą įsidėjo vietos laikraštis The Guide.
Edvardas Kupreišis tarnauja JAV kariuomenėje. Dabartiniu laiku yra New Yorke.
A. a. Jurgis P. Višniauskas, 65metų, gyv. Plymouth, mirė sausio 5 d. Veteranų ligoninėje. Palaidotas sausio 8 d. šv. Kazimiero parapijos kapinėse, Muhlenburg. Velionis iš Lietuvos atvyko prieš 50 metų ir gyveno Larksvillėj ir Ply-mouthe. Buvo I-jo pasaulinio karo veteranas.
Skaityti daugiau: Lietuviai kariai laisvajame pasaulyje
PABŪGO KELIAUTI Į MĖNULĮ
(Iš senų nubirusių atsiminimų)
1919 m. vieną naktį Kėdainiuose ant tilto stovėjo du jauni Lietuvos kareiviai vilkaviškiečiai: Antanas
ir Abremkis.
Tylią naktį Abremkis susirūpino pasidaryti prityrusiu kareiviu ir pradėjo gundyti Antaną:
— Niu, Antan, tu ir aš juk esame kareiviai, turime šoituvus ir kulkas, bet dar nesame iššovę nė vienos kulkes. Pabandykime!
Iškart Antanas nesutiko šauti ir atkalbėjo Abremkį, kad tai draudžiama. Išgirdęs šūvį, atbėgs sargybos viršininkas. Galime gauti daboklės už nereikalingą šaudymą.
— Niu, koks tu be galvos, Antan, sakysime, kad į mus šovė, štai, iš už anų trobų, ir bus gut.
Ilgai Įkalbinėjamas Antanas nusileido. Abremkis panoro abiem šauti salve. Antanas “sutiko”, bet Abremkiui nepastebint, išėmė iš savo šautuvo šovinį.
— Tu, Antan, skaityk: viens, du, trys, o paskui abu šoisim.
Pasidėjo šautuvus ant tilto barjerų ir po komandos “trys” iššovė. Tylią naktį Abremkio šūvis skardžiai nuaidėjo, net pats Abremkis nusigando ir pradėjo drebėti. Netrukus atbėgo ir sargybos viršininkas su kitu kareiviu. Sargybiniams lengva buvo pasiteisinti, kad į juos šovė iš už trobų, nes Abremkio išgąstis ir drebėjimas atrodė labai įtikinąs. Net jų šautuvų netikrino.
Skaityti daugiau: Kuprinės pabiros
