Partizanai: istorija ir dabartis

    Pokario partizanų kovos - vienas tragiškiausių ir herojiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių. Lietuva ne tik neteko nepriklausomybės, bet ir pakliuvo į itin atšiaurios totalistinės diktatūros reples. 1944-1953 metais keli šimtai tūkstančių žmonių buvo suimti ar ištremti iš Lietuvos, keliasdešimt tūkstančių žuvo kovodami, visuomenei prievarta buvo brukama neapykanta grindžiama svetima ideologija, niekinamos ir stumiamos iš viešojo gyvenimo tradicinės tautinės ir religinės vertybės.

 

    Šių išbandymų akivaizdoje Lietuvos gyventojai rinkosi vieną iš trijų kelių. Mažuma - komunistai ir jų bendrininkai - uoliai ir be išlygų talkino okupantui, savo žiaurumu dažnai pranokdami Maskvos atstovus. Didžioji gyventojų dalis palaikė nepriklausomybės idėją, vengė ryšių su valdžia, laukė išvadavimo iš Vakarų, bet nesiryžo rizikuoti savo gyvybe dėl šalies laisvės. Trečioji grupė - partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai -iki arešto ar mirties aktyviai priešinosi komunistų vergovei.

 

    Partizanų dalia buvo nepaprastai sunki. Jie nepajėgė stoti į atvirą kovą su perdėm galingu priešu, bet jautė pareigą tęsti priešinimąsi, kol Vakarai privers Sovietų Sąjungą išvesti savo kariuomenę. Partizanai kovojo su priešu, kuris ne tik niekino žuvusiųjų lavonus, bet ir bausdavo, tremdavo jų šeimas. Kovos vyko partizanams nepalankiomis gamtos ir geopolitinėmis sąlygomis. Nebuvo nei kalnų, nei pakankamai didelių miškų ar pelkių, kur jie galėtų saugiau slėptis, nei kaimyninių šalių, į kurias galėtų pasitraukti laikinai atvangai. Be to, klasta ir išdavikų verbavimas greitai tapo sovietinių saugumo organų pagrindiniu kovos būdu. Dėl nesibaigiančių pavojų partizanai turėjo prisitaikyti prie „gyvenimo po žeme", to dvasią ir kūną alinančio slapstymosi bunkeriuose ir naktinių žygių. Ir daugelis nepalūžo, priešo apsupti susisprogdindavo granata ar nusišaudavo paskutiniu šoviniu, kad neišduotų kovos draugų ar šeimos narių.

Web - html
PDF
PRC (reader'iams bei mobil. įrengimiams)