Gertrūda fon Le Fort.Himnas Bažnyčiai ............................ 55
[Kazimieras Šapalas]. Ko iš mūsų reikalauja šių dienų gyvenimas .. 55
Gražus Tavo pasaulis ............................................. 63
Victoria[Margarita Gusak]. Būk pagarbintas........................ 64
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
K.[Felicija Kasputytė]. Oskaras Milašius ir Lietuva............... 65
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Laukys[kun. Jonas Lauriūnas SJ]. Ar Bažnyčia lenkino Lietuvą...... 69
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
K.[Felicija Kasputytė]. Pakilimas virš kasdienybės................ 77
Vladas Šlaitas[kun. Napoleonas Norkūnas]. Rudeniški apmąstymai.... 79
MŪSŲ PROBLEMOS
Gyd. Viksva.XX amžius ir psichinės ligos.......................... 80
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
Jaunius[kun. Jonas Lauriūnas SJ.]. Vienuolių įnašas
į atominę fiziką ir atominę spektroskopiją........................ 82
D. S.[Donatas Stakišaitis], Jonas Nepomucenas Noimanas............ 85
ĮVAIRENYBĖS
Mašinos tiria Šventąjį Raštą...................................... 87
Pskovo įspūdžiai.................................................. 88
Kodėl tapau tikinčiu.............................................. 89
KNYGŲ RECENZIJOS
Antanas Maceina.Religijos filosofija...............................89
SEPTYNSPARNIS ANGELAS. (Rimantė Butkuvė.Nuotr. Alvydo Urbano)
IR DIEVAS MATĖ, KAD TAI BUVO GERA
Pirma, negu leido save pažinti asmeniniu apsireiškimu, Dievas prabilo į žmogų sukurtuoju pasauliu, kuris yra Jo jėgos, Jo išminties ir Jo meilės kūrinys. Jis parengė susitikimui savo kūrinio protą ir širdį, dovanodamas jam džiaugsmą ir tiesą. Todėl turime būti atidūs, kad išgirstume balsą, prabylantį žmogaus sieloje, kuris žadina kūdikio nuostabą ir paskutinį gilų senelio susimąstymą: balsą, kuris veda prie dieviškųjų paslapčių nujautimo.
(Popiežius Paulius VI. Gaudete in Domino. 1975)
Gertrūda fon Le Fort
HIMNAS BAŽNYČIAI
Štai mūsų dvasios apraiškos renkasi aplink Viešpatį
ir pranyksta iš mūsų kartu su skrendančiomis liepsnomis!
Skaityti daugiau: Gertrūda fon Le Fort. Himnas Bažnyčiai
[Kazimieras Šapalas]
KO IŠ MŪSŲ REIKALAUJA ŠIŲ DIENŲ GYVENIMAS
Antanas Maceina savo knygoje „Didieji dabarties klausimai“ rašo:
Esame atsidūrę iš tikro sunkiai išpainiojamame rezginyje, keliančiame nerimo ir net nevilties. Bažnyčia, seniau buvusi tokiu jaukiu prieglobsčiu kiekvienam tikinčiajam, dabar vis labiau virsta įvairių vėjų gairinama lyguma. Tikėjimo sunkenybė gula ant mūsų pečių visu svoriu, reikalaudama iš mūsų ne tik ištikimybės Kristaus tiesai, bet ir jėgos pakelti šios tiesos paikybes naujų stabmeldžių akyse(1, p. 7).
Iš tiesų šių dienų gyvenimas nėra lengvai išpainiojamas rezginys. Tikintysis ne kartą susiduria ne tik su sunkiai išsprendžiamomis religinėmis problemomis, bet ir su nemažu aplinkos spaudimu, kuris verčia atsižadėti savo pažiūrų ir įsitikinimų. Iš jo reikalaujama nemažos vidinės drąsos, jėgos ir ryžto pasipriešinti spaudimui, kad galėtų išlaikyti ir apginti savo įsitikinimus. Kyla klausimas, kaip susigaudyti tose painiavose ir kaip laikytis toje situacijoje, kurią pateikia dabartis?
Skaityti daugiau: Ko iš mūsų reikalauja šių dienų gyvenimas
Kai guliu žolėje,
o virš galvos mėlyname danguje
plaukia kaimenės debesėlių,
aplinkui žydi raudonos aguonos,
geltonos pienės,
krebžda vabalėliai, -
imu stebėtis Tavo fantazija,
pasaulio Kūrėjau.
Kiek daug spalvų Tavo paletėje!
Kiek daug Tu sumanei rūšių,
kiek daug sukūrei formų:
žvilgantys kalnų ledynai,
smaragdo ežerai,
saulės užlietos lygumos...
Skaityti daugiau: Gražus Tavo pasaulis
Victoria[Margarita Gusak]
BŪK PAGARBINTAS
O būk pagarbintas, kuris mane sukūrei,
Kurs gyvą sielą meilei man davei.
Kurs širdį mano ašaroms atvėrei,
Kančia duris į laimę atdarei.
O būk pagarbintas, kurs uždegi žvaigždynus,
Kurio vardu prasiskleidžia žiedai,
Kurs sielą švelniai guodi nusiminus,
Kurio šviesoj išnyks kalčių randai.
Skaityti daugiau: Būk pagarbintas
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
K.[Felicija Kasputytė]
OSKARAS MILAŠIUS IR LIETUVA
Šiais metais sukanka 100 metų nuo poeto Oskaro Milašiaus gimimo. Įžymiojo lietuvių poeto, rašiusio prancūzų kalba, 100-ąsias gimimo metines mini įvairios pasaulio šalys. Prancūzijoje minėjimai prasidėjo balandžio mėnesį. Pirmiausia įvyko minėjimas Prancūzijos akademijoje, kur dalyvavo literatūros mokslininkai ir rašytojai. Nacionalinėje bibliotekoje atidaryta paroda, skirta poeto kūrybai, jo publikacijoms Prancūzijoje ir užsienyje. Paryžiaus Sen-Šapoli teatras parengė O. Milašiaus veikalo „Mefibosetas“ premjerą. Fontenblo rūmuose vyko „Oskaro Milašiaus poezija 1977 m.“ tarptautinis kolokviumas. Italijos, Ispanijos ir Prancūzijos operų teatrai stato operą „Migelis Manjara“ pagal to paties pavadinimo Milašiaus dramą. 1960 m. Paryžiuje išleistas O. Milašiaus raštų pilnas rinkinys (11 tomų).
Prancūzija pagerbė lietuvių poetą, suteikdama jam žymiausio XX a. klasiko vardą. Literatūros kritikai paskelbė O. Milašių poezijos novatoriumi ir įtvirtino jį enciklopedijose ir monografijose kaip jautriausią poetą ir giliausią mistiką. O. Milašiaus kūriniai yra išversti į anglų, vokiečių, italų, portugalų, ispanų, vengrų, lenkų, čekų, čiuvašų ir kitas kalbas. Apie jį parašyta dešimtys studijų ir monografijų, sukurta muzika jo misterijoms, leidžiamas žurnalas „Milašiaus draugai“. Tuo tarpu Lietuva, kuriai poetas paskyrė savo širdį ir į kurią koncentravosi visa savo būtybe, neturi pokario metais išleisto nė vieno tomelio jo raštų. Tik keletas jo eilėraščių pasirodė periodikoje 100-ųjų gimimo metinių proga.
Skaityti daugiau: Oskaras Milašius ir Lietuva
ISTORIJOS PUSLAPIAI
Laukys [kun. Jonas Lauriūnas S J]
AR BAŽNYČIA LENKINO LIETUVĄ
Dažnai girdime kaltinimą, kad Bažnyčia lenkino Lietuvą. Kiek šiame kaltinime tiesos? Lenkinimo procesas Lietuvoje buvo sudėtingas reiškinys, tad, norint tarti teisėjo žodi, reikia kartu matyti ir tas istorines sąlygas, kurios skatino šį procesą: atsiėjus faktą nuo istorinio fono, galima gauti iškreiptą vaizdą.
Lenkėjimo proceso pradžia. Lenkėjimo ištakomis reiktų laikyti Jogailos ir Jadvygos santuoką (1388), kai Lenkijos sostan įsėdo Lietuvos valdovas. Lietuviams šis faktas reiškė dviejų valstybių sąjungą, turinčią tarnauti abiejų šalių interesams, ypač kovoje su Kryžiuočių ordinu. Lenkams kilo mintis pajungti Lietuvą savo valdžion. Lietuviams teko ryžtingai ginti valstybės savarankiškumą. Tarp abiejų šių valstybių būta nuolatinės trinties. Bet lenkai jau skverbėsi į Lietuvą.
Tuomet bažnyčias globojo didikai; jie turėjo vadinamąją patronato teisę.Štai Lietuvos valdovas Kazimieras, 1447 m. išvykdamas į Lenkiją, suteikė Lietuvos bajorams privilegiją, kad jei prie bažnyčios nebūtų lietuvio kunigo (matyt, stigo lietuvių kunigų), bažnyčiai aptarnauti jie gali pristatyti ir antros tautos asmenį - lenką (1, p. 35).
Skaityti daugiau: Ar Bažnyčia lenkino Lietuvą
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
K.[Felicija Kasputytė]
PAKILIMAS VIRŠ KASDIENYBĖS
Mes praradome žmogų, - skundžiasi rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi. Tai realus skundas, kupinas širdį veriančio graudesio. Nieko nėra baisesnio, kaip prarasti žmogiškąją substanciją ir įsijungti į nužmogėjimo procesą. Nužmogėjimas yra toks didelis, kad jis kelia rūpestį visiems. Šiandien, labiau negu bet kada, nužmogėjimo procesas yra apėmęs visas gyvenimo sritis.
Jeigu giliau pamąstysime apie mūsų kasdienybės turinį, tada suprasime, kad joje labai maža tėra humaniškumo. Mūsų kasdienybėje tiek daug pykčio, klastos, veidmainystės, karjerizmo, tuščiagarbiavimo. Žmogus orientuojasi tik į materialines vertybes - jos yra mūsų visų veiksmų centras, viso gyvenimo pagrindas. Materialinėms vertybėms žmogus neretai paaukoja visą savo gyvenimą. Savo darbus, triūsą, pastangas skiria daiktų kaupimui. Tiek daug gėrio, grožio, tiesos ir vidinio džiaugsmo paaukojama daiktų stabui. Per šimtmečius ikf mūsų atsklinda didžiojo filosofo Sokrato patarimas: Neapkęsk daiktų, nes jie supančioja tavo sielą. Tikrai pasigailėjimo vertas yra žmogaus noras turėti vis daugiau ir daugiau. Tasai daugiau neša vien kartų nusivylimą.
Skaityti daugiau: Pakilimas virš kasdienybės
Vladas Šlaitas[kun. Napoleonas Norkūnas]
RUDENIŠKI APMĄSTYMAI
Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė:
be jokio išgąsčio ir be jokių kliedėjimų.
Šitaip tiktai palaimintieji miršta
arba šventieji.
Trumpai prieš mirtį žolė grąžina Viešpačiui dažus.
Vėjai saulėlydy atgieda Requiem.
Bepigu mirt, kai prieš akis lyg marios driekias
vasaros derliui nušienautos lygumos.
Įsižiūrėk, kaip miršta rudenį žolė. Įsižiūrėjai?
Kažin, kaip mes,
kurie nebuvom nei palaiminti, anei šventieji,
sutiksim rudenį?
MŪSŲ PROBLEMOS
Gyd. Viksva
XX AMŽIUS IR PSICHINĖS LIGOS
Mokslas šių dienų pasaulyje su šaltu rafinuotumu skina pergalę po pergalės. Žmogaus mintis vis giliau skverbiasi į neišmatuojamas gamtos paslaptis; atsiveria nauji mikrokosmoso ir makrokosmo pasauliai. Žmogui paklūsta ir jam uoliai tarnauja visa, kas gyva ir materialu žemėje.
Pasižvalgykime aplinkui, kaip jaučiasi nūdienis mūsų pasaulio viešpats -žmogus. Ar kartu su mokslo laimėjimais bei nuostabiais žmogaus minties atradimais jis tapo laimingesnis, ar jo gyvenimas tampa prasmingesnis? Anaiptol, nors spauda, radijas, televizija ir įvairūs transparantai ant mūsų sienų tvirtina, jog žmogus žmogui - bičiulis, draugas, brolis, jog gerovė nepaliaujamai kyla. Tačiau žmonių veiduose vis ryškiau matosi neviltis, šaltumas, abuojumas, sarkazmas ir galiausiai nervinis išsekimas.
Skaityti daugiau: XX amžius ir psichinės ligos
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTIEJI
Jaunius [kun. Jonas Lauriūnas SJ]
VIENUOLIŲ ĮNAŠAS Į ATOMINĘ FIZIKĄ IR ATOMINĘ SPEKTROSKOPIJĄ
Ateistinėje spaudoje galima rasti tvirtinimų, kad vienuoliai yra žmonės su „nusilpusia proto kontrole“, kad jie nugrimzdę „viduramžių miege“, kad tokie gali būti tik žmonės, „blaiviau negalvojantys“ (Komjaunimo tiesa. 1977. Nr. 34, J. Baužio str. „Prisikėlę naujam gyvenimui"). Tiesiog nuostabu, kad šitaip rašo filosofijos mokslų kandidatas, kuriam turėtų būti nesvetima kultūros istorija, rodanti, jog ilgą laiką mokslu rūpinosi daugiausia vienuoliai. Juk ir Vilniaus universitetą įsteigė ir išaugino ne kas kitas, kaip vienuoliai jėzuitai.
Neliesdami vienuolių įnašo į mokslą apskritai, čia supažindinsime su vienuolių R. J. Boškovičiaus, F A. Sekio ir E. V Solpiterio darbais atominės fizikos ir atominės spektroskopijos srityse.
Skaityti daugiau: Vienuolių įnašas į atominę fiziką ir atominę spektroskopiją
D. S. [Donatas Stakišaitis]
JONAS NEPOMUCENAS NOIMANAS
1977 m. birželio 19 d. į altorių garbę buvo iškeltas naujas šventasis, Jonas Nepomucenas Noimanas. Kanonizacijos iškilmėse ir šv. Mišiose, kurias Šv. Petro aikštėje atnašavo popiežius Paulius VI, dalyvavo 30 000 maldininkų, didžiulė tikinčiųjų minia iš JAV ir visų pasaulio kraštų. Tarp kitų koncelebrantų drauge su popiežium šv. Mišių auką atnašavo ir naujai paskirtas kardinolas, apaštalinis Prahos vyskupijos administratorius Františekas Tomašekas. Jo buvimas prie altoriaus visiems priminė Bohemiją, kurioje buvo gimęs naujas šventasis. Šalia daugelio kardinolų, vyskupų dalyvavo ir diplomatinis korpusas prie Šventojo Sosto. Lietuviams iškilmėse atstovavo vysk. Vincentas Brizgys, prel. L. Mendelis iš Baltimores (48 m. einąs klebono pareigas), kun. L. Pačiukevičius ir lietuvių maldininkų grupė.
Šv. Jonas Nepomucenas gimė 1811 m. Bohemijoje, kuri tuo metu priklausė Austrijos-Vengrijos imperijai (dabar - Čekoslovakijoje). Teologiją studijavo Budejovico ir Prahos seminarijose. Būdamas dar seminarijos auklėtinis, skaitydamas vieno misionieriaus pranešimus apie savo veiklą tarp Amerikos gyventojų, užsidegė noru vykti į Ameriką ir tenai dirbti tarp emigrantų. Kaip tik XIX a. pirmojoje pusėje dideli būriai žmonių iš įvairių Europos kraštų vyko į Ameriką duonos, laimės ir aukso ieškoti. Jie neturėjo dvasiniam aptarnavimui kunigų. Jonas Noimanas ryžtasi apaštalavimo darbui. Baigęs Budejovico seminariją, dar neįšventintas kunigu, be pinigų, be paramos, nežinodamas, pas ką važiuoja, kur apsistos, 1836 m. vasarį leidžiasi į kelionę, pasiryžęs niekada negrįžti atgal.
Skaityti daugiau: Jonas Nepomucenas Noimanas
ĮVAIRENYBĖS
Mašinos tiria Šventąjį Raštą
Prieš kelerius metus spaudoje buvo pasirodžiusios sensacingos žinutės, esą elektroninėmis skaičiavimo mašinomis - kompiuteriais neginčijamai nustatyta, kad, pavyzdžiui, šv. Pauliaus laiškai nėra jo parašyti, kad tai keleto skirtingų autorių kūriniai.
1975 m. Maskvoje išėjo knyga „Menas ir ESM“ (tarp kitko, skiriama tik mokslinėms bibliotekoms). Joje pateikiamos trijų Vakarų mokslininkų monografijos, skirtos meno - literatūros, dailės ir muzikos - nagrinėjimo matematikos metodais klausimams. Viena iš jų - vokiečių fiziko Vilhelmo Fukso monografija „Pagal visus meno dėsnius“, parašyta 1968 metais.
Skaityti daugiau: Mašinos tiria Šventąjį Raštą
Neseniai lankiausi Pskove. Vaikščiojau po senamiestį... Mūsų spauda rašė, jog jis sparčiai restauruojamas, o man jis pasirodė gerokai apšepęs ir apleistas. Taigi tikrovė apvylė. Ir štai - iš vienos gatvelės atsiveria vaizdas į Pskovo kremlių... Aš kažkodėl įsivaizdavau kremlių tik raudoną, o ten sienos niauriai pilkos, bokštų stogai taip pat pilki, mediniai... Gatvelė, kurioje stoviu, taip pat pilka, nešvari, aptrupėjusi, trenkia benzinu, šalia - piktžolėmis apžėlusi cerkvė...
Ir virš šitos nešvarios gatvės, virš apleistos cerkvės, virš niūrių pilkų kremliaus sienų kaip įspūdingas kontrastas iškyla Soboras - baltas baltas, skaidriai sidabriniais bokštais <...> tarsi besiveržiantis iš tos pilkumos aukštyn, tolyn... Žiūrėjau ilgai, žiūrėjau ir mąsčiau: Štai kur tikėjimo simbolis! Pašalinkime iš šito vaizdo Soborą, liks tik niūrios, pilkos sienos, nešvari gatvė, benzino tvaikas, piktžolės, apleista cerkvė, o stovėti, žiūrėti ir mąstyti noro nebeliks...
Skaityti daugiau: Pskovo įspūdžiai
Į klausimą, kodėl tapau tikinčiu, esu kelis kartus atsakęs taip pat klausimu: Ar teko jums kada ilgai žiūrėti į žvaigždėtą dangų? Be abejo, teko... Ar niekada tuo momentu jūsų neapimdavo savotiška neviltis? Mane apimdavo. Ir ne tik žiūrint, bet ir skaitant apie jj. Milijardai šviesmečių, neaiškios ribos... Kuo toliau įsiskverbi, tuo žemė ir pats daraisi mažesnis, kol galų gale pavirsti beprasme dulke, paskendusia neaprėpiamoje, tokioje pat beprasmėje dulkių masėje... Čia ir atsimuši į sieną, ir tas susidūrimas įžiebia mintį: viskas dulkės, jei nėra Dievo... Viskas dulkės - ir kuo toliau eini, tuo giliau jose skęsti. Ir pats buvimas, ir proto pastangos, ir veikla - viskas galiausiai absurdiška. Bet su viena sąlyga: jei nėra Dievo. Jeigu yra Kažkas, kas aprėpia absoliučiai viską - pasaulis negali būti beprasmiškas...
(J. M-tis [Jonas Ambraziejus])
KNYGŲ RECENZIJOS
Antanas Maceina. RELIGIJOS FILOSOFIJA.
(Putnam, 1976. D. I. 356 p.)
„Religijos filosofiją“ sudaro dvi dalys. Pirmojoje dalyje Religijos esmė ir religijos Dievas autorius aptaria religijos filosofijos objektą ir religijos Dievo sampratą, plačiau nagrinėdamas Dievą kaip Asmenį ir Dievą kaip Kūrėją. Antroji dalis skirta Žmogaus laisvei ir tikėjimui aptarti.
Pagrindiniu religijos filosofijos klausimu autorius laiko Dievą kaip buvimo grindėją. Religijos filosofija svarstanti ne Dievą savyje (tatai yra Dievo metafizikos objektas), o santykyje su žmogumi. Dievą, susietą su žmogumi, autorius vadina religijos Dievu. Jį ir svarsto religijos filosofija.
Religija, kaip istorinė apraiška, pažįstama daugeliu pavidalų. Tatai pridengia jos esmę ir apsunkina apibrėžimą. Veikaluose, gvildenančiuose religiją, sutinkame apie 150 jos apibrėžimų (p. 17). Bet religijos nuovoka esanti įausta į kalbinį jos pavadinimą ir tatai padeda atskleisti jos esmę. Daiktavardis religio turi priešdėlį re, kuris atitinka lietuviškąjį at, išreiškiantį atoveiksmį ir santykinį vyksmą. Tatai pasako, kad religijos vardas atremtas į du polius, kurių vienas esąs Dievas, o antras - žmogus, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Todėl bendriausia prasme religiją galima apibrėžti kaip Dievo ir žmogaus santykį.
Religija - Dievo ir žmogaus santykis - ir yra religijos filosofijos objektas. Dievas ir žmogus santykiauja kaip Būtis ir būtybė. Dievas-Būtis grindžia žmogų-būtybę jos buvime. Dievas yra Kūrėjas, o žmogus - Jo kūrinys. A. Maceina būtį supranta ne scholastinės filosofijos prasme, ne kaip bendriausią visa kam, kas yra pritaikoma pirmajai pažinimo sąvokai (prof. dr. Pr. Kuraitis. Ontologija.1933. T. 1, p. 82-83), bet kaip būtybės buvimo pagrindą (p. 60). Būtis kaip pagrindas esąs paskutinis dalykas, kurį galime mąstyti, todėl atskleisti būtį, sako autorius, reiškia atskleisti Dievą. Dievas ir būtis yra tas pat (p. 61). Bet šita tapatybė nėra tas, kas panteistams pasaulio ir Dievo tapatybė.
Skaityti daugiau: Religijos filosofija
