Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais
įsteigtas Lietuvoje 1919-Nepriklausomybės kovų-metais
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Nr. 1 (1418) SAUSIS – JANUARY 1966 
V. Raulinaitis— Vėliavos ... viršelis
Nr. 2 (1419) VASARIS - FEBRUARY 1966
Trakų pilis žiemą ... viršelis
T U R I N Y S
P. Dirkis — Karys ir skaitytojai
P. Būtėnas — Vėl sienos
Kpt. R. Aleksiūnas — Lietuvis karys Vietname
J. Jaskauskas — Tėvynės pašauktieji
Skelbiama taika, o vykdomas karas
J. Strumskis — Vasario Šešioliktoji
A. Budreckis — Priešmindauginė Lietuvos valstybė
P. Dirkis — Santarvės Misijos Lietuvoje
J. Žilys — Dvylika metų Lietuvos karinės tarnybos
J. Miškinis — Karas—žmonijos nelaimė
K. G. — Parazitai neskelbia karo
Tremties Trimitas
Šaulė Tremtyje
Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
Kronika
Redaktorius — Zigmas Raulinaitis
Redaktoriaus pavaduotojas — Jonas Rūtenis
Kalbinę dalį redaguoja — Kazys Kepalas
Dail. literatūros dalį redaguoja — Vincas Jonikas
Skaityti daugiau: Karys 1966m. 1-2 Turinys, metrika
POVILAS DIRKIS
Prasidėjo nauji metai. Su jais prasidėjo ir nauji rūpesčiai — jie žygiuoja drauge su žmogumi, šeima, organizacija. Jie neišskiria ir lietuviškos spaudos. Iš jos reikalaujama, kad ji būtų įdomi, patraukli ir turininga. Tačiau, kad ji būtų ir medžiagiškai pajėgi tokia pasidaryti, tai, atrodo, niekam ir į galvą neateina.
Kadangi lietuviškoji spauda yra įsisteigusi ne komerciniais išrokavimais, bet grynai idealistiniais sumetimais, tai iš jos reikalauti, kad ji kokybe prilygtų masinės gamybos amerikiečių leidinius negalime ir galvoti.
“Karys”, kaip ir kiti lietuvių laikraščiai išeivijoje, buvo atgaivintas idealistų sanbūrio. Jis, nuo pat pradžios, iki dabar, išsilaikė toje pačioje idealistinėje - karinėje plotmėje. Tenka manyti, kad jis toks pasiliks ir toliau. Ta savanoriška dvasia, kuri vyravo žurnalo atgaivinimo pradžioje, tebėra gyva ir dabar. Tai tvirčiausias žurnalo pagrindas, kurio negalima pakeisti jokiais materialiniais sumetimais.
Skaityti daugiau: KARYS IR SKAITYTOJAI
PETRAS BŪTĖNAS
Gal pasiseks išspausdinti neperseniai parašytą straipsnį “Lietuvio vardas Prūsos vietovardžiuose”. Į to straipsnio labiau pabaigą įrašiau šitokį tarpelį apie Vokiečių teutonų - kryžiuočių ordino okupuotą ir paskui Vokietijos reicho valdytą Prūsą, žinoma, kartu su Mažąja Lietuva — Karaliaučiaus sritimi:
“Taigi, tik tokia Prūsa tėra vėlesnių laikų politinių administracinių sienų, kiek tam reikalui sugebėjo prieš Lietuvos valstybę atsispirti okupantas Vokiečių ordinas. Ir okupuota Prūsa šiaipjau, matome, tėra, kad lengviau įsivaizduotumėm, Nemuno augštupio ir vidurupio Lietuvos valstybės normalus tęsinys į vakarus Aismarių bei Kuršmarių ir Baltijos jūros link.
“Šitokioje Prusoje, prisišliejusioje prie Baltijos jūros, amžiuose yra grūmęsi su mumis baltais: rytiniai germanai gotai nuo Vyslos žemupio ligi Paserijos upės; vakariniai slavai lenkai-mozūrai; politinėmis progomis niekados nebuvę nurimę rytiniai slavai; rytinių germanų Vokiečių ordinas (abu jų ordinai); vėliau 1569 metų vad. Liublino unijos destruktyvi ir priešvalstybinė dvasia, — kol, pagaliau, okupuotos Prūsos padangėje atsirado rytuose vad. “Polakia - Podlasze - Podlesie - Poliašė, lietuvių be reikalo vadinama Palenkė” — iš pietų į šiaurų toks Lenkijos koridorius Sūduvoje - Jotvoje - Dainavoje, savęsp įtraukęs ir Augustavo apylinkes; dar vėliau Suvalkų trikampis (Suvalkų ir Augustavo apskritys, Lenkijos atimtos iš Lietuvos); pavojingas simptomingas ‘Lenkijos replių’ Vižainio koridoriokas taip pat Dainavoje, iš vakarinės pusės iš M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities neseniai Sov. Rusijai išjungus Romintos girios ir šiaurinę dalį veik ligi Lietuvos poeto kun. Kristijono Donelaičio Tolminkienio, ją priskiriant Lenkijai, tuo būdu smarkiai praplečiant Vižainio koridorioką ir dar didesnį lenkinį pleištą įvarant į lietuvių žemę; po II pas. karo 1945 metais potsdaminė Paserijos žiočių—Vižainio linija tarp tuomet prie slavinęs Lenkijos prijungtos Prūsos ir lietuvių M. Lietuvos - Karaliaučiaus srities, naujos okupantės Sov. Rusijos pramintos Kaliningradskaja oblast ir iš Rusijos gabenamų slavų kolchoziškai kolonizuojamos. O politinė rytdiena — ryt ar poryt paaiškės.”
Skaityti daugiau: VĖL SIENOS
Amerikos artil. kpt. R. ALEKSIŪNAS
Padėkos dieną mano baterija iššovė 10,000-tinį artilerijos sviedinį Vietname. Baterijos taikinys — vietkongo batalionas, esantis karo zonoje D. Mano patrankos pirmą kartą čia prabilo vos tik prieš penkeris mėnesius — liepos 19 dieną. Tada mūsų taikinys buvo arčiau kaip kilometras, nes tą dieną mus ką tik atvykusius, vietkongo daliniai bandė išstumti.
Mano baterija, kurią sudaro 105 mm lengvosios artilerijos patrankos, yra dalis brigados, priklausančios I pėst. divizijai. Mūsų brigada buvo pati pirmoji, atvykusi tiesiai iš Amerikos į Vietnamą. Kita mūsų divizijos dalis atvyko tik po keturių mėnesių. Mūsų brigada, kartu ir mano paties baterija, apsistojo apie 5 km. į rytus nuo Bien Hoa. Kai mes čia atvykome, džiunglių sritis priklausė vietkongui, todėl besistatant stovyklą, turėjome nemaža vargo su vietkongiečiais, kurie nelabai mielai mus čia priėmė. Apie pusantro mėnesio truko, kol išvalėme aplinkines džiungles nuo vietkongo dalinių, kurie buvo kuopos ir net bataliono didumo. Mažos jų grupės dar ir dabar tebesislapsto netoli mūsų džiunglėse, tačiau mums jos nėra labai pavojingos. Jos nėra taip arti, kad galėtų mus, ar Bien Hoa orinę bazę, apšaudyti iš minosvaidžių. Paskutinį kartą jų minosvaidžiai mus apšaudė rugpjūčio 23 d. vidurnaktį. Tada jie kliudė ne tik mūsų stovyklą, bet ir Bien Hoa bazę.
Per tą pusantro mėnesio susidūrimai su vietkongu mums kainavo keletą gyvybių, tačiau daug daugiau už juos sumokėjo patys vietkongiečiai. Pvz., mūsų antrąją naktį Vietname, smarkiam lietui lyjant, jie mus pradėjo apšaudyti minosvaidžiais iš šešių krypčių. Jie niekados nesitikėjo, jog mes taip greit surasime jų ugniavietes. Tuo tarpu, turėdami priešminosvaidinį radarą, mes per penketą minučių jau žinojome jų pozicijas. Truko vos penkiolika minučių ir mes sunaikinome penkis vietkongo minosvaidžius. Šeštojo negalėjome sunaikinti, nes jis šaudė iš miestelio, pasirinkęs poziciją už bažnyčios.
Kai jau kiek įsirengėme savo stovyklą, prisistatėm palapinių, bunkerių ir visokių kitokių patogumų, tada pradėjome išvykas į gana tolimas vietas, kai tik sužinodavome apie kokį didesnio masto vietkongo susitelkimą. Dabar, gi, beveik niekados ir nebegrįžtu į savo “namus”, nes savo dienas praleidžiame besivaikydami vietkongo dalinius bataliono ir net pulko didumo. Kartais tenka išvykti ilgai trunkantiems veiksmams — operation search and destroy, kurie trunka ištisą mėnesį ir ilgiau. Kartais išvykstam dienai ar kelioms, mažesnio masto veiksmams.
Skaityti daugiau: LIETUVIS KARYS VIETNAME
JONAS JAŠKAUSKAS
Nuo to meto, kai Jonas įdavė viršininkui savo laišką, kuris slaptu keliu turėjo pasiekti jo sužiedotinę, gyvenančią bolševikų okupuotoje Rytų Lietuvos dalyje, praėjo trys savaitės. Dirbdamas savo nuolatinį darbą, jis nuolat apie ją galvojo, trokšdamas galimai greičiau ją pamatyti, ar bent ką nors sužinoti. Viršininkas apie laišką nekalbėjo, o jis nedrįso klausti. Gal neišsiuntė, jei nieko neprisimena? O jei išsiuntė, gal jos nerado ir negalėjo įteikti? . . . Prisiminė pasišlykštėjimą sukėlusį vaizdą, matytą savo pusseserės Onytės namuose, kai sužvėrėję bolševikų kariai, šlykščių instinktų vedini, puolė nekaltas mergaites. “Koks žiaurus pasaulis, kai žmonės virsta piktesni už žvėris”. — Toki buvo Stefos žodžiai, pasakyti po ano baisaus įvykio. Tokios ir panašios mintys, vis nėjo Jonui iš galvos ir visą laiką nedavė jam ramybės.
Paskendęs neišsprendžiamuose klausimuose ir įsigilinęs į darbą, Jonas nenugirdo, kai viršininkas, pradaręs savo kabineto duris, pašaukė jo pavardę. Kitas raštininkas, matydamas, kad Jonas neišgirdo, šūkterėjo:
— Ramūnas, pas viršininką! Ar negirdėjai, kad viršininkas tave šaukia?
Jonas pasibeldė į kabineto duris.
— Turiu neblogų žinių, — pasakė viršininkas, paduodamas prirašytą lapelį, kurį Jonas pradėjo nekantriai skaityti.
Skaityti daugiau: TĖVYNĖS PAŠAUKTIEJI
Kas gali smerkti taikos siekimą? Juk, gi, taika — tai tas žmonijos idealas, kurio siekia daugelis augšto intelekto asmenybių. Mes visu 100 procentų pritariame taikos pasaulyje įgyvendinimui, ir kasgi nenorėtų, kad karo pasiruošimui išleidžiamos milžiniškos sumos būtų sunaudotos žmonių gerovei kelti. Deja, pasaulis dar vis neramus, ir šiandien vis dar tebegalioja senų laikų romėnų patarlė: jei sieki taikos, ruoškis karui (si vis pacem, para bellum).
Kokia gi šiandien yra pasaulinė situacija? Argi mes, pergyvenę baisųjį II pasaulinį karą, dar vis nepasiekiame taikos ? Pažvelkime aplinkui, ir pamatysime, kad ramybės nėra pasaulyje. Taip vadinami maži karai, arba karai be karo paskelbimo, tai šen, tai ten, užsiliepsnoja ir vėl prigęsta.
Apie Vietnamo karą jau netenka kalbėti, ir jis ne toks jau mažas, nors oficialiai ir nepaskelbtas. Neką menkesnis buvo užsiliepsnojęs Indijos - Pakistano karas. Gi mažesnių karų — neramumų yra daug, ir kas juos visus gali suskaičiuoti: Yemenas, Izraelis, Angola, Irakas, Etiopija (su Samalia), Sudanas, Kongo, Domininkonų respublika, ir tai dar ne viskas. Ir Kombodijoje, ir Tailande, ir Burmoje nėra ramu. Tibete vis dar vyksta sukilimai. P. Korėja vis dar oficialiai kariauja su Šiaurės Korėja, ir ten be pusmilijonio Pietų Korėjos kareivių yra dar 50,000 amerikiečių karių. Kiniečių komunistai vis dar laiks nuo laiko apšaudo kinų nacionalistų valdomas Quemoy ir Matsu salas. Neperseniai sukurtą Malazią nesiliauna puldinėjusi Indonezija, nors ir pačioje Malazijoje dar yra užsilikusių apie 500 komunistų partizanų iš senesnių laikų; jie slapstosi džiunglėse prie Tailando sienos.
Ir visur slypi (neišskiriant nei Lotynų Amerikos) toli siekianti (čia tai uoliai tarpininkaujant Kubai) sovietų ranka. Sovietai — tai kaip tas sveiką kūną naikinąs polipas, ar, dar tiksliau pasakius, vėžys, kuris naikina sveiką, laisvą ir natūralų tautų gyvenimą. Sovietuos komunizmas nėra politinė partija, o karinio perversminio pobūdžio organizacija, kuri siekia, nesiskaitydama su bet kuriomis rafinuotomis melo, apgaulės, kankinimo bei žlugdymo priemonėmis, — siekia pavergti žmoniją. Kam rizikuoti III Pasauliniu karu, — siekiama, mėginama mažais, apgaulingais, vadinamais nacionaliniais, išlaisvinimo karais užvaldyti gabalą po gabalo, vieną valstybę po kitos tam, kad ten paskiau įvedus savo beatodairinę valstybinio kapitalizmo santvarką.
Skaityti daugiau: SKELBIAMA TAIKA, O VYKDOMAS KARAS
Šiemet suėjo 25 metai, kai mūsų tautai buvo smurtu išplėšta laisvė ir nepriklausomybė. Pavergta Lietuva, žiauriausią vergiją nešanti, maskvinių maskolių šiemet buvo verčiama pro ašaras dainuoti, šokti, džiaugtis, dėkoti jiems už tą liūdną sukaktį ir visoje Lietuvoje minėti ją kuo iškilmingiausiai.
Per paskutiniuosius kelis metus jau nemažas skaičius mūsų tautiečių aplankė okupuotą Lietuvą. Nors daugumos tikslas buvo aplankyti savo tėvus, brolius, seseris ir pamatyti savo gimtuosius namus, bet ne visiems buvo lemta pasimatyti ir pasikalbėti. Paraudonavusieji buvo sutikti ir priimti maskvinių bernų, vyriausybės narių, buvo pavaišinti, o kai kurie net su “prezidentu” Paleckiu pasikalbėjo. Jiems buvo leista pamatyti tėviškę. Kiti tematė tik Vilnių, Trakus, Kauną, pravažiavo dar kelis miestus ir grįžo tėviškės nematę.
Per keletą paskutiniųjų metų keliolika asmenų gavo iš Maskvos leidimus apleisti maskolių sukurtą Lietuvoje “rojų” ir išvykti pas savo artimuosius į Vakarus. Keletas asmenų rizikuodami net savo gyvybe, iš “rojaus” pabėgo. Stebėtina, kad iš visų, iš už geležinės uždangos į Vakarus atvykusių, nei vienas neprasitarė, kur ir kiek senosios Lietuvos teritorijoje sovietiniai valdovai pristeigė koncentracijos stovyklų, kur po kelis tūkstančius, spygliuotomis vielomis aptvertuose plotuose, sugrūsti žmonės bjauriausiose sanitariniu atžvilgiu sąlygose, pusalkani, apiplyšę, be vilties išeiti į laisvę, laukia dienos, kada reikės išvykti į amžinuosius namus. Visos koncentracijos stovyklos yra maskolių M.V.D. (saug. politijos) žinioje. Dieną ir naktį iš bokštelių su kulkosvaidžiais ir specialiais dresiruotais šunimis jos yra saugomos.
Skaityti daugiau: KONCENTRACIJOS STOVYKLOS LIETUVOS SENOJOJE TERITORIJOJE
Prieš septynis ar aštuonis metus gen. V. Vitkauskas spaudoje kėlė klausimą, kodėl jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės vadu, pasitraukus gen. Raštikiui. Jis sakėsi nerandąs atsakymo. Į tą klausimą, bent iki šiol, iš tikrųjų, niekas nėra tikro atsakymo davęs.
Gen. V. Vitkauskas savo atsiminimuose, paskelbtuose 1958 m. okup. Lietuvoje leidžiamo “Švyturio” numeriuose, štai ką rašo: “Iškviestas į prezidentūrą, prezidento Smetonos buvau užklaustas, ar aš sutinku užimti Kariuomenės vado postą. Į taip staigų klausimą nebuvo laiko ir pagalvoti, ir prieš atsakydamas į klausimą ‘Ar sutinku’, aš, nors trumpai, bet labai rimtai, pasvarsčiau. To meto Lietuvos gyvenimo raida sakyte sakė, jog netoliese, sakytum tirštame rūke, slypi begalės didžiulių sunkumų ir pavojų, jog neišvengiami lemtingi sukrėtimai ir ryšium su tuo didžiulė atsakomybė ir jog gali tekti man visai neužtarnautai srėbti itin bjaurią, įvairių vadeivų privirtą košę, kurioje pilna šlykščių fašizmo ‘plaukų’ ir įvairaus dvokiančio raugo. Mane kažkoks pasišlykštėjimo šiurpas krėtė pamanius, jog, priimdamas kariuomenės vado postą ir tuo pačiu turėdamas sueiti į man be galo nemalonų glaudesnį kontaktą su tariamuoju ‘tautos vadu’ Smetona ir kitais jo bankrutuojančiais fašistiniais sėbrais ir niekam tuo tarpu negalėdamas parodyti savo tikrojo vidaus, aš galiu, neužtarnautai, atrodyti nauja fašizmo išpera. Tačiau, antra vertus, dar baisiau atrodė pamanius, kad tokiu atsakingu laikotarpiu atsistojus kariuomenės priešakyje kokiam fašistui ar, iš viso, maža tegalvojančiam karjeristui, politiškai bemaž visai neišauklėta buržuazinė kariuomenė, nors maždaug dviem trečdaliais susidedanti iš darbo valstiečių ir darbininkų vaikų, gali būti įvairiomis progomis išprovokuota ir panaudota prieš Lietuvos liaudies interesus. Todėl, neilgai tesvyruodamas, sutikau. Kai kas iš bendradarbių reikšmingai sakydavo, jog aš parinktas kaip, esą, ‘gryno plauko’ karys, nelinkęs kištis į politiką, ir panašiai.
Skaityti daugiau: KLAUSIU IR NERANDU ATSAKYMO
AKTO ĮGYVENDINIMAS
Ši diena tai Lietuvos Nepriklausomybės Akto paskelbimo šventės minėjimo simbolis. Aktą paskelbus, tada, 1918 m., lietuviška tautos moralė buvo labai augšta ir tūkstančiai atsiliepė savanoriais ginti nuo bolševikų ir kitų priešų Lietuvos nepriklausomybę.
Lietuvos nepriklausomybės gyvieji statytojai buvo savanoriai, jų atkurtoji kariuomenė. Mes savanoriai niekada neklausėme, kiek ten yra priešų? Mes tik jieškojome kur jie. Tada Lietuvos laukuose, po atkaklių kautynių su keleriopai skaitlingesniais ir geriau ginkluotais priešais, statėme medinius kryžius, ženklindami kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybų kritusių savanorių kapus. Savanoriai Nepriklausomybės kovų istorijon, savo gyvybėmis ir krauju, įrašėme: Kauną, Jiezną, Alytų, Taučiūnus, Burkoms, Kalkūnus, Radviliškį, Giedraičius, Širvintas, vietoves, kur ginklu rankose teko spręsti Vasario 16-osios Akto įgyvendinimas.
Nepaisant, kad šiandieną raudonasis kraugerys turi mūsų tautą atskyręs nuo laisvojo pasaulio, kad ją skandintų ašarų ir kraujo upeliuose, tvirtai tikime, kad ji tebėra gyva. Laisvajame pasaulyje yra gyvenančių anų laikų savanorių, karo invalidų, Vyčio Kryžiaus kavalierių, yra ir 1941 m. sukilėlių. Visi jie budina vakarų valdovus iš pragaištingo miego, kad jie atitaisytų praeities skriaudas Lietuvai ir dėtų pastangas grąžinti mums laisvę ir nepriklausomybę.
Žinokime, kad gyvename naujų vilčių laikus. Vasario 16-oji, gimusi pasaulinių sumišimų verpetuose, didžios kovos ir netikrumų dienose, privedė mūsų tautą prie nepriklausomo gyvenimo. Tikėkim, kad ir šiais, netikrais laikais, ji tebelieka mums, išbarstytiems po platųjį pasaulį, vienintelis kelrodis į laisvą ir gražų tautos rytojų.
Jonas Strumskis
Skaityti daugiau: VASARIO ŠEŠIOLIKTOJI
JONAS MINELGA
(Povilui Lukšiui prisiminti)
Ošia putinėliai,
Sušlama beržai,
Iš kovos tu, broli,
Niekad negrįžai!
Vilgė žemę kraujas,
Sruvo jo lašai—
Pavergtos šalelės
Laisvės pranašai.
Kur Nevėžis teka —
Vien kapai, kapai ...
Tu — senolių žemėj
Nemariu tapai.
Po narsiųjų žygių,
Po didžių aukų,
Suposi trispalvės
Virš gimtų laukų-
Broli Savanori,
Tu kovoj mirei,
Kai takus į laisvę
Mums atidarei!
Paneriais dar kartą
Ugnimi nulis,
Mes vergijos pančius
Protėvių šalis.
Skaityti daugiau: KRITUSIAM SAVANORIUI
ALGIRDAS BUDRECKIS
1219 metus galima laikyti Lietuvos valstybės pradžios metais tik viena prasme, būtent, diplomatine. Atseit, jeigu valstybė įgyja suvereninį statusą diplomatiniu pripažinimu, tai 1219 m. sutarties su Valuine aktas yra Lietuvos kunigaikštystės pripažinimo etapas. Tačiau, tos valstybės faktinis atsiradimas turi būti ankstyvesnis. Kitaip sakant, reikia jieškoti valstybės genezės anksčiau. Bet kiek anksčiau? Ponas Būtėnas žymi 862 metus po Kr., kaip datą, kada istorijos švieson išėjo Lietuvos vardas. Tačiau, prisimintina, kad tauta gali susidaryti iš eilės nepriklausomų valstybėlių. Juk, Rusija aštuntame amžiuje jau turėjo daugelį genčių-sričių, kurios turėjo savus valdovus. Tačiau, pirmoji rusiška valstybė tik tada atsirado, kai variagas Riurikas apjungė rusinu valdas 856 metais po Kr.
Mūsų problema yra nustatyti, kada Lietuvos valstybė atsirado, t. y. kada susikūrė valdžia, kuri apėmė tiek lietuviškų sričių, kad ją būtų galima vadinti Lietuva, o ne Žemaičiais, Deltuva, Dainava, Nalšėnais ar kaip kitaip. Vadinasi, žilojoje senovėje būta lietuviškų valstybėlių, savarankiškų valdų, tačiau, kada atsirado politinis junginys, galintis pretenduoti į Lietuvos titulą?
Rusinu ir kalavijuočių metraščiai rodo, kad karai su rusinais bei kryžeiviais verste vertė lietuvius gynimosi sumetimais jungtis į didesnius politinius vienetus. Nuo XII amžiaus antros pusės ir lietuviai pradėjo puldinėti rusinus, niokiodami tolimas sritis ir grobdami jų miestų turtus. Aišku, šitokie žygiai negalėjo apsieiti be karvedžių. Dideliems lietuvių telkiniams vadovavo kuris nors vienas vadas. Iš pradžių, jis būdavo renkamas pačių susibūrusių karių. Po sėkmingo žygio toks vadas dažnai pasilaikydavo valdžią ir taikos metu. O pasilaikyti ją buvo nesunku, nes po vieno žygio paprastai būdavo ruošiamasi kitam, ir dažnai tai ruošai vadovaudavo buv. vadas. Lietuvių kariuomenės pradėjo siekti 5,000, 8,000 ir net 10,000 karių. Reiškia, vadų autoritetas didėjo. Pamažu, iš daugelio atskirų valdų iškilo sričių valdovai. Tokios gausios lietuvių kariaunos jau reikalaudavo pažangaus socialinio, politinio ir medžiaginio organizuotumo. Juk primityvios gentys nesugebėtų atlaikyti rusų kryžiaus žygius ir dar net pereiti į sistematingus puolimus.
Skaityti daugiau: PRIEŠMINDAUGINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
POVILAS DIRKIS
Prieš 46 metus, Lietuvai vos spėjus atsikelti iš po Pasaul. karo griuvėsių ir Santarvės karui su vokiečiais pasibaigus, Lietuvą pradėjo lankyti amerikiečių, prancūzų ir anglų misijos. Man, buvusiam tuo metu Kauno Karo Komendantūros karininkui — ūkio pareigūnui, teko su jomis susipažinti, nes reikėjo jas sutikti, apgyvendinti, maistu aprūpinti ir kiekvieną jų iš Kauno išlydėti. Visų misijų buvo vienas ir tas pats tikslas: ištirti Lietuvą ir jai padėti.
1919 m. kovo 15 d. pirmoji misija atvyko iš JAV, vadovaujama majoro Ross ir susidedanti iš narių kpt. E. J. Jenkins, kpt. Hollister ir korespondento E. Tobenkin.
Tų pačių metų gegužės 13 d. atvyko kita JAV misija, davovaujama E. J. Dowley, bei W. Green. Pirmosios uždavinys buvo maisto teikimas, o antrosios — ekonominiai klausimai. Jos nebuvo įgaliotos nei tartis, nei veikti, bet vien tik parinkti žinių santarvės centrui Paryžiuje, patiekiant savo nuomonę ir patarimus, kas, jų nuomone, turėtų būti daroma.
Pirmoji misija Lietuvos kariuomenei yra daug padėjusi maistu. Antrosios patarimu, Lietuva gavo šešių milijonų dolerių vertės Europon atgabento iš JAV turto. Mat, pasibaigus karui, pasiliko daug nesunaudoto maisto, rūbų, avalinės ir amunicijos. Šį turtą gabenti atgal į JAV neapsimokėjo. Tos misijos sprendimu tas turtas buvo duotas pigiausiomis kainomis ir išsimokėtinai.
Tų pačių metų kovo 19 d. į Kauną atvyko Prancūzijos Karo misija, vadovaujama plk. Reboul. Ji buvo žadėjusi pasakišką pagalbą Lietuvai, kad pastaroji galėtų suorganizuoti didelę kariuomenę. Tačiau,iš tų didelių pažadų, primetė likučių penkių milijonų frankų sumai. Žinant tuometinę franko vertę, tai buvo nedaug.
Pirmoji Amerikos Maitinimo komisija su Lietuvos Apsaugos ministerijos štabu, prie ministerijos rūmų Kaune.
Skaityti daugiau: SANTARVĖS KARO MISIJOS LIETUVOJE
J. ŽILYS
PIRMIEJI SAVARANKIŠKO GYVENIMO ŽINGSNIAI
Baigęs gimnaziją 1929 m., pasijutau nejaukiai. Man iškilo klausimas, kas toliau daryti? Jei tėvai būtų pakankamai turtingi buvę, tas klausimas būtų savaime atpuolęs, tačiau ir aš jaučiau, ir tėvai davė suprasti, kad jie jau seni, yra pavargę, ir toliau man nedaug galės tepadėti. Pasilikti pas tėvus, jų 30 ha. ūkyje, nors ir buvau vienintelis sūnus, tarp keturių seserų, gimnaziją baigus, anais laikais, buvo neįprasta: reikėjo toliau eiti mokslus. Klausimas būtų lengvai išsisprendęs, jei būčiau ėjęs į kunigų seminariją. Motinos brolis, klebonas, žadėjo man pilną išlaikymą, o ir tėvai būtų mieliau prisidėję, tačiau, aš neturėjau noro eiti į kunigus.
Studijų klausimas laikinai man atpuolė, gavus šaukimą atlikti karinę prievolę; mat, jau buvau sulaukęs 21 metų amžiaus. Tais laikais Lietuvoje dar vis jautėsi buvusi rusų kariuomenės tarnavimo baimė, o, be to, tėvo pamokytas brolis buvo žuvęs Didžiajame kare, todėl tėvai matyti mane kareiviu nenorėjo. Kariuomenėje tarnauti man nebūtų reikėję išviso, jei tėvas būtų buvęs pusmečiu senesnis. Tada dar veikė įstatymas, kad 60 metų tėvo vienintelis sūnus yra atleidžiamas nuo karinės prievolės. Aš karo prievolės nebijojau, nes jaučiausi esąs sveikas. Buvau tuo metu geras sportininkas (trumpų distancijų bėgikas). Galvojau sau, kad betarnaudamas kariuomenėje pasvarstysiu, ką toliau daryti, o, svarbiausia, daugiau ką pamatysiu ir geriau pažinsiu gyvenimą. Taigi, pagal šaukimą, 1929 m. rudenį stojau naujokų ėmimo komisijon Panevėžyje. Komisija rado mane tinkamu kariuomenei, juokavo, kad tikčiau būti ir boksininku. Pareiškęs pageidavimą, buvau paskirtas į aspirantų (atsargos karininkų) kuopą Kaune — Panemunėje, 5 pėst. pulke.
Skaityti daugiau: DVYLIKA METŲ LIETUVOS KARINĖS TARNYBOS
Franz Eichhorst — Vokiečių kariuomenė įžygiuoja j Varšuvą
JONAS MIŠKINIS
Karas yra didelė žmonijos nelaimė ir skaudi bausmė, žūva milijonai jaunų, pasiruošusių gyventi ir dirbti žmonių. Visas krašto ūkis įtraukiamas karo reikalams, be to, griaunami miestai, naikinami turtai, daromi milijardiniai nuostoliai, kuriems išlyginti po karo reikia daugelio metų ramaus, uolaus ir ryžtingo darbo. Jei dabar kiltų karas (didysis) tai šiame atominiame amžiuje, prie tokios milžiniškos technikos, dideli nuostoliai būtų ne tik tiems, kurie kažą pralaimėtų, bet ir tiems, kurie jį laimėtų.
Todėl suprantama, kadangi karas yra toks žalingas, pavojingas ir rizikingas, kad valstybė griebiasi karo tik tada, kai kitu būdu savo politinių bei ūkinių klausimų išspręsti nesugeba, arba nepajėgia.
Dėl ko kariaujama
Priežasčių yra daug. Iš jų svarbiausios: pramonė,žaliava, rinka, dalykai, kurių nepavyksta taikiu būdu pasirūpinti. Juk, pvz., I Pasaul. karo metu buvo kariauta dėl Elzaso geležies, dėl Irako naftos, dėl Afrikos kolonijų ir t.t. II Pasaulinio karo metu prisidėjo dar keletas naujų dalykų, kurių tarpe buvo svarbiausias tautinis - teritorinis klausimas.
Hitlerio laikais Vokietija stiprėjo ir jos gamyba pakilo ligi 270 proc. Toliau Vokietijai trūko pramonei žaliavos ir prekėms rinkos. Be to, trūko geros geležies rūdos, medvilnės, vilnos, naftos, vario, švino, cinko, kaučuko ir žemės ūkio produktų. Trūkstamų dalykų vokiečiai įsiveždavo, todėl jų importas, nuo 1928 m. ligi 1938 m. padidėjo 200 procentų, o tuo tarpu eksportas siekė tik 187 proc. Iš čia ir kilo vokiečiams erdvės problema, o toji erdvės problema apėmė ir rinką ir žaliavą.
Skaityti daugiau: KARAS —ŽMONIJOS NELAIMĖ
K. Č.
Obelies žiedas gražus, bet juo pasidžiaugia ne vien tik žmogaus akis. Maži. pilki, kaip obelies žievė vabalėliai įsibrauna į puikius žiedus ir štai, dailus obuolys lieka kirmėlėtas, sugadintas. Gamtoie yra daug parazitizmo pavyzdžiu. Netgi gamtos karalius, žmogus, dažnu atveju yra užpuolamas parazitu (pav. bakterijų), kurie jo kūną išnaudoja, nusilpnina, ir žmogus apserga. Parazitai — tai savotiški slapukai. Jie sugeba prisitaikyti prie aplinkos, ir, neskelbdami karo, nejučiomis užpuola asmenį, kuris, dažnai pavėluotai, turi stvertis kontr-priemonių apsiginti nuo tokio pasalūniško užpuolimo.
Ir socialiniame gyvenime randame daug parazitizmo pavyzdžių. Kaip gi reikia pavadinti feodalinėje sistemoje dvarininkus, kurie, juk kaip tikriausi parazitai, išnaudodavo baudžiauninkus. Jie be karo užvaldė kaimiečių mases ir, lėbaudami bei ištvirkaudami, laikė tamsoje ir pusbadžiame gyvenime beteisius žmones. Panašiai buvo ir pramonėje, jai prasidedant kurtis ir plėstis. Jieškodami pragyvenimo šaltinių, taigi gindamiesi nuo bado, žmonės patekdavo į pramonininkų išnaudojimo spąstus, ir daug laiko praėjo, kol darbininkai išsikovojo sau geresnes sąlygas, kol iš parazitiško išnaudojimo sąlygų perėjo į bendradarbiavimo ir lygiateisiškumo sąlygas.
Ak, esti, kad ir tautos viena kitą išnaudoja. Juk, gi, bendradarbiavimo tarp didelių ir mažų tautų principas tik naujais laikais, bent jau teoretiniai, pradeda įsigyti pilietines teises. Argi, sakysim, kryžiokai nebuvo parazitai, jei jie, prisidengdami skambiu “artimo meilės” principu, žudė. plėšė, degino ir pagaliau pavergė likusius dar gyvus Prūsų lietuvius. Kaip kitaip, jei ne pikčiausios rūšies parazitais tie, vadinami, “kryžiaus vienuoliai” pasidarė, laisvus lietuvius pavertę vergais — baudžiauninkais, su idėja, kad už savo visas šioje žemėje kančias tie vargšai bus atlyginti po mirties.
Skaityti daugiau: PARAZITAI NESKELBIA KARO
Būkime turtingi tautos garbe
1965.I.18
Prof. J. Šimoliūnui
Didžiai Gerbiamas Pone Profesoriau,
Broli Šauly!
Prašau priimti mano nuoširdžius linkėjimus sveikatos! “Drauge” skaičiau, kad esate ligoninėje. Galvoju, kad jau ir išėjote iš ligoninės. Tikiu, kad laiškas Jus pasieks. Aš žymiai jaunesnis už Jus ir tai šįmet vargina negalavimai ir augštas kraujo spaudimas ir galvos svaigimas, o paskutines dvi savaites— įsimetė skausmas į skrandį . . . Pasidariau visai nedarbingas ... Bet kai pažiūri į gyvenimą — negalavimų visur pilna. Serga žmonės ne tik kūnu, bet ir dvasia. Gal žmonija daugiau serga dvasia. Dvasiniai ligoniai suardo visą gyvenimo tvarką ir pasidaro žemėje pragarėlių. Rodos žmonės ir uoliai meldžiasi, pilnos bažnyčios maldininkų. Chorai, bažnytinė muzika — žmones, atrodo, gerai nuteikia ir išeina iš maldyklų pakelta nuotaika, pasiryžę daryti viską, kad ateitų Dievo karalystė žemėn . . . Bet, prisimenu rusų posakį: “pop svojo, čiort svojo” (popas sau, velnias sau). Gal šis posakis ir grubus, bet jis būdingas XX amžiaus dvasiai apibūdinti. Maldos sau, o gyvenimo velniava savo daro. Berašant šias eilutes mane mintys nukėlė į 1917 metus, į Galicijos apkasus, kai tuomet mirtis į akis žiūrėjo. Tada stačiau klausimą — už ką? Už ką 24 metų lietuvis turi mirti Galicijos laukuose? Tada nenorėjau mirti kur tai Galicijoj. Ir tada visų tikybų dvasininkai meldė Dievą savo armijoms pergalės. Pergalės nei vienai armijai Dievas nesuteikc, matomai, maldos buvo netikros, nenuoširdžios ... Už tai ir kovėsi tautos, žudėsi iki nusilpo, išsieikvojo, susinaikino. Ir atgimė geroji dvasia nuskriaustųjų tautų ir prisikėlėme laisvam gyvenimui iki vėl pasaulį pradėjo valdyti pamišėlią, jėgos — Stalino, Hitlerio, o vėliau prisidėjo Roosevelto, Churchillio ir kt. Dievulis sukūrė žmogų laisvą, su laisva valia, ir jis puikybėje paskendęs nenori gyventi rojuje, bet visuomet sukuria pragarą, kančias. Atleisk, profesoriau, už piktus pensininko svaisčiojimus ..., kad liūdna stebėti žmones išėjusius iš “klieso”, pagal mūsų provinciją tariant.
Rimčiai užrašysiu porą posmų iš gauto laiško iš Lietuvos:
“Kai tave menu aš, tėviške senoji,
Su Tavim kai atsiminimuose esu—
Sningant — gėlės žydi, o miškų gelmėj tamsiojoj
Lyg tavam sode — šviesu, šviesu.
Kai tave menu, tėvų namų ugnele,
Mano šaltos rankos šyla vėl.
Vėl gyventi Tavo dienos širdį kelia
Amžinos gyvybės žydinti srovė.”
Nežinau autoriaus. Tik širdžiai malonu, kad tai žodžiai pasiekę iš Lietuvos, iš Vilniaus, su plotkele. Linki stiprios dvasios. Tat ir būkime turtingi tautos garbe ir stipria dvasia.
Mano pagarba Garbės Šauliui—
Jūsų Pr. Saladžius, taip pat jau senas šaulys”.
Skaityti daugiau: Tremties Trimitas
JAUNIMO METŲ ŽENKLE
Vėl vienus metus nulydėjome į praeitį. Jie jau bus buvę — geri ar blogi, laimingi ar skaudūs, vieniems geresni, kitiems liūdnesni. Bendrai, jie mums buvo liūdni, nes minėjome skaudžią sukaktį. Tačiau, kaip lietuviška patarlė sako: nėra to bloga, kas neišeitų į gera. Pro tuos liūdnus minėjimus prasiveržė vilties pragiedrulis, netikėtai iškilo nauja, galinga, jauna srovė. Tai mūsų jaunimas sujudo ir tarė: mes esame, mes einame. O jei mes einame, su mumis eina visi gerieji genijai. Jie, anot Adomo Mickevičiaus, pasiryžo “siekti tai, ko vyzdis nepasiekia”, laužti ledus, kalti geležį. Dėl to šie nauji metai pavadinti Jaunimo Metais. O jaunimas pasirinko savo tų metų šūkiu:
Mūsų jėgos, mūsų žinios
Laisvai Lietuvai tėvynei.
Su naujomis prošvaistėmis, ateina ir naujos pareigos. Kokius uždavinius jos duoda mums — šaulėms? Šauliai gali didžiuotis, jog turi šaunaus jaunimo. Sudarykime jiems progos visur būti, visur pasireikšti. Įvyks Jaunimo Kongresas, Dainų šventė, stovyklos. Į visus parengiamuosius ir einamus darbus turi įeiti ir šauliai. Jie turi pasirodyti savo veiklumu, šokiais, daina ir technikine pagalba. Raginkime juos visur pasireikšti, suraskime lėšas, kad jie galėtų dalyvauti stovyklose, kur pabendrautų su viso pasaulio jaunimu, praplėstų savo akiratį.
Taip pat ir “Šaulė Tremtyje” norėtų jaunoms jėgoms atskleisti bendradarbiavimui savo puslapius. Sujieškokime tas, kurios valdo ar bando savo rašymo plunksną, padrąsinkime rašinėti, sutikti būti savo kuopos korespondentėmis. Visos šaulės šiemet kviečiamos rašyti straipsnius temomis, liečiančiomis jaunimo reikalus, pavyzdžiui, vyresniųjų bendravimas su jaunimu, jaunimo polėkiai ir charakteris, jaunimo organizacijos, tautiškumas ir kit.
Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje
— Kpt. R. Paukštaitis, 28 metų amžiaus, jau treti metai kapitono laipsnyje, eina Kanados karinėse jėgose ryšių pulko adjutanto pareigas. Jis numatęs siekti dar augštesnę karjerą.. Linkime jam sėkmės!
— Vincas Gelgotas, buvo parvykęs į Clevelandą pas savo artimuosius atostogų ir po to išvyko į Kaliforniją, kur atlieka karinę prievolę kariuomenės ligoninėje.
— Linas Stonys, baigęs inžineriją Brooklyne, gavo bakalauro laipsnį ir išvyko savanoriu į marinus karinės prievolės atlikti. Dabar jis yra Pietinėje Karolinoje. Kalėdoms žada atvykti atostogų.
— Kazys Palšiūnas, aktyvus Omahos ramovėnų skyriaus ir LB narys, paliko ši pasaulį, tesulaukęs vos tik 51 metų amžiaus.
— Faridas Maslauskas, iš Čikagos, nuo spalio mėn. 15 d. yra pakeltas į korporalo laipsnį. P. A. Maslauskas tarnauja malūnsparnių dalinyje šiaurinėje Karolinoje, tačiau suranda laiko lankyti ir toliau prekybinius mokslus.
— Petras Rudėnas ilgą laiką tarnavo lietuvių kuopose Vokietijoje, atvykęs į Čikagą, pradėjo verstis radijo ir televizijų amatu.
— Vladas Spirauskas Worchesterio ligoninėje, staiga, mirė. Buvo Lietuvos kariuomenės majoras. Tesulaukė tik 63 metų mažiaus. Paliko tris brolius: Česlovą, Joną ir Juozą.
— Inž. Almantas Melžys atliko karinę tarnybą JAV daliny, Vokietijoje; dabar dirba Patersone, N. J. Jis yra kilęs iš Brocktono.
— Serž. Zigmas Krasauskas, strateginės oro komandos narys, kuri yra pasiruošusi kiekvieną minutę atremti priešo puolimus, dabar yra Bunker Hill, Ind., karo stovyklojse.
— Stasys Karaška dirba RCA žinyboje, o jo du broliai, ltn. Maksimas ir serž. Jonas, tarnauja JAV kariuomenėje, vienas V. Vokietijoje, kitas Korėjoje.
— Vaclovas Zlotoravičlus, Lietuvos kariuomenės majoras, Amerikoje išgyvenęs 13 metų, atsiskyrė iš gyvųjų tarpo Čikagoje.
— B. Vrublevičius, buvęs ilgus metus Prancūzijos Svetimšalių legione, dabar rašo savo atsiminimus “Nepriklausomoje Lietuvoje”, leidžiamoje Montrealyje.
— Kpt. Jonas Petraitis Kauno ligoninėje baigė šios žemės kelionę. Nuo 1941 m. jis buvo Sibire. Grįžo palaužta sveikata. Velionies sesuo, Paltarokienė, gyv. Cicero, o brolis Vytas gyvena Arkansase.
Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje
GINKLAS IR VIENYBĖ
Kariuomenės atkūrimo minėjimas — tai tautos ryžto, kovingumo dvasios ugdymo didžioji proga. Ta proga visi turime atnaujinti savo priesaiką, mus visus įpareigojančią iškovoti Lietuvai laisvę.
Vergija nėra amžina, šių dienų vykstanti kova tarp tautų pavergėjų ir laisvojo pasaulio rodo, kad laisvosios tautos dar nėra nusistačiusios kapituliuoti prieš imperialistinį komunizmą. .. Tos kovos rezultate mes šventai tikime susilaukti laisvos Lietuvos.
Lemtinguose laisvės kovų momentuose svarbiausioje rolėje visada būdavo lietuvių ginkluotoji jėga — kariuomenė ... Ir Mindaugas nebūtų apjungęs atskirų kunigaikštijų ir sukūręs Lietuvos valstybės, jei greta diplomatijos, nebūtų vartojęs ginklo jėgos ... Ir atsikuriančios Lietuvos 1918 - 1920 metais Nepriklausomybės karas buvo laimėtas ne mūsų beatsikuriančių silpnučių ministerijų kabinetuose. Tą karą laimėjo mūsų ginklas — kariuomenė...
Taikos metu kariuomenė tapo tautos patriotų mokykla, šių dienų mūsų tautos didvyriai -— partizanai ne savaime iš dangaus nukrito. Jie yra nepriklausomybės laikotarpio karta, išaugę, išsimokslinę, kariuomenės eilėse subrandinti ir ginklą vartoti išmokyti. Dalis tos pačios kartos išeivijoje dirba ir aukojasi ir remia visas pastangas šių dienų laisvės kovoje.
Kultūringų Europos tautų su virš 100 milijonų gyventojų yra išduoti imperialistinio komunizmo terorui ir per 25 metus tos baisios vergijos laisvasis pasaulis, nei Jungtinės Tautos nieko konkretaus nepadarė tai vergijai pašalinti. Čia natūraliai kyla logiška išvada, kad Europos vergijos palaikymu ir įamžinimu yra užinteresuotas ne tik Kremlius, bet ir komunizmo simpatikai — įtakingi politikai atsakingose pozicijose Londone, Paryžiuje ir Vašingtone. Vartai į pavergtos Europos laisvės rytojų atsidarys tik tada, kai JAV atsisakys nuo pragaištingo sanbūvio su komunistiniais rėžimais ir išties nuoširdžią draugiškumo ir pagalbos ranką visoms komunizmo pavergtoms tautoms ...
Jei ilgai reikės laukti laisvės, tai mūsų tautos gyvybei gresia didelis pavojus. Tėvynės šauksmas mus įpareigoja aktyviai jungtis Lietuvos laisvės sąjūdin. Tam negailėkime nei darbo, nei pastangų, nei pinigo .. . Gerai suprantama, kad be pinigų jokia rimta platesnė ir sėkmingesnė veikla yra neįmanoma.
Laisvajame pasaulyje gyvenantys lietuviai, jei būtų visi Lietuvių Bendruomenės nariai ir mokėtų į metus bent po 1 dol. solidarumo mokestį, kasmet susidarytų šimtatūkstantinis kapitalas lietuvybei ugdyti ir laisvės kovai vesti... Tad lėšų klausimą galime lengvai išspręsti, visi tapdami Lietuvių Bendruomenės ir Lietuvių Fondo nariais. Juo greičiau įsijungsime į LB ir LF, tuo greičiau pradės atgimti lietuvybė. Kartu ir laisvės kovos pastangos pagyvės.
Ištraukos iš plk. A. Rėklaičio paskaitos, skaitytos Lietuvos kariuomenės atkūrimo minėjime Čikagoje, lapkr. 21 d., ir Philadelphijoje, lapkr. 27 d. 1965m.
Clevelando ramovėnų grupė: I eiI. skyriaus vald.: sekr. A. Lūža, pirm. V. Knystautas, vicepirm. A. Mikoliūnas, plk. V. Braziulis, L. Lecknickas, parengimų vad. K. Gaižutis, F. Eidimtas, ižd. Pr. Mainelis. V. Pliodzinsko nuotr.
Skaityti daugiau: Kronika
