Į Laisvę 1955 8(45)

Į Laisvę 1955 8 (45)

ZIGMAS BRINKIS: Svarstymai dėl sveikatos reikalų tvarkymo

ROŽĖ ŠOMKAITĖ: Kaip savo profesijoje galiu prisidėti prie Lietuvos atstatymo

ANTANAS MAŽIULIS IR ANTANAS POCIUS: Vaizdai iš kovų dėl laisvės

ZENONAS IVINSKIS: Istorija taip pat krizėje

EDUARDAS TURAUSKAS: Tarptautinių ekipų kelias

PDF Fotografinė kopija BOX

Dvasia ir interesas

NR. 8 (45) 1955 M. GRUODIS

John Foster Dulles, atsakydamas į Jungtinių Pavergtųjų Tautų kalėdinius sveikinimus

1954, be kita ko, pastebėjo, kad JPT nutarimai “atspindi laisvųjų žmonių dvasios vieningumą, tą būtiną laimingesnės ateities elementą”.

Dulles žodžiai turi gilios prasmės. Pagal juos dvasios vieningumas būtinas yra asmens laimingesnei ateičiai, būtinas grupių geriems santykiams, būtinas tautoms taikiai sugyventi ir bendradarbiauti. Kur jo nėra, žmogus jaučiasi suskilęs, žmogus kovoja su žmonėmis, tautos su tautomis — jeigu nėra tarp jų dvasios bendrumo.

Dvasios bendrumas... Kur jam pagrindas?... Nuo Kaino ir Abelio, per Sofoklio, Servantės, Šekspyro herojus iki mūsų kasdieninio gyvenimo kartojasi dvejopos dvasios žmonės, kartojasi įvairiausiais pavidalais ir vardais, bet vis panašios dvejopos dvasios: romantikas-realistas, idealistas-praktikas, principų žmogus-oportunistas, dvasios žmogus-intereso žmogus...

Pirmųjų dvasia taip susiklosčiusi, kad jie atsižiūri į nekintamus principus, pagal kuriuos jie vairuoja savo veiksmus (pagal teisingumą, garbingumą, ištikimybę, laisvę, artimo meilę...). St. Šalkauskio mėgtu terminu tariant, kintamus momento reikalus stato prieš nekintamų principų reikalavimus.

Intereso žmonės kintamus dienos reikalus matuoja pagal šios dienos savo interesą, kuris yra taip pat nepastovus, kintamas. Dėl to jiems ir vertybės yra nepastovios, reliatyvios; jiems principų nėra.

Skaityti daugiau: Dvasia ir interesas

VALSTYBĖ IR DEMOKRATIJA

Į PILNUTINĘ DEMOKRATIJĄ ciklas buvo pradėtas Nr. 2 (39) str. Valstybė ir kultūra: jame svarstyta, kaip demokratijos principą įgyvendinti kultūros srity, kad būtų pagerbti visų piliečių pasaulėžiūriniai įsitikinimai.

Nr. 3 (40) ir 4 (41) buvo str. Žmogus ir ūkis: kaip demokratijos principą įgyvendinti ūkio srity, kad kuo tikslingiau būtų suorganizuota ūkinių gėrybių gamyba ir kuo teisingiau jos būtų paskirstytos tarp piliečių.

Nr. 5 (42) str. Tauta tarp tautų: nepriklausomos Lietuvos įsijungimas į Europos tautų šeimą.

Nr. 6 (43) str. Valstybė ir valdžia: kaip suorganizuoti valdžią, kad ji kuo teisingiau piliečių demokratines laisves suderintų su valstybės pažangai reikalinga tvarka.

Nr. 7 (44) str. Valstybė ir šeima: kokia įstatymų tvarka ir valstybės globa turi būti taikoma šeimai, kad ji būtų sveikas ir našus valstybės pagrindas.

1955. 7. 21:

Po pasikalbėjimo su kiekvienu rusų delegacijos nariu jis (Eisenhoweris) buvo giliai įtikintas, kad jie (rusai) visi trokšta taikos taip pat nuoširdžiai kaip ir jis pats. “Time"

Į pilnutinę demokratiją (7)

TARNAS AR VIEŠPATS

Valstybė nėra asmens ar šeimos amžininkė. Tik gyvenimui išsišakojus, kai nei atskiras asmuo, nei atskira šeima nebepajėgė patenkinti žmogaus reikalų; kai šeimos susijungė į gimines; kai ūkis virto organizuota medžiokle, sutelktiniu žemės dirbimu arba gyvulių auginimu; kai auklėjimas pralaužė šeimos sienas ir perėjo į gentį,—tik tada iškilo naujos, galingesnės organizacijos reikalas. Tada pradėjo reikštis valstybė. Ji apjungė asmenis, šeimas ir gimines, bet jų nesunaikino. Valstybė neabsorbavo nei šeimos bendruomenės, nei religinės bendruomenės, nei kitų bendruomenių, ir jų pakaitalu netapo. Valstybė visas jas tik sustiprino. Davė joms ir pačiam asmeniui apsaugą, žodžiu, valstybė atsirado kaip pagalba asmeniui ir kitiems pagrindiniams visuomenės narveliams.

Pirmykštė valstybės paskirtis — padėti asmeniui ir šeiminei, religinei bei kitoms bendruomenėms išsilaikyti bei išsiskleisti.

Skaityti daugiau: VALSTYBĖ IR DEMOKRATIJA

SVARSTYMAI DĖL SVEIKATOS REIKALŲ TVARKYMO

ZIGMAS BRINKIS,

Madridas

Galvojant apie busimosios Lietuvos sąrangą aišku, kad viena aktualiųjų problemų bus tinkamas sveikatos reikalų tvarkymas. Nors nežinome, kada grįšime, nei kokias sveikatos įstaigas bei medicinos personalą grįžę Lietuvoje rasime, vistiek vertėtų jau galvoti ir apie ateities medicinos reikalų tvarkymą, nustatant bent principines gaires. Tik iš anksto gerai pasiruošus, galima tikėtis tinkamesnio šio konkretaus klausimo sprendimo atkurtoje demokratinėje Lietuvoje.

Mūsų gydytojai, dirbdami įvairiose laisvojo pasaulio šalyse, šiuo metu turi progų nuolat sekti naujausią medicinos mokslų pažangą ir iš arčiau pažinti įvairių kraštų sveikatos reikalų tvarkymo sistemas. Pasisavinę, kas yra gera ir ką eventualiai galėtų panaudoti sugrįžę, jie turėtų pasvarstyti ir praktines tų gerųjų pusių realizavimo galimybes, nes sovietinė medicinos koncepcija ir iš viso sveikatos reikalų tvarkymas nesiderina su sveikatos reikalų santvarka laisvajame pasaulyje.

Šio rašinio tikslas stabtelėti ties pagrindinėmis sveikatos reikalų organizacijos kryptimis, pažiūrėti kaip jos taikomos praktikoje ir pasvarstyti, kokios krypties sveikatos reikalų santvarka iš principo labiau tiktų ateities Lietuvai.

I. Pagrindinės kryptys sveikatos reikalų tvarkyme

Kaip visose socialinio gyvenimo srityse, taip ir sveikatos reikalų tvarkyme randame dvi pagrindines kryptis: liberalinę ir socialinę. Nagrinėjant sveikatos reikalų organizaciją Sovietų Sąjungoje, dabarties Lietuvoje ar satelitiniuose kraštuose, beveik galima būtų kalbėti dar apie trečiąją — socialistinę kryptį. Tačiau iš tikrųjų tai nėra nauja kryptis, o tik totalistinės valstybės mėginimas absoliučiai ir savaip pritaikyti socialinius principus praktikai, paliekant žmogaus asmenį nuošaliai.

Skaityti daugiau: SVARSTYMAI DĖL SVEIKATOS REIKALŲ TVARKYMO

KAIP SAVO PROFESIJOJE GALIU PRISIDĖTI PRIE LIETUVOS ATSTATYMO?

ROŽĖ ŠOMKAITĖ

Madison, Wisc.

Antraštės klausimas savo metu Lietuvių Studentų Sąjungos buvo duotas savo nariams konkursinio rašinio tema. Red.

Profesinio sąžiningumo vaidmuo

Į šį klausimą spontanus mano atsakymas būtų šiokis: ne tik aš savo profesijoje, bet ir kiekvienas laisvojo pasaulio lietuvis savoje, galime geriausiai prisidėti prie Lietuvos atstatymo tuo būdu, kad visokiomis aplinkybėmis stengsimės sąžiningai savo profesines pareigas vykdyti. Profesinis pareigingumas, tiksliau—sąžiningumas, išlaisvintos Lietuvos atstatymui bus didžiausios reikšmes. Be abejojimo, Lietuvos atstatymui bus svarbus kiekvienas profesinio išsilavinimo žmogus, lygiai kaip tam pačiam atstatymui bus svarbus kiekvienas lietuvis su kapitalo ištekliais. Tačiau svarbiausia bus Lietuvai, ypatingai atsistatymo laikotarpyje, turėti kristalinės profesinės sąžinės žmonių.

Iš čionykščių mūsų tautiečių, senosios išeivijos žmonių dar ir dabar kartais tenka išklausyti nusiskundimų bei priekaištų, kad jų 1919-1921 m. sudėtų Lietuvai atstatyti kapitalų žymi dalis patekusi į nesąžiningas rankas ir žlugusi be naudos davėjams ir pačiai Lietuvai. Mūsų karta jau per jauna tuos dalykus atsiminti. Tačiau vistiek, kiek tie JV senųjų lietuvių nusiskundimai bebūtų pagrįsti, ateityje jie sudarys nelengvai įveikiamas barikadas į šių lietuvių taupmenas, kai jos bus reikalingos Lietuvai atstatyti. Gal faktiškai tokių nesąžiningumų ir labai nedaug tėra pasitaikę, bet čia dera mūsų priežodis, kad ir viena nešvari karvė visą guotą teršia. Žinome gi, kad žmogus linkęs vieną mažą nuoskaudėlę dešimt kartų ilgiau minėti, kaip vienuoliką geradarybių.

Skaityti daugiau: KAIP SAVO PROFESIJOJE GALIU PRISIDĖTI PRIE LIETUVOS ATSTATYMO?

Į LAISVĘ PIRMAS LAPAS

ANTANAS MAŽIULIS

Philadelphia, Pa.

1943 buvo surinktas gausus “Į Laisvę” archyvas; buvo surašyta ir to laikraščio istorija, daugelį to meto asmenų pridengiant slapyvardžiais. Bet ir po keliolikos metų daugumo tikrų vardų dar netikslinga atskleisti. Juos tesuminiu tais pačiais slapyvardžiais ir šiuose atsiminimuose, kuriais jie buvo pridengti anuo metu, kad būtų išlaikytas ryšys su ana dokumentine medžiaga, kuri, reikia tikėtis, nebus patekus į priešo rankas.

Autorius

1. Pačioje pradžioje

Pirmadienį, 1941 birželio 23, Kauno gatvėse jaunimas vis dar sulaikinėjo ir nuginklavo paskirus raudonarmiečius; Kauno radijas skelbė nepriklausomybės atstatymo žinią lietuviškai ir kitomis kalbomis. O Žaliakalny tuo metu Aušros gatvės dviejų augštų mūriniame namelyje ant grindų įsitaisius jauna moteris A. M. G. mašinėle perrašinėjo medžiagą laikraščiui, kuris turėjo pasirodyti pašalinus sovietų okupaciją. Iš ten pasieniais ir patvoriais nusileista su žiniomis ir kita spaudos medžiaga į Donelaičio gatvę, kur anksčiau buvo “XX amžius” dienraštis, o Sovietų okupacijos metu “Tarybų Lietuva”. Čia nebuvo jokio gyvo žmogaus, bet pakankamai popierio. Laikraštininkas, kuris čia bus vadinamas Tutys, gydytojas Br. Stasiukaitis (žuvęs, žr. Į Laisvę Nr. 7-44), Stasys Sėlenas (miręs 1950 liepos 5 d. New Yorke) surankiojo spaustuvės darbininkus, ir netrukus buvo surinktas vienas laikraščio puslapis. Laikraštį pavadino “Laisve”. Tačiau kai su pirmuoju puslapiu Tutys nuvyko į Laikinosios Vyriausybės būstinę dar naujų žinių gauti, tai einąs vyriausybės pirmininko pareigas nubraukė “ė” ir ištaisė “Į Laisvę”. Sugrįžęs į spaustuvę, Tutys rado jau keliolika egzempliorių išspaustą “Laisvės” vardu. Pavadinimas buvo pakeistas, ir netrukus Kauno gatvėse pasirodė “Į Laisvę” laikraštis.

Skaityti daugiau: Į LAISVĘ PIRMAS LAPAS

KAPITONAS PRANAS GUŽAITIS IR POGRINDIS

ANTANAS POCIUS

Bayonne, N. J.

Pogrindžio gyvenimas nepanašus į laisvojo gyvenimo eigą. Savo vardo ten neišgarsinsi — slaptumas yra besąlyginis įstatymas. Kovotojų ir vadų vardai išimami iš apyvartos. Visais laikais pogrindžio narys veikė tuo pačiu dėsniu kaip ir šiandieninis partizanas Lietuvoje: nežinok daugiau, nei tau reikalinga turimam uždaviniui įvykdyti. Dėl to žinome apie pogrindžio veikėjus, ypač vadus, mažai. Jei ir žinome, tai pasakyti apie juos tegalime tada, kai jų nebėra gyvųjų eilėse. Lietuvos istorijoje daug šios kovos lapų liks užpildytų tik bevardžiais nežinomais didvyriais ir gal legendomis apie juos.

Kapitonas Pranas Gužaitis buvo vienas iš tokių, kuris aplinkiniams žmonėms atrodė lyg iš legendos. Jis buvo vokiečių okupacijos metu R. apskrities viršininkas, ir žiūrėdami į jo santykius su vokiečiais, vieni jį laikė didvyriu, kiti avantiūristu. Vieni gyrė viršininko sumanumą, kaip jis ūkininkus gelbėdavo iš nacių nagų, kiti piktinosi, kad jis provokietininkas esąs. Tačiau visi pripažino, kad jis geras žmonėms ir labai gudrus. Kiti net prisibijojo, neišmanydami, iš kur jis turi tiek galios ir drąsos tvarkytis su vokiečiais. Pasakodavo, kad sonderfuehreris, išrenkant pyliavas, gaudavęs iš viršininko po antausį kaip priedą prie normos kas savaitė, o gebietskomisaras bent kas mėnuo. Tai legendinis pagražinimas; faktas betgi, kad keli vokiečiai tikrai buvo gavę mušti. Gavę tokiomis aplinkybėmis, kad jie turėjo tylėti. Kai sykį paklausiau Gužaitį, kaip tai nutiko, jis nusišypsojo ir, nusukdamas kalbą į kitą temą, pasakė: “Et, žmogui aš duodu širdį, kiaulei — botagą”.

Skaityti daugiau: KAPITONAS PRANAS GUŽAITIS IR POGRINDIS

Rezistencijos dvasia koncentracijos stovyklose

Kai kas iš esančių laisvėje nenorėjo tikėti, kad rezistencija Lietuvoje būtų buvusi tokia gyva, kaip ją aprašė J. Daumantas knygoje “Partizanai už Geležinės Uždangos”. “Menko tikėjimo” žmonės suabejojo net “Lietuvos tikinčiųjų laiško Pijui XII” autentiškumu, nors jis buvo liudytas jį nešusių krauju. Tada pasirodė buvęs rezistencijos priešas MVD buvęs pulkininkas Burlickis — ir jis liudijo Kersteno komisijai Muenchene apie rezistencijos įspūdingumą kaip jokis lietuvis (žr. Į Laisvę nr. 6). Ar ne keista — kai draugai nutyla, priešai prašneka; kai žmonės nekalba, akmenys prabyla...

Dar nuostabesnis buvo vokiečių gydytojo Joseph Scholmerio liudijimas. Jis trejus metus išbuvęs Vorkutoje liudijo apie lietuvių religinę dvasią ir jų katakombas Vorkutos kasyklose (žr. Į Laisvę nr. 7-44).

Šiuo kartu vėl grįžtam prie to liudininko. Jis šią vasarą skaitė pranešimą tarptautiniame kultūros laisvės kongrese Milane apie rezistencinį judėjimą apskritai Sovietų Sąjungos darbo lageriuose. Pasiremdamas savo trejų metų patirtimi ir ją papildydamas paskiau už jį grįžusių austrų bei vokiečių apklausinėjimais, jis atskleidė vaizdą, kuris laisvėje gyvenančiam patikimas tiek pat sunkiai kaip sočiam žmogui alkano pergyvenimai — alkano duonos ir laisvės... Čia pateikiame jo pranešimo santrauką.

Kiek kaliniai yra informuoti?

Sovietai rūpestingai saugoja, kad žinios apie vidaus opoziciją krašteir koncentracijos lageriuose neišeitų aikštėn. Tikrąją padėtį težino iš vienos pusės tik slaptoji policija, MVD ir partijos vadovybė, iš antros—rezistencijos nariai darbo stovyklose. Pastarieji yra gerai informuoti, nes naujos suimtųjų bangos nuolat atiteka į lagerius; taip pat jos teka iš vieno lagerio į kitą. Atskirų rajonų lageriai nėra vienas nuo kito izoliuoti. Pvz. Vorkuta, Karaganda, Taišet, Magadan dažnai keičiasi kaliniais ar dėl saugumo ar grynai dėl darbo technikos. Šitų besikeičiančių žmonių bendra suma siekia 15 milijonų.

Skaityti daugiau: Rezistencijos dvasia koncentracijos stovyklose

KŪČIŲ VAKARĄ

KARIŪNAS

Tokia smarki šį vakarą patrankų kanonada,
Vargu per naktį šaudymas benusileis.
O šventas vakaras . . . Ateis šią naktį Kristus,
Ateis į mūšio lauką mirštantiems jų nuodėmių atleist.

Ateis šį vakarą į apkasus mažasis Kristus,
O sviediniai padangėje vaitos ir kauks.
Ateis Jisai ir čia suklups tarp užtvarų plieninių,
Jis šauks, bet balsas jo nebegalės lėktuvų ūžesio prašaukt.

Skaityti daugiau: KŪČIŲ VAKARĄ

Reformos sovietų koncentracijos lageriuose

Londono “Observer” papildo Scholmerio informacijas daviniais Amerikos profesoriaus Herbert Passin, kuris apklausinėjo iš Sovietų sugrąžintus japonus belaisvius.

Visi tie šaltiniai rodo, kad Sovietai per paskutinius dvejus metus pakeitę baudžiamąją sistemą pagal įstatymus, kurie viešai nebuvę paskelbti. Pakitimas pastebėtas nuo 1954 pavasario, vadinas, sutampa su streikų ir sukilimų, su Stalino mirties metu... O tie pakitimai esą tokie:

* paleidžiami invalidai kaliniai ir tie, kurie suėmimo metu buvo ne vyresni kaip 20 metų; jiems leidžiama grįžti;

* paleidžiami, bet grįžti nevalia tokiems kaliniams, kurie atliko du trečdalius bausmės;

* individualiai sutrumpinamos bausmės tiems, kurie išdirbo stovyklose ne mažiau kaip vienerius metus; tai atlieka “revizijos komisijos”, paskirtos teisingumo ministerijos;

Skaityti daugiau: Reformos sovietų koncentracijos lageriuose

Laisvojo ir sovietinio darbininko padėtis

Britų studijos pateikia įdomių duomenų apie gyvenimo sąlygas komunistų pavergtoje Europoje. Duomenys gauti palyginus pačios Britanijos darbininko padėtį su Sovietų Sąjungos ir jos pavergtųjų kraštų darbininko padėtimi. Sovietų Sąjungai ir jos pavergtiems kraštams lyginti duomenys imti iš oficialių sovietinių šaltinių. Kadangi visus duomenis apie okupuotąją Lietuvą sovietai įtraukia į Sovietų Sąjungos bendruosius duomenis, tai apie Lietuvos darbininko padėtį oficialių duomenų skyrium nėra. Todėl ir britų studijos duomenų apie padėtį Baltijos valstybėse neduoda.

Britų ir sovietų darbininko uždarbis

Iš patiektų duomenų matyti, kad prieš II-jį pasaulio karą Britanijos darbininkas savo ir savo šeimos savaitės maistui (“food basket”): duonai, miltams, bulvėms, cukrui, mėsai, pienui, kiaušiniams, sviestui ir kt. riebalams, turėjo išleisti 5,36 valandų uždarbį. 1954 m. Britanijos darbininko savaitės maistui jau užtenka tik 4,21 valandų uždarbio. Tuo tarpu Sovietų Sąjungos darbininkas savo ir savo šeimos savaitės maistui (oficialiomis kainomis) turėjo išleisti 11,36 valandų uždarbį. Taigi daugiau kaip dukart nei Britanijos darbininkas, nežiūrint didelio skirtumo tarp paties maisto kokybės. Britų darbininkas jokiu būdu nesutiktų tenkintis sovietinio darbininko maistu.

Skaityti daugiau: Laisvojo ir sovietinio darbininko padėtis

Trejų praėjusių metų perspektyvoje

Chicagoje, gausiame LF bičiulių susirinkime, lapkričio 6, J. Brazaitis darė pranešimą apie “Lietuvių Frontą paskutinių Vilko reformų perspektyvoje”. Jame išryškino Lietuvių Fronto pasitraukimo iš Vliko motyvus, to pasitraukimo atgarsį kitose grupėse, likusių Vlike grupių pastangas reformuotis ir LF pažiūras į tas dabartines reformas.

Duodame čia to pranešimo ištraukas.

Prieš trejus metus rugpiūčio 5 Lietuvių Fronto atstovas Vlike dr. Zenonas Ivinskis įteikė Vliko pirmininkui raštą apie Lietuvių Fronto pasitraukimą iš Vliko ir nurodė to pasitraukimo motyvus. Tas įvykis susilaukė viešų ir neviešų komentaru. Tada jie negalėjo būti visai objektyvūs, nes tuo metu veikė pakilusios emocijos tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Trejų metų laiko tarpasnors nedidelis, bet pakankamas, kad atvėsintų momento nuotaikas ir leistų išryškinti aną įvykį jau kaip praeities faktą, vieną iš faktų laisvinimo organizacijos istorinėje eigoje. Faktą, kuris iškyla iš ta proga praskleistų dokumentų.

1. Kontraversa dėl pasitraukimo priežasties

Pasitraukimo priežastį vienaip paaiškino pasitraukusieji, kitaip jų oponentai. Pirmieji savo motyvus išdėstė rugpiūčio 5 raštu Vliko pirmininkui. Juos pakartojo ir paryškino Lietuvių Fronto ir Vienybės Sąjūdžio buvę atstovai Vlike pareiškime spaudai (Darbininkas 1952.10.7). Juos sutraukė, “sukodifikavo” Lietuvių Fronto Bičiulių suvažiavimas Clevelande 1952 rugpiūčio 31.

Skaityti daugiau: Trejų praėjusių metų perspektyvoje

Ties vieno lietuvio klaipėdiečio byla

Apie dviejų valstybių ar grupių savitarpinį palankumą nesunku kalbėti bendrais žodžiais, nes jie nieko konkrečiai neįpareigoja. Savitarpinio santykiavimo turinį sudaro konkretūs faktai ir problemos. Juos sprendžiant ir susidaro tikrasis santykiavimas. Santykiuose tarp lietuvių ir vokiečių sustojame prie vieno tokio konkretaus fakto.

Klaipėdietis Jonas Grigolaitis paprašė Vokietijos vyriausybę atlyginti jam už nacių kacete išsėdėtą laiką. Jo prašymas buvo 1950 atmestas. Grigolaitis padavė skundą Darmstadto teismui. Teismas tik 1954 kreipėsi į ekspertą dr. Helmuth Hocker, kad jis pareikštų savo nuomonę apie Lietuvos ir Vokietijos santykius nuo 1933 iki 1941 ir Jono Grigolaičio rolę juose. Ekspertas savo nuomonę pristatė 1955 sausio 18 surašytą. 16 puslapių ir padarė išvadą, kad J. Grigolaitis neturi teisės i atlyginimą, skiriamą nacių aukoms.

1. Kokiu keliu tai priėjo?

Ekspertas konstatavo, kad J. Grigolaitis gimė 1902 Šilutės ap. Klaipėdos krašte. Baigęs Kauno universitetą, 1931 buvo “Lietuvos Keleivio” ir “Ostsee - Beobachter” redaktorius, 1933-35 “Santaros” draugijos (tautininkų režimo) vadovybės narys, 1936-38 Klaipėdoje ėjusio “Baltischer Beoabchter” redaktorius, Eltos atstovas Klaipėdoje. Klaipėdą prijungus prie Vokietijos, Berlyne buvo suimtas, bet Lietuvos vyriausybės intervencija paleistas ir išvarytas iš Vokietijos. 1939 optavo už Lietuvą ir priėmė jos pilietybę. 1941 vasario repatriavo į Vokietiją, bet ten 1941. 5. 13 buvo suimtas ir laikomas ligi karo galo Oranienburg-Sachsenhausen koncentracijos stovykloje.

Skaityti daugiau: Ties vieno lietuvio klaipėdiečio byla

Tarptautinis istorijos mokslų kongresas Romoje

Ženevos dvasios vienas iš padarinių — kad Sovietai savo idėjos propagandą atkėlė šiapus uždangos į mokslinę bei kultūrinę plotmę. Viena iš tokių pozicijų, kur sovietų mokslininkai pasireiškė su visu agresyvumu, buvo šiemetinis istorikų kongresas Romoje. Kongreso pirmininkas kapituliavo prieš agresiją ir leido diskriminnuoti to kongreso dalyvius, pavergtųjų kraštų mokslininkus, kurie drįso pasireikšti šiose pozicijose prieš sovietines tezes. Malonu pažymėti, kad prof. Zenonas Ivinskis buvo vienas iš tų pirmųjų, kurie šioje mokslinėje arenoje pasipriešino kultūrbolševizmo agresijai. Tatai buvo tinkamai spaudoje pastebėta. Už tai prof. Ivinskis susilaukė gausių sveikinimų. Bet ryšium su tuo kongresu mums rūpėjo ir kitas klausimas — į ką gi istorijos mokslininkai šiais laikais labiausiai kreipia savo dėmesį... Į kelis tos rūšies klausimus, pateikiame prof. Zenono Ivinskio atsakymą:

— Kuriam tikslui rengiami tarptautiniai istorikų kongresai?

Istorijos kongresų tikslas yra sunešti į vieną tarptautini forumą naujausius tyrinėjimų rezultatus. Jie buvo šiame kongrese patiekti ištisų paskaitų ir trumpų pranešimų forma. Tarptautiniai istorijos kongresai yra šaukiami kas penkeri metai. Pirmasis kongresas po II-jo D. Karo (iš eilės 9-sis) įvyko 1950 m. Paryžiuje. Romos kongresas buvo susilaukęs iki šiol daugiausia lankytojų, pranešėjų ir paskaitininkų. Jau prieš pat kongresą buvo išleisti jo darbų septyni tomai. Aštuntasis patieks diskusijas. Pirmą kartą šitame kongrese oficialiai dalyvavo ir Sovietų Sąjungos delegacija. Anksčiau istorijos kongresuose nebuvo pasirodžiusi Vatikano delegacija. Ji čia pasirodė taip pat pirmą kartą.

Skaityti daugiau: Tarptautinis istorijos mokslų kongresas Romoje

Naujų tarptautinių sambūrių (ekipų) kelias

“Nouvelles Equipes Internationales,” sutrumpintai NEI vadinamos, tikrovėje yra krikščioniškai-demokratiškų politinių partijų unija, arba internacionalas, kuris reiškiasi greta su socialistų ir liberalų internacionalais. Jei NEI vardas yra labiau prigijęs prancūziškai kalbančiuose kraštuose, tai antrasis oficialus vardas “Union der Christlichen Demokraten” yra daugiau, galima būtų pasakyti išimtinai, vartojamas vokiškai kalbančiose šalyse. Organizacija verta dėmesio, kiek ji reiškiasi naujomis idėjomis ar dinamiškais veiksmais Europos dvasinei stagnacijai sumažinti. Tuo domėdamiesi, pateikėme eilę klausimų p. Ed. Turauskui, kuris NEI atstovavo paskutinėje PJT sesijoje New Yorke. Turime malonumo pateikti jo paaiškinimus.

1. NEI įkūrimo mintis kilo paskutiniajam pasauliniam karui baigiantis lygiagrečiai šveicarų katalikų konservatorių liaudies partijos ir naujos prancūzų partijos MRP (Mouvement Républicain Populaire) arba lietuviškai : Respublikoniškas Liaudies Sąjūdis vadovybėse.

Galutinę savo organizacinę formą NEI įgijo 1947 metais.

2. Dabartiniu metu NEI yra atstovaujamos šios tautos; Austrija, Belgija, Italija, Liuxemburgas, Didž. Britanija, Olandija, Šveicarija, Prancūzija, Vak. Vokietija — viso 10, ir šios pavergtos tautos: Baskai, Bulgarai, Lietuviai, Lenkai, Rumunai, Vengrai, Jugoslavai.

Skaityti daugiau: Naujų tarptautinių sambūrių (ekipų) kelias

Akademines diferenciacijos paraštėje

Nors tikslus skaičius nežinomas, tačiau apytikriai skaičiuojama apie 750 tremtinių lietuvių, studijuojančių JV universitetuose ir kolegijose. Tai dėmesio vertas būsimųjų intelektualų bei specialistų kiekis. Iš jo 650 priklauso Lietuvių Studentų Sąjungai. Apskritai studentija savo organizaciniam pasireiškimui turi tikrai didelį pasirinkimą. Greta bendrosios LSS veikia dar ateitininkų, santariečių ir skautų akademikų organizacijos, apjungiančios nemažiau kaip tris ketvirtadalius studijuojančio jaunimo. Be to, studentų organizaciniam pasireiškimui atviras kelias taip pat per "Šviesos” ir kitus akademinius susigrupavimus.

Šį kartą norėčiau pateikti “Į Laisvę” skaitytojams duomenų bei samprotavimų apie studentus santariečius.

Savęs jieškojimas

Tai jauniausias organizacinis mūsų akademinio jaunimo susibūrimas. Oficialiai Lietuvių Studentų Santara pradėjo veikti tik 1954 m. rudenį, nors faktiškai organizacinis formavimasis prasidėjo anksčiau, kai, į JV atvykę ir čia savo studijas augštosiose mokyklose tęsdami ar pradėdami, liberalinių nusiteikimų akademikai pajuto savo organizacijos reikalą. Būdinga, kad Europoje steigtos ir veikusios liberalinio nusiteikimo organizacijos ("Šviesa”, “Varpas”) šiapus Atlanto savo turėto vaidmens nestengė vaidinti. Prireikė jieškoti naujų organizacinių rėmų. Organizacinis tęstinumas nutrūko. Be abejojimo, tai nėra pozityvus reiškinys, nes naujam organizaciniam pastatui tenka skirti nemaža energijos, kuri kitu atveju galėtų būti panaudota pačiai veiklai.

Organizacinių rėmų bejieškodamas, šis liberalinių nusiteikimų akademikų sąjūdis pradžioje buvo panūdęs apimti visus studentus, netelpančius ateitininkuose. Nors tam buvo parinkta phenotipiškai patraukli “nepriklausomųjų studentų” iškaba, tačiau toks tik negatyvaus pobūdžio pagrindas, be abejojimo, negalėjo atstoti sąjūdžiui būtinų pozityvių tikslų bei principų. Todėl, nors vadinamų nepriklausomųjų sąjūdis kurį laiką buvo visų akademinių susibūrimų gausiausias, tačiau gyvenimas diktavo jam ne tik organizacinių rėmų, bet juo labiau pozityvaus idėjinio turinio reikalą. To padarinys ir buvo Lietuvių Studentų Santaros įsteigimas.

Skaityti daugiau: Akademines diferenciacijos paraštėje

Pradžia amžiaus: nuo Dievo sunaikinimo iki gorilos

Prof. Antano Maceinos straipsnis “Der Menschgott Dostojewskijs als Gestalt des oestlichen Atheismus”, išspausdintas “Stimmen der Zeit”žurnale 1955 Nr. 12, Vokietijoje rado gyvo atgarsio, ir jį tenkindama redakcija kreipėsi į autorių, prašydama daugiau panašių straipsnių. Tai rodo susidomėjimą Vokietijos šviesuomenėje ta dvasia, kuri slypi pačioje Europoje, jos žmonėse, bet kuri iškyla visu ryškumu, kai lietuvių filosofas ją praskleidžia Dostojevskio ar Solovjovo vaizdais.

Duodame jo trumpą santrauką.

Jaunas Dostojevskis svajojo pamatyti vakarų Europa. Pamatęs ją labai nusivylė. Jautėsi Vakaruose kaip kapinyne, kur palaidoti brangūs mirusieji. Jau 1862, vadinas, 60 metų prieš filosofo Oswald Spenglerio garsųjį “Untergang dės Abendlandes”, Dostojevskis paskelbė straipsnį, kuriame pramatė Vakarų žlugimą. “Ore skamba Europos laidotuvių varpai. Mums nieko kito nelieka kaip pulti ant žemės, bučiuoti akmenis ir apverkti juos, tuos iškalbingus liudininkus buvusiojo gyvenimo, aistringo tikėjimo sava tiesa, savu mokslu, sava kova, kurie seniai jau yra išblėsę”.

Vakarų žlugimo idėją Dostojevskis gavo iš rusų filosofo Gerceno, emigranto Londone.

Kur žlugimo priežastis?

Buržuazinė gerovė — dėstė Dostojevskis — yra paskutinė Vakarų civilizacijos forma, šitoje buržuazinėje gerovėje žmogaus asmuo nuskandintas masėje. Buržuazinėje gerovėje Vakarai neteko krikščioniškosios dvasios. “Europa prarado Kristų” ir apako. Toldami nuo Dievo, Vakarai sudievino žmogų ir, išvydami Dievą, jo vietoj žmogų pastatė. “Jūs matote — rašė Dostojevskis — kokia baisi yra jėga, kuri nesuskaitomą žmoniją suvaro į kaimenę... Kaip išdidi yra šita galingoji jėga”, kaip ji yra tikra “laimėsianti”.

Skaityti daugiau: Pradžia amžiaus: nuo Dievo sunaikinimo iki gorilos

Idėjos spaudoje

Vlikas-Lozoraitls * Vllkas-tautininkai * Privati iniciatyva nesulaukiant organizuotos * Lietuvos tikinčiųjų laiško diskriminacija * Bendruomenės viduje zyzimas, botagas ir kūryba.

Vlikas - Lozoraitis dar neišėjo iš spaudos aktualijų, šiuo kartu į ataką Lozoraičio naudai buvo išleisti nauji žmonės — senųjų Amerikos lietuvių tautininkų veikėjai. Tai dr.

S. Biežis, J. Bačiūnas ir S. Trečiokas. Atsilankę pas Lozoraitį ir kitus diplomatus Europoje bei pas vilkinius žmones, jie paskelbė kolektyvinį pareiškimą Lozoraičio naudai jo ginče su Vliku. Naujo jame nieko nepasakė. Kartojo tezes ir argumentus, pažįstamus iš Lietuvių Tautinio Sąjūdžio rašytų pareiškimų. Tad to pareiškimo svoris tegali remtis autoritetu naujų žmonių, kurie tas nuomones kartoja. Tačiau jei pareiškimas buvo skiriamas ne tik tautininkų visuomenei, tai kolektyvo asmeninis parinkimas nebuvo laimingas, nes tai tik vienos pusės, suinteresuotosios, atstovai. Tai jokis ‘‘neutralus arbitras”. Tų trijų senųjų tautininkų misija daugiau tiko tautininkų “vidaus reikalui” — angažuoti stipriau senuosius tautininkus už interesą naujųjų tautininkų, atsiremiančių į “diplomatijos šefą” ir išeinančių iš Vliko.

Ar toji vienybė tarp senųjų ir naujųjų tautininkų pakankamai sutvirtinta, aiškės gal būt iš to, ar senieji tautininkai “detonuos” į naujųjų tautininkų grupių p a s i t r a u k i m ą iš Vliko analoginiais veiksmais — pasitraukimu iš Alto, blokuodami Alte sumas Vlikui remti (ten gi yra veto teisė), reikalaudami Alto sumas dalytis tarp Tautos Fondo ir Nepriklausomybės Fondo ir pan. Alto paskutinė konferencija tokio “detonavimo” nerodė...

Skaityti daugiau: Idėjos spaudoje

Vardai įvykiuose

Prof. Pranas Dovydaitis, gimęs 1886, žuvęs Sibire. Sunaikintas bolševikų kaip jų priešininkas, vienas iš aktyviausių priešininkų Lietuvoje. Jis buvo bolševikų priešininkas ideologinėje srityje, nes pirmasis pradėjo kovą prieš marksizmą savo gausingais moksliniais žurnalais, sukūręs katalikų jaunimo ateitininkų sąjūdį. Tai vienas iš drąsiausiai ir ištvermingiausiai pakėlusių kovą prieš Antikristą Lietuvos plote. Jis buvo bolševikų priešininkas socialinėje srityje — pirmininkas L. Darbo Federacijos ir pirmininku pasilikęs toliau, kai ji persitvarkė į Krikščionių Darbininkų Sąjungą. Ta sąjunga dr. Prano Dielininkaičio, Juozo Katiliaus ir kt. pastangomis buvo išplėtusi aštrią kovą prieš pat bolševikams ateinant už darbininkų masės atitraukimą iš komunizmo įtakos. Priešininkas politinėje srityje — jis yra Nepriklausomybės akto signataras, buvo ministeris pirmininkas tuo metu, kai aštriausiai bolševikai veržėsi į Lietuvą. Kaip Nepriklausomybės akto signataras gavęs žemės mėgino joje įsikurti, atleistas iš universiteto; iš tos žemės bolševikų ir buvo paimtas į Sibirą.

Pranas Dovydaitis

Prel. Mykolas Krupavičius susilaukė 70 metų. Sukaktį gausiai ir palankiai minėjo daugumas spaudos. Sukaktis nelauktai sutapo su jo partijos vadovybės sprendimu išleisti jį iš Vliko pirmininkų. O ir tose pareigose jis galėjo atšvęsti sukaktį— 10 metų su mėnesiais. Neatrodo, kad jo amžius būtų buvęs pagrindinis motyvas jam paleisti, nes dabar į Vliko prezidiumą patelkti ir vyresnio už jį amžiaus. Sutapo jo pasitraukimas iš Vliko ir su Vliko pasitraukimu iš Europos, o M. Krupavičius buvo ištikimas minčiai, kad Vlikui vieta yra Europoje.

Sutapo Krupavičiaus pasitraukimas ir su Vliko radikaliausia lig šiol reforma, kurį iš pagrindų pakeitė jo veidą — tai Vliko nutarimas, kad jo nariais gali būti ir ne Lietuvos piliečiai. Nutarimas pademonstruotas praktiniu veiksmu — VT pirmininku išrinkus seniai imigravusią Alto ir Balfo veikėją. Tai reiškia tylų Vliko sutikimą, kad “Draugo” žodžiais tariant, “vargu jį bus galima bevadinti vyriausiuoju komitetu... Vargu jis begalėtų sakyti atstovaująs tautos valią ir tebeturįs iš Lietuvos išvežtą mandatą vadovauti kovai dėl laisvės ir nepriklausomybės”.

Skaityti daugiau: Vardai įvykiuose

LAIŠKAI

— Į L. Nr. 7... vieną netiesą radau — Varpo recenzijoje, kur į Pajaujo pasakymą, kad “katalikų politine grupė... bus vieninga (maištininkus vyskupai sutvarkys)”, atsakoma, kad “į tokius reikalus nesikiša vyskupai”. Kamgi šitaip rašyti, kai redakcija puikiai žino, kad... kišasi ir dar kaip... Anas sakinys galėtų tikti nebent KD spaudoj...

RED. Varpo recenzijos autorius savo pastaboj turėjo minty bendrą K. Bažnyčios nusistatymą, kuris buvo paryškintas ir “Pax Romana” diskusijų politinės atsakomybės klausimu. Tose diskusijose kaip tik buvo įsakmiai iškeltas klausimas, “ar katalikas, kaip bažnyčios narys būdamas subordinuotas hierarchijai, nesąs suvaržytas ir savo politiniuose sprendimuose” ir atsakyta aiškiai ne. Kataliko politinė veikla atsiremia jo paties atsakomybe ir iniciatyva. (Žiūr. Į L. Nr. 7 p. 52). Jei praktikoj ir pasitaiko individualių nukrypimų, tai tas nepaneigia bendro nusistatymo.

Juozas Sirgedas, dipl. inž., mirė lapkričio 21 Detroite retu ir lig šiol nepagydomu limfinių liaukų vėžiu. Velionis buvo vienas iš LFB Detroito sambūrio organizatorių ir veikėjų bičiulių. Dėl savo nuoširdumo ir gyvos dvasios visų buvo mėgiamas. Su juo pasitraukė iš gyvųjų išsimokslinęs specialistas, taurus, šviesus lietuvis, jaunas, energingas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio narys.

LFB Detroito sambūrio bičiuliui ir organizatoriui a. a. inž. Juozui SIRGEDUI mirus, skausmingame našlaičių liūdesyje jo šeimą nuoširdžiai užjaučia LFB Valdyba

— Nuoširdus ačiū už Nr. 7... Įdomus, turiningas ir rimtas.
P. Mickevičius,Milwaukee, Wis.

— Pagaliau atėjo diena, kurioje pasirodė bešališkas, tiesus ir aiškus žodis. Kaikurias vietas skaičiau keletą kartų... Lietuvių Fronto Bičiuliai yra švyturys mūsų Lietuvai...
Rožė N. Mainelytė, Long Island City, N. Y.

Skaityti daugiau: LAIŠKAI