ŠIAME NUMERYJE ĮDOMIAUSIA
I. M. K. Kovo mėnuo Lietuvos-Vokietijos santykiuose
PLK. M. KARAŠA Šaulių Sąjungos įnašas Nepriklausomybės kovose
JŪRŲ PSK. V. Pasitraukimas iš Klaipėdos
ADV. K. R. JURGĖLA 1830 - 31 Metai
PLK. O. URBONAS Lietuves Vietinė Rinktinė 1944 m.
LEG. BR. VRUBLEVIČIUS Kartą Indokinijoje...
VL. RAMOJUS Prietiltyje
J. NOREIKA Trys velniai (apysaka)
A. GRAŽIŪNAS Laidotuvės pagal tabeles
Red. Jon. Pr. Palukaitis Akiratis
PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ MĖNESINIS ŽURNALAS
Redaguoja: kpt. Sim. Urbonas, Dom. Penikas, Br. Aušrotas ir St. Butkus. VYR. REDAKTORIUS KPT. SIM. URBONAS. Leidžia KARYS. Prenumerata: metams 4 dol., pusm.— $2.50, atsk. nr. 45c. Adresas: administracijos — 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y., redakcijos — 158 Steamboat Rd., Great Neck, N. Y. Spausdinamas Tėvų Pranciškonų spaustuvėje, 680 Bushwick Ave., Brooklyn 21, N. Y.
Žurnalo fotografinė kopija PDF 
Skaityti daugiau: Karys 3 1952 m. Turinys, metrika
J. M. K.
Lietuvos santykiuose su Vokietija kovo mėnuo yra ypač gausus įvairiais skaudžiais istoriniais įvykiais. Jau 1918 m. vasario 16-os Lietuvos nepriklausomybes paskelbimo Aktas vokiečių pripažintas nebuvo. Ir tik kovo 23 d. Lietuva susilaukė šiokio tokio pripažinimo, kai Vokietijos Imperatorius ir Prūsijos karalius Vilhelmas II, mainais už Tarybos pažadus būsimuosius Lietuvos - Vokietijos santykius tvarkyti gruodžio 11 d. formulės pagrindais, nutarė pasirašyti pripažinimo aktą. Tai buvo princo Uracho laikai, kai Vokietija dar jautėsi stipriai ir rimtai ruošėsi vakarų sąjungininkams suduoti lemiamą smūgį kovos lauke. To smūgio visa jėga ir pasireiškė 1918 metų vasaros puolime . . .
1919 m. kovo mėnesį nuo vokiečio - spartakininko kulkos žuvo amerikiečių misiją Kaune saugojęs Lietuvos kariuomenės sargybinis Pranas Eimutis.
Pagaliau, keršydami už lietuvių nenorą dėtis prie vokiškojo ginklo talkos, “Didžiojo reich’o ir fuehrerio” garbei įamžinti, 1943 metų kovo 16-ąją vokiškasai okupantas išgabeno į Stutthofo kacetą 46 lietuvius intelektualus, o kitą dieną uždarė Lietuvos aukštąsias mokyklas.
Tačiau naujausioj Lietuvos istorijoj būdingiausias įvykis tenka 1939 metams, kada kovo 22-sios naktį į 23-ją Lietuvos delegacija buvo priversta pasiduoti nacių diktatui ir pasirašyti vadinamąjį “Klaipėdos grąžinimo aktą”. Tačiau pirmasis ir pats pagrindinis šios dramos aktas įvyko keliom dienom anksčiau, kai, pakeliui iš Romos į Lietuvą, Berlyne buvo apsistojęs Lietuvos užsienio reikalų ministeris Juozas Urbšys. Tą progą vokiečiai nutarė panaudoti neatidėliotinam Klaipėdos krašto pasigrobimui.
Skaityti daugiau: KOVO MĖNUO LIETUVOS - VOKIETIJOS SANTYKIUOSE
Velykų varpai, štai, vėl skelbia viso pasaulio krikščionijai Didįjį Prisikėlimą, įvykusį prieš devyniolika su puse šimtmečių. Dieviškai žmogiškoji Kristaus kančių ir mirties drama apvainikuojama prisikėlimo triumfo pergale. Amžinoji Gyvybė keliasi iš numirusiųjų, įveikdama neregėtas žmonių piktybes ir pačią mirtį. Kariai, Kristaus grabo sargybiniai, patys pirmieji, nepaperkami, paskleidžia šią žinią Jeruzalėje.
To Didžiojo Prisikėlimo dvasia ir nuotaikos užplūsta mus, išgyvenant šią didžiąją pavasario šventę. Drauge su žaviai atbundančiu pavasariu mumyse atbunda tikrasis gyvenimo džiaugsmas, visos gerosios viltys, tvirtesnis tikėjimas tiesos ir gėrio pergale.
Ak, šių šv. Velykų dienomis mes labai skaudžiai prisimename žiauriausių dabarties netikėlių kankinamą ir laidojamą Tėvynę Lietuvą... Kuo kitu negalime dabar jai pagelbėti, tai bent prikelkime tarpusavio vieningumą, nuoširdumą ir gražų bendradarbiavimą visokeriopam Lietuvos laisvinimo darbe.
Juk jeigu mūsų kariai, atlikdami privalomą pareigą, ar net savanoriškai, rengiasi lemiamai kovai, nesibaimindami net prarasti savo gyvybę, kad tiktai prisikeltų Lietuva, — nejaugi vieną dieną ir į mūsų visų širdis neateis palaiminga nuoširdaus susipratimo dvasia?
Velykų švenčių proga prisiminkime ir vargstančius bei kenčiančius be sveikatos brolius tremtinius Europoje. Kukliausia materialinė ar moralinė mūsų parama ir jiems praskaidrins gražųjį Velykų rytą.
Artimieji, bičiuliai ir pažįstami, šiltai pasveikinkime mūsų vyrus JAV armijoje ar fronte. Pasiųskime jiems gerą knygą, laikraštį ar žurnalą. Būkime visi kaip vienas. Juk mūsų kariai, o ne kas kitas, nelyginant anie palaidoto Kristaus sargybiniai, pirmieji paskelbs žinią ir apie Didįjį Laisvosios Lietuvos Prisikėlimą. Kario gyvybė, aukojama už Amžinosios Gyvybės mums įdiegtą teisę gyventi, mylėti savo Tėvynę, drąsiai ginti savo laisvę — yra mūsų visų, o ir Lietuvos, prisikėlimo ir nepabaigiamos gyvybės laidas.
Alleliuja! . . .
PLK. LTN. M. KARAŠA
Šį rašinį skiriu Vlado Putvio-Putvinskio 23-oms metinėms nuo jo mirties prisiminti. Jis mirė 1929 m. kovo 5 d. Kaune, būdamas Šaulių Sąjungos Pirmininku.
Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės dienų iki bolševikinės okupacijos 1940 m., Šaulių Sąjunga yra išvariusi platų barą karinėje, kultūrinėje ir sportinėje srityse. Jos plačią patriotinę veiklą verta prisiminti ir dabar. Dabar, kada daugelis šaulių išsiblaškė po platųjį pasaulį, daug jų okupantų išžudyta ir ištremta, o dar daugiau Lietuvos miškuose ir laukuose veda nelygią kovą arba neša sunkią vergijos naštą.
Šį kartą noriu trumpai priminti keletą ryškesnių Šaulių Sąjungos darbų, turėjusių glaudų rvšį su kovomis dėl Lietuvos nepriklausomybės.
1) Pirmajam pasauliniam karui besibaigiant, Lietuva buvo nusistovėjusio fronto ruože, vokiečių pusėje. Karui pasibaigus, iš kariuomenės dalių ir drausmės atsipalaidojusieji kariai grupėmis ir pavieniai pradėjo siausti krašte, beplėšikaudami. Per Lietuvos žemę į rytus traukė rusų belaisviai, alkani ir apdriskę. Jie nesitenkino tuo, ką iš savo menkų išteklių duodavo geraširdis lietuvis ūkininkas, bet grobė viską, kad pasotintų savo alkį ir gobšumą.
Skaityti daugiau: ŠAULIŲ SĄJUNGOS ĮNAŠAS NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOSE
JŪRŲ PUSKARININKIS V.
Babicko nuotr.
LAIVAS BE UOSTO
1939 m. kovo mėn. pabaigoje daugelyje Amerikos laikraščių, skyriuje “Believe it or not’’ (tikėsite ar ne), buvo įdėtas Ripley pieštas Lietuvos mokomojo karo laivo “Prezidentas Smetona” paveikslas su šiuo prierašu:
“Tikėsite ar ne. Pasaulyje yra karo laivas, kuris neturi uosto, į kurį galėtų sugrįžti. Vokiečiams užėmus vienintelį Lietuvos uostą — Klaipėdą, šis karo laivas išplaukė į jūras. Jei jis sustos kuriame svetimame uoste ilgiau 24 valandų — jis bus internuotas.”
Kovo dvidešimt trečioji diena kiekvienam lietuviui yra liūdnų ir skaudžių prisiminimų diena, o ypač tiems, kurie anais 1939 m. turėjo palikti Klaipėdą ir tuo būdu tapti pirmaisiais “išvietintaisiais” dar prieš 13 metų.
Anuomet Klaipėdoje, tiek kariniame, tiek mūsų prekybiniuose laivuose, apie Hitlerio ultimatumą Lietuvai — atiduoti Klaipėdą Vokietijai — nieko nebuvo žinoma. Tačiau jau iš vakaro prieš kovo 23-ją mūsų karo laive galima buvo jausti kiek susirūpinimo, kai vienas karininkų, grįžus iš miesto, laivo vadui papasakojo, kad geležinkelio stotyje uniformuoti SA vyrai apstumdę žydus, su ryšuliais beskubančius į vakarinį Kauno traukinį. Tačiau laivo vadas pastebėjo, kad jeigu būtų kokių svarbių įvykių — Kariuomenės Štabas ar Gubernatūra būtų painformavę ir laivo vadovybę.
Kitą rytę, kovo 23 d. 8 val., laive pakeliant karinę Lietuvos vėliavą, staiga mieste pasigirdo sirenos, o ant visos eilės laivų ir namų pakilo raudonos vėliavos su nacine svastika. Laivo kapitonas Kaškelis tuojau nuskubėjo prie telefono, o kapitono padėjėjas Labanauskas įsakė duoti signalą: “Pavojus! Įgula į vietas!” Majoras inž. Darginavičius įsakė kurti katilus ir paruošti laivo mašinas. Mes buvome įgudę, išgirdus pavojaus signalą, maždaug per vieną minutę atsirasti prie ginklų. Laivo pakūrimas žygiui užtrukdavo apie pusvalandį.
Skaityti daugiau: PASITRAUKIMAS IŠ KLAIPĖDOS
LIETUVOS ULONŲ MAJORAS HORDYNSKIS IR JO KNYGA APIE LIETUVOS — LENKIJOS SUKILIMĄ
ADV. KOSTAS R. JURGĖLA
Tą pat dieną, kai didžioji mūsų armija kovojo ties Ostrolenka (gegužės 26 d.), šis mažytis korpas susirėmė su priešu Narevkos apylinkėse. Gen. Rengardto vadovaujamos stambios rusų kariuomenės dalys, kurias sudarė 6.000 pėstininkų, 3.000 raitininkų ir penkios patrankos, stovėjo netoli Nasielsko. Šias rusų jėgas puolė mažasis mūsiškių korpas, prie kurio prisidėjo dar keli šimtai sukilėlių (viso — ne daugiau kaip tūkstantis vyrų), šiose kautynėse rusai buvo visai sumušti. Nelaisvėn buvo paimtas tūkstantis vyrų ir visą rusų artilerija. Didelę šio susirėmimo naudą davė ir užgrobimas didžiojo transporto (iš kokio šimto vežimų su maistu bei pašaru, skirto didžiajai rusų armijai).
Šį korpą išblaškius ir sunaikinus, Baltstogės apskritis buvo išvalyta nuo rusų, ir niekas jau nebekliudė sukilėlių jėgoms augti, organizuoti. Skaitytojas sutiks, kad Bielsko paėmimas ir įvykiai ties Narevka — buvo nepaprasti pasisekimai. Jie turėtų teikti nemirštamą garbę saujelei narsiųjų vyrų, kurie sudarė šias jėgas. Tai yra šviečiantys pavyzdžiai šiame ka-
re, rodą, kiek daug galima nuveikti energingu ir netikėtu puolimu, nors ir daug gausingesnio priešo.
Skaityti daugiau: 1830-31 METAI
PLK. O. URBONAS
MOBILIZACIJA . . .
Pagaliau mobilizacijai pasiruošta, belieka ją tik paskelbti. Ir štai vakare, prieš mobilizacijos paskelbimą, gaunam Jeckeln įsakymą, kad visi pagal mobilizaciją pašauktieji vyrai skiriami, kaip padedamasis personalas, į “Luftwaffe”. Jie bus išvežti į Vokietiją. Jei šaukimas, jau buvusiomis sąlygomis, neturėjo jokių perspektyvų, tai buvo visiškai aišku, kad dabartinio įsakymo akivaizdoje tikrai jau niekas nestos. Ir štai kada pasirodė mūsų pogrindžio organizacija: nepraėjus 24 valandoms po Jeckeln įsakymo gavimo, mūsų slaptoji spauda kategoriškai pareiškė: “Nei į
vakarus, nei į rytus — nė vieno žmogaus!” Šiuo pareiškimu mobilizacija buvo palaidota.
Gegužės 8 d. prasidėjo mobilizacinis šaukimas. Kaip ir teko laukti, stojusiųjų pirmąją šaukimo dieną buvo, kiek atmenu, apie 14 vyrų visoje Lietuvoje, antrą dieną tas pat. Nepasisekimas visiškas, rezultatas lygus nuliui. Bet ši diena atnešė mums naujų netikėtinumų: štabe gautas jau prieš ilgesnį laiką pasirašytas ir, matyt, taip ilgai Hinzes štabe gulėjęs, Jeckeln raštas (kiek atmenu, tas raštas buvo Jeckeln pasirašytas balandžio 15 d.), kuriuo jis praneša generolui, kad “der Reichsfuehrer SS und der Polizei”, įvertindamas savanorių, kurie paklausė šaukimo ir stojo į Vietinės Rinktinės dalinius, pasiryžimą, suteikia jiems garbę tapti SS ir policijos nariais. Nuo šios dienos batalionai galį būti pavadinti SS batalionais, visi kariai turį teisę nešioti vokišką uniformą ir vokiškus ženklus. Toliau nurodoma, kad komendantai pereina atitinkamų apygardų komisarų žinion ir visus nurodymus dėl jų dalinių panaudojimo gaus iš vokiečio karininko, kuris bus priskirtas apygardų komisarų įstaigoms. Dabar buvo viskas aišku. Kortos atidengtos, ir vokiečių tikrieji norai paaiškėjo.
Generolo ir jo štabo likimas nutylėtas, bet tas skirtumo nesudarė, nes, paverčiant mūsų batalionus į SS batalionus, tuo pačiu ir generolas virsta SS generolu.
Nepasakysiu, kad tas raštas padarė mums labai didelio įspūdžio. Paskutiniu metu mes taip jau buvome prie vokiečių šunybių pripratę, kad laukėm visko, o šis raštas kaip tik davė mums galimumo dabar galutinai su vokiečiais išsiaiškinti. Su generolu tarėmės: atitinkamai reaguoti, žinoma, reikalinga, bet kaip? Dar mūsų pasitarimo metu Hinze šaukia posėdį, kviečia generolą ir mane pas save. Nutarėm, kad generolui esamomis aplinkvbėmis eiti i posėdį nėra reikalo. Eisiu aš vienas. Atvykęs pas Hinze jam pranešiau, kad generolas, gavęs aną raštą, nemato reikalo vesti dar bet kokias derybas ir atvykti į posėdi atsisako. Toliau pranešu, kad generolas yra pareiškęs, jog jis policijoj niekuomet netarnavo, tad nemano ir dabar pereiti šion tarnvbon. Jis laiko savo vaidmenį baigtu ir štabą apleido. Iš savo pusės pareiškiau, kad aš esu tokio pat nusistatymo. Hinze pradėjo visokiais būdais įrodinėti, kad mes klaidingai supratę to rašto turinį, kad jei mums tas raštas iš tikrųjų yra visiškai nepriimtinas, jis apsiimąs tarpininkauti, kad raštas būtų atitinkamai perredaguotas arba visai atšauktas. Šis mano su Hinze pasikalbėjimas, tur būt, buvo vienas iš aštriausių. Turiu prisipažinti, kad jo metu aš nebesuvaldžiau savų, pastaruoju metu pertemptų nervų. Daug karčiu teisybės žodžių teko Hinzei išklausyti, nes per daug akiplėšiškas buvo jo dviveidiškumas ir melas.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖ RINKTINĖ 1944 METAIS
A. A. PLK. VACLOVAS JONAVIČIUS
Šių metų kovo 9 d., 2 val. ryto, neatlaikęs širdies smūgio, staiga mirė ats. plk. Vaclovas Jonavičius.
Tai buvo netikėta ir skaudi žinia visai lietuviškai Adelaidės kolonijai, o ypač “Ramovės” skyriui, kurio nariu buvo ir a. a. pulkininkas. Labiausiai šis smūgis palietė jo mylimą žmoną ir dukrelę bei artimiausius gimines, nes dar prieš pat mirtį velionis buvo geriausios nuotaikos ir jokių ligos žymių nesimatė. Ir štai, penkių minučių būvyje kaip žvakė užgeso ant kpt. Z. Samuolio rankų.
A. a. pulkininkas, dėl savo takto, mandagumo, visada geros nuotaikos ir nuolatinio optimizme, buvo gerbiamas ir mylimas visos kolonijos. Nors visuomeniniam darbe perdaug aktyviai nesireiškė, bet jo vertingi patarimai ir nuomonės vadovaujančių asmenų su malonumu buvo priimami dėmesin. Su savo šeima buvo gražiai įsikūręs vienam Adelaidės priemiesčių, nuosavame name. Dirbo fizinį, tačiau nesunkų, darbą.
Paskutinis atsisveikinimas su mylimu pulkininku įvyko kovo 10 dieną Cheltenhamo kapinėse, dalyvaujant velionio šeimai, giminėms, “Ramovės” skyriaus nariams ir gausiam visuomenės būriui. Paskutinius religinius patarnavimus atliko kun. dr. Jatulis. Naujai supiltas kapas buvo padengtas gėlėmis.
Velionis buvo gimęs 1887 m. gruodžio 3 d. Šventežerių kaime, Seinų apskrityje. 1909 metais baigė Suvalkų gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Petrapilio universiteto teisių fakultetą, bet sausi teisės paragrafai neatitiko gyvo ir veržlaus Jonavičiaus būdo, todėl po trumpo laiko jau jį matome Vladimiro Karo Mokykloje. Caro Rusijoje į karo mokyklas galėjo patekti tik bajorų vaikai, bet, atrodo, kad Jonavičius greit ir nesunkiai įsigijo bajorystės pažymėjimą. Minėtą mokyklą sėkmingai baigė 1911 metais ir tuoj buvo paskirtas jaunesniuoju karininku į 55 artilerijos brigadą, kurios sąstate ištarnavo beveik iki 1917 metų rudens.
Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI
Legionierius veteranas BRONIUS VRUBLEVIČIUS
Mano atmintyje, štai, vėl iškyla netolimos sunkių kovų dienos Indokinijoje. Tiesą sakant — ten beveik kasdien įvykdavo abiems kovojančioms pusėms nuostolingų kautynių. Tiek legionas, tiek priešas stengdavosi atsilyginti už nepasisekimus, ieškodami vieni antrųjų silpnų vietų, stengdamiesi užklupti netikėtai, klastingai ir žiauriai.
1947 metų ankstybą birželio rytą, Hock-Monk (Cochinchin) vietovėje, mūsų 13-oii brigada ir kiti kolonialiniai daliniai sureneė didelę Vieth-Minh’ų medžioklę. Dar be dienos šviesos, apie 5 val. ryto — staigus įsakymas pasirengti žygiui. Greitai gauname ginklus, šaudmenis, maistą ir kitų kovos reikmenų. Po valandėlės — susirikiuojame ir laukiame. Mūsų 3-io bataliono vadas kpt. Br. visus kruopščiai patikrina, anžiūri sunkvežimius, sunkiuosius ginklus, ir duoda įsakvma tyliai sėsti į mašinas. Vengiama bet kokio triukšmo, kad neatkreiptume vietiniu gvventoių dėmesio, kad priešo šnipai neatspėtų mūsų vadovybės sumanymų.
Ryto prieblandoje suurzgė mūsų sunkvežimiai. Žygio vora pajudėjo pirmyn. Šaltoka. Vėjas lengvai perkošė mūsų drabužius. Kiekvienas susikaupęs savvie galvoiome: kur ir kaip? Ar pasiseks grumtynės?
Po aštuonių kilometrų žygio visa mūsų vora staiga sustojo. Išlipę iš mašinų artėjome pėsti, paruoštais ugniai ginklais rankose. Mūsų uždavinys — apeiti priešą, persikeliant per upę ir balotą vietovę, ir pulti stipriai itvirtinta lizdą — Nibinh, kurį gynė Vieth-Minh, drauge su ten užsilikusiais japonais. Įsakymas, ypač legione, lieka įsakymu:
mes žūt but turėjome prisiartinti prie priešo ir jį sunaikinti.
Skaityti daugiau: KARTĄ INDOKINIJOJE...
VLADAS RAMOJUS
(Tęsinys iš 2 nr.)
Berods, Didžiojo Ketvirtadienio vakaras. Sprogstantys municijos sandėliai muša į dangų didelius ugnies stulpus, kurie ryškiai išsiskiria iš viso ugnies potvynio, apėmusio miestą. Krentančios tonos plieno ir ginklų bei lėktuvų ūžimas įsijungia į bendrą harmoniją, kur žmogaus gyvybei, atrodo, ir vietos nebėra. Ateina vokiečiai. Išrikiuoja ir nurodo šią naktį vėl reikėsiantį atlikti darbą. Širdyse ir mintyse šermenų nuotaika. Iš šimto su viršum vyrų nei vienas nedrįsta juoko ar šiaip kokios kiaulystės iškirsti. Stovim galvas nuleidę ir klausomės vokiečio žodžių ir rūstaus plieninio ūžimo už pastato sienų. Staiga vienas septyniolikmetis jaunuolis, iš gimnazijos suolo patekęs Vokietijon, išeina priekin rikiuotės ir tvirtu, kiek drebančiu balsu pareiškia norą užsirūkyti. “Rūkyk”neabejodamas atsako vokietis, žiūrėdamas tiesiai jaunuoliui į akis. Jis virpančiomis rankomis išsiima cigaretę ir užsirūko. Veidas smarkiai pabalęs, akys keistai žvilgančios.
Išeiname į ugnies ir plieno byrėjimo užkariautas gatves. Vienas paskui kitą darom perbėgimus nuo pastato iki pastato, kol pasiekiam aikštę prie jūros kranto. Pasirodo, dar čia nespėta apkasų iškasti. Juosvai raudonam fone tuoj pasipilia vyrų siluetai, ir raumenys ima plėšti pajūrio smiltis. Paskirus plotelius užsiėmę, kad būtume toliau vienas nuo kito, kad bomba ar sviedinys nepaklotų kelių iš karto. Ir ... Ugnies nušviestoje aikštėje vienas sukniumba. Tuo metu iš augšto pasiutusiai ima birti skeveldros į aikštę, lyg rusai būtų užgirdę ar pamatę, kad čia juda gyvos būtybės. Tik po keletos minučių nuo vieno prie kito bėga žinia, kad ore sprogęs šrapnelinis artilerijos sviedinys atėmė Antano, to jaunuolio, kuris rikiuotėje prašėsi rūkyti, gyvybę. Keli kastuvai tuojau prarausė smiltis ir jomis užbėrė Antano kūną. Pirmoji lietuvio auka prietiltyje ... Paskui pavieniai praėjo draugai, paskubomis sumesdami poterį ir žiupsnelį smilčių, kurias pakilęs vėjas gal nuneš per marias į tėvynę, ir pabers ant jos laukų,— smiltis nuo tremtinio sūnaus kapo ...
Rytui išaušus mes sugrįžome. Tik Baltijos mėlynajam fone paliko iš lentgalių sukryžiuotas kryželis, be jokio užrašo, vienišas ir nykus . . .
Skaityti daugiau: PRIETILTYJE
Lietuvos mokomasis karo laivas “Prezidentas Smetona” Baltijos vandenyse
Musų jūreivių dalinys kariuomenes ir visuomenes šventės iškilmėse Kaune 1938 m.
Skaityti daugiau: Iliustruotasis KARYS
A. MERKELIS
PULGIS ANDRIUŠIS, laimėjęs Rašytojų Draugijos šių metų literatūros premiją — 1500 dol.
Šių metų sausio 31 d. sukako 30 metų, kai laikinojoj Lietuvos sostinėj Kaune buvo įsteigta Lietuvių Rašytoių ir Žurnalistų Sąjunga. Tai pirmoji lietuvių plunksnos darbininkų organizacija.
Tiesiant kelią Lietuvos nepriklausomybei ir pirmaisiais nepriklausomybės metais lietuvių profesionalų žurnalistų nebuvo. Laikraštininkais daugiausia buvo rašytojai ir visuomenininkai. Tad ir kuriant pirmąją plunksnos darbininkų organizacija, jon norėta sutelkti Lietuvos rašytojus ir žurnalistus. Latviai, berods, visą laiką turėjo ir dabar tebeturi bendrą rašytojų ir žurnalistų organizaciją.
Lietuvių Rašytojų ir Žurnalistų Sąjunga gyvavo ligi 1929 metų. Tais metais ji suskilo į dvi savarankiškas organizacijas: Lietuvos Žurnalistų Sąjungą ir Lietuvių Rašytojų Draugiją. Tuo būdu šiais metais savo organizacijos 30 metų gyvavimo sukaktį mini ne tik lietuviai žurnalistai, bet ir lietuviai rašytojai.
Skaityti daugiau: Trisdešimt metų
Jonas Noreika
(Tęsinys iš 2 nr.)
Kiti du iš trijų narsuolių trejuko — Diržys Jonas ir Gražutis Mykolas — buvo lietuviškų kaimų vaikai. Nė vienas jų savo patyrimu negalėjo lygintis su Trinkūnu. Jų praeitis buvo pilka ir paprasta, kaip ir daugumos to laiko lietuvių, per karą likusių savo žemėje.
Diržys buvo vyriausias sūnus gausioje bežemio šeimoje. Jauna jo motina augino jį, apsupusi visu įmanomu rūpestingumu. Per kokį vargą Diržiai kapstėsi į gyvenimą, tik jie vieni žino. Pusnuogiai, alkani, sušalę, panašūs į urvinius žvėrelius, spausdavosi jie vienas prie kito, norėdami nors kiek apšilti. Žiemos šalčiams užėjus, menkai kūrenamoje trobelėje užšaldavo vanduo. Geri kaimynai atnešdavo jiems: kas duonos kąsnelį, kas truputį mėsos ar pieno lašą. Taip ir augo jie, kaip žolė ant uolos išdygusi.
Jonukas pasijuto geriau, kai išėjo tarnauti. Vos septintus metus eidamas, jis išėjo iš namų ir per penkiolika metų tarnavo įvairiose vietose. Motinos naštą jis pirmasis ėmė šiek tiek lengvinti, visą savo metinį uždarbį jai atiduodamas. Jo tėvas, persigėręs, mirė karui prasidėjus.
Žmonėse bebūdamas, Diržys augo į liekną, tvirtą vyrą, ir viso jo gyvenimo didžiausiu rūpesčiu buvo motina. Jis neužmiršo kūdikystėje patirto vargo, neužmiršo, kad, jam išeinant tarnauti, motina likosi su trimis už jį mažesniais vaikučiais. Ir jo širdį dažnai sugeldavo, kad jis toks neturtingas ir nedaug kuo tegali jai padėti. Karui užėjus, motinos vargai dar labiau pasunkėjo. Kad ir nekoks buvo tėvas, bet vis šį tą padarydavo, padėdavo, nors žiemą žabų iš miško parinkęs parnešdavo, ir jai sergant šiek tiek padėdavo. Sirgo ji dažnai. Keturiolika vaikų atitrūko nuo jos širdies, kiekvienas jos sveikatos dalį atimdamas. Vieni gimė, kiti mirė, tretieji sirguliavo, ir motinos ausys per dienas būdavo pilnos širdį plėšiančių raudų. Paskui staiga sudrebėjo langai, susvyravo medžiai, ir gaisrų pašvaistės nušvietė dangų. Baimėje sustingo išvargusios motinos akys, o maži vaikai klykdami susispietė apie ją.
— Karas! Karas!!!
Skaityti daugiau: Trys velniai
A. GRAŽIŪNAS
★★★
Kai tik apšvietė mus Stalino saulė, naujai sudarytas statybos trestas gavo įsakymą pastatyti poligone keletą barakų. Bet dar buržuazinės mokyklos technikai negalėjo būti tinkamai įsisąmoninę priešakinę tarybinę statybos techniką, o administracinis personalas negalėjo turėti prityrusių sovietinių aparatčikų įgudimo. Ne kartą buvo daromos pagrindiniais klausimais klaidos net senų buvusių pogrindžio partiečių. Tresto įgaliotinis šiai statybai Kaplanas nei iš šio nei iš to ėmė ir pareikalavo, kad buvusioj eigulio sodyboj įsikūrusiai mūsų statybos kontorai būtų įvestas telefonas, ir susiprato, jog savo reikalavimais per toli nuėjo, bet tik tuomet, kai karinis statybos inspektorius jam aiškiai ir trumpai atsakė:
— Dvidešimt metų vaikščiojommes, dabar pavaikščiokit jūs. Matyt, dar buržuaziniai prietarai neišgaravo.
Statybos buhalteris buvo pasiųstas į trumpalaikius kursus susipažinti su tarybinių buhalterių priešakiniais pasiekimais ir sugrįžo labai suglumęs. Pasirodė, jog tarybinė buhalterija yra pasiekusi tokios tobulybės, kad ją įsisąvinti reikia rinktinės galvos ir ilgos praktikos. Kokia tai nepaprastai pažangi buhalterija, galima buvo spręsti iš to, jog beveik visi Tarybų Sąjungos buhalteriai, kaip pareiškė iš Maskvos atvykęs instruktorius, dėl nepakankamo sugebėjimo tokią pažangią buhalteriją pritaikyti, sėdi kalėjime. Kadangi nėra kuo juos pakeisti, tai jie kasdien iš kalėjimo atvedami į darbą, o vakare vėl ten uždaromi. Tad jis įspėjo ir vietinius buhalterius, kad labai nenustebtų, jei kuris ten atsidurs — visai suprantama, kad jiems, įpratusiems naudotis atsilikusia buržuazine buhalterijos sistema, nelengvai vyks pasisavinti labai tobulą tarybinę. Dėl šios priežasties ir šiai statybai buvo atsiųsta iš Maskvos prižiūrėtojų. Mums, dar nespėjusiems labai tobulą tarybinę tvarką perprasti ir gal dar nenusikračiusiems galutinai buržuazinio raugo, iš tų prižiūrėtojų labiausiai patiko draugas Vasilius Tarakanovas. Kiti buvo labai uolūs — nuolat visur žiūrinėjo ir, žinoma, rasdavo visokių dalykų, kur būdavo pagal atgyvenusią buržuazinę techniką, o ne pagal tarybinius pasiekimus. Taip pat mums būdavo gėda, kad trūko mums stachanovietiško tempo. Tarybų Sąjungoj, kaip jie mums nurodydavo, spartuolis mūrininkas per dieną sumūrija beveik ištisą Kremlių.
Skaityti daugiau: LAIDOTUVĖS PAGAL TABELES
MŪSŲ ŠAUNŪS VYRAI
|
Pvt. E. Banevičius
|
Cpl. R. Biliūnas
|
Vyt. Pačkauskas
|
AKIRATIS
Redaguoja JON. PR. PALUKAITI8
būsimoji Vokietijos kariuomenė
12 DIVIZIJŲ—400.000 KARIŲ VAKARŲ GYNYBAI
■ Greitu laiku apginkluotoji vokiečių armija gali virsti didžiausia karine pajėga, Vakarams nuo rusų agresijos ginti.
■ Jau suplanuota 12 divizijų, su tankais, artilerija, aviacija. Belieka išspręsti kai kurie technikiniai reikalai, o tai tėra laiko klausimas.
BONN, Vakarų Vokietija. — Naujosios vokiečių kariuomenes atkūrimo klausimas čia jau esąs išspręstas. Yra pasiektas smulkiai išdirbtas karinis susitarimas, pagal kurį V. Vokietija yra pasiruošusi ir pajėgi sukurti sutarto dydžio ginkluotą pajėgą. Dabar jau yra kuriamas Vokiečių Gynybos Ministerijos branduolys. Karių paruošimo stovyklų vietos jau studijuojamos, o karininkų ir puskarininkių sąrašai auga diena dienon. Vokiečiai patys rinksis savo karininkus, šauks karinėn prievolėn naujokus, juos mokys ir iš jų sudarys 12 modernių, gerai parengtų divizijų. Ši vokiškoji kariuomenė bus dalimi šešių Europos tautų karinių pajėgų, susidedančių iš Prancūzijos, Italijos, Vokietijos, Belgijos, Olandijos ir Luksenburgo armijų. Visame fronto ilgyje, nuo Baltijos jūros iki Alpių, vokiečių karinės pajėgos sudarys vieną trečdalį visų kautynėms pasiruošusių divizijų.
Vokiečių kariuomenės atkūrimą laikinai stabdo dvi sutartys: politinė taikos sutartis su Vakarų Vokietija, ir Europos Armijos sutartis. Šių sutarčių ratifikavimas gali užtęsti naujokų šaukimą mažiausia iki ateinančios vasaros. Tačiau planai atkuriamajai V. Vokietijos kariuomenei jau yra pilnai parengti.
Čia, Bonn’oj — Vakarų Vokietijos sostinėje — raudonų plytų pastate, anksčiau buvusiuose barakuose, jūs rasite vokiečių Krašto Apsaugos Ministerijos užuomazgą, šiame pastate dirba vokiečių Saugumo Komisijos pareigūnai. Jie yra užversti begale buvusių Vokietijos karininkų ir puskarininkių prašymų, norinčių stoti naujojon armijon. Nors visų prašymų neįmanoma patenkinti, tačiau buvę vokiečių kariai kas savaitę nenustoja kreipęsi į Komisiją, laiškais bei telefonu.
Skaityti daugiau: Akiratis
